Nuoširdi, tyra, kenčiančio žmogaus malda gali labai daug. Sakoma, kad malda galėtų pajudinti kalnus, jei žmonės jai leistų. Nė vienas, kuris supranta, kokia galinga gali būti malda, niekada nesijaus beviltiškas ir visų apleistas.

 

maldos

Kartą Ukrainoje gyveno dvasininkas Sergejus, kurį dažnai kamuodavo stiprūs nugaros skausmai. Jis kreipėsi ir į tradicinės medicinos gydytojus ir į liaudies medicinos žinovus, bet pagerėjimo nebuvo. Tarsi pati apvaizda jį atvedė prie katedros Kijeve. Žengdamas per jos slenkstį, staiga jis suprato savo, kaip dvasininko ir tikinčiojo, nuodėmę: jis nė nebandė prašyti Dievo pagalbos. Dievo namuose jis ne tik suprato savo kaltę, bet ir įgijo viltį. Jis pradėjo nuoširdžiai melstis prieš šventųjų paveikslus ir nutiko stebuklas! Sukalbėjęs 40-ąją maldą pajuto, kad nugaros skausmas dingo taip pat staigiai, kaip ir buvo atsiradęs. Kunigas po to pažadėjo sau visada melstis ne dėlto, kad taip reikia, o iš visos širdies.

 

Kitoje Atlanto vandenyno pusėje neseniai maldos išgelbėjo žmogaus gyvybę. 2015 metų sausio 19 dieną Misūrio valstijoje (JAV) trys paaugliai berniukai žaidė ant užšalusio ežero, kai staiga plonas ledas įlūžo ir vaikai ėmė skęsti. Kai atvyko greitoji pagalba, vienas iš berniukų buvo beveik pasiekęs krantą, kitas laikėsi įsikabinęs į ledo lytį, o trečiojo akiratyje nebuvo matyti. Netrukus paaiškėjo, kad berniukas po ledu, paskendęs. Tai buvo keturiolikmetis Džonas Smitas.

 

Kiti du vaikai buvo sėkmingai išgydyti nuo hipotermijos ir tuo viskas baigėsi. Džoną gelbėtojai iš vandens ištraukė po 15 minučių, kai jis jau buvo paskendęs. Jis nekvėpavo ir buvo be pulso. Vaikas buvo kuo greičiausiai nugabentas į artimiausios ligoninės reanimacijos skyrių. Atrodė, kad jo būklė beviltiška. „Mano nuomone, jis turėjo labai mažą, menką galimybę išgyventi. Buvo iškeltas klausimas: kaip ilgai reikėtų tęsti dirbtinio gaivinimo procedūras. Jis jau buvo miręs 45 minutes“, – pasakojo budintis gydytojas dr. Kentas Sutereris.

 

Kai gydytojas apie nelaimę pranešė berniuko motinai, ji nubėgo į palatą ir pradėjo garsiai melstis. Dabar ji jau nebeprisimena, kokius tiksliai žodžius tą jautrią akimirką kalbėjo, tik vieną maldos eilutę: „Gerasis Dieve, atsiųsk Šventąją dvasią išgelbėti mano sūnų. Noriu savo sūnaus, prašau išgelbėk jį“. Neįtikėtina, bet beveik iš karto po to Džono pulsas atsinaujino. Sukrėstas gydytojas ligos ataskaitoje net ranka užrašė: „Širdis vėl pradėjo plakti, nes Šventoji dvasia išklausė motinos maldą“. Kita vertus, ką daugiau jis galėjo parašyti?

 

Dar keisčiau, kad po neįprastai ilgos hipotermijos ir nekvėpavimo berniuko smegenys nebuvo pažeistos. Praėjus 48 valandoms po to, kai jis nuskendo, mirė ir buvo išgelbėtas Šventosios dvasios, Džonas Smitas jau galėjo sėdėti ir atsakinėti į gydymo įstaigos darbuotojų ir vietinės spaudos atstovų klausimus. Visi šnekėjo, kad įvyko tikras stebuklas. Daugelis patyrusių klinikinę mirtį prisimena tai, kas vyksta po to. Tačiau Džonas Smitas tokių neįprastų prisiminimų neturėjo.

 

Skeptikai, žinoma, rastų paaiškinimų, kodėl taip galėjo nutikti. Jie sakytų, kad tai sutapimas, bet ar tikrai sutapimų būna? Tai, kad malda turi stebuklingą galią, pritaria net daugelis mokslininkų. Vokietijos ir Rusijos mokslininkai tyrinėjo ketvirtą sąmonės būseną, vadinamą „Nous“. Ji atsiranda žmonėms per meditaciją, maldą. Iki šiol buvo žinomos trys sąmonės būsenos: viena pabudimo ir dvi poilsio, greito ir lėto miego fazės. Mokslininkai nustatė, kad meldžiantis žmogaus smegenys dirba tam tikru režimu. Smegenys veikia panašiai kaip laimingo kūdikio. Žmogus jaučiasi laimingas ir nežino kodėl. Žmogus kaip vaikas jaučia, kad yra kažkas, kas juo rūpinasi, myli ir saugo. Malda sukelia laimės be priežasties pojūtį ir ramybę. Mokslininkai nustatė, kad nuoširdi, gili malda malšina širdies skausmą, normalizuoja kraujo spaudimą, mažina stresą. Todėl religingi asmenys neretai gyvena ilgiau ir sveikiau. Laimė, taika ir saugumas įsiskverbia į sielą ir gydo kūną. Kanados neurologai patvirtino, kad žmonės, kurie moka melstis iš visos širdies rečiau kenčia nuo nervinių išsekimų ir įvairių nesėkmių. Jie mažiau jaudinasi dėl didelių ir mažų nesėkmių gyvenime, rečiau būna nusivylę ir jaučia, kad kažkas aukščiau juos saugo.