Tarpukaris – seksualinės revoliucijos Lietuvoje laikas. Rūtų vainikėlius ir žemę šluojančius sijonus ima keisti atvira dekoltė ir nuogas kojas glostančios šilkinės kojinės. Staiga pradeda griūti ir tipinis kuklios lietuvaitės įvaizdis. Įkvėptos Holivudo filmų, moterys nebesidrovi demonstruoti nuogą kūną, nori ryškiai dažytis lūpas ir net dalyvauti grožio konkursuose. Tačiau visomis išgalėmis Lietuvoje kelią besiskinanti vakarietiškoji kultūra, nuogumo, seksualumo kultas piktino didžiąją dalį visuomenės, tarp pokyčių ištroškusių ir jų bijančių ima bręsti konfliktas – prasideda ilga erotikos ir konservatyvumo kova.

 

tarpukaris

Erotinė literatūra

 

Netikėkite pasakomis, jog mūsų proseneliai buvo doriausieji šventieji, vyrai šiukštu nesižvalgydavo į kitas moterys, o pastarosios nieku gyvu nesistengė vilioti vyrų. Melas, jog nuogas kūnas buvo tabu ir nuogą vyrai galėjo išvysti tik savo žmoną. Kaip ir šiais laikais, taip ir anuomet žmonės buvo ištroškę erotinių potyrių, o erotikai klestėti labai padėjo seksualinio turinio žurnalas „Aistros“. Žurnalas teikė naudos ir malonumo abiems pusėms – tiek vyrams, tiek moterims. Vyrai galėjo pasigrožėti apnuogintais moterų kūnais. Moterys su pasimėgavimu skaitė ten aprašytas meilės noveles, romantiškas, erotikos kupinas istorijas bei pikantiškas Holivudo garsenybių gyvenimo naujienas. Nemažiau moteris domino ir žurnale „Aitros“ pateikti vyrų viliojimo būdai ir patarimai. Tiek šiame žurnale, tiek ir kitoje literatūroje netrūko lytinio gyvenimo patarimų, moterys mokinosi, kaip skaičiuoti vaisingas ir nevaisingas dienas, planavo nėštumą. Tad išsiplėtė ir sekso paskirtis. Jis nebuvo skirtas vien tik pratęsti giminę, į seksą pažvelgta kaip į malonumą teikiantį potyrį. Sutuoktiniai drauge skaitydavo seksualinius patarimus, mėgino spręsti bėdas ar tiesiog pagyvinti seksualinį gyvenimą. Žinoma, tarpukario Lietuvos visuomenė, nors ir modernėjo, vis dar buvo labai konservatyvi, tad nenuostabu, jog priešinosi ir šiai revoliucijai. Tradicinių pažiūrų intelektualai viešai smerkė visuomenėje vykstančius pokyčius. Moteris imta laikyti be sąžinės vyrus viliojančia demoniška būtybe.

 

Nuogas kūnas mene

 

Pasipiktinę perversmu įnirtingai kritikuodavo ir nuogą moters kūną vaizduojančius meno kūrinius. Nors nuogumas mene dar Antikos ir Renesanso laikas buvo natūralus ir įprastas reiškinys, visgi lietuviai ne itin suprato, kodėl nekaltiems mokiniams yra būtina tapyti nuogybes. Pavyzdžiui poetas, teologas, filosofas, matematikas, tuometinėje Lietuvoje itin gerbiamas Adomas Jakštas (tikrasis vardas Aleksandras Dambrauskas) smerkė parodoje eksponuotus mokinių darbus. Pastarieji kritikui užkliuvo dėl to, jog juose vaizduotas nuogas moters kūnas. Vyresnį ir konservatyvų vyrą tai be galo piktino, Jakšto įsitikinimu – tokia meno forma skatina jaunimą ištvirkauti, o nuogybes tapantys dailininkai – stovi anapus doros, etikos ir elementaraus padorumo. Kritikams atrodė nesuvokiama, kaip siejasi nuogybės ir menas ir kaip gi šiuos ištvirkėliškus piešinius ar gabumus bus galima panaudoti praktiškai. Juk niekas, pasak jų, nenorės tokių paveikslų kabinti ant savo podorių namų sienų, juolab, jog ant daugelio jų veikiau kabo šventas kryžius nei kokie nors pornografiniai paveikslėliai. Taip pat kritikai neįsivaizdavo, kokia moteris galėtų sutikti tokiam amoraliam poelgiui – pozuoti pusnuogė prieš svetimą vyrą, tam, kad vėliau visi jos kūną išvystų ant drobės. Tad nepritariantieji tokioms naujovėms mene visomis išgalėmis bandė priešintis. Ragino mokytojus susimąstyti ir nebevesti iš doros kelio savo mokinių, moterys taip pat buvo skatinamos nesileisti šitaip žeminamos, kritikai netgi kreipėsi į valdžios atstovus, kad pastarieji panaikintų finansavimą brutalų ištvirkavimą skatinančioms mokykloms. Pokyčių vengiantiems lietuviams užkliuvo ne tik naujienos dailės, bet ir šokių srityje. Tango, fokstrotas, čarlstonas, kvikstepas, angliškas valsas – tokie šokiai veda į nuodėmę, buvo įsitikinę konservatyvieji kritikai, kuriems, tikriausiai, buvo baisu, jog polką su ragučiais staiga keičia seksualumą žadinantys jausmingi šokiai poroje. Tarpukario Lietuvoje netgi siekta šiuos šokius uždrausti, visgi kovos pastangos buvo bergždžios, jaunimas ir toliau šoko, linksminosi ir mėgavosi priešingos lyties draugija ir dėmesiu. Tam kad niekam nekiltų bereikalingų klausimų ir abejonių, teisė šokti modernius šokius buvo įtvirtinta įstatymiškai.

