Vasarą, kai pasaulis išsivaduoja iš prieblandos skraisčių, į tolimiausias kertes, miško tankmes pasitraukia tie, kurie gyvena tamsoje ar šešėlių žaisme, tie, kurių paprastai nematome, bet vis tiek privengiame, net paniškai bijome.

 

Ar egzistuoja demonai?

Senovėje žmonės manė, kad demonai arba dvasios – tai būtybės, gyvenančios tarp Dangaus ir Žemės. Vėliau šie padarai imti laikyti „piktaisiais tamsos valdovais“. Nūdienos pasaulyje manoma, kad dvasios – tai mūsų pačių nesuvaldytų emocijų išraiška.

 

Slibinais skrenda žmogaus panika

Nuo seno, labiausiai žmones bauginantis padaras, laikomas slibinas. Mūsų protėviams atrodė, kad jis susijęs su požemių pasaulio atstovais gyvatėmis ir žalčiais.

Baltų genčių žemėse žalčiai buvo labai gerbiami (tikėta, kad į juos persikelia prosenių vėlės). Tad grėsmę kelti galėjo tik įžeistos protėvių vėlės. Šios įsižeidžia, jeigu būna pamirštos arba nepakankamai gerbiamos. Taigi, parodyti nepagarbą protėviams, buvo tikra nelaimė.

Tiesa, kai kuriuose kraštuose tikėta, kad gyvatei po septynerių metų gali išaugti kojos ir sparnai. O tada jau gero nelauk: sudrakonėjusi gyvatė pradeda skraidyti, sėdama siaubingą sumaištį ir paniką. Nei iš šio, nei iš to ima dingti žmonės, pievose besiganantys gyvuliai, derlių brandinančius laukus užklumpa viesulai.

Kuo toliau į rytus, tuo dažniau dėl įvairių nelaimių buvo kaltinamas slibinas. Tų pabaisų nebūdavę daug, nes slibinas – šimtą metų žemėje pragyvenusi gyvatė. Tačiau būdamos nepaprastai galingos, jos geba pridaryti daug blogo. Įvairių tautų folklore apstu pasakojimų apie tas galingas būtybes. Jos pakyla aukštai, nuo debesų iki pat žemės nutįsta jų tamsios uodegos, o kartais nuleidusios ilgus kaklus srebia vandenį iš ežero. Dažniausiai jas pamatyti galima smarkiai lyjant.

 

Žalios undinių garbanos tampa nepavojingos po Joninių

Dvasių ir demonų pilna ne tik ore, bet ir vandenyse. Juos pamatyti lengviausia, kai šviečia mėnesiena. Paupiuose ir paežerėse sidabro spindulių taku vaikštinėja nuogos merginos. Jų ilgi plaukai primena spiralėmis susisukusias vandens žoles. Deja, norint pamatyti tą nuostabų reginį, rizikuoji savo sveikata ir gyvybe. Nediskretiškus smalsuolius upių ir ežerų dvasios išsiveda su savimi. Prievartos jos retai griebiasi, paprasčiausiai įvilioja į spąstus: mirtingajam atrodo, kad jis atsargiai žengia tilteliu, tik staiga tas tiltelis ištirpsta ir drąsuolis atsiduria po vandeniu. O ten jau vandens mergelės svečią priima kaip moka – glamonėja tol, kol užkutena mirtinai.

Didžiausia oro ir vandens dvasių aistra – šokiai. Daugelio tautų prietaruose pasakojama, kad šios dvasios įsimaišo tarp žmonių, šokančių vestuvėse ar kitose linksmybėse. Vargas tam, kuris ims suktis ratelyje su demonais ir undinėmis. Jeigu laiku nesustos, gresia prarasti sveiką nuovoką ar net kristi negyvam.

Tose vietose, kur šoko dvasios, lieka žymės – žolė nudžiūva ir neatželia daug metų. Tokių vietų galima rasti ir miškų glūdumoje, ir paupiuose ant skardžių. Demonų linksmybes prisiminti verčia ir laukuose ratais išguldyti javai.

Beje, po Joninių vandenų dvasios aprimsta, todėl maudynės upėse ir ežeruose pasidaro saugesnės.

 

Naktį be mėnulio…

Kone pusė Europos tautų, iš kartos į kartą, perdavinėjo įspėjimą, saugotis aklos nakties tamsos. Nes joje galima sutikti vampyrų ir baubų. Šios tamsos būtybės –ne dvasios. Priešingai, tai bedvasiai kūnai, kurie pakyla iš savo kapo duobės ir eina ieškoti šviežio kraujo. Baubai mėgsta seksualiai priekabiauti, todėl lanko savo buvusius sutuoktinius ar mylimuosius. Šie nakties padarai būna ištroškę ne tik žmonių kraujo. Pratęsti jų kraugerišką gyvavimą padeda ir motinos pienas. Todėl, kūdikius žindančios, moterys turėtų būti itin atsargios, saugoti ne tik savo mažylius, bet ir krūtis.

Į baubus panašios ir kitos tamsos gyventojos – šmėklos. Nuo baubų jos skiriasi tuo, kad gali skraidyti. Dažnai ir būdo jos būna švelnesnio – kraujo negeria, tik žmogų išgąsdina. Pasitaiko šmėklų, kurios kėsinasi uždusinti miegantįjį: prisėlina ir užgula dideliu savo svoriu. Laimė, jei žmogus tą akimirką pabunda, tada atsiperka tik išgąsčiu.

