Kodėl svarbu kalbėtis?

Dauguma tėvų gėdijasi kalbėtis apie intymias kūno vietas net su savo vaikais. Ši gėda mūsų visuomenėje įsišaknijusi iš senų laikų, mat tėvų, senelių ir dar ankstesnės kartos turėjo kur kas daugiau tabu, net ten, kur jų būti neturėtų. Natūralu, kad ir mums kalbėtis apie intymias temas vis dar nelengva, nors pastebima, kad jauni tėvai tai daro vis lengviau. Apskritai kalbėtis su vaikais apie intymias kūno dalis itin svarbu ir būtina.

Visų pirma, jie patys ims domėtis, kas gi ten yra tarp kojų, kodėl moterų krūtinė atsikišusi į priekį, o vyrų lygi. Intymios kūno vietos vaikams tokios pat natūralios ir įdomios, kaip ir kojos, rankos, veido dalys… Vėliau domėjimasis privačiomis kūno dalimis peraugs į domėjimąsi lytine branda bei seksu. Taigi tinkamas visų kūno dalių pavadinimų išmokymas bei paaiškinimas, kas kaip funkcionuoja ir kodėl egzistuoja, labai svarbus. Tai tarsi pamatai, vėliau leisiantys kalbėtis apie lytinę brandą ir intymius santykius. Anksčiau ar vėliau vaikas informaciją apie visa tai gaus, tik išgirsta iš draugų ar rasta internete ne visuomet tiksli bei saugi. Tad geriau kalbėtis patiems ir pateikti patikimas žinias.

Vaikai seka namų taisykles, net tas, kurios nėra ištariamos garsiai. Todėl, jeigu namuose vengiama kalbėti apie intymias kūno vietas, mažieji gali suprasti, kad tos vietos blogos, gėdingos. Todėl jie bijos klausti apie jas, gali net imti gėdytis kūno, gali susiformuoti atitinkami kompleksai. Tai taps didele kliūtimi brendimo metu ir prieš jį, kai norėsite vaikui paaiškinti, kas vyksta su jo kūnu bręstant.

Tinkamiausias laikas

Specialistai sako, kad niekada nėra per anksti kalbėtis su vaiku apie jo kūną. Net dar šnekėti nemokančiam kūdikiui galima jį maudant ar rengiant vis kartoti: čia tavo ranka, čia koja, čia pilvelis, o čia – varpa ar lytinės lūpos… Tai paskatins greičiau išmokti skirtingų kūno dalių pavadinimus. Tikras susidomėjimas savo kūnu vaikams dažniausiai atsiranda maždaug trečiaisiais gyvenimo metais. Tuomet jie ima patys klausinėti apie skirtingas kūno dalis. Reikėtų pasinaudoti šia proga, nes tuomet atžala geriausiai įsisavins suteiktą informaciją. Nors kalbėtis apie intymias kūno vietas ne visuomet lengva, neatidėliokite šio pokalbio. Specialistai sako, kad prieš eidamas į mokyklą vaikas privalo aiškiai žinoti, kas yra kas jo kūne.

Tam, kad mokymo procesas būtų lengvesnis visomis prasmėmis, geriausia jį įlieti į natūralų dienos ritmą. Nereikia dirbtinių pamokų. Jeigu pasodinsite vaiką prieš save ir baksnodami į skirtingas kūno vietas imsite aiškinti, kas yra kas, veikiausiai nejaukiai jausitės tiek jūs, tiek atžala. Verčiau kūno dalių mokyti vaiką maudant, rengiant, kai jis natūraliai apnuoginamas. Jeigu vaikui kyla kokių nors klausimų apie tas kūno dalis bei jų funkcijas, reikėtų trumpai ir aiškiai atsakyti. Tik nepulkite aiškinti visko nuo A iki Z – įsiklausykite, ko iš tiesų klausia vaikas, nepateikite perteklinės informacijos, kuriai jis dar nepasiruošęs. Pavyzdžiui, jeigu mažas vaikas paklausia, iš kur atsiranda vaikai, užteks pasakyti, kad jie auga mamos pilvelyje ir gimsta per intymias moters kūno dalis. Tikrai nereikia aiškinti viso apvaisinimo ir gimdymo proceso.

Vartoti tikrus pavadinimus

Peliukas, gėlytė, urvelis… Kokių tik pavadinimų tėvai neprigalvoja intymioms kūno dalims! Specialistai pabrėžia, kad tai nėra tinkamas pasirinkimas. Vaikai turėtų žinoti tikrus visų kūno dalių bei organų pavadinimus. Juk nei nosies, nei pilvo, nei kaklo nevadiname kitais keistais vardais. Jeigu tokius suteikiame varpai, krūtims ir kitoms intymioms kūno dalims, vaikai jas ima suvokti kaip išskirtines, o tai jau savaime nėra gerai, nes kyla didžiulė rizika, kad ateityje gėdysis apie jas kalbėtis. Anatominiai kūno dalių pavadinimai formuoja pagarbą kūno visumai ir suteikia aiškumo. Tai svarbu kalbant apie vaikų saugumą. Socialiniai tyrimai atskleidžia, kad tie vaikai, kurie žino tinkamus intymių kūno vietų pavadinimus ir supranta jų reikšmę, turi mažesnę riziką patirti seksualinę prievartą. Tokie vaikai aiškiau suvokia ribas, koks aplinkinių elgesys su jų kūnu, ypač intymiomis vietomis, yra normalus ir leistinas, o koks ne. Įsivaizduokime situaciją, kad pradinuko privačias kūno dalis palietė kitas moksleivis. Jeigu jis mokytojai pasakys, kad tas asmuo palietė jo peliuką, mokytoja gali nė nesuprasti, apie ką iš tiesų eina kalba. Gal tai koks nors žaislas, o gal augintinis… Jeigu toje pačioje situacijoje vaikas pasakys, kad bendraklasis palietė jo varpą, situacija iškart aiškesnė ir mokytoja gali imtis atitinkamų veiksmų. Be to, kai vaikas žino, kaip tiksliai įvardyti visas kūno dalis, jis geba tiksliau paaiškinti situaciją ne tik susidūręs su netinkamu elgesiu, bet ir esant sveikatos problemų.

Beje, jeigu iki šiol namuose vartojote išgalvotus privačių kūno dalių pavadinimus, neišsigąskite – niekada ne vėlu pereiti prie tikslių anatominių pavadinimų. Galima vaikui pasakyti, kad išgalvoti vardai buvo vaikiški, o dabar jis jau ganėtinai didelis, kad galėtų vartoti suaugusiųjų žodžius. Geriau vėliau nei niekada!

Nubrėžti ribas

Kalbant apie intymias kūno dalis su vaiku, labai svarbu pabrėžti jų privatumą. Vaikas turi aiškiai suprasti, kad šių vietų negali pamatyti ar liesti bet kas ir bet kada. Dažnai vaikams situaciją aiškiai apibrėžia toks sakinys: tos kūno vietos, kurias dengia maudymosi kostiumėlis / glaudės ar apatiniai drabužėliai, priklauso tik tau. Jų negalima rodyti ir liesti kitiems žmonėms, išskyrus atvejus, kai reikia pagalbos prausiantis, rengiantis (padėti gali tik artimieji, darželio auklėtoja, auklė) arba per medicininę apžiūrą gydytojo kabinete. Tai auksinė taisyklė, leidžianti gerokai sumažinti riziką, kad vaikas patirs seksualinį priekabiavimą, o susidūręs su netinkamu elgesiu nedvejodamas praneš tėvams.

Kada metas pridengti?

Tėvams dažnai kyla klausimas, kada vaikų intymios kūno vietos iš tiesų turėtų tapti privačios? Tarkime, iki kokio amžiaus normalu leisti vaikui nuogam būti paplūdimyje? Konkrečią ribą nubrėžti sunku, bet dauguma specialistų pritaria, kad 4–6 m. vaikas jau turėtų viešose vietose prisidengti intymias kūno zonas. Tai toks amžius, kai mažieji ima suvokti lyčių skirtumus.

Dar keblesnis klausimas, kada patys tėvai turėtų pradėti gerbti vaikų privatumą ir nematyti jų nuogų. Čia tikslių skaičių pateikti neįmanoma, nes viskas individualu ir kiekviena šeima turi savo taisykles. Patarimas vienas: jeigu pastebite, kad vaikas būdamas nuogas šalia jūsų jaučiasi nejaukiai, slepiasi ar net pats paprašo išeiti, privalote gerbti jo pasirinkimą.

SOS – vaikas liečia savo lytinius organus!

Dauguma tėvų labai sutrinka ir nežino, kaip reaguoti pastebėję, kad mažas vaikas dažnai liečia savo lytinius organus ar net juos trina tarsi masturbuodamasis. Visų pirma, reikėtų nusiraminti ir suvokti, kad toks veiksmas tikrai neturi nieko bendro su seksualumu. Mažyliai čiupinėja savo lytinius organus, nes tiesiog juos atranda ir smalsiai tyrinėja, kaip ir bet kurias kitas kūno vietas. Juk kažkada kūdikis smalsiai tyrinėjo ir savo pirštelius… Kiek vyresni mažyliai gali trinti lytinius organus jausdami nerimą. Būtent ši priežastis dažniausia ikimokyklinio amžiaus vaikams. Tokiu atveju tėvai turėtų pagalvoti, kas vaikui sukelia stresą – galbūt tai adaptacija darželyje, gal pasikeitusios gyvenimo sąlygos, naujas šeimos narys ar kt. Nebijokite apie tai su vaiku pasikalbėti ir padėti jam rasti tinkamesnį nusiraminimo būdą.

Autorius Jūratė Survilė

Jeigu kada nors kaltinote save, kad skiriate per mažai laiko vaikams, galime paguosti tuo, jog esate ne vieni. Deja, pasaulinė tendencija tokia, kad gimdytojai atžaloms skiria neįtikėtinai mažai laiko. Jis dar labiau susitraukia, kai imame kalbėti apie kokybišką laiką…

Situacija gerėja, bet yra prasta
Moksliniai tyrimai rodo, kad šiuolaikiniai tėvai praleidžia daugiau laiko su vaikais nei 1965-ųjų tėvai. Vidutiniškai šis laikas išaugo 153 %. Skaičius atrodo daug žadantis. Deja, vertinant statistiką, rodančią, kiek dabar tėvai skiria laiko atžaloms, ji nenuteikia itin optimistiškai. OurWorldInData.org duomenimis, vidutinė aukštąjį išsilavinimą turinti Vakarų šalių motina per dieną vaikams skiria vidutiniškai 120 min., o tėvas – 85 min. Tarp aukštojo išsilavinimo neturinčių žmonių šis laikas apie 20 % trumpesnis. Didžiojoje Britanijoje atlikta apklausa parodė, kad daugiau nei pusė tėvų jaučiasi nutolę nuo vaikų, o šis atitolimas ypač jaučiasi paauglystėje, sulaukus vidutiniškai 13 m. Įdomu tai, kad net apie 43 % tėvų dėl per mažai su atžalomis leidžiamo laiko kaltina ne save, o vaikus. Esą šie per daug dėmesio skiria televizijai, kompiuteriui, socialiniams tinklams, elektroniniams žaidimams ar tiesiog užsidarę savo kambariuose. Specialistai su tokia tėvų nuomone linkę nesutikti ir primena, kad tarpusavio ryšio pagrindai klojami dar ankstyvoje vaikystėje, kai viskas priklauso nuo gimdytojų ir jų įdėtų pastangų.

