Jau buvote atostogose, miegojote ilgiau nei įprastai, tačiau energijos vis tiek nėra? Ryte sunku atsikelti, po pietų merkiasi akys, o vakare užmigti nepavyksta?

Galvojate, kad kaltas stresas, amžius ar fizinio aktyvumo trūkumas? O jeigu tikroji priežastis slypi visai kitur? Pabandykime kartu išspręsti šį gyvenimišką detektyvą.

7:15

Žadintuvas suskamba trečią kartą. Nors miegojote beveik aštuonias valandas, atrodo, lyg būtumėte ilsėjęsi vos kelias.

Pirma mintis:

• Reikia stipresnės kavos.
• Savaitgalį tikrai išsimiegosiu.
• Gal vakar nereikėjo tų traškučių.
• Kažko trūksta organizmui atsigauti…

10:30

Jau antras kavos puodelis. Tą patį laišką perskaitote trečią kartą ir vis tiek sunku susikaupti.

Kas galėtų būti priežastis?

• Stresas.
• Vitamino B12 stoka.
• Skydliaukės veiklos pokyčiai.
• Fizinio aktyvumo trūkumas.

13:30

Po pietų energija visai dingsta. Norisi saldumynų, bet kartu jaučiamas pilvo pūtimas ir mieguistumas.

Ką pirmiausia įtartumėte?

• Nesubalansuotus pietus.
• Miego trūkumą.
• Gliukozės reguliacijos pokyčius.
• Virškinimo sistemos sutrikimus.

17:00

Darbo dienos pabaigoje nuovargį pakeičia irzlumas. Veidrodyje pastebite pavargusią odą ir silpnesnius plaukus.

Kur slypi priežastis?

• Mikroelementų stoką.
• Hormonų pokyčius.
• Per daug kavos.
• Per mažai poilsio.

18:00

Užkopti laiptais darosi vis sunkiau, sportuoti nebenorisi, o atsistatymas po fizinio krūvio trunka ilgiau.

Ką apkaltintumėte?

• Amžių.
• Dienotvarkę.
• Disciplinos stoką.
• Organizmo pokyčius.

22:30

Pagaliau lova, tačiau užmigti nepavyksta.

Galvoje sukasi mintys:

• Kažkas turi pasikeisti.
• Rudenį vėl pradėsiu sirgti.
• Nuo pirmadienio gersiu kavą be kofeino.
• Mano kūnas prašo pagalbos.

Kas iš tikrųjų gali vogti jūsų energiją?

1. Bazinių organizmo resursų stoka

Baltymų, geležies ir kitų svarbių medžiagų stoka gali lemti rytinį nuovargį, koncentracijos sunkumus, plaukų slinkimą, raumenų silpnumą ir dusulį fizinio krūvio metu.

2. Skydliaukės veiklos pokyčiai

Skydliaukė reguliuoja energijos apykaitą. Jos veiklos sutrikimai gali pasireikšti nuovargiu, svorio, nuotaikos, miego, odos ir plaukų pokyčiais.

3. Gliukozės reguliacijos sutrikimai

Mieguistumas po valgio, saldumynų noras ir energijos svyravimai gali būti pirmieji gliukozės reguliacijos pokyčių požymiai.

4. Vitaminų ir mineralų stoka

Nuovargį gali lemti vitamino B12, vitamino D, homocisteino ar kitų mikroelementų pokyčiai.

5. Lėtinis uždegimas

Ne kiekvienas uždegimas pasireiškia temperatūra. Kartais jis vystosi tyliai ir ilgainiui tampa nuovargio priežastimi.

6. Susivienijusi gauja

Dažniausiai ilgalaikį nuovargį sukelia ne viena priežastis, o kelių veiksnių visuma – miego stoka, stresas, prasta mityba, mažas fizinis aktyvumas ir medžiagų trūkumas.

Kokius kraujo tyrimus verta atlikti?

Jeigu nuovargis nepraeina, verta pasitarti su gydytoju dėl išsamesnių tyrimų. Dažniausiai vertinami:

• Bendras kraujo tyrimas
• Hemoglobinas
• Feritinas
• Vitaminas B12
• Vitaminas D
• Homocisteinas
• TTH ir FT4
• Gliukozė nevalgius
• HbA1c
• Insulinas

Svarbu: vienas pakitęs rodiklis dar nėra diagnozė. Tyrimus visada reikia vertinti kartu su simptomais ir kitais rezultatais.

Byla dar nebaigta

Tikroji nuovargio priežastis paaiškėja ne spėliojant, o įvertinus visą organizmo būklę. Jei nuovargis tęsiasi ilgiau, verta atlikti tikslingus tyrimus ir pasitarti su gydytoju.

Bylos pastabos

• Nepulkite kaltinti pirmo įtariamojo.
• Simptomas nėra diagnozė.
• Papildai be tyrimų dažnai tėra spėlionės.
• Kraujo tyrimai padeda rasti pirmuosius įkalčius, tačiau juos reikia vertinti kompleksiškai.

Pastaraisiais metais ši tema Europoje tapo dar aktualesnė. Klimato kaita lemia vis dažnesnes ir intensyvesnes karščio bangas, o jų poveikį sveikatai jau stebi daugelio valstybių visuomenės sveikatos institucijos. 

Europos aplinkos agentūra pažymi, kad vis daugiau Europos šalių kuria specialias stebėsenos sistemas, skirtas karščio sukeliamoms sveikatos problemoms sekti, nes ekstremalios temperatūros tampa vis didesniu iššūkiu gyventojams. 

Troškulys – tik vėlyvas organizmo perspėjimas

Vienas didžiausių mitų, kad gerti reikia tik tada, kai pajuntamas troškulys. Medicinoje troškulys laikomas jau vienu iš organizmo atsako į prasidėjusį skysčių trūkumą. Kitaip tariant, kūnas pirmiausia pradeda taupyti vandenį, o tik vėliau siunčia signalą, kad jo ima stigti. Tai ypač aktualu vyresnio amžiaus žmonėms. Senstant troškulio pojūtis silpnėja, todėl žmogus gali net nepastebėti, kad per dieną išgėrė gerokai mažiau skysčių, nei reikėtų. Dėl šios priežasties vyresni pacientai dažniau hospitalizuojami dėl dehidratacijos sukeltų komplikacijų.

Lietuvoje ši problema taip pat tampa vis aktualesnė vasaros mėnesiais, kai oro temperatūra vis dažniau viršija 30 laipsnių. Tokiomis dienomis organizmas prakaituodamas netenka ne tik vandens, bet ir mineralų, todėl vien troškulio ignoravimas gali baigtis rimtais sveikatos sutrikimais.

Nuovargis lengva supainioti su perdegimu

Ne vienas žmogus, pajutęs energijos stoką, pirmiausia kaltina įtemptą darbo grafiką, prastą miegą ar stresą. Vis dėlto viena iš dažniausių priežasčių gali būti paprasčiausias skysčių trūkumas. Net ir nedidelė dehidratacija blogina smegenų aprūpinimą deguonimi, todėl žmogui tampa sunkiau susikaupti, ilgiau atlikti įprastas užduotis ar priimti sprendimus. Dėl to atsiranda mieguistumas, dirglumas, sulėtėja reakcija.

Įdomu tai, kad moksliniai tyrimai rodo, jog nemaža dalis europiečių kasdien neišgeria rekomenduojamo skysčių kiekio. Europos maisto saugos tarnyba rekomenduoja suaugusioms moterims per parą gauti apie 2 litrus vandens, o vyrams – apie 2,5 litro, įskaitant skysčius iš maisto. Visgi, vertinama, kad maždaug 60 proc. vyrų ir 40 proc. moterų iš gėrimų negauna tiek skysčių, kiek rekomenduojama. 

Tamsus šlapimas gali parodyti daugiau nei atrodo

Vienas paprasčiausių būdų įvertinti organizmo hidrataciją – atkreipti dėmesį į šlapimo spalvą. Šviesiai gelsvas šlapimas dažniausiai rodo pakankamą skysčių kiekį organizme. Tuo tarpu ryškiai geltona ar gintarinė spalva gali reikšti, kad inkstai stengiasi sulaikyti kuo daugiau vandens.

Žinoma, spalvą kartais pakeičia vitaminai ar tam tikri vaistai, tačiau jei tamsesnis šlapimas kartu pasireiškia nuovargiu, galvos svaigimu ar burnos sausumu, tai jau signalas, kurio ignoruoti nereikėtų.

Kai pradeda svaigti galva, problema jau gali būti rimtesnė

Sumažėjęs skysčių kiekis organizme reiškia ir mažesnį cirkuliuojančio kraujo tūrį. Dėl to širdžiai tenka dirbti intensyviau, o smegenys trumpam gali gauti mažiau deguonies. Žmogus tai pajunta atsistojęs nuo kėdės ar lovos: akyse aptemsta, ima svaigti galva, kartais atsiranda net trumpalaikis silpnumo jausmas. Karštomis vasaros dienomis tokie simptomai pasitaiko gerokai dažniau, todėl medikai rekomenduoja nelaukti, kol organizmas pradės siųsti tokius ryškius signalus.

Burnos sausumas nėra vienintelis požymis

Nors išsausėjusi burna dažniausiai siejama su dehidratacija, organizmas siunčia ir kitų ženklų. Dažnai sausėja lūpos, sumažėja seilių kiekis, pasunkėja rijimas. Kai kuriems žmonėms atsiranda nemalonus burnos kvapas, nes dėl mažesnio seilių kiekio sparčiau dauginasi bakterijos. Ilgainiui gali sausėti ir oda. Svarbu suprasti, kad odos elastingumas nėra pats tiksliausias dehidratacijos rodiklis, ypač vyresniame amžiuje.

Širdis pradeda dirbti greičiau

Kai organizme sumažėja skysčių, širdis siekia kompensuoti sumažėjusį kraujo tūrį. Dėl to gali padažnėti pulsas, atsirasti širdies plakimo pojūtis ar dusulys lipant laiptais. Šie simptomai ypač pavojingi žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis.

Neatsitiktinai Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad karščio bangos Europoje kasmet tampa vis didesniu iššūkiu sveikatos sistemoms. Skaičiuojama, kad vien 2022 metų vasarą Europoje buvo užfiksuota daugiau kaip 61 tūkst. perteklinių mirčių, susijusių su karščiu. 

Vaikai ir senjorai – dvi jautriausios grupės

Lietuvoje vasaros metu dažniausiai į gydymo įstaigas dėl dehidratacijos kreipiasi būtent maži vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės. Vaikai skysčių netenka greičiau dėl aktyvaus judėjimo ir mažesnio kūno svorio, o senjorai dažnai tiesiog nejaučia troškulio. Be to, kai kurie vartojami vaistai, pavyzdžiui, šlapimą varantys preparatai, dar labiau didina skysčių netekimą. Dėl šios priežasties šeimos gydytojai rekomenduoja šių grupių žmonėms reguliariai gerti vandenį net tada, kai nesinori.

