Apie Kapadokijos požemių miestą sklando daugybė legendų. Kartais istoriniai griuvėsiai net vadinami vartais į kitas dimensijas arba kitaip – savotiška laiko mašina. Iki šiol svarstoma, ar sudėtingas miesto konstrukcijas galėjo sukurti paprasti žmonės, be ateivių pagalbos. Rasta daugybė labai senų įrašų, kuriuose minimi požeminiai tuneliai, urvai ir miestai, egzistavę skirtingose pasaulio dalyse. Viena iš tokių keistų ir paslaptingų vietų yra Kapadokijoje. Tai maždaug 100 kvadratinių kilometrų plotas, esantis maždaug 29 kilometrai nuo Turkijos Nevsehiro provincijos, centrinės Turkijos dalyje.

 

pozemiai

Dažniausiai manoma, kad šie nepaprasti požeminiai statiniai buvo lyg laikinos prieglaudos pabėgėliams. Tačiau kai kurie įsitikinę, kad tai nuolatinės slaptų bendruomenių gyvenamosios vietos. Kapadokijos požeminiai miestai užima didžiulę teritoriją, beveik tokio dydžio kaip Šveicarija. Nėra žinoma, kiek požeminių bendruomenių juose gyveno, tačiau neabejojama tik dėl vieno – šiose žemėse palaidota daugybė paslapčių. Kas iš tiesų gyveno Kapadokijos požemių miestuose, kuriuose įrengtas sudėtingas tunelių tinklas? Kur veda visi tie tuneliai? Galbūt jie vedė į tolimą požeminį pasaulį Himalajų kalnyne Agartą. Požemiuose slypi ne tik ilgi tuneliai, bet ir sudėtingas slaptų perėjimų tinklas, duobės su pakopomis ir slaptieji koridoriai, jungiantys skirtingas patalpas.

 

Čia gyvenę žmonės buvo įsikūrę patogiai: turėjo vandens rezervuarų, šulinių, skirtingų sandėlių, oro cirkuliaciją užtikrinančių kaminų, nišų aliejinėms lempoms, parduotuvių, arklidžių ir kitų reikalingų dalykų. Požeminiai miestai buvo išsidėstę per dvidešimt aukštų, nors daugelis iš jų dar nėra atkasti ir ištyrinėti. Kelia nuostabą, kaip žmonės, neturėję šiuolaikinių prietaisų, sugebėjo sukurti miestą po žemėmis ir akmeninėmis uolienomis.

 

Vienas įspūdingiausių tų laikų architektūrinis sprendimas buvo judančios akmeninės durys, panašios į girnas. Šios durys buvo naudojamos, norint greitai užblokuoti įėjimą. Be to, tai padaryti buvo galima tik iš vienos pusės. Kapadokijos tuneliuose ir urvuose rasta reliktų, kurie mena hetitų laikus. Hetitai buvo Nojaus sūnaus Chamo palikuonys. Tačiau Kapadokija senesnė nei hetitai ir datuojama paskutinio ledynmečio pabaiga.

 

Iš maždaug 36 požeminių bendruomenių, kol kas atkastos tik dvi: Derinkuju ir Kamakli. Derinkuji požeminiame mieste galėjo gyventi apie 20000 gyventojų. Tai įspūdingas kiekis žmonių, žinant tai, kad požemiai buvo įkurti prieš daugelį amžių. Ji apima 4 kvadratinių kilometrų plotą ir buvo suplanuota taip, kad galėtų suteikti prieglobstį 2000 namų ūkių septyniuose aukštuose po žemės paviršiumi. Požeminis miestas buvo įsikūręs nuo 70 iki 85 metrų gylyje. Požeminiame komplekse taip pat driekiasi 36 kilometrai tunelių per visus aukštus. Jame yra daug gyvenamųjų kvartalų, arklidžių, šulinių, rūsių, saugyklų, ventiliacijos ir atliekų šachtų.

 

Anot kai kurių šaltinių tokius miestus sukūrė ar padėjo pastatyti nežemiškos kilmės būtybės, apsilankiusios čia prieš maždaug 5000 metų. Šią prielaidą dar labiau patvirtina daugelio žmonių regėti NSO senovinėje Kapadokijos žemėje. Neatpažintus skraidančius objektus liudininkai ir žiniasklaida skelbė matanti dieną ir naktį. Daugiausiai NSO užfiksuota XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje. Tačiau labiausiai žmoniją sukrėtė ateivių ženklai, pasirodę 1981 metų gruodžio 15 dieną ir 1982 metų rugsėjį. Kalbama, kad tie ženklai buvo tokie išskirtiniai, kad nekyla abejonių apie nežemiškų būtybių apsilankymą mūsų planetoje.

 

Ar kada nors sužinosime visas Kapadokijos požeminių miestų ir jų gyventojų paslaptis? Mokslininkai ir kiti įvairiausio plauko tyrėjai dirba kasdien, kad jas atskleistų. Galbūt atsakymas yra užkoduotas senose persų legendose. Pavyzdžiui, vienoje pasakojama apie aviganį Jimą, kuriam Dievas liepė pastatyti požeminį miestą arba tvirtovę, kurioje galėtų apsaugoti žmones ir gyvulius nuo stingdančio šalčio, kurį žemėje paskleis piktų kėslų sunaikinti žmoniją turintis velnias.