Kodėl svarbu kalbėtis?

Dauguma tėvų gėdijasi kalbėtis apie intymias kūno vietas net su savo vaikais. Ši gėda mūsų visuomenėje įsišaknijusi iš senų laikų, mat tėvų, senelių ir dar ankstesnės kartos turėjo kur kas daugiau tabu, net ten, kur jų būti neturėtų. Natūralu, kad ir mums kalbėtis apie intymias temas vis dar nelengva, nors pastebima, kad jauni tėvai tai daro vis lengviau. Apskritai kalbėtis su vaikais apie intymias kūno dalis itin svarbu ir būtina.

Visų pirma, jie patys ims domėtis, kas gi ten yra tarp kojų, kodėl moterų krūtinė atsikišusi į priekį, o vyrų lygi. Intymios kūno vietos vaikams tokios pat natūralios ir įdomios, kaip ir kojos, rankos, veido dalys… Vėliau domėjimasis privačiomis kūno dalimis peraugs į domėjimąsi lytine branda bei seksu. Taigi tinkamas visų kūno dalių pavadinimų išmokymas bei paaiškinimas, kas kaip funkcionuoja ir kodėl egzistuoja, labai svarbus. Tai tarsi pamatai, vėliau leisiantys kalbėtis apie lytinę brandą ir intymius santykius. Anksčiau ar vėliau vaikas informaciją apie visa tai gaus, tik išgirsta iš draugų ar rasta internete ne visuomet tiksli bei saugi. Tad geriau kalbėtis patiems ir pateikti patikimas žinias.

Vaikai seka namų taisykles, net tas, kurios nėra ištariamos garsiai. Todėl, jeigu namuose vengiama kalbėti apie intymias kūno vietas, mažieji gali suprasti, kad tos vietos blogos, gėdingos. Todėl jie bijos klausti apie jas, gali net imti gėdytis kūno, gali susiformuoti atitinkami kompleksai. Tai taps didele kliūtimi brendimo metu ir prieš jį, kai norėsite vaikui paaiškinti, kas vyksta su jo kūnu bręstant.

Tinkamiausias laikas

Specialistai sako, kad niekada nėra per anksti kalbėtis su vaiku apie jo kūną. Net dar šnekėti nemokančiam kūdikiui galima jį maudant ar rengiant vis kartoti: čia tavo ranka, čia koja, čia pilvelis, o čia – varpa ar lytinės lūpos… Tai paskatins greičiau išmokti skirtingų kūno dalių pavadinimus. Tikras susidomėjimas savo kūnu vaikams dažniausiai atsiranda maždaug trečiaisiais gyvenimo metais. Tuomet jie ima patys klausinėti apie skirtingas kūno dalis. Reikėtų pasinaudoti šia proga, nes tuomet atžala geriausiai įsisavins suteiktą informaciją. Nors kalbėtis apie intymias kūno vietas ne visuomet lengva, neatidėliokite šio pokalbio. Specialistai sako, kad prieš eidamas į mokyklą vaikas privalo aiškiai žinoti, kas yra kas jo kūne.

Tam, kad mokymo procesas būtų lengvesnis visomis prasmėmis, geriausia jį įlieti į natūralų dienos ritmą. Nereikia dirbtinių pamokų. Jeigu pasodinsite vaiką prieš save ir baksnodami į skirtingas kūno vietas imsite aiškinti, kas yra kas, veikiausiai nejaukiai jausitės tiek jūs, tiek atžala. Verčiau kūno dalių mokyti vaiką maudant, rengiant, kai jis natūraliai apnuoginamas. Jeigu vaikui kyla kokių nors klausimų apie tas kūno dalis bei jų funkcijas, reikėtų trumpai ir aiškiai atsakyti. Tik nepulkite aiškinti visko nuo A iki Z – įsiklausykite, ko iš tiesų klausia vaikas, nepateikite perteklinės informacijos, kuriai jis dar nepasiruošęs. Pavyzdžiui, jeigu mažas vaikas paklausia, iš kur atsiranda vaikai, užteks pasakyti, kad jie auga mamos pilvelyje ir gimsta per intymias moters kūno dalis. Tikrai nereikia aiškinti viso apvaisinimo ir gimdymo proceso.

Vartoti tikrus pavadinimus

Peliukas, gėlytė, urvelis… Kokių tik pavadinimų tėvai neprigalvoja intymioms kūno dalims! Specialistai pabrėžia, kad tai nėra tinkamas pasirinkimas. Vaikai turėtų žinoti tikrus visų kūno dalių bei organų pavadinimus. Juk nei nosies, nei pilvo, nei kaklo nevadiname kitais keistais vardais. Jeigu tokius suteikiame varpai, krūtims ir kitoms intymioms kūno dalims, vaikai jas ima suvokti kaip išskirtines, o tai jau savaime nėra gerai, nes kyla didžiulė rizika, kad ateityje gėdysis apie jas kalbėtis. Anatominiai kūno dalių pavadinimai formuoja pagarbą kūno visumai ir suteikia aiškumo. Tai svarbu kalbant apie vaikų saugumą. Socialiniai tyrimai atskleidžia, kad tie vaikai, kurie žino tinkamus intymių kūno vietų pavadinimus ir supranta jų reikšmę, turi mažesnę riziką patirti seksualinę prievartą. Tokie vaikai aiškiau suvokia ribas, koks aplinkinių elgesys su jų kūnu, ypač intymiomis vietomis, yra normalus ir leistinas, o koks ne. Įsivaizduokime situaciją, kad pradinuko privačias kūno dalis palietė kitas moksleivis. Jeigu jis mokytojai pasakys, kad tas asmuo palietė jo peliuką, mokytoja gali nė nesuprasti, apie ką iš tiesų eina kalba. Gal tai koks nors žaislas, o gal augintinis… Jeigu toje pačioje situacijoje vaikas pasakys, kad bendraklasis palietė jo varpą, situacija iškart aiškesnė ir mokytoja gali imtis atitinkamų veiksmų. Be to, kai vaikas žino, kaip tiksliai įvardyti visas kūno dalis, jis geba tiksliau paaiškinti situaciją ne tik susidūręs su netinkamu elgesiu, bet ir esant sveikatos problemų.

Beje, jeigu iki šiol namuose vartojote išgalvotus privačių kūno dalių pavadinimus, neišsigąskite – niekada ne vėlu pereiti prie tikslių anatominių pavadinimų. Galima vaikui pasakyti, kad išgalvoti vardai buvo vaikiški, o dabar jis jau ganėtinai didelis, kad galėtų vartoti suaugusiųjų žodžius. Geriau vėliau nei niekada!

Nubrėžti ribas

Kalbant apie intymias kūno dalis su vaiku, labai svarbu pabrėžti jų privatumą. Vaikas turi aiškiai suprasti, kad šių vietų negali pamatyti ar liesti bet kas ir bet kada. Dažnai vaikams situaciją aiškiai apibrėžia toks sakinys: tos kūno vietos, kurias dengia maudymosi kostiumėlis / glaudės ar apatiniai drabužėliai, priklauso tik tau. Jų negalima rodyti ir liesti kitiems žmonėms, išskyrus atvejus, kai reikia pagalbos prausiantis, rengiantis (padėti gali tik artimieji, darželio auklėtoja, auklė) arba per medicininę apžiūrą gydytojo kabinete. Tai auksinė taisyklė, leidžianti gerokai sumažinti riziką, kad vaikas patirs seksualinį priekabiavimą, o susidūręs su netinkamu elgesiu nedvejodamas praneš tėvams.

Kada metas pridengti?

Tėvams dažnai kyla klausimas, kada vaikų intymios kūno vietos iš tiesų turėtų tapti privačios? Tarkime, iki kokio amžiaus normalu leisti vaikui nuogam būti paplūdimyje? Konkrečią ribą nubrėžti sunku, bet dauguma specialistų pritaria, kad 4–6 m. vaikas jau turėtų viešose vietose prisidengti intymias kūno zonas. Tai toks amžius, kai mažieji ima suvokti lyčių skirtumus.

Dar keblesnis klausimas, kada patys tėvai turėtų pradėti gerbti vaikų privatumą ir nematyti jų nuogų. Čia tikslių skaičių pateikti neįmanoma, nes viskas individualu ir kiekviena šeima turi savo taisykles. Patarimas vienas: jeigu pastebite, kad vaikas būdamas nuogas šalia jūsų jaučiasi nejaukiai, slepiasi ar net pats paprašo išeiti, privalote gerbti jo pasirinkimą.

SOS – vaikas liečia savo lytinius organus!

Dauguma tėvų labai sutrinka ir nežino, kaip reaguoti pastebėję, kad mažas vaikas dažnai liečia savo lytinius organus ar net juos trina tarsi masturbuodamasis. Visų pirma, reikėtų nusiraminti ir suvokti, kad toks veiksmas tikrai neturi nieko bendro su seksualumu. Mažyliai čiupinėja savo lytinius organus, nes tiesiog juos atranda ir smalsiai tyrinėja, kaip ir bet kurias kitas kūno vietas. Juk kažkada kūdikis smalsiai tyrinėjo ir savo pirštelius… Kiek vyresni mažyliai gali trinti lytinius organus jausdami nerimą. Būtent ši priežastis dažniausia ikimokyklinio amžiaus vaikams. Tokiu atveju tėvai turėtų pagalvoti, kas vaikui sukelia stresą – galbūt tai adaptacija darželyje, gal pasikeitusios gyvenimo sąlygos, naujas šeimos narys ar kt. Nebijokite apie tai su vaiku pasikalbėti ir padėti jam rasti tinkamesnį nusiraminimo būdą.

Autorius Jūratė Survilė

Daugiabučių renovacija Lietuvoje. Nuotrauka iš APVA archyvo.

Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) džiugiai informuoja gyventojus planuojančius daugiabučio modernizavimą, jog Viešųjų investicijų plėtros agentūra (VIPA) pradeda įgyvendinti 2021–2027 m. investicijų programą daugiabučių renovacijos srityje atnaujindama finansines priemones naujo laikotarpio lėšomis. Kuo šios priemonės gali būti naudingos šalies gyventojams?

Nors Daugiabučių namų renovacijos programa Lietuvoje įgyvendinama jau ne vienerius metus, žmonės dažnai nesiryžta renovacijai dėl fakto, kad bus reikalinga paskola. Paskolos grąžinimo našta yra viena pagrindinių priežasčių stabdančių žmones imtis gyvenamojo daugiabučio modernizavimo ir taip užtikrinti sau geresnes gyvenimo sąlygas. Tikimasi, kad VIPA finansinis įsitraukimas paskatins gyventojus priimti sprendimą atnaujinti (modernizuoti) daugiabučius.

„Finansavimo sąlygose numatyta, jog paskolų metinė palūkanų norma neviršys 3 proc. 20 metų laikotarpiui. Svarbu paminėti, jog šios sąlygos yra lengvatinės kreditavimo sąlygos – joms nėra taikomi jokie sutarčių pasirašymo, administravimo, išankstinio kredito grąžinimo, paskolos išmokėjimo ir kitokie mokesčiai. Taip pat gyventojai galės atidėti ir palūkanas – t. y. jeigu jie jau pradėjo įgyvendinti projektą, yra pasirašyta rangos darbų sutartis, pradedami apmokėjimai už rangos darbus, paskolos įmokų mokėjimai gali būti atidėti. Juos reikėtų pradėti mokėti, kai daugiabutis jau yra atnaujintas ir yra gauta valstybės parama“, – pasakoja APVA Pastatų energinio taupumo departamento direktorė Gintarė Burbienė.

