Teigiamai veikia gyvenimo kokybę

Ilgaamžiškumą propaguojantys žmonės daugiau dėmesio skiria savo sveikatai ir savijautai. Siekdami fiziškai bei psichologiškai jaustis geriau, daugiausia dėmesio skiria trims svarbiausiems dalykams – judėjimui, mitybai ir poilsiui. Nusprendę gyventi ilgai ir sveikai, reguliariai sportuoja, taip stiprindami raumenis, kaulus ir širdį.

Šio judėjimo atstovai kruopščiai rūpinasi mityba: renkasi maistą, kuriame gausu vertingų maistinių medžiagų ir antioksidantų, vengia produktų, siejamų su spartesniais senėjimo procesais bei įvairiais sveikatos sutrikimais. Pavyzdžiui, atsisako itin perdirbto maisto, greitųjų angliavandenių ir kt. Daug dėmesio skiriama ir kokybiškam poilsiui, todėl paros laikas gana griežtai planuojamas, derinant darbą, poilsį ir miegą. Sveikatai palankų miego ritmą stengiamasi išlaikyti ir savaitgaliais bei per atostogas. Taip pat siekiama mažinti stresą ir ugdyti atsparumą jam – reguliariai sportuojama, praktikuojama joga, meditacija, atliekami kvėpavimo pratimai ir kt.

Visi šie įpročiai gali reikšmingai pagerinti gyvenimo kokybę ir padėti ilgiau išsaugoti gerą sveikatą. Fizinis aktyvumas padeda senatvėje išlaikyti stiprius raumenis, lankstumą ir judėjimo laisvę. Subalansuota mityba bei profilaktinė sveikatos priežiūra mažina lėtinių ligų riziką ir suteikia daugiau energijos, o mažesnis streso lygis bei geresnė smegenų veikla stiprina psichologinį atsparumą ir gerina nuotaiką.

Palengvina artimųjų dalią

Ilgaamžiškumą propaguojantys žmonės netiesiogiai rūpinasi ne tik savo, bet ir artimųjų gyvenimo kokybe. Sveikai ir ilgai gyventi siekiantys tėvai gali padėti sumažinti tikimybę, kad vaikams dar jaunystėje teks patirti skaudžią jų netektį. Tai ypač svarbu, nes vis daugiau porų vaikų susilaukia vyresniame amžiuje. Rūpinimasis sveikata taip pat mažina riziką, kad vaikams senatvėje teks slaugyti tėvus ar padėti jiems atlikti kasdienius darbus. Tokia atsakomybė gali tapti didele našta, ypač kai tuo pat metu reikia rūpintis savo vaikais, darbu ir kitais įsipareigojimais.

Ilgas ir kokybiškas gyvenimas gali turėti teigiamos įtakos ir santykiams su artimaisiais bei aplinkiniais. Kai į pensiją išėję žmonės geba savimi pasirūpinti, keliauja, lanko trečiojo amžiaus universitetą, įvairius būrelius ir užsiėmimus, jie dažniau išlieka aktyvūs, savarankiški ir gyvenimu besidžiaugiantys. Tokie žmonės gali būti mažiau priklausomi nuo artimųjų pagalbos, išsaugoti daugiau savarankiškumo ir aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

Galima sakyti, kad ilgaamžiškumą propaguojantys žmonės atlieka savotišką socialinę misiją. Sistemingai rūpindamiesi sveikata, laikydamiesi profilaktikos principų ir siekdami kuo ilgiau išlikti savarankiški, jie gali sumažinti naštą ne tik artimiesiems, bet ir sveikatos priežiūros sistemai. Dėl to gali rečiau prireikti intensyvios medicininės priežiūros ar ilgalaikės pagalbos.

Gali turėti neigiamų pasekmių

Kol ilgaamžiškumas suvokiamas kaip sveikatai palankus gyvenimo būdas, jis gali turėti daug teigiamų pasekmių. Tačiau bet koks siekis, virtęs manija, gali tapti žalingas. Deja, pernelyg skrupulingas rūpinimasis ilgaamžiškumu kartais perauga į obsesiją.

Visų pirma, perdėtas dėmesys mitybai gali lemti valgymo sutrikimus, kurie kelia grėsmę sveikatai ir kai kuriais atvejais gali būti net mirtini. Pernelyg intensyvus sportas neretai sukelia persitempimą, traumų ar net visišką organizmo išsekimą.

Kai žmogus pernelyg susitelkia į sveikatą, gali kilti rizika pradėti nuolat ieškoti ligų. Ką tai reiškia? Žmogus gali pernelyg dažnai atlikti įvairius laboratorinius tyrimus, siekti nebūtinų medicininių procedūrų, ieškoti, kur įsigyti, jo manymu, reikalingų vaistų ar maisto papildų. Taip pat gali kilti pagunda išbandyti moksliškai nepatvirtintus, senėjimą esą stabdančius preparatus, kurie gali sukelti įvairių šalutinių poveikių. Ilgaamžiškumo siekis gali neigiamai paveikti ir emocinę būklę, nes nuolatinis griežtų taisyklių laikymasis gali kelti stresą, nerimą bei baimę pasenti.

Verta žinoti, kad ilgesnė gyvenimo trukmė ne visada reiškia geresnę sveikatą – kartais ji tik pailgina gyvenimą sergant lėtinėmis ligomis ar gyvenant su negalia. Be to, pergyvenus savo bendraamžius ar net jaunesnius artimuosius, gali padidėti vienatvės, socialinės izoliacijos ir depresijos rizika.

Visuotiniai padariniai

Sociologai jau išskiria ir neigiamas ilgaamžiškumo pasekmes, nesusijusias su fizine ar emocine sveikata ir galinčias paveikti ne tik pačius ilgaamžius, bet ir visą visuomenę. Visų pirma, siekiant ilgai ir kokybiškai gyventi, gali prireikti daugiau finansinių išteklių. Sveikatai palanki mityba, maisto papildai, įvairios jauninamosios procedūros, pavyzdžiui, hiperbarinė deguonies terapija ar kamieninių ląstelių terapija, dažnai nemažai kainuoja, o jų išlaidos ne visada kompensuojamos. Be to, ilgėjant gyvenimo trukmei, asmeninės santaupos ar pensijų pajamos gali išsekti gerokai anksčiau, nei baigiasi žmogaus gyvenimas.

Didėjantis vyresnio amžiaus žmonių skaičius ilgina pensijų mokėjimo laikotarpį ir didina spaudimą valstybės biudžetui bei socialinio draudimo sistemai. Dėl to gali būti ilginamas pensinis amžius, o jaunajai kartai gali būti sunkiau įsitvirtinti darbo rinkoje. Jei jauni žmonės susiduria su ribotomis įsidarbinimo galimybėmis ir finansiniu nesaugumu, tai gali turėti įtakos jų sprendimui kurti šeimą ir susilaukti vaikų. Mažėjantis gimstamumas savo ruožtu gali dar labiau spartinti visuomenės senėjimą.

Gyventi amžinai?

Siekdamas amžinos jaunystės, multimilijonierius ir technologijų verslininkas Bryanas Johnsonas (48 m.) ryžosi drastiškiems sprendimams. Pardavęs verslą, visus gautus pinigus nusprendė investuoti į asmeninį eksperimentą – siekį gyventi amžinai. Šį tikslą jis įgyvendina prižiūrimas medikų komandos, kuri nuolat taiko įvairias terapijas: kamieninių ląstelių, genų, hiperbarinio deguonies ir kt.

B. Johnsonas miega užsidėjęs mėlynąją šviesą slopinančią kaukę, keliasi penktą valandą ryto, kasdien sportuoja ir sveikai maitinasi. Jam taip pat buvo taikyta kraujo plazmos terapija, naudojant iš jo sūnaus kraujo išskirtą plazmą. Tai tik dalis B. Johnsono ilgaamžiškumo protokolo.

Nors multimilijonierius iš tiesų atrodo jaunesnis nei jo bendraamžiai, o įvairių tyrimų duomenys rodo, kad kai kurių jo organų biologinis amžius gali būti mažesnis nei chronologinis, jam vis tiek nepavyko išvengti rimtų sveikatos sutrikimų. Neseniai B. Johnsonui diagnozuotas autoimuninis gastritas – lėtinė skrandžio liga, kuria sergant imuninė sistema klaidingai puola ir naikina sveikas skrandžio ląsteles. Tai autoimuninė liga, todėl specialistai svarsto, kad ji galėjo atsirasti dėl pernelyg didelio organizmui tenkančio streso, susijusio su intensyviu ilgaamžiškumo protokolu, gausybe terapijų, medicininių procedūrų, vaistų ir maisto papildų.

Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad teorinė maksimali žmogaus gyvenimo trukmė gali siekti apie 190 metų. Ar iš tiesų norėtume gyventi tiek ilgai ir kokie būtų tie paskutiniai šimtai gyvenimo metų? Į šiuos klausimus kiekvienas turime atsakyti patys sau.

SPECIALISTO KOMENTARAS

Tarptautinius apdovanojimus pelnęs neuromokslininkas dr. Aurelijus Burokas

Kas lemia organizmo senėjimo procesus?

Senėjimą lemia daugybė veiksnių. Vieni svarbiausių – medžiagų apykaitos ir oksidaciniai procesai. Tam, kad organizme vyktų būtini biocheminiai procesai, reikalingas deguonis, tačiau svarbu, jog oksidaciniai procesai būtų kontroliuojami, o ląstelių pažaida – kuo mažesnė. Pažeidus genetinę ląstelių informaciją, gali padidėti įvairių ligų, tarp jų ir onkologinių, rizika. Siekdamos išvengti piktybinės transformacijos, ilgainiui kai kurios ląstelės nustoja dalytis ir pereina į vadinamąją senėjimo būseną. Tokių ląstelių kaupimasis audiniuose gali sutrikdyti organų veiklą ir ilgainiui lemti jų funkcijų silpnėjimą. Tai vienas organizmo senėjimo procesų. Visiškai sustabdyti senėjimo kol kas negalime, nors mokslininkai nuolat ieško būdų, kaip jį sulėtinti ir kuo ilgiau išsaugoti gerą sveikatą. Tačiau tam tikri gyvenimo būdo įpročiai gali padėti sulėtinti kai kuriuos su senėjimu susijusius procesus.

Kokie kasdieniai įpročiai gali padėti sulėtinti senėjimą?

Pastebėta, kad mikrobiota daro didelę įtaką medžiagų apykaitos ir imuniniams procesams. Senstant smegenyse gali daugėti uždegiminių procesų, kurie siejami su įvairiais sveikatos sutrikimais, įskaitant depresiją ir Alzheimerio ligą. Tyrimai su gyvūnais parodė, kad seniems gyvūnams perkėlus jaunų gyvūnų mikrobiotą, gali pagerėti jų pažintinės funkcijos, sulėtėti uždegiminiai procesai ir pakisti pačios mikrobiotos sudėtis. Vienas svarbiausių mikrobiotos sudėtį lemiančių veiksnių yra mityba. Su maistu gaunamos naudingosios bakterijos ir skaidulinės medžiagos padeda palaikyti palankią žarnyno mikrobiotą. Todėl reikėtų valgyti daugiau šviežių daržovių ir vaisių, taip pat vartoti fermentuotus produktus – kefyrą, jogurtą, raugintus agurkus ir kopūstus. Kuo įvairesnė mityba ir kuo daugiau joje neperdirbtų produktų, tuo palankesnė gali būti mikrobiotos sudėtis. Taip pat svarbu mažinti greitųjų angliavandenių kiekį ir juos keisti sudėtiniais angliavandeniais, kurių gausu avižose, sorose, grikiuose, bolivinėse balandose, ruduosiuose ryžiuose ir daržovėse. Tokie mitybos pokyčiai gali padėti mažinti nutukimo bei II tipo cukrinio diabeto riziką.

Kaip su senėjimo procesais susijęs stresas?

Patiriant stresą organizme gali suaktyvėti uždegiminiai procesai. Uždegimas yra svarbi organizmo apsauginė reakcija, padedanti kovoti su patogenais, tačiau užsitęsęs ar lėtinis uždegimas gali pažeisti sveikas ląsteles ir audinius. Dėl to didėja oksidacinis stresas, kuris gali prisidėti prie spartesnio ląstelių senėjimo. Pastebėta, kad žarnyno mikrobiota taip pat svarbi organizmo atsakui į stresą ir gali padėti sušvelninti neigiamas jo pasekmes.

Kaip žinoti, kad mūsų organizmas sensta per greitai?

Nėra vienos formulės, pagal kurią būtų galima nustatyti, ar organizmas sensta per greitai. Vis dėlto mitybos įpročių keitimas gali turėti teigiamą poveikį sveikatai. Tyrimai su pelėmis parodė, kad riebi mityba gali skatinti smegenų ląstelių senėjimo procesus, o skaidulomis ir probiotikais papildyta mityba – juos lėtinti. Panašūs procesai vyksta ir žmogaus organizme. Vartodami daugiau skaidulų ir probiotikų galime ne tik palankiai veikti žarnyno mikrobiotą, bet ir prisidėti prie lėtesnių su smegenų ląstelių senėjimu susijusių procesų.

Autorė Laima Samulė

Patogiausia era istorijoje

Vos prieš šimtmetį dauguma kasdienių darbų reikalavo fizinių pastangų. Vanduo buvo nešamas kibirais, skalbiniai švarinami rankomis, malkos kapojamos kirviu, o apsipirkti tekdavo keliauti pėsčiomis arba važiuoti arkliu. Šiandien tam pakanka paspausti kelis mygtukus arba tiesiog sėsti į automobilį. Patogumas, apie kurį ankstesnės kartos galėjo tik svajoti, tapo kasdienybe.

Žvelgiant į žmonijos istoriją, gyvename išskirtiniu laikotarpiu. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, medicinos pažanga, švarus geriamasis vanduo, kanalizacija, šildomi būstai ir saugesnės darbo sąlygos lėmė tai, kad vidutinė gyvenimo trukmė pasaulyje per pastarąjį šimtmetį pailgėjo daugiau nei dvigubai. Tai viena didžiausių civilizacijos pergalių. Tačiau kartu su ja atsirado naujas paradoksas – kasdienių fizinių pastangų paprasčiausiai nebeliko.

Skaičiuojama, kad suaugęs žmogus šiandien per dieną vidutiniškai sėdi 6–8 val., o biurų darbuotojai dar ilgiau. Ištirta, kad net reguliariai sportuojant ilgos nepertraukiamo sėdėjimo valandos didina širdies ir kraujagyslių ligų, II tipo cukrinio diabeto, ankstyvos mirties riziką.

Dar vienas ryškus pokytis – kasdienis judėjimas tapo pasirinkimu, ne būtinybe. Anksčiau žmogus judėdavo, nes kitaip negalėjo: reikėjo eiti į darbą, parsinešti maisto, pasirūpinti ūkiu ar namais. Dabar daugeliui fizinis aktyvumas persikelia į sporto klubą arba vakarinius pasivaikščiojimus. Paradoksalu, tačiau pirmą kartą istorijoje turime sąmoningai planuoti judėjimą tam, kad kompensuotume technologijų sukurtą patogumą.

Ne mažiau pasikeitė mūsų namai. Šildymas, oro kondicionieriai, indaplovės, skalbyklės, džiovyklės, elektriniai paspirtukai, nuotoliniai pulteliai, siurbliai robotai – kiekvienas šių išradimų atskirai atrodo menkas patogumas. Tačiau sudėję juos visus gauname aplinką, kurioje organizmui tenka vis mažiau natūralių iššūkių. Mokslininkai šį reiškinį apibūdina kaip komforto burbulą – pasaulį, kuriame beveik nebejaučiame nei šalčio, nei karščio, retai nešame sunkesnius daiktus ir vis rečiau turime judėti vien tam, kad atliktume kasdienes užduotis.

Tai nereiškia, kad technologijos tapo mūsų priešais. Priešingai – jos išgelbėjo milijonus gyvybių, sumažino traumų skaičių, palengvino sunkų fizinį darbą, suteikė daugiau laiko poilsiui ir šeimai. Tačiau kartu jos sukūrė aplinką, kurios žmogaus organizmas evoliucijos eigoje niekada nebuvo patyręs. Tad prasideda didysis komforto paradoksas: kuo mažiau pastangų reikalauja kasdienis gyvenimas, tuo daugiau jų turime sąmoningai susikurti patys, jei norime išlikti sveiki.

Kūnas vis dar akmens amžiuje

Pirmykštį žmogų šiandien priblokštų ne tik išmaniosios technologijos. Dar labiau nustebintų tai, kad maistas pasiekiamas per kelias minutes, namuose visus metus vyrauja panaši temperatūra, o daugelis žmonių gali praleisti visą dieną beveik nepatirdami fizinių pastangų. Tačiau yra vienas netikėtas faktas – genetiškai nuo tolimų protėvių skiriamės visai nedaug. Per dešimtis tūkstančių metų žmogaus biologija keitėsi gerokai lėčiau, nei gyvenimo būdas. Kitaip tariant, gyvename XXI a., bet mūsų organizmas vis dar veikia pagal taisykles, susiformavusias tada, kai maisto reikėjo ieškoti, o ne užsisakyti į namus.

Didžiąją žmonijos istorijos dalį judėjimas buvo būtina išlikimo sąlyga: teko medžioti, rinkti maistą, statyti pastogę, rūpintis šeima. Energija buvo brangi, todėl organizmas išmoko ją taupyti. Šis evoliucinis palikimas išliko iki šiol – mūsų smegenys vis dar linkusios rinktis lengvesnį kelią. Todėl liftas atrodo patrauklesnis už laiptus, o automobilis – už pasivaikščiojimą. Tai ne tinginystė, o milijonus metų formuotas biologinis mechanizmas.

Panašiai ir su maistu. Kai saldūs ar riebūs produktai buvo retenybė, stiprus potraukis prie jų didino išgyvenimo galimybes. Šiandien tas pats mechanizmas veikia prekybos centre, kuriame kaloringo maisto gausu, nors realaus bado grėsmės nebėra.

Mokslininkai šią situaciją vadina evoliuciniu neatitikimu – organizmas prisitaikęs prie vienokios aplinkos, o gyvena visai kitokioje. Tai nereiškia, kad turėtume atsisakyti pažangos. Tačiau primena svarbią tiesą: mūsų biologiniai poreikiai nepasikeitė taip greitai, kaip kito pasaulis. Todėl netgi patogiai gyvenant kūnui vis dar reikia judėti, patirti saikingų fizinių iššūkių ir kartais išeiti iš komforto zonos.

