„Angioklinikos“ kraujagyslių chirurgas dr. Paulius Mocevičius.

Prie kojų tinimo ir sunkumo neretai priprantama, o nemalonūs pojūčiai laikomi nuovargio pasekme. Tačiau numoti ranka į šiuos simptomus negalima. Plačiau apie venų varikozės diagnostiką ir gydymo metodus kalbamės su „Angioklinikos“ kraujagyslių chirurgu dr. Pauliumi Mocevičiumi.

Dr. P. Mocevičius atkreipia dėmesį, kad kojų nuovargis ir tinimas nėra tik estetinė problema, nes šie simptomai gali rodyti veninės kraujotakos sutrikimus. Be to, kojos tiesiogiai susijusios su kitomis gyvybiškai svarbiomis organų sistemomis – širdimi, plaučiais ir kt. „Su metais daugelis žmonių jaučia didesnį ar mažesnį nuovargį kojose, bet to nereikėtų nurašyti amžiui. Patologinis kojų nuovargis ir tinimas yra sveikatos sutrikimas, kurį gali lemti venų varikaozė, širdies, kepenų ar inkstų funkcijos nepakankamumas, limfedema ir kt., – pažymi medikas. – Verta žinoti, kad net 40 % pacientų varikozinių mazgų ant kojų nematyti, stebimas tik pasikartojantis kojų nuovargis, sunkumas ir tinimas. Tad tik tyrimai gali parodyti, ar tikrai esama problemų su paviršinėmis kojų venomis.“

Dr. P. Mocevičius atskleidžia, kad echoskopinis tyrimas yra laikomas auksiniu standartu venų ligų diagnostikoje. „Tai paprastas ir nesudėtingas tyrimas, kurį atlieka kraujagyslių chirurgas. Tiesa, dabartinėje diagnostikoje taikomas kompleksinis paciento ištyrimas, apimantis ir daugiau metodų. Pasitaiko retesnių atvejų, kai pasitelkiama venografija ar kompiuterinė tomografija, bet pagrindinis yra echoskopijos tyrimas“, – sako pašnekovas.

Konservatyvusis gydymas tinka ne visiems

Nustačius venų varikozę, iš pradžių gali būti taikomas konservatyvusis gydymas kompresinėmis kojinėmis, kurios apspaudžia paviršines venas ir neleidžia kojoms tinti. „Gydant konservatyviuoju būdu, taip pat skiriami veninę kraujotaką gerinantys vaistai – cheminiai arba augaliniai, pavyzdžiui, pagaminti kaštonų ekstrakto pagrindu, kurie mažiau žaloja kepenis ir skrandį. Taip pat skiriami heparinizuoti tepalai arba geliai, kurių sudėtyje yra kraują skystinančio heparino: skystesnis kraujas lengviau prateka venomis, – paaiškina medikas. – Visuomet pacientams pažymiu, kad konservatyvusis metodas negydo ligos, tik mažina simptomus, be to, daliai pacientų jis gali netikti. Pavyzdžiui, mūvint kompresines kojines, kai kuriems atsiranda alerginių reakcijų nuo elastinės gumos. Taip pat gali būti sunkiau užsimauti vyresnio amžiaus žmogui, nes reikia nemažai jėgos dėl itin tampraus, gerai apspaudžiančio audinio. Kai kurie pacientai nori pagudrauti ir kompresines kojines pakeičia elastiniu bintu, kad ne taip spaustų, todėl kraujagyslės nėra tinkamai apspaudžiamos. Dalis pacientų netoleruoja konservatyviojo gydymo metu paskirtų cheminių vaistų, o heparinizuoti tepalai kainuoja nuo keliolikos iki keliasdešimt eurų, tūbelė sutepama per kelis kartus, tad toks gydymo būdas gali būti tiesiog per brangus.“

„Angioklinikos“ kraujagyslių chirurgas dr. Paulius Mocevičius.

Chirurginis gydymas taikomas itin retai

Dr. P. Mocevičius pasakoja, kad venų varikozė gali būti gydoma ir chirurginiu būdu. Tačiau gydymas su skalpeliu, kai pašalinama visa paviršinė kojos vena, jau yra pasenęs ir itin retai taikomas šiuolaikinėje angiochirurgijoje.

„Chirurgiškai pašalinant paviršinę kojos veną nuo pat kirkšnies iki čiurnos, pažeidžiamos aplink veną esančios struktūros, įskaitant nervus, todėl po tokios operacijos pacientas mažiausiai keliems mėnesiams netenka darbingumo. Be to, operuojant taikoma epidurinė nejautra arba bendroji narkozė, kurios medicinoje siejamos su tam tikrų komplikacijų rizika (kaip ir bet kuri kita intervencija į organizmą). Po chirurginės operacijos dažniausiai nebegalima taikyti lazerinės venų operacijos. Tad šiuolaikiniai kraujagyslių chirurgai renkasi kitus metodus, o ne chirurginį venos pašalinimą, nebent liga taip progresavusi, kad kiti metodai būtų neefektyvūs. Laimė, tai pasitaiko tik apie 5 % pacientų. Jei pirmos konsultacijos metu angiochirurgas arba chirurgas iškart siūlo tik chirurginį gydymą, galbūt vertėtų kreiptis į kitą specialistą, patartina į tokį, kurio specializacija – endovaskulinis venų gydymas, išgirsti dar vieną ar kelias nuomones apie galimą gydymą“, – pataria kraujagyslių chirurgas.

Gydymas lazeriu

Dr. P. Mocevičius per 17 darbo metų atliko daugiau kaip 20 tūkst. lazerinių venų operacijų. Tai endovaskulinių operacijų metodas, kai lazeriu blokuojama kraujotaka į paviršines kojų venas. „Alternatyva – kraujotakos blokavimas karščio, garų arba šalčio terapija, taip pat biologiniais klijais. Tačiau paskutiniu metu pasirodo vis daugiau straipsnių, kad biologiniai klijai siejami su tam tikromis komplikacijomis, – pažymi specialistas. – Kraujotakos į paviršines kojų venas blokavimas lazeriu yra laikomas auksiniu standartu gydant venų varikozę, nes atliekamas be narkozės ir pjūvių, operacija trunka 10–12 (kartais 15 min.) ir pacientas iškart gali grįžti į kasdienes veiklas. Žinoma, pooperacinis laikotarpis priklauso nuo individualių paciento organizmo savybių ir tolerancijos skausmui, bet 90 % pacientų sako grįžę jau tą pačią dieną. Po lazerinės venų operacijos savaitę reikia mūvėti kompresinę kojinę, ir tai visas diskomfortas.

Kartais pacientus gąsdina gydymo principas, kurio metu blokuojama kraujotaka. Tačiau svarbu žinoti, kad blokuojamos ne centrinės venos, tik paviršinės jų atšakos, smulkios venutės, kuriose veninis kraujas, vaizdingai sakant, „užpelkėja“.

Skleroterapija

Pasak dr. P. Mocevičiaus, tai Lietuvoje nepelnytai neįvertintas metodas, nes pasaulyje skleroterapija taikoma daugiau nei 40 metų. „Tai venų varikozės gydymo būdas, kai specialiomis medicininėmis putomis užblokuojamos paviršinės kojų venos. Skleroterapija – ypač geras metodas po chirurginių operacijų, kada nebegalima taikyti lazerinės operacijos. Taip pat turint žaizdų, opų, surandėjusių audinių. Skleroterapija atliekama ne ligoninėse, bet procedūriniuose kabinetuose, trunka 10–12 min., kol preparatai suleidžiami, užklijuojami pleistriukai ir užmaunama kompresinė kojinė (reikia mūvėti dvi savaites). Iškart galima grįžti prie įprastos veiklos, – atskleidžia kraujagyslių chirurgas. – Manau, kad skleroterapija ateityje taps populiari ir Lietuvoje, nes, pagal naujausius Sveikatos apsaugos ministerijos bei Valstybinės ligonių kasos nurodymus, pradinių venų varikozės stadijų gydymas nebebus kompensuojamas. Tai reiškia, kad reikės mokėti iš savo kišenės, jei pacientas nenorės laukti vėlyvosios ligos stadijos, o skleroterapija maždaug 10 kartų pigesnė nei lazerinė venų operacija.“

Anot dr. P. Mocevičiaus, skleroterapija suteikia didesnes kompleksinio gydymo galimybes specialistams – didžiausi mazgai pašalinami blokuojant kraujotaką lazeriu, o mažesniems mazgeliams galima taikyti skleroterapiją.

Svarbu koreguoti gyvenseną

Kraujagyslių chirurgas atkreipia dėmesį, kad, diagnozavus venų varikozę, vienas pirmųjų žingsnių turėtų būti gyvensenos keitimas. „Viskas prasideda nuo gyvenimo būdo. Deja, daug žmonių rūko, vartoja alkoholį, kenčia nuo nutukimo. Žinoma, svarbus ir genetinis faktorius, nes polinkį į venų varikozę galime paveldėti iš mamos, tėčio ar močiutės, bet polinkis nebūtinai reiškia ligą, jei gebėsime kontroliuoti kitus rizikos faktorius. Vienas iš jų yra kūno svoris: dažniausiai moterims problemų su kojų venomis atsiranda būtent nėštumo metu, kai per gana trumpą laiką itin padidėja svoris. Kuo žmogus turi didesnį antsvorį, tuo didesnė tikimybė bet kurių ligų, įskaitant širdies ir kraujagyslių ligas, – pabrėžia dr. P. Mocevičius. – Sveikai gyvensenai turėtų būti dedamas didžiausias akcentas, nes mes, medicinos specialistai, tik gydome komplikacijas, tai, kas jau užgyventa. Moksliškai įrodyta, kad arterijų aterosklerozė yra rūkymo liga (rūkymas labiausiai kenkia arterijoms, taip pat silpnina venų sieneles), antro ar trečio laipsnio nutukimas tiesiogiai susijęs su venų varikoze. Judėjimo stygius ir antsvoris – pagrindiniai sveikatos priešai. Pakeitus gyvenimo būdą, viskas ima gerėti. Ne tik venų, bet ir visų žmogaus organizmo sistemų būklė.“

Europoje registruojama vis daugiau atvejų

2025 m. rudenį Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad Europos ligoninėse sparčiai plinta patogeninis grybelis Candidozyma auris. „Per dešimtmetį daugiausia atvejų užregistruota penkiose šalyse – Ispanijoje, Graikijoje, Italijoje, Rumunijoje ir Vokietijoje“, – teigiama ECDC pranešime. C. auris, anksčiau vadintas Candida auris, yra mieliagrybis, pirmą kartą atrastas Japonijoje 2009 m. Nuo to laiko išplito keliuose pasaulio regionuose, ypač ligoninėse. Šis grybelis atsparus daugeliui vaistų ir pažeidžiamiems pacientams gali sukelti sunkių infekcijų. Jis geba išgyventi ant įvairių paviršių ir medicininių prietaisų bei per tepinėlius būti perduodamas nuo žmogaus žmogui, todėl ypač sunku kontroliuoti. Tačiau, priešingai nei koronavirusas, oru neplinta. Ištirta, kad Europos Sąjungoje ir Europos ekonominėje erdvėje sparčiai daugėja pranešimų apie mielių infekcijos atvejus. Nuo 2013–ųjų iki 2023 m. regione užregistruota daugiau kaip 4000 atvejų, iš jų 1346 – vien 2023 m. Per analizuotą laikotarpį Vokietijoje iš viso užfiksuota 120 atvejų, iš jų 77 – 2023 m. ECDC ataskaitoje rašo, kad šie skaičiai – tik „ledkalnio viršūnė“, nes daugelis šalių užsikrėtimo grybeliu atvejų sistemingai neregistruoja.

Grėsmingiausia situacija JAV

C. auris grėsmę puikiai suvokia JAV mokslininkai. Šioje šalyje pavojingas grybelis plinta itin sparčiai ir dabar juo užsikrėsti gresia ne tik ligoninėse. Lynn Rosa, epidemiologijos specialistė iš Konektikuto, mano, kad C. auris – viena blogiausių šiuo metu žinomų atspariausių infekcijų. 2018 m. gegužę vyresnio amžiaus vyras iš Bruklino atgabentas į Niujorko ligoninę dėl skrandžio operacijos. Gydytojai, prapjovę jo skrandį, atrado stipriai išplitusią grybelinę infekciją. Ligoninė kuo skubiau izoliavo vyrą. Deja, jis po 90 dienų mirė. Ligoninė atliko tyrimus mirusio vyro palatoje. Paaiškėjo, kad grybelis buvo pasklidęs visur – ant sienų, stalo, lubų. Tam, kad palatą būtų galima naudoti, ligoninės personalas privalėjo naudoti ypatingas valymo priemones, pakeisti grindų plyteles ir dalį lubų. Šiuo metu tokios priemonės – bene vienintelis būdas efektyviai kovoti su C. auris paplitimu. Mokslininkai mėgina sukurti veiksmingus vaistus, tačiau tai itin sudėtingas procesas. Kovojant su grybelinėmis infekcijomis naudojamos vos trys vaistų rūšys. Kadangi grybų ir žmogaus ląstelės panašios, keblu sukurti vaistus, kurie paveiktų tik grybelines ląsteles. Kita rimta problema, lėtinanti vaistų kūrimo procesą: iki šiol dar neišsiaiškinta, iš kur kilęs C. auris.

