Kas iš tiesų jie yra?

Elektrolitai – tai mineralai, kurie, ištirpę organizmo skysčiuose, įgyja elektrinį krūvį ir gali perduoti elektrinius impulsus. Dėl šios savybės jie būtini normaliai nervų sistemos veiklai, raumenų susitraukimui, skysčių pusiausvyrai palaikyti ir daugeliui kitų gyvybiškai svarbių organizmo funkcijų.

Nors visi elektrolitai yra mineralai, ne visi mineralai yra elektrolitai. Elektrolitais vadinami tik tie mineralai, kurie organizmo skysčiuose skyla į teigiamai arba neigiamai įkrautas daleles – jonus. Svarbiausi organizmo elektrolitai yra natris, kalis, magnis, kalcis, chloridai ir fosfatai. Kiekvienas jų atlieka savitą funkciją, tačiau visi kartu padeda užtikrinti sklandžią organizmo veiklą. Todėl labai svarbu, kad jų koncentracija kraujyje išliktų optimali.

Gyvybiškai svarbūs

Nors elektrolitų organizmui reikia palyginti nedideliais kiekiais, jų reikšmė yra didžiulė. Jie dalyvauja daugelyje gyvybiškai svarbių procesų, todėl net nedideli jų koncentracijos svyravimai gali sutrikdyti normalią organizmo veiklą.

Palaiko skysčių pusiausvyrą. Elektrolitai reguliuoja vandens pasiskirstymą organizme – lemia, kiek jo lieka ląstelėse, o kiek tarpląsteliniame skystyje ir kraujyje. Tai svarbu normaliai kraujotakai, kraujospūdžiui ir sklandžiai ląstelių veiklai.

Užtikrina nervinių impulsų perdavimą. Nervų ląstelės perduoda signalus elektriniais impulsais, kuriems susidaryti būtini elektrolitai. Todėl jie yra svarbūs judesių koordinacijai, jutimams ir normaliai smegenų veiklai.

Padeda raumenims susitraukti. Kiekvienas raumenų judesys – nuo rankos pakėlimo iki kvėpavimo – priklauso nuo tinkamos elektrolitų pusiausvyros. Ypač svarbūs šiam procesui yra kalis, natris, kalcis ir magnis.

Palaiko normalų širdies ritmą. Širdis taip pat yra raumuo, todėl jos susitraukimai priklauso nuo elektrolitų pusiausvyros. Pakankamas jų kiekis padeda užtikrinti reguliarų širdies ritmą ir efektyvų kraujo pumpavimą.

Reguliuoja rūgščių ir šarmų pusiausvyrą. Kai kurie elektrolitai padeda palaikyti stabilų organizmo pH. Tai būtina, kad fermentai, hormonai ir kiti biologiniai procesai vyktų sklandžiai.

Kodėl netenkama elektrolitų?

Nors organizmas nuolat reguliuoja elektrolitų pusiausvyrą, tam tikromis aplinkybėmis jų netenkama gerokai daugiau nei įprastai. Jei nuostoliai yra dideli arba užsitęsia, vien su maistu elektrolitų atsargų papildyti gali nepakakti.

Gausiai prakaituojant. Su prakaitu organizmas netenka ne tik vandens, bet ir natrio, chloridų, kalio bei kitų elektrolitų. Kuo intensyviau prakaituojama, tuo didesni jų nuostoliai, todėl per karščius ar intensyviai dirbant fizinį darbą elektrolitų netenkama daugiau.

Intensyviai sportuojant. Ilgos ar didelio intensyvumo treniruotės, ypač vykstančios karštoje aplinkoje, lemia didesnį skysčių ir elektrolitų netekimą. Todėl ištvermės sportininkams ir fiziškai sunkų darbą dirbantiems žmonėms svarbu pasirūpinti tinkamu jų papildymu.

Vemiant ar viduriuojant. Virškinimo trakto sutrikimai gali greitai sumažinti organizmo skysčių ir elektrolitų atsargas. Tokiais atvejais jų netekimas dažnai būna didesnis nei gausiai prakaituojant.

Vartojant tam tikrus vaistus. Kai kurie vaistai, ypač diuretikai (šlapimą varantys vaistai), skatina didesnį skysčių pasišalinimą iš organizmo. Kartu su skysčiais netenkama ir svarbių elektrolitų, todėl prireikus gydytojas gali rekomenduoti stebėti jų koncentraciją kraujyje.

Atpažinti galimą disbalansą

Elektrolitų disbalansas gali pasireikšti įvairiais simptomais, tačiau jie nėra specifiniai – panašių negalavimų gali sukelti ir kitos sveikatos būklės. Todėl vien pagal savijautą nustatyti, ar organizmui trūksta elektrolitų, neįmanoma. Dažniausi galimo elektrolitų disbalanso požymiai:

• Nuovargis. Energijos stoka, greitesnis išsekimas net atliekant įprastą kasdienę veiklą.
• Raumenų mėšlungis. Staigūs, skausmingi raumenų susitraukimai, ypač po fizinio krūvio ar naktį.
• Silpnumas. Gali būti jaučiamas bendras jėgų sumažėjimas arba sunkiau atliekami įprasti judesiai.
• Galvos svaigimas. Kartais pasireiškia staiga atsistojus ar po didesnio skysčių netekimo.
• Širdies plakimo pokyčiai. Gali būti jaučiamas dažnesnis, nereguliarus ar stipresnis širdies plakimas.
• Sumažėjęs darbingumas. Gali būti sunkiau susikaupti, greičiau pavargstama, prastėja fizinis ir protinis pajėgumas.

Šiuos simptomus gali sukelti ne tik elektrolitų pusiausvyros sutrikimai, bet ir vitaminų ar geležies trūkumas, hormonų pokyčiai, dehidratacija, infekcijos ar kitos ligos, todėl užsitęsus negalavimams arba jiems kartojantis svarbu kreiptis į gydytoją. Prireikus jis gali rekomenduoti laboratorinius tyrimus, kurie padeda įvertinti elektrolitų koncentraciją ir nustatyti tikrąją simptomų priežastį.

Kokiuose produktuose yra daugiausia elektrolitų?

Daugumą organizmui reikalingų elektrolitų galima gauti su įvairiu ir subalansuotu maistu, todėl sveikiems žmonėms maisto papildų dažniausiai neprireikia. Svarbu kasdien rinktis įvairius produktus, nes skirtingų elektrolitų yra skirtinguose maisto šaltiniuose. Vieni geriausių kalio šaltinių yra bananai, apelsinai, kiviai, melionai, abrikosai ir džiovinti vaisiai.

Daržovės. Elektrolitų gausu įprastose bulvėse ir batatuose, špinatuose, lapiniuose kopūstuose, brokoliuose, pomidoruose ir avokaduose.

Pieno produktai. Pienas, natūralus jogurtas ir kefyras aprūpina organizmą ne tik kalciu, bet ir kaliu bei fosforu.

Riešutai ir sėklos. Migdolai, anakardžiai, moliūgų ir saulėgrąžų sėklos yra geri magnio šaltiniai.

Ankštiniai. Pupelėse, lęšiuose, avinžirniuose ir sojų pupelėse gausu kalio, magnio ir kitų mineralų.

Žuvys ir jūrų gėrybės. Lašišos, skumbrės, sardinės ir kitos riebios žuvys aprūpina organizmą ne tik vertingais baltymais bei omega-3 riebalų rūgštimis, bet ir kaliu, fosforu bei magniu.

Mineralinis vanduo. Kai kurios natūralaus mineralinio vandens rūšys gali būti reikšmingas kalcio, magnio ar natrio šaltinis. Mineralų kiekis skirtinguose vandenyse labai skiriasi, todėl verta atkreipti dėmesį į etiketėje nurodytą sudėtį.

Nors elektrolitų yra daugelyje maisto produktų, jų poreikis priklauso nuo žmogaus amžiaus, fizinio aktyvumo, sveikatos būklės ir patiriamų skysčių nuostolių. Todėl svarbiausia ne vienas konkretus produktas, o visavertė ir įvairi mityba.

Autorė Jūratė Survilė

Teigiamai veikia gyvenimo kokybę

Ilgaamžiškumą propaguojantys žmonės daugiau dėmesio skiria savo sveikatai ir savijautai. Siekdami fiziškai bei psichologiškai jaustis geriau, daugiausia dėmesio skiria trims svarbiausiems dalykams – judėjimui, mitybai ir poilsiui. Nusprendę gyventi ilgai ir sveikai, reguliariai sportuoja, taip stiprindami raumenis, kaulus ir širdį.

Šio judėjimo atstovai kruopščiai rūpinasi mityba: renkasi maistą, kuriame gausu vertingų maistinių medžiagų ir antioksidantų, vengia produktų, siejamų su spartesniais senėjimo procesais bei įvairiais sveikatos sutrikimais. Pavyzdžiui, atsisako itin perdirbto maisto, greitųjų angliavandenių ir kt. Daug dėmesio skiriama ir kokybiškam poilsiui, todėl paros laikas gana griežtai planuojamas, derinant darbą, poilsį ir miegą. Sveikatai palankų miego ritmą stengiamasi išlaikyti ir savaitgaliais bei per atostogas. Taip pat siekiama mažinti stresą ir ugdyti atsparumą jam – reguliariai sportuojama, praktikuojama joga, meditacija, atliekami kvėpavimo pratimai ir kt.

Visi šie įpročiai gali reikšmingai pagerinti gyvenimo kokybę ir padėti ilgiau išsaugoti gerą sveikatą. Fizinis aktyvumas padeda senatvėje išlaikyti stiprius raumenis, lankstumą ir judėjimo laisvę. Subalansuota mityba bei profilaktinė sveikatos priežiūra mažina lėtinių ligų riziką ir suteikia daugiau energijos, o mažesnis streso lygis bei geresnė smegenų veikla stiprina psichologinį atsparumą ir gerina nuotaiką.

Palengvina artimųjų dalią

Ilgaamžiškumą propaguojantys žmonės netiesiogiai rūpinasi ne tik savo, bet ir artimųjų gyvenimo kokybe. Sveikai ir ilgai gyventi siekiantys tėvai gali padėti sumažinti tikimybę, kad vaikams dar jaunystėje teks patirti skaudžią jų netektį. Tai ypač svarbu, nes vis daugiau porų vaikų susilaukia vyresniame amžiuje. Rūpinimasis sveikata taip pat mažina riziką, kad vaikams senatvėje teks slaugyti tėvus ar padėti jiems atlikti kasdienius darbus. Tokia atsakomybė gali tapti didele našta, ypač kai tuo pat metu reikia rūpintis savo vaikais, darbu ir kitais įsipareigojimais.

Ilgas ir kokybiškas gyvenimas gali turėti teigiamos įtakos ir santykiams su artimaisiais bei aplinkiniais. Kai į pensiją išėję žmonės geba savimi pasirūpinti, keliauja, lanko trečiojo amžiaus universitetą, įvairius būrelius ir užsiėmimus, jie dažniau išlieka aktyvūs, savarankiški ir gyvenimu besidžiaugiantys. Tokie žmonės gali būti mažiau priklausomi nuo artimųjų pagalbos, išsaugoti daugiau savarankiškumo ir aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

Galima sakyti, kad ilgaamžiškumą propaguojantys žmonės atlieka savotišką socialinę misiją. Sistemingai rūpindamiesi sveikata, laikydamiesi profilaktikos principų ir siekdami kuo ilgiau išlikti savarankiški, jie gali sumažinti naštą ne tik artimiesiems, bet ir sveikatos priežiūros sistemai. Dėl to gali rečiau prireikti intensyvios medicininės priežiūros ar ilgalaikės pagalbos.

Gali turėti neigiamų pasekmių

Kol ilgaamžiškumas suvokiamas kaip sveikatai palankus gyvenimo būdas, jis gali turėti daug teigiamų pasekmių. Tačiau bet koks siekis, virtęs manija, gali tapti žalingas. Deja, pernelyg skrupulingas rūpinimasis ilgaamžiškumu kartais perauga į obsesiją.

Visų pirma, perdėtas dėmesys mitybai gali lemti valgymo sutrikimus, kurie kelia grėsmę sveikatai ir kai kuriais atvejais gali būti net mirtini. Pernelyg intensyvus sportas neretai sukelia persitempimą, traumų ar net visišką organizmo išsekimą.

Kai žmogus pernelyg susitelkia į sveikatą, gali kilti rizika pradėti nuolat ieškoti ligų. Ką tai reiškia? Žmogus gali pernelyg dažnai atlikti įvairius laboratorinius tyrimus, siekti nebūtinų medicininių procedūrų, ieškoti, kur įsigyti, jo manymu, reikalingų vaistų ar maisto papildų. Taip pat gali kilti pagunda išbandyti moksliškai nepatvirtintus, senėjimą esą stabdančius preparatus, kurie gali sukelti įvairių šalutinių poveikių. Ilgaamžiškumo siekis gali neigiamai paveikti ir emocinę būklę, nes nuolatinis griežtų taisyklių laikymasis gali kelti stresą, nerimą bei baimę pasenti.

Verta žinoti, kad ilgesnė gyvenimo trukmė ne visada reiškia geresnę sveikatą – kartais ji tik pailgina gyvenimą sergant lėtinėmis ligomis ar gyvenant su negalia. Be to, pergyvenus savo bendraamžius ar net jaunesnius artimuosius, gali padidėti vienatvės, socialinės izoliacijos ir depresijos rizika.

Visuotiniai padariniai

Sociologai jau išskiria ir neigiamas ilgaamžiškumo pasekmes, nesusijusias su fizine ar emocine sveikata ir galinčias paveikti ne tik pačius ilgaamžius, bet ir visą visuomenę. Visų pirma, siekiant ilgai ir kokybiškai gyventi, gali prireikti daugiau finansinių išteklių. Sveikatai palanki mityba, maisto papildai, įvairios jauninamosios procedūros, pavyzdžiui, hiperbarinė deguonies terapija ar kamieninių ląstelių terapija, dažnai nemažai kainuoja, o jų išlaidos ne visada kompensuojamos. Be to, ilgėjant gyvenimo trukmei, asmeninės santaupos ar pensijų pajamos gali išsekti gerokai anksčiau, nei baigiasi žmogaus gyvenimas.

Didėjantis vyresnio amžiaus žmonių skaičius ilgina pensijų mokėjimo laikotarpį ir didina spaudimą valstybės biudžetui bei socialinio draudimo sistemai. Dėl to gali būti ilginamas pensinis amžius, o jaunajai kartai gali būti sunkiau įsitvirtinti darbo rinkoje. Jei jauni žmonės susiduria su ribotomis įsidarbinimo galimybėmis ir finansiniu nesaugumu, tai gali turėti įtakos jų sprendimui kurti šeimą ir susilaukti vaikų. Mažėjantis gimstamumas savo ruožtu gali dar labiau spartinti visuomenės senėjimą.

Gyventi amžinai?

Siekdamas amžinos jaunystės, multimilijonierius ir technologijų verslininkas Bryanas Johnsonas (48 m.) ryžosi drastiškiems sprendimams. Pardavęs verslą, visus gautus pinigus nusprendė investuoti į asmeninį eksperimentą – siekį gyventi amžinai. Šį tikslą jis įgyvendina prižiūrimas medikų komandos, kuri nuolat taiko įvairias terapijas: kamieninių ląstelių, genų, hiperbarinio deguonies ir kt.

