Gaivina, prausia, gydo

Vanduo – gyvybės šaltinis. Jis sudaro apie 90 % naujagimio kūno masės. Laikui bėgant mažėja. Suaugusio žmogaus kūne vandens kiekis sudaro apie 70 %.

Vanduo nuo žilos senovės apipintas mitais apie dievišką gyvybinę galią. Senuosiuose šaltiniuose rašoma, kad pirmas hidroterapeutas galėjęs būti Gajaus Julijaus Cezario asmeninis gydytojas, kuris Romos imperatorių gydė tuomet neįprastais šaltais kompresais. Mūsų proseneliai vandeniu gaivinosi, prausėsi ir gydėsi. Šiais laikais teigiama, kad vandens procedūros gali būti profilaktinės, estetinės, gydomosios ar skirtos reabilitacijai. Jos tinka visiems, tik reikia atsirinkti tas, kurios teiktų daugiausia naudos.

Šis gydymo metodas unikalus tuo, kad yra paprastas, bet veiksmingas. Taikant jį nereikia didelių išlaidų, apsieinama ir be instrumentų. Tik reikia žinoti vandens terapijos būdus ir tinkamai juos taikyti.

Gydomasis dušas – nuo daugelio ligų

Viena populiaresnių hidroterapijos procedūrų – gydomasis dušas: šaltas, šiltas ar karštas. Bet taikant šią procedūrą svarbi ne tik vandens temperatūra, bet ir srovės stiprumas. Atsižvelgiant į norimą poveikį, gydomasis dušas gali būti cirkuliarinis (tinka sergant neuroze, jaučiant nuovargį, per menopauzę, turint antsvorio, kankinant nemigai), Šarko (stipria srove masažuojamas visas kūnas, tinka esant per mažam kraujospūdžiui, nuovargiui, vidurių užkietėjimui, sąnarių artrozei), kontrastinis (stipriai stimuliuoja organizmą, nes naudojamas dviejų skirtingų temperatūrų vandens srovių derinys, o tai grūdina kūną, spartina medžiagų apykaitą, didina darbingumą). Kontrastinio dušo procedūras galite taikyti ir namuose.

Gydomosios vonios – ir šaltos, ir karštos

Sveikatai palankios įvairios vonios. Gydomųjų vonių poveikį galima suskirstyti į šiluminį, mechaninį ir cheminį. Šiluminis gydomųjų vonių poveikis organizmui – kraujotakos gerinimas. Gerėjant kraujotakai, geriau deguonimi aprūpinami tiek sveiki, tiek pažeisti audiniai, dėl to greičiau vyksta medžiagų apykaita ir metabolizmo produktų pašalinimas iš organizmo. Be to, šiluma atpalaiduoja raumenis, slopina skausmą.

Gydomųjų vonių vandens temperatūra gali skirtis. Pagal temperatūrą vonios skirstomos į šaltas – mažiau nei 20 ºC, vėsias – 20–34 ºC, indiferentines – 35–37 ºC, šiltas – 38–39 ºC ir karštas – 40 ºC ir daugiau. Karštos vonios rekomenduojamos tik visiškai sveikiems žmonėms.

Kada pasitarti su gydytoju

Sanatorijose pagal poreikį ir nusiskundimus galite išbandyti įvairias vonias: mineralines, vaistažolių, sūkurines, terpentino, purvo… Renkantis geriau pasitarti su gydytoju. Štai terpentino vonios priskiriamos prie intensyvių, ypač tinka judamojo aparato ligoms gydyti. Gulint vonioje, terpentino mišinių sudedamosios dalys veikia viso organizmo uždarus kapiliarus ir skatina juos atsiverti. Taip smarkiai pagerėja visų organų ir audinių kraujo mikrocirkuliacija.

Vandens procedūros tinka tiek sveikiems žmonėms kaip profilaktikos priemonė, tiek ir sergantiems. Ypač veiksmingos sergant hipertonija, venų varikoze, plaučių ligomis, neurozėmis, sutrikus virškinimui ar menstruaciniam ciklui, turint odos problemų, hemorojų, celiulitą, jei vargina migrena, nemiga, stresas. Kita vertus, kad ir koks nekenksmingas bei veiksmingas gali atrodyti gydymas vandeniu, jei turite didesnių sveikatos problemų, visada reikėtų dėl bet kokio papildomo gydymo konsultuotis su gydytoju.