Ji taip pat tvirtina, jog gyventojams yra skiriama 30 proc. dydžio subsidija, kurią gavus, atitinkamai mažėja ir paskolos dydis. Sąlygose numatoma, jog paskola ar jos dalis taip pat gali būti grąžinta anksčiau nustatyto laiko, netaikant papildomų mokesčių.

Taip pat APVA praneša, jog Europos investicijų banko (EIB) valdomas Europos Sąjungos Modernizavimo fondas daugiabučių atnaujinimui Lietuvoje skirs 58 mln. Eur. Tai leis atnaujinti kelis šimtus daugiabučių visoje šalyje ir sutaupyti apie 20 tūkst MWh energijos bei beveik 5 tūkst. tonų CO2 per metus. Finansavimas bus skiriamas tik B arba aukštesnę energinio naudingumo klasę pasiekusiems projektams.

Kiti finansavimo privalumai

VIPA generalinis direktorius Gvidas Dargužas atskleidžia, jog privalumų yra ir daugiau. Finansavimo sąlygose nurodyta, jog gyventojams nereiks įkeisti buto, nes paskola yra „pririšama“ prie konkretaus būsto. Vadinasi, jeigu keičiasi buto savininkas, tolimesnis įsipareigojimas mokėti paskolą pereina naujam savininkui.

„Svarbu paminėti ir tai, jog finansavimas nuo šiol bus teikiamas tik projektams, kurie po atnaujinimo pasieks B arba A energinio efektyvumo klasę. 192 mln. Eur – būtent tokia yra LR Aplinkos ministerijos skiriama finansavimo lėšų suma, su kuria startuosime, nes nuo kitų metų įsijungs ir tarptautinių įstaigų lėšos bei mūsų pritrauktos investicijos. Bendrai per 7 metus planuojame beveik 1 mlrd. Eur – t.y. 980 mln. Eur investicijų daugiabučiams atnaujinti“, – teigia G. Dargužas.

Ką pravartu žinoti planuojant kreiptis dėl valstybės paramos? Daugiabučių atnaujinimo projektų administratoriai turi kreiptis į APVA ir susiderinti investicinius projektus, o tada gali kreiptis į VIPA dėl paskolos.

Aktuali informacija apie finansavimo sąlygas

„Svarbu akcentuoti, kad VIPA paskelbtos finansavimo sąlygos dėl lengvatinių kreditų teikimo daugiabučių namų atnaujinimui taikomos ne tik praėjusių metų pabaigoje skelbtam kvietimui, bet ir šių metų vasario 22 d. paskelbtam A klasės kvietimui. Todėl raginame visus suskubti ir pasinaudoti galimybėmis atnaujinti savo daugiabutį namą, siekiant aukštesnių energinio efektyvumo rodiklių“, – teigia G. Burbienė.

Norime priminti, jog nuo vasario 24 d. Lietuvos gyventojai, planuojantys renovuoti savo gyvenamąjį daugiabutį, gali teikti paraiškas pagal naujausią aplinkos ministerijos paskelbtą kvietimą. Pasiekti A energinio naudingumo klasę – tai svarbiausia sąlyga, kuri yra nurodyta kvietime.

Praėjusių metų pabaigoje paskelbtas kvietimas teikti paraiškas seniems daugiabučiams atnaujinti yra pratęstas iki š. m. gegužės 31 d. Šalies gyventojai norintys gauti paramą pagal šį kvietimą, projekto metu turės įvykdyti kvietimo sąlygą – pasiekti B ir aukštesnę pastato energinio naudingumo klasę.

Daugiau informacijos apie daugiabučių modernizavimo programą ir sąlygas rasite APVA tinklalapyje: https://modernizuok.apva.lt/

Autorius Kotryna Grušauskaitė

Velykų stalą puošianti gyva vos sudygusi žolė – palyginti nauja, bet vis stipriau prigyjanti tradicija. Ilgai laukėme pavasario, tad natūralu, jog norisi pavasario gaivos, šviežumo, bundančios gamtos įnešti ir savo namus. Velykų žolė –  ne tik graži stalo puošmena, namuose ją auginti dar ir labai paprasta, jai sudygti užtenka  2 –3 dienų. Vaida Budrienė, prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė, sako, kad pavasariui įgavus pagreitį, parduotuvėse esantis augalų asortimentas vis plečiamas. Jų kainos prasideda vos nuo euro.

„Kaip ir kiekvieną pavasarį, parduotuvėse jau galima rasti įvairiausios Velykoms skirtos atributikos. Pradedant šventiškais suvenyrais, baigiant saldainiais ar augalais. Turime ir nuo pavasario neatsiejamų vazoninių narcizų bei hiacintų, kurių kainos prasideda vos nuo euro. O norintiems įvairiausių augalų užsiauginti patiems ir sutaupyti, siūlome ypatingai platų sėklų pasirinkimą žemomis kainomis“, – teigia V. Budrienė.

Sėklas pirmiausia pamirkykite vandenyje

Nors iki Velykų liko kiek daugiau nei dvi savaitės, jei norite patys užauginti Velykų žolę, pradėkite ruoštis jau dabar. „Iki“ dalijasi keliais patarimais, kaip šią gyvą dekoraciją užsiauginti kuo greičiau ir paprasčiau.

Velykų žolės kilimėliui puikiai tiks daiginti kviečiai, miežiai, avižos ar kitos grūdinės kultūros. Paprastai šių sėklų daigams virsti sodriais želmenimis pakanka 7–10 dienų. Svarbu jų daiginimui nusipirkti būtent šiam tikslui tinkamų sėklų, nes maistiniai grūdai gali ir netikti.

Norėdami užsiauginti Velykų žolę, pirmiausia visas sėklas 12 valandų pamerkite į vandenį, o vėliau gana storu sluoksniu paberkite ant grunto. Tai gali būti specialus substratas daiginimui, durpės, tiesiog vata ar medžiagos, kuri sulaikytų drėgmę, gabalėlis. Daiginamų grūdų užpilti žemėmis nereikia.

Daiginimui užtenka ir paprasčiausios maisto dėžutės

Daiginimo indu gali tapti beveik bet kas – tiek tradicinis vazonas, maisto dėžutė ar kitas indas, bent kiek sulaikysiantis vandenį, kad nenubėgtų. Daiginti reikia šviesioje šiltoje vietoje.

Pirmą daiginimo parą daigus galima pridengti skaidria plėvele, svarbu užtikrinti, kad juos pasiektų oras. Vėliau plėvelę nuimkite ir rūpinkitės, kad daigams visad pakaktų drėgmės – sėklos turi būti drėgnos, bet neturi skęsti vandenyje.

Iš kviečių ar miežių sudaiginta Velykų žolė ne tik papuoš jūsų stalą, bet vėliau ją galite panaudoti salotoms gaminti. Želmenys turi labai daug naudingų medžiagų. Na, o jei  pavėluosite ir matysite, kad užsiauginti Velykų žolės nespėsite,  daigintų kviečių galite įsigyti ir parduotuvėse. Jų želmenys paaugs ir papuoš stalą vos per 2–3 dienas.

Jeigu kada nors kaltinote save, kad skiriate per mažai laiko vaikams, galime paguosti tuo, jog esate ne vieni. Deja, pasaulinė tendencija tokia, kad gimdytojai atžaloms skiria neįtikėtinai mažai laiko. Jis dar labiau susitraukia, kai imame kalbėti apie kokybišką laiką…

Situacija gerėja, bet yra prasta
Moksliniai tyrimai rodo, kad šiuolaikiniai tėvai praleidžia daugiau laiko su vaikais nei 1965-ųjų tėvai. Vidutiniškai šis laikas išaugo 153 %. Skaičius atrodo daug žadantis. Deja, vertinant statistiką, rodančią, kiek dabar tėvai skiria laiko atžaloms, ji nenuteikia itin optimistiškai. OurWorldInData.org duomenimis, vidutinė aukštąjį išsilavinimą turinti Vakarų šalių motina per dieną vaikams skiria vidutiniškai 120 min., o tėvas – 85 min. Tarp aukštojo išsilavinimo neturinčių žmonių šis laikas apie 20 % trumpesnis. Didžiojoje Britanijoje atlikta apklausa parodė, kad daugiau nei pusė tėvų jaučiasi nutolę nuo vaikų, o šis atitolimas ypač jaučiasi paauglystėje, sulaukus vidutiniškai 13 m. Įdomu tai, kad net apie 43 % tėvų dėl per mažai su atžalomis leidžiamo laiko kaltina ne save, o vaikus. Esą šie per daug dėmesio skiria televizijai, kompiuteriui, socialiniams tinklams, elektroniniams žaidimams ar tiesiog užsidarę savo kambariuose. Specialistai su tokia tėvų nuomone linkę nesutikti ir primena, kad tarpusavio ryšio pagrindai klojami dar ankstyvoje vaikystėje, kai viskas priklauso nuo gimdytojų ir jų įdėtų pastangų.

Įspėjamieji ženklai
Neįmanoma nurodyti tikslaus laiko, kurį derėtų kasdien praleisti su vaikais, mat tai individualu. Vis dėlto galima išskirti požymius, įspėjančius, kad vaikams skiriama neabejotinai per mažai laiko.
Beveik nematote atžalos. Tai vienas akivaizdžiausių požymių. Jeigu išvažiuojant į darbą paliekate vaiką miegantį, grįžus jis jau miega, tad pabendrauti galite tik savaitgaliais ar kitomis laisvomis dienomis, akivaizdu – drauge praleisto laiko gerokai per mažai.
Kaltę maskuojate dovanomis. Nuolat be jokių progų vaikui perkate įvairių dovanėlių, duodate papildomų kišenpinigių ar kitaip lepinate? Verta susimąstyti, ar taip nebandote kompensuoti kartu praleidžiamo laiko trūkumo.
Vaikas jūsų visiškai neklauso. Situacijos, kai atžala visiškai neklauso, kartais ištinka visus tėvus. Visgi jeigu tai nuolatinė būsena, verta susimąstyti, ar nenulemta kartu per mažai praleidžiamo laiko. Galbūt vaikas tiesiog turi kitą autoritetą? Kodėl vaikas turėtų klausyti kažko, ko beveik nė nemato ar kas su juo net nesiteikia pabendrauti? Pasąmonėje gali būti užkoduota žinutė: „Kodėl turėčiau tavęs klausyti, jeigu nė nesiteiki į mane pažiūrėti?“ Galbūt tai savotiškas vaiko būdas kerštauti.
Nepažįstate savo vaiko. Daugumai tėvų sunku pripažinti, kad jie nepažįsta vaiko. Norint objektyviai tai įvertinti, paklauskite savęs, ar žinote, ką atžala (ne)mėgsta, ko bijo, kas geriausias draugas, apie ką svajoja… Jeigu kyla daugiau klausimų nei ateina atsakymų, pats laikas susimąstyti ir keisti tarpusavio bendravimą. Ypač jeigu kiti šeimos nariai, pvz., seneliai, į tokius klausimus atsako be vargo.
Žema vaiko savivertė. Nors to priežasčių gali būti įvairiausių, nepakankamas tėvų laiko skyrimas vaikams – vienas dažniausių kaltininkų. Kai net patys artimiausi žmonės neskiria užtektinai laiko, vaikas jaučiasi niekam nereikalingas. Iš to kyla išvada, esą jis nieko vertas.
Vaikas nuolat nori leisti laiką su kitais žmonėmis. Jeigu būnant kartu su vaiku jis nuolat klausia, ar galėtų važiuoti pas senelius, ar galėtų atvykti jį prižiūrinti auklė ar kitas asmuo, su kuriuo jį dažnai paliekate, tai rimtas įspėjimas, kad kitas suaugęs žmogus su atžala užmezgė tvirtesnį ryšį nei jūs. Vaikas tuo žmogumi pasitiki labiau nei jumis ir būdamas kartu su juo jaučiasi saugesnis.
Girdite, kaip vaikas kitiems guodžiasi, kad neturite jam laiko. Joks vaikas nesijaučia gerai, kai tėvai jam neranda laiko. Tik ne kiekvienas išdrįsta tai tiesiai pasakyti gimdytojams. Užtat gali guostis kitiems žmonėms, kuriais pasitiki: seneliams, vyresniems sesėms ar broliams, draugams, net žaislams…