B. Johnsonas miega užsidėjęs mėlynąją šviesą slopinančią kaukę, keliasi penktą valandą ryto, kasdien sportuoja ir sveikai maitinasi. Jam taip pat buvo taikyta kraujo plazmos terapija, naudojant iš jo sūnaus kraujo išskirtą plazmą. Tai tik dalis B. Johnsono ilgaamžiškumo protokolo.

Nors multimilijonierius iš tiesų atrodo jaunesnis nei jo bendraamžiai, o įvairių tyrimų duomenys rodo, kad kai kurių jo organų biologinis amžius gali būti mažesnis nei chronologinis, jam vis tiek nepavyko išvengti rimtų sveikatos sutrikimų. Neseniai B. Johnsonui diagnozuotas autoimuninis gastritas – lėtinė skrandžio liga, kuria sergant imuninė sistema klaidingai puola ir naikina sveikas skrandžio ląsteles. Tai autoimuninė liga, todėl specialistai svarsto, kad ji galėjo atsirasti dėl pernelyg didelio organizmui tenkančio streso, susijusio su intensyviu ilgaamžiškumo protokolu, gausybe terapijų, medicininių procedūrų, vaistų ir maisto papildų.

Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad teorinė maksimali žmogaus gyvenimo trukmė gali siekti apie 190 metų. Ar iš tiesų norėtume gyventi tiek ilgai ir kokie būtų tie paskutiniai šimtai gyvenimo metų? Į šiuos klausimus kiekvienas turime atsakyti patys sau.

SPECIALISTO KOMENTARAS

Tarptautinius apdovanojimus pelnęs neuromokslininkas dr. Aurelijus Burokas

Kas lemia organizmo senėjimo procesus?

Senėjimą lemia daugybė veiksnių. Vieni svarbiausių – medžiagų apykaitos ir oksidaciniai procesai. Tam, kad organizme vyktų būtini biocheminiai procesai, reikalingas deguonis, tačiau svarbu, jog oksidaciniai procesai būtų kontroliuojami, o ląstelių pažaida – kuo mažesnė. Pažeidus genetinę ląstelių informaciją, gali padidėti įvairių ligų, tarp jų ir onkologinių, rizika. Siekdamos išvengti piktybinės transformacijos, ilgainiui kai kurios ląstelės nustoja dalytis ir pereina į vadinamąją senėjimo būseną. Tokių ląstelių kaupimasis audiniuose gali sutrikdyti organų veiklą ir ilgainiui lemti jų funkcijų silpnėjimą. Tai vienas organizmo senėjimo procesų. Visiškai sustabdyti senėjimo kol kas negalime, nors mokslininkai nuolat ieško būdų, kaip jį sulėtinti ir kuo ilgiau išsaugoti gerą sveikatą. Tačiau tam tikri gyvenimo būdo įpročiai gali padėti sulėtinti kai kuriuos su senėjimu susijusius procesus.

Kokie kasdieniai įpročiai gali padėti sulėtinti senėjimą?

Pastebėta, kad mikrobiota daro didelę įtaką medžiagų apykaitos ir imuniniams procesams. Senstant smegenyse gali daugėti uždegiminių procesų, kurie siejami su įvairiais sveikatos sutrikimais, įskaitant depresiją ir Alzheimerio ligą. Tyrimai su gyvūnais parodė, kad seniems gyvūnams perkėlus jaunų gyvūnų mikrobiotą, gali pagerėti jų pažintinės funkcijos, sulėtėti uždegiminiai procesai ir pakisti pačios mikrobiotos sudėtis. Vienas svarbiausių mikrobiotos sudėtį lemiančių veiksnių yra mityba. Su maistu gaunamos naudingosios bakterijos ir skaidulinės medžiagos padeda palaikyti palankią žarnyno mikrobiotą. Todėl reikėtų valgyti daugiau šviežių daržovių ir vaisių, taip pat vartoti fermentuotus produktus – kefyrą, jogurtą, raugintus agurkus ir kopūstus. Kuo įvairesnė mityba ir kuo daugiau joje neperdirbtų produktų, tuo palankesnė gali būti mikrobiotos sudėtis. Taip pat svarbu mažinti greitųjų angliavandenių kiekį ir juos keisti sudėtiniais angliavandeniais, kurių gausu avižose, sorose, grikiuose, bolivinėse balandose, ruduosiuose ryžiuose ir daržovėse. Tokie mitybos pokyčiai gali padėti mažinti nutukimo bei II tipo cukrinio diabeto riziką.

Kaip su senėjimo procesais susijęs stresas?

Patiriant stresą organizme gali suaktyvėti uždegiminiai procesai. Uždegimas yra svarbi organizmo apsauginė reakcija, padedanti kovoti su patogenais, tačiau užsitęsęs ar lėtinis uždegimas gali pažeisti sveikas ląsteles ir audinius. Dėl to didėja oksidacinis stresas, kuris gali prisidėti prie spartesnio ląstelių senėjimo. Pastebėta, kad žarnyno mikrobiota taip pat svarbi organizmo atsakui į stresą ir gali padėti sušvelninti neigiamas jo pasekmes.

Kaip žinoti, kad mūsų organizmas sensta per greitai?

Nėra vienos formulės, pagal kurią būtų galima nustatyti, ar organizmas sensta per greitai. Vis dėlto mitybos įpročių keitimas gali turėti teigiamą poveikį sveikatai. Tyrimai su pelėmis parodė, kad riebi mityba gali skatinti smegenų ląstelių senėjimo procesus, o skaidulomis ir probiotikais papildyta mityba – juos lėtinti. Panašūs procesai vyksta ir žmogaus organizme. Vartodami daugiau skaidulų ir probiotikų galime ne tik palankiai veikti žarnyno mikrobiotą, bet ir prisidėti prie lėtesnių su smegenų ląstelių senėjimu susijusių procesų.

Autorė Laima Samulė

Ar tikrai kūnas pavargsta greičiau nei protas?

Vakare kūnas gali siųsti aiškų signalą, kad metas ilsėtis, tačiau smegenys ne visada taip greitai persijungia į poilsio režimą. Dieną nuolat sprendžiame problemas, priimame sprendimus, atsakome į žinutes, reaguojame į informaciją. Atsigulus ir nurimus aplinkai, šis tempas staiga sumažėja – tada į paviršių gali iškilti mintys apie tai, kas liko nepadaryta, ką reikės padaryti rytoj arba kas nutiko per dieną. Tad mintys, kurios pradeda suktis atsigulus, nebūtinai reiškia, kad nesame pavargę protiškai. Kartais lova tiesiog tampa pirmąja vieta per visą dieną, kurioje pagaliau atsiranda tylos pagalvoti.

Uždarymo ritualas

Jei mintys vakare vis grįžta prie darbų, gali padėti paprastas perėjimas iš darbo režimo į poilsį. Likus maždaug 10–20 min. iki vakaro ramybės, verta užrašyti, kas šiandien liko nepadaryta, ir pasižymėti vos vieną ar du svarbiausius rytdienos darbus. Tai leidžia nebesinešioti darbų galvoje ir kartu primena, kad prie jų bus galima grįžti rytoj.

Be to, padeda visai konkretus dienos pabaigos ženklas: išjungti kompiuterį, nebetikrinti darbo laiškų, persirengti, pereiti į kitą erdvę ar pradėti įprastą vakaro ritualą. Svarbiausia, kad šis perėjimas kartotųsi – tuomet po truputį susiformuoja aiški riba tarp „darau“ ir „ilsiuosi“.

Užstrigusi plokštelė

Kartais užmigti neleidžia ne pati problema, o nuolatinis jos pergalvojimas. Kuo labiau bandome sau pasakyti „negaliu apie tai galvoti“, tuo labiau mintis sugrįžta. Tokiu atveju pagelbės ją tiesiog užrašyti – ne spręsti, o surašyti ant popieriaus.

Taip pat verta savęs paklausti: ką iš šios situacijos galiu kontroliuoti šiandien, o kas gali palaukti rytojaus? Jei atsakymas „nieko“, nėra prasmės problemos spręsti lovoje. Geriau sąmoningai nukreipti dėmesį į ką nors ramaus: knygą, muziką, kvėpavimą ar kitą veiklą, kuri padeda mintims nustoti suktis tuo pačiu ratu.

Tik ne telefonas!

Telefonas vakare dažnai atrodo kaip nekaltas būdas atsipalaiduoti, tačiau jis gali išlaikyti smegenis budrumo režime. Ypač tada, kai prieš miegą tikrinami darbo laiškai, skaitomos naujienos ar socialinių tinklų srautas. Toks elgesys siunčia signalą, kad dar verta būti pasiruošusiems reaguoti.

Svarbu ne tiek visiškai atsisakyti telefono, kiek atkreipti dėmesį į tai, kas jame vyksta paskutinę valandą prieš miegą. Jei ekranas tampa dar vienu informacijos, darbų ir naujų minčių šaltiniu, kūnui atsigulus smegenims gali būti sunkiau sulėtėti.

Geras vakaro klausimas: „Ar dabar tikrinu telefoną, nes man malonu, ar bijau kažką praleisti?“ Kartais užtenka darbo pokalbius ir naujienas palikti rytojui, o telefoną paversti tuo, kuo jis ir turėtų būti vakare: ne dar vienu darbo kanalu, o ramesnio poilsio dalimi.

Darbai po darbų…

Po darbo dienos neretai prasideda kita – tik šįkart be kompiuterio. Reikia nueiti į sporto salę, sutvarkyti namus, suplanuoti rytojų, atsakyti į žinutes, gal dar ką nors išmokti ar „prasmingai“ išnaudoti vakarą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip rūpinimasis savimi, tačiau nuolatinis siekis būti produktyviems neleidžia iš tiesų atsipalaiduoti.

Todėl verta savęs paklausti, ar kiekvienas vakaras privalo turėti tikslą. Poilsis nėra dar viena užduotis, kurią reikia atlikti nepriekaištingai. Kartais nieko neveikti, ramiai pasėdėti ar tiesiog anksčiau nueiti miegoti – kur kas naudingiau nei bandyti iš vakaro išspausti dar vieną produktyvią valandą.

Kas iš tiesų padeda sulėtinti vakarą?

Vakarui nereikia dar vieno griežto taisyklių sąrašo. Gerokai svarbiau rasti tai, kas padeda iš dienos tempo pereiti į ramesnę būseną. Vienam tai gali būti šiltas dušas ar keli knygos puslapiai, kitam – rami muzika, lėtas pasivaikščiojimas, lengvas tempimas ar tiesiog pokalbis su artimu žmogumi.

Prie vakaro rutinos kai kurie žmonės renkasi natūralias papildomas priemones, pvz., raminamai veikiančias žolelių arbatas arba specialius natūralius atpalaiduojančius preparatus. Atsipalaidavimui tradiciškai naudojamas valerijonas, taip pat ramunėlės, melisos ar levandos. Svarbu suprasti, kad tokios priemonės nėra „jungiklis“, akimirksniu išjungiantis mintis: jos gali tapti bendro vakaro ritualo dalimi, padedančia pereiti nuo dienos įtampos prie poilsio. Jei vartojami augaliniai preparatai, verta laikytis jų vartojimo rekomendacijų, o geriant kitus vaistus pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

Svarbu ir vakaro aplinka: pritemdyta šviesa, mažiau triukšmo ir informacijos. Nereikia susikurti tobulo vakaro – svarbiau atrasti kelis paprastus dalykus, kurie padeda sulėtėti.

Kada nerimas – daugiau nei įtempta diena?

Vienas neramus vakaras – visiškai įprastas dalykas, ypač po įtemptos ar emociškai sudėtingos dienos. Tačiau jei mintys apie darbus ar rūpesčius nuolat trukdo užmigti, verta į situaciją pažvelgti atidžiau.

Dėmesį reikėtų atkreipti, jei sunku užmigti dažnai ir ilgesnį laiką, naktį reguliariai prabundama, ryte nepavyksta jaustis pailsėjus, o dieną vargina mieguistumas, nuovargis ar sunku susikaupti. Ypač svarbu, jei miego trūkumas pradeda trukdyti darbui, santykiams ar įprastai kasdienei veiklai.

Tokiais atvejais nereikėtų visko nurašyti stresui. Užsitęsusius miego sunkumus gali lemti įvairios priežastys, todėl verta pasitarti su gydytoju ir išsiaiškinti, kas iš tiesų trukdo kokybiškai išsimiegoti.

Autorė Jūratė Survilė

Baltijos paliatyviosios pagalbos asociacijos prezidentas Marius Čiurlionis

- Viena pagrindinių jūsų klinikos veiklos sričių – antroji nuomonė. Kas tai yra ir kodėl ji svarbi?

- Antroji nuomonė vis dar gana dažnai suprantama klaidingai. Pacientai kartais jaučiasi nejaukiai jos prašydami, tarsi tokiu būdu nepasitikėtų savo gydytoju ar kritikuotų jo priimtą sprendimą. Kartais ir specialistai į tai sureaguoja jautriai – lyg būtų abejojama jų kompetencija.

Bet onkologijoje, kaip ir kasdienėje klinikinėje praktikoje, nuolat diskutuojame. Sudėtingesni pacientų atvejai aptariami daugiadalykėse komandose, kur būna ne tik antra ar trečia, bet ir ketvirta nuomonė.

Vėžio gydymas šiandien tampa vis labiau individualizuotas. Sprendimą gali lemti naviko biologija, molekuliniai ir genetiniai pokyčiai, ankstesnis gydymas, žmogaus bendra būklė, gretutinės ligos, amžius, paties paciento prioritetai ir daugybė kitų aplinkybių. Todėl ne visada egzistuoja vienas vienintelis teisingas atsakymas.

Man antroji nuomonė pirmiausia reiškia galimybę dar kartą pažvelgti į visas turimas alternatyvas ir įsitikinti, kad pacientui siūlome geriausią sprendimą, kurį tuo metu galime pasiūlyti.

O kartais labai svarbi antrosios nuomonės išvada būna ir tokia: jūsų gydytojas pasirinko tinkamą kelią, gydymo keisti nereikia. Pacientui ir jo šeimai toks patvirtinimas taip pat gali būti labai svarbus.

- Kokias dar paslaugas teiksite „Onco“ centre?

- Didžiulį dėmesį skirsime personalizuotai medicinai, genetikai, molekulinei diagnostikai, imunoterapijai, taikinių terapijai, naujų vaistų ir klinikinių tyrimų galimybėms. Ir ieškosime jų neapsiribodami vien tuo, kas yra mūsų klinikoje. Jeigu geriausia galimybė pacientui yra kitoje Lietuvos gydymo įstaigoje, turime padėti ją rasti ten. Jeigu pagrįsta galimybė yra užsienyje – turime žinoti ir apie ją.

Kita labai svarbi mūsų veiklos dalis yra dienos stacionaro paslaugos. Onkologijoje svarbu ne tik parinkti gydymą, bet ir padėti žmogui jį toleruoti ir saugiai pereiti visą gydymo kelią.

Todėl norime būti šalia žmogaus ne tik tada, kai reikia nuspręsti, kaip gydyti vėžį, bet ir tada, kai reikia padėti žmogui tiesiog atlaikyti jau taikomą gydymą.

