Šiandien sunku sutikti žmogų, kuris nė karto gyvenime nebūtų nusikeikęs. Dažnas mūsų keiksmažodžiu išsako savo emocijų perteklių. Tačiau retas susimąsto apie šių „riebių“ žodelių kilmę ir jų poveikio galią. O šie vadinamieji kalbos parazitai veikia ne tik juos tariantį, bet ir juos girdintį. Yra manančių, kad šie žodžiai kenkia sveikatai.

 

keiksmazodis

„Šventų“ žodžių galia

   

Mokslininkai teigia, kad keiksmažodžių kilmė labai sena. Iš pradžių jie reiškė visiškai ką kita nei dabar. Daugybė mokslo pasaulio atstovų (istorikų, filologų, etnologų) tvirtina, kad mūsų protėvių laikais keiksmažodžiai buvo išskirtinai vyrų kultūros dalis ir juose slypėjo galinga sakralinės prasmės galia.

 

Mokslininkai mano, kad žodžiai, kurie dabar laikomi įžeidžiančiais ar nešvankiais, kadaise buvo pagoniški, skirti apsaugai. Dabartiniai keiksmažodžiai – ne kas kita, kaip „šventi“ žodžiai, kuriuos kadaise tardavo pagonių žyniai ne dažniau negu 16 kartų per metus. Jie tarti tik specialių ritualų, kuriais kviestos vaisingumo dvasios, metu. Šie buvo atliekami prašant stipresniųjų jėgų žemių derlingumo ir giminės vaisingumo. Visomis kitomis metų dienomis šie „stebuklingi“ žodžiai buvo griežtai draudžiami. Žmonės buvo įsitikinę, kad pernelyg dažnai vartojami „šventi“ žodžiai gali prarasti magišką galią arba pakenkti juos tariantiems.

 

Dėl šios priežasties nė viena moteris ar mergina neturėjo teisės jų žinoti. Tikėta, kad jei vyras ištaria keiksmažodį, tuomet lytinės potencijos netenka tik jis, o jei šiais „šventais“ žodžiais piktnaudžiauja moteris, tada vyriškosios jėgos netenka visi juos girdėję stipriosios lyties atstovai.

 

Kita labai svarbi „švento“ žodžio funkcija buvo žmogaus, patekusio į bėdą, vienkartinė energinė įkrova. Protėviai žinojo, kad žiauriai susigrūmus su priešu arba susiklosčius situacijai, kai žmogaus gyvybė kabo ant plauko, pasakytas „riebus“ žodis arba iškoneveikimas suteikia ypatingų galių. Tačiau iškeikti privalėjo tas, iš kurio to tikėtasi mažiausiai. Nes stresas, kurį patiria žmogus tai girdėdamas iš artimojo, jį veikdavo ne prasčiau nei šaltas dušas. Net ir mirtinai sužeistas karys gaudavo tokį energijos pliūpsnį, kad gebėdavo atsikelti ir toliau kautis, o sustingęs nuo šalčio rasdavo jėgų atsistoti ir eiti toliau…

 

Kaip veikia žodžių jėga?

 

Mokslininkai kol kas negali paaiškinti, kaip ir iš kur senovės žmonės žinojo, kokie garsų deriniai daro teigiamą magišką poveikį. Manoma, kad jau tuomet jie suprato, kad žodis gali „sudrebinti“ kosmosą, nes garso banga yra ne tik mechaninis oro virpesys, bet ir informacijos perdavimas į bendrąjį Žemės energoinformacinį lauką. Manoma, kad energoinformacinis mūsų planetos laukas šiek tiek primena internetą. Skirtumas tik tas, kad žmogaus ryšys su noosfera palaikomas be jokių specialių prietaisų ir yra nemokamas.

 

Patekti į vadinamąjį pasaulio kosminį tinklą ir sulaukti atsakomosios reakcijos gali toli gražu ne kiekvienas žodis, o tik išsakytas su jausmu, galingu energijos užtaisu ir turintis ryšį su senovinėmis aukščiausio lygio dieviškumo apeigomis. Manoma, kad tokie žodžiai ir yra keiksmažodžiai.

 

Kokie tai žodžiai?

 

Pastebėta, kad lietuviai, norėdami išreikšti ekspresiją, dažniausia keikiasi angliškai arba rusiškai.

 

Nepaisant to, kad Lietuva iš sovietmečio jungo išsivadavo daugiau negu prieš ketvirtį amžiaus, specialistai teigia, kad dažniausiai lietuviai vis dar vartoja rusiškus keiksmažodžius. Keturi stipriausi ir dažniausi jų: chui (rus. хуй), pyzdà, jebatj (rus. ебать, еба́ть) ir blet/bliat (rus. блядь). Įvairių tautybių lingvistai pastebi, kad rusų keiksmažodžiai rodo patologinį seksualumą, nes taip pat dažnai įvairiomis variacijomis minimi ir lytiniai organai.

 

Chui. Manoma, kad iš pradžių daugybė garso junginių „šventuose“ žodžiuose buvo kiti. Pavyzdžiui, visiems gerai žinomas rusiškas žodis iš trijų raidžių senovės slavų kalboje skambėjo „chvuj“. Ir kiekviena raidė turėjo gilią sakralinę prasmę. Rusiška raidė X ( liet. ch) reiškė moterį gimdytoją, У ( liet. u) buvo vyro tėvo pradmuo, Й (liet. j) simbolizavo jų dieviškąjį susijungimą dėl giminės pratęsimo.