 

Moterų teismas

 

Neatlaikę moralės normų pažeidimų, dorovingieji apsisprendė – laikas imtis teisinių priemonių – tad 1929-aisiais metais visas Lietuvos moteris padavė į teismą. Lietuvaitės apkaltintos šiurkščiais etikos ir dorovės pažeidimais, aistrų ir nuodėmių kurstymu. Kuklios lietuvaitės įvaizdį visų labiausiai, kaltintojų įsitikinimu, žlugdo neištikimos moterys. Besismagindamos su meilužiais, jos varo iš proto savo sutuoktinius, priveda juos prie depresijos, savižudybės ar net kito žmogaus – meilužio, žmogžudystės. Klastingos gundytojos, moterys, naudojasi savo kūno privalumais, rengiasi vulgariais drabužiais tad suvilioja nekaltus, padorius vyrus. Be jokios sąžinės graužaties jos naudojasi kosmetika ir taip slepia savo veido trūkumus, o šokdamos kelia vyrų aistrą nes visų kūnu spaudžiasi prie jų – tokie kaltinimai buvo išsakyti 1929- aisiais metais vykusiame teisme. Ilgiau nei mėnesį trukęs teismo procesas nedavė reikšmingų rezultatų. Gynėjų ir kaltintojų pozicijos, jų kalbos buvo spausdintos laikraščiuose, kur aiškiai pabrėžta – moterys veda vyrus į pragarą, o kuo moteris patrauklesnė, tuo didesnis demonas jos viduje slypi. Kritikai gręžėsi į istoriją, akcentuodami, jog moteris – didžiausia karo sukėlėja, nesantaikos kurstytoja. Moters grožis, esą didesnis ginklas už vyrų smurtą, tad būtent šių ginklų naudojimą ir reiktų apriboti. Žinoma, moterys ir jų gynėjai piktinosi tokiais kaltinimais, gynėsi, teigdami, jog nei veido maskavimas grimu, nei seksualūs drabužiai neturi būti smerkiami – nes būti gražia yra asmeninis moters pasirinkimas, o pateikusiems istorinius faktus, kuomet dėl aistrų moterims kyla karai, atsikirto, jog už kitų moterų nuodėmes neturi atsakyti visa moterų giminė.

 

Nuodėmingasis Holivudas

 

