Užaugau šeimoje, kurioje visada buvo smurto. Patėvis pasitikdavo su diržu rankoje ne tik kai iškrėsdavau kokią šunybę, bet ir tuomet, kai tiesiog norėdavo išsilieti. Kol buvau maža, po patirto jo agresijos protrūkio tiesiog bėgdavau į palėpę. Sėdėdama kampe, apsikabinusi mylimiausią žaislą, ilgai verkdavau, savo vaikiškoje galvelėje nerasdama atsakymo, kodėl taip vyksta. Paauglystėje bandžiau maištauti ir jam priešintis, tačiau visos mano pastangos atsisukdavo prieš mane – patėvio pusėn stodavo mano mama. Pakelti prieš mane rankos nevengdavo ir ji, be to, kaltindavo dėl tarp jų su patėviu kylančių nesutarimų. Kartais svarstydavau pasiskųsti auklėtojai ar kreiptis į specialiąją tarnybą, tačiau niekada netikėjau, kad tai gali padėti…

 

meiles istorija

Mokiausi vidutiniškai, tačiau baigusi mokyklą nesunkiai įstojau į universitetą. Su virpesiu širdyje laukiau akimirkos, kai paliksiu namus ir išvyksiu į kitą miestą. Apsigyvenau paprastame bendrabučio kambarėlyje su kita studente. Į namus grįždavau tik savaitgaliais arba dar rečiau. Mieliau likdavau bendrabutyje, kad ir visiškai viena. Tuomet gulėdavau lovoje, žvelgdavau į lubas ir labai gailėdavau savęs. Skruostus degindavo ašaros. Palengvėdavo.

 

Įsisukau į studentišką gyvenimą, atsirado naujų draugų, vykdavo linksmų vakarėlių. Tai atitolino prisiminimus apie smurtą. Pas mano draugę retkarčiais užsukdavo jos vyresnis brolis Liutauras. Paprastas gilių ir gerų akių vaikinukas. Virpuliukai perbėgdavo kūnu kaskart, kai jį pamatydavau, tačiau simpatijas gniaužiau giliai savyje. Nesijaučiau nei graži, nei įdomi, nebuvau užtektinai drąsi, kad drįsčiau jį užkalbinti ar kur nors pakviesti.

 

Kartą draugė pasiūlė su keliais bičiuliais savaitgalį vykti prie ežerų. Iš pradžių spyriojausi, bet sužinojusi, kad vyks ir Liutauras, sutikau. Jis atvažiavo mūsų pasiimti. Širdis nusirito į kulnus, tačiau susijaudinimą kiek įmanydama bandžiau nuslėpti. Per visą kelionę nepratariau nė žodžio. Tiesiog vogčiomis stebėjau vairuojantį Liutaurą ir džiaugiausi, kad visą savaitgalį galėsiu būti jo draugijoje.

 

Kepsniai ant laužo, svaigieji gėrimai, linksmos istorijos, nenutrūkstamas juokas – toks buvo pirmojo vakaro scenarijus. Nors metas dar nebuvo vėlyvas, dariausi mieguista, vis stipriau svaigo galva. Rodės, išgėriau nedaug, tačiau kojos linkte linko. Šiaip ne taip nusvirduliavau iki palapinės ir susisukusi į miegmaišį ėmiau grimzti į miego karalystę. Pasigirdo atsegamo užtrauktuko garsas, supratau, kad kažkas įėjo į palapinę. Visiškai neradau savyje jėgų atsikelti ar bent atsisukti. Kūnas tarsi buvo įgavęs papildomo svorio. Nesupratau, kas man pasidarė. Netikėtas svečias buvo Liutauras. Jis švelniai mane apkabino, klausė, kodėl taip anksti palikau kompaniją ir tikino, kad jam liūdna be manęs. Sunkiai supratau, ar tai vyksta iš tiesų, ar sapnuoju. Visgi jo prisilietimus jutau kuo puikiausiai. Švelnias glamones netrukus pakeitė šiurkščios. Liutauras paskubomis nuo manęs plėšė drabužius, agresyviai mane bučiavo ir pro sukąstus dantis nesiliaudamas kartojo, kaip manęs nori. Jo gilios ir geros akys tapo žiaurios ir nepažįstamos. Jei būčiau turėjusi bent kruopelytę jėgų… Vėliau supratau, kad kažko buvo įpilta į mano gėrimą…

 

Visą naktį negalėjau sumerkti akių. Tik išaušus rytui sugebėjau išeiti iš palapinės. Visi miegojo. Paskubomis nusivilkau drabužius, tiksliau, tai, kas iš jų liko, ir lėtu žingsniu ėjau ežero link. Nežinau, ką tuo metu galvojau ir ko troškau – nuplauti patirtą prievartą ar pasinerti ežerą ir niekada niekada neišnerti… Vėsus vanduo mane atgaivino, prablaivė galvą. Grįžau į palapinę ir apsivilkau naujus drabužius.

