Šunys – patys geriausi treneriai

Japonijoje atliktų tyrimų duomenimis, šunų augintojai pas gydytojus lankosi maždaug 30 % rečiau nei augintinio neturintys jų bendraamžiai. Tai nėra atsitiktinumas, mat įrodyta, jog šie augintiniai šeimininkų sveikatai suteikia visokeriopą naudą. Visų pirma, jie yra puikūs treneriai, priverčiantys kasdien judėti. Nori to ar ne, keturkojų šeimininkai priversti bent du kartus per dieną išeiti pasivaikščioti. Sveikatos apsaugos specialistai rekomenduoja fizine veikla užsiimti bent 2,5 val. per savaitę, o šunų augintojai dažniausiai gerokai viršija šią normą. Nieko keisto, kad jie rečiau nei bendra populiacija susiduria su antsvoriu bei jo sukeltomis sveikatos problemomis. Norėdami įrodyti šį teigiamą poveikį sveikatai mokslininkai atliko eksperimentą su grupe savanorių. Pastarieji neturėjo šuns, tačiau 5 kartus per dieną keliaudavo į gyvūnų globos namus, kur apie pusvalandį išeidavo pasivaikščioti su beglobiais. Po metų šie žmonės buvo netekę vidutiniškai po 6,5 kg antsvorio, nors nekeitė mitybos ir gyvensenos įpročių, papildomai nesportavo. Fizinis aktyvumas reikšmingas ne tik svorio kontrolei, bet ir gerai širdies bei kraujagyslių būklei. Australų mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad šunų augintojai turi žemesnį blogojo cholesterolio lygį kraujyje, rečiau kenčia nuo hipertenzijos, negu gyvūnų neturintys asmenys. Šunų auginimas mažina infarkto riziką ir net jam ištikus didina tikimybę pasveikti.

Be teigiamo fizinio poveikio šunys dar yra ir puikūs psichoterapeutai. Apklausos atskleidžia, kad juos auginantys žmonės rečiau jaučiasi vieniši, mažiau kamuoja bloga nuotaika, net susidūrę su stresinėmis situacijomis greičiau nusiramina. Įrodyta, kad vos kelias minutes pabendravus su šunimi žmogaus kraujyje pastebimai padidėja laimės hormonų serotonino ir dopamino koncentracija. Maža to, šunys pagerina socialinį gyvenimą. Įrodyta, kad šunų augintojai pažintis mezga apie 40 % lengviau negu augintinių neturintys asmenys. Greičiausiai dėl to, kad 80 % šunis vedžiojančių žmonių pasikalba tarpusavyje arba juos užkalbina jų augintiniu susižavėję praeiviai.

Murkiančios gyduolės

Apie kačių gydomąjį poveikį sklando legendos. Tikima, kad jos intuityviai jaučia, kuri žmogaus kūno vieta negaluoja ir stengiasi ten glaustis bei taip gydo. Dar daugiau – murklės esą nujaučia net artėjančią mirtį. Tą liudija maždaug prieš dešimtmetį Naujoje Anglijoje nutikusi istorija su katinu, vardu Oskaras. Šis gyveno slaugos namuose, kuriuose mirtis buvo dažnas svečias. Neįtikėtina, bet katinas 98 % tikslumu išprognozuodavo, kuris pacientas išeis. Jis atsitūpdavo ant jo lovos ir nesitraukdavo iki paskutinės akimirkos – net varomas likdavo vietoje. Įprastai iki mirties būdavo likusios kelios valandos. Katinas teisingai išpranašavo mažiausiai 25 mirtis. Šį fenomeną tyrinėjo net mokslininkai, kurie padarė išvadą, jog greičiausiai murklys užuosdavo specifinį kvapą, mat mirštančiojo organizmas išskiria tam tikrų cheminių medžiagų.

Kalbant apie gydančias kačių galias, daugiausiai dėmesio skiriama jų murkimui. Jo dažnis yra 25–150 Hz, o būtent tokios garsinės vibracijos turi gydomųjų savybių: didina kaulų tankį, gerina sąnarių mobilumą, raumenų tonusą, padeda greičiau atsigauti po įvairių ligų, sparčiau gyti žaizdoms, stabilizuoja nervų sistemą, slopina skausmą, teigiamai veikia širdį ir kraujotaką. Tad nieko keisto, kad murkimas daugumą veikia raminamai, atpalaiduoja, net padeda užmigti. Įrodyta, kad kačių augintojai rečiau susiduria su įvairiais sveikatos negalavimais, geriau miega ir turi 40 % mažesnę riziką patirti infarktą. Katės murkdamos ir pačios nusiramina bei gydosi – murkia ne tik būdamos laimingos, bet ir sunkiai sirgdamos, patirdamos didžiulį stresą, diskomfortą.

Psichoterapeutai delfinai

Gydančių galių turi ne tik naminiai, bet ir laukiniai gyvūnai. Bene dažniausiai iš tokių terapijoms naudojami delfinai. Dauguma žmonių sako, kad šie gyvūnai labai žavūs, draugiški ir turi magišką trauką. Labai dažnai delfinai pasitelkiami vaikų terapijai, taip pat žmonėms, kurie turi neurologinių bei psichologinių problemų. Moksliniai tyrimai rodo, kad bendravimas su delfinais ne tik gerina nuotaiką, slopina stresą, bet ir gerina kognityvines funkcijas: padeda lengviau koncentruoti dėmesį, stiprina atmintį, gerina naujos informacijos įsisavinimą, stiprina komunikacinius gebėjimus. Lesterio universiteto (Anglija) mokslininkų atliktas tyrimas atskleidė, kad delfinų terapija naudinga net gydant depresiją. Atliktas eksperimentas su 130 šia liga sergančių pacientų. Pusė jų kasdien plaukiojo su delfinais, kiti tai darė vieni. Nors ir vieni, ir kiti vos po poros savaičių jautė pagerėjimą, bet žymesnis buvo grupėje, plaukiojusiose su delfinais. Visi šios grupės nariai baigė vartoti antidepresantus keliomis savaitėmis anksčiau, negu buvo paskirta gydytojo. Tyrėjai mano, kad delfinų teigiamas poveikis juntamas ne tik dėl malonaus bendravimo su jais, bet ir dėl teigiamo jų skleidžiamų ultragarsų poveikio.

Ligų pranašės žiurkės

Vieni gyvūnai padeda gydyti įvairius negalavimus, o kiti – juos iš anksto diagnozuoti. Prie pastarųjų galima priskirti žiurkes. Tyrimai atskleidžia, kad jos puikiai identifikuoja ligas vien pagal kvapą. Tanzanijoje atliktas eksperimentas su grupe vaikų, kurių dalis sirgo tuberkulioze. Vien pagal jų skreplių kvapą žiurkės sugebėjo 68 % tikslumu identifikuoti, kurie yra sveiki, o kurie serga. Šis tikslumas didesnis negu atliekant laboratorinį tepinėlio testą, ypač Afrikoje, kur jų kokybė abejotina. Laiku diagnozuoti tuberkuliozę (kaip ir daugumą kitų ligų) itin svarbu, nes laiku paskirtas gydymas mažina komplikacijų, sykiu ir mirties riziką. Ką jau kalbėti apie infekcijos plitimą visuomenėje. Taigi žiurkės galėtų būti naudojamos ne tik laboratoriniams tyrimams, bet ir kaip įrankis, padedantis laiku atpažinti klastingas ligas.

Magiškos galios

Gyvūnų gydančiomis galiomis žmonės tikėjo nuo seniausių laikų. Manyta, kad teigiamą poveikį daro ne tik tiesioginis bendravimas su tam tikru gyvūnu, bet ir kokios nors jo dalies turėjimas. Neatsitiktinai šamanai apsigobdavo sumedžiotų gyvūnų kailiais. Šiandien teigiama, esą pakanka šalia turėti reikiamo gyvūno skulptūrėlę, paveikslėlį, jo formos papuošalą ar kitą daiktą – vien per jį plūs teigiama gyvūno energija, stiprinanti fizinę bei psichinę sveikatą. Štai keletas stipriausių gydančių galių turinčių gyvūnijos karalystės atstovų.

Lokys. Gerina inkstų darbą. Suteikia fizinės ir dvasinės ištvermės. Padeda išvengti traumų ir kitų nemalonių nutikimų bei skatina rūpintis sveikata.

Elnias. Teigiamai veikia moterų sveikatą. Grąžina vidinę ramybę, harmonizuoja nervų sistemos veiklą.

Barsukas. Stiprina imuninę sistemą ir visą organizmą. Padeda greičiau pasveikti susirgus. Gerina kognityvines funkcijas. Suteikia pasitikėjimo savimi.

Kurmis. Stiprina nusilpusias jusles. Padeda atrasti vidinės stiprybės.

Triušis. Skatina fizinį aktyvumą. Padeda įveikti baimes. Nuveja depresyvias mintis.

Šikšnosparnis. Ilgina gyvenimo trukmę. Padeda atgauti jėgas po sunkių ligų. Saugo kelionėse nuo nelaimių.

Erelis. Harmonizuoja vidinę būseną. Suteikia stiprybės.

Gervė. Ilgina gyvenimą. Teigiamai veikia psichinę sveikatą, smegenis. Stiprina kognityvines funkcijas, ypač dėmesio koncentraciją.

Pelėda. Gerina regą, protines funkcijas. Padeda įveikti baimes, nerimą.

Skruzdė. Skatina fizinį aktyvumą, suteikia ištvermės. Rekomenduojama besimokantiems ir dirbantiems sunkų protinį darbą.

Bitė. Stiprina vaisingumą, imuninę sistemą. Didina produktyvumą, gerina nuotaiką ir skatina optimizmą.

Specialistės komentaras

Asmeninio ugdymo trenerė, parapsichologė Elona Petkelienė

Gyvūnai – mūsų mažieji draugai. Neatsitiktinai filmuke ,,Mauglis“ skamba žodžiai: ,,Aš ir tu – mes vieno kraujo…“ Ypač stiprus tarpusavio ryšys užsimezga tarp šeimininko ir laikomo gyvūno. Mažieji draugai puikiai jaučia mūsų nuotaikas, fizinę ir energinę būsenas. Keturkojis pajunta grįžtantį šeimininką ir šiam dar neatvėrus durų puola pasitikti, užuot saldžiai snaudęs. Tai paaiškinama tuo, kad kiekvienas žmogus bei gyvūnas yra ir generuojantis, ir priimantis įvairius energijos virpesius. Gyvūno ir jo šeimininko virpesiai rezonuoja, t. y. susiderina. Dėl šių virpesių gyvūnas jaučia, ar žmogus gerai jaučiasi. Jeigu šis sunegaluoja, jausdamas kitus virpesių dažnius gyvūnas stengiasi šeimininkui padėti – prisiglaudžia ar atsigula ant skaudamos vietos. Taip elgiasi ir katės, ir šunys. Pastebėta, kad gyvūnas tarsi pasiima šeimininko ligą. Tai ypač būdinga esant sunkioms, pvz., onkologinėms, ligoms. Mokslininkai pastebi, kad šunys tarsi užuodžia onkologinius susirgimus. Žinomas ne vienas atvejis, kai vėžiu susirgęs žmogus pasveiksta, bet nuo jo nugaišta laikomas šuo. Be abejo, galima sakyti, kad tai tėra atsitiktinumas ar sutapimas: sėkmingas gydymas užtikrino pasveikimą, o vargšas gyvūnas nebuvo gydomas, nes jam laiku nediagnozuota liga. Visgi atsitiktinumų nebūna, netikėtų sutapimų – taip pat. Tai, kad gyvūnai jaučia sveikatos būklę, įrodo ir žinia, jog Helsinkio (Suomija) oro uoste atpažįstant COVID-19 pacientus su pareigūnais kartu dirba šunys. Jie tiesiogiai žmonių neuosto – keturkojams pateikiami paimti odos tepinėliai.

Kodėl gyvūnai apdovanoti tokiomis galiomis, atsakyti sunku. Tai ne tik keleriopai geresnė uoslė, leidžianti užuosti specifinį odos kvapą dėl biocheminių pokyčių žmogaus organizme, bet ir tam tikrų virpesių pajauta. Pagal pasikeitusius aplinkos virpesius gyvūnai jaučia ir besiartinančias gamtos stichijas bei kataklizmus: žemės drebėjimus, tornadus, cunamius, Saulės užtemimus. Keturkojai, net akvariumų žuvytės gerokai prieš nelaimę ima blaškytis, nerimauja, šunys kaukia. Taip tarsi bando įspėti žmones, o prieš pat nelaimę nuščiūva, lyg susitaikydami su blogos baigties neišvengiamumu. Nelaimės nuojauta būdinga ir žmonėms, ir gyvūnams. Taip visata bando mus apsaugoti. Žmonėstaip pat turi gydančių galių, tik gyvūnų jos pripažįstamos, o dėl žmonių vis dar abejojama. Terapijoms naudojami tie gyvūnai, kurie dažni žmogaus aplinkoje (šunys, katės, triušiai, žirgai, alpakos ir kt.) ar artimi žmogaus intelektui (pvz., delfinai). Paukščiai naudojami rečiau, tačiau jų teigiamas poveikis neabejotinas. Jie ypač rekomenduojami senjorams, demencija ir Alzheimeriu sergantiems asmenims.

Kalbant apie gyvūnų gydančias galias, ypatingą dėmesį reikėtų skirti katėms. Jos – kosminės energijos laidininkės, į namus pritraukiančios energijas, prisidedančias prie namiškių klestėjimo. Jų 20–50 Hz dažniu skleidžiamos vibracijos nepalyginamos su jokiu kitu gyviu. Tai magiški padarai. L. Carroll knygoje ,,Alisa stebuklų šalyje“ neatsitiktinai rašoma apie nepaprastą Češyro katiną, galėjusį kalbėti. Katės turi gebėjimą staiga pranykti ir atsidurti kitoje vietoje, pastebėti žmogaus akiai nematomus įvairaus energinio tankio darinius. Ypač stipria energetika pasižymi juodakailės murklės. Jos apipintos neteisingais prietarais, jų be reikalo bijoma. Juodos, rusvakailės ir trispalvės katės išsiskiria nepaprastu gebėjimu diagnozuoti šeimininko susirgimus. Jos tiksliai jaučia, kurioje vietoje yra energetinis pažeidimas, energijos sumažėjimas. Juodos katės, rezonuodamos su šeimininko energiniais virpesiais, harmonizuoja aplinką. Kai reikia, sukuria ją tinkamą įvairiems energiniams ritualams. Todėl nuo seno jos yra magų ir būrėjų palydovės. Ypač geros pagalbininkės – atklydusios ar išgelbėtos rainės. Jos pasižymi išskirtine meile ir atsidavimu. Didelė blogybė yra nuskriausti katę ar jos jauniklius. Tokį žmogų ims lydėti finansiniai sunkumai, santykių problemos.

