Kad ir ką kalbėtų romantikai ir svajotojai, mokslininkai jau beveik visus įtikino, kad už meilę atsakingas hormonas, dėl kurio jaučiame prisirišimą ir pasitikėjimą. Meilė – tai ne vien tik gražus jausmas. Hormonas, sukeliantis šiuos jausmus, taip pat verčia mus meluoti.

 

Atlikę tyrimą mokslininkai pastebėjo, kad tie asmenys, kurie papildomai vartojo meilės hormoną oksitociną kur kas dažniau melavo, siekdami, kad žaidime nugalėtų jų komanda. Palyginus su kita žmonių grupe, kuriai būdavo duodama placebo, tie, kurie vartojo oksitociną meluodavo apie mažiau tikėtinus dalykus ir mažiau abejodami.

 

„Norėdami apsaugoti ir pagerinti kitų gyvenimą, žmonės yra linkę nepaisyti tiesos ir pasielgti ne visai etiškai. Tokią tendenciją mes susiejome su oksitocinu, neuropeptinu, kuris sukelia prisirišimą ir norą bendradarbiauti su kitais“, – pranešime spaudai teigė Izraelio ir Nyderlandų tyrėjai.

 

Mokslininkai sukūrė paprastą kompiuterinį žaidimą ir paprašė respondentų spėti (iškris moneta arba herbas) ir pranešti rezultatus. Jei jie atspėdavo teisingai, komanda laimėdavo 40 centų. Jei prašaudavo pro šalį – negaudavo nieko…

 

30 minučių prieš pirmą žaidimą 60 sveikų vyrų į nosį įsipurškė mažą dozę oksiticonino arba placebo. Vyrai abiejose komandose sukčiavo, tačiau tie, kurie vartotojo oksitociną – daugiau.

 

Oksitociną vartoję asmenys sakė, kad jie teisingai atspėjo 79, 7 proc. kartų, placebą – 66,7 proc.

 

Hormoną vartoję vyrai teigė, kad jų spėjimų tikslumas vidutiniškai yra 2,22 sekundės. Tai daug daugiau laiko negu tie, kurie jo nevartojo. Pastarieji susitardavo ką pasakyti tyrėjams per 2,86 sekundes. Palyginus su placebą vartojusių, meilės hormonas paskatino ne tik meluoti ekstremaliau, bet ir greičiau nuspręsti, kad reikia meluoti. Tačiau jeigu meluojama siekiant asmeninės naudos, oksitocinas neturi jokio poveikio.