Sergant judamojo aparato ligomis, kai vargina nervų sistemos sutrikimai, osteoporozė ar odos problemos, itin padeda radono vanduo. Dėl jo žmonės traukia į Čekiją, kur seniai šachtininkai aptiko tokio vandens versmę. Pastebėta, kad nusiprausus šiuo vandeniu itin greitai užgyja žaizdos, aprimsta skausmas. Gydytojai tik patvirtino, kad radono vanduo didina sąnarių elastingumą, malšina skausmą, stimuliuoja judamojo aparato atsinaujinimą.

Namų sąlygomis

Terapinę vonią galima pasidaryti ir namuose. Jeigu rytais ilgai jaučiatės mieguisti, pasiruoškite vonią su eteriniu rozmarino aliejumi. Kelis lašus aliejaus užlašinkite ant poros šaukštų druskos ir supilkite viską į 37–38 ºC šiltumo vonią. 10–15 min. joje pagulėję jausitės tikrai žvaliau. Vakarais lengviau užmigti padės vonia su levandų aliejumi ar apynių nuoviru.

Susirgus peršalimo ligomis naudinga vonia su liepžiedžių nuoviru. Populiariausia naminė vonia – su druska. Ji tinka, kai po aktyvios veiklos vargina raumenų ar sąnarių skausmai. Į vonią reikėtų suberti apie 1 kg druskos.

Namuose palanku lepintis vonelių teikiama nauda. Su įvairiais priedais ruošiamos šalto ar karšto arba kontrastingo vandens vonelės padeda suminkštinti kojų ir rankų odą. Kontrastingo vandens vonelės rekomenduojamos, jei šąla kojos. Rankų odą palepinsite į šiltą vandenį įbėrę žiupsnį sodos. Tačiau jei nagai minkšti, geriau pilkite aliejaus arba berkite druskos.

Veikia visą organizmą

Visų vandens procedūrų pagrindas – imuninės sistemos stimuliavimas. Terminis, mechaninis ir cheminis vandens poveikis tiesiogiai veikia medžiagų apykaitą, gerina metabolizmo procesus, stimuliuoja kraujotaką, taigi veikia visas organizmo sistemas. Šiltas ir karštas vanduo ramina, mažina skausmą, raumenų tonusą. Šalto vandens procedūros labiau susijusios su kraujagyslių pokyčiais. Pirmiausia jos susitraukia, o tada išsiplečia. Dėl to pagerėja kraujotaka, stimuliuojamas hormonų adrenalino ir tiroksino išsiskyrimas, treniruojami mikrocirkuliacijos procesai. Tuomet sunormalėja kraujospūdis, stimuliuojama medžiagų apykaita.

Geriamojo vandens nauda

Nors dažnai pabrėžiama, kad hidroterapija – išorinis sveikatinimo būdas. Tačiau nereikėtų nuvertinti ir vidinės hidroterapijos. Siekiant išvalyti organizmą nuo teršalų, lėtinių ligų ar profilaktikos tikslais, geriamas švarus tirpsmo, aktyvuotas ar mineralinis vanduo. Pas mus šį metodą taiko daugiausia netradicinės medicinos specialistai, o tokiose šalyse kaip Japonija ir Indija jis skiriamas nuo įvairiausių ligų. Teigiama, kad laikantis vandens gėrimo rekomendacijų, galima padidinti vaistų, kitų sveikatos procedūrų efektyvumą. Vanduo geriamas nedideliais kiekiais, mažais gurkšneliais ir nešaltas. Visgi medikai įspėja, kad be gydytojo konsultacijos savarankiškai gydytis sunkių ligų vandeniu nereikėtų.

Rytą pradėkite nuo vandens

Kas vyksta ryte geriant vandenį? Po miego dėl skysčių trūkumo kraujas sutirštėja. Jei atsikėlę ryte geriate kavą ar arbatą, šie gėrimai varo skysčius iš organizmo, kraujas dar labiau tirštėja. Be to, žarnynas negauna skysčių, taip reikalingų virškinti maistą. Štai ir problemos dėl užkietėjusių vidurių.

Ryte įpraskite išgerti stiklinę vandens su griežinėliu citrinos. Šis įprotis skatins žarnyno veiklą, o dar labiau ją suaktyvins šiltas vanduo. Citrinos ir vandens derinys stiprina imuninę sistemą. Vitaminas C ir kalis stimuliuoja nervų sistemą, palaiko tinkamą kraujospūdį, taip pat skrandžio rūgščių pusiausvyrą, todėl ypač tinka, jei padidėjęs rūgštingumas.