- Jūsų komandoje ne tik gydytojai onkologai chemoterapeutai, siūlote ir vidaus ligų, klinikinio toksikologo, psicholgo ir kitų specialistų konsultacijas, kodėl to reikia gydantis onkologinę ligą?

- Nuo pat pradžių nenorėjome kurti klinikos, kurioje žmogus ateina pas vieną gydytoją ir tuo jo kelias baigiasi. Klinikinis toksikologas svarbus parenkant vaistų dozes, vertinant vaistų nepageidaujamą poveikį, galimas sąveikas su kitais vartojamais vaistais ar papildais. Vidaus ligų gydytojas padės spręsti gretutinių ligų problemas, kurios gydymo metu kartais tampa ne mažiau svarbios nei pati onkologinė liga.

Turime onkogeriatrą – specialistą, išmanantį vyresnio amžiaus onkologinių pacientų poreikius, genetiką, netrukus komandą papildys ir chirurgas. Taip pat svarbu nepamiršti, kad onkologinė liga stipriai atsiliepia ne tik susirgusio žmogaus, bet ir jo artimųjų psichologijai, todėl nepaliksime ir šios srities nuošalyje.

- O simptomų terapija – kokią vietą ji užims klinikoje?

- Kartais kalbėdami apie inovacijas medicinoje iš karto galvojame apie naują vaistą, imunoterapiją ar genetinį tyrimą. Bet inovacija pacientui nebūtinai yra tik naujas preparatas.

Kartais didžiulis pokytis yra galimybė po chemoterapijos nelaukti kelias dienas su stipriu pykinimu, skausmu, silpnumu ar dehidratacija, o gauti pagalbą tada, kai jos reikia. Simptomų kontrolė turi lydėti pacientą nuo diagnozės ir viso aktyvaus gydymo metu.

Jeigu galime geriau kontroliuoti nepageidaujamą šalutinį gydymo poveikį, žmogus gali geriau funkcionuoti, išlaikyti visavertį savo gyvenimą, o tai gali gerinti ir gydymo rezultatus.

- Ar jūsų nuomone, viešajame sektoriuje onkologinės paslaugos šiandien yra nepakankamos?

- Priešingai. Manau, kad Lietuvos viešajame sektoriuje dirba geriausi onkologijos specialistai ir būtent didžiosiose viešosiose onkologijos įstaigose šiandien yra sutelkta didžiausia kompetencija bei plačiausios kompleksinio gydymo galimybės.

Todėl nematau mūsų kaip konkurentų. Manau, kad onkologijoje konkurencija dėl paciento yra labai ydinga mintis.Aukščiausių rezultatų galime pasiekti tik bendradarbiaudami.

Tačiau realybė yra tokia, kad Lietuva – maža šalis. Nors gydymo galimybės labai sparčiai plečiasi, ne kiekvienas naujausias vaistas ar technologija tampa prieinami tą pačią dieną, kai atsiranda tarptautinėje klinikinėje praktikoje. Ne kiekvienas klinikinis tyrimas vyksta Lietuvoje. Kai kurių labai retų navikų atveju, mažoje šalyje, sunku sukaupti didelę patirtį.

Todėl norime pacientui atverti dar vienas duris – padėti suprasti, ar kažkur egzistuoja papildoma pagrįsta galimybė, kurios jis dar nežino.

- Vadinasi, dalis jūsų pacientų galės vykti gydytis į užsienį?

- Nebūtinai gydytis. Kartais pakaks konsultacijos, kartais – patologijos ar molekulinių tyrimų peržiūros, kartais antrosios ar trečiosios nuomonės. Kai kuriais atvejais iš tiesų gali atsirasti galimybė dalyvauti klinikiniame tyrime ar gauti specifinį gydymą užsienio centre.

Onkologijoje su trumpomis pertraukomis esu jau šešiolika metų. Ne vienerius metus praleidau užsienyje ir turėjau galimybę iš gana arti pažinti ne vieną sveikatos sistemą. Ir pirmiausia galiu tik pasidžiaugti, kokį didžiulį proveržį per tuos metus padarė Lietuva.

Tačiau per šešiolika metų atsiranda ir kitas dalykas – žmonės, kuriuos pažįsti. Kolegos įvairiose šalyse, centrai, kurių stipriąsias sritis žinai, žmonės, kuriems gali paskambinti ar parašyti ir paklausti nuomonės. Tokios profesinės pažintys kartais yra aukso vertės.

Ir jeigu jos leidžia žmogui, ieškančiam antrosios ar trečiosios nuomonės, padėti surasti tinkamą specialistą užsienyje, suorganizuoti konsultaciją, rasti klinikinį tyrimą ar kitą pagrįstą gydymo galimybę – kodėl turėčiau tą pažinimą laikyti sau?

- Jūsų klinika nėra sudariusi sutarties su Valstybine ligonių kasa. Kodėl?

- Taip, ir tai buvo vienas iš principinių mūsų susitarimų nuo pat pradžių. Manome, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos turi būti naudojamos ten, kur jos šiuo metu gali sukurti didžiausią naudą visuomenei. O Lietuvos viešajam sveikatos sektoriui, ypač onkologijai, tų lėšų labai reikia.

Pakankamai gerai pažįstu Lietuvos sveikatos sistemą, kad matyčiau, su kokiais iššūkiais susiduria viešosios gydymo įstaigos. Sergamumas vėžiu, diagnostikos apimtys, gydymo sudėtingumas ir naujų technologijų kaštai auga. Finansavimas turi vytis šiuos pokyčius.

Todėl mūsų pozicija paprasta: nenorime pretenduoti į tas pačias PSDF lėšas, kurių reikia viešajam sektoriui. Mums tai yra vertybinis pasirinkimas.

- Tačiau pati klinika yra viešoji įstaiga. Kodėl pasirinkote tokį modelį?

- Nes pagrindinis mūsų tikslas nėra pelnas. Norime padėti žmogui ir didinti onkologinių paslaugų prieinamumą. Ir viešosios įstaigos modelis geriausiai atitinka tai, ką norime daryti ilgalaikėje perspektyvoje.

Be pagrindinių klinikos paslaugų, norime nuolat turėti veiklų, už kurias pacientui nereikėtų mokėti.

Pavyzdžiui, spalio mėnesį tam tikromis dienomis planuojame sudaryti galimybę nemokamai atlikti krūtų ultragarsinį tyrimą pagal nustatytas indikacijas. Iki metų pabaigos penktadieniais klinikoje taip pat vyks nemokami grupiniai reabilitaciniai užsiėmimai žmonėms, kurie šiuo metu gydomi dėl onkologinės ligos arba yra baigę gydymą. Ir tokių iniciatyvų mūsų klinikoje tik daugės.

Ir dar turime vieną ilgalaikę ambiciją. Norime, kad dalis šių lėšų grįžtų ten, dėl ko visa tai ir darome – į onkologiją, skiriant jas mokslui ir vėžio tyrimams.

- Ir pabaigai – ko palinkėtumėte sau ir klinikai?

- Norėčiau, kad mes visi – mokslininkai, gydytojai, slaugytojai, pacientai, jų artimieji, valstybės institucijos, viešasis ir privatus sektoriai, suvienytume pajėgas ir kaip visuomenė vieną dieną įveiktume vėžį.

Skamba utopiškai, tačiau jau dabar matome tai, kas prieš keliolika metų atrodė sunkiai įsivaizduojama, šiandien dėl medicinos ir mokslo pažangos, tampa realybe.

Todėl tikiu, kad vis daugiau vėžio formų taps išgydomos arba lėtinės, kontroliuojamos ligos. Jeigu dėl to vieną dieną tapsime nebereikalingi – manau, tai būtų pati gražiausia mūsų klinikos sėkmės istorija.

Dantų Harmonija klinikoje Vilniuje implantavimo ir protezavimo etapai planuojami kaip vieno gydymo proceso dalys, kai dantys atkuriami implantais. Vis dėlto protezavimas gali būti atliekamas ir be implantacijos – pavyzdžiui, naudojant vainikėlius, tiltus ar nuimamus protezus.

Pirmasis etapas – dantų implantavimas

Implantavimo metu į žandikaulio kaulą įsriegiamas implantas, kuris pakeičia prarasto danties šaknį ir vėliau tampa atrama būsimai karūnėlei. Tam, kad implantą būtų galima įsriegti tiksliai ir saugiai, prieš procedūrą įvertinama burnos bei žandikaulio kaulo būklė ir suplanuojama implanto pozicija.

• vieno implanto įsriegimas dažniausiai trunka apie 30-60 minučių;
• procedūra atliekama taikant vietinę nejautrą, o esant didesniam nerimui galima sedacija;
• tam tikrais atvejais implantą galima įsriegti iš karto po danties pašalinimo ir pritvirtinti laikiną vainikėlį;

Po implantacijos prasideda osteointegracijos laikotarpis – implantas palaipsniui suauga su žandikaulio kaulu ir tampa stabilia atrama būsimam protezui. Dantų Harmonija nurodo, kad šis etapas vidutiniškai trunka apie 3-6 mėnesius, o tik tada paprastai pereinama prie galutinio protezavimo.

Antrasis etapas – dantų protezavimas

Kai implantas prigyja ir tampa stabilia atrama, pereinama prie protezavimo. Šio etapo metu atkuriama matoma danties dalis arba kelių dantų konstrukcija, atsižvelgiant į tai, kiek dantų reikia pakeisti.

• karūnėlė ant implanto – dažniausiai naudojama, kai atkuriamas vienas trūkstamas dantis;
• tiltas ant implantų – gali būti pasirenkamas, kai reikia atkurti kelis greta esančius dantis;
• viso dantų lanko protezas ant implantų – taikomas, kai reikia atkurti daugumą arba visus vieno žandikaulio dantis;
• nuimamas, implantais stabilizuojamas protezas – gali būti naudojamas siekiant geresnio protezo stabilumo.

Dantų Harmonija nurodo, kad dantų protezų tarnavimo laikas gali siekti apie 15-25 metus ir ilgiau, tačiau jis priklauso nuo pasirinktos medžiagos, burnos higienos, kramtymo apkrovos ir reguliarios priežiūros.

Karūnėlės forma, dydis ir atspalvis parenkami individualiai, kad naujas dantis kuo natūraliau derėtų prie likusių dantų ir atkurtų ne tik estetiką, bet ir kramtymo funkciją.

Kiek laiko trunka visas procesas?

Nuo implanto įsriegimo iki galutinės karūnėlės pritvirtinimo paprastai praeina apie 4-8 mėnesius. Didžiąją šio laiko dalį sudaro implanto prigijimas – jis turi stabiliai suaugti su žandikaulio kaulu prieš pereinant prie galutinio protezavimo.

Tikslus gydymo laikas priklauso nuo individualios situacijos. Jei prieš implantaciją reikia kaulo priauginimo ar kitų papildomų procedūrų, visas procesas gali užtrukti ilgiau.

Dantų tiltas ar nuimamas protezas, kai implantacija nereikalinga, gali būti pagamintas greičiau – maždaug per 3-4 savaites.

Kiek kainuoja implantavimas ir protezavimas?

Atkuriant vieną dantį implantu, pagrindinę gydymo kainos dalį sudaro pats implantas ir ant jo tvirtinama karūnėlė. Dantų Harmonija šiuo metu nurodo tokias orientacines kainas:

• „Nobel Biocare® Parallel“ implantas – 860 €;
• „Nobel Biocare® N1™“ implantas – 1 000 €;
• „Nobel Biocare® Nobel Pearl™“ keraminis implantas – 1 200 €;
• cirkonio oksido vainikėlis ant implanto – 800-850 €.

Taigi vien implanto ir cirkonio vainikėlio derinys, priklausomai nuo pasirinktos implantų sistemos, orientaciniu skaičiavimu sudarytų apie 1 660-2 050 €.

Galutinė gydymo suma gali būti didesnė, jei reikia diagnostikos, kaulo priauginimo, laikino vainikėlio, sedacijos ar kitų papildomų procedūrų. Tikslią gydymo kainą gydytojas nustato po konsultacijos ir burnos bei žandikaulio kaulo būklės įvertinimo.

Pastaba: šis straipsnis yra informacinio pobūdžio. Dantų implantavimas ir protezavimas yra medicininės procedūros – tinkamiausią gydymo planą nustato tik kvalifikuotas gydytojas po individualios konsultacijos.

Pavojingi antrininkai

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atlikto tyrimo duomenimis, apie 80 % besivystančių šalių gyventojų pirminiam gydymui vartoja tradicinius augalinius preparatus. Pastaraisiais dešimtmečiais šis populiarumas sparčiai išaugo ir išsivysčiusiose Vakarų valstybėse. Šis masinis susidomėjimas atskleidžia tamsiąją natūraliosios medicinos pusę – mirtinas augalų supainiojimo klaidas, lėtinį toksiškumą organams ir pavojingą sąveiką su receptiniais vaistais. Didžiausias pavojus, tykantis savarankiškai žoleles renkančių entuziastų, yra vizualinis vaistinių ir mirtinai nuodingų augalų panašumas. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos reguliariai atnaujina nuodingų augalų sąrašus ir įspėja, kad daugelis toksinių augalų rūšių auga tiesiog pamiškėse. Žmogus, neturintis botaninio pasirengimo, lengvai pasiduoda vizualinei iliuzijai. Vienas klasikinių pavyzdžių Lietuvoje – skėtinių šeimos augalų rinkimas. Paprastieji kmynai, laukinės morkos ar laukinės petražolės itin panašūs į dėmėtąją maudą (Conium maculatum) ar nuodingąją nuokaną (Cicuta virosa).

Dėmėtosiose maudose esantis alkaloidas koniinas ir nuodingųjų nuokanų cikutotoksinas pasižymi žaibišku poveikiu centrinei nervų sistemai. Toksikologų duomenimis, pakanka suvalgyti vos kelis gramus šių augalų dalių, supainiotų su laukinėmis petražolėmis, kad išsivystytų paralyžius ar net ištiktų mirtis. Kita dažna klaida – rudenį miškuose ieškoma vaistinės taukės (liaudyje dar vadinamos kaulažole, lot. Symphytum) šaknų, kurios vertinamos dėl teigiamo poveikio sąnariams. Deja, neretai vietoj jų iškasamos nuodingosios kurpaitės (Aconitum) šaknys. Ramunėlių žiedai dažnai painiojami su dirviniu bobramuniu (Anthemis arvensis) arba bekvapiu šunramuniu (Tripleurospermum inodorum), kurie gali sukelti stiprių alerginių reakcijų, odos dermatitą ir virškinimo trakto sutrikimus. Kaip rodo ilgametė Farmakologinio budrumo ir apsinuodijimų informacijos skyriaus praktika, suaugę asmenys dažniausiai nukenčia būtent vasarą ir ankstyvą rudenį, kai patys ruošia tariamai gydomąsias arbatas.

