Milijonai tonų kasmet

Plastikas – viena plačiausiai naudojamų medžiagų pasaulyje: nuo maisto pakuočių ir gėrimų indų iki buities daiktų ar elektronikos komponentų. Tačiau kartu su patogumu auga ir atliekų kiekis. Skaičiuojama, kad Europoje kasmet susidaro apie 32 mln. tonų plastiko atliekų, o vienam gyventojui vidutiniškai tenka apie 150 kg plastiko per metus. Tai daugiau nei dvigubai viršija pasaulio vidurkį. Didelė šių atliekų dalis susijusi su kasdieniu vartojimu – pakuotėmis, vienkartiniais indais ir kitais gaminiais, kurių naudojimo laikas dažnai trunka vos kelias minutes. Pavyzdžiui, plastikinis puodelis ar šiaudelis naudojamas tik gurkšnojant gėrimą, tačiau atliekų sraute gali išlikti dešimtmečius.

Eurostato duomenys rodo, kad plastiko pakuočių atliekų kiekis Europoje ir toliau išlieka didelis. 2023 m. vienam Europos gyventojui teko vidutiniškai 35,3 kg plastiko pakuočių atliekų. Nors dalis jų patenka į perdirbimo sistemą, rezultatai vis dar nėra tokie, kokių tikėtasi: perdirbta apie 14,8 kg vienam gyventojui, t. y. mažiau nei pusė visų susidariusių plastiko pakuočių atliekų. Šie skaičiai rodo, kad net aktyviai plėtojant rūšiavimo ir perdirbimo sistemas didelė plastiko dalis vis dar nepatenka atgal į gamybos ciklą. Dalis atliekų sudeginama energijai gauti, dalis patenka į sąvartynus, o likusios – į aplinką. Tad vienkartinio plastiko mažinimas šiandien laikomas vienu svarbiausių Europos aplinkosaugos tikslų.

Kodėl nepavyksta atsisakyti?

Europos Sąjunga dar 2021 m. įvedė Vienkartinio plastiko direktyvą, kuria uždrausta dalis vienkartinių plastikinių gaminių – tarp jų plastikiniai šiaudeliai, vienkartiniai stalo įrankiai, gėrimų maišikliai ir maisto indai iš polistireno. Šios priemonės tikslas buvo sumažinti plastiko atliekų kiekį ir paskatinti alternatyvių medžiagų naudojimą. Tačiau praktikoje paaiškėjo, kad atsisakyti vienkartinio plastiko nėra taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių.

Viena svarbiausių priežasčių – plastiko ekonominis patrauklumas. Plastikinės pakuotės yra lengvos, atsparios drėgmei, pigios gaminti. Dėl to jos plačiai naudojamos maisto ir gėrimų pramonėje, kur svarbu tiek kaina, tiek logistika. Štai Prancūzijoje kasmet sunaudojama apie 4,8 mln. t plastiko, o beveik 46 % šio kiekio sudaro pakuotės. Tai rodo, kad plastikas vis dar yra pagrindinė pakavimo medžiaga daugelyje sektorių.

Kita problema – alternatyvų praktinis pritaikomumas. Popieriniai ar iš kitų biologiškai skaidžių medžiagų pagaminti šiaudeliai dažnai yra brangesni ir mažiau patvarūs: jie greičiau suminkštėja gėrime, kartais keičia skonį. Be to, tam tikrais atvejais plastikiniai šiaudeliai vis dar laikomi būtinais, pavyzdžiui, medicinos įstaigose arba žmonėms su negalia, kuriems kietesnės alternatyvos gali būti nepraktiškos.

Svarbų vaidmenį atlieka lėtas verslo sektoriaus prisitaikymas. Priėmus teisės aktus, gamintojams, tiekėjams ir restoranams reikia laiko pakeisti pakuotes, technologijas ar tiekimo grandines.

Dar viena priežastis – ribotas perdirbimo efektyvumas. Nors plastikas dažnai laikomas perdirbama medžiaga, realybėje tik dalis jo sugrįžta į gamybos ciklą. Europos Sąjungoje perdirbama apie 41 % plastiko atliekų. Tai reiškia, kad net ir surinktas plastikas neretai sudeginamas energijai gauti arba patenka į sąvartynus.

Šie veiksniai rodo, kad vien teisinių draudimų nepakanka. Vienkartinio plastiko mažinimas reikalauja platesnių pokyčių – nuo gamintojų sprendimų ir infrastruktūros iki vartotojų įpročių. Tik derinant visas šias priemones galima tikėtis, kad vienkartiniai plastikiniai šiaudeliai, puodeliai ir kiti trumpalaikiai gaminiai iš tiesų taps retenybe.

Kuo pavojingas?

Vienkartinis plastikas dažnai naudojamas labai trumpai, kartais vos kelias minutes, tačiau aplinkoje gali išlikti dešimtmečius ar net šimtmečius. Dėl šios priežasties laikomas viena didžiausių šiuolaikinių aplinkosaugos problemų.

Skaičiuojama, kad plastikinis puodelis ar šiaudelis gali irti apie 200 metų, o plastikiniai buteliai – net iki 450 metų. Per tą laiką plastikas nesuyra visiškai, o tik skyla į vis smulkesnes daleles. Būtent taip susidaro mikroplastikas – mažesnės nei 5 mm plastiko dalelės. Tyrimai rodo, kad mikroplastiko aptinkama ne tik jūrose ir dirvožemyje, bet ir geriamajame vandenyje, maiste, net ore. Mokslininkai skaičiuoja, kad žmogus per savaitę gali netyčia suvartoti iki 5 g mikroplastiko – maždaug tiek, kiek sveria banko kortelė.

Didelę žalą plastikas daro ir gyvūnijai. Tarptautinių aplinkosaugos organizacijų duomenimis, kasmet dėl plastiko atliekų žūsta apie 1 mln. jūrų paukščių ir daugiau nei 100 tūkst. jūrų žinduolių. Gyvūnai plastiką supainioja su maistu arba įsipainioja į plastikines atliekas.

Be to, plastikas gali turėti cheminių priedų, kurie naudojami gamybos procese – stabilizatorių, plastifikatorių ar dažiklių. Kai plastikas skyla arba ilgą laiką būna aplinkoje, dalis šių medžiagų gali patekti į vandenį ar dirvožemį.

Dar viena problema – plastiko atliekų tvarkymas. Net ir perdirbant plastiką reikia daug energijos, o dalis atliekų vis tiek sudeginama. Plastiko deginimas gali išskirti anglies dioksidą ir kitų teršalų, prisidedančių prie klimato kaitos.

Dėl visų šių priežasčių aplinkosaugos specialistai vis dažniau pabrėžia, kad svarbiausias sprendimas – ne tik plastiko perdirbimas, bet ir mažesnis vienkartinių plastikinių gaminių naudojimas bei perėjimas prie daugkartinių alternatyvų.

Kaip tinkamai elgtis su atliekomis?

Rūšiuojant atliekas kyla daug klausimų, ypač dėl vienkartinio plastiko pakuočių. Ar jas reikia plauti? Ar pakanka tik ištuštinti? Atliekų tvarkymo specialistai pateikia aiškias rekomendacijas.

Pirmiausia – pakuotė turi būti tuščia. Prieš metant plastikinę pakuotę į rūšiavimo konteinerį svarbiausia pašalinti maisto ar gėrimų likučius. Pavyzdžiui, plastikinį jogurto indelį reikėtų išgramdyti, o gėrimų puodelį ar butelį – išpilti.

Plauti dažniausiai nebūtina. Specialistai pabrėžia, kad plastikinių pakuočių nereikia kruopščiai plauti su plovikliais ar karštu vandeniu. Tai sunaudotų daugiau vandens ir energijos, nei duotų naudos perdirbimo procesui. Pakanka, kad pakuotė būtų be didesnių maisto likučių. Jei pakuotė labai riebaluota arba su daug maisto likučių, ją verta trumpai praskalauti šaltu vandeniu.

Svarbu paruošti pakuotę. Atliekų tvarkytojai rekomenduoja suspausti plastikinius butelius, kad jie užimtų mažiau vietos, atskirti skirtingas medžiagas, jei pakuotė sudaryta iš kelių dalių.

Atsakingas vartojimas ir tinkamas rūšiavimas – paprasti, bet svarbūs žingsniai, galintys sumažinti vienkartinio plastiko poveikį aplinkai.

Autorė Jūratė Survilė

Kaip gėris virto blogiu

PFAS vadinami amžinaisiais chemikalais, nes aplinkoje suyra itin lėtai. Anglies ir fluoro jungtys jų molekulėse ypač stiprios, todėl šios medžiagos atsparios vandeniui, karščiui ir cheminiam poveikiui. Kai kurie PFAS aplinkoje gali išlikti ilgiau negu bet kurios kitos žmogaus sukurtos cheminės medžiagos. Net visiškai sustabdžius jų išmetimą šiandien, dalis jau pasklidusių junginių aplinkoje liktų dar ištisoms kartoms.

PFAS – milžiniška sintetinių junginių grupė, apimanti daugiau kaip 10 tūkst. skirtingų medžiagų. Jų savybės ir galimas toksiškumas nėra vienodi, todėl mokslininkai pabrėžia, kad negalima kiekvienam PFAS automatiškai priskirti tokio pat poveikio žmogui. Vis dėlto išskirtinis patvarumas sukūrė kitą problemą – kuo ilgiau šios medžiagos naudojamos, tuo daugiau jų patenka į vandenį, dirvožemį, maistą ir gyvus organizmus.

Švedija neseniai paskelbė planuojanti nuo 2028-ųjų uždrausti amžinuosius chemikalus gaminant drabužius ir virtuvės reikmenis. Šalis ketina tai padaryti dar prieš įsigaliojant numatomam Europos Sąjungos reguliavimui. Planuojama, kad draudimas apims drabužius, avalynę, impregnavimo priemones, virtuvės reikmenis, kosmetikos gaminius ir slidžių vašką. Prancūzija jau nuo šių metų sausio, išskyrus kelias išimtis, uždraudė tam tikrų PFAS naudojimą gaminant drabužius, avalynę, kosmetiką ir slidžių vašką. Tiesa, viena PFAS ribojimo kryptis Europos Sąjungoje jau tapo realybe. Rugpjūtį įsigaliojo nauji apribojimai dėl šių medžiagų naudojimo maisto pakuotėse. Nuo šiol, jei maisto produktams skirtose pakuotėse PFAS kiekis viršys nustatytas ribas, jos nebegalės būti tiekiamos į ES rinką. Tokios medžiagos iki šiol plačiai naudotos gaminant picų dėžes, popierinius kepinių maišelius ir vyniojimo popierių, nes suteikia pakuotėms atsparumą vandeniui ir riebalams. Skelbiama, kad PFAS apribojimai – dalis platesnių ES taisyklių, kuriomis siekiama mažinti ir pakuočių atliekų kiekį. Pagal palaipsniui įsigaliosiančias nuostatas, iki 2030-ųjų visos pakuotės turės būti perdirbamos. Taip pat numatyta pakuočių atliekų kiekį sumažinti 5 %, o iki 2040 m. – 15 %, palyginti su 2018 m. lygiu.

Nuo 2030 m. numatoma atsisakyti ir kai kurių vienkartinių pakuočių, jeigu bus laikomos nebūtinomis arba bus prieinamos tvaresnės alternatyvos. Tarp tokių pavyzdžių minimi maži padažų pakeliai ir vienkartiniai šampūno buteliukai viešbučiuose. Taisyklėse numatytas aiškesnis pakuočių ženklinimas, kad vartotojams būtų lengviau suprasti, iš ko pagamintos, kur jas išmesti ir kaip grąžinti pakartotiniam naudojimui.