Įspėjamieji ženklai
Neįmanoma nurodyti tikslaus laiko, kurį derėtų kasdien praleisti su vaikais, mat tai individualu. Vis dėlto galima išskirti požymius, įspėjančius, kad vaikams skiriama neabejotinai per mažai laiko.
Beveik nematote atžalos. Tai vienas akivaizdžiausių požymių. Jeigu išvažiuojant į darbą paliekate vaiką miegantį, grįžus jis jau miega, tad pabendrauti galite tik savaitgaliais ar kitomis laisvomis dienomis, akivaizdu – drauge praleisto laiko gerokai per mažai.
Kaltę maskuojate dovanomis. Nuolat be jokių progų vaikui perkate įvairių dovanėlių, duodate papildomų kišenpinigių ar kitaip lepinate? Verta susimąstyti, ar taip nebandote kompensuoti kartu praleidžiamo laiko trūkumo.
Vaikas jūsų visiškai neklauso. Situacijos, kai atžala visiškai neklauso, kartais ištinka visus tėvus. Visgi jeigu tai nuolatinė būsena, verta susimąstyti, ar nenulemta kartu per mažai praleidžiamo laiko. Galbūt vaikas tiesiog turi kitą autoritetą? Kodėl vaikas turėtų klausyti kažko, ko beveik nė nemato ar kas su juo net nesiteikia pabendrauti? Pasąmonėje gali būti užkoduota žinutė: „Kodėl turėčiau tavęs klausyti, jeigu nė nesiteiki į mane pažiūrėti?“ Galbūt tai savotiškas vaiko būdas kerštauti.
Nepažįstate savo vaiko. Daugumai tėvų sunku pripažinti, kad jie nepažįsta vaiko. Norint objektyviai tai įvertinti, paklauskite savęs, ar žinote, ką atžala (ne)mėgsta, ko bijo, kas geriausias draugas, apie ką svajoja… Jeigu kyla daugiau klausimų nei ateina atsakymų, pats laikas susimąstyti ir keisti tarpusavio bendravimą. Ypač jeigu kiti šeimos nariai, pvz., seneliai, į tokius klausimus atsako be vargo.
Žema vaiko savivertė. Nors to priežasčių gali būti įvairiausių, nepakankamas tėvų laiko skyrimas vaikams – vienas dažniausių kaltininkų. Kai net patys artimiausi žmonės neskiria užtektinai laiko, vaikas jaučiasi niekam nereikalingas. Iš to kyla išvada, esą jis nieko vertas.
Vaikas nuolat nori leisti laiką su kitais žmonėmis. Jeigu būnant kartu su vaiku jis nuolat klausia, ar galėtų važiuoti pas senelius, ar galėtų atvykti jį prižiūrinti auklė ar kitas asmuo, su kuriuo jį dažnai paliekate, tai rimtas įspėjimas, kad kitas suaugęs žmogus su atžala užmezgė tvirtesnį ryšį nei jūs. Vaikas tuo žmogumi pasitiki labiau nei jumis ir būdamas kartu su juo jaučiasi saugesnis.
Girdite, kaip vaikas kitiems guodžiasi, kad neturite jam laiko. Joks vaikas nesijaučia gerai, kai tėvai jam neranda laiko. Tik ne kiekvienas išdrįsta tai tiesiai pasakyti gimdytojams. Užtat gali guostis kitiems žmonėms, kuriais pasitiki: seneliams, vyresniems sesėms ar broliams, draugams, net žaislams…

Daroma didelė žala
Vaikas gali turėti daugybę žaislų, būti leidžiamas į įdomiausius būrelius, stovyklas, dažnai bendrauti su seneliais, būti apsuptas būrio nuostabių draugų, daug keliauti, bet nė vienas iš šių dalykų niekada neatstos su tėvais praleisto laiko. Nesvarbu, kokio amžiaus vaikas – trejų ar 13-os, kokybiškas laikas su tėvais būtinas. Įrodyta, kad tai turi didžiulę įtaką vaiko fizinei ir psichinei sveikatai bei socialiniam gyvenimui ne tik dabartyje, bet ir ateityje, net suaugus. Specialistai sako, kad leidžiant individualų laiką su vaiku ne tik stiprinamas tarpusavio ryšys, bet ir kuriamas vaiko saugumas santykyje su kitu žmogumi, stiprinama jo savivertė.
Kai tėvai vaikams skiria per mažai laiko, daroma milžiniška žala. Pirmiausia nukenčia vaiko savivertė. Jis jaučiasi nereikalingas, atstumtas ir dėl to ima kaltinti save (nebūtinai sąmoningai). Todėl savivertė smunka ne tik plėtojant santykį su gimdytojais, bet ir kitose gyvenimo srityse. Tai gali lemti, kad vaikui sunku rasti draugų, prastai sekasi mokytis, jis daug ko bijo, nelinkęs išbandyti naujovių. Viskas dėl to, kad tėvai nesukūrė saugaus pagrindo ir pasaulis vaikui atrodo pavojinga vieta, kur su visais kylančiais pavojais turi grumtis vienas. Įrodyta, kad tie vaikai, kuriems stigo tėvų dėmesio, dažniau linkę į destruktyvų elgesį, dažniau patenka į pavojingas situacijas. Vaikai bando išsikovoti tėvų dėmesį netinkamomis priemonėmis – skriausdami kitus, niokodami daiktus, prastai mokydamiesi ar net… sirgdami. Pasąmonė labai galinga ir organizmas tikrai geba susargdinti pats save, jeigu tik tai padės pasiekti išsvajoto tikslo. Deramo tėvų dėmesio negaunantys vaikai dažniau serga ir todėl, kad nuolat gyvena įtampoje, jaučiasi nelaimingi. Nieko nuostabaus, kad paauglystėje ir suaugę dažniau susiduria su nerimo sutrikimais, depresija, valgymo sutrikimais, priklausomybėmis ir kitomis psichikos ligomis. Taip pat įrodyta, kad tokie vaikai net ir vėliau gyvenime stokoja socialinių įgūdžių, pirmenybę teikia socialiniams tinklams, o ne realiam bendravimui. Jiems sunku rasti gyvenimo partnerį ir kurti šeimą.

Svarbu ne tik kiekybė, bet ir kokybė
Labai svarbu ne tik skirti užtektinai laiko vaikams, bet ir užtikrinti, kad tas laikas drauge praleistas kokybiškai. Tarkime, tėvai gali sėdėti ant sofos drauge su atžalomis ir spoksoti į televizorių vienas kitam neištardami nė žodžio. Vargu ar tai atneš daug naudos, nors ir galima sakyti, kad laikas leistas drauge. Kartu kokybiškai praleistas laikas turi būti toks, kurio metu aktyviai bendravote, užsiėmėte bendra aktyviai įtraukiančia veikla, drauge žaidėte. Visa tai turėtų įtraukti tiek mentaliai, tiek emociškai. Keletas patarimų, kaip drauge su vaikais leisti daugiau kokybiško laiko:
Kasdien kuo daugiau bendraukite. Geriausia tiesiogiai – šnekantis. Jeigu neįmanoma, įtraukite ir kitus būdus: žinutes, skambučius, net raštelius. Netgi paprasčiausia trumpa žinutė ant pietų dėžutės su palinkėjimu gražios dienos padeda išlaikyti tvirtesnį ryšį.
Sukurkite kasdienį bendrą ritualą. Tai gali būti bet kas, kas abiem teikia malonumą. Pavyzdžiui, kasdien po vakarienės galite drauge pusvalandį pasivaikščioti, prieš miegą 20 min. paskaityti pasaką, o gal kartu gaminti vakarienę?
Kartokite, kad mylite. Kasdien ir net ne po kartą. Tėvams dažnai atrodo, kad tai savaime suprantama. Visgi išgirsti garsiai itin malonu, juk ir jums patiems gera, kai antroji pusė tai primena. Labai svarbu taip sakyti ne tik mažyliams, kuriems tėvai „myliu tave“ kartoja noriai, lengvai ir dažnai, bet ir vyresniems vaikams, kuriems kalbėti apie emocijas ne taip jau paprasta, ypač paauglystėje. Būkite tuo geru pavyzdžiu!
Valgykite drauge, kai tik įmanoma. Tai gali atrodyti smulkmena, bet iš tiesų labai reikšminga. Bendra vakarienė ar bent bendras arbatos gėrimas prieš miegą – puiki proga atsitraukti nuo visų darbų ir rūpesčių, visą dėmesį skirti vieni kitiems, atvirai pasikalbėti, aptarti dieną.
Rasti bendrą pomėgį. Gal tai plaukiojimas, gal futbolas, gal piešimas ar bet kas kita. Nesvarbu, net jeigu užsiimant tuo bendru pomėgiu neturite daug progų pasikalbėti (pvz., aktyviai žaisdami futbolą), garantuotai bendras interesas leis jaustis vieningiau ir padės rasti temų pokalbiams kitomis gyvenimo akimirkomis.
Žaiskite su vaiku. Mažajam žaidimai – kur kas daugiau nei pramoga. Tai ir komunikacijos, ir ugdymo forma. Todėl tėvai raginami kuo daugiau žaisti su atžalomis. Jeigu niekaip nerandate tam atskiro laiko, integruokite žaidimus į įprastus dienos ritualus, pvz., net maudynes vonioje galite paversti smagiu žaidimu.
Išjunkite išmaniąsias technologijas. Bendraudami su vaiku viena akimi nestebėkite žinių, nerašykite žinučių telefone ir nelaikykite ant kelių pasidėję kompiuterį. Vaikas turi jausti, kad visas dėmesys skirtas tik jam, kad jis nėra tik priedas ar dar vienas darbas, kurį tėvai turi suspėti atlikti per dieną.

Autorius Jūratė Survilė

Užklasinės veiklos privalumai

Nesvarbu, ar tai naujos kalbos mokymasis, ar šachmatų būrelis, futbolo treniruotės, o gal dainavimo pamokos – užklasinė veikla neabejotinai praturtina vaikų kasdienybę. Užsiimdami skirtinga veikla vaikai turi galimybę pabendrauti su naujais žmonėmis, iš jų išmokti naujų įgūdžių, susipažinti su skirtingomis pasaulėžiūromis, gal net kultūromis, atrasti naujas vietas, veiklos sritis ir plėsti interesų lauką. Užklasinės veiklos padeda ugdyti įvairius įgūdžius: atsakingumą, iniciatyvumą, komunikabilumą, komandinį darbą, atkaklumą ir kt. Tai neabejotinai pravers ne tik mokykloje, bet ir vėliau gyvenime. Tiems vaikams, kuriems nesiseka mokykloje, užklasinės veiklos padeda rasti jų stipriąsias puses, kas didina pasitikėjimą savimi. Įrodyta, kad užklasinė veikla ypač naudinga paaugliams, nes neturėdami daug laisvo laiko rečiau pasineria į rizikingas veiklas. Beje, įvairūs būreliai – išsigelbėjimas tiems tėvams, kurie neturi su kuo palikti pradinuko po pamokų, tad leisdami į įvairias užklasines veiklas žino, kad juos prižiūrės suaugusieji.

Kai visko per daug…

Nors užklasinė veikla praturtina vaikų gyvenimą, tačiau kai jos per daug, galimas neigiamas poveikis. Visų pirma, bandydamas visur suspėti vaikas pervargsta tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Gali imti jausti nuolatinį stresą bandydamas visur pasirodyti gerai ir pateisinti tėvų lūkesčius – net tada, kai užklasinė veikla jam patinka. Visiems mums reikia laisvo laiko, kai galime veikti tai, ką norime (arba neveikti nieko), ir maksimaliai atsipalaiduoti. Vaikams toks laikas, kai gali nekontroliuojamai žaisti ar užsiimti patinkančia veikla, labai svarbus ir dėl to, kad skatina jų kūrybiškumą. Šiuolaikiniai tėvai dažnai baiminasi, kad jų atžaloms bus nuobodu. Be reikalo – nuobodulys geriausias naujų idėjų įkvėpėjas!

Įspėjantys ženklai

Sunku tiksliai įvardinti, kiek užklasinių veiklų gana, o kiek per daug, nes tai priklauso nuo paties vaiko. Vieni mėgsta griežtai sudėliotą dienotvarkę, jiems patinka nuolat turėti veiklos, kažkur skubėti. Kiti atvirkščiai – yra lėtesni, jiems reikia daugiau ramaus laiko su savimi. Taigi, renkant užklasines veiklas ir jų kiekį svarbu atsižvelgti į atžalos temperamentą. Štai keletas dažniausių požymių, kad perlenkėte lazdą ir vaiko dienotvarkė tapo pernelyg įtempta:

•  Nebenori lankyti užklasinių veiklų, aktyviai tam priešinasi, net jeigu anksčiau jos patiko.

•  Atrodo nuolat pavargęs.

•  Tapo pernelyg jautrus: greitai supyksta, pravirksta, negeba kontroliuoti emocijų, nors anksčiau dėl to problemų nekildavo.

•  Suprastėjo pasiekimai mokykloje.

•  Neberanda laiko susitikti su draugais, pabendrauti su šeimos nariais.

•  Atsirado sveikatos problemų. Ypač būdingas galvos bei pilvo skausmas.

•  Kyla miego sunkumų.

•  Nespėja atlikti patikėtų užduočių namuose, tapo netvarkingas, nors to niekad nebuvo.

•  Daugumą savaitės dienų neturi laisvo laiko.

•  Dažnai kartoja, kad norėtų tiesiog pasilikti namuose ir nieko neveikti.