Milžiniška žala kepenims

Net jei vaistažolės surenkamos tinkamai, jų cheminę sudėtį sudaro sudėtingas įvairių aktyvių ingredientų mišinys. Mokslininkų teigimu, laukiniai augalai kaupia natūralias gynybines medžiagas – alkaloidus, glikozidus ir saponinus. Žmogaus organizmui šie junginiai didesnėmis dozėmis gali būti net labai pavojingi. Ypatingą susirūpinimą tarptautinėje medicinos bendruomenėje kelia pirolizidino alkaloidai (PA). Medicinos žurnale „Chestnut Herbs“ 2025 m. paskelbtame straipsnyje pabrėžiama, kad pirolizidino alkaloidai yra stipriai hepatotoksiški – jie negrįžtamai pažeidžia kepenų ląsteles ir sukelia sunkias kepenų ligas. Šių pavojingų junginių randama tokiuose populiariuose augaluose kaip taukė (Symphytum), ankstyvasis šalpusnis (Tussilago farfara) ar vaistinė agurklė (Borago). Pavojingiausia tai, kad kepenų pažeidimo simptomai išryškėja ne iš karto, o reguliariai vartojant arbatas kelias savaites ar mėnesius, kai organas jau būna negrįžtamai paveiktas. Kitas ryškus pavyzdys, aptariamas JAV Maisto ir vaistų administracijos (FDA) ataskaitose, yra svaigiojo pipiro (lot. Piper methysticum, angl. kava-kava) šaknies preparatų vartojimas nerimui malšinti. Nustatyta, kad net trumpalaikis šio augalo naudojimas gali sukelti staigų kepenų nepakankamumą. Nors Lietuvoje šis augalas neaptinkamas, jo gali būti užsienio el. parduotuvėse įsigytų maisto papildų sudėtyje.

Skaudi pasekmė – inkstų nepakankamumas

Inkstai – dar vienas organas, kuriam natūralioji medicina gali suduoti stiprų smūgį. Žurnale „MDPI“ publikuotoje mokslinėje apžvalgoje analizuojamas nefrotoksiškumas, sukeltas Europoje naudojamų augalų. Tyrimas rodo, kad tokie augalai kaip baltasis kietis (Artemisia alba), alavijas (Aloe) ar net paprastasis saldymedis (Glycyrrhiza glabra) dėl ilgalaikio vartojimo gali tiesiogiai pažeisti inkstų audinius. Saldymedyje esanti medžiaga glicirizinas trikdo kortizolio apykaitą, todėl organizme sulaikomas vanduo, didėja kraujospūdis ir išplaunamas kalis. Tai sukelia papildomą krūvį inkstų sistemai. Ši rizika drastiškai išauga asmenims, kurie jau turi lėtinių inkstų veiklos sutrikimų, tačiau apie tai nežino arba ignoruoja organizmo siunčiamus signalus. Taip pat mokslinėje literatūroje aprašyta aristolochinė rūgštis, randama kartuolėse (Aristolochia). Šie augalai sukelia negrįžtamą inkstų fibrozę, siejami su šlapimo takų vėžiu, todėl daugelyje šalių visiškai uždrausti.

Vaistažolių ir vaistų sąveika

Dar viena didžiulė problema – vaistažolių ir tradicinių receptinių vaistų sąveika. Šiuolaikiniai žmonės dažnai gydosi kompleksiškai: vartoja gydytojo paskirtus cheminius preparatus ir kartu geria pačių surinktas žolelių arbatas. Medicininiame leidinyje „Journal of Pharmacy“ šįmet paskelbti tyrimai įrodo, kad vaistažolės gali drastiškai pakeisti sintetinių vaistų koncentraciją kraujyje: sumažinti panaikinant gydomąjį poveikį arba pavojingai padidinti, sukuriant perdozavimo riziką. Štai plačiai paplitusi paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum) greitina kitų vaistų skaidymą, todėl kartu vartojami kontraceptikai, kraujospūdį mažinantys vaistai ar antidepresantai tiesiog nustoja veikti. Priešingu poveikiu pasižymi dviskiautis ginkmedis (Ginkgo biloba) arba ženšenis – vartojami kartu su kraują skystinančiais vaistais (aspirinu, varfarinu) gali išprovokuoti stiprų vidinį kraujavimą. Gydytojai taip pat įspėja, kad intensyvus žolelių vartojimas iškreipia laboratorinių kraujo ir šlapimo tyrimų rezultatus, o tai lemia klaidingas diagnozes, mat tyrimų tikslumas sudaro net 70–80 % visos diagnozės sėkmės. Be to, raminamąjį poveikį turinčios žolės – vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis), vaistinė melisa (Melissa officinalis) – pavojingai sustiprina migdomųjų vaistų ir alkoholio poveikį, slopindamos centrinę nervų sistemą.

Neišvengiama aplinkos tarša

Šalia kelių, pramoninių zonų ar intensyviai purškiamų ūkininkų laukų augančios žolelės veikia kaip kempinės – jos sugeria sunkiuosius metalus (šviną, kadmį) ir cheminių pesticidų likučius. Netgi giliai miške surinktoje žaliavoje išlieka rizika susidurti su mikrobiologine tarša, jei netoliese lankosi laukinių gyvūnų, pernešančių parazitų kiaušinėlius. Jei surinkta žaliava netinkamai išdžiovinama arba laikoma drėgnoje patalpoje, joje apsigyvena mikroskopinių pelėsinių grybų. Jie išskiria stiprius kancerogenus – mikotoksinus, kurie ilgainiui gali sukelti vėžinius susirgimus ir sunkius imuninės sistemos sutrikimus. Renkant vaistažoles būtinas sterilumas, gilus biologinis supratimas ir racionalus požiūris. Tad prieš pradedant užsiimti savarankiška fitoterapija būtina pasitarti su gydytoju arba kvalifikuotu vaistininku.

Naudingi patarimai

• Niekada neskinkite augalo, dėl kurio botaninės rūšies nesate tikri visu 100 %.
• Vaistažoles rinkite bent 200 metrų atstumu nuo greitkelių, geležinkelių ir pramoninių zonų.
• Žaliavą džiovinkite gerai vėdinamoje, tamsioje patalpoje, kur nepatenka tiesioginių saulės spindulių ir drėgmės.
• Gydomųjų arbatų negerkite kasdien ilgiau nei 2–3 savaites be pertraukos.
• Visada praneškite medicinos personalui apie vartojamus augalinius preparatus prieš atliekant kraujo tyrimus ar skiriant naujus vaistus.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Milijonai tonų kasmet

Plastikas – viena plačiausiai naudojamų medžiagų pasaulyje: nuo maisto pakuočių ir gėrimų indų iki buities daiktų ar elektronikos komponentų. Tačiau kartu su patogumu auga ir atliekų kiekis. Skaičiuojama, kad Europoje kasmet susidaro apie 32 mln. tonų plastiko atliekų, o vienam gyventojui vidutiniškai tenka apie 150 kg plastiko per metus. Tai daugiau nei dvigubai viršija pasaulio vidurkį. Didelė šių atliekų dalis susijusi su kasdieniu vartojimu – pakuotėmis, vienkartiniais indais ir kitais gaminiais, kurių naudojimo laikas dažnai trunka vos kelias minutes. Pavyzdžiui, plastikinis puodelis ar šiaudelis naudojamas tik gurkšnojant gėrimą, tačiau atliekų sraute gali išlikti dešimtmečius.

Eurostato duomenys rodo, kad plastiko pakuočių atliekų kiekis Europoje ir toliau išlieka didelis. 2023 m. vienam Europos gyventojui teko vidutiniškai 35,3 kg plastiko pakuočių atliekų. Nors dalis jų patenka į perdirbimo sistemą, rezultatai vis dar nėra tokie, kokių tikėtasi: perdirbta apie 14,8 kg vienam gyventojui, t. y. mažiau nei pusė visų susidariusių plastiko pakuočių atliekų. Šie skaičiai rodo, kad net aktyviai plėtojant rūšiavimo ir perdirbimo sistemas didelė plastiko dalis vis dar nepatenka atgal į gamybos ciklą. Dalis atliekų sudeginama energijai gauti, dalis patenka į sąvartynus, o likusios – į aplinką. Tad vienkartinio plastiko mažinimas šiandien laikomas vienu svarbiausių Europos aplinkosaugos tikslų.

Kodėl nepavyksta atsisakyti?

Europos Sąjunga dar 2021 m. įvedė Vienkartinio plastiko direktyvą, kuria uždrausta dalis vienkartinių plastikinių gaminių – tarp jų plastikiniai šiaudeliai, vienkartiniai stalo įrankiai, gėrimų maišikliai ir maisto indai iš polistireno. Šios priemonės tikslas buvo sumažinti plastiko atliekų kiekį ir paskatinti alternatyvių medžiagų naudojimą. Tačiau praktikoje paaiškėjo, kad atsisakyti vienkartinio plastiko nėra taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių.

Viena svarbiausių priežasčių – plastiko ekonominis patrauklumas. Plastikinės pakuotės yra lengvos, atsparios drėgmei, pigios gaminti. Dėl to jos plačiai naudojamos maisto ir gėrimų pramonėje, kur svarbu tiek kaina, tiek logistika. Štai Prancūzijoje kasmet sunaudojama apie 4,8 mln. t plastiko, o beveik 46 % šio kiekio sudaro pakuotės. Tai rodo, kad plastikas vis dar yra pagrindinė pakavimo medžiaga daugelyje sektorių.

Kita problema – alternatyvų praktinis pritaikomumas. Popieriniai ar iš kitų biologiškai skaidžių medžiagų pagaminti šiaudeliai dažnai yra brangesni ir mažiau patvarūs: jie greičiau suminkštėja gėrime, kartais keičia skonį. Be to, tam tikrais atvejais plastikiniai šiaudeliai vis dar laikomi būtinais, pavyzdžiui, medicinos įstaigose arba žmonėms su negalia, kuriems kietesnės alternatyvos gali būti nepraktiškos.

Svarbų vaidmenį atlieka lėtas verslo sektoriaus prisitaikymas. Priėmus teisės aktus, gamintojams, tiekėjams ir restoranams reikia laiko pakeisti pakuotes, technologijas ar tiekimo grandines.

Dar viena priežastis – ribotas perdirbimo efektyvumas. Nors plastikas dažnai laikomas perdirbama medžiaga, realybėje tik dalis jo sugrįžta į gamybos ciklą. Europos Sąjungoje perdirbama apie 41 % plastiko atliekų. Tai reiškia, kad net ir surinktas plastikas neretai sudeginamas energijai gauti arba patenka į sąvartynus.

Šie veiksniai rodo, kad vien teisinių draudimų nepakanka. Vienkartinio plastiko mažinimas reikalauja platesnių pokyčių – nuo gamintojų sprendimų ir infrastruktūros iki vartotojų įpročių. Tik derinant visas šias priemones galima tikėtis, kad vienkartiniai plastikiniai šiaudeliai, puodeliai ir kiti trumpalaikiai gaminiai iš tiesų taps retenybe.

Kuo pavojingas?

Vienkartinis plastikas dažnai naudojamas labai trumpai, kartais vos kelias minutes, tačiau aplinkoje gali išlikti dešimtmečius ar net šimtmečius. Dėl šios priežasties laikomas viena didžiausių šiuolaikinių aplinkosaugos problemų.

Skaičiuojama, kad plastikinis puodelis ar šiaudelis gali irti apie 200 metų, o plastikiniai buteliai – net iki 450 metų. Per tą laiką plastikas nesuyra visiškai, o tik skyla į vis smulkesnes daleles. Būtent taip susidaro mikroplastikas – mažesnės nei 5 mm plastiko dalelės. Tyrimai rodo, kad mikroplastiko aptinkama ne tik jūrose ir dirvožemyje, bet ir geriamajame vandenyje, maiste, net ore. Mokslininkai skaičiuoja, kad žmogus per savaitę gali netyčia suvartoti iki 5 g mikroplastiko – maždaug tiek, kiek sveria banko kortelė.

Didelę žalą plastikas daro ir gyvūnijai. Tarptautinių aplinkosaugos organizacijų duomenimis, kasmet dėl plastiko atliekų žūsta apie 1 mln. jūrų paukščių ir daugiau nei 100 tūkst. jūrų žinduolių. Gyvūnai plastiką supainioja su maistu arba įsipainioja į plastikines atliekas.

Be to, plastikas gali turėti cheminių priedų, kurie naudojami gamybos procese – stabilizatorių, plastifikatorių ar dažiklių. Kai plastikas skyla arba ilgą laiką būna aplinkoje, dalis šių medžiagų gali patekti į vandenį ar dirvožemį.

Dar viena problema – plastiko atliekų tvarkymas. Net ir perdirbant plastiką reikia daug energijos, o dalis atliekų vis tiek sudeginama. Plastiko deginimas gali išskirti anglies dioksidą ir kitų teršalų, prisidedančių prie klimato kaitos.

Dėl visų šių priežasčių aplinkosaugos specialistai vis dažniau pabrėžia, kad svarbiausias sprendimas – ne tik plastiko perdirbimas, bet ir mažesnis vienkartinių plastikinių gaminių naudojimas bei perėjimas prie daugkartinių alternatyvų.

Kaip tinkamai elgtis su atliekomis?

Rūšiuojant atliekas kyla daug klausimų, ypač dėl vienkartinio plastiko pakuočių. Ar jas reikia plauti? Ar pakanka tik ištuštinti? Atliekų tvarkymo specialistai pateikia aiškias rekomendacijas.

Pirmiausia – pakuotė turi būti tuščia. Prieš metant plastikinę pakuotę į rūšiavimo konteinerį svarbiausia pašalinti maisto ar gėrimų likučius. Pavyzdžiui, plastikinį jogurto indelį reikėtų išgramdyti, o gėrimų puodelį ar butelį – išpilti.

Plauti dažniausiai nebūtina. Specialistai pabrėžia, kad plastikinių pakuočių nereikia kruopščiai plauti su plovikliais ar karštu vandeniu. Tai sunaudotų daugiau vandens ir energijos, nei duotų naudos perdirbimo procesui. Pakanka, kad pakuotė būtų be didesnių maisto likučių. Jei pakuotė labai riebaluota arba su daug maisto likučių, ją verta trumpai praskalauti šaltu vandeniu.

Svarbu paruošti pakuotę. Atliekų tvarkytojai rekomenduoja suspausti plastikinius butelius, kad jie užimtų mažiau vietos, atskirti skirtingas medžiagas, jei pakuotė sudaryta iš kelių dalių.

Atsakingas vartojimas ir tinkamas rūšiavimas – paprasti, bet svarbūs žingsniai, galintys sumažinti vienkartinio plastiko poveikį aplinkai.

Autorė Jūratė Survilė

 Neramios žinios

Kalbėdamos apie menopauzės simptomus, moterys dažniausiai mini karščio bangas. Tačiau vargina daugybė kitų pokyčių, įskaitant smegenų rūką, psichikos sveikatos sutrikimus ir miego pablogėjimą. Remiantis nauju Kembridžo universiteto (JAV) tyrimu, menopauzės negalavimus paaiškina smegenyse vykstantys procesai.

Mokslininkai įvertino beveik 125 tūkst. moterų būklę. Maždaug 11 tūkst. dalyvių atliktas smegenų magnetinis rezonansas. Visos užpildė specialias anketas – pažymėjo patiriamus menopauzės simptomus, įvertino psichinę ir fizinę sveikatą, miego kokybę. Moterys suskirstytos į tris grupes: dar nepasiekusios menopauzės; sulaukusios postmenopauzės ir niekada nebandžiusios pakaitinės hormonų terapijos (PHT); postmenopauzės pacientės, kurioms taikyta PHT.

