Kiek vandens iš tikrųjų turi Žemė?

Iš kosmoso Žemė atrodo kaip vandens planeta – net apie 71 % jos paviršiaus dengia vanduo. Tačiau ši mėlyna gausa yra apgaulinga. Maždaug 97 % viso Žemės vandens yra sūrus, netinkamas gerti, augalams ar žemės ūkiui be sudėtingo ir brangaus gėlinimo proceso. Lieka apie 3 % gėlo vandens, bet ir jis žmonėms beveik nepasiekiamas. Mokslininkų skaičiavimais, apie 68–69 % gėlo vandens užrakinta ledynuose ir amžinajame įšale, apie 30 % slypi požeminiuose vandenyse, dažnai giliai, sunkiai pasiekiami arba jau užteršti, mažiau nei 1 % gėlo vandens yra paviršinis – upės, ežerai, pelkės, iš kurių žmonija realiai ir gyvena. Tai reiškia, kad visas mūsų kasdien naudojamas vanduo – gėrimui, maistui, pramonei, higienai – sudaro vos lašą planetos vandens atsargų.

Ši iliuzija, kad vandens visur pilna, ilgą laiką slėpė tikrąją problemą. Vanduo yra ne tik ribotas, bet ir netolygiai pasiskirstęs: vienuose regionuose jo per daug, kituose – katastrofiškai trūksta. Be to, klimato kaita keičia kritulių režimą, spartina ledynų tirpimą (kuris trumpuoju laikotarpiu didina srautus, bet ilgainiui juos sunaikina), o auganti populiacija ir vartojimas spaudžia tas pačias, seniai išnaudojamas atsargas.

Kodėl kalbama apie krizę?

Vandens krizė nėra ateities scenarijus, ji jau vyksta. Ir jos priežastis ne viena, o visa grandinė tarpusavyje susijusių procesų, kurie per kelis dešimtmečius išbalansavo tai, kas tūkstančius metų atrodė savaime suprantama.

Pirmiausia – žmonių skaičius ir vartojimas. Per pastaruosius 100 metų pasaulio gyventojų skaičius išaugo daugiau nei keturis kartus, tačiau vandens poreikis augo dar sparčiau. Ne tik todėl, kad mūsų daugiau, bet ir todėl, kad gyvename vandeniui itin „alkanu“ būdu: daugiau vartojame, daugiau gaminame, daugiau švaistome. Vienam žmogui tenkantis vandens pėdsakas šiandien yra nepalyginamai didesnis nei prieš kelis dešimtmečius.

Didžiausias vandens rijikas – žemės ūkis. Globaliai apie 70 % viso gėlo vandens sunaudojama žemės ūkyje. Drėkinami laukai, gyvulininkystė, pašarų auginimas – visa tai reikalauja milžiniškų vandens kiekių. Pavyzdžiui, vienam kilogramui jautienos gali prireikti tūkstančių litrų vandens, o daugelis pasaulio regionų augina maistą eksportui, naudodami vandenį, kurio patys jau stokoja.

Pramonė ir miestų plėtra dar labiau spaudžia vandens išteklius. Energetika, tekstilė, chemijos pramonė, technologijų gamyba – visos šios sritys priklauso nuo stabilaus vandens tiekimo. Sparčiai augant miestams, didėja ne tik vandens vartojimas, bet ir nuotekų bei taršos kiekiai, kurie dar labiau mažina tinkamo naudoti vandens dalį.

Klimato kaita veikia kaip krizės greitintuvas. Šylantis klimatas keičia vandens ciklą: sausros tampa ilgesnės ir dažnesnės, krituliai – nereguliarūs ir intensyvesni (liūtys vietoj pastovaus lietaus), ledynai, kurie maitina upes milijonams žmonių, sparčiai tirpsta. Trumpuoju laikotarpiu tai sukelia potvynius, o ilguoju – vandens šaltinių išsekimą, nes ledynai tiesiog išnyksta.

Statistika kalba aiškiai: per pastaruosius dešimtmečius gėlo vandens suvartojimas pasaulyje augo greičiau nei gyventojų skaičius. Tai reiškia, kad problema slypi ne tik kiek mūsų yra, bet ir kaip gyvename.

Vandens krizė – tai ne momentinis trūkumas, o lėtas, tylus bankrotas: sąskaita tuštėja kasdien, kol vieną dieną tampa akivaizdu, kad išteklių, kuriuos laikėme neišsenkančiais, paprasčiausiai nebeužtenka.

Nematoma krizės dalis – užterštas vanduo

Vandens krizė nėra vien tik apie išdžiūvusius šulinius ar nusekusias upes. Vis dažniau problema slypi kitur – vandens fiziškai yra, bet jis nebetinkamas naudoti. Užterštumas paverčia vandenį nematomu deficitu: skaičiuose jis egzistuoja, tačiau realybėje tampa pavojingas sveikatai, ekosistemoms ir ekonomikai.

Upės, ežerai ir požeminiai vandenys daugelyje regionų yra stipriai paveikti žmogaus veiklos. Net kai vandens kiekis pakankamas, tarša reiškia, kad jis nebegali būti naudojamas be sudėtingo ir brangaus valymo. Pasaulio mastu milijonai žmonių gyvena šalia vandens šaltinių, kurie teoriškai egzistuoja, bet praktiškai yra užrakinti dėl taršos.

Trąšos ir pesticidai, nuplaunami nuo laukų, patenka į paviršinius ir požeminius vandenis. Nitratai ir fosfatai skatina vadinamąjį vandens žydėjimą, kai dumbliai sunaudoja deguonį ir naikina gyvybę. Dar pavojingiau – šios medžiagos gali patekti į geriamąjį vandenį ir ilgainiui paveikti žmogaus sveikatą. Problema ypač ryški intensyvaus žemės ūkio regionuose, tačiau ji neaplenkia ir ekonomiškai stiprių šalių.

Dar viena opi problema – mikroplastikas. Moksliniai tyrimai rodo, kad jo dalelių aptinkama ne tik vandenynuose, bet ir upėse, lietaus vandenyje, požeminiuose šaltiniuose bei geriamajame vandenyje. Šios mikroskopinės dalelės sunkiai pašalinamos tradicinėmis valymo technologijomis, o jų ilgalaikis poveikis žmogaus organizmui vis dar tiriamas. Tai viena sparčiausiai augančių, bet mažiausiai kontroliuojamų vandens taršos formų.

Ne mažiau opi problema – pramoninės atliekos ir cheminių teršalų pėdsakai. Farmaciniai likučiai, sunkieji metalai, vadinamosios amžinosios cheminės medžiagos (PFAS) – visa tai vis dažniau aptinkama vandens telkiniuose. Šios medžiagos suyra itin lėtai, kaupiasi aplinkoje ir gyvuosiuose organizmuose. Net mažos jų koncentracijos kelia riziką, o visiškai pašalinti jas iš vandens – technologinis iššūkis.

Ilgą laiką manyta, kad vandens tarša – besivystančių regionų problema. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau fiksuojami atvejai, kai saugumo normos viršijamos ir turtingose valstybėse: senstanti vamzdynų infrastruktūra, nauji teršalai, kuriems nebuvo ruoštasi, ir klimato kaita, didinanti taršos koncentracijas sausros metu.

Kuo sudėtingesnė tarša, tuo sudėtingesnės technologijos reikalingos. Modernūs filtrai, pažangūs cheminiai ir biologiniai valymo metodai reikalauja didelių investicijų, energijos ir nuolatinės priežiūros. Tai reiškia, kad vandens kaina auga – tiek tiesiogine prasme vartotojams, tiek netiesiogiai valstybėms, kurios turi finansuoti infrastruktūrą. Užterštas vanduo – tai krizės dalis, kuri ne visada matoma plika akimi, bet ji tyliai mažina realiai prieinamo vandens kiekį. Net ir ten, kur vandens dar netrūksta, tarša gali paversti jį prabanga, o ne savaime suprantamu ištekliumi.

Ko tikėtis europiečiams?

Ilgą laiką vandens krizė Europoje atrodė kaip kitų žemynų problema. Tačiau naujausi duomenys rodo aiškią tendenciją: vandens stresas vis labiau tampa ir Europos realybe, tik pasireiškiančia skirtingu intensyvumu skirtinguose regionuose.

Pietų Europa jau gyvena vandens streso sąlygomis. Ispanija, Portugalija, Pietų Prancūzija, Italija ir Graikija vis dažniau susiduria su ilgalaikėmis sausromis, nusekusiais rezervuarais ir ribojimais žemės ūkiui. Kai kuriuose regionuose vandens trūkumas tampa nebe sezonine, o struktūrine problema – kritulių mažėja, o karščio bangos didina garavimą. Mokslininkai įspėja, kad Viduržemio jūros regionas yra vienas sparčiausiai šylančių pasaulyje, todėl vandens deficitas čia gilės.

Požeminio vandens sekimas – lėta, bet pavojinga krizė. Požeminis vanduo sudaro didelę dalį Europos geriamojo vandens atsargų. Tačiau intensyvus siurbimas, ypač žemės ūkyje ir augančiuose miestuose, daugelyje vietų viršija natūralų atsikūrimo greitį. Skirtingai nei upės ar ežerai, požeminiai vandenys neatsistato per metus ar du – kai kurie sluoksniai formavosi tūkstančius metų. Jiems nusekus, problemos tampa praktiškai negrįžtamos žmogaus masteliu.

Miestai jau ruošiasi ribojimams. Europos didmiesčiai vis dažniau svarsto ir diegia vandens taupymo priemones: ribojamas laistymas, baseinų pildymas, automobilių plovimas. Kai kuriose vietovėse rengiami avariniai planai ilgesnėms sausroms, numatant prioritetus – kas pirmiausia gaus vandenį, jei jo ims trūkti. Tai ženklas, kad vandens saugumas tampa strateginiu planavimo klausimu, o ne tik komunaline paslauga.