Aktyvuotas ir tirpsmo vanduo

Stiprinant sveikatą palanku gerti aktyvuotą, taip pat tirpsmo vandenį. Norint pasigaminti aktyvuoto vandens, reikia taikant elektrolizę pasigaminti rūgštinio (negyvojo) ir šarminio (gyvojo) vandens. Pravartu susipažinti, kada kuris tinka. Rūgštinis aktyvuotas vanduo ramina, lėtina organizmo biologinius procesus, gerina miegą, mažina skausmus, dezinfekuoja, gydo slogą, stabdo viduriavimą. Šarminis vanduo spartina biologinius procesus, suteikia energijos, žvalumo.

Kai kurie specialistai įvairias ligas, taip pat ir lėtines, gydo tirpsmo vandeniu. Kasdien geriant tokį vandenį sumažėja nuovargis, pagerėja savijauta, pradeda trauktis ligos. Kaip jo pasigaminti? Vandenį šaldykite stikliniame inde. Nereikia jo užšaldyti viso: apie 8 % vandens, kuris dar nespėjo užšalti duobutėje, reikėtų išpilti. Tai nuosėdos ir nešvarumai. Atitirpinę užšaldytą vandenį turėsite sveiką ir naudingą kasdienį gėrimą. 

Naudingi patarimai

• Bendram nuovargiui ar peršalimui įveikti tiks pušų vonia. Ji ne tik tonizuoja, bet ir gydo. Beržų pumpurų ir lapų vonia tinka spuoguotai odai gydyti.
• Jei sumanysite pagulėti vonioje su eteriniais aliejais, turite prisiminti, kad tiesiai į vonią aliejaus lašinti nevalia. Keletą eterinio aliejaus lašų užlašinkite ant žiupsnelio druskos ir viską supilkite į vandenį.
• Po procedūros neturėtumėte jaustis be jėgų. Vonia turi teikti malonumą.
• Ryte labiau tinka vėsesnė vonia, o vakare – tik šilta, kuri maloniai atpalaiduos.
• Vonioje negalima gulėti ilgiau nei 20 min. Jei užsibūsite ilgiau, galite sulaukti ir priešingo rezultato – sveikata pablogės.
• Gydomųjų vonių kursas – nuo 8 iki 12 procedūrų. Gulint tokioje vonioje vanduo turi būti iki krūtinės.
• Jei atostogaujate šiltuose kraštuose, nepraleiskite progos išsimaudyti jūroje. Maudymasis jūroje ramina nervus, valo odą ir mažina įvairių negalavimų simptomus. Jūros vandenyje apstu kalcio, kalio, natrio, magnio, fosforo, geležies, vario, azoto, nikelio, jodo ir dar daug kitų elementų, kurie į organizmą patenka per odos poras. Kuo didesnė koncentracija, tuo stipresnis poveikis sveikatai. Šiuo atveju nepralenkiama Negyvoji jūra Izraelyje.

Vilija, kaip niekada nesusidūrusiam asmeniui paaiškinate apie osteopatiją?

Osteopatija – tai medicinos sritis, skirta atkurti ir palaikyti žmogaus sveikatą. Ją galima vadinti manualinės medicinos šaka, nes osteopatijos procedūra atliekama rankomis. Tačiau tai nėra įprastinė manualinė terapija. Šios terapijos specialistas, radęs netinkamai stovintį slankstelį, stengsis jį atitaisyti į pirminę, teisingą padėtį. Osteopatas visų pirma ieškos priežasties organizme, kodėl tas slankstelis netinkamai stovi, o tik tuomet imsis vienokios ar kitokios korekcijos. Neradus pirminių sutrikimo priežasčių, net panaikinus disfunkciją, ji bus linkusi sugrįžti. Kitaip tariant, osteopatija grįsta holistiniu požiūriu į visą kūną, o ne į konkrečią probleminę sritį.

Osteopato užduotis – sukurti žmogaus organizmui sąlygas, reikalingas normaliai funkcionuoti, atkuriant mikro- ir makrostruktūrų judesį bei paslankumą. Visas kitas gydymosi aktas – tai paties organizmo, turinčio nerealias savigydos galimybes, prerogatyva. Todėl po kiekvieno osteopatijos seanso kūnas toliau pats įjungia adaptacinius savireguliacijos mechanizmus. Tolesnė osteopato užduotis – tik kontroliuoti ir, jei reikia, koreguoti šį procesą.