Įdomu

• Įrodyta, kad šunų seilėse yra baltymų, kurie dvigubai spartina žaizdų gijimą.
• Malaizijos duobagalvės gyvatės nuoduose yra baltymų, kurie mažina krešulių susidarymo riziką ir padeda gydyti infarkto ištiktus pacientus.
• Kūdikiai, kurie pirmus šešis gyvenimo mėnesius auga namuose, kuriuose yra augintinių, turi gerokai mažesnę alergijų bei astmos riziką. Taip pat tokie mažyliai pirmais gyvenimo metais rečiau pasigauna peršalimą bei kitų infekcinių ligų.
• Įrodyta, kad keturkojai bičiuliai gali iš žmogaus prakaito kvapo nustatyti cukraus kiekį organizme, pagal ką galima vertinti riziką susirgti cukriniu diabetu.
• Delfinų terapija naudinga sergantiems cukriniu diabetu, nes leidžia sumažinti insulino dozes.
• Paprastojo dygliaryklio audiniuose yra medžiagų, galinčių įveikti net mirtinus virusus, kurių neveikia net galingiausi vaistai.
• Augintinių turintys žmonės gyvena vidutiniškai 5 metais ilgiau negu jų neturintys.
• Pilkieji smėlrausiai neserga vėžiu, nes jų organizmas gamina medžiagą HMW HA, neleidžiančią formuotis augliams. Tikimasi, ką ją ateityje bus galima pritaikyti ir žmonėms.

Daug žmonių, mėgstančių šunis, negali laikyti didelio augintinio. Butas miesto centre, maži vaikai, užimta dienotvarkė, dresavimo įgūdžių ir fizinės ištvermės stoka – tik kelios priežastys, kodėl tenka ieškoti alternatyvų. Tai, kad keturkojis nesiekia kelių, nereiškia, kad jis kitoks. Mažų veislių atstovai – ne mažiau protingi, drąsūs ir aktyvūs.

Intelektualusis taksas

Šios veislės atstovus lengva atpažinti iš trumpų kojų ir ilgo liemens. Tai medžioklinis šuo – mažiausias skalikas iš visų, tačiau nedideliame kūne plaka drąsi širdis. Keturkojų paskirtis – įlysti į lapės, barsuko ar kito miško gyvūno olą ir išvilioti grobį į paviršių. Šuo stoja į akistatą su žvėrimi, veržiasi į jo teritoriją, todėl pasižymi tvirtu charakteriu, ryžtu ir atkaklumu. Taksas žino savo vertę. Tai savarankiškas ir savo nuomonę turintis augintinis. Dėl šių savybių sunku dresuoti, tačiau svarbiausia rasti, kuo motyvuoti šunį. Veislės mėgėjai teigia, kad taksai turi humoro jausmą, išradingai krečia pokštus ir gali būti užsispyrę, gal net įžeidūs. Kita vertus, keturkojai labai ištikimi ir atsidavę šeimai. Puikiai sargauja (dažnai loja), nesiskundžia apetitu, todėl greitai priauga papildomų kilogramų. Laikant nuosavoje valdoje patariama saugoti gėlynus ir daržus, nes mėgsta kasti urvus.

Ugningasis Džeko Raselo terjeras

Veislę išpopuliarino kino filmo „Kaukė“ personažas – gudrus, smalsus, judrus ir nuotykių ištroškęs keturkojis. Šios savybės taikliai apibūdina Džeko Raselo terjerą. Nors gyvūnas sveria 5–6 kg, tai nėra sofos šuo! Anksčiau veislė tarnavo medžioklėje, todėl įgimtas pasitikėjimas savimi, net arogancija. Konfliktinėse situacijose su didesniais už save keturkojais nekreipia dėmesio į savo mažą ūgį ir kimba varžovams į atlapus. Ugningas charakteris reiškia, kad šeimininkams tenka paplušėti auklėjant ir dresuojant pramuštgalvį. Su augintiniu, kuris yra pozityvumo ir energijos užtaisas, niekada neliūdna. Norint išsaugoti namų interjerą, svarbu suteikti fizinį krūvį. Nuobodžiaudami prisigalvoja pramogų, pavyzdžiui, apgadina baldus. Tai idealus šuo aktyviems žmonėms, kurie mėgsta daug vaikščioti ar bėgioti. Veislė tinka vikrumo (agility) varžyboms.

Aristokratiškasis šeltis

Asmenys, kuriems patinka aviganiai, įsimylės šeltį. Tai mažiausi šios atmainos atstovai, kilę iš Šetlando salų, primena mažą kolio (legendinė Lesė) versiją. Veislė įkūnija viską, ko tikėtųsi didelio šuns savininkas. Šeltis – grakštus, išskirtinai gražus ir elegantiškas, pavergia guviu ir protingu žvilgsniu. Puošnus kailis reikalauja priežiūros, tačiau užtenka šukuoti 1–2 kartus per savaitę. Tai darbiniai šunys, kurie iš prigimties įpratę veikti komandoje su žmogumi ar gentainiais. Augintinis prisitaiko prie šeimininko gyvenimo būdo. Nors mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, taip pat mielai leidžia laiką namuose. Gerai sutaria su kitais naminiais gyvūnais ir vaikais. Ne mažiau nei fizinės mankštos, šelčiams reikia protinio užimtumo. Noriai dalyvauja dresūros pamokose, greitai perpranta naujas komandas, lengva išmokyti cirko triukų. Atrodo, kad šuo supranta žmogų iš pusės žodžio.

Balsingasis nykštukinis pinčeris

Besižavintiems dobermanais, patiks ir mažesnė jo kopija. Iš pirmo žvilgsnio trapus ir gležnas nykštukinis pinčeris nėra ramus kambarinis šuniukas. Nors mažylis telpa į kuprinę, galima pavydėti drąsos ir narsos. Balsas – išskirtinis jo ginklas. Suvokdami savo mažumą ir ribotas galimybes, keturkojai renkasi netiesioginę kovą. Jie loja visada ir ant visų – didesnių gentainių, įtartinų žmonių, lakstančių vaikų, pravažiuojančių dviračių. Triukšmas – ne grasinimas, o noras atkreipti į save dėmesį. Dėl šios savybės puikiai sargauja ir į namus nepastebėtas neužeis nė vienas nekviestas svečias. Būtina ankstyva socializacija. Greitai mokosi, reikia tik skirti laiko užsiėmimams. Gerai išauklėtas augintinis gali lydėti šeimininką kelionėse. Visgi nepajėgūs įveikti ilgų atstumų pėsčiomis, tačiau gerai jaučiasi ant rankų ar specialiose rankinėse. Jei šeimininkai nenuvertina mažylio ir elgiasi kaip su dideliu šunimi, pinčeris tampa ištikimu, lojaliu ir atsidavusiu kompanionu.

Ištvermingasis biglis

Smalsus, aktyvus ir linksmas augintinis – idealus pasirinkimas šeimai su vaikais. Biglis tvirto kūno sudėjimo, tačiau dinamiškas ir žaismingas. Veislė apdovanota gera uosle, klausa ir skardžiu balsu. Anksčiau bigliai naudoti medžioklėje, tačiau šiandien jų paskirtis – palaikyti draugiją. Keturkojai gali būti išsiblaškę (jaudina kvapai, garsai, judantys objektai), todėl nemokyto šuns nepatariama paleisti nuo pavadėlio. Ramioje aplinkoje geba susitelkti ir klausyti komandų. Tai šunys, kuriems dresūrą reikia paversti žaidimu. Biglis padarys viską, kad sulauktų pagyrimo ar skanėsto. Pasižymi geru apetitu, todėl lengvai nutunka. Būtina daug laiko leisti lauke, ypač jauname amžiuje, kai energija trykšta per kraštus. Šios veislės atstovai – ištvermingi, atkaklūs, savarankiški ir pateikia nemažai iššūkių. Nepraleis progos patikrinti šeimininko kantrybės, ieškos išlygų ir bandys pertvarkyti šeimos hierarchiją.

Prieraišusis anglų kokerspanielis

Liūdna snukučio išraiška, tačiau padūkęs charakteris – taip galima apibūdinti šios veislės atstovus. Kokerspanieliai tinka namams, kuriuose laksto maži vaikai. Judrūs šunys noriai prisijungia prie žaidimų, ypač mėgsta atnešti numestus daiktus. Vasarą dievina laiką gamtoje, nepraleidžia progos išsimaudyti vandens telkinyje. Spanieliams reikia draugijos. Jie jaučiasi šeimos dalimi, todėl bandys įsirangyti ant sofos, prašys maisto prie stalo ir žadins ryte, jei norės į lauką. Prisiriša prie žmonių, liūdi palikti vieni. Gali pasireikšti išsiskyrimo nerimas, todėl svarbu auklėti ir nuo mažų dienų pratinti, kad šeimininkai išeina į darbus. Lengva dresuoti, nes šunys nori įsiteikti. Gerai sutaria su kitais naminiais gyvūnais. Puošnų kailį reikia prižiūrėti, kad nesiveltų, tačiau gyvūnas mėgsta būti glostomas, šukuojamas, myluojamas. Anglų kokerspanieliai pasitelkiami ir tarnybose, pavyzdžiui, ieškoti narkotinių medžiagų, ir kaip terapiniai šunys.

Žaismingasis nykštukinis bulterjeras

Anglų džentelmenas patiks besižavintiems sportiniais, egzotiškos išvaizdos šunimis. Vieni bijo bulterjerų, kiti – juos myli, tačiau niekas negali likti abejingas. Po grėsminga išvaizda slepiasi draugiškas, emociškai stabilus, šeimininkams atsidavęs šuo. Raumeningas, tarsi nulieta skulptūra, kūnas išduoda, kad keturkojams reikia didelio fizinio krūvio. Tinka žmonėms, kurie mėgsta laisvalaikį gryname ore. Bulterjerai žaismingi, todėl sutinka su visomis pramogomis, kurias pasiūlo šeimininkai, t. y. vaikosi kamuoliuką, bėga šalia dviračio, tempia virvę. Būtina dresuoti ir socializuoti. Netinkamai auklėjami gali tapti agresyvūs. Jei trūksta protinės ir fizinės stimuliacijos, pavirsta į nervų kamuolį. Šiems šunims reikia išmintingo vadovo, todėl netinka asmenims, neturintiems patirties. Suprantantis savo vietą hierarchijoje, bulterjeras yra itin meilus ir prieraišus augintinis.

Švaruolis šiba inu

Negalintiems apsispręsti, ką įsigyti – šunį ar katę, verta pasidomėti senovine japonų veisle. Šiba inu priklauso špicų ir primityviųjų grupei, o tai reiškia, kad keturkojai pasižymi savitu ir unikaliu charakteriu. Savarankiški, neįkyrūs, ramūs, orūs ir labai švarūs gyvūnai. Šunys, kaip katės, rūpinasi kailio higiena. Gali susidaryti įvaizdis, kad ne šuo gyvena su žmonėmis, o atvirkščiai. Nelengva auklėti ir mokyti komandų. Gali būti užsispyręs, sužavės akmenine kantrybe. Elgesys kinta atsižvelgiant į nuotaiką. Jei vieną dieną mokėjo ir vykdė komandą, kitą sykį – neišgirs. Įsižeidęs pradeda ignoruoti žmones ir namų taisykles. Auklėjant svarbu nustatyti ribas ir parodyti, kad ne jis centras, apie kurį sukasi visata. Nemėgsta grubumo ir bausmių, todėl šeimininkams tenka pasukti galvą, kaip motyvuoti augintinį, kad būtų paklusnus.

Pavyduolis valų korgis

Šie šunys lydėjo Anglijos karalienę Elžbietą II nuo ankstyvos jaunystės iki gilios senatvės. Monarchė buvo aistringa korgių mylėtoja, o jos dėmesys prisidėjo prie veislės populiarumo. Maži, kresni, trumpų kojų ir ilgo liemens, apdovanoti simpatišku snukučiu ir plačiomis, stačiomis ausimis korgiai renka simpatijas visame pasaulyje. Tai ne salono puošmena. Korgiai – mažieji aviganiai, todėl smalsūs, energingi ir prisirišę prie šeimininkų. Mėgsta būti įvykių centre, todėl neretai maišosi po kojomis. Gali būti įkyrūs reikalaudami dėmesio, tačiau puikiai sutaria ir žaidžia su vaikais. Pasižymi stipriu savininkiškumu (saugo žaislus, dubenėlį, vietą ant fotelio), pavydūs. Gina savo teritoriją ir mėgsta loti. Būtina dresuoti, nes puikiai perpranta žmogaus silpnybes ir stengiasi užkopti hierarchijos laipteliais. Pavergia širdį meilumu ir ištikimybe, tačiau nereikia apsigauti. Jie – protingi šuneliai, kurie žino, kaip laimėti.

Pozityvusis Bostono terjeras

Amerikiečių džentelmenais vadinami trumpo plauko, kompaktiško kūno sudėjimo (ūgis proporcingas ilgiui) šunys, kurių suplotas snukutis nesumeluos, kad gyslomis teka buldogo kraujas. Bostono terjeras įsilies į šeimą, kuri mėgsta aktyvų laisvalaikį. Šuo judrus lyg gyvas gyvsidabris, pozityvus, ištvermingas ir nenuilstantis. Dievina žaidimus ir ilgas keliones gamtoje. Prisitaiko prie šeimininko gyvenimo būdo, tačiau nemėgsta ilgai būti vienas. Draugija reikalinga kaip oras. Verta pagalvoti apie galimybę įsigyti kelis šunis, kad gyvūnai nesijaustų vieniši. Netinka žmonėms, kurie dirba nuo ryto iki vakaro. Bostono terjerą lengva dresuoti. Smagu dalyvauti vikrumo (agility) varžybose. Labai socialūs ir draugiški, gerai sutaria su visais žmonėmis, todėl nėra sargūs. Ši savybė paranki, jei šeimoje auga vaikų. Šuo atstos auklę ir taps draugu iki savo gyvenimo pabaigos.