Kada delsti negalima?

Jeigu žmogus tampa vangus, negali aiškiai kalbėti, sutrinka orientacija, labai sumažėja šlapimo kiekis ar jis visai nesišlapina, atsiranda stiprus silpnumas, aukšta kūno temperatūra arba sąmonės sutrikimų, reikėtų nedelsiant kreiptis medicininės pagalbos. Tokiais atvejais paprasto stiklinės vandens jau gali nepakakti. Kartais būtinas gydymas gydymo įstaigoje ir intraveniniai skysčiai.

Prevencija turi prasidėti dar prieš pajuntant troškulį

Pakankamas skysčių vartojimas nėra vien vasaros rekomendacija. Tai kasdienis įprotis, nuo kurio priklauso ne tik gera savijauta, bet ir daugelio organizmo sistemų veikla. Dar svarbiau prisiminti, kad vandens poreikis nėra vienodas. Jis priklauso nuo amžiaus, fizinio aktyvumo, oro temperatūros, sveikatos būklės ir vartojamų vaistų.

Pastebėjus pasikartojančius dehidratacijos simptomus ar abejojant, ar jie nėra susiję su kitomis ligomis, verta kreiptis į gydytoją. Privati šeimos klinika gali padėti įvertinti bendrą sveikatos būklę, nustatyti skysčių trūkumo priežastis ir pasiūlyti individualias rekomendacijas, padedančias išvengti rimtesnių komplikacijų.

Pagrindiniai kaltininkai – hormonai

Perimenopauzės laikotarpiu, kuris gali prasidėti dar likus keleriems metams iki paskutinių menstruacijų, estrogenų gamyba organizme tampa nepastovi, o vėliau reikšmingai sumažėja. Šie hormonai atlieka svarbų vaidmenį palaikant odos struktūrą ir jos gebėjimą išsaugoti drėgmę. Tyrimai rodo, kad estrogenai skatina kolageno sintezę, padeda išlaikyti odos elastingumą ir dalyvauja reguliuojant natūralių lipidų gamybą. Kai jų sumažėja, oda plonėja, silpnėja jos apsauginis barjeras, o drėgmė išgaruoja greičiau. Mokslininkų duomenimis, per pirmuosius 5 metus po menopauzės moterys gali netekti iki trečdalio odoje esančio kolageno. Oda darosi ne tik sausesnė, bet ir trapesnė, jautresnė aplinkos poveikiui.

Nors estrogenų sumažėjimas – pagrindinė priežastis, jis nėra vienintelis veiksnys. Bėgant metams natūraliai lėtėja odos ląstelių atsinaujinimas, mažėja riebalų liaukų aktyvumas. Situaciją dar labiau apsunkina ilgalaikis ultravioletinių spindulių poveikis, kuris spartina odos senėjimą. Sausumą gali sustiprinti ir kasdieniai įpročiai. Karštas vanduo nuplauna apsauginį lipidų sluoksnį, o šildymo sezonu sumažėjusi oro drėgmė skatina vandens garavimą iš odos paviršiaus. Tam tikri vaistai, įskaitant kai kuriuos kraujospūdžiui reguliuoti skirtus preparatus, antihistamininius vaistus ar gydymą nuo aknės, taip pat gali didinti odos sausumą. Tad menopauzė dažnai tampa ne vienintele priežastimi, o veiksniu, kuris išryškina jau vykstančius procesus.

Ne tik sausesnė, bet ir jautresnė

Sausumas nėra vienintelis pokytis. Daugelis moterų pastebi, kad oda ima jautriai reaguoti į priemones, kurias anksčiau naudojo be jokių problemų. Taip nutinka, nes susilpnėjus odos apsauginiam barjerui dirginančios medžiagos lengviau prasiskverbia į paviršinius dermos sluoksnius. Dėl to gali atsirasti paraudimas, tempimo jausmas, perštėjimas ar niežulys. Dermatologai pabrėžia, kad menopauzės laikotarpiu oda taip pat lėčiau atsigauna po pažeidimų. Net nedideli išsausėjimai ar sudirgimai gali užsitęsti ilgiau nei anksčiau. Kai kurios moterys šiuo gyvenimo etapu pirmą kartą susiduria su itin jautrios odos problema, nors jaunystėje tokių nusiskundimų neturėjo.

Ką rekomenduoja dermatologai?

Specialistai pabrėžia, kad menopauzės laikotarpiu odos priežiūra turėtų būti orientuota į apsauginio barjero stiprinimą. Pirmiausia rekomenduojama rinktis švelnius prausiklius, kurie nepažeidžia natūralaus odos lipidų sluoksnio. Stipriai putojančios priemonės gali dar labiau skatinti sausumą. Taip pat patariama vengti karšto vandens. Trumpesnės ir vėsesnės maudynės padeda išsaugoti daugiau drėgmės.

Dermatologai siūlo drėkinamąsias priemones naudoti iškart po dušo, kai oda dar drėgna. Tokiu metu veikliosios medžiagos efektyviau padeda sulaikyti vandenį odoje. Vertėtų atkreipti dėmesį į priemones, kurių sudėtyje yra keramidų, glicerolio, hialurono rūgšties, šlapalo ar augalinių aliejų. Šios medžiagos padeda atkurti apsauginį odos sluoksnį ir mažina tempimo jausmą.

Nepaisant amžiaus, svarbi išlieka apsauga nuo saulės. Ultravioletiniai spinduliai spartina kolageno irimą ir dar labiau silpnina odos apsaugines funkcijas.

Kada verta konsultuotis su gydytoju?

Nors sausumas – dažnas natūralus menopauzės palydovas, kartais jis gali įspėti apie kitas sveikatos problemas. Jeigu oda staiga tampa itin sausa, atsiranda stiprus niežulys, bėrimai ar įtrūkimai, verta kreiptis į gydytoją. Panašūs simptomai gali būti susiję su skydliaukės veiklos sutrikimais, cukriniu diabetu, atopiniu dermatitu ar kitomis ligomis. Specialisto konsultacija ypač svarbi tuomet, kai odos būklė blogėja nepaisant tinkamos priežiūros.

Autorė Jūratė Survilė

Kada vaistas yra pagalba, o kada – problemos maskavimas?

Pasak „Gintarinės vaistinės“ vaistininkės Sigitos Korbutaitės, dalis pacientų raminamuosius arba migdomuosius vaistus vis dar vertina atsainiai, ypač jeigu jie kadaise buvo paskirti gydytojo. „Pastebime, kad žmonės šiuos vaistus kartais laiko nekalta pagalba. Dalis pacientų galvoja, kad jei vaistas paskirtas gydytojo, vadinasi, savaime saugus, ir nebesvarsto, kiek laiko jį galima vartoti. Ypač vyresni pacientai, kuriems migdomieji pirmą kartą buvo paskirti prieš 10 ar daugiau metų, neretai jau nebegali užmigti be jų pagalbos. Organizmas pripranta prie poveikio, atsiranda tolerancija, o nutraukti vartojimą tampa vis sudėtingiau“, – sako vaistininkė.

Klinikos „Lotus Medica“ gydytoja psichiatrė Laura Andriuškevičienė pabrėžia, kad raminamieji vaistai nėra savaime blogi. Tam tikrose situacijose jie reikalingi, tačiau tai turi būti gydymo plano dalis, o ne ilgalaikis būdas užtildyti nerimą ar nemigą. „Esant ūmiam nerimo sutrikimui, panikos atakai ar situaciniam nerimui dėl asmeniškai reikšmingos, traumuojančios situacijos, raminamieji vaistai gali būti reikalingi. Jei nerimas atsirado staiga, trikdo kasdienį funkcionavimą ir neleidžia atlikti įprastų pareigų, svarbu laiku sustabdyti panikos ataką ar intensyvaus nerimo epizodą. Tai gali padėti išvengti sutrikimo progresavimo ir suteikti jėgų ieškoti tolesnės pagalbos“, – aiškina psichiatrė. Anot jos, vartojimo trukmė priklauso nuo žmogaus būklės, simptomų intensyvumo, ankstesnių psichikos sveikatos sutrikimų, priklausomybių istorijos ir bendradarbiavimo su gydytoju. „Svarbu suprasti, kad vaistas turi turėti aiškų tikslą, vartojimo terminą ir būti derinamas su kitomis pagalbos priemonėmis“, – pabrėžia L. Andriuškevičienė.

Priklausomybės požymiai primena nerimo simptomus

Riba tarp paskirto gydymo ir psichologinio prisirišimo prie vaisto gali būti nepastebima. Psichiatrė sako, kad priklausomybės požymiai neretai primena tuos pačius simptomus, dėl kurių žmogus iš pradžių kreipėsi pagalbos. „Po kelių savaičių reguliaraus vartojimo gali atsirasti nuolatinės mintys apie vaisto turėjimą, stiprus nerimas pagalvojus, kad medikamento gali pritrūkti, baimė, jog be jo nepavyks tęsti įprastos veiklos. Taip pat svarbus ženklas – vaisto vartojimas ne pagal gydytojo rekomendacijas arba stiprus psichologinis diskomfortas bandant jo atsisakyti“, – vardija ji.

„Gintarinės vaistinės“ vaistininkė S. Korbutaitė atkreipia dėmesį, kad net vartojant vaistą taip, kaip nurodyta, svarbu įvertinti kasdienes veiklas ir kitas sveikatos rizikas. Benzodiazepinai gali veikti reakciją, koordinaciją, atmintį ir budrumą. „Tai ypač aktualu žmonėms, kurie vairuoja, dirba su mechanizmais ar jau vartoja kitų centrinę nervų sistemą veikiančių preparatų. Vyresniems pacientams šie vaistai gali didinti griuvimų riziką, o tai pavojinga tiems, kurie gyvena vieni arba turi judėjimo sunkumų. Atsargūs turėtų būti ir sergantys plaučių ligomis, miego apnėja, turintys kepenų funkcijos sutrikimų arba priklausomybių istoriją“, – akcentuoja vaistininkė.

Pavojingiausias derinys – su alkoholiu

Viena dažniausių klaidų – manyti, kad nedidelis alkoholio kiekis vartojant raminamuosius ar migdomuosius vaistus nėra pavojingas. „Alkoholis kartu su raminamaisiais ar migdomaisiais gali paveikti kvėpavimą, reakciją ir budrumą. Žmogus gali apsnūsti, sutrikti koordinacija, sąmonė, o sunkiais atvejais – ir kvėpavimas. Nėra saugaus alkoholio kiekio vartojant tokius vaistus, nes netgi nedidelis jo kiekis gali reikšmingai sustiprinti vaisto poveikį“, – įspėja S. Korbutaitė. Pasitaiko ir situacijų, kai neįvertinama sąveika su kitais vaistais. Viena pacientė, pradėjusi vartoti gydytojo paskirtą vaistą nuo nemigos, kitą dieną prabudo tik vidurdienį ir stebėjosi, kad poveikis toks stiprus.