 

Vilkolakio aimanos

Manyta, kad trumpą vasaros naktį, net pasiklydus miške, nedaug tikimybės sutikti vilkolakį. Šiam, žmogaus mėsos ir kraujo alkstančiam padarui, atsirasti būtina juodžiausia tamsa. Jeigu toks padaras atsiranda, grėsmė iškyla net kitoms pabaisoms. Negailestingas jis būna ne tik sutiktam žmogui. Vilkolakio aimana – paskutinis garsas, kurį išgirs jo kelyje pasitaikiusi undinė, baubas ar šmėkla.

 

Ir vampyrui – galas!

Reiktų atkreipti dėmesį, kad dvasios ir demonai nėra nemirtingi. Kalbama, kad jie nemiršta nuo ligų ar senatvės, bet gali pražūti vilkolakio nasruose arba būti nutrenkti perkūno. Vampyrą, beje, gali numarinti ir žmogus.

Negyvėlį būdavo iškasa ir apžiūri, ar nėra ant jo lūpų „kraugeriškos kaltės“ įrodymų – raudonų arba krauju išteptų lūpų. Tada mirusįjį apversdavo ir krūtinę persmeigdavo mediniu virbu. Buvo kalbama, kad tikrumo dėlei galima nurėžti baubui galvą ir įsprausti ją į rankas ar tarp kojų.

Kas galėtų paneigti, kad palaikų deginimo tradicija, gyvavusi baltų genčių žemėse, niekaip nėra susijusi su vaikštančių negyvėlių baime? Kremavimas sunaikindavo viską, kas galėjo kelti grėsmę gyviesiems. Likdavo tik pelenai ir siela, galinti ilsėtis ramybėje ir laukti naujo įsikūnijimo.

 

Vandeniai vertina etiketą

Šios vandenų dvasios pavojingos tampa tik tada, kai žmogus įžūliai braunasi ten, kur nėra laukiamas. Nuo seno žinoma tokių upių ir ežerų, kuriuos praplaukdami žmonės instinktyviai nutyla, kartais nusiima kepures, kad parodytų pagarbą tai vietai, o gal jos „šeimininkams“. Prie didžiųjų upių, ežerų ir marių gyvenę žmonės vandeniams aukojo aukas, melsdami, kad bangos krantų negraužtų, vanduo malūnų neardytų, galvijai neskęstų ir tinklai neplyštų.

 

Džiūvėsis naminukui

Net sodybose ir namuose žmonės gyvena ne vieni. Senovėje žmonės tikėjo, kad dvasių esti kone kiekviename namo kampe, po slenksčiu, užstalėje ir pan. Nenustebkite, jeigu išgirsite kurį iš bičiulių guodžiantis, kad jo namuose keistų dalykų nutinka – daiktai prapuola, nuolat kas nors dūžta, dėl nesuprantamų priežasčių genda.

Jeigu panašūs dalykai ir jūsų namuose vyksta, pamėginkite padaryti taip, kaip nuo seno įprasta elgtis su naminukais, gnomais ar nykštukais. Į lėkštę reikia įpilti pieno ir įdėti sviesto. Dar XIX a. Lietuvoje šeimininkės namų dvasioms aukodavo juodą vištą arba gaidį. Bet šiais laikais, pasak būrėjų, pakanka su naminukais dalytis tuo, kuo patys stiprinamės. Taigi, jeigu šeimininkas mėgsta alkoholinius gėrimus, teks susitaikyti, kad namuose ramybė bus reta viešnia, nes triukšmaus ne tik žmonės, bet ir alkoholio garų prisivaišinę naminukai.

Jeigu žmogus su naminuku nesipyksta, jam tai gali būti netgi naudinga. Dvaselė rūpinasi namų ūkiu, saugo namus nuo gaisro. Pasakojama, kad naminukai kartais pasirodo kaip maži žmogiukai, bet dažniau juos galima pamatyti katės, šuns ar pelės pavidalu.

Nuo namų dvaselės priklauso, ar namuose gyvenantys žmonės būna linksmi ir draugiški, arba liūdni ir viskuo nepatenkinti, gyvena meilėje ir taikoje, arba nuolat pykstasi.

Dalia dalužė

Savo dvasią globėją turi ne tik kiekvieni namai, bet ir kiekvienas žmogus. Mūsų protėviai ją vadino Dalia. Nuo jos priklauso, kiek laimės ar nelaimės teks patirti, turte ar skurde skęsti, būti sveikam ar nuolat su ligomis grumtis. Kadaise Dalią įsivaizdavo, kaip jauną dailią moterį, ir žinojo magiškų būdų su ja susisiekti.

Dalia šalia žmogaus atsiduria jo gimimo valandą. Daugelyje šalių iki šiol, ypač svarbia, laikoma trečioji naujagimio gyvenimo diena. Esą tą dieną jį aplanko ir kitos, jo atėjimui neabejingos dvasios. Todėl vaikutį būtina aprengti švariais drabužėliais, pakeisti jo patalėlį, sutvarkyti ir papuošti namus. Stengiantis Daliai ir kitoms dvasioms įtikti, ant stalo dedama duona ir druska, taip pat išdėliojamos aukso ir sidabro monetos.

Dvasios iš namų pasišalina tik prieš aušrą – tada žmogaus likimas būna jau nuspręstas. Bet dažniausiai tik po daugelio metų pavyksta suprasti, pavyko šeimininkams įtikti dvasioms, ar ne.