•  Tapo išsiblaškęs, nuolat kažką pamiršta, kažkur atsitrenkia, iš rankų krinta daiktai…

•  Tiesiog atrodo nelaimingas.

Žinoma, visi šie požymiai gali būti susiję ir su kitomis problemomis. Visgi juos pastebėjus reikėtų atidžiau įvertinti vaiko dienotvarkę, pasikalbėti su juo, kas neduoda ramybės. Tikėtina, kad vaikas tiesiog pervargo ir jam reikia daugiau poilsio bei laisvo laiko.

Rasti tinkamą pusiausvyrą

Norint atžalai sudaryti tinkamą įvairių veiklų ir laisvo laiko pusiausvyrą, labai svarbu atsižvelgti į jos amžių. Natūralu, kad kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau poilsio ir laisvo laiko jam reikia. Ne mažiau svarbu atsižvelgti į temperamentą. Energingam, veikliam, itin komunikabiliam vaikui gali patikti nuolat būti įvykių sūkuryje. Ramiam, lėtam introvertui tai kels didelę įtampą, todėl geriau rasti vieną kitą papildomą veiklą ir palikti daugiau laisvo laiko. Spręsdami dilemą, kiek ir kokių užklasinių veiklų parinkti, tėvai pamiršta, kad reikėtų apie tai pasikalbėti su pačiu vaiku. Nenuvertinkite jo gebėjimo savarankiškai dėliotis savo dienotvarkės. Kartu priimsite geriausius sprendimus, tenkinančius abi puses. Beje, toks komandinis darbas leis suprasti, kuri užklasinė veikla išties įdomi ir svarbi vaikui, o kuri primesta jūsų pačių neišsipildžiusių svajonių…

Galiausiai tėvai turi atidžiai peržvelgti savo dienotvarkę. Dažnai vaikų tvarkaraštis perkrautas todėl, kad toks ir tėvų tvarkaraštis. Patys nespėdami susidoroti su kasdienėmis užduotimis, bando sau pasilengvinti gyvenimą patikėdami atžalos priežiūrą bei ugdymą kitiems – mokytojams, treneriams, užklasinių veiklų vadovams… Pastebima, kad bene dažniausiai per didelį krūvį gauna tie vaikai, kurių tėvai daug dirba ir mažai laiko skiria šeimos reikalams. Tokiu atveju pirmiausia privalu koreguoti savo prioritetus bei dienotvarkę, tuomet vaikų krūvio klausimas ims spręstis savaime.

Rekomendacijos pagal amžių

Darželinukai dar tik pratinasi prie disciplinos, socialinių ryšių mezgimo, pažindinasi su supančiu pasauliu. Jie kasdien patiria aibę įspūdžių, išmoksta daug pamokų, tad papildomos simuliacijos nė nereikia. Jeigu vis dėlto norima tokio amžiaus vaiką užrašyti į būrelį, patartina, kad jis būtų lankomas ne dažniau kaip 1–2 kartus per savaitę ir veikla būtų perteikta žaidimų forma. Tokio amžiaus vaikams itin tinka muzikinė užklasinė veikla.

Pirmokų krūvis turėtų išlikti panašus į darželinukų, mat perėjimas iš vienos ugdymo įstaigos į kitą ir taip yra nemenkas iššūkis. Geriausia užklasinė veikla – įvairių žaidimo kambarių, žaidimo aikštelių lankymas. Dauguma šio amžiaus vaikų džiaugiasi su sportu susijusia užklasine veikla, tik rekomenduojama vengti konkurenciją skatinančio sporto, kur stengiamasi prieš kažką laimėti. Tai pirmokams kelia per daug įtampos, reikėtų kažko nerūpestingesnio.

Antrokai jau gana dideli, kad patys galėtų išreikšti nuomonę, kokius būrelius pageidautų lankyti. Svarbu neperlenkti lazdos ir į būrelius leisti ne dažniau kaip kelis kartus per savaitę. Beje, šis amžius palankus pradėti mokytis groti muzikos instrumentu, tad jeigu vaikas tuo domisi, verta pagalvoti apie muzikos mokyklą ar bent muzikos būrelį.

Trečiokai tampa vis socialesni ir jiems patinka bei tinka tos veiklos, kurios suteikia galimybę bendrauti su kitais, priklausyti komandai. Taip pat rekomenduojamos smulkiąją motoriką lavinančios veiklos, pavyzdžiui, tapymas. Tegul vaikas pats sprendžia, kas jį domina. Tik nepamirškite ir laisvo laiko bei veiklų su šeima.

Ketvirtokai ir penktokai vis labiau galvoja apie savo identitetą, tai, kaip juos mato kiti. Todėl jiems svarbios užklasinės veiklos, padedančios stiprinti pasitikėjimą savimi. Idealu, jei vaiko dienotvarkė papildyta ir atpalaiduojančiomis, stresą mažinančiomis veiklomis. Pastebėta, kad tokiame amžiuje dažnai suprastėja mokymosi rezultatai, vaikams įdomesnė tampa kita veikla, o ne mokyklos reikalai. Todėl derindami atžalos krūvį turite atsižvelgti, kad didžiausias dėmesys tektų mokyklai ir liktų laiko neskubant paruošti namų darbus, o paskui – dar ir pailsėti.

Vyresni vaikai jau pajėgūs patys racionaliai dėliotis savo dienotvarkę. Deja, viską sujaukti gali paauglystės paskatintas maištas. Kai kurie tokio amžiaus vaikai nusprendžia, kad jų nedomina ne tik užklasinės veiklos, bet ir mokyklos reikalai. Jie mieliau dienas leidžia prie kompiuterio ar išmaniojo telefono ekrano… Tokiu atveju būtinas tėvų įsikišimas ir tvarkingos bei griežtos dienotvarkės sudarymas. Be abejo, nereikėtų perlenkti lazdos – 16–20 val. per savaitę papildomų veiklų yra viršutinė riba.

Autorius Jūratė Survilė

Vaiko teisių gynėjai praėjusiais metais kas dvylika minučių sulaukė pranešimo apie galimą vaiko teisių pažeidimą dėl vieno iš 17 Lietuvoje esančio vaiko. Nors didžioji dalis gautų pranešimų buvo nesmurtiniai, visgi vienas vaikas iš 180 galimai patyrė smurtą.

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė sako, jog artėjant penkerių metų sukakčiai, kai buvo įvykdyta vaiko teisių apsaugos sistemos reforma, įvyko ženklūs pokyčiai kovojant su smurtu prieš vaikus. Pasak jos, reforma dar jauna, tad sistemą turime tobulinti kasdien. Reikia dar didesnio susitelkimo ir visuomenės įsitraukimo tam, kad pasiektume pagrindinį tikslą: nulinę toleranciją smurtui prieš vaikus bet kokioje aplinkoje: namuose, mokykloje, viešose erdvėse. Turime pasiekti, kad Lietuvoje vaikai jaustųsi ir būtų saugūs.

„Mūsų valstybė atliko didelį darbą, kad šalyje būtų sukurta vieninga, į vaiką ir į šeimą orientuota, vaiko teisių apsaugos sistema. Neturime ties tuo sustoti: būtina ir toliau stiprinti specialistų kompetencijas, auginti visuomenės jautrumą ir neabejingumą, tarpinstitucinį bendradarbiavimą, didinti įvairių smurto rūšių atpažįstamumą ir kiekvieno žmogaus įsitraukimą“, – sako M. Navickienė.

Pasak ministrės, įgyvendinta sistemos reforma suteikė didesnes galimybes sunkumus patiriančioms šeimoms gauti sklandesnę ir operatyvesnę pagalbą, nes vaiko teisių gynėjai į gautus pranešimus reaguoja kur kas greičiau, dirba visą parą, inicijuodami pagalbą veikia kartu su paslaugos teikėjais, o priimdami sprendimus atsižvelgia į vaiko gerovę bei skiria ypatingą reikšmę jo nuomonės išklausymui.

2022 m. vaiko teisių gynėjai sulaukė daugiau nei 45 tūkst. pranešimų dėl galimai pažeistų vaiko teisių, t. y. 13 proc. daugiau nei 2021 m. Vidutiniškai per parą buvo gaunami 126 pranešimai apie galimą vaiko teisių pažeidimą  (2021 m. – 111, o 2020 m. – 108).

Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Ilmos Skuodienės, kasmet augantis gaunamų pranešimų kiekis rodo ne tik didėjantį visuomenės nepakantumą galimiems vaiko teisių pažeidimams, bet ir atskleidžia vis realesnį galimai nukentėjusių vaikų mastą. Nors praėjusiais metais didžioji dalis gautų pranešimų – 82 proc. – buvo nesmurtiniai, visgi smurtą mūsų šalyje galimai patyrė 2866 vaikai (2021 m. – 2594) – t. y. vienas iš 180 vaikų.

„Praėjusiais metais beveik 3 tūkstančiai vaikų patyrė įvairaus pobūdžio smurtą – fizinį, psichologinį, seksualinį ar nepriežiūrą, o smurtą prieš juos daugiausiai panaudojo artimiausioje aplinkoje esantys žmonės. Tad turime ir toliau galvoti apie būdus, kaip keisti mūsų visų nuostatas skleidžiant žinią, jog smurtas nėra normalu, kad bet koks patirtas smurtas ilgam palieka gilią žymę vaiko asmenybėje. Kiekvienas iš mūsų turėtume gilinti smurto atpažinimo ir identifikavimo žinias, o pastebėjus galimus smurto signalus – nelikti abejingais ir apie juos pranešti, kad kuo daugiau smurto atvejų būtų išaiškinta ir galėtume laiku suteikti pagalbą vaikui ir šeimai“, – sako I. Skuodienė.

Analizuojant praėjusių metų galimai nuo smurto nukentėjusių vaikų statistiką pagal smurto formas pastebima, jog daugiausia buvo gauta pranešimų dėl fizinio smurto – 2216, seksualinio smurto – 300, psichologinio smurto – 291, nepriežiūros – 421.

Turima statistika atskleidžia, jog fizinį smurtą dažniau patiria berniukai (1347 atvejais – berniukai ir 869 – mergaitės), o nuo visų likusių smurto rūšių dažniau nukenčia mergaitės: nuo psichologinio – 159 atvejais nukentėjo mergaitės ir 132 – berniukai, nuo nepriežiūros – 220 atvejų – mergaitės ir 201 – berniukai, o seksualinį smurtą galimai patyrė 256 atvejais mergaitės ir 44 – berniukai.

Pasak vaiko teisių gynėjų, praėjusiais metais dažniausiai pažeidžiamos vaiko teisės buvo susijusios su geriausių vaikui gyvenimo sąlygų neužtikrinimu bei dažnai tėvų skyrybų atvejais išryškėjančia problema – kliudymu vaikui bendrauti su vienu iš tėvų.

Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas Gedas Batulevičius pastebi, jog dalies problemų, kurias patiria vaikai, ir kurios kenkia jų raidai bei emocinei ir fizinei sveikatai, būtų galima išvengti stiprinant santykį tarp tėvų ir vaikų – atvirai kalbantis,  kartu leidžiant laiką, o prireikus – ieškant sprendimų.

„Vaiko teisių gynėjai gauna vis daugiau pranešimų apie psichotropines medžiagas vartojančius vaikus, dažnai pranešama ir apie nesutarimus šeimoje, kai vaikai nukenčia ne tik nuo tėvų ar kitų artimųjų naudojamo fizinio smurto, bet ir patiria psichologinę žalą girdėdami užgaulius kreipinius, pavyzdžiui, „nevykėlis“, „šeimos gėda“ ir pan. Neretai vaikai tampa tėvų manipuliacijos įrankiu, kai jie skiriasi, dalijasi turtą ir verčia vaiką pasirinkti vieną iš jų, tokiu būdu sukeldami jam kaltę ir skausmą. Jeigu tėvai probleminėse situacijose daugiau galvotų apie vaiko savijautą, siektų atliepti jo poreikius, o nežinodami, kaip tinkamai pasielgti – nebijotų pasitarti, esant poreikiui ieškotų specialistų pagalbos – žymiai daugiau vaikų mūsų šalyje turėtų galimybę augti saugūs, suprasti ir laimingi“, – sako G. Batulevičius.

Praėjusių metų pabaigoje 1347 vaikai augo globos įstaigoje, o 4994 vaikai buvo globojami šeimose. Minėtu laikotarpiu buvo galima stebėti globojamų vaikų didėjimą, tačiau jis siejamas su į Lietuvą atvykusiais nelydimais vaikais iš Ukrainos, tad vertinant vien tik mūsų šalies globojamų vaikų skaičių, matoma džiugi tendencija, jog jis mažėja. Nuolatinei globai dažniausiai apsisprendžia giminystės ryšiais susiję žmonės: seneliai, pilnamečiai broliai ar seserys, kiti giminaičiai.