Komfortas, kuris silpnina

Žmogaus organizmas sukurtas pagal paprastą principą: tai, kas naudojama, stiprėja, o tai, kas nenaudojama, pamažu nyksta. Ši taisyklė galioja ne tik raumenims, bet ir kaulams, širdžiai, plaučiams, net pusiausvyros sistemai. Moksliniai tyrimai rodo, kad raumenų jėga ir masė pradeda mažėti stebėtinai greitai, jei jų neapkrauname. Vos per kelias savaites sumažėja ištvermė, silpnėja kojų raumenys, blogėja gliukozės apykaita. Organizmas tiesiog atsisako to, ko, jo manymu, nebereikia – juk kiekvienam raumeniui palaikyti būtina energija. Šiandien retas nešioja sunkius pirkinių krepšius, lipa laiptais aukštyn ar nueina kelis kilometrus vien tam, kad atliktų kasdienius reikalus. Net daugumą buities darbų, kurie anksčiau pareikalaudavo nemažai jėgų, perėmė buitinė technika. Patys to nepastebėdami, iš kasdienės dienos pašalinome daugybę mažų fizinių krūvių.

Paradoksalu, tačiau organizmui nėra didelio skirtumo, ar nejudame dėl ligos, ar dėl itin patogaus gyvenimo. Abiem atvejais jis prisitaiko prie mažesnio aktyvumo. Ekspertai pabrėžia, kad sveikatai svarbios ne tik treniruotės sporto salėje, bet ir nuolatinis judėjimas visą dieną: atsistoti nuo darbo stalo, paeiti pėsčiomis, rinktis laiptus vietoj lifto ar trumpam išeiti į lauką. Gera žinia ta, kad organizmas prisitaiko ne tik prie neveiklumo, bet ir prie aktyvumo. Net nedideli, tačiau reguliarūs kasdieniai judesiai ilgainiui stiprina raumenis, gerina širdies veiklą, padeda išsaugoti fizinį pajėgumą. Tad specialistai vis dažniau kalba ne apie intensyvų sportą, o apie aktyvesnę kasdienybę – tokią, kurioje judėjimas vėl tampa natūralia gyvenimo dalimi.

Kai nebejaučiame nei šalčio, nei karščio

Žiemą įsijungiame šildymą, vasarą – oro kondicionierių. Automobilyje, biure, prekybos centre ir namuose dažniausiai vyrauja panaši, maždaug 20–23 °C temperatūra. Nors toks komfortas malonus, mokslininkai pastebi, kad mūsų organizmas vis rečiau turi progą pasitelkti vieną svarbiausių gebėjimų – prisitaikyti prie temperatūros pokyčių. Žmogaus kūnas nuolat palaiko apie 37 °C temperatūrą. Kai sušąlame, susiaurėja kraujagyslės, pradedame drebėti, suaktyvėja medžiagų apykaita. Kai karšta, prakaituojame, išsiplečia kraujagyslės, kad kūnas galėtų atsivėsinti. Ši sudėtinga sistema, vadinama termoreguliacija, veikia lyg vidinis termostatas. Kaip ir raumenims, jai irgi reikia „treniruotės“.

Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukia rudasis riebalinis audinys. Skirtingai nei įprasti riebalai, jis energiją degina šilumai gaminti. Tyrimai rodo, kad trumpalaikis buvimas vėsesnėje aplinkoje gali suaktyvinti šio audinio veiklą ir pagerinti jautrumą insulinui bei medžiagų apykaitą. Tai nereiškia, kad reikia nuolat šalti, svarbiausia, kad organizmas retkarčiais patirtų natūralių temperatūros pokyčių.

Ne mažiau įdomus karščio poveikis. Šalyse, kur pirtis yra gyvenimo būdo dalis, pavyzdžiui, Suomijoje, ji vertinama ne tik kaip atsipalaidavimo vieta. Didelės apimties suomių tyrimai parodė, kad reguliariai pirtyje besilankantys žmonės rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, o mažesnė ankstyvos mirties rizika. Manoma, kad naudą lemia ne pati pirtis, o organizmo prisitaikymas prie karščio, geresnė kraujagyslių funkcija ir atsipalaidavimas.

Panašiai vertinamos ir maudynės šaltame vandenyje. Pastaraisiais metais jos išpopuliarėjo visame pasaulyje, tačiau mokslininkai ragina atskirti mokslo įrodymus nuo socialinių tinklų pažadų. Tyrimai rodo, kad reguliarus, saugus šalto vandens poveikis gali padėti organizmui geriau prisitaikyti prie šalčio, gerinti savijautą ir mažinti streso pojūtį. Vis dėlto kol kas trūksta įrodymų, kad tokios maudynės stiprina imunitetą ar gydo ligas.

Svarbiausia pamoka paprasta – mūsų organizmui nereikia nuolat gyventi nei šaltyje, nei karštyje. Visgi jam naudinga kartais išeiti iš nuolatinės komforto temperatūros. Trumpas pasivaikščiojimas vėsesniu oru, saikingas karštis pirtyje ar vasaros kaitra, jei laikomasi saugumo rekomendacijų, primena kūnui gebėjimus, kuriuos jis tobulino tūkstančius metų.

Maistas be pastangų

Dar niekada žmonijos istorijoje maistas nebuvo toks lengvai pasiekiamas. Tūkstančius metų žmonės didžiąją dienos dalį skirdavo tam, kad jo surastų: rinkdavo augalus, medžiodavo, žvejodavo, vėliau dirbdavo laukus, prižiūrėdavo gyvulius. Net ir prieš kelias dešimtis metų maisto gamyba namuose atimdavo gerokai daugiau laiko nei šiandien. Dabar dažnai pakanka kelių paspaudimų telefone – ir pietūs jau pakeliui.

Pasikeitė ne tik tai, kaip gauname maistą, bet ir jo sudėtis. Parduotuvių lentynose gausu itin perdirbtų produktų, jie sukurti taip, kad būtų ilgai išliekantys, patogūs vartoti ir ypač skanūs. Tokiuose produktuose gausu cukraus, druskos ir riebalų, kurie stipriai aktyvina smegenų atlygio sistemą. Dėl to suvalgyti daugiau, nei planavome, tampa gerokai lengviau.

Mokslininkai pabrėžia, kad mūsų sotumo mechanizmai evoliucionavo pasaulyje, kuriame kaloringas maistas buvo retenybė. Todėl organizmas vis dar linkęs kaupti energijos atsargas. Šiandien tai tampa iššūkiu – kalorijų gausu beveik visur, o jų gauti galima beveik be jokių pastangų.

Tai atspindi ir statistika. PSO duomenimis, nuo 1975 m. nutukimo paplitimas pasaulyje išaugo daugiau kaip tris kartus. Tyrimai taip pat rodo, kad daugelyje išsivysčiusių šalių žmonės kasdien suvartoja gerokai daugiau kalorijų nei prieš kelis dešimtmečius. Prie to prisideda ne tik didesnės porcijos, bet ir dažnesnis užkandžiavimas, itin perdirbto maisto gausa.

Paradoksalu, tačiau didžiausias iššūkis šiandien – ne rasti maisto, o laiku sustoti. Organizmas, tūkstančius metų mokytas nepraleisti progos pasisotinti, dar nespėjo prisitaikyti prie pasaulio, kuriame maisto netrūksta. Tad specialistai vis dažniau pabrėžia: svarbu ne tik tai, kiek valgome, bet ir kokį maistą renkamės. Kuo mažiau perdirbtas ir kuo ilgiau reikia kramtyti, tuo lengviau organizmui atpažinti, kada jau pasisotino.

Nepatogumai tapo nepakeliami?

Pamėginkite prisiminti, kada paskutinį kartą tiesiog laukėte. Be telefono rankoje. Be muzikos ausinėse. Be noro kas kelias sekundes patikrinti pranešimus. Daugeliui net penkios minutės eilėje parduotuvėje šiandien atrodo ilgesnės, nei pusvalandis laukimo prieš kelis dešimtmečius. Kodėl?

Atsakymo reikia ieškoti mūsų smegenyse. Kaskart gavę naują žinutę, pamatę įdomų vaizdo įrašą ar perskaitę naujieną, suaktyviname atlygio sistemą. Joje svarbų vaidmenį atlieka dopaminas – neuromediatorius, susijęs su motyvacija, smalsumu ir noru ieškoti naujų potyrių. Jis skatina tikėtis atlygio ir verčia jo ieškoti dar kartą. Problema ta, kad išmanieji telefonai, socialiniai tinklai ir daugelis skaitmeninių paslaugų sukurtos taip, jog nuolat pateiktų mažų, nenuspėjamų „apdovanojimų“ – naują pranešimą, patiktuką, vaizdo įrašą ar naujieną. Tokie trumpi malonumo impulsai lengvai tampa įpročiu. Smegenys pripranta prie nuolatinės stimuliacijos, todėl ramios akimirkos ima atrodyti neįprastos, kartais net varginančios.

Nuobodulys, kuris kadaise buvo natūrali kasdienybės dalis, tampa vis retesniu svečiu. Psichologai atkreipia dėmesį, kad būtent nuobodžiaudami dažniau sugalvojame naujų idėjų, geriau apmąstome problemas ar tiesiog leidžiame smegenims pailsėti. Kai kiekvieną laisvą minutę užpildome informacijos srautu, tokių progų lieka vis mažiau.

Tai nereiškia, kad telefonai ar technologijos kenkia savaime. Jie palengvina gyvenimą, padeda bendrauti ir dirbti. Visgi, kaip ir fiziniam kūnui, smegenims nenaudinga nuolatinė komforto būsena. Gebėjimas išbūti be išorinių dirgiklių, neskubėti iškart numalšinti nuobodulio ar nepatogumo tampa savotiška psichologine treniruote. Ir, pasak mokslininkų, ji gali būti ne mažiau svarbi nei kasdienis pasivaikščiojimas.

Kiek diskomforto mums reikia?

Gera žinia, kad organizmui nereikia ekstremalių išbandymų. Norint išsaugoti gerą savijautą, nebūtina bėgti maratonų, kasdien maudytis eketėje ar atsisakyti visų šiuolaikinių patogumų. Kur kas daugiau naudos duoda nedideli, bet reguliarūs iššūkiai, kurie natūraliai įsilieja į kasdienybę.

Specialistai vis dažniau kalba apie atsitiktinį judėjimą – fizinį aktyvumą, kuris nėra treniruotė, bet tampa dienos dalimi. Lipimas laiptais vietoj lifto, pasivaikščiojimas iki parduotuvės, sunkesnių pirkinių nešimas ar trumpesnės kelionės pėsčiomis padeda išjudinti organizmą ne prasčiau nei intensyvi treniruotė.

Panašiai yra ir su aplinka. Nebūtina visada palaikyti idealiai komfortiškos temperatūros. Dažniau pabūti gryname ore, trumpam pakęsti vasaros karštį ar gaivesnį orą, jei tai saugu ir nesukelia sveikatos problemų, – natūralus būdas palaikyti organizmo gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos.

Ne mažiau svarbios pertraukos nuo ekranų. Akimirkos be telefono, socialinių tinklų ar nuolatinio informacijos srauto leidžia pailsėti ne tik akims, bet ir smegenims. Tai padeda susigrąžinti gebėjimą susikaupti, ramiai išlaukti ir priimti tai, kad ne kiekviena laisva minutė turi būti užpildyta pramogomis.

Svarbiausia suprasti, kad technologijos nėra problema. Jos leidžia gyventi ilgiau, saugiau ir patogiau nei bet kada anksčiau. Tačiau neturėtų visiškai pakeisti judėjimo, buvimo gamtoje ar kitų natūralių kasdienybės pastangų. Didžiausia šiuolaikinio žmogaus užduotis – ne atsisakyti komforto, o sąmoningai palikti vietos tam, kas mūsų organizmui buvo įprasta tūkstančius metų.

Autorė Jūratė Survilė

Veikia raminamai

Kasdien daug laiko praleidžiame uždarose erdvėse, apsupti ekranų, triukšmo ir informacijos srauto. Tai aktyvina streso reakciją: didėja kortizolio kiekis, greitėja širdies ritmas, kyla kraujospūdis, o smegenys dirba didesnio budrumo režimu. Ilgainiui toks fonas sekina organizmą ir blogina savijautą.

Ištirta, kad buvimas gamtoje padeda slopinti šią reakciją. 20–30 min. žaliojoje aplinkoje gali sumažinti kortizolio lygį ir kraujospūdį, sulėtinti širdies ritmą. Tai susiję ir su autonomine nervų sistema: streso metu dominuoja simpatinė sistema, o gamtoje aktyviau veikia parasimpatinė, atsakinga už poilsį ir atsigavimą. Tad žmogus jaučiasi ramesnis, lengviau kvėpuoja, atsipalaiduoja raumenys. Smegenų vaizdinimo tyrimai, atlikti MRT ir fMRT metodais, rodo, kad gamta mažina migdolinio kūno aktyvumą – šis smegenų centras svarbus baimės ir streso reakcijoms. Tuo pat metu geriau veikia prefrontalinė žievė, atsakinga už dėmesį, sprendimų priėmimą ir emocijų kontrolę. Mokslininkai taip pat pastebi, kad gamtoje smegenys pailsi nuo ištisinio dirgiklių filtravimo. Natūralūs vaizdai ir garsai nukreipia dėmesį švelniai, be pastangų, todėl lengviau atsistato protinis pajėgumas. Gamta nėra tik maloni aplinka poilsiui – ji padeda sumažinti streso poveikį ir atkurti smegenų pusiausvyrą, netgi mažina depresijos, nerimo sutrikimų riziką.

Padeda susikaupti

Ar pastebėjote, kad pasivaikščiojus gamtoje lengviau susikaupti, aiškiau mąstyti ir greičiau rasti sprendimus? Mokslininkai tai aiškina dėmesio atkūrimo teorija. Kasdien smegenys nuolat naudoja valingą dėmesį – dirbame, skaitome, sprendžiame problemas, filtruojame gausybę informacijos. Ilgainiui šie ištekliai išsenka. Gamtoje dėmesį patraukia medžių ošimas, paukščių giesmės ar vandens tėkmė, tačiau tam nereikia didelių protinių pastangų. Dėl to smegenys gali pailsėti ir atkurti gebėjimą susikaupti. Tyrimai su studentais ir biurų darbuotojais rodo, kad pasivaikščiojus žaliosiose erdvėse geriau veikia darbinė atmintis, lengviau sprendžiamos užduotys. Trumpa pertrauka gamtoje – ne laiko švaistymas, o veiksmingas būdas atgauti protinį darbingumą.

Skatina kūrybiškumą

Būti gamtoje naudinga ne tik dėmesiui, bet ir kūrybiškumui. Kai smegenys pailsi nuo nepertraukiamo informacijos srauto ir kasdienių dirgiklių, joms lengviau kurti naujas idėjas ir ieškoti nestandartinių sprendimų. Tyrimai rodo, kad pabuvę žaliosiose erdvėse žmonės geriau atlieka kūrybinio mąstymo užduotis, o jų idėjos būna originalesnės. Manoma, kad natūrali aplinka sumažina protinį nuovargį ir leidžia smegenims laisviau jungti skirtingą informaciją. Neatsitiktinai daugelis pripažįsta geriausias mintis sugalvojantys ne prie darbo stalo, o vaikščiodami parke, miške ar pajūriu.

Kiek laiko reikia praleisti gamtoje?

Gera žinia ta, kad teigiamą gamtos poveikį galima pajusti greičiau, nei daugelis įsivaizduoja. Nustatyta, kad vos 10 min. žaliojoje erdvėje gali pagerinti nuotaiką ir sumažinti įtampą, o ryškesni fiziologiniai pokyčiai – mažesnis kortizolio kiekis ir ramesnė širdies veikla – fiksuojami po 20–30 min. Ilgalaikę naudą atskleidė didelės apimties tyrimai. Įrodyta, kad žmonės, kurie gamtoje praleidžia bent 120 min. per savaitę, dažniau savo sveikatą ir emocinę savijautą vertina kaip gerą. Šios dvi valandos nebūtinai turi būti praleistos iš karto – jas galima paskirstyti per visą savaitę. Svarbiausia – reguliarumas. Net trumpi, bet dažni pasivaikščiojimai gamtoje gali tapti paprastu būdu mažinti kasdienį stresą ir palaikyti gerą psichologinę savijautą.

Miškas, parkas, o gal pajūris?

Nors didžiausią poveikį paprastai siejame su mišku, moksliniai tyrimai rodo, kad teigiamai veikia beveik visos natūralios aplinkos. Miškas padeda geriausiai atsiriboti nuo miesto triukšmo ir kasdienių dirgiklių, todėl jame žmonės dažniausiai patiria didžiausią atsipalaidavimą. Tačiau ir miesto parkai, sodai ar kitos žaliosios erdvės mažina stresą, gerina nuotaiką, padeda atgauti dėmesio koncentraciją.

Vis daugiau dėmesio sulaukia vadinamosios mėlynosios erdvės – jūros, ežerai, upės. Ištirta, kad buvimas prie vandens siejamas su geresne emocine savijauta, mažesniu nerimu ir didesniu atsipalaidavimu. Manoma, kad prie to prisideda ne tik vaizdas, bet ir ritmingi bangų ar tekančio vandens garsai, kurie padeda sumažinti protinę įtampą.

Kalnų aplinka taip pat siejama su geresne psichologine savijauta, nors mokslininkai mano, kad dalį šio poveikio lemia ne vien kraštovaizdis, bet ir didesnis fizinis aktyvumas. Vis dėlto svarbiausia išvada paprasta – didžiausią naudą suteikia ta gamtos vieta, kurioje žmogus jaučiasi gerai ir kurią gali lankyti reguliariai. Net netoliese esantis parkas ar nedidelis sodas gali būti vertingesnis nei retai aplankomas tolimas miškas.

Įtraukti į kasdienybę

Norint pajusti teigiamą gamtos poveikį, nebūtina planuoti ilgos išvykos į mišką ar kalnus. Netgi nedideli reguliarūs įpročiai padeda mažinti stresą, gerina nuotaiką ir suteikia smegenims daugiau poilsio.

• Pradėti dieną trumpu pasivaikščiojimu. 20 min. ryte lauke padės lengviau įsivažiuoti į dieną.
• Išeiti į lauką per pietų pertrauką. Bent dalį pietų laiko praleisti parke, kieme ar prie žaliosios erdvės.
• Rinktis maršrutą per parką ar skverą. Einant į darbą ar grįžtant namo, rinktis kelią, kuriame daugiau žalumos.
• Savaitgaliais skirti laiko ilgesniam pasivaikščiojimui. Tai gali būti žygis miške, pasivaikščiojimas prie ežero ar laikas pajūryje.
• Dirbti ar skaityti lauke, jei tik įmanoma. Kartais užtenka persikelti į balkoną, sodą ar artimiausią parką.
• Įsileisti daugiau augalų į namus ir darbo vietą. Nors jie nepakeičia buvimo gamtoje, padeda kurti jaukesnę ir ramesnę aplinką.
• Planuoti laiką gamtoje iš anksto. Jei pasivaikščiojimai taps įprasta dienotvarkės dalimi, juos bus lengviau išlaikyti.