Kodėl Lietuva kol kas atrodo saugi? Lietuva turi palyginti gausius gėlo vandens išteklius: pakankamai kritulių, upių, ežerų ir geros kokybės požeminį vandenį. Tačiau ši saugumo iliuzija gali būti apgaulinga. Klimato kaita jau dabar keičia kritulių pasiskirstymą – daugiau intensyvių liūčių, bet ilgesni sausringi laikotarpiai. Be to, globalūs procesai veikia net ir vandeningas šalis: maisto kainos, migracija, energijos gamyba ir pramonė yra tiesiogiai susijusios su vandens prieinamumu kitur.

Net jei tam tikras regionas dar neturi akivaizdaus vandens trūkumo, jis yra pasaulinės sistemos dalis. Vandens krizė Pietų Europoje ar kituose žemynuose reiškia ekonominius sukrėtimus, tiekimo grandinių nestabilumą ir politinę įtampą, kuri galiausiai pasiekia visus. Vandens problema Europoje – tai ne klausimas ar, o kada ir kokiu mastu ji pasireikš skirtingose šalyse. Šiandien Europa dar turi laiko pasiruošti, tačiau mokslininkai sutaria: vandens gausa nebėra savaime suprantama, o išmintingas jos valdymas tampa būtinybe.

Mokslininkų prognozės: kas laukia ateityje?

Mokslininkų vertinimu, vandens krizė nebėra tolima ateitis, ji jau prasidėjo, o artimiausi dešimtmečiai bus lemiami. Klimato tyrėjai, hidrologai ir tarptautinės organizacijos sutaria: per 10–30 metų vandens prieinamumas taps vienu svarbiausių pasaulio stabilumo veiksnių. Prognozuojama, kad iki 2030–2050 m. gėlo vandens paklausa pasaulyje gali viršyti pasiūlą keliais dešimtimis procentų. Tai nereiškia, kad vanduo išnyks, tačiau jo nepakaks visiems ir visur tuo pačiu metu. Sausros bus dažnesnės, krituliai neprognozuojami, o tradiciniai vandens šaltiniai taps nepatikimi.

Skaičiuojama, kad jau dabar keli milijardai žmonių gyvena regionuose, kur vandens trūkumas jaučiamas bent dalį metų. Ateityje šis skaičius dar augs. Ypač pažeidžiami bus tankiai apgyvendinti miestai, sparčiai augančios ekonomikos ir regionai, kuriuose vandens ištekliai priklauso nuo tirpstančių ledynų ar sezoninių upių. Ekspertai vis dažniau kalba apie vandens įtampą tarp valstybių, besidalijančių tas pačias upes ar požeminius baseinus. Vanduo jau dabar daro įtaką migracijai (žmonės palieka regionus, kur neįmanoma ūkininkauti ar gyventi), konfliktams (ypač ten, kur vanduo tampa strateginiu resursu), politiniams sprendimams ir tarptautiniams susitarimams. Mokslininkai pabrėžia: vanduo ateityje gali tapti ne mažiau svarbus nei nafta ar dujos. Skirtingai nei daugelis kitų išteklių, vanduo neturi pakaitalo. Be jo neįmanoma maisto gamyba, energijos tiekimas, higiena ir sveikatos apsauga, miestų funkcionavimas. Vandens trūkumas sukelia grandininę reakciją: maisto kainų augimą, socialinę įtampą, ekonominį nestabilumą. Dėl to mokslininkai vandens krizę laiko sistemine grėsme, galinčia paveikti visus gyvenimo aspektus. Tyrėjai pabrėžia, kad krizės mastas priklausys nuo šiandien priimamų sprendimų: kaip taupome vandenį, kaip jį valdome, kaip prisitaikome prie klimato pokyčių. Vandens ateitis dar nėra užrakinta, bet langas pokyčiams sparčiai siaurėja.

Autorė Jūratė Survilė

Žiema, Kęstučio Grigaliūno nuotr.

Sniegas ir įšalas medžiams gerai

„Toks šaltis, koks fiksuojamas šį mėnesį (kol kas žemiausia temperatūra  buvo -24,3 °C), mūsų miškams nebaisus, jie matę gerokai didesnių speigų ir prie tokio klimato yra prisitaikę“, – kalba  Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas Virgilijus Vasiliauskas.

Didžiausias šiemetės žiemos privalumas miškui – paklotę dengiantis sniegas, kurio nebuvo jau kelerius metus. Miškuose, ypač eglynuose, sniegas pavasarį tirpsta lėtai, jis palaipsniui susigers į dirvą ir ji ilgesnį laiką išliks drėgna, maitins medžių šaknis. Jie pavasarį nejaus drėgmės trūkumo, bus atsparesni sausrai. Dalis tirpsmo vandens papildys miškams labai svarbius gruntinius vandenis, upelius.

Kitas miškininko akcentuojamas teigiamas aspektas – įšalas. Jo sušaldytas gruntas neleidžia vėjui „išklibinti“ medžių, nutraukiant dalį šaknų ar išverčiant patį medį.

Tai, kad sniegas ilgą laiką išliko purus, nepadengtas suledėjusia pluta, V. Vasiliauskas taip pat vadina pozityviu dalyku, nes apledėjęs sniegas sunkus ir gali smarkiai aplaužyti medžių šakas, nulenkti viršūnes.

Be to, ledo pluta, kurios kol kas išvengėme, trukdo laisvai judėti gyvūnams, todėl elniniai žvėrys užsilaiko vienoje vietoje, ir nerasdami papildomo maisto, smarkiai nugraužia medžių šakeles, sužaloja žievę. Neretai elnių, danielių, briedžių, stirnų stipriau pažeisti medžiai krūmijasi, į stiebus patenka puvinys.

Spyglius graužiantys kenkėjai, deja, neiššals 

Kokią įtaką žiemos šaltis daro žievėgraužiui tipografui ir kitiems po medžių žieve gyvenantiems kenkėjams? Galbūt ilgesnį laiką temperatūrai nukritus iki -15-18 °C šie vabalai iššąla?

Pasak VMT Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjo V. Vasiliausko, tai būtų nepagrįstos viltys. Tiek pagrindinis eglynų kenkėjas žievėgraužis tipografas, tiek kiti eglėms ir pušims žalą darantys vabzdžiai prie mūsų sąlygų puikiai prisitaikę ir žiemos šaltis jų populiacijai rimtesnės įtakos neturi.

Kai kurie žievėgraužių vabalai žiemoti įsirausę į miško paklotę, dalis jų žiemą tūno po eglių žieve. Spustelėjus speigui sušalti galėtų nebent kiaušinėliai, lervutės, tačiau žievėgraužis tipografas dažniausiai žiemoja vabalų fazėje, kurie yra pasirengę išgyventi šaltąjį sezoną.

Apie ką praneša geniai?

Kai eglės kamienų žievę pradeda tuksenti geniai, lopais lupti medžio žievę, pasak V. Vasiliausko, galima neklystant prognozuoti, kad po eglės žieve knibžda žievėgraužio tipografo vabalų. Tokį medį miškininkas pataria negailint kirsti, net jei eglė kol kas dar nerodo džiūvimo požymių. Pavasarį ji arba žus nuo šiuo metu ją apnikusių kenkėjų, arba atšilus ir vabzdžiams pradėjus skraidyti, sulauks dar vieno jų antplūdžio, kurio neišgyvens.

VMT Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas pabrėžia, kad taip pat labai svarbu yra tvarkyti kiekvieną miško pažeidimo židinį – žalius išvirtusius ir nulaužytomis viršūnėmis medžius.

Sanitariniams kirtimams, kuriais tvarkomi tokie plotai, geriausia išnaudoti palankius šaltojo sezono orus, kad būtų išvengta kenkėjų plitimo pavasarį. Būtent eglių vėjovartos ir sniegolaužos žievėgraužiui tipografui yra geriausia terpė daugintis ir plisti į kitus miško plotus.

Valstybinės miškų tarnybos inf.

Sausiausia dykuma virto sąvartynu

Atakamos dykuma – sausiausia nepolinė dykuma pasaulyje ir viena sausiausių apskritai, nusileidžianti tik kai kurioms vietovėms Makmerdo sausuosiuose slėniuose. Tai didžiausia rūko dykuma pasaulyje, o dėl panašumo į Marso aplinką ši vietovė netgi naudota Marso ekspedicijų modeliavimo eksperimentams. Tačiau šiandien Atakama garsėja ir kitu, gerokai niūresniu reiškiniu. Ypač groteskiškas vaizdas atsiveria važiuojant pro Alto Hospicio miestą dykumos link: ant raudonai oranžinių kopų driekiasi išmestų drabužių, batų, rankinių ir kitų nereikalingų daiktų sluoksniai. Atidžiau pažvelgus į šią žmogaus sukurtą „ekosistemą“, nesunku atpažinti gerai žinomus greitosios ir itin greitosios mados ženklus – nuo ispanų „Zara“ iki Kinijos internetinės milžinės „Shein“. Kai kur drabužiai apdeginti, o vėjui pakėlus tamsius pelenus ore pasklinda kvapas, primenantis degantį plastiką. Skaičiuojama, kad iki 2022 m. dykumoje galėjo būti išmesta apie 40 tūkstančių tonų atliekų, atkeliavusių iš viso pasaulio.

(Ne)matoma drabužių verslo kaina

Ikikės uostas ir jo apylinkės 8-ajame dešimtmetyje buvo paskelbti laisvosios prekybos zona, siekiant atgaivinti vangstančią regiono ekonomiką. Nors kai kurios valstybės dėl higienos ir aplinkosaugos priežasčių riboja ar net draudžia naudotų drabužių importą, Čilė šiuos srautus priima. Čia dėvėtų drabužių prekyba tapo klestinčiu verslu – siuntos iš JAV, Europos ir kitų pasaulio šalių kasmet ir toliau pasiekia uostą.