„Paaiškėjo, kad ji pagal poreikį vartojo opioidinius vaistus nuo skausmo, o kartu su migdomaisiais jų slopinamasis poveikis sustiprėjo. Tokios situacijos primena, kodėl vaistinėje svarbu pasakyti ne tik apie naujai paskirtą vaistą, bet ir apie visus kitus vartojamus preparatus“, – pažymi vaistininkė.

Nutraukti staiga – pavojinga

Jei raminamieji ar migdomieji vaistai buvo vartojami ilgą laiką, jų nevalia nutraukti savarankiškai ir staiga. Psichiatrė pirmiausia pataria įsivertinti, ar žmogui jau susiformavo priklausomybė nuo vaisto, ar jis nori keisti gydymo kryptį ir emocinę sveikatą gerinti kitais būdais. „Saugus būdas mažinti reguliarų raminamojo vaisto vartojimą – veikliosios medžiagos mažinimas ketvirčiu kas keturias dienas, tačiau tai turi būti sprendžiama su gydytoju. Svarbu laikytis kitų kasdien vartojamų vaistų režimo, gauti psichologinę pagalbą. Gydytojas gali padėti suvaldyti nutraukimo simptomus, jei jų atsiranda, ir pasiūlyti nerimo gydymo planą priklausomybės nesukeliančiais vaistais bei gyvenimo būdo priemonėmis“, – sako L. Andriuškevičienė.

Staigus nutraukimas gali išprovokuoti nemigą, sustiprėjusį nerimą, drebulį, prakaitavimą, o sudėtingesniais atvejais – traukulius. Todėl vienas svarbiausių žingsnių – nesiimti eksperimentų su dozėmis. S. Korbutaitė priduria, kad kartojantis nemigai ar nerimui pirmiausia verta peržiūrėti kasdienius įpročius – laikytis reguliaraus miego režimo, vakare riboti ekranus, vengti kofeino likus 6–8 val. iki miego, dieną būti fiziškai aktyviems. „Kai kuriems padeda kvėpavimo pratimai arba meditacija. Galima pasitarti dėl melatonino, augalinių preparatų su levandomis, valerijonu, melisomis ar pasifloromis, magnio, tačiau esant rimtai problemai šios priemonės gali nepadėti“, – teigia vaistininkė.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Išmanieji tvarsčiai: diagnostika ir aktyvi terapija

Skaitmeninės sveikatos eroje pleistro vaidmuo kinta. Paprastas apsauginis sluoksnis virsta aktyviu medicinos prietaisu, gebančiu aptikti, reaguoti ir pranešti apie gijimo eigą. Šiuolaikiniai išmanieji tvarsčiai integruoja tradicines gydomąsias medžiagas ir lanksčius, biologiškai suderinamus jutiklius, kurie nuolat skenuoja žaizdos mikroklimatą. Jutikliai stebi temperatūros svyravimus dėl uždegiminių procesų, pH pusiausvyrą (rodo gijimo stadiją) ir specifines bakterijas (įspėja apie prasidedančią infekciją). Toks nuotolinis stebėjimas leidžia gydytojams gauti duomenis realiuoju laiku ir intervencijos imtis dar prieš pasireiškiant matomiems audinių pažeidimams. Be diagnostikos, vystomi pleistrai su mechaninėmis inovacijomis, pavyzdžiui, pasižymintys užtrauktuko funkcija („ZipStitch“, „Clozex“), kuri leidžia namų sąlygomis be siūlių ir adatų sujungti žaizdos kraštus, taip minimizuojant randus ir mažinant audinių traumą. Pažangiausi prototipai žengia dar toliau. Nauji išradimai naudoja elektrostimuliaciją ir šviesos terapiją tiesiogiai po tvarsčiu. Žmogaus odos ląstelės – keratinocitai ir fibroblastai – jautrios elektriniams laukams, tad kontroliuojama mikrosrovių stimuliacija pagreitina jų migraciją į pažeistą vietą. Tai ne tik paspartina regeneraciją, bet ir efektyviai slopina patogeninių bakterijų bioplėvelės susidarymą, kuri dažnai tampa pagrindine kliūtimi gydant lėtines opas. Nors šie prietaisai kol kas susiduria su gamybos kaštų iššūkiais, jų savybė savarankiškai dozuoti vaistus ir optimizuoti drėgmę iš esmės keičia gijimo prognozes tiems pacientams, kurie susiduria su pažeistų audinių ar net galūnių nekroze.

Lietuvos mokslininkų proveržis: polimerų karkasai ir audinių inžinerija

Lietuvos mokslas taip pat aktyviai dalyvauja transformuojant žaizdų priežiūrą. Kauno technologijos universiteto (KTU) tyrėjai kuria naujos kartos tvarsčius, kurie iš esmės skiriasi nuo rinkoje dominuojančių produktų. KTU Polimerų chemijos ir technologijos katedros mokslininkai, vadovaujami patyrusių tyrėjų, suformavo unikalius karkasus, pasižyminčius akyta kempinės pavidalo struktūra. Šis rezultatas pasiekiamas taikant liofilizacijos, arba džiovinimo šaltyje, metodą. Medžiaga užšaldoma, o vanduo pašalinamas sublimacijos būdu žemame slėgyje, taip išsaugant polimero mikroarchitektūrą ir sukuriant idealią terpę ląstelėms skverbtis bei daugintis. Pagrindine medžiaga pasirinkta hialurono rūgštis – natūralus polisacharidas, esantis kiekvieno žmogaus organizme. Nors medicinoje ji seniai naudojama sąnarių injekcijoms ar ragenai drėkinti, KTU tyrėjams pavyko sukurti stabilius erdvinius tinklus, kurie neištirpsta žaizdoje akimirksniu. Ši „kempinė“ užpildo gilias žaizdas, veikia kaip antimikrobinis barjeras ir sykiu tarnauja kaip aktyviųjų junginių (antioksidantų ar priešuždegiminių vaistų) nešiklis. Bendradarbiaujant su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto specialistais, atliekami in vitro tyrimai su įvairiomis ląstelių linijomis patvirtino, kad šie lietuviški karkasai ne tik nesukelia atmetimo reakcijos, bet ir aktyviai stimuliuoja audinių gamybą. Tai kritiškai svarbu gydant įsisenėjusias žaizdas, kurių priežiūra gali trukti iki 6 metų ir kainuoti milžiniškas sumas. Toks mokslinis pasiekimas – ne tik prestižo reikalas, bet ir realus įrankis mažinant valstybės sveikatos apsaugos išteklius bei gelbstint pacientus nuo neįgalumo.

Technologiniai iššūkiai

Nepaisant spartaus technologinio vystymosi, kelias nuo laboratorinio prototipo iki masiškai prieinamo išmaniojo pleistro grįstas sudėtingais techniniais ir sisteminiais iššūkiais. Didžiausias inžinerinis uždavinys išlieka sukurti tokį nešiojamą įrenginį, kuris būtų atsparus vandeniui, gana lankstus, nevaržytų judesių, kartu išliktų ekonomiškai įperkamas. Jutiklių tikslumas ir duomenų perdavimo saugumas reikalauja nuolatinio tobulinimo užtikrinant, kad paciento sveikatos duomenys būtų perduodami be trikdžių ir apsaugoti nuo kibernetinių grėsmių. Be to, šiuolaikinė medicinos infrastruktūra vis dar stipriai grįsta konservatyviu metodu – subjektyviu vizualiniu žaizdos vertinimu. Norint į kasdienę klinikinę praktiką įdiegti išmaniuosius tvarsčius ar sudėtingus lietuvių sukurtus hialurono karkasus, reikia suprasti, kad nors pradinė inovatyvaus tvarsčio kaina didesnė nei paprasto marlės tvarsčio, ilgainiui jis padės sutaupyti lėšų. Mat reikės rečiau keisti tvarsčius, mažės vizitų pas specialistus skaičius ir neprireiks brangių hospitalizacijų. Ateities žaizdų priežiūra neabejotinai remsis personalizuota medicina, kurioje Lietuvos mokslininkų išradimai ir skaitmeniniai jutikliai susijungs į vientisą ekosistemą. Tai bus ateitis, kurioje pleistras aktyviai užtikrins greitą ir kokybišką audinių regeneraciją net sudėtingiausiais klinikiniais atvejais.

Įdomu

• Prieš tūkstančius metų egiptiečiai žaizdas tvarstydavo medumi išteptomis drobės skiautėmis (veikia kaip natūralus antiseptikas) ir supelijusia duona. Pelėsis išskirdavo medžiagų, panašių į šiuolaikinius antibiotikus.
• 1920 m. „Johnson & Johnson“ darbuotojas Earle‘as Dicksonas pastebėjo, kad žmona vis įsipjauna gamindama maistą. Tam, kad jai nereikėtų kaskart prašyti pagalbos, jis ant lipniosios juostos gabalėlio pritvirtino marlę – taip gimė pirmasis „Band-Aid“ prototipas.
• Kai kurie modernūs tvarsčiai gaminami iš jūrų dumblių (alginato) arba krabų šarvų (chitozano). Šios medžiagos sugeba sugerti 20 kartų daugiau skysčio, nei pačios sveria, ir ant žaizdos suformuoja apsauginį gelį.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Širdies ir kraujagyslių prevencinė programa

Higienos instituto duomenimis, pernai Lietuvoje mirė 37 453 žmonės. Pagrindine mirties priežastimi vis dar išlieka kraujotakos sistemos ligos, sudarančios daugiau negu pusę (50,8 %) mirčių atvejų. Priešlaikinis mirtingumas nuo išeminės širdies ligos ir insulto Lietuvoje – vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Statistika rodo, kad širdies ir kraujagyslių ligomis dažniau serga moterys, tačiau darbingo amžiaus vyrų miršta net tris kartus daugiau. Pasak specialistų, didelę ligos naštą patiria ne vien ligonis ar jo šeima, bet ir valstybė: prarandami darbingo amžiaus gyventojai, daug išlaidų pareikalauja sveikatos priežiūra ir socialinės išmokos. Norint užbėgti širdies ir kraujagyslių ligoms už akių, gydytojai ragina jau nuo 20-ies kas 5 metus tirtis cholesterolio kiekį kraujyje, kad pavyktų laiku koreguoti gyvenseną. Pirmiausia sumažinti druskos, sočiųjų riebalų ir cukraus kiekį, vartoti daugiau daržovių, vaisių, skaidulinių medžiagų. Palaikyti normalų kūno svorį ir fizinį aktyvumą – 150–300 min. vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos per savaitę. Taip pat svarbu atsikratyti žalingų įpročių. Kenkia tiek rūkymas, tiek alkoholio vartojimas, ypač kai šie abu faktoriai veikia ilgą laiką.