Autorius Jurgita Ramanauskienė

Kas yra geras pašaras?

Lengviausia užtikrinti subalansuotą šuns mitybą – jį šerti pirktiniais pašarais. Įprasčiausios dvi jų formos – sausi ir konservai. Kokybiškuose pirktiniuose pašaruose turėtų būti visos šuniui reikalingos maistinės medžiagos ir tinkamai subalansuotos jų proporcijos. Aukštos klasės sertifikuoti produktai sukurti remiantis tyrimais bei veterinarų rekomendacijomis, tad tikrai yra saugūs ir kokybiški.

Skirtingai nei katės, šunys nėra griežti mėsėdžiai. Nors jų mitybos pagrindą sudaro gyvūniniai produktai, gali ėsti ir grūdines kultūras, daržoves, vaisius. Ir tai nėra tik pigesni pašaro užpildai, šunys iš šių produktų iš tiesų gauna reikalingų maistinių medžiagų. Taigi, geras šuns pašaras sudėtyje dažniausiai turi ne tik mėsos, bet ir grūdų, daržovių, vaisių.

Žinoma, kiekvienas augintinis skirtingas, tad ir jo poreikiai individualūs. Geras pašaras yra toks, kuris tinka konkrečiam gyvūnui. Svarbūs veiksniai, renkantis tinkamą pašarą augintiniui:

•  Gyvūno amžius. Gyvūnų pašarai skirstomi į skirtus jaunikliams, suaugusiems augintiniams bei senjorams. Svarbu pasirinkti tinkamą amžiaus grupę, mat pagal tai skiriasi pašare esančių maistinių medžiagų balansas.

•  Veislė. Natūralu, kad mažam toiterjerui reikia visai kitokio pašaro nei milžiniškam senbernarui. Kai kurios veislės apskritai turi specifinių poreikių dėl polinkio tam tikroms sveikatos problemos, savo fiziologijos ir kt.

•  Sveikatos būklė. Jeigu gyvūnas turi tam tikrų sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, yra alergiškas, serga inkstų ligomis, kenčia nuo nutukimo ar kt., jam reikalingas specializuotas pašaras, kurį geriausiai gali rekomenduoti gyvūną prižiūrintis veterinaras. Kai kurie pašarų gamintojai turi specialias produktų linijas, skirtas būtent tam tikrą sveikatos problemą turintiems šunims.

•  Gamintojas. Svarbiausia, kad gamintojo produkcija būtų aukštos kokybės ir sertifikuota. Neprašausite rinkdamiesi rinkoje seniai įsitvirtinusius aukštos klasės pašarus, kurie turi ne per vienus darbo metus ištobulintą formulę. Žinoma, ne prastesni gali būti ir mažiau žinomi, rinkoje dar neįsitvirtinę gamintojai. Tad jums spręsti, ko norite – populiaraus varianto ar kažko specifinio.

Skaityti etiketes

Patikimiausias būdas išsirinkti kokybišką pašarą augintiniui – skaityti produktų etiketes. Pirmiausia patartina atkreipti dėmesį į pavadinimą. Tarkime, jeigu rašoma, kad tai jautienos konservai, juose galima tikėtis mažiausiai 70 % šios mėsos, o jeigu pavadinime sakoma, kad tai jautienos skonio konservai, natūralios mėsos gali būti vos 10 %. Žinoma, daugiausia sužinosite skaitydami ingredientų sąrašą. Suprasti jį visą gali būti sunku. Svarbu prisiminti, kad įprastai tie ingredientai, kurių sudėtyje yra daugiausia, sąraše būna pirmieji. Tiesa, ingredientų sąrašas atskleidžia tik tai, kas įeina į gaminio sudėtį, bet nieko nepasako apie jų kokybę. Yra keletas sudedamųjų dalių, kurių šunų pašare derėtų vengti, mat jie gali kenkti gyvūno sveikatai. Atidžiai žiūrėkite, ar pasirinktame pašare nėra:

•  Melamino. Tai tam tikras plastifikatorius, į šunų pašarą dedamas siekiant sudaryti įspūdį, kad jame yra daugiau baltymų.

•  BHA (butilintas hidroksianizolas), BHT (butilintas hidroksitoluenas) ir etoksikvino (E324). Tai priedai, saugantys riebalus nuo oksidacijos, todėl produktas nepakeičia spalvos bei kitų savybių. Deja, didesni šių priedų kiekiai šunų organizmą veikia toksiškai.

•  Propileno glikolio (propylene glycol). Naudojamas siekiant išsaugoti pašaro drėgmę.

•  Karagenino (E407). Išskiriamas iš raudonųjų dumblių ir naudojamas kaip tirštiklis.

•  Dažai ir kukurūzų sirupas. Naudojami kaip dažikliai.

•  MSG (monosodium glutamate) - mononatrio glutamatas. Pasitelkiamas skoniui stiprinti.

Sausas pašaras ar konservai?

Abu variantai geri ir dažniausiai gyvūnų augintojai renkasi juos abu. Sausą pašarą gyvūnui galima palikti visai dienai, kad jis jo užkrimstų kada panorėjęs, o šlapią (konservus) duoti, kai esate namuose, mat toks greitai genda, jo palikti dubenėlyje ilgai negalima. Sauso pašaro sudėtyje yra apie 90 % sausų ingredientų ir apie 10 % vandens. Dėl to tokį produktą lengva sandėliuoti, jis ilgai negenda. Štai šlapias pašaras (konservai) genda greičiau, pradarytą būtina laikyti šaldytuve, dažniausiai jis brangesnis, bet dauguma gyvūnų jį mėgsta labiau. Todėl tai geras pasirinkimas, jei augintinis išrankus ėdesiui. Apskritai šlapiame ėdale yra daug tų pačių ingredientų kaip ir sausame, tačiau ne tais pačiais kiekiais. Konservuose daugiau šviežios mėsos, paukštienos, žuvies ir gyvūninių subproduktų.

Tinkamas dozavimas

Net pasirinkus labai kokybišką aukštos klasės pašarą, jis gali pridaryti daugiau žalos nei naudos, jeigu yra netinkamai dozuojamas. Todėl svarbu atidžiai perskaityti gamintojo nurodymus ir jo griežtai laikytis šeriant augintinį. Nutukimas – vis dažnėjanti problema ne tik tarp žmonių, bet ir tarp keturkojų bičiulių. Žinoma, atsižvelgiant į sveikatos būklę, kai kuriems šunims gali reikėti daugiau pašaro, nei nurodytas optimalus kiekis ant gaminio pakuotės. Tuomet reikiamą kiekį turėtumėte parinkti pasitarę su veterinaru.

Trumpi patarimai

•  Jeigu perkate nebandytą pašarą, verčiau imkite mažesnę pakuotę, net jeigu tai neapsimoka finansiškai. Gyvūnai ėdesiui irgi būna išrankūs, todėl naujas pašaras gali nepatikti, o gal netikti dėl tam tikrų priežasčių, pavyzdžiui, kuri nors sudedamoji dalis kels alergiją.

•  Vienu metu galima turėti 2–3 skirtingus pašarus. Geriausia – to paties gamintojo, tik skirtingų skonių. Kai kurie gyvūnai nemėgsta monotonijos kaip ir mes, žmonės, ir mėgaujasi turėdami progą ėsti įvairų ėdalą.

•  Jeigu norite išbandyti naują pašarą, netingėkite paieškoti atsiliepimų apie jį internete. Nors tai, kad vienam gyvūnui tam tikras produktas tiko, nereiškia, kad tiks ir jūsų keturkojui, visgi dauguma teigiamų ar neigiamų atsiliepimų gali padėti priimti galutinį sprendimą.

•  Kad ir kokį pašarą rinksitės, svarbu tinkamos jo laikymo sąlygos. Tik taip užtikrinsite, kad jis išlaikytų geriausias maistines savybes ir būtų saugus vartoti.

•  Jokiu būdu netaupykite augintinio sąskaita. Pirkdami pigų prastos kokybės pašarą rizikuojate gyvūno sveikata. Gydymas visomis prasmėmis atsieina brangiau nei kokybiškas pašaras.

Autorius Jūratė Survilė

Čiulba kaip paukštelis

Katės medžioja tykodamos grobį ir puola iš pasalų. Mėgsta stebėti aplinką iš saugios pozicijos. Štai kodėl ant palangių galima pamatyti tiek daug kačių. Tai jų ekranas, transliuojantis gamtą. Išvydusios netoliese pritūpusį paukštį pradeda skleisti keistus garsus ir drebinti apatinį žandikaulį. Vieni šeimininkai galvoja, kad tokiu būdu augintinė reiškia nusivylimą, jog negali pasiekti grobio. Kiti teigia, jog drąsina save puolimui. Pagal kitą teoriją, esą džiaugiasi. Naujausi laukinių gyvūnų tyrimai, atlikti Amazonės miškuose, atskleidė, kad kačių šeimos atstovai kartais imituoja grobio sukeliamą triukšmą. Laukinės ilgauodegės kopijuoja beždžionių riksmus, naminės katės bando pakartoti paukštelių čiulbėjimą. Šnekučiuodamosi nori privilioti auką arčiau.

Minko letenėlėmis

Katės dievina komfortą ir suka lizdą prieš miegą. Užšokusios ant šeimininko ar minkštų patalų, pirmiau paminko paviršių priekinėmis letenėlėmis (dažniausiai murkdamos, suskleisdamos ir įtraukdamos nagus, nutaisiusios buką žvilgsį lyg transe). Paskui susisuka į kamuoliuką ir užmiega. Daugeliui žmonių atrodo, jog minkydamos augintinės purena guolį. Iš tikrųjų šis veiksmas instinktyvus, būdingas ir laukinėms katėms. Gali būti, kad gyvūnai pažymi daiktus feromonais, kurie išsiskiria iš kojų pagalvėlių odos. Katės minko, jei vieta patinka ir planuoja užsibūti, nes pakvėpinusios guolį jaučiasi ramiau. Remiantis kita versija, minkymo instinktas išliko iš mažų dienų. Kačiukai, žįsdami patelę, masažuoja motinos papilvę priekinėmis letenėlėmis ir taip skatina pieno gamybą bei išskyrimą. Suaugusios katės elgiasi panašiai, kai nori nusiraminti ir pasijusti patogiai.

Murkia

Įdomu tai, kad katės dažniau murkia nei miauksi, o tarpusavio komunikacijai pasitelkia neverbalinius signalus. Tyrimai rodo, kad prijaukinti gyvūnai pradėjo skleisti daugiau garsų, kurie padeda bendrauti su žmogumi. Natūraliai suaugusios katės miauksi tik kačiukams, tačiau tarpusavyje „nesikalba“. Murkimas skirtas sau, o ne aplinkiniams. Katės burzgimo garsus ir vibraciją skleidžia, kai yra ramios, saugios, patenkintos ir atsipalaidavusios. Paradoksas, bet murkia, kai yra įsitempusios, neramios ir susinervinusios. Tai savotiška terapija, padedanti susidoroti su stresu. Reiškia, jog glostoma katė gali murkti dėl to, kad patinka, ir dėl to, kad kenčia. Murkimo metu susidaranti vibracija ramina net žmogų. Įrodyta, kad glostant ant kelių ar krūtinės murkiančią katę normalizuojasi širdies ritmas, kraujospūdis ir hormono kortizolio lygis.

Slepiasi mažose talpose

Internete apstu filmuotos medžiagos apie tai, kaip katės slepiasi ir įstinga dėžėse, stiklainiuose ir tuščiuose akvariumuose. Rainė įsirango virtuvės ar vonios kriauklėje, dubenyje, komodos stalčiuje ar po lova. Augintinei gali būti pasiūlyta daug patogių vietų miegoti, bet išsirinks mažą ir ankštą. Šis elgesys atspindi saugumo poreikį. Katės labai atsargios ir reaguoja į dirgiklius. Nemėgsta, jei kas nors trikdo miegą. Daugelis ilgauodegių renkasi vietas, apsaugotas sienele bent iš dviejų pusių, pavyzdžiui, įsitaiso pasnausti sofos kampe. Maža erdvė, tokia kaip dėžė, atrodo apsaugota maksimaliai iš visų pusių. Pastebėjus tokį gyvūno pomėgį, reikėtų suteikti jam pramogų ir retkarčiais pasiūlyti pasislėpti. Kartoninė dėžė – puikus laikinas namelis, kurio sienas galima padraskyti.

Atneša grobį

Katės, nors ir prijaukintos bei sočiai gyvenančios žmonių namuose, išsaugojo instinktą medžioti. Sugavusios paukštį, graužiką, driežą, neša grobį į saugią vietą, dažniausiai prie gimtojo slenksčio. Šis elgesys varo šeimininkus iš proto. Net jei (ne)gyva auka pateikiama kaip dovana, nepriimtina, jog augintinis, iš pažiūros meilus ir pūkuotas, žudo ne dėl alkio, o iš malonumo. Remiantis viena teorija, katės neša sumedžiotą grobį šeimininkams, nes moko juos išgyventi. Augintinės globoja šeimininkus ir rūpinasi lyg mažais kačiukais. Motina katė taip pat neša grobį į lizdą, moko mažylius, kad jie įgytų įgūdžių, kaip susirasti maisto. Dar viena teorija aiškina, kad gyvūnai nori pasirodyti naudingi ir sulaukti pagyrimo. Katės prijaukintos dėl praktinių priežasčių – naikino graužikus grūdų ir kito maisto sandėliuose. Iki šių dienų rainės neša grobį, kad įrodytų, jog nesėdi dykai.

Trinasi į žmogų

Gyvūnai pasižymi nepriklausomu charakteriu ir vertina vienatvę. Ateina pabendrauti tada, kada nori patys, o ne šeimininkas. Jei katė pasitinka žmogų iškelta uodega, pribėga, trinasi, glaustosi ir murkia, dar nereiškia, jog pasiilgo ir rodo meilę. Tai ne prieraišumo ženklas, ne prašymas paglostyti ar paimti ant rankų. Tai savanaudiškas poelgis, kuris reiškia, jog augintinis pažymi objektą ir jį tarsi pasisavina. Laukinėms ir naminėms katėms būdinga žymėti teritoriją savo kvapu. Ant galvos ties skruostais, lūpų kampučiais, ant kūno yra liaukučių, kurios išskiria sekretą. Trindamosi į daiktus ir žmones pažymi bei pareiškia gentainiams, jog šis objektas yra užimtas. Katės labiausiai mėgsta trintis į batus, pirkinių krepšius, darbinius rūbus, žemėtus šakniavaisius, kurie kvepia lauku. Niekada iš namų neišeinančios katės ženklina liaukų sekretu baldus. Norint, kad negadintų interjero nagais, svarbu įrengti specialų stovą-draskyklę.