Tačiau ši sistema turi ir kitą, kur kas mažiau matomą pusę. Didelę dalį atgabenamų krovinių sudaro susidėvėję, nebenešiojami daiktai – iš esmės šiukšlės. Neteisėtas milžiniškų drabužių kiekių išmetimas Atakamos dykumoje tapo įprasta kai kurių importuotojų ir mažmenininkų praktika, leidžiančia išvengti išlaidų, susijusių su tinkamu atliekų sutvarkymu. Tokį elgesį skatina ir vietos geografija: netoliese esantis kelias leidžia greitai ir nepastebimai pasiekti smėlynus iš Ikikės ar Alto Hospicio. Vietos gyventojų teigimu, dalis drabužių netgi padegami iškart po iškrovimo – siekiant sunaikinti įrodymus ir išvengti atsakomybės.

Atliekų įrodymai palydovų nuotraukose

Atakamos dykuma driekiasi daugiau nei 1000 kilometrų iš šiaurės į pietus palei Andų kalnagūbrį, ir dalis jos, sprendžiant iš palydovinių vaizdų, virto improvizuotomis atliekų aikštelėmis. 2007 m. darytose nuotraukose dar nematyti jokių ryškių drabužių sankaupų. 2010-aisiais pradėjo ryškėti tamsios dėmės – manoma, tai nelegalios deginimo vietos. Naujausiuose vaizduose šių dėmių ir atliekų mastas tik didėja. Ypač didelio dėmesio sulaukė 2023 m. plačiai pasklidusios palydovinės nuotraukos, kuriose matomas iš kosmoso lengvai atpažįstamas drabužių kalnas. Skaičiuojama, kad vienas iš Atakamos viduryje susiformavusių tekstilės telkinių gali sverti nuo maždaug 11 iki 59 tūkstančių tonų – tai prilygsta vieno ar net dviejų Bruklino tiltų svoriui. Paradoksalu, bet sausiausioje pasaulio dykumoje gana įprastu reginiu tapo kalėdiniai megztiniai ar slidinėjimo batai – akivaizdus globalaus drabužių pertekliaus simbolis.

„Aklų ryšulių“ loterija

Klestinti dėvėtų drabužių rinka ypač ryški didžiuliame po atviru dangumi įsikūrusiame turguje netoli Alto Hospicio. Čia driekiasi begalė prekystalių, kuriuose drabužiai parduodami nuo maždaug 50 centų, o prekių ženklų spektras itin platus – nuo „Lacoste“ ir „Ivanka Trump“ iki „Forever 21“ ir „Gap“.

Prekeiviai drabužius paprastai perka iš importuotojų netoli uosto – apie 150 JAV dolerių už 45 kilogramus. Pirkiniai skirstomi į tris kategorijas: nauji drabužiai su etiketėmis, geros būklės dėvėti drabužiai ir šiukšlės. Pastarosios, nepardavus ar neatsiradus kam jų perdirbti, dažnai išvežamos į dykumą sudeginti. Šią sistemą papildo vadinamoji „aklų ryšulių“ prekyba – drabužiai parduodami nepatikrinti tikintis, kad dalis jų bus tinkami perparduoti. Kartais net iki 80 % ryšulio turinio būna geros būklės, kitais atvejais – beveik priešingai. Ryšuliai kainuoja palyginti nedaug, todėl kai kuriems prekeiviams pakanka realizuoti apie 40 % turinio, kad būtų pasiektas pelnas. Likusi dalis tampa problema, kurios paprasčiausiai atsikrato Atakamos dykumoje.

Skaičiuojama, kad iki 70 % įvežamų drabužių galiausiai atsiduria dykumos sąvartynuose. Aplinkosaugos organizacija „Ekō“ nurodo dar didesnį skaičių – apie 85 % į Ikikę importuojamų dėvėtų drabužių esą lieka neparduoti. Tuo pat metu Čilėje tekstilės atliekų negalima šalinti legaliuose sąvartynuose, nes jos gali sukelti dirvožemio nestabilumą, o federaliniai įstatymai tekstilės gaminių išmetimą apskritai laiko neteisėtu.

Miestas, nepajėgiantis išspręsti pasaulinės problemos

Alto Hospicio – maždaug 200 tūkstančių gyventojų turintis miestas – neteisėtą atliekų iškrovimą vadina nuolatiniu galvos skausmu. Pasak miesto aplinkos apsaugos departamento vadovo Edgaro Ortegos, šalia nelegalių sąvartynų jau įrengta 220 stebėjimo kamerų, o vien 2024 m. užfiksuota daugiau nei 400 pažeidimų, už kuriuos skirtos baudos. Artimiausiu metu planuojama įrengti dar 200 kamerų ir paskirti 20 papildomų patruliuojančių pareigūnų, tačiau savivaldybės galimybės išlieka ribotos – trūksta finansinių išteklių. Vietos teisininkai ir aplinkosaugos ekspertai problemos šaknį mato pačioje greitosios mados logikoje, kurioje kiekis iškeliamas aukščiau kokybės. Skaičiuojama, kad per pastaruosius dešimtmečius pasaulinė drabužių gamyba padvigubėjo, o vidutinė drabužio naudojimo trukmė sutrumpėjo daugiau nei trečdaliu. Kai kurių tyrėjų teigimu, prieš 20 metų dauguma prekių ženklų per metus pristatydavo keturias kolekcijas, o šiandien, augant greitosios ir itin greitosios mados apimtims, jų skaičius gali siekti net 52.

Pasauliniu mastu kasmet susidaro apie 92 mln. tonų tekstilės atliekų, o kas sekundę kažkur pasaulyje į sąvartyną patenka drabužių kiekis, prilygstantis pilnam sunkvežimio kroviniui. Neparduoti gaminiai ir nebereikalingi dėvėti drabužiai, dažnai atkeliavę iš JAV, Europos ar Azijos rinkų, nukreipiami į Pietų pusrutulio šalis. Čilė – tik vienas iš pavyzdžių: panašūs vaizdai fiksuojami ir Akroje, Ganos sostinėje, kur pakrantėse drabužiai susipina į ištisus atliekų tinklus.

Ikikėje gimusi mados dizainerė Francisca Gajardo šią situaciją apibendrina niūriai: net jei pasaulinė drabužių gamyba staiga sustotų, žmonija jau yra pagaminusi daugiau drabužių, nei jai reikia – ir daugiau, nei planeta gali saugiai sutalpinti.

Apie greitosios mados žalą

• Vandens tarša. Tekstilės pramonė laikoma antra pagal dydį švaraus vandens teršėja pasaulyje. Tekstilės dažymo metu gamyklos dažnai išleidžia dažus ir kenksmingas chemines medžiagas į netoliese esančius gėlo vandens telkinius. Tai teršia vandenį, naikina ekosistemas ir kasmet lemia masines žuvų žūtis. Pavyzdžiui, Kinijoje apie 90 % gruntinio vandens laikomas užterštu, o vandens tiekime aptinkamos net 72 toksiškos medžiagos, siejamos su tekstilės dažymo pramone.
• Sintetinių audinių poveikis aplinkai. Sintetiniai audiniai, tokie kaip poliesteris ar nailonas, yra itin lėtai – šimtus metų. Iki tol jie kaupiasi sąvartynuose, o irimo metu į aplinką išskiria šiltnamio efektą sukeliančias dujas ir toksiškas medžiagas.
• Milžiniškas vandens suvartojimas. Mados pramonė kasmet sunaudoja apie 6 trilijonus litrų vandens. Vieniems medvilniniams marškinėliams pagaminti reikia maždaug 2700 litrų vandens – tiek, kiek vidutinis žmogus išgeria per trejus metus.
• Pesticidų naudojimas. Medvilnės auginimas – vienas intensyviausiai pesticidus ir insekticidus naudojančių žemės ūkio sektorių pasaulyje. Vieniems marškinėliams pagaminti reikalingam medvilnės kiekiui užauginti sunaudojama beveik 140 gramų trąšų ir pesticidų. Deja, apie 90 % šių cheminių medžiagų patenka į orą ir vandens telkinius, darydamos žalą žmonių ir gyvūnų sveikatai.
• Socialinės pasekmės. Siekdami patenkinti augančią vartotojų paklausą ir kartu išlaikyti žemas gamybos sąnaudas, daugelis didžiųjų mados prekių ženklų taiko nesąžiningą darbo praktiką. Dėl silpnų reglamentų darbuotojai gauna menkus atlyginimus ir dirba pavojingomis sąlygomis, o vaikų darbas drabužių gamybos sektoriuje tebėra paplitęs.

Autorė Monika Budnikienė

1 Uodai jau Islandijoje

Ilgą laiką Islandija buvo tarsi paskutinė saugi sala nuo uodų – vieta, kur permainingas klimatas, nuolatiniai vėjai ir staigiai užšąlančios balos neleisdavo jiems užbaigti net vieno gyvenimo ciklo. Tačiau 2020–2024 m. mokslininkai pradėjo fiksuoti ne tik pavienius uodų pasirodymus vasarą, bet ir peržiemojusius kraujasiurbius, kas iki tol buvo laikoma beveik neįmanoma.

Pagrindinė priežastis – švelnėjančios žiemos, kai temperatūra vis rečiau nukrinta iki ribų, galinčių sunaikinti vabzdžių lervas. Palei pakrantes ir pelkėtose vietose susiformuoja ilgesnės nei įprastai neužšalusios balos, suteikiančios uodams idealią vystymosi terpę. Tai ne tik naujas ekologinis reiškinys Islandijoje, bet ir ryškus klimato kaitos lakmuso popierėlis, rodantis, kad Arkties regionas šyla apie keturis kartus greičiau nei likęs pasaulis.

Be to, šis pokytis kelia klausimų ir visuomenės sveikatos srityje: kol kas Islandijoje nėra tropinių ligų, kurias perneša tam tikros uodų rūšys. Tačiau vabzdžiams tinkama aplinka atsirado anksčiau, nei prognozuota. Tai leidžia manyti, kad ši šalis gali būti tik pradžia platesnei šiaurės platumų vabzdžių migracijai.