Per praėjusius metus Lietuvoje buvo įvaikinti 59 vaikai – nors daugiausia šių vaikų buvo mažamečiai, tačiau galimybė turėti šeimą buvo suteikta trims vaikams, vyresniems nei dešimt metų. Septyni vaikai šeimas atrado užsienio šalyse. Šiuo metu galimybės būti įvaikintiems vis dar laukia 328 vaikai (2021 m. – 346) , o norinčiųjų įsivaikinti sąraše skaičiuojama 230 žmonių (2021 m. – 229).

Kilus klausimams, vaiko teisių gynėjai kviečia žmones pasikonsultuoti skambinant nemokamu tel. 8 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant bendruoju pagalbos numeriu 112.

Parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba

Kelionės – neįkainojama patirtis, jų metu formuojasi ryškiausi šeimos prisiminimai. Norėtųsi, kad jie būtų tik pozityvūs, o tam svarbu pasirinkti tinkamą kelionių kryptį. Kurios atostogų kryptys, nepaisant prasiautusios COVID-19 pandemijos, ekonomikos krizės ir vis dar nerimstančių karo siaubų, yra saugios keliauti su mažaisiais? Pateikiame keletą geriausių variantų pagal pasaulinį taikos indeksą.

Užburiančios gamtos kraštas – Islandija

„The Global Peace Index“ Islandiją reitinguoja kaip saugiausią pasirinkimą keliaujant su vaikais. Šioje pozicijoje šalis išlieka jau penkerius metus iš eilės. Tai pritrenkiančio grožio kraštas, kuriame galima saugiai patirti visą gyvenimą atmintyje liksiančių nuotykių. Dažnai Islandija vadinama keliautojų rojumi. Čia jus pasitiks pasakiškas kraštovaizdis, šilti žmonės ir jauki šiaurietiška kultūra. Islandijos kraštovaizdžio grožį sukūrė ledas ir ugnis, todėl dominuoja dvi spalvos – balta ir juoda. Nors šalies augalija skurdi, atvykėlius pakeri kitais gamtos turtais: įspūdingais ledynais, lavos laukais, tarpekliais, geizeriais, nesuskaičiuojamais kriokliais… Kur dar galimybė savo akimis išvysti Šiaurės pašvaistę! Net ir be jos Islandijos naktinis dangus atrodo tiesiog magiškai, nes dėl mažos šviesos taršos itin ryškiai matomos žvaigždės.

Magiško grožio Naujoji Zelandija

Pagal pasaulinį taikos indeksą, Naujoji Zelandija yra antra pagal saugumą šalis keliaujant su vaikais. Kaip ir Islandijoje, nusikalstamumo lygis itin žemas, o vietos gyventojai atvykėliams labai svetingi ir draugiški. Ši šalis labai įvairi – čia stūkso įspūdingi kalnai, driekiasi pasakiški paplūdimiai, telkšo gražiausi ežerai, iš svaiginančio aukščio žemyn leidžiasi kriokliai, pailsėti kviečia šiltosios versmės… Naujojoje Zelandijoje galima ne tik grožėtis magišku kraštovaizdžiu, bet ir aplankyti daugybę muziejų, galerijų, pramogų parkų bei kitų vietų, kurios sužavi visus šeimos narius. Keliaujant su mažaisiais rekomenduojama užsukti į Hobitoną – kaimelį, gimusį rašytojo J. R. R. Tolkino vaizduotėje, o vėliau tapusį realybe kuriant „Žiedų valdovo“ trilogiją. Šalyje rengiamos ekskursijos, kurių metu siūloma filmo gerbėjams pamatyti išskirtines vietoves. Hobitonas – viena labiausiai lankytojų pamėgtų vietų.

Smaragdo sala vadinama Airija

„The Global Peace Index“ sąraše Airija pasistūmėjo į priekį net per tris punktus. Ši šalis žavi uolėtomis pakrantėmis ir vaizdinga žalia gamta, dėl kurios tituluojama smaragdine sala. Dauguma keliautojų žavisi nedideliais Airijos miesteliais bei kaimeliais, išsaugojusiais vietinį kultūros paveldą. Šalyje šis itin turtingas, čia gausu senovinių pilių bei kitų istorinių lankytinų vietų. Rengiamos net viduramžiškos šventės, kuriose pasitaikius progai sudalyvauti tiesiog privalu. Norint paklausyti vietinės tradicinės muzikos, verta užsukti į čionykščius barus – dauguma jų draugiški vaikams. Lankantis šalies sostinėje Dubline būtina pasivaikščioti po miesto parką (didžiausią Europoje!), aplankyti zoologijos sodą, patyrinėti senovinius artefaktus Nacionaliniame Airijos muziejuje.

Laimės šalis – Danija

Danija – ne tik viena saugiausių, bet ir laimingiausių šalių pasaulyje! Taigi čia verta užsukti vien norint pasisemti geros nuotaikos visiems likusiems metams. Apklausos atskleidžia, kad šalies piliečiai (įskaitant jaunuolius) jaučiasi saugūs bet kuriuo paros metu, net sutemus ar vėlai vakare jaukiai vaikšto miestų gatvėmis. Danijoje jaučiamas stiprus bendruomeniškumas, lygiateisiškumas ir visuomenės atsakingumas, todėl čia gera tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Skandinaviškas komfortas, draugiška atmosfera, išplėtotas turizmas, visame pasaulyje žinomi ir daugelio trokštami aplankyti objektai neleidžia abejoti, kad Danija – viena tinkamiausių krypčių šeimos atostogoms. Suaugusiuosius ši šalis žavi dailia architektūra, mažuosius paperka įspūdingais atrakcionų parkais. Visur dvelkia atsipalaidavimu ir ramybe, net sostinėje Kopenhagoje nėra didelio eismo, spūsčių, karaliauja dviračiai ir muzika, gausybė tiltų bei kanalų…

Kalnuotoji Austrija

Austriją neabejotinai puikiai pažįsta žiemos sporto mėgėjai, bet ši šalis – kur kas daugiau nei slidinėjimo kurortai. Austrijos gamta užburia ir šiltuoju metų laiku. Šeimos su vyresniais vaikais mielai leidžiasi į žygius po kalnus. Keliaujantieji su mažiausiais gali patogiai ilsėtis kalnų papėdėse ir mėgautis austriška kultūra jaukiuose miesteliuose. Austrijoje gausu kvapą gniaužiančių pilių, rūmų ir kitų įspūdingų architektūrinių ansamblių, kuriuos rasite ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir visiškoje gamtos apsuptyje. Dažnai po Austriją keliaujantys turistai sako: kad ir kur pažvelgtų, jaučiasi tarsi atsidūrę atvirutėje – tokio įspūdingo grožio yra šalies kraštovaizdis. Įspūdinga ir šalies kultūra – apstu įdomių muziejų, galerijų, šalis garsėja geriausiomis operomis pasaulyje ir kitomis išskirtinėmis pramogomis. O prisikeliavę atgauti jėgas galite skanaudami gardžiausius desertus visoje Europoje.

Autorius Jūratė Survilė

Nuo kokio amžiaus?

Natūralu, kad patiems mažiausiems drabužėlius parenka tėvai. Augantis mažylis tampa vis savarankiškesnis, kol galiausiai ima savarankiškai priiminėti sprendimus. Tai paliečia ir aprangos klausimą. Tėvai gali pastebėti, kad kelerių metų mažylis jau nenori rengtis to, ką parinko tėvai, gali prašyti konkretaus drabužio, jų derinio, o gal mėgstamos spalvos. Ar reikėtų į tai atsižvelgti, o gal tai – tik paikos užgaidos?

Anot specialistų, 4–5 metų mažylis jau geba rengtis savarankiškai. Tai ir ženklas, kad vaikas pasiruošęs pats pasirinkti savo aprangą. Žinoma, su tėvų pagalba, nes dar negeba tinkamai įvertinti oro sąlygų, progos, kuria rengiamasi, ir kitų svarbių aplinkybių. Visgi vaikui turi būti sudarytos bent minimalios drabužių pasirinkimo galimybės. Tarkime, lauke šalta ir privalu dėvėti šiltą megztuką bei kelnes, bet veikiausiai atžala tokių turi ne vieną, tad kodėl neleidus pačiai rinktis, kurį dėvės šiandien?

Kodėl svarbu leisti rinktis?

Po paprasčiausia galimybe savarankiškai pasirinkti aprangą slypi visokeriopa nauda, kurią gauna vaikas. Specialistai vienbalsiai pritaria, kad galimybė mažajam savarankiškai priiminėti sprendimus, įskaitant ir tai, kokius rūbus rengtis, – ypač reikšminga.

Skatina saviraišką. Gavęs progą savarankiškai pasirinkti drabužius vaikas vysto stiliaus pojūtį ir mokosi per tai išreikšti asmenybę. Kartu atranda pomėgius bei potraukius. Tik dėvėdamas tai, kas patinka, vaikas jausis savimi ir patogiai – ne tik fiziškai, bet ir emociškai.

Stiprina pasitikėjimą savimi. Kai mažajam suteikiama teisė rinktis, jis jaučiasi svarbus, turintis tam tikros galios ir bent minimaliai priartėjęs prie suaugusiųjų pasaulio. Vaikui tai itin svarbu, tai viena įvertinimo formų. Kai tėvai jam perleidžia kontrolę, vaikas žino esantis pajėgus su ja susidoroti. Tai stiprina pasitikėjimą savimi, kas praverčia visose gyvenimo srityse.

Mažina dėl aprangos kylančių konfliktų riziką. Tėvai dažnai nusivilia, kai brangiai kainavę drabužėliai taip ir praguli spintoje, kol išaugami, nes atžalai jie nepatiko, ji nuolat pykdavo, kai tekdavo jais rengtis. Ką jau kalbėti apie situacijas, kai rengimasis sukelia isteriją ir apskritai atsisako rengtis, nors jau seniai metas būti darželyje ar kitoje vietoje sutartu laiku… Kai vaikui suteikiama galimybė rinktis drabužius (tiek juos perkant, tiek dėvint), tokių nesusipratimų rizika tampa minimali. Dažnai gimdytojai nustemba, kaip iki šiol egzorcizmo seansą primindavęs vaiko rengimas staiga virto ramiu ir net džiugiu kasdieniu ritualu.

Gerinami sprendimų priėmimo įgūdžiai. Sprendimų priėmimas – vienas kertinių įgūdžių, reikalingų visose srityse. Mokydamasis pasirinkti tinkamą aprangą vaikas lavina sprendimų priėmimą bendrąja prasme, tad lengviau susidoroja su pasirinkimo iššūkiais ir kitose situacijose. Rinkdamasis iš kelių alternatyvų mažasis lavina kritinį mąstymą ir logiką.

Tiesiog smagu. Suaugusieji pernelyg dažnai nuvertina paprasčiausio smagumo veiksnį. Visgi jis taip pat svarbus argumentas, kodėl verta leisti mažajam pačiam rinktis aprangą. Vaikui tai tarsi žaidimas, savotiška dėlionė ar mini spektaklis, tad kodėl kasryt jam nepadovanojus gerų emocijų ir dienos nepradėjus pozityvios energijos užtaisu? Laimingas vaikas – laimingi ir tėvai!

Naudingi patarimai

Vaikams drabužių pasirinkimas gali būti neįtikėtinai smagi pramoga, o tėvams – dar vienas iššūkis, su kuriuo tenka susidoroti nelengvame tėvystės kelyje. Norint palengvinti šį etapą, verta kliautis keliais auksiniais patarimais.

Apsišarvuoti kantrybe. Priimkite savarankišką vaiko rengimąsi kaip smagų žaidimą. Tikrai nieko blogo nenutiks, jeigu pasirinktas megztukas nederės prie kelnių ar vaikas nuspręs apsirengti kone visomis įmanomomis spalvomis ir švies tarsi vaivorykštė. Žiūrint suaugusiojo akimis, tai gali atrodyti visiškai nepriimta, bet leiskite vaikui ugdyti savo stiliaus pojūtį ir mokytis iš klaidų. Jums reikia tik apsišarvuoti kantrybe ir neskubėti kištis ten, kur nebūtina. Natūralu, kad pirmieji bandymai savarankiškai pasirinkti aprangą būna chaotiški.

