1986 m. įvykusi Černobylio avarija laikoma didžiausia žmonių sukelta ekologine katastrofa. Apie ją kalbama iki šiol – ne tik todėl, kad kitais metais bus minimas jos 30-etis ir todėl, kad ekologinė nelaimė, sukėlusi milžinišką grėsmę visam gyvajam pasauliui, pavojų kelia ir šiais laikais. Senojo apsauginio elektrinės reaktoriaus sarkofago dienos suskaičiuotos, o jeigu jis neatlaikytų, į aplinką galėtų pasklisti apie 200 t radioaktyviųjų medžiagų. Norint suvokti, kokį pavojų kelia radiacija, verta paklaidžioti Černobylio istorijos labirintais.

 

cernobylis

Istorijos pėdsakais

 

Nors oficialiai Černobylio avarijos data laikoma 1986 m. balandžio 26 d., iš tiesų viskas prasidėjo dar 25 d. vakarą. Vakarinės pamainos ketvirto atominės elektrinės reaktoriaus darbininkai pradėjo eksperimentą. Norėta įsitikinti, ar aušinimo siurblio sistema gali veikti naudojant iš mažos galios reaktorių generuojamą energiją. Bandymo metu įvyko klaida, spėjama, kad ji galėjo nutikti dėl to, kad darbuotojams dėl šaltojo karo ir izoliacijos neužteko žinių, kaip užtikrinti saugų darbą atominėje elektrinėje. Supratę, kad viskas vyksta ne pagal planą, inžinieriai ėmėsi desperatiškų sprendimų, kurie nebuvo veiksmingi. Visos pastangos nuėjo perniek – įvyko du galingi sprogimai. Esą prieš didžiąją nelaimę reaktoriaus galingumas normą viršijo net apie 120 kartų! Maždaug 1.30 val. sprogimas nušlavė reaktoriaus stogą ir pramušė apsauginį šarvą. Įsisiautėjo milžiniškas gaisras, kurio nepavyko įveikti devynias dienas, bet ne jis buvo didžioji problema. Į aplinką pakilo milžiniškas radioaktyviųjų dulkių debesis. Labiausiai radiacijos buvo paveiktos šiandienės Ukrainos, Baltarusijos ir dalies Rusijos teritorijos, bet tyrimai parodė, kad didesnės ar mažesnės radiacijos neišvengė beveik visos šiaurinio pusrutulio šalys.

 

Kitos versijos

 

Nors dažniausiai ir oficialiai dėl Černobylio katastrofos kaltinamas minėtas eksperimentas ir darbuotojų kompetencijos stygius, yra ir kitų nuomonių. Pasak vienos, nelaimė esą nebuvo atsitiktinumas, nes iš tiesų kažkas ketvirtajame reaktoriaus bloke padėjo sprogmenį. Visgi ši versija neatrodo labai įtikinama. Taip pat svarstyta, kad dėl visko kaltos saugumo reikalavimų neatitinkančios elektrinės konstrukcijos. Įdomiausia versija, apie kurią iškart po nelaimės nebuvo nė užsiminta, yra ta, kad dėl visko kalti gamtiniai procesai.

 

Pasakojama, kad likus porai savaičių iki avarijos apylinkėse padažnėjo elektros tiekimo sutrikimų, techninių įrenginių gedimų, net avarijų ir staigių susirgimų. Dėl to buvo kaltinamas itin nepastovus atmosferos slėgis, čia kildavęs, čia vėl krisdavęs. Slaptuose archyvuose aptiktose iš kosmoso darytose nuotraukose matyti, kad prieš nelaimę virš Černobylio kaip tik buvo susidaręs anomalus meteorologinis darinys. Rasta slaptų įrašų iš netoliese esančios seismologinės stoties – dokumentai liudija, kad būtent avarijos dieną, iki reaktoriaus sprogimo likus apie 20 sek., įvyko lokalus žemės drebėjimas. Esą silpnesnių žemės virpesių registruota dar kelis kartus prieš lemtingąją balandžio 26 d. Manoma, kad seisminis židinys buvo maždaug kilometro gylyje ir dėl jo susiformavo žemės plutos lūžių, per kuriuos į paviršių, tiesiai po ketvirtuoju elektrinės reaktoriumi, prasiveržė aukštos temperatūros geoterminė energija. Ji esą lėmė staigų temperatūros kilimą reaktoriuje ir sukėlė katastrofą. Ukrainos geofizikai teigia, kad tai visai įmanoma ir galėtų paaiškinti, kodėl vos per 20 sek. normaliai veikęs reaktorius išėjo iš rikiuotės. Juolab kad po reaktoriumi buvusiose patalpose vėliau aptikta sustingusių lavos srautų. Esą apie tokius aktyvius seisminius procesus Černobylyje įspėjo ir keistos meteorologinės sąlygos, būdingos seisminiam išsiveržimui, tik, deja, niekas į jas neatkreipė dėmesio.

