Skaitymo įpročių tyrimas parodė, kad du trečdaliai Lietuvos vaikų per dieną vidutiniškai skaito vos 22 min. Kiti neskaito išvis. Kaip tėveliai galėtų padėti susidraugauti su knyga? Kada ši draugystė turėtų prasidėti?

 

knygos

Knygoms laiko neranda

 

Daugiausia Europoje skaito Suomijos gyventojai. Prie knygos jie praleidžia vidutiniškai 46 min. per dieną. 2013 m. knygų leidybos įmonės „Alma Littera“ užsakymu buvo atliktas lietuvių skaitymo įpročių tyrimas. Jis parodė, kad pusė suaugusiųjų visiškai neskaito knygų. Skaitantieji tam skiria vidutiniškai 17 min. per dieną. Ar galima manyti, kad Lietuvos vaikai knygas mėgsta labiau nei jų tėvai? Atsakymus pateikia tas pats tyrimas. Jo duomenimis, trečdalis vaikų knygų visai neskaito. Tie, kurie skaito, knygai skiria apie 22 min. per dieną. Tai lyg ir nemažai, televizoriui ir kompiuteriui vaikai laiko randa daugiau – maždaug po 30–40 min. per dieną.

 

Ant mamos kelių

 

Specialistai įsitikinę, kad kelionė į knygų pasaulį turi prasidėti namuose. Knygų vaikams parūpina 96 % tėvų. Nepaisant to, ketvirtadalis vaikų per pusmetį jų net neperverčia. Psichologai teigia, kad vartyti spalvingas knygeles jau galima su sėdėti pradėjusiu kūdikiu. Geriausia, jei jose būtų vaizduojama ne daug smulkių, bet po mažiau ir didesnių objektų: gyvūnų, buities daiktų, gamtos vaizdų. Patys mažiausi vaikučiai dar neklauso ilgai skaitomo teksto. Jiems svarbu pažiūrėti paveikslėlį. O dar smagiau pirštukais perversti puslapį. Dėl to knygelės mažyliams paprastai gaminamos su storais lapais. Kartu žiūrėdami paveikslėlį tėvai galėtų įvardyti, kas ten yra. Žodį reikėtų sakyti aiškiai. Logopedai pataria vengti mažybinių formų. Vaikams lengviau įsiminti kuo trumpesnį žodį. Tad geriau sakyti ne „kačiukas“ ar „katinas“, o tiesiog „katė“.

 

Ruošiame gyvenimui

 

Paaugusiam vaikui pradeda rūpėti ne tik paveikslėliai, bet ir aprašoma istorija. Šiuo etapu jau verta susimąstyti, kokias knygas siūlome vaikams. Kaip apskritai atskirti, kokia knyga yra gera, o kokia ne? Manoma, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams ir jaunesnių klasių mokiniams knygos pirmiausia turi būti didaktinės, t. y. ko nors mokančios, ugdančios. Dažniausiai jose aiškiai skiriami gėris ir blogis. Laimi gerieji, o nedorėliai nubaudžiami. Tokie pasakojimai leidžia iš anksto žinoti, kaip reikėtų elgtis įvairiose situacijose. Didaktika gali būti ir labai švelni, vos juntama. Tarkime, Mikės Pūkuotuko pasaulyje blogųjų nėra. Visi istorijos veikėjai, ypač mažasis meškiukas, mokosi iš savo patirties. Renkant knygą, reikėtų atsižvelgti ir į kalbos sudėtingumą. Jei tekste bus daug nesuprantamų žodžių, vaikas gali nenorėti jo klausyti. Mažajam klausytojui bus sunku suprasti, ką jau kalbėti, kad ko nors išmoktų… Patartina skaityti išraiškingai, su intonacija. Tada tekstas atgyja, jį lengviau įsivaizduoti ir pajausti.

 

Skaitau pats

 

Ateina metas, kai vaikas užsimano skaityti pats. Nesvarbu, kad dar nepažįsta raidžių. Istoriją puikiai papasakoti gali ir iš paveikslėlių. Jei knygelė būna skaityta daug kartų, siužetą vaiko seniai atsimena. Kai kurie vaikai, atsivertę knygą, pradeda deklamuoti ir daug kartų girdėtą eilėraštį. Psichologai tėveliams grasina šiukštu nesijuokti iš tokio skaitymo. Vaikas gali susigėsti ir nebenorėti pats skaityti. Maždaug penkerių metų vaikai ima rodyti tikrą susidomėjimą raidėmis ir žodžiais. Vertėtų nepraleisti šio puikaus momento ir supažindinti su pirmosiomis raidėmis. Knygos taps ne tik tiltu į nuostabų nuotykių pasaulį, bet ir mokomąja priemone. Beje, nesvarbu vaiko amžius, niekada knygos skaitymo neskirkite kaip bausmės. Meilės knygai tikrai neatsiras…

 

Knygų terapija

 