Sulaukus 40 m., gydytojai vyrus skatina kartą per metus kreiptis į šeimos gydytoją dėl dalyvavimo širdies ir kraujagyslių prevencinėje programoje. Atliekami kraujo tyrimai, lipidograma, kardiograma, žiūrimi cholesterolio, gliukozės rodikliai, matuojamas kraujo spaudimas, liemens apimtis, kūno masės indeksas. Jei vyras priklauso didesnės rizikos grupei (dėl antsvorio, paveldimumo, ankstesnių širdies ligų), jis gali būti siunčiamas į kardiologijos prevencijos poskyrį išsamesniems tyrimams.

Verta žinoti. Apie širdies negalavimus gali pranešti skausmai, atsiradę širdies plote, už krūtinkaulio, tarpumentyje fizinio krūvio metu. Susirūpinti reikėtų, jei pritrūkstate kvapo lipdami į kalną, laiptais.

Prostatos vėžio prevencinė programa

Prostatos vėžys – dažniausia vyrų onkologinė liga Lietuvoje. Kasmet nustatoma 2000–2500 naujų atvejų. Lietuva pirmauja pagal sergamumą prostatos vėžiu Europos Sąjungoje, kasmet nuo jo miršta 500–600 vyrų. Gydytojai pažymi, kad prostatos vėžys progresuoja lėtai, ilgą laiką gali nesukelti jokių simptomų, todėl neretai diagnozuojamos jau vėlyvosios stadijos. Norint išvengti šios ligos, reikšmingiausias vaidmuo tenka profilaktiniams tyrimams.

Nuo 50-ies visi vyrai kviečiami profilaktiškai pasitikrinti prostatą. Jei šeimoje būta prostatos vėžio atvejų (sirgo tėtis ar brolis), tikrintis reikėtų nuo 45 m. Medikai pažymi, kad prevenciniai prostatos vėžio tyrimai yra paprasti ir neskausmingi, todėl jų bijoti visiškai nereikia. Prevencinės programos metu atliekamas kraujo tyrimas, kuriuo nustatomas PSA (prostatos specifinio antigeno) lygis. Jei PSA neviršija normos, daugiau tyrimų atlikti nereikia, pacientas kviečiamas dalyvauti programoje po 2 ar 5 metų, tai priklauso nuo amžiaus ir PSA tyrimo rezultato. Jei PSA kiekis viršija normą, šeimos gydytojas siunčia pacientą pas urologą, o šis atlieka priešinės liaukos biopsiją ligos diagnozei patvirtinti arba paneigti.

Verta žinoti. Apie prostatos negalavimus gali išduoti pakitęs šlapinimasis (dažnesnis, nesulaikomas, naktinis). Jiems atsiradus metas konsultuotis su specialistu. Vėlyvosios stadijos prostatos vėžio simptomai, kartu su pakitusiu šlapinimusi, yra skausmai nugaroje ir dubens srityje.

Storosios žarnos vėžio prevencinė programa

Storosios žarnos vėžys Lietuvoje – viena dažniausių onkologinių ligų. Kasmet diagnozuojama 1500–1700 naujų storosios žarnos vėžio atvejų. Nuo šios ligos kiekvienais metais miršta 800–1000 žmonių. Specialistai pastebi, kad sergamumas šia onkologine liga didėja 4–6 %. Pastebima ir jaunėjimo tendencija – daugėja atvejų jaunesniems nei 50–55 m. asmenims. Verta žinoti, kad storosios žarnos vėžiu vyrai serga apie 1,8 karto dažniau nei moterys.

Storosios žarnos vėžys labai klastingas, dažniausiai diagnozuojamas jau vėlyvojoje stadijoje, nes prasideda nuo polipų, kurių nejuntame. Pakitimus aptikti galima tik atliekant slapto kraujavimo išmatose tyrimą IFOB. Dėl nemokamo tyrimo į šeimos gydytoją galima kreiptis nuo 50-ies iki 74 m. (imtinai) kartą per 2 metus.

Tyrimas atliekamas specifiniu būdu. Pacientui duodamas mėgintuvėlis su lazdele, kuria reikia pabadyti į kelias skirtingas išmatų vietas ir nunešti į laboratoriją. Nustačius, kad išmatose yra kraujo pėdsakų, siunčiama atlikti kolonoskopijos tyrimą, kurio metu atidžiai apžiūrimas žarnynas, ieškoma vėžinių ar priešvėžinių pakitimų, polipų. Jų aptikus gali būti paskirta operacija. Svarbu paminėti, kad teigiamas slapto kraujo testas nebūtinai reiškia, kad žmogus serga storosios žarnos vėžiu. Tik keletui procentų žmonių, kuriems atliekama kolonoskopija dėl nustatyto teigiamo slapto kraujavimo išmatose, iš tiesų diagnozuojamas storosios žarnos vėžys.

Kalbant apie prevenciją, įsidėmėtina, kad neigiamą įtaką daro rūkymas, alkoholio vartojimas, gausus raudonos mėsos kiekis mityboje. Taip pat vėžio riziką didina menka fizinė veikla, vidurių užkietėjimas. Tad pakoregavus gyvenseną mąžta riziką susirgti storosios žarnos vėžiu.

Verta žinoti. Storosios žarnos vėžio simptomai: varginantis pilvo skausmas, kiti virškinimo sutrikimai, staigus svorio kritimas, neišsituštinimo jausmas, kraujas išmatose.

Bendrieji tyrimai

Be minėtų prevencinių programų, visi suaugę vyrai (ir moterys) kartą per metus turėtų pasitikrinti sveikatą profilaktiškai. Patikros metu matuojamas kraujo spaudimas, svoris, ūgis, atliekama elektrokardiograma, burnos apžiūra, regėjimo patikrinimas (kartą per metus reikėtų pamatuoti akispūdį, kurio padidėjimas gali pranešti apie aklumu galinčią baigtis glaukomą). Taip pat atlikti bendrą kraujo tyrimą, šlapimo tyrimą, nustatyti gliukozės ir cholesterolio kiekį kraujyje.

Bendras kraujo tyrimas turi būti atliekamas ryte, nevalgius 3 val.

Prieš gliukozės ir cholesterolio kiekio nustatymą reikia nevalgyti 12 val.

Šlapimo tyrimui tinkamiausias rytinis šlapimas, surinktas į sterilų vienkartinį indelį. Prieš šį tyrimą 24 val. nevartoti vitamino C preparatų.

Reguliarūs tyrimai ir jų rodiklių fiksavimas suteikia galimybę šeimos gydytojui pastebėti net mažiausius pokyčius, kurie gali pranešti apie besiformuojančias ligas. Laiku diagnozavus ligą, gydymą galima pradėti ankstyvojoje stadijoje, kai didžiausia tikimybė visiškai pasveikti. Kalbant apie sveikatą, visuomet derėtų įsivertinti gyvenimo būdą. Be netinkamos mitybos, antsvorio, per menko judėjimo. žalingų įpročių, bendrai savijautai ir sveikatai itin reikšmingas kokybiškas miegas ir streso valdymas. Dėl savęs ir artimųjų reikėtų išlaikyti dermę tarp darbo ir poilsio, vengti ilgalaikio streso. Sąmoningas rūpestis sveikata – viso gyvenimo užduotis, o ne gelbėjimosi ratas susirgus.

Įdomu

• Ligonių kasų duomenimis, 83 % Lietuvos gyventojų yra girdėję apie Ligonių kasų finansuojamas prevencines programas.
• Pusė apklaustųjų dalyvavo kurioje nors iš jų.
• Po 60 % respondentų teigė girdėję apie širdies ir kraujagyslių ligų, 59 % – priešinės liaukos (prostatos) vėžio, 58 % – storosios žarnos vėžio prevencinę programą.
• Dauguma (76 %) šalies gyventojų norėtų būti informuoti apie ligų prevencijos programas apsilankę pas gydytoją.
• 40 % pageidautų būti informuoti telefonu, 33 % – elektroniniu paštu, 26 % – SMS žinute.

Autorė Laima Samulė

Projektą „Vyrų sveikata: kas lemia atsainų požiūrį ir kaip jį pakeisti?“ iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“ (4000 Eur).

Subjektyvus optimizmas ir realybė

Lietuvoje atlikti tyrimai atskleidžia stebėtiną tendenciją: daugiau nei pusė šalies gyventojų savo sveikatą vertina palankiai. Tačiau vyrai šiuo klausimu gerokai didesni optimistai nei moterys. Skalėje nuo 1 iki 5 balų aukščiausią įvertinimą savo fizinei būklei prieš dešimtmetį skyrė net 33 % vyrų, kai moterų grupėje šis rodiklis siekia tik 24 %. Dabar šie skaičiai išlieka panašūs. Šis subjektyvus pasitenkinimas tiesiogiai koreliuoja su amžiumi – jauniausi respondentai (15–29 m.) savo sveikatą vertina itin aukštai (vidutiniškai 4,5 balo), tačiau pasiekus 60–74 m. ribą šis skaičius drastiškai krenta iki kritinių 2,3 balo. Pasitenkinimo savijauta pokytis rodo, kad vyrai dažnai klaidingai tapatina jaunatvišką energiją su ilgalaike sveikata, o rūpestį savimi nustumia į antrą planą. Ieškoti pagalbos ar imtis profilaktikos jie ryžtasi tik tuomet, kai problemos tampa nebepakenčiamos. Dažniausiai vyrai apie sveikatą pradeda galvoti tik paskatinti moterų – būtent jos kreipiasi į vaistininkus ar registruoja partnerius vizitams, nes patys stipriosios lyties atstovai linkę tikėti, kad bet koks negalavimas praeis savaime, be profesionalų įsikišimo.

Medicinos paslaugų prieinamumas

Statistika patvirtina pasyvų vyrų požiūrį į sveikatos priežiūrą: tik 17 % vyrų pas gydytoją lankosi bent kartą per 3 mėnesius, o net 40 % tai daro rečiau nei kartą per metus. Finansinis aspektas taip pat atskleidžia prioritetų trūkumą – beveik pusė vyrų nurodė, kad tyrimams ar konsultacijoms visai neišleidžia pinigų, o tik simbolinė 1 % dalis skiria tam daugiau nei 1500 Eur per metus. Prie šio pasyvumo prisideda sisteminės problemos: 2025 m. duomenimis, vyrams (73 %) itin svarbu greitai patekti pas specialistą, tačiau valstybinėse įstaigose eilės dažnai nusidriekia iki 3 mėnesių ar ilgiau. Ilgas laukimas ir sudėtinga registracija tampa patogiu pasiteisinimu nekantriam pacientui visiškai atsisakyti vizito, nors delsimas diagnozuojant onkologines ligas ar širdies patologijas vyrams kainuoja vidutiniškai dešimtmetį trumpesnę gyvenimo trukmę nei moterims. Sveiko gyvenimo trukmė Lietuvoje tarp vyrų siekia vos 58,9 m., o tai rodo apie būtinybę radikaliai keisti požiūrį į ankstyvąją diagnostiką ir medicinos paslaugų prieinamumą.