 

Pizda (rus. Пизда) kilo iš praslaviškos formos *pizda, kuri kildinama iš praindoeuropiečių žodžio *pi-sd- / *pei-sd- („tai, ant ko sėdima“, „sėdimoji vieta“). Praindoeuropietiškas pisd-eH- reiškė moters lytinius organus.

 

Jebatj (rus. eбать). Praslaviškoji šio žodžio forma kildinama iš praindoeuropietiško žodžio, kuris reiškia „lytiškai santykiauti“, „įsiveržti“.

 

Bliat (rus. блядь). Dabar šis žodis reiškia paleistuvę arba kekšę, tačiau jo kilmė susijusi su rusišku žodžiu блуд (paklydimas, klaida, nuodėmė). Netgi vėliau išleistuose bažnytiniuose žodynuose šis žodis reiškė „pasiklydęs“, „eretikas“. Dar visai neseniai rusų kalboje šis žodis nebuvo toks vulgarus ir juo vadintos laisvo elgesio moterys. Tačiau vėliau jis tapo vienu pagrindinių rusišku keiksmažodžiu. Netradicinių gydymo būdų žinovai teigia, kad ir šiais laikas, jeigu šis žodis ištariamas su ypatingu jausmu, išimtinais atvejais suteikia žmogui jėgų ir netgi… sumažina skausmą!

 

Kalbų specialistai visame pasaulyje vieningai sutaria, kad angliški keiksmažodžiai neturi didelės jėgos, nes jiems trūksta kūrybinio vulgarumo, jie yra pernelyg puritoniški. Pasak vertėjų, populiariausi anglų kalbos keiksmažodžiai, išplitę po visą pasaulį, – damn ir bitch.

 

Dėl „šventų“ žodžių metamorfozės kalti… krikščionys

 

Gali būti, kad populiariausi iš slavų paveldėti keiksmažodžiai taip ir būtų saugomi pagonių bei gelbėję žmones nuo nevaisingumo. Tačiau viskas pasikeitė įsigalėjus naujai religijai – krikščionybei. Apsaugantys žodžiai tapo… nereikalingi! Jų vietą užėmė krikščioniška malda – ypatingas žodžių rinkinys, skirtas vieninteliam Dievui. Krikščionys uoliai kovojo su pagonybe: žudė žynius, niekino ir ardė pagonių šventyklas, buvo uždraustos runos, iš kurių kildinti daug senovinių žodžių… Apsaugantys žodžiai tapo tabu. O kaip kitaip krikščionys galėjo priversti vadinamuosius tamsiuosius bedievius pagonis pamiršti savo šaknis ir išsižadėti senųjų dievų?

 

Tačiau uždraustas vaisius saldžiausias. Žmonės, įtikėję šių žodžių galia, stengėsi juos išsaugoti ir vartoti. Taip „šventi“ žodžiai pamažu pasiekė plačiąsias mases. Laikui bėgant tai, kas buvo šventa pagonims, virto keiksmažodžiais krikščionims. Tik tai, kaip jie tariami dabar, labiau kenkia, negu padeda. Šiuolaikinius keiksmažodžius žmonės taria dažniausiai turėdami vieną tikslą – įžeisti, sumenkinti, pažeminti ir sužeisti.

 

Bienergetikai teigia, kad pernelyg dažnas „riebių“ žodelių vartojimas nieko gero nežada. Jeigu kasdien gaunamą informaciją prilygintume maistui, o keiksmažodžius – druskai, kuri tam maistui suteikia būtino skonio, būtų galima teigti, kad daugybė žmonių sąmoningai „šeria“ save ir aplinkinius akivaizdžiai persūdytu maistu.

 

Seniai žinoma, kad vanduo – geriausias laidininkas. Ištirta, kad virš vandens pasimeldus pakinta šio skysčio savybės ir jis tampa savotišku vaistu. Tačiau jei vandenį žmogus įkrauna blogais žodžiais su aiškiai išsakyta neigiama prasme („nekenčiu“, „būk prakeiktas“ ir pan.) ir dar nusikeikia, tuomet vanduo jis lėtai nuodija tą, kuris jį išgeria. 70 % žmogaus organizmo sudaro vanduo, todėl keikiantis jis tiesiog nuodijamas iš vidaus.

 

Įdomu

 
  • Operacinėje daug laiko leidžiantys medikai teigia, kad būdami nejautros būsenos staiga pradeda keiktis netgi patys padoriausi ligoniai.
  • Kanados mokslininkai išsiaiškino, kad tiems žmonėms, kurie prieš treniruotę garsiai keikiasi, treniruojantis smarkiai padidėja fizinė jėga ir ištvermė.
  • Medicinoje žinoma atvejų, kai gebėjimas keiktis išliko netgi žmogui praradus kalbos dovaną.
  • Rusų literatūros klasikas Fiodoras Dostojevskis yra pasakęs, kad vieninteliu žodžiu, kurį sudaro tik trys raidės, rusai gali parodyti visus savo jausmus.
  • Psichikos specialistų teigimu, apie 90 % agresyvaus elgesio turinio sudaro ne fizinės jėgos panaudojimas, smurtavimas, o žodinė agresija – keiksmažodžiai.
  • Anot psichologų, užkietėjusius keikūnus kamuoja Edipo kompleksas. Keikdamiesi jie jaučiasi stipresni, kietesni.