Išvadose, kurios pristatytos mokslo leidinyje „Psychological Medicine“ rašoma, kad prasidėjus menopauzei beveik visos moterys kreipėsi į medikus dėl nerimo, depresijos ar nervingumo, dažniau patyrė miego problemų. Magnetinio rezonanso tyrimas atskleidė, kad po menopauzės pastebimai sumažėjo pilkosios smegenų medžiagos tūris, nepriklausomai nuo to, ar (ne) taikyta PHT.

Smegenų struktūros pokyčiai

Pilkoji smegenų medžiaga atlieka svarbų vaidmenį apdorojant informaciją, kontroliuojant judesius, atmintį ir emocijas. Tyrėjai nustatė, kad menopauzės metu labiausiai pakinta trys sritys: 1) hipokampas, atsakingas už atmintį, prisiminimų formavimąsi ir saugojimą, gebėjimą susieti įvykius; 2) entorinalinė žievė, kuri jungia hipokampą ir kitas smegenų žievės sritis bei itin svarbi atminčiai, erdvės ir laiko suvokimui. Tai viena pirmųjų smegenų vietų, pažeidžiamų Alzheimerio ligos; 3) priekinė cingulinė žievė, atsakinga už kognityvinių procesų valdymą, dėmesio sutelkimą, emocijų reguliaciją, sprendimų priėmimą, gebėjimą atskirti tikrovę ir melą.

Manoma, kad smegenų pokyčius lemia hormonų disbalansas – estrogenų trūkumas nusilpus kiaušidžių funkcijai. Amerikiečių mokslininkai atkreipė dėmesį, kad neuronų nykimas, susijęs su menopauze, grėsmingai didina Alzheimerio ligos, kuria serga abi lytys, riziką. Šie atradimai paaiškina, kodėl senatvinė smegenų degeneracija (demencija) dvigubai dažniau pasireiškia moterims, palyginti su vyrais. Įvertinus ilgesnę dailiosios lyties gyvenimo trukmę, joms rizika susirgti Alzheimeriu yra 12 % didesnė.

Unikali fiziologija

Tai, kad moterų neuronai sensta greičiau, lemia genetinių, hormoninių ir socialinių veiksnių derinys. Alzheimerio ligos riziką didina genai, lemiantys, kaip smegenys apdoroja riebalus ir šalina kenksmingus baltymus. Manoma, kad prisideda ir antrosios X chromosomos genai. Svarbi reprodukcinė istorija (pirmųjų menstruacijų laikas, hormonai, policistinių kiaušidžių sindromas, nėštumų skaičius, kiaušidžių rezervo galimybės), nes šie veiksniai lemia poveikį smegenims, širdies ir kraujagyslių sistemai, medžiagų apykaitai ir bendrai sveikatai.

Menopauzės metu prasideda ypač drastiški hormonų pokyčiai. Pasibaigus menstruacijoms labai sumažėja estradiolio (pagrindinės estrogenų formos), tačiau padidėja folikulus stimuliuojančio hormono kiekis. Abu pokyčiai susiję su kognityviniu nuosmukiu ir Alzheimerio liga. Daugelis moterų patiria kasdienius menopauzės padarinius: užmaršumą, sunkumus susikaupti, lėtesnį mąstymą, prastą nuotaiką, dirglumą, jautrumą, sumažėjusią motyvaciją.

Vaisingame amžiuje estradiolis padeda smegenų ląstelėms efektyviai naudoti gliukozę. Kai hormono lygis sumažėja, neuronams trūksta greito energijos šaltinio, kinta ląstelių medžiagų apykaita, tačiau aprūpinimas nėra efektyvus. Tuomet pasireiškia vadinamasis smegenų rūkas. Estradiolis taip pat padeda reguliuoti riebalų pasiskirstymą ir cholesterolio kiekį. Kai jo koncentracija sumažėja, moterys dažnai priauga visceralinių riebalų (vystosi pilvinis nutukimas). Jie išskiria uždegiminių medžiagų, kurios gali pažeisti kraujagysles ir smegenis. Natūralaus estradiolio priešuždegiminio poveikio praradimas dar labiau didina aukšto kraujospūdžio, atsparumo insulinui, kognityvinio nuosmukio ir demencijos riziką.

Toronto universiteto (Kanada) tyrėjų darbai atskleidė, kad trumpesnis estrogenų poveikis per visą gyvenimą (vėlyvos pirmosios menstruacijos, ankstyva menopauzė nuo 45 m.) susijęs su didesne Alzheimerio ligos rizika ir atminties praradimu.

Hormonų terapija – ne panacėja

Iki 2000-ųjų milijonai moterų naudojosi hormonų terapija ir džiaugėsi nauda. 2002 m. pasirodė pirmieji pranešimai, kad taikant PHT didėja krūties vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų grėsmė. Kadangi gydymas vertinamas nevienareikšmiškai, daugelis vyresnio amžiaus moterų atsisakė hormonų. Vėliau pradėti tyrimai, kaip PHT galėtų atitolinti senatvinę demenciją ir kognityvinį nuosmukį.

Šiemet Kembridžo universiteto neuropsichologai paneigė teoriją, kad PHT gali visiškai sustabdyti menopauzės metu vykstančius procesus ir amžėjimą. Smegenų tūrio rezultatai buvo panašūs, nepriklausomai nuo to, ar moterys (ne)vartojo hormonų. Dalyvių, kurios išgyveno menopauzę ir nevartojo PHT, reakcijų laikas buvo lėtesnis, palyginti su kitomis grupėmis, tačiau atminties rodikliai nesiskyrė. Atvirkščiai, nustebino neigiami PHT aspektai. Moterys, kurios menopauzės metu vartojo hormonus, jautė didesnį nerimą ir nuovargį, skundėsi prastu miegu, palyginti su tomis, kurios nesigydė.

Mokslininkai sutinka, kad PHT nedaro įtakos smegenų struktūros pokyčiams. O poveikis simptomams labai priklauso nuo vartojamų preparatų sudėties ir dozės bei individualaus hormonų lygio organizme.

Amžėjimo priešnuodis

Gera naujiena – kiekviena moteris gali pasirūpinti smegenimis prieš menopauzę ir po jos. Optimalus gyvenimo būdas padeda sukurti kognityvinį rezervą ir atsparumą menopauzės poveikiui. Rekomenduojama reguliariai mankštintis ir palaikyti normalų KMI, sveikai maitintis, miegoti 7–8 val. per parą, palaikyti socialinius ryšius su šeimos nariais ir draugais, užsiimti aktyvia protine veikla mokantis naujų dalykų.

Amžėjant miego laikas trumpėja, tačiau labai svarbu ilsėtis naktį, kai smegenys apdoroja kasdienes patirtis, formuoja atsiminimus, šalina toksiškas medžiagų apykaitos atliekas. Nuotaika glaudžiai susijusi su žarnyno gerųjų bakterijų populiacija, kuri skatina laimės hormono serotonino gamybą. Palanku valgyti daugiau daržovių, vengti perdirbtų gaminių, atsisakyti alkoholio, nikotino, aštraus maisto. Manoma, kad menopauzės simptomus švelnina joga, derinama su kvėpavimo pratimais ir meditacija. Įrodyta, jog nerimą, depresiją, dirglumą, jautrumą padeda įveikti kognityvinio elgesio terapija (KET).

Jeigu domina pakaitinė hormonų terapija, glaudžiai bendradarbiauti su gydytoju ginekologu ieškant veiksmingos dozės. Nereikia tylėti, jei vargina menopauzės simptomai, nes pokyčiai yra realūs. Kaip kūnas keičiasi paauglystėje prasidėjus brendimui, taip persitvarko menopauzės metu pasibaigus vaisingam amžiui.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Nematoma kontrolė

Žmogaus organizme – daugiau kaip 50 skirtingų hormonų. Juos išskiria tam tikros liaukos, organai ir audiniai. Patekę į kraują cirkuliuoja, kol prisijungia prie konkrečių receptorių. Susijungimas veikia kaip rankos paspaudimas, kuris duoda signalą kūnui ką nors daryti. Pavyzdžiui, insulinas nurodo kepenims ir raumeninėms ląstelėms išsiurbti iš kraujo gliukozės perteklių bei kaupti glikogeno atsargas. Hormonai valdo šimtus kūno procesų, įskaitant augimą ir vystymąsi, lytinę funkciją, dauginimąsi, miego ir pabudimo ciklą ir, svarbiausia, psichinę savijautą.

Lengva pagalvoti, kad žmogus sąmoningai kontroliuoja savo nuotaiką ir emocijas. „Mokslas seniai įrodė, kad smegenis veikia cheminiai tarpininkai, vadinami neuromediatoriais, kurie pavaldūs hormonams, – sako psichologė prof. Nafissa Ismail iš Otavos universiteto (Kanada). – Hormonai sąveikauja su neuromediatoriais, kurie gaminami ir išsiskiriami tam tikrose smegenų srityse. Hormonai taip pat lemia sudėtingus procesus, tokius kaip ląstelių dalijimasis ir mirtis. Vadinasi, šios medžiagos atsakingos, kada ir kaip formuojasi nauji neuronų tinklai“.

Lyčių ypatybės

Psichikos sveikatos sutrikimai, tokie kaip depresija, nerimas ir potrauminio streso sindromas, paūmėja pagal hormoninį foną, ypač moterims. Vaikystėje bet kurios lyties vaikų depresijos rodikliai yra vienodi, tačiau paauglystėje mergaitės serga depresija dvigubai dažniau, o šis skirtumas išlieka visą gyvenimą. Ar dėl to kalti hormonai?

Kiekviena moteris jaučia, kad nuotaikų kaitai būdingi dėsningumai, susiję su lytinio ciklo stadija. Prieš menstruacijas organizme sumažėja estrogenų ir progesterono koncentracija, todėl didėja dirglumas, nuovargis, liūdesys ir nerimas. Kai kurios patiria priešmenstruacinį disforinį sutrikimą, kuris prasideda likus 2 savaitėms iki mėnesinių pradžios. Manoma, jog ekstremalūs nuotaikų svyravimai, nerimas, depresija ir kartais mintys apie savižudybę kyla dėl staigaus hormonų kiekio pasikeitimo. „Tai lėtinė ir varginanti problema, kuri pasireiškia kiekvieną mėnesį ir labai blogina gyvenimo kokybę“, – pritaria psichiatrė dr. Liisa Hantsoo iš Johnso Hopkinso universiteto (JAV). Ir atvirkščiai, didelis estrogenų lygis prieš ovuliaciją didina gerovės ir laimės jausmą. Hormonų pusiausvyra ir nuotaika keičiasi ne tik dėl lytinio ciklo. Svyravimai nėštumo, perimenopauzės ir menopauzės metu irgi gali pakenkti psichinei sveikatai. Iki 13 % neseniai pagimdžiusių moterų patiria depresiją, nes staiga sumažėja progesterono ir estrogeno. Artėjant menopauzei drastiškai keičiasi kiaušidžių funkcija ir hormonų sintezė, todėl slogutis kyla be jokios akivaizdžios priežasties. „Tikriausiai svarbus ne tikslus hormono kiekis. Lemiamą vaidmenį atlieka kritiniai lūžiai, t. y. pakilimai (perėjimas iš mažos koncentracijos į didelę) arba nuosmukiai (perėjimas iš didelės koncentracijos į mažą)“, – teigia psichiatrė prof. Liisa Galea iš Toronto universiteto (Kanada). Kai kurios moterys jautresnės hormonų svyravimams, todėl jaučia stipresnius simptomus.

Lytiniai hormonai veikia ir vyrus. Amžėjant organizme mažėja testosterono, bet pokyčiai prasideda palaipsniui ir įtaka nuotaikai nėra tokia akivaizdi, palyginti su moterimis. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad kai kuriems vyrams pakanka nedidelio hormonų disbalanso, dėl kurio blogėja nuotaika ir didėja pesimizmas. „Testosterono lygis keičiasi per visą gyvenimą ir tai lemia savijautą, darbingumą, pasitenkinimą kasdienybe. Skiriama per mažai dėmesio, kaip lytiniai hormonai paveikia vyrų psichinę sveikatą“, – įsitikinusi prof. N. Ismail.

Įtaka smegenims

Vienas iš būdų, kaip lytiniai hormonai lemia nuotaiką, yra padidėjęs neuromediatorių serotonino ir dopamino kiekis smegenyse. Mažas serotonino kiekis daug metų laikomas depresijos priežastimi. Dauguma šiuolaikinių antidepresantų padidina šios cheminės medžiagos kiekį smegenyse. Yra įrodymų, kad tam tikri estrogenai gali sustiprinti serotonino receptorių reagavimą ir padidinti dopamino receptorių skaičių smegenyse.

Kita teorija teigia, kad estrogenai saugo neuronus nuo pažeidimų, net skatina naujų smegenų ląstelių augimą hipokampe. Žinoma, kad žmonės, sergantys depresija ir Alzheimerio liga, netenka neuronų būtent hipokampe. Tuo tarpu, antidepresantai ir kai kurios psichotropinės medžiagos, pavyzdžiui, psilocibinas, randamas tam tikros rūšies grybuose, skatina neuronų augimą šioje dalyje.

„Estrogenai ilgina neuronų gyvavimo laiką ir skatina atsinaujinimą. Štai kodėl, kai moterys įžengia į menopauzę, pakinta ląstelių forma, anksčiau buvusi visą gyvenimą. Neuronų atšakos susitraukia ir jungtys susilpnėja. Menopauzės metu pasireiškia smegenų rūkas, suprastėja atmintis“, – aiškina prof. N. Ismail.

Atsakas į stresą

Neuronų praradimas hipokampe gali turėti pasekmių kitai hormonų sistemai, žinomai kaip pagumburio-hipofizės-antinksčių ašis, kuri reguliuoja organizmo reakciją į stresą. Jaučiant nerimą pagumburis – smegenų sritis, kontroliuojanti daugumos hormonų išsiskyrimą – siunčia signalą hipofizei, kuri gamina adrenokortikotropinį hormoną. Ši medžiaga stimuliuoja antinksčius išskirti kortizolį, o šis „liepia“ organizmui pumpuoti į kraują cukrų, kuris suteikia kūnui ir smegenims energijos. „Trumpam pagumburio-hipofizės-antinksčių ašis padeda prisitaikyti prie nestandartinių aplinkybių ir išgyventi stresą. Tačiau ilgai trunkanti kaskada itin žalinga“, – tvirtina dr. L. Hantsoo.

Paprastai kortizolio perteklius, užtvindęs kūną, sužadina neigiamą grįžtamąjį ryšį, po kurio hipokampas siunčia signalą pagumburiui nutraukti ryšį su hipofize. Reakcija į stresą baigiasi, būsena normalizuojasi. Jei žmogus patiria lėtinį stresą, pavyzdžiui, dėl bauginimo, prievartos ar smurto, nepaisant kortizolio pertekliaus, jo gamyba nesustoja. Ilgainiui šis hormonas skatina uždegiminius procesus smegenyse, naikina hipokampo, migdolinės liaukos ir prefrontalinės žievės neuronus. Silpnėja atmintis, dėmesio koncentracija, vargina prasta nuotaika. „Migdolinė liauka – smegenų sritis, atsakinga už emocijų kontrolę. Jos nykimas susijęs su padidėjusiu emocionalumu, dirglumu ir sunkumais susidoroti su neigiamais jausmais, – pabrėžia prof. N Ismail. – Prefrontalinės žievės atrofiją išduoda nesugebėjimas susikaupti, tinkamu laiku priimti teisingus sprendimus. Prasidėjus hipokampo irimui sunku įsiminti naują informaciją.“

Kortizolio priešingybė organizme – oksitocinas, vadinamas meilės hormonu. Jis ramina, suteikia saugumo, prisirišimo, bendrystės, didina pasitenkinimą ir pilnatvę. Oksitocinas išsiskiria gimdymo, žindymo, orgazmo metu, taip pat apsikabinant, glostant artimą žmogų ar augintinį. Šis hormonas skatina megzti artimus ryšius, todėl mažina vienišumo, apleistumo, beprasmybės jausmus. „Oksitocinas padeda kovoti su streso padariniais ir nutraukia kortizolio poveikį. Tyrimai rodo, kad naudojant oksitocino nosies purškalą nerimastingi pacientai tampa dosnesni, labiau empatiški, geriau bendradarbiauja, labiau pasitiki žmonėmis“, – teigia prof. N Ismail.