Daroma didelė žala
Vaikas gali turėti daugybę žaislų, būti leidžiamas į įdomiausius būrelius, stovyklas, dažnai bendrauti su seneliais, būti apsuptas būrio nuostabių draugų, daug keliauti, bet nė vienas iš šių dalykų niekada neatstos su tėvais praleisto laiko. Nesvarbu, kokio amžiaus vaikas – trejų ar 13-os, kokybiškas laikas su tėvais būtinas. Įrodyta, kad tai turi didžiulę įtaką vaiko fizinei ir psichinei sveikatai bei socialiniam gyvenimui ne tik dabartyje, bet ir ateityje, net suaugus. Specialistai sako, kad leidžiant individualų laiką su vaiku ne tik stiprinamas tarpusavio ryšys, bet ir kuriamas vaiko saugumas santykyje su kitu žmogumi, stiprinama jo savivertė.
Kai tėvai vaikams skiria per mažai laiko, daroma milžiniška žala. Pirmiausia nukenčia vaiko savivertė. Jis jaučiasi nereikalingas, atstumtas ir dėl to ima kaltinti save (nebūtinai sąmoningai). Todėl savivertė smunka ne tik plėtojant santykį su gimdytojais, bet ir kitose gyvenimo srityse. Tai gali lemti, kad vaikui sunku rasti draugų, prastai sekasi mokytis, jis daug ko bijo, nelinkęs išbandyti naujovių. Viskas dėl to, kad tėvai nesukūrė saugaus pagrindo ir pasaulis vaikui atrodo pavojinga vieta, kur su visais kylančiais pavojais turi grumtis vienas. Įrodyta, kad tie vaikai, kuriems stigo tėvų dėmesio, dažniau linkę į destruktyvų elgesį, dažniau patenka į pavojingas situacijas. Vaikai bando išsikovoti tėvų dėmesį netinkamomis priemonėmis – skriausdami kitus, niokodami daiktus, prastai mokydamiesi ar net… sirgdami. Pasąmonė labai galinga ir organizmas tikrai geba susargdinti pats save, jeigu tik tai padės pasiekti išsvajoto tikslo. Deramo tėvų dėmesio negaunantys vaikai dažniau serga ir todėl, kad nuolat gyvena įtampoje, jaučiasi nelaimingi. Nieko nuostabaus, kad paauglystėje ir suaugę dažniau susiduria su nerimo sutrikimais, depresija, valgymo sutrikimais, priklausomybėmis ir kitomis psichikos ligomis. Taip pat įrodyta, kad tokie vaikai net ir vėliau gyvenime stokoja socialinių įgūdžių, pirmenybę teikia socialiniams tinklams, o ne realiam bendravimui. Jiems sunku rasti gyvenimo partnerį ir kurti šeimą.

Svarbu ne tik kiekybė, bet ir kokybė
Labai svarbu ne tik skirti užtektinai laiko vaikams, bet ir užtikrinti, kad tas laikas drauge praleistas kokybiškai. Tarkime, tėvai gali sėdėti ant sofos drauge su atžalomis ir spoksoti į televizorių vienas kitam neištardami nė žodžio. Vargu ar tai atneš daug naudos, nors ir galima sakyti, kad laikas leistas drauge. Kartu kokybiškai praleistas laikas turi būti toks, kurio metu aktyviai bendravote, užsiėmėte bendra aktyviai įtraukiančia veikla, drauge žaidėte. Visa tai turėtų įtraukti tiek mentaliai, tiek emociškai. Keletas patarimų, kaip drauge su vaikais leisti daugiau kokybiško laiko:
Kasdien kuo daugiau bendraukite. Geriausia tiesiogiai – šnekantis. Jeigu neįmanoma, įtraukite ir kitus būdus: žinutes, skambučius, net raštelius. Netgi paprasčiausia trumpa žinutė ant pietų dėžutės su palinkėjimu gražios dienos padeda išlaikyti tvirtesnį ryšį.
Sukurkite kasdienį bendrą ritualą. Tai gali būti bet kas, kas abiem teikia malonumą. Pavyzdžiui, kasdien po vakarienės galite drauge pusvalandį pasivaikščioti, prieš miegą 20 min. paskaityti pasaką, o gal kartu gaminti vakarienę?
Kartokite, kad mylite. Kasdien ir net ne po kartą. Tėvams dažnai atrodo, kad tai savaime suprantama. Visgi išgirsti garsiai itin malonu, juk ir jums patiems gera, kai antroji pusė tai primena. Labai svarbu taip sakyti ne tik mažyliams, kuriems tėvai „myliu tave“ kartoja noriai, lengvai ir dažnai, bet ir vyresniems vaikams, kuriems kalbėti apie emocijas ne taip jau paprasta, ypač paauglystėje. Būkite tuo geru pavyzdžiu!
Valgykite drauge, kai tik įmanoma. Tai gali atrodyti smulkmena, bet iš tiesų labai reikšminga. Bendra vakarienė ar bent bendras arbatos gėrimas prieš miegą – puiki proga atsitraukti nuo visų darbų ir rūpesčių, visą dėmesį skirti vieni kitiems, atvirai pasikalbėti, aptarti dieną.
Rasti bendrą pomėgį. Gal tai plaukiojimas, gal futbolas, gal piešimas ar bet kas kita. Nesvarbu, net jeigu užsiimant tuo bendru pomėgiu neturite daug progų pasikalbėti (pvz., aktyviai žaisdami futbolą), garantuotai bendras interesas leis jaustis vieningiau ir padės rasti temų pokalbiams kitomis gyvenimo akimirkomis.
Žaiskite su vaiku. Mažajam žaidimai – kur kas daugiau nei pramoga. Tai ir komunikacijos, ir ugdymo forma. Todėl tėvai raginami kuo daugiau žaisti su atžalomis. Jeigu niekaip nerandate tam atskiro laiko, integruokite žaidimus į įprastus dienos ritualus, pvz., net maudynes vonioje galite paversti smagiu žaidimu.
Išjunkite išmaniąsias technologijas. Bendraudami su vaiku viena akimi nestebėkite žinių, nerašykite žinučių telefone ir nelaikykite ant kelių pasidėję kompiuterį. Vaikas turi jausti, kad visas dėmesys skirtas tik jam, kad jis nėra tik priedas ar dar vienas darbas, kurį tėvai turi suspėti atlikti per dieną.

Autorius Jūratė Survilė

Kava – tai neatsiejama dalis mūsų kasdienybės. Kiekvieną dieną milijonai žmonių visame pasaulyje geria kavą, kad galėtų būti aktyvūs visą dieną. Kava yra gėrimas, kuris suteikia žmogui energijos, todėl pasaulyje itin paplitusi kavos prekyba. Jau paruoštą kavą galima įsigyti kavinėse, restoranuose, mažose specializuotose prekybos vietose, kuriose prekiaujama tik kava arba kavos pupelėmis. Pasaulyje yra daugybė skirtingų kavos rūšių, kurios kiekvienam ją ragaujančiam žmogui gali suteikti skirtingus skonius bei aromatus, nes kiekvienas žmogus juos jaučia skirtingai. Todėl, norint susipažinti su kava artimiau, būtina paragauti daugiau kavos rūšių, kad galėtumėte išsirinkti sau labiausiai patinkančią.

Taigi, plačiau apie kavą ir jos paslaptis. Kava yra gaminama iš kavamedžio uogų sėklų. Yra gausybė skirtingų kavamedžių rūšių, kurioms reikia skirtingų klimato sąlygų. Labiausiai vertinama yra kava, užauginta aukštai virš jūros lygio. Aukštai auginama yra arabica kava, kuri sudaro apie 70 procentų visos suvartojamos kavos pasaulyje. Užauginta švelniose klimato sąlygose ji brandina uogas, išsiskiriančias švelniomis ir subtiliomis natomis. Tačiau negalima nuvertinti robusta kavos, kuri, gal kiek ir stipresnė, bet dažnai suteikia gėrimui stiprų kūną ir gražią, sodrią putą.

Norint įsigyti kokybiškos kavos, būtina rasti vietą, kur importuotojai domisi kava ir savo klientams pristato rinktinę, aukštos kokybės kavą. Ji tikrai skirsis nuo pigios ir paprastos kavos, aptinkamos prekybos centruose. Radus kokybiškos kavos importuotojus galima pasidomėti ir kavos kilmės šalimi ir kavamedžio rūšimi. Tikras kavos žinovas visuomet padės išsirinkti kavą pagal asmeninius skonio kriterijus. Kavą ruošti galima įvairiai. Jeigu kava ruošiama kavos aparatu, tuomet reikia naudoti šviežiai skrudintas kavos pupeles. Jeigu ne, tuomet galima prašyti sumalti kavą prekybos vietoje arba pirkti jau teisingu rupumu sumaltą kavą ir ruošti ją filtriniu kavinuku, presu ar moka aparatu. Jeigu kava malama namuose, reiktų įsigyti tam specialų malūną, kuriame galima reguliuoti malimo rupumą. Per stipriai sumalta kava nebus tokia gardi. Vis dažniau karštuoju metų periodu žmonės renkasi šaltą kavą, kuri puikiai atvėsina ir tuo pačiu suteikia energijos. Dažniausiai tokia kava yra paruošta esspreso kavos pagrindu ir, sumaišyta su ledo kubeliais bei įvairiais papildomais ingredientais, yra išties žavinga.

Taigi, norint atskleisti ypatingą kavos skonį bei pasimėgauti kvapnaus gėrimo puodeliu, būtina naudoti aukščiausios kokybės kavos pupeles. Kava – vienas iš populiariausių gėrimų visame pasaulyje, todėl ji yra neatsiejama mūsų kasdienybės dalis.  Nieko nuostabaus, kad kavos gėrimo ritualas jau tapo tradicija, nes jis mus pažadina, įkvepia ir net sujungia bendrystei. Pasimėgaukite kavos puodeliu ir leiskite sau pajausti tikrąjį kavos gėrimo malonumą!