Suteikti robotą pasirinkimą. Gerokai palengvinsite situaciją, jeigu iš pradžių atžalai suteiksite tik ribotą pasirinkimą ir pamažu jį plėsite. Neverta atidarius drabužių spintą vaikui leisti iš jos rinktis bet ką. Tai ne tik užtruks begalę laiko, bet greičiausiai ir išvargins patį vaiką, jis pajus pernelyg didelę atsakomybę, gali susidurti su įtampa, o ir galutinis rezultatas vargu ar džiugins abi puses. Verčiau patys sudėliokite kelis skirtingus, bet racionalius derinius ir leiskite vaikui iš jų rinktis tuo metu trokštamiausią. Taip pat pravartu leisti vaikui žaisti mažomis detalėmis – tegul renkasi įvairius aksesuarus, šalikėlius, kojines…

Pradėti saugioje aplinkoje. Kai jau norėsite plėsti atžalos pasirinkimo galimybes ir suteiksite vis didesnę laisvę savarankiškai rinktis drabužius, pradėkite tai daryti savaitgaliais, kai niekur skubate. Koks skirtumas, kaip apsirengęs vaikas slampinės po namus? Čia jis nei sušals, nei bus išjuoktas. Užtat pajus, kokie deriniai patogūs, praktiški, kas leidžia pasijusti šilčiau, kas vėsiau. Mokytis tinkamos aprangos meno gali padėti ir korektiški namiškių komentarai bei patarimai – tik jokiu būdu be pašaipos ar paniekinimo atspalvio. Pastebėję, kad vaikui vis geriau sekasi rinktis aprangą, galėsite leisti tai laisvai daryti ir tomis dienomis, kai reikia eiti į darželį, lauką, svečius ar kažkur skubėti iš namų.

Autorius Jūratė Survilė

Būtinai su kamera

Visų mobiliųjų auklių veikimo principas panašus – įrenginį sudaro du pagrindiniai elementai: siųstuvas vaiko kambaryje ir imtuvas, kurį su savimi į kitą patalpą pasiima tėvai.

Prieš kelis dešimtmečius daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, tėvai naudojosi kūdikių stebėjimo monitoriais, kurie perduodavo tik iš vaiko kambario sklindantį garsą. Taip tėveliai, nebūdami prie kūdikio, bet pasiėmę vieną iš monitorių, galėdavo išgirsti, kada mažylis prabudo. Tokie įrenginiai daugiausia naudoti naktimis. Technologijoms sparčiai žengiant į priekį, vis labiau išpopuliarėjo mobiliosios auklės, turinčios vieną ar net kelias kameras. Taigi, kūdikį, o vėliau ir ūgtelėjusį mažylį, galima stebėti realiu laiku, užsiimantį skirtingomis veiklomis visose namų erdvėse. Šios mobiliosios auklės kainuoja daugiau nei perduodančios tik garsą, tačiau suteikia didesnį saugumą. Stebint vaiką per kamerą, galima patikrinti, ar jis neguli be antklodės, ar neužsidengė veido pagalve, ar galūnė neįstrigo tarp lovytės grotelių. Ne miegamajame pastatytos mobiliosios auklės kameros leis stebėti, ar vaikas saugiai žaidžia arba valgo, jei trumpam reikia išeiti iš kambario.

Naktinio režimo svarba

Perkant mobiliąją auklę su vaizdo kamera, svarbu atkreipti dėmesį, ar ji turi tik dieninį, ar dieninį ir naktinį režimus. Net jei ant pakuotės nurodoma, kad mobilioji auklė tinkama perduoti vaizdą naktį, vaizdo kokybė tiesiogiai priklauso nuo kameros raiškos. Jei nenorite spėlioti, ką matote ekrane, rinkitės 1280×720 kameros raišką. 320×240 arba 640×480 pakanka vaiko kambariui stebėti esant geram apšvietimui dieną. Visgi, jei vaiko kambaryje bus visiškai tamsu, nepadės net didžiausia raiška – rekomenduojama pagalvoti apie naktinio matymo infraraudonųjų spindulių mobiliąją auklę. Ši funkcija labai svarbi, jei norite stebėti kūdikį naktį. Kadangi žmogaus akis nefiksuoja infraraudonųjų spindulių, jie netrukdys vaikui ramiai miegoti, o tėvai ekrane matys aiškų vaizdą ir galės priimti atitinkamus sprendimus: nueiti užkloti mažylį, paversti ant šono, iš naujo pamigdyti, įduoti čiulptuką ar kt.

Apie garso kokybę

Mobiliosios auklės gali būti su analoginiu arba skaitmeniniu signalu. Nuo to priklauso siunčiamo signalo kokybė, diapazonas ir potencialių trukdžių lygis. Analoginis signalas perduodamas nepertraukiamai, todėl užtikrina gerą diapazoną, tačiau susijęs su nemažu sutrikimų skaičiumi. Jei gyvenate ramioje aplinkoje, šios problemos nepastebėsite, tačiau mieste, šalia judrios gatvės, trukdys išoriniai signalai ir kiti trikdžiai.

Skaitmeninis signalas pasižymi mažesniu diapazonu, bet duomenų perdavimo kokybė kur kas geresnė.

Patartina įsigyti mobiliąją auklę su dvikrypte komunikacija. Prie vaiko lovytės, be mikrofono ir kameros, būna nedidelis garsiakalbis, kuriuo galite bendrauti su vaiku. Tai suteikia galimybę nuraminti ar iš naujo užmigdyti mažylį nebūnant jo kambaryje. Tiesa, balsą garsiakalbis šiek tiek iškraipo. Suaugusieji prie to pripratę, nes kasdien bendrauja telefonu, tačiau kūdikiui ar mažam vaikui tai gali būti nepriimtina. Galima įsigyti mobiliųjų auklių su įrašytomis lopšinėmis, kurios padės mažyliui vėl panirti į miegą.

Ar reikalinga judanti kamera?

Galvojant apie įrenginį su kamera, siūloma apsvarstyti galimybę įsigyti tokį, kuris turėtų judančią kamerą. Nors stebint naujagimio miegą tokia funkcija gali atrodyti perteklinė, bet paprastai buitinius prietaisus perkame ilgesniam laikui, o kūdikiai auga itin sparčiai, todėl ilgainiui atsiras poreikis žvalgytis po kitas kambario dalis. Taip pat ši funkcija naudinga, jei kambaryje paliksite ne vieną, bet vyresnio vaiko prižiūrimą mažylį. Mobilioji auklė suteiks galimybę stebėti visą kambarį ir greitai reaguoti į kilusias situacijas ar net užbėgti už akių pavojingiems nutikimams.

Suprantama, mobilioji auklė su judančia kamera ar galimybe sujungti kelias vaizdo kameras į vieną didelę namų stebėjimo sistemą kainuos daugiau, todėl prieš perkant reikėtų įvertinti gyvenimo būdą ir vaikų auginimo būdus. Jei mažylio nepaliekate vieno, galbūt užtektų paprastesnės mobiliosios auklės, kuri tik stebėtų vaiko miegą.

Duomenų įrašymo galimybė

Nemaža vidutinės ir aukštesnės kategorijų mobiliųjų auklių turi stebėjimo duomenų įrašymo funkciją. Tokie duomenys dažniausiai įrašomi MicroSD arba MicroSDHC atminties kortelėse, tiek garsas, tiek vaizdas. Ši funkcija itin vertinga, nes augančio mažylio gyvenime yra daugybė pirmų kartų, kurie nepasikartos. Dažnai jie įvyksta taip greitai ir tėvai nespėja pasiruošti – išsitraukti mobiliojo telefono ir nufotografuoti ar nufilmuoti pirmų žingsnių, pirmų žodžių, pirmosios reakcijos susipažįstant su naminiu augintiniu ir kt.

Duomenų įrašymo funkcija susijusi ir su vaiko sveikata. Jei mažylio elgesys neramina, turėsite vaizdo įrašą, kurį galėsite parodyti gydytojui. Taip pat kamera užfiksuos vaiko elgesį naktį, ką dažniausiai tėvai praleidžia, nes irgi miega. Galbūt paaiškės, kad vaikas lunatikuoja arba patiria miego paralyžių.

Kitas šios funkcijos pritaikymas – galimybė stebėti tikrą auklę, kuri prižiūri vaiką.

Naudingos funkcijos

Šiuolaikinės mobiliosios auklės turi daugiau funkcijų, ne tik fiksuoja ir įrašo garsą bei vaizdą. Šiais prietaisais galima sekti patalpų temperatūrą, mažylio kvėpavimo dažnį ir širdies ritmą. Jei kūdikis nekvėpuoja 5–10 sek., tėvams tuoj pat siunčiamas signalas, kad kūdikiui reikia pagalbos. Ši funkcija reikalingiausia tėvams, kurių mažyliams nustatyta miego apnėja ar kiti sutrikimai, taip pat padeda išvengti staigaus kūdikių mirties sindromo.

Įvedus atitinkamus duomenis, šis įrenginys gali tapti puikiu laikmačiu ar žadintuvu, primenančiu, kada mažyliui laikas valgyti arba miegoti. Išmaniosios auklės padės sekti kūdikio miego ir būdravimo ciklą, maitinimosi ir net sauskelnių keitimo dažnį, fiksuojant duomenis programėlėje, sukurtos netgi mobilios auklės ir išmaniosios paklodės, kurios kartu leidžia nepastebimai stebėti kaip auga Jūsų mažylis. Beje, prie mobiliosios auklės galima prijungti keletą išmaniųjų telefonų ir suteikti galimybę mažylio pažangą ar kasdienes veiklas stebėti močiutėms ar kitiems artimiausiems žmonėms.

Autorius Laima Samulė

Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Ilmos Skuodienės, nors kasmet augantis gaunamų pranešimų skaičius dėl galimo smurto prieš vaikus rodo didesnį visuomenės sąmoningumą bei mažėjančią toleranciją smurtui, visgi stebina, jog pagal atlikto tyrimo išryškėjusius duomenis, vis dar didelė dalis suaugusiųjų tam tikrų situacijų, kuriose vaikas nukenčia fiziškai ar psichologiškai, nepriskiria smurtui.

„Norėtųsi pasakyti, jog smurtas, ir ne vien tik fizinis, tačiau ir psichologinis, seksualinis ar vaiko nepriežiūra, tampa tik pavieniais atvejais, bet remiantis vaiko teisių gynėjų darbo praktika ir tyrimo rezultatais pastebime, jog norimas pokytis visuomenėje, deja, nevyksta taip greitai. Kol bus pritariančių nuostatai, kad fizinių bausmių taikymas vaikui yra efektyvus auklėjimo būdas, ar neįžvelgsime problemos dėl veiksmų ar žodžių, kurie vaikui gali sukelti skausmą, jį pažeminti ar sumenkinti, tol iš visuomenės neturėtume tikėtis nulinės tolerancijos smurtui“, – sako Tarnybos vadovė.

Tiesa, lygindama praėjusių ir 2021 m. atliktų tyrimų rezultatus, I. Skuodienė pastebi, kad teigiamas pokytis dėl saugesnio gyvenimo šalies vaikams, nors ir mažais žingsneliais, bet vyksta. Pavyzdžiui, 2021 m. tyrimo dalyvių paklausus, ar situaciją, kai dėl nesutvarkyto kambario vaikui būtų užsukta ausis, jie priskirtų smurtui – net 47 proc. respondentų teigė, kad tai nėra smurtas arba buvo neapsisprendę, o praėjusių metų tyrime išryškėjo pozityvesni rezultatai, nes taip manančių, sumažėjo iki 42 proc.

Dažna situacija, pažįstama mažamečius vaikus auginantiems tėvams, kai parduotuvėje tenka nuraminti ir susikalbėti su stiprių emocijų apimtu vaiku, gali tapti tikru kantrybės išbandymu. Tyrime respondentų paklausus, ar tokios situacijos „sprendimas“ – vaiko pakėlimas ir supurtymas – galėtų būti įvardijamas smurtu, 47 proc. teigė, kad tai nėra smurtas arba buvo neapsisprendę.

2021 m. atliktame tyrime respondentų buvo klausiama, ar fizinių bausmių taikymą vaikui už nepaklusnumą ar netinkamą elgesį, jie laiko smurtu – 50 proc. neturėjo vienareikšmio atsakymo, 41 proc. manė, jog tai smurtas, o 9 proc. laikė tai auklėjimo priemonė. Tą patį klausimą respondentams uždavus praėjusių metų tyrime – atsakymai išliko kone identiški: 49 proc. nepažymėjo konkretaus atsakymo varianto, 42 proc. nubalsavo, kad tai lygu smurtui, o 9 proc. fizinės bausmės – auklėjimo priemonė.