Skydliaukės vaidmuo

Psichologines problemas gali sąlygoti dviejų skydliaukės hormonų disbalansas. Trijodtironinas (T3) ir tiroksinas (T4) reguliuoja širdies ritmą ir kūno temperatūrą. Esant skydliaukės hiperaktyvumui ir hormonų pertekliui, dominuoja neigiamos emocijos, nerimas. Kita vertus, jei skydliaukė nusilpsta ir negamina užtektinai hormonų, vystosi depresija. Laimei, paskyrus gydymą ir normalizavus hormonų lygį, simptomai praeina. „Jeigu pacientas skundžiasi nuotaikos svyravimais, liūdesiu, baime, nerimu, vienas pirmųjų dalykų, kuriuos gali padaryti gydytojas, yra atlikti hormonų tyrimus. Atradus priežastį ir atstačius pusiausvyrą nuotaika pagerėja savaime“, – įsitikinusi N. Ismail. Kaip tiksliai skydliaukė veikia smegenis, nežinoma. Spėjama, kad trijodtironinas didina serotonino ir dopamino lygį smegenyse arba stimuliuoja receptorių jautrumą neuromediatoriams.

Pagalba – pakeliui

Ateityje žinios, kaip hormonai veikia smegenis ir nuotaiką, pravers kuriant naujus medikamentus. Jau sukurtas vaistas, kuris imituoja hormoną alopregnanoloną, veiksmingą gydant pogimdyminę depresiją. Keli moksliniai tyrimai patvirtino, kad vyresnio amžiaus vyrų depresija valdoma geriau kartu vartojant antidepresantus ir testosterono papildus. Estrogenų terapija gerina moterų, išgyvenančių perimenopauzę ir menopauzę, nuotaiką. Hormoninė kontracepcija gali padėti sergant priešmenstruaciniu disforiniu sutrikimu. „Aišku, kad dabartiniai antidepresantai, reguliuojantys serotonino kiekį, nėra veiksmingi visais atvejais. Kai kurie paaugliai yra atsparūs standartiniams gydymo protokolams. Svarbu sužinoti, kaip padėti pacientams kitais būdais“, – vilties teikia N. Ismail.

Patogiausia era istorijoje

Vos prieš šimtmetį dauguma kasdienių darbų reikalavo fizinių pastangų. Vanduo buvo nešamas kibirais, skalbiniai švarinami rankomis, malkos kapojamos kirviu, o apsipirkti tekdavo keliauti pėsčiomis arba važiuoti arkliu. Šiandien tam pakanka paspausti kelis mygtukus arba tiesiog sėsti į automobilį. Patogumas, apie kurį ankstesnės kartos galėjo tik svajoti, tapo kasdienybe.

Žvelgiant į žmonijos istoriją, gyvename išskirtiniu laikotarpiu. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, medicinos pažanga, švarus geriamasis vanduo, kanalizacija, šildomi būstai ir saugesnės darbo sąlygos lėmė tai, kad vidutinė gyvenimo trukmė pasaulyje per pastarąjį šimtmetį pailgėjo daugiau nei dvigubai. Tai viena didžiausių civilizacijos pergalių. Tačiau kartu su ja atsirado naujas paradoksas – kasdienių fizinių pastangų paprasčiausiai nebeliko.

Skaičiuojama, kad suaugęs žmogus šiandien per dieną vidutiniškai sėdi 6–8 val., o biurų darbuotojai dar ilgiau. Ištirta, kad net reguliariai sportuojant ilgos nepertraukiamo sėdėjimo valandos didina širdies ir kraujagyslių ligų, II tipo cukrinio diabeto, ankstyvos mirties riziką.

Dar vienas ryškus pokytis – kasdienis judėjimas tapo pasirinkimu, ne būtinybe. Anksčiau žmogus judėdavo, nes kitaip negalėjo: reikėjo eiti į darbą, parsinešti maisto, pasirūpinti ūkiu ar namais. Dabar daugeliui fizinis aktyvumas persikelia į sporto klubą arba vakarinius pasivaikščiojimus. Paradoksalu, tačiau pirmą kartą istorijoje turime sąmoningai planuoti judėjimą tam, kad kompensuotume technologijų sukurtą patogumą.

Ne mažiau pasikeitė mūsų namai. Šildymas, oro kondicionieriai, indaplovės, skalbyklės, džiovyklės, elektriniai paspirtukai, nuotoliniai pulteliai, siurbliai robotai – kiekvienas šių išradimų atskirai atrodo menkas patogumas. Tačiau sudėję juos visus gauname aplinką, kurioje organizmui tenka vis mažiau natūralių iššūkių. Mokslininkai šį reiškinį apibūdina kaip komforto burbulą – pasaulį, kuriame beveik nebejaučiame nei šalčio, nei karščio, retai nešame sunkesnius daiktus ir vis rečiau turime judėti vien tam, kad atliktume kasdienes užduotis.

Tai nereiškia, kad technologijos tapo mūsų priešais. Priešingai – jos išgelbėjo milijonus gyvybių, sumažino traumų skaičių, palengvino sunkų fizinį darbą, suteikė daugiau laiko poilsiui ir šeimai. Tačiau kartu jos sukūrė aplinką, kurios žmogaus organizmas evoliucijos eigoje niekada nebuvo patyręs. Tad prasideda didysis komforto paradoksas: kuo mažiau pastangų reikalauja kasdienis gyvenimas, tuo daugiau jų turime sąmoningai susikurti patys, jei norime išlikti sveiki.

Kūnas vis dar akmens amžiuje

Pirmykštį žmogų šiandien priblokštų ne tik išmaniosios technologijos. Dar labiau nustebintų tai, kad maistas pasiekiamas per kelias minutes, namuose visus metus vyrauja panaši temperatūra, o daugelis žmonių gali praleisti visą dieną beveik nepatirdami fizinių pastangų. Tačiau yra vienas netikėtas faktas – genetiškai nuo tolimų protėvių skiriamės visai nedaug. Per dešimtis tūkstančių metų žmogaus biologija keitėsi gerokai lėčiau, nei gyvenimo būdas. Kitaip tariant, gyvename XXI a., bet mūsų organizmas vis dar veikia pagal taisykles, susiformavusias tada, kai maisto reikėjo ieškoti, o ne užsisakyti į namus.

Didžiąją žmonijos istorijos dalį judėjimas buvo būtina išlikimo sąlyga: teko medžioti, rinkti maistą, statyti pastogę, rūpintis šeima. Energija buvo brangi, todėl organizmas išmoko ją taupyti. Šis evoliucinis palikimas išliko iki šiol – mūsų smegenys vis dar linkusios rinktis lengvesnį kelią. Todėl liftas atrodo patrauklesnis už laiptus, o automobilis – už pasivaikščiojimą. Tai ne tinginystė, o milijonus metų formuotas biologinis mechanizmas.

Panašiai ir su maistu. Kai saldūs ar riebūs produktai buvo retenybė, stiprus potraukis prie jų didino išgyvenimo galimybes. Šiandien tas pats mechanizmas veikia prekybos centre, kuriame kaloringo maisto gausu, nors realaus bado grėsmės nebėra.

Mokslininkai šią situaciją vadina evoliuciniu neatitikimu – organizmas prisitaikęs prie vienokios aplinkos, o gyvena visai kitokioje. Tai nereiškia, kad turėtume atsisakyti pažangos. Tačiau primena svarbią tiesą: mūsų biologiniai poreikiai nepasikeitė taip greitai, kaip kito pasaulis. Todėl netgi patogiai gyvenant kūnui vis dar reikia judėti, patirti saikingų fizinių iššūkių ir kartais išeiti iš komforto zonos.

Komfortas, kuris silpnina

Žmogaus organizmas sukurtas pagal paprastą principą: tai, kas naudojama, stiprėja, o tai, kas nenaudojama, pamažu nyksta. Ši taisyklė galioja ne tik raumenims, bet ir kaulams, širdžiai, plaučiams, net pusiausvyros sistemai. Moksliniai tyrimai rodo, kad raumenų jėga ir masė pradeda mažėti stebėtinai greitai, jei jų neapkrauname. Vos per kelias savaites sumažėja ištvermė, silpnėja kojų raumenys, blogėja gliukozės apykaita. Organizmas tiesiog atsisako to, ko, jo manymu, nebereikia – juk kiekvienam raumeniui palaikyti būtina energija. Šiandien retas nešioja sunkius pirkinių krepšius, lipa laiptais aukštyn ar nueina kelis kilometrus vien tam, kad atliktų kasdienius reikalus. Net daugumą buities darbų, kurie anksčiau pareikalaudavo nemažai jėgų, perėmė buitinė technika. Patys to nepastebėdami, iš kasdienės dienos pašalinome daugybę mažų fizinių krūvių.

Paradoksalu, tačiau organizmui nėra didelio skirtumo, ar nejudame dėl ligos, ar dėl itin patogaus gyvenimo. Abiem atvejais jis prisitaiko prie mažesnio aktyvumo. Ekspertai pabrėžia, kad sveikatai svarbios ne tik treniruotės sporto salėje, bet ir nuolatinis judėjimas visą dieną: atsistoti nuo darbo stalo, paeiti pėsčiomis, rinktis laiptus vietoj lifto ar trumpam išeiti į lauką. Gera žinia ta, kad organizmas prisitaiko ne tik prie neveiklumo, bet ir prie aktyvumo. Net nedideli, tačiau reguliarūs kasdieniai judesiai ilgainiui stiprina raumenis, gerina širdies veiklą, padeda išsaugoti fizinį pajėgumą. Tad specialistai vis dažniau kalba ne apie intensyvų sportą, o apie aktyvesnę kasdienybę – tokią, kurioje judėjimas vėl tampa natūralia gyvenimo dalimi.

Kai nebejaučiame nei šalčio, nei karščio

Žiemą įsijungiame šildymą, vasarą – oro kondicionierių. Automobilyje, biure, prekybos centre ir namuose dažniausiai vyrauja panaši, maždaug 20–23 °C temperatūra. Nors toks komfortas malonus, mokslininkai pastebi, kad mūsų organizmas vis rečiau turi progą pasitelkti vieną svarbiausių gebėjimų – prisitaikyti prie temperatūros pokyčių. Žmogaus kūnas nuolat palaiko apie 37 °C temperatūrą. Kai sušąlame, susiaurėja kraujagyslės, pradedame drebėti, suaktyvėja medžiagų apykaita. Kai karšta, prakaituojame, išsiplečia kraujagyslės, kad kūnas galėtų atsivėsinti. Ši sudėtinga sistema, vadinama termoreguliacija, veikia lyg vidinis termostatas. Kaip ir raumenims, jai irgi reikia „treniruotės“.

Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukia rudasis riebalinis audinys. Skirtingai nei įprasti riebalai, jis energiją degina šilumai gaminti. Tyrimai rodo, kad trumpalaikis buvimas vėsesnėje aplinkoje gali suaktyvinti šio audinio veiklą ir pagerinti jautrumą insulinui bei medžiagų apykaitą. Tai nereiškia, kad reikia nuolat šalti, svarbiausia, kad organizmas retkarčiais patirtų natūralių temperatūros pokyčių.

Ne mažiau įdomus karščio poveikis. Šalyse, kur pirtis yra gyvenimo būdo dalis, pavyzdžiui, Suomijoje, ji vertinama ne tik kaip atsipalaidavimo vieta. Didelės apimties suomių tyrimai parodė, kad reguliariai pirtyje besilankantys žmonės rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, o mažesnė ankstyvos mirties rizika. Manoma, kad naudą lemia ne pati pirtis, o organizmo prisitaikymas prie karščio, geresnė kraujagyslių funkcija ir atsipalaidavimas.

Panašiai vertinamos ir maudynės šaltame vandenyje. Pastaraisiais metais jos išpopuliarėjo visame pasaulyje, tačiau mokslininkai ragina atskirti mokslo įrodymus nuo socialinių tinklų pažadų. Tyrimai rodo, kad reguliarus, saugus šalto vandens poveikis gali padėti organizmui geriau prisitaikyti prie šalčio, gerinti savijautą ir mažinti streso pojūtį. Vis dėlto kol kas trūksta įrodymų, kad tokios maudynės stiprina imunitetą ar gydo ligas.

Svarbiausia pamoka paprasta – mūsų organizmui nereikia nuolat gyventi nei šaltyje, nei karštyje. Visgi jam naudinga kartais išeiti iš nuolatinės komforto temperatūros. Trumpas pasivaikščiojimas vėsesniu oru, saikingas karštis pirtyje ar vasaros kaitra, jei laikomasi saugumo rekomendacijų, primena kūnui gebėjimus, kuriuos jis tobulino tūkstančius metų.

Maistas be pastangų

Dar niekada žmonijos istorijoje maistas nebuvo toks lengvai pasiekiamas. Tūkstančius metų žmonės didžiąją dienos dalį skirdavo tam, kad jo surastų: rinkdavo augalus, medžiodavo, žvejodavo, vėliau dirbdavo laukus, prižiūrėdavo gyvulius. Net ir prieš kelias dešimtis metų maisto gamyba namuose atimdavo gerokai daugiau laiko nei šiandien. Dabar dažnai pakanka kelių paspaudimų telefone – ir pietūs jau pakeliui.

Pasikeitė ne tik tai, kaip gauname maistą, bet ir jo sudėtis. Parduotuvių lentynose gausu itin perdirbtų produktų, jie sukurti taip, kad būtų ilgai išliekantys, patogūs vartoti ir ypač skanūs. Tokiuose produktuose gausu cukraus, druskos ir riebalų, kurie stipriai aktyvina smegenų atlygio sistemą. Dėl to suvalgyti daugiau, nei planavome, tampa gerokai lengviau.

Mokslininkai pabrėžia, kad mūsų sotumo mechanizmai evoliucionavo pasaulyje, kuriame kaloringas maistas buvo retenybė. Todėl organizmas vis dar linkęs kaupti energijos atsargas. Šiandien tai tampa iššūkiu – kalorijų gausu beveik visur, o jų gauti galima beveik be jokių pastangų.

Tai atspindi ir statistika. PSO duomenimis, nuo 1975 m. nutukimo paplitimas pasaulyje išaugo daugiau kaip tris kartus. Tyrimai taip pat rodo, kad daugelyje išsivysčiusių šalių žmonės kasdien suvartoja gerokai daugiau kalorijų nei prieš kelis dešimtmečius. Prie to prisideda ne tik didesnės porcijos, bet ir dažnesnis užkandžiavimas, itin perdirbto maisto gausa.