Tikimasi, kad 2027 m. Europos Komisija pateiks pasiūlymą dėl PFAS ribojimo kalbant apie įprastas vartojimo prekes: drabužius ar picų dėžes. Vis dėlto numatomos išimtys strategiškai svarbiems sektoriams, pavyzdžiui, medicinai. Tačiau prieš tai Briuselis dar turi sulaukti antrosios Europos cheminių medžiagų agentūros (ECHA) išvados, kurioje bus įvertintas PFAS ribojimo priemonių socialinis ir ekonominis poveikis. Šios išvados tikimasi iki šių metų pabaigos. Pirmojoje mokslinėje išvadoje, paskelbtoje kovo pabaigoje, rekomenduota plačiai riboti amžinuosius chemikalus.

Atsitiktinis atradimas pakeitė pramonę

1938 m. JAV chemikas Roy J. Plunkettas, dirbęs bendrovėje „DuPont“, ieškojo naujų šaldymo medžiagų. Eksperimentuodamas su tetrafluoretilenu pastebėjo, kad viename iš cilindrų laikytos dujos tarsi dingo. Atidaręs talpyklą mokslininkas jos viduje aptiko baltą vaškinę medžiagą – savaime susidariusį politetrafluoretileną (PTFE). Vėliau ši medžiaga išgarsėjo prekės ženklu „Teflon“. Naujasis polimeras išsiskyrė savybėmis, kurios tuo metu buvo itin vertingos pramonei. PTFE buvo atsparus aukštai temperatūrai ir agresyvioms cheminėms medžiagoms, pasižymėjo maža trintimi ir menkai reagavo su kitais junginiais. Dėl šių savybių jo potencialas greitai pastebėtas ne tik laboratorijose. Antrojo pasaulinio karo metais PTFE buvo naudojamas Manhatano projekte – JAV branduolinio ginklo kūrimo programoje. Medžiaga tiko įrangai, kuri turėjo atlaikyti sąveiką su itin reaktyviu urano heksafluoridu. Iš PTFE buvo gaminami kai kurie sandarikliai, vožtuvų ir kitų sistemos dalių komponentai.

1945 m. „DuPont“ užregistravo „Teflon“ prekės ženklą, o pasibaigus karui pradėta ieškoti vis daugiau būdų, kaip šią neįprastai atsparią medžiagą panaudoti civilinėje pramonėje. Ilgainiui PTFE tapo geriausiai visuomenei pažįstamas dėl nepridegančių paviršių. Tačiau jo panaudojimas buvo gerokai platesnis – fluoropolimerai pradėti vertinti ten, kur reikėjo atsparumo karščiui, cheminėms medžiagoms, vandeniui ar riebalams. Tuo pat metu sparčiai vystyta kitų fluorintų cheminių medžiagų gamyba. XX a. viduryje išmokta tokius junginius gaminti vis didesniais kiekiais, o jų pritaikymo galimybės plėtėsi. Viena svarbiausių medžiagų tapo perfluoroktano rūgštis (PFOA), kuri ilgą laiką naudota kaip technologinė pagalbinė medžiaga gaminant PTFE ir kitus fluoropolimerus. Kita plačiai naudota PFAS grupės medžiaga buvo PFOS. Su ja susiję fluorinti junginiai naudoti kuriant vandeniui, riebalams ar dėmėms atsparius gaminius. Tokios technologijos ilgainiui pritaikytos gaminant tekstilę, kilimus, popieriaus ir maisto pakuotes, odos gaminius, įvairias apsaugines dangas.

Pavojingų medžiagų gausu visur

PFAS taip plačiai paplito neatsitiktinai. Šios medžiagos pasižymi unikaliu savybių deriniu. Jos gali sulaikyti vandenį, riebalus ir nešvarumus, atsparios aukštai temperatūrai ir agresyvioms cheminėms medžiagoms. Kai kurios pasižymi itin maža trintimi, todėl naudingos tiek kasdienių prekių gamintojams, tiek pramonės šakoms, kur medžiagos atlaikyti sudėtingas ar ekstremalias sąlygas.

Kasdienybėje PFAS naudojami gaminant nepridegančius indus, vandeniui atsparius drabužius ir avalynę, kilimų ir baldų dangas, kai kurias maisto pakuotes, kosmetikos gaminius, slidžių vašką, gaisrų gesinimo putas, baterijas, medicinos įrangą, įvairius sandariklius. Fluorintos medžiagos svarbios puslaidininkių gamybos procesuose, aviacijos ir kitose aukštųjų technologijų srityse. Kai kur tokios medžiagos pasirenkamos būtent todėl, kad turi išlaikyti savo savybes esant karščiui, veikiant agresyvioms cheminėms medžiagoms ar kitomis sudėtingomis sąlygomis. Nors šios medžiagos yra tiek pat žalingos, kiek ir naudingos, pakeisti jas visur vienu metu nėra paprasta. Medicinos, puslaidininkių, aviacijos ir kitose specializuotose srityse medžiagoms keliami itin aukšti techniniai reikalavimai, todėl tinkamo pakaitalo paieška sudėtinga.

Nuolatinis pavojus sveikatai

PFAS labai pavojingi. Amžinųjų chemikalų gali patekti į aplinką gamybos metu, naudojant produktus ir vėliau jiems tapus atliekomis. Žmonės PFAS dažniausiai gauna per užterštą geriamąjį vandenį ir maistą. Kai kurie PFAS kaupiasi žmogaus organizme. Pašalinti jau į aplinką patekusius PFAS sudėtinga ir brangu. Europos Komisijos vertinimu, vien užteršto vandens valymas Europoje ilgainiui galėtų kainuoti daugiau kaip trilijoną eurų. Tad vis daugiau dėmesio skiriama ne vien teršalų surinkimui, bet pirmiausia jų išmetimo stabdymui.

Daugiausia duomenų sukaupta apie kelis ilgai naudotus PFAS, tarp jų PFOA ir PFOS. Anot JAV Aplinkos apsaugos agentūros, tūkstančių skirtingų PFAS poveikis nėra vienodai gerai ištirtas. Tačiau moksliniai duomenys tam tikrų PFAS poveikį sieja su vaisingumo problemomis, nėščiųjų kraujospūdžio padidėjimu, vaikų raidos pokyčiais, silpnesniu imuniniu atsaku ir natūralios hormonų veiklos sutrikimais. Taip pat nustatytos sąsajos su padidėjusiu cholesterolio kiekiu ir kai kurių vėžio rūšių (inkstų, sėklidžių) rizika. Ypač svarbus ilgalaikis poveikis, nes žmogus daug metų gali gauti mažas šių medžiagų dozes.

Autorė Monika Budnikienė

Maisto atliekos: nuo ko jos prasideda?

Dauguma maisto atliekų atsiranda ne dėl tingumo ar sąmoningo švaistymo, o dėl kasdienių įpročių. Per dideli pirkimai, akcijų vilionės ir spontaniški pasirinkimai lemia tai, kad namuose atsiduria daugiau maisto, nei realiai spėjame suvartoti. Šaldytuvas ir spintelės greitai prisipildo, o dalis produktų taip ir lieka nepaliesti.

Prie atliekų kaupimosi prisideda netvarus maisto laikymas. Netinkama temperatūra, nehermetiški indai trumpina produktų galiojimo laiką. Dažnas „gal dar suvalgysiu“ efektas irgi kenkia – maistas atidedamas vėlesniam laikui, kol galiausiai tampa nebevartojamas.

Svarbu suprasti, kad daugiausia maisto išmetama ne restoranuose ar prekybos centruose, o būtent namuose. Būtent čia, nepastebimai ir po truputį, susidaro didžiausia atliekų dalis. Todėl maisto švaistymo mažinimas prasideda ne nuo didelių sprendimų, o nuo smulkių kasdienių įpročių virtuvėje.

Paprasti kasdieniai įpročiai

Maisto atliekų mažinimo pradžia – dar prieš atsiduriant parduotuvėje. Savaitės valgiaraščio ar bent pagrindinių patiekalų planavimas padeda pirkti tikslingai ir išvengti spontaniškų sprendimų, kurie dažnai baigiasi neišnaudotais produktais. Net paprastas sąrašas telefone gali sumažinti šiukšliadėžės turinį.

Kūrybiškas likusių patiekalų panaudojimas – dar vienas veiksmingas įprotis. Vakarykštė vakarienė gali tapti pietumis, sriuba – padažo ar troškinio pagrindu, o šiek tiek apvytusios daržovės puikiai tinka kepiniams ar apkepams. Tokia praktika ne tik mažina atliekas, bet ir skatina kūrybiškumą virtuvėje.

Svarbu mokėti atskirti žymėjimus „galiojimo pabaiga“ ir „geriausia iki“. Pastarasis nurodo kokybės, o ne saugumo ribą – daugelis produktų dar ilgai tinka vartoti, jei laikomi tinkamai. Galiausiai mažiau maisto atliekų reiškia mažiau chaoso virtuvėje: aiškesnę tvarką, mažiau kaltės ir kasdienio streso, susijusio su maisto ruošimu.

Kas yra kompostavimas ir kodėl svarbus?

Dauguma maisto atliekų, patekusių į sąvartyną, suyra be deguonies. Tokio irimo metu išsiskiria metanas – viena stipriausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kuri klimato kaitą veikia gerokai intensyviau nei anglies dioksidas.

Kompostavimas šį procesą apverčia aukštyn kojomis. Maisto atliekos virsta ne taršos šaltiniu, o maistinga organine medžiaga – kompostu. Taip mažinamas metano susidarymas ir kartu prisidedama prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo.

Svarbiausia – maisto atliekos iš tiesų nėra šiukšlės. Daržovių lupenos, kavos tirščiai ar kiaušinių lukštai yra vertinga žaliava, kuri gali grįžti į gamtos ciklą ir pagerinti dirvožemio kokybę. Kompostavimas leidžia uždaryti šį ratą: nuo virtuvės likučių iki gyvybingesnės žemės.

Kompostavimas bute: mitai ir realybė

Kompostavimas bute vis dar apipintas mitais, kurie atbaido net ir tuos, kurie norėtų gyventi tvariau. Vienas dažniausių įsitikinimų – kad namuose neišvengiamai atsiras nemalonus kvapas. Tačiau tinkamai prižiūrimas kompostas neatsiduoda šiukšlėmis: kvapas atsiranda tik kai per daug drėgmės, per mažai sausų atliekų.

Kitas mitas – musės ir kiti vabzdžiai. Jų atsiranda tik netinkamai laikant. Uždaros talpyklos, reguliarus atliekų dengimas ir tinkamos technologijos (pavyzdžiui, bokashi ar vermikompostavimas) leidžia šios problemos išvengti net mažame bute.

Kitas klaidingas įsitikinimas – kad kompostuoti galima tik turint sodą. Iš tiesų egzistuoja keli butams pritaikyti sprendimai: nuo kompaktiškų dėžių po kriaukle iki balkonui ar sandėliukui skirtų sistemų. Kompostas nebūtinai turi būti naudojamas savo darže, galima atiduoti bendruomeniniams želdynams ar miesto kompostavimo iniciatyvoms.

Kompostavimas bute labiausiai tinka žmonėms, kurie gamina namuose, nori sumažinti atliekų kiekį ir pasirengę keisti kasdienius įpročius. Tiems, kurie namuose beveik negamina arba ieško sprendimo visiškai be jokios priežiūros, ši praktika gali atrodyti per daug įpareigojanti.

Kompostavimo būdai, tinkami gyvenant bute

Bokashi. Tai fermentavimo, o ne klasikinio pūdymo procesas. Maisto atliekos dedamos į sandarią talpyklą ir apibarstomos specialiomis mikroorganizmų kultūromis. Procesas vyksta be deguonies, todėl nėra nemalonaus kvapo. Bokashi tinka net mažiems butams ir leidžia kompostuoti tai, ko įprastame komposte negalima (mėsą, pieno produktus).

Pliusai: kompaktiška, greita, be kvapo.

Minusai: reikia specialių priedų, galutinis produktas dar turi subręsti (reikia užkasti į žemę arba atiduoti bendram kompostui).