Nesinaudoja kraiko dėžute

Katės – gyvūnai, kurie iš prigimties tvarkingi ir švarūs. Jei augintinė šlapinasi ar tuštinasi ne vietoje, nereiškia, jog yra įžeista, įskaudinta ir kerštauja. O tai plačiai paplitęs įsitikinimas. Nekastruoti katinai žymi teritoriją, t. y. namus, šlapimu, kad atbaidytų konkurentus ir priviliotų pateles. Augintinis gali pasišlapinti iš streso ir baimės. Dažnai žymi daiktus žmogaus, kuris išgąsdino ar nuskriaudė. Katės atsisako naudotis savo tualetu, jei kraikas suterštas, jo yra per mažai arba daug, netinka tipas (sušokantis, kristalinis ir pan.) ar vieta, kur stovi dėžutė. Žvelgiant iš žmogaus pozicijos, atrodo, jog bloga yra katė, kuri teršia. Visgi augintinė nori pasakyti, kad kraikas neatitinka jos standartų. Gyvūnas su malonumu naudotųsi dėžute, jei tik šeimininkas atsižvelgtų į jo poreikius. Jei katė iš viso nustoja šlapintis ir tuštintis, svarbu reaguoti, nes tai gali būti sunkių, gyvybei pavojingų ligų požymis.

Rodo pilvą

Dažnam pažįstamas scenarijus: katė patenkinta voliojasi ant nugaros, rodo pilvuką, bet vos tik žmogus ištiesia ranką norėdamas pakasyti, pašoka, kerta nagais ir net kanda. Tai natūrali gyvūno reakcija į savo saugumą. Atsižvelgiant į laukinio medžiotojo prigimtį, katės vengia atidengti pažeidžiamas vietas, kuriose yra gyvybiškai svarbūs organai. Jos saugo gerklę ir pilvą. Elgesys, kai katė voliojasi ant nugaros, rodo, jog gyvūnas visiškai pasitiki žmogumi, tačiau tokia kūno padėtis nereiškia kvietimo glostyti. Augintinė parodydama agresyvumą nustato ribas ir tarsi sako, kad šeimininkas gali tik žiūrėti, bet ne liesti. Žinoma, ši taisyklė tinka ne visoms katėms. Yra tokių, kurioms patinka pilvuko masažas. Elgesys priklauso nuo gyvūno ankstesnės patirties ir charakterio. Katės, kaip žmonės, gali būti ekstravertės ir introvertės.

Mėto daiktus

Dar viena kačių savybė, tapusi internetiniu pokštu, – pomėgis priekine letenėle nustumti daiktus nuo stalo, lentynos ir kitų paviršių. Tai gali būti tušinukas, teniso kamuoliukas, vaistų pakuotė, gėlės vazonas, telefonas, popierinių nosinių pakelis… Kates masina bet kokie lengvi daiktai. Yra daugybė teorijų, aiškinančių tokį elgesį. Vieni zoologai teigia, kad augintiniai nuobodžiauja, todėl linksminasi. Kiti sako, jog elgesys atkreipia žmonių dėmesį. Iš tikrųjų su kate galima žaisti, nes ji mes daiktą tiek kartų, kiek jis bus pakeltas ir pastatytas ant stalo. Ilgauodegės iš prigimties smalsios. Nors šunys tyrinėja aplinką per uoslę ir snukiu, katės naudojasi priekinėmis letenėlėmis. Jos taip pat reaguoja į rezultatą. Jei daiktas nukrenta ir nurieda, prabunda medžioklės instinktas. Augintinis pradeda persekioti judantį grobį. Katės moka žaisti savarankiškai, todėl sugalvoja pramogų.

Atsuka uodegą

Katė, rodanti savo išangę, yra mažiausiai žavus vaizdas, kurį tikisi pamatyti šeimininkas. Tačiau augintinės taip glumina labai dažnai ir pačiose netinkamiausiose situacijose. Katė gali pribėgti prie gulinčio žmogaus, pasiglaustyti, pamurkti, o paskui atsukti į veidą uodegą. Atrodo, gyvūnas parodė iniciatyvą, paprašė dėmesio ir švelnumo, tačiau vėliau, užuot išlaikęs akių kontaktą, nusisuko. Tai grubu ir nemandagu! Tik ne katėms. Jų pasaulį valdo kvapai. Gyvūnai pažįsta aplinką ir vienas kitą per kvapus. Augintinė, atsukdama žmogui išangę, parodo pasitikėjimą. Ji žino, kad nebus užpulta iš nugaros ir nereikia gintis. Aukštai iškelta uodega rodo taikius ketinimus ir pasveikinimą. O vėliau augintinė atsuka savo anusą siūlydama pratęsti artimą draugystę. Katės bendrauja su žmonėmis kaip su gentainiais.

Laksto be priežasties

Kačių elgesys gali būti neprognozuojamas. Vieną akimirką tyliai snaudžia savo guolyje, o kitą – lekia po namus kojomis neliesdama žemės. Skuodžia su tokia energija, lyg persekiotų nematomą grobį. Šeimininkai vadina dūkimo priepuolius apsėdimu ar pamišimu. Jis būdingas beveik visoms katėms, nepaisant amžiaus. Ilgauodegės – naktiniai gyvūnai, todėl sportuoja sutemus, kai miega žmonės. Manoma, kad augintiniai, ypač tie, kurie niekada neišeina į lauką, tokiu būdu atsikrato energijos pertekliaus, sukaupto dienos miego metu. Pagal kitą teoriją, gyvūnus kankina nuobodulys, todėl pradeda dūkti – dideliu greičiu šokinėja nuo baldų ant grindų ir atvirkščiai, lekia iš vieno kambario į kitą. Aktyvus seansas dažnai prasideda pasinaudojus kraiko dėžute. Ištuštėjus žarnynui ir šlapimo pūslei, katė pasijunta lengvesnė, energingesnė ir pasileidžia bėgti.

Autorius Jurgita Ramanauskienė

Morkos ir obuoliai – puikus šunų užkandis

Dalis žmonių vartojamų maisto produktų visiškai saugūs šunims. Vis dėlto net ir juos reikėtų normuoti ir pernelyg dažnai šiais skanėstais gyvūno nevaišinti. Šunys – visaėdžiai. Tad galima pasiūlyti tam tikrų vaisių ir daržovių. Labai naudingos morkos. Jų kramtymas pašalina dantų apnašas ir užtikrina geresnę snukučio higieną. Taip pat morkose gausu vitamino A, kuris naudingas šunų imuninei sistemai. Vitaminų A ir C šuo gaus iš obuolių. Be to, šiuose vaisiuose daug skaidulų, svarbių virškinimo sistemai. Tiesa, reikėtų prižiūrėti, kad neprisiėstų papuvusių obuolių. Juose susidaręs alkoholis gali gyvūną apnuodyti. Mažais kiekiais gali ėsti bananus, kurie stiprina kaulus. Puikiu skanėstu taps agurkas, tinkantis net antsvorio turintiems šunims. Galima pasiūlyti ir šparaginių pupelių, kurios aprūpina baltymais, mikroelementais, vitaminu K. Sudirgo šuns skrandis? Išvirkite baltų ryžių be druskos ir kitų priedų. Jei gyvūnas serga cukriniu diabetu, ryžių duoti itin mažai.

Mažomis porcijomis galima pasiūlyti pieno produktų: pieno, sūrio, jogurto be priedų. Tačiau jais nepiktnaudžiauti. Daugumos suaugusių šunų organizme nėra laktozę skaidančio fermento laktazės. Tad pieno produktų gausa gali sukelti virškinimo problemų, viduriavimą, vėmimą. Galima pavaišinti žuvimi be jokių priedų: tunu, lašiša, taip pat krevetėmis. Jose daug omega-3 riebalų rūgščių, naudingų šunų imuninei sistemai. Šios rūgštys pasižymi uždegimus slopinančiomis savybėmis, padedančiomis gerinti odos, kailio būklę, saugo sąnarius, gerina širdies sveikatą. Taip pat svarbios smegenų ir akių funkcijoms užtikrinti. Krevetėse yra B grupės vitaminų, kurie palaiko sveiką šuns virškinimo sistemą ir gerina kraujo cirkuliaciją. Tačiau svarbu gerai žuvį išvirti ar iškepti, kitaip augintinį galima užkrėsti parazitais. Dar tinka kepta ar virta vištiena, kalakutiena be priedų. Tokie baltymų gausūs skanėstai ypač tiks, jei sutriko šuns virškinimas. Galima augintiniui pasiūlyti ir termiškai apdorotos kiaulienos be jokių prieskonių. Tačiau porcija turi būti maža, nes šią mėsą sunku virškinti.

Šokoladas ir avokadai – šunų priešai

Ypač svarbu saugoti, kad nesugalvotų krimstelti avokado. Šie vaisiai turi cheminio junginio persino, kuris šunimis toksiškas ir gali sukelti stiprų vėmimą, viduriavimą. Neduoti ir vyšnių, persikų, slyvų – gali užspringti jų kauliukais. Be to, kauliukuose randama šunims nuodingos medžiagos cianido. Itin toksiški šunims serbentai, vynuogės, razinos. Net maži jų kiekiai gali sukelti inkstų nepakankamumą. Nepamiršti, kad šių uogų gali būti ir kituose produktuose. Tad šuniui nesiūlyti, tarkime, vaisių pyrago.

Tikriausiai žinote, kad tikras šunų priešas yra šokoladas. Jis turi medžiagų metilksantinų, kurios gyvūnams ypač nuodingos. Suėdęs šokolado gali vemti, pavojingai pagreitės širdies ritmas, tikėtini traukuliai, net gali nugaišti. Panašiai veikia ir kava bei kofeinas. Cinamonas sukelia vėmimą, pykinimą, viduriavimą augintiniui, o citrusiniai vaisiai pakenkia skrandžiui.

Nesiūlyti ir riešutų. Kai kurie jų keturkojams toksiški, o kitais gali paspringti. Šunims itin pavojingi svogūnai, jų laiškai, česnakai. Šie produktai gali sukelti vėmimą, viduriavimą, skrandžio skausmus, net sunaikinti raudonuosius kraujo kūnelius. Neduoti ir žalios mėsos, nes gali užsikrėsti parazitais ar bakterijomis. Žali kiaušiniai irgi netinka – gali būti užkrėsti salmonelėmis, be to, mažina baltymo biotino kiekį organizme. Tad gali būti pakenkta kailiui ir odai. Šunų sveikatai kenkia ir daug druskos bei cukraus turintis žmonių maistas.

Delikatesas katei – virta žuvis ir mėsa

Katėms, kaip ir šunims, galima pasiūlyti tam tikro žmonių maisto. Tačiau jis turėtų tapti itin retu skanėstu. Kitaip augintinė gali nutukti. Katės – plėšrūnės, tad galima pavaišinti vištiena, kalakutiena, jautiena ar kita mėsa, bet tik tinkamai išvirta / iškepta, be druskos ir papildomų priedų. Tinka ir žuvis: jūrų lydeka, menkė, otas, plekšnė, paltusas. Žuvis naudinga smegenims, regai, sąnariams. Kaip ir mėsa, žuvis turėtų būti termiškai apdorota, be prieskonių. Žalia mėsa ir žuvis gali būti apkrėstos parazitais. Tad nuo tokių vaišių užsikrės ligomis arba apsinuodys. Murklei patiks virtas kiaušinis be pagardų. Tai puikus geležies, baltymų ir aminorūgšties taurino šaltinis. Laukinės katės dažnai ieško paukščių lizduose esančių kiaušinių, kuriuos mielai suėda. Visgi naminei katei geriau žalio kiaušinio neduoti dėl salmoneliozės pavojaus. Taip pat nepamiršti, kad kai kurios katės kiaušiniams gali būti alergiškos. Tad iš pradžių šio produkto duokite labai mažai.

Nuostabiu skanėstu taps kefyras, gausus maistinių medžiagų ir probiotikų. Svarbiausia tai, kad jis turi mažai laktozės, kurios katės netoleruoja. Nors ir yra plėšrūnės, gali krimsti smulkintas daržoves: morkas, žirnius, kukurūzus, brokolius, šparagines pupeles, cukinijas, špinatus, moliūgus. Šie itin naudingi, nes turi skaidulų, kurios padeda, kai katės žarnyne prisikaupia kailio gumuliukų. Tinka ir smulkinti vaisiai bei uogos: obuoliai, bananai, mėlynės, melionai, arbūzai be sėklų. Skatina virškinimą, užtikrina sveiką ir blizgantį kailį. Jei murklę kamuoja skrandžio problemos, galima išvirti baltų ryžių be priedų. Štai avižų košė be pagardų aprūpins geležimi, skaidulomis ir baltymais. Tinka, jei turi odos problemų.

Murklės racionas – be pieno ir vynuogių

Kaip ir šunims, negalima šokolado bei kofeino turinčių produktų. Juose esančios medžiagos murklėms itin nuodingos. Jei auginate katę, tikriausiai pastebėjote, kad ji nemėgsta citrusinių vaisių kvapo. Geriau tokių skanėstų ir nesiūlyti. Citrusai gali sukelti intensyvų vėmimą, viduriavimą, pakenkti skrandžiui. Murklės dažnai lepinamos saldžiu pieneliu. Tačiau dauguma kačių netoleruoja laktozės, todėl negali tinkamai suvirškinti pieno, sūrio, jogurto. Šių vaišių verčiau nesiūlyti. Tačiau galima duoti šiek tiek kefyro ar pasitarti su veterinaru dėl laktozės neturinčio pieno. Kaip ir šunims, katėms kenkia vynuogės bei razinos, galinčios pažeisti kepenis. Neduoti ir riešutų, kuriais gali užspringti. Ypač pavojingos makadamijos.