Paradoksalu, tačiau didžiausias iššūkis šiandien – ne rasti maisto, o laiku sustoti. Organizmas, tūkstančius metų mokytas nepraleisti progos pasisotinti, dar nespėjo prisitaikyti prie pasaulio, kuriame maisto netrūksta. Tad specialistai vis dažniau pabrėžia: svarbu ne tik tai, kiek valgome, bet ir kokį maistą renkamės. Kuo mažiau perdirbtas ir kuo ilgiau reikia kramtyti, tuo lengviau organizmui atpažinti, kada jau pasisotino.

Nepatogumai tapo nepakeliami?

Pamėginkite prisiminti, kada paskutinį kartą tiesiog laukėte. Be telefono rankoje. Be muzikos ausinėse. Be noro kas kelias sekundes patikrinti pranešimus. Daugeliui net penkios minutės eilėje parduotuvėje šiandien atrodo ilgesnės, nei pusvalandis laukimo prieš kelis dešimtmečius. Kodėl?

Atsakymo reikia ieškoti mūsų smegenyse. Kaskart gavę naują žinutę, pamatę įdomų vaizdo įrašą ar perskaitę naujieną, suaktyviname atlygio sistemą. Joje svarbų vaidmenį atlieka dopaminas – neuromediatorius, susijęs su motyvacija, smalsumu ir noru ieškoti naujų potyrių. Jis skatina tikėtis atlygio ir verčia jo ieškoti dar kartą. Problema ta, kad išmanieji telefonai, socialiniai tinklai ir daugelis skaitmeninių paslaugų sukurtos taip, jog nuolat pateiktų mažų, nenuspėjamų „apdovanojimų“ – naują pranešimą, patiktuką, vaizdo įrašą ar naujieną. Tokie trumpi malonumo impulsai lengvai tampa įpročiu. Smegenys pripranta prie nuolatinės stimuliacijos, todėl ramios akimirkos ima atrodyti neįprastos, kartais net varginančios.

Nuobodulys, kuris kadaise buvo natūrali kasdienybės dalis, tampa vis retesniu svečiu. Psichologai atkreipia dėmesį, kad būtent nuobodžiaudami dažniau sugalvojame naujų idėjų, geriau apmąstome problemas ar tiesiog leidžiame smegenims pailsėti. Kai kiekvieną laisvą minutę užpildome informacijos srautu, tokių progų lieka vis mažiau.

Tai nereiškia, kad telefonai ar technologijos kenkia savaime. Jie palengvina gyvenimą, padeda bendrauti ir dirbti. Visgi, kaip ir fiziniam kūnui, smegenims nenaudinga nuolatinė komforto būsena. Gebėjimas išbūti be išorinių dirgiklių, neskubėti iškart numalšinti nuobodulio ar nepatogumo tampa savotiška psichologine treniruote. Ir, pasak mokslininkų, ji gali būti ne mažiau svarbi nei kasdienis pasivaikščiojimas.

Kiek diskomforto mums reikia?

Gera žinia, kad organizmui nereikia ekstremalių išbandymų. Norint išsaugoti gerą savijautą, nebūtina bėgti maratonų, kasdien maudytis eketėje ar atsisakyti visų šiuolaikinių patogumų. Kur kas daugiau naudos duoda nedideli, bet reguliarūs iššūkiai, kurie natūraliai įsilieja į kasdienybę.

Specialistai vis dažniau kalba apie atsitiktinį judėjimą – fizinį aktyvumą, kuris nėra treniruotė, bet tampa dienos dalimi. Lipimas laiptais vietoj lifto, pasivaikščiojimas iki parduotuvės, sunkesnių pirkinių nešimas ar trumpesnės kelionės pėsčiomis padeda išjudinti organizmą ne prasčiau nei intensyvi treniruotė.

Panašiai yra ir su aplinka. Nebūtina visada palaikyti idealiai komfortiškos temperatūros. Dažniau pabūti gryname ore, trumpam pakęsti vasaros karštį ar gaivesnį orą, jei tai saugu ir nesukelia sveikatos problemų, – natūralus būdas palaikyti organizmo gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos.

Ne mažiau svarbios pertraukos nuo ekranų. Akimirkos be telefono, socialinių tinklų ar nuolatinio informacijos srauto leidžia pailsėti ne tik akims, bet ir smegenims. Tai padeda susigrąžinti gebėjimą susikaupti, ramiai išlaukti ir priimti tai, kad ne kiekviena laisva minutė turi būti užpildyta pramogomis.

Svarbiausia suprasti, kad technologijos nėra problema. Jos leidžia gyventi ilgiau, saugiau ir patogiau nei bet kada anksčiau. Tačiau neturėtų visiškai pakeisti judėjimo, buvimo gamtoje ar kitų natūralių kasdienybės pastangų. Didžiausia šiuolaikinio žmogaus užduotis – ne atsisakyti komforto, o sąmoningai palikti vietos tam, kas mūsų organizmui buvo įprasta tūkstančius metų.

Autorė Jūratė Survilė

Gijos Klinikų ortopedas-traumatologas Gintautas Pocius

Diskomforto priežastys

Pasak gydytojo ortopedo-traumatologo, dienos pabaigoje jaučiamas kojų nuovargis dažniausiai yra per visą dieną susikaupusio krūvio pasekmė. „Ilgai stovint, vaikštant kietu paviršiumi ar dirbant sėdimą darbą, nuo statinės padėties pavargsta pėdų ir blauzdų raumenys, o veninis kraujas sunkiau grįžta į širdį, todėl atsiranda tempimo, sunkumo ar tinimo pojūtis, – sako G. Pocius. – Pėda – tai sudėtinga atramos ir amortizacijos sistema. Kai yra plokščiapėdystė, čiurnos nestabilumas, sąnarių artrozė ar didžiojo piršto deformacija, apkrova pasiskirstoma netolygiai, todėl diskomfortas ryškėja greičiau, ypač vakare. Būtina pabrėžti, kad pasikartojantis kojų sunkumas ne visada yra tik ortopedinė problema – jei tinsta viena koja, atsiranda paraudimas ar šiluma, tai galima sieti su venų kraujotakos sutrikimu ar infekcija, tad reikia skubaus įvertinimo.“

Svarbu, ką avime kasdien

Daugelis žino, kad pėdų ir kojų sveikatai nemažą reikšmę turi tinkama avalynė bei pėdų atrama. Tik ne visi atsakytų, kokia konkreti avalynė palanki pėdų ir kojų sveikatai. Gyd. G. Pocius pabrėžia, kad avalynė nepakeičia gydymo ir neatstato jau susiformavusios pėdos deformacijos. Tačiau tai viena svarbiausių kasdienių priemonių, saugančių pėdas nuo perkrovos.

„Kiekvienas papildomas avalynės kulno centimetras vaikštant apie 10 % didina krūvį padikauliams ir pirštams. Aukštakulniai ir siauri, smailianosiai batai – viena dažniausių priežasčių, provokuojančių hallux valgus deformacijos progresavimą. Pėdų sveikatai palankūs batai turėtų būti gana platūs ir aukšti priekyje, kad pirštai nebūtų suspausti, turi stabilų kulno užkulnį ir žemą, platų kulną – ne aukštesnį nei 5 cm. Padas turėtų amortizuoti smūgį, bet negali būti visiškai minkštas ar nestabilus, nes tada pėdos ir čiurnos gali prarasti balansą. Tuomet gresia mikrotraumos ar minkštųjų audinių perkrovos, uždegimai“, – pažymi specialistas.

Reikia judėti

Anot gydytojo ortopedo-traumatologo, kasdieniai pasirinkimai padeda išlaikyti judėjimo komfortą. Svarbu įsidėmėti, kad sveikoms pėdoms ir kojoms geriausia profilaktika – ne poilsis, o taisyklingai dozuotas judėjimas. „Pėdoms ir čiurnoms reikia stiprių raumenų, gero prisitaikymo prie krūvio, todėl rekomenduoju vengti ilgai stovėti ar sėdėti. Būtina daryti trumpas aktyvias pertraukas, kasdien mankštinti ir stiprinti pėdų, čiurnų, blauzdų raumenis, – pataria medikas. – Sportinį krūvį reikia didinti palaipsniui – tai vienas dažniausių patarimų, kuriuo dalinuosi pacientams po traumų ar operacijų, nes staigus krūvio šuolis dažnai sugrąžina skausmą. Skausmo niekada nereikėtų vertinti kaip neišvengiamos aktyvaus gyvenimo dalies – tai signalas peržiūrėti krūvį, avalynę ar pasitikrinti pas specialistą.“

Kokios pagalbinės, profilaktinės priemonės praverstų?

Rinkoje siūloma įvairių pagalbinių ir profilaktinių priemonių pėdų sveikatai bei komfortui – ortopediniai įdėklai, kompresiniai gaminiai, įtvarai, silikoniniai tarpupirščiai ir kt. Pasak gyd. G. Pociaus, svarbiausia – suprasti, kokią konkrečią problemą sprendžiame. Vienam žmogui reikia sumažinti spaudimą priekinei pėdos daliai, kitam – koreguoti pėdos skliautą, trečiam – stabilizuoti čiurną po traumos.

„Mokslinė literatūra rodo, kad esant kulno skausmui dėl padų fascijos perkrovos individualūs ar standartiniai įdėklai gali padėti mažinti simptomus. Tačiau geriausias efektas pasiekiamas juos derinant su tempimo ir stiprinimo pratimais, o ne naudojant kaip vienintelę priemonę. Kompresiniai gaminiai gali sumažinti kojų sunkumo ir tinimo pojūtį, tačiau jų kompresijos laipsnis turi būti pritaikytas individualiai, ypač jei yra kraujotakos sutrikimų. Įtvaras naudingas laikinam sąnario stabilizavimui po traumos, tačiau ilgai nešiojamas be aiškios priežasties gali silpninti raumenų darbą, todėl turėtų būti reabilitacijos, ne nuolatinio gyvenimo dalimi“, – pažymi specialistas.

Konsultuotis su specialistu

Gydytojas atkreipia dėmesį, kad kai kurias prevencines priemones galima įsigyti ir naudoti savo nuožiūra. Tačiau kitoms reikalingas individualus pritaikymas, o tai reiškia, kad jas paskirti turi specialistas. „Paprastus standartinius įdėklus, minkštus tarpupirščius ar profilaktinio spaudimo kompresines kojines galima išbandyti savarankiškai, jei simptomai nestiprūs ir nėra pavojaus ženklų – svarbiausias kriterijus, kad priemonė nedidintų skausmo, spaudimo ar tirpimo. Tačiau individualius įdėklus, stipresnės kompresijos ar ilgai nešiojamo įtvaro rinktis savarankiškai nerekomenduoju, nes tas pats skausmas gali turėti skirtingas priežastis: perkrova, streso lūžis, sąnario uždegimas ar deformacija. Be tikslios diagnozės priemonė gali net pakenkti. Ypač svarbu konsultuotis sergant cukriniu diabetu, turint kraujotakos sutrikimų ar neuropatiją, – pabrėžia G. Pocius. – Pas gydytoją ortopedą-traumatologą apsilankyti vertėtų ne tik po lūžio ar ūminės traumos. Konsultacija reikalinga, jei skausmas nepraeina per kelias savaites, kartojasi ar riboja įprastą veiklą, keičiasi eisena, formuojasi pėdos deformacija arba nuolat sunku rasti patogią avalynę. Geriau nelaukti, kol prasidės nuolatinis skausmas – kartais deformacija progresuoja be skausmo, matomi tik pėdos formos pasikeitimai, ir tuomet apsilankymas pas specialistą yra pagrįstas. Skubios pagalbos reikia jaučiant staigų stiprų skausmą po traumos, negalint remtis koja, pastebint pėdos šalimą, blyškumą ar staigų vienos kojos patinimą su paraudimu, nes tai gali reikšti kraujotakos sutrikimą.“

Profilaktiškai rūpintis pėdomis ir kojomis

Gydytojas ortopedas-traumatologas atkreipia dėmesį, kad pėdų ir kojų profilaktika neapsiriboja tinkamai parinkta avalyne, nes svarbų vaidmenį atlieka gyvensena. „Daug priklauso nuo kūno svorio – kiekvienas papildomas kilogramas didina mechaninę apkrovą pėdoms, čiurnoms, keliams ir klubams, todėl svorio kontrolė – tiesioginė investicija į sąnarių ilgaamžiškumą, – pažymi pašnekovas. – Taip pat svarbus reguliarus, palaipsniui didinamas fizinis aktyvumas, raumenų jėga, pusiausvyra, tinkama avalynė ir savalaikis reagavimas į pirmuosius nusiskundimus, ne jų ignoravimas. Galiausiai svarbi bendra sveikata – lėtinės ligos, tokios kaip cukrinis diabetas ar kraujotakos sutrikimai, reikšmingai veikia pėdų būklę, tad reikėtų atskiro dėmesio ir dažnesnės priežiūros.“

„Angioklinikos“ kraujagyslių chirurgas dr. Paulius Mocevičius.

Prie kojų tinimo ir sunkumo neretai priprantama, o nemalonūs pojūčiai laikomi nuovargio pasekme. Tačiau numoti ranka į šiuos simptomus negalima. Plačiau apie venų varikozės diagnostiką ir gydymo metodus kalbamės su „Angioklinikos“ kraujagyslių chirurgu dr. Pauliumi Mocevičiumi.

Dr. P. Mocevičius atkreipia dėmesį, kad kojų nuovargis ir tinimas nėra tik estetinė problema, nes šie simptomai gali rodyti veninės kraujotakos sutrikimus. Be to, kojos tiesiogiai susijusios su kitomis gyvybiškai svarbiomis organų sistemomis – širdimi, plaučiais ir kt. „Su metais daugelis žmonių jaučia didesnį ar mažesnį nuovargį kojose, bet to nereikėtų nurašyti amžiui. Patologinis kojų nuovargis ir tinimas yra sveikatos sutrikimas, kurį gali lemti venų varikaozė, širdies, kepenų ar inkstų funkcijos nepakankamumas, limfedema ir kt., – pažymi medikas. – Verta žinoti, kad net 40 % pacientų varikozinių mazgų ant kojų nematyti, stebimas tik pasikartojantis kojų nuovargis, sunkumas ir tinimas. Tad tik tyrimai gali parodyti, ar tikrai esama problemų su paviršinėmis kojų venomis.“

Dr. P. Mocevičius atskleidžia, kad echoskopinis tyrimas yra laikomas auksiniu standartu venų ligų diagnostikoje. „Tai paprastas ir nesudėtingas tyrimas, kurį atlieka kraujagyslių chirurgas. Tiesa, dabartinėje diagnostikoje taikomas kompleksinis paciento ištyrimas, apimantis ir daugiau metodų. Pasitaiko retesnių atvejų, kai pasitelkiama venografija ar kompiuterinė tomografija, bet pagrindinis yra echoskopijos tyrimas“, – sako pašnekovas.