Vermikompostavimas (su sliekais). Tai natūralus būdas, kai sliekai maisto atliekas paverčia vertingu biohumusu. Toks kompostas labai maistingas augalams. Tačiau šis metodas reikalauja daugiau priežiūros ir stabilios aplinkos.

Pliusai: kokybiškas kompostas, jokios elektros ar chemijos.

Minusai: netinka visiems – reikia tolerancijos sliekams, pastovios temperatūros ir drėgmės.

Elektriniai komposteriai. Modernus sprendimas tiems, kurie nori maksimalios patogumo. Šie įrenginiai per kelias valandas išdžiovina ir susmulkina maisto atliekas, sumažindami jų tūrį.

Pliusai: greita, švaru, beveik jokios priežiūros.

Minusai: aukšta kaina, didesnės elektros sąnaudos, galutinis produktas – labiau dirvožemio priedas nei tikras kompostas.

Renkantis būdą verta įvertinti ne tik buto dydį, bet ir gyvenimo ritmą. Vieniems labiausiai tiks tylus bokashi kibirėlis po kriaukle, kitiems – technologinis sprendimas, kuris leidžia apie procesą beveik negalvoti. Svarbiausia, kad pasirinktas metodas būtų realiai naudojamas.

Ką galima ir ko nevalia kompostuoti namuose?

Sėkmingas kompostavimas namuose prasideda nuo paprastos taisyklės – ne visos maisto atliekos vienodos. Žinant, ką drąsiai galima dėti į kompostą, o ko geriau vengti, nebūna kvapo, vabzdžių ir nusivylimo pačiu procesu.

Dažniausiai kompostuojami produktai. Tai atliekos, kurios greitai skyla ir nesukelia problemų:

• Vaisių ir daržovių likučiai (žievės, lupenos, nuopjovos).
• Kavos tirščiai ir arbatos lapeliai (be sintetinių maišelių).
• Kiaušinių lukštai (geriau sutrinti).
• Popieriniai rankšluosčiai, servetėlės, kartonas be plastiko (saikingai).
• Kambariniai augalai, nuvytusios gėlės.

Kas kelia daugiausia problemų? Šios atliekos dažnai skleidžia kvapą ar pritraukia vabzdžius:

• Mėsa ir žuvis.
• Pieno produktai (sūris, jogurtas, pienas).
• Riebalai, aliejus, padažai.
• Virtas ar stipriai apdorotas maistas su prieskoniais.

Svarbu: kai kurios sistemos (pvz., bokashi) leidžia kompostuoti ir šiuos produktus, tačiau tik laikantis griežtų instrukcijų.

Kaip išvengti kvapo ir vabzdžių?

• Palaikyti tinkamą terpę tarp drėgnų (maisto) ir sausų (popierius, kartonas) atliekų.
• Visada uždengti šviežias atliekas sausa medžiaga.
• Nenaudoti atviro indo – sandarumas itin reikšmingas.
• Reguliariai ištuštinti ir prižiūrėti komposterį.
• Nepersistengti su vienos rūšies atliekomis (pvz., vien vaisių žievėmis).

Trumpai tariant, kvapas nėra kompostavimo norma, jis rodo disbalansą. Kai sistema parinkta tinkamai ir laikomasi pagrindinių taisyklių, kompostavimas namuose tampa tylus, švarus ir stebėtinai paprastas.

Ką daryti su kompostu?

Vienas dažniausių klausimų pradedant kompostuoti bute – kur dėti patį kompostą? Geros naujienos: net ir neturint nuosavo daržo, jis tikrai nelieka be paskirties.

Balkoniniai augalai ir vazonai. Kompostas puikiai tinka kambariniams augalams, prieskoninėms žolelėms balkone ar ant palangės, gėlėms vazonuose. Svarbu: namų kompostas dažniausiai itin koncentruotas, todėl verta maišyti su žeme (1:3 ar 1:4). Skysti bokashi komposto produktai taip pat naudojami praskiesti – kaip natūrali trąša.

Bendruomeniniai kompostavimo punktai. Vis daugiau miestų siūlo bendruomeninius sodus, viešus kompostavimo konteinerius, atliekų surinkimo aikšteles su bioatliekų zona. Tai patogus sprendimas tiems, kurie nori mažinti atliekas, bet neturi kur panaudoti komposto namuose.

Dalijimasis su draugais, sodininkais, kaimynais. Kompostas – vertinga dovana sodą ar šiltnamį turintiems draugams, augalus auginantiems kaimynams, bendruomenėms ar mokyklų daržams. Dažnai žmonės mielai priima kompostą, ypač jei žino, kad pagamintas be chemijos ir atsakingai. Galiausiai verta prisiminti: kompostavimas – tai ne tik trąšos, bet ir mažesnis šiukšlių kiekis. Net jei kompostas iškeliauja iš jūsų namų, jau prisidėjote prie švaresnės aplinkos ir tvaresnio miesto gyvenimo.

Maži pokyčiai – didelė nauda

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad vieno žmogaus pastangos – lašas jūroje. Tačiau būtent nuo tokių mažų sprendimų prasideda realūs pokyčiai.

Vidutiniškai apie trečdalį buitinių atliekų sudaro maisto likučiai. Pradėjus planuoti pirkinius, sunaudoti likučius ir kompostuoti, šį kiekį galima sumažinti net perpus. Taip rečiau pildomi šiukšlių maišai, mažiau kvapų virtuvėje.

Mažiau išmetamo maisto – mažiau išleistų pinigų. Kartu mąžta ir aplinkos tarša: maisto atliekos vietoj sąvartynų grįžta į natūralų ciklą kaip vertinga organinė medžiaga. Ne mažiau svarbus emocinis aspektas – jausmas, kad gyvename sąmoningiau, ramiau ir atsakingiau.

Nebūtina iškart keisti visos buities. Pakanka pradėti nuo vieno įpročio: planuoti pirkinius, atskirti bioatliekas ar išbandyti paprastą kompostavimo būdą. Net jei ne viskas pavyksta iš karto, kiekvienas bandymas – žingsnis link tvaresnio gyvenimo.

Galų gale tvarumas bute – tai ne tobulumo siekis, o sąmoningas pasirinkimas daryti šiek tiek geriau nei vakar: savo namuose, savu tempu ir pagal savąsias galimybes.

Autorė Jūratė Survilė

Kiek vandens iš tikrųjų turi Žemė?

Iš kosmoso Žemė atrodo kaip vandens planeta – net apie 71 % jos paviršiaus dengia vanduo. Tačiau ši mėlyna gausa yra apgaulinga. Maždaug 97 % viso Žemės vandens yra sūrus, netinkamas gerti, augalams ar žemės ūkiui be sudėtingo ir brangaus gėlinimo proceso. Lieka apie 3 % gėlo vandens, bet ir jis žmonėms beveik nepasiekiamas. Mokslininkų skaičiavimais, apie 68–69 % gėlo vandens užrakinta ledynuose ir amžinajame įšale, apie 30 % slypi požeminiuose vandenyse, dažnai giliai, sunkiai pasiekiami arba jau užteršti, mažiau nei 1 % gėlo vandens yra paviršinis – upės, ežerai, pelkės, iš kurių žmonija realiai ir gyvena. Tai reiškia, kad visas mūsų kasdien naudojamas vanduo – gėrimui, maistui, pramonei, higienai – sudaro vos lašą planetos vandens atsargų.

Ši iliuzija, kad vandens visur pilna, ilgą laiką slėpė tikrąją problemą. Vanduo yra ne tik ribotas, bet ir netolygiai pasiskirstęs: vienuose regionuose jo per daug, kituose – katastrofiškai trūksta. Be to, klimato kaita keičia kritulių režimą, spartina ledynų tirpimą (kuris trumpuoju laikotarpiu didina srautus, bet ilgainiui juos sunaikina), o auganti populiacija ir vartojimas spaudžia tas pačias, seniai išnaudojamas atsargas.

Kodėl kalbama apie krizę?

Vandens krizė nėra ateities scenarijus, ji jau vyksta. Ir jos priežastis ne viena, o visa grandinė tarpusavyje susijusių procesų, kurie per kelis dešimtmečius išbalansavo tai, kas tūkstančius metų atrodė savaime suprantama.

Pirmiausia – žmonių skaičius ir vartojimas. Per pastaruosius 100 metų pasaulio gyventojų skaičius išaugo daugiau nei keturis kartus, tačiau vandens poreikis augo dar sparčiau. Ne tik todėl, kad mūsų daugiau, bet ir todėl, kad gyvename vandeniui itin „alkanu“ būdu: daugiau vartojame, daugiau gaminame, daugiau švaistome. Vienam žmogui tenkantis vandens pėdsakas šiandien yra nepalyginamai didesnis nei prieš kelis dešimtmečius.

Didžiausias vandens rijikas – žemės ūkis. Globaliai apie 70 % viso gėlo vandens sunaudojama žemės ūkyje. Drėkinami laukai, gyvulininkystė, pašarų auginimas – visa tai reikalauja milžiniškų vandens kiekių. Pavyzdžiui, vienam kilogramui jautienos gali prireikti tūkstančių litrų vandens, o daugelis pasaulio regionų augina maistą eksportui, naudodami vandenį, kurio patys jau stokoja.

Pramonė ir miestų plėtra dar labiau spaudžia vandens išteklius. Energetika, tekstilė, chemijos pramonė, technologijų gamyba – visos šios sritys priklauso nuo stabilaus vandens tiekimo. Sparčiai augant miestams, didėja ne tik vandens vartojimas, bet ir nuotekų bei taršos kiekiai, kurie dar labiau mažina tinkamo naudoti vandens dalį.

Klimato kaita veikia kaip krizės greitintuvas. Šylantis klimatas keičia vandens ciklą: sausros tampa ilgesnės ir dažnesnės, krituliai – nereguliarūs ir intensyvesni (liūtys vietoj pastovaus lietaus), ledynai, kurie maitina upes milijonams žmonių, sparčiai tirpsta. Trumpuoju laikotarpiu tai sukelia potvynius, o ilguoju – vandens šaltinių išsekimą, nes ledynai tiesiog išnyksta.

Statistika kalba aiškiai: per pastaruosius dešimtmečius gėlo vandens suvartojimas pasaulyje augo greičiau nei gyventojų skaičius. Tai reiškia, kad problema slypi ne tik kiek mūsų yra, bet ir kaip gyvename.

Vandens krizė – tai ne momentinis trūkumas, o lėtas, tylus bankrotas: sąskaita tuštėja kasdien, kol vieną dieną tampa akivaizdu, kad išteklių, kuriuos laikėme neišsenkančiais, paprasčiausiai nebeužtenka.

Nematoma krizės dalis – užterštas vanduo

Vandens krizė nėra vien tik apie išdžiūvusius šulinius ar nusekusias upes. Vis dažniau problema slypi kitur – vandens fiziškai yra, bet jis nebetinkamas naudoti. Užterštumas paverčia vandenį nematomu deficitu: skaičiuose jis egzistuoja, tačiau realybėje tampa pavojingas sveikatai, ekosistemoms ir ekonomikai.

Upės, ežerai ir požeminiai vandenys daugelyje regionų yra stipriai paveikti žmogaus veiklos. Net kai vandens kiekis pakankamas, tarša reiškia, kad jis nebegali būti naudojamas be sudėtingo ir brangaus valymo. Pasaulio mastu milijonai žmonių gyvena šalia vandens šaltinių, kurie teoriškai egzistuoja, bet praktiškai yra užrakinti dėl taršos.

Trąšos ir pesticidai, nuplaunami nuo laukų, patenka į paviršinius ir požeminius vandenis. Nitratai ir fosfatai skatina vadinamąjį vandens žydėjimą, kai dumbliai sunaudoja deguonį ir naikina gyvybę. Dar pavojingiau – šios medžiagos gali patekti į geriamąjį vandenį ir ilgainiui paveikti žmogaus sveikatą. Problema ypač ryški intensyvaus žemės ūkio regionuose, tačiau ji neaplenkia ir ekonomiškai stiprių šalių.