Psichologai atkreipia dėmesį, kad skaitydami knygas, sekdami pasakas sekimas tėvai padeda vaikams spręsti įvairaus sunkumo psichologines problemas. Jei elgesio ir emocinės problemos nėra labai sudėtingos, parinkti tinkamas pasakas gali tėveliai. Jei yra rimtesnių sutrikimų, tinkamas knygas turi pasiūlyti psichikos sveikatos specialistas. Toks gydymas vadinamas biblioterapija. Jis padeda sutrikusio elgesio vaikams, menkai save vertinantiems, patiriantiems bendraamžių atstūmimą. Skaitytojas (arba klausytojas) turi susitapatinti su herojumi, todėl knygos ar istorijos veikėjas turi būti panašaus amžiaus, išgyventi tokias pat emocijas ir pakliūti į sunkumų keliančias situacijas. Emociškai įsitraukęs į istoriją, vaikas tarsi iš šalies pamato save. Kartu su herojumi jis sprendžia sunkumus ir supranta, kad yra būdų jiems įveikti. Kai kurie vaikai tiesiog randa žodžių įvardyti savo rūpesčius. Profesionali biblioterapija vyksta gana ilgai. Iš dalies ją taikyti galima ir namie. Yra išleista vaikų terapijai skirtų knygų. Iš jų tėvai gali sužinoti, kas aktualu vaikui, iš anksto mokyti reaguoti į įvairias situacijas. Kita svarbi terapijos dalis – atkurti perskaitytas istorijas, t. y. nupiešti, perpasakoti ar suvaidinti. Beje, tai daryti verta perskaičius bet kurią prasmingą, pamokomą knygą.

 

Kaip išsirinkti?

 

Jei nežinote, kokias knygas rinktis, verta atsižvelgti į vaikų literatūros specialistų patarimus. Vaikų literatūrai aptarti Tarptautinė vaikų ir jaunimo knygos taryba nuo 1994 m. leidžia žurnalą „Rubinaitis“. Niekada neprašausite rinkdamiesi geriausių knygų rinkimus laimėjusius leidinius arba klasikines vaikiškas knygas, pvz., H. C. Anderseno, A. Lindgren, K. Binkio, J. Degutytės, K. Kubilinsko, J. Marcinkevičiaus, V. Žilinskaitės, K. Sajos, R. Skučaitės ir kt. Gerai vertinami ir šiuolaikiniai lietuvių autoriai G. Adomaitytė, L. Žutautė, V. V. Landsbergis, Sigutė Ach.

 

KOMENTARAS

Dailininkė ir rašytoja, žymiosios Kakės Makės ir kitų herojų kūrėja Lina Žutautė

 

Kaip parašyti knygą, kuri patiktų kone visiems vaikams? Kokių klausimų išgirstate iš mažųjų skaitytojų?

 

Rašydamas vaikams privalai būti visiškai nuoširdus. Tai ne ta literatūra, kurios puslapiuose autorius gali pasirodyti, pasipuikuoti. Susitikimuose dažniausiai vaikai manęs klausia, kiek laiko trunka parašyti knygą. Nežinau, ar jie svajoja kada nors parašyti patys, ar šiaip smalsu… Aiškinu, kad galima tai padaryti per dieną arba užtrukti visus metus. Galima pradėti, bet taip ir nebaigti visą gyvenimą. Pastebėjau, kad vaikai dėmesį labiau atkreipia į tekstą, o ne į iliustracijas. Visgi jei knyga būtų be paveikslėlių, vaikai jų tikrai pasigestų. Kai primenu, kad iliustracijas taip pat piešiu pati, jie susidomi iš naujo. Tuomet pradeda klausinėti, kaip jas sugalvoju.

 

Kaip atsiranda jūsų istorijos ir veikėjai?

 

Galima sakyti, kad Kakė Makė gimė vonios kambaryje. Kai sūnui buvo treji metukai, jis labai nenorėjo valytis dantų. Iškėlė man sąlygą – leidžia valyti, jei tuo metu pasakoju kokią nors istoriją. Paklausiau, apie ką norėtų išgirsti. Atsakė, kad apie mergaitę. Pagalvojęs kelias sekundes pasakė ir jos vardą – Kakė Makė. Taip prasidėjo padaužos Kakės Makės gyvenimas. Ji kariavo su drakonais ir troliais, skrido į kosmosą, o sykį pas mergaitę atėjo garsusis netvarkos nykštukas… Vėliau jie abu buvo aprašyti knygelėje.

 

Ką daryti, kad vaikas pamėgtų knygas?

 

Svarbu, kad vaikas rastų knygą, kuri jam labai patiktų. Net jei ši „pirmoji meilė“ tėvams atrodys nelabai prasminga, tegul vaikas ją skaito ir žavisi. Įdomi knyga – kaip ledai, jų norisi vis daugiau, smalsu paragauti naujų. Aiškinu sūnui, kad knyga yra vienintelis netiesioginis būdas mokytis būti geram ir užaugti geru žmogumi. Nei televizija, nei internetas nesuteiks tokios gyvenimiškos patirties kaip knygos. Tai puikiausias būdas gauti žinių, plėsti akiratį, lavinti vaizduotę, mokytis kalbos ir tiesiog gerai praleisti laiką.