Kur mokėtės osteopatijos? Ar šios medicinos šakos studijos galimos Lietuvoje?

Bendrąja prasme skiriamos Prancūzijos ir Britanijos mokyklos. Kelios yra Rusijoje, nemažai JAV. Lietuvos aukštosios mokyklos osteopatų kol kas neruošia. Aš osteopatijos mokiausi Rygos osteopatinės medicinos mokykloje, kuri artima prancūziškajai krypčiai. Beje, jau keletą metų ši mokykla renka grupes ir Lietuvoje. Visgi tai nėra lietuviškas diplomas.

Lietuvoje pernai pagaliau įkurta osteopatų asociacija, kurios tikslas – jungti šios srities specialistus ir įteisinti osteopatiją mūsų šalyje. Gal tuomet ši disciplina atsiras ir universitetuose, nes iki šiol kaip pagrindinės specialybės tokios nėra.

Kaip atliekama osteopatijos procedūra?

Osteopatas dirba rankomis su visomis kūno anatominėmis struktūromis, (ne)tiesiogiai paveikdamas jas, sugrąžindamas judesį, paslankumą ir kūno harmoniją. Kiekvienas osteopatas procedūrą atliks šiek tiek skirtingai. Bet visada pacientas apklausiamas, išklausomas, apžiūrimas, atliekami specifiški osteopatiniai, neurologiniai ir paslankumo testai. Per procedūrą osteopatas minkštais rankų prisilietimais ir judesiais ieško nusiskundimo priežasties, atpalaiduoja ir koreguoja kūną. Skirtingai nei manualinė terapija, osteopatijos procedūra nėra skausminga.

Jau minėjau apie holistinį požiūrį – vienas pagrindinių osteopatijos principų sako, kad mūsų kūnas vientisas, nėra atskiros dalies susirgimo, yra viso žmogaus, viso organizmo būsena. Dažniausiai skaudama vieta nėra probleminė vieta. Todėl gali būti, kad žmogus atėjo pas mane skųsdamasis nugaros skausmais, o aš apžiūrėjusi imu už galvos ar rankos.

Ar einant pas osteopatą reikia kaip nors specialiai ruoštis?

Visų pirma, reikėtų nusiteikti tapti sveikesniam. Kai kurie osteopatai prašo nusirengti, kad galėtų įvertinti odos spalvą, temperatūrą, drėgnumą, kaulų padėtį, audinių įtampą. Kiti specialistai nusirengti neprašo, tačiau tuomet rekomenduojama atvykti vilkint lengvus elastingus rūbus. Gerai, kai žmogus atsineša anksčiau darytų tyrimų rezultatus, nuotraukas – tuomet visuomet galiu pasitikrinti, ar tai, ką čiuopiu ir matau savo rankomis, atitinka anksčiau darytus tyrimus.

Su kokiais nusiskundimais dažniausiai į jus kreipiamasi?

Žmonės kreipiasi turėdami įvairių nusiskundimų. Visgi dažniausias – bet kurios kūno dalies skausmas, visus priverčiantis ieškoti pagalbos. Dažniausiai mane pasiekia tie, kurie jaučiasi prastai, o gydytojai neranda jokios patologijos, tyrimai nieko blogo nerodo.

Būtų puiku, kad supratimas apie osteopatiją plėstųsi, tai nebūtų tik problemų sprendimo metodas. Norėčiau, kad osteopatija sąmonėje visų pirma iškiltų kaip profilaktinė medicina. Kai kurie žmonės jau taip ir elgiasi. Pralinksmina, kai paskambinę vyriškiai sako: „Noriu ateiti techninei apžiūrai.“

Kokie dalykai stebina pas jus apsilankiusius pacientus?

Pacientus labiausiai nustebina stebuklas, kad tam tikros vietos skausmas praeina net neprisilietus prie jos. Žmonės įpratę, kad šildoma, maigoma, gydoma ten, kur skauda. Tačiau osteopatija veikia visai kitu principu. Todėl nustembama, kai, pavyzdžiui, dirbant su galva ar koja, ima ir sutrakši, į vietas sustoja stuburo slanksteliai.

Kaip dažnai tenka lankytis pas osteopatą norint pasiekti rezultato?

