1500 metų balandžio 22 dieną portugalų keliautojas ir jūrininkas Pedro Alvaresas Cabralas, per antrąją ekspediciją iš Europos į Indiją, atrado Braziliją. Tikriausiai nedaugelis žino, kad keletą šimtmečių prieš atradimą Pietų Amerikoje, egzistavo kita Brazilija. Tokiu pavadinimu sala buvo nutolusi maždaug 200 kilometrų nuo Vakarų Airijos krantų.

 

Brazilija

Tai, kad atradėjai žemėlapiuose naujas žemes pavadino pagal mitinę Vakarų Airijos salą, manoma, yra sutapimas. Tačiau su tuo sutinka ne visi. Pirmoji Brazilija buvo airių dievų šventoji žemė. Ši mistinė sala Atlanto vandenyne atsirasdavo skirtingose tų metų žemėlapių vietose. Vieni kartografai ją priskyrė prie Portugalijai priklausančių Azoro salų Šiaurės Atlanto vandenyne. 1436 metų Venecijos kartografo Andrea Bianco žemėlapyje sala buvo pažymėta kaip „Isle de Brazi“, kituose žemėlapiuose ji pažymėta už poros šimtų kilometrų nuo Vakarų Airijos. Pavadinimas Brazilija kilęs nuo portugalų kalbos žodžio „braza“, „brassa“, reiškiančio karštį, anglis. Simbolinę asociaciją šio žodžio reikšmė turi ir su raudonos spalvos dažais išgaunamais iš brazilmedžių rūšies medžio, kurie anksčiau būdavo gabenami į Europą iš Azijos.

 

Romėnų filosofas, istorikas ir gamtininkas Plinijus Vyresnysis (23 – 79 m. pr. Kr.) pirmasis aprašė ir sugalvojo Hy Brazilijos pavadinimą. Patyrę pralaimėjimą Mažojoje Azijoje airių mitiniai, nepaprastų galių turintys herojai išvyko į utopinę salą, kuri neva buvo kažkur Vakarų Airijos vandenyse. Apie šią salą buvo pasakojama kaip apie rojų žemėje, todėl pasaulio tyrinėtojai jos atkakliai ieškojo. To meto mokslininkai buvo taip tvirtai įsitikinę šios salos egzistavimu, kad ji būdavo žymima žemėlapiuose ir jūrlapiuose beveik du tūkstančius metų. 1830 metų jūrų žemėlapyje buvo nurodyta, kad Brazilijos uolienos prasideda  51°10´Š platumoje ir 15°50´V ilgumoje. 1865 metais kartografas A. G. Findlay pašalino Brazilijos ir kitas legendines salas iš žemėlapių.

 

Kai portugalų laivo kapitonas priplaukė pietvakarių Brazilijos krantus arba salą, kaip jis manė, Atlanto vandenyne, pavadino ją Verakruzo žeme, tačiau vėliau kartografai pakeitė jos pavadinimą į Braziliją, nes manė, kad P. A. Cabralui pavyko rasti „nepagaunamą“ salą.

 

1636 britų laivo kapitonas ir jo įgula pastebėjo salą Vakarų Airijos pakrantėje. Jie matė kyšulius ir uostą, tačiau ji labai greitai pradingo rūke. Prancūzų keliautojas F. de La Boullaye-Le Gouz esą buvo priplaukęs pusantro kilometro prie mitinės salos. Laivo žurnale jis užrašė, kad saloje be medžių ir gyvulių daugiau nieko nebuvo. Tačiau prancūzas nebuvo vienintelis jūrininkas apsilankęs mistinėje Brazilijos žemėje. Manoma, kad kai kurie keliautojai čia sutiko kur kas daugiau nei galvijų kaimenes…

 

1668 metais jūreivis Morough Ley teigė, kad jis buvo pagrobtas ir priverstinai laikomas saloje. Po kelių dienų jis grįžo į Golvėjaus grafystės uostą vakarinėje Airijoje. Vietiniai Brazilijos salos gyventojai padovanojo knygą, parašytą airių ir lotynų kalbomis, kurią keliautojas galėjo atversti tik po 7-erių metų. M. Ley žodžio laikėsi. Kai praėjus nustatytam laikui, M. Ley atvertė knygą, įgijo galią gydyti žmones ir daryti operacijas, nors nebuvo baigęs medicinos mokslų. Daugelis jį laikė šarlatanu su gražia istorija. Kad ir kaip keista būtų, knyga iš Hy Brazilijos iki šiol saugoma karališkosios airių akademijos bibliotekos archyvuose.

 

1674 metais škotų jūrų laivo kapitonas Nisbetas taip pat tvirtino, kad buvo prisišvartavęs prie Hy Brazilijos krantų. Pagal jį sala buvo apgyvendinta milžiniškų, juodų triušių, o jos viduryje stūksojo paslaptinga ir šiurpą kelianti burtininko pilis. Ar tai tiesa, ar mitas, telieka tik spėlioti, nes nėra jokių patikimų mokslo bei istorijos šaltinių, kurie patvirtintų mistinės salos egzistavimą.