Pavojingiausi pasaulyje

Dar 2023 m. PSO pranešė, kad reikia kuo skubiau ir išsamiau tirti ne tik C. auris, bet ir kitus 11 patogeninių grybelių. Pagyvenę žmonės, sunkiai sergantys ligoniai ir asmenys, kurių imuninė sistema nusilpusi, ypač pažeidžiami grybelinių infekcijų, kurios gali būti tokios pat mirtinos, kaip tuberkuliozė ir maliarija. Nepaisant didėjančio susirūpinimo šiomis infekcijomis, joms skiriama mažiau dėmesio ir lėšų nei kitoms ligoms. Tačiau artimiausiu metu tai turėtų pasikeisti. Tam pasitarnaus šis sąrašas, kuriame aukšto prioriteto grybeliais įvardijami šie:

• Cryptococcus neoformans. Natūraliai paplitęs mielių patogenas, sukeliantis kriptokokozę, plaučių infekciją, kurios simptomai – plaučių uždegimas, meningitas, odos, kaulų ar vidaus organų pažeidimai. Mirtingumas siekia 41–61 %.
• Candidozyma auris. Visame pasaulyje paplitęs mielių patogenas, sukeliantis invazinę kandidozę – infekciją, pasireiškiančią odos ir gleivinės pažeidimais, kartais židininėmis infekcijomis, apimančiomis įvairius organus. Mirtingumas 29–53 %.
• Aspergillus fumigatus. Gali sukelti invazines infekcijas, pažeisti kvėpavimo sistemą ir kitus organus. Mirtingumas, kai atsparus priešgrybeliniams vaistams, siekia 47–88 %.
• Candidozyma albicans. Šios patogeninės mielės gali sukelti invazinę kandidozę. Mirtingumas 20–50 %.

Vidutinės svarbos grybeliai:

• Nakaseomyces glabratus. Šios patogeninės mielės gali sukelti invazinę kandidozę. Mirtingumas 20–50 %.
• Histoplasma spp. Gamtoje ir žmonių organizmuose aptinkamas dimorfinis grybelis, sukeliantis plaučių ligą histoplazmozę. ŽIV ir AIDS sergančių pacientų mirtingumas siekia 21–53 %.
• Eumicetoma patogenai. Dirvožemyje ir vandenyje randami grybai gali sukelti giliųjų audinių infekcijas, dėl kurių amputavimo rizika siekia 39–60 %.
• Mucorales. Didelė grupė patogeninių pelėsių, galinčių sukelti mukormikozę – lėtinę ligą, kurią lydi opos, nekrozės, hemoraginiai infarktai virškinimo trakte, plaučiuose. Mirtingumas 23–80 %.
• Fusarium spp. Atogrąžų regionuose aptinkamų patogeninių pelėsių grupė gali sukelti invazinę fuzariozę. Ši liga dažnai pažeidžia įvairius augalus, tačiau gali sukelti komplikacijų žmonėms. Mirtingumas siekia 43–67 %.
• Candida tropicalis. Mielės, plačiai paplitusios žmonių ir gyvūnų mikrobiotoje, gali sukelti invazinę kandidozę, nuo kurios suaugusiųjų mirtingumas siekia 55–60 %.
• Candida parapsilosis. Mielių grybelis, sukeliantis invazinę kandidozę. Ypač kritiškai pavojingas imunosupresyviems pacientams. Mirtingumas 20–45 %.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Ne tik ėduonis: kas gali pažeisti danties gyvybingumą?

Po kietaisiais danties audiniais slypi pulpa – minkštasis audinys, kuriame yra nervų, kraujagyslių ir jungiamojo audinio. Ji užtikrina danties gyvybingumą ir gebėjimą reaguoti į įvairius dirgiklius. Nors dažniausia pulpos pažeidimo priežastis yra negydomas ėduonis, jos būklę gali paveikti ir kiti veiksniai: dantų traumos, emalio ar dentino įtrūkimai, daugkartinės odontologinės procedūros, ilgainiui nesandarūs plombavimo ar protezavimo darbai. Pažeidimui progresuojant išsivysto uždegimas, kuris daliai pacientų baigiasi pulpos nekroze – nervinio ir kraujagyslinio audinio žūtimi.

Kodėl problema ilgai lieka nepastebėta?

Daugeliui sunku įsivaizduoti, kad rimtas uždegiminis procesas gali vystytis nesukeldamas ryškių simptomų. Vis dėlto odontologijoje tai nėra reta situacija. Kai kuriais atvejais uždegimas progresuoja lėtai, todėl organizmas prie pokyčių prisitaiko. Žmogus nejaučia nei stipraus skausmo, nei kitų akivaizdžių požymių. Dėl šios priežasties nemažai uždegimų aplink dantų šaknų viršūnes aptinkami atsitiktinai atliekant profilaktinius tyrimus. Moksliniai tyrimai rodo, kad lėtinis uždegimas šioje srityje dažnai gali būti besimptomis, nors aplinkiniuose audiniuose tuo metu vyksta aktyvūs patologiniai pokyčiai.

Po pulpos žūties

Skausmo nebuvimas dar nereiškia, kad organizmas nustoja kovoti su infekcija. Bakterijoms pasiekus šaknies viršūnę, aktyvuojama imuninė sistema, kuri siekia apriboti infekcijos plitimą. Dėl to aplink pažeistą vietą susiformuoja uždegiminis židinys. Šis procesas gali išlikti stabilus daug metų ir nesukelti jokių akivaizdžių simptomų, tačiau tai nereiškia, kad situacija nepavojinga. Ilgainiui uždegimas gali pažeisti aplinkinį kaulinį audinį, o tam tikromis aplinkybėmis staiga paūmėti. Tuomet atsiranda skausmas, tinimas, pūlinys ar kiti ūminio uždegimo požymiai, kurie dažniausiai ir priverčia pacientus kreiptis pagalbos.

Ar organizmas gali susidoroti pats?

Jei žmogus jaučiasi gerai, natūraliai kyla klausimas, ar organizmas negalėtų pats pašalinti problemos. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad pulpos nekrozė nėra būklė, kuri paprastai išnyksta savaime. Skirtingai nei kai kurie kiti organizmo audiniai, žuvusi pulpa neatsikuria. Jei šaknų kanalų sistemoje lieka bakterijų, jos gali ilgą laiką išlikti infekcijos šaltiniu netgi nesant jokių simptomų. Todėl gydymo tikslas – ne tik pašalinti galimą skausmą, bet ir sustabdyti infekcijos plitimą, apsaugoti aplinkinius audinius bei išsaugoti dantį.

Įspėjamieji ženklai

Nors negyvas dantis dažnai nesukelia jokių pojūčių, kai kurie simptomai – svarbūs įspėjamieji ženklai:

• Pakitusi danties spalva

• Anksčiau buvęs, bet vėliau išnykęs jautrumas šalčiui ar karščiui

• Patirta danties trauma, net jei įvyko prieš kelerius metus

• Diskomfortas kramtant

• Pasikartojantis nedidelis patinimas ar pūlinukas prie dantenų.

Vis dėlto gali nebūti nė vieno iš šių simptomų, o danties gyvybingumas jau prarastas. Tokiais atvejais vienintelis būdas laiku nustatyti problemą – profilaktinė odontologo apžiūra ir rentgeno tyrimas. Reguliarūs profilaktiniai vizitai leidžia aptikti pokyčius dar iki komplikacijų radimosi. Kartais jie padeda diagnozuoti procesą, kuris apie save nepraneštų dar ne vienerius metus. Kaip pastebi odontologai, būtent tyliausi dantys neretai slepia didžiausias problemas. Tad skausmo nebuvimas ne visuomet reiškia, kad viskas gerai – kartais tai tėra apgaulingos ramybės ženklas.

Klinikos „Neodenta“ gyd. endodontologė Gailė Bardijevskytė.

Specialisto komentaras

Klinikos „Neodenta“ gyd. endodontologė  Gailė Bardijevskytė

Tikrai ne visada apie danties pažeidimą praneša skausmas. Būtent todėl besimptomiai atvejai – vieni klastingiausių. Pacientai pasakoja, kad kažkuriuo metu dantis buvo jautrus šalčiui ar karščiui, tačiau vėliau nemalonūs pojūčiai išnyko. Dažnas tai supranta kaip pagerėjimą, tačiau kai kuriais atvejais toks pokytis gali reikšti, kad pulpa jau žuvusi. Kai nervinis audinys nebegyvas, nelieka struktūrų, galinčių perduoti skausmo signalus. Dėl to dantis gali tapti visiškai ramus, nors infekcinis procesas jo viduje tęsiasi. Pacientas dažniausiai nepastebi jokių požymių, tačiau klinikinės apžiūros metu gydytojas gali atpažinti pakitusią danties spalvą, taikyti pulpos jautrumo testus, pastebėti rentgeno nuotraukoje matomus kaulo pakitimus šaknies viršūnės srityje ir tiksliai nustatyti diagnozę. Neretai pirmą kartą apie tokią problemą sužinome ne iš paciento nusiskundimų, o būtent iš radiologinių tyrimų rezultatų. Svarbu suprasti, kad žuvusi pulpa neatsinaujina. Jei danties viduje yra infekcija, ji dažniausiai neišnyksta savaime, todėl ilgainiui gali pažeisti aplinkinius audinius ir lemti rimtesnes komplikacijas.

Autorė Jūratė Survilė

Dr. Andrej Afanasjev

Kas yra gimdos mioma ir kaip dažnai su šia diagnoze susiduria Lietuvos moterys?

Gimdos mioma – tai gerybinis darinys, augantis iš gimdos raumeninio audinio. Medicinoje ją dar vadiname lejomioma, fibroidu arba tiesiog mioma. Svarbiausia žinoti: tai nėra vėžys ir daugeliu atvejų nekelia grėsmės gyvybei. Miomos būna labai įvairios – nuo mažyčio mazgelio iki kelių centimetrų darinio; jų gali būti viena arba kelios; jos gali augti gimdos sienelėje, viduje arba išorėje. Būtent vieta ir dydis dažniausiai lemia, ar moteris ką nors jaus, ar ne. Tai vienas dažniausių gerybinių darinių vaisingo amžiaus moterims. Pagal tarptautinius tyrimus, miomų randama kone dviem trečdaliams ar net daugiau moterų iki 50 m., nors toli gražu ne visoms kelia bėdų.

Dažniausiai mioma pasireiškia 30–40 m. moterims.

Kokie simptomai dažniausiai išduoda gimdos miomą?

Labai dažnai mioma niekaip neišsiduoda. Daugybė moterų apie tai sužino visiškai atsitiktinai – per profilaktinę apžiūrą ar ultragarsinio tyrimo metu dėl visai kitos priežasties. Kai mioma vis dėlto praneša apie save, tai pasireiškia per mėnesines. Gausus ar užsitęsęs kraujavimas, ilgesnės ar dažnesnės mėnesinės, kraujavimas tarp ciklų – dažniausi signalai. Antra didelė grupė – vadinamieji spaudimo simptomai, kai padidėjusi gimda spaudžia šlapimo pūslę, žarnas, nervus. Tada atsiranda spaudimas dubenyje, pilvo ar juosmens skausmas, padidėjęs pilvas, dažnas ar apsunkęs šlapinimasis, vidurių užkietėjimas. Kai kurios moterys jaučia skausmą lytinių santykių metu, kitos susiduria su sunkumais pastoti ar išnešioti vaisių. Taigi, jei jūsų kūnas ima keisti įprastą ritmą, ypač mėnesinių metu, verta išgirsti, o ne ignoruoti.

Gausios mėnesinės dažnai laikomos norma. Kaip atskirti, kada tai gali būti miomos sukeltas sutrikimas?

Tai pats svarbiausias klausimas, nes čia slypi didelė bėda: moterys metų metus gyvena su gausiu kraujavimu galvodamos „tiesiog tokios mėnesinės“, „mamai irgi taip buvo“. Ir taip iškenčiama tai, ko kęsti nereikia.

Į gydytoją verta kreiptis, jei:

• mėnesinės trunka ilgiau nei 7 dienas;
• per kelias valandas iš eilės permirksta vienas ar daugiau higieninių paketų ar tamponų;
• tenka keltis naktį keisti higienos priemonės;
• naudojama dviguba apsauga, nes vienos nepakanka;
• išeina didelių kraujo krešulių – maždaug monetos dydžio ar didesnių.

Dar vienas, ko gero, tiksliausias matas – nukenčianti gyvenimo kokybė. Jei dieną planuojate pagal tai, kur bus tualetas, vežatės atsargines kelnaites, vengiate sporto, kelionės ar susitikimo dėl kraujavimo – tai jau nebėra „tiesiog stiprios mėnesinės“. Jei prie to prisideda nuovargis, dusulys, jėgų stoka – tai gali būti mažakraujystės ženklas, tuomet tikrai neverta delsti.

Atskira pastaba: kraujavimas po lytinių santykių, tarp ciklų arba po menopauzės – visada yra priežastis nedelsiant pasitikrinti

Kaip gimdos mioma gali paveikti bendrą moters sveikatą ir gyvenimo kokybę?

