Kiekvieną žiemą prižiūrėti keliams naudojama druska. Šis mineralinis junginys padeda užtikrinti saugesnes eismo sąlygas, neleidžia keliuose kauptis suledėjusiems sniego luitams. Tačiau druska skatina automobilių rūdijimą, daro žalą dirvožemiui, augalams, naminiams bei laukiniams gyvūnams ir, žinoma, žmonėms. Deja, kelininkai tik dirba savo darbą ir gūžčioja pečiais, nes kol kas nėra, kuo ją pakeisti.

 

shutterstock_92273839

Didžiausias privalumas – pigumas

Druska yra pigi, veiksmingai kovoja su besikaupiančiu suledėjusio sniego sluoksniu ir slidžia kelio danga. Ji užšąla žemesnėje temperatūroje nei vanduo, yra ne sintetinis, o organinės kilmės mineralinis junginys. Statistikos duomenimis, kelių barstymas druska padeda išvengti net 85 % avarijų, įvykstančių eismo spūstyse ir praūžus pūgoms.

 

(Ne)Įveikiamas automobilių priešas

Druska itin kenkia automobiliams – spartina rūdijimą, subjauroja dažytų metalinių dalių paviršius, netgi sugadina važiuokles. Vairuotojai reikalauja, kad saugumas keliuose būtų užtikrinamas kitomis sniegą tirpdančiomis priemonėmis, tačiau pigių ir veiksmingų alternatyvų nerandama. Svarbiausia išvengti siaubingų eismo įvykių ir žmonių žūčių, todėl vairuotojams patariama prisitaikyti prie padėties: dažniau plauti automobilius, prieš žiemos sezoną rūdijančias automobilio dalis ir jo apačią padengti antikorozine danga. Tačiau šios paslaugos kaina gali siekti ne vieną tūkstantį litų, o norint žiemą nuplauti transporto priemonę reikia palankių oro sąlygų, kad neužšaltų šlapios durelės. Svarbu žinoti, kad pavasario geriau laukti automobilį kruopščiai nuplovus, nes sušilus orams korozija paspartėja. Taip pat nutinka ir statant transporto priemonę į šildomą garažą. Deja, dažnai apie druskos žalą automobiliui net nenutuokiama, nes ji gali būti nematoma net kelerius metus. Tačiau plaunant transporto priemonę bent kartą per savaitę, pašalinami netgi tie druskos kristalai, kurie lieka tarp automobilio dalių ir gali apgadinti metalines jų konstrukcijas.

 

Sūrus prakeiksmas gyvūnijai

Prižiūrėti keliams naudojama nerafinuota druska, kurioje gali būti priemaišų: įvairių metalų (gyvsidabrio, arseno) ir mineralų (kalcio, magnio) su cheminiais priedais, pavyzdžiui, birumą gerinančiomis medžiagomis. Tirpstant sniegui ir lyjant visa tai patenka į vandens telkinius. Netgi gryna druska be priemaišų nėra naudinga ekologijai, nes didina vietos vandens telkinių druskingumą ir mažina vandenyje ištirpusio deguonies kiekį. Tokie pokyčiai laukinei gyvūnijai dažnai būna kenksmingi. Pavyzdžiui, padidėjus druskingumui vandens telkiniuose žuvys migruoja kitur arba žūsta. Didžiausia grėsmė kyla varliagyviams, nes jų oda yra itin plona, pralaidi įvairioms medžiagoms. 2009 m. „Nova Scotia“ centro (Kanada) atliktas tyrimas parodė, kad padidėjęs druskingumas yra itin kenksmingas medvarlėms ir dėmėtosioms salamandroms. Šviečiant saulei ir padidėjus rūgštingumui keliams naudojamos druskos atomai skyla ir sudaro naujus nuodingus junginius, pavyzdžiui, žuvis žudantį vandenilio cianidą. Druska daro žalą laukinei gamtai net ir tada, kai patenka į balas, nes jos sūrumu vilioja miškų gyvūnus. Briedžių, elnių ir kitų žinduolių organizmams reikalingas natris, todėl jie dažnai ieško vietų, kuriose gali palaižyti druskos. Jie atklysta į kelkraščius ir laižo užšalusias balas, o kartais išbėga į kelią sukeldami pavojų savo ir vairuotojų gyvybėms.