2 Atkeliauja naujos ligos

Tai, kas prieš dešimtmetį atrodė kaip teorinė grėsmė, šiandien tapo realybe: Pietų Europoje plinta tigriniai uodai (Aedes albopictus), galintys platinti Dengės, Zikos ir Čikungunijos virusus. Šie iš atogrąžų kilę uodai anksčiau negalėjo išgyventi žiemų Italijoje, Prancūzijoje ar Ispanijoje, tačiau šiltesnių sezonų grandinė pakeitė situaciją iš esmės. Kai vidutinė žiemos temperatūra nenužudo lervų, vabzdžiai pradeda įsikurti visam laikui.

Per pastaruosius 5 metus europinė jų populiacija tapo ne atsitiktinė, o stabili – tai reiškia, kad geba daugintis ir peržiemoti. Dar labiau neramina faktas, kad 2023–2024 m. fiksuoti pirmieji vietiniai Dengės karštligės atvejai, kai ligos virusas nebuvo parvežtas keliautojų, o perduotas vietoje. Tai aiškus ženklas, kad klimato sąlygos tapo palankios ne tik uodams, bet ir viruso ciklui.

Tyrėjai pažymi, kad tai precedentas, kurio prieš 15 metų niekas rimtai neprognozavo. Afrika ir Azija laikytos endeminėmis zonomis, tačiau Europa – saugia. Tik kuo daugiau karštų ir drėgnų vasarų, tuo didesnė tikimybė, kad ligų pernešėjai plėsis dar toliau į šiaurę. Tai vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip klimato kaita keičia ne tik orus, bet ir sveikatos apsaugos žemėlapį.

3 Keičiasi poliarinių lapių migracija

Poliarinės lapės – vieni ištvermingiausių planetos gyvūnų, nes geba nukeliauti šimtus kilometrų ledo dykynėmis. Dešimtmečiais jų migracijos kryptis ir ilgis buvo nuspėjami: žiemą traukdavo toliau į šiaurę ieškodamos maisto, o vasarą grįždavo į pakrančių regionus. Tačiau pastaraisiais metais mokslininkai užfiksavo tai, ko nebuvo matę per visą stebėjimų istoriją – migracijos maršrutai dramatiškai sutrumpėjo.

Priežastis slypi pačioje Arkties šerdyje. Šylant sniego ir įšalo sluoksniui, žlunga trapios ekosistemos, nuo kurių priklauso lapių grobis. Graužikai lemingai – pagrindinis jų laimikis – nyksta, nes tirpstantis, minkštėjantis sniego paklotas nebesuteikia saugių poilsio ir veisimosi ertmių. Paukščių kolonijos, kurios anksčiau buvo lapėms pasiekiamos vasaros žygių metu, slenka dar toliau į šiaurę, sekdamos kintančias klimato juostas.

Rezultatas – poliarinės lapės migruoja trumpiau, bet ne todėl, kad pavargo. Jos tiesiog nemato prasmės: per didelius atstumus keliauti darosi beprasmiška, kai tradiciniai grobio šaltiniai išsibarsto arba išnyksta. Tai pirmas kartas istorijoje, kai šios rūšies migracijos ne plečiasi ar kinta kryptimi, o tiesiog susitraukia. Ekologai šį reiškinį vadina pavojaus signalų grandine – kuriasi nauja, neprognozuojama Arkties ekosistema, į kurią nesuspėja reaguoti net labiausiai prisitaikiusios rūšys.

4 Lietingi miškai tampa… per sausi vabzdžiams

Amazonija visada buvo laikoma Žemės drėgmės širdimi – vieta, kurioje nuolatinės liūtys maitina dirvožemį, o tanki augalija užtikrina gyvybės gausą. Tačiau pastaraisiais metais mokslininkai fiksuoja paradoksą, kurio niekas nesitikėjo: dalis atogrąžų miškų tampa per sausi net tiems gyvūnams, kurie čia gyveno milijonus metų.

Ypač nukenčia vabzdžiai – skruzdėlės, termitai, vabalai ir drugiai. Jie aeruoja dirvožemį, perdirba augalinę medžiagą, skatina sėklų sklaidą, yra pagrindinis maistas daugeliui paukščių ir žinduolių. Tačiau kai kritulių sumažėja, o drėgmės ciklai tampa chaotiški, šie smulkūs organizmai ima nykti pirmieji.

Tyrimai rodo, kad kai kuriose Amazonės zonose drugelių populiacija per dešimtmetį sumažėjo apie 40 %. Tam tikros skruzdėlių rūšys tiesiog pradingsta iš ištisų regionų, o termitai, kurie paprastai klesti drėgmėje, nebeatlaiko perteklinio sausumo. Tai ne tik atskirų vabzdžių rūšių tragedija, o ženklas, kad lūžta visa ekosistemos konstrukcija. Vabzdžiai – tarsi pamatiniai miško architektai: jei iškrenta iš sistemos, ims griūti ir likusios jos dalys.

Šis reiškinys vadinamas sausros paradoksu – kaip gali džiūti vienas drėgniausių pasaulio regionų? Tačiau klimato kaita pakeitė oro masių judėjimą ir kritulių pasiskirstymą, todėl net gigantiški miškai tampa pažeidžiami. Amazonija, kurią buvome įpratę laikyti amžinai drėgna ir gyvybinga, šiandien priartėjo prie pavojingai trapios ribos.

5 Koralai bąla net šaltesniuose vandenyse

Visai neseniai koralų balimas buvo laikomas atogrąžų problema – pavojumi, kuris gresia Karibų jūros, Australijos ar Indonezijos rifams. Šaltuose ar vidutinių platumų vandenyse koralai buvo laikomi atspariais ir saugiais. Tačiau 2023–2024 m. mokslininkai pirmą kartą užfiksavo masinį koralų balimą ten, kur jis neturėjo įvykti – rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje, vėsesniuose vandenyse.

Šių vandenų temperatūra pakilo vos 1,5–2 °C, tačiau koralams toks skaičius nėra tik menkas sušilimas. Jų gyvenimas priklauso nuo simbiozės su dumbliais (Zooxanthellae), kurie koralams teikia maistą ir spalvą. Kai vanduo sušyla per daug, dumbliai pradeda gaminti toksines medžiagas, o koralai išstumia šiuos partnerius lauk. Rezultatas – baltėjimas, kuris dažnai baigiasi koralo žūtimi vos per kelias savaites. Šis reiškinys ypač gąsdina dėl dviejų priežasčių. Pirma – tai rodo, kad vos kelių laipsnių pokytis gali sukelti katastrofišką reakciją. Antra – jei balimas prasidėjo vėsesniuose regionuose, vadinasi, tropiniuose rifai jau artėja prie kritinės išnykimo ribos.

Tai nėra tik ekologinė tragedija. Rifai saugo pakrantes nuo audrų, yra milijardinės vertės žuvininkystės ir turizmo pagrindas, o juose slypi šimtai potencialių vaistinių medžiagų. Koralų balimas neįprastose vietose – vienas aiškiausių signalų, kad klimato kaita peržengė dar vieną raudoną liniją.

6 Pavasaris, kuris atėjo per greitai

2024 m. pavasaris tiek Europoje, tiek Japonijoje pateikė netikėtą ir neraminantį rekordą: dauguma augalų pradėjo žydėti 3–4 savaitėmis anksčiau nei įprastai. Tai ne pavieniai atvejai, o plačiai dokumentuotas reiškinys: nuo vyšnių iki beržų, ievų ir net kai kurių vasarinių augalų, kurie paprastai žydi tik gegužės viduryje.

Šis pasistūmėjęs žydėjimo kalendorius nėra vien tiesiog ankstyvas pavasaris. Tai – jautrios ekosistemos išsibalansavimas. Kol medžiai ir krūmai skleidžia žiedus, daugumos vabzdžių, ypač bičių, ciklas dar neprasidėjęs. Bitės pirmomis šiltesnėmis dienomis vis dar yra gilioje žiemos ramybės būsenoje, todėl tiesiog fiziškai negali atlikti svarbiausio darbo – apdulkinti. Tad augalai žydi beveik tuščiai, be apdulkintojų, o tai reiškia mažesnį vaisių ir sėklų kiekį, prastesnį derlių žemės ūkyje, silpnesnį augalų atsinaujinimą miškuose ir pievose.

Kai kuriose Europos vietose 2024 m. jau fiksuotas ženkliai sumažėjęs vaismedžių apdulkinimo lygis, o mokslininkai įspėja: jei tokie pavasario šuoliai kartosis, gresia prarasti ištisas derliaus rūšis – nuo obuolių iki migdolų. Tai vienas subtiliausių, bet pavojingiausių klimato kaitos signalų: kai gamta pabunda ne kartu su vabzdžiais, griūva pati gyvybės koordinacija.

7 Kai miestas tampa nauja klimato zona

Pastaraisiais metais Europos miestai susiduria su reiškiniu, kuris jau vadinamas tyliąja klimato epidemija. 2023–2024 m. atlikti matavimai parodė, kad didmiesčių centrai vidutiniškai 5–8 °C šiltesni nei priemiesčiai ar aplinkiniai kaimai. Kai kur (pvz., Barselonoje, Paryžiuje, Varšuvoje) skirtumas naktimis pakyla net iki 10 °C.

Šios karščio salos formuojasi, kai asfaltas, betoniniai pastatai ir stikliniai fasadai dieną sugeria milžinišką šilumos kiekį, o naktį jo beveik neatiduoda. Rezultatas – miestuose susidaro savotiška tropinė klimato zona, visiškai kitokia nei aplinkiniuose regionuose.

Toks šilumos perteklius daro įtaką ne tik žmonėms. Jis keičia paukščių elgseną taip sparčiai, kad ekologai vadina tai vienu greičiausių urbanistinių pokyčių gyvūnijai. Kai kurios žvirblių, varnėnų ir balandžių populiacijos apskritai nustojo migruoti, vandens paukščiai vis rečiau skrenda į žiemojimo vietas, sparčiai daugėja rūšių, kurios paprastai apsistoja tik pietinėse platumose.