Svarbiausia – ne tobulumas, o reguliarumas. Kuo dažniau gamta tampa kasdienybės dalimi, tuo daugiau galimybių suteikiame sau pailsėti ir atgauti jėgas.

Autorė Jūratė Survilė

Apie sąvoką

Žodis „somatinis“ kilęs iš graikų kalbos žodžio soma, reiškiančio kūną. Somatinis dvasingumas – tai požiūris, kad žmogaus vidinis gyvenimas, emocijos ir dvasinė patirtis neatsiejami nuo fizinio kūno. Kitaip tariant, kūnas laikomas svarbia emocinės ir psichologinės patirties dalimi.

Ilgą laiką dvasingumas daugiausia buvo siejamas su malda, meditacija ar savirefleksija. Somatinis dvasingumas grįstas platesne samprata – emocinė ir dvasinė patirtis neatsiejama nuo kūno, todėl svarbus kvėpavimas, raumenų įtampa, širdies ritmas ir kiti fiziologiniai signalai.

Pastaraisiais metais ši kryptis sulaukė daug dėmesio. Viena to priežasčių – spartus neuromokslų vystymasis ir vis daugiau tyrimų, atskleidžiančių glaudų ryšį tarp smegenų, nervų sistemos ir viso organizmo. Žmonės vis dažniau domisi autonominės nervų sistemos veikla, streso poveikiu organizmui, kvėpavimo praktikomis ir būdais, kaip reguliuoti emocinę būseną.

Pastaraisiais dešimtmečiais išaugęs susidomėjimas psichologinėmis traumomis paskatino daugiau kalbėti apie tai, kad stiprūs išgyvenimai gali ilgam paveikti ne tik emocinę savijautą, bet ir miegą, virškinimą, raumenų įtampą ar kitus fiziologinius procesus. Būtent iš čia kilo populiari mintis, kad emocijas svarbu ne tik suprasti ar įvardyti, bet ir išjausti per kūno pojūčius.

Mokslas patvirtina, kad emocijos ir stresas sukelia apčiuopiamų fiziologinių pokyčių organizme. Tačiau teiginys, jog traumos tiesiogine prasme kaupiasi konkrečiose kūno vietose, iki šiol nėra įrodytas. Todėl somatinis dvasingumas šiandien vertinamas kaip įvairių idėjų visuma, kurioje persipina moksliškai pagrįstos žinios apie kūno ir proto ryšį bei populiaresnės, tačiau ne visuomet įrodymais paremtos teorijos.

Ar emocijos iš tiesų kaupiasi?

Teiginys, kad emocijos ir traumos kaupiasi kūne, šiandien dažnai girdimas socialiniuose tinkluose, tinklalaidėse ar saviugdos literatūroje. Mokslininkai ragina to nesuprasti pažodžiui. Šiuolaikiniai tyrimai patvirtina, kad emocijos daro didelę įtaką organizmo veiklai, tačiau nėra įrodymų, jog jos metų metus fiziškai daro įtaką konkretiems raumenims ar vidaus organams.

Patyrus stresą, baimę ar pyktį, organizme akimirksniu suaktyvėja autonominė nervų sistema. Tai nevalingai veikianti nervų sistemos dalis, reguliuojanti širdies ritmą, kvėpavimą, kraujospūdį, virškinimą ir daug kitų gyvybiškai svarbių funkcijų. Reaguodamas į grėsmę organizmas išskiria streso hormonus – adrenaliną ir kortizolį. Dėl to padažnėja pulsas, kvėpavimas tampa paviršutiniškesnis, įsitempia raumenys, pakyla kraujospūdis, o energijos atsargos mobilizuojamos greitai reakcijai. Jei stresas trumpalaikis, šie pokyčiai yra natūrali apsauginė reakcija. Tačiau ilgai trunkantis emocinis krūvis gali sutrikdyti organizmo pusiausvyrą. Nuolat padidėjusi kortizolio koncentracija siejama su miego sutrikimais, silpnesniu imuniniu atsaku, lėtiniais uždegiminiais procesais, didesne širdies ir kraujagyslių ligų, depresijos rizika. Ilgainiui gali atsirasti nuolatinė raumenų įtampa, galvos, kaklo ar nugaros skausmai.

Būtent taip aiškinami psichosomatiniai sutrikimai – būklės, kai psichologiniai veiksniai prisideda prie fizinių simptomų radimosi ar jų paūmėjimo. Tai nereiškia, kad skausmas ar kiti negalavimai įsivaizduojami. Priešingai, simptomai realūs, bet juos lemia sudėtinga nervų, hormonų, imuninės sistemos ir smegenų sąveika.

Vis dėlto populiarūs teiginiai, kad pyktis kaupiasi kepenyse, baimė – inkstuose, o liūdesys – pečiuose, nėra pagrįsti moksliniais įrodymais. Taip pat nepatvirtinta, kad konkreti trauma daug metų fiziškai išlieka tam tikrame raumenyje ir gali būti išlaisvinta vien masažu ar specialiais pratimais. Nors daugelis žmonių stresą jaučia panašiose kūno vietose – pečiuose, kakle, žandikaulyje ar pilve, šios reakcijos yra individualios ir priklauso nuo nervų sistemos veiklos, ankstesnių patirčių, bendros sveikatos būklės, gyvenimo būdo. Tikslesnis teiginys – ne tai, kad emocijos kaupiasi kūne, o tai, kad jos keičia organizmo veiklą. Jei stresas užsitęsia, šie pokyčiai gali tapti ilgalaikiai ir paveikti tiek fizinę, tiek psichikos sveikatą. Būtent šį glaudų kūno ir emocijų ryšį šiandien vis aktyviau tyrinėja neuromokslai ir psichologija.

Kodėl kūnas prisimena stresą?

Po stiprių emocinių išgyvenimų organizmas gali dar ilgai išlaikyti padidėjusio budrumo būseną. Taip nutinka, nes stresas paveikia ne tik mintis, bet ir autonominę nervų sistemą, kuri reguliuoja kvėpavimą, širdies ritmą, kraujospūdį, virškinimą ir kitus gyvybiškai svarbius procesus.

Autonominę nervų sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys – simpatinė ir parasimpatinė. Simpatinė nervų sistema mobilizuoja organizmą veikti: dažnina širdies ritmą, greitina kvėpavimą, nukreipia kraujotaką į raumenis ir paruošia kūną susidoroti su pavojumi. Parasimpatinė sistema atlieka priešingą funkciją – sulėtina širdies plakimą, skatina virškinimą, padeda atsipalaiduoti ir atkurti energijos atsargas. Sveikame organizme šios dvi sistemos nuolat keičia viena kitą, leisdamos prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos sąlygų.

Susidūręs su grėsme žmogus paprastai patiria vadinamąją „kovok–bėk–sustink“ reakciją. Tai evoliuciškai susiformavęs išgyvenimo mechanizmas, padėjęs mūsų protėviams greitai reaguoti į pavojų. Šiandien tikrų fizinių grėsmių pasitaiko gerokai rečiau, tačiau organizmas panašiai reaguoja ir į psichologinį stresą: konfliktus, finansinius sunkumus, darbo krūvį ar net nuolatinį informacijos srautą.

Didžiausia problema kyla tuomet, kai grėsmės signalas neišsijungia. Jei stresas tęsiasi savaites ar mėnesius, nervų sistema gali veikti padidėjusio budrumo režimu. Tokiu atveju žmogų gali varginti nuolatinė raumenų įtampa, sutrikęs miegas, padidėjęs dirglumas, jautrumas garsams, sunkumai susikaupti ar nuovargis. Mokslininkai šį reiškinį sieja su organizmo prisitaikymu prie ilgalaikio streso – nuolat aktyvuojamos streso sistemos ilgainiui pačios tampa fiziologinių pokyčių priežastimi.

Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukė polivagalinė teorija, kurią pasiūlė amerikiečių neuromokslininkas Stephenas Porgesas. Jo teigimu, klajoklis nervas atlieka itin svarbų vaidmenį reguliuojant emocijas, socialinį bendravimą ir organizmo reakciją į saugumą ar grėsmę. Ši teorija tapo itin populiari tarp psichoterapeutų ir traumų specialistų, nes padeda aiškinti, kodėl saugumo jausmas, kvėpavimo pratimai ar socialinis ryšys padeda nusiraminti. Vis dėlto mokslinėje bendruomenėje polivagalinė teorija vertinama nevienareikšmiškai. Nors neabejojama klajoklio nervo reikšme autonominės nervų sistemos veiklai, dalis teorijos teiginių iki šiol nėra patvirtinti eksperimentiniais tyrimais. Tad specialistai ragina ją vertinti kaip įdomų ir perspektyvų modelį, bet ne kaip galutinai įrodytą žmogaus emocijų veikimo paaiškinimą.

Šiuolaikinis mokslas vis labiau sutaria dėl vieno – ilgalaikis stresas gali pakeisti nervų sistemos veiklą ir paveikti tai, kaip organizmas reaguoja į aplinką. Po sunkių išgyvenimų žmogui kartais prireikia nemažai laiko, kol kūnas vėl ima jaustis saugus, net jei pavojus jau seniai praėjęs.

Įsiklausyti į organizmą

Raginimas klausytis savo kūno neretai skamba miglotai ar net mistiškai, tačiau moksliniu požiūriu jis turi konkretų pagrindą. Tai reiškia gebėjimą pastebėti organizmo siunčiamus signalus ir į juos atsižvelgti, užuot nuolat ignoravus. Kasdienybėje tai gali būti visai paprasti dalykai: pastebėti, kad po įtemptos darbo dienos pečiai nevalingai pakilę, žandikaulis stipriai sukąstas, o kvėpavimas paviršutiniškas. Suprasti, kad nuolatinis nuovargis nėra tinginystės požymis, o signalas, jog organizmui reikia poilsio. Ne mažiau svarbu išmokti atskirti fiziologinį alkį nuo emocinio valgymo, kai maistas tampa būdu nusiraminti, sumažinti įtampą ar nuslopinti nemalonias emocijas. Šį gebėjimą mokslininkai vadina interocepcija – tai vidinių kūno signalų jutimas ir jų interpretavimas. Interocepcija leidžia pajusti ne tik alkį ar troškulį, bet ir širdies plakimą, kvėpavimo pokyčius, raumenų įtampą, sotumą, skausmą, net pirmuosius nerimo požymius. Tyrimai rodo, kad geresnė interocepcija siejama su didesniu emociniu sąmoningumu ir veiksmingesniu streso valdymu.

Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad įsiklausyti į kūną nereiškia nuolat analizuoti kiekvieną pojūtį ar ieškoti paslėptų ligų ženklų. Taip pat nereikėtų manyti, kad kiekvienas fizinis pojūtis turi gilią emocinę ar dvasinę prasmę. Kartais įsitempę pečiai reiškia tiesiog ilgą darbo dieną prie kompiuterio, o nuovargis – miego trūkumą.

Kūno signalai vertingiausi tuomet, kai vertinami visapusiškai – atsižvelgiant į gyvenimo būdą, emocinę būseną ir bendrą sveikatą. Jie gali tapti naudingu priminimu sulėtinti tempą, pailsėti, daugiau judėti ar pasirūpinti emocine savijauta. Tačiau neturėtų pakeisti profesionalaus medicininio įvertinimo, jei simptomai nepraeina ar stiprėja.

Naudingos praktikos

Nors stebuklingų būdų akimirksniu atsikratyti streso nėra, kasdienės praktikos gali padėti nervų sistemai greičiau grįžti į pusiausvyros būseną. Jų poveikis nėra mistinis – jis grindžiamas fiziologiniais procesais.

Viena paprasčiausių priemonių – sąmoningas, lėtas kvėpavimas. Lėčiau ir giliau kvėpuojant aktyvinama parasimpatinė nervų sistema, atsakinga už atsipalaidavimą. Sulėtėja širdies ritmas, mažėja kraujospūdis, o smegenys gauna signalą, kad tiesioginio pavojaus nėra. Tyrimai rodo, kad net kelios minutės ramaus kvėpavimo gali sumažinti nerimo pojūtį.

Ne mažiau naudingas lėtas vaikščiojimas, ypač gamtoje. Ritmingas judėjimas padeda mažinti streso hormonų kiekį, gerina nuotaiką ir skatina endorfinų – natūralių geros savijautos medžiagų – išsiskyrimą. Be to, vaikščiojimas leidžia nukreipti dėmesį nuo įkyrių minčių ir mažina psichinę įtampą.

Vis daugiau mokslinių įrodymų sukaupta ir apie jogą, kuri jungia judesį, kvėpavimą, dėmesio sutelkimą. Reguliari joga gali mažinti nerimo simptomus, gerinti miego kokybę, padėti lengviau reguliuoti emocijas. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad ji neturėtų būti laikoma psichikos sutrikimų gydymo pakaitalu.

Paprasti tempimo pratimai irgi naudingi, ypač jei dėl streso kaupiasi raumenų įtampa. Tempimas gerina kraujotaką, didina judrumą, padeda sumažinti kaklo, pečių ir nugaros raumenų įsitempimą, kuris dažnai lydi ilgalaikį stresą.

Dar viena gerai ištirta technika – progresuojantis raumenų atpalaidavimas. Jo metu paeiliui įtempiamos ir atpalaiduojamos skirtingos raumenų grupės. Toks pratimas padeda aiškiau pajusti skirtumą tarp įtampos ir atsipalaidavimo, sykiu mažina nervų sistemos aktyvumą. Ši metodika rekomenduojama kenčiantiems nuo nerimo ar nemigos.

Plačiai tiriami dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) pratimai. Jie moko stebėti savo mintis, emocijas ir kūno pojūčius, bet jų nevertinti. Reguliari praktika siejama su geresniu emocijų valdymu, mažesniu streso lygiu, gebėjimu susidoroti su kasdieniais sunkumais.

Svarbiausias organizmo atsigavimo procesas vyksta miegant, todėl kokybiškas miegas – viena veiksmingiausių priemonių nervų sistemai atkurti. Miegant normalizuojasi hormonų pusiausvyra, vyksta smegenų atsigavimo procesai, o emociniai išgyvenimai integruojami ir apdorojami. Nuolatinis miego trūkumas didina dirglumą, nerimą ir jautrumą stresui.

Ne mažiau svarbus reguliarus fizinis aktyvumas. Spartus ėjimas, plaukimas, važiavimas dviračiu ar jėgos pratimai – bet koks judėjimas padeda mažinti kortizolio koncentraciją, gerina nuotaiką, stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą, didina atsparumą stresui. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda ne intensyvios, retkarčiais atliekamos treniruotės, o reguliarus, ilgalaikis fizinis aktyvumas.

Visos šios praktikos veikia skirtingai, tačiau jų tikslas tas pats – padėti organizmui greičiau pereiti iš nuolatinio budrumo į ramybės būseną. Nors jos negali panaikinti visų sunkumų, reguliariai taikomos gali tapti svarbia emocinės ir fizinės sveikatos stiprinimo dalimi.

Kai prireikia daugiau…

Nors aptarti pratimai ir metodai leidžia mažinti kasdienę įtampą ir stiprinti emocinį atsparumą, jie nėra universalus sprendimas visoms psichikos sveikatos problemoms. Specialistai pabrėžia, kad šios priemonės veiksmingiausios kaip bendros savijautos gerinimo ar gydymo papildymo būdas, tačiau negali pakeisti profesionalios pagalbos.

Sergant depresija vien kūno praktikos paprastai nepašalina pagrindinių ligos simptomų – nuolatinio prislėgtumo, motyvacijos stokos, beviltiškumo ar susidomėjimo gyvenimu praradimo. Panašiai ir potrauminio streso sutrikimo atveju vien atsipalaidavimo pratimų nepakanka įveikti pasikartojančių prisiminimų, emocinio sustingimo ar padidėjusio budrumo. Tokiais atvejais veiksmingiausios moksliškai pagrįstos psichoterapijos metodikos, o prireikus ir medikamentinis gydymas.

Profesionali pagalba būtina ir panikos sutrikimo, stipraus nerimo ar valgymo sutrikimų atvejais. Nors kvėpavimo pratimai švelnina panikos priepuolio simptomus, jie neišsprendžia sutrikimo priežasties. Dėl valgymo sutrikimų emocinis santykis su maistu yra gerokai sudėtingesnis nei vien streso valdymo klausimas, todėl dažniausiai reikalinga kelių specialistų – gydytojų, psichologų, dietologų – pagalba.

Svarbu prisiminti, kad psichikos sutrikimai nėra valios ar motyvacijos stoka, todėl jų neįmanoma įveikti vien meditacija, joga ar kitomis savigalbos priemonėmis. Šios praktikos gali sumažinti įtampą, pagerinti miego kokybę, padėti geriau pažinti kūno signalus ir sustiprinti gydymo poveikį, tačiau jos neturėtų tapti alternatyva moksliškai pagrįstam gydymui.

Jei prislėgta nuotaika, nerimas ar kiti emociniai sunkumai tęsiasi kelias savaites, trukdo dirbti, mokytis, palaikyti santykius, verta kreiptis į psichikos sveikatos specialistą. Kuo anksčiau suteikiama pagalba, tuo didesnė tikimybė greičiau atgauti emocinę pusiausvyrą ir gyvenimo kokybę.

Autorė Jūratė Survilė

Lina Kalnikaitė

Vis dažniau kalbama apie tai, kad fizinė savijauta glaudžiai susijusi su emocine būsena, patiriamu stresu ir vidiniais išgyvenimais. Kur baigiasi medicininiai paaiškinimai ir prasideda gilesni savęs pažinimo ieškojimai? Į šiuos ir kitus klausimus atsako energetinių praktikų specialistė Lina Kalnikaitė.

Vis dažniau kalbama apie kūno ir emocinės būsenos ryšį. Kaip jį aiškinate ir kokią vietą jis užima jūsų veikloje?

Mano požiūriu, kūnas ir emocinė būsena yra glaudžiai susiję. Per savo praktiką ne kartą įsitikinau, kad ilgalaikis stresas, slopinamos emocijos, vidiniai konfliktai ar nuolatinis savo poreikių ignoravimas anksčiau ar vėliau atsispindi ir fizinėje savijautoje.

Todėl mano darbe šis ryšys užima labai svarbią vietą – visada ieškau ne tik to, kas vyksta, bet ir kodėl tai vyksta. Man svarbu suprasti visą žmogaus istoriją – jo išgyvenimus, emocinę būseną ir tai, kas galėjo turėti įtakos dabartinei savijautai. Tik tada galiu dirbti ne su pasekmėmis, o su tuo, kas slypi giliau.