Fiziologija ir amžiaus ciklai

Vyrų organizmas pasižymi specifiniais fiziologiniais ypatumais, kuriuos lemia hormonas somatotrofinas, padedantis greičiau formuoti raumenų masę ir palaikyti aukštą medžiagų apykaitą. Iki 25-erių vyrai gali puikuotis 60 % didesne raumenų mase nei moterys, tačiau gamtos suteikta galia greitai kinta – kas dešimtmetį fizinė jėga vidutiniškai mažėja 10 %. Be to, vyrų kūnai pasižymi greitesne dehidratacija ir staigesniu energijos praradimu, o tai daro juos pažeidžiamus dirbant sunkų fizinį darbą ar intensyviai sportuojant. Specialistai rekomenduoja profilaktiką skirstyti pagal amžiaus tarpsnius: jauniems vyrams būtina stebėti vitamino D, geležies ir skydliaukės rodiklius, o sulaukus 45–50 m. – reguliariai atlikti prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimus ir vertinti lipidų profilį. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas genetinėms rizikoms: jei giminėje pasitaikė ankstyvų infarktų ar insultų, tyrimus rekomenduojama pradėti gerokai anksčiau, nelaukiant pirmųjų simptomų pasireiškimo.

Hipertenzija ir savidisciplina

Širdies ir kraujagyslių ligos išlieka pagrindine vyrų mirtingumo priežastimi, tačiau požiūris į jų gydymą vis dar atsainus. Nors kraujospūdžio sutrikimai dažnai diagnozuojami dar būnant darbingo amžiaus, vos apie 55 % pacientų jį matuoja reguliariai, o kiti tai daro tik pasijutę blogai. Dar didesnė problema – vaistų vartojimo disciplina: tarp 30–49 m. vyrų net 32–52 % prisipažįsta dažnai pamirštantys ar sąmoningai praleidžiantys paskirtas dozes. Pensinio amžiaus sulaukę asmenys tampa atsakingesni, tačiau daugeliu atvejų žala organizmui jau padaryta. Dirbantys vyrai, patiriantys didelį stresą, turėtų suprasti, kad vaistų vartojimas nėra silpnumo požymis, o būtina priemonė darbingumui išlaikyti. Ignoruojant rekomendacijas, širdies patologijos vyrams pasireiškia dešimtmečiu anksčiau nei moterims. Tad įprotis kasdien stebėti kraujo spaudimą turėtų būti ugdomas nuo pat diagnozės nustatymo pradžios, nepriklausomai nuo paciento užimtumo ar socialinio statuso.

Vyriškumo stereotipų kaina

Vyrų elgseną sveikatos srityje stipriai formuoja įgimtas poreikis demonstruoti galią ir pranašumą, slopinant realių grėsmių suvokimą. Visuomenėje vis dar vyrauja nuostata, kad bijoti ar skųstis skausmu „nevyriška“, todėl daugelis vyrų pasirenka kentėti tyliai. Tai lemia klaidingą savivoką: 2019 m. duomenimis, net 41 % antsvorį turinčių Lietuvos vyrų įsitikinę, kad jų svoris normalus. Šis kūno autonomijos jausmas ir socialinė tolerancija vyrų apkūnumui sukuria palankią terpę vystytis diabetui bei sąnarių ligoms. Pastangos nuolat demonstruoti vyrišką jėgą ir nepasidavimą aplinkos spaudimui greitai išsekina organizmą, o laiku nesuteikta pagalba virsta lėtiniais sutrikimais, pasireiškiančiais vos perkopus 40-metį. Svarbu suprasti, kad tikrasis vyriškumas – ne simptomų ignoravimas, o atsakomybė už savo kūną, užtikrinanti galimybę kuo ilgiau rūpintis šeima ir būti aktyviam visuomenės nariui.

Psichikos sveikata ir stigmos

Bene sudėtingiausia sritis kalbant apie vyrų sveikatą – psichinė gerovė, kurią vis dar gaubia gili stigma. Mitai apie tai, kad vyrai yra mažiau jautrūs stresui, nerimui ar depresijai, neleidžia jiems ieškoti pagalbos, todėl šios problemos pasireiškia somatiniais simptomais, agresija arba savinaika. Depresija serga milijonai žmonių visame pasaulyje, tačiau vyrai ją linkę neigti arba slėpti po „man viskas gerai“ kaukėmis. Stigma – tiek viešoji, tiek savęs stigmatizacija – tampa neįveikiama kliūtimi, menkinančia savigarbą ir atbaidančia nuo vizito pas psichologą. Apie 40 % Europos vyrų darbe patiria nuolatinį stresą ir perdegimą, tačiau tik retas drįsta apie tai kalbėti. Norint įveikti šią krizę, būtinas sistemingas švietimas individualiu, socialiniu ir instituciniu lygmenimis. Supratimas, kad emocinė sveikata neatsiejama nuo fizinės, atviras dalinimasis išgyvenimais gali išgelbėti tūkstančius gyvybių, mažinant atskirtį ir skatinant vyrus laiku kreiptis paramos, kuri būtina norint gyventi visavertį gyvenimą.

Trumpesnę vyrų gyvenimo trukmę lemia daugiau priežasčių

Vyrai net 2,5 karto dažniau miršta dėl išorinių priežasčių: transporto įvykių, skendimų ar savižudybės. Statistika mūsų šalyje – viena tragiškiausių pasaulyje: net 81 % visų nusižudžiusių asmenų sudaro vyrai. Kritinę įtaką šiems rodikliams daro alkoholio vartojimo įpročiai: vyrai svaigiuosius gėrimus vartoja tris kartus dažniau nei moterys, o tai tiesiogiai atspindi statistika – 75 % visų su alkoholiu susijusių ligų diagnozuojama būtent stipriosios lyties atstovams. Be žalingų įpročių, vyrų organizmą alina profesinė aplinka: jie sudaro 74 % naujų profesinių ligų atvejų ir 64 % visų darbingumo netekusių asmenų dėl nelaimingų nutikimų darbe. Situaciją dar labiau komplikuoja vengimas tikrintis sveikatą – vyrai gerokai rečiau nei moterys profilaktiškai stebi cholesterolį ar kraujospūdį ir tik kas trečias drausmingai vartoja gydytojų paskirtus vaistus, todėl dažniau miršta nuo kvėpavimo takų ligų ir piktybinių navikų.

Sveiko vyro atmintinė

• Reguliari medicininė patikra. Vyrai turėtų bent kartą per metus apsilankyti pas šeimos gydytoją profilaktiniams kraujo ir šlapimo tyrimams atlikti. Tai leidžia anksti diagnozuoti tyliąsias ligas, tokias kaip diabetas ar aukštas cholesterolis, kol jos dar nepadarė žalos organizmui. Ankstyvoji diagnostika padeda išvengti sudėtingo gydymo ateityje.
• Kraujospūdžio ir širdies stebėsena. Būtina išsiugdyti įprotį periodiškai matuoti kraujo spaudimą, net jei jaučiatės gerai. Aukštas kraujospūdis dažnai neturi akivaizdžių simptomų, tačiau yra pagrindinė insulto ir infarkto priežastis. Jei gydytojas jau paskyrė vaistus, gyvybiškai svarbu juos vartoti kasdien, ne tik pasijutus blogai.
• Sąmoninga ir subalansuota mityba. Kasdien būtina riboti perdirbtos mėsos, sočiųjų riebalų ir pridėtinio cukraus kiekį. Verta rinktis daugiau skaidulų turinčių daržovių, liesų baltymų ir gerųjų riebalų, kurie saugo kraujagyslių sieneles. Saikingas porcijų dydis ir mažesnis druskos kiekis padeda efektyviai kontroliuoti svorį, mažina inkstų apkrovą.
• Žalingų įpročių atsisakymas. Alkoholio vartojimo mažinimas ir visiškas rūkymo atsisakymas – vieni efektyviausių būdų ilgiau gyventi. Alkoholis tiesiogiai siejamas su kepenų ligomis ir padidėjusia traumų rizika, o rūkymas išlieka pagrindiniu plaučių vėžio veiksniu. Atsikračius šių priklausomybių, organizmo atsigavimo procesai prasideda jau po pirmųjų savaičių.
• Emocinės sveikatos puoselėjimas. Vyrai turėtų mokytis atpažinti lėtinį stresą ir perdegimą, nebijoti kreiptis profesionalios psichologinės pagalbos. Atviras pokalbis apie emocinius sunkumus padeda išvengti atskirties, mažina riziką susirgti depresija. Emocinis stabilumas tiesiogiai veikia fizinę sveikatą, gerina miego kokybę ir stiprina imuninę sistemą.
• Aktyvus judėjimas ir raumenų priežiūra. Kasdienis fizinis aktyvumas bent 30 minučių būtinas širdies raumeniui stiprinti ir medžiagų apykaitai palaikyti. Kadangi vyrų raumenų masė su amžiumi mąžta sparčiau, jėgos pratimai padeda išsaugoti kaulų tankį ir sąnarių stabilumą. Reguliarus judėjimas leidžia natūraliai reguliuoti hormonų pusiausvyrą ir mažina streso lygį.

Projektą „Vyrų sveikata: kas lemia atsainų požiūrį ir kaip jį pakeisti?“ iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“ (4000 Eur).

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Stresas ir širdis: koks ryšys?

Stresas dažnai suvokiamas kaip emocinė būsena, bet organizmui tai pirmiausia yra biologinis signalas mobilizuoti jėgas. Vos tik smegenys situaciją įvertina kaip grėsmingą, aktyvuojama simpatinė nervų sistema ir prasideda vadinamoji „kovok arba bėk“ reakcija. Per kelias sekundes į kraują išsiskiria streso hormonai adrenalinas ir noradrenalinas, o kiek vėliau padidėja ir kortizolio koncentracija.

Adrenalinas verčia širdį plakti greičiau ir stipriau, todėl raumenys bei kiti svarbūs organai gauna daugiau deguonies ir energijos. Tuo pat metu susiaurėja dalis kraujagyslių, pakyla kraujospūdis, pagreitėja kvėpavimas. Tokia reakcija trumpą laiką yra naudinga, nes padeda organizmui susidoroti su iššūkiais ir prisitaikyti prie staigių pokyčių.