Kiekvienas gali rinktis savo dažnumą. Osteopatija mane žavi tuo, kad leidžia žmogui geriau įsiklausyti į savo kūną ir jį pajausti. Todėl tikrai būna, kad pakanka vieno susitikimo, ir problema išsprendžiama. Kartais prireikia kelių. Tačiau osteopatija – ne masažas, kai rekomenduojama, pavyzdžiui, 10 procedūrų. Atsisveikindama žmonėms dažniausiai sakau, kad ateikit, kai pajausit, kad norit / reikia susitikti.

Kartą pas mane apsilankė mama su maždaug 3 metukų labai judriu berniuku. Šis straksėjo ir nesileido, kad su juo dirbčiau. Pasakiau, jog ateitų, kai vaikas pats norės. Po kokių 10 dienų paskambino nustebusi mama ir pasakė, kad sūnus pasiprašė „važiuoti pas tą tetą“. Ir mes puikiai su juo padirbėjome. Taip dar kartą įsitikinau, kad žmogaus kūnas jam daug sako, tereikia mokėti, leisti sau išgirsti. Tai gali padaryti net vaikai. Iki šiol šiuo patarimu naudojuosi. Beje, jis veikia net didžiausiems skeptikams, kurie iš pradžių tuo netiki.

Ar tiesa, kad yra atskiros osteopatijos kryptys? Kokios jos?

Kaip ir kiekvienas mokslas, osteopatija išskaidyta, kad būtų lengviau studijuoti ir suprasti. Skiriama struktūrinė osteopatija, kurioje mokoma, kaip dirbti su judamuoju atramos aparatu, t. y. kaulais, sąnariais, raumenimis. Visceralinė osteopatija – darbas su vidaus organais. Kraniosakralinė osteopatija – sritis, kurioje akcentuojamas darbas su galva (cranium) ir dubeniu, kryžkauliu (sacrum). Čia aiškinama apie galvos kaulus, nervų sistemą, apie galvoje esančius jutimo organus, jų darbą, maitinimą, inervaciją.Visgi paprastai osteopatas nebus tam tikros vienos srities specialistas, nes tai prieštarautų vienam pagrindinių osteopatijos principų apie kūno vienovę. Geras osteopatas dirbs su visu organizmu.

Žinau, kad būtent per osteopatiją tėvai dažnai renkasi spręsti įvairiausias vaikų sveikatos problemas. Kodėl?

Manau, kad kūdikio ar vaikučio apsilankymas pas osteopatą itin svarbus. Prancūzijoje yra gimdymo namų, kurie turi savo osteopatą. Ten kūdikis apžiūrimas per pirmąsias 5 gyvenimo dienas. Kūdikis turi didžiulį augimo ir vystymosi potencialą, tačiau gimimas – sunkus procesas, paliekantis didesnių ar mažesnių traumų. Šios gali pasireikšti ne iš karto, o vaikui augant. Osteopatas priėmimo metu įvertins subtilius organizmo pokyčius ir juos pašalins.

Pati rekomenduoju, kad į osteopatą verta kreiptis per pirmas 2–3 kūdikio gyvenimo savaites. Tėvai dažnai kreipiasi dėl nesimetriškos galvytės, lėtesnio vystymosi arba tiesiog, jei kūdikis yra neramus, dirglus, daug verkia, blogai žinda. Taip pat verta pasirodyti, jei mažylis turi per aukštą ar per žemą raumenų tonusą arba atėjo į pasaulį atlikus cezario pjūvį. Osteopatai gelbsti ir specialių poreikių vaikams, padeda jiems atpalaiduoti, nurimti, sumažina ar pašalina epilepsijos priepuolius.

Skrandžio skausmo priežastys

Skrandžio skausmas yra skausmas, kuris kyla viršutinėje pilvo dalyje. Tai labai dažna būklė, turinti daugybę galimų priežasčių. Skrandžio skausmą dažniausiai sukelia:

• virškinimo sutrikimai,
• rėmuo,
• gastroezofaginis refliuksas,
• skrandžio opos,
• skrandžio gleivinės pažeidimas po vaistų vartojimo,
• stresas,
• gastritas (kilęs dėl apsinuodijimo, žarnyno infekcijos),
• tulžies takų ligos.

Retesnės skausmo priežastys skrandžio srityje yra vėžys, aneurizma ar, pavyzdžiui, infarktas, kurio simptomus pacientai kartais apibūdina kaip pilvo skausmą. Skrandžio skausmas paprastai yra atsitiktinis, o natūralūs gydymo būdai yra labai veiksmingi jį malšinant. Taigi, pirmiausia išbandykite šiuos metodus.