Paukščiams miestas tampa žiemos buveine – čia visada keliais laipsniais šilčiau, nei leidžia natūralus klimatas. Tačiau tai nėra gera žinia: dirbtinė šiluma sutrikdo jų biologinius ritmus, o ankstyvas pavasarinis klegesys miestuose – vienas ryškiausių ženklų, kaip klimato kaita perkonstruoja gamtos logiką.

Autorė Jūratė Survilė

Maisto banko ir „Sprinter“ tyrimas rodo, kad trečdalis apklaustųjų išmeta iki 5 proc. maisto, 15 proc. žmonių – iki 10 proc., 5 proc. – 11–15 proc., o dar 5 proc. gyventojų išmeta net iki 20 proc. valgyti tinkamo maisto. Organizacija pastebi, kad švaistomų produktų kiekis per šventes nuosekliai auga.

Pilnas šaldytuvas, bet nėra ką valgyti

Vienas dažniausių scenarijų – šaldytuve tebestovi kalėdinis kalakutas, kepta mėsa ar virtos daržovės, bet nebeaišku, kurią dieną tai buvo gaminta ir kiek laiko viskas galioja. Tada sprendimas priimamas greitai: „Geriau nerizikuoti“. Taip į šiukšliadėžę iškeliauja maistas, iš kurio dar būtų galima pagaminti vakarienę.

Čia labiausiai vargina ne pats gaminimas, o mąstymas: ką su kuo suderinti ir ką reikia sunaudoti pirmiausia. O juk dažnai užtektų pagaminti:

• iš vakarykščio kalakuto – sumuštinius ar tortilijas,
• iš virtų daržovių – trintą sriubą ar užkepėlę,
• iš ryžių – greitą plovą.

Tačiau nerimą kelia ne fantazijos stoka, o informacijos trūkumas. Kai nežinome, nuo kada produktai stovi šaldytuve, net geri atrodo „rizikingi“. Naujausi šaldytuvai šią problemą sprendžia – fiksuoja, kas į jį įdedama ir išimama. Pavyzdžiui, „Bespoke AI Refrigerator“ su „AI Vision“ funkcija atpažįsta skirtingus maisto produktus ir padeda sekti jų galiojimą.

Ingredientai yra, bet jie „nedera“

Kita pošventinė klasika – namuose daug produktų, bet jie kartu tarsi „nedera“. Šiek tiek sūrio, pusė pakuotės grybų, keli pomidorai, padažas. Iš pirmo žvilgsnio – nieko rimto.

Tokiose situacijose padeda technologijos, kurios ne pasiūlo, kaip sukurti patiekalus nuo nulio, o tiesiog parodo, ką jau turite. Pavyzdžiui, „Samsung“ šaldytuvai su atnaujintomis dirbtinio intelekto (DI) funkcijomis, kurios veikia „Google Gemini“ pagrindu, geba atpažinti maisto produktus ir automatiškai juos įtraukti į sąrašą.

Pradėta, bet nepabaigta

Dar viena smulki, bet labai atpažįstama detalė – vyno buteliai. Po švenčių jų dažnai daugiau nei progų. Vienas padovanotas, kitas likęs „ypatingai dienai“, trečias – atidarytas, bet nebaigtas. Ir kai norisi ramios vakarienės, prasideda paieškos: kur kuris stovi, kas dabar geriau dera, o ką pasilikti.

Tai dar viena smulkmena, kuri užima laiką ir gadina nuotaiką. Tačiau naujausi technologiniai sprendimai patys mato, koks vynas yra laikomas ir kur viskas padėta. Pavyzdžiui, „Bespoke AI Wine Cellar“ išmani funkcija „AI Vision“ atpažįsta butelių etiketes ir seka, kur kiekvienas jų buvo padėtas.

Pošventinis laikotarpis dažniau reiškia ne naujus tikslus, o grįžimą į įprastą ritmą. Norisi mažiau galvoti, mažiau spėlioti ir mažiau kaltinti save dėl išmesto maisto. Todėl vis daugiau dėmesio skiriama ne „išmanumui dėl išmanumo“, o įrenginiams, kurie palengvina kasdienybę. Ne tam, kad virtuvė taptų inovacijų paroda, o kad ji vėl būtų vieta, kur gera būti.

Tokius sprendimus „Samsung“ pristatys ir CES parodoje sausio pradžioje – ne kaip futuristinę viziją, o kaip tylų pagalbininką po labai įprastų, pažįstamų švenčių.

Pranešimą parengė agentūra „Publicum“

Nepamiršti rūšiavimo net per šventes

Kalėdos kartais vadinamos didžiausia pasaulyje aplinkosaugos nelaime. Nustatyta, kad vien australai kalėdiniu laikotarpiu išleidžia 60 % daugiau pinigų ir išmeta 30 % daugiau buitinių atliekų. Tikėtina, kad panašios tendencijos būdingos ir Lietuvoje, nes Kalėdos – šventė, kai dovanoms, šventiniam stalui, malonioms smulkmenoms išlaidaujama daugiau nei įprastai. Deja, ne viskas tinkamai panaudojama. Kone penktadalis įsigytų daiktų ir produktų atsiduria šiukšlių konteineriuose. Į atliekų srautą nugula ne tik seni, bet ir nauji daiktai, kalnai nerūšiuojamų maisto atliekų, nors jos tiktų kompostui ar energijai gauti. Tad aplinkosaugininkai primena prieš ką nors išmetant įvertinti, ar tas daiktas tikrai negali būti panaudotas ar atiduotas. Taip pat kruopščiai atskirti pakuotes ir maisto atliekas. Mat šioms susimaišius nei vienų, nei kitų neįmanoma perdirbti.

Seni žaislai ir smulki technika – vertinga žaliava

Daug žalos aplinkosaugai padaro ne tik plastikinės pakuotės, kurias sunkiau perdirbti, bet ir į perdirbimą nepatenkantys smulkūs elektroniniai daiktai, ypač žaislai vaikams. Žaislų pardavimas prieš šventes pastebimai išauga visame pasaulyje.Nors gyventojų sąmoningumas auga, nenaudojama smulki elektroninė įranga ar seni žaislai vis dar metami tiesiog į šiukšliadėžę. O juk juose neretai būna elektronikos komponentų. Tokia sena elektroninė įranga vertinga kaip žaliava dėl jos gamybai panaudotų gamtos išteklių: aukso, sidabro, paladžio ir kitų metalų. Perdirbant gautos žaliavos leidžia taupyti resursus ir neteršti gamtos. Daug smulkios elektronikos, kaip ir žaislų, veikia tik su ličio jonų baterijomis. Jose yra pavojingų medžiagų (švino, ličio, cinko ar kadmio). Tad nevalia mesti į buitinių atliekų konteinerius ar sandėliuoti namuose. Būtina sudėti į specialius konteinerius prekybos centruose arba atgabenti į didelių gabaritų surinkimo aikšteles.

Atsakingas pakavimas padeda išvengti popieriaus atliekų

Didžiojoje Britanijoje atlikus tyrimą nustatyta, kad vieno namų ūkio gyventojai per Kalėdas vidutiniškai sunaudoja apie 4 ritinius dovanų pakavimo popieriaus. Pritaikant panašią tendenciją Lietuvoje, kur pagal 2022 m. statistiką registruota daugiau kaip 1,4 mln. namų ūkių, gaunamas didžiulis skaičius – per 5,5 mln. kasmet sunaudojamo vyniojamojo popieriaus ritinių. Kadangi pakavimo priemonių funkcija estetinė, o vienąkart panaudojus įprastai išmetamos – kūrybiškai pažvelgus į šią problemą pavyktų išvengti gausybės nebūtinų atliekų. Be to, pakavimo popierius dažnai padengtas plastiko sluoksniu arba sintetiniais blizgučiais, tad perdirbti sudėtinga arba neįmanoma. Aplinkosaugininkai ir tvarios gyvensenos entuziastai primena, kad antram gyvenimui galima prikelti jau panaudotas medžiagas: laikraščius, žurnalus, popierinius maišelius. Populiarėja japoniškas dovanų pakavimas furoshiki, kai dovanos kruopščiai apvyniojamos medžiagos skiautėmis.Vis dar įprasta dovanų dėžutes puošti plastikiniais kaspinais ar juostelėmis, tačiau tai prisideda prie augančios šiukšlių krūvos. Dekoracijoms verčiau naudoti džiovintus vaisius, gėles, lapus ir kitas natūralias medžiagas – cinamono lazdeles, žvaigždinius anyžius. Vietoj plastikinių juostelių rinktis natūralaus pluošto virveles.

Paprasti, bet tvarūs įpročiai

• Skubant įsigyti dovanų ar perkant maisto produktų šventiniam stalui, svarbu nepamiršti daugkartinių maišelių, kurie padės išvengti papildomų plastiko ar popieriaus atliekų.
• Kalėdinėse mugėse prasminga rinktis daugkartines priemones. Dalis prekybininkų jau naudoja užstato sistemos principą, tačiau dar ne visi. Tad verta su savimi pasiimti termosą ar puodelį – taip pavyks išvengti vienkartinių puodelių ir šventiniais gėrimais mėgautis be atliekų.
• Po vaišių dažnai lieka įvairių maisto likučių, tinkamų valgyti ir kitą dieną. Vietoj plastikinės maistinės plėvelės juos sandėliuoti galima daugkartiniuose indeliuose, o nedideliems produktams naudoti ekologiškas medvilnines drobeles, padengtas bičių vašku.
• Galiausiai svarbu nepamiršti, kad kartais mažiau yra daugiau, o šventinę nuotaiką kuria ne daiktai, tačiau įsimintinos akimirkos ir laikas drauge.

Projektą „Žaliasis puslapis“ iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“ (8000 Eur).

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Kas tai?