Termiškai apdoroti mėsa, žuvis ir kiaušiniai – puikus skanėstas. Tačiau žalių šių produktų neduoti. Ji nuo jų gali užsikrėsti įvairiomis ligomis. Be to, žali kiaušiniai pakenks kailiukui ir odai, nes mažina biotino kiekį organizme. Jokiu būdu neduoti svogūnų, jų laiškų ir česnakų. Šios daržovės pakenks virškinimo traktui, sukels anemiją. Kenksmingi ir avokadai, turintys toksiško elemento persino. Be galo kenkia žalia mielinė tešla. Ji – tikras peilis skrandžiui. Visgi retai galima pavaišinti tinkamai iškepta duona be mielių ir glitimo. Tačiau tai nėra katei tinkamas ėdalas. Be abejo, siūlant bet kokį skanėstą būtina įsitikinti, ar nepridėta druskos, cukraus, prieskonių.

Žiurkėnams – jokio sūrio

Žiurkėnai šiandien populiarūs ne tik tarp vaikų, bet ir suaugusiųjų. Tad jų šėrimas tampa vis aktualesniu klausimu. Žiurkėnų racioną turėtų sudaryti specialūs sėklų ir grūdų mišiniai, tam tikri vaisiai ir daržovės. Žmonių maisto duoti kuo mažiau. Vaisius ir daržoves patariama susmulkinti mažais gabaliukais, kad žiurkėnui būtų patogu graužti. Puikiai tiks obuoliai be sėklų, bananai, mėlynės, brokoliai, morkos, žiediniai kopūstai, agurkai, vynuogės, lapiniai kopūstai, žirniai, virtos įprastos ir saldžiosios bulvės, braškės, moliūgai ir jų sėklos, saulėgrąžų sėklos, virti rudieji ryžiai. Šiuose produktuose gausu vitaminų ir mineralinių medžiagų, kurios svarbios žiurkėnų sveikatai. Galima retkarčiais duoti ir mažą gabalėlį visų grūdo dalių duonos. Tačiau nepamiršti, kad ji turi daug kalorijų, tad dažnai duodant gali nutukti.

Netinka obuolių sėklos, nevirtos pupelės ir bulvės, migdolai, citrusiniai vaisiai, svogūnai ir česnakai, nevirti rabarbarai ir jų lapai. Rabarbaruose per daug rūgšties, kuri kenksminga graužikams. Netiks ir šokoladas, produktai su druska ir cukrumi. Saugoti augintinį nuo vaisių kauliukų. Juose esančios rūgštys pavojingos žiurkėnų sveikatai. Taip pat negalima duoti jokio sūraus, saldaus, aštraus, riebaus ar rūkyto maisto. Tad mėgstamu žiurkėnų skanėstu laikomas sūris jokiu būdu netinka – jis graužikams per riebus ir sūrus. Neduoti ir jokių pieno produktų, nes gali nutukti. Taip pat nesiūlyti šviesiai žalių salotų lapų – gali lemti gausų viduriavimą.

Autorius Gintarė Vasiliauskaitė

Amžėjimo pasekmės

Visi gyvi organizmai sensta. Prasideda negrįžtami procesai, ląstelės nyksta, neatsinaujina, audiniai atrofuojasi. Tai ypač paveikia smegenų dalis, atsakingas už mokymąsi ir atmintį (smegenų žievę) bei judesių koordinaciją (smegenėles). Vyresniems šunims atsiranda pokyčių, kurie lemia sąmoningumą, aplinkos suvokimą ir reakciją į dirgiklius. Vystosi senatvinė demencija, panaši į Alzheimerio ligą, kuri pasireiškia neurologinėmis ir elgesio problemomis.

Naujas Teksaso universiteto (JAV) veterinarijos gydytojų tyrimas atskleidė, jog vyresniems nei 10 metų šunims demencijos rizika padidėja 52 % su kiekvienais gyvenimo metais. Ištyrus 15 000 gana jaunų keturkojų, apie 1 % nustatyti kognityvinių funkcijų sutrikimai. Tai reiškia, kad problema išsivysto vis anksčiau, tikėtina, jog dėl aplinkos taršos ir toksinų kaupimosi organizme. Senatvine demencija serga 28 % 11–12 m. ir 68 % 15–16 m. keturkojų. Beveik visiems šunims, vyresniems nei 16 m., būdingas nors vienas požymis iš penkių.

Tikslios priežastys nėra žinomos, tačiau manoma, kad gyvūnams kognityvinės funkcijos sutrinka dėl neuromediatoriaus dopamino trūkumo, atminties problemų kyla neuronuose kaupiantis baltymams (beta amiloidui), kurie sutrikdo nervinių impulsų sklidimą. Pastebėta, kad problema dažnesnė šunims, kurie gyvena sėsliai, monotoniškai ir nuobodžiai, pavyzdžiui, voljere, prie būdos, uždaryti bute, prieglaudoje, taip pat sergantiems epilepsija.

 Tarsi svetimas šuo

Senatvinė demencija pasireiškia visiems šunims, nepaisant veislės ir lyties. Tačiau, statistikos duomenimis, ji dažniau pastebima nedidelio dydžio veisliniams keturkojams. Būklė tendencingai blogėja. Tai reiškia, kad ligos pradžioje negalavimai būna nežymūs, senstant – sunkėja. Gyvūnas gali pasikeisti taip stipriai, kad šeimininkams susidaro jausmas, jog namuose augina svetimą šunį.

Sumišimas ir dezorientacija. Sutrinka aplinkos suvokimas per regą, uoslę, klausą ir kitus pojūčius. Namuose šuo elgiasi lyg nepažįstamoje aplinkoje, pavyzdžiui, nežino, pro kurias duris išeiti į lauką, kur stovi dubenėliai su ėdalu, eidamas atsitrenkia į baldus. Elgiasi neįprastai, pavyzdžiui, ilgai guli nusisukęs į kampą, stovi ir tuščiu žvilgsniu stebi sieną. Sunkiai orientuojasi gatvėje ar parke, savo vietovėje, kur dažnai lankosi. Vedamas už pavadėlio blaškosi ir tempia šeimininką. Iš pradžių sumišimo periodai pasireiškia protarpiais, tarsi smegenis apgaubtų migla. Vėliau gyvūno atmintis sugrįžta, elgiasi įprastai. Kuo toliau, tuo labiau senas šuo tampa užmaršesnis. Dezorientacija pasireiškia visur.

Nelaimingi atsitikimai. Demencija pasireiškia ir tuo, kad augintinis pradeda šlapintis bei tuštintis namuose, nors buvo išmokytas gamtinius reikalus atlikti lauke, galėjo pakentėti ir neteršė patalpose. Elgesys pasikeičia ne tik dėl atminties sutrikimų. Susilpnėja nerviniai ryšiai tarp smegenų ir organų, todėl šuo silpniau kontroliuoja šlapinimąsi ir tuštinimąsi. Kartais senus keturkojus reikia iš naujo mokyti švaros įgūdžių, tačiau kantrybės reikia daug daugiau.

Nerimas. Sumišimas ir dezorientacija lemia nerimą. Kai šuo paliekamas namuose vienas, jis panikuoja, inkščia, loja, dreba. Pakinta charakteris, pavyzdžiui, tampa bailus arba atvirkščiai – agresyvus; lipšnus, prieraišus, priklausomas arba atvirkščiai – atsiribojęs, asketiškas, vienišas. Sutrikus aplinkos suvokimui, gyvūnas reaguoja į menamus priešus, loja be priežasties. Greitai sudirgsta ir netenka kantrybės. Netoleruoja nepažįstamų dalykų (svečių, vaikų, kitų šunų, kelionių automobiliu, fejerverkų), sunkiai tveria įprastos dienotvarkės pokyčius.

Mieguistumas. Dėl demencijos sutrinka normalus cirkadinis ritmas. Pasikeičia įprasta miego rutina. Senas šuo gali miegoti kiaurą dieną, tačiau būdrauti naktį. Dažniausiai su amžiumi keturkojai apskritai miega daugiau, todėl juda mažiau. Vis sunkiau atsikelia iš guolio. Padidėja nutukimo rizika, nors dažnai senyvi augintiniai praranda apetitą (anoreksija) ir susidomėjimą pašaru ne tik dėl prastesnio aplinkos suvokimo, bet ir dėl dantų problemų. Kai kurie seni keturkojai nustoja rūpintis kūno švara, kitiems pasireiškia obsesinis kompulsinis sindromas, tad be saiko laižo kailį, kol odoje atsiveria žaizdų.

Temperamento pokyčiai. Kognityvinės disfunkcijos simptomai gali būti asmenybės ar temperamento pasikeitimas, nenoras žaisti ir apatija, sumažėjęs bendravimas su žmonėmis. Gyvūnas palaipsniui izoliuojasi nuo aplinkos: nesidomi tuo, kas vyksta namuose, nors anksčiau rūpėjo bet koks šurmulys ir įvykiai, atsisako žaisti, neatbėga kviečiamas, nereaguoja į komandas, kurias anksčiau žinojo. Kuo vyresnis šuo, tuo labiau vertina ramybę ir vienatvę. Kita vertus, gali būti periodai, kai gyvūnas be tikslo slampinėja, klajoja vienoda trajektorija, pavyzdžiui, palei sieną, aplink stalą.

Gretutinės ligos. Pastebėjus elgesio pokyčius, reikėtų parodyti augintinį veterinarijos gydytojui. Seniems keturkojams būdingos ir kitos sveikatos problemos, pavyzdžiui, aklumas, kurtumas, artritas (sąnarių uždegimas) ir lėtinis skausmas, inkstų ligos bei šlapimo nelaikymas, onkologiniai susirgimai. Vienos jų nepagydomos ir susijusios su amžėjimu, kitas galima sėkmingai įveikti laikantis veterinaro rekomendacijų.

Pagalba augintiniui

Nors demencijos priežastys nėra visiškai žinomos, simptomus galima valdyti pasitelkus vaistus, papildus, mankštą. Veterinarijos gydytojas gali skirti medikamentų, kurie pailgina dopamino aktyvumą smegenyse, todėl atsikuria kognityvinės funkcijos.

Daugeliui vyresnių šunų reikalinga pastovi ir griežta dienotvarkė, rami (be triukšmo, nepažįstamų žmonių, ypač vaikų) aplinka. Reikėtų vengti perstatinėti baldus, garsiai leisti muziką. Kai kuriuos šunis itin ramina klasikiniai instrumentiniai garsai bei aromaterapija. Svarbu, kad gyvūnas reguliariai išeitų į lauką, gautų saulės spindulių. Fizinis aktyvumas padeda įveikti nerimą, sureguliuoja miego ritmą. Poilsio kokybę gerina paminkštinti, ortopediniai guoliai. Jei gyvūnas nesiorientuoja tamsoje, naktį reikėtų palikti blausią lempelę.

Dėl tuštinimosi ir šlapinimosi problemų vertėtų vesti į lauką dažniau, pavyzdžiui, iki 6 kartų per parą. Tokį planą įgyvendinti sunkiau, jei šeimininkai gyvena daugiaaukščiame name be lifto. Seni šunys dažnai kenčia sąnarių skausmus, todėl lipimas laiptais – nemenkas iššūkis. Gyvūnas gali atsisakyti eiti laukan.

Moksliniai tyrimai rodo, kad šunų demencijos profilaktikai ir simptomams lengvinti tinka omega-3 riebalų rūgštys, vidutinės grandinės trigliceridai, antioksidantai, B grupės vitaminai, aminorūgštys, melatoninas. Dėl papildų šėrimo reikėtų pasitarti su veterinarijos gydytoju, tačiau daugelis biologiškai aktyvių medžiagų pagerina kognityvines funkcijas ir gyvūno gyvenimo kokybę. Taip pat apstu firmų, gaminančių ėdalą šunims, kurios pristato specializuotus produktus, gerinančius smegenų darbą (atmintį, mokymąsi ir pan.).

Tinkamai rūpinantis augintiniu, galima padėti jam išlikti sveikam, gyvybingam ir laimingam dar ilgą laiką.

 Ar galima išvengti?

Liūdna tikrovė tokia, jog demencija progresuoja ir šuo negali pasveikti. Simptomai dažniausiai pasireiškia vyresniame amžiuje ir yra natūrali amžėjimo pasekmė. Norint, kad augintinis kuo vėliau pasentų, svarbu užtikrinti tinkamą šėrimą, optimalią fizinę ir psichinę stimuliaciją. Kuo didesnis šuns protinis užimtumas, nuo vėliau pasireikš demencija.

Psichiką lavina dresūra. Verta mokyti ne tik komandų, bet ir įvairių triukų, nors jie neturi praktinės naudos. Labai naudingi protines funkcijas stimuliuojantys žaidimai, kai turi rasti paslėptą skanėstą. Jų galima įsigyti gyvūnų prekių parduotuvėse arba pasigaminti patiems. Galvosūkiai žadina natūralius instinktus orientuotis uosle ir medžioti grobį. Psichikai naudingas bendravimas su žmonėmis ir kitais draugiškais šunimis. Socializuoti keturkojai sensta lėčiau palyginti su tais, kurie visą amžių gyvena tame pačiame kieme.

Svarbu šerti aukštos kokybės ėdalu be cheminių priedų bei tinkamai mankštinti. Vienoms veislėms reikia didelio fizinio krūvio, kitos pasitenkina keliais 30 min. trukmės pasivaikščiojimais per dieną. Aktyvumo intensyvumas priklauso nuo amžiaus, sveikatos būklės ir individualaus temperamento. Kai kurioms veislėms, pavyzdžiui, aviganiams, borderkoliams, pudeliams, terjerams, reikia didelės psichinės ir fizinės stimuliacijos. Didelė klaida mažus dekoratyvinius keturkojus (Pomeranijos špicus, Jorkšyro terjerus, čihuahua) sužmoginti, elgtis lyg su žaislais, aksesuarais. Dėl nuobodaus gyvenimo ir nepatenkintų šuniškų poreikių tokie gyvūnai sensta greičiau.