1) Pipirmėtės nuo skrandžio skausmo

Pipirmėtė turi analgetinį ir atpalaiduojantį poveikį virškinamojo trakto raumenims, taip pat didina skrandžio ir tulžies sulčių išsiskyrimą, palengvina virškinimą. Šaukštelį džiovintų pipirmėčių lapelių užpilti puse stiklinės verdančio vandens, uždengti, palaukti 5 min., kol pritrauks, atvėsinti ir išgerti. Per dieną galima išgerti 3 – 4 stiklines mėtų antpilo, kuris padės atsikratyti skrandžio skausmų, sergant tokiais negalavimais kaip virškinimo sutrikimai, apsinuodijimas, skrandžio gleivinės dirginimas po vaistų, pilvo pūtimas ir stresas. Jei pilvą skaudą dėl tulžies problemų, į mėtų arbatą, galima įdėti šiek tiek dirvuolių, šventagaršvių ar cikorijų (palengvina tulžies nutekėjimą ir padeda funkcionuoti kepenims).

2) Linų sėmenų košė nuo skrandžio skausmo

Linų sėmenys padeda apsaugoti skrandžio gleivinę nuo uždegiminių reakcijų. Linų sėmenys neturi šalutinio poveikio ir gali būti vartojamos reguliariai. Linų sėmenis svarbu vartoti bent valandą prieš valgį, nes vartojant su maistu jos gali sumažinti maistinių medžiagų pasisavinimą. Kaip vartoti? Šaukštelį linų sėmenų užpilti stikline karšto vandens, gerai išmaišyti ir po 15 min. išgerti mažais gurkšneliais. Šį kiekį galima padalyti į mažesnes porcijas ir suvartoti per 4 – 5 kartus, kad neapkrautumėte virškinimo sistemos.

3) Valerijonų lašai nuo skrandžio skausmo dėl streso

Valerijonų lašai arba tinktūra gaminama iš augalų, kurie turi raminančių ir atpalaiduojančių savybių. Tokį poveikį suteikia augale esantys valepotriatai, terpeno junginiai (valerijonų rūgštis) ir eteriniai aliejai. Valerijonų lašus vartoti taip, kaip nurodyta instrukcijoje ant pakuotės. Iš valerijonų šaknų galima ruošti užpilus, kurie taip pat veiksmingai mažins pilvo skausmus. Bet kokie nusiraminimo ir atsipalaidavimo metodai yra naudingi, esant įtemptam pilvo skausmui. Pavyzdžiui, rekomenduojama vonia su levandų eteriniu aliejumi (į vandenį įlašinti 10 – 15 lašų eterinio aliejaus), kitais raminančiu poveikiu pasižyminčiais augalais, pavyzdžiui, melisų lapais, apyniais ir ramunėlių žiedais.

4) Soda nuo skrandžio skausmo

Soda yra šarminė, todėl rekomenduojama nuo acidozės ir rėmens, kurie dažnai sukelia skrandžio skausmą. Sumaišyta su vandeniu soda neutralizuoja skrandyje esančią druskos rūgštį ir dujas. Norėdami atsikratyti skrandžio skausmo  galite pusę stiklinės drungno vandens sumaišyti su puse šaukštelio maistinės sodos, išmaišyti ir išgerti. Jei skausmas grįžo, galima tokio mišinio išgerti dar kartą, bet ne anksčiau nei po 2 val. Dėmesio! Sodos, kaip priemonės nuo skrandžio negalavimų, negalima naudoti per dažnai ir per daug. Sodos gėrimo nevartoti, kai skrandis pilnas maisto ir gėrimų, nes ji gali pažeisti jūsų kūno audinius.

5) Šildantis kompresas pilvui

Viršutinės pilvo dalies pašildymas gali padėti sumažinti skrandžio skausmą. Tam prireiks plaukų džiovintuvo. Tereikia šilto oro srovę nukreipti į skrandžio sritį, bet ne per arti, kad nenudegintumėte odos. Kelias minutes palaikyti kūną šiltai. Taip pat galima naudoti karšto vandens buteliuką. Ant pilvo uždėkite rankšluostį, o ant viršaus – karšto vandens buteliuką. Taip 15 – 30 min. pagulėti. Taip atpalaiduosite įsitempusius raumenis, todėl skausmas gali sumažėti.

Nuo ko pradėti?