Šviežio derliaus gėrybės ne vieną įkvepia įsirengti savo nuosavą daržą. O ir įsibėgėjantis pavasaris praneša apie artėjančius sodininkystės darbus. Be to, savų produktų auginimas gali tapti ne tik mėgstama laisvalaikio veikla, bet ir dovanoti sveikesnių – ekologiškų daržovių.

Prekybos tinklo „Senukai“ atstovai pastebi, kad jau nuo ankstyvo pavasario išauga sodinimui skirtų prekių paklausa – suaktyvėja įvairių sėklų, durpių, trąšų, daiginimo ir sodinimo indų pardavimai. Taip pat jaučiamas susidomėjimas įvairiais sodo įrankiais: genėjimo žirklėmis, grėbliais, karučiais, kastuvais, kauptukais.

Specialistai dalijasi patarimais, kaip įsirengti daržą savo kieme, ir į ką verta atkreipti dėmesį.

Apsvarstykite, ką norite sodinti

Prieš pradedant sodininkystės darbus, nuspręskite, ką norite pasisodinti. Jei renkatės auginti daržoves, išsirinkite tokias jų rūšis, kurias jūs dažnai įtraukiate į valgiaraštį. Nesistenkite pasisodinti visko.

Renkantis gėlių rūšis, atkreipkite dėmesį ir į jų priežiūrą. Pradedantiesiems geriausia rinktis tokias, kurios yra nereiklios, pavyzdžiui, lelijas, tulpes, narcizus, raktažoles, bijūnus, medetkas, astrus.

Nuspręskite, kur sodinsite

Galimybių nemažai – galima formuoti lysves darže, statyti šiltnamį, o pastaraisiais metais itin išaugo pakeliamų lysvių paklausa. Žinovų teigimu, geriausias pasirinkimas priklauso nuo individualių galimybių ir poreikių.

Pirmasis derlius būna šiltnamio daržovių. Tačiau jo įrengimui reikia skirti papildomą biudžetą. Ieškant ekonominio varianto, siūloma rinktis polietileno šiltnamius. Vis tik jų tarnavimo laikas trumpesnis – plėvelę reikia kas 2-3 metus keistis, nes dėl UV spindulių ji praranda savo savybes ir suyra. Patvaresnis variantas – polikarbonato šiltnamis, jis gali tarnauti ir daugiau nei 10 metų be papildomų investicijų, nes nereikia keisti polikarbonato lakštų.

Jei prie namų turite nedidelį žemės plotą arba pritrūksta laiko didelio šiltnamio priežiūrai, galima įsirengti mažą, kad ir 1 m² šiltnamį keliems augalams ar porai gėlių vazonėlių.

O pakeliamas lysves verta rinktis tada, kai daržui negalite skirti daug vietos, arba jis nedera šalia šiuolaikinių namų. Augančios daržovės tokiose lysvėse atrodo tvarkingai, o ir derliaus jose galima sulaukti greičiau, nes pakeltose lysvėse žemė sušyla greičiau, tad sodinimą galima pradėti anksčiau.

Išrinkite daržui vietą

Beveik visoms daržovėms ir daugeliui žydinčių augalų reikia saulės. Todėl reikėtų atkreipti dėmesį, ar daržovėms auginti numatyta vieta gaus pakankamai saulės šviesos. Taip pat nepamirškite, kad šviesos intensyvumas ir kiekis skirtingais metų laikais kinta.

Anot „Senukų“ specialistų, jei augalams reikia atviros saulės, ieškokite ploto, kur tiesioginiai saulės spinduliai pasieks 8-12 valandų. Jei užtenka dalinės saulės, rinkitės vietą, kur saulė šviečia bent 2-4 valandas.

Šalia daržo nereikėtų auginti krūmų ar medžių, nes jie pasisavina iš daržovių vandenį ir maistingąsias medžiagas. Be to, augantys medžiai sudarys pavėsį.

Daiginkite sėklas

Daugelį vienmečių augalų lengva sudaiginti iš sėklų. Tačiau prieš sėjant, būtinai perskaitykite sėklų pakuotėje esančią informaciją apie sodinimo laiką, gylį ir atstumus. Norint anksčiau sulaukti daržovių derliaus, jų sėklas galima sėti namuose, likus kelioms savaitėms iki paskutinių šalnų. O praėjus šalnoms, jas pasodinkite daržo lysvėje.

Namų sąlygos yra tinkamos sodinti salotas, ridikėlius, pomidorus, cukinijas, paprikas, burokėlius, morkas, špinatų lapus. Parduotuvėse galima įsigyti specialiai daigams skirtus konteinerius su dirvožemio mišiniu. Įsitikinkite, kad sėjamos sėklos ir daigai yra drėgni, bet ne šlapi, kitaip jie gali supūti. Taip pat patariama daržoves sodinti skirtingu laiku, kad jų derlių turėtumėte ilgiau.

Patręškite dirvožemį

Sodo darbus planuokite purioje, derlingoje ir gerai drenuojamoje žemėje. Be trąšų gamta sunkiai atkuria dirvožemyje esančias maistingąsias medžiagas. Kai derlius nuimamas, iš dirvožemio pašalinamos svarbios maistinės medžiagos. Jei žemė jomis nepapildoma, laikui bėgant derlius prastėja.

Kasdami arba purendami naują lysvę, ją padenkite 2-3 cm sluoksniu komposto, pūvančių lapų arba sausos nupjautos žolės bei išmaišykite. Jei nusprendėte žemės nepurenti, paberkite organinių medžiagų paviršiuje, kur jos ilgainiui suirs ir virs humusu.

Sodinkite

Pasak ekspertų, tinkamiausias laikas imtis sodininkystės darbų yra pavasaris. Tačiau priklausomai nuo augalų rūšies, juos galima sodinti ne tik pavasarį, bet ir rudenį bei žiemą.

Pavyzdžiui, našlaitės ir kopūstai pakenčia šaltį, todėl juos galite sodinti rudenį arba žiemos pabaigoje. O pomidorai ir dauguma vienmečių gėlių mėgsta šiltą temperatūrą, todėl jų nesodinkite, kol nepraėjo šalčiai. Daugiamečiams augalams sodinti tinka pavasario ir rudens vidurys.

Laistykite

Neleiskite daigams išdžiūti – juos laistykite kasdien. Persodinamus augalus taip pat reikia dažnai laistyti, kol jų šaknys sustiprės. Vėliau laistymo dažnumas priklauso nuo dirvožemio, drėgmės ir kritulių kiekio, tačiau iš pradžių reikėtų laistyti bent kartą per savaitę.

Molingas dirvožemis džiūsta lėčiau nei smėlingas, todėl jo laistyti taip dažnai nereikia. Saulėtas, vėjuotas oras išdžiovina dirvą greičiau nei vėsus. O jei nesate tikri, ar reikia laistyti, palieskite dirvožemį 2-3 cm gylyje. Jei jis sausas, palaistykite. Laistykite lėtai, kad vanduo įsigertų, o ne nutekėtų nuo lysvės. Patartina augalus ir daržoves laistyti anksti ryte, kad vandens tuoj pat neišgarintų saulė.

Mulčiuokite

Norėdami apsaugoti savo daržą nuo piktžolių, uždenkite dirvą keliais centimetrais mulčio – jis neleis taip greitai sudygti piktžolių sėkloms. Naudojant jį, nereikės ir taip dažnai laistyti.

Ekspertai daržui ar vienmečių augalų lysvei siūlo rinktis mulčią, kuris suyra per kelis mėnesius. Daugiamečiams augalams naudokite ilgiau išliekantį mulčią, pavyzdžiui, žievės drožles. Organinis mulčias, pavyzdžiui, žievė, šiaudai, kompostas ar kakavos pupelių lukštai, skaidydamiesi pamaitina dirvožemį.

Reguliariai prižiūrėkite

Kiekvienam daržui reikalinga ir reguliari prižiūra: ravėjimas, laistymas, kenkėjų naikinimas. Sergančius augalus teks gydyti, o aukštus augalus paremti grotelėmis ar kuolais. Prižiūrimas ir mylimas daržas atsidėkos gausiu derliumi ir estetiniu vaizdu, pabrėžia „Senukų“ specialistai.

Autorius Vaida Sindaravičiūtė-Kuosė

Užklasinės veiklos privalumai

Nesvarbu, ar tai naujos kalbos mokymasis, ar šachmatų būrelis, futbolo treniruotės, o gal dainavimo pamokos – užklasinė veikla neabejotinai praturtina vaikų kasdienybę. Užsiimdami skirtinga veikla vaikai turi galimybę pabendrauti su naujais žmonėmis, iš jų išmokti naujų įgūdžių, susipažinti su skirtingomis pasaulėžiūromis, gal net kultūromis, atrasti naujas vietas, veiklos sritis ir plėsti interesų lauką. Užklasinės veiklos padeda ugdyti įvairius įgūdžius: atsakingumą, iniciatyvumą, komunikabilumą, komandinį darbą, atkaklumą ir kt. Tai neabejotinai pravers ne tik mokykloje, bet ir vėliau gyvenime. Tiems vaikams, kuriems nesiseka mokykloje, užklasinės veiklos padeda rasti jų stipriąsias puses, kas didina pasitikėjimą savimi. Įrodyta, kad užklasinė veikla ypač naudinga paaugliams, nes neturėdami daug laisvo laiko rečiau pasineria į rizikingas veiklas. Beje, įvairūs būreliai – išsigelbėjimas tiems tėvams, kurie neturi su kuo palikti pradinuko po pamokų, tad leisdami į įvairias užklasines veiklas žino, kad juos prižiūrės suaugusieji.

Kai visko per daug…

Nors užklasinė veikla praturtina vaikų gyvenimą, tačiau kai jos per daug, galimas neigiamas poveikis. Visų pirma, bandydamas visur suspėti vaikas pervargsta tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Gali imti jausti nuolatinį stresą bandydamas visur pasirodyti gerai ir pateisinti tėvų lūkesčius – net tada, kai užklasinė veikla jam patinka. Visiems mums reikia laisvo laiko, kai galime veikti tai, ką norime (arba neveikti nieko), ir maksimaliai atsipalaiduoti. Vaikams toks laikas, kai gali nekontroliuojamai žaisti ar užsiimti patinkančia veikla, labai svarbus ir dėl to, kad skatina jų kūrybiškumą. Šiuolaikiniai tėvai dažnai baiminasi, kad jų atžaloms bus nuobodu. Be reikalo – nuobodulys geriausias naujų idėjų įkvėpėjas!

Įspėjantys ženklai

Sunku tiksliai įvardinti, kiek užklasinių veiklų gana, o kiek per daug, nes tai priklauso nuo paties vaiko. Vieni mėgsta griežtai sudėliotą dienotvarkę, jiems patinka nuolat turėti veiklos, kažkur skubėti. Kiti atvirkščiai – yra lėtesni, jiems reikia daugiau ramaus laiko su savimi. Taigi, renkant užklasines veiklas ir jų kiekį svarbu atsižvelgti į atžalos temperamentą. Štai keletas dažniausių požymių, kad perlenkėte lazdą ir vaiko dienotvarkė tapo pernelyg įtempta:

•  Nebenori lankyti užklasinių veiklų, aktyviai tam priešinasi, net jeigu anksčiau jos patiko.