Autorius Jurgita Ramanauskienė

Rutiną keisti pamažu

Gimus kūdikėliui namuose džiaugiasi visi, išskyrus numylėtinį augintinį. Šeimininkai neretai pastebi, kad pagausėjus šeimai gyvūnas nustoja ėsti, tampa vangus. O juk taip norisi, kad jis priimtų mažylį, jį gintų ir saugotų. Pasak ekspertų, siekiant, kad gyvūnas teigiamai reaguotų į kūdikį, jį reikia tinkamai paruošti. Juk parsivežus vaikelį namo, augintinis susidurs su gausybe naujų kvapų, garsų ir vaizdų. O tai savaime kelia stresą. Be to, kūdikio atsiradimas kardinaliai pakeis šeimos gyvenimo ritmą. Žinoma, šie pokyčiai palies ir augintinį, sukeldami dar daugiau streso. Gyvūnas taip pat nuo šiol sulauks mažiau rūpesčio ir dėmesio. Tad gali imti kūdikėlį asocijuoti su neigiamomis patirtimis. Todėl svarbu augintinį paruošti pokyčiams ir nedaryti kelių klaidų.

Viena tokių klaidų – augintiniui skirti daugiau dėmesio prieš vaikeliui gimstant. Šeimininkai taip elgiasi siekdami gyvūną pamaloninti, kol nepaskendo vaiko priežiūros rūpesčiuose. Tačiau prie dėmesio katė ar šuo greitai pripras. O tada gims kūdikėlis ir dėmesio gyvūnui drastiškai sumažės. Šis ims jausti didžiulį stresą. Verčiau iš anksto apgalvokite, kiek dėmesio augintiniui galėsite skirti šeimai pagausėjus? Kaip keisis augintinio dienotvarkė – kada galėsite išvesti pasivaikščioti, pašerti, su juo pažaisti? Šiuos rutinos pokyčius pamažu įgyvendinkite gerokai iki kūdikėlio gimimo. Tada mažylio atsiradimas namuose gyvūnui neims asocijuotis su neigiamomis patirtimis.

Katės – tikros kasdienių įpročių vergės. Todėl augindami murklę ypač venkite drastiškų pokyčių. Besilaukiant vaikelio, katę prie naujos rutinos ir naujų taisyklių pratinkite pamažu, kad jai būtų kuo mažiau streso. Pavyzdžiui, jei mažyliui gimus ją imsite šerti kitu metu, šią taisyklę įveskite kuo anksčiau. O gal ją šukuos ir jos dėžutę keis kitas šeimos narys? Tegul jis tai pradeda daryti jau dabar. Turite katei padėti prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo. Tik tada galite tikėtis, kad ilgainiui ji su mažyliu taps geriausiais draugais. Ekspertai pataria gerokai iki vaiko gimimo leisti katei susipažinti su vaikiška lovele, drabužėliais, vystymo staliuku. Tegul murklė viską apžiūri ir apuosto. Galite jai duoti skanukų, kad sukeltumėte teigiamų asociacijų. Kai augintinė viską smalsiai apžiūrės, kūdikio kraitelį uždenkite. Kitaip gali sumanyti nusnausti ant kūdikiui skirtų daiktų. Svarbu katę paruošti ir vaikučio verksmui. Reguliariai namuose tyliai užleiskite verkiančio mažylio įrašą. Pamažu garsą vis didinkite. Taip pat galite supažindinti augintinę su vaikiško losjono ar kitais panašiais kvapais. Pavyzdžiui, losjonu pasitepkite rankas ir pažaiskite su kate. Jei kūdikėlis jau gimė, bet dar yra ligoninėje, verta augintinei duoti pauostyti antklodėlę iš gimdymo namų.

Išmokyti šunį naujų komandų

Jei auginate šunį, prieš gimstant kūdikėliui vertėtų jį išmokyti naujų komandų. Dažnai klaidingai manoma, kad šuo savaime pripras prie vaikelio. Protingiau augintinį pamažu ruošti šeimos pagausėjimui. Pavyzdžiui, verta šunį išmokyti komandos ,,Pasitrauk“. Prireikus, ji padės gyvūną lengviau patraukti nuo kūdikio nei šauksmai. Jos išmokysite ištardami komandą ir tolyn numesdami skanėstą. Komandos mokant reguliariai, šuo išmoks greitai reaguoti į ją. Kaip žinia, maži vaikai dažnai griebia šunims už kailio, ausų ar uodegos, nes kitaip bendrauti dar nemoka. Tad verta iš anksto mokyti augintinį į tokį elgesį nereaguoti. Treniruočių metu švelniai šunį sugriebkite už kailio ar ausies, galite pabadyti pirštu. Sykiu džiugiu balsu ištarkite ,,O kas čia buvo?“ ir duokite jam skanėstą. Reguliariai treniruojantis, augintinis išmoks į tokį elgesį reaguoti ramiai. Žinoma, paaugusį vaikelį mokykite pagarbiai elgtis su gyvūnais. Svarbu ir tai, kad kai kurie šunys niekada nėra matę ropojančio žmogaus. Tad šliaužiojantis mažylis gali išprovokuoti neigiamą augintinio reakciją. Gera idėja – gerokai prieš kūdikėliui atkeliaujant paropoti namuose patiems. Paglostykite nustebusį šunį, duokite jam skanėstą. Augintinis galiausiai įpras prie smagaus naujo žaidimo ir ramiai reaguos į vaikelį.

Kūdikiui jau gimus, galima šuniui iš pradžių duoti apuostyti jo antklodėlę. Tačiau to neužtenka. Nesitikėkite, kad parvykus namo su vaikeliu, šuo į jį ramiai reaguos vien dėl to, kad prieš tai uostė antklodę. Reikėtų augintinį tinkamai pasveikinti. Iš pradžių į vidų gali užeiti mama, kuri pasisveikins su augintiniu, jį paglostys. Tėtis su kūdikiu trumpai palaukia už durų. Tada trumpai už durų su mažyliu pasilieka mama, kol tėtis pašnekins šunį. Toks pasisveikinimas padės gyvūnui suprasti, kad viskas yra gerai. Tuomet galima į namus įnešti ir kūdikį, su juo atsargiai supažindinti šunį. Pasak ekspertų, svarbu nelaukti, kol kūdikis užmigs, kad pažaistumėte su augintiniu. Kitaip šuo supras, kad jį ignoruosite, kol vaikas nemiega. Tai gali augintinį nuteikti prieš mažylį. Paaugusiam vaikeliui verta įrengti aptvarėlį ir šunį išmokyti, kad jame esančių daiktų liesti negalima. Atžalą taip pat mokykite neatiminėti iš šuns žaislų, netampyti už uodegos.

Ką rinktis šeimoms su vaikais?

Augintinio dar neturite, bet norėtumėte tokio, kuris sutars su mažais vaikais? Yra nemažai šunų ir kačių veislių, kurių atstovai puikiai tinka šeimoms su mažyliais. Svajojantiems apie šuniuką rekomenduojamiauksaplaukiai retriveriai. Šie ne tik gražūs, bet irprotingi, ištikimi, be to, pasižymi didele kantrybe. Todėl retriverių neerzina maži vaikai, jų keliamas triukšmas ir nuolatiniai bandymai pačiupinėti ar griebti už uodegos. Šie šunys žaismingi ir socialūs, tad reikia daug dėmesio, aktyvių veiklų. Judrius vaikus auginančioms šeimoms tai gali būti didelis privalumas. Kita vertus, jei auksaspalviams retriveriams neužtikrinsite pakankamo fizinio aktyvumo, jie gali pasidaryti agresyvūs. Tad prieš įsigydami tokį šuniuką pasvarstykite apie šeimos gyvenimo būdą. Ar judriam šuniui jis tinkamas?

Jei norisi ne tokio aktyvaus šuns, puikiu pasirinkimu taps ramaus charakterio buldogai. Jie nėra aktyvūs, bet draugiški ir puikiai sutariantys su vaikais bei kitais gyvūnais. Neretai klaidingai manoma, kad buldogai agresyvūs, bet tai – tik mitas. Visai be reikalo agresyviais laikomi ir bulterjerai. Šios veislės atstovai – itin švelnaus būdo. Jie prisiriša, gina ir saugo vaikus. Šie šunys buvo išvesti kaip mieli ir draugiški mažųjų kompanionai. Tačiau ilgainiui dėl agresyvios išvaizdos buvo prilipdyta vaikams netinkamų šunų etiketė. Šeimoms rekomenduojami ir ramiu temperamentu pasižymintys gražieji bigliai. Pagal kilmę, auginti kaip medžiokliniai šunys, todėl nepavargsta nuo aktyvių žaidimų ir yra geriausi vaikų draugai. Sykiu, net žaidimo įkarštyje, išlaiko ramybę ir nekelia grėsmės.

Įnoringosioms katėms vaikai dažniausiai atrodo pernelyg judrūs ir triukšmingi. Tačiau tam tikrų veislių atstovėms mažųjų draugija kaip tik labai patinka. Pavyzdžiui, skudurinukei. Šios veislės katės ne veltui vadinamos skudurinėmis lėlėmis. Jos labai ramaus būdo, puikiai sutaria su vaikais ir kitais gyvūnais. Visiškai nesipriešina imama ant rankų, mėgsta būti nešiojama, glostoma, myluojama – kaip tikra lėlė. Vienintelis minusas – yra patiklios ir meilios. Tad nemaža tikimybė, kad jas paimti ant rankų ir tiesiog nusinešti galės net svetimas žmogus. Todėl tokią katę į lauką galima išleisti tik su priežiūra. Šeimoms puikiai tiks ir Amerikos trumpaplaukė katė – labai švelni ir draugiška. Mėgsta judrius žaidimus, puikiai sutaria su kitomis katėmis, šunimis, vaikais. O egzotikos gerbėjams patiks Meino meškėnas. Tai stambiausia naminių kačių veislė. Patinai gali sverti net iki 12 kg. Nepaisant dydžio, labai švelnios, neaikštingos, mėgstančios draugiją. Patinka glostymas, glamonės, šukavimas. Galbūt dėl savo dydžio Meino meškėnai visai nebijo vaikų ir leidžiasi jų imami ant rankų.

Kas yra BARF mityba?

Teigiama, jog BARF mitybos kilmė siekia 1993 metus, vienam australų veterinarui pasiūlius suaugusius šunis šerti neapdorotu maistu: mėsa, daržovėmis, grūdais. Toks mitybos principas jau anuomet buvo pavadintas BARF (angl. Bones and Raw Food).

Kas sudaro BARF mitybą?

Galimi keli variantai:

• 50 proc. mėsa ir 50 proc. kaulai;
• 60–80 proc. mėsingi kaulai ir likusioji dalis – daržovės, vaisiai, subproduktai, kiaušiniai, grūdai, pieno produktai.

Šį mitybos principą atitinkantis BARF maistas šunims yra ir specializuotose parduotuvėse. Įsigijus kokybiško ėdalo nereikės sukti galvos ir skaičiuoti, kokią dalį mėsos, kaulų ar kitų produktų šuniui duoti. Taip pat bus lengvai užtikrinti, kad su ėdalu šuo gautų reikiamus vitaminų ir kitų vertingų medžiagų kiekius.

Kuo naudinga BARF mityba?

BARF ėdalas yra maksimaliai natūralus, todėl jo sudėtyje nebus jokių kenksmingų priedų. Dėl didesnio riebalų kiekio maiste pastebėsite, jog keturkojo oda sveikesnė, o kailis kur kas gražesnis. Įsigiję aukštos kokybės ėdalą užtikrinsite, kad šuns organizmas bus aprūpintas reikalingomis vertingomis medžiagomis.

Jaukus miegas

Jei ryte atsibundate įkišę nosį į gauruotą kailį, jausdami ant odos drėgną ir šiurkštų liežuvį, inkštimą ar murkimą, akivaizdu, jog jūsų lova plati ir glaudžia ne vieną po dienos įvykių išvargusią būtybę. Įsileidžiate į miegamąjį šunį ar katę? Nesate išimtis. Pagal Mėjaus klinikoje (JAV) atliktą tyrimą, apie pusė naminių gyvūnėlių savininkų miega su keturkojais bičiuliais vienoje lovoje. Mat nori maksimaliai daug laiko praleisti su augintiniais (ypač turint užimtą darbo grafiką), todėl išnaudoja net tamsųjį paros laiką.

Tačiau ne visi jaučiasi patogiai, pasikvietę prigulti į patalus augintinį. Diskusija, ar verta dalytis bendra asmenine erdve, ar gyvūnas turi miegoti savo guolyje, verda ir kunkuliuoja beveik kiekvienoje šeimoje. Šiam sprendimui gali paprieštarauti antroji pusė, nesutinkanti, jog tarp poros įsiterptų gauruota uodegėlė. Dresuotojai pataria aiškiai apriboti zonas, neleisti augintiniui eiti į miegamąjį ir lipti į lovą. Medikai perspėja apie grėsmę užsikrėsti gyvūnų platinamomis ligomis.

Išsiaiškinkime tiesą, ar miegoti su augintiniu kenksminga sveikatai.

Tyko ligos

Lojantys ir murkiantys bičiuliai gali perduoti kai kurias pavojingas bakterijas. Iš 250 susirgimų, kuriais žmogus gali užsikrėsti nuo gyvūnų, 100 susiję su naminiais augintiniais. Žinome, jog paglosčius ir pabendravus su šuniu, kate ar žiurkėnu, kaskart prieš valgį būtina plauti rankas. Ar visada laikotės šio patarimo? Miegant vienoje lovoje prisilietimas glaudesnis ir ilgesnis.

Jei augintinis palaižys odos įdrėskimą ar žaizdelę, galite užsikrėsti Pasteurella multocida infekcija. Ši bakterija sukelia odos uždegimą, kuris pasireiškia tyniu, raudoniu, skausmu. Didesnis pavojus sveikatai kyla sumažėjus imuniteto funkcijoms, pavyzdžiui, po vėžio gydymo, vartojant imunosupresantus.

Nors augintinio lyžtelėjimas – prieraišumo ir ištikimybės ženklas, gyvūnas gali perduoti auksinį stafilokoką (Staphylococcus aureus), dar žinomą kaip MRSA. Bakterijų padermė itin atspari antibiotikams ir gali sukelti gilius odos pūlinius.

Dar vienas parazitas, kurį kaip neprašytą dovaną gali gauti šeimininkas, yra kačių platinama Toxoplasma gondii. Tyrimai atskleidžia, kad šis sukėlėjas randamas 11 % asmenų, vyresnių nei 6 m. amžiaus, bet nesukelia simptomų. Prasidėjus infekcijai pasireiškia karščiavimas, šaltkrėtis, galvos skausmas ir kiti neurologiniai sutrikimai. Nusilpus imunitetui didėja komplikacijų rizika. Apsikrėtimas ypač pavojingas nėščioms moterims, nes parazitas gali paveikti vaisių gimdoje ir lemti apsigimimus.