Nuolatinis gausus kraujavimas išplauna geležį – atsiranda mažakraujystė, o su ja nuovargis, silpnumas, dusulys, jėgų stoka. Moteris ima galvoti, kad ji „tiesiog pavargusi nuo gyvenimo“, o iš tikrųjų jos kraujyje trūksta geležies. Didesnės miomos gali spausti šlapimo pūslę ir žarnyną – iš čia dažnas šlapinimasis, vidurių užkietėjimas, dubens ar nugaros skausmas, skausmas mylintis. Taip pat gali būti paveikiamas vaisingumas ir nėštumas.Ne visos miomos čia svarbios – daugiausia reikšmės turi tos, kurios deformuoja gimdos ertmę. Tokiais atvejais jų pašalinimas kartais pagerina galimybes pastoti ir sumažina ankstyvo persileidimo riziką. Galiausiai miomos paliečia miegą, darbą, intymų gyvenimą, savivertę, tarp moterų su miomomis dažniau pasitaiko nerimo ir prislėgtumo. Tai nėra silpnumas. Geroji žinia – kai simptomai sutvarkomi, gyvenimo kokybė pastebimai pagerėja.

Ar visos gimdos miomos turi būti gydomos?

Ne. Ir tai noriu pasakyti labai aiškiai, nes ši mintis nuima daug nereikalingos baimės. Jei mioma maža, nekelia jokių simptomų, neauga sparčiai ir netrukdo gyventi – dažnai geriausias „gydymas“ yra ramus stebėjimas. Mes tiesiog kartkartėmis ją patikriname. Miomos paprastai auga lėtai, o priartėjus menopauzei dažnai net susitraukia, nes mažėja jas maitinančių hormonų. Gydymą svarstome tada, kai mioma trukdo: gausus ar skausmingas kraujavimas, mažakraujystė, kraujavimas tarp ciklų, spaudimo simptomai, sparčiai auganti mioma, sunkumai dėl vaisingumo arba kyla abejonė dėl diagnozės. Kitaip tariant, gydome ne ultragarso vaizdą – gydome moterį ir jos simptomus.

Vienintelė išimtis, dėl kurios niekada nedvejoju: bet koks kraujavimas po menopauzės visada turi būti ištirtas.

Kokios šiuolaikinės gydymo galimybės taikomos ir kuo jos skiriasi?

Šiandien turime tikrai platų spektrą – nuo paprasčiausio iki radikaliausio. Tai puiki žinia, nes gydymą galima pritaikyti moteriai, o ne moterį – gydymui. Trumpai juos surikiuosiu nuo švelniausio.

Stebėjimas– kaip minėjau, kai simptomų nėra arba jie menki.

Vaistai. Jie dažniausiai valdo simptomus, bet pačios miomos nepanaikina. Kraujavimą gali sumažinti, traneksamo rūgštis ar hormoninės priemonės (hormoninė spiralė, kontraceptikai). Tai geras pagalbininkas, bet ne galutinis sprendimas, ypač didesnėms miomoms.

Mažai invazinė procedūra – gimdos miomų embolizacija. Tai mano sritis ir būtent ją noriu išskirti, nes vis dar per mažai žinoma, nors pasaulyje atliekama jau per 30 metų. Embolizaciją atliekame matydami vaizdą ekrane: per mažytį 2 mm dūrį kirkšnyje plonu kateteriu pasiekiame miomą maitinančias kraujagysles ir įleidžiame mažytes daleles, kurios užkemša jos kraujotaką. Be maisto ir deguonies mioma susitraukia, o simptomai atslūgsta.

80–90 % moterų per 6 mėnesius simptomai pastebimai pagerėja ar visai išnyksta, miomos sumažėja maždaug perpus. Didžiausi privalumai: nėra didelės operacijos ir pjūvio, trumpesnis buvimas ligoninėje ir greitesnis sugrįžimas į gyvenimą, o gimda išsaugoma.

Operacijos. Miomektomija – kai pašalinama tik mioma, o gimda lieka, tačiau verta paminėti, jog mažos ir smulkios miomos dažnai paliekamos. Ir histerektomija – gimdos pašalinimas. Tai vienintelis būdas garantuoti, kad miomos neatsinaujins, bet po jo nebegalima gimdyti. Be to, tai didelės apimties operacija, kai moteris lieka be jai svarbaus organo.

Kaip gydymo metodo pasirinkimą veikia moters amžius ir planai susilaukti vaikų?

Tai esminiai du klausimai, kuriuos visada užduodu pirmiausia, nes jie dažnai lemia kelią.

Amžius svarbus, nes miomos jautrios hormonams. Moteriai, kuri jau arti menopauzės, o simptomai pakenčiami, neretai protingiausia palaukti, nes po menopauzės miomos gali pačios susitraukti, nors ne visada taip būna. Žinoma, jei yra sunki mažakraujystė, stiprūs spaudimo simptomai, laukti nevertėtų, reikia veikti.

Planai turėti vaikųkeičia viską. Pirmas klausimas – ar mioma deformuoja gimdos ertmę, ar ji viena didelė, ar miomos labai smulkios ir jų daug? Tuomet reikia svarstyti tarp miomektomijos ir embolizacijos. Niekad nepamiršiu, kai vienai mano pacientei buvo siūloma tik radikalus gydymo būdas – gimdos pašalinimas, būtent dėl miomų gausos. Ji labai norėjo pastoti, bet vis nesėkmingai. Po embolizacijos praėjus kuriam laikui pranešė džiugią žinią – ji laukėsi. Vėliau sėkmingai pagimdė. Mane, kaip gydytoją, tokios žinios visada labai pradžiugina.

Taigi nėra vieno geriausio metodo visoms. Yra geriausias metodas konkrečiai moteriai konkrečiu jos gyvenimo etapu.

Kokios pasekmės gali laukti moterų, ilgą laiką delsiančių kreiptis pagalbos?

Per delsimą prarandama daugiausia – ir ne dėl to, kad mioma būtų pavojinga, o dėl to, kad tyliai kenčiama tai, kas išsprendžiama.

Pirma ir dažniausia pasekmė – mažakraujystė. Metų metus gausiai kraujuojant, geležies atsargos išsenka, moteris gyvena nuolat pavargusi, silpna, dūsta, sunkiai susikaupia. Kartais kraujavimas būna toks stiprus, kad prireikia skubios pagalbos ar net kraujo perpylimo.

Antra – mioma per tą laiką gali paaugti, jų gali atsirasti daugiau. Tada sustiprėja spaudimo simptomai, o kartais ir gydymo pasirinkimas tampa sudėtingesnis, nes būtent dydis, skaičius ir vieta lemia, kurie švelnesni, gimdą tausojantys metodai, kaip embolizacija, dar tinka.

Trečia – tiesiog prarastas laikas.Tai metai be reikalo prastesnės gyvenimo kokybės. O toms, kurios planuoja vaikus, tai dar skaudžiau, nes vaisingumas su amžiumi natūraliai mažėja.

Mano žinia paprasta: nereikia kęsti simptomų. Kuo anksčiau kreipiamasi, tuo daugiau šansų išgelbėti gimdą.

Kokią svarbiausią žinią norėtumėte perduoti moterims, kurioms diagnozuota gimdos mioma?

Norėčiau, kad liktų dvi mintys, kurios viena kitą papildo.

Pirma: nepanikuokite.Gimdos mioma yra labai dažna ir daugeliu atvejų gerybinė. Daugumai moterų ji niekada nesukels jokių rūpesčių, o diagnozė „mioma“ tikrai nereiškia, kad laukia operacija ar gimdos šalinimas.

Antra ir ne mažiau svarbu: nenormalizuokite kančios.Jei kraujavimas, skausmas, spaudimas ar nuovargis valdo jūsų kasdienybę – tai ne „moters dalia“, kurią reikia tylomis iškęsti. Embolizacija gali padėti tai užbaigti greitai ir efektyviai.

Autorė Jūratė Survilė

Kodėl taip nutinka?

Dažniausiai kalbame apie stresinį šlapimo nelaikymą – būklę, kai šlapimas nevalingai pasišalina padidėjus spaudimui pilvo ertmėje (juokiantis, kosint, keliant svorį). Pagrindinė priežastis – susilpnėję dubens dugno raumenys, kurie įprastai palaiko šlapimo pūslę ir padeda kontroliuoti šlapinimąsi. Šlapimo nelaikymas gali pasireikšti visiškai bet kam, bet riziką didina:

• nėštumas ir gimdymas (ypač keli ar komplikuoti);
• hormonų pokyčiai (ypač menopauzės metu, kai mažėja estrogenų);
• antsvoris (didina spaudimą dubens dugnui);
• nuolatinis sunkumų kilnojimas;
• intensyvus sportas be tinkamos raumenų kontrolės;
• lėtinis kosulys (pvz., rūkantiems ar sergantiems kvėpavimo ligomis);
• vidurių užkietėjimas.

Reikšmingi kasdieniai įpročiai

Kartais problemą palaiko visai paprasti, bet nuolat kartojami ir iš pirmo žvilgsnio nekalti įpročiai.

Laikysena. Susikūprinimas didina spaudimą pilvo ertmėje. Tiesi nugara – mažesnė apkrova dubens dugnui.

Kvėpavimas. Paviršinis krūtininis kvėpavimas „išjungia“ giliuosius raumenis. Naudingas pilvinis kvėpavimas, kai įkvėpus pilvas šiek tiek išsiplečia.

Netaisyklingas spaudimas (stanginimasis). Nuolatinis tempimas (pvz., keliant svorius ar net kosint be raumenų kontrolės) silpnina raumenis.

Šlapinimosi įpročiai. Kenkia tiek per ilgas kentėjimas, tiek lakstymas į tualetą „profilaktiškai“ kas 30 min. Šlapintis svarbu ramiai, be skubėjimo, nebandant išspausti paskutinių lašų.

Natūrali pagalba

Varginant silpnam stresiniam šlapimo nelaikymui, yra keletas veiksmingų, visiškai natūralių būdų sau padėti.

Dubens dugno (Kėgelio) pratimai. Dubens dugno raumenys – tarsi „hamakas“, laikantis vidaus organus: šlapimo pūslę, gimdą, žarnyną. Jie atsakingi už šlapimo ir išmatų sulaikymą, vidaus organų stabilumą, netgi laikyseną ir stuburo atramą. Kai šie raumenys nusilpsta, kontrolė sumažėja. Todėl svarbu reguliariai treniruoti šiuos raumenis, ką ir daro Kėgelio pratimai. Jų yra įvairių, bet vienas paprasčiausių metodų – įtempti dubens dugno raumenis (lyg bandant sulaikyti šlapimą), laikyti 5–10 sek. ir atpalaiduoti 5–10 sek. Kartoti 10–15 sykių, 2–3 kartus per dieną. Svarbu darant pratimą neįtraukti pilvo, sėdmenų ar šlaunų ir nesulaikyti kvėpavimo. Pirmieji pokyčiai išryškėja po 3–4 sav., o ryškesni po 2–3 mėn.

Reguliarus judėjimas. Svarbus ne tik dubens dugno raumenų stiprinimas, bet ir bendras fizinis aktyvumas. Ne visas sportas vienodai naudingas. Esant šlapimo nelaikymui, rekomenduojamas vaikščiojimas (ypač greitesniu tempu), joga (stiprina giliuosius raumenis), pilatesas. Iš pradžių reikėtų būti atsargesniems su bėgimu, šokinėjimu ir sunkumų kilnojimu. Svarbiausia – išmokti aktyvuoti dubens dugno raumenis prieš krūvį (pvz., prieš pakeliant svorį).

Subalansuota mityba. Kalbant apie šlapimo nelaikymo problemą ji dažnai nepelnytai nuvertinama. Pirmiausia svarbu pagrindiniai sveikos mitybos principai, ypač deramas maistinių skaidulų vartojimas. Tai mažina vidurių užkietėjimą, kuris stipriai apkrauna dubens dugną. Taip pat svarbu nepiktnaudžiauti kofeinu, alkoholiu (dirgina šlapimo pūslę), aštriu maistu (gali sustiprinti jautrumą). Būtina vartoti užtektinai vandens, nes per mažas skysčių kiekis dirgina šlapimo pūslę, bet prisiminti, kad per didelis kiekis didina jos apkrovą.

Augalinė pagalba. Augalai ir jų pagrindu pagaminti preparatai nepakeičia Kėgelio pratimų ar sveikos gyvensenos, tačiau gali būti gera papildoma priemonė. Ypač naudingos dilgėlės, palaikančios šlapimo takų funkciją; asiūkliai, tradiciškai vartojami organizmo audiniams stiprinti; spanguolės ir meškauogės, kurios pasižymi antibakteriniu poveikiu ir padeda palaikyti šlapimo takų sveikatą. Svarbu prisiminti, kad augaliniai preparatai neturi staigaus poveikio, juos reikia vartoti nuosekliai.

Kada verta sunerimti?

Nors lengvos šlapimo nelaikymo formos dažnai koreguojamos natūraliai, yra situacijų, kai būtina pasitarti su gydytoju:

• simptomai stiprėja;
• atsiranda skausmas ar deginimas;
• pasireiškia dažnos šlapimo takų infekcijos;
• problema trukdo kasdieniam gyvenimui.

