Drąsus, pasitikintis savimi, gailestingas ir savęs karaliumi nevadinęs vyras. Taip garsusis Britanijos valdovas karalius Artūras vaizduojamas legendoje. Iki šiol istorikai ir archeologai bando išsiaiškinti ar tai buvo reali asmenybė, ar viduramžiais gyvenusių žmonių sukurta graži legenda apie tobulą valdovą.

 

Karalius Arturas

Legenda apie karalių

 

Legendų apie karalių Artūrą atsirado nuo pat jo gimimo. Pasakojama, kad senoje ir didžiulėje Tintagelio pilyje moteris, vardu Igrenė, laukė savo vyro Kornvalio kunigaikščio Gorloiso. Tačiau tikrasis kunigaikštis pilyje nepasirodė. Naktį į moters kambarį įžengė Britanijos karalius Utheris Pendragonas, kuris pasinaudojęs mago Merlino burtais pasirodė kaip jos tikrasis vyras. Pasirodo, magui neliko nieko kito, kaip tik vykdyti karaliaus nurodymus, nes U. Pendragonas buvo beprotiškai įsimylėjęs ir degė aistra dailiai moteriai. Galiausiai karalius, siekdamas patenkinti savo aistrą, sugulė su Igrayne. Po šios nakties moteris pasijuto nėščia.

 

Gimus kūdikiui magas Merlinas jį pagrobė ir atidavė serui Ektorui. Jis kūdikį pavadino Artūru ir augino kaip savo sūnų. Igrenė ir Gorloisas netrukus susilaukė trijų dukterų, iš kurių dvi laimingai ištekėjo už karalių, o likusiajai dienas teko leisti vienuolyne. Tiesa, trečioji duktė fėja Morgana turėjo magiškų galių.

 

Artūrui sulaukus 16 metų atėjo laikas įrodyti, kad jis yra tikrasis Britanijos karalius. Kad tai įrodytų, jam reikėjo ištraukti kardą, įsmeigtą į priekalą, kuris buvo pastatytas šventoriuje ant marmurinės plokštės. Tiesa, prieš Artūrą, daugelis vyrų bandė tai padaryti, bet niekam nepavyko. Galiausiai būsimasis Britanijos karalius nesunkiai ištraukė kardą iš priekalo. Netrukus jaunuolio laukė pokalbis su Merlinu, kuris papasakojo visą tiesą apie jo pradėjimą ir tikrąjį tėvą. Taip pat jis užsiminė ir Avalono fėjų burtus, kuriais buvo apkerėtas dar būdamas kūdikis. Prieš pat ceremoniją, kurios metu jam ant galvos buvo uždėta karūna, Merlinas tarė: „Artūras bus geriausias karalius ir gyvens ilgiau nei kiti“.

 

Kovojo su slibinais ir gnomais

 

Artūras buvo vienas iš tų karalių kurie ypač stengėsi laikytis riterių kodekso. Žmonės karalių mylėjo ir jį gerbė. Būtent jo valdymo laikotarpiu riteriškumas tapo madingas. Karalius nuolat į pilį kviesdavo kunigaikščius, kurie buvo nusipelnę žmonių labui. Šalia visuomet buvo magas Merlinas, kuris jiems pasakodavo, kaip apsisaugoti nuo nužudymų, nedorų, piktų žmonių, melo. Be to, jis bandė kunigaikščius mokyti gailestingumo ir suprasti, kada tinkamas laikas atleisti žmogui, kuris gailisi padaręs, ką nors negero. Be to, viena svarbiausių riterių užduočių buvo saugoti bei gerbti moteris.

 

Galiausiai aptarę ir supratę Merlino pamokymus kunigaikščiai kartu su karaliumi Artūru keliaudavo į miškus, tamsias ir baugias pilis kovoti su keistais padarais – slibinais, gnomais, vaiduokliais.

 

Mirtis dėl mylimosios

 

Apie karaliaus Artūro ir gražios merginos, vardu Gineverė, meilę iki šiol rašoma daugelyje pasakojimų. Savo valdymo laikotarpiu karalius norėjo ją vesti, todėl pakvietė atvykti į pilį. Tačiau, kaip vėliau pasirodė, už karaliaus nugaros vyko kur kas įdomesni dalykai. Vienas iš kunigaikščių Launcelotas taip pat buvo įsimylėjęs šią gražuolę, todėl sužinojęs, kad karalius ruošiasi ją vesti nesugebėjo tvardytis. Artūro sūnėnas Mordredas, fėjos Morganos sūnus, išsiaiškino šią paslaptį ir nuskubėjo karaliui pranešti tiesos. Artūrui buvo siūloma nepasigailėti būsimosios žmonos ir pasmerkti ją mirti laužo liepsnose. Tačiau Launcelotas negalėjo leisti to padaryti, todėl išgelbėjo mylimąją ir jiedu išvyko į Prancūziją. Tai tarp vyrų įplieskė didžiulį karą. Karalius Artūras kartu su didžiule kariuomene leidosi ieškoti įsimylėjėlių. Karalystę saugoti jis paliko sūnėnui Mordredui, kuris pasirodė esąs ne toks sąžiningas, kaip atrodė iš pradžių. Vos išvykus karaliui jis įvedė savo įstatymus ir sukėlė karalystėje perversmą. Norėdamas susigrąžinti karalystę Artūras privalėjo stoti į mūšį su savo sūnėnu. Galiausiai atrodė, kad viskas baigta, kai netikėtai karalius pervėrė Mordredo kūną kalaviju, tačiau net kęsdamas didžiulį skausmą jis sugebėjo pasivyti karalių ir mirtinai jį sužalojo.