•  Atrodo nuolat pavargęs.

•  Tapo pernelyg jautrus: greitai supyksta, pravirksta, negeba kontroliuoti emocijų, nors anksčiau dėl to problemų nekildavo.

•  Suprastėjo pasiekimai mokykloje.

•  Neberanda laiko susitikti su draugais, pabendrauti su šeimos nariais.

•  Atsirado sveikatos problemų. Ypač būdingas galvos bei pilvo skausmas.

•  Kyla miego sunkumų.

•  Nespėja atlikti patikėtų užduočių namuose, tapo netvarkingas, nors to niekad nebuvo.

•  Daugumą savaitės dienų neturi laisvo laiko.

•  Dažnai kartoja, kad norėtų tiesiog pasilikti namuose ir nieko neveikti.

•  Tapo išsiblaškęs, nuolat kažką pamiršta, kažkur atsitrenkia, iš rankų krinta daiktai…

•  Tiesiog atrodo nelaimingas.

Žinoma, visi šie požymiai gali būti susiję ir su kitomis problemomis. Visgi juos pastebėjus reikėtų atidžiau įvertinti vaiko dienotvarkę, pasikalbėti su juo, kas neduoda ramybės. Tikėtina, kad vaikas tiesiog pervargo ir jam reikia daugiau poilsio bei laisvo laiko.

Rasti tinkamą pusiausvyrą

Norint atžalai sudaryti tinkamą įvairių veiklų ir laisvo laiko pusiausvyrą, labai svarbu atsižvelgti į jos amžių. Natūralu, kad kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau poilsio ir laisvo laiko jam reikia. Ne mažiau svarbu atsižvelgti į temperamentą. Energingam, veikliam, itin komunikabiliam vaikui gali patikti nuolat būti įvykių sūkuryje. Ramiam, lėtam introvertui tai kels didelę įtampą, todėl geriau rasti vieną kitą papildomą veiklą ir palikti daugiau laisvo laiko. Spręsdami dilemą, kiek ir kokių užklasinių veiklų parinkti, tėvai pamiršta, kad reikėtų apie tai pasikalbėti su pačiu vaiku. Nenuvertinkite jo gebėjimo savarankiškai dėliotis savo dienotvarkės. Kartu priimsite geriausius sprendimus, tenkinančius abi puses. Beje, toks komandinis darbas leis suprasti, kuri užklasinė veikla išties įdomi ir svarbi vaikui, o kuri primesta jūsų pačių neišsipildžiusių svajonių…

Galiausiai tėvai turi atidžiai peržvelgti savo dienotvarkę. Dažnai vaikų tvarkaraštis perkrautas todėl, kad toks ir tėvų tvarkaraštis. Patys nespėdami susidoroti su kasdienėmis užduotimis, bando sau pasilengvinti gyvenimą patikėdami atžalos priežiūrą bei ugdymą kitiems – mokytojams, treneriams, užklasinių veiklų vadovams… Pastebima, kad bene dažniausiai per didelį krūvį gauna tie vaikai, kurių tėvai daug dirba ir mažai laiko skiria šeimos reikalams. Tokiu atveju pirmiausia privalu koreguoti savo prioritetus bei dienotvarkę, tuomet vaikų krūvio klausimas ims spręstis savaime.

Rekomendacijos pagal amžių

Darželinukai dar tik pratinasi prie disciplinos, socialinių ryšių mezgimo, pažindinasi su supančiu pasauliu. Jie kasdien patiria aibę įspūdžių, išmoksta daug pamokų, tad papildomos simuliacijos nė nereikia. Jeigu vis dėlto norima tokio amžiaus vaiką užrašyti į būrelį, patartina, kad jis būtų lankomas ne dažniau kaip 1–2 kartus per savaitę ir veikla būtų perteikta žaidimų forma. Tokio amžiaus vaikams itin tinka muzikinė užklasinė veikla.

Pirmokų krūvis turėtų išlikti panašus į darželinukų, mat perėjimas iš vienos ugdymo įstaigos į kitą ir taip yra nemenkas iššūkis. Geriausia užklasinė veikla – įvairių žaidimo kambarių, žaidimo aikštelių lankymas. Dauguma šio amžiaus vaikų džiaugiasi su sportu susijusia užklasine veikla, tik rekomenduojama vengti konkurenciją skatinančio sporto, kur stengiamasi prieš kažką laimėti. Tai pirmokams kelia per daug įtampos, reikėtų kažko nerūpestingesnio.

Antrokai jau gana dideli, kad patys galėtų išreikšti nuomonę, kokius būrelius pageidautų lankyti. Svarbu neperlenkti lazdos ir į būrelius leisti ne dažniau kaip kelis kartus per savaitę. Beje, šis amžius palankus pradėti mokytis groti muzikos instrumentu, tad jeigu vaikas tuo domisi, verta pagalvoti apie muzikos mokyklą ar bent muzikos būrelį.

Trečiokai tampa vis socialesni ir jiems patinka bei tinka tos veiklos, kurios suteikia galimybę bendrauti su kitais, priklausyti komandai. Taip pat rekomenduojamos smulkiąją motoriką lavinančios veiklos, pavyzdžiui, tapymas. Tegul vaikas pats sprendžia, kas jį domina. Tik nepamirškite ir laisvo laiko bei veiklų su šeima.

Ketvirtokai ir penktokai vis labiau galvoja apie savo identitetą, tai, kaip juos mato kiti. Todėl jiems svarbios užklasinės veiklos, padedančios stiprinti pasitikėjimą savimi. Idealu, jei vaiko dienotvarkė papildyta ir atpalaiduojančiomis, stresą mažinančiomis veiklomis. Pastebėta, kad tokiame amžiuje dažnai suprastėja mokymosi rezultatai, vaikams įdomesnė tampa kita veikla, o ne mokyklos reikalai. Todėl derindami atžalos krūvį turite atsižvelgti, kad didžiausias dėmesys tektų mokyklai ir liktų laiko neskubant paruošti namų darbus, o paskui – dar ir pailsėti.

Vyresni vaikai jau pajėgūs patys racionaliai dėliotis savo dienotvarkę. Deja, viską sujaukti gali paauglystės paskatintas maištas. Kai kurie tokio amžiaus vaikai nusprendžia, kad jų nedomina ne tik užklasinės veiklos, bet ir mokyklos reikalai. Jie mieliau dienas leidžia prie kompiuterio ar išmaniojo telefono ekrano… Tokiu atveju būtinas tėvų įsikišimas ir tvarkingos bei griežtos dienotvarkės sudarymas. Be abejo, nereikėtų perlenkti lazdos – 16–20 val. per savaitę papildomų veiklų yra viršutinė riba.

Autorius Jūratė Survilė

Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) užsakė renovuotų daugiabučių energinį auditą, siekiant įvertinti, ar projektuose įgyvendintos priemonės yra efektyvios bei kokybiškos. Ką parodė audito rezultatai?

„Kasmet atliekame tokius auditus siekdami išsiaiškinti, ar visos taikomos priemonės yra efektyvios bei kokybiškos – mums svarbu ne tik rūpintis namų atnaujinimu bet ir įsitikinti, ar viskas juose po atliktų darbų yra gerai. Šįmet pagal nustatytus kriterijus pasirinkome 15 daugiabučių iš skirtingų šalies miestų, tai buvo pastatai iš Alytaus, Biržų, Panevėžio, Prienų, Ukmergės ir Šilalės. Jų statybos metai buvo nuo 1960 iki 1992 m., butų skaičius svyravo tarp 24–100. Po renovacijos šie daugiabučiai buvo pasiekę B (6) ir C (9) energinio naudingumo klases, 11 iš 15 pastatų išorinės sienos buvo apšiltintos mineralinės vatos izoliacija, kitos altnernatyvos buvo polisterinis putplastis ar poliuretano putų izoliacinės plokštės“, – pasakoja E. Petrauskas.

Auditas buvo atliktas šildymo sezono metu, praėjus bent dvejiems metams po daugiabučio modernizacijos, nes tik po kelių šildymo sezonų galima objektyviai įvertinti šildymo sistemos funkcionavimą.

„Patikrinimo metu buvo atliktas energetinis namo auditas, įvertinti techniniai projektai ir įgyvendintų sprendimų kokybė, tai yra darbų bei panaudotų statybinių medžiagų kokybė. Apskritai patikrinimo rezultatus vertiname kaip gerus – energijos taupymo atžvilgiu šiluminės modernizavimo darbai buvo atlikti kokybiškai“, – sako pašnekovas.

Audito duomenys atskleidė, kad realus butų energijos suvartojimas siekia apie 80 kWh/kv. m, o tai – geras pasiekimas.

„Atliekant įgyvendintų priemonių ekspertizę paaiškėjo, jog didžiausi šilumos nuostoliai po daugiabučio atnaujinimo yra patiriami dėl pastato vėdinimo – infiltracijos, natūralaus ir mechaninio vėdinimo. Lyginant su viso pastato šilumos nuostoliais, jie vidutiniškai sudarė 50 proc. Palyginimui – nerenovuotuose daugiabučiuose vėdinimo nuostoliai dažniausiai sudaro 15–25 proc. visų šilumos pastato šilumos nuostolių. Visgi, atnaujinus pastatą šilumos nuostoliai, patiriami per nesandarias sienas, stogą, langus ir kt., sumažėja, tokiu būdu procentaliai vėdinimo nuostoliai padidėja, todėl gyventojai, planuojantys renovacija, turėtų apsvarstyti ir pasirinkti įsirengti mechaninio vėdinimo įrenginius su šilumogrąža“, – pažymi E. Petrauskas.

Kodėl verta investuoti į švarų orą?

Pašnekovas primena, jog atsakingas vėdinimas gali padėti užtikrinti švarų ir kokybišką orą ir tinkamą mikroklimatą patalpoje.

„Mikroklimatas bute itin priklauso nuo vėdinimo, todėl gyventojai, įsirengę rekuperacinę sistemą, dėl to problemų neturi. Jeigu šios sistemos nėra, gyventojai turėtų susipažinti, kaip tinkamai vėdinti butą, kad mikroklimatas jame būtų tinkamas sveikatai“, – teigia E. Petrauskas.

„Esant per sausam patalpų orui, gyventojai susiduria su sveikatos problemomis: gerklės ir akių dirginimu, ypač paveikiančius nešiojančius kontaktinius lęšius, veido ir rankų odos džiuvimu – pažeidžiamas apsauginis sluoksnis, ji gali pradėti skilinėti, taip pat dėl sauso oro išsausėja kvėpavimo takų gleivinė, todėl gali susilpnėti imunitetas peršalimo ir kitoms ligoms.