Taip pat naudinga konsultuotis su kineziterapeutu, kurio specializacija – dubens dugno sritis.

Autorė Jūratė Survilė

Liga, prisitaikiusi prie visuomenės pokyčių

Klinikinis vario trūkumas kaip atskiras sutrikimas imtas atpažinti palyginti neseniai, nors jau seniai žinoma, kad varis – žmogaus organizmui būtinas mikroelementas. Tiesa, daug metų beveik vienintelė žinoma būklė buvo paveldimas Menkeso sindromas – genetinis sutrikimas, kai sutrinka vario pernešimas ir anksti išsivysto sunkių neurologinių pažeidimų. Ilgą laiką manyta, kad vario pakanka valgant įprastą maistą, o rekomenduojama paros norma suaugusiesiems (0,9 mg) dažnai net viršijama. Tačiau per pastaruosius du dešimtmečius publikuoti klinikiniai tyrimai ir apžvalgos parodė, kad įgytas, o ne genetinis vario trūkumas pasitaiko gerokai dažniau, gali sukelti sunkią anemiją, leukopeniją ir nugaros smegenų pažeidimą, dažnai primenantį vitamino B₁₂ stoką.

Manoma, kad vario trūkumą daugiausia lėmė šiuolaikinės medicinos ir gyvenimo būdo pokyčiai. Vienas svarbiausių veiksnių – išpopuliarėjusios bariatrinės ir kitos skrandžio operacijos. Po skrandžio mažinimo ar panašių operacijų dalis plonosios žarnos nedalyvauja įsisavinant maistą, todėl sutrinka daugelio medžiagų, tarp jų ir vario, gavimas. Būtent po tokių intervencijų aprašyta daug atvejų, kai išsivysto vario trūkumo sukelta polineuropatija ir mielopatija: prastėja eisena, atsiranda tirpimas, pusiausvyros sutrikimai, kurie gerėja tik papildžius varį. Kita svarbi priežastis – išaugęs cinko vartojimas. Cinkas ir varis žarnyne konkuruoja. Ilgai vartojamos didelės cinko dozės skatina metalotioneinų gamybą žarnyno ląstelėse. Šie baltymai stipriau prisijungia varį, todėl jis lieka žarnyne ir pasišalina su atsinaujinančiomis ląstelėmis, o į kraują patenka vis mažiau.

Maža to, vario deficito plitimą didina visuomenės senėjimas ir lėtinių ligų gausa. Vis daugiau žmonių serga uždegiminėmis žarnyno ligomis, sveiksta po žarnyno operacijų, gydomi dialize ar vartoja metalus surišančių vaistų. Tokiais atvejais mikroelementų pusiausvyra lengvai sutrinka. Papildžius varį, kraujotakos rodikliai dažniausiai normalizuojasi, o neurologiniai pažeidimai bent iš dalies regresuoja.

Paslaptingi simptomai

Kai organizmui pradeda stigti vario, pirmieji požymiai dažnai lengvai painiojami su paprastu nuovargiu ar stresu. Vario trūkumas paprastai smogia trimis kryptimis: kraujui, nervų sistemai ir imunitetui. Kraujyje ima trūkti deguonį nešančių ląstelių ir baltųjų kraujo kūnelių, todėl žmogus jaučiasi pavargęs, silpnas, greičiau dūsta lipdamas laiptais, gali jausti širdies plakimą ar galvos svaigimą. Sumažėjus apsauginių kraujo ląstelių, infekcijos, pvz., peršalimai kartojasi dažniau ir trunka ilgiau.

Didžiausia žala apima nervų sistemų. Varis reikalingas normaliai nervų veiklai, o jo stoka pažeidžia nugaros smegenis ir periferinius nervus. Žmogus pradeda jausti dilgčiojimą ar tirpimą plaštakose ir pėdose, tarsi lakstytų skruzdėlės, prastėja pusiausvyra ir eisena, darosi sunku tiksliai jausti, kur dėti koją, ypač tamsoje, svyruoja stovėdamas, dažniau klumpa, keblu atlikti smulkius judesius, pvz., segti sagas ar tiksliai rašyti. Ši būklė labai panaši į vitamino B₁₂ trūkumą, todėl be tikslių tyrimų lengva suklysti. Sunkesniais atvejais gali silpti regėjimas: blogėja matymas, keičiasi spalvų pojūtis, siaurėja matymo laukas.

Išoriškai vario stoką išduoda blyškesnė, netolygios spalvos oda, pašviesėję ar anksti pražilę, sausesni ir lūžinėjantys plaukai. Ilgainiui silpnėja kaulai, todėl didėja lūžių rizika, gresia nugaros skausmai po menkų traumų. Gali pakisti ir skonis: maistas ima atrodyti prėskas, sunkiau atskiriami skoniai. Kai kuriems blogėja atmintis, sunkiau susikaupti, apima irzlumas ar nuotaikų svyravimai. Dažniausiai sprendžiama pagal bendrą vaizdą: nuolatinis nuovargis, dažnesnės infekcijos ir pamažu blogėjanti pusiausvyra kartu su kraujo tyrimų pokyčiais kelia įtarimą, kad problema – ne tik geležies ar vitamino B₁₂ stoka, bet ir vario trūkumas. Verta atlikti specifinius vario kraujyje tyrimus ir kuo anksčiau pradėti korekciją.

Naudingi patarimai

Subalansuota mityba. Maiste neturi trūkti natūralių vario šaltinių. Jo gausu kepenėlėse, austrėse ir kituose moliuskuose, riešutuose, sėklose, ankštinėse daržovėse, visų grūdo dalių gaminiuose, kakavoje, šokolade. Reguliariai įtraukiant šių produktų į mitybą, vario trūkumo rizika sveikam žmogui praktiškai išnyksta.

Saikingas papildų vartojimas. Cinkas – naudingas mikroelementas, tačiau didelės ilgalaikės jo dozės gali išstumti varį iš organizmo. Cinkas dažnai vartojamas profilaktiškai: nuo peršalimo, odos būklei gerinti. Prieš savarankiškai vartojant dideles cinko dozes, pvz., 30–50 mg per parą ir daugiau, verta pasitarti su gydytoju, ypač jei jaučiamas nepaaiškinamas nuovargis, tirpimas, dažnai kartojasi infekcijos ar nustatyta anemija. Tais atvejais, kai cinką skiria gydytojas, paprastai rekomenduojama lygiagrečiai vertinti ir vario koncentraciją.

Nuolatinė sveikatos stebėsena. Jei atlikta bariatrinė ar kita skrandžio arba žarnyno operacija, jei pašalinta dalis plonosios žarnos, jei sergama lėtine žarnyno liga arba ilgai taikoma parenterinė mityba, su gydytoju iš anksto reikėtų aptarti mikroelementų planą: kokiu dažniu vartoti varį, cinką, geležį, vitaminą B₁₂, folio rūgštį, ar parenterinės mitybos mišiniuose tikrai yra rekomenduojama vario dozė. Periodiškai ištirti kraują, ypač jei atsiranda naujų simptomų, tokių kaip nuovargis, pusiausvyros sutrikimai, tirpimas, dažnos infekcijos. Jei žmogus po skrandžio arba žarnyno operacijų, ilgo gydymo ar intensyvaus cinko papildų vartojimo pastebi, kad pradėjo keistis eisena, tirpti pėdos ar plaštakos, daug dažniau serga įprastomis peršalimo ligomis, labai greitai pavargsta, atsirado nepaaiškinama anemija ar leukocitų sumažėjimas – racionalu su gydytoju aptarti ir vario tyrimą.

Autorė Monika Budnikienė

Kas iš tiesų lemia šlapimo sulaikymą?

Šlapimo sulaikymas nėra vien tik šlapimo pūslės darbas. Tai sudėtingas koordinuotas procesas, kuriame dalyvauja keli mechanizmai vienu metu. Pirmiausia – dubens dugno raumenys. Jie veikia tarsi atrama, laikanti vidaus organus ir padedantis užspausti šlaplę. Kai šie raumenys stiprūs, šlapimas sulaikomas be papildomų pastangų. Antra – šlapimo pūslė, kuri kaupia šlapimą ir siunčia signalus smegenims, kai prisipildo. Trečia – nervų sistema, koordinuojanti visą procesą: kada galima šlapintis, o kada reikia sulaikyti. Kai bent viena iš šių grandžių sutrinka, atsiranda nevalingas šlapimo pratekėjimas – nuo kelių lašų iki sunkiau kontroliuojamų epizodų.

Dažniausios priežastys

Labai dažnai šlapimo nelaikymą lemia ne viena konkreti priežastis, o keli veiksniai vienu metu.

Silpstantys dubens dugno raumenys. Tai viena dažniausių priežasčių, ypač moterims. Nėštumo ir gimdymo metu šie raumenys patiria didelę apkrovą – jie ištempiami, kartais net pažeidžiami. Net jei simptomai nepasireiškia iš karto, jie gali atsirasti vėliau, kai raumenys dar labiau susilpnėja. Ši problema aktuali ne tik po gimdymo. Ilgainiui raumenys silpnėja dėl natūralių organizmo pokyčių, sėdimo gyvenimo būdo ar fizinio aktyvumo stokos. Dėl to atsiranda vadinamasis stresinis šlapimo nelaikymas, kai šlapimas prateka kosint, čiaudint, juokiantis ar sportuojant.

Hormonų pokyčiai. Mažėjant estrogenų lygiui, ypač artėjant menopauzei, keičiasi šlapimo takų audinių būklė. Gleivinė tampa plonesnė, mažėja jos elastingumas, silpnėja audinių atsparumas. Tad šlapimo pūslė darosi jautresnė, o šlaplės užsidarymo mechanizmas – mažiau efektyvus. Tokiu atveju gali atsirasti tiek dažnesnis noras šlapintis, tiek sunkumų sulaikant šlapimą.

Padidėjęs spaudimas pilvo srityje. Nuolatinis spaudimas pilvo ertmėje tiesiogiai veikia šlapimo pūslę. Tai dažnai nutinka žmonėms, turintiems antsvorio – papildomi kilogramai spaudžia vidaus organus. Taip pat tai aktualu tiems, kurie dažnai kilnoja sunkius daiktus ar serga lėtiniu kosuliu. Kiekvienas kosulio ar fizinės įtampos epizodas didina spaudimą, kuris perduodamas šlapimo pūslei.

Ilgainiui tai silpnina šlapimo sulaikymo mechanizmus.

Dirgli šlapimo pūslė. Šiuo atveju problema nėra vien raumenų silpnumas. Šlapimo pūslė tampa pernelyg jautri ir pradeda susitraukinėti net tada, kai dar nėra prisipildžiusi. Žmogus staiga pajunta stiprų norą šlapintis ir ne visada spėja jį sulaikyti. Tai gali būti susiję su nervų sistemos jautrumu, streso lygiu ar net mitybos įpročiais.

Reikšmingi kasdieniai įpročiai

Kartais situacija kardinaliai pagerėja pakeitus iš pirmo žvilgsnio visai mažus ir nereikšmingus įpročius. Štai sumažinus per dieną suvartojamo kofeino ar alkoholio kiekį, mažiau dirginama šlapimo pūslė ir retėja per dažnas šlapinimasis. Padidinus suvartojamo vandens kiekį, situacija irgi gali pagerėti, nes pernelyg koncentruotas šlapimas gali dirginti šlapimo pūslės gleivinę. Šlapimo nelaikymui įtakos gali turėti net vidurių užkietėjimas, nes pilnas žarnynas spaudžia šlapimo pūslę ir trukdo jai normaliai funkcionuoti. Todėl svarbu rūpintis subalansuota mityba ir deramu maistinių skaidulų kiekiu. Galiausiai pravartu išbandyti Kėgelio pratimus, kurie, daromi reguliariai, stiprina dubens dugno raumenis.

Augalinė pagalba

Šalia gyvenimo būdo korekcijų vis dažniau ieškoma papildomos natūralios pagalbos. Tam tikri augalai gerai žinomi dėl poveikio šlapimo takams.

Moliūgų sėklos siejamos su šlapimo pūslės funkcijos palaikymu – jos gali padėti sumažinti dažną norą šlapintis ir palaikyti normalų šlapimo sulaikymą.

Dirviniai asiūkliai pasižymi švelniu tonizuojančiu poveikiu šlapimo takams ir gali padėti palaikyti jų funkciją.

Meškauogės vertinamos dėl sudėtyje esančio arbutino – ši medžiaga organizme virsta junginiais, pasižyminčiais antibakteriniu poveikiu šlapimo takuose.

Dilgėlės tradiciškai vartojamos šlapimo takų sveikatai palaikyti. Jos pasižymi švelniu diuretiniu poveikiu, todėl skatina skysčių pasišalinimą ir praplauna šlapimo takus. Be to, dilgėlės turi priešuždegiminių savybių, kurios naudingos sudirgus šlapimo takams.

Spanguolės žinomos dėl gebėjimo mažinti bakterijų prisitvirtinimą prie šlapimo takų sienelių.