Konservatyvusis gydymas tinka ne visiems

Nustačius venų varikozę, iš pradžių gali būti taikomas konservatyvusis gydymas kompresinėmis kojinėmis, kurios apspaudžia paviršines venas ir neleidžia kojoms tinti. „Gydant konservatyviuoju būdu, taip pat skiriami veninę kraujotaką gerinantys vaistai – cheminiai arba augaliniai, pavyzdžiui, pagaminti kaštonų ekstrakto pagrindu, kurie mažiau žaloja kepenis ir skrandį. Taip pat skiriami heparinizuoti tepalai arba geliai, kurių sudėtyje yra kraują skystinančio heparino: skystesnis kraujas lengviau prateka venomis, – paaiškina medikas. – Visuomet pacientams pažymiu, kad konservatyvusis metodas negydo ligos, tik mažina simptomus, be to, daliai pacientų jis gali netikti. Pavyzdžiui, mūvint kompresines kojines, kai kuriems atsiranda alerginių reakcijų nuo elastinės gumos. Taip pat gali būti sunkiau užsimauti vyresnio amžiaus žmogui, nes reikia nemažai jėgos dėl itin tampraus, gerai apspaudžiančio audinio. Kai kurie pacientai nori pagudrauti ir kompresines kojines pakeičia elastiniu bintu, kad ne taip spaustų, todėl kraujagyslės nėra tinkamai apspaudžiamos. Dalis pacientų netoleruoja konservatyviojo gydymo metu paskirtų cheminių vaistų, o heparinizuoti tepalai kainuoja nuo keliolikos iki keliasdešimt eurų, tūbelė sutepama per kelis kartus, tad toks gydymo būdas gali būti tiesiog per brangus.“

„Angioklinikos“ kraujagyslių chirurgas dr. Paulius Mocevičius.

Chirurginis gydymas taikomas itin retai

Dr. P. Mocevičius pasakoja, kad venų varikozė gali būti gydoma ir chirurginiu būdu. Tačiau gydymas su skalpeliu, kai pašalinama visa paviršinė kojos vena, jau yra pasenęs ir itin retai taikomas šiuolaikinėje angiochirurgijoje.

„Chirurgiškai pašalinant paviršinę kojos veną nuo pat kirkšnies iki čiurnos, pažeidžiamos aplink veną esančios struktūros, įskaitant nervus, todėl po tokios operacijos pacientas mažiausiai keliems mėnesiams netenka darbingumo. Be to, operuojant taikoma epidurinė nejautra arba bendroji narkozė, kurios medicinoje siejamos su tam tikrų komplikacijų rizika (kaip ir bet kuri kita intervencija į organizmą). Po chirurginės operacijos dažniausiai nebegalima taikyti lazerinės venų operacijos. Tad šiuolaikiniai kraujagyslių chirurgai renkasi kitus metodus, o ne chirurginį venos pašalinimą, nebent liga taip progresavusi, kad kiti metodai būtų neefektyvūs. Laimė, tai pasitaiko tik apie 5 % pacientų. Jei pirmos konsultacijos metu angiochirurgas arba chirurgas iškart siūlo tik chirurginį gydymą, galbūt vertėtų kreiptis į kitą specialistą, patartina į tokį, kurio specializacija – endovaskulinis venų gydymas, išgirsti dar vieną ar kelias nuomones apie galimą gydymą“, – pataria kraujagyslių chirurgas.

Gydymas lazeriu

Dr. P. Mocevičius per 17 darbo metų atliko daugiau kaip 20 tūkst. lazerinių venų operacijų. Tai endovaskulinių operacijų metodas, kai lazeriu blokuojama kraujotaka į paviršines kojų venas. „Alternatyva – kraujotakos blokavimas karščio, garų arba šalčio terapija, taip pat biologiniais klijais. Tačiau paskutiniu metu pasirodo vis daugiau straipsnių, kad biologiniai klijai siejami su tam tikromis komplikacijomis, – pažymi specialistas. – Kraujotakos į paviršines kojų venas blokavimas lazeriu yra laikomas auksiniu standartu gydant venų varikozę, nes atliekamas be narkozės ir pjūvių, operacija trunka 10–12 (kartais 15 min.) ir pacientas iškart gali grįžti į kasdienes veiklas. Žinoma, pooperacinis laikotarpis priklauso nuo individualių paciento organizmo savybių ir tolerancijos skausmui, bet 90 % pacientų sako grįžę jau tą pačią dieną. Po lazerinės venų operacijos savaitę reikia mūvėti kompresinę kojinę, ir tai visas diskomfortas.

Kartais pacientus gąsdina gydymo principas, kurio metu blokuojama kraujotaka. Tačiau svarbu žinoti, kad blokuojamos ne centrinės venos, tik paviršinės jų atšakos, smulkios venutės, kuriose veninis kraujas, vaizdingai sakant, „užpelkėja“.

Skleroterapija

Pasak dr. P. Mocevičiaus, tai Lietuvoje nepelnytai neįvertintas metodas, nes pasaulyje skleroterapija taikoma daugiau nei 40 metų. „Tai venų varikozės gydymo būdas, kai specialiomis medicininėmis putomis užblokuojamos paviršinės kojų venos. Skleroterapija – ypač geras metodas po chirurginių operacijų, kada nebegalima taikyti lazerinės operacijos. Taip pat turint žaizdų, opų, surandėjusių audinių. Skleroterapija atliekama ne ligoninėse, bet procedūriniuose kabinetuose, trunka 10–12 min., kol preparatai suleidžiami, užklijuojami pleistriukai ir užmaunama kompresinė kojinė (reikia mūvėti dvi savaites). Iškart galima grįžti prie įprastos veiklos, – atskleidžia kraujagyslių chirurgas. – Manau, kad skleroterapija ateityje taps populiari ir Lietuvoje, nes, pagal naujausius Sveikatos apsaugos ministerijos bei Valstybinės ligonių kasos nurodymus, pradinių venų varikozės stadijų gydymas nebebus kompensuojamas. Tai reiškia, kad reikės mokėti iš savo kišenės, jei pacientas nenorės laukti vėlyvosios ligos stadijos, o skleroterapija maždaug 10 kartų pigesnė nei lazerinė venų operacija.“

Anot dr. P. Mocevičiaus, skleroterapija suteikia didesnes kompleksinio gydymo galimybes specialistams – didžiausi mazgai pašalinami blokuojant kraujotaką lazeriu, o mažesniems mazgeliams galima taikyti skleroterapiją.

Svarbu koreguoti gyvenseną

Kraujagyslių chirurgas atkreipia dėmesį, kad, diagnozavus venų varikozę, vienas pirmųjų žingsnių turėtų būti gyvensenos keitimas. „Viskas prasideda nuo gyvenimo būdo. Deja, daug žmonių rūko, vartoja alkoholį, kenčia nuo nutukimo. Žinoma, svarbus ir genetinis faktorius, nes polinkį į venų varikozę galime paveldėti iš mamos, tėčio ar močiutės, bet polinkis nebūtinai reiškia ligą, jei gebėsime kontroliuoti kitus rizikos faktorius. Vienas iš jų yra kūno svoris: dažniausiai moterims problemų su kojų venomis atsiranda būtent nėštumo metu, kai per gana trumpą laiką itin padidėja svoris. Kuo žmogus turi didesnį antsvorį, tuo didesnė tikimybė bet kurių ligų, įskaitant širdies ir kraujagyslių ligas, – pabrėžia dr. P. Mocevičius. – Sveikai gyvensenai turėtų būti dedamas didžiausias akcentas, nes mes, medicinos specialistai, tik gydome komplikacijas, tai, kas jau užgyventa. Moksliškai įrodyta, kad arterijų aterosklerozė yra rūkymo liga (rūkymas labiausiai kenkia arterijoms, taip pat silpnina venų sieneles), antro ar trečio laipsnio nutukimas tiesiogiai susijęs su venų varikoze. Judėjimo stygius ir antsvoris – pagrindiniai sveikatos priešai. Pakeitus gyvenimo būdą, viskas ima gerėti. Ne tik venų, bet ir visų žmogaus organizmo sistemų būklė.“

Nerimas ir nemiga – glaudžiai susiję

Nerimas ir miego sutrikimai dažnai eina koja kojon. Patiriant stresą ar nerimą organizmas suaktyvina vadinamąją „kovok arba bėk“ reakciją: padažnėja širdies ritmas, pakyla budrumo lygis, išsiskiria daugiau streso hormonų. Tokia būsena padeda reaguoti į pavojų, tačiau vakare ji tampa kliūtimi užmigti, nes smegenys ir toliau išlieka pasirengusios veikti, o ne ilsėtis. Ne veltui daugelis sako, kad sunkiausia dienos dalis prasideda vos atsigulus į lovą. Tuomet mintys ima suktis apie nebaigtus darbus, rūpesčius ar ateities planus, todėl užmigimas užtrunka, o miegas tampa paviršutiniškas. Mokslininkai nustatė, kad net viena prastai išmiegota naktis gali padidinti emocinį jautrumą ir sustiprinti nerimavimą kitą dieną.

Ilgainiui susiformuoja užburtas ratas: dėl nerimo sunkiau užmigti, o neišsimiegojus organizmas būna jautresnis stresui. Tyrimai rodo, kad net 70–80 % nerimo sutrikimų turinčių žmonių kartu patiria ir įvairių miego problemų. Kita vertus, ilgalaikė nemiga taip pat didina riziką išsivystyti nerimo sutrikimams, todėl specialistai ragina šių simptomų nelaikyti vien laikinu nepatogumu. Svarbu žinoti, kad jei miego sutrikimai tęsiasi ilgiau nei tris mėnesius ir vargina bent tris kartus per savaitę, jau laikomi lėtine nemiga.

Kaip atpažinti, kad organizmui trūksta poilsio?

Ne kiekviena prastai išmiegota naktis reiškia rimtą miego sutrikimą. Tačiau jei miego trūkumas kartojasi, organizmas anksčiau ar vėliau pradeda siųsti aiškius signalus. Vienas dažniausių požymių – sunku užmigti, miegas neramus, dažnai prabundama naktį arba pabundama gerokai anksčiau nei planuota ir nepavyksta vėl užmigti.

Net ir pramiegojus užtektinai valandų, ryte gali neapleisti jausmas, kad poilsio buvo per mažai. Specialistai pabrėžia, kad svarbi ne tik miego trukmė, bet ir jo kokybė. Suaugusiam žmogui paprastai rekomenduojama miegoti 7–9 val. per parą. Tačiau jei miegas dažnai nutrūksta, organizmas gali nespėti pereiti visų svarbių miego fazių, todėl ryte vis tiek jaučiamas nuovargis.

Miego stoka greitai atsispindi dienos savijautoje: sunkiau susikaupti, įsiminti informaciją, priimti sprendimus ar išlaikyti dėmesį. Dėl to didėja klaidų tikimybė darbe ar vairuojant, o įprastos kasdienės užduotys reikalauja daugiau pastangų nei įprastai.

Dar vienas požymis – padidėjęs jautrumas stresui ir emocijoms. Žmogus gali tapti dirglesnis, nekantrus, jautriau reaguoti į smulkius nesklandumus. Tyrimai rodo, kad net kelios iš eilės prastai išmiegotos naktys gali sustiprinti reakciją į stresą ir apsunkinti emocijų valdymą. Tad kokybiškas miegas laikomas viena svarbiausių geros fizinės ir emocinės sveikatos sąlygų.

Natūrali pagalba

Kai nerimas ir įtampa tampa kasdieniais palydovais, pirmiausia verta peržiūrėti savo įpročius. Specialistai pabrėžia, kad organizmas mėgsta pastovumą – einant miegoti ir keliantis tuo pačiu metu kasdien lengviau palaikomas natūralus biologinis ritmas. Netgi savaitgaliais siūloma pernelyg nenukrypti nuo įprasto miego grafiko, nes tai padeda lengviau pasiruošti poilsiui.

Ne mažiau svarbu tai, kaip praleidžiame paskutinę valandą prieš miegą. Telefonų, planšečių ar kompiuterių ekranai skleidžia mėlynąją šviesą, kuri gali slopinti užmigti padedančio hormono melatonino gamybą. Todėl specialistai rekomenduoja bent valandą prieš miegą atsisakyti ekranų ir rinktis ramesnę veiklą: paskaityti knygą, pasiklausyti ramios muzikos ar tiesiog pabūti tyloje.

Nurimti padeda lengvas fizinis aktyvumas. Vakarinis pasivaikščiojimas gryname ore, tempimo pratimai ar sąmoningo kvėpavimo technikos gali sumažinti susikaupusią įtampą ir padėti organizmui pereiti iš aktyvios dienos režimo į poilsį. Tyrimai rodo, kad lėtas, gilus kvėpavimas mažina streso hormonų aktyvumą ir skatina atsipalaidavimą.

Prireikus galima pasitelkti augalines priemones. Nuo seno nervinei įtampai mažinti ir ramesniam miegui skatinti naudojami įvairūs vaistiniai augalai – valerijonai, melisos, apyniai, pasifloros. Melisos vertinamos dėl švelnaus raminamojo poveikio, apynių spurgai tradiciškai vartojami atsipalaidavimui skatinti, o pasiflorų preparatai gali padėti sumažinti nervinę įtampą. Vieni geriausiai ištirtų ir ilgiausiai medicinoje naudojamų augalų yra valerijonai. Valerijonų šaknų preparatai tradiciškai vartojami nervinei įtampai mažinti ir gali padėti lengviau atsipalaiduoti bei pasiruošti miegui.

Jei miego problemos kartojasi dažnai arba kyla abejonių, kokia priemonė tinkamiausia, verta pasitarti su vaistininku arba gydytoju. Jie padės įvertinti situaciją ir parinks individualius poreikius atitinkantį sprendimą.

Kai augalinių priemonių nepakanka…

Nors gyvenimo būdo pokyčiai ir augalinės priemonės daugeliui gali padėti sumažinti nervinę įtampą ar lengviau užmigti, svarbu žinoti, kad jos nėra universalus sprendimas visais atvejais. Jei miego sutrikimai ar nerimas užsitęsia, reikėtų ieškoti gilesnių jų priežasčių ir kreiptis į specialistus.

Į gydytoją verta kreiptis tuomet, jei nemiga tęsiasi ilgiau nei mėnesį, nuolat kartojasi arba pastebimai blogina gyvenimo kokybę. Specialistai pabrėžia, kad ilgalaikis miego trūkumas gali turėti įtakos ne tik emocinei savijautai, bet ir fizinei sveikatai: didinti širdies ir kraujagyslių ligų, medžiagų apykaitos sutrikimų, depresijos riziką.

Sunerimti reikėtų ir tuomet, jei nerimas ima trukdyti kasdieniam gyvenimui: sunku susikaupti darbe, mokytis, rūpintis šeima ar mėgautis anksčiau džiuginusia veikla. Tokiais atvejais svarbu nelaukti, kol simptomai dar labiau sustiprės.

Ypatingą dėmesį atkreipti į panikos priepuolius. Jie gali pasireikšti staigiu stipraus nerimo jausmu, širdies plakimu, dusuliu, prakaitavimu, galvos svaigimu ar baime prarasti kontrolę. Nors šie simptomai dažnai praeina per keliolika minučių, jie gali kartotis ir reikšmingai paveikti gyvenimo kokybę.

Laiku kreipiantis į šeimos gydytoją arba psichikos sveikatos specialistą galima nustatyti simptomų priežastį ir parinkti tinkamiausią pagalbą. Kuo anksčiau pradedama spręsti užsitęsusio nerimo ar nemigos problema, tuo didesnė tikimybė greičiau susigrąžinti kokybišką miegą ir gerą savijautą.

Autorė Jūratė Survilė