Problema kyla tada, kai stresas tampa nuolatiniu palydovu. Ilgalaikė padidėjusi kortizolio koncentracija gali skatinti uždegiminius procesus, didinti kraujospūdį, bloginti gliukozės ir riebalų apykaitą. Dėl to širdis ir kraujagyslės ilgainiui patiria didesnį krūvį.

Mokslininkai pabrėžia, kad trumpalaikis ir ilgalaikis stresas nėra tas pats. Trumpalaikė įtampa dažniausiai praeina kartu su ją sukėlusia situacija. Lėtinis stresas reiškia, kad organizmo pavojaus signalizacija veikia nuolat arba labai dažnai. Tokiu atveju širdies ritmas ir kraujospūdis ilgiau išlieka padidėję, o tai gali turėti neigiamų pasekmių sveikatai.

Kas yra (ne)normalu?

Patiriant stresą ar nerimą dažniausiai pasireiškia keli būdingi simptomai. Vienas jų – širdies permušimų pojūtis, kai atrodo, kad širdis plaka nelygiai, praleidžia dūžį arba trumpam stipriau suplaka. Taip pat gali padažnėti pulsas, atsirasti spaudimo ar sunkumo jausmas krūtinėje, sustiprėti nerimas. Kai kuriems žmonėms tuo metu pasireiškia prakaitavimas, rankų drebėjimas ar oro trūkumas.

Streso sukelti simptomai dažniausiai silpnėja arba visai išnyksta tuomet, kai sumažėja emocinė įtampa. Nusiraminus, pailsėjus, pakeitus aplinką ar išsprendus nerimą sukėlusią situaciją, širdies ritmas palaipsniui grįžta į įprastą būseną. Dažniausiai tai įvyksta per kelias minutes ar valandas.

Specialistai atkreipia dėmesį, kad ne visus širdies veiklos pokyčius reikėtų automatiškai priskirti stresui. Jei širdies plakimo sutrikimai kartojasi dažnai, atsiranda ramybės būsenoje, juos lydi stiprus krūtinės skausmas, dusulys, galvos svaigimas ar alpimas, būtina pasikonsultuoti su gydytoju. Kartais už panašių simptomų gali slypėti ne emocinė įtampa, o širdies ritmo ar kitos sveikatos problemos.

Ilgalaikio streso pasekmės

Mokslininkai pabrėžia, kad problema slypi ne pačiame streso mechanizme, o jo trukmėje. Kai organizmas savaitėmis ar mėnesiais patiria padidėjusią parengties būseną, širdis ir kraujagyslės patiria nuolatinį papildomą krūvį. Viena dažniausių pasekmių – padidėjęs kraujospūdis. Patiriant nuolatinę įtampą kraujagyslės dažniau susitraukia, o širdis dirba intensyviau. Ilgainiui tai gali prisidėti prie hipertenzijos vystymosi, o ši laikoma vienu svarbiausių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių.

Ne mažiau svarbus miego vaidmuo. Ilgalaikį stresą patiriantys žmonės dažniau skundžiasi sunkumais užmiegant, dažnais prabudimais ar nekokybišku miegu. Moksliniai tyrimai rodo, kad prastas miegas ne tik blogina savijautą ir koncentraciją, bet ir gali neigiamai veikti kraujospūdžio reguliaciją, medžiagų apykaitą bei širdies veiklą. Be to, tyrimai rodo, kad lėtinis stresas gali skatinti nedidelio intensyvumo, tačiau ilgai trunkantį uždegimą organizme. Manoma, kad būtent šie procesai prisideda prie aterosklerozės – kraujagyslių sienelių pakitimų, didinančių infarkto ir insulto riziką.

Dar vienas svarbus aspektas – streso poveikis kasdieniams įpročiams. Daugelis žmonių į įtampą reaguoja nesąmoningai ieškodami greitų nusiraminimo būdų: dažniau užkandžiauja, renkasi kaloringą maistą, mažiau juda, dažniau rūko ar vartoja daugiau alkoholio. Tokie įpročiai savaime didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

Kasdienė pagalba sau

Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia ne streso nebuvimas, o gebėjimas su juo susidoroti. Kasdieniai įpročiai gali reikšmingai sumažinti neigiamą įtampos poveikį širdžiai ir visam organizmui. Vienas veiksmingiausių būdų – reguliarus fizinis aktyvumas. Moksliniai tyrimai rodo, kad judėjimas padeda mažinti streso hormonų koncentraciją, gerina nuotaiką bei stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą.

Ne mažiau svarbus kokybiškas miegas. Miegant organizmas atsigauna, stabilizuojasi hormonų veikla, sulėtėja širdies ritmas ir sumažėja kraujospūdis. Specialistai rekomenduoja suaugusiesiems reguliariai miegoti 7–9 val. per parą ir stengtis laikytis pastovaus miego režimo.

Padėti gali ir įvairios atsipalaidavimo technikos. Lėtas gilus kvėpavimas, dėmesingo įsisąmoninimo praktikos, meditacija ar lengvi tempimo pratimai gali sumažinti simpatinės nervų sistemos aktyvumą ir padėti organizmui greičiau pasiekti ramybės būseną. Tyrimai rodo, kad tokios priemonės gali prisidėti prie mažesnio kraujospūdžio ir geresnės emocinės savijautos.

Širdies veiklą gali veikti ir tai, ką geriame. Didesni kofeino kiekiai kai kuriems žmonėms gali skatinti greitesnį širdies plakimą ar nerimą, todėl verta stebėti individualią organizmo reakciją. Ypač atsargiai reikėtų vartoti energinius gėrimus, kuriuose gausu kofeino bei kitų stimuliuojamųjų medžiagų.

Svarbų vaidmenį atlieka ir emocinė sveikata. Psichologai pabrėžia, kad pokalbiai su artimaisiais, socialinis palaikymas ir galimybė dalintis rūpesčiais padeda lengviau įveikti kasdienę įtampą. Jei stresas tampa nuolatiniu palydovu ir pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui, verta kreiptis pagalbos į psichologą ar kitą emocinės sveikatos specialistą.

Galiausiai verta kliautis augalinėmis priemonėmis.Nervinei įtampai mažinti tradiciškai vartojami valerijonai, melisos, pasifloros, apynių spurgai. Tačiau, kalbant apie širdies veiklos palaikymą, ypatingo dėmesio sulaukia gudobelės. Šių augalų preparatai ir tinktūros nuo seno vartojami esant nervinei įtampai, sustiprėjusiam širdies plakimui bei siekiant palaikyti normalią širdies veiklą.

Autorė Jūratė Survilė

Atpažinti laktozės netoleravimą

Pagrindiniai laktozės netoleravimo simptomai – pilvo pūtimas, skausmas ir viduriavimas, kurie pasireiškia praėjus 0,5–2 val. po valgio, jei vartota produktų, kuriuose yra laktozės. R. Drižys atkreipia dėmesį, kad neretai laktozės netoleravimas painiojamas su glitimo netoleravimu, bet šis gali pasireikšti ne tik pilvo pūtimu, skausmu ir viduriavimu, bet ir vidurių užkietėjimu, nuovargiu, galvos skausmais, odos bėrimais.

„Laktozės netoleravimas supainiojamas ir su alergija pienui, kurią sukelia piene esantys baltymai (ne cukrus, kaip yra netoleruojant laktozės). Jei esame alergiški pieno baltymams, suvartojus pieno produktų simptomai atsiranda labai greitai. Be viduriavimo ir vidurių pūtimo, būdingi kiti požymiai: niežtinti egzema, dilgėlinis bėrimas, astma, netipinis dermatitas, sunkiais atvejais netgi anafilaksinis šokas, – pažymi pašnekovas. – Turint alergiją pienui, reikia visiškai atsisakyti pieno ir jo produktų. Visais atvejais, kai organizmas reaguoja į pieno produktus, svarbu konsultuotis su gydytoju – jis padės patvirtinti diagnozę konkrečiais tyrimais ir pasiūlys simptomų valdymo sprendimus.“

Kas vyksta su organizmu?

Žmonių, kurie toleruoja pieno produktus, plonoji žarna gamina užtektinai laktazės, kuri suskaido pieno cukrų (laktozę) į paprastuosius cukrus. Netoleruojant laktozės, organizmas gamina per mažai šio fermento, todėl nesuskaidyta laktozė keliauja į storąją žarną, kur ją pradeda skaidyti bakterijos. Dėl to atsiranda pilvo pūtimas, raižymas, viduriavimas.

„Su amžiumi organizmas natūraliai gamina mažiau laktazės, todėl laktozės netoleravimas dažniau pasireiškia suaugusiesiems. Tačiau šis sutrikimas gali išryškėti jau paauglystėje, o simptomai dažniausiai pastebimi jaunystėje ar ankstyvoje pilnametystėje. Pastebėjome, kad mūsų laktazės papildus perka maždaug 28–35 m. klientai“, – atskleidžia R. Drižys.

Laktozės netoleravimas arba fermento, skaidančio pieno cukrų, trūkumas organizme gali būti tiek paveldėtas, tiek įgytas dėl virškinimo trakto ligų ar pažeidimų, pavyzdžiui, sergant celiakija, Krono liga, po žarnyno infekcijų ar kitų būklių, galinčių pažeisti plonosios žarnos gleivinę. Antrinis laktozės netoleravimas gali išsivystyti ir dėl įvairių būklių, pažeidžiančių plonosios žarnos gleivinę: po žarnyno infekcijų, sergant uždegiminėmis žarnyno ligomis ar esant nepakankamai mitybai.

Paveikia ne tik fizinę savijautą

„Kai žmogus netoleruoja laktozės, jis daug ko turi atsisakyti, neretai sulaukia klausimų, kodėl negali išgerti puodelio balintos kavos ar suvalgyti deserto. Gali būti sudėtinga didesniuose susibūrimuose, kur maistas užsakomas visam kolektyvui, nes baisu gauti maisto su laktoze, o prašyti atskiro meniu lyg ir nepatogu. Taip pat kaskart atėjęs į kavinę ar restoraną turi atidžiai analizuoti meniu arba klausinėti padavėjo apie ingredientus. Tai tikrai apsunkina kasdienybę, neigiamai paveikia emocinę būseną.