Paprasčiausia priemonė siekiant padidinti drėgmės kiekį patalpose yra oro drėkintuvų naudojimas, tačiau būtina stebėti drėgmės lygius, nes šaltuoju metų laiku atnaujintuose pastatuose dėl per didelės drėgmės kiekio susidaro palankios sąlygos pelėsio atsiradimui. Džiaugiamės, jog šios studijos metu nei viename daugiabutyje nebuvo aptikta nei pelėsio, nei perteklinės drėgmės“, – dalinasi Pastatų energinio taupumo departamento projektų įgyvendinimo ir priežiūros skyriaus patarėjas.

Su audito išvadomis ir kita aktualia informacija apie daugiabučio renovaciją gyventojai gali susipažinti APVA internetinėje svetainėje https://modernizuok.apva.lt/.

Autorius Kotryna Grušauskaitė

Daug žmonių, mėgstančių šunis, negali laikyti didelio augintinio. Butas miesto centre, maži vaikai, užimta dienotvarkė, dresavimo įgūdžių ir fizinės ištvermės stoka – tik kelios priežastys, kodėl tenka ieškoti alternatyvų. Tai, kad keturkojis nesiekia kelių, nereiškia, kad jis kitoks. Mažų veislių atstovai – ne mažiau protingi, drąsūs ir aktyvūs.

Intelektualusis taksas

Šios veislės atstovus lengva atpažinti iš trumpų kojų ir ilgo liemens. Tai medžioklinis šuo – mažiausias skalikas iš visų, tačiau nedideliame kūne plaka drąsi širdis. Keturkojų paskirtis – įlysti į lapės, barsuko ar kito miško gyvūno olą ir išvilioti grobį į paviršių. Šuo stoja į akistatą su žvėrimi, veržiasi į jo teritoriją, todėl pasižymi tvirtu charakteriu, ryžtu ir atkaklumu. Taksas žino savo vertę. Tai savarankiškas ir savo nuomonę turintis augintinis. Dėl šių savybių sunku dresuoti, tačiau svarbiausia rasti, kuo motyvuoti šunį. Veislės mėgėjai teigia, kad taksai turi humoro jausmą, išradingai krečia pokštus ir gali būti užsispyrę, gal net įžeidūs. Kita vertus, keturkojai labai ištikimi ir atsidavę šeimai. Puikiai sargauja (dažnai loja), nesiskundžia apetitu, todėl greitai priauga papildomų kilogramų. Laikant nuosavoje valdoje patariama saugoti gėlynus ir daržus, nes mėgsta kasti urvus.

Ugningasis Džeko Raselo terjeras

Veislę išpopuliarino kino filmo „Kaukė“ personažas – gudrus, smalsus, judrus ir nuotykių ištroškęs keturkojis. Šios savybės taikliai apibūdina Džeko Raselo terjerą. Nors gyvūnas sveria 5–6 kg, tai nėra sofos šuo! Anksčiau veislė tarnavo medžioklėje, todėl įgimtas pasitikėjimas savimi, net arogancija. Konfliktinėse situacijose su didesniais už save keturkojais nekreipia dėmesio į savo mažą ūgį ir kimba varžovams į atlapus. Ugningas charakteris reiškia, kad šeimininkams tenka paplušėti auklėjant ir dresuojant pramuštgalvį. Su augintiniu, kuris yra pozityvumo ir energijos užtaisas, niekada neliūdna. Norint išsaugoti namų interjerą, svarbu suteikti fizinį krūvį. Nuobodžiaudami prisigalvoja pramogų, pavyzdžiui, apgadina baldus. Tai idealus šuo aktyviems žmonėms, kurie mėgsta daug vaikščioti ar bėgioti. Veislė tinka vikrumo (agility) varžyboms.

Aristokratiškasis šeltis

Asmenys, kuriems patinka aviganiai, įsimylės šeltį. Tai mažiausi šios atmainos atstovai, kilę iš Šetlando salų, primena mažą kolio (legendinė Lesė) versiją. Veislė įkūnija viską, ko tikėtųsi didelio šuns savininkas. Šeltis – grakštus, išskirtinai gražus ir elegantiškas, pavergia guviu ir protingu žvilgsniu. Puošnus kailis reikalauja priežiūros, tačiau užtenka šukuoti 1–2 kartus per savaitę. Tai darbiniai šunys, kurie iš prigimties įpratę veikti komandoje su žmogumi ar gentainiais. Augintinis prisitaiko prie šeimininko gyvenimo būdo. Nors mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, taip pat mielai leidžia laiką namuose. Gerai sutaria su kitais naminiais gyvūnais ir vaikais. Ne mažiau nei fizinės mankštos, šelčiams reikia protinio užimtumo. Noriai dalyvauja dresūros pamokose, greitai perpranta naujas komandas, lengva išmokyti cirko triukų. Atrodo, kad šuo supranta žmogų iš pusės žodžio.

Balsingasis nykštukinis pinčeris

Besižavintiems dobermanais, patiks ir mažesnė jo kopija. Iš pirmo žvilgsnio trapus ir gležnas nykštukinis pinčeris nėra ramus kambarinis šuniukas. Nors mažylis telpa į kuprinę, galima pavydėti drąsos ir narsos. Balsas – išskirtinis jo ginklas. Suvokdami savo mažumą ir ribotas galimybes, keturkojai renkasi netiesioginę kovą. Jie loja visada ir ant visų – didesnių gentainių, įtartinų žmonių, lakstančių vaikų, pravažiuojančių dviračių. Triukšmas – ne grasinimas, o noras atkreipti į save dėmesį. Dėl šios savybės puikiai sargauja ir į namus nepastebėtas neužeis nė vienas nekviestas svečias. Būtina ankstyva socializacija. Greitai mokosi, reikia tik skirti laiko užsiėmimams. Gerai išauklėtas augintinis gali lydėti šeimininką kelionėse. Visgi nepajėgūs įveikti ilgų atstumų pėsčiomis, tačiau gerai jaučiasi ant rankų ar specialiose rankinėse. Jei šeimininkai nenuvertina mažylio ir elgiasi kaip su dideliu šunimi, pinčeris tampa ištikimu, lojaliu ir atsidavusiu kompanionu.

Ištvermingasis biglis

Smalsus, aktyvus ir linksmas augintinis – idealus pasirinkimas šeimai su vaikais. Biglis tvirto kūno sudėjimo, tačiau dinamiškas ir žaismingas. Veislė apdovanota gera uosle, klausa ir skardžiu balsu. Anksčiau bigliai naudoti medžioklėje, tačiau šiandien jų paskirtis – palaikyti draugiją. Keturkojai gali būti išsiblaškę (jaudina kvapai, garsai, judantys objektai), todėl nemokyto šuns nepatariama paleisti nuo pavadėlio. Ramioje aplinkoje geba susitelkti ir klausyti komandų. Tai šunys, kuriems dresūrą reikia paversti žaidimu. Biglis padarys viską, kad sulauktų pagyrimo ar skanėsto. Pasižymi geru apetitu, todėl lengvai nutunka. Būtina daug laiko leisti lauke, ypač jauname amžiuje, kai energija trykšta per kraštus. Šios veislės atstovai – ištvermingi, atkaklūs, savarankiški ir pateikia nemažai iššūkių. Nepraleis progos patikrinti šeimininko kantrybės, ieškos išlygų ir bandys pertvarkyti šeimos hierarchiją.

Prieraišusis anglų kokerspanielis

Liūdna snukučio išraiška, tačiau padūkęs charakteris – taip galima apibūdinti šios veislės atstovus. Kokerspanieliai tinka namams, kuriuose laksto maži vaikai. Judrūs šunys noriai prisijungia prie žaidimų, ypač mėgsta atnešti numestus daiktus. Vasarą dievina laiką gamtoje, nepraleidžia progos išsimaudyti vandens telkinyje. Spanieliams reikia draugijos. Jie jaučiasi šeimos dalimi, todėl bandys įsirangyti ant sofos, prašys maisto prie stalo ir žadins ryte, jei norės į lauką. Prisiriša prie žmonių, liūdi palikti vieni. Gali pasireikšti išsiskyrimo nerimas, todėl svarbu auklėti ir nuo mažų dienų pratinti, kad šeimininkai išeina į darbus. Lengva dresuoti, nes šunys nori įsiteikti. Gerai sutaria su kitais naminiais gyvūnais. Puošnų kailį reikia prižiūrėti, kad nesiveltų, tačiau gyvūnas mėgsta būti glostomas, šukuojamas, myluojamas. Anglų kokerspanieliai pasitelkiami ir tarnybose, pavyzdžiui, ieškoti narkotinių medžiagų, ir kaip terapiniai šunys.

Žaismingasis nykštukinis bulterjeras

Anglų džentelmenas patiks besižavintiems sportiniais, egzotiškos išvaizdos šunimis. Vieni bijo bulterjerų, kiti – juos myli, tačiau niekas negali likti abejingas. Po grėsminga išvaizda slepiasi draugiškas, emociškai stabilus, šeimininkams atsidavęs šuo. Raumeningas, tarsi nulieta skulptūra, kūnas išduoda, kad keturkojams reikia didelio fizinio krūvio. Tinka žmonėms, kurie mėgsta laisvalaikį gryname ore. Bulterjerai žaismingi, todėl sutinka su visomis pramogomis, kurias pasiūlo šeimininkai, t. y. vaikosi kamuoliuką, bėga šalia dviračio, tempia virvę. Būtina dresuoti ir socializuoti. Netinkamai auklėjami gali tapti agresyvūs. Jei trūksta protinės ir fizinės stimuliacijos, pavirsta į nervų kamuolį. Šiems šunims reikia išmintingo vadovo, todėl netinka asmenims, neturintiems patirties. Suprantantis savo vietą hierarchijoje, bulterjeras yra itin meilus ir prieraišus augintinis.

Švaruolis šiba inu

Negalintiems apsispręsti, ką įsigyti – šunį ar katę, verta pasidomėti senovine japonų veisle. Šiba inu priklauso špicų ir primityviųjų grupei, o tai reiškia, kad keturkojai pasižymi savitu ir unikaliu charakteriu. Savarankiški, neįkyrūs, ramūs, orūs ir labai švarūs gyvūnai. Šunys, kaip katės, rūpinasi kailio higiena. Gali susidaryti įvaizdis, kad ne šuo gyvena su žmonėmis, o atvirkščiai. Nelengva auklėti ir mokyti komandų. Gali būti užsispyręs, sužavės akmenine kantrybe. Elgesys kinta atsižvelgiant į nuotaiką. Jei vieną dieną mokėjo ir vykdė komandą, kitą sykį – neišgirs. Įsižeidęs pradeda ignoruoti žmones ir namų taisykles. Auklėjant svarbu nustatyti ribas ir parodyti, kad ne jis centras, apie kurį sukasi visata. Nemėgsta grubumo ir bausmių, todėl šeimininkams tenka pasukti galvą, kaip motyvuoti augintinį, kad būtų paklusnus.