Dar viena opi problema – mikroplastikas. Moksliniai tyrimai rodo, kad jo dalelių aptinkama ne tik vandenynuose, bet ir upėse, lietaus vandenyje, požeminiuose šaltiniuose bei geriamajame vandenyje. Šios mikroskopinės dalelės sunkiai pašalinamos tradicinėmis valymo technologijomis, o jų ilgalaikis poveikis žmogaus organizmui vis dar tiriamas. Tai viena sparčiausiai augančių, bet mažiausiai kontroliuojamų vandens taršos formų.

Ne mažiau opi problema – pramoninės atliekos ir cheminių teršalų pėdsakai. Farmaciniai likučiai, sunkieji metalai, vadinamosios amžinosios cheminės medžiagos (PFAS) – visa tai vis dažniau aptinkama vandens telkiniuose. Šios medžiagos suyra itin lėtai, kaupiasi aplinkoje ir gyvuosiuose organizmuose. Net mažos jų koncentracijos kelia riziką, o visiškai pašalinti jas iš vandens – technologinis iššūkis.

Ilgą laiką manyta, kad vandens tarša – besivystančių regionų problema. Tačiau pastaraisiais metais vis dažniau fiksuojami atvejai, kai saugumo normos viršijamos ir turtingose valstybėse: senstanti vamzdynų infrastruktūra, nauji teršalai, kuriems nebuvo ruoštasi, ir klimato kaita, didinanti taršos koncentracijas sausros metu.

Kuo sudėtingesnė tarša, tuo sudėtingesnės technologijos reikalingos. Modernūs filtrai, pažangūs cheminiai ir biologiniai valymo metodai reikalauja didelių investicijų, energijos ir nuolatinės priežiūros. Tai reiškia, kad vandens kaina auga – tiek tiesiogine prasme vartotojams, tiek netiesiogiai valstybėms, kurios turi finansuoti infrastruktūrą. Užterštas vanduo – tai krizės dalis, kuri ne visada matoma plika akimi, bet ji tyliai mažina realiai prieinamo vandens kiekį. Net ir ten, kur vandens dar netrūksta, tarša gali paversti jį prabanga, o ne savaime suprantamu ištekliumi.

Ko tikėtis europiečiams?

Ilgą laiką vandens krizė Europoje atrodė kaip kitų žemynų problema. Tačiau naujausi duomenys rodo aiškią tendenciją: vandens stresas vis labiau tampa ir Europos realybe, tik pasireiškiančia skirtingu intensyvumu skirtinguose regionuose.

Pietų Europa jau gyvena vandens streso sąlygomis. Ispanija, Portugalija, Pietų Prancūzija, Italija ir Graikija vis dažniau susiduria su ilgalaikėmis sausromis, nusekusiais rezervuarais ir ribojimais žemės ūkiui. Kai kuriuose regionuose vandens trūkumas tampa nebe sezonine, o struktūrine problema – kritulių mažėja, o karščio bangos didina garavimą. Mokslininkai įspėja, kad Viduržemio jūros regionas yra vienas sparčiausiai šylančių pasaulyje, todėl vandens deficitas čia gilės.

Požeminio vandens sekimas – lėta, bet pavojinga krizė. Požeminis vanduo sudaro didelę dalį Europos geriamojo vandens atsargų. Tačiau intensyvus siurbimas, ypač žemės ūkyje ir augančiuose miestuose, daugelyje vietų viršija natūralų atsikūrimo greitį. Skirtingai nei upės ar ežerai, požeminiai vandenys neatsistato per metus ar du – kai kurie sluoksniai formavosi tūkstančius metų. Jiems nusekus, problemos tampa praktiškai negrįžtamos žmogaus masteliu.

Miestai jau ruošiasi ribojimams. Europos didmiesčiai vis dažniau svarsto ir diegia vandens taupymo priemones: ribojamas laistymas, baseinų pildymas, automobilių plovimas. Kai kuriose vietovėse rengiami avariniai planai ilgesnėms sausroms, numatant prioritetus – kas pirmiausia gaus vandenį, jei jo ims trūkti. Tai ženklas, kad vandens saugumas tampa strateginiu planavimo klausimu, o ne tik komunaline paslauga.

Kodėl Lietuva kol kas atrodo saugi? Lietuva turi palyginti gausius gėlo vandens išteklius: pakankamai kritulių, upių, ežerų ir geros kokybės požeminį vandenį. Tačiau ši saugumo iliuzija gali būti apgaulinga. Klimato kaita jau dabar keičia kritulių pasiskirstymą – daugiau intensyvių liūčių, bet ilgesni sausringi laikotarpiai. Be to, globalūs procesai veikia net ir vandeningas šalis: maisto kainos, migracija, energijos gamyba ir pramonė yra tiesiogiai susijusios su vandens prieinamumu kitur.

Net jei tam tikras regionas dar neturi akivaizdaus vandens trūkumo, jis yra pasaulinės sistemos dalis. Vandens krizė Pietų Europoje ar kituose žemynuose reiškia ekonominius sukrėtimus, tiekimo grandinių nestabilumą ir politinę įtampą, kuri galiausiai pasiekia visus. Vandens problema Europoje – tai ne klausimas ar, o kada ir kokiu mastu ji pasireikš skirtingose šalyse. Šiandien Europa dar turi laiko pasiruošti, tačiau mokslininkai sutaria: vandens gausa nebėra savaime suprantama, o išmintingas jos valdymas tampa būtinybe.

Mokslininkų prognozės: kas laukia ateityje?

Mokslininkų vertinimu, vandens krizė nebėra tolima ateitis, ji jau prasidėjo, o artimiausi dešimtmečiai bus lemiami. Klimato tyrėjai, hidrologai ir tarptautinės organizacijos sutaria: per 10–30 metų vandens prieinamumas taps vienu svarbiausių pasaulio stabilumo veiksnių. Prognozuojama, kad iki 2030–2050 m. gėlo vandens paklausa pasaulyje gali viršyti pasiūlą keliais dešimtimis procentų. Tai nereiškia, kad vanduo išnyks, tačiau jo nepakaks visiems ir visur tuo pačiu metu. Sausros bus dažnesnės, krituliai neprognozuojami, o tradiciniai vandens šaltiniai taps nepatikimi.

Skaičiuojama, kad jau dabar keli milijardai žmonių gyvena regionuose, kur vandens trūkumas jaučiamas bent dalį metų. Ateityje šis skaičius dar augs. Ypač pažeidžiami bus tankiai apgyvendinti miestai, sparčiai augančios ekonomikos ir regionai, kuriuose vandens ištekliai priklauso nuo tirpstančių ledynų ar sezoninių upių. Ekspertai vis dažniau kalba apie vandens įtampą tarp valstybių, besidalijančių tas pačias upes ar požeminius baseinus. Vanduo jau dabar daro įtaką migracijai (žmonės palieka regionus, kur neįmanoma ūkininkauti ar gyventi), konfliktams (ypač ten, kur vanduo tampa strateginiu resursu), politiniams sprendimams ir tarptautiniams susitarimams. Mokslininkai pabrėžia: vanduo ateityje gali tapti ne mažiau svarbus nei nafta ar dujos. Skirtingai nei daugelis kitų išteklių, vanduo neturi pakaitalo. Be jo neįmanoma maisto gamyba, energijos tiekimas, higiena ir sveikatos apsauga, miestų funkcionavimas. Vandens trūkumas sukelia grandininę reakciją: maisto kainų augimą, socialinę įtampą, ekonominį nestabilumą. Dėl to mokslininkai vandens krizę laiko sistemine grėsme, galinčia paveikti visus gyvenimo aspektus. Tyrėjai pabrėžia, kad krizės mastas priklausys nuo šiandien priimamų sprendimų: kaip taupome vandenį, kaip jį valdome, kaip prisitaikome prie klimato pokyčių. Vandens ateitis dar nėra užrakinta, bet langas pokyčiams sparčiai siaurėja.

Autorė Jūratė Survilė

Žiema, Kęstučio Grigaliūno nuotr.

Sniegas ir įšalas medžiams gerai

„Toks šaltis, koks fiksuojamas šį mėnesį (kol kas žemiausia temperatūra  buvo -24,3 °C), mūsų miškams nebaisus, jie matę gerokai didesnių speigų ir prie tokio klimato yra prisitaikę“, – kalba  Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas Virgilijus Vasiliauskas.

Didžiausias šiemetės žiemos privalumas miškui – paklotę dengiantis sniegas, kurio nebuvo jau kelerius metus. Miškuose, ypač eglynuose, sniegas pavasarį tirpsta lėtai, jis palaipsniui susigers į dirvą ir ji ilgesnį laiką išliks drėgna, maitins medžių šaknis. Jie pavasarį nejaus drėgmės trūkumo, bus atsparesni sausrai. Dalis tirpsmo vandens papildys miškams labai svarbius gruntinius vandenis, upelius.

Kitas miškininko akcentuojamas teigiamas aspektas – įšalas. Jo sušaldytas gruntas neleidžia vėjui „išklibinti“ medžių, nutraukiant dalį šaknų ar išverčiant patį medį.

Tai, kad sniegas ilgą laiką išliko purus, nepadengtas suledėjusia pluta, V. Vasiliauskas taip pat vadina pozityviu dalyku, nes apledėjęs sniegas sunkus ir gali smarkiai aplaužyti medžių šakas, nulenkti viršūnes.

Be to, ledo pluta, kurios kol kas išvengėme, trukdo laisvai judėti gyvūnams, todėl elniniai žvėrys užsilaiko vienoje vietoje, ir nerasdami papildomo maisto, smarkiai nugraužia medžių šakeles, sužaloja žievę. Neretai elnių, danielių, briedžių, stirnų stipriau pažeisti medžiai krūmijasi, į stiebus patenka puvinys.

Spyglius graužiantys kenkėjai, deja, neiššals 

Kokią įtaką žiemos šaltis daro žievėgraužiui tipografui ir kitiems po medžių žieve gyvenantiems kenkėjams? Galbūt ilgesnį laiką temperatūrai nukritus iki -15-18 °C šie vabalai iššąla?

Pasak VMT Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjo V. Vasiliausko, tai būtų nepagrįstos viltys. Tiek pagrindinis eglynų kenkėjas žievėgraužis tipografas, tiek kiti eglėms ir pušims žalą darantys vabzdžiai prie mūsų sąlygų puikiai prisitaikę ir žiemos šaltis jų populiacijai rimtesnės įtakos neturi.

Kai kurie žievėgraužių vabalai žiemoti įsirausę į miško paklotę, dalis jų žiemą tūno po eglių žieve. Spustelėjus speigui sušalti galėtų nebent kiaušinėliai, lervutės, tačiau žievėgraužis tipografas dažniausiai žiemoja vabalų fazėje, kurie yra pasirengę išgyventi šaltąjį sezoną.

Apie ką praneša geniai?

Kai eglės kamienų žievę pradeda tuksenti geniai, lopais lupti medžio žievę, pasak V. Vasiliausko, galima neklystant prognozuoti, kad po eglės žieve knibžda žievėgraužio tipografo vabalų. Tokį medį miškininkas pataria negailint kirsti, net jei eglė kol kas dar nerodo džiūvimo požymių. Pavasarį ji arba žus nuo šiuo metu ją apnikusių kenkėjų, arba atšilus ir vabzdžiams pradėjus skraidyti, sulauks dar vieno jų antplūdžio, kurio neišgyvens.

VMT Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas pabrėžia, kad taip pat labai svarbu yra tvarkyti kiekvieną miško pažeidimo židinį – žalius išvirtusius ir nulaužytomis viršūnėmis medžius.