Norint išvengti bakterijų mainų iš mylimo augintinio, rekomenduojama tinkamai plauti rankas. Taip pat neleisti, kad šuo ar katė laižytų pažeistą odą. Svarbu profilaktiškai duoti gyvūnams vaistų nuo kirmėlių ir blusų.

Problemos dėl alergijos

Nesvarbu, kaip stipriai esate prisirišę prie gyvūno, jei esate alergiški šuniui ar katei, nebus patogu miegoti vienoje lovoje.

Kai kada žmonėms pavyksta suderinti jautrumą alergenams ir naminius gyvūnėlius, pavyzdžiui, laikantis atstumo (šukuoja, tvarko kraiko dėžutę, šeria kiti asmenys). Svarbu plauti rankas kiekvieną kartą paglosčius kailį. Namuose rekomenduojama sumažinti tekstilės, ant kurių kaupiasi alergenai, kiekį: atsisakyti kilimų, užuolaidų, rinktis oda, o ne gobelenu aptrauktus baldus. Padeda reguliarus namų siurbimas ir specialūs oro filtrai. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad naminiai augintiniai vaikystėje gali sumažinti alergijos riziką, nes organizmas palaipsniui pripranta ir pradeda toleruoti medžiagas, kurios anksčiau dirgino. Tačiau amerikiečių specialistai griežtai nerekomenduoja leisti miegoti su gyvūnais jaunesniems nei 6-erių vaikams.

Miegant su šunimi ar kate neįmanoma išvengti pleiskanų, plaukų ir seilių. Tai didžiulė problema. Alergenai ne tik sklando ore, bet ir nusėda ant pagalvės, čiužinio, tekstilės. Naktį gali paūmėti tie simptomai, kurie nevargina dieną. Čiaudėjimas, užgulusi ir varvanti nosis, kosulys nepadės užmigti. Ryte pasireikš akių raudonis, ašarojimas, veido tynis. Sunkiais atvejais išsivysto odos reakcijų. Prasta miego kokybė atsiliepia budrumui ir darbingumui.

Jei vienas partneris nori, kad gyvūnas miegotų vienoje lovoje, reikėtų pasikalbėti, kokį poveikį tai turės kito žmogaus sveikatos būklei.

Nepatogumai lovoje

Alergija nėra vienintelė priežastis, kodėl šeimininkai negalės sudėti bluosto, kol augintinis palaimingai sapnuose vaikys drugelius.

Mėjaus klinikos tyrime nustatyta, kad miego kokybė ir efektyvumas sumažėja, jei žmogus dalinasi lova su šunimi. Rezultatai priklauso nuo gyvūno dydžio, miego pozos ir šeimininko jautrumo garsams. Keblumų daugiau, jei šalia parpia stambus šuo, jis miega ne gale kojų, o rangosi po antklode ar ant pagalvės. Kai kurių veislių atstovai, pavyzdžiui, buldogai, dėl specifinės kaukolės anatomijos ir trumpo snukio garsiai knarkia. Nekalbant apie tai, jog kai kurie šunys loja dėl menkiausio krepštelėjimo lauke. Jei keturkojis sargauja, šeimininkui – nemiga.

Kitas amerikiečių tyrimas atskleidė, jog miegoti su šunimi geriau nei su kate ar partneriu. Kai kurie murkiantys augintiniai būna nakties gyvūnai, todėl aktyviausi tamsiuoju paros metu. Apklausus beveik 1000 moterų nustatyta, kad šunys trukdo mažiau, suteikia komforto ir saugumo. Teigiamai atsiliepė asmenys, kurie bijo vienatvės ir tamsos. Augintinis lovoje garantuoja draugiją ir bendravimą iki užmigimo ir iškart prabudus. Šunį į miegamąjį pasišaukia tie, kuriems šąla galūnės. Gyvūnas sušildo patalus ir šeimininkui pasiseka užmigti greičiau.

Miegas su augintiniu turi teigiamą psichologinį poveikį. Žurnale „Sleep Health“ paskelbtoje apžvalgoje rašoma, kad šiltas kūnas lovoje (nesvarbu, ar partneris, vaikas, augintinis) gerina poilsio kokybę. 41 % respondentų sako, jog miega geriau šalia kito gyvo organizmo. Greičiausiai ši ypatybė susiformavo evoliucionuojant. Pirmykščiai žmonės, nenorėdami sušalti naktį, miegodavo susiglaudę grupėmis. Tas pats tyrimas atskleidė, kad net jei encefalograma rodys, kad asmuo nepailsėjo, šeimininkas bus patenkintas ir įsitikinęs priešingai.

Kenkia gyvūnams

Ne visi gyvūnų elgesio specialistai ir dresuotojai pritaria idėjai dalytis miegamuoju. Jie perspėja, jog pataikavimas gali iškreipti augintinių elgesį.

Kai kurie šunys pradeda savintis lovą ir tampa agresyvūs, kai draudžiama šokti į patalus arba šeimininkas bando pastumti gulintį keturkojį. Savo teritoriją gina net mažiausių veislių atstovai. Vieną kartą leidus naudotis lova, šuo gulės joje, kada norės ir kiek norės. Vėliau įpras neštis savo žaislus. Gal net sumanys pagraužti kaulą. Drąsiai bėgs į miegamąjį nešvariomis letenomis grįžęs iš lauko.

Štai kodėl svarbu nustatyti griežtas ribas, kas galima ir kas draudžiama. Naminius gyvūnėlius traukia šeimininkų kvapas, jie nori būti kuo arčiau žmogaus, tačiau reikia gerai pagalvoti, ar verta pratinti miegoti vienoje lovoje. Ši taisyklė galioja kalbant apie svetainės minkštuosius baldus – sofas, fotelius ir pan. Jie neturėtų atstoti guolio. Kiekvienas gyvūnas turi turėti savo vietą, kurioje jo niekas netrukdys, nekels, nestumdys ir nevaikys. Taip patogiau ir šeimai, ir augintiniui.

Dar viena priežastis, kodėl dresuotojai ir veterinarijos gydytojai rekomenduoja miegoti atskirai,  – rizika užspausti. Jauni šuniukai ir kačiukai ypač trokšta artumo, tačiau šeimininkai gali netyčia sužaloti mažą gyvūnėlį. Miegant nekontroliuojame judesių, galime užspausti gyvūną ir nejausti. Kojų kaulų lūžiai – dažniausia problema, kylanti, kai jauni gyvūnai šokinėja nuo aukštos lovos. Traumų rizika padidėja vyresniems šunims, labiausiai nukenčia sąnariai ir stuburas. Jautriausia grupė – kurtai ir daug sveriančios veislės.

Jei norite, kad gyvūnas miegotų viename kambaryje, padėkite jo guolį šalia lovos ant grindų. Visada galėsite jį pasiekti nuleidę ranką, tačiau gyvūnas turės asmeninę erdvę.

(Ne)verta?

Augintiniai gerina gyvenimo kokybę įvairiais būdais. Ištirta, kad šunų savininkai gyvena ilgiau, rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis (mažesni kraujo spaudimo ir blogojo cholesterolio rodikliai), nes daugiau juda ir būna gryname ore. Naminiai gyvūnėliai sumažina vienatvę, stresą ir pakelia nuotaiką. Moksliniais tyrimais nustatyta, jog bendraujant žmonių organizme padidėja laimės hormonų endorfinų ir prieraišumo hormono oksitocino.

Augintiniai – itin artimi širdžiai, todėl natūralu, kad kyla noras pasikviesti juos į lovą, kaip bet kurį kitą šeimos narį. Ir dauguma nejaučia jokio šalutinio poveikio, jei miega su kate ar šunimi. Rizika minimali, tačiau į ją reikėtų atsižvelgti. Pasverkite visus minusus ir pliusus. Jei nerimaujate, pasitarkite su šeimos gydytoju ir veterinaru. O gal dažniau keiskite patalynę ir miegokite, kaip patinka ir su kuo patinka, ypač jei tiek žmonės, tiek gyvūnai yra sveiki.

Trumpa charakteristika 

Delfinai yra banginių šeimos žinduoliai. Mokslininkai išskiria 46 šių gražių gyvūnų rūšis. Pasaulyje kai kurie delfinai labai skiriasi vieni nuo kitų. Įdomu tai, kad vandenyno žudikas banginis iš tikrųjų yra delfinų rūšis. Populiarios šių būtybių rūšys yra:

• paprastieji delfinai – patinų ilgis siekia 210 cm, svoris – 83 kg, patelės žemesnės – apie 190 cm;
• ilgasnukiai delfinai – jie yra 190 – 250 cm ilgio ir sveria daugiau nei 80 kg. Įdomus faktas, kad šios veislės delfinai turi 240 dantų. Tačiau delfinai dantis naudoja ne kramtyti maistą, nes negali atlikti kramtymo judesių, o sugriebti maistą vandenyje,
• afalinos – nuo 230 iki 380 cm ilgio, sveria nuo 260 iki 500 kg. Lietuvoje aptinkamas Baltijos delfinas afalina, dar vadinamas paprastąja jūros kiaule.

Delfinų kūnas yra aptakios, suapvalintos formos, kuri lyginama su torpeda, slystančia per vandenį. Jiems būdingas trikampis pelekas ant nugaros, palenktas atgal. Gyvūno snukis primena snapą – jis ilgas ir siauras. Spalva įvairi. Jų oda turi neįprastų sugebėjimų: ji gali deformuotis taip, kad delfinas galėtų pasiekti didesnį greitį.

Kur gyvena delfinai?

Delfinai Baltijos jūroje matomi itin retai. Tačiau paprastieji delfinai yra paplitę daugumoje šiltų ir vidutinio klimato jūrų bei vandenynų. Jiems būdingas bandos gyvenimo būdas – jų grupėse gali būti iki tūkstančio individų. Kartais medžiodami jie susivienija su kitomis gyvūnų rūšimis. Delfinas yra ne tik puikus, bet ir greitas plaukikas – gali pasiekti didesnį nei 40 kilometrų per valandą greitį ir labai vikriai iššokti iš vandens paviršiaus. Iškilti į paviršių jiems yra būtina, kad galėtų įkvėpti oro. Jų gyvenimą palengvina gerai išvystyta klausa ir daugybė signalų, padedančių bendrauti tarpusavyje. Mokslininkai vis dar stengiasi suprasti pagrindinius delfinų skleidžiamus signalus. Tačiau jų yra tiek daug, kad kol kas šios pastangos nedavė pakankamai rezultatų. Delfinai taip pat naudoja echolokaciją, kad galėtų orientuotis erdvėje.

Kuo minta delfinai?

Šių žinduolių pašaras yra kiti vandenyje gyvenantys organizmai – nors vaizduojami kaip itin malonūs šie gyvūnai yra plėšrūnai, kurie turi labai gerus medžioklės įgūdžius. Jų racioną daugiausiai sudaro mažesnės žuvys, taip pat kalmarai ir krevetės.

Jauniklių atsivedimas

Paprastųjų delfinų nėštumas trunka net ilgiau nei žmonių – 10 mėnesių. Dažniausiai tai įvyksta kas dvejus ar trejus metus. Patelė atsiveda vieną jauniklį, kurio ilgis iki maždaug 60 cm. Iki kol taps savarankiškas, jis lieka su motina. Tai trunka iki 19 mėnesių, bet vis tiek yra tik akimirka per gana ilgą delfino gyvenimą, kuris gali būti ilgesnis nei 20 metų. Tačiau buvo individų, kurie nelaisvėje gyveno daug ilgiau. Nėštumo laikas kitoms delfinų rūšims gali būti kitoks.

Kodėl delfinai mums atrodo tokie įdomūs?

Visų pirma, šie gyvūnai mėgsta žaisti ir jų žaidimą dažnai galima stebėti. Jie taip pat retsykiais bendrauja su plaukiančiais žmonėmis. Be to, jų intelekto lygis lyginamas su beždžionių intelektu, o tai rodo labai aukštą evoliucijos lygį. Galbūt todėl šie jūrų ir vandenynų žinduoliai tapo šeimos kino ir populiarių pasakų herojais. Deja, šie gražūs vandens gyvūnai kenčia nuo vandens taršos, žmogaus sukurtų tinklų ir medžioklės.

Shutterstock nuotrauka

Šunims pasireiškia įvairūs negalavimai

Nustatyta, kad kvėpavimas tabako dūmais užterštu oru gyvūnams sukelia tokias pat ligas, kaip ir žmonėms.

Pasak veterinarų, prirūkytuose namuose gyvenantiems šunims didėja rizika atsirasti nosies navikams, plaučių vėžiui, išsivystyti kitoms kvėpavimo takų ligoms. Pavyzdžiui, astmai ir bronchitui. Tiesa, specialistų teigimu, pasyvus rūkymas veikia nevienodai, priklausomai nuo keturkojo snukio ilgio.

Ilgasnukiams šunims (kurtams, taksams, koliams ir kt.) kvėpavimas tabako dūmais dažniau sukelia nosies ir sinusų vėžį. Anatomiškai tokių augintinių didesnis gleivinės paviršiaus plotas, kur gali nusėsti ir kauptis kancerogenai. Trumpasnukiams (anglų ir prancūzų buldogams, mopsams, pekinams ir kt.) dėl pasyvaus rūkymo didesnė tikimybė susirgti plaučių vėžiu arba astma, nes kenksmingos medžiagos iškart patenka į juos.

Katės kenčia ne tik nuo dūmų

Veterinarai pastebi, kad ilgauodegių sveikatai pasyvus rūkymas kenkia dvejopai. Kaip ir šunys, jos kenčia nuo įkvepiamų tabako dūmų, kurie gali sukelti limfomą, astmą, bronchitą ir kitas kvėpavimo takų ligas. Tačiau nuodingomis medžiagomis katės ne tik prisikvėpuoja. Prirūkytų namų neužtenka tik gerai išvėdinti, kad tiek žmonės, tiek gyvūnai nepatirtų neigiamo pasyvaus rūkymo poveikio. Dalis nuodingų medžiagų nusėda ant įvairių paviršių, ypač minkštų baldų, kilimų, patalų ir, žinoma, augintinių kailių. Kaskart paėdusios ir dar kelis sykius per dieną katės prausiasi, laižosi savo kailį. Jeigu namuose rūkoma, švarindamosi nulaižo kenksmingas medžiagas, šios nusėda ant gleivinės ir ilgainiui gali sukelti gerklės onkologines ligas. Amerikiečių duomenimis, rūkalių ilgauodegėms rizika susirgti šiuo vėžiu yra net 2–4 kartus didesnė. Kačių išgyvenamumas nuo šios ligos siekia vos 10 %, net taikant agresyvų gydymą – operaciją, chemoterapiją ir radioterapiją.