Svarbiausia tai, kad šie komponentai veikia skirtingais mechanizmais, todėl dažniausiai vartojami kartu – taip pasiekiamas platesnis poveikis.

Kodėl svarbu nelaukti?

Daugelis žmonių, susidūrę su šlapimo nelaikymu, delsia, nes simptomai iš pradžių atrodo nežymūs. Tačiau problema retai išnyksta savaime. Priešingai – ji dažniausiai progresuoja. Ilgainiui gali tekti keisti kasdienius įpročius: vengti ilgesnių kelionių, riboti fizinį aktyvumą, nuolat galvoti apie artimiausią tualetą. Tai tiesiogiai veikia gyvenimo kokybę ir pasitikėjimą savimi. Todėl kuo anksčiau sprendžiama problema, tuo geresni rezultatai.

Autorė Jūratė Survilė

Kas yra mažakraujystė?

Mažakraujystė – tai būklė, kai kraujyje sumažėja hemoglobino arba raudonųjų kraujo kūnelių kiekis. Hemoglobinas – itin svarbus baltymas, atsakingas už deguonies pernešimą iš plaučių į visus audinius. Kai jo trūksta, organizmas pradeda jausti deguonies stygių, tarsi badauti. Būtent todėl atsiranda tokie simptomai kaip nuovargis, silpnumas ar galvos svaigimas: ląstelės paprasčiausiai stokoja energijai būtino deguonies. Nors tai gali skambėti kaip specifinė medicininė problema, iš tiesų itin paplitusi – Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, mažakraujystė paveikia 25–30 % žmonijos.

Dažniausios priežastys

Nors tai ne vienintelė galima priežastis, mažakraujystė dažniausiai išsivysto dėl nepakankamo geležies kiekio organizme. Tai gali nutikti dėl nevisavertės mitybos, kai su maistu gaunama per mažai geležies, tačiau ne mažiau svarbus ir padidėjęs jos poreikis, pavyzdžiui, nėštumo metu ar intensyviai augant. Taip pat reikšmingą vaidmenį turi kraujo netekimas, ypač dėl gausių menstruacijų. Kita svarbi, bet rečiau įvertinama priežastis – sutrikęs geležies įsisavinimas. Net jei mityba subalansuota, organizmas gali tiesiog negauti reikalingų medžiagų. Tam įtakos gali turėti įvairios virškinimo trakto problemos, taip pat Helicobacter pylori infekcija, kuri siejama su prastesniu geležies įsisavinimu. Ši bakterija gali paveikti skrandžio gleivinę ir sumažinti rūgštingumą, kuris būtinas tinkamai geležies absorbcijai. Tad netgi užtektinai geležies gaunantis žmogus gali susidurti su jos trūkumu – organizmas tiesiog nepajėgia jos efektyviai įsisavinti. Būtent todėl kai kuriais atvejais vien geležies papildų nepakanka. Nepašalinus pagrindinės priežasties, rodikliai gali negerėti arba gerėti tik laikinai.

Mažakraujystę gali lemti kitų svarbių medžiagų trūkumas, pavyzdžiui, vitamino B₁₂ ar folio rūgšties. Be to, ji neretai pasireiškia sergant lėtinėmis ligomis, kai organizme vykstantys procesai trikdo normalią kraujo gamybą.

Simptomai: nuo subtilių iki akivaizdžių

Mažakraujystė retai pasireiškia staiga – dažniausiai vystosi pamažu, todėl pirmieji signalai gali būti lengvai ignoruojami. Vienas dažniausių simptomų – nuolatinis nuovargis, kuris nepraeina net pailsėjus. Ilgainiui gali atsirasti ir kiti požymiai: blyškesnė oda, galvos svaigimas, greitesnis širdies plakimas ar dusulys netgi dėl nedidelio fizinio krūvio. Kai organizmui ilgiau trūksta deguonies ir svarbių medžiagų, tai ima atsispindėti ir išoriškai: gali pradėti slinkti plaukai, silpnėti nagai, jie tampa trapūs, lūžinėja. Svarbiausia tai, kad šie simptomai dažnai progresuoja nepastebimai. Žmogus prie jų pripranta, prisitaiko, o tikroji priežastis taip ir lieka neįvardyta – kartais net ilgą laiką.

Kaip nustatoma?

Mažakraujystė nustatoma atlikus kraujo tyrimus – tai pagrindinis ir patikimiausias diagnostikos būdas. Dažniausiai vertinamas hemoglobino kiekis, tačiau vien jo ne visada pakanka. Norint tiksliau įvertinti situaciją, svarbu atkreipti dėmesį ir į kitus rodiklius, ypač feritiną, kuris parodo geležies atsargas ir bendrą jos kiekį kraujyje. Svarbus niuansas – hemoglobinas kurį laiką dar gali atitikti normos ribas, net jei organizme jau senka geležies atsargos. Tokiu atveju sumažėjęs feritinas išduoda vadinamąjį paslėptą trūkumą – būklę, kai simptomai jau gali būti juntami, tačiau standartiniai rodikliai dar neatrodo pakitę. Būtent todėl vis dažniau pabrėžiama ne pavienių rodiklių, o kompleksinio ištyrimo svarba. Išsamesni kraujo tyrimų rinkiniai leidžia ne tik patvirtinti mažakraujystę, bet ir geriau suprasti jos priežastis.

Gydymas ir prevencija

Mažakraujystės gydymas visada priklauso nuo jos priežasties, todėl universalaus sprendimo nėra. Vis dėlto daugeliu atvejų svarbiausią vaidmenį atlieka trys kryptys: mityba, maisto papildai ir tikrosios problemos šalinimas.

Pirmasis žingsnis – peržiūrėti mitybą. Geležies gausu tokiuose produktuose kaip raudona mėsa, kepenys ar ankštiniai augalai, tačiau svarbu ne tik kiekis, bet ir įsisavinimas. Šį procesą padeda gerinti vitaminas C, todėl geležies turinčius produktus derinant su daržovėmis ar vaisiais nauda organizmui gali būti didesnė.

Kai vien mitybos nepakanka, skiriami geležies papildai. Vis dėlto jų nereikėtų vartoti „iš akies“ – per didelis geležies kiekis gali būti žalingas, o netinkamai parinkta forma ar dozė gali neduoti laukiamo rezultato. Maisto papildų vartojimas turėtų būti pagrįstas tyrimais ir suderintas su specialistu.

Ne mažiau svarbu spręsti pačią priežastį. Jei mažakraujystę lemia kraujo netekimas, būtina jį stabdyti, o jei problema slypi virškinimo sistemoje – pasirūpinti jos sveikata. Tik pašalinus pagrindinį veiksnį galima tikėtis ilgalaikio pagerėjimo.

Autorė Jūratė Survilė

Šiandien medicinoje egzistuoja platus gydymo spektras: nuo gyvenimo būdo korekcijų iki chirurginių intervencijų, tačiau tinkamas sprendimas priklauso nuo ligos stadijos ir individualios situacijos.

Kada gali padėti liaudiški metodai?

Liaudiški metodai dažniausiai taikomi pačiose ankstyviausiose stadijose arba kaip papildoma priemonė savijautai palengvinti. Šilti sėdimieji vonelės, augaliniai kompresai ar tam tikri mitybos pokyčiai gali laikinai sumažinti diskomfortą, niežėjimą ar deginimo pojūtį, tačiau svarbu suprasti, kad šie metodai neveikia ligos priežasties. Jie tik palengvina simptomus.

Didžiausia rizika kyla tuomet, kai liaudiški metodai naudojami ilgą laiką, kai ignoruojami progresuojantys simptomai. Tokiu atveju prarandamas brangus laikas, o liga gali pereiti į sudėtingesnę stadiją.

Gyvenimo būdo korekcijos – gydymo pagrindas

Nepriklausomai nuo pasirinkto gydymo metodo –  gyvenimo būdo korekcijos yra būtinos. Vienas svarbiausių veiksnių – tuštinimosi įpročiai. Lėtinis vidurių užkietėjimas, nuolatinis stanginimasis ir ilgas sėdėjimas tualete didina spaudimą tiesiosios žarnos venoms.

Mityba, turtinga skaidulomis, pakankamas skysčių vartojimas ir reguliarus fizinis aktyvumas padeda sumažinti simptomų pasikartojimą. Šie pokyčiai dažnai tampa pirmuoju žingsniu nuo kurio prasideda sėkmingas hemorojaus gydymas, ypač ankstyvose stadijose.

Vaistinis gydymas: kai simptomai tampa ryškesni

Kai gyvenimo būdo pokyčių nepakanka –  dažnai pasitelkiamos vietinio poveikio priemonės. Tepalai, žvakutės ar kremai padeda sumažinti uždegimą, patinimą, skausmą ir niežėjimą. Jie veikia greitai, tačiau paprastai naudojami ribotą laiką.

Svarbu suprasti, kad vaistinis gydymas taip pat orientuotas į simptomų kontrolę, o ne į struktūrinius pakitimus, todėl jis dažniausiai taikomas kartu su kitomis priemonėmis. Tai padeda užkirsti kelią ligos progresavimui.

Minimaliai invaziniai metodai – šiuolaikinės medicinos sprendimas

Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama minimaliai invaziniams gydymo metodams. Jie taikomi tuomet, kai konservatyvus gydymas nebeduoda rezultatų, tačiau operacijos dar galima išvengti. Tokie metodai dažnai atliekami ambulatoriškai, be bendrosios nejautros, o pacientas greitai grįžta į įprastą gyvenimo ritmą.

Šie sprendimai leidžia sumažinti kraujotaką pakitusiose venose arba mechaniškai jas koreguoti, nesukelti didelės traumos aplinkiniams audiniams. Dėl trumpesnio gijimo laikotarpio jie tampa vis populiaresni.

Kada reikalinga operacija?

Chirurginis gydymas paprastai svarstomas tada, kai liga pasiekia pažengusią stadiją, simptomai tampa nuolatiniai, o kiti metodai nebeefektyvūs. Operacija leidžia pašalinti pakitusius audinius ir išspręsti problemą iš esmės, tačiau kartu reikalauja ilgesnio gijimo laikotarpio. Nors pats žodis „operacija“ daugeliui kelia baimę – šiuolaikinė chirurgija yra gerokai pažengusi į priekį. Procedūros atliekamos tik tada, kai nauda aiškiai viršija galimą diskomfortą, o tikslas – ilgalaikis gyvenimo kokybės pagerėjimas.

Individualus požiūris – svarbiausias veiksnys

Nėra vieno universalaus sprendimo, kuris tinka visiems. Kiekvieno žmogaus situacija skiriasi. Vieniems pakanka mitybos ir įpročių korekcijos, kitiems prireikia sudėtingesnių intervencijų. Būtent todėl šiuolaikinis hemorojaus gydymas vis labiau grindžiamas individualiu požiūriu, atsižvelgiant į simptomus, ligos stadiją ir bendrą sveikatos būklę.

Ankstyvas sprendimas – paprasčiausias kelias

Didžiausia klaida – laukti, kol simptomai taps nepakeliami. Ankstyvas dėmesys leidžia pasirinkti paprastesnius, mažiau invazinius sprendimus ir išvengti sudėtingo gydymo ateityje. Hemorojus nėra liga, kuri praeina savaime, tačiau laiku imantis veiksmų, ją galima sėkmingai suvaldyti ir grįžti prie įprasto gyvenimo be nuolatinio diskomforto.

Tylus sutrikimas, paliečiantis daugelį

Mažakraujystė – viena dažniausių būklių pasaulyje, tačiau apie ją vis dar galvojama pernelyg supaprastintai. Dažniausiai ji siejama tik su geležies stoka, todėl atrodo lengvai atpažįstama ir paprastai išsprendžiama. Tačiau realybėje mažakraujystė gali turėti daugiau veidų – ją gali lemti vitamino B₁₂ ar folio rūgšties trūkumas, lėtiniai uždegimai ar kitos, iš pirmo žvilgsnio nesusijusios būklės. Būtent dėl šios įvairovės ji dažnai lieka nepastebėta.

Šis sutrikimas retai parbloškia staiga. Dažniau tyliai įsilieja į kasdienybę – per nuolatinį nuovargį, silpnumą, sumažėjusią energiją ar prastesnę koncentraciją. Organizmas prisitaiko, žmogus išmoksta gyventi „šiek tiek prasčiau“ manydamas, kad taip jau yra normalu. Tačiau ilgainiui mažakraujystė sekina visą organizmą, mažina darbingumą, fizinį ištvermingumą ir gyvenimo kokybę.

Įvairios mažakraujystės formos paliečia reikšmingą dalį visuomenės, o dalis žmonių apie ją net nenutuokia. Ypač dažnai ji nustatoma moterims dėl gausių menstruacijų ar nėštumo, taip pat vaikams, kai organizmo poreikiai smarkiai išauga. Tai viena iš tų būklių, kurios atrodo nekaltos, tačiau paliktos be dėmesio ilgainiui gali turėti rimtų pasekmių visam organizmui.

Svarbi ne tik geležis

Mažakraujystė dažnai suvokiama paprastai – kaip geležies trūkumo pasekmė. Iš tiesų geležies stokos mažakraujystė yra pati dažniausia, tačiau toli gražu ne vienintelė. Būtent šis supaprastintas požiūris neretai tampa priežastimi, kodėl problema užsitęsia: išgeriama geležies, bet savijauta negerėja.