Grūdintis padeda oras, vanduo ir saulė. Sakoma, kad geriausia grūdintis nuo pavasario, bet galima pradėti bet kada. Šaltuoju metų laiku grūdintis pamažu ir iš pradžių nesirinkti drastiškų būdų. Pradėti nuo apsitrynimų šaltame vandenyje suvilgytu rankšluosčiu, apsipylimų vėsiu vandeniu, prausimosi po šaltu dušu, maudymosi šaltame vandenyje ir braidymu po balas, rasą, sniegą, gulėjimu vėsaus vandens voniose. Rekomenduojamas kontrastinis dušas, kai iš pradžių prausiamasi po šilto vandens srove ir baigiama šaltu vandeniu.

Stipri valia

Šaltas dušas – geras pratimas stiprinant valią. Tai labai svarbu, nes be valios gyvenime niekas nevyksta. Valios jėga yra kaip raumenys – norint sustiprėti, reikia reguliariai mankštintis. Iš pradžių užteks iki minutės šalto dušo per dieną. Prieš baigiant praustis po šiltu dušu atsukti šaltą vandenį ir stovėti kuo ilgiau arba bent vieną minutę. Taip, iš pradžių bus nemalonu, bet prie šalčio organizmas ilgainiui įpranta. Didžiausias šalto dušo privalumas – po maudynių jausitės žvalesni, energingesni, gebėsite dieną geriau koncentruoti dėmesį. Pavertę šaltą dušą kasdieniu įpročiu, sustiprinsite valią visose gyvenimo srityse. Verta prisiminti, kada šaltos vonios ar dušas turėtų būti nutrauktas. Tą daryti pajutus, kad pasireiškia hipotermija, kuri prasideda nuo lengvo kūno drebulio, kuris palaipsniui intensyvėja. Šaltas maudynes galima praktikuoti tiek duše, tiek vonioje, tiek atvirame vandens telkinyje.

Kantrybės lavinimas 

Norėdami praustis šaltu vandeniu turite sugebėti įveikti diskomfortą. Nuo pradžių mokyti kūną nereaguoti į nemalonius fizinius pojūčius. Bėgant laikui šį gebėjimą bus galima perkelti į kitas gyvenimo sritis. Jei kažkas erzina, išmoksite kontroliuoti save. Kaip visa tai susiję su šaltu dušu? Kalbant paprastai, šaltas dušas didina gebėjimą atsispirti diskomfortui ir mažina bendrą streso lygį. Stiprinant valią, ugdoma kantrybė. Kai tapsite kantresni, išmoksite priimti pokyčius, kurie vyksta gyvenime. Tokios situacijos priėmimas tiesiogiai susijęs su dėkingumu. Jei neišmoksite priimti blogo, neįvertinsite ir gero.

Sąmoningas kvėpavimas 

Ne veltui daugelis praktikuojančių maudynes šaltame vandenyje kartu praktikuoja ir sąmoningą kvėpavimą – pranajamą. Kai sutelkiate dėmesį į kvėpavimą, sutelkiate dėmesį į konkrečią akimirką. Šaltas vanduo sustiprina šį efektą. Būdami šaltame vandenyje kvėpuojate greičiau ir dažniau, tačiau dėmesys tiesiog negali nukrypti į ateitį ar praeitį. Sutelkiate dėmesį į šią akimirką. Pasirodo, šalta vonia yra tarsi trumpa meditacija ir galimybė trumpam pamiršti problemas bei nerimą, su kuriais susiduriate kiekvieną dieną.

Šalta vonia ramybei

Jeigu reguliariai prausitės po šaltu dušu, iškart pastebėsite nuotaikos pokyčius: tapsite ramesni, energingesni ir drausmingesni. Šaltas dušas visada primins, kad nesate blogesni už kitus, visi esate vienodi. Kad ir koks stiprus žmogus būtų, šalta vonia visus sustato į vietas.