 

Apie tai, kas įvyko tą naktį, niekam nepasakojau. Nesiguodžiau, kai skaudžiai baudė patėvio ir mamos rankos, nesiguodžiau ir šįkart. Tiesiog pasidaviau gyvenimo tėkmei, be kibirkšties akyse ir jokio jausmo krūtinėje.

 

Baigiau universitetą. Įsidarbinau vertimo paslaugų kompanijoje. Artėjo mano 30-metis, o aš tiesiog egzistavau. Tėvus aplankydavau vos kelis kartus per metus. Vengdavau draugų susibūrimų. Apie rimtesnius santykius su vyrais nenorėjau net pagalvoti.

 

Mano vadovas buvo dešimčia metų vyresnis. Išvaizdus, tvirto kūno sudėjimo, pasitikintis savimi ir pats keliantis pasitikėjimą. Jutau, kad jis į mane žiūrėdavo kažkaip kitaip, domėdavosi labiau nei kitais darbuotojais, vis klausinėdavo, kaip sekasi, niekada nepriekaištaudavo dėl darbo. Visgi net nebandžiau prisileisti artyn minties, kad tarp mūsų galėtų būti kas nors daugiau. Be to, buvau įsitikinusi, kad jis turi šeimą.

 

Kartą drauge su juo teko vykti į susitikimą su užsienio svečiais. Kelionė iš Vilniaus į Kauną neprailgo. Sužinojau, kad prieš trejus metus jis tapo našliu ir vienas augina paauglį sūnų. Be darbo, namų ir vaiko, daugiau nieko nemato.

 

Pirmą kartą po ilgo laiko pajutau pasitikėjimą žmogumi.

 

Mes susitikdavome vis dažniau, tačiau santykiai vystėsi pamažu, be jokio skubėjimo ar lėkimo. Po pusmečio pagaliau jaučiau atradusi savo žmogų. Tą dieną darbas vyko kaip įprasta. Netikėtai vadovas mane pasikvietė į savo kabinetą. Atrodė šiek tiek sunerimęs, lyg sutrikęs. Neramu pasidarė ir man. Jis pareiškė, kad nebegaliu čia dirbti ir privalau pasiprašyti atleidžiama. Mane ištiko šokas. Nesupratau, kas vyksta. Akimirkai užplūdo taip aiškiai prisimenamas jausmas, kad esu niekam nereikalinga. Laimė, tik akimirkai. Netrukus jis paaiškino, kad nori su manimi susieti ateitį, bet yra nusistatęs prieš romantinius santykius darbe. Nemoku nupasakoti, kokie jausmai tuo metu mane užplūdo. Drebančia ranka parašiau prašymą ir padaviau jį jau buvusiam vadovui. Vos tik popieriaus lapas atgulė ant stalo, tą pačią akimirką atsidūriau Ryčio glėbyje. Vėl svaigo galva, vėl netekau jėgų. Tik šįkart iš aistros ir tikro jausmo. Drabužiai patys slydo man nuo kūno, o aš virpančiomis rankomis bandžiau įveikti jo marškinių sagas. Ryčio lūpų ir rankų glamonėjamas mano kūnas tarsi išsilaisvino iš jį taip ilgai kausčiusių pančių. Mūsų kūnai susilieję judėjo vienu ritmu, o malonumo sukeltas aimanas buvo sunku sulaikyti. Tą akimirką pamiršome, kad esame darbe, kad už durų dirba kiti kolegos, kad pagal taisykles taip neturėtų vykti. Ai, bet kam tos taisyklės, kai pasaulį valdo meilė!

 

Jau septyneri metai esame vyras ir žmona. Po širdimi nešioju antrąjį mūsų vaikelį, o apkabindama būsimąją pirmokėlę net negaliu įsivaizduoti, kaip gniauždama savo mėgstamą lėlę ji verkia palėpėje, nes mama arba tėtis pakėlė prieš ją ranką…