Sakoma, kad kelias į vyro širdį veda per skrandį. Galbūt tame yra šiek tiek tiesos, jei kalbame apie vedybinį gyvenimą, tačiau karui sustabdyti to negana. Pasirodo, seksas yra toks galingas ginklas, kad gali sustabdyti karus, pataisyti kelius, nuversti diktatūros režimą… Negi iš tikrųjų šiame pasaulyje viskas pagrįsta tik lytiniais instinktais?

 

Seksas yra keistas dalykas. Kai kažkas išdrįsta jį iškelti į viešumą, žmonės pradeda šnekėti: „Kas tas žmogus, drįsęs taip pasielgti?“. Jie pradeda svarstyti, kodėl tas žmogus nusprendė pasinaudoti seksu, kad išryškintų problemą. Žmonės pradeda mąstyti. Ši strategija skatina imtis veiksmų, ką nors daryti, pagaliau pasmerkti karą ar netinkamą politiką.

 

431 – 404 m. pr. Kr. tarp Atėnų imperijos ir Peloponeso lygos, kuriai vadovavo Sparta, vyko ilgametis Peloponeso karas. Jau tada moterys žinojo, kad seksas – tai ne vien malonumas, bet ir politika. Aristofanas „Lizistratoje“ aprašė situaciją, kai Atėnų ir Spartos moterys nusprendė kovoti dėl taikos, atsisakydamos sekso su savo vyrais.

 

2003 metais Liberijos moterų dėka buvo užbaigtas 14 metų trukęs pilietinis karas. Vadovaujant Liberijos aktyvistei Leimai Gbovi, Nobelio taikos premijos laureatei, moterys pradėjo ne vieną mėnesį trukusį sekso streiką. Taip pat ji suvienijo šalies moteris musulmones ir krikščiones bendrai maldai. Streiko organizatorė pagrasino, kad išsirengs nuogai viešumoje, Vakarų Afrikos šalyje, kurioje tokie veiksmai laikomi labai didele nuodėme. L. Gbovi vėliau prisipažino, kad sekso streikas nepadarė tokios didelės įtakos, kokios buvo tikėtasi, tačiau atkreipė dėmesį į antrąjį Liberijos pilietinį karą.

 

Kolumbijos Barbakoaso miesto moterys nusprendė, kad vienintelis būdas priversti valdžią skirti lėšų miesto kelių remontui – susilaikyti nuo sekso su savo vyrais. Keliai esą buvo tokie prasti, kad iki artimiausios ligoninės tekdavo važiuoti 14 valandų. Kai kurios nėščios moterys mirė greitosios pagalbos automobilyje, bandydamos laiku suspėti į ligoninę gimdymui. Daugiau nei 250 moterų dalyvavo „suglaustų kojų streike“ 2011 metais. Sekso streiką kolumbietės organizavo net du kartus, nes pirmąjį kartą sulaukė tik politikų pažadų.

 

2011 metais Filipinų Mindanao saloje vietinės moterys nusprendė užbaigti nesantaiką tarp kaimyninių kaimų vyrų. Moterys baiminosi dėl savo saugumo. Be to, vykstant nesantaikai, buvo sudėtinga keliauti ir pardavinėti prekes. Dauguma jų neteko pagrindinio pragyvenimo šaltinio. Moterys paskelbė sekso streiką: nesimylėti su vyrais, jei jie ir toliau kovos. Moterys pasiekė savo – netrukus saloje įsivyravo taika.

 

2012 metais nedidelės Afrikos valstybės Togo moterys tikėjo pasiekti didelių tikslų, paskelbdamos nacionalinį sekso streiką. Kai 1963 metais buvo nužudytas tuometinis politinis vadas Silvanas Olimpijo, šalis pateko į sukarintą Gnasingbe šeimos valdymo režimą. Moterys pradėjo sekso streiką, tikėdamosi pagerinti šalies situaciją. Tuo metu Toge nebuvo paisoma jokių žmonių teisių, nebuvo jokio žodžio ir spaudos laisvės, žmonės buvo kankinami ir kalinami už menkiausius prasižengimus.