Kada fizinis skausmas gali būti ne tik medicininė, bet ir emocinė ar dvasinė problema? Kokie ženklai tai išduoda?

Pirmieji pokyčiai prasideda ne fiziniame kūne, o žmogaus energetiniame lauke. Jame atsiradęs disbalansas kurį laiką gali būti nejaučiamas, tačiau ilgainiui ima keistis savijauta – atsiranda energijos stoka, vidinis sunkumas, nuolatinė įtampa, dingsta gyvenimo džiaugsmas, o kartais ir aiškus krypties pojūtis.

Jei šie signalai ilgą laiką ignoruojami, kūnas pradeda kalbėti garsiau. Ir fizinis skausmas dažnai tampa ne pradžia, o pasekme – ženklu, kad žmogus per ilgai nepaisė vidinės būsenos. Tai nereiškia, kad kiekvienas skausmas yra emocinės ar dvasinės kilmės. Tačiau tokiais atvejais verta pažvelgti plačiau ir ieškoti ne tik fizinių, bet ir emocinių bei energetinių priežasčių.

Kaip atskirti, kada verta ieškoti emocinių ar dvasinių negalavimo priežasčių, o kada svarbiausia nedelsti ir kreiptis į gydytoją?

Jeigu skausmas yra ūmus, intensyvus, lydi aukšta temperatūra, kraujavimas, staigus organų veiklos sutrikimas ar kiti pavojingi simptomai – pirmenybė visada tenka tradicinei medicinai. Gydytojai suteikia būtinąją pagalbą, suvaldo ūminę būklę ir apsaugo gyvybę.

Dvasinės ir emocinės paieškos niekada neturi pakeisti būtinojo gydymo – jos turi jį papildyti. Geriausias rezultatas pasiekiamas tuomet, kai veikiama išvien: medicina sutvarko fizines pasekmes kūne, o energetinės ir dvasinės praktikos padeda pašalinti šaknį – priežastį, kodėl ta liga ar skausmas apskritai atsirado.

Kokios gyvenimo situacijos ar išgyvenimai dažniausiai atsispindi fizinėje savijautoje?

Dažniausiai fizinėje savijautoje atsispindi ilgalaikis stresas, netektys, skyrybos, konfliktai šeimoje ar darbe, finansinis nesaugumas, perdegimas, neišsakytos emocijos, ilgą laiką slopinamas pyktis, baimė, kaltė. Taip pat situacijos, kai žmogus nuolat ignoruoja savo poreikius, palaiko toksiškus santykius, dirba nemėgstamą darbą arba ilgą laiką gyvena nuolatinėje įtampoje.

Tačiau iš savo praktikos matau dar vieną dalyką – daugelis žmonių pripranta prie tokios savijautos. Jie ima manyti, kad nuolatinis nuovargis, įtampa ar skausmas yra natūrali gyvenimo dalis arba neišvengiama amžiaus pasekmė. Mano požiūriu, kūnas taip siunčia signalą, kad kažkas gyvenime ar vidinėje būsenoje reikalauja dėmesio ir pokyčių.

Jeigu žmogų nuolat vargina skausmai ar nuovargis, tačiau medicininiai tyrimai rimtų sutrikimų nerodo, nuo kokių pokyčių rekomenduotumėte pradėti?

Jeigu medicininiai tyrimai rimtų sutrikimų nerodo, pirmiausia rekomenduočiau nenumoti į tai ranka ir nesusitaikyti su mintimi, kad „taip tiesiog yra“. Nuolatinis nuovargis ar skausmas nėra būsena, prie kurios reikėtų priprasti.

Tokiu atveju siūlyčiau pradėti nuo konkrečių dalykų – įvertinti miego kokybę, fizinį aktyvumą, mitybą, kasdienius įpročius ir rutiną. Ar normaliai ilsitės? Ar skiriate laiko atsipalaidavimui ir kokybiškam poilsiui? Taip pat verta atkreipti dėmesį į ilgalaikį stresą ir jo šaltinius, nes jie daro didelę įtaką savijautai.

Svarbiausia – ne kuo greičiau nuslopinti simptomą, o suprasti, kodėl jis apskritai atsirado ir tik radus priežastį galima tikėtis ilgalaikių pokyčių.

Jūsų praktikoje turbūt netrūksta istorijų, kai pasikeitęs žmogaus santykis su savimi pakeitė ir jo savijautą. Koks atvejis labiausiai įsiminė?

Per savo praktiką mačiau ne vieną istoriją, kai pasikeitus žmogaus požiūriui į save keitėsi ir jo savijauta. Vienas labiausiai įsiminusių atvejų buvo klientas, kuris ilgą laiką gyveno nuolatinėje įtampoje, visų poreikius kėlė aukščiau už savuosius ir nekreipė dėmesio į siunčiamus kūno signalus.

Didžiausias lūžis įvyko ne per vieną dieną. Jis prasidėjo tada, kai žmogus leido sau sustoti, pažvelgti į savo gyvenimą ir prisiimti atsakomybę už vidinę būseną. Nuo to momento pradėjo keistis ne tik jo emocinė būsena, bet ir fizinė savijauta. Tokios istorijos man primena, kad kūno pokyčiai dažnai prasideda nuo vidinių pokyčių.

Kaip bėgant metams keičiasi emocinės ir dvasinės sveikatos suvokimas?

Manau, kad iš esmės žmonės labai nepasikeitė. Daugelis vis dar pirmiausia ieško greito sprendimo – kaip kuo greičiau atsikratyti nemalonių pojūčių ar problemos. Tik tada, kai įprasti būdai nepadeda, dalis jų pradeda ieškoti gilesnių priežasčių ir domėtis savo emocine ar dvasine būsena.

Tačiau pastebiu ir kitą tendenciją – vis daugiau žmonių nesigėdija apie tai kalbėti. Temos, kurios anksčiau buvo laikomos tabu, šiandien aptariamos daug atviriau. Tai padeda žmonėms lengviau ieškoti pagalbos ir daugiau dėmesio skirti ne tik fizinei, bet ir vidinei savijautai.

Jeigu šio interviu skaitytojas prisimintų tik vieną jūsų mintį apie kūno ir vidinės savijautos ryšį, kokia ji būtų?

Nereikėtų laukti, kol kūnas pradės kalbėti skausmu. Kuo anksčiau išmokstame pastebėti savo emocinę, fizinę ir energetinę būseną, tuo daugiau galimybių turime pasirūpinti savimi laiku.

Autorė Jūratė Survilė

Kas iš tiesų yra biohakingas?

Biohakingas – Jungtinėse Valstijose išpopuliarėjęs terminas, apibūdinantis pastangas pasitelkti mokslo žinias, technologijas ir gyvenimo būdo pokyčius žmogaus savijautai bei organizmo veiklai gerinti. Pats žodis sudarytas iš dviejų dalių: „bio“, reiškiančios gyvybę, ir „hakingas“, informacinių technologijų pasaulyje siejamas su sistemų optimizavimu. Šiandien biohakingu dažniausiai vadinamos strategijos, padedančios gerinti energijos lygį, miego kokybę, koncentraciją, fizinį pajėgumą ir bendrą savijautą.

Vis dėlto po šiuo skambiu terminu slepiasi skirtingi dalykai. Vienoje pusėje – moksliškai pagrįsti įpročiai: kokybiškas miegas, reguliarus fizinis aktyvumas, rytinė dienos šviesa, streso valdymas ir visavertė mityba. Kitoje – socialiniuose tinkluose populiarinami „stebuklingi“ maisto papildai, ekstremalios procedūros ar brangūs prietaisai, kurių veiksmingumas dažnai nėra patvirtintas patikimais moksliniais tyrimais.

Pastaraisiais metais vis daugiau ekspertų ragina kritiškiau vertinti patį biohakingo terminą. Žmogaus organizmas nėra kompiuteris, kurį galima „nulaužti“ ar akimirksniu optimizuoti vienu triuku. Kur kas tikslesnis požiūris – sudaryti organizmui sąlygas veikti taip, kaip jis evoliuciškai prisitaikęs: laikytis reguliaraus miego režimo, pakankamai judėti, kasdien būti natūralioje dienos šviesoje ir skirti užtektinai laiko poilsiui. Todėl šiuolaikinėje mokslinėje diskusijoje vis dažniau kalbama ne apie organizmo „nulaužimą“, o apie biologinių ritmų ir natūralių fiziologinių procesų palaikymą.

Miegas – svarbiausias ir dažniausiai nuvertinamas „biohakas“

Miegas – vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių energijos lygį ir bendrą savijautą. Jo metu smegenys apdoroja dienos informaciją, organizmas atkuria audinius, reguliuoja hormonų veiklą ir stiprina imuninę sistemą. Net pažangiausi biohakingo metodai negali kompensuoti nuolatinio miego trūkumo.

Norint geriau išsimiegoti, pirmiausia verta pasirūpinti tamsa. Žmogaus organizmas itin jautriai reaguoja į šviesą – net silpnas apšvietimas vakare gali slopinti miego hormono melatonino gamybą. Kai akys fiksuoja šviesą, smegenys gauna signalą, kad diena dar nesibaigė, todėl pasiruošimas miegui sulėtėja. Tyrimai rodo, kad miegojimas apšviestoje aplinkoje gali būti susijęs ne tik su prastesne miego kokybe, bet ir su medžiagų apykaitos pokyčiais. Net nedidelis šviesos kiekis naktį gali paveikti gliukozės reguliaciją, širdies ritmą ir kitus organizmo procesus. Nors vienkartinis poveikis greičiausiai nepadarys žalos, ilgainiui nuolatinis miegas šviesioje aplinkoje gali trikdyti natūralius biologinius ritmus. Todėl prieš miegą rekomenduojama riboti ekranų naudojimą, uždengti ar išjungti šviečiančius elektronikos indikatorius, o prireikus naudoti užtemdančias užuolaidas. Kuo tamsesnis miegamasis, tuo lengviau organizmui suprasti, kad atėjo laikas poilsiui.

Ne mažiau svarbi ir kambario temperatūra. Artėjant miegui kūno temperatūra natūraliai mažėja – tai vienas pagrindinių signalų, padedančių užmigti. Jei miegamajame per karšta, šis procesas sutrinka, todėl užmigti gali būti sunkiau, o miegas tampa ne toks gilus. Dauguma specialistų rekomenduoja miegamajame palaikyti maždaug 16–19 °C temperatūrą. Nors individualūs poreikiai skiriasi, vėsesnė aplinka dažniausiai yra palankesnė kokybiškam poilsiui nei pernelyg šilta.

Trečias svarbus veiksnys – reguliarus miego režimas. Daugelis darbo dienomis miega trumpiau, o savaitgaliais bando atsigriebti. Tačiau biologinis laikrodis tokį ritmą vertina nepalankiai. Dideli miego laiko svyravimai gali sutrikdyti cirkadinius ritmus, kurie reguliuoja ne tik miegą, bet ir hormonų išsiskyrimą, energijos lygį, apetitą bei medžiagų apykaitą. Kai kasdien gulamasi ir keliamasi panašiu metu, organizmas tiksliau žino, kada gaminti melatoniną, kada palaikyti budrumą ir kada ruoštis poilsiui. Dėl to dažnai pagerėja ne tik miego kokybė, bet ir dėmesio koncentracija, nuotaika bei energija dienos metu.

Rytinė šviesa – natūralus signalas smegenims pabusti

Jei reikėtų išskirti vieną paprastą įprotį, galintį pagerinti miegą, energijos lygį ir bendrą savijautą, daugelis miego specialistų paminėtų rytinę šviesą. Nors dažnai daugiau dėmesio skiriama tam, kaip lengviau užmigti vakare, ne mažiau svarbu ir tai, ką darome pirmosiomis valandomis po pabudimo. Būtent rytinė natūrali šviesa padeda organizmui nustatyti dienos pradžią ir suderinti vidinį biologinį laikrodį.

Į akis patenkanti šviesa aktyvina tinklainės šviesai jautrias ląsteles, kurios perduoda signalus į smegenų biologinį laikrodį. Tai padeda reguliuoti cirkadinius ritmus – nuo hormonų gamybos ir kūno temperatūros iki budrumo bei miego ciklo. Rytinė šviesa taip pat skatina natūralų kortizolio padidėjimą. Nors kortizolis dažnai vadinamas streso hormonu, ryte jis atlieka svarbią funkciją – didina budrumą, gerina dėmesio koncentraciją ir padeda pasiruošti aktyviai dienai. Kai šis ritmas veikia sklandžiai, vakare organizmui lengviau pradėti melatonino gamybą ir pasiruošti poilsiui.

Tyrimai rodo, kad žmonės, reguliariai gaunantys užtektinai rytinės natūralios šviesos, dažniau pasižymi geresne miego kokybe, stabilesniu energijos lygiu ir geresne nuotaika. Specialistai rekomenduoja per pirmąsias valandas po pabudimo bent 10–30 minučių praleisti lauke. Debesuotomis dienomis ar žiemą šio laiko gali prireikti daugiau, nes natūralios šviesos intensyvumas būna gerokai mažesnis. Svarbu žinoti, kad buvimas prie lango nėra visiškai lygiavertis buvimui lauke – langų stiklai dalį šviesos filtruoja, todėl organizmas gauna silpnesnį biologinį signalą.

Tamsiuoju metų laiku, kai natūralios rytinės šviesos trūksta, alternatyva gali būti šviesos terapijos lempos. Tyrimai rodo, kad jos gali būti naudingos žmonėms, sergantiems sezoniniu afektiniu sutrikimu (vadinamąja žiemos depresija), o kai kuriais atvejais – padėti sumažinti mieguistumą, pagerinti budrumą ir nuotaiką. Tačiau sveikiems žmonėms šviesos terapija neturėtų pakeisti natūralios dienos šviesos – jei tik yra galimybė, rytinį pasivaikščiojimą lauke verta rinktis kaip pirmąjį pasirinkimą.

Kontrastinis dušas – mada ar reali nauda?

Šalti dušai, ledo vonios ir kontrastinės vandens procedūros pastaraisiais metais tapo neatsiejama biohakingo kultūros dalimi. Socialiniuose tinkluose dažnai teigiama, kad vos kelios minutės po šaltu vandeniu gali padidinti energijos lygį, sustiprinti imunitetą ir pagerinti savijautą. Tačiau moksliniai duomenys piešia kur kas nuosaikesnį vaizdą.

Šiltas vanduo atpalaiduoja raumenis ir išplečia kraujagysles, o šaltas sukelia priešingą reakciją – paviršinės kraujagyslės susitraukia, suaktyvėja simpatinė nervų sistema, padažnėja širdies ritmas. Dėl šios priežasties po šalto dušo daugelis žmonių trumpam jaučiasi žvalesni ir budresni. Kontrastinio dušo metu šiltas ir šaltas vanduo kaitaliojami kelis kartus, siekiant sukelti pakaitines organizmo reakcijas į temperatūros pokyčius.

Tyrimai rodo, kad šalto vandens procedūros gali trumpam padidinti budrumą, pagerinti subjektyvų energijos pojūtį ir sumažinti nuovargio jausmą. Taip pat yra duomenų, kad jos gali padėti sportininkams greičiau atsigauti po intensyvaus fizinio krūvio. Vis dėlto kol kas nėra pakankamai patikimų įrodymų, jog kontrastinis dušas reikšmingai stiprina imuninę sistemą, gerina ilgalaikę sveikatą ar padeda įveikti lėtinį nuovargį. Dauguma atliktų tyrimų vertino trumpalaikį poveikį, todėl ilgalaikė nauda išlieka ne iki galo aiški.

Svarbu nepamiršti, kad kontrastinis dušas nėra pakaitalas kokybiškam miegui, reguliariam fiziniam aktyvumui ar subalansuotai mitybai. Jei žmogus nuolat neišsimiega ar patiria didelį stresą, kelių minučių šalto vandens procedūra šių problemų neišspręs. Nors daugumai sveikų žmonių kontrastinis dušas yra saugus, staigus šalto vandens poveikis gali reikšmingai pakelti kraujospūdį, padažninti širdies ritmą bei padidinti širdies ir kraujagyslių sistemos apkrovą. Todėl žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, nekontroliuojama arterine hipertenzija, turintiems širdies ritmo sutrikimų ar kitų rimtų sveikatos problemų, prieš pradedant reguliariai taikyti tokias procedūras rekomenduojama pasitarti su gydytoju.

Judėjimo pertraukos – pamirštama formulės dalis

Žmogaus organizmas sukurtas judėti, todėl ilgos valandos, praleistos sėdint prie kompiuterio, automobilyje ar ant sofos, jam nėra natūrali būsena. Tyrimai rodo, kad ilgas nepertraukiamas sėdėjimas siejamas ne tik su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, II tipo cukrinio diabeto ir nutukimo rizika, bet ir su mažesniu budrumu bei didesniu nuovargiu. Sulėtėja raumenų aktyvumas, prasčiau cirkuliuoja kraujas, mažėja energijos sąnaudos, o po kelių valandų kai kuriems žmonėms ima prastėti ir dėmesio koncentracija.

Mokslininkai nustatė, kad net labai trumpos aktyvumo pertraukos gali duoti apčiuopiamos naudos. Kelios minutės vaikščiojimo, lengvo tempimo ar lipimo laiptais padeda suaktyvinti kraujotaką, sumažinti raumenų sustingimą ir palaikyti stabilesnį energijos lygį. Kai kurie tyrimai taip pat rodo, kad reguliarios judėjimo pertraukos gali pagerinti gliukozės kontrolę po valgio ir sumažinti neigiamą ilgo sėdėjimo poveikį medžiagų apykaitai.

Specialistai rekomenduoja vadovautis paprastu principu: kas 30–60 minučių atsistoti ir bent trumpai pajudėti. Kartais pakanka nueiti iki kito kambario, atlikti kelis tempimo pratimus, atsinešti stiklinę vandens ar keletą minučių pasivaikščioti. Nors tokios pertraukos atrodo nereikšmingos, per visą dieną jos gali sukaupti dešimtis papildomo aktyvumo minučių ir padėti jaustis žvaliau.

Kofeinas – daugiau naudos, mažiau žalos

Kava daugeliui žmonių yra ne tik rytinis ritualas, bet ir vienas populiariausių būdų padidinti budrumą. Saikingai vartojamas kofeinas gali pagerinti dėmesio koncentraciją, reakcijos greitį, budrumą ir net fizinį pajėgumą. Tačiau specialistai pabrėžia, kad svarbu ne tik jo kiekis, bet ir vartojimo laikas. Nuo to gali priklausyti, ar kofeinas taps pagalbininku, ar nepastebimu miego priešu.