PFAS (angl. per- and polyfluoroalkyl substances) – tai didelė sintetinių medžiagų grupė, kuriai būdinga stipri cheminė struktūra, ypač fluoro (F) ir anglies (C) atomų jungtys. Tokių junginių privalumas – atsparumas vandeniui, riebalams, dėmėms, karščiui. Dėl stiprių C ir F jungčių PFAS praktiškai neskyla gamtoje. Tad išlieka dirvožemyje, vandenyje, ore ir maisto grandinėje ilgus metus. Kaupiasi net organizmuose – PFAS aptinkama žmonių ir gyvūnų kraujyje netgi tuose regionuose, kur nebėra intensyviai naudojamos.

PFAS (amžinųjų medžiagų) panaudojimas kasdieniame gyvenime labai platus. Jų randama:

• Nepridegančios dangos keptuvėse, induose su non-stick paviršiais.
• Tekstilėje (kilimuose, drabužiuose, baldų užvalkaluose), ypač toje, kuri impregnuota vandeniui ar atspari dėmėms.
• Maisto pakuotėse: maišeliuose, dėžutėse, kartone su specialia danga, atsparia riebalams, ypač greitojo maisto pakuotėse. Beje, nuo pakuotės paviršiaus PFAS gali patekti į maistą.
• Kosmetikoje ir higienos priemonėse: kai kuriuose kremuose, dekoratyvinėje kosmetikoje, kur naudojamos drėgmei atsparios formulės, blizgiai, siekiama ilgalaikio išsilaikymo ant odos.
• Gesinimo putose (AFFF), kurios paplitusios pramonėje ir naudojamos avarinėse situacijose.

Grėsmė sveikatai

Labiausiai aptarinėjamas kancerogeninis PFAS poveikis sveikatai. Moksliniai tyrimai rodo, kad šie cheminiai junginiai, ypač PFOA ir PFOS, didina inkstų, kepenų, sėklidžių vėžio riziką. Apskritai amžinosiomis vadinamos medžiagos gali paveikti daugelį kūno sistemų. Didesnė PFAS koncentracija kraujyje siejama su aukštesniu bendru cholesteroliu ar MTL cholesteroliu. Taip pat vyksta imuninės sistemos slopinimas, stebimas mažesnis antikūnų atsakas į vakcinas, ypač vaikams. PFAS gali turėti toksinį poveikį kepenims, pakeisti fermentų rodiklius. Amžinosios medžiagos kelia pavojų ir nėščiosioms bei vaisiui: studijų duomenys rodo, kad PFAS sąveika gali būti susijusi su mažu vaisiaus gimimo svoriu, galimu padidėjusiu kraujospūdžiu nėštumo metu (preeklampsija).

Ekologinė žala

PFAS kelia grėsmę ne tik žmonėms, bet ir aplinkai. Amžinosios medžiagos išlieka ilgam, migruoja su vandeniu ir dirvožemiu, jas sunku pašalinti, todėl vyksta gruntinių vandenų, upių ir dirvožemio teršimas. PFAS kaupiasi žuvų, vėžiagyvių ir kitų vandens gyvūnų organizmuose, taip žmonės per maistą gauna papildomą šių pavojingų medžiagų kiekį. Didesnė amžinųjų medžiagų koncentracija aptinkama prie sąvartynų ar kitų atliekų tvarkymo vietų. Nuo išmestų atliekų PFAS kartu su lietaus vandeniu per gruntą pasiekia vietinius augalus ir gyvūnus. Net kai PFAS gamyba tam tikroje zonoje būna nutraukta, jų likučiai aplinkoje išlieka. Yra tyrimų, rodančių, jog PFAS gali keisti reprodukcinius rodiklius, vystymosi procesus ūkiuose ir laukinėje gamtoje. Visa tai kelia didelį stresą jautresnėms rūšims, prisideda prie jų populiacijos mažėjimo ar net nykimo.

Kaip apsisaugoti?

Kaip ir daugelyje situacijų, geriausia apsauga – pavojaus vengimas. Todėl kiek įmanoma reikėtų mažinti PFAS turinčių produktų naudojimą.

Virtuvėje: vietoj nepridegančių teflono keptuvių rinktis nerūdijančiojo plieno ar ketaus indus. Nepamiršti, kad pažeistos non-stick dangos skatina PFAS patekimą į maistą.

Drabužiuose ir avalynėje: pirkti gaminius be impregnantų ar žymių „atsparus vandeniui / dėmėms“. Kai kurie prekių ženklai jau naudoja „PFAS-free“ etiketes.

Kosmetikoje: rinktis dekoratyvinę kosmetiką ir higienos priemones su žyma „PFAS-free“ – tai ypač aktualu blakstienų tušams, akių šešėliams ir lūpdažiams.

Maisto pakuotėse: vengti vienkartinių dėžučių su riebalams atsparioms dangomis – ypač būdinga greitojo maisto pakuotėms. Kuo dažniau pirkti šviežią, neapdorotą maistą be perteklinių įpakavimų. Į parduotuvę pasiimti daugkartinių maišelių ar stiklainių.

Vandens filtravimas. Ne visi filtrai veiksmingi nuo PFAS. Patikimiausi – aktyvintosios anglies, atvirkštinio osmoso filtrai ar nanofiltracijos sistemos, bet tik sertifikuoti gaminiai, pažymėti PFAS pašalinimo testais. Ekspertai pabrėžia, kad buitiniai filtrai turi būti reguliariai keičiami, jog PFAS nesikauptų.

Įstatyminiai sprendimai ir aktyvus pilietiškumas. Rinktis gamintojus, kurie aiškiai deklaruoja PFAS netaikymą gamyboje. Remti iniciatyvas, siekiančias griežtesnių reglamentų. Europos Sąjungoje REACH reglamentas jau apribojo PFHxA, PFOA, PFOS, PFNA, PFHxS naudojimą. Šiuo metu svarstomas plataus masto draudimas visai PFAS grupei. Tai būtų vienas didžiausių cheminių medžiagų ribojimų ES istorijoje. Kai kurios šalys (pvz., Danija) jau uždraudė PFAS maisto pakuotėse ir įvedė ženklinimo reikalavimus kosmetikai. Lietuva prisijungusi prie bendros ES pozicijos dėl PFAS apribojimų ir vykdo gruntinių vandenų bei nuotekų stebėseną.

Įdomu

• Kvynslando universitete (Australija) atliktas tyrimas, kurio metu analizuota per 1000 namų ūkio produktų iš 15 skirtingų kategorijų (tekstilė, kosmetika, buitinė chemija ir kt.). Juose aptikti 107 skirtingi PFAS junginiai. Didžiausios koncentracijos nustatytos gesinimo putose, impregnantų skysčiuose ir tekstilės gaminiuose.
• Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) 2020 m. nustatė grupinį toleruotiną savaitinį PFAS kiekį žmonėms: 4,4 nanogramo (ng) vienam kūno svorio kilogramui per savaitę, kai skaičiuojama PFOS, PFOA, PFNA ir PFHxS suma. Vidutinė PFAS suvartojimo vertė su maistu suaugusiesiems Europoje svyruoja nuo 3 iki 22 ng/kg kūno svorio per savaitę, tai priklauso nuo mitybos, gyvenamosios vietos.
• Nuo 2023 m. ES reglamentas nustato maksimalias leistinas PFAS (PFOS, PFOA, PFNA, PFHxS) koncentracijas tam tikruose maisto produktuose (pvz., žuvyje, kiaušiniuose, mėsos produktuose).

Autorė Jūratė Survilė

Sudarinėti sąrašus

Prieš perkant siūloma sudaryti pirkinių sąrašą ir įvertinti, ar daiktas tikrai reikalingas. Perkant dovanas, pirmiausia apsvarstyti, kam bus skirtos. Geriausia rinktis kokybę, o ne kiekybę, daiktus ar įrenginius, kurie tarnauja ilgiau ir kuriuos ateityje būtų galima pataisyti ar perdirbti. Dar viena alternatyva – dovanoti patirtis: bilietus į koncertą, paslaugų kuponus ar ekskursijas. Be to, galite skirti auką dovanotojo vardu arba pasirinkti daiktą, kurio pelnas bus skiriamas kilniam tikslui.

Siuntų pakuotes naudoti pakartotinai 

Internetu užsakytos prekės pristatomos popieriaus (kartono) ar plastiko pakuotėse. Jas reikia rūšiuoti pagal savivaldybėse nustatytą tvarką ir atsižvelgti į pakuočių medžiagiškumą: popierines mesti į popieriaus konteinerius, plastikines – į plastiko atliekų konteinerius. Svarbu ne tik rūšiuoti, bet ir įvertinti, ar galima pakuotes panaudoti pakartotinai: dovanoms pakuoti, daiktams sandėliuoti.

Tinkamai atsikratyti senos elektronikos

Sugedę elektronikos prietaisai ir buitinė technika gali tapti elektronikos atliekomis. Patekusios į bendrą atliekų srautą, apsunkina jų tvarkymą ir perdirbimą. Elektronikos atliekose dažnai likę pavojingųjų medžiagų, kurios gali būti kenksmingos aplinkai. Tad svarbu šias atliekas tinkamai rūšiuoti. Susidariusias elektronikos atliekas rūšiuokite pagal savivaldybėse galiojančią atliekų rūšiavimo tvarką, tačiau visais atvejais laikykitės bendrųjų rūšiavimo nuostatų:

• Nenaudojamas baterijas ir įkraunamus akumuliatorius, neveikiančius smulkius elektronikos prietaisus ir sugedusią buitinę techniką pristatykite į prekybos vietas, kur juos įsigijote.
• Smulkiosios elektronikos atliekas ir netinkamas naudoti baterijas išmeskite į smulkiai elektronikai skirtus konteinerius: Elektronikos platintojų asociacijos (EPA), Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos arba Autogamintojų ir importuotojų asociacijos (AGIA) įrengtose surinkimo vietose.
• Neveikiančius elektronikos prietaisus ir buitinę techniką galima priduoti į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles pagal nustatytą tvarką. Taip pat perduoti atliekų tvarkymo įmonėms, tačiau ši paslauga gali būti mokama. Svarbu patikrinti, ar įmonė turi teisę tvarkyti perduodamas atliekas – tai galite padaryti suvedę įmonės duomenis GPAIS sistemoje, skiltyje „Atliekų tvarkymo vietų sąrašas“.
• Aplinkosaugininkai akcentuoja galimybę nemokamai užsisakyti buitinės technikos bei kitų elektros ir elektroninės įrangos atliekų išvežimo iš namų paslaugą. Daugiau informacijos apie paslaugas suteiks Elektronikos platintojų asociacija (EPA) bei Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacija. Be to, savivaldybės turi užtikrinti didelių gabaritų atliekų, įskaitant pavojingąsias, surinkimą iš gyventojų, apvažiuojant ne rečiau kaip 2 kartus per metus ir neimant papildomo mokesčio, išskyrus nustatytą vietinę rinkliavą.
• Jei geros būklės veikiantys elektronikos prietaisai, buitinė technika ar kiti daiktai (baldai, žaislai, namų apyvokos reikmenys, statybinės medžiagos) tapo nereikalingi, juos galima atiduoti kitiems daiktų dalijimosi stotelėse.