Sanitariniams kirtimams, kuriais tvarkomi tokie plotai, geriausia išnaudoti palankius šaltojo sezono orus, kad būtų išvengta kenkėjų plitimo pavasarį. Būtent eglių vėjovartos ir sniegolaužos žievėgraužiui tipografui yra geriausia terpė daugintis ir plisti į kitus miško plotus.

Valstybinės miškų tarnybos inf.

Sausiausia dykuma virto sąvartynu

Atakamos dykuma – sausiausia nepolinė dykuma pasaulyje ir viena sausiausių apskritai, nusileidžianti tik kai kurioms vietovėms Makmerdo sausuosiuose slėniuose. Tai didžiausia rūko dykuma pasaulyje, o dėl panašumo į Marso aplinką ši vietovė netgi naudota Marso ekspedicijų modeliavimo eksperimentams. Tačiau šiandien Atakama garsėja ir kitu, gerokai niūresniu reiškiniu. Ypač groteskiškas vaizdas atsiveria važiuojant pro Alto Hospicio miestą dykumos link: ant raudonai oranžinių kopų driekiasi išmestų drabužių, batų, rankinių ir kitų nereikalingų daiktų sluoksniai. Atidžiau pažvelgus į šią žmogaus sukurtą „ekosistemą“, nesunku atpažinti gerai žinomus greitosios ir itin greitosios mados ženklus – nuo ispanų „Zara“ iki Kinijos internetinės milžinės „Shein“. Kai kur drabužiai apdeginti, o vėjui pakėlus tamsius pelenus ore pasklinda kvapas, primenantis degantį plastiką. Skaičiuojama, kad iki 2022 m. dykumoje galėjo būti išmesta apie 40 tūkstančių tonų atliekų, atkeliavusių iš viso pasaulio.

(Ne)matoma drabužių verslo kaina

Ikikės uostas ir jo apylinkės 8-ajame dešimtmetyje buvo paskelbti laisvosios prekybos zona, siekiant atgaivinti vangstančią regiono ekonomiką. Nors kai kurios valstybės dėl higienos ir aplinkosaugos priežasčių riboja ar net draudžia naudotų drabužių importą, Čilė šiuos srautus priima. Čia dėvėtų drabužių prekyba tapo klestinčiu verslu – siuntos iš JAV, Europos ir kitų pasaulio šalių kasmet ir toliau pasiekia uostą.

Tačiau ši sistema turi ir kitą, kur kas mažiau matomą pusę. Didelę dalį atgabenamų krovinių sudaro susidėvėję, nebenešiojami daiktai – iš esmės šiukšlės. Neteisėtas milžiniškų drabužių kiekių išmetimas Atakamos dykumoje tapo įprasta kai kurių importuotojų ir mažmenininkų praktika, leidžiančia išvengti išlaidų, susijusių su tinkamu atliekų sutvarkymu. Tokį elgesį skatina ir vietos geografija: netoliese esantis kelias leidžia greitai ir nepastebimai pasiekti smėlynus iš Ikikės ar Alto Hospicio. Vietos gyventojų teigimu, dalis drabužių netgi padegami iškart po iškrovimo – siekiant sunaikinti įrodymus ir išvengti atsakomybės.

Atliekų įrodymai palydovų nuotraukose

Atakamos dykuma driekiasi daugiau nei 1000 kilometrų iš šiaurės į pietus palei Andų kalnagūbrį, ir dalis jos, sprendžiant iš palydovinių vaizdų, virto improvizuotomis atliekų aikštelėmis. 2007 m. darytose nuotraukose dar nematyti jokių ryškių drabužių sankaupų. 2010-aisiais pradėjo ryškėti tamsios dėmės – manoma, tai nelegalios deginimo vietos. Naujausiuose vaizduose šių dėmių ir atliekų mastas tik didėja. Ypač didelio dėmesio sulaukė 2023 m. plačiai pasklidusios palydovinės nuotraukos, kuriose matomas iš kosmoso lengvai atpažįstamas drabužių kalnas. Skaičiuojama, kad vienas iš Atakamos viduryje susiformavusių tekstilės telkinių gali sverti nuo maždaug 11 iki 59 tūkstančių tonų – tai prilygsta vieno ar net dviejų Bruklino tiltų svoriui. Paradoksalu, bet sausiausioje pasaulio dykumoje gana įprastu reginiu tapo kalėdiniai megztiniai ar slidinėjimo batai – akivaizdus globalaus drabužių pertekliaus simbolis.

„Aklų ryšulių“ loterija

Klestinti dėvėtų drabužių rinka ypač ryški didžiuliame po atviru dangumi įsikūrusiame turguje netoli Alto Hospicio. Čia driekiasi begalė prekystalių, kuriuose drabužiai parduodami nuo maždaug 50 centų, o prekių ženklų spektras itin platus – nuo „Lacoste“ ir „Ivanka Trump“ iki „Forever 21“ ir „Gap“.

Prekeiviai drabužius paprastai perka iš importuotojų netoli uosto – apie 150 JAV dolerių už 45 kilogramus. Pirkiniai skirstomi į tris kategorijas: nauji drabužiai su etiketėmis, geros būklės dėvėti drabužiai ir šiukšlės. Pastarosios, nepardavus ar neatsiradus kam jų perdirbti, dažnai išvežamos į dykumą sudeginti. Šią sistemą papildo vadinamoji „aklų ryšulių“ prekyba – drabužiai parduodami nepatikrinti tikintis, kad dalis jų bus tinkami perparduoti. Kartais net iki 80 % ryšulio turinio būna geros būklės, kitais atvejais – beveik priešingai. Ryšuliai kainuoja palyginti nedaug, todėl kai kuriems prekeiviams pakanka realizuoti apie 40 % turinio, kad būtų pasiektas pelnas. Likusi dalis tampa problema, kurios paprasčiausiai atsikrato Atakamos dykumoje.

Skaičiuojama, kad iki 70 % įvežamų drabužių galiausiai atsiduria dykumos sąvartynuose. Aplinkosaugos organizacija „Ekō“ nurodo dar didesnį skaičių – apie 85 % į Ikikę importuojamų dėvėtų drabužių esą lieka neparduoti. Tuo pat metu Čilėje tekstilės atliekų negalima šalinti legaliuose sąvartynuose, nes jos gali sukelti dirvožemio nestabilumą, o federaliniai įstatymai tekstilės gaminių išmetimą apskritai laiko neteisėtu.

Miestas, nepajėgiantis išspręsti pasaulinės problemos

Alto Hospicio – maždaug 200 tūkstančių gyventojų turintis miestas – neteisėtą atliekų iškrovimą vadina nuolatiniu galvos skausmu. Pasak miesto aplinkos apsaugos departamento vadovo Edgaro Ortegos, šalia nelegalių sąvartynų jau įrengta 220 stebėjimo kamerų, o vien 2024 m. užfiksuota daugiau nei 400 pažeidimų, už kuriuos skirtos baudos. Artimiausiu metu planuojama įrengti dar 200 kamerų ir paskirti 20 papildomų patruliuojančių pareigūnų, tačiau savivaldybės galimybės išlieka ribotos – trūksta finansinių išteklių. Vietos teisininkai ir aplinkosaugos ekspertai problemos šaknį mato pačioje greitosios mados logikoje, kurioje kiekis iškeliamas aukščiau kokybės. Skaičiuojama, kad per pastaruosius dešimtmečius pasaulinė drabužių gamyba padvigubėjo, o vidutinė drabužio naudojimo trukmė sutrumpėjo daugiau nei trečdaliu. Kai kurių tyrėjų teigimu, prieš 20 metų dauguma prekių ženklų per metus pristatydavo keturias kolekcijas, o šiandien, augant greitosios ir itin greitosios mados apimtims, jų skaičius gali siekti net 52.

Pasauliniu mastu kasmet susidaro apie 92 mln. tonų tekstilės atliekų, o kas sekundę kažkur pasaulyje į sąvartyną patenka drabužių kiekis, prilygstantis pilnam sunkvežimio kroviniui. Neparduoti gaminiai ir nebereikalingi dėvėti drabužiai, dažnai atkeliavę iš JAV, Europos ar Azijos rinkų, nukreipiami į Pietų pusrutulio šalis. Čilė – tik vienas iš pavyzdžių: panašūs vaizdai fiksuojami ir Akroje, Ganos sostinėje, kur pakrantėse drabužiai susipina į ištisus atliekų tinklus.

Ikikėje gimusi mados dizainerė Francisca Gajardo šią situaciją apibendrina niūriai: net jei pasaulinė drabužių gamyba staiga sustotų, žmonija jau yra pagaminusi daugiau drabužių, nei jai reikia – ir daugiau, nei planeta gali saugiai sutalpinti.

Apie greitosios mados žalą

• Vandens tarša. Tekstilės pramonė laikoma antra pagal dydį švaraus vandens teršėja pasaulyje. Tekstilės dažymo metu gamyklos dažnai išleidžia dažus ir kenksmingas chemines medžiagas į netoliese esančius gėlo vandens telkinius. Tai teršia vandenį, naikina ekosistemas ir kasmet lemia masines žuvų žūtis. Pavyzdžiui, Kinijoje apie 90 % gruntinio vandens laikomas užterštu, o vandens tiekime aptinkamos net 72 toksiškos medžiagos, siejamos su tekstilės dažymo pramone.
• Sintetinių audinių poveikis aplinkai. Sintetiniai audiniai, tokie kaip poliesteris ar nailonas, yra itin lėtai – šimtus metų. Iki tol jie kaupiasi sąvartynuose, o irimo metu į aplinką išskiria šiltnamio efektą sukeliančias dujas ir toksiškas medžiagas.
• Milžiniškas vandens suvartojimas. Mados pramonė kasmet sunaudoja apie 6 trilijonus litrų vandens. Vieniems medvilniniams marškinėliams pagaminti reikia maždaug 2700 litrų vandens – tiek, kiek vidutinis žmogus išgeria per trejus metus.
• Pesticidų naudojimas. Medvilnės auginimas – vienas intensyviausiai pesticidus ir insekticidus naudojančių žemės ūkio sektorių pasaulyje. Vieniems marškinėliams pagaminti reikalingam medvilnės kiekiui užauginti sunaudojama beveik 140 gramų trąšų ir pesticidų. Deja, apie 90 % šių cheminių medžiagų patenka į orą ir vandens telkinius, darydamos žalą žmonių ir gyvūnų sveikatai.
• Socialinės pasekmės. Siekdami patenkinti augančią vartotojų paklausą ir kartu išlaikyti žemas gamybos sąnaudas, daugelis didžiųjų mados prekių ženklų taiko nesąžiningą darbo praktiką. Dėl silpnų reglamentų darbuotojai gauna menkus atlyginimus ir dirba pavojingomis sąlygomis, o vaikų darbas drabužių gamybos sektoriuje tebėra paplitęs.

Autorė Monika Budnikienė

1 Uodai jau Islandijoje

Ilgą laiką Islandija buvo tarsi paskutinė saugi sala nuo uodų – vieta, kur permainingas klimatas, nuolatiniai vėjai ir staigiai užšąlančios balos neleisdavo jiems užbaigti net vieno gyvenimo ciklo. Tačiau 2020–2024 m. mokslininkai pradėjo fiksuoti ne tik pavienius uodų pasirodymus vasarą, bet ir peržiemojusius kraujasiurbius, kas iki tol buvo laikoma beveik neįmanoma.

Pagrindinė priežastis – švelnėjančios žiemos, kai temperatūra vis rečiau nukrinta iki ribų, galinčių sunaikinti vabzdžių lervas. Palei pakrantes ir pelkėtose vietose susiformuoja ilgesnės nei įprastai neužšalusios balos, suteikiančios uodams idealią vystymosi terpę. Tai ne tik naujas ekologinis reiškinys Islandijoje, bet ir ryškus klimato kaitos lakmuso popierėlis, rodantis, kad Arkties regionas šyla apie keturis kartus greičiau nei likęs pasaulis.