Nors paprastai mažakraujystė siejama su geležies stoka, realybėje ją gali sukelti ir kiti svarbūs veiksniai. Vitamino B₁₂ ir folio rūgšties trūkumas sutrikdo normalų kraujo ląstelių formavimąsi, todėl net ir esant pakankamam geležies kiekiui kraujas negali efektyviai pernešti deguonies. Šių vitaminų stoka klastinga tuo, kad jos simptomai būna nespecifiniai (nuovargis, silpnumas, dėmesio stoka) ir lengvai supainiojami su kasdieniu pervargimu.

Mažakraujystė gali vystytis ir dėl lėtinių uždegiminių procesų. Tokiu atveju geležies organizme gali būti pakankamai, tačiau ji tarsi užrakinama ir nepasiekiama kraujo gamybai. Tai viena priežasčių, kodėl savavališkai vartojama geležis ne tik nepadeda, bet kartais ir klaidina – rodikliai negerėja, o tikroji problema lieka neatskleista.

Todėl svarbiausias žingsnis – ne spėlioti, kurios medžiagos trūksta, o aiškiai nustatyti mažakraujystės priežastį. Tik supratus, kas slypi už šios būklės, galima pasirinkti veiksmingą ir saugų sprendimą.

Rizikos grupės

Nors mažakraujystė gali išsivystyti bet kuriame amžiuje, tam tikros žmonių grupės su ja susiduria gerokai dažniau. Pirmiausia tai moterys – dėl fiziologinių priežasčių jų organizmas jautresnis geležies ir kitų kraujodarai svarbių medžiagų stokai. Gausios menstruacijos, nėštumas ir laikotarpis po gimdymo reiškia padidėjusį geležies, vitamino B₁₂ ir folio rūgšties poreikį. Jei šie poreikiai nepatenkinami, gali vystytis mažakraujystė.

Nėštumo metu organizmas dirba už du: kraujo tūris padidėja, o augantis vaisius pirmiausia pasiima tai, ko jam reikia. Todėl net moterys, kurios iki tol jautėsi puikiai, po gimdymo gali susidurti su ryškiu nuovargiu, silpnumu ir energijos stoka, kurie iš tiesų slepia ne tik miego trūkumą, bet ir mažakraujystę.

Ne mažiau svarbi rizikos grupė – vaikai ir paaugliai. Augantis organizmas reikalauja daugiau maistinių medžiagų, o intensyvus augimas, aktyvus gyvenimo būdas ir ne visada subalansuota mityba gali lemti, kad kraujodarai tiesiog pritrūksta statybinių medžiagų. Vaikų mažakraujystė dažnai pasireiškia ne tik nuovargiu, bet ir dėmesio stoka, sumažėjusiu mokymosi efektyvumu, dirglumu.

Didžiausia problema ta, kad daugelis žmonių apie mažakraujystę nė nenutuokia. Organizmas moka prisitaikyti – simptomai vystosi pamažu, todėl nuovargis tampa norma, o silpnumas – kasdienybės dalimi. Būtent todėl rizikos grupėms ypač svarbu ne laukti ryškių signalų, o laiku atkreipti dėmesį į organizmo siunčiamus ženklus.

„Nekalti“ simptomai

Mažakraujystė dažniausiai neprasideda ryškiais ar gąsdinančiais simptomais. Priešingai, ji pasirodo per kasdieniškus pojūčius, kuriuos lengva ignoruoti. Nuovargis, kuris nepraeina net po poilsio, silpnumas rytais ar sumažėjęs darbingumas dieną dažnai tampa pirmaisiais signalais. Tačiau juos nesunku nurašyti prastam miegui, stresui ar dideliam užimtumui.

Ilgainiui gali atsirasti ir kitų, ne mažiau svarbių ženklų: prastesnė koncentracija, sunkiau išlaikomas dėmesys, greitesnis nuovargis net atliekant įprastus fizinius darbus. Tai ypač pastebima tada, kai anksčiau nesudėtingos veiklos ima reikalauti daugiau pastangų, o ištvermė akivaizdžiai sumažėja.

Šiuos simptomus taip lengva ignoruoti todėl, kad jie vystosi palaipsniui. Organizmas prisitaiko prie mažesnio deguonies kiekio, žmogus – prie lėtesnio tempo. Nuovargis tampa nauja norma, o savijautos pablogėjimas priimamas kaip neišvengiama kasdienybės dalis. Būtent ši nekalta pradžia ir leidžia mažakraujystei ilgą laiką likti šešėlyje.

Tyrimų svarba

Didžiausia problema ta, kad organizmas moka prisitaikyti. Net ir esant vitaminų trūkumui ar kraujo rodiklių pokyčiams, žmogus ilgą laiką gali funkcionuoti beveik normaliai. Savijauta tampa apgaulinga – blogą dieną nurašome nuovargiui, gerą laikome įrodymu, kad viskas gerai. Tačiau vidiniai procesai tuo metu gali judėti visai kita kryptimi.

Kūnas turi gebėjimą išgyventi net ir trūkumo sąlygomis – perskirstyti resursus, sumažinti energijos sąnaudas, prisitaikyti prie mažesnio deguonies kiekio. Iš šalies tai gali atrodyti kaip prisitaikymas prie gyvenimo tempo, tačiau iš tiesų tai ženklas, kad organizmas veikia ties riba.

Būtent todėl kliautis vien simptomais nėra patikima. Gera savijauta vieną dieną nereiškia, kad problema išnyko, o pablogėjimas nebūtinai signalizuoja apie naują sutrikimą. Kraujo tyrimai leidžia atskirti, ar nuovargis, silpnumas, dažnos ligos susijusios su vitaminų stoka, ar slepia kitus organizmo sutrikimus. Tyrimai padeda ne tik laiku pastebėti problemą, bet ir užkirsti kelią rimtesnėms ligoms, kol dar nėra akivaizdžių simptomų.

Svarbu ir tai, kad tyrimai leidžia stebėti pokyčius laike: ar pasirinkti sprendimai iš tiesų veikia. Profilaktiniai tyrimai svarbūs net ir tada, kai atrodo, kad jaučiamės gerai. Kartais būtent gera savijauta yra laikina pusiausvyra, kai organizmas laikosi iš paskutinių jėgų. Žinojimas šiuo atveju tampa ne baime, o galimybe veikti anksčiau, nei kūnas priverčia sustoti.

Ignoruoti pavojinga

Iš pradžių organizmas stengiasi prisitaikyti prie sumažėjusio deguonies kiekio kraujyje. Širdis ima dirbti intensyviau, kad audiniai vis tiek gautų tai, ko jiems reikia. Pulsas gali dažnėti, greičiau atsiranda nuovargis, o fizinis krūvis tampa sunkiau pakeliamas. Šie pokyčiai dažnai lieka nepastebėti, nes vystosi palaipsniui. Tačiau ilgainiui toks kompensacinis mechanizmas tampa našta. Nuolat padidėjusi širdies apkrova reiškia, kad širdies ir kraujagyslių sistema dirba viršvalandžius. Tai gali lemti dusulį, širdies plakimo pojūtį, sumažėjusį fizinį pajėgumą, o ilgalaikėje perspektyvoje – didesnę širdies ir kraujagyslių ligų riziką, ypač vyresniame amžiuje.

Svarbu suprasti, kad mažakraujystė nėra tik blogesnės savijautos sinonimas. Tai signalas, kad organizmui trūksta gyvybiškai svarbaus elemento – deguonies. Ignoruojama ji veikia ne vien energijos lygį, bet ir viso organizmo darbą. Laiku atpažinta ir gydoma mažakraujystė leidžia ne tik pagerinti kasdienę savijautą, bet ir apsaugoti organizmą nuo ilgalaikių pasekmių.

Autorė Jūratė Survilė

Grėsminga padėtis

Higienos instituto duomenimis, pernai Lietuvoje mirė apie 37 tūkst. žmonių, maždaug 448 asmenimis daugiau nei 2023 m. Dauguma šių mirčių – dėl kraujotakos sistemos ligų. 2022 m. jos sudarė apie 53 % visų mirčių Lietuvoje. Vadinasi, daugiau nei kas antras žmogus mirė dėl kardiologinių ligų. „Eurostat“ duomenys rodo, kad Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse vyrų mirtingumas nuo kraujotakos ligų ženkliai didesnis nei moterų. Vyrai dažniau turi kelis rizikos veiksnius (rūkymas, alkoholio vartojimas, nekontroliuojama hipertenzija). Visgi pastebima tendencija, kad, nors vis dar dominuoja kraujotakos ligos kaip pagrindinė mirties priežastis, mirtingumas dėl išeminės širdies ligos ir insulto darbingo amžiaus (16–64 m.) žmonių grupėje Lietuvoje šiek tiek mažėja. Tai rodo, kad prevencija ir gydymas veikia.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, Europos regione situacija geresnė: čia kraujotakos ligos sudaro apie 42,5 % visų mirčių. PSO skelbia, kad kasdien Europoje dėl širdies ir kraujotakos ligų miršta apie 10 tūkst. žmonių, kas sudaro maždaug 3,65 mln. per metus. Kalbant apie Europos Sąjungos (ES) zoną, minėtos ligos apima 32,7 % visų mirčių. Deja, Lietuva šiame kontekste atsiduria tarp blogiausių statistikų. 2022 m. fiksuoti vieni aukščiausių standartizuotų mirtingumo rodiklių nuo išeminių širdies ligų tarp ES šalių: vyrai – apie 622,4 mirčių 100 tūkst., moterys – apie 378,5.

Kodėl atsidūrėme duobėje?

Kardiologinių ligų riziką didina ne vienas veiksnys, o dažnai visas jų kompleksas. Aptarkime svarbiausius.

Aukštas arterinis kraujospūdis (hipertenzija). Hipertenzija vadinama tyliąja žudike, nes ilgą laiką gali nesukelti simptomų, bet žaloja kraujagysles, širdį ir inkstus. Lietuvoje iki 30–40 % suaugusiųjų turi padidėjusį kraujospūdį, tačiau dalis jų to nežino. Tyrimai rodo, kad beveik pusė žinančių apie savo hipertenziją tinkamai nekontroliuoja spaudimo arba nesilaiko gydymo plano. Nekontroliuojamas kraujospūdis lemia insultą, infarktą ir širdies nepakankamumą. PSO duomenys rodo, kad hipertenzija lemia beveik 25 % visų mirčių Europoje.

Rūkymas. Nors rūkymo lygis per du dešimtmečius sumažėjo (ypač tarp jaunimo ir moterų), vis dar rūko 28–30 % vyrų ir 15–17 % moterų. Šis žalingas įprotis skatina kraujagyslių sienelių uždegimą, greitina aterosklerozę, kelia kraujo spaudimą, mažina gerojo cholesterolio (DTL) lygį. Problema išlieka pasyvus rūkymas, ypač šeimose ir darbovietėse.

Netinkami mitybos įpročiai. Mityboje gausu perdirbtų produktų, sočiųjų riebalų (pvz., rūkytų mėsos gaminių), o daržovių ir vaisių valgoma beveik dvigubai mažiau, nei rekomenduojama. Vis dar trūksta visų grūdo dalių produktų, augalinių baltymų, o cukraus suvartojimas išlieka aukštas. Kita aktuali problema – perteklinis druskos vartojimas. Lietuvoje suvartojama 10–12 g druskos per dieną, kai PSO rekomenduoja ne daugiau kaip 5 g. Pabrėžiama, kad jei ES šalys sumažintų druskos suvartojimą 25 %, būtų išvengta šimtų tūkstančių mirčių per kelerius metus.

Nutukimas ir fizinio aktyvumo trūkumas. „Eurostat“ duomenimis, 21 % suaugusių lietuvių yra nutukę (KMI ≥ 30) – tai viršija ES vidurkį. Antsvorio problema glaudžiai susijusi su sėsliu gyvenimo būdu. Tai ypač pastebima žiemą, kai dar mažiau judama dėl trumpesnių ir šaltesnių dienų, mažesnių galimybių leisti laiką lauke. Natūraliai daugėja sėdimos veiklos: darbas prie kompiuterio, ilgas vairavimas, ekranų laikas. Tai blogina kraujotaką, didina svorį ir trikdo normalų širdies darbą.

Cukrinis diabetas ir medžiagų apykaitos sutrikimai. Cukrinis diabetas Lietuvoje diagnozuotas apie 7–8 % gyventojų, bet manoma, kad dar keli procentai serga nežinodami. Ši lėtinė liga dvigubai didina riziką patirti širdies ir kraujagyslių komplikacijų. Dažnai diabetą lydi nutukimas, hipertenzija, dislipidemija – pavojingas metabolinis sindromas.

Gydymo paslaugų kokybė. Prevencinių vaistų (pvz., statinų) vartojimas Lietuvoje pastaraisiais metais augo, bet vis dar išlieka žemesnis nei Vakarų Europos šalyse. Kardiologinės reabilitacijos paslaugos, nors prieinamos, ne visuomet deramai išnaudojamos: dalis pacientų po infarkto negauna viso rekomenduojamo reabilitacijos kurso. Integruotas rizikos valdymas (šeimos gydytojų ir kardiologų bendradarbiavimas, reguliarūs kraujo spaudimo, cholesterolio patikrinimai) nėra plačiai taikomas visoje šalyje, ypač regionuose.

