Knygos apie drąsias moteris kūrėjos neabejoja: drąsos nei pamatuosi, nei pasversi

„Kartais didžiausias drąsuolis gali būti tas, kuris padaro kūlverstį, peršoka tvorą ar įlipa į medį“, – sako naujos knygos „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ autorė Viktorija Aprimaitė. Jai pritaria ir knygos bendraautorė Viktorija Urbonaitė – drąsa ne visada yra herojiški žygdarbiai, susilaukiantys žiniasklaidos ir tautos dėmesio. „Drąsa apnuogina, daro pažeidžiamu, kainuoja vidinių jėgų, nes juk pasilikti su apatiška, tingia minia yra nepalyginamai lengviau“, – tokią mintį ji norėtų perduoti literatūros festivalio „Vaikų knygų sala“ lankytojams, kurie susirinks į naujosios knygos apie moteris drąsuoles pristatymą.

Leidyklos „Dvi Tylos“ vadovė Drasida Žemaitė sako, kad tuomet, kai leidykla išleido dviejų dalių pasaulinį bestselerį lietuvių kalba „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“, atsirado daugybė skaitytojų, kurie klausė, ar negali tokios knygos išleisti apie Lietuvos moteris? Taip atsirado knyga „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“, kurioje pasakojama apie 100 istorinių ir šių dienų asmenybių.

Knygos pristatyme, kuris vyks Vilniaus Mokytojų namuose, kartu su autorėmis dalyvaus ir keletas knygos herojų – karinio jūrų laivo kapitonė leitenantė Agnija Aleknaitė, šturmanė Agnė Vičkačkaitė, 16-metė motociklininkė Adrija Skudutytė ir oreivė Daiva Rakauskaitė.

„Rašydamos pamatėme, kad moterų, apie kurias verta rašyti, galėtų būti ir 200, ir 300, ir vis tiek ne apie visas papasakotume“, – sako viena iš knygos autorių Viktorija Urbonaitė.

„Kiekviena istorija yra skirtinga, – jai pritaria tekstų autorė Viktorija Aprimaitė. – Po vienų istorijų norėdavosi braukti ašarą, kitos nei galvoje, nei širdyje, rodosi, netilpdavo, trečios prajuokindavo ir priversdavo skrajoti. O visos jos priminė, kad kiekvienas iš mūsų gali tapti herojumi, kuris keičia pasaulį, savo miestą, kiemą, aplinką ir save“.

Rašydama knygą ji sako suvokusi, kad pokyčius kurdamos moterys nemąstė apie tai, kad elgiasi drąsiai. Priešingai, jos dažniau jautėsi darančios neteisingus, normas neatitinkančius dalykus. Tik dabar, jų istorijas galėdami stebėti tarsi iš šono, jų keliones, pasirinkimus ir darbus įvardijame drąsiais.

Knygos autorės visiškai tikros: svajonėms nesvarbu nei amžius, nei lytis, nei skirtumai, kurie kiekvieną iš mūsų padaro unikaliais. „Per šiuos dvejus metus, kol knygą rašėme, nugyvenau penkiasdešimties moterų gyvenimus, – šypsosi Viktorija Aprimaitė. – Buvau ir klajotoja, ir knygnešė, ir rašytoja, ir karžygė, ir kulinarė, ir plaukikė, ir arboristė, ir pilotė. Išgyvenau ir išjaučiau kiekvieną istoriją lyg savo. Man ši knyga padovanojo suvokimą, kad esame turtingi paprastumu ir kuklumu. Ir kad nereikia bijoti svajonių. Aš visuomet bijojau, nes manydavau – jei ryte džiaugiuosi, tai vakare būtinai ašarosiu“.

Šių dienų pasaulyje, jos net neabejoja, labiausiai reikia drąsos būti nuoširdiems ir tikriems.

Drąsos apsikabinti, nenusukti nugaros, užkalbinti nepažįstamąjį, jei matai begalinį liūdesį jo akyse. Netgi drąsos žiūrėti kitam į akis. Drąsos ne tik klausyti, bet ir girdėti. Taip pat drąsos atrasti savąją drąsą. „Lietuvių moterų gyvenimuose pastebėjau didžiulį troškimą siekti mokslo, dėl to daugeliui jų teko ne vienerius metus ignoruoti nusistovėjusius standartus, stereotipus, neklausyti kaimynų ir pažįstamų, kurie mėgino joms sukliudyti ir statė į vietą, kad tik neišsišoktų. Toks ryžtas, tokia drąsa šiandien mus inspiruoja, bet kai įsijauti į tų moterų gyvenimą, šiaušiasi oda. Jų drąsa reikalauja milžiniško tikėjimo savimi, užsispyrimo, galimybės klysti, eiti prieš srovę, net būti visiškai vienai ir vienišai. Liaupsinama drąsa kai kurioms drąsioms mergaitėms ir moterims kainavo net jų gyvybes. Rašydama vis klausiau savęs: o ką aš daryčiau jų vietoje?“ – svarsto Viktorija Urbonaitė.

Rašydama pasakų-istorijų knygą ji įsivaizdavo, kaip mokykloje, per pertraukas ją skaitys mergaitės ir berniukai, kaip vakarais šiltose lovose susirangę mamos ir tėčiai skaitys ją savo vaikams. „Esu tikra, – sako, – kad paskaitę, jie eis guglinti daugiau informacijos, kurios niekaip negalėjome sutalpinti. Juk kiekviena šimtuko moteris yra verta atskiros knygos. Šios pasakos labiausiai kalba apie tai, kad nesvarbu, kokie fantastiški tavo tikslai bebūtų, bet vis tiek virš visko turi būti meilė. Išmintinga, dosni, švelni meilė yra toji jėga, kurios mums šiandien pasiutusiai trūksta“.

Knygos „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ kūrėjos labiausiai norėjo atskleisti profesijų, svajonių, tikslų įvairovę. „Kai sudedi istorijų puokštę į vieną vietą, imi aiškiau matyti, kokios mūsų lietuvės nepaprastos, tvirtos, šviesios. Kuo daugiau pasakų rašiau, tuo stipriau išgyvenau nematomą seserystės apkabinimą: ne konkuravimo, ne puikavimosi, bet viena kitos kvietimo, stumtelėjimo augti, siekti daugiau jausmą“, – sako knygos autorė Viktorija Urbonaitė. Knygos bendraautorė Viktorija Aprimaitė jai pritaria: „Kartą viena moteris papasakojo, kad gavėje susitiko kitą knygos heroję. Jos buvo nepažįstamos, tačiau apsikabino, nes pajautė bendrystę, abi žinojo, kad „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ knyga pasakoja jų istorijas. Labai tikiu, kad ta pati bendrystė atsiras ir su skaitytojais, jie juk istorijas tęsia savo vaizduotėje, mintyse ir pasakojimuose“.

Susitikti su knygos „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ kūrėjomis ir knygos herojėmis bus galima lapkričio 16 dieną, 14.45, literatūros festivalyje „Vaikų knygų sala“ Vilniaus mokytojų namuose.

Visą festivalio „Vaikų knygų sala“ programą rasite čia https://bit.ly/2Nssfrf

Dovaldės Būtėnaitės knygos autorių nuotraukos ir knygos iliustracija