 

Rykštė augalams ir dirvožemiui

Ištirpęs sūrus sniegas ir ledas patenka į dirvožemius, kenkia augalų šaknims, mažina dirvų derlingumą. Dirvožemio paviršiuje esanti druska absorbuoja augalams reikalingą vandenį. Tame vandenyje, kurį augalų šaknims pavyksta įsiurbti, yra chlorido jonų. Jie greitai patenka į lapus ir juos išdegina. Ant augalų patekusi barstoma druska gali mažinti jų atsparumą šalčiui. Negalėdami prisitaikyti prie atšiaurių klimato sąlygų augalai žūsta.

 

Pavojus naminių gyvūnų letenėlėms ir žarnynui

Žmonės, vedžiojantys šunis druska barstytais šaligatviais arba jais bėgioti leidžiantys kates, turėtų atidžiai stebėti augintinių letenėles. Didelės ir grublėtos druskos kristalų dalelės lengvai įstringa pėdutėse ir jas dirgina. Todėl gyvūnai gali pradėti šlubčioti arba laižyti letenėles. Tuomet druska ir joje esančios priemaišos dirgina augintinio žarnyną. Jeigu pažeistos letenėlės negydomos, į žaizdeles gali patekti įvairių užkratų. Taigi jeigu jūsų šuo ar katė po buvimo lauke šlubuoja arba laižo pėdutes, kitą kartą prieš vedant į lauką vertėtų gyvūnėlio letenėles apauti specialiais batukais.

 

Įspėjimas sergantiems hipertonija

Daugumai žmonių keliuose barstoma druska nedaro tokios žalos kaip varliagyviams ir kai kuriems augalams, tačiau tie, kurių kraujospūdis padidėjęs, turėtų būti atsargesni – ypač riboti vartojamos druskos kiekį, todėl svarbu ne tik atidžiai stebėti valgomą maistą, bet ir pasidomėti tiekiamo vandens sudėtimi. Pavyzdžiui, Naujajame Džersyje (JAV) vandentiekio vanduo kartais būna taip užterštas prižiūrėti keliams naudojama druska, kad laikinai nutraukiamas vandens tiekimas. Net nepastebimai padidėjęs vandens druskingumas gali sukelti rimtų sveikatos problemų didelį kraujospūdį turintiems žmonėms. Taip pat jiems pavojinga dirbti druska barstomuose keliuose.

 

Netobulos alternatyvos

  • Smėlis. Jis neištirpdo ledo, tačiau yra svarbus prižiūrint šaligatvius ir bandant sumažinti pėsčiųjų susižalojimo riziką. Didžiausi smėlio privalumai yra nedidelė kaina ir natūrali kilmė. Vis dėlto jis netirpus, todėl gali užkimšti kanalizaciją ir  sukelti rūpesčių. Apsnigtas arba apledėjęs smėlis netenka savo funkcijos. Ši biri žemė su tirpstančiu sniegu patekusi į vandens telkinius apsemia nedidelius augalus, todėl jie negauna saulės spindulių ir žūsta.
  • Kalcio ir magnio chloridai. Lyginant su druska šios medžiagos yra pranašesnės. Dėl jų vanduo užšąla žemesnėje temperatūroje nei naudojant druską. Taip pat mažiau kenkia augalams, dirvožemiui ir vandens telkiniams. Vis dėlto kalcio chloridas yra tris kartus brangesnis už įprastą druską, o magnio chloridas – du kartus. Ištirpdžiusios sniegą ir ledą šios medžiagos palieka kelio dangą šlapią – slidžią ir pavojingą. Mokslinių tyrimų duomenimis, kalcio chloridas kenkia visžaliems augalams.