Tyrimo rezultatai atskleidžia, jog fizines bausmes kaip smurtą dažniau įvardija moterys, žmonės su aukštuoju išsilavinimu, gaunantys didesnes pajamas, vaikų turintys respondentai, o vyrai ir respondentai, turintys žemesnį išsilavinimą, visgi mano, jog tai yra auklėjimo priemonė ir fizines bausmes tam tikrose situacijose yra linkę pateisinti.

Tarnybos vadovė atkreipia dėmesį, jog smurtas prieš vaiką neturėtų būti siejamas tik su fiziniais veiksmais. Anot jos, labai svarbu ugdyti visuomenės sąmoningumą kalbant ir apie psichologinio, seksualinio smurto ar nepriežiūros daromą žalą vaikui, jo raidai ir ateičiai.

„Grubūs žodžiai, nepadorūs pasisakymai, kuriais siekiama įžeisti, užgauti ir įskaudinti irgi yra smurtas prieš vaiką, galintis jo viduje atverti gilią ir sunkiai gyjančią žaizdą, kuri dažnai būna ne tokia pastebima kaip žymės, kurias ant vaiko kūno palieka fizinis smurtas. Taip pat reikėtų nepamiršti, jog kiekvienas vaikas turi teisę augti sveikas, mylimas ir laimingas, todėl, jei jis patiria fizinį, emocinį ir socialinį apleistumą dėl netinkamos mitybos, aprangos, higienos įgūdžių stokos, ar stinga dėmesio jo sveikatai bei ugdymui – tai signalai, jog reikėtų susirūpinti vaiko priežiūra“, – primena I. Skuodienė.

Tyrimo dalyvių paklausus, ar pateiktame pavyzdyje, kuriame tėvai savo paauglį sūnų, grįžusį namo be jų žinios vidurnaktį, išvadina „nevykėliu“ ir „valkata“ bei priduria, jog „iš tavęs nieko doro neužaugs“, jie įžvelgtų smurtą, net 30 proc. atsakė neigiamai, 47 proc. visgi pritarė, jog tai smurtas, o 24 proc. susilaikė nuo tiesaus atsakymo.

Respondentų pasiteiravus, ar situaciją, kai tėvai reguliariai, pagal gydytojo rekomendacijas, neveda vaiko į gydymo įstaigą, pavyzdžiui, patikrinti jo regėjimo ar dantų būklės, būtų galima priskirti smurtui, 52 proc. atsakė „taip“, 26 proc. – „ne“, o 22 proc. buvo „sunku pasakyti“. Gana panašių rezultatų susilaukė ir pateikta situacija, kai kaimynai pastebi, jog vaikas kieme žaidžia apsirengęs drabužiais, kurie nepritaikyti konkrečiam sezonui, nuo jo sklinda nemalonus kvapas ir lauke būna iki 23 val. vakaro: 58 proc. apklaustųjų nurodė, jog tai, jų nuomone, yra smurtas, 22 proc. čia neįžvelgė smurto, o 20 proc. nepateikė konkretaus atsakymo.

Vaiko teisių gynėjams nuolat akcentuojant, kad tėvų teisės yra lygios ir vaikui reikalinga jų abiejų – tiek mamos, tiek tėčio – meilė, dėmesys ir rūpestis, tyrime buvo pateiktos ir kelios situacijos, iliustruojančios vaiko galimybes bendrauti ir matytis su vienu iš tėvų, kai jis gyvena atskirai. Pavyzdžiui, respondentų paklausus, ar situacija po tėvų skyrybų, kai yra ribojama vaiko galimybė matytis su skyriumi gyvenančiu tėčiu ir mama, gali būti laikoma smurtu, 65 proc. sutiko su šiuo teiginiu (2021 m. įvardijusių, jog tai smurtas, buvo 68 proc.), nesutiko – 16 proc., o 19 neapsisprendė dėl savo nuomonės.

Remiantis atlikto tyrimo rezultatais, sužinoti apie daugiau atvejų, kuriuose vaikas galimai patyrė smurtą, būtų lengviau, jeigu visuomenė gebėtų smurtą atpažinti geriau ir nevengtų apie jį pranešti: respondentų buvo klausta, ar jie praneštų pastebėję galimą vaiko teisių pažeidimą – netinkamą elgesį su vaiku – tik 16 proc. patikino, jog „tikrai praneštų“, o 4 proc. – „tikrai nepraneštų“.

Tarnybos vadovė I. Skuodienė, remdamasi tyrimo atskleistu mūsų šalies žmonių požiūriu į smurto prieš vaikus problemą – nukentėjusiųjų mastą, gebėjimą indentifikuoti smurto atvejus ir atsakomybę apie juos pranešti – siūlo skatinti vaiko gerovės srityje dirbančius specialistus bendradarbiauti ir veikti dar intensyviau: kuriant ir pristatant visuomenei mokomąją medžiagą apie vaiko gerovę, smurto atpažinimą, jo žalą vaiko asmenybei bei skleidžiant žinią apie pagalbos būdus nukentėjusiems nuo smurto.

„Bendromis jėgomis galime ieškoti naujų galimybių, kaip švietėjiškomis priemonėmis keisti visuomenės nuostatas vaikų atžvilgiu, jog smurtas nėra normalu“, – sako I. Skuodienė.

Vaiko teisių gynėjai primena, jog visuomenei yra pasiekiama nemokama informatyvi medžiaga apie vaiko poreikius, smurto atpažinimą ir reagavimo būdus. Šiuos mokymus galima rasti čia.

Kilus klausimams, vaiko teisių gynėjai kviečia žmones pasikonsultuoti skambinant nemokamu tel. 8 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant bendruoju pagalbos numeriu 112.

Parengta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos

(Ne)natūrali manipuliacija

Žodis „manipuliacija“ įprastai turi neigiamą reikšmę. Tačiau tam tikrais atvejais gebėjimas manipuliuoti yra natūralus, net gyvybiškai svarbus. Jeigu kūdikiai nesugebėtų manipuliuoti tėvais verkdami, jie tiesiog neišgyventų. Mes kasdien vienaip ar kitaip manipuliuojame aplinkiniais, dažnai apie tai nė nesusimąstydami. Pavyzdžiui, įpratiname mažylius naudotis puoduku, už tai juos apdovanodami saldainiu, pradinukai kaskart prieš kalbėdami pakėlę ranką, kaip reikalauja mokytoja ir tinkamo elgesio normos, gauna lipduką ir t. t. Kartais manipuliaciją sunku atskirti nuo paskatos arba tam tikros apsaugos – viskas glaudžiai persipynę. Manipuliuoti – natūrali žmogiškoji prigimtis. Tačiau kai šis gebėjimas pasitelkiamas piktavališkai, kyla rimtų problemų.

Tėvai manipuliatoriai

Tai tarsi atskira tėvystės rūšis. Tokie gimdytojai nuolat manipuliuoja atžalomis, norėdami pasiekti savo tikslus ir tikėdami, kad taip elgiasi dėl vaikų gerovės. Jie gali taikyti bet kokią taktiką – melą, šantažą, ignoravimą, net prievartą… Visi ginklai atrodo tinkami ir pateisinami, mat įsitikinę kilniu galutiniu tikslu. Tokie gimdytojai savęs jokiu būdu nelaiko manipuliatoriais ar juo labiau blogais žmonėmis. Atpažinti nesunku, jiems būdingi pasikartojantys veiksmai. Dažniausi požymiai, kad gyvenama su manipuliuojančiais tėvais:

•  Nuolat meluoja vaikams, net kai tam nėra jokios prasmės.

•  Slepia svarbią informaciją, neva taip juos apsaugodami. Net (ypač) tada, kai ta informacija tiesiogiai veikia atžalų gyvenimą.

•  Norėdami gauti tai, ko nori iš vaikų, dažnai verčia juos jausti kaltę.

•  Bando kontroliuoti kiekvieną atžalų judesį.

•  Priima sprendimus už vaikus šiems nė nedalyvaujant.

•  Naudojasi vaikais kaip pėstininkais šachmatų lentoje kovoje su kitais šeimos nariais.

Dažniausios taktikos

Būdų, kaip tėvai gali manipuliuoti vaikais, yra begalė. Keli jų yra patys pagrindiniai ir dažniausi.

Emocinė manipuliacija. Klastingiausia manipuliacijos forma, apimanti vaikų bei tėvų ryšio išnaudojimą. Ji būna skirtingų krypčių. Vieni gimdytojai manipuliuoja meilės sąvoka ir leidžia atžaloms suvokti, kad jas myli tik tuomet, kai elgiasi taip, kaip nori tėvai. Kiti nuolat stengiasi sužadinti kaltę. Dažniausiai taip vaikai „mokomi“ atsakomybės. Treti pasitelkia tylos bei ignoravimo ginklą ir priverčia vaikus jaustis nepastebimais, nesvarbiais, tarsi niekas jų nė nematytų, negirdėtų, niekam nerūpėtų jų nuomonė, norai, jausmai. Kartais tėvai bando trikdyti atžalas pasėdami jų galvose abejonę. Kai vaikai dėl ko nors piktinasi, tėvai atkerta: „To niekada nebuvo“, „Neišsigalvok“ ir pan.

Baimės sužadinimas. Baimė – viena stipriausių emocijų, todėl ji tėvams manipuliatoriams itin pasitarnauja siekiant, kad vaikai elgtųsi būtent taip, kaip jie nori. Primityviausia baime grįstos manipuliacijos forma yra fizinė arba psichologinė prievarta. Tėvai nepaklusniems vaikams skiria bausmes, rėkia ant jų, atima tam tikras privilegijas, izoliuoja bei kitaip varžo laisvę. Kai kurie manipuliatoriai taiko žeminimo taktiką. Tokie tėvai nuolat dėl ko nors gėdija vaikus, iš jų šaiposi, įžeidinėja, kritikuoja. Dažnai tai daro viešai. Neretai gimdytojai pasitelkia ir palyginimo taktiką, kai vaikai lyginami su kaimynų, draugų, kolegų vaikais. Tikslas vienas – parodyti, jog kiti elgiasi geriau, o savi vaikai – netinkamai.

Finansiniai žaidimai. Vieni tėvai naudoja pinigus kaip kyšį, kad vaikai darytų tai, ką jie nori. Kiti finansus išnaudoja kaip bausmės formą ir, pvz., apriboja kišenpinigius, jeigu vaikas elgiasi ne pagal jų standartus.

Kaip tai veikia vaikus?

Akivaizdu tai, kad nuolatinis tėvų manipuliavimas vaikais griauna tarpusavio santykius, bet tai tik dalis žalos, kurią gali sukelti tokie gimdytojai. Psichologiniai tyrimai atskleidžia, kad manipuliatyvių tėvų vaikai dažniau susiduria su emocinėmis ir mentalinėmis problemomis. Jie kenčia nuo žemos savivertės, nepasitiki ne tik savimi, bet ir supančiu pasauliu. Gyvenimas jiems atrodo pavojingas ir kupinas neįveikiamų išbandymų. Manipuliatyvus auklėjimas didina net tokių pavojingų ligų kaip depresija ar nerimo sutrikimai riziką. Taip pat įrodyta, kad tėvų manipuliatorių auginti jaunuoliai kur kas dažniau susiduria su nusikalstamu pasauliu. Apstu tyrimų, liudijančių, kad manipuliatyvus auklėjimas susijęs ir su santykių problemomis – manipuliatorių atžalos suaugusios pačios nesugeba užmegzti sveiko adekvataus ryšio, netgi būna įsitikinusios, kad tokio nevertos. Tėvų manipuliatorių vaikai turi menką savivertę, todėl susiduria su mokymosi sunkumais, o vėliau kyla problemų kopiant karjeros laiptais. Tėvai manipuliatoriai geba taip giliai įskiepyti požiūrį, esą jų vaikai savarankiškai nieko nesugeba, yra kažko neverti, prastesni nei kiti, kad poveikis gali tęstis visą gyvenimą. Dažnai suaugusiems manipuliatyvių tėvų vaikams prireikia psichoterapijos, nes tik ji padeda į viską pagaliau pažvelgti iš kitos pusės ir suvokti, kad dėl visko kalti ne jie, o netinkamas auklėjimas.

