Kam skamba varpai?

Šis straipsnis nebus apie amerikiečių rašytojo E. Hamingway‘aus romaną tokiu pavadinimu, o apie varpų istoriją ir jų magišką reikšmę. Varpai Senajame pasaulyje buvo naudojami kaip muzikos instrumentai ir kaip religinių ritualų dalis. Tikriausiai todėl jų garsas laikomas kaip turintis ypatingų galių žmonėms. Varpai naudojami įvairiame kontekste. Kai kurie iš jų yra dekoratyviniai ir naudojami praktiškiems tikslams, bet dažniausiai jie siejami su kokių nors antgamtiškų jėgų garbinimu arba magija.

„Kiekvieną kartą, kai suskamba varpai, sparnus išskleidžia angelai“, – šiuo posakiu vaikai tiki šimtus metų. Senovėje tikėta, kad varpai gali sustabdyti audrą. Varpų, varpelių, žvangučių, cimbolų ir gongų garsai, kaip tikima, neša laimę, atbaido piktąsias dvasias. Ar varpų skambesys iš tikrųjų suteikia dvasinių galių ir turi didelę antgamtinę reikšmę juos girdintiems asmenims? Kai kurie tuo tiki, kiti, kaip visada, abejoja.

Skirtingose tautose varpai skelbia kitokią žinią. Kinai varpus pasitelkdavo, norėdami tiesiogiai bendrauti su dvasiomis. Rytų Azijoje pamažu silpnėjantis varpo gausmo tonas reiškė kažką labai reikšmingo ir svarbaus. Rusų stačiatikiai varpus naudojo, kreipdamiesi į Dievą, todėl šioje šalyje buvo liejami kuo masyvesni varpai, kad turėtų didesnį poveikį tikintiesiems. Budistų ir krikščionių dvasininkai prieš naudojimą liturginėse apeigose, varpus pašventina. Romos katalikams varpai simbolizuoja rojų ir Dievo balsą. Varpai gali būti naudojami įvairiais tikslais, norint duoti ženklą, kviesti melstis ir garbinti Dievą, skelbti valandas, pranešti apie svarbius įvykius, išreikšti džiaugsmą, įspėti apie pavojų ir pranešti apie gedulą.

Posakis „Skamba vestuvių varpai“ buvo pirmą kartą paminėtas, kai varpai pradėti naudoti per santuokos ceremoniją, linkint jaunavedžiams išvengti blogio ir būti laimingiems. Keltų gentys turėjo paprotį jaunavedžiams padovanoti bent vieną varpą kaip vestuvinę dovaną. Šis varpas būdavo pakabinamas gerai matomoje jaunavedžių namų vietoje. Kai kildavo kokių nors nesutarimų, ginčų grėsmė, vienas iš sutuoktinių pradėdavo skambinti varpą, kad liautųsi nesantaika ir būtų sudarytos paliaubos be kaltės pripažinimo.

Ne visi tiki, kad varpai skelbia dieviškąją žinią. Štai musulmonai varpus laiko Šėtono muzikos instrumentu. Korane yra tokia eilutė, kurioje teigiama: „gailestingumo angelai neturėtų lydyti žmonių, kurie leidosi į kelionę su šunimi arba varpu“. Tikima, kad varpų garsai skirti pasinaudoti tikinčiųjų gera valia. Daugelis žmonių, patys to nesuvokdami, yra emociškai ir dvasiškai prisirišę prie varpinių, varpų ir jų skambesio, todėl jie gali būti naudojami piktiems tikslams. Tai nereiškia, kad kiekvienas varpas yra blogis, todėl kiekvieną kartą reikia įvertinti kontekstą, kuriame skamba varpai.

Senovės Kinijoje pasakojami mitai apie varpus, ant kurių atsisėdus galima nuskristi į tam tikrą vietą. Europoje katalikai taip pat mėgsta legendą apie varpus, kurie Didįjį penktadienį atskrenda į Romą. Nuo šių varpų dydžio priklausė laimė ar nelaimė laukia ateinančiais metais. Malonus varpų skambėjimas žmonėms patiko visais laikais, todėl dekoratyviais varpeliais anksčiau būdavo puošiamos prabangios karietos, sodai. Kinų kalba varpas (hong) skamba labai panašiai kaip sąvoka „išlaikyti egzaminą“, todėl varpų įvaizdis šalyje naudojamas pakilimo biurokratinėje hierarchijoje kontekste.

Japonijoje bronziniai varpai atsirado apie 300 metus prieš Kristų. Varpai būdavo pakabinami šintoistų šventyklų priekyje ir valdomi virve. Tikintieji išgirdę neįprastus garsus aukodavo smulkias monetas, du kartus suplodavo rankomis ir tikėdavosi, kad jų norai taps realybe. Ankstyvaisiais krikščionybės laikais romėnų katakombose varpai (kartais sidabro) kviesdavo tikinčiuosius aukoti. Dideli varpai iš pradžių buvo naudojami vienuolynuose ir istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti tik VI amžiuje. Masyvūs, labai dideli ir sunkūs ketaus varpai, Europoje atsirado tik vėlyvaisiais Viduramžiais.

D. Britanijoje populiari legenda pasakoja apie Kenterberio arkivyskupą šv. Tomą Beketą, kuriam mirus 1170 metais Katedroje patys savaime pradėjo gausti varpai.