Trumpakailiams arba beplaukiams keturkojams pavojų kelia ir gulėjimas ant tabako dūmų paveiktų paviršių – gulinėjant ant baldų, kilimų, juose esančios nuodingos medžiagos papuola ant kailio, įsigeria į odą ir patenka į kraujotaką – žaloja sveikatą.

Sparnuočiai taip pat neatsparūs

Nors kalbant apie naminius gyvūnus pirmiausia galvojama apie šunis ir kates, tačiau nemažai žmonių namuose laiko ir įvairius paukščius. Jų kvėpavimo takų sistema itin jautri, todėl pasyvus rūkymas gali būti pražūtingas. Jis lemia net tris ligas, nuo kurių sparnuočiai dažnai nugaišta. Tai plaučių uždegimas, širdies ligos ir plaučių vėžys. Net jei paukštis nesusirgs viena iš jų, pasyvus rūkymas gali lemti kitus negalavimus, kurie pablogins gyvenimą. Dėl tabako dūmų plunksnuočiams didėja rizika susirgti alerginėmis akių ir odos ligomis. Pastarosios gali baigtis nuplikimu. Pasyvus rūkymas taip pat neigiamai veikia jų vaisingumą ir sukelia sinusų ligas.

Reikėtų žinoti, kad paukščiai ne tik įkvepia kenksmingų medžiagų, bet ir jų prilesa kedendami plunksnas, vaikščiodami ar snapu liesdami šeimininko odą, plaukus, drabužius.

Grėsmė mažiems augintiniams

Pasyvus rūkymas jūrų kiaulytėms sukelia kvėpavimo takų ligas. Tyrimai rodo, kad vos po pusmečio gyvenimo rūkomoje patalpoje joms sutriko plaučių veikla. Taip pat pasyvus rūkymas sutrikdė medžiagų apykaitą – gyvūnėliai buvo daug smulkesni negu jų bendraamžiai, nekvėpavę nuodingomis medžiagomis.

Pasirodo, pasyvus rūkymas kenkia ir žuvytėms. Nikotinas yra gerai vandenyje tirpstanti medžiaga. Taigi rūkant dalis jos kartu su ore sklandančiais dūmais patenka į akvariumo vandenį, kur nuodija žuvis – gali sutrikti jų raumenų darbas, pakisti spalva. Per eksperimentą į akvariumą su žuvytėmis žiuželiais buvo įmesta viena nuorūka. Per 96 val. nugaišo pusė augintinių.

Kenkiama ir nesuprantant

Jeigu žmonės nemeta rūkyti dėl savo ir vaikų sveikatos, vargu ar tai padarys dėl augintinių. Tačiau veterinarai ragina elgtis kuo atsakingiau bei stengtis apsaugoti ir juos.

Jeigu nepavyksta atsikratyti šio žalingo įpročio, vertėtų rinktis bent mažesnės rizikos produktus – elektronines cigaretes, kaitinamo tabako įrenginius. Jie gali apsaugoti naminius gyvūnus. Juose nėra dervų, nevyksta degimo procesas, tad nėra dūmų ir jų keliamos grėsmės aplinkinių sveikatai.

Rekomenduojama nerūkyti namuose arba lauke prie augintinių, visuomet stengtis laikytis kuo atokiau.

Specialistų teigimu, kenkiama ne tik tada, kai aktyviai rūkoma namuose, kur gyvena augintiniai. Kaip minėta, kenksmingų medžiagų jie gali gauti liesdami, uostydami, laižydami paviršius. Taip pat iš rūkaliaus imdami skanėstus, lyžteldami jo veidą ir pan. Netgi nieko nenutuokiant galima pakenkti mažiesiems draugams.

Patikimiausias būdas išvengti pasyvaus rūkymo sukeliamų rizikų gyvūnams būtų nerūkyti visiškai arba bent ne namuose. Nelaikyti gyvūnų uždarose prirūkytose patalpose. Patartina kaskart švarinti patalpų orą nuo kenksmingų medžiagų. Parūkius kruopščiai nusiplauti rankas, kad vaišinant gyvūną skanėstu arba glostant jį, nuodingų medžiagų nepatektų į jo organizmą.

Įdomu

• Populiariausia šunų veislė Lietuvoje šiuo metu – pudeliai.
• Taip pat vokiečių aviganiai, auksaspalviai retriveriai, labradorai, Berno zenenhundai, špicai, prancūzų buldogai ir mopsai.
• Populiariausios katės pasaulyje – persų, Meino meškėnai, britų trumpaplaukės, Bengalijos, rusų melsvosios, Abisinijos.
• Mūsų šalyje praėjusiais metais užregistruota per 192,8 tūkst. naminių augintinių.
• Pagal oficialų jų registrą, šunis namuose laiko per 132,1 tūkst. gyventojų, kates – per 60,3 tūkst.

Shutterstock nuotrauka

1) Žemėje klajojo į dramblius panašūs žinduoliai. Gomphotheriidae yra išnykusi į dramblius panašių gyvūnų šeima, gyvenusi maždaug prieš 24 – 10 tūkst. metų. Nors jie nėra giminingi dramblių šeimai, tačiau tikrai turi tam tikrų panašumų. Mokslininkai mano, kad jie gyveno žolėtose vietovėse, o jų fosilijų rasta visoje Centrinėje Azijoje ir už jos ribų, rašo brightside.me.

2) Vandenynuose medžiojo Tulio pabaisa (Tullimonstrum). Kaip rodo pavadinimas, šis jūros padaras buvo panašus į pabaisą – jo akys išsidėsčiusios ant keistų stiebų galvos šone, o burna be žandikaulių. Mokslininkai išsiaiškino, kad jie yra šiuolaikinių žuvų, vadinamų nėgėmis, aptinkamų Didžiuosiuose ežeruose Šiaurės Amerikoje, protėviai. Manoma, kad jie medūzas ir kitus smulkius jūros gyvius medžiojo savo ilgu liemeniu, kurio gale buvo maži dantys.

3) Šimtakojai užaugdavo iki 2,6 m dydžio. Milžiniški vabalai svėrė tiek pat, kiek didelis šuo. Milijonus metų išlikusios fosilijos liudija, kad jie buvo automobilio dydžio ir gyveno tokiose vietose kaip Jungtinė Karalystė ir Vokietija prieš 300 mln. metų. Mokslininkai spėja, kad dėl to, kad Žemėje buvo daugiau deguonies, šie daugialąsčiai organizmas galėjo užaugti iki milžiniškų dydžių.

4) Jūrose buvo milžiniškų omarų. Ne tik sausumoje galima rasti milžiniškų senovinių būtybių, nes fosilijos atskleidžia, kad 2 metrų ilgio Aegirocassis benmoulae plaukiojo jūrose maždaug prieš 480 mln. metų. Atradus gerai išsilaikiusias fosilijas Sacharos dykumoje, dabar galima atkurti, kaip atrodė šie dideli į omarus panašūs gyvūnai.

5) Miškuose knibždėte knibždėjo didžiulių tinginių. Nors jie atrodė panašiai kaip ir šiuolaikiniai tinginiai, bet priešistoriniai gyvūnai buvo tokio aukščio kaip žirafos ir sunkesni net už grizlį. Tad nenuostabu, kad jie laikomi vienais didžiausių žinduolių, vaikščiojusių po Žemę, kur kadaise, prieš 1,8 – 12 tūkst. metų, buvo Pietų Amerika. Paleontologai taip pat mano, kad jie buvo mėsėdžiai, todėl tikriausiai būdavo geriau laikytis atokiai nuo jų.

6) Jūros dugnu šliaužiojo tokios ateivius primenančios kirmėlės kaip Hallucigenia. Šis nedidelis išnykęs, į vikšrą panašus kirminas išliko Kanados ir Kinijos fosilijose ir šiandien mus atrodo gana svetimas. Jis toks keistas, kad ilgą laiką mokslininkai negalėjo išsiaiškinti jo evoliucijos. Tačiau jie žino, kad būtybė turi tam tikrų panašumų su šiuolaikiniais onichoforais.

7) Egzistavo didžiausi pasaulyje vabzdžiai. Milžiniški laumžirgiai po Žemę skraidė paleozojaus laikotarpiu, dar prieš atsirandant dinozaurams – kas galėjo pamanyti, kad laumžirgiai senesni už juos? Jie gyveno maždaug prieš 300 mln. metų didžiuliuose šiltuose miškuose, kadaise dengusiuose Prancūziją. Tai vieni didžiausių žinomų vabzdžių, kurių sparnų ilgis siekia 71 cm, o tai iš tiesų yra gana nuostabu.

 
8) Mūsų jūrose plaukiojo penkiaakė jūros būtybė. Opabinija nėra įprastas nariuotakojis su penkiomis iš galvos kyšančiomis akimis ant kotelių ir ilgu liemeniu. Prieš daugiau nei 500 mln. metų jis greičiausiai savo liemenį naudojo kaip savotišką ranką, kad galėtų naršyti jūros dumble ir gaudyti grobį. Opabinija, nors nedidelė (6 cm ilgio), žavi mokslininkus savo keista išvaizda ir elgesiu.

Kas lemia šuns kainą?

Grynaveislio šuns kainai įtakos turi keli veiksniai: kilmė, veislės standartų laikymasis, lytis, spalva, veislyno reputacija. Be to, veisimo sudėtingumas ir didelė paklausa gali turėti įtakos kainai. Šiandien didžiausios grynaveislių šunų kainos siekia 5 tūkstančius dolerių (4407,62 eurų). Tibeto mastifų veislės šuo vardu Hong Dong buvo parduotas Kinijos magnatui už rekordinę 1,5 mln. dolerių sumą.

• Aliaskos Klėkajus – tai miniatiūrinis haskis. Tačiau šių mažų šunų kaina yra didesnė negu didelių veislių. Taip nutiko, nes veisėjams prireikė 30 metų, kad išvestų proporcingą ir lengvesnio charakterio šunį. Klėkajai yra atsargesni nepažįstamų žmonių atžvilgiu, tačiau mažiau loja ir reikalauja mažiau fizinio krūvio. Todėl juos galima laikyti net miesto bute.

• Pomeranijos špicas. Šie gražuoliai labai kompaktiški, todėl juos su savimi galima pasiimti beveik visur: ir į kavinę, ir į lėktuvą. Renkantis augintinį svarbu atkreipti į gyvūnėlio psichiką, nes daugelis šios veislės atstovų linkę į nervingumą ir net agresiją. Todėl ekspertai nerekomenduoja pirkti šio šuniuko be dokumentų ir už gerokai mažesnę kainą.

• Akita Inu yra viena iš šešių šunų veislių, kurios laikomos Japonijos nuosavybe. Šie šunys yra žinomi kaip užsispyrę, sunkiai priimantys komandas ir gali būti agresyvūs su nepažįstamais žmonėmis. Ekspertai nerekomenduoja žmonės, kurie niekada neturėjo šuns, kaip pirmą augintinį įsigyti šios veislės gyvūną. Šunį teks ilgai dresuoti su kinologu, kol jis pripažins žmogų kaip savo šeimininką.

• Faraonų šuo. Šios veislės atstovų profilis primena piešinius ant Egipto faraonų kapų sienų, tačiau, pasak mokslininkų, šios veislės šunys neturi afrikietiškų šaknų. Šunys buvo veisiami Maltoje laukiniams triušiams medžioti. Šios veislės atstovai mėgsta bendravimą ir žaidimus lauke, tačiau yra labai savarankiški ir lengvai ištveria vienatvę (rytą išeidami į darbą galima drąsiai palikti augintinį namuose).

• Šuo liūtukas. Iš tiesų šie šunys atrodo kaip liūtų jaunikliai: dažnai savininkai net nusprendžia nuskusti užpakalinę kūno dalį, palikdami tik kutą ant uodegos. Šuns priekis išlieka purus ir primena liūto karčius.

• Tibeto mastifas – populiariausia šunų veislė Kinijoje ir tai nenuostabu, nes Tibeto mastifai yra aukščiausios klasės gynėjai ir tikri draugai. Pirmasis šios veislės šunų paminėjimas datuojamas 1100 m. pr. Kr. Tibeto mastifas yra ramaus charakterio, nemėgsta dažnų svečių ir triukšmingų vakarėlių. Be to, mastifai nėra entuziastingi energingiems pasivaikščiojimams, mieliau stebi jiems patikėtą teritoriją. Dėl didelio dydžio tokio šuns negalima laikyti bute, jam reikia erdvaus voljero.

• Azavakas arba Afrikos kurtas yra gana reta veislė, todėl šunų kaina gana didelė. Šios veislės atstovai turi liekną kūną, grakštų snukį ir gražias migdolų formos akis. Jie gali atlaikyti aukštą temperatūrą, nes yra kilę iš tropikų.

• Prancūzų buldogas. Linksmas, žaismingas šuo, švelnus su savo artimaisiais. Buldogai išsiskiria ir drąsa – šios veislės šunys tikriausiai mano, kad yra daug kartų didesni nei yra iš tikrųjų, todėl niekada nepraleidžia progos konfliktuoti su kitais.

• Čiau-čiau. Tai viena seniausių Kinijos veislių, kurią išvedė budistų vienuoliai. Jau senovėje stengtasi išsaugoti jų kilmę ir sukryžminti ne artimiausios giminystės ryšiais susijusius atstovus. Pirmieji čiau-čiau padėjo piemenims, o dabar šie šunys yra kompanionai, kuriuos sunku dresuoti.

• Samojedų šuo. Samojedai kilę iš Sibiro, kur ilgą laiką šios veislės šunys buvo naudojami medžioklei, sargybai ir ganymui. Tačiau šiandien samojedai yra mylimi šeimų su mažais vaikais nariai. Juk tokie rimti įgūdžiai kaip medžioklė ir sargyba jų nepadarė niūriais ir nedraugiškais, jiems malonu žaisti ir bendrauti su visais „gaujos” nariais.