Kofeinas veikia blokuodamas adenozino – medžiagos, kuri dienos metu kaupiasi smegenyse ir didina mieguistumą – receptorius. Po nakties miego adenozino koncentracija būna sumažėjusi, todėl organizmas natūraliai pereina į budrumo būseną. Dėl šios priežasties dalis miego ir cirkadinių ritmų specialistų rekomenduoja pirmojo kavos puodelio neskubėti gerti vos atsikėlus, o palaukti maždaug 60–90 minučių. Manoma, kad taip organizmas pirmiausia pasinaudoja natūraliais budrumo mechanizmais, o kofeinas pradeda veikti tada, kai energijos lygis ima natūraliai mažėti. Vis dėlto moksliniai įrodymai, kad toks laikas reikšmingai pranoksta kavos gėrimą iš karto po pabudimo, kol kas nėra vienareikšmiai.

Kur kas tvirtesni moksliniai duomenys susiję su kofeino vartojimu antroje dienos pusėje. Nors budrumą skatinantis poveikis juntamas kelias valandas, organizmas kofeiną skaido gerokai ilgiau. Vidutiniškai pusė suvartoto kofeino organizme išlieka apie 5–6 valandas, tačiau šis rodiklis priklauso nuo genetinių ypatumų, amžiaus, vartojamų vaistų ir kitų veiksnių. Vieni žmonės gali išgerti kavos vakare ir užmigti be didesnių sunkumų, o kitiems net popietinis puodelis pablogina miego kokybę.

Tyrimai rodo, kad kofeinas gali ne tik pasunkinti užmigimą, bet ir sutrumpinti gilaus miego trukmę. Dėl to žmogus gali išmiegoti pakankamai valandų, tačiau ryte vis tiek jaustis prasčiau pailsėjęs. Todėl dauguma specialistų rekomenduoja kofeino nevartoti bent 6–8 valandas iki planuojamo miego, o jautresniems žmonėms – dar anksčiau.

Kvėpavimas ir streso valdymas – nemokamas įrankis

Kai kalbama apie energijos stoką, dažniausiai ieškoma fizinių priežasčių – miego trūkumo, netinkamos mitybos ar per mažo aktyvumo. Tačiau ne mažiau svarbi ir psichologinė būsena. Nuolatinis stresas organizmui yra didelė našta, todėl net pakankamai išsimiegojęs žmogus gali jaustis pavargęs, išsiblaškęs ir sunkiau susikaupti.

Patiriant stresą suaktyvėja simpatinė nervų sistema – vadinamoji „kovok arba bėk“ reakcija. Padažnėja širdies ritmas, pakyla kraujospūdis, padidėja raumenų įtampa, organizmas išskiria daugiau streso hormonų. Trumpalaikėje perspektyvoje ši reakcija padeda greitai reaguoti į iššūkius, tačiau užsitęsęs stresas ima eikvoti organizmo resursus. Tyrimai rodo, kad ilgalaikis stresas blogina dėmesio koncentraciją, darbinę atmintį, sprendimų priėmimą ir miego kokybę. Taip susidaro uždaras ratas – stresas trikdo poilsį, o prastesnis poilsis dar labiau didina jautrumą stresui.

Vienas paprasčiausių būdų padėti organizmui nusiraminti – lėtas, sąmoningas kvėpavimas. Tyrimai rodo, kad jis gali suaktyvinti parasimpatinę nervų sistemą, atsakingą už atsipalaidavimą ir atsistatymą. Vienas geriausiai ištirtų metodų – kvėpuoti maždaug 5–6 kartus per minutę. Toks ritmas gali padėti sulėtinti širdies ritmą, stabilizuoti kraujospūdį ir pagerinti širdies ritmo variabilumą – rodiklį, siejamą su geresniu organizmo gebėjimu prisitaikyti prie streso.

Tam nereikia sudėtingų technikų. Pakanka lėtai įkvėpti per nosį maždaug 4 sekundes ir iškvėpti apie 6 sekundes. Tokį pratimą galima atlikti beveik bet kur – namuose, darbe ar prieš svarbų susitikimą. Tyrimai rodo, kad net 5–10 minučių lėto kvėpavimo gali sumažinti įtampos pojūtį ir padėti organizmui pereiti iš budrios, įtemptos būsenos į ramesnį režimą.

Autorė Jūratė Survilė

Šiek tiek istorijos

Transpersonalinės psichologijos ištakos siekia XX a. 6–7 dešimtmetį, kai JAV išplito humanistinė psichologija. A. H. Maslow knygoje „Būties psichologijos link“ iškėlė mintį, kad humanistinė psichologija transformuojasi į aukštesnę – transpersonalinę, kuri orientuojasi ne tik į žmogaus poreikius ir interesus, bet ir peržengia žmogaus bei jo sąmoningo suvokimo ribas. Vėliau šia psichologijos kryptimi susidomėta ir kitose šalyse – buvo kuriamos mokyklos, metodai, plėtojamos mokslinių tyrimų kryptys.

Vienas transpersonalinės psichologijos atstovų K. Wilberis pabrėžė, kad žmogaus sąmonei tirti būtina derinti įvairių meno ir mokslo sričių žinias bei Vakarų ir Rytų dvasines tradicijas. Jis sukūrė integralųjį metodą, kuriuo įvairios religinės ir psichoterapinės mokyklos papildo viena kitą žmogaus sąmonės tyrinėjimo būdais. Transpersonalinės psichologijos metodologijos formavimuisi įtakos turėjo ir šiuolaikiniai žmogaus smegenų bei kvantinės fizikos tyrimai. Jie atvėrė naujų žmogaus sąmonės tyrinėjimo galimybių pasinaudojant prielaida, kad mūsų suvokiama realybė gali būti tik nedidelė daug platesnės tikrovės dalis, kurios negalime iki galo pažinti dėl savo suvokimo ribotumo.

1969 m. JAV įkurta Tarptautinė transpersonalinės psichologijos asociacija, leidžianti žurnalą „The Journal of Transpersonal Psychology“, o 1984 m. Fribūre įkurta Europos transpersonalinės psichologijos asociacija.

Kada pasitelkiama?

Transpersonalinės psichologijos atstovų teigimu, ši psichologijos kryptis gali būti taikoma sprendžiant šiandien dažnai pasitaikančias būsenas – nerimą, depresiją, fobijas, priklausomybes. Ji taip pat pasitelkiama siekiant palengvinti ar geriau suprasti išgyvenimus, kurie ne visada telpa į įprastus medicininius ar psichologinius apibrėžimus.

• Egzistencinių krizių metu. Ieškant gyvenimo prasmės, išgyvenant netektį, profesinį perdegimą ar susidūrus su mirties baime.
• Dvasinio pabudimo procese. Kai žmogus patiria neįprastas sąmonės būsenas, gilias įžvalgas ar vienybės su visata potyrius, kuriuos sunku paaiškinti įprastais psichologijos metodais.
• Giluminėms traumoms transformuoti. Taikant netradicinius metodus, tokius kaip holotropinis kvėpavimas ar aktyvioji vaizduotė, siekiama padėti atpažinti ir transformuoti pasąmonėje glūdinčius vidinius blokus.
• Santykiui su savimi ir pasauliu gerinti. Siekiama padėti žmogui atrasti ir įtvirtinti vidines vertybes ir įtvirtinti dvasines savybes kasdieniame gyvenime.
• Asmenybės riboms išplėsti. Kai įprastų terapinių metodų nebeužtenka ir norisi pažvelgti į save iš viršasmeninės (transpersonalinės) perspektyvos.

Šiems tikslams pasitelkiamos įvairios technikos ir praktikos, kurias, ypač pradžioje, rekomenduojama taikyti prižiūrint specialistui.

Dėmesio valdymas

Mūsų gyvenimas taptų daug paprastesnis ir harmoningesnis, jei daugiau dėmesio skirtume mintims ir išmoktume sąmoningiau jas stebėti bei valdyti. Vienas būdų tai daryti – ugdyti dėmesingumą. Manoma, kad kuo daugiau dėmesio skiriame tam tikroms mintims ar vidiniams procesams, tuo didesnę įtaką jie gali turėti emocinei būsenai ir elgesiui. Mokėdami sąmoningai paskirstyti dėmesį, galime stiprinti tuos psichologinius procesus, kurie mums naudingi: skatina gerą savijautą, kūrybiškumą, vidinę pusiausvyrą ir padeda konstruktyviau reaguoti į kasdienius iššūkius. Norint geriau valdyti dėmesį, svarbu mokytis pažinti save, stebėti savo mintis, emocijas ir reakcijas. Tam gali padėti gebėjimas į save pažvelgti tarsi iš šalies – vertinant savo patirtis smalsiai ir atvirai, pernelyg nesivadovaujant išankstiniais įsitikinimais, baimėmis ar automatinėmis reakcijomis. Transpersonalinė psichologija skatina mažinti vidinį triukšmą – ribojančių minčių, įtampos ar nuolatinio minčių srauto poveikį. Manoma, kad tai gali padėti patirti platesnį emocinį spektrą, didesnį sąmoningumą ir gilesnį buvimo dabartyje jausmą. Toks vidinės pilnatvės išgyvenimas nėra siejamas su išorinėmis aplinkybėmis ar materialiais dalykais – jis labiau susijęs su vidine būsena, santykiu su savimi ir aplinka. Dėmesio valdymo bei sąmoningo buvimo ugdymui dažnai pasitelkiamos įvairios praktikos, tarp jų – meditacija.

Meditacija

Viena lengviausiai pritaikomų meditacijos formų yra kūno skenavimo meditacija. Ji padeda nurimti, atpalaiduoti susikaupusią įtampą ir ugdyti sąmoningesnį santykį su savimi. Praktikuojant šią meditaciją, dėmesys sutelkiamas ne tik į kvėpavimą, bet ir į kūno pojūčių stebėjimą. Pavyzdžiui, galima pradėti nuo kojų pirštų ir keletą akimirkų sutelkti dėmesį į tai, kaip jie jaučiasi remdamiesi į grindis. Tuomet dėmesys pamažu kreipiamas aukštyn – per pėdas, kojas, dubens sritį, krūtinę, rankas, pečius, kaklą ir galvą, stebint kiekvienos kūno dalies pojūčius be vertinimo ar siekio juos pakeisti. Tokiu būdu ugdomas gebėjimas geriau pajusti savo kūną, atpažinti emocijas, sumažinti išorinės aplinkos ir minčių srauto poveikį bei stiprinti ryšį su savimi. Įgijus daugiau patirties, galima išbandyti ir kitas meditacijos formas – sąmoningumo (mindfulness), meilės ir geranoriškumo (loving-kindness), transcendentinę ar vizualizacijos meditaciją.

Hipnozė

Hipnozė tiek tradicinėje, tiek transpersonalinėje psichologijoje gali būti taikoma kaip pagalbinis psichoterapijos metodas, padedantis pasiekti gilesnio atsipalaidavimo ir sutelkto dėmesio būseną bei aktyvinti vidinius žmogaus resursus. Šios procedūros metu siekiama sumažinti emocinį pasipriešinimą, kuris gali trukdyti saugiai tyrinėti sudėtingas patirtis ar su jomis susijusias emocijas. Per hipnozę žmogus paprastai būna sutelkęs dėmesį ir itin atsipalaidavęs. Tai padeda saugiau tyrinėti prisiminimus, vidinius išgyvenimus ar emocines reakcijas. Tokiame procese terapeutas gali gauti daugiau informacijos apie žmogaus patirtis ir parinkti tinkamesnius pagalbos būdus.

Hipnozė taip pat siejama su didesniu imlumu terapeuto siūlomoms įžvalgoms ar intervencijoms. Dėl to ji kartais taikoma siekiant padėti keisti tam tikrus elgesio modelius ar stiprinti psichologinius resursus. Dažniausiai hipnoterapija pasitelkiama siekiant mažinti nerimą, baimes, padėti valdyti stresą ar su nerimu susijusius simptomus. Taip pat pasitelkiama žalingų įpročių kontrolei: padeda gydyti priklausomybes (rūkymą, alkoholizmą) ir koreguoti mitybos įpročius. Padeda tvarkytis su trauminėmis patirtimis ar valdyti lėtinį skausmą.

Kai kuriais atvejais hipnoterapija padeda stiprinti pasitikėjimą savimi, gerinti savivertę ar mažinti vidinius psichologinius barjerus. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad hipnoterapija nėra universalus ar greitas problemų sprendimo būdas – tai procesas, kuriam svarbus žmogaus įsitraukimas, motyvacija ir bendradarbiavimas su specialistu. Siekiant saugumo ir veiksmingumo, rekomenduojama kreiptis į licencijuotus specialistus.

Sapnų analizė

Transpersonalinėje psichologijoje, kitaip nei kai kuriose tradicinėse psichologijos kryptyse, didelis dėmesys skiriamas sapnams, nes manoma, kad jie padeda geriau suprasti išgyvenimus, slopinamas baimes, neišreikštus troškimus ar vidinius konfliktus. Z. Froidas sapnus laikė keliu į pasąmonę. Jis teigė, kad sapnai gali būti neišpildytų norų (dažnai seksualinių ar agresyvių) išraiška. Šie norai sapnuose gali pasireikšti tiesiogiai arba simboline forma, kuri, anot jo, padeda apsaugoti sąmonę nuo pernelyg stipraus emocinio krūvio.

K. G. Jungas sapnus aiškino plačiau – jo požiūriu, jie nėra vien paslėptų troškimų išraiška, bet ir būdas psichikai atkurti vidinę pusiausvyrą. Jis pabrėžė simbolių svarbą ir tikėjo, kad sapnai gali atskleisti gilesnius žmogaus psichikos procesus. Geštalto terapijoje sapnai taip pat naudojami kaip savęs pažinimo priemonė. Ši kryptis kviečia žmogų įsikūnyti į sapno objektus ar veikėjus, pavyzdžiui, įsivaizduoti save sapnuotu medžiu, gyvūnu ar kitu simboliu ir kalbėti pirmuoju asmeniu. Manoma, kad tai padeda geriau suprasti ignoruojamas ar atstumiamas savo asmenybės dalis. Kognityvinė elgesio terapija (KET) sapnus dažniau vertina kaip emocinių išgyvenimų atspindį – juose gali atsispindėti dienos metu patiriamas stresas, nerimas ar pasikartojantys mąstymo modeliai.

Transpersonalinėje psichologijoje sapnai laikomi vienu būdų giliau pažvelgti į žmogaus vidinį pasaulį ir plėsti savęs suvokimą. Kai kuriais atvejais taikomos ir sąmoningo sapnavimo praktikos, kuriomis siekiama padėti žmogui geriau pažinti save, tyrinėti išgyvenimus ar saugioje aplinkoje dirbti su baimėmis bei sudėtingomis patirtimis.

Autorė Laima Samulė

Ne tik miegas

Kamuoja lėtinis nuovargis? Visiems pasitaiko dienų, kai traukia prie pagalvės. Nors viliamės pailsėti per naktį, kas rytą kylame iš lovos tarsi mūšį pralaimėję kariai.

Dauguma vartoja žodžius „miegas“ ir „poilsis“ pakaitomis, nors tai dvi skirtingos sąvokos. Miegas – nesąmoninga būsena, kai kūnas atkuria resursus, o smegenys apdoroja informaciją. Tai svarbus poilsio komponentas, bet ne vienintelis. Priežastis, kodėl nepakanka tik nakties miego, yra ta, jog nuovargis būna ne tik fizinis. Šiuolaikinį žmogų slegia įsipareigojimai ir atsakomybės, o stresas alina, sekina jėgas. Tyrimai rodo, kad psichinis nuovargis gali būti toks pat kenksmingas sveikatai, kaip ir fizinis. Poilsio reikia visiems organams – akims, ausims, smegenims, virškinimo sistemai, raumenims, taip pat ląstelėms.

Žinoma amerikiečių gydytoja, tyrėja, knygų ir seminarų autorė Saundra Dalton-Smith išskiria septynis skirtingus poilsio tipus, kurie vienodai svarbūs ir reikalingi, kad jaustumės žvalūs, darbingi, patenkinti gyvenimu.

Apie kiekvieną atskirai

Fizinis poilsis. Tai labiausiai atpažįstamas tipas, kuris gali būti dviejų formų. Pasyvus poilsis apima nakties ir dienos miegą, reiškia visišką atsipalaidavimą. Galima trumpalaikė pauzė, pavyzdžiui, gulint ar sėdint, kai susilaikoma nuo bet kokios fizinės veiklos, bet protas lieka budrus. Aktyvus poilsis susijęs su atkuriamąja veikla, tokia kaip tempimo pratimai, masažas, lengva joga, plaukimas: atpalaiduoja raumenų įtampą, gerina kraujotaką, deguonies įsisavinimą. Jeigu menkai ilsimės fiziškai, jaučiamės išsekę net po nakties miego, pasireiškia raumenų (kaklo, nugaros, žandikaulių) įtampa, vargina lėtiniai galvos ar pilvo skausmai, nusilpsta imunitetas ir puola peršalimo ligos, sunku funkcionuoti be kofeino ir saldumynų. Kaip atsigauti? Kas naktį miegokite 7–9 val., prireikus nusnūskite dieną 20–30 min. Dirbdami sėdimą darbą, pakilkite nuo stalo kas 45 min. ir atlikite tempimo pratimus, pasimasažuokite voleliu. Vakare pasilepinkite atpalaiduojančia vonia su jūros druska ir eteriniais aliejais. Jeigu situacija negerėja, verta konsultuotis su šeimos gydytoju. Galbūt tam tikros būklės, pavyzdžiui, miego sutrikimai, neleidžia kokybiškai pailsėti, todėl būtina spręsti pirminę problemą.

Psichinis poilsis. Tai būdas nuraminti protą – nemąstyti, neplanuoti, neanalizuoti. Jeigu trūksta psichinio poilsio, sunku susikaupti, prisiminti žinomą ir įsisavinti naują informaciją, vargina smegenų rūkas arba jausmas, jog „visko per daug“, būdingas užmaršumas, išsiblaškymas, dažnos klaidos. Galvoje mintys veja viena kitą, sunku atsipalaiduoti prieš miegą. Sumažėja atsparumas stresui, todėl reakcijos neproporcingos problemoms. Lengva susijaudinti, sunku nusiraminti. Pasireiškia dirglumas, irzlumas, nervingumas. Įdomu tai, kad ilsintis fiziškai (miegant) galima pailsėti psichiškai. Tačiau veikia tiek daug dirgiklių, kad reikia pasistengti labiau. Dieną darykite pertraukėles – medituokite, praktikuokite sąmoningą kvėpavimą. Rašykite užduotis, planus ir mintis, užuot laikę galvoje. Protas pailsi užsiimant nesudėtinga, monotoniška veikla (skalbinių lankstymas, lyginimas, ravėjimas, indų plovimas, grindų siurbimas), kai kūnas dirba automatiškai. Kompiuteryje sumažinti vienu metu atidarytų langų skaičių. Dideles užduotis išskirstyti į mažus tikslus. Daugiau laiko praleisti gryname ore.