Mokslo žodis: kas tikrai veikia?

Populiacinės priemonės. Šiaurės Karelijos projektas Suomijoje – vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip koordinuotos visuomeninės priemonės gali sumažinti mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Nuo 1972 m. programoje buvo derinamos visuomenės sveikatos kampanijos, politinės priemonės, maisto pramonės partnerystės (druskos ir riebalų mažinimas), tabako kontrolė, vietinių sveikatos paslaugų stiprinimas ir visuotinis švietimas. Rezultatas – ne tik informacijos pliūpsnis, bet ir realūs elgsenos pokyčiai. Per kelis dešimtmečius mirtingumas nuo koronarinės širdies ligos darbingo amžiaus gyventojų grupėse sumažėjo maždaug 80–84 %, o gyvenimo trukmė pailgėjo keleriais metais. Apytiksliai du trečdaliai šio pozityvaus pokyčio laimėjimų buvo priskiriami rizikos veiksnių (cholesterolio, rūkymo, kraujospūdžio) sumažėjimui, maždaug vienas trečdalis – medicininei pažangai. Tai labai svarbi žinia: jei valstybinės priemonės kryptingai mažina rizikos veiksnius visoje populiacijoje, poveikis mirtingumui gali būti milžiniškas. Šiaurės Karelijos projektas parodė, kad populiacinės priemonės (maisto reforma, tabako politika, masinis švietimas) duoda didesnį absoliutų poveikį visai populiacijai, negu vien klinikinių intervencijų plėtra, nors geras gydymas irgi svarbus.

Hipertenzijos kontrolė ir statinai. Aukštas arterinis kraujospūdis tiesiogiai didina insulto, miokardo infarkto ir širdies nepakankamumo riziką. PSO ir daug kitų tyrimų rodo, kad populiacijos vidutinio kraujospūdžio sumažėjimas vos keliais mm Hg reikšmingai sumažina insultų ir infarktų skaičių. Todėl svarbu kiekvienam namuose turėti kraujospūdžio matuoklį, stiprinti gydytojų ir pacientų ryšį, diegti programas, skatinančias aktyviai ir reguliariai tikrintis kraujo spaudimą, dalyvauti atrankinėse sveikatos patikros programose. Ne mažiau svarbus reikalingų vaistų kompensavimas. Pastaruoju metu ypač daug kalbama apie statinų svarbą, nes jie mažina koronarinės mirties, miokardo infarkto ir insulto riziką bei bendrą mirtingumą. Šie preparatai veikia stabilizuodami aterosklerozines plokšteles, slopina uždegimą. Naujausi tyrimai taip pat rodo, kad statinai gali turėti švelnų poveikį mažinant kraujospūdį, tad papildomai mąžta širdies ir kraujagyslių ligų pavojus, ypač kai taikomi vyresnio amžiaus arba cukriniu diabetu sergantiems pacientams.

Greita medicininė intervencija. Ištikus infarktui laikas iki reperfuzijos yra lemiamas. Kuo greičiau atveriama užkimšta arterija, tuo mažesnė mirtingumo ir komplikacijų rizika. Gydant insultą taip pat galioja „laiko lango“ principas: kuo greičiau pacientas gauna profesionalią pagalbą, tuo didesnis išgyvenamumas, mažesnė liekamųjų komplikacijų tikimybė. Tad šalies mastu reikšmingos investicijos į greitą transportą, regioninį maršrutavimą (kad infarkto ar insulto ištiktas pacientas keliautų tiesiai į intervencinį centrą), telemedicina (pvz., EKG vietoje) ir suvienodinti protokolai. Viskas kartu suteikia kur kas didesnes tikimybes išgelbėti gyvybę ir gyvenimo kokybę.

Kompleksinė strategija

Kompleksinė strategija priklauso nuo visų trijų dėmenų: politinės ir sisteminės priemonės, klinikinės priemonės (gydytojų paslaugos), visa bendruomenė.

Politika ir sveikatos priežiūros sistema:

• Mažiau druskos maiste. Pasaulinė patirtis (Jungtinė Karalystė, Portugalija, Pietų Korėja) rodo, kad sisteminės priemonės – maisto pramonės partnerystės, ribojimai, etiketės, restoranų taisyklės – mažina suvartojamą druską, sykiu vidutinį populiacijos kraujospūdį. Lietuvoje taip pat būtų galima nustatyti pramonės ribas druskai (atskiroms produktų grupėms), skelbti privalomas etikečių normas, remti viešojo maitinimo reformą (ligoninės, mokyklos ir kt.).
• Masinė tabako kontrolė. Taikomos įvairios priemonės: aukštesni akcizai, vieši draudimai (pvz., nerūkymo zonos, reklamos apribojimai), žalos mažinimo programos, prieiga prie rūkymo nutraukimo paslaugų. Šalys su griežta tabako politika (pirminė kaina + draudimai) rodo staigų rūkymo lygio kritimą, o vėliau ir širdies ligų mažėjimą.
• Prevencinės programos. Svarbus didesnis dėmesys rizikos identifikavimui ir registravimui, nuolatinei pacientų stebėsenai, gaunamoms instrukcijoms, kompensacijoms svarbiausiems vaistams.
• Duomenų kaupimas ir stebėsena. Tobulesnė registrų sistema leidžia matuoti pažangą (hipertenzijos kontrolės rodikliai, statinų aprėptis, infarktų mirtingumas, laikai iki profesionalios pagalbos ir kt.), nustatyti regionines spragas ir skirti lėšas ten, kur reikia. E-sveikata, telemonitoringas, nacionaliniai registrai labai padeda.
• Sveikų įpročių formavimas visuomenėje. Mokyklose, darželiuose turėtų būti skirtas didesnis dėmesys sveikesniems valgiaraščiams, fiziniam aktyvumui, vaikų ugdymui sveikos gyvensenos klausimais. Darbovietėse galima diegti sveikatinimo programas, skatinti sveikesnio maisto pasirinkimą sudarant tam palankias sąlygas (pvz., sveiko maisto valgyklas darbovietėje), sudaryti sąlygas (pertraukėlės, pritaikyta darbo vieta) judėti ir kt.

Klinikinės intervencijos:

• Sisteminga arterinio kraujo spaudimo kontrolė. Programos turėtų apimti nuoseklią identifikaciją, medikamentų algoritmus, pacientų įtraukimą ir nemokamą arba kompensuojamą vaistų prieinamumą tiems, kurie negali sau leisti. Įrodyta – tokios programos gerina kontrolę ir mažina komplikacijų skaičių.
• Platesnis statinų vartojimas. Vadovaujantis tarptautiniais protokolais, statinai turi būti skiriami pacientams pagal rizikos skaičiavimus. Svarbu siekti, kad šie vaistai būtų prieinami visiems, kuriems jų reikia. Statinų prieinamumo didinimas mažina mirtingumą nuo kardiologinių ligų.
• Prieširdžių virpėjimo gydymas. Tai svarbus insulto rizikos veiksnys. Periodinė EKG atranka vyresniems pacientams ir tinkama antikoaguliantinė apsauga tiems, kuriems ji skirta, ženkliai mažina insultų skaičių. Ypač reikšminga kartu su kitomis prevencijos priemonėmis.
• Skubi prieiga prie specializuotų gydymo centrų. Būtina užtikrinti, kad šiuos specializuotus gydymo centrus paprastai ir greitai galėtų pasiekti visų regionų gyventojai, tam itin svarbūs bendri protokolai, infrastruktūros palaikymas. Svarbu prisiminti: kuo insultą ar infarktą patyręs pacientas greičiau gauna profesionalią pagalbą, tuo didesnė išgyvenimo tikimybė.

Bendruomenės lygmuo:

• Mityba. Gyventojams rekomenduojama mažinti druskos kiekį (iki 5 g per dieną), sočiuosius riebalus, perdirbtą maistą, didinti daržovių, vaisių, grūdų vartojimą. Ypač rekomenduojama Viduržemio jūros dieta.
• Fizinis aktyvumas. Tikslas – 150 min. vidutinio intensyvumo (arba 75 min. intensyvios) fizinės veiklos per savaitę su papildomomis jėgos treniruotėmis. Judrus gyvenimo būdas mažina kraujo spaudimą, gerina cholesterolio ir gliukozės pusiausvyrą organizme.
• Rūkymo metimas. Atsisakius šio žalingo įpročio, infarkto rizika mąžta jau per pirmuosius kelerius metus. Pastebima, kad sėkmingiausiai meta rūkyti tie žmonės, kurie imasi kombinuotų priemonių: dalyvauja gydymo programose, ieško paramos skaitmeninėje erdvėje, lanko grupinę terapiją ir kt.
• Alkoholio mažinimas. Metaanalizės duomenimis, kiekvienas 10 g gryno alkoholio (vienas mažas bokalas alaus arba taurelė stipresnio gėrimo) per dieną padidina hipertenzijos riziką apie 8 %, o koronarinės ligos – 5–7 %. Sumažinus suvartojimą iš 30 g iki 10 g per dieną, vidutinis sistolinis kraujospūdis krinta 3–4 mm Hg, o tai atitinka 15 % mažesnę insulto ir 10 % mažesnę koronarinės širdies ligos riziką. Visiškas alkoholio atsisakymas per kelias savaites pagerina kepenų fermentų ir lipidų profilį, o po metų pastebima 20–25 % sumažėjusi širdies ir kraujagyslių ligų grėsmė.
• Svorio kontrolė. 5–10 % kūno svorio sumažėjimas nutukusiems ar antsvorio turintiems žmonėms sumažina sistolinį kraujospūdį vidutiniškai 5–10 mm Hg, pagerina lipidų profilį, o II tipo cukrinio diabeto rizika mąžta apie 50 %. Kiekvienas 5 kg svorio sumažėjimas (kai yra antsvoris ar nutukimas) gali sumažinti koronarinės širdies ligos tikimybę 15–20 %.
• Gripo skiepai. Gripo vakcinacija turi apčiuopiamą poveikį širdies ligų rizikai, ypač vyresnio amžiaus žmonėms arba jau turintiems širdies ar kraujagyslių problemų. Įrodyta, kad gripo skiepai pastariesiems infarkto, insulto ir staigios mirties riziką sumažina vidutiniškai 34 % per 12 mėnesių nuo vakcinacijos. Kanadoje atlikti tyrimai parodė, kad hospitalizacijos dėl širdies veiklos sutrikimų per gripo sezoną buvo apie 37 % retesnės tarp paskiepytų pacientų, palyginti su neskiepytais. Patyrusiems ūminį miokardo infarktą skiepijimas prieš gripo sezoną sumažino pakartotinio infarkto ar mirties riziką apie 45 %. Gripo infekcija sukelia uždegiminį atsaką, didina krešulių formavimosi ir plokštelių plyšimo riziką kraujagyslėse. Skiepai mažina infekcijos tikimybę ir saugo širdį nuo uždegiminio streso. Gripo vakcina beveik trečdaliu gali sumažinti širdies komplikacijų riziką – tai paprasta, saugi ir mokslo patvirtinta širdies apsaugos priemonė.

Kraujotakos ligos nėra nepavaldžios ar neišvengiamos. Dideli mirtingumo rodikliai Lietuvoje atspindi ne tiek genetinę lemtį, kiek istorines, socialines ir sveikatos politikos spragas. Derinant populiacines priemones, stiprinant pirminę sveikatos priežiūrą ir modernizuojant skubiosios pagalbos tinklą bei ugdant visuomenę, galima reikšmingai pagerinti gyventojų gyvenimo kokybę.

Autorė vJūratė Survilė

Visam gyvenimui

Psoriazė – tai lėtinė autoimuninė odos liga, kai imuninė sistema per greitai skatina odos ląstelių dauginimąsi. Dėl to odoje susiformuoja rausvų pleiskanojančių plokštelių: dažniausiai ant alkūnių, kelių, galvos odos ar nugaros. Liga nėra užkrečiama, tačiau turi aiškią genetinę ir imuninę prigimtį – jei vienas iš tėvų serga psoriaze, rizika vaikui padidėja iki 10–20 %, o jei abu – net iki 50 %. Pasak Pasaulio psoriazės federacijos, ja serga 2–3 % pasaulio gyventojų, o Lietuvoje diagnozuota tūkstančiams žmonių. Psoriazė dažnai siejama su kitomis sveikatos problemomis, pavyzdžiui, psoriaziniu artritu, širdies ir kraujagyslių ligomis, depresija, todėl laikoma ne tik kosmetine, bet ir rimta lėtine liga, turinčia įtakos bendrai gyvenimo kokybei. Deja, kaip ir dauguma kitų autoimuninių ligų, nėra išgydoma, tačiau gali būti sėkmingai kontroliuojama.

