Buvau tik ką baigusi mokyklą. Geriausia bičiulė išsilaikė vairavimo teises ir tėvai jai nupirko dailų, nedidelį, tamsiai mėlynos spalvos automobilį. Todėl kartu su dar keliomis draugėmis nusprendėme paminėti brandos atestatų gavimo progą kitaip negu dauguma. Jautėmės tokios suaugusios, tad sumąstėme vienos važiuoti prie jūros ir pasidžiaugti, kad prasideda naujas, netikėtumų kupinas gyvenimas.

 

nosis

Pagaliau ankstų rytą sėdome į automobilį. Garsiai skambant populiariausioms melodijoms, dainuodamos leidomės į kelionę. Vėjas pro atvirus langus draikė palaidus mūsų plaukus. Jautėmės pakylėtos. Įsivaizdavome, kad esame Holivudo filmo herojės, vykstančios ieškoti nuotykių. Todėl aš, lyg tarp kitko, tariau: „Noriu pasidaryti plastinę nosies operaciją.“ Merginos man pritarė.

 

Prieš keletą dienų susitikau su 2 m. vyresne pussesere. Kai ją pamačiau, vos atpažinau. Vietoj didelės kaip bulvė nosies ji turėjo mažą ir riestą nosytę. Tuomet pagalvojau: „Kuo aš blogesnė už ją.“ Seniai nekenčiau savo ilgos nosies su kuprele, kurią paveldėjau iš tėčio. Maniau, ji darko mano veidą ir iškraipo bruožus. Galvojau, kad maža nosytė man labiau tiktų ir sušvelnintų gana griežus, gal net šiek tiek berniukiškus veido bruožus.

 

Kai apie savo planus pasakiau tėvams, jie sutiko, kad man reikėtų šiek tiek padailinti nosytę. Juk esu jauna ir man labai svarbu atrodyti nepriekaištingai. Ypač tam pritarė tėtis. Jis net paskatino tai kuo greičiau padaryti, nes pažadėjo apmokėti visas operacijos išlaidas. Jeigu tėvai nebūtų davę pinigų, nebūčiau galėjusi operuotis, o po poros metų galbūt net būčiau pakeitusi nuomonę… Tėtis pažadėjo, kad tai bus mano mokyklos išleistuvių dovana. Tada maniau, kad geresnės nė negali būti.

 

Su tėčiu visada jaučiau ypatingą ryšį. Paveldėjau iš jo labai daug… Ir tą nosį su kuprele. Nepaisant to, visada jaučiau, kad jam gražesnė mano sesuo Berta.

 

Ji nuo mažens atrodė kaip maža lėlytė. Kitaip negu aš buvo smulkių kaulų, turėjo ilgus šviesius plaukus, dideles akis, pūstas lūpas, rausvus skruostus ir mažą riestą nosytę. Kai kartu stovėdavome priešais veidrodį, norėdavau užsidengti veidą rankomis, kad nematyčiau to baisaus kontrasto.

 

Tėvas buvo tradicinių pažiūrų. Jis manė, kad dukros turi būti mergaitiškos: dėvėti sukneles, avėti aukštakulnius, pintis kasas ir dabintis papuošalais. Tačiau man visa tai nebuvo prie širdies. Buvau sportiška ir aktyvi, tad suknelės tik trukdė laisvai judėti. Avint aukštakulnius pynėsi kojos. Nešiojau trumpų, pašiauštų plaukų šukuoseną. Iš tiesų labiau priminiau padaužą berniūkštį negu romantišką mergaitę.

 

Labiausiai patikdavo leisti laiką su tėčiu: kartu eiti į žygius, žvejoti, darbuotis garaže, sode, ruošti vakarienę ir t. t. Branginau tas akimirkas. Norėjau, kad jis dar labiau mane mylėtų. Troškau būti svarbiausia. Maniau, nosis trukdo pelnyti man dar daugiau jo dėmesio. Galbūt tada tėtis liautųsi nuolatos mane pašiepti, kad esu tokia nerangi, susikausčiusi ir nemergaitiška.

 

Kai atėjo laikas operuotis, visa net drebėjau iš nekantrumo. Svajojau kuo greičiau pabusti po narkozės. Operacija buvo sėkminga. Nekantravau kuo greičiau pamatyti savo naują nosį. Kai galų gale galėjau nusiimti tvarsčius, netvėriau savo kailyje. Sėdėjau priešais veidrodį užmerktomis akimis ir skaičiavau iki dešimt: vienas, du, trys… Tuomet neištvėriau ir atsimerkiau. Veidrodyje pamačiau merginą – dailesnę savęs versiją. Lyg tos pačios akys, lūpos, ausys ir plaukai, bet kažkas pasikeitė. Mano veidas jau neatrodė toks griežtas. Pati sau atrodžiau kur kas simpatiškesnė. Žiūrėjau į veidrodį ir galvojau, kad pamatę tokią gražuolę visi vaikinai kris man po kojomis!