Emocinis poilsis. Pasireiškia laisve būti autentiška asmenybe ir reikšti tikruosius jausmus. Jeigu nepakanka emocinio poilsio, kyla poreikis slėpti emocijas, dėvėti kaukę ir įtikti kitiems, didėja spaudimas išsaugoti teigiamą įvaizdį. Sunku pasakyti „ne“ ir brėžti ribas. Norint būti maloniam, reikia vis daugiau pastangų. Sakote „viskas gerai“, nors taip nesijaučiate. Lydi jausmas, kad visada nešiojatės emocinę naštą, priekaištus dėl nepakankamumo, girdite vidinį kritiką. Pailsėti padeda žmonės, su kuriais galima būti autentiškiems, kurie atliepia jausmus ir palaiko. Rekomenduojama rašyti dienoraštį ir atkurti ryšį su tikruoju „aš“. Skaityti psichologines knygas, domėtis saviugda, pavyzdžiui, kaip brėžti ribas, kurti sveikus santykius, reaguoti į toksinį elgesį. Prireikus konsultuotis su psichologu.

Socialinis poilsis. Ilsina santykiai, kurie suteikia energijos, taip pat sąmoningas sprendimas vengti žmonių ir situacijų, kurie eikvoja resursus. Požymiai, kad trūksta socialinio poilsio: nuolatinis poreikis būti šalia žmonių; daugiausia laiko tenka asmenims, kurie ima, bet neduoda; vienatvės jausmas minioje; sekina socialiniai susibūrimai; noras atsiriboti, baimė bendrauti, žmonių vengimas. Pirmiausia svarbu identifikuoti ir nutraukti toksinius santykius, grįstus nauda, kritika, pavydu. Apsupti save pozityviais, draugiškais, palaikančiais žmonėmis, kurie padeda pasijausti geriausia savo versija. Prisijaukinti vienatvę ir skirti laiko savęs pažinimui. Puoselėti prasmingus santykius su šeimos nariais, partneriu, draugais. Pasakyti „ne“ socialinėms situacijoms, kuriose nėra pagarbos ir lygiavertiškumo.

Sensorinis poilsis. Smegenų dalį, atsakingą už pojūčių suvokimą, vargina garsų, šviesų, kvapų, prisilietimų, vaizdų ir informacijos perteklius. Erzina kasdieniai aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, eismo gaudesys, žibintai, iš kavinių sklindanti muzika, praeivių kvepalai. Didelis nuovargis apima panaršius internete. Dažnai vargina akių ir galvos skausmas, svaigimas, pykinimas. Drabužiai dirgina odą. Sunku toleruoti šaltį, karštį, alkį. Dėl šviesų, garsų, žmonių gausos nemalonu lankytis kine, koncertuose ir kituose renginiuose. Lengva susierzinti, trūksta kantrybės. Stiprus noras atsiriboti ramioje, saugioje vietoje. Sensorinis poilsis – tarsi pauzės mygtukas, išjungiantis nervų sistemą. Nutildykite telefono pranešimų garsus. Trumpam išjunkite visus elektroninius įrenginius. Periodiškai pailsėkite užmerktomis akimis ramioje, silpnai apšviestoje patalpoje. Klausykitės lėtos, raminančios muzikos ir medituokite. Dažniau pažvelkite pro langą į tolį. Išeikite į lauką įkvėpti gryno oro ir pasimėgauti natūralia šviesa. Gamtoje stebėkite judančius objektus – medžių šakas, tekantį vandenį, jūrą, degantį laužą.

Kūrybinis poilsis. Tai vaizduotės išlaisvinimo, naujumo, nuostabos jausmas, leidimas matyti pasaulį vaiko akimis. Stoką išduoda apatija, stagnacija, įstrigimo jausmas, kai senos idėjos atgyveno, o naujos negimė. Darbe vargina monotonija ir nuobodulys. Sunku mąstyti plačiau. Trūksta džiaugsmo ir pasitenkinimo. Kyla noras lygintis su kitais, o tada kirba pavydas. Kūrybinio peno suteikia buvimas gamtoje ir kelionės. Rekomenduojama lankyti kultūrinius renginius – meno parodas, koncertus, spektaklius. Išmokti pastebėti smulkmenas ir pasidžiaugti svetimais talentais. Išmėginti kūrybinę veiklą: tapyti, šokti, megzti, dainuoti. Pailsėti nuo projekto, kuris pareikalavo daug jėgų, ir sugrįžti su nauju nusiteikimu. Keisti rutiną (maršrutą į darbą ir namo, lankomas parduotuves, kavines) ir namų interjerą. Kas dieną skirkite laiko nieko neveikti ir pasvajoti.

Dvasinis poilsis. Tai galimybė užmegzti ryšį su geresniu, dvasingesniu, pranašesniu asmeniu. Juo gali tapti įmonės vadovas, mentorius, kunigas ar vienuolis, asmeninio ugdymo treneris, psichologas ir bet kuris kitas asmuo, turintis daugiau žinių konkrečioje srityje. Dvasinį poilsį suteikia bendruomenės, kurios suvienija dėl bendro tikslo, dovanoja bendrystę. Jeigu išsivystė šio tipo nuovargis, jaučiamas atsiribojimas, trūksta priklausymo jausmo, gyvenimas netenka prasmės, daugėja abejonių tikslais ir ateitimi, savo verte. Atrodo, kad būtis apsiriboja tik darbu ir namais. Gali apimti tuštumos jausmas, ciniškumas, pesimizmas, arogancija. Kaip atgyti dvasiškai? Praktikuokite maldą ar meditaciją. Atraskite savanorystę, ieškokite bendruomenės, kurioje jaustumėtės duodantys ir gaunantys. Rašykite dėkingumo dienoraštį.

Kokio labiausiai trūksta?

Sunku tiksliai nustatyti trūkstamo poilsio tipą, nes ženklai dažnai sutampa. Verta pastebėti, kokios situacijos lemia didžiausią nuovargį ar perdegimą. Paklauskite savęs, ko norisi labiausiai – psichologinio, fizinio, emocinio, socialinio, kūrybinio, sensorinio, dvasinio poilsio. Atkreipkite dėmesį, kaip paskirstote laiką, kokios veiklos užima didžiąją dienos dalį. Verta užsirašyti, stebėti elgesio modelius, nustatyti problemą ir ieškoti pusiausvyros. Dienoraštis padeda pamatyti stipriąsias sritis ir trūkstamo poilsio tipą. Toliau prasideda darbas su savimi. Svarbiausia rasti asmeninį tolerancijos lygį įvairioms veikloms ir subalansuoti su tinkamu poilsiu. Štai psichinę energiją atkuria lengva fizinė veikla, tokia kaip gėlyno, daržo, sodo priežiūra, o pavargus nuo socialinio bendravimo palengvės paskaičius knygą.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Kodėl miegas neišsprendžia visų problemų?

Miegas – būtina sąlyga organizmui atsigauti, tačiau jis nepanaikina visų nuovargio priežasčių. Mokslininkai pabrėžia, kad nuovargis yra daugialypis reiškinys, apimantis ne tik fizinį, bet ir psichologinį, emocinį, pažintinį išsekimą. Tad žmogus gali išmiegoti rekomenduojamą valandų skaičių, tačiau vis tiek jaustis pavargęs.

Fizinis nuovargis dažniausiai atsiranda po intensyvaus krūvio ir pasireiškia sumažėjusia raumenų jėga, energijos stoka ar mieguistumu. Psichologinis nuovargis susijęs su ilgalaikiu dėmesio sutelkimu, emocine įtampa, sprendimų priėmimu ir nuolatiniu informacijos apdorojimu. Nors šios dvi būsenos dažnai pasireiškia kartu, jų kilmė ir atkūrimo mechanizmai nėra vienodi.

Šiuolaikinio žmogaus smegenys kasdien susiduria su precedento neturinčiu informacijos kiekiu. Elektroniniai laiškai, socialiniai tinklai, naujienų srautai, žinutės ir nuolatiniai pranešimai verčia smegenis nuolat perjunginėti dėmesį. Tyrimai rodo, kad dažnas dėmesio blaškymas didina protinį nuovargį ir mažina gebėjimą susikaupti. Dėl šios priežasties galima pabusti fiziškai pailsėjus, tačiau vis tiek jaustis emociškai išsekus ar praradus kūrybinį įkvėpimą. Miegas padeda atkurti organizmo biologines funkcijas, tačiau jis ne visada kompensuoja emocinę įtampą, socialinį pervargimą ar ilgalaikį kūrybinių išteklių eikvojimą.

Naujas reiškinys – poilsio stoka

Vis dažniau kalbama ne tik apie miego, bet ir poilsio stoką. Ši sąvoka apibūdina situaciją, kai žmogui trūksta įvairių atsigavimo formų: laiko vienumoje, emocinio atsipalaidavimo, sensorinės tylos ar kūrybinio atsinaujinimo. Tokiu atveju net normalus miego kiekis nesuteikia laukiamo žvalumo.

Prie šio reiškinio prisideda šiuolaikinė produktyvumo kultūra. Užimtumas dažnai laikomas sėkmės ženklu, o poilsis – laiko švaistymu. Daugelis net laisvalaikiu stengiasi būti produktyvūs, planuoja, mokosi, stebi informaciją ar siekia saviugdos tikslų. Dėl to mažėja spontaniško poilsio ir tikro atsiribojimo nuo pareigų galimybių.

Specialistų teigimu, ilgalaikei gerovei svarbu ne tik išsimiegoti, bet ir reguliariai pasirūpinti kitomis poilsio formomis. Tik tuomet organizmas ir protas gali visapusiškai atsigauti.

7 būdai ilsėtis

Poilsio samprata ilgą laiką buvo siejama beveik vien su miegu. Tačiau pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia amerikiečių gydytojos ir tyrėjos dr. Saundros Dalton-Smith išpopuliarinta septynių poilsio rūšių koncepcija. Ji grįsta pastebėjimu, kad žmonės dažnai kenčia ne nuo miego trūkumo, o nuo poilsio formų stokos. Kiekviena jų atkuria skirtingus išteklius – nuo fizinės energijos iki emocinio atsparumo ir kūrybinio potencialo.

Fizinis poilsis: daugiau nei gulėjimas ant sofos

Fizinis poilsis – lengviausiai atpažįstama poilsio forma, tačiau jis neapsiriboja vien miegu. Mokslininkai skiria pasyvų fizinį poilsį, apimantį miegą ir trumpą snaudimą dieną, bei aktyvų fizinį poilsį, kuris padeda organizmui atsigauti per švelnų judėjimą. Tempimo pratimai, joga, lengvas pasivaikščiojimas ar mobilumo pratimai – ne mažiau naudingi nei pasyvus gulėjimas. Tokia veikla gerina kraujotaką, mažina raumenų įtampą ir skatina atsistatymo procesus.

Tai, kad organizmui trūksta fizinio poilsio, rodo nuolatinis nuovargis, raumenų skausmai, dažnesnės traumos, sunkumas atsikelti ryte ar jausmas, kad energijos nepakanka net įprastoms kasdienėms veikloms.

Psichinis poilsis: kai pavargsta smegenys

Šiuolaikinis žmogus retai dirba fiziškai sunkų darbą, tačiau jo smegenys veikia beveik be pertraukų. Nuolatinis informacijos apdorojimas, planavimas, sprendimų priėmimas ir skirtingas dėmesio sutelkimas reikalauja didelių pažintinių išteklių.

Psichinio nuovargio požymiai gali būti užmaršumas, sunkumas susikaupti, dažnos klaidos, sumažėjęs produktyvumas ir jausmas, kad mintys nuolat sukasi apie darbą ar nebaigtas užduotis.

Tyrimai rodo, kad net trumpos kelių minučių pertraukos padeda atkurti dėmesio išteklius. Psichinis poilsis dažnai prasideda tuomet, kai smegenims suteikiama galimybė bent trumpam nustoti spręsti problemas ir apdoroti informaciją.

Sensorinis poilsis: pabėgimas nuo nuolatinės stimuliacijos

Žmogaus jutimo sistema evoliucionavo visiškai kitokiomis sąlygomis nei tos, kuriomis gyvename šiandien. Ryški dirbtinė šviesa, ekranai, nuolatiniai pranešimai, foninis triukšmas ir perpildytos erdvės sukuria beveik nenutrūkstamą sensorinę apkrovą.

Jutiminio perkrovimo požymiai gali būti dirglumas, galvos skausmai, sunkumas susikaupti, padidėjęs jautrumas garsams ar stiprus noras atsitraukti nuo aplinkos. Kai kuriems sensorinis nuovargis pasireiškia net fiziniu išsekimu.

Sensorinis poilsis nebūtinai reiškia visišką tylą. Kartais pakanka laikinai išjungti pranešimus, sumažinti ekranų naudojimą, pabūti gamtoje ar sąmoningai pasirinkti aplinką, kurioje mažiau dirgiklių.

Kūrybinis poilsis: įkvėpimo atgavimas

Kūrybiškumas klaidingai siejamas tik su menininkais. Iš tikrųjų jis būtinas daugelyje profesijų ir kasdieniame gyvenime: sprendžiant problemas, ieškant naujų idėjų ar prisitaikant prie besikeičiančių aplinkybių.

Kūrybinis nuovargis pasireiškia jausmu, kad trūksta idėjų, sumažėjusiu smalsumu, motyvacijos stoka ir sunkumais pažvelgti į situacijas naujai. Tokiu atveju papildomos darbo valandos retai padeda.

Moksliniai tyrimai rodo, kad kūrybiškumą gali skatinti ryšys su gamta, meno patirtys, kelionės, naujų vietų pažinimas ir veiklos, kurios nėra orientuotos į rezultatą. Kūrybiniam poilsiui svarbu ne kurti, o leisti sau pasisemti naujų įspūdžių.

Emocinis poilsis: teisė būti savimi

Dalis žmonių didelę dienos dalį praleidžia valdydami emocijas. Klientų aptarnavimo specialistai, vadovai, pedagogai, sveikatos priežiūros darbuotojai ir daugelio kitų profesijų atstovai susiduria su vadinamuoju emociniu darbu – būtinybe demonstruoti teigiamas emocijas nepriklausomai nuo tikrosios savijautos. Ilgainiui nuolatinis bandymas atrodyti ramiems, draugiškiems ar stipriems gali tapti reikšmingu išsekimo šaltiniu. Tokiais atvejais žmogus jaučiasi pavargęs, nes ilgą laiką slopino arba kontroliavo savo emocijas.

Emocinis poilsis reiškia galimybę būti autentiškiems, pripažinti savo jausmus ir nereikalauti iš savęs nuolatinio emocinio tobulumo. Svarbi šio proceso dalis – gebėjimas nustatyti ribas ir atsisakyti veiklų ar santykių, kurie nuolat sekina emocinius išteklius.

Socialinis poilsis: kai bendravimas ima varginti

Nors žmogus yra sociali būtybė, bendravimas ne visada suteikia energijos. Kai kurie santykiai padeda jaustis suprastiems ir saugiems, o kiti reikalauja nuolatinio prisitaikymo, emocinių pastangų ar dėmesio.

Socialinio poilsio poreikis dažnai pasireiškia noru atsiriboti nuo žmonių, sumažėjusiu kantrumu bendraujant, emociniu išsekimu po susitikimų ar sunkumu palaikyti įprastą socialinį aktyvumą.

Psichologai pabrėžia, kad vienatvė nėra tapati socialinei izoliacijai. Saikingas laikas vienumoje padeda atkurti emocinius ir pažintinius išteklius, ypač žmonėms, kurie didžiąją dienos dalį praleidžia tarp kitų.

Dvasinis poilsis: ryšys su tuo, kas svarbu

Dvasinis poilsis nebūtinai susijęs su religija. Jis apima poreikį jausti ryšį su platesne prasme, vertybėmis, bendruomene ar tuo, kas suteikia gyvenimui kryptį. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie savo veikloje mato prasmę ir jaučia priklausymą didesnei visumai, dažniau pasižymi geresne psichologine savijauta ir didesniu atsparumu stresui. Tačiau ilgalaikis beprasmybės pojūtis gali skatinti emocinį išsekimą ir perdegimą.

Dvasinį poilsį kiekvienas atranda skirtingai. Vieniems jį suteikia meditacija, malda ar sąmoningumo praktikos, kitiems – savanorystė, buvimas gamtoje, bendruomeninė veikla ar laikas apmąstymams. Svarbiausia – ne konkreti veikla, o galimybė atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir prisiminti, kas gyvenime iš tiesų svarbu.

Visavertis poilsis prasideda ne tada, kai žmogus tiesiog nustoja dirbti, bet tuomet, kai atkuria tas gyvenimo sritis, kurios labiausiai išsekusios. Tad ne visada nuovargį nugali papildoma miego valanda – kartais reikia visai ko kito.

Kodėl jaučiame kaltę ilsėdamiesi?

Nors mokslas neabejotinai patvirtina poilsio svarbą fizinei ir psichinei sveikatai, daugelis vis dar susiduria su paradoksalia problema – ilsėdamiesi jaučia kaltę. Užuot atsipalaidavę, nerimauja dėl nepadarytų darbų, o laiką be konkretaus tikslo suvokia kaip neproduktyviai praleistą dienos dalį. Psichologų teigimu, tokį požiūrį formuoja ne tik asmeniniai įsitikinimai, bet ir platesnės visuomenės nuostatos.

Daugelyje Vakarų visuomenių susiformavo produktyvumo kultūra, kur nuolatinis užimtumas tapo savotišku sėkmės ir vertės matu. Klausimas „kuo užsiėmęs?“ pakeitė klausimą „kaip jautiesi?“, o darbų pilnas kalendorius suvokiamas kaip aktyvaus ir prasmingo gyvenimo ženklas. Tokioje aplinkoje poilsis dažnai įgauna neigiamą atspalvį. Jei žmogus nieko neveikia, jis gali būti vertinamas kaip nepakankamai motyvuotas ar ambicingas. Dėl šios priežasties net laisvalaikis vis dažniau paverčiamas projektu: planuojamas, matuojamas ir orientuojamas į rezultatą. Poilsis tampa dar viena užduotimi, kurią reikia atlikti „teisingai“.

Prie šio reiškinio prisideda socialiniai tinklai. Juose nuolat matome kitų žmonių pasiekimus, keliones, sporto rezultatus, mokymosi projektus ar profesines sėkmes. Susidaro įspūdis, kad visi aplink nuolat kuria, tobulėja ir siekia tikslų. Tokiame kontekste paprastas poilsis gali atrodyti tarsi laiko švaistymas.