Be to, šis pokytis kelia klausimų ir visuomenės sveikatos srityje: kol kas Islandijoje nėra tropinių ligų, kurias perneša tam tikros uodų rūšys. Tačiau vabzdžiams tinkama aplinka atsirado anksčiau, nei prognozuota. Tai leidžia manyti, kad ši šalis gali būti tik pradžia platesnei šiaurės platumų vabzdžių migracijai.

2 Atkeliauja naujos ligos

Tai, kas prieš dešimtmetį atrodė kaip teorinė grėsmė, šiandien tapo realybe: Pietų Europoje plinta tigriniai uodai (Aedes albopictus), galintys platinti Dengės, Zikos ir Čikungunijos virusus. Šie iš atogrąžų kilę uodai anksčiau negalėjo išgyventi žiemų Italijoje, Prancūzijoje ar Ispanijoje, tačiau šiltesnių sezonų grandinė pakeitė situaciją iš esmės. Kai vidutinė žiemos temperatūra nenužudo lervų, vabzdžiai pradeda įsikurti visam laikui.

Per pastaruosius 5 metus europinė jų populiacija tapo ne atsitiktinė, o stabili – tai reiškia, kad geba daugintis ir peržiemoti. Dar labiau neramina faktas, kad 2023–2024 m. fiksuoti pirmieji vietiniai Dengės karštligės atvejai, kai ligos virusas nebuvo parvežtas keliautojų, o perduotas vietoje. Tai aiškus ženklas, kad klimato sąlygos tapo palankios ne tik uodams, bet ir viruso ciklui.

Tyrėjai pažymi, kad tai precedentas, kurio prieš 15 metų niekas rimtai neprognozavo. Afrika ir Azija laikytos endeminėmis zonomis, tačiau Europa – saugia. Tik kuo daugiau karštų ir drėgnų vasarų, tuo didesnė tikimybė, kad ligų pernešėjai plėsis dar toliau į šiaurę. Tai vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip klimato kaita keičia ne tik orus, bet ir sveikatos apsaugos žemėlapį.

3 Keičiasi poliarinių lapių migracija

Poliarinės lapės – vieni ištvermingiausių planetos gyvūnų, nes geba nukeliauti šimtus kilometrų ledo dykynėmis. Dešimtmečiais jų migracijos kryptis ir ilgis buvo nuspėjami: žiemą traukdavo toliau į šiaurę ieškodamos maisto, o vasarą grįždavo į pakrančių regionus. Tačiau pastaraisiais metais mokslininkai užfiksavo tai, ko nebuvo matę per visą stebėjimų istoriją – migracijos maršrutai dramatiškai sutrumpėjo.

Priežastis slypi pačioje Arkties šerdyje. Šylant sniego ir įšalo sluoksniui, žlunga trapios ekosistemos, nuo kurių priklauso lapių grobis. Graužikai lemingai – pagrindinis jų laimikis – nyksta, nes tirpstantis, minkštėjantis sniego paklotas nebesuteikia saugių poilsio ir veisimosi ertmių. Paukščių kolonijos, kurios anksčiau buvo lapėms pasiekiamos vasaros žygių metu, slenka dar toliau į šiaurę, sekdamos kintančias klimato juostas.

Rezultatas – poliarinės lapės migruoja trumpiau, bet ne todėl, kad pavargo. Jos tiesiog nemato prasmės: per didelius atstumus keliauti darosi beprasmiška, kai tradiciniai grobio šaltiniai išsibarsto arba išnyksta. Tai pirmas kartas istorijoje, kai šios rūšies migracijos ne plečiasi ar kinta kryptimi, o tiesiog susitraukia. Ekologai šį reiškinį vadina pavojaus signalų grandine – kuriasi nauja, neprognozuojama Arkties ekosistema, į kurią nesuspėja reaguoti net labiausiai prisitaikiusios rūšys.

4 Lietingi miškai tampa… per sausi vabzdžiams

Amazonija visada buvo laikoma Žemės drėgmės širdimi – vieta, kurioje nuolatinės liūtys maitina dirvožemį, o tanki augalija užtikrina gyvybės gausą. Tačiau pastaraisiais metais mokslininkai fiksuoja paradoksą, kurio niekas nesitikėjo: dalis atogrąžų miškų tampa per sausi net tiems gyvūnams, kurie čia gyveno milijonus metų.

Ypač nukenčia vabzdžiai – skruzdėlės, termitai, vabalai ir drugiai. Jie aeruoja dirvožemį, perdirba augalinę medžiagą, skatina sėklų sklaidą, yra pagrindinis maistas daugeliui paukščių ir žinduolių. Tačiau kai kritulių sumažėja, o drėgmės ciklai tampa chaotiški, šie smulkūs organizmai ima nykti pirmieji.

Tyrimai rodo, kad kai kuriose Amazonės zonose drugelių populiacija per dešimtmetį sumažėjo apie 40 %. Tam tikros skruzdėlių rūšys tiesiog pradingsta iš ištisų regionų, o termitai, kurie paprastai klesti drėgmėje, nebeatlaiko perteklinio sausumo. Tai ne tik atskirų vabzdžių rūšių tragedija, o ženklas, kad lūžta visa ekosistemos konstrukcija. Vabzdžiai – tarsi pamatiniai miško architektai: jei iškrenta iš sistemos, ims griūti ir likusios jos dalys.

Šis reiškinys vadinamas sausros paradoksu – kaip gali džiūti vienas drėgniausių pasaulio regionų? Tačiau klimato kaita pakeitė oro masių judėjimą ir kritulių pasiskirstymą, todėl net gigantiški miškai tampa pažeidžiami. Amazonija, kurią buvome įpratę laikyti amžinai drėgna ir gyvybinga, šiandien priartėjo prie pavojingai trapios ribos.

5 Koralai bąla net šaltesniuose vandenyse

Visai neseniai koralų balimas buvo laikomas atogrąžų problema – pavojumi, kuris gresia Karibų jūros, Australijos ar Indonezijos rifams. Šaltuose ar vidutinių platumų vandenyse koralai buvo laikomi atspariais ir saugiais. Tačiau 2023–2024 m. mokslininkai pirmą kartą užfiksavo masinį koralų balimą ten, kur jis neturėjo įvykti – rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje, vėsesniuose vandenyse.

Šių vandenų temperatūra pakilo vos 1,5–2 °C, tačiau koralams toks skaičius nėra tik menkas sušilimas. Jų gyvenimas priklauso nuo simbiozės su dumbliais (Zooxanthellae), kurie koralams teikia maistą ir spalvą. Kai vanduo sušyla per daug, dumbliai pradeda gaminti toksines medžiagas, o koralai išstumia šiuos partnerius lauk. Rezultatas – baltėjimas, kuris dažnai baigiasi koralo žūtimi vos per kelias savaites. Šis reiškinys ypač gąsdina dėl dviejų priežasčių. Pirma – tai rodo, kad vos kelių laipsnių pokytis gali sukelti katastrofišką reakciją. Antra – jei balimas prasidėjo vėsesniuose regionuose, vadinasi, tropiniuose rifai jau artėja prie kritinės išnykimo ribos.

Tai nėra tik ekologinė tragedija. Rifai saugo pakrantes nuo audrų, yra milijardinės vertės žuvininkystės ir turizmo pagrindas, o juose slypi šimtai potencialių vaistinių medžiagų. Koralų balimas neįprastose vietose – vienas aiškiausių signalų, kad klimato kaita peržengė dar vieną raudoną liniją.

6 Pavasaris, kuris atėjo per greitai

2024 m. pavasaris tiek Europoje, tiek Japonijoje pateikė netikėtą ir neraminantį rekordą: dauguma augalų pradėjo žydėti 3–4 savaitėmis anksčiau nei įprastai. Tai ne pavieniai atvejai, o plačiai dokumentuotas reiškinys: nuo vyšnių iki beržų, ievų ir net kai kurių vasarinių augalų, kurie paprastai žydi tik gegužės viduryje.

Šis pasistūmėjęs žydėjimo kalendorius nėra vien tiesiog ankstyvas pavasaris. Tai – jautrios ekosistemos išsibalansavimas. Kol medžiai ir krūmai skleidžia žiedus, daugumos vabzdžių, ypač bičių, ciklas dar neprasidėjęs. Bitės pirmomis šiltesnėmis dienomis vis dar yra gilioje žiemos ramybės būsenoje, todėl tiesiog fiziškai negali atlikti svarbiausio darbo – apdulkinti. Tad augalai žydi beveik tuščiai, be apdulkintojų, o tai reiškia mažesnį vaisių ir sėklų kiekį, prastesnį derlių žemės ūkyje, silpnesnį augalų atsinaujinimą miškuose ir pievose.

Kai kuriose Europos vietose 2024 m. jau fiksuotas ženkliai sumažėjęs vaismedžių apdulkinimo lygis, o mokslininkai įspėja: jei tokie pavasario šuoliai kartosis, gresia prarasti ištisas derliaus rūšis – nuo obuolių iki migdolų. Tai vienas subtiliausių, bet pavojingiausių klimato kaitos signalų: kai gamta pabunda ne kartu su vabzdžiais, griūva pati gyvybės koordinacija.

7 Kai miestas tampa nauja klimato zona

Pastaraisiais metais Europos miestai susiduria su reiškiniu, kuris jau vadinamas tyliąja klimato epidemija. 2023–2024 m. atlikti matavimai parodė, kad didmiesčių centrai vidutiniškai 5–8 °C šiltesni nei priemiesčiai ar aplinkiniai kaimai. Kai kur (pvz., Barselonoje, Paryžiuje, Varšuvoje) skirtumas naktimis pakyla net iki 10 °C.

Šios karščio salos formuojasi, kai asfaltas, betoniniai pastatai ir stikliniai fasadai dieną sugeria milžinišką šilumos kiekį, o naktį jo beveik neatiduoda. Rezultatas – miestuose susidaro savotiška tropinė klimato zona, visiškai kitokia nei aplinkiniuose regionuose.

Toks šilumos perteklius daro įtaką ne tik žmonėms. Jis keičia paukščių elgseną taip sparčiai, kad ekologai vadina tai vienu greičiausių urbanistinių pokyčių gyvūnijai. Kai kurios žvirblių, varnėnų ir balandžių populiacijos apskritai nustojo migruoti, vandens paukščiai vis rečiau skrenda į žiemojimo vietas, sparčiai daugėja rūšių, kurios paprastai apsistoja tik pietinėse platumose.

Paukščiams miestas tampa žiemos buveine – čia visada keliais laipsniais šilčiau, nei leidžia natūralus klimatas. Tačiau tai nėra gera žinia: dirbtinė šiluma sutrikdo jų biologinius ritmus, o ankstyvas pavasarinis klegesys miestuose – vienas ryškiausių ženklų, kaip klimato kaita perkonstruoja gamtos logiką.

Autorė Jūratė Survilė

Maisto banko ir „Sprinter“ tyrimas rodo, kad trečdalis apklaustųjų išmeta iki 5 proc. maisto, 15 proc. žmonių – iki 10 proc., 5 proc. – 11–15 proc., o dar 5 proc. gyventojų išmeta net iki 20 proc. valgyti tinkamo maisto. Organizacija pastebi, kad švaistomų produktų kiekis per šventes nuosekliai auga.

Pilnas šaldytuvas, bet nėra ką valgyti

Vienas dažniausių scenarijų – šaldytuve tebestovi kalėdinis kalakutas, kepta mėsa ar virtos daržovės, bet nebeaišku, kurią dieną tai buvo gaminta ir kiek laiko viskas galioja. Tada sprendimas priimamas greitai: „Geriau nerizikuoti“. Taip į šiukšliadėžę iškeliauja maistas, iš kurio dar būtų galima pagaminti vakarienę.