Su laktozės netoleravimu mūsų šeima susidūrė asmeniškai, kai dukros paauglystėje pradėjo skųstis stipriais pilvo skausmais. Atlikome įvairių tyrimų, tačiau apie galimą laktozės netoleravimą gydytojai neužsiminė, o patys iki tol šeimoje nebuvome su tuo susidūrę, todėl užtrukome, kol išsiaiškinome priežastį. Tik pradėję išiminėti skirtingus produktus iš valgiaraščio supratome, kad pilvo skausmus sukelia būtent pieno produktai, – pasakoja R. Drižys. – Mergaitės negalėjo valgyti mokyklos valgykloje, kelionėse negalėjome jų palepinti ledais ar pieno kokteiliais. Iš šalies atrodo smulkmena, bet tai tikrai neigiamai veikia daugiau nei fizinę būklę.“

Mažai informacijos

R. Drižys prisimena: dukroms atliko laktozės netoleravimo testus ir kreipėsi į gydytojus pagalbos jau su konkrečia problema, bet sužinojo, kad Lietuvoje pagalbos netoleruojantiems laktozės nėra. Vienintelis siūlomas sprendimas – atsisakyti pieno produktų. „Gydytoja tik užsiminė, kad kažkokius vaistus tėvai siunčiasi iš užsienio. Keliaudami užėjome į vaistinę ir išsiaiškinome, kad Europoje laktozės netoleruojantys žmonės vartoja laktazės maisto papildus. Pradėjome domėtis ir sužinojome, kad tai net ne vaistai, o tiesiog laktazės maisto papildas, t. y. ta pati laktazė, kurios pats organizmas nepagamina arba pagamina per mažai, dėl ko nesugeba tinkamai skaidyti laktozės, natūralaus cukraus, esančio pieno produktuose. Keliaudami laktazės visuomet parsiveždavome iš užsienio ir taip galėjome leisti vaikams pilnavertę mitybą be diskomforto, – pasakoja pašnekovas. – Netrukus kilo mintis patirtimi ir sukaupta informacija pasidalinti su kitais – taip gimė projektas www.netoleruojulaktozes.lt. Džiaugiamės galėdami prisidėti prie daugelio žmonių kokybiško gyvenimo.“

Atsisakyti pieno produktų – ne išeitis

Laktozės netoleravimo sukeliamų virškinimo problemų galima visiškai išvengti nevartojant pieno ir jo produktų. Tačiau R. Drižys atkreipia dėmesį, kad laktozės esama ir kituose produktuose: kai kuriuose perdirbtuose maisto gaminiuose, dešrelėse, padažuose ir daugelyje vaistų, kuriuose laktozė naudojama kaip pagalbinė medžiaga. Todėl išvengti laktozės gali būti ne taip paprasta. „Be to, atsisakyti pieno ir jo produktų – tai iš meniu išbraukti visą maisto grupę ir jos teikiamą naudą. Piene gausu vertingų maistinių medžiagų: kalcio, kuris svarbus kaulų ir dantų sveikatai, vitaminų A, D ir B grupės (ypač B₂ ir B₁₂) bei lengvai įsisavinamų baltymų, aprūpinančių organizmą nepakeičiamomis aminorūgštimis, reikalingomis raumenų audiniui ir imuninei sistemai, – kalba pašnekovas. – Galima pirkti produktų be laktozės, pagamintų naudojant tą pačią laktazę, kurie pieno produktuose suskaido laktozę, ir jie tampa saugūs vartoti laktozės netoleruojantiems žmonėms. Tačiau tokių produktų neįsigysi kiekvienoje parduotuvėje.“

Kaip veikia laktazės papildai?

„Laktazės maisto papildai yra laktazės fermentas, kurio laktozės netoleruojančio žmogaus organizmas pats negamina, todėl negali suskaidyti laktozės ir kyla virškinimo sutrikimų. Geriant laktazės maisto papildus, į virškinimo traktą patekusi laktozė sėkmingai suskaidoma ir žmogus nepatiria pilvo pūtimo, skausmo, viduriavimo. Prieš vartojant maisto papildus, reikėtų išsitirti, ar tikrai jūsų organizmas netoleruoja laktozės“, – pataria R. Drižys.

Laktozės netoleravimo kvėpavimo testas – neinvazinis, tikslus ir patikimas metodas nustatant šį sutrikimą. Prieš testą duodama išgerti skysčio su laktoze, o po tam tikro laiko tiriamas paciento iškvepiamas oras. Nesuskaidytai laktozei patekus į storąją žarną, ją ima virškinti puvimo ir rūgimo bakterijos, todėl išsiskiria vandenilio dujų. Jos nunešamos į plaučius. Jei iškvepiamame ore nustatoma didelė jų koncentracija, diagnozuojamas laktozės netoleravimas.

Dar vienas būdas išsitirti – PGR tyrimas, kurio metu imamas kraujo ir seilių mėginys, jame ieškoma specifinių genų, susijusių su laktozės netoleravimu: nukleotidų polimorfizmo. Pasitikrinti galima ir savarankiškai kurį laiką atsisakius produktų, kurių sudėtyje yra laktozės, o tada jų pavartojus. Organizmo atsakas padės sužinoti, ar toleruojate laktozę.

Yra iš ko pasirinkti

www.netoleruojulaktozes.lt siūlo keletą skirtingų laktazės maisto papildų. Kiek ir kokių vartoti, priklauso nuo to, kiek konkrečiame maiste yra laktozės. Pavyzdžiui, stiklinėje įprasto pieno būna iki 12 g laktozės. Turint stiprų laktozės netoleravimą, geriant stiklinę pieno reikėtų išgerti 1 tabletę „Lactase 7000 FCC “ arba 2 tabletes „Lactase 3500 FCC“.

„Mūsų svetainėje pateikiame išsamią lentelę, kiek laktozės turi konkretūs maisto produktai, kad būtų paprasčiau išgerti reikalingą laktazės dozę. Taip pat rekomenduojame išbandyti „Lactolérance 1 Day“ – papildą, pagrįstą laktazę gaminančiais probiotikais. Skirtingai nei įprasti laktazės fermentai, kurie laktozę skaido valgant, šis papildas padeda palaikyti natūralius laktazės gamybos procesus organizme. Poveikis paprastai pajuntamas po maždaug savaitės vartojimo, o ilgainiui pieno produktai gali būti toleruojami lengviau, – atskleidžia R. Drižys. – Svarbu žinoti, kad laktozės netoleravimas nėra liga – tai tiesiog būklė, kai organizmas nesugeba tinkamai skaidyti laktozės. Ši būklė nepavojinga sveikatai ir lengvai valdoma.“

Autorė Laima Samulė

Mityba: kaulams reikia daugiau nei tik kalcio

Kalcis dažnai laikomas pagrindine kaulams reikalinga mineraline medžiaga, tačiau vien jo paminėti nepakanka. Organizmui svarbu ne tik gauti kalcio su maistu, bet ir palaikyti normalų jo įsisavinimą bei panaudojimą. Čia svarbų vaidmenį atlieka vitaminas D, kuris padeda palaikyti normalią kalcio ir fosforo absorbciją bei įsisavinimą, normalią kalcio koncentraciją kraujyje ir normalią kaulų būklę. Vitaminas K taip pat padeda palaikyti normalią kaulų būklę ir normalų kraujo krešėjimą. Todėl norintiems papildyti kasdienį racioną šiomis maistinėmis medžiagomis gali būti aktualus vitaminas D3 K2 – derinys, padedantis palaikyti normalią kaulų būklę.

Judėjimas: kaulai reaguoja į krūvį

Kaulai nėra statiška struktūra – jie prisitaiko prie gyvenimo būdo. Ilgas sėdėjimas, mažas fizinis aktyvumas ir retas buvimas lauke ilgainiui nepadeda nei raumenims, nei bendrai kūno atramai. Kaulams ypač svarbus reguliarus judėjimas, kuriame yra apkrovos: vaikščiojimas, lipimas laiptais, jėgos pratimai su savo kūno svoriu ar pasipriešinimu. Tokia veikla ne tik padeda palaikyti fizinį pajėgumą, bet ir skatina sąmoningiau rūpintis visu kūnu – nuo laikysenos iki raumenų funkcijos. O vitaminas D šiuo kontekstu svarbus ir dėl to, kad padeda palaikyti normalią raumenų funkciją.

Saulės šviesa, rutina ir nuoseklumas

Šiuolaikinis gyvenimo ritmas dažnai reiškia daug laiko patalpose, darbą prie kompiuterio ir mažai natūralios šviesos. Nors saulės šviesa yra susijusi su vitamino D gamyba odoje, realybėje daugelis žmonių didžiąją dienos dalį praleidžia viduje, ypač šaltuoju metų laiku. Todėl verta sąmoningai planuoti laiką lauke, rinktis pasivaikščiojimus dienos šviesoje ir nepamiršti subalansuotos mitybos. Į racioną naudinga įtraukti pieno produktus, žuvį, kiaušinius, ankštines daržoves, riešutus, sėklas ir žalias lapines daržoves. Vis dėlto svarbiausia – ne vienas „tobulas“ sprendimas, o kasdien kartojami įpročiai, kurie palaipsniui tampa natūralia rūpinimosi savimi dalimi.

Kaulų stiprumas po 30-ies neturėtų kelti nerimo, tačiau tai puiki proga atidžiau pažvelgti į savo kasdienius įpročius. Svarbu ne tik tai, ar organizmui netrūksta reikalingų maistinių medžiagų, bet ir tai, ar kasdien suteikiame jam sąlygas išlikti tvirtam: judėti, pailsėti, gauti natūralios šviesos, subalansuotos mitybos ir dėmesio. Kuo anksčiau tokie pasirinkimai tampa savaime suprantama rutinos dalimi, tuo tvirtesnį pagrindą gerai savijautai kuriame ateičiai.

Kas iš tikrųjų yra medžiagų apykaita?

Medžiagų apykaita – tai visi organizme nuolat vykstantys procesai, kurių metu su maistu gaunamos medžiagos paverčiamos energija, o ši panaudojama gyvybinėms funkcijoms palaikyti: kvėpavimui, kraujotakai, kūno temperatūros reguliavimui ar net mąstymui.

Svarbu suprasti, kad tai kur kas daugiau nei tik kalorijų deginimas. Medžiagų apykaita apima sudėtingą hormonų veiklą, fermentų darbą ir ląstelėse vykstančią energijos gamybą. Būtent šių procesų visuma lemia, kaip efektyviai organizmas įsisavina maistines medžiagas ir kiek energijos turi kasdien. Tad kalbėti vien apie greitą ar lėtą metabolizmą yra per daug supaprastinta – iš tiesų tai visa organizmo sistema, nuo kurios priklauso bendra savijauta.

Kodėl sutrinka?

Nors manoma, kad medžiagų apykaita sulėtėja savaime, iš tiesų ją veikia daug kasdienių veiksnių. Dažniausiai tai ne viena priežastis, o kelių veiksnių derinys.

Hormonų disbalansas. Skydliaukės hormonai reguliuoja energijos naudojimą, o insulinas – gliukozės įsisavinimą. Jų pusiausvyrai sutrikus, kūnas ima neefektyviai naudoti energiją: gali kaupti riebalus, atsirasti nuovargis ar svorio pokyčiai.

