Blakstienos pabrėžia akių formą, suteikia žvilgsniui gylio ir skvarbumo. Varno plunksnų juodumo, ilgos ir riestos blakstienos – tikriausiai pats įtaigiausias viliojimo „įrankis“. Tačiau taip buvo ne visada. Bet kokiu atveju plaukeliai ant vokų kraštų visada kėlė aršias diskusijas. Kaip keitėsi blakstienų mados įvairiais laikotarpiais?

 

blakstienos

Vienas amerikiečių tyrimas pateikė dvi stulbinančias išvadas. Pirma, natūralios blakstienos paprastai yra tokio ilgio kaip trečdalis akies pločio. Antra, toks ilgis yra idealus, kad blakstienos galėtų apsaugoti akis nuo sausinančio oro srovių poveikio. Tačiau daugelis apie natūralias blakstienų funkcijas visai negalvoja. Iš pirmo žvilgsnio net gali pasirodyti, kad jos reikalingos tik žmogaus tuštybei patenkinti. Ko tik nebuvo daroma dėl blakstienų grožio? Blakstienų mados istorija – įspūdinga, kerinti, o kartais dabartiniams žmonėms sunkiai suprantama ir labai pavojinga.

 

Androginiškos blakstienos senovės Egipte (3500 – 2500 m. pr. Kr.)

 

Senovės Egipte blakstienas dažydavosi tiek vyrai, tiek moterys. Blakstienas jie tamsindavo stibio milteliais ir tepalais. Dažai ne tik pagražindavo blakstienas, bet ir padėdavo apsaugoti akis nuo kenksmingų saulės spindulių. Moterys taip pat blakstienas padengdavo malachitų miteliais, nes tikėjo, kad šie žalsvi akmenys yra natūralūs afrodiziakai.

 

Vešlios blakstienos senovės Romoje (753 m. pr. Kr. – 476 m.)

 

Senovės Romoje gražios blakstienos turėjo būti ilgos, tankios ir riestos. Romietės taip pat naudojo stibio miltelius bei kamščiamedžio anglis joms ryškinti. Žymus tų laikų filosofas Plinijus Vyresnysis rašė, kad blakstienos gali iškristi nuo sekso pertekliaus. Taigi, norėdamos išsaugoti vešlias blakstienas, moterys pradėjo saugoti skaistybę. Žinoma, tai jos darė ir dar dėl daugybės kitų priežasčių.

 

Beveik jokių blakstienų Viduramžiais (1066 – 1485 m.)

 

Viduramžiais buvo manoma, kad gražiausia ir erotiškiausia moters veido dalis yra kakta. Norėdamos ją pabrėžti moterys pašalindavo beveik visus antakius ir blakstienas. Kilmingos gražuolės neretai nepalikdavo nė vieno plaukelio ant veido.

 

Rausvos blakstienos karalienės Elžbietos laikais (1533 – 1603 m.)

 

Nuo tada, kai Elžbieta buvo karūnuota, visos dailiosios lyties atstovės Anglijoje užsigeidė tokių rausvai auksinių plaukų bei blakstienų, kaip jos. Tačiau tokią spalvą, pasirodo, išgauti nebuvo paprasta. Tų laikų moterys pradėjo naudoti dažus su labai nuodingomis medžiagomis, nuo kurių ilgainiui išslinkdavo plaukai. Visuomenėje nebuvo priimta dažyti blakstienų, bet moterys vis tiek tą darė slaptai. Dažus pasigamindavo iš traiškytų uogų bei suodžių iš krosnių.

 

Truputėlį nuodingos blakstienos karalienės Viktorijos laikais (1837 – 1901 m.)

 

Romantizmo epochoje kosmetika jau naudota plačiai, nors išliko populiarios ir namuose gamintos grožio priemonės. Pirmąjį blakstienų tušą sukūrė karalienės Viktorijos parfumeris E. Rimelis iš anglies dulkių ir vazelino. Atradimas akimirksniu tapo sensacija.

 

Naujoviški blakstienų dažymo būdai (XX amžiaus pradžia)

 

Nors jau buvo pramoninių tušų, tačiau namų gamybos priemonės neprarado populiarumo. Moterys ieškojo alternatyvų. 1916 metais amerikiečių filmų režisierius D. F. Grifitas sukūrė pirmąsias dirbtines blakstienas, su kuriomis nebyliojo kino aktorės galėjo atrodyti stulbinančiai. 1917 metais Meibelė Viljams kartu su vaistų gamintoju iš vazelino ir aliejų sukūrė blakstienų ir antakių dažus, kurie suteikė žvilgesio.

 

Labai riestos blakstienos XX amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje

 

Nors nėra žinoma, ar blakstienų rietiklį tikrai išrado tas pats žmogus, bet šį išradimą patentavo V. MakDonelas 1931-aisiais. Iš nerūdijančio plieno, pagal žirklių modelį sukurtas grožio įrankis iki šių laikų išliko beveik nepakitęs. Nebrangus įrankis blakstienoms riesti labai greitai išpopuliarėjo tarp dailiosios lyties atstovių.

 

Vandeniui atsparaus blakstienų tušo išradimas (1940 – 1950 m.)

 

Šiame laikotarpyje išpopuliarėjo išraiškingos akys: juodu pieštuku nubrėžta linija palei blakstienų augimo kryptį, blakstienos kaip vėduoklės. Tada buvo išrastas vandeniui atsparus tušas, kuris leido nesibaiminti, kad netinkamą akimirką makiažas bus sugadintas. 1958-aisiais rinkoje atsirado pirmasis, spiralinis šepetėlis dažyti blakstienoms.

 

Storų, kruopščiai viena nuo kitos atskirtų, ryškiai padažytų blakstienų mados banga (1960 – 1970 m.)

 

1960 metais buvo pristatytos naujovės: rausvai violetinės ir tamsiai žalios spalvos tušai. Išpopuliarėjo tankios, dramatiškos, šiek tiek voro kojeles primenančios blakstienos. Pradėtos dažyti ne tik viršutinės, bet ir apatinės blakstienos.

 

Bespalvio arba priešingai visų vaivorykštės spalvų blakstienų tušų išpopuliarėjimas (1980 – 1990 m.)

 

Galima teigti, kad šio laikotarpio blakstienų madasdiktavo, populiariosios muzikos karalienė Madona. Prabangiai atrodė ilgos, tankios, į vėduokles panašios blakstienos. Atsirado įvairių spalvų blakstienų tušų, kuriuos moterys kartais naudojo įvairių spalvų plaukų sruogelėms dažyti.

 

Nėra nieko, kas nebūtų ant bangos arba blakstienos kiekvienam pagal skonį (nuo 2000 metų)

   

Šiais laikais taip pat populiariausios ilgos, riestos ir tankios blakstienos, tačiau mada yra labai demokratiška, todėl madinga yra praktiškai viskas, kas tinka konkrečiai asmenybei. Kiekviena moteris gali rinktis pagal savo norus ir galimybes. Blakstienų priauginimas šiais laikais viena iš populiariausių procedūrų. Prekybos centrų lentynos „lūžta“ nuo skirtingų rūšių tušų pasirinkimo. Tušų yra pačių įvairiausių spalvų ir atspalvių, o šepetėlių – pačių įvairiausių formų ir iš skirtingų medžiagų.