Dar vienas šiuolaikinės kultūros bruožas – savioptimizacijos siekis. Knygos, tinklalaidės ir socialinių tinklų turinys nuolat ragina tapti produktyvesniems, efektyviau išnaudoti laiką ir maksimaliai išplėtoti savo potencialą. Nors saviugda naudinga, kraštutinė jos forma kartais palieka mažai erdvės tiesiog būti ir nieko nesiekti.

Psichologų teigimu, kaltė dėl poilsio susiformuoja dar vaikystėje ar paauglystėje, kai žmogaus vertė pradedama sieti su pasiekimais, rezultatais ar svetimų lūkesčių pateisinimu. Tokiu atveju atsiranda įsitikinimas, kad poilsį reikia užsitarnauti, o neveiklumas savaime nepageidaujamas. Šis reiškinys ypač būdingas perfekcionistams. Jie linkę kelti sau itin aukštus standartus, nuolat ieškoti, ką dar galėtų padaryti geriau, ir sunkiai priima mintį, kad kai kurios užduotys gali likti nebaigtos. Net poilsio metu jų mintys sukasi apie darbą, pareigas ar ateities planus. Kūnas ilsisi, bet protas išlieka aktyvus.

Moksliniai tyrimai rodo, kad ilgalaikis nesugebėjimas atsitraukti nuo darbo didina streso hormonų aktyvumą, blogina emocinę savijautą ir didina perdegimo riziką. Tad specialistai pabrėžia, kad poilsis neturėtų būti laikomas atlygiu už produktyvumą. Žvelgiant iš biologinės perspektyvos, poilsis – toks pat būtinas kaip miegas, maistas ar fizinis aktyvumas. Organizmui reikia reguliarių atsigavimo periodų, kad būtų atkurtos pažintinės funkcijos, emocinis stabilumas ir energijos atsargos. Kitaip tariant, žmogus ilsisi ne todėl, kad nusipelnė, tiesiog taip veikia jo organizmas. Gebėjimas ilsėtis be kaltės nėra silpnumo ar tinginystės požymis. Priešingai – tai vienas svarbiausių psichologinio atsparumo ir ilgalaikės gerovės įgūdžių, leidžiantis išlaikyti sveiką santykį su darbu, pareigomis ir pačiu savimi.

Menas nieko neveikti

Šiuolaikiniam žmogui poilsis tapo paradoksu: jo reikia labiau nei bet kada anksčiau, tačiau gebėjimas ilsėtis pamažu silpsta. Daugelis net laisvalaikiu ieško veiklos, tikrina telefoną, planuoja ateities darbus ar jaučia poreikį nuolat būti produktyvūs. Todėl specialistai vis dažniau kalba apie būtinybę iš naujo siekti poilsio – ne kaip išskirtinės prabangos, o kaip natūralios ir būtinos kasdienybės dalies.

Vienas paprasčiausių būdų mažinti nuovargį – reguliarios pertraukėlės dieną. Tyrimai rodo, kad net kelių minučių atsitraukimas nuo darbo padeda atkurti dėmesį, sumažinti protinį nuovargį ir pagerinti savijautą. Svarbiausia, kad pertrauka nebūtų užpildoma papildoma informacija ar naujomis užduotimis.

Ne mažiau svarbus sąmoningas laikas be ekranų. Telefonai, kompiuteriai ir socialiniai tinklai dažnai sukuria iliuziją, kad ilsimės, nors iš tiesų smegenys ir toliau apdoroja didelį kiekį informacijos. Net trumpos pertraukos be skaitmeninių dirgiklių leidžia sumažinti sensorinę apkrovą, suteikia daugiau vidinės ramybės.

Specialistai taip pat rekomenduoja kartais pasivaikščioti be konkretaus tikslo. Tokie pasivaikščiojimai, kai nereikia niekur skubėti ar siekti rezultato, padeda sumažinti streso lygį ir sudaro sąlygas smegenims pereiti į laisvesnį mąstymo režimą. Būtent tokiomis akimirkomis neretai gimsta naujos idėjos ar netikėti sprendimai.

Dar viena naudinga praktika – retsykiais sąmoningai nieko neplanuoti. Daugelis stengiasi užpildyti kiekvieną laisvą valandą, tačiau nuolatinis užimtumas neleidžia organizmui visiškai atsijungti nuo pareigų režimo. Kartais produktyviausias sprendimas – tiesiog nieko neveikti.

Praktinis savęs įvertinimas

Norint suprasti, kokio poilsio labiausiai trūksta, verta atkreipti dėmesį į savijautą. Jei po darbo dažniausiai jaučiatės emociškai išsekę, tikėtina, kad jums reikia daugiau emocinio poilsio. Jei žmonių draugija ima varginti, gali trūkti socialinio poilsio. Nuolatiniai sunkumai susikaupti įspėja apie psichinio arba sensorinio poilsio poreikį, o įkvėpimo stoka ir sumažėjęs smalsumas gali rodyti kūrybinio poilsio stygių.

Naudinga periodiškai savęs paklausti: ar po darbo jaučiuosi emociškai išsekęs? Ar mane vargina bendravimas? Ar sunku sutelkti dėmesį? Ar jau kurį laiką nejaučiu įkvėpimo ir motyvacijos? Atsakymai į šiuos klausimus leidžia tiksliau suprasti tikrąją nuovargio priežastį.

Svarbiausia prisiminti, kad poilsis nėra vienodas visiems. Kartais organizmui reikia daugiau miego, tačiau ne rečiau jam reikia tylos, vienumos, nuoširdaus pokalbio, laiko gamtoje ar tiesiog galimybės kurį laiką nieko nesiekti. Gebėjimas atpažinti savo poreikius ir suteikti sau teisę pailsėti – vienas svarbiausių žingsnių siekiant ilgalaikės fizinės ir emocinės gerovės.

Autorė Jūratė Survilė

Reklama lemia nuomonę

Nors medikai skatina naudoti apsaugą nuo saulės visus metus, Šiaurės Europos gyventojai kremus ir losjonus su SPF prisimena atšilus orams ar atostogaudami pietuose. Nedaugelis susimąsto, kad autobusų stotelėse, parduotuvių vitrinose, spaudoje, internete matomos reklamos neša ne tik švietėjišką žinutę pasirūpinti odos sveikata, pirkti bei nešti pelną gamintojams.

Naujausias Erebru universiteto (Švedija) tyrimas atskleidė, kad reklamos dešimtmečiais formavo grožio idealus, diktavo, kaip turėtų atrodyti moterų kūnai, ir sustiprino socialines normas. Analizuojant ankstyvąsias ir šiuolaikines produktų kompanijas, matyti, kad šios žinutės toliau lemia nuomonę apie lytį, sveikatą, asmeninę atsakomybę. Taip pasiekia informacija ne tik apie saugumą ir gerovę, bet ir jaunatviškumą, patrauklumą, socialinį priimtinumą.

Atsiradus įdegusio kūno etalonui, prasidėjo soliariumų kūrimosi bumas. Įdegis tapo požymiu, kad moteris rūpinasi išvaizda, neatsilieka nuo madų, pritampa prie likusios bendruomenės. Pagulėti po lempomis reiškė tiek pat, kiek atlikti depiliaciją ar nusidažyti ataugusias plaukų šaknis. Verslininkai greitai pasinaudojo galimybe: pradėjo gaminti kremus, losjonus ir aliejus, kurie žadėjo auksinį įdegį be nudegimo. Nuo pat pradžių šie produktai buvo susiję su grožiu ir seksualiu įvaizdžiu.

Ankstyvosiose reklamose dažniausiai vaizduotos jaunos baltaodės moterys, dėvinčios maudymosi kostiumėlius ir pozuojančios paplūdimyje, prie baseino ar egzotiniame sode. Šių reklamų šūkiai sustiprino vizualines užuominas. Frazės „apsaugok save“ ir „elkis protingai saulėje“ derino pažeidžiamumą ir patrauklumą, o tai reiškia, kad moteris, kuri rūpinasi savo oda, išlieka geidžiama. Ryšys tarp sveikatos ir seksualinės potekstės buvo subtilus, bet galingas. Įdegusi, lygi oda greitai tapo siektinu idealu, nes įdegis susiliejo su laisvalaikiu, pramogomis, statusu, gerove. Saulės nubučiuotas kūnas išdavė, kad asmuo turi galimybę keliauti, maloniai leisti laiką lauke, ne tik dirbti uždaruose biuruose ar gamyklose.

Šiuolaikinės apsaugos nuo saulės reklamos vis dar garbina grožį, tačiau dabar kalba apie įgalinimą ir rūpinimosi savimi svarbą. Moterys dažnai vaizduojamos kaip seksualios viliokės – dėvi mažyčius bikinius, šypsosi ir kvatojasi, žaismingai tepa kremą nuo saulės. Atrodo, kad deginimasis – vienas iš gyvenimo džiaugsmų. Antraštės siunčia žinutę apie pasitikėjimą savimi, asmeninę atsakomybę už savo išvaizdos ir gerovės išsaugojimą. Tačiau pagrindinė idėja išlieka ta pati: apsauga nuo saulės glaudžiai susijusi su jaunatviška išvaizda. Masinėse reklamose beveik nėra vyrų ir rasinės įvairovės, todėl dėmesys sutelkiamas į siaurą grožio standartą.

Mokslas padeda parduoti

Rinkodaros ekspertai seniai vadovaujasi mokslu, kad padidintų autoritetą ir pasitikėjimą. Nuo 1930-ųjų reklamose minimi medicininiai terminai: vitaminas D, melanoma, probiotikai, kofermentas Q10, odos senėjimas, pažaida, kolageno apsauga, hipoalerginis, mineraliniai filtrai, UVA ir UVB, be alkoholio. Ankstyvosiose reklamose drąsiai teigta, kad poveikis – patvirtintas mokslo, nors neatlikta jokių tyrimų.

Pardavėjai žadėjo ne tik saugumą – įvardijo moteris kaip atsakingas už rizikos valdymą. Grafikai, procentai ir moksliniai terminai diegė mintį, kad naudoti apsaugos priemones nuo saulės – ne tik protinga, bet ir dora. Pasak Erebru universiteto tyrėjų, reklama pabrėžė moralinę atsakomybę, kad „gera“ moteris turi stebėti, valdyti ir drausminti save. Jei oda nudegė ar sensta, vadinasi, nesugebėjo tinkamai apsisaugoti. Šiuolaikinė rinkodara tęsia šį modelį. Greta UV spindulių pavojaus pabrėžiama senėjimo grėsmė. Žinutė lieka ta pati – moterys turi kontroliuoti, kaip prižiūri odą, kad išvengtų raukšlių, pigmentinių dėmių ir suglebusio kūno.

Vaizdiniai signalai, tokie kaip skrybėlės, skarelės, akiniai ar skėčiai nuo saulės, papildo įtaigą, jog protinga naudoti priemones nuo UV spindulių. Tačiau reklamose stipri idėja, kad moterys yra subtilios, pažeidžiamos, jas reikia saugoti. Mokslo sąvokos ir terminai tampa rinkodaros priemone, kuri formuoja elgesį, priskiria asmeninę atsakomybę ir skatina prižiūrėti save. Nors supratimas apie odos sveikatą yra teigiamas dalykas, moterys vis dar neproporcingai bombarduojamos žinutėmis, kurios susieja budrumą, savikontrolę su grožiu ir jaunyste, o ne vėžio prevencija.

Nuo sezoninės iki kasdienės būtinybės

Apsauginis kremas nuo saulės kadaise reklamuotas kaip sezoninis produktas, kuris supakuojamas į lagaminą vykstant atostogauti. Vyravo nuomonė, kad kremo ar losjono prireikia paplūdimyje, prie baseino, deginantis pievoje, keliaujant į šiltus kraštus, bet ne kasdienybėje.

1980-aisiais gamintojai pristatė atskirų produktų riebiai, sausai ar jautriai odai. Tai buvo pirmieji požymiai, kad pereinama nuo sezoniškumo prie kasdienės rutinos. Priemonės vis dažniau pritaikytos konkretiems vartotojų tipams, plečiant rinką ir pripažįstant, kad kremas nuo saulės gali sukelti problemų: bėrimą ar akių jautrumą.

Dėmesys odos tipui, o ne atspalviui, leido apeiti rasinę įtrauktį. Reklamose užsimenama, kad apsauga nuo saulės labiausia reikalinga šviesesnės odos savininkėms, o šią mintį sustiprino baltaodės manekenės, kalbančios apie padidėjusią riziką. Plito nuomonė, kad tamsesnė oda natūraliai yra atsparesnė saulei, elastingesnė, lėčiau sensta, todėl nereikli. Iš tikrųjų tamsesnės odos žmones taip pat serga saulės poveikio sukeltomis ligomis, tarp jų ir melanoma, o dėl pigmentuoto kūno pakitimai diagnozuojami kur kas vėliau. Tai patvirtina Indijos nacionalinis vėžio prevencijos ir tyrimų institutas. Kai kurie gamintojai plečia tikslinių vartotojų ratą ir produktų aprašymuose mini, kad „apsaugo visų atspalvių odą“ arba „tinka visiems odos atspalviams“. Šie teiginiai atspindi laipsnišką rinkodaros pokytį, nors reklamose vis dar dominuoja baltaodės moterys.

Šiandien kremas nuo saulės reklamuojamas kaip kasdienis būtinumas. Apsauginiai ingredientai naudojami drėkinamosiose priemonėse, kurių sudėtyje yra biologiškai aktyvių medžiagų, skirtų paveikti odą: didinti kolageno gamybą, mažinti pigmentaciją. Norint efektyvaus poveikio, kremas nuo saulės turi būti tepamas nuosekliai ir tam tikru dažniu, tačiau reklamose procesas vaizduojamas kaip gyvenimo būdo ritualas, o ne paprasta atsargumo priemonė.

Šiuolaikinėse reklamose akcentuojamas sąmoningumas naudoti perdirbamas pakuotes, gamtai nekenksmingas medžiagas, veganiškus ingredientus. Jos atspindi pastangas didinti tvarumą, tačiau skatina vartotojus prisiimti asmeninę atsakomybę, užuot reikalavusios, kad įmonės būtų atsakingos už grožio pramonės poveikį planetai.

Antireklama socialiniuose tinkluose

Kremas nuo saulės dabar parduodamas kaip sveikatos produktas, grožio priemonė ir aplinkosauginio sąmoningumo ženklas. Tačiau reklama sustiprina siaurą moteriškumo idealą, nes seksualizuoja kūną ir susieja apsaugą nuo saulės su išvaizda. Gal todėl socialiniuose tinkluose plinta prieštaringos nuomonės, skatinančios atsisakyti produktų su SPF. Kai kurie nuomonės formuotojai argumentuoja, kad kremai nuo saulės yra „toksiški“. Galbūt tokiu būdu – vėl prisidengus sveikata – bandoma atsiriboti nuo moterų sudaiktinimo, atgauti teisę rinktis, kaip ir kokiomis priemonėmis rūpintis kūnu.

Problema ta, kad socialiniai tinklai virsta nereguliuojama visuomenės sveikatos platforma, kurioje asmeninė nuomonė prilyginama tiesai, tačiau nereikalaujama atsakomybės už informacijos sklaidą. Sensacingi pasisakymai tampa virusiniais vaizdeliais, o ginčai sustiprina interneto vartotojų įsitraukimą. Pasitikėjimas kuriamas ne per patirtį, o per šou, dramatišką turinį, estetinį patrauklumą. Populiariausi tie nuomonės formuotojai, kurie pasakoja apie kančią, liudija susivokimą ir įgytą atsparumą priešintis normoms. Mergina, verkianti prieš kamerą dėl „toksinų“, žiūrovams gali atrodyti autentiškesnė nei ramus medicinos eksperto paaiškinimas apie ultravioletinę spinduliuotę.

Šis pokytis turi realių pasekmių. Mat internete plintantys mitai ragina žmones elgtis priešingai: atsisakyti produktų su SPF kaip pavojingų ar nereikalingų.

Šią tendenciją lemia ne tik pavieniai kūrėjai, bet ir tikslingai sukurti algoritmai. Vaizdo įrašai, kuriuose kalbama apie „cheminių medžiagų atsisakymą“, klesti, nes dovanoja žiūrovams reginį. Tam tikras formatas, pavyzdžiui, produktų išmetimas į šiukšliadėžę, sudomina ir skatina ieškoti daugiau panašių vaizdų. Žmones traukia nuomonės formuotojai, kurie yra draugiški, nuoširdūs, nepriklausomi, rūpestingi, atsakingi, susijaudinę dėl žmonijos ir planetos likimo. Oficialios socialinės reklamos apie asmeninę sveikatą atrodo šaltos, pedagogiškos ar demagogiškos.

Pasekmės gali būti rimtos. Saulės žala kaupiasi tyliai, todėl odos vėžio rizika didėja su kiekviena valanda, praleista be apsaugos.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Džiaugtis savo amžiumi

Sulaukti 50, 60, 70 ir daugiau metų yra tam tikra privilegija, nes ne kiekvienam žmogui taip pasiseka dėl ligų ar nelaimingų atsitikimų. Todėl nugyventus metus turėtume laikyti gyvenimo dovana, o ne bausme. Kiekvieni metai padovanoja ir įvairių išbandymų, emocijų, įvykių, į kuriuos reaguoja kūnas bei veidas: atsiranda mimikos raukšlių, apgamų, strijų, randų ir kt. Kiekvienas ant kūno esantis ženklas liudija unikalią mūsų istoriją, todėl juos reikėtų priimti su dėkingumu ir pagarba savo kūnui, kurį turime tik vieną. Pasak psichologų, norint gerai jaustis bet kuriame amžiaus tarpsnyje, reikia keisti ne kūną, bet požiūrį į jį.

Norint geriau susidraugauti su savo amžiumi, reikia įsivardinti jo privalumus. Jei būdami 20–30 metų turėjote plėšytis, konkuruoti, bėgti, kad įgytumėte išsilavinimą, profesiją, sukurti šeimą, namus, tai vyresnis amžius suteikia daugiau stabilumo, ramybės ir laiko pasidžiaugti rezultatais. Taip pat su amžiumi ateina išmintis, patirtis, pasitikėjimas savimi, mokėjimas perprasti žmones ir blaiviai įvertinti asmenines galimybes, todėl jaučiate tvirtą pagrindą po kojomis. Be to, tai laikas, kai vaikai paauginti, profesinė sritis stabili, tad lieka daugiau lauko mėgautis gyvenimu ir savimi.

