Kol vieni žmonės skundžiasi nuobodžiu gyvenimu, kiti džiūgauja patirdami begalė nuotykių ir sako, kad nuobodžiauti nėra kada. „Kiekvienas momentas sukuria naujų galimybių, nauji sprendimai – naujų formų“, – tikina Lukas ir Roscoe, save vadinantys tiesiog Never Easy.Šie vyrukai dievina nuotykius ir drąsiai siekia savo svajonių.

 

interviu

Papasakokite apie save.

 

Mes priimame visas gyvenimo siųstas dovanas. Daugumai nepriimtina tai, ką mes darome. Tokie žmonės paprasčiausiai negyvena savo gyvenimo, susikuria tam tikras vertybes ir prioritetus, kurie mums atrodo netikri. Su jais mes nerandame bendros kalbos. Mes drąsiai siekame svajonių. Kiti tai gali palaikyti nerūpestingumu arba atsakomybės stoka, netgi beprotyste, bet iš tiesų tai yra didelė aistra gyventi ir pažinti save.

 

Aplankėte Ukrainą, Kazachstaną, o dabar semiatės įspūdžių Kinijoje. Koks jūsų kelionės tikslas?

   

Norime autostopu nukeliauti iki Naujosios Zelandijos. Laikas mūsų neriboja, todėl patys sprendžiame, kiek norime užtrukti. Galbūt Naujoji Zelandija nebus galutinis tikslas, bet apie tai kalbėti dar anksti…

 

Kas įkvėpė leistis į kelionę?

 

Savaime atėjo suvokimas padaryti tai, apie ką seniai svajojome. Supratome, kad viskas yra įmanoma. Sprendimui priimti užteko vienos SMS žinutės:„Roscoe, tu esi vienintelis žmogus, su kuriuo galėčiau leistis Naujosios Zelandijos link. Ar sutinki? Turime mėnesį.“

 

Kodėl pasirinkote kelionę autostopu? Ar galimybė sutaupyti pinigų buvo vienintelis rodiklis?

 

Tikrai ne vienintelis. Keliaudami sutinkame daugybė skirtingų kultūrų, socialinių sluoksnių žmonių. Vienas kelionėje sutiktas žmogus pasakė: „Su kuo daugiau žmonių susipažįsti, tuo labiau tampi tikru žmogumi“. Kai kam gali atrodyti, kad keliavimas autostopu, nakvojimas pas nepažįstamus žmones arba palapinėse ir laikini darbai yra vien stresas ir klaidžiojimai po nežinomybę. Iš tikrųjų tokios kelionės padeda išgryninti tai, kas tikra. Juk gamtoje randame harmoniją, pažįstame savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Kiekvienas gali keliauti, reikia tik noro.

 

Atrodo, jūs mėgaujatės viskuo, kas vyksta čia ir dabar. Ar pagalvojate apie sėslų gyvenimą?

 

Dabar galime blaškytis, klausinėti, tyrinėti, kitaip sakant, bręsti. Sunku pasakyti, ar mėgaujamės viskuo, kas vyksta aplinkui. Galbūt kitiems atrodo, kad mums viskas paprasta. Iš tikrųjų kasdien savęs klausiame: „Ko išmokome? Kurioje srityje patobulėjome? Ką supratome?“ Dažnai tai būna paprasti pastebėjimai, kartais ateina ir kertinių minčių, kuriomis stengiamės vadovautis. Žinoma, turime tikslų, bet kada juos pavyks įgyvendinti, niekas nežino. Stengiamės mąstyti pozityviai ir mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka. O dėl sėslaus gyvenimo – kodėl ne? Ateis laikas, ir tai bus dar viena nuostabi kelionė…

 

Kokia buvo įsimintiniausia kelionė?