 

Gyvenimas pradėjo gerėti. Negaliu pasakyti, ar tik dėl to, kad turėjau dailią nosį. Galbūt įtakos turėjo ir tai, kad pradėjau labiau savimi rūpintis bei pasitikėti savo jėgomis. Kartais net apsivilkdavau suknelę arba kitą ryškesnį drabužį.

 

Sulaukdavau vis daugiau vaikinų dėmesio. Anksčiau turėjau tik vieną gerbėją, kuris man nelabai patiko. Jie buvo vienas už kitą šaunesni. Tačiau susipažinus su vienu vaikinu, kuris studijavo mediciną trečiame kurse, nereikėjo kitų. Jaučiausi tokia laiminga, kad tai mane net gąsdino. Kiekvieną vakarą bijojau, kad nutiks kas nors baisaus, ir laimė suduš į šukes.

 

Maždaug po pusmečio šventėme tėčio jubiliejų. Tą vakarą jis buvo labai linksmas. Tėtis pakalbindavo kiekvieną užsukusį svečią. Jis nuolatos prieidavo prie manęs bei sesės, šypsodavosi ir sakydavo, kaip džiaugiasi, kad užaugino tokias gražias bei protingas dukras. Mes irgi šypsojomės. O, kad būtume žinojusios, jog tai bus paskutinis kartas, kai kalbamės su tėčiu!

 

Po vidurnakčio nuėjome miegoti. Trečią valandą nakties mus pažadino mama ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Tėtį ištiko insultas. Atvykę medikai suteikė pirmąją pagalbą. Deja, jis mirė pakeliui į ligoninę.

 

Tada prasidėjo juodas gyvenimo periodas. Atrodė, viskas neteko prasmės. Tėtis buvo svarbiausias žmogus mano gyvenime, kurio staiga netekau…

 

Prabėgus mėnesiui po laidotuvių išdrįsau užeiti į tėčio kambarį. Prisėdau prie rašomojo stalo, žiūrėjau į jo nevartomas knygas, nenaudojamą kompiuterį, rašiklius, o krūtinę tarsi slėgė didžiulis akmuo.

 

Paskui mano dėmesį patraukė ant lentynos stovinti įrėminta nuotrauka. Joje buvau aš su tėčiu. Jis buvo apkabinęs mane per pečius ir santūriai šypsojosi. Šalia stovėjau aš – išstypusi paauglė, kuri nedrąsiai ir kukliai šypsojosi. Buvo ir dar vienas bruožas, kuris mus jungė – tai nosis su kuprele. Nosis, kurios taip troškau kuo greičiau atsikratyti. Tik dabar supratau, kad pasidariusi operaciją netekau dalelės savęs ir tėčio. Troškau susigrąžinti buvusią nosį, kad primintų tėtį. Juk ją paveldėjau iš mylimiausio žmogaus. Be tos didžiulės nosies nesijaučiau savimi.

 

Nė pati nepajutau, kiek laiko klūpojau ant grindų, laikydama rankose tą nuotrauką. Neišgirdau, kaip sugirgždėjo senos durys, ir į kambarį įėjo mano vaikinas Edgaras. Jis priėjo ir pažvelgė man per petį. Tada apkabino ir sušnibždėjo: „Kokia tu panaši į tėvą.“ Aš atsakiau: „Ne. Buvau panaši, kol nepasikeičiau nosies.“ „Ne, Rita, tu kur kas panašesnė į jį negu manai. Ne tik nosis jus siejo. Tik pažvelk. Jūsų žvilgsniai vienodi. Pažinojau tavo tėvą. Kai kalbėdavausi su juo, jausdavau, kaip stipriai jis tave myli ir brangina. Tavo tėtis didžiavosi, kad tu į jį panaši“, – tęsė Edgaras. Buvau labai dėkinga jam už tokius gražius žodžius. Ko gero, jis buvo teisus. Tačiau, kad ir kaip būtų, jeigu kada nors susilauksiu vaikų, niekada neleisiu jiems darytis plastinės nosies operacijos.

 

Kai po vestuvių su Edgaru persikraustėme į naujus namus, pirmas daiktas, kurį atsinešiau į juos, buvo ta nuotrauka. Ji iki šiol stovi ant mano naktinio stalelio. Kiekvieną vakarą prieš užmigdama pažiūriu į ją, nusišypsau tėčio atvaizdui nuotraukoje, palinkiu saldžių sapnų ir užmiegu. Jaučiu, kad jis mane saugo. Ir tėčiui nesvarbu, kad neturiu jo nosies. Juk jis pats paskatino mane atsikratyti jos. Kaip ir visi tėvai, norėjo, kad man būtų geriau. Iš kur galėjo žinoti, kad tobula nosis man laimės neatneš. Geriau būčiau turėjusi dar dvigubai ilgesnę nosį su dvigubai didesne kuprele, bet būčiau galėjusi ilgiau pasidžiaugti buvimu su tėčiu…

 

Rita