Nors teismas nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų ir tebuvo būdas abiems pusėms išsakyti savo poziciją, tačiau ir toliau buvo siekta sustabdyti bręstančią seksualinę revoliuciją. Ieškantiems prie ko prikibti labiausiai užkliuvo nuodėmingasis Holivudas. Seilę varvinti vyrus verčiančios ir įkvėpimą moterims teikiančios aktorės Marilyn Monroe, Brigitte Bardot, Greta Garbo greitai tapo moralės sergėtojų kritikos šaltiniu. Šios moterys ir jų filmai pamažu užvaldė lietuvių gyvenimus, skaidrino jų kasdienybę ir piktino didelę dalį visuomenės, kuri nesuprato, kam nusirenginėti prieš objektyvą, kam tiek erotikos ir seksualių scenų, juk tai tik skurdina filmą, žeminą moterį ir kursto nuodėmingas fantazijas. Moterys troško tapti tokiomis kaip jų filmų herojės, o kritikai tikino – jei ne nuogybės, šie filmai nebūtų žiūrimi. Dėl Holivudo daromos įtakos lytiniai klausimai Lietuvoje nebebuvo toks didelis tabu. Aistringi filmų herojų romanai – buvo tikra viliojimo meno mokykla lietuviams. Katalikišką visuomenę demoralizuojančius vakarietiškus filmus netgi norėta cenzūruoti. Tačiau nebuvo aišku, kaip apibrėžti ribas? Kada erotiniai filmai jau peržengia moralės normas? Juk nuomonių būta įvairiausių. Patiems radikaliausiems kritikams net aistringas bučinys – didžiausias pavojus. Neapsisprendę, kiek aistros kino teatrų ekranuose gali išvysti Lietuvos žiūrovai, kritikai taip ir liko nieko nepešę. Moralės sergėtojai pateikė net Amerikos, kurioje siekta apriboti besireiškiantį seksualumo kultą pavyzdį. Mergaitėms JAV mokyklose buvo uždrausta dėvėti raudonas sukneles, kurios esą žadina vyrų aistrą, o filmus Amerikiečiai kūrė dvejopai: laisvesnius, su daugiau erotikos elementų ir konservatyvesnius, kur itin seksualių scenų vengta. Seksualesni filmai buvo skirti liberalesnėms, o kuklesni – tradicinių pažiūrų valstybėms. Dar įdomiau tai, jog dorovingieji amerikiečiai iškovojo, kad filmuose aktoriai galėtų bučiuotis tik stovėdami ir jokiu gyvu ne gulėdami. Tai ypač įkvėpė erotikos kritikus Lietuvoje. Žinoma, ir kritikai buvo prieštaraujama. Kino mėgėjai tikino – filmai tai pramoga, atsipalaidavimo būdas, jie neturi mokyti moralės, tam skirta bažnyčia. Jokie teismai ir kritikai nesustabdė plūstančios seksualumo bangos, miestietės troško priartėti prie tobulo Holivudinės moters įvaizdžio, o kaimo merginos sėmėsi įkvėpimo iš miestiečių. Griūvančio kuklios lietuvaitės įvaizdžio sulaikyti nepavyko niekam…

 

Naujovės paplūdimiuose

 

Jei šiais laikas vyrams ir moterims drauge leisti laiką pajūryje – visiškai natūralu, tai anuomet bendri paplūdimiai buvo daug diskusijų sukėlusi naujiena. Iki trečiojo dešimtmečio Lietuvoje niekas nesapnavo apie bendrus paplūdimius. Kaip ir kiekvienas naujas reiškinys, taip ir ši naujovė konservatyvioje Lietuvoje sukėlė pasipiktinimo audras.Kritikams užkliuvo tai, jog maži vaikai regės apsinuoginusius tėvus, moterys baiminosi godžių vyrų žvilgsnių. Visą gyvenimą besimaudžiusios tik moterų draugijoje, jos neįsivaizdavo, kaip galima apsinuoginti šalia svetimų vyrų. Savo privatumą saugančios moterys išsikovojo, kad bendrieji paplūdimiai Kaune turėtų atskiras, izoliuotas, tik moterims skirtas maudymosi zonas. Atsirado ir vyrų, besigėdijančių apnuoginto savo kūno. Savo poziciją vyrai grindė teigdami, jog degintis ir maudytis žymiai sveikiau nuogam, o tai bendruose paplūdimiuose – neįmanoma. Išsinuoginti norėdavę vyrai taip pat turėjo išeitį – jie galėjo rinktis nudistų paplūdimius, kurie Tarpukariu buvo dar didesnė naujiena. Nors tikrų, tik nudistam skirtų paplūdimių įrengta nebuvo, tačiau nuogaliai saule ir jūra mėgautis galėdavo tam tikru konkrečiu laiku. Pavyzdžiui, iki dešimtos valandos ryto niekas neturėjo teisės priekaištauti nuogiems poilsiautojams.

 

Grožio konkursai

 