 

Merlinas – piktosios dvasios sūnus?

 

Apie magą Merliną, kuris nė per žingsnį nesitraukė nuo karaliaus Artūro yra nemažai pasakojimų. Manoma, kad jo prigimtis nežemiška. Pasirodo, jis buvo jaunos moters ir piktosios dvasios sūnus. Gimus kūdikiui, mama skubėjo jį apkrikštyti tam, kad jis nepradėtų elgtis taip, kaip tėvas. Tačiau nežemiškų galių turėjusi mama sūnaus negalėjo apsaugoti. Nuo pat mažens Merlinas galėjo tiksliai nusakyti ateitį ir matė kiekvieno žmogaus praeitį. Be to, buvo puikus maskuotės meistras. Jis galėjo per akimirką tapti gnomu, jauna mergele ar elniu.

 

Kiek tiesos legendoje?

 

Daugelis legendų nesukuriamos, jei nėra pagrindo. Dažniausiai šiuose pasakojimuose minimi asmenys ir vietos turi atitikmenų realiame gyvenime. Archeologai tvirtina, kad šalia Glastonberio esančios Kadburio pilies griuvėsiai yra legendoje minimas Kamelotas. Tiesa, yra archeologų, kurie tvirtina, kad karalius Artūras iš tiesų valdė ne Anglijoje, o Škotijoje. Manoma, kad jis gyveno Stirlingo pilyje, esančioje į šiaurės vakarus nuo Edinburgo. Be to, šioje pilyje 2011 m. buvo rastas apskritasis stalas, prie kurio susėsdavo kunigaikščiai ir riteriai.

 

Prieš penkiolika metų nusipelnęs filmų kūrėjas Hovardas Reidas savo knygoje „Artūras – drakonų karalius“ (angl. „Arthur Dragon King“) iškėlė versiją, kad karalius Artūras galėjo būti rusas. Jo teigimu, Artūras buvo klajoklių genties iš Rusijos stepių palikuonis ir į Angliją jis pateko kartu su romėnais. Vėliau iš tokios H. Reido teorijos buvo viešai pasijuokta ir teigta, kad tai tėra noras pasipelnyti ir pritraukti didesnį skaitytojų ratą.

 

Gralio taurės paieškos

 

Legendoje apie karalių Artūrą dažnai minima Gralio taurė, iš kurios Jėzus gėrė per paskutinę vakarienę. Kalbama, kad ši taurė turėjo stebuklingų galių ir galėjo atgaivinti bei išgydyti žmogų. Taurė ilgus metus buvo laikoma šventųjų relikvijų atstovų slaptavietėse. Tačiau galiausiai ji buvo pradanginta. Apie tai iš Merlino sužinojęs Karalius Artūras iškeliavo ieškoti taurės, bet nieko neradęs susėdo prie apskritojo stalo kartu su kunigaikščiais ir pamatė viziją, kurioje Gralio taurė sklendė ore apgaubta šviesiu audiniu.

 

Galiausiai taurės iškeliavo ieškoti kunigaikščiai. Dar prieš išvykstant Merlinas išpranašavo, kad taurę suras seras Galahadas, sero Launceloto sūnus. Pranašystė išsipildė, seras Galahadas suprato radęs taurę, kai klūpodamas prieš altorių pajautė, kad jo siela yra paimama į dangų. Po dviejų metų klajonių kunigaikščiai grįžo pas karalių ir papasakojo jiems savo kelionėje patirtus nuotykius.

 

Įdomu

 
  • Į pilį pakviestų kunigaikščių vardus išraižydavo savo kėdėje arba soste.
  • Mirštančio karaliaus kūnas buvo nuplukdytas į Avalono salą. Legendoje pasakojama, kad ten jis turėjo išsigydyti savo žaizdas. Tačiau kitose versijose sakoma, kad šioje saloje mirė ir buvo palaidotas.
  • Teigiama, kad Artūras karalystę valdė nuo V a. pab. iki VI a. pr.
  • Tam, kad kunigaikščiai nuolat nesikautų dėl vietos prie stalo galo, Artūras sugalvojo stalus daryti apvalius.
  • Prieš kiekvieną mūšį karžygiai susirinkdavo prie apskritojo stalo, kad karalius duotų nurodymų.
  • Kalbama, kad Artūras turėjo du sūnus, kuriuos nužudė.
  • Garsėjo kaip „Vienintelis, tikrasis britų karalius“
  • Manoma, kad Eskaliburokardas, kurį karalius ištraukė iš priekalo turėjo stebuklingų savybių.