Čia labiausiai vargina ne pats gaminimas, o mąstymas: ką su kuo suderinti ir ką reikia sunaudoti pirmiausia. O juk dažnai užtektų pagaminti:

• iš vakarykščio kalakuto – sumuštinius ar tortilijas,
• iš virtų daržovių – trintą sriubą ar užkepėlę,
• iš ryžių – greitą plovą.

Tačiau nerimą kelia ne fantazijos stoka, o informacijos trūkumas. Kai nežinome, nuo kada produktai stovi šaldytuve, net geri atrodo „rizikingi“. Naujausi šaldytuvai šią problemą sprendžia – fiksuoja, kas į jį įdedama ir išimama. Pavyzdžiui, „Bespoke AI Refrigerator“ su „AI Vision“ funkcija atpažįsta skirtingus maisto produktus ir padeda sekti jų galiojimą.

Ingredientai yra, bet jie „nedera“

Kita pošventinė klasika – namuose daug produktų, bet jie kartu tarsi „nedera“. Šiek tiek sūrio, pusė pakuotės grybų, keli pomidorai, padažas. Iš pirmo žvilgsnio – nieko rimto.

Tokiose situacijose padeda technologijos, kurios ne pasiūlo, kaip sukurti patiekalus nuo nulio, o tiesiog parodo, ką jau turite. Pavyzdžiui, „Samsung“ šaldytuvai su atnaujintomis dirbtinio intelekto (DI) funkcijomis, kurios veikia „Google Gemini“ pagrindu, geba atpažinti maisto produktus ir automatiškai juos įtraukti į sąrašą.

Pradėta, bet nepabaigta

Dar viena smulki, bet labai atpažįstama detalė – vyno buteliai. Po švenčių jų dažnai daugiau nei progų. Vienas padovanotas, kitas likęs „ypatingai dienai“, trečias – atidarytas, bet nebaigtas. Ir kai norisi ramios vakarienės, prasideda paieškos: kur kuris stovi, kas dabar geriau dera, o ką pasilikti.

Tai dar viena smulkmena, kuri užima laiką ir gadina nuotaiką. Tačiau naujausi technologiniai sprendimai patys mato, koks vynas yra laikomas ir kur viskas padėta. Pavyzdžiui, „Bespoke AI Wine Cellar“ išmani funkcija „AI Vision“ atpažįsta butelių etiketes ir seka, kur kiekvienas jų buvo padėtas.

Pošventinis laikotarpis dažniau reiškia ne naujus tikslus, o grįžimą į įprastą ritmą. Norisi mažiau galvoti, mažiau spėlioti ir mažiau kaltinti save dėl išmesto maisto. Todėl vis daugiau dėmesio skiriama ne „išmanumui dėl išmanumo“, o įrenginiams, kurie palengvina kasdienybę. Ne tam, kad virtuvė taptų inovacijų paroda, o kad ji vėl būtų vieta, kur gera būti.

Tokius sprendimus „Samsung“ pristatys ir CES parodoje sausio pradžioje – ne kaip futuristinę viziją, o kaip tylų pagalbininką po labai įprastų, pažįstamų švenčių.

Pranešimą parengė agentūra „Publicum“

Nepamiršti rūšiavimo net per šventes

Kalėdos kartais vadinamos didžiausia pasaulyje aplinkosaugos nelaime. Nustatyta, kad vien australai kalėdiniu laikotarpiu išleidžia 60 % daugiau pinigų ir išmeta 30 % daugiau buitinių atliekų. Tikėtina, kad panašios tendencijos būdingos ir Lietuvoje, nes Kalėdos – šventė, kai dovanoms, šventiniam stalui, malonioms smulkmenoms išlaidaujama daugiau nei įprastai. Deja, ne viskas tinkamai panaudojama. Kone penktadalis įsigytų daiktų ir produktų atsiduria šiukšlių konteineriuose. Į atliekų srautą nugula ne tik seni, bet ir nauji daiktai, kalnai nerūšiuojamų maisto atliekų, nors jos tiktų kompostui ar energijai gauti. Tad aplinkosaugininkai primena prieš ką nors išmetant įvertinti, ar tas daiktas tikrai negali būti panaudotas ar atiduotas. Taip pat kruopščiai atskirti pakuotes ir maisto atliekas. Mat šioms susimaišius nei vienų, nei kitų neįmanoma perdirbti.

Seni žaislai ir smulki technika – vertinga žaliava

Daug žalos aplinkosaugai padaro ne tik plastikinės pakuotės, kurias sunkiau perdirbti, bet ir į perdirbimą nepatenkantys smulkūs elektroniniai daiktai, ypač žaislai vaikams. Žaislų pardavimas prieš šventes pastebimai išauga visame pasaulyje.Nors gyventojų sąmoningumas auga, nenaudojama smulki elektroninė įranga ar seni žaislai vis dar metami tiesiog į šiukšliadėžę. O juk juose neretai būna elektronikos komponentų. Tokia sena elektroninė įranga vertinga kaip žaliava dėl jos gamybai panaudotų gamtos išteklių: aukso, sidabro, paladžio ir kitų metalų. Perdirbant gautos žaliavos leidžia taupyti resursus ir neteršti gamtos. Daug smulkios elektronikos, kaip ir žaislų, veikia tik su ličio jonų baterijomis. Jose yra pavojingų medžiagų (švino, ličio, cinko ar kadmio). Tad nevalia mesti į buitinių atliekų konteinerius ar sandėliuoti namuose. Būtina sudėti į specialius konteinerius prekybos centruose arba atgabenti į didelių gabaritų surinkimo aikšteles.

Atsakingas pakavimas padeda išvengti popieriaus atliekų

Didžiojoje Britanijoje atlikus tyrimą nustatyta, kad vieno namų ūkio gyventojai per Kalėdas vidutiniškai sunaudoja apie 4 ritinius dovanų pakavimo popieriaus. Pritaikant panašią tendenciją Lietuvoje, kur pagal 2022 m. statistiką registruota daugiau kaip 1,4 mln. namų ūkių, gaunamas didžiulis skaičius – per 5,5 mln. kasmet sunaudojamo vyniojamojo popieriaus ritinių. Kadangi pakavimo priemonių funkcija estetinė, o vienąkart panaudojus įprastai išmetamos – kūrybiškai pažvelgus į šią problemą pavyktų išvengti gausybės nebūtinų atliekų. Be to, pakavimo popierius dažnai padengtas plastiko sluoksniu arba sintetiniais blizgučiais, tad perdirbti sudėtinga arba neįmanoma. Aplinkosaugininkai ir tvarios gyvensenos entuziastai primena, kad antram gyvenimui galima prikelti jau panaudotas medžiagas: laikraščius, žurnalus, popierinius maišelius. Populiarėja japoniškas dovanų pakavimas furoshiki, kai dovanos kruopščiai apvyniojamos medžiagos skiautėmis.Vis dar įprasta dovanų dėžutes puošti plastikiniais kaspinais ar juostelėmis, tačiau tai prisideda prie augančios šiukšlių krūvos. Dekoracijoms verčiau naudoti džiovintus vaisius, gėles, lapus ir kitas natūralias medžiagas – cinamono lazdeles, žvaigždinius anyžius. Vietoj plastikinių juostelių rinktis natūralaus pluošto virveles.

Paprasti, bet tvarūs įpročiai

• Skubant įsigyti dovanų ar perkant maisto produktų šventiniam stalui, svarbu nepamiršti daugkartinių maišelių, kurie padės išvengti papildomų plastiko ar popieriaus atliekų.
• Kalėdinėse mugėse prasminga rinktis daugkartines priemones. Dalis prekybininkų jau naudoja užstato sistemos principą, tačiau dar ne visi. Tad verta su savimi pasiimti termosą ar puodelį – taip pavyks išvengti vienkartinių puodelių ir šventiniais gėrimais mėgautis be atliekų.
• Po vaišių dažnai lieka įvairių maisto likučių, tinkamų valgyti ir kitą dieną. Vietoj plastikinės maistinės plėvelės juos sandėliuoti galima daugkartiniuose indeliuose, o nedideliems produktams naudoti ekologiškas medvilnines drobeles, padengtas bičių vašku.
• Galiausiai svarbu nepamiršti, kad kartais mažiau yra daugiau, o šventinę nuotaiką kuria ne daiktai, tačiau įsimintinos akimirkos ir laikas drauge.

Projektą „Žaliasis puslapis“ iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“ (8000 Eur).

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Kas tai?

PFAS (angl. per- and polyfluoroalkyl substances) – tai didelė sintetinių medžiagų grupė, kuriai būdinga stipri cheminė struktūra, ypač fluoro (F) ir anglies (C) atomų jungtys. Tokių junginių privalumas – atsparumas vandeniui, riebalams, dėmėms, karščiui. Dėl stiprių C ir F jungčių PFAS praktiškai neskyla gamtoje. Tad išlieka dirvožemyje, vandenyje, ore ir maisto grandinėje ilgus metus. Kaupiasi net organizmuose – PFAS aptinkama žmonių ir gyvūnų kraujyje netgi tuose regionuose, kur nebėra intensyviai naudojamos.

PFAS (amžinųjų medžiagų) panaudojimas kasdieniame gyvenime labai platus. Jų randama:

• Nepridegančios dangos keptuvėse, induose su non-stick paviršiais.
• Tekstilėje (kilimuose, drabužiuose, baldų užvalkaluose), ypač toje, kuri impregnuota vandeniui ar atspari dėmėms.
• Maisto pakuotėse: maišeliuose, dėžutėse, kartone su specialia danga, atsparia riebalams, ypač greitojo maisto pakuotėse. Beje, nuo pakuotės paviršiaus PFAS gali patekti į maistą.
• Kosmetikoje ir higienos priemonėse: kai kuriuose kremuose, dekoratyvinėje kosmetikoje, kur naudojamos drėgmei atsparios formulės, blizgiai, siekiama ilgalaikio išsilaikymo ant odos.
• Gesinimo putose (AFFF), kurios paplitusios pramonėje ir naudojamos avarinėse situacijose.

Grėsmė sveikatai

Labiausiai aptarinėjamas kancerogeninis PFAS poveikis sveikatai. Moksliniai tyrimai rodo, kad šie cheminiai junginiai, ypač PFOA ir PFOS, didina inkstų, kepenų, sėklidžių vėžio riziką. Apskritai amžinosiomis vadinamos medžiagos gali paveikti daugelį kūno sistemų. Didesnė PFAS koncentracija kraujyje siejama su aukštesniu bendru cholesteroliu ar MTL cholesteroliu. Taip pat vyksta imuninės sistemos slopinimas, stebimas mažesnis antikūnų atsakas į vakcinas, ypač vaikams. PFAS gali turėti toksinį poveikį kepenims, pakeisti fermentų rodiklius. Amžinosios medžiagos kelia pavojų ir nėščiosioms bei vaisiui: studijų duomenys rodo, kad PFAS sąveika gali būti susijusi su mažu vaisiaus gimimo svoriu, galimu padidėjusiu kraujospūdžiu nėštumo metu (preeklampsija).

Ekologinė žala

PFAS kelia grėsmę ne tik žmonėms, bet ir aplinkai. Amžinosios medžiagos išlieka ilgam, migruoja su vandeniu ir dirvožemiu, jas sunku pašalinti, todėl vyksta gruntinių vandenų, upių ir dirvožemio teršimas. PFAS kaupiasi žuvų, vėžiagyvių ir kitų vandens gyvūnų organizmuose, taip žmonės per maistą gauna papildomą šių pavojingų medžiagų kiekį. Didesnė amžinųjų medžiagų koncentracija aptinkama prie sąvartynų ar kitų atliekų tvarkymo vietų. Nuo išmestų atliekų PFAS kartu su lietaus vandeniu per gruntą pasiekia vietinius augalus ir gyvūnus. Net kai PFAS gamyba tam tikroje zonoje būna nutraukta, jų likučiai aplinkoje išlieka. Yra tyrimų, rodančių, jog PFAS gali keisti reprodukcinius rodiklius, vystymosi procesus ūkiuose ir laukinėje gamtoje. Visa tai kelia didelį stresą jautresnėms rūšims, prisideda prie jų populiacijos mažėjimo ar net nykimo.