Ilgalaikis stresas. Nuolatinė įtampa didina streso hormono kortizolio kiekį. Tai skatina riebalų kaupimąsi, ypač pilvo srityje, trikdo cukraus kiekio kraujyje kontrolę ir ilgainiui išderina bendrą organizmo ritmą.

Miego trūkumas. Nepakankamas miegas veikia hormonus, atsakingus už alkį ir sotumą. Organizmas pradeda reikalauti daugiau energijos, dažniau norisi saldaus ar riebaus maisto, o tai tiesiogiai veikia medžiagų apykaitą.

Sėdimas gyvenimo būdas. Judėjimo stoka mažina energijos poreikį ir lėtina medžiagų apykaitos procesus. Raumenys, kurie yra vieni aktyviausių energijos vartotojų, tampa mažiau aktyvūs, todėl organizmas sudegina mažiau kalorijų net ramybės būsenoje.

Griežtos dietos ir badavimas. Staigus kalorijų ribojimas – signalas taupyti. Sulėtėja energijos naudojimas, mažėja raumenų masė, o grįžus prie įprastos mitybos svoris dažnai greitai sugrįžta.

Amžius. Metams bėgant natūraliai mažėja raumenų masė, keičiasi hormonų veikla, todėl medžiagų apykaita tampa lėtesnė. Tačiau šį procesą galima reikšmingai sušvelninti koreguojant gyvenseną.

Kūno siunčiami signalai: kada verta sunerimti?

Sutrikusi medžiagų apykaita retai pasireiškia vienu aiškiu simptomu. Dažniau tai – subtilių, iš pirmo žvilgsnio nesusijusių pojūčių visuma, kurią lengva nurašyti nuovargiui ar gyvenimo tempui.

Vienas dažniausių ženklų – nepaaiškinami svorio pokyčiai. Jei svoris ima augti ar mažėti nekeičiant mitybos ar fizinio aktyvumo, tai gali būti signalas, kad organizmas kitaip nei įprastai naudoja energiją.

Ne mažiau svarbus nuolatinis nuovargis – jausmas, kad energijos trūksta netgi pailsėjus. Tai dažnai susiję su sutrikusia energijos gamyba ląstelėse.

Įspėti gali ir šąlančios galūnės, rodančios lėtesnę medžiagų apykaitą, sulėtėjusius organizmo procesus. Taip pat verta atkreipti dėmesį į plaukų slinkimą ar sausėjančią odą – tai ženklas, kad organizmui trūksta svarbių medžiagų arba sutrikusi hormonų pusiausvyra.

Dar vienas dažnas signalas – cukraus šuoliai: staigūs alkio priepuoliai, stiprus saldumynų noras, energijos kritimas po valgio. Tai gali rodyti gliukozės reguliavimo sutrikimus.

Galiausiai lėtas virškinimas, pilvo pūtimas ar sunkumo jausmas irgi susiję su sulėtėjusiais organizmo procesais.

Svarbiausia suprasti, kad vienas simptomas dar nebūtinai reiškia sutrikusią medžiagų apykaitą. Tačiau jeigu jų atsiranda keli ar tampa nuolatiniai, tai jau aiškus signalas – verta pasitikrinti ir išsiaiškinti priežastį.

Ką galima sužinoti atlikus tyrimus?

Nuovargis, svorio pokyčiai ar alkio priepuoliai nebūtinai reiškia tą patį sutrikimą, todėl vien pojūčių nepakanka – reikalingi objektyvūs duomenys. Kraujo tyrimai leidžia pamatyti, kaip iš tiesų veikia organizmas: ar darni hormonų pusiausvyra, kaip reguliuojamas cukraus kiekis kraujyje, ar netrūksta svarbių medžiagų. Jie padeda ne tik patvirtinti įtarimus, bet ir gana tiksliai nustatyti, kur slypi problema.

Vertinant medžiagų apykaitą, tiriamos kelios pagrindinės sritys. Skydliaukės hormonai parodo, ar organizmo „greitis“ nėra per lėtas ar per greitas. Gliukozės ir insulino rodikliai leidžia įvertinti, kaip kūnas tvarkosi su cukrumi ir energijos paskirstymu. Vitamino D kiekis svarbus ne tik imunitetui, bet ir bendrai savijautai bei energijai. Ne mažiau reikšmingos geležies atsargos (feritinas) – jų trūkumas dažnai pasireiškia nuovargiu ir silpnumu. Kepenų rodikliai padeda suprasti, kaip organizmas apdoroja maistines medžiagas, o lipidograma atskleidžia riebalų apykaitos ypatumus.

Šiandien vis dažniau pasirenkami ne pavieniai, o kompleksiniai tyrimų paketai, leidžiantys vienu metu įvertinti bendrą organizmo būklę ir pagrindinius medžiagų apykaitos procesus. Tai padeda greičiau susidaryti aiškų vaizdą ir priimti sprendimus dėl tolesnių veiksmų.

Padėti medžiagų apykaitai

Stebuklingo būdo paspartinti medžiagų apykaitą nėra. Ji reaguoja į bendrą gyvenimo būdą, todėl svarbiausia – nuoseklūs, o ne radikalūs pokyčiai.

Didžiausią įtaką turi paprasti, bet moksliškai pagrįsti įpročiai. Reguliarus valgymas padeda organizmui išlaikyti stabilų energijos lygį ir išvengti staigių cukraus svyravimų. Normalus baltymų kiekis svarbus ne tik raumenims, bet ir energijos apykaitai: kūnas jiems įsisavinti sunaudoja daugiau energijos nei riebalams ar angliavandeniams.

Ne mažiau svarbus fizinis aktyvumas, ypač jėgos treniruotės. Kuo daugiau aktyvios raumenų masės, tuo daugiau energijos organizmas sunaudoja netgi ramybės būsenoje. Kokybiškas miegas leidžia atsistatyti hormonų pusiausvyrai, kuri tiesiogiai veikia medžiagų apykaitą.

Svarbiausia – ne bandyti aklai stimuliuoti organizmą, o suprasti, kas iš tiesų vyksta. Tik įvertinus priežastis galima pasirinkti veiksmingus sprendimus, kurie duoda ilgalaikį rezultatą.

Autorė Jūratė Survilė

• Pirmasis žingsnis teikiant pagalbą buityje ar gamtoje – tikslus traumos pavojingumo įvertinimas pagal kraujo tekėjimo pobūdį bei žaizdos vietą. Pavojingą gyvybei kraujavimą galima atpažinti iš gausiai ir nevaldomai besiveržiančios srovės, kuri dažnai pulsuoja ritmiškai kartu su širdies plakimu, aiškiai signalizuodama apie pažeistą arteriją. Taip pat kritiniu laikomas toks kraujavimas, kai ant žemės greitai susidaro kraujo bala, drabužiai akimirksniu permirksta arba gili žaizda yra gyvybiškai svarbiose kūno vietose, pavyzdžiui, kakle, krūtinėje ar pilve. Pastebėjus šiuos požymius arba nukentėjusio žmogaus sąmonei pradedant blankti, pilti šaltam prakaitui, būtina reaguoti akimirksniu, nes delsimas gali lemti hemoraginį šoką ar net mirtį.

• Norint veiksmingai sustabdyti stipriai besiveržiantį kraują iš gilios žaizdos, būtina skubiai taikyti stiprų tiesioginį spaudimą ir tinkamas mechanines priemones. Pirmiausia uždėti sterilų tvarstį, švarų audinį tiesiai ant pažeistos vietos ir iš visų jėgų spausti abiem rankomis. Jei kraujas veržiasi iš sužeistos galūnės ir paprastas spaudimas nepadeda, derėtų greitai suformuoti spaudžiamąjį tvarstį iš marlės ritinėlių, stipriai juos apvyniojant tvarsčiu. Svarbu sužeistą ranką ar koją pakelti aukščiau širdies lygio, kad sumažėtų spaudimas ir sulėtėtų kraujo tekėjimas.

• Privaloma skubiai kviesti pagalbą telefonu 112. Kol atvyks medikai, jokiu būdu nenuimti jau permirkusių tvarsčių, nes taip bus suardyti pradėję formuotis krešuliai – tiesiog dėti naujus sluoksnius ant viršaus ir toliau stipriai spausti rankomis. Nukentėjusį asmenį būtina paguldyti ant nugaros, šiltai apkloti drabužiais, kad būtų išvengta pavojingo kūno atvėsimo, bei nuolat stebėti jo sąmonę, kvėpavimą iki gelbėtojų atvykimo.

Jeigu žaizda negili

Esant negiliai, tačiau kraujuojančiai žaizdai, pirmiausia svarbu ją kruopščiai išvalyti ir tinkamai apsaugoti nuo galimos infekcijos. Nuplauti pažeistą vietą vėsiu tekančiu vandeniu arba fiziologiniu tirpalu, pašalinant matomus nešvarumus, ir dezinfekuoti odos antiseptiku, kuris negraužia audinių. Tuomet švelniai nusausinti aplinkinę odą švaria servetėle. Nedidelį kraujavimą galima sustabdyti kelias minutes lengvai spaudžiant žaizdą steriliu marlės tamponu. Kraujavimui rimstant, ant sužeidimo uždėti minkštą, nelimpantį sterilų tvarstį arba specialų pleistrą su sugeriančia pagalvėle. Apvynioti vietą bintu taip, kad jis tvirtai priglustų ir fiksuotų apsaugą, tačiau visiškai nesutrikdytų natūralios kraujotakos. Šis paprastas procesas efektyviai apsaugo žaizdą bei skatina saugų gijimą.

Naudinga turėti namuose ir išvykų metu:

• Serifikuotas turniketas: skirtas masyviam arteriniam kraujavimui iš galūnių stabdyti (kritiškai svarbus išvykose, kelyje ar dirbant su įrankiais).
• Spaudžiamasis tvarstis: sterilus paketas su elastiniu bintu ir spaudžiamąja pagalvėle, leidžiantis greitai sutvarstyti stipriai kraujuojančią žaizdą.
• Sterilūs įvairių dydžių tvarsčiai ir marlė: žaizdoms uždengti ir valyti.
• Paprastas ir elastinis bintas: tvarsčiams fiksuoti arba galūnėms imobilizuoti patyrus traumą.
• Ritininis pleistras: skirtas tvarsčių kraštams pritvirtinti.
• Įvairių dydžių hidrokoloidiniai ir paprasti pleistrai: skirti smulkioms žaizdoms, nubrozdinimams ar pūslėms apsaugoti.
• Pirmosios pagalbos žirklės: specialios saugios žirklės buku galu, skirtos drabužiams perkirpti aplink žaizdą ar tvarsčiams kirpti.

Projektą „Ramus puslapis“ iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“ (4000 Eur).

Autorė Eglė Stratkauskaitė