Išmokti atpažinti

Psoriazė dažniausiai prasideda lėtai, tačiau jos požymiai gana lengvai atpažįstami:

• Bėrimai ant odos: paprastai pasirodo ryškiai rausvų arba rausvai rudų dėmių, padengtų sidabrinėmis ar balkšvomis pleiskanomis. Šios plokštelės gali būti nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų dydžio, kartais susilieja į didesnius plotus.
• Tipiškos kūno vietos: alkūnės, keliai, galvos oda, apatinė nugaros dalis, kartais nagai, delnai ar padai. Retsykiais gali pažeisti veidą ar pažastis, kirkšnis.
• Odos pojūčiai: bėrimai dažnai niežti, kartais degina ar sukelia skausmą. Oda gali įtrūkti ar kraujuoti, ypač jei pažeidžiamos alkūnės, keliai ar nagai.
• Nagų pakitimai: nagai gali sustorėti, trupėti, atsirasti gelsvų dėmių, net atskilti nuo nago guolio.
• Sąnarių simptomai: maždaug 10–30 % sergančiųjų gali išsivystyti psoriazinis artritas – pasireiškia sąnarių skausmu, patinimu, ypač rytais arba po poilsio.
• Paūmėjimai: dažniausiai pasireiškia žiemą arba po streso, infekcijų, hormonų pokyčių, nepalankių aplinkos sąlygų. Oda tampa sausesnė, pleiskanoja, bėrimai gali plėstis.

Svarbu: jei pastebite pleiskanojančių, uždegiminių bėrimų, kurie ilgai nepraeina arba blogėja, verta kreiptis į dermatologą. Ankstyva diagnozė leidžia pradėti tinkamą gydymą, sumažinti komplikacijų riziką ir pagerinti gyvenimo kokybę. Dermatologas gali nustatyti ligos formą, parinkti vietinį arba sisteminį gydymą ir patarti dėl kasdienės odos priežiūros.

Kodėl žiemą paūmėja?

Žiemos mėnesiais psoriazės simptomai dažnai sustiprėja. Tam yra keli moksliškai pagrįsti paaiškinimai.

• Mažiau saulės šviesos – mažiau vitamino D. Ultravioletiniai (UV) spinduliai natūraliai slopina odos uždegimą, todėl vasarą daugelis sergančių psoriaze pastebi pagerėjimą. Žiemą dienos trumpos, oras apsiniaukęs, daugiau laiko praleidžiame patalpose, todėl organizmas gauna mažiau vitamino D. Tai silpnina natūralią uždegimo kontrolę, oda tampa jautresnė ir lengviau pažeidžiama. Tyrimai rodo, kad žiemą vitamino D koncentracija kraujyje gali sumažėti net iki 40–50 %, kas siejama su psoriazės paūmėjimu.
• Šaltis ir sausas patalpų oras. Šaltis ir vėjo poveikis lauke išsausina odą, o centrinis šildymas dar labiau sumažina drėgmės kiekį patalpose. Oda praranda apsauginį lipidinį sluoksnį, pradeda pleiskanoti, skilinėti, atsiranda uždegimo židinių. Sausa oda labiau linkusi į įtrūkimus, kurie gali sukelti skausmą ir padidinti infekcijų riziką.
• Virusinės infekcijos ir stresas. Žiemą dažnesni peršalimai, gripas ar kitos virusinės ligos, kurios veikia imuninę sistemą. Kai imunitetas kovoja su infekcija, jis gali netyčia suintensyvinti ir psoriazės uždegiminius procesus. Be to, tamsa, šaltis ir mažesnis fizinis aktyvumas gali kelti emocinį stresą – vieną iš žinomų psoriazės paūmėjimo veiksnių.

Šių veiksnių kombinacija paaiškina, kodėl daugeliui sergančių žiema tampa didžiausiu iššūkiu kontroliuojant ligos eigą.

Kasdienė odos priežiūra

Tinkama kasdienė odos priežiūra gali sumažinti psoriazės paūmėjimus ir pagerinti bendrą savijautą.

• Riebesni kremai. Po maudynių odą drėkinamosiomis priemonėmis tepti iškart, kol ji dar drėgna, – tai sulaiko drėgmę. Rinktis sodrius, emolientų turinčius kremus, kurie sudaro apsauginį sluoksnį ir mažina pleiskanojimą. Rekomenduojama tepti odą 2–3 kartus per dieną arba pagal dermatologo nurodymus. Tyrimai rodo, kad reguliarus emolientų naudojimas gali sumažinti psoriazės pažeidimų plotą ir niežėjimą net iki 50 %.
• Švelnūs prausikliai. Vengti stiprių muilų ir prausiklių, kurie pašalina natūralius odos lipidus. Rinktis produktus be sintetinių kvapų, su gliceroliu ar keramidais, kurie palaiko odos barjerą ir mažina sudirgimą. Netinkami prausikliai gali pabloginti uždegimą, paskatinti naujų bėrimų radimąsi. Be to, patartina vengti karšto, ilgo dušo ar vonios, nes tai dar labiau sausina odą. Vietoj to geriau rinktis drungną vandenį ir trumpesnį maudymąsi.
• Namų drėkinimo rutina. Patalpų šildymas sausina orą, todėl siūloma naudoti oro drėkintuvus arba padėti dubenėlius su vandeniu šalia šildymo įrenginių. Optimalus kambario drėgnumas – 40–60 %.
• Tinkama apranga. Sintetinių audinių drabužiai gali erzinti odą, skatinti niežulį ir bėrimus. Todėl verčiau rinktis medvilnę, vilną arba kitus minkštus natūralius audinius. Sluoksniuotas aprangos principas padeda reguliuoti kūno temperatūrą ir sumažinti prakaitavimą, kuris taip pat gali pabloginti psoriazę.

Tinkama kasdienė priežiūra žiemą ne tik mažina simptomus, bet ir paruošia odą gydymui, jei prireiktų vietinių ar sisteminių vaistų.

Mokslo patvirtinti gydymo būdai

Žiemą, kai psoriazės paūmėjimai dažnesni dėl šalčio, sauso oro ir vitamino D trūkumo, gydymo strategija turi būti labiau individualizuota. Dermatologai, vadovaudamiesi mokslo įrodymais, paprastai rekomenduoja derinti kelis metodus, atsižvelgiant į ligos sunkumą.

• Vitaminas D ir vietiniai kortikosteroidai. Lengvesnėms psoriazės formoms pirmo pasirinkimo vaistai – vietiniai preparatai su vitaminu D (kalcipotrioliu) arba kortikosteroidais. Vitaminas D padeda reguliuoti odos ląstelių dauginimąsi, o kortikosteroidai slopina uždegimą. Tyrimai rodo, kad, tinkamai naudojant abu preparatus, pažeidimų plotas gali sumažėti iki 60–70 %, gerokai sušvelnėja niežėjimas ir pleiskanojimas. Dermatologai dažnai rekomenduoja juos tepti du kartus per dieną ir derinti su kasdiene odos priežiūra.
• Fototerapija (UVB spinduliai). Dirbtinė ultravioletinė šviesa imituoja saulės poveikį, slopina odos uždegimą ir mažina keratino gamybą. Fototerapija ypač naudinga žiemą, kai natūralios saulės mažai. Klinikinių tyrimų duomenimis, reguliarūs UVB seansai (2–3 kartus per savaitę, 8–12 savaičių kursas) gali sumažinti bėrimų plotą iki 75 % ir pagerinti odos tekstūrą. Procedūros atliekamos prižiūrint dermatologui dėl nudegimų rizikos.
• Biologinė terapija. Tai naujos kartos sisteminiai vaistai, kurie tiksliai blokuoja uždegiminius signalus organizme, pavyzdžiui, interleukinų IL-17 ar IL-23 kelius. Skiriama sergant vidutine ir sunkia psoriazės forma, ypač jei vietiniai preparatai neefektyvūs. Moksliniai tyrimai rodo, kad biologiniai vaistai gali ne tik sumažinti odos pažeidimus, bet ir pagerinti gyvenimo kokybę, švelninti niežėjimą ir diskomfortą, o kai kuriais atvejais net užtikrina ilgalaikį remisijos pasiekimą.
• Kombinuotas gydymas. Dažniausiai dermatologai rekomenduoja derinti kelis metodus. Pavyzdžiui, vietiniai tepalai kartu su UVB fototerapija arba biologiniais vaistais gali duoti geresnį rezultatą, nei vienas metodas atskirai. Kombinuotas požiūris leidžia sumažinti stiprių kortikosteroidų ilgalaikį naudojimą, mažina odos sudirgimą, optimizuoja gydymo efektyvumą.

Tinkamai parinktas gydymas, reguliari priežiūra ir gyvenimo būdo pokyčiai žiemą padeda suvaldyti psoriazę, sumažinti paūmėjimų dažnumą, pagerinti odos būklę.

Papildomi patarimai

Be kasdienės odos priežiūros ir gydymo, gyvensenos pokyčiai gali pastebimai sumažinti psoriazės paūmėjimų dažnumą ir intensyvumą. Mokslas patvirtina, kad net paprasti įpročių pakeitimai duoda realių rezultatų.

• Maistas. Omega-3 riebalų rūgštys turi priešuždegiminį poveikį ir gali sumažinti odos bėrimus. Tad į mitybą verta įtraukti natūralių jų šaltinių: riebią žuvį (lašišas, skumbres), linų sėmenis, įvairias sėklas. Taip pat daug daržovių ir vaisių – vitaminai ir antioksidantai padeda odos ląstelėms atsinaujinti, mažina uždegimą. Tyrimai rodo, kad reguliariai vartojant omega-3 riebalų rūgščių papildus, psoriazės simptomai gali sumažėti iki 20–30 %.
• Streso mažinimas. Emocinis stresas dažnai suaktyvina psoriazę. Joga, meditacija, kvėpavimo pratimai ar tiesiog ramūs pasivaikščiojimai gamtoje padeda reguliuoti imuninę sistemą, tad mąžta paūmėjimų tikimybė. Klinikiniai tyrimai rodo, kad streso valdymo programos gali sumažinti bėrimų intensyvumą vidutiniškai 15–25 %.
• Alkoholio ir rūkymo vengimas. Abu šie veiksniai pablogina psoriazės eigą ir gali trikdyti gydymo efektyvumą. Rūkymas susijęs su sunkesne liga ir didesniu plokštelinių bėrimų plotu, o per didelis alkoholio vartojimas skatina odos uždegimą ir pažeidimų radimąsi.
• Profesionali pagalba. Jei paūmėjimai dažnėja, odos pleiskanojimas stiprėja arba įprastos priemonės nebeveikia, svarbu nedelsiant kreiptis į gydytoją. Dermatologas gali koreguoti gydymo planą, skirti vietinių ar sisteminių vaistų bei patarti dėl fototerapijos ar biologinių preparatų. Ankstyvas reagavimas padeda išvengti stiprių bėrimų, niežulio ir odos pažeidimų progresavimo.

Šie paprasti, bet efektyvūs patarimai, derinami su kasdiene priežiūra ir gydymu, padeda žiemą išlaikyti odą sveiką, mažina paūmėjimų dažnį, gerina gyvenimo kokybę sergantiems psoriaze.

Naujausios kryptys

Šiuolaikinė dermatologija sparčiai tobulėja, o žiemą, kai psoriazės paūmėjimai dažnesni, naujos technologijos ir tyrimai ypač aktualūs. Kas naujo psoriazės tyrimų srityje?

• Tikslinės molekulės. Kuriami nauji biologiniai vaistai, kurie itin preciziškai slopina specifinius uždegimo kelius odoje, pavyzdžiui, interleukinų 17 ar 23 signalus. Tyrimai rodo, kad tokia terapija gali sumažinti bėrimų plotą iki 90 % sunkių formų pacientams ir išlaikyti ilgalaikę remisiją. Nauji preparatai leidžia mažinti tradicinių kortikosteroidų ilgalaikį naudojimą, taip sumažinant odos plonėjimo ir kitų šalutinių efektų riziką.
• Personalizuota terapija. Gydymo planai vis dažniau kuriami atsižvelgiant į paciento genetinius veiksnius, imuninės sistemos atsaką ir gyvenimo būdą. Taip gydymas tampa efektyvesnis, turi mažiau šalutinių poveikių. Ištirta, kad personalizuota schema gali ženkliai sumažinti paūmėjimų dažnumą ir pagerinti gyvenimo kokybę.
• Skaitmeninės priemonės. Mobiliosios programėlės ir specialios platformos leidžia stebėti odos būklę, fiksuoti simptomus, fotografuoti bėrimus, sekti gydymo poveikį. Ankstyvas paūmėjimų nustatymas leidžia greičiau koreguoti gydymą, išvengti sunkesnių epizodų. Be to, kai kurios aplikacijos suteikia edukacinę medžiagą, kaip prižiūrėti odą ir kokių įpročių vengti žiemą.

Psoriazė žiemą gali tapti didesniu iššūkiu, tačiau tinkama kasdienė priežiūra, naujausi gydymo metodai ir gyvenimo būdo pokyčiai leidžia kontroliuoti ligą. Svarbiausia – nuoseklumas: drėkinti odą, vengti dirgiklių, stebėti simptomus ir reguliariai konsultuotis su dermatologu. Net maža kasdienė detalė – tinkamas kremas, drėkinimas ar švelni higiena – gali pagerinti odos būklę ir bendrą savijautą.

Autorė Jūratė Survilė