 

Tyliai slenkanti mirtis

 

Šiandien toks poelgis protu nesuvokiamas, bet tuometinė Sovietų Sąjungos valdžia net porą dienų Černobylyje įvykusią nelaimę stropiai slėpė nuo viso pasaulio. Teisintasi, esą katastrofą nuo valdininkų slėpė patys elektrinės darbuotojai. Nesėkmingai mėginta likviduoti avarijos pėdsakus: įsisiautėjusį gaisrą gesino būriai ugniagesių iš Praviko, Pripetės ir Kijevo, nė nenumanydami, kaip rizikuoja savo sveikata, būdami radiacijos židinio epicentre. Iš sraigtasparnių ant sprogusio reaktoriaus buvo mėtoma maišų su smėliu ir švinu, jie turėjo bent šiek tiek neutralizuoti radioaktyvią spinduliuotę. Apie nelaimę nebuvo informuoti ir aplinkinių gyvenviečių žmonės. Masinė evakuacija pradėta tik balandžio 27 d. vidurdienį. Didžioji dalis Pripetės gyventojų jau buvo kreipęsi į gydytojus dėl nepakeliamų galvos skausmų, svaigimo ir pykinimo.

 

Pasaulis apie tragediją išgirdo švedų dėka. Švedijos Forsmarko atominės elektrinės darbuotojai užfiksavo stipriai padidėjusį radiacijos lygį ir nustatė, kad radioaktyviosios dalelės būdingos Sovietų Sąjungos atominėms jėgainėms. Tik pasklidus šiai žiniai Sovietų Sąjungos valdžia prabilo apie Černobylyje įvykusią katastrofą.

 

Aukų skaičius – paslaptis?

 

Ilgai vengta viešinti informaciją, kiek aukų pasiglemžė Černobylio avarija. Didžioji dalis atominės elektrinės darbuotojų po nelaimės liko savo darbo vietose, mėgindami kovoti su avarijos pasekmėmis. Niekas nebuvo aprūpintas būtinomis apsaugos priemonėmis ar informuotas apie žalą sveikatai. Skirtingais duomenimis, avarijai likviduoti buvo pasitelkta 300–800 tūkst. žmonių. Apie 7000 buvo lietuviai. Per pirmuosius tris mėnesius, oficialiais duomenimis, žuvo 31 žmogus, o per 12 mėn. nuo avarijos – dar apie 2000. Analizuojant ilgalaikius katastrofos padarinius skaičiai tampa kur kas grėsmingesni. Jungtinių Tautų tarptautinės vėžio tyrimų asociacijos duomenimis, Černobylio avarija pasiglemžė apie 16 tūkst. gyvybių, o Baltarusijos nacionalinės mokslinių tyrimų agentūros duomenimis, net apie 93 tūkst.

 

Miestas vaiduoklis

 

Černobylio atominė elektrinė galutinai uždaryta tik 2000 m. Iki tol buvo izoliuotas tik ketvirtasis reaktorius– uždengtas apsauginiu sarkofagu. Po juo tebėra apie 200 t radioaktyviųjų medžiagų. Mokslininkai dėl šios elektrinės labai sunerimę, nes senasis sarkofagas jau tarnauja ilgiau, nei planuota (turėjo tarnauti 20 m.), o naujasis turėtų būti baigtas tik 2017 m. Jo statybas apsunkina finansų trūkumas ir kebli politinė situacija Ukrainoje. Tikimasi, kad bus išmontuotas ir sprogęs reaktorius. Tokio projekto kaina – apie 2,1 mlrd. eurų.