Tėvai gali pasikeisti

Dažniausiai tėvai manipuliatoriai nė už ką neprisipažįsta tokie esantys. Tokiu atveju sunku kalbėti apie kokį nors pokytį auklėjime. Vis dėlto, jeigu patys tėvai nors maža dalimi širdies ima abejoti, kad jų elgesys su atžalomis nėra tinkamas ir adekvatus, pokytis tampa įmanomas. Dažniausiai nutraukiant ydingą manipuliacinių ryšį reikalingas įsikišimas iš šalies. Atverti akis gali supratingi giminaičiai, draugai, kartais ir sveikatos specialistai.

Suvokę, kad nuolat manipuliuoja vaikais, gimdytojai pirmiausia patys sau turėtų atsakyti į klausimą, kodėl taip elgiasi, kokie tikslai, emocijos, baimės už to slepiasi. Tikėtina, kad priežastis – pačių tėvų psichologinės problemos, kurias būtina spręsti su specialistu. Ydingas tėvų bei vaikų ryšys gali keliauti iš kartos į kartą, tokiu atveju manipuliatyvus auklėjimo metodas perduodamas tarsi estafetės lazdelė. Taigi tėvai turėtų gerai apgalvoti ir tai, koks buvo jų pačių santykiais su gimdytojais, kaip jie jautėsi, ką norėtų iš tokio ryšio pasiimti, o ką keisti. Būtent tai galima atspindėti plėtojant santykius su savais vaikais. To, kas buvo pačių tėvų šeimose, kai jie dar buvo vaikai, pakeisti jau neįmanoma, bet santykį su atžalomis keisti dar ne vėlu. Svarbu rasti tinkamų būdų vaikams ištransliuoti savo emocijas. Atvirai pripažinti klydus, mėginti paaiškinti, kas nuvedė tokio auklėjimo link ir drauge ieškoti, kaip būtų galima keisti tarpusavio santykį.

Autorius Jūratė Survilė

Tėvų meilė, rūpestis, apkabinimai, buvimas šalia neapsakomai svarbūs vaikui, jo raidai, tačiau ateina metas, kai vien tėvų meilės vaikams nebeužtenka. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vyriausioji patarėja Gaila Matulytė sako, kad naują vaiko raidos etapą – paauglystę – dažniausiai liudija kunkuliuojančios emocijos ir įsiplieskę pirmieji jausmai, kurie neretai tampa iššūkiu jaunam žmogui bei jo tėvams.

„Pirmieji jausmai, pasimatymai paaugliui dovanoja naujus pojūčius, išgyvenimus – jie gali pakylėti iki dangaus ar sviesti į žemę. Todėl pirmiausia, raskime laiko su vaiku pasikalbėti apie įsimylėjimą ir meilę – išsiaiškinkime, kaip jis supranta šį jausmą, ką vaikui reiškia artimas ryšys su kitu žmogumi, kuo traukia žmogus, kurį pamilo“, – pasikalbėti su vaiku apie jausmus ir meilę kviečia vaiko teisių gynėja.

Nors meilė subjektyvus jausmas, jos supratimui didelę reikšmę turi žmogaus raida, santykiai su artimaisiais, o ypač – asmenybės brandumas.

Įžengus į paauglystę – apie 10-11 metus – vaikas gali patirti pirmuosius romantinius jausmus. Jų atsiradimui įtaką daro fiziologiniai hormonų pokyčiai ir pasąmoningas noras pasijausti patraukliu, įdomiu, reikšmingu ir pripažintu.

Apie 14-17 metus paaugliui gali atrodyti, kad susirasti porą yra tiesiog privaloma, jis tarsi jaučia socialinį spaudimą – daugelis bendraamžių jau turi poras.

„Svarbu, kad paauglys suprastų, jog meilė, pirmiausia, yra pagarba, rūpestis, atsakomybė už kitą ir gebėjimas išlikti savimi. Nepamirškime, kad svarbus ir lytinis švietimas, todėl pokalbis apie lytinius santykius, lytines infekcines ligas, apsaugos priemones, pagarbą savo kūnui, lytinę tapatybę toks pat būtinas ir neišvengiamas“, – sako G. Matulytė.

Pasak jos, atviro pokalbio su vaiku metu, svarbu susilaikyti nuo moralų, išklausyti ir patikinti, kad visada prireikus būsite šalia. Taip pat svarbu su paaugliu nuoširdžiai pasidalinti turimomis žiniomis, gyvenimiška patirtimi ir reikalingais patarimais, kad pagrindinių vertybių nesuformuotų vien tik internetas ar bendraamžių nuomonė.

Su vaiku verta aptarti jo reakcijas, jeigu romantiški santykiai nutrūktų – kaip jis tuomet elgtųsi, reaguotų.

Vaikui įžengus į paauglystę, tėvų, suaugusiųjų įtaka natūraliai mažėja. Tėvai turėtų pasistengti suprasti,  jeigu paauglys visą savo laiką ir dėmesį skiria užgimusiai meilei, keičiasi jo laisvalaikis, bendravimas su draugais, šeima – tai visiškai natūralūs procesai.

„Ne visada paauglio jausmai į namus įneša tik romantikos. Būna situacijų, kad įsiplieskusi pirmoji meilė neigiamai keičia vaiko elgesį – jis praleidžia pamokas, negrįžta į namus, konfliktuoja su mokytojais. Dažniausiai, tokiems elgesio pokyčiams įtaką daro noras pritapti prie romantizuojamo asmens, naujo pažįstamų rato“, – apie įsimylėjusio paauglio elgesio pokyčius kalba vaiko teisių gynėja.

Labai svarbu išlikti kritiškiems vaiko poelgiams ir atminti, kad bendrus sprendimus, sutarimą gali padėti rasti nuoširdus ir šiltas pokalbis. Jeigu tėvų ir vaiko santykiai tampa ypač sudėtingi, svarbu išdrįsti ieškoti specialistų pagalbos.

„Bet kokio amžiaus vaikui tėvų supratimas, pagarba ir sprendimų palaikymas labai svarbūs, o ir tėvams gerokai ramiau, kai žino ir pažįsta tą, su kuriuo vaikas leidžia laiką. Net jeigu vaiko susižavėjimo sulaukęs žmogus jums, iš pirmo žvilgsnio, nesukelia ypatingo džiaugsmo ar pasitikėjimo, priimkite jį, parodykite susidomėjimą ir pagarbą“, – pataria G. Matulytė.

Vaikų supratimas ir palaikymas bei stiprus tarpusavio ryšys geriausiai apsaugos juos nuo negandų ir nusivylimų.

Kilus klausimams kviečiame žmones pasikonsultuoti su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 8 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje Vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje.

Daugiau vaisių ir daržovių

Kai virusai tyko už artimiausio kampo, į mitybą būtina įtraukti kuo daugiau įvairių spalvų daržovių ir vaisių. Skirtingų spalvų produktai turi skirtingų maistinių medžiagų, todėl būtina jų įvairovė. Tegul mažųjų lėkštės turinys nusidažo visomis vaivorykštės spalvomis – jiems tai greičiausiai labai patiks, todėl noriau valgys. Augalams spalvą, unikalų skonį bei aromatą suteikia cheminiai junginiai. Moksliniai tyrimai rodo, kad jie organizme didina su infekcijomis kovojančių baltųjų kraujo kūnelių ir interferonų (imuninę sistemą aktyvinantis ir daugelio virusų dauginimąsi ląstelėse stabdantis baltymas) kiekį, taip užkirsdami kelią patogeninių mikroorganizmų dauginimuisi. Beje, minėti cheminiai junginiai naudingi ir kovojant su įvairiomis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių susirgimais, vėžiu ir kt.

Norint gauti daugiausia naudos, vaisius ir daržoves derėtų valgyti šviežius. Jei įmanoma, nelupti odelės, mat joje yra didžiausias maistinių medžiagų kiekis. Itin naudingos ir raugintos (ne marinuotos!), šaldytos daržovės, vaisiai.

Užtektinai miego

Kai organizmui trūksta miego, prastėja įvairios funkcijos, įskaitant ir gynybinę. Įrodyta, kad miego stygius susijęs su ląstelių, kurios yra tarsi imuninės sistemos kariai, gretų sumažėjimą organizme. Todėl susidūrus su virusais ar kitais patogeniniais mikroorganizmais, šie lengviau įsitvirtina organizme ir ima nevaldomai daugintis.

Tyrimai rodo, kad ypač dažnai su miego trūkumu susiduria darželinukai. Priežastys įvairios: vieniems sunkiau sekasi užmigti svetimoje aplinkoje, kiti jautrūs triukšmui, todėl negali miegoti, kai aplink įvairius garsus skleidžia kiti vaikai, treti darželyje pernelyg įsiaudrina ir apskritai nesugeba užmigti… Kad ir kaip būtų, visuomet svarbu pasiteirauti auklėtojų, ar atžala darželyje gerai ir užtektinai miega. Jeigu ne, privalu ieškoti sprendimų. Jei dienos miegas darželyje praleidžiamas arba būna per trumpas, reikėtų pagalvoti apie ankstesnį vaiko migdymą nakčiai.

Reikiamas miego kiekis priklauso nuo amžiaus. Kūdikiams reikia iki 16 val. miego per parą, 1–4 m. vaikams – 11–14 val., 4–7 m. vaikams – 10–13 val. Taigi, jei mažieji nemiega arba mažai miega dieną, reikėtų užtikrinti ilgesnį naktinį poilsį.

Maitinimas krūtimi

Jei tik įmanoma, specialistai rekomenduoja kūdikį žindyti bent pirmus 6 gyvenimo mėnesius, idealiu atveju – metus. Daugybė mokslinių tyrimų rodo, kad natūralus motinos pienas neįtikėtinai vertingas vaiko organizmui. Tai ir maistas, ir vaistas viename.

Kartu su motinos pienu mažylis gauna ir imunitetą stiprinančių antikūnų bei baltųjų kraujo kūnelių. Todėl žindomi kūdikiai rečiau serga virusinėmis infekcijomis, ausų uždegimu, alergijomis, pneumonija, šlapimo sistemos ir kitomis ligomis. Maža to, žindymas netgi didina mažylio smegenų galias bei mažina įvairių pavojingų lėtinių susirgimų riziką, pavyzdžiui, II tipo cukrinio diabeto, vėžio, širdies bei kraujagyslių ligų ir kt.

Moksliniai tyrimai rodo, kad ilgiau kaip šešis mėnesius krūtimi maitinti vaikai ne tik rečiau serga, bet ir turi 36–50 % mažesnę riziką mirti nuo staigios kūdikių mirties sindromo. Vertinat potencialią naujagimių grėsmę mirti iki vienų metų amžiaus dėl bet kokios su sveikata susijusios priežasties paaiškėjo, kad maitinimas krūtimi ją sumažina 20 %.

Aktyvus gyvenimo būdas

Deja, šiandien vis mažiau juda ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Vis dažniau žaidimai vyksta uždarose patalpose, prie kompiuterių ar telefonų ekranų. Toks gyvenimo būdas ne tik didina antsvorio riziką, bet ir smarkiai trikdo normalią imuninės sistemos veiklą. Štai kodėl svarbu mažuosius kasdien raginti kuo daugiau judėti. Pagirtina, jeigu tai daroma gryname ore. Specialistai rekomenduoja kasdien bent valandą praleisti lauke. Veikla gali būti įvairi – vienomis dienomis pakaks ramaus pasivaikščiojimo, kitomis visa šeima gali įsitraukti į smagius komandinius žaidimus, vyresnius vaikus verta skatinti žaisti su bendraamžiais lauke.

Fizinis aktyvumas gerina kraujotaką, medžiagų apykaitą, slopina stresą, todėl teigiamai veikiamas visas organizmas, subalansuojamas ir imunitetas. Įrodyta, kad fiziškai aktyvūs vaikai serga apie 40 % rečiau nei itin mažai judantys jų bendraamžiai.

Mažiau streso

Stresas – vienas pagrindinių geros savijautos priešų. Tik kažkodėl kalbėdami apie vaikus jį pamirštame įsivaizduodami, jog stresas yra tik suaugusiųjų reikalas. Iš tiesų su juo dažnai susiduria ir mažieji, ir jis jų nebrandiems organizmams daro keleriopai didesnę žalą. Tyrimai rodo, kad dažną ar labai stiprią emocinę įtampą patiriantys mažieji turi padidėjusį kortizolio lygį, o šis hormonas slopina imuninės sistemos veiklą. Įrodyta, kad tie mažieji, kurie auga emociškai nepalankioje aplinkoje, ne tik dažniau serga įvairiomis virusinėmis ir bakterinėmis ligomis, bet ir dažniau kenčia nuo autoimuninių ligų.