Kaip apsisaugoti?

Kaip ir daugelyje situacijų, geriausia apsauga – pavojaus vengimas. Todėl kiek įmanoma reikėtų mažinti PFAS turinčių produktų naudojimą.

Virtuvėje: vietoj nepridegančių teflono keptuvių rinktis nerūdijančiojo plieno ar ketaus indus. Nepamiršti, kad pažeistos non-stick dangos skatina PFAS patekimą į maistą.

Drabužiuose ir avalynėje: pirkti gaminius be impregnantų ar žymių „atsparus vandeniui / dėmėms“. Kai kurie prekių ženklai jau naudoja „PFAS-free“ etiketes.

Kosmetikoje: rinktis dekoratyvinę kosmetiką ir higienos priemones su žyma „PFAS-free“ – tai ypač aktualu blakstienų tušams, akių šešėliams ir lūpdažiams.

Maisto pakuotėse: vengti vienkartinių dėžučių su riebalams atsparioms dangomis – ypač būdinga greitojo maisto pakuotėms. Kuo dažniau pirkti šviežią, neapdorotą maistą be perteklinių įpakavimų. Į parduotuvę pasiimti daugkartinių maišelių ar stiklainių.

Vandens filtravimas. Ne visi filtrai veiksmingi nuo PFAS. Patikimiausi – aktyvintosios anglies, atvirkštinio osmoso filtrai ar nanofiltracijos sistemos, bet tik sertifikuoti gaminiai, pažymėti PFAS pašalinimo testais. Ekspertai pabrėžia, kad buitiniai filtrai turi būti reguliariai keičiami, jog PFAS nesikauptų.

Įstatyminiai sprendimai ir aktyvus pilietiškumas. Rinktis gamintojus, kurie aiškiai deklaruoja PFAS netaikymą gamyboje. Remti iniciatyvas, siekiančias griežtesnių reglamentų. Europos Sąjungoje REACH reglamentas jau apribojo PFHxA, PFOA, PFOS, PFNA, PFHxS naudojimą. Šiuo metu svarstomas plataus masto draudimas visai PFAS grupei. Tai būtų vienas didžiausių cheminių medžiagų ribojimų ES istorijoje. Kai kurios šalys (pvz., Danija) jau uždraudė PFAS maisto pakuotėse ir įvedė ženklinimo reikalavimus kosmetikai. Lietuva prisijungusi prie bendros ES pozicijos dėl PFAS apribojimų ir vykdo gruntinių vandenų bei nuotekų stebėseną.

Įdomu

• Kvynslando universitete (Australija) atliktas tyrimas, kurio metu analizuota per 1000 namų ūkio produktų iš 15 skirtingų kategorijų (tekstilė, kosmetika, buitinė chemija ir kt.). Juose aptikti 107 skirtingi PFAS junginiai. Didžiausios koncentracijos nustatytos gesinimo putose, impregnantų skysčiuose ir tekstilės gaminiuose.
• Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) 2020 m. nustatė grupinį toleruotiną savaitinį PFAS kiekį žmonėms: 4,4 nanogramo (ng) vienam kūno svorio kilogramui per savaitę, kai skaičiuojama PFOS, PFOA, PFNA ir PFHxS suma. Vidutinė PFAS suvartojimo vertė su maistu suaugusiesiems Europoje svyruoja nuo 3 iki 22 ng/kg kūno svorio per savaitę, tai priklauso nuo mitybos, gyvenamosios vietos.
• Nuo 2023 m. ES reglamentas nustato maksimalias leistinas PFAS (PFOS, PFOA, PFNA, PFHxS) koncentracijas tam tikruose maisto produktuose (pvz., žuvyje, kiaušiniuose, mėsos produktuose).

Autorė Jūratė Survilė

Sudarinėti sąrašus

Prieš perkant siūloma sudaryti pirkinių sąrašą ir įvertinti, ar daiktas tikrai reikalingas. Perkant dovanas, pirmiausia apsvarstyti, kam bus skirtos. Geriausia rinktis kokybę, o ne kiekybę, daiktus ar įrenginius, kurie tarnauja ilgiau ir kuriuos ateityje būtų galima pataisyti ar perdirbti. Dar viena alternatyva – dovanoti patirtis: bilietus į koncertą, paslaugų kuponus ar ekskursijas. Be to, galite skirti auką dovanotojo vardu arba pasirinkti daiktą, kurio pelnas bus skiriamas kilniam tikslui.

Siuntų pakuotes naudoti pakartotinai 

Internetu užsakytos prekės pristatomos popieriaus (kartono) ar plastiko pakuotėse. Jas reikia rūšiuoti pagal savivaldybėse nustatytą tvarką ir atsižvelgti į pakuočių medžiagiškumą: popierines mesti į popieriaus konteinerius, plastikines – į plastiko atliekų konteinerius. Svarbu ne tik rūšiuoti, bet ir įvertinti, ar galima pakuotes panaudoti pakartotinai: dovanoms pakuoti, daiktams sandėliuoti.

Tinkamai atsikratyti senos elektronikos

Sugedę elektronikos prietaisai ir buitinė technika gali tapti elektronikos atliekomis. Patekusios į bendrą atliekų srautą, apsunkina jų tvarkymą ir perdirbimą. Elektronikos atliekose dažnai likę pavojingųjų medžiagų, kurios gali būti kenksmingos aplinkai. Tad svarbu šias atliekas tinkamai rūšiuoti. Susidariusias elektronikos atliekas rūšiuokite pagal savivaldybėse galiojančią atliekų rūšiavimo tvarką, tačiau visais atvejais laikykitės bendrųjų rūšiavimo nuostatų:

• Nenaudojamas baterijas ir įkraunamus akumuliatorius, neveikiančius smulkius elektronikos prietaisus ir sugedusią buitinę techniką pristatykite į prekybos vietas, kur juos įsigijote.
• Smulkiosios elektronikos atliekas ir netinkamas naudoti baterijas išmeskite į smulkiai elektronikai skirtus konteinerius: Elektronikos platintojų asociacijos (EPA), Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos arba Autogamintojų ir importuotojų asociacijos (AGIA) įrengtose surinkimo vietose.
• Neveikiančius elektronikos prietaisus ir buitinę techniką galima priduoti į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles pagal nustatytą tvarką. Taip pat perduoti atliekų tvarkymo įmonėms, tačiau ši paslauga gali būti mokama. Svarbu patikrinti, ar įmonė turi teisę tvarkyti perduodamas atliekas – tai galite padaryti suvedę įmonės duomenis GPAIS sistemoje, skiltyje „Atliekų tvarkymo vietų sąrašas“.
• Aplinkosaugininkai akcentuoja galimybę nemokamai užsisakyti buitinės technikos bei kitų elektros ir elektroninės įrangos atliekų išvežimo iš namų paslaugą. Daugiau informacijos apie paslaugas suteiks Elektronikos platintojų asociacija (EPA) bei Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacija. Be to, savivaldybės turi užtikrinti didelių gabaritų atliekų, įskaitant pavojingąsias, surinkimą iš gyventojų, apvažiuojant ne rečiau kaip 2 kartus per metus ir neimant papildomo mokesčio, išskyrus nustatytą vietinę rinkliavą.
• Jei geros būklės veikiantys elektronikos prietaisai, buitinė technika ar kiti daiktai (baldai, žaislai, namų apyvokos reikmenys, statybinės medžiagos) tapo nereikalingi, juos galima atiduoti kitiems daiktų dalijimosi stotelėse.

Projektą „Žaliasis puslapis“ iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“ (8000 Eur).

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Rūšiuoti neverta, nes viskas vis tiek suverčiama į vieną šiukšliavežę. Tiesa ta, kad išrūšiuotas atliekas dažnai surenka viena šiukšliavežė. Gali pasirodyti, kad atliekos joje išties sumaišomos, tad rūšiuoti nėra prasmės. Visgi iš rūšiavimo konteinerių atliekos verčiamos tiesiai į skirtingas šiukšliavežės sekcijas, todėl popieriaus, plastiko, stiklo ir kitos pakuočių atliekos tarpusavyje nesusimaišo. Sumaišyti atliekas nėra prasmės – vėliau jos vis tiek turi būti perrūšiuojamos pagal skirtingas medžiagas bei perdirbimo galimybes.

 
Išrūšiuotos atliekos nėra perdirbamos. Šiukšliavežės gyventojų surūšiuotas atliekas pristato į perrūšiavimo centrus. Juose šiukšlės išskirstomos pagal rūšį, spalvą, frakciją ar kitas technologines savybes. Perrūšiavimo centruose pakuočių atliekos supresuojamos ir perduodamos perdirbėjams. Šie gautą antrinę žaliavą paverčia medžiagomis, skirtomis naujiems gaminiams arba naujais gaminiais.

 
Rūšiavimas gyventojams brangiai kainuoja. Gyventojai papildomai nemoka nei už rūšiavimo konteinerių pastatymą, nei už jų aptarnavimą. Rūšiavimo konteinerių pagrindinė paskirtis – pakuočių atliekų rūšiavimas, o už pakuočių surinkimą, tinkamą sutvarkymą ir sistemos finansavimą atsakingi gamintojai ir importuotojai. Tikėtina, kad pakuotės sutvarkymo kaštai įskaičiuoti į pačios pakuotės kainą, tad gyventojai už tai susimoka pirkdami įvairius produktus ir daiktus, tačiau pakuočių rūšiavimas papildomai nekainuoja.

 
Prieš rūšiuojant pakuotes ir stiklo tarą reikia išplauti. Nei tuščios stiklo taros, nei plastikinių ar skardinių pakuočių plauti nereikia. Tai daryti nėra prasmės, nes perdirbimo proceso metu visos pakuotės vis tiek plaunamos. Ką svarbu padaryti – pašalinti visus maisto ir skysčių likučius, esant reikalui, pakuotes praskalauti vandeniu. Taip pat nereikia lupti etikečių, bandyti pašalinti sunkiai atskiriamų butelių ar kitų pakuočių detalių.

 
Indus galima mesti į stiklo konteinerį. Į stiklo konteinerį rūšiuojamos stiklo pakuočių atliekos, pavyzdžiui, stiklainiai, buteliai. Indai ir keramikos gaminiai, stiklo paketai, lemputės, porcelianas ir panašios dūžtančios medžiagos šalinamos kartu su mišriomis buitinėmis atliekomis arba surenkamos stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelėse.

 
Metalinės pakuotės nėra rūšiuojamos. Metalinės pakuotės YRA rūšiuojamos. Joms skirtas geltonasis atliekų surinkimo konteineris, kuris neretai žymimas kaip plastiko. Į šį konteinerį taip pat metamos mišrios bei medinės pakuotės. Vėliau jos perrūšiuojamos rūšiavimo centruose ir atitinkamai perdirbamos.

 
Visi daiktai, išmesti į rūšiavimo konteinerį, bus perdirbti. Dar ne visas atliekas įmanoma perdirbti. Pavyzdžiui, įvairūs plastikiniai daiktai įprastai gaminami iš kelių rūšių plastikų lydinių, o lengvai perdirbami gali būti tik vienalytės medžiagos gaminiai. Todėl svarbu, kad rūšiuojamos būtų visos pakuotės, o nereikalingus, sulūžusius plastikinius daiktus reikėtų mesti į mišrių atliekų konteinerį. Mišrių atliekų konteinerių turinys taip pat perrūšiuojamas – jis keliauja į mechaninio biologinio apdirbimo įrenginius, tad į juos patekusi tinkama perdirbti atlieka bus atskirta iš bendro srauto ir tinkamai panaudota.

Projektą „Žaliasis puslapis“ iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“ (8000 Eur).

Eglė Stratkauskaitė