 

Nepaisant radiacijos keliamo pavojaus, PSO duomenimis, šiandien užterštose Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos teritorijose gyvena apie 5 mln. žmonių. Pats nelaimės epicentras Pripetė yra laikomas miestu vaiduokliu. Iki nelaimės čia gyveno apie 50 tūkst. žmonių, o šiandien tai žmonių negyvenama teritorija. Visgi ji kasmet sulaukia smalsių turistų. Jie čia ribotam laikui priimami nuo 2002 m. Pavieniai lankytojai neįleidžiami, tik grupės. Turistai gali apžiūrėti Pripetės ir Černobylio miestus, apylinkes 200 m spinduliu iki atominės elektrinės sarkofago. Jiems netgi pastatytas viešbutis, dvi parduotuvės ir baras.

 

Vietovėje gyvuoja gamta – teritorijos miškingumas padidėjęs net apie 60 %, lyginant su kraštovaizdžiu, koks buvo prieš avariją. Miškuose laksto vilkų, lapių, elnių, lūšių, lokių ir kitų žvėrių. Pastebima gyvūnų apsigimimų, jų organizmuose matuojamas gana aukštas cezio-137 lygis, sutrikusi jų reprodukcinė funkcija. Visgi teritorija aplink avarijos epicentrą yra savotiškas draustinis, kuriame tarpsta biologinė įvairovė. Prie to prisidėjo teritorijoje draudžiama ūkinė ir pramoninė veikla. Žmonėms ši teritorija nebus gyvenama dar labai ilgą laiką, mokslininkai skaičiuoja, kad miestas vėl klestėti galėtų nebent po 20 tūkst. metų.

 

Nelaimės atgarsiai šiandien

 

Po 1986 m. sprogimo radiacijos labiausiai paveiktose Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos teritorijose pastebėtas apsigimimų padaugėjimas. Apsigimimų būta įvairių – nuo protinės negalės iki kai kurių organų neišsivystymo ar mutacijų. Dėl to nėščioms moterims buvo rekomenduojami abortai. Taip pat fiksuota daugiau onkologinių ligų. „Greenpeace“ organizacija skelbia, kad Černobylio avarija galėjo lemti apie 250 tūkst. susirgimų vėžiu, apie 100 tūkst. jų baigėsi mirtimi. Ar visa tai jau praeityje? Mokslininkai teigia, kad tikrai ne. Beveik prieš 30-etį įvykusi katastrofa neabejotinai turi įtakos šiandienos ligoms. 2003–2005 m. PSO atliktas tyrimas rodo, kad Černobylio nelaimė gali būti susijusi su susirgimų skydliaukės vėžiu padaugėjimo. Apie 5000 žmonių, kurie dar būdami vaikai ar paaugliai gyveno radioaktyvios spinduliuotės labiausiai paveiktose zonose, susirgo šia liga. Esą to buvo galima išvengti, jeigu tėvai savo vaikams bent kelis mėnesius po avarijos nebūtų davę gerti pieno. Po avarijos į aplinką pateko daug radioaktyviojo jodo, bet aplinkoje jis ilgai neišlieka. Nusėdusi ant žolės pavojinga medžiaga pateko į karvių organizmus, kartu į pieną. Jo geriantiems radioaktyviojo jodo pateko į organizmus ir kaupėsi skydliaukėje. Galiausiai tai lėmė onkologinių ligų proveržį. Paplito ne tik skydliaukės, bet ir kitos vėžio formos. Ištyrus nelaimę likvidavusių asmenų sveikatą paaiškėjo, kad tarp jų yra dvigubai daugiau sergančių leukemija nei įprastai. Visgi japonų mokslininkai tikina, kad didžioji dalis dėl Černobylio avarijos poveikio atsiradusių susirgimų leukemija jau turėjo pasireikšti ir šiandien ligos plitimą turėtų lemti kiti veiksniai. PSO pastebi ryšį tarp Černobylio avarijos ir padidėjusio sergamumo krūties vėžiu, bet tam patvirtinti reikia išsamesnių tyrimų.

 

Prieš kelerius metus tarptautinėje genetikos konferencijoje, skirtoje Černobylio tragedijos 25-ečiui, mokslininkai pareiškė, kad dėl avarijos padidėjusi radiacija kels pavojų sveikatai dar apie 800 m. Beje, PSO Černobylio avariją kaltina ne tik dėl apsigimimų ir onkologinių ligų, bet ir dėl padidėjusio nevaisingumo Europoje. Senajame žemyne nevaisingumo lygis siekia apie 10–15 %. Nerimą kelia tai, kad ši problema vis auga.

 

Černobylio avarija – ne vienintelė

 

Nors Černobylio avarija yra didžiausia ekologinė katastrofa per žmonijos istoriją, atominių elektrinių pavojingų avarijų būta ir daugiau.