Projektą „Žaliasis puslapis“ iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“ (8000 Eur).

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Rūšiuoti neverta, nes viskas vis tiek suverčiama į vieną šiukšliavežę. Tiesa ta, kad išrūšiuotas atliekas dažnai surenka viena šiukšliavežė. Gali pasirodyti, kad atliekos joje išties sumaišomos, tad rūšiuoti nėra prasmės. Visgi iš rūšiavimo konteinerių atliekos verčiamos tiesiai į skirtingas šiukšliavežės sekcijas, todėl popieriaus, plastiko, stiklo ir kitos pakuočių atliekos tarpusavyje nesusimaišo. Sumaišyti atliekas nėra prasmės – vėliau jos vis tiek turi būti perrūšiuojamos pagal skirtingas medžiagas bei perdirbimo galimybes.

 
Išrūšiuotos atliekos nėra perdirbamos. Šiukšliavežės gyventojų surūšiuotas atliekas pristato į perrūšiavimo centrus. Juose šiukšlės išskirstomos pagal rūšį, spalvą, frakciją ar kitas technologines savybes. Perrūšiavimo centruose pakuočių atliekos supresuojamos ir perduodamos perdirbėjams. Šie gautą antrinę žaliavą paverčia medžiagomis, skirtomis naujiems gaminiams arba naujais gaminiais.

 
Rūšiavimas gyventojams brangiai kainuoja. Gyventojai papildomai nemoka nei už rūšiavimo konteinerių pastatymą, nei už jų aptarnavimą. Rūšiavimo konteinerių pagrindinė paskirtis – pakuočių atliekų rūšiavimas, o už pakuočių surinkimą, tinkamą sutvarkymą ir sistemos finansavimą atsakingi gamintojai ir importuotojai. Tikėtina, kad pakuotės sutvarkymo kaštai įskaičiuoti į pačios pakuotės kainą, tad gyventojai už tai susimoka pirkdami įvairius produktus ir daiktus, tačiau pakuočių rūšiavimas papildomai nekainuoja.

 
Prieš rūšiuojant pakuotes ir stiklo tarą reikia išplauti. Nei tuščios stiklo taros, nei plastikinių ar skardinių pakuočių plauti nereikia. Tai daryti nėra prasmės, nes perdirbimo proceso metu visos pakuotės vis tiek plaunamos. Ką svarbu padaryti – pašalinti visus maisto ir skysčių likučius, esant reikalui, pakuotes praskalauti vandeniu. Taip pat nereikia lupti etikečių, bandyti pašalinti sunkiai atskiriamų butelių ar kitų pakuočių detalių.

 
Indus galima mesti į stiklo konteinerį. Į stiklo konteinerį rūšiuojamos stiklo pakuočių atliekos, pavyzdžiui, stiklainiai, buteliai. Indai ir keramikos gaminiai, stiklo paketai, lemputės, porcelianas ir panašios dūžtančios medžiagos šalinamos kartu su mišriomis buitinėmis atliekomis arba surenkamos stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelėse.

 
Metalinės pakuotės nėra rūšiuojamos. Metalinės pakuotės YRA rūšiuojamos. Joms skirtas geltonasis atliekų surinkimo konteineris, kuris neretai žymimas kaip plastiko. Į šį konteinerį taip pat metamos mišrios bei medinės pakuotės. Vėliau jos perrūšiuojamos rūšiavimo centruose ir atitinkamai perdirbamos.

 
Visi daiktai, išmesti į rūšiavimo konteinerį, bus perdirbti. Dar ne visas atliekas įmanoma perdirbti. Pavyzdžiui, įvairūs plastikiniai daiktai įprastai gaminami iš kelių rūšių plastikų lydinių, o lengvai perdirbami gali būti tik vienalytės medžiagos gaminiai. Todėl svarbu, kad rūšiuojamos būtų visos pakuotės, o nereikalingus, sulūžusius plastikinius daiktus reikėtų mesti į mišrių atliekų konteinerį. Mišrių atliekų konteinerių turinys taip pat perrūšiuojamas – jis keliauja į mechaninio biologinio apdirbimo įrenginius, tad į juos patekusi tinkama perdirbti atlieka bus atskirta iš bendro srauto ir tinkamai panaudota.

Projektą „Žaliasis puslapis“ iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“ (8000 Eur).

Eglė Stratkauskaitė

Laukinė ar auginta tvenkiniuose?

Akvakultūra vadinamas žmogaus reguliuojamas žuvų auginimas tvenkiniuose, baseinuose, kanaluose, recirkuliacinėse uždarose sistemose. Toks auginimas vis populiaresnis ne tik dėl to, kad taip patogiau gauti žuvies, bet ir dėl vis labiau senkančių jų skaičiaus jūrose ir kituose natūraliuose vandens telkiniuose. 2011 m. beveik pusė visų pasaulyje suvartojamų jūrų gėrybių užauginta akvakultūrose, o 2015 m. pirmą kartą žuvies produkcijos istorijoje dirbtinai sukurtuose vandens telkiniuose užauginta daugiau žuvų, nei jų pagauta laukinėje aplinkoje: 106 mln. t akvakultūrose ir beveik 94 mln. t – laukinėje aplinkoje. Nuo 1960 m. iki 2015 m. akvakultūrose užaugintų žuvų kiekis padidėjo net 50 kartų – nuo 2 iki 106 mln.

Dėl perteklinio žuvų vartojimo laukinėje gamtoje išgaudomos net ir tos, kurių rūšiai gresia išnykimas. Šiandieninė statistika liūdna – net 88 % Europos komercinių žuvų rūšių išgaudoma viršijant maksimalų tausojančią žvejybą užtikrinantį sugaunamos žuvies kiekį, o 33 % žuvų išteklių yra pereikvoti ir itin sumažėję. Be to, 16 % – daugiau nei 1 mln. tonų per metus – šiaurės rytų Atlante sugaunamų žuvų išmetama į vandenyną ir dažnai neišgyvena.

Kam dega žalia šviesa?

Daugelis Lietuvoje parduodamų populiariausių žuvų rūšių pažymėtos šviesoforo principu – raudona spalva žymimos tos, kurių rekomenduojama nepirkti, nes šioms rūšims gresia išnykimas. Vadinasi, pagaunama kur kas daugiau, nei leidžiama, o jų žvejyba kelia didžiulį pavojų aplinkai. Geltona apskritimu pažymėtoms žuvims intensyvi žvejyba grėsmės nekelia, bet siūloma mažinti jų pirkimą ir vartojimą, nes apie šių rūšių paplitimą trūksta duomenų arba pagavimo būdai gali kenkti aplinkai. Žaliu apskritimu žymimos tos žuvys, kurioms intensyvi žvejyba nekelia grėsmės išnykti – vadinasi, galima drąsiai pirkti ir valgyti:

• Žalia šviesa dega tik toms lašišoms, kurios turi ASC sertifikatą – tai ženklinimo sistema, užtikrinanti, kad žuvies auginimas nedaro poveikio vietinėms ekosistemoms.
• Skumbres rekomenduojama valgyti tik turinčias MSC sertifikatą – šis žuvininkystės standartas reiškia, kad žvejyba nesukėlė grėsmės žuvų populiacijai, išlaikė ekosistemų įvairovę, o žvejybų sistemos atitiko vietinius, nacionalinius ir tarptautinius standartus. Taip pat sugautas gaubiamuoju tinklu arba meškerėmis šiaurės rytų Atlante.
• Upėtakius derėtų pirkti tik su ASC sertifikatu arba užaugintus uždarose sistemose Danijoje ir Suomijoje.
• Aliaskinės menkės, taip pat populiarios Lietuvoje – vienos labiausiai pasaulyje žvejojamų žuvų. Jas rekomenduojama pirkti tik su MSC sertifikatu, o jei sugautos Beringo jūros vakarinėje dalyje – geriau atsisakyti.
• Mėgstantiems tilapijas patartina rinktis užaugintas uždarose recirkuliacinėse sistemose Šiaurės Europoje.
• Otus siūloma pirkti tik užaugintus uždarose recirkuliacinėse sistemose Olandijoje, tačiau vengti sugautų tralais šiaurės rytų Atlante.
• Liūdnesnės žinios ungurių mėgėjams – visų rūšių unguriai nyksta, tad patartina atsisakyti jų vartojimo.
• Jūrines plekšnes galima valgyti tik tokias, kurios turi MSC sertifikatą. Tačiau patartina atsisakyti sugautų įvairių tipų priedugniniais tralais šiaurės rytų Atlante.
• Rekomenduojama rinktis vidaus vandenyse sugautus ešerius, tačiau vengti pirkti jūrinių ešerių – dėl lėto augimo ir brendimo itin jautrūs pergaudymui.
• Žuvies mėgėjams siūloma pirkti lydekų, pagautų vidaus vandenyse, bet vengti mažesnių nei 40 cm ilgio žuvų, taip pat stengtis jų nepirkti nuo vasario pabaigos iki balandžio pabaigos, kai pasirengusios neršti arba jau neršia.
• Jūrinių lydekų derėtų vartoti retai, nes jų ištekliai šiaurės rytų Atlante jau pergaudyti ir lėtai atsikuria.
• Rekomenduojama pirkti tik MSC sertifikatą turinčių gelsvauodegių tunų. Jei neturi MSC emblemos, vadinasi, ištekliai pergaudyti, tad geriau nepirkti.