Skirti dėmesio sveikatai

Jaunystės palydovai yra didesnė energija, ištvermė, fizinis pajėgumas, tačiau tai nereiškia, kad brandžiame amžiuje šios savybės turėtų sunykti. Fizine ir psichoemocinė savijauta priklauso nuo kasdienių pasirinkimų, todėl svarbu atsižvelgti į aspektus, kurie užtikrina gyvenimo kokybę. Vienas jų – normalaus kūno svorio palaikymas. Nors su amžiumi medžiagų apykaita lėtėja, keičiasi hormonų balansas, svarbu užtikrinti, kad nesikauptų papildomi kilogramai, nes su antsvoriu siejamos širdies ir kraujagyslių ligos,metabolinės ligos (cukrinis diabetas, cholesterolio koncentracijos padidėjimas), virškinimo sistemos ligos (kepenų, tulžies funkcijos sutrikimai), sąnarių ir kaulų ligos (osteoartritas,podagra, stuburo problemos),kvėpavimo takų sutrikimai (obstrukcinė miego apnėja, astma), onkologiniai susirgimai, psichinės sveikatos negalavimai (depresija, nerimas, socialinė stigmatizacija), vaisingumo problemos (policistinių kiaušidžių sindromas (PKS), sumažėjęs vaisingumas), imuniteto susilpnėjimas. Būtent todėl viena svarbiausių prevencinių priemonių gerai sveikatai ir savijautai yra normalus kūno svorio palaikymas.

Net 70 % kūno svoris priklauso nuo mitybos, todėl reikalinga peržiūrėti racioną, ypač suvalgomus kiekius. Norint, kad papildomi kilogramai nesikauptų, reikia sunaudoti energiją, gaunamą su maistu. Jei svoris auga, vadinasi, valgoma per daug: reikia mažinti porcijas, atsisakyti „nekaltų“ užkandžių, tokių kaip nesūdyti riešutai, turintys kelis šimtus kalorijų ir smarkiai padidinantys raciono energetinę vertę. Stengtis gamintis patiems, nes taip lengviau kontroliuoti patiekalų sudėtį, mažinti ar visai atsisakyti saldumynų bei pusgaminių, vartoti kuo daugiau daržovių, rinktis liesą mėsą ir riebią žuvį.

Nesėdėti sudėjus rankų

Brandžiame amžiuje daugelis jau sukūrę šeimas arba atradę, kad jiems patogiau gyventi vieniems, todėl iš inercijos skiria mažiau dėmesio išvaizdai, tampa sėslesni. Tačiau mažinti fizinį aktyvumą yra didelė klaida, nes su metais sportas darosi kaip tik aktualesnis, nes kasmet žmogus netenka raumeninės masės, kuri gali pasaugoti sąnarius ir kaulus nuo traumų. PSO suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę ne mažiau kaip 150 min. vidutinio fizinio aktyvumo arba 75 min. didelio fizinio aktyvumo veiklos. Abiem atvejais papildomai rekomenduojama bent dukart per savaitę lavinti griaučių ir raumenų sistemas atliekant jėgos pratimus: atsispaudimus, atsilenkimus, šuoliukus, pratimus su svarmenimis. Itin naudinga sportuoti gryname ore. Moterims svarbu sportuoti su svarmenimis, nes perimenopauzės ir menopauzės laikotarpiu didėja osteoporozės rizika, o pratimai su svoriais stiprina kaulus, be to, gerai išvystytas raumenynas veikia kaip patikima apsauga traumų atveju.

Fizinis aktyvumas siejamas ir su geresne savijauta, didesniu pasitikėjimu savimi bei atsparumu stresui, todėl sportuojant gerinama ir emocinė sveikata. Sportuojant lauke gaunama daugiau deguonies – organų sistemos geriau aprūpinamos maistinėmis medžiagos, skaistėja oda. Be to, aktyvi veikla lauke veikia kaip trumparegystės ir lėtinių akių ligų prevencija.

Jausti gyvenimo skonį

Gyvenimotrukmei ilgėjant, vidutinis žmogaus amžius tęsiasi nuo 35 iki 60 metų, todėl 40–50 metų tikrai nėra laikas, kai reikia sudėti rankas ir laukti mirties. Deja, vis dar pastebima tendencija, kad posovietinėse šalyse vidutinio amžiaus moterys pradedamos stumti į paraštes arba pačios ten pasitraukia nusprendusios anksčiau laiko pasenti ne tik įvaizdžiu, bet ir elgesiu. Stebint JAV, 40-metės dar susilaukia pirmo, antro vaiko, kuria verslus, keičia profesiją, studijuoja, jau nekalbant apie tai, kad neskuba rengtis beformiais drabužiais, neatsisako kosmetikos ir kitaip rūpinasi savimi. Ori senatvė yra net tik savo amžiaus priėmimas, bet ir mėgavimasis gyvenimu, kad ir kiek metų būtų, todėl vienas svarbiausių dalykų – savęs nenurašyti, negalvoti, kad kažkam esate per sena: prigludusiai suknelei, bikiniui, raudonoms lūpoms, šokiams ar kt. Patartina apsupti save palaikančiais, motyvuojančiais žmonėmis, skatinančiais gyvenimišką džiaugsmą, norinčiais kartu išbandyti naujų dalykų, kuriems anksčiau nebuvo laiko ar galimybių. Prieš akis dar dešimtys kokybiško gyvenimo metų, todėl reikia mėgautis.

Nustoti lygintis

Sunku priimti savo amžių, nes gyvename laikmečiu, kai vyksta nuolatinis savęs lyginimas su kitais. Visa tai didele dalimi nulėmė socialiniai tinklai. Kasdien matydami mūsų amžiaus, bet dešimtmečiais jauniau atrodančius žmonės dėl plastinių operacijų, grožio injekcijų, filtrų ir kt., negalime jaustis gerai savo kūne ir savo metuose. Psichologai pažymi, kad lyginimasis su kitais itin žalingas, nes menkina savivertę, griauna santykius, taip pat gali virsti tiek į save, tiek į kitus nukreipta agresija. Lyginimasis sukelia neigiamas emocijas (pavydą, pagiežą), menkėja savivertė, todėl gali paskatinti įvairių formų pykčio proveržius. Pavyzdžiui, gali vykti kibernetinis persekiojimas: kuriamos paskyros, iš kurių negražiai komentuojama, įvairiose paskalų platformose skleidžiami gandai ir pan. (prisiminkite visas agresyvias tetas su gėlių vazonais vietoj profilio nuotraukos). Ekstremalesniais atvejais gali būti kenkiama ir fiziškai: persekiojimas persikelti į realybę, būti gadinamas turtas, kilti smurto, susidorojimo grėsmė.

Agresija gali būti nukreipiama ir į save. Šiuo atveju ji taip pat gali pasireikšti įvairiomis formomis, pavyzdžiui, žmogus gali bausti save nevalgydamas, žalotis ar net bandyti pasitraukti iš gyvenimo. Jei lyginimasis su kitais sukelia agresyvių minčių, reikėtų kreiptis į specialistus, kad padėtų išspręsti šiuos iššūkius kuo saugiau visoms pusėms. Psichologas padėtų ir nerimo, mažėjančios savivertės, prastėjančių santykių klausimais. Svarbu nedelsti, kad pasekmės nebūtų skaudžios.

Svarbiausia yra nustoti save lyginti su jaunesniais ir pavydėti jiems. Nesupriešinkime jaunystės ir senatvės, nes visi gyvenimo tarpsniai yra savaip gražūs.

Kaip pabrėžti?

Pirmiausia rengtis pagal savo figūrą ir negalvoti, kad esate per sena trumpam sijonui, jei turite dailias kojas. Jei turite vietų, dėl kurių varžotės, jas galite pridengti, tačiau rinkitės stilingus, šių dienų tendencijas atitinkančius arba klasikinius drabužius. Saugiau rinktis vidutinio aukščio kulniukus, bet jei visą gyvenimą straksėjote su įspūdingais aukštakulniais ir nesiskundžiate sąnarių problemomis, ir toliau galite kaukšėti gatvėmis.

Nebijokite aksesuarų ir spalvų, kurie ne tik atrodo jaunatviškai, bet suteikia žaismingumo, kelia nuotaiką, tai pat gali tapti puikia pokalbio tema net su nepažįstamais žmonėmis.

Su metais veido bruožai tampa mažiau išraiškingi, pablunka blakstienos, „išplaukia“ lūpų kontūras, o būtent tai yra gražiausi veido akcentai, todėl būtų gerai juos paryškinti. Jei sudėtinga kiekvieną rytą darytis akių ir lūpų makiažą, galima pasidomėti ilgalaikėmis procedūromis. Svarbu skirti dėmesio sausėjančiais veido ir kūno odai. Būtina nuolat drėkinti ir maitinti, saugoti nuo žalingų saulės spindulių, sykiu nepamirštant, kad sveikiau ir jaunatviškiau atrodo truputį įdegusi oda, nes susilygina jos spalva, ne taip ryškiai matyti kraujagyslės ir kt. Rekomenduojama rinktis dieninius kremus su atspalviu, taip pat pasirūpinti saugiu įdegiu.

Vienas svarbiausių veido akcentų yra antakiai. Jie su amžiumi taip pat retėja ir žyla, todėl svarbu formuoti, paryškinti. Tik nepamirškite, kad sendina ir antakių nebuvimas, ir pernelyg ryškūs antakiai. Čia reikėtų išlaikyti balansą.

Žili plaukai pasąmoningai asocijuojasi su senatve, todėl brandžios moterys geriau atrodo su dažytais plaukais, ypač kalbant apie tamsiaplaukes. Dar vienas patarimas iš stiliaus ekspertų – neskubėti nusirėžti plaukų trumpai, nes ilgi ar pusilgiai atrodo moteriškiau, be to, visiškai trumpi plaukai retai kuriai tinka.

Autorė Laima Samulė

Žarnyno mikrobiotos sąsaja su veido būkle

Žmogaus žarnyne gyvena trilijonai mikroorganizmų – bakterijų, virusų ir grybelių, sudarančių žarnyno mikrobiotą. Tai sudėtinga ir dinamiška sistema, atliekanti daugybę svarbių funkcijų. Ji padeda skaidyti maistą, dalyvauja gaminant kai kuriuos vitaminus, pavyzdžiui, vitaminą K ir dalį B grupės vitaminų, stiprina žarnyno gleivinės barjerą bei reguliuoja imuninės sistemos veiklą. Didelė dalis imuninės sistemos ląstelių yra būtent žarnyne, todėl jo būklė tiesiogiai veikia uždegiminius procesus visame organizme.

Pakitus mikrobiotos sudėčiai, t. y. sumažėjus naudingų bakterijų ir padaugėjus potencialiai žalingų, išsivysto disbiozė. Moksliniai tyrimai rodo, kad ji siejama su padidėjusiu sisteminiu uždegimu. Oda, kaip didžiausias kūno organas ir svarbi imuninės sistemos dalis, į šiuos pokyčius reaguoja gana greitai: gali atsirasti bėrimų, paraudimų, padidėti jautrumas ar paūmėti tokios būklės kaip aknė, atopinis dermatitas ar rožinė.

Pastaraisiais metais vis daugiau kalbama apie vadinamąją žarnyno ir odos ašį – dvikryptį ryšį tarp virškinimo trakto ir odos, veikiantį per imuninę sistemą, nervinius signalus ir mikroorganizmų gaminamas medžiagas. Pavyzdžiui, žarnyno bakterijos gamina trumpųjų grandinių riebalų rūgštis, kurios padeda reguliuoti uždegiminius procesus. Tai iš dalies paaiškina, kodėl virškinimo sutrikimai ar ilgalaikis stresas dažnai sutampa su odos problemų paūmėjimu.

Kai žarnyno gleivinė pažeidžiama ir tampa pralaidesnė, į kraujotaką gali patekti bakterijų fragmentų ar kitų medžiagų, skatinančių imuninį atsaką. Toks nuolatinis, žemo lygio uždegimas siejamas su įvairiomis lėtinėmis odos ligomis ir spartesniu odos senėjimu.

Be to, žarnynas atsakingas už efektyvų maistinių medžiagų įsisavinimą. Sutrikus šiai funkcijai, gali trūkti odai svarbių medžiagų – cinko, vitamino A, B grupės vitaminų ar omega-3 riebalų rūgščių. Šios medžiagos būtinos odai atsinaujinti, riebalinių liaukų veiklos reguliacijai ir uždegimo kontrolei. Maža to, žarnyno bakterijos dalyvauja ir hormonų apykaitoje, įskaitant estrogenų metabolizmą. Sutrikus mikrobiotos pusiausvyrai gali pakisti hormonų reguliacija, o tai kai kuriems žmonėms pasireiškia hormonine akne, ypač apatinėje veido dalyje.

Veido signalai, kurių nevalia ignoruoti

Varginanti aknė. Aknė – daugelio veiksnių nulemta liga, kurios atsiradimui įtakos turi riebalinių liaukų aktyvumas, odos bakterijos (ypač Cutibacterium acnes), uždegiminiai procesai ir hormonų svyravimai. Naujausi tyrimai rodo, kad akne sergančių žmonių žarnyno mikrobiota gali skirtis nuo sveikų asmenų. Disbiozė – žarnyno mikroorganizmų pusiausvyros sutrikimas – gali skatinti sisteminį uždegimą, kuris savo ruožtu prisideda prie odos uždegiminių reakcijų ir bėrimų atsiradimo. Smakro ir žandikaulio sritis ypač jautri hormonų, ypač androgenų, pokyčiams. Žarnyno mikrobiota dalyvauja hormonų metabolizme, todėl jos disbalansas gali netiesiogiai paveikti hormonų pusiausvyrą ir taip prisidėti prie aknės paūmėjimo. Be to, tyrimai rodo, kad probiotikų vartojimas kai kuriais atvejais gali švelninti aknės simptomus, t. y. mažinti uždegimą ir padėti palaikyti mikrobiotos balansą.

Paraudimas, rožinė, jautri oda. Rožinė ir padidėjęs odos jautrumas dažnai siejami su lėtiniu uždegimu, kraujagyslių reakcijomis ir imuninės sistemos aktyvumu. Klinikiniai tyrimai rodo, kad rožine sergantys pacientai dažniau patiria virškinimo sutrikimų, o kai kuriais atvejais nustatomas ir mikrobiotos disbalansas. Uždegiminiai mediatoriai, gaminami tiek žarnyne, tiek odoje, gali skatinti kraujagyslių išsiplėtimą, paraudimą ir deginimo pojūtį. Tai paaiškina, kodėl kai kuriems pacientams žarnyno sveikatos gerinimas padeda sumažinti odos simptomus.

Pilkšva, pavargusi veido spalva. Odos spalva priklauso nuo kraujotakos, deguonies tiekimo ir maistinių medžiagų kiekio. Jei žarnynas neefektyviai įsisavina geležį, B grupės vitaminus, cinką ar kitus mikroelementus, oda gali įgauti blyškų, pilkšvą ar pavargusį atspalvį. Nors šie simptomai nėra būdingi vien žarnyno sutrikimams, jie dažnai pasireiškia kartu su kitais virškinimo ar medžiagų apykaitos sutrikimais ir gali signalizuoti apie bendrą organizmo disbalansą.

Tamsūs paakiai. Dažniausiai susiję su genetika, odos plonumu, kraujagyslių išsidėstymu ar miego trūkumu. Nors vadinamoji kepenų apkrova nėra moksliškai patvirtinta jų priežastis, lėtinis uždegimas, alerginės reakcijos ar bendras organizmo nuovargis gali sustiprinti paakių tamsumą. Kai kurie tyrimai rodo, kad disbiozė ir padidėjęs žarnyno pralaidumas gali prisidėti prie uždegiminių procesų, veikiančių odos mikrokraujagysles ir pigmentaciją, todėl tamsūs paakiai kartais gali būti bendros sveikatos būklės signalas.

Egzema, dermatitas. Atopinis dermatitas ir kitos egzemos formos glaudžiai susijusios su imunine sistema ir odos barjero funkcija. Tyrimai rodo, kad sergant atopiniu dermatitu dažnai nustatomi žarnyno mikrobiotos pokyčiai ir padidėjęs žarnyno pralaidumas. Šis vadinamasis pralaidus žarnynas gali skatinti sisteminį uždegimą, kuris odoje pasireiškia bėrimais, niežuliu ir pleiskanojimu. Nors žarnynas nėra vienintelė šių ligų priežastis, jo būklė gali turėti reikšmingos įtakos simptomų intensyvumui ir gydymo efektyvumui. Kai kuriems pacientams probiotikų ar prebiotikų vartojimas padeda reguliuoti uždegiminius procesus ir pagerinti odos būklę.

Psoriazė. Lėtinė autoimuninė uždegiminė liga, pagreitinanti odos ląstelių dauginimąsi. Dėl to susidaro iškilių, šiurkščių, pleiskanojančių plokštelių, dažniausiai alkūnių, kelių ar galvos odos srityse. Tai ne vien odos problema – psoriazė laikoma sisteminiu uždegiminiu sutrikimu.

Tyrimai rodo, kad sergant sunkia psoriazės forma padidėja širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Tokie pacientai turi didesnę tikimybę patirti reikšmingus širdies ir kraujagyslių įvykius, įskaitant miokardo infarktą ar insultą. Manoma, kad tai susiję su sisteminiu uždegimu, veikiančiu ne tik odą, bet ir kraujagyslių sieneles. Uždegimo žymenys, nustatomi sergant psoriaze, taip pat dalyvauja aterosklerozės – apnašų kaupimosi arterijose – procese.

Daliai pacientų nustatomi ir žarnyno mikrobiotos pokyčiai bei padidėjęs žarnyno pralaidumas. Nors priežastinis ryšys dar nėra galutinai patvirtintas, vis daugiau duomenų rodo, kad žarnyno imuninė reguliacija gali turėti įtakos sisteminiam uždegimui, būdingam psoriazei.

Vilkligė. Lėtinė autoimuninė liga, galinti pažeisti įvairius organus ir audinius: odą, sąnarius, inkstus, širdį bei nervų sistemą. Odos simptomai dažnai pasireiškia veide – būdingiausia vadinamoji drugelio formos eritema, apimanti skruostus ir nosies sritį. Tačiau galimi ir kiti bėrimai, pleiskanojimas ar padidėjęs jautrumas saulės šviesai.

Liga siejama su imuninės sistemos hiperaktyvumu ir sisteminiu uždegimu, o šie procesai gali būti susiję ir su žarnyno sveikata. Tyrimai rodo, kad kai kuriems pacientams nustatomi mikrobiotos disbalanso požymiai – sumažėja naudingų bakterijų, padaugėja patogeninių. Sutrikusi žarnyno barjero funkcija gali dar labiau aktyvinti uždegiminius procesus organizme. Panašiai kaip sergant psoriaze ar atopiniu dermatitu, padidėjęs žarnyno pralaidumas gali sustiprinti imuninį atsaką, kuris pasireiškia odos bėrimais, paraudimu ir patinimu.

Autorė Monika Budnikienė