 

Fukušimos tragedija. 2011 m. kovo 11 d. Japoniją sukrėtė žemės drebėjimas. Jis privertė sustoti pirmą, antrą ir trečią elektrinės blokus. Kiti buvo išjungti planiniam patikrinimui, tad teko naudoti išorinę energiją. Elektros linijas pažeidė žemės drebėjimas, todėl buvo įjungtas avarinis dyzelinis generatorius, bet ir šį netrukus užliejo cunamio banga. Netekus energijos sutriko reaktorių aušinimas, juos vėsinantis skystis užvirė ir išgaravo. Išsilydė reaktorių aktyvioji dalis. Elektrinės rūsius užtvindęs cunamio vanduo kaito ir garavo, karšti garai reagavo su reaktoriuose naudojamu cirkoniu, susidarė didelis vandenilio kiekis, dėl kurio pirmajame, antrajame ir trečiajame elektrinės blokuose įvyko sprogimai. Laimei, apsauginiai reaktorių statiniai nesugriuvo. Vėliau pavyko atkurti išorinį energijos tiekimą, bet aušinimo sistemos buvo sugadintos ir neveikė. Vis dar pavojingą kaitrą skleidžiančius reaktorius teko aušinti jūros vandeniu. Tai buvo veiksminga, bet aušinimui naudojamas vanduo tapo radioaktyvus ir nutekėjo į elektrinės rūsius. Reaktoriams aušinti teko pilti naujo vandens, tad jo lygis rūsiuose pavojingai kilo, grasindamas išsilieti į jūrą. Tai būtų sukėlę baisią ekologinę katastrofą, mat vandens radiacijos lygis buvo itin aukštas. Mėgindama išvengti nelaimės Japonijos valdžia įsakė į jūrą išpilti nuo seniau elektrinės talpyklose saugomą vandenį. Jis buvo mažiau radioaktyvus nei naujai susikaupęs, bet vis tiek pavojingas aplinkai. Tuomet į talpyklas buvo galima perpumpuoti naujai susikaupusį smarkiai užterštą vandenį. Kai kas tvirtina, kad ši katastrofa buvo lemta ne gamtos stichijos, o žmogaus klaidos, nes elektrinės konstrukcijos esą buvo sukurtos neracionaliai. Statant elektrinę nukasta vandenyno pakrantė ir elektrinė atsidūrė tik 10 m virš jūros lygio, nors žinota, kad pakrantėje yra siautėję ir 30 m aukščio bangų. Pakrantės gruntas minkštas, todėl statinys galėjo grimzti žemyn, ką jau kalbėti apie regione dažnai siautėjančius žemės drebėjimus. Nors oficialių mirčių dėl nelaimės neužregistruota, Fukušimos įvykis priskiriamas tam pačiam atominės energetikos incidentų lygiui, kaip ir Černobylio avarija – pačiam pavojingiausiam, 7-ajam. Po avarijos į reaktorių vidų nebuvo galima leisti net robotų, nes jie ten tiesiog neveikė. Kai kurie specialistai baiminasi, kad nutekėjusio radioaktyvaus vandens galėjo patekti ir į gruntinius vandenis bei užteršti geriamąjį vandenį. Pastebima, kad prie Aliaskos krantų pagaunama upėtakių, turinčių opų, pakrantėse aptinkama mutavusių augalų. Po avarijos registruotas ir leistinas radiacijos normas viršijantis ryžių derlius. Be to, Fukušimos apylinkėse padažnėję skydliaukės sutrikimai – apie 38 % vaikų ji yra padidėjusi. Specialistai baiminasi, kad galėjo būti pakenkta ir jų reprodukcinei sistemai.

 