Grožio revoliucija paskatino lietuvius kelti klausimą – kokia gi yra grožio formulė, kaip atrodo graži moteris, kokios turi būti jos akys, lūpos, kūno sudėjimas, ūgis. Tarp Europos valstybių įsisukęs grožio konkursų vajus paskatino ir lietuvius imtis organizacinių veiksmų. 1925-aisiais metais pirmą kartą Lietuvoje mėginta surengti grožio konkursą. Laikraštyje „Krivulė“ buvo išspausdintas raginimas merginoms atsiųsti dvi gražiausias savo nuotraukas. Konkursas iškėlė ir atitinkamus reikalavimus – vienoje nuotraukoje mergina privalėjo vilkėti tautinius drabužius, kita nuotrauka – iš profilio, visu ūgio. Nuotraukos šiukštu negalėjo būti retušuotos. Konkurso organizatoriai nugalėtojas viliojo prabangiais prizais: pirmąja „Mis“ paskelbta gražuolė turėjo gauti auksinį laikrodį ir galimybę pozuoti kunigaikštienės Birutės paveikslui, antrajai „Mis“ žadėti gintariniai karoliai, o trečiosios vietos nugalėtojai – komiteto pripažinimas. Vis dėlto, Lietuvos visuomenė dar nebuvo pasirengusi viešai aptarinėti moters išvaizdą, tad konkursas taip ir neįvyko. Po penkerių metų bandyta vėl rengti konkursą. Šį kartą veiksmų ėmėsi laikraščio „Naujasis žodis“ redakcija. Konkursą organizuoti sumąsčiusiam laikraščio redaktoriui Justui Paleckiui gana greit teko susidurti su visuomenės prieštaravimu. Lietuviai nesuprato, kokia tokio konkurso prasmė. Pirmųjų kritikos strėlių pažėrė leidinys „Naujoji Romuva“, kaltinęs kolegas populizmu, apgailestauta, kad šiuo beprasmiu reikalu susidomėjo inteligentija. Poetas, tautosakininkas Adolfas Sabaliauskas gražiausios šalies moters rinkimus prilygino karvės ar bulio varžytuvėms. Esą žmogus – ne gyvulys ir jo negalima vertinti tam tikromis kokybės kategorijomis. Be to, A. Sabaliauskas pabrėžė, kad už gražios išorės gali slypėti bjaurus vidus ar kvailas protas. Konkurso organizatorius ir rinkimus palaikančiuosius jis ragino susimąstyti klausdamas, kokia prasmė įvertinti žmogų už tai, ką jis gavo iš Dievo ir gamtos. Kritikos nevengė ir minėtasis A. Jakštas. Vyras suabejojo vertinimo komisijos kompetencija – juk joje vien vyrai, kurie, filosofo teigimu, negali objektyviai įvertinti moters išvaizdos, nes, visų pirma, nesupranta makiažo subtilybių. Vyras tikino radęs išeitį – pasiūlė išrinkti ne gražiausią, bet pačią doriausią šalies merginą. Konkurso kritikams pasisekė – Mis Lietuva rinkimai taip ir neįvyko. Organizatoriams stigo visuomenės pritarimo, o ir įgyvendinti tikslus neužteko laiko. Įsivėlę į diskusijas jie net nepastebėjo, kiek daug Lietuvos apskričių dar nedelegavo savo krašto gražuolių, tad 1931-ųjų metų „Mis Europa“ konkursas vyko be Lietuvos… Nors konkurso rengėjai tikėjosi kitąmet išsiųsti mūsų šalies atstovę, deja pirmoji Mis Lietuva išrinkta tik po daugelio metų – 1989-aisiasi metais gražiausia Lietuvos mergina tapo Liucija Gruzdytė.

 

Madų teismas

 

Konservatyvieji lietuviai tarpukariu užsimojo nuteisti ne tik šalies moteris , bet ir visą juos šiurpinančią madą. Po Pirmojo pasaulinio karo apranga iš tiesų pradėjo iš esmės keistis. Balinės, perlais ir nėriniais puoštos suknelės jau nebetiko praktiškosioms lietuvaitėms. Dirbant gamyklose, fabrikuose buvo reikalingos kelnės, lietuvaitės ima demonstruoti krūtinę, ant bangos atvira dekoltė, apnuoginta nugara, trumpi sijonai, seksualus įvaizdis, ryškus makiažas. Tačiau kuo daugiau nuogo kūno – tuo daugiau pasipiktinimų. Visuomenė neiškentė tokio moterų ištvirkavimo ir 1929-ųjų metų balandžio 21 dieną į teismą padavė madą. Buvo sudaryta speciali kompetentinga kaltinamųjų komisija, pastarieji konstatavo – šiuolaikinė mada griauna visas nusistovėjusias moralės normas, seksuali apranga žadina vyrų aitras, veda į neištikimybę, žlugdo visuomenės padorumą. Kaltinantieji pabrėžė, jog Lietuva – krikščioniška šalis, tad kūno grožio išaukštinimas nedera su religiniais įsitikinimais. Juolab, kaltintojų įsitikinimu, tokia nuogybes demonstruojanti mada – žalinga sveikatai: aukšti kulniukai iškraipo kojas, atviri drabužiai sukelia peršalimą, o kosmetika, žinoma, kenkia odai. Kaltintojų būrio daugumą šįsyk sudarė ne vyrai, o moterys. Viena jų, garsi rašytoja – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė įnirtingai kritikavo seksualią mados naujieną – šilkines pėdkelnes. Rašytojai buvo nesuprantama, kaip save gerbianti moteris gali norėti šaltą žiemos vakarą apnuoginti kojas ir pasiaukodama dėl grožio stirti nuo šalčio. Nors Petkevičaitė buvo feministinių pažiūrų, jos įsitikinimu – seksualus įvaizdis tik žemina moterį, veda padorias lietuvaites iš kelio.