Informacija dalijasi Kauno technologijos universitetas.

Projektą „Žaliasis puslapis“ iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“ (8000 Eur).

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Pastatų būklė turi tiesioginės įtakos sunaudojamam šilumos kiekiui. Renovuotų namų sunaudotas šilumos kiekis yra daugiau nei dvigubai mažesnis už nerenovuotų namų. Jei šiuo metu galimybės namą renovuoti nėra, keletas paprastų efektyvaus šilumos naudojimo patarimų gali padėti sumažinti šilumos sunaudojimą ir kasmėnesines sąskaitas už jį:

• Uždaryti daugiabučių bendrųjų patalpų langus ir duris. Elementaru, kad šaltuoju metų laiku būtina sandariai uždaryti visus namų langus ir duris. Efektyviai šilumą taupo tokios paprastos priemonės, kaip rūsio patalpų, laiptinių langų, durų užsandarinimas, balkonų ar lodžijų įstiklinimas. Tačiau specialistai pastebi, kad mieste dažnai matyti atviros laiptinių durys, išdaužti rūsių langai, pro kuriuos šiluma išeina paprasčiausiais būdais. Vartotojų neapdairumas ir neatsakingumas gali prisidėti prie šilumos nuostolių.
• Sąmoningai vėdinti patalpas ir vengti drėgmės. Nors žiemos mėnesiais kyla pagunda visas duris ir langus laikyti uždarytus, svarbu leisti namams kvėpuoti ir palaikyti juose šviežio oro srautą. Per didelė drėgmė namuose net iki 30 % padidina šildymo sąnaudas. Tam, kad būtų išvengta drėgmės kaupimosi namuose, reikia atidaryti langus priešingose namo ar buto pusėse, kad būtų užtikrintas skersvėjis, ir vėdinti iki 10 min. Taip vėdinti patalpas daug efektyviau nei palikti langą ventiliacijos režimu ilgą laiką. Per trumpą laiką patalpos sėkmingai išsivėdins, o visi jose esantys daiktai išlaikys savo šilumą. Toks intensyvus vėdinimas ypač rekomenduojamas patalpoms su plastikiniais langais, kurie nesudaro galimybės oro cirkuliacijai. Svarbu tinkamai naudoti gartraukį gaminant maistą. Rekomenduojama įsitikinti, kad ventiliacija veikia prausiantis duše ar vonioje. Jei įmanoma, šlapius drabužius džiovinti skalbinių džiovyklėje, o ne ant radiatorių.
• Svarbu nustatyti šildymo režimą žiemos mėnesiais. Gyvenantiems individualiame name ar bute be centrinio šildymo, būstą reikia reguliariai šildyti, kad būtų išvengta kondensato ir drėgmės susidarymo, ypač esant blogam orui. Net jei iš namų išvykstama ilgam, šildymo režimą patariama nustatyti taip, kad šildymas būtų įjungtas kiekvieną dieną.
• Dėmesys radiatoriams. Šildymo sezonu svarbiausia namų detale tampa radiatoriai, todėl jų jokiais būdais nederėtų užstatyti spintomis, lovomis ar kitais baldais. Ta pati sąlyga galioja ir kalbant apie užuolaidas. Rinktis derėtų tokias, kurios neuždengia radiatorių, geriausia – siekia iki palangės. Priešingu atveju, šiluma daug sunkiau sklis po namus. Užuolaidas saulėtą dieną derėtų visiškai atitraukti – taip į patalpas pateks papildoma šiluma. Nors akį traukia įvairūs radiatorių puošybos ar jų dengimo sprendimai, tačiau jie taip pat sumažina šilumos patekimą, kaip ir didelis dulkių sluoksnis, esantis ant seniai valytų radiatorių. Norint sumažinti šilumos nuostolius ir padidinti kambario temperatūrą, būtina užtikrinti, kad radiatoriai yra visiškai atlaisvinti, o šiluma pro juos į namus patenka lengvai.
• Daugelis jau žino apie paprastą ir nebrangų šilumos taupymo būdą – šilumą atspindinčios plėvelės įtvirtinimą už radiatorių. Vos kelis eurus kainuojantys folijos lakštai itin prisideda prie šilumos cirkuliacijos namuose, nes šilumą atspindi nuo radiatorių, o ši pasklinda po visus namus.
• Dar vienas būdas sulaikyti šilumą namuose – specialūs šaltų sienų apšiltinimo iš vidaus tapetai ir plokštės. Nors šis šiltinimo būdas pareikalaus nemažų išlaidų, tačiau, jei namo renovacija šiuo metu nenumatoma arba negalima (pvz., jei pastatas priklauso istoriniam architektūros paveldui ar įtrauktas į saugomų teritorijų registrą, todėl jo negalima apšiltinti iš išorės), o namuose yra ypač šaltų sienų, – išbandyti verta.

Projektą „Žaliasis puslapis“ iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“ (8000 Eur)

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Kapinės yra žalioji erdvė

Kapinės Lietuvos miestuose užima trečdalį visų žaliųjų teritorijų. Jų tapimas visavertėmis žaliosiomis erdvėmis būtų svarbus indėlis papildant miesto žaliąją infrastruktūrą. Tad kuo mažiau plastiko bei kitų nenatūralių detalių ir kuo daugiau natūralių augalų kapinėse daugiau, tuo geriau. Medžiai, krūmai, gyvos gėlės leidžia šioje aplinkoje veikti ir kitiems gyvosios gamtos gyventojams – dirvožemio gyviams, vabzdžiams, smulkiems graužikams ir paukščiams. Besirūpinantieji ne tik kapinių estetika, bet ir aplinkosauga, tvarkydami šią aplinką turėtų palikti bent dalį natūralaus (neuždengto akmens plokštėmis ar trinkelėmis) ploto. Taip pat dažniau rinktis nedidelius visžalius krūmelius ar šliaužiančius augalus, kurie ne tik puikiai ištveria vėsius orus, bet ir tampa prieglobsčiu vabalėliams. Kasmet tiek atliekų tvarkytojai, tiek kapinių priežiūros specialistai ragina ant kapų dėti kiek įmanoma mažiau žvakių ar bent jau pasirūpinti, kad stiklo ir plastiko tara būtų apsaugota nuo vaško ar parafino išsiliejimo ir galėtų būti perdirbta. Būtent žvakių ir žvakidžių, taip pat dirbtinių gėlių po Vėlinių surenkama daugiausia. Deja, didelė dalis jų būna netinkamos perdirbti.

Kokių klaidų nedaryti?

Vėlinių laikotarpiu atliekų konteineriai pripildomi kur kas greičiau, todėl svarbu pasirūpinti tinkamu atliekų rūšiavimu. Daugiausia kapinėse susidaro mišrių, žaliųjų, stiklo ir plastiko pakuočių atliekų. Skaičiuojama, kad Vėlinių laikotarpiu, lyginant su kitais mėnesiais, kapinėse atliekų skaičius išauga kone 6–8 kartus. Šalia kiekvienų kapinių galima rasti mišrių atliekų konteinerį, specialią vietą išrautoms ar surinktoms gyvoms gėlėms, šakelėms ar lapams – tam gali būti palikti didmaišiai, pastatytas žaliųjų atliekų konteineris arba įrengtos atitvertos aikštelės. Antrinėms žaliavoms, tokioms kaip stiklo ar plastiko indeliai, žvakių įdėklai, šalia kapinių pastatyti atliekų rūšiavimo konteineriai.

Nors vis daugiau žmonių, lankančių artimųjų kapus, rūšiuoja atsakingai: pakuotes meta į joms skirtus rūšiavimo konteinerius, žaliąsias atliekas – į didmaišius, specialius konteinerius ar įrengtas atitvertas aikšteles, pastarosiose vis dar atsiduria ne tik sugrėbti lapai, nudžiūvusios ar nuvytusios gėlės, šakelės ar spygliai, bet ir dirbtinės gėlės, žvakių įdėklai ar plastikiniai maišeliai. Šios atliekos užteršia žaliųjų atliekų konteinerį, todėl jas paversti kompostu tampa kur kas sudėtingiau arba apskritai neįmanoma.

Išrautos gėlės, sugrėbti lapai ar šakelės vis dar keliauja į buitinių atliekų konteinerius kartu su kitomis atliekomis – konteineriai greitai prisipildo, žaliosios atliekos skleidžia nemalonų kvapą. Dar blogiau, jei žaliosios atliekos paliekamos pakuočių konteineriuose: užteršia popieriaus, plastiko ar stiklo atliekas – jų perdirbti tampa neįmanoma.

Rūšiuojant kapinių žvakes, reikėtų atskirti jų dalis: pašalinus vaško likučius, stiklines žvakides mesti į stiklo konteinerį, plastikinius ir metalinius dangtelius, padėkliukus, plastikinius indelius – į plastiko pakuočių konteinerį.

Tinkamai sutvarkyti ir išrūšiuoti kapinėse susidarančias atliekas – visapusiškai naudinga: šalia kapinių konteineriai nebus prigrūsti atliekų, neskleis nemalonių kvapų ir aplinka atrodys estetiškai. Atliekų tvarkytojų surinktos žaliosios atliekos bus pristatytos kompostuoti, antrinės – perdirbti, o buitinės nuvežtos mechaniškai ir biologiškai apdoroti gamyklose.

Projektą „Žaliasis puslapis“ iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“ (8000 Eur)

Autorė Eglė Stratkauskaitė