Trijų mylių salos avarija. 1979 m. kovo 28 d. avarija Pensilvanijos valstijoje, Trijų mylių saloje, kartais dar vadinama amerikietiškuoju Černobyliu. Nelaimę lėmė darbuotojų klaidos ir mechaniniai gedimai nebranduolinėje šalutinėje elektrinės sistemoje. Sugedo antrojo reaktoriaus aušinimo siurblys. Temperatūrai vis kylant, daugėjo vandens garų, tad atsivėrė apsauginis vožtuvas, kad sumažėtų didėjantis slėgis ir būtų išvengta sprogimo. Deja, kažkodėl slėgiui susinormalizavus, vožtuvas liko atviras ir per jį iš aušinimo sistemos tekėjo vanduo. Aušinimui jo liko vis mažiau, tad reaktoriaus konstrukcijos ir jo aktyvioji dalis pradėjo lydytis, kilo milžiniška grėsmė, kad į aplinką netrukus pateks milžiniškas kiekis radioaktyviųjų medžiagų. Laimei, darbuotojai pagaliau pastebėjo atsivėrusį vožtuvą ir uždarė, bet į aplinką jau buvo spėję patekti radioaktyviųjų dujų, užterštas vanduo nutekėjo į šalia esančią Saskuehanos upę. Blogiausia, kad reaktoriuje buvo susidarę sprogiųjų medžiagų, kurias buvo būtina pašalinti siekiant užkirsti kelią dar didesnei katastrofai. Radioaktyviosios dujos išleistos į aplinką, susiformavo radioaktyvus debesis. Pradėta aplinkinių gyvenviečių evakuacija. Nors valdžia teigė, kad avarija nesukėlė rimtų sveikatos pažeidimų arba jų būta tiek nedaug, kad neverta tam teikti reikšmės, iš tiesų tyrimai rodo ką kita – kaip ir kitose radiacijos paveiktose zonose, šioje teritorijoje pastebimai padaugėjo susirgimų onkologinėmis ligomis.

 

Nelaimių virtinė kombinate „Mayak“. Čeliabinsko mieste esančiame cheminių medžiagų kombinate nuolat ištinka nelaimių. 1949 m. į šalia esančią Tečos upę buvo išpiltas didelis kiekis radioaktyviųjų medžiagų. Nukentėjo apie 142 tūkst. upės pasrovyje įsikūrusių gyventojų. Visgi kur kas reikšmingesnis 1957 m. rugsėjo 29 d. įvykis, kai dėl sutrikusios aušinimo sistemos įvyko milžiniškas sprogimas branduolinių medžiagų talpykloje. Į aplinką pasklidusi radiacija paveikė apie 230 tūkst. aplinkinių teritorijų gyventojų. Nelaimės padarinius šalino apie 30 tūkst. žmonių, jie gavo mirtiną spinduliuotės dozę. Dar viena nelaimė šį objektą ištiko 1967 m., nusekus ežerui, į kurį piltos radioaktyviosios atliekos. Radioaktyvios nuosėdos buvo išnešiotos po aplinkines teritorijas ir apnuodijo apie 40 tūkst. žmonių. Nors dauguma specialistų sutinka, kad „Mayak“ yra tarsi itin pavojinga tiksinti bomba, kombinatas veikia ir šiandien.

 

Įdomu

 
  • Per Černobylio elektrinės avariją į aplinką pasklido apie 400 kartų daugiau radioaktyviųjų medžiagų nei per Antrąjį pasaulinį karą ant Hirošimos ir Nagasakio numetus atomines bombas. Nelaimės epicentre radiacijos lygio netgi nebuvo įmanoma išmatuoti, nes prietaisai, pasiekę maksimalų rodmenį, tiesiog išsijungdavo.
  • 1986 m. iš artimiausių Černobylio elektrinės apylinkių evakuota apie 116 tūkst. žmonių, vėliau dar apie 230 tūkst.
  • Po Černobylio avarijos aplinkiniai miškai dėl radioaktyvių medžiagų poveikio nusidažė rūdžių spalva ir dėl to yra praminti „Raudonaisiais miškais“.
  • Oficialiai neįgalumas dėl Černobylio avarijos pripažintas 148 274 žmonėms.
  • Kai kurie Černobylio darbininkai palaidoti švininiuose karstuose, kad jų kūnai neskleistų radiacijos.
  • Esą kai kurių žmonių, likvidavusių nelaimės padarinius, akių spalva dėl radiacijos pakito į mėlyną.
  • Skaičiuojama, kad dėl šios nelaimės daugiau radiacijos gavo apie 17 mln. žmonių. Buvo užteršta apie 200 tūkst. km2 Europos teritorijos. 70 % šios teritorijos priklauso Baltarusijai, Rusijai ir Ukrainai.
  • Černobylio radiacijai pasiekus Vilnių, radiaktyvumo lygis mieste padidėjo apie 7 kartus, bet esą tai nekėlė didelio pavojaus sveikatai.
  • Buvo pasigirdę versijų, kad dėl Černobylio nelaimės kaltas lokalus žemės drebėjimas. Taip pat svarstyta, kad ji galėjo būti suplanuota tuometinės Sovietų Sąjungos valdžios.