 

Kad ir kaip banaliai skambėtų, kiekviena diena – nuostabiausia. Kiekvienas pasirinkimas veda ten, kur supranti, dėl ko vienas ar kitas dalykas įvyko – sujungi viską į visumą ir pamatai, kad pasekmės nulemtos ankstesnių įvykių. Na, o tokių nutikimų, kaip šokinėjimas iš degančio automobilio arba kai suima policija ir širdis daužosi nuo adrenalino, pasitaiko kiekvienam keliaujančiam autostopu.

 

Kaip sekėsi Kinijoje? Atrodo, ten nebuvote labai svetingai sutikti?

 

Atvykę į Lushi miestą nusprendėme truputį pasižvalgyti, paieškoti vietos nakvynei. Nusipirkome bandelių ir mąstėme, ką šiame mieste veiksime… Netrukus prie mūsų pribėgo policininkas ir liepė nejudėti iš vietos. Nesupratome, kas vyksta, galvojome, kad galbūt mus nori apsaugoti nuo vagių. Netrukus policijos automobilį apsupo maždaug 30 žmonių. Tuomet atvažiavo pastiprinimo komanda – 10 policininkų. Dar po 20 minučių sužinojome, kad šiame mieste draudžiama lankytis turistams ir jų čia nėra buvę mažiausiai dvejus metus. Galų gale pasirodė vertėja, policijos viršininkas ir dar keletas žmonių. Policijos viršininkas paprašė važiuoti į nuovadą, bet nuvežė į kažkokį armijos viešbutį. Tik kitą dieną buvome išvežti iš miesto – kodėl jame buvo draudžiama lankytis, taip ir liko neaišku. Kartais geriau kai kurių dalykų nežinoti.

 

Kas kelia didžiausią azartą?

 

Tai, kad išleidžiant mažai pinigų ir gyvenant taupiai, gyvenimo kokybė tik pagerėja. Taip pat žiūrėjimas atgal ir suvokimas, kiek daug nuveikta, išmokta, nors giliai viduje kirba mintis, kad tai gali būti tik pradžia. Juk kiekvieno žmogaus gyvenimas yra tobulas meno kūrinys. Kiekviena sekundė – vis kitas potėpis, o kiekvienas potėpis turi neribotą potencialą tapti bet kuo. Mes galime toliau naudoti tas pačias spalvas, tuos pačius resursus ir potėpius, kartu vis įtraukdami ką nors nauja. Taip išvystame naujus horizontus, o šie suteikia vis daugiau genialumo paveikslui, kurį tapome.

 

Kelionė gali žmones suartinti arba atitolinti. Kokios jųdviejų patirtys?

 

Kartu išgyvenant stresą ir džiaugsmą neįmanoma nuslėpti tikrųjų jausmų. Kūno kalba kartais pasako daugiau negu reikia. Kelionė – viena geriausių gyvenimo mokyklų, kurioje supranti, kad žmonės yra skirtingi ir juos reikia priimti tokius, kokie yra. Mums labai pasisekė, kad turime nuostabius tėvus ir vienas kitą. Gimdytojai leido patiems priimti sprendimus, ieškoti savo laimės recepto. Visų pirma žmogus turi išmokti pasirūpinti savimi. Keliaudami bandome suvokti, kad žmogus, užaugęs viename krašte su tam tikromis vertybėmis, kitoje šalyje gali būti visiškai nesuprastas. Vieni kitų nesupratimą gali sužadinti ne vien kultūriniai dalykai, bet ir žmogaus prigimtis. Pavyzdžiui, ekstravertai gali nesuprasti intravertų, nes vieni trokšta pažinti ir keliauti, o kiti tuos pačius jausmus bando patirti analizuodami save. Panašu, kad mudu esame skirtingose stovyklose. Nuostabu, kad turime galimybę pabūti vienas kito stovykloje, ko nors išmokti, suprasti, o paskui vėl būti savimi.

 

Daugiau apie Luko ir Roscoe nuotykius: http://www.facebook.com/nevergoeasy