Pavyduolis valų korgis

Šie šunys lydėjo Anglijos karalienę Elžbietą II nuo ankstyvos jaunystės iki gilios senatvės. Monarchė buvo aistringa korgių mylėtoja, o jos dėmesys prisidėjo prie veislės populiarumo. Maži, kresni, trumpų kojų ir ilgo liemens, apdovanoti simpatišku snukučiu ir plačiomis, stačiomis ausimis korgiai renka simpatijas visame pasaulyje. Tai ne salono puošmena. Korgiai – mažieji aviganiai, todėl smalsūs, energingi ir prisirišę prie šeimininkų. Mėgsta būti įvykių centre, todėl neretai maišosi po kojomis. Gali būti įkyrūs reikalaudami dėmesio, tačiau puikiai sutaria ir žaidžia su vaikais. Pasižymi stipriu savininkiškumu (saugo žaislus, dubenėlį, vietą ant fotelio), pavydūs. Gina savo teritoriją ir mėgsta loti. Būtina dresuoti, nes puikiai perpranta žmogaus silpnybes ir stengiasi užkopti hierarchijos laipteliais. Pavergia širdį meilumu ir ištikimybe, tačiau nereikia apsigauti. Jie – protingi šuneliai, kurie žino, kaip laimėti.

Pozityvusis Bostono terjeras

Amerikiečių džentelmenais vadinami trumpo plauko, kompaktiško kūno sudėjimo (ūgis proporcingas ilgiui) šunys, kurių suplotas snukutis nesumeluos, kad gyslomis teka buldogo kraujas. Bostono terjeras įsilies į šeimą, kuri mėgsta aktyvų laisvalaikį. Šuo judrus lyg gyvas gyvsidabris, pozityvus, ištvermingas ir nenuilstantis. Dievina žaidimus ir ilgas keliones gamtoje. Prisitaiko prie šeimininko gyvenimo būdo, tačiau nemėgsta ilgai būti vienas. Draugija reikalinga kaip oras. Verta pagalvoti apie galimybę įsigyti kelis šunis, kad gyvūnai nesijaustų vieniši. Netinka žmonėms, kurie dirba nuo ryto iki vakaro. Bostono terjerą lengva dresuoti. Smagu dalyvauti vikrumo (agility) varžybose. Labai socialūs ir draugiški, gerai sutaria su visais žmonėmis, todėl nėra sargūs. Ši savybė paranki, jei šeimoje auga vaikų. Šuo atstos auklę ir taps draugu iki savo gyvenimo pabaigos.

Autorius Jurgita Ramanauskienė

Nostalgijos pliūpsnis

Daugelio širdis užkariavęs vidurio amžiaus modernizmas taip vadinamas ne veltui. Šis interjero stilius susiformavo XX a. viduryje, 5-ajame–8-ajame dešimtmečiuose. Architektai siekė sukurti ergonomišką ir praktišką interjero stilių. Tad atsisakė perdėto puošnumo ir susikoncentravo į vartotojui patogias detales. Šiam stiliui būdingas minimalizmas, skirtingų medžiagų maišymas tarpusavyje, geometrinės formos, žemiška spalvų paletė. Vis dėlto, kodėl jis XXI a. taip išpopuliarėjo? Manoma, kad pagrindinė priežastis yra nostalgija. Juk dauguma mūsų augo namuose, kuriuose vyravo šis stilius, arba matė jį senelių, tetų ir dėdžių būstuose. Taip pat šį interjero stilių išpopuliarino kultiniai filmai ir serialai, įkvėpę atsigręžti į praeitį. Svarbu ir tai, kad dėl naudojamų medžiagų, neutralios paletės ir šiuolaikiškumo prieskonio šis stilius neišeina iš mados. Taigi išties verta prisijaukinti bent dalį jo akcentų.

Svarbiausia – minimalizmas

Amžiaus vidurio modernizmo stilius pakeitė iki tol karaliavusį puošnųjį art deco. Moderniems interjero dizaineriams norėjosi, kad baldai būtų patogūs ir komfortiški. Todėl jie daugiau dėmesio skyrė ne puošniai išvaizdai, o funkcionalumui ir ergonomiškumui. Tad dauguma šio stiliaus sofų ir fotelių patogesni už įprastus. Sykiu pasižymi minimalistine išvaizda – neįmantrūs, švarių linijų, lenktų formų. Jokio didelio puošnumo, smulkių detalių ar ornamentų. Norint namus paįvairinti vintažiniu stiliumi, verta dairytis švelnių formų ir linkių bei puošybos elementais neperkrautų baldų. Šio stiliaus sofos dažniausiai būna žemomis kojelėmis, patogiais ranktūriais, stačiakampio formos. Foteliai ir kėdės pasižymi plonomis kojelėmis ir tvirta, patogia nugaros atrama. Svarbu tai, kad baldai žemomis laibomis kojelėmis net mažiausiame kambaryje gali sukurti erdvės iliuziją. Minimalistiniame interjere tai itin tinka. Minimalizmas turėtų atsiskleisti ne tik balduose, bet ir pačiame interjere. Erdvės neperkraukite akcentais – užteks vos kelių.

Skirtingų medžiagų dermė

Po Antrojo pasaulinio karo baldų pramonei trūko medžiagų. Tad dizaineriai ėmė maišyti skirtingas medžiagas, sykiu dairydamiesi į naujus išradimus, pavyzdžiui, stiklo pluoštą. Todėl vidurio amžiaus modernizmo interjere naudojamos tiek natūralios, tiek industrinės medžiagos. Mediniai baldai papildomi metalu, stiklu, plastiku, vinilu, stiklo pluoštu, oda. Toks sprendimas šiam vintažiniam stiliui padeda net šiandien atrodyti išties šiuolaikiškai. Taigi svetainėje puikiai tiks apvalus stiklinis kavos staliukas medinėmis kojelėmis. Kuriant tokį interjerą nebijoma parodyti „nuogų“ medžiagų. Minkšti foteliai žavi atviromis medinėmis ar metalinėmis kojomis bei ranktūriais. Skirtingas medžiagas galite maišyti ir rinkdamiesi smulkesnius interjero akcentus. Drąsiai derinkite odą su akmeniu, velvetą su stiklu. Erdvę puoškite kelių medžiagų žvakide ar šviestuvu.

Geometrinės formos

Vintažiniam interjero stiliui būdingos geometrinės formos. Čia karaliauja kampuotos kėdės, ovalūs kavos staliukai, ilgos ir žemos stačiakampės sofos. Tačiau geometrinėmis formomis interjeras neperkraunamas, jos derinamos su abstraktesnėmis linijomis. Tokia skirtingų formų dermė sukuria akį traukiantį, bet neerzinantį vaizdą. Tad jei svetainei renkatės geometrinių formų staliuką ir kėdes, fotelis gali būti ir abstraktesnių, švelnesnių linijų. Vidurio amžiaus moderniame stiliuje itin mėgstami geometrinėmis linijomis akį traukiantys šviestuvai ir lempos. Todėl, jei norisi įdomesnio akcento, galite atkreipti dėmesį į tokias interjero detales. Trapecijos formos toršeras, naktinė lempa-cilindras ar trikampis šviestuvas užtikrins trokštamą vaizdą.

Žemiška spalvų paletė ir ryškūs akcentai

Norint sukurti vidurio amžiaus modernizmo stilių, verta rinktis prigesintas, neutralias, žemiškas spalvas. Pagrindinę šio interjero spalvų paletę sudaro prigesinta mėlyna, švelniai oranžinė (moliūgų), garstyčių geltona, švelniai ruda, molio raudona, avokadų ar alyvuogių žalia, smėlinė, pilkšva. Šie atspalviai įprastai kombinuojami su medžiu ar plienu. Geriausias efektas pasiekiamas blankias spalvas derinant su ryškesniu akcentu. Štai pilkšvų tonų gausiame kambaryje išsiskirs garstyčių spalvos krėslas ar moliūgų tonų sofa. Tačiau venkite pernelyg ryškių spalvų.

Ryšys su gamta

Vidurio amžiaus moderniam stiliui būdinga dermė su gamta. Projektuojant tokio tipo būstus, dažniausiai įrengiami dideli langai, sudarantys didžiulės erdvės įspūdį. Žinoma, ne visi būstai gali pasigirti dideliais langais. Tačiau gera idėja bent jau toliau nuo langų patraukti visus baldus ir interjero detales, kad neužstotų saulės šviesos. Taip optiškai padaugės erdvės. Šiam interjero stiliui būdingi kambariniai augalai, sukuriantys vešlių džiunglių įspūdį. Dažniausiai pasirenkamos plačių lapų monsteros, zamiokulkai, palmės kariotos ir kiti žalialapiai. Žinoma, nedera pamiršti minimalizmo principų ir augalais namų neperkrauti. Tačiau keli orą valantys augalėliai puikiai derės prie žemiškai neutralios vidurio amžiaus modernaus stiliaus paletės.

Autorius Gintarė Vasiliauskaitė

Vaiko teisių gynėjai praėjusiais metais kas dvylika minučių sulaukė pranešimo apie galimą vaiko teisių pažeidimą dėl vieno iš 17 Lietuvoje esančio vaiko. Nors didžioji dalis gautų pranešimų buvo nesmurtiniai, visgi vienas vaikas iš 180 galimai patyrė smurtą.

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė sako, jog artėjant penkerių metų sukakčiai, kai buvo įvykdyta vaiko teisių apsaugos sistemos reforma, įvyko ženklūs pokyčiai kovojant su smurtu prieš vaikus. Pasak jos, reforma dar jauna, tad sistemą turime tobulinti kasdien. Reikia dar didesnio susitelkimo ir visuomenės įsitraukimo tam, kad pasiektume pagrindinį tikslą: nulinę toleranciją smurtui prieš vaikus bet kokioje aplinkoje: namuose, mokykloje, viešose erdvėse. Turime pasiekti, kad Lietuvoje vaikai jaustųsi ir būtų saugūs.

„Mūsų valstybė atliko didelį darbą, kad šalyje būtų sukurta vieninga, į vaiką ir į šeimą orientuota, vaiko teisių apsaugos sistema. Neturime ties tuo sustoti: būtina ir toliau stiprinti specialistų kompetencijas, auginti visuomenės jautrumą ir neabejingumą, tarpinstitucinį bendradarbiavimą, didinti įvairių smurto rūšių atpažįstamumą ir kiekvieno žmogaus įsitraukimą“, – sako M. Navickienė.

Pasak ministrės, įgyvendinta sistemos reforma suteikė didesnes galimybes sunkumus patiriančioms šeimoms gauti sklandesnę ir operatyvesnę pagalbą, nes vaiko teisių gynėjai į gautus pranešimus reaguoja kur kas greičiau, dirba visą parą, inicijuodami pagalbą veikia kartu su paslaugos teikėjais, o priimdami sprendimus atsižvelgia į vaiko gerovę bei skiria ypatingą reikšmę jo nuomonės išklausymui.

2022 m. vaiko teisių gynėjai sulaukė daugiau nei 45 tūkst. pranešimų dėl galimai pažeistų vaiko teisių, t. y. 13 proc. daugiau nei 2021 m. Vidutiniškai per parą buvo gaunami 126 pranešimai apie galimą vaiko teisių pažeidimą  (2021 m. – 111, o 2020 m. – 108).

Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Ilmos Skuodienės, kasmet augantis gaunamų pranešimų kiekis rodo ne tik didėjantį visuomenės nepakantumą galimiems vaiko teisių pažeidimams, bet ir atskleidžia vis realesnį galimai nukentėjusių vaikų mastą. Nors praėjusiais metais didžioji dalis gautų pranešimų – 82 proc. – buvo nesmurtiniai, visgi smurtą mūsų šalyje galimai patyrė 2866 vaikai (2021 m. – 2594) – t. y. vienas iš 180 vaikų.