Taigi norint, kad vaikai būtų sveiki, ypač svarbu skirti dėmesio ne tik jų fizinei, bet ir psichinei gerovei. Mažųjų problemos nėra mažesnės už suaugusiųjų problemas. Jeigu pastebite, kad vaikas dažnai jaučiasi sudirgęs ir nežinote, kaip jam padėti, patartina pasikonsultuoti su psichikos sveikatos specialistais. Jie gali padėti rasti ne tik geriausią sprendimą konkrečiam atvejui spręsti, bet ir sudaryti visą palankaus auklėjimo planą, kas gerokai palengvins gyvenimą ne tik stresą patiriančiam vaikui, bet ir tėvams.

STOP pasyviam rūkymui

Tai, kad rūkymas kenkia sveikatai, akivaizdu kiekvienam. Deja, ne visi žino, jog ne mažiau kenksmingas ir pasyvus rūkymas, t. y. toks, kai tabako dūmai veikia šalia esantį žmogų. Cigarečių dūmuose yra daugiau nei 7000 kenksmingų chemikalų, kurių dauguma kenkia imuninės sistemos ląstelėms ar jas netgi pražudo. Vaikams pasyvus rūkymas ypač žalingas, nes mažieji kvėpuoja greitesniu tempu nei suaugusieji, todėl įkvepia ir daugiau kenksmingų tabako medžiagų. Be to, jų organizmas dar tik bręsta, todėl lengviau pažeidžiamas. Klysta ir tie, kurie mano, kad elektroninės cigaretės kenkia mažiau. Šių garuose taip pat yra mažiesiems itin pavojingų elementų, pavyzdžiui, nitrozaminų – kancerogenų, turinčių ilgalaikį kenksmingą poveikį ne tik imunitetui, bet visam organizmui. Įrodyta, kad tie vaikai, šalia kurių reguliariai rūkoma, dažniau serga ne tik virusinėmis infekcijomis, bet ir ausų uždegimais, pneumonija, astma, kūdikiams didėja staigios mirties rizika.

Taigi, jei namuose yra rūkančių ir jie neįstengia atsisakyti šio žalingo įpročio, bent jau reikėtų nerūkyti namuose bei šalia vaikų.

Neignoruoti vakcinacijos

Šiandien neskiepyti vaikų rekomenduojamais skiepais tampa kone tam tikra mada. Gydytojai su nerimu pastebi, kad tokių tėvų daugėja. Rekomenduojamas vakcinacijos planas mažiesiems sukurtas ne veltui, jis jau daugybę metų padeda užkirsti kelią pavojingoms bei ypač greitai plintančioms ligoms, pavyzdžiui, meningitui, poliomielitui, vėjaraupiams ir kt. Kai kurios ligos apskritai išnaikintos vien dėl vakcinacijos, bet kyla grėsmė, kad grįš į visuomenę, jeigu tėvai ir toliau atkakliai priešinsis mažųjų skiepams. Puikus pavyzdys – tymų protrūkis Europoje prieš kelerius metus. Ekspertai dėl jo kaltino vis augantį neskiepytų žmonių skaičių.

Jeigu jums neramu dėl tam tikrų skiepų, geriausia apie tai pasikalbėti su vaiką prižiūrinčiu šeimos gydytoju. Jis nuosekliai paaiškins apie skiepus, kaip jie veikia, kuo naudingi ir kokių rizikų gali kelti. Tikrai ne visi mažieji gali būti vakcinuojami visomis siūlomomis vakcinomis, bet tai jau turėtų spręsti prižiūrintis gydytojas. Jeigu yra galimybė užkirsti kelią pavojingoms ligoms, kodėl to reikėtų atsisakyti?

Įdomu

•  Imunitetas pirmą kartą paminėtas 430 m. pr. Kr. – tuo metu, kai Atėnuose siautėjo maras.

•  Vaikų imunitetas dar tik formuojasi ir silpniausias yra iki 3 m., todėl mažyliai serga gerokai dažniau už suaugusius ar vyresnius vaikus. Visiškai normalu, jei mažylis serga 5–8 kartus per metus.

•  90 % visų ligų užklumpa nusilpus imunitetui.

•  80 % imuninės sistemos veiklos vyksta žarnyne.

•  Saldumynai trikdo imuninės sistemos darbą. Neigiamas poveikis gali išlikti iki 6 val.

Autorius Jūratė Survilė

Normali vystymosi dalis

Agresija – normali mažųjų vystymosi dalis. Dauguma vaikų griebia žaislus iš bendraamžių, jiems trenkia, spiria, kartais ant jų rėkia… Nors toks elgesys nėra pagirtinas, jis neišvengiamas. Mažyliai dar tik pažįsta savo emocijų pasaulį, mokosi, kaip su juo dorotis. Jiems dar sunku suvaldyti stiprias emocijas, todėl dažnai jas išreiškia fiziškai (ypač nemokantys kalbėti). Mažųjų smegenys vis dar vystosi ir kol kas nėra pajėgios visiškai kontroliuoti staiga kylančių impulsų. Todėl vaikai greitai susinervina ir nedvejodami aiškiai tai parodo. Agresiją gali paskatinti ne tik pyktis, bet ir nuovargis, stiprus nusivylimas, baimė, nerimas, net alkis ar kiti kasdieniški dalykai. Taigi absoliučiai normalu, jog darželinukas, jausdamas fizinį ar emocinį diskomfortą, pyksta ir gali agresyviai tai parodyti. Tai jo būdas būti išgirstam ir sulaukti pagalbos, kai pats nesugeba sau padėti. Net kai kurie mokyklinį amžių pasiekę vaikai vis dar turi emocijų kontrolės problemų. Tam daug įtakos turi ne tik temperamentas, bet ir ankstesnė gyvenimo patirtis, įgyti įgūdžiai. Galiausiai vaikas išmoksta labiau save kontroliuoti ir kylančias emocijas išreikšti žodžiais, o ne kumščiais ar kitais agresyviais būdais.

Kada sunerimti?

Kai vaikas tampa ganėtinai suaugęs, kad galėtų emocijas išreikšti žodžiais (tai nutinka sulaukus maždaug 7-erių), fizinė agresijos išraiška turėtų nykti. Jeigu nepastebite jokios pažangos, vertėtų sunerimti. Ypač jeigu dėl atžalos agresijos kyla pavojus jam pačiam arba / ir aplinkiniams. Dažnai su agresija nesugebantis susidoroti vaikas susiduria su akademinėmis problemomis, sunkiai randa draugų, nuolat kelia problemas namuose. Jokiu būdu nederėtų to nurašyti sunkiam charakteriui. Gali būti, kad už nepažabojamos mažojo agresijos slepiasi net medicininės problemos! Tokia agresija gali įspėti apie autizmą, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromą (ADHD), nerimo sutrikimus ir kt. Jeigu nerimaujate dėl užsitęsusios vaiko agresijos, pirmiausia patartina konsultuotis su savo šeimos gydytoju, šis prireikus nusiųs pas specialistus. Įspėjamieji ženklai, kad nieko nelaukiant reikėtų pasirodyti gydytojui:

•  Vaikas neįprastai agresyvus ilgiau nei kelias savaites.
•  Kelia pavojų sau arba kitiems.
•  Mokykloje susiduria su rimtomis problemomis, kyla didelių akademinių iššūkių.
•  Visiškai nesutaria su kitais vaikais.
•  Namuose nuolat sukelia konfliktus, trikdo normalų šeimos gyvenimą.

Tinkamai suvaldyti

Jeigu atžalos agresija susijusi su sveikatos problemomis, jas spręsti padės prižiūrintis gydytojas. Tačiau net ir suvaldyti medicininių iššūkių neturinčių vaikų agresiją kartais tėvams tampa tikru iššūkiu. Keletas patarimų, kaip tinkamai tai daryti.

Reaguoti nedelsiant. Jeigu pastebėjote, kad atžala elgiasi agresyviai, į tai reaguokite iš karto. Būna, kad tėvai pastebi, jog mažasis nestipriai trenkė kiemo draugui, bet apsimeta tarsi nieko nebuvę, ypač jeigu vaikas pats niekaip nesureagavo. Jokiu būdu nereikia delsti, kol bus suduotas antras ar trečias smūgis arba kol jis bus toks stiprus, kad nukentėjęs vaikas ims verkti. Kai atžala elgiasi agresyviai, tėvai turi įsikišti išsyk ir ramiai pasakyti: „Matau, kad šiuo metu esi supykęs ir tai visiškai normali emocija, tačiau mušti kitų vaikų negalima, tai jiems sukelia skausmą.“

Išlikti ramiems. Dauguma tėvų, pamatę agresyvią atžalos elgseną, patys pameta galvą. Vieni viską pernelyg dramatizuoja, kone puola į ašaras, kiti ima rėkti ar net norėdami suvaldyti mažąjį padykėlį griebiasi fizinės jėgos. Tai tas pats, kaip mėginti užgesinti ugnį ant jos pilant benziną. Norėdami, kad vaikas nurimtų, patys turite išlikti ramūs. Mažylis, matydamas stiprias tėvų emocijas, gali išsigąsti ir tai jam sukels dar smarkesnių negatyvių emocijų, kurių suvaldyti nebus pajėgus.

Laikytis plano. Kiek tai įmanoma, į agresyvius mažylio veiksmus visuomet stenkitės reaguoti vienodai kiekvieną kartą. Galvoje turėkite veiksmų planą, kaip užgesinti netikėtai įsižiebusią vaiko agresiją. Kuo dažniau tas planas bus vykdomas, tuo vaikui taps geriau atpažįstamas, todėl jis išmoks greičiau nusiraminti. Mažiesiems rutina – vienas saugiausių ir labiausiai raminančių dalykų.

Diskutuoti. Jeigu vaikas jau geba mintis išreikšti žodžiais, svarbu su juo aptarti įvykusį agresijos proveržį. Žinoma, ne iš karto, o kai mažasis nurims. Geriausia praėjus maždaug 30 min. nuo įvykio. Tiek užtenka visiškai nurimti, bet įvykis dar ganėtinai šviežias, kad vaikas jį gerai atsimintų. Pabandykite aptarti, kas ką tik įvyko ir drauge rasti atsakymą, iš kur kilo agresija. Kartu svarbu paaiškinti, kad supykti dėl įvairių priežasčių visiškai normalu, bet negerai muštis, rėkti ar kitaip agresyviai veikti. Svarbu paaiškinti atžalai saugias alternatyvas, kaip nuleisti pyktį. Tarkime, kitam vaikui galima savo pyktį išreikšti žodžiais: „Aš labai pykstu, kad paėmei mano žaislą, ir norėčiau, kad man jį nedelsiant grąžintum.“ Jeigu kyla stiprus noras išsilieti fiziškai, galima paboksuoti pagalvę, paspardyti kamuolį, apibėgti ratą aplink mokyklą. Fizinė iškrova iškrauna ir emociškai.

Apdovanoti už tinkamą elgseną. Reikėtų kreipti dėmesį ne tik į tai, ką vaikas daro ne taip, bet ir į tas situacijas, kai pasielgia tinkamai. Tarkime, kaskart pastebėję, jog atžala suvaldė pyktį arba jį išreiškė saugiu būdu, pagirkite ar net apdovanokite miela smulkmena – kad ir skaniu desertu po pietų. Tai padės vaikui suprasti, kaip gerai elgtis tinkamai, jį motyvuos ir padės susivaldyti kitą sykį užklupus agresyviai nuotaikai.

Mokyti atsakomybės. Jeigu vaiko agresijos proveržis pridarė apčiuopiamos žalos, būtina įtraukti kaltininką ją atitaisant. Tarkime, įtūžęs mažylis namuose išmėtė visus po ranka pakliuvusius daiktus. Jokiu būdu praėjus audrai jų neturėtų rankioti vieni tėvai – tai turi padaryti vaikas vienas arba su jūsų pagalba. Tik nepateikite tai kaip bausmės, tegul vaikas tai priima kaip natūralią savo veiksmų pasekmę.

Riboti laiką prie ekranų. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad per daug laiko prie televizoriaus ar kompiuterio ekranų praleidžiantys vaikai dažniau patiria pyktį, nerimą, jiems kyla agresija. Žalą daro net iš pirmo žvilgsnio nekalti animaciniai filmukai. Todėl svarbu riboti atžalos laiką prie ekranų (patartina, kad bendra trukmė per dieną neviršytų valandos), ypač jeigu turi didesnį polinkį į agresiją. Ne mažiau svarbu, kad tėvai parinktų vaikams tinkamą ir saugų medijos turinį pagal jų amžių.

Autorius Jūratė Survilė