„Praėjusiais metais beveik 3 tūkstančiai vaikų patyrė įvairaus pobūdžio smurtą – fizinį, psichologinį, seksualinį ar nepriežiūrą, o smurtą prieš juos daugiausiai panaudojo artimiausioje aplinkoje esantys žmonės. Tad turime ir toliau galvoti apie būdus, kaip keisti mūsų visų nuostatas skleidžiant žinią, jog smurtas nėra normalu, kad bet koks patirtas smurtas ilgam palieka gilią žymę vaiko asmenybėje. Kiekvienas iš mūsų turėtume gilinti smurto atpažinimo ir identifikavimo žinias, o pastebėjus galimus smurto signalus – nelikti abejingais ir apie juos pranešti, kad kuo daugiau smurto atvejų būtų išaiškinta ir galėtume laiku suteikti pagalbą vaikui ir šeimai“, – sako I. Skuodienė.

Analizuojant praėjusių metų galimai nuo smurto nukentėjusių vaikų statistiką pagal smurto formas pastebima, jog daugiausia buvo gauta pranešimų dėl fizinio smurto – 2216, seksualinio smurto – 300, psichologinio smurto – 291, nepriežiūros – 421.

Turima statistika atskleidžia, jog fizinį smurtą dažniau patiria berniukai (1347 atvejais – berniukai ir 869 – mergaitės), o nuo visų likusių smurto rūšių dažniau nukenčia mergaitės: nuo psichologinio – 159 atvejais nukentėjo mergaitės ir 132 – berniukai, nuo nepriežiūros – 220 atvejų – mergaitės ir 201 – berniukai, o seksualinį smurtą galimai patyrė 256 atvejais mergaitės ir 44 – berniukai.

Pasak vaiko teisių gynėjų, praėjusiais metais dažniausiai pažeidžiamos vaiko teisės buvo susijusios su geriausių vaikui gyvenimo sąlygų neužtikrinimu bei dažnai tėvų skyrybų atvejais išryškėjančia problema – kliudymu vaikui bendrauti su vienu iš tėvų.

Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas Gedas Batulevičius pastebi, jog dalies problemų, kurias patiria vaikai, ir kurios kenkia jų raidai bei emocinei ir fizinei sveikatai, būtų galima išvengti stiprinant santykį tarp tėvų ir vaikų – atvirai kalbantis,  kartu leidžiant laiką, o prireikus – ieškant sprendimų.

„Vaiko teisių gynėjai gauna vis daugiau pranešimų apie psichotropines medžiagas vartojančius vaikus, dažnai pranešama ir apie nesutarimus šeimoje, kai vaikai nukenčia ne tik nuo tėvų ar kitų artimųjų naudojamo fizinio smurto, bet ir patiria psichologinę žalą girdėdami užgaulius kreipinius, pavyzdžiui, „nevykėlis“, „šeimos gėda“ ir pan. Neretai vaikai tampa tėvų manipuliacijos įrankiu, kai jie skiriasi, dalijasi turtą ir verčia vaiką pasirinkti vieną iš jų, tokiu būdu sukeldami jam kaltę ir skausmą. Jeigu tėvai probleminėse situacijose daugiau galvotų apie vaiko savijautą, siektų atliepti jo poreikius, o nežinodami, kaip tinkamai pasielgti – nebijotų pasitarti, esant poreikiui ieškotų specialistų pagalbos – žymiai daugiau vaikų mūsų šalyje turėtų galimybę augti saugūs, suprasti ir laimingi“, – sako G. Batulevičius.

Praėjusių metų pabaigoje 1347 vaikai augo globos įstaigoje, o 4994 vaikai buvo globojami šeimose. Minėtu laikotarpiu buvo galima stebėti globojamų vaikų didėjimą, tačiau jis siejamas su į Lietuvą atvykusiais nelydimais vaikais iš Ukrainos, tad vertinant vien tik mūsų šalies globojamų vaikų skaičių, matoma džiugi tendencija, jog jis mažėja. Nuolatinei globai dažniausiai apsisprendžia giminystės ryšiais susiję žmonės: seneliai, pilnamečiai broliai ar seserys, kiti giminaičiai.

Per praėjusius metus Lietuvoje buvo įvaikinti 59 vaikai – nors daugiausia šių vaikų buvo mažamečiai, tačiau galimybė turėti šeimą buvo suteikta trims vaikams, vyresniems nei dešimt metų. Septyni vaikai šeimas atrado užsienio šalyse. Šiuo metu galimybės būti įvaikintiems vis dar laukia 328 vaikai (2021 m. – 346) , o norinčiųjų įsivaikinti sąraše skaičiuojama 230 žmonių (2021 m. – 229).

Kilus klausimams, vaiko teisių gynėjai kviečia žmones pasikonsultuoti skambinant nemokamu tel. 8 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant bendruoju pagalbos numeriu 112.

Parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba

Kelionės – neįkainojama patirtis, jų metu formuojasi ryškiausi šeimos prisiminimai. Norėtųsi, kad jie būtų tik pozityvūs, o tam svarbu pasirinkti tinkamą kelionių kryptį. Kurios atostogų kryptys, nepaisant prasiautusios COVID-19 pandemijos, ekonomikos krizės ir vis dar nerimstančių karo siaubų, yra saugios keliauti su mažaisiais? Pateikiame keletą geriausių variantų pagal pasaulinį taikos indeksą.

Užburiančios gamtos kraštas – Islandija

„The Global Peace Index“ Islandiją reitinguoja kaip saugiausią pasirinkimą keliaujant su vaikais. Šioje pozicijoje šalis išlieka jau penkerius metus iš eilės. Tai pritrenkiančio grožio kraštas, kuriame galima saugiai patirti visą gyvenimą atmintyje liksiančių nuotykių. Dažnai Islandija vadinama keliautojų rojumi. Čia jus pasitiks pasakiškas kraštovaizdis, šilti žmonės ir jauki šiaurietiška kultūra. Islandijos kraštovaizdžio grožį sukūrė ledas ir ugnis, todėl dominuoja dvi spalvos – balta ir juoda. Nors šalies augalija skurdi, atvykėlius pakeri kitais gamtos turtais: įspūdingais ledynais, lavos laukais, tarpekliais, geizeriais, nesuskaičiuojamais kriokliais… Kur dar galimybė savo akimis išvysti Šiaurės pašvaistę! Net ir be jos Islandijos naktinis dangus atrodo tiesiog magiškai, nes dėl mažos šviesos taršos itin ryškiai matomos žvaigždės.

Magiško grožio Naujoji Zelandija

Pagal pasaulinį taikos indeksą, Naujoji Zelandija yra antra pagal saugumą šalis keliaujant su vaikais. Kaip ir Islandijoje, nusikalstamumo lygis itin žemas, o vietos gyventojai atvykėliams labai svetingi ir draugiški. Ši šalis labai įvairi – čia stūkso įspūdingi kalnai, driekiasi pasakiški paplūdimiai, telkšo gražiausi ežerai, iš svaiginančio aukščio žemyn leidžiasi kriokliai, pailsėti kviečia šiltosios versmės… Naujojoje Zelandijoje galima ne tik grožėtis magišku kraštovaizdžiu, bet ir aplankyti daugybę muziejų, galerijų, pramogų parkų bei kitų vietų, kurios sužavi visus šeimos narius. Keliaujant su mažaisiais rekomenduojama užsukti į Hobitoną – kaimelį, gimusį rašytojo J. R. R. Tolkino vaizduotėje, o vėliau tapusį realybe kuriant „Žiedų valdovo“ trilogiją. Šalyje rengiamos ekskursijos, kurių metu siūloma filmo gerbėjams pamatyti išskirtines vietoves. Hobitonas – viena labiausiai lankytojų pamėgtų vietų.

Smaragdo sala vadinama Airija

„The Global Peace Index“ sąraše Airija pasistūmėjo į priekį net per tris punktus. Ši šalis žavi uolėtomis pakrantėmis ir vaizdinga žalia gamta, dėl kurios tituluojama smaragdine sala. Dauguma keliautojų žavisi nedideliais Airijos miesteliais bei kaimeliais, išsaugojusiais vietinį kultūros paveldą. Šalyje šis itin turtingas, čia gausu senovinių pilių bei kitų istorinių lankytinų vietų. Rengiamos net viduramžiškos šventės, kuriose pasitaikius progai sudalyvauti tiesiog privalu. Norint paklausyti vietinės tradicinės muzikos, verta užsukti į čionykščius barus – dauguma jų draugiški vaikams. Lankantis šalies sostinėje Dubline būtina pasivaikščioti po miesto parką (didžiausią Europoje!), aplankyti zoologijos sodą, patyrinėti senovinius artefaktus Nacionaliniame Airijos muziejuje.

Laimės šalis – Danija

Danija – ne tik viena saugiausių, bet ir laimingiausių šalių pasaulyje! Taigi čia verta užsukti vien norint pasisemti geros nuotaikos visiems likusiems metams. Apklausos atskleidžia, kad šalies piliečiai (įskaitant jaunuolius) jaučiasi saugūs bet kuriuo paros metu, net sutemus ar vėlai vakare jaukiai vaikšto miestų gatvėmis. Danijoje jaučiamas stiprus bendruomeniškumas, lygiateisiškumas ir visuomenės atsakingumas, todėl čia gera tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Skandinaviškas komfortas, draugiška atmosfera, išplėtotas turizmas, visame pasaulyje žinomi ir daugelio trokštami aplankyti objektai neleidžia abejoti, kad Danija – viena tinkamiausių krypčių šeimos atostogoms. Suaugusiuosius ši šalis žavi dailia architektūra, mažuosius paperka įspūdingais atrakcionų parkais. Visur dvelkia atsipalaidavimu ir ramybe, net sostinėje Kopenhagoje nėra didelio eismo, spūsčių, karaliauja dviračiai ir muzika, gausybė tiltų bei kanalų…

Kalnuotoji Austrija

Austriją neabejotinai puikiai pažįsta žiemos sporto mėgėjai, bet ši šalis – kur kas daugiau nei slidinėjimo kurortai. Austrijos gamta užburia ir šiltuoju metų laiku. Šeimos su vyresniais vaikais mielai leidžiasi į žygius po kalnus. Keliaujantieji su mažiausiais gali patogiai ilsėtis kalnų papėdėse ir mėgautis austriška kultūra jaukiuose miesteliuose. Austrijoje gausu kvapą gniaužiančių pilių, rūmų ir kitų įspūdingų architektūrinių ansamblių, kuriuos rasite ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir visiškoje gamtos apsuptyje. Dažnai po Austriją keliaujantys turistai sako: kad ir kur pažvelgtų, jaučiasi tarsi atsidūrę atvirutėje – tokio įspūdingo grožio yra šalies kraštovaizdis. Įspūdinga ir šalies kultūra – apstu įdomių muziejų, galerijų, šalis garsėja geriausiomis operomis pasaulyje ir kitomis išskirtinėmis pramogomis. O prisikeliavę atgauti jėgas galite skanaudami gardžiausius desertus visoje Europoje.

Autorius Jūratė Survilė