Wimo Hofo metodas

Wimas Hofas 20 kartų tapo Gineso rekordininku. Šis 62-ejų olandas gali atlaikyti ekstremalią temperatūrą, užkopti į Everestą tik su šortais ir sportbačiais, valandų valandas mirkti ledo voniose ir be vandens bei maisto bėgti maratonus dykumoje, kurioje svilina +50 ºC. Visa tai vyras esą gali padaryti dėl jo paties sugalvoto metodo. Dėl neeilinio gebėjimo ištverti ekstremalų šaltį W. Hofas net pramintas ledo žmogumi. Vyras sako, kad Wimo Hofo metodas leidžia kontroliuoti autonomines organizmo sistemas, o svarbiausia – sąmoningai kontroliuoti imuninę sistemą, dėl kurios galima įveikti bet kokią ligą, net vėžį. Pats Wimas sako, kad „šaltis yra mūsų šiltas draugas“. Norint ilgai išsilaikyti šaltyje, reikia kuo laubiau atsipalaiduoti, leisti kūnui prisitaikyti prie šalčio – tik tada organizmas apdoros signalus ir pradės termogenezę. Wimo Hofo metodas primena tumo ir pranajamos meditacijas. Daugelį metų praktikuodamas jogą W. Hofas išmoko iškęsti ekstremalias sąlygas. Grūdinantis ir adaptuojantis prie ekstremalaus šalčio, pasak W. Hofo, itin svarbus tinkamas kvėpavimas. Grūdintis siūlo pradėti net ne nuo vėsaus dušo, o nuo kvėpavimo pratimų mokymosi.

Šaltas dušas

Pradedantiesiems, norintiems išmokti valdyti šaltį, geriausiai tinka šaltas dušas. Pradėti nuo pėdų ir palaipsniui aplieti šaltu vandeniu kojas, pilvą, pečius, kaklą, nugarą, galiausiai galvą. Normalu, kad iš pradžių drebėsite ir prasidės hiperventiliacija. Tačiau reikia stengtis išlikti ramiems ir normaliai kvėpuoti. Užsimerkti ir pabandyti susilieti su šalčiu. Pastaba! Jeigu stovėdami po šaltu dušu jaučiate itin didelį diskomfortą, pasireiškiantį skausmu ir kūno aptirpimu, procedūrą reikia nutraukti. Tai akivaizdus ženklas, kad reikia kuo greičiau sušilti. Išlipę iš dušo sausai nusišluostykite ir šiltai apsirenkite. Galite išgerti puodelį šiltos arbatos. Priprasti prie šalčio – tai tarsi kilnoti svarmenis: bėgant laikui sekasi vis geriau. Venas supa raumenys, kurie susitraukia veikiami šalčio. Po poros savaičių grūdinimosi jie sustiprės sykiu su kraujagyslėmis ir širdimi, o vieną gražią dieną pamiršite karšto vandens poreikį.

Ledo vonios

Tik visiškai įpratus prie šalto dušo galima ryžtis ledo vonioms. Kaip tokią paruošti? Tam reikės pusės vonios šalto vandens ir tiek ledo, kad vanduo atvėstų iki 10–12 ºC. Į ledo vonią būtina eiti atsipalaidavus. Žmogus turi būti ramus, pasitikintis savimi. Procedūrą pradėti nuo 10 min. ir palaipsniui ilginti laiką. Jei abejojate savo galimybėmis, nesikankinkite, lipkite iš vonios ir sausai nusišluostykite.

Specialisto komentaras

Treneris Justinas Černiauskas 

Kuo naudingas grūdinimasis? 

Grūdinimasis – puikus įprotis pradėti dieną. Šaltas vanduo aktyvina simpatinę nervų sistemą – tai ne tik gerina dėmesingumą, greičiau išbudina, bet ir padeda išsiskirti laimės hormonams endorfinams, todėl po jo jaučiamės pozityviau ir labiau savimi pasitikime. O tai lemia ir mažesnę tikimybę susirgti depresija. Taip pat stiprinama imuninė sistema, dėl ko rečiau sergame ir esame atsparesni kintančioms oro sąlygoms. Galima paminėti, kad esant šaltesnėms sąlygoms aktyvuojasi ir rudieji kūno riebalai, kurie išskiria šilumą ir padidina kalorijų suvartojimą. Tad jei norite jaustis laimingesni, sveikesni, stipresni ir budresni, būtinai grūdinkitės!

Ką svarbu žinoti prieš pradedant grūdintis? Nuo ko pradėti?

Svarbu suprasti, kad grūdinimasis – tai stresas organizmui. Todėl pradėti palaipsniui, nuo trumpų intervalų duše po karštu ir šaltu vandeniu: 30 sek. stovėti po karštu vandeniu, 10 sek. – po šaltu. Kas savaitę mažinti karšto vandens intervalą ir didinti šalto. Po šalčio procedūros nuraminti nervų sistemą kvėpavimo pratimais, t. y. ramiai pasėdėti kelias minutes, įkvepiant per nosį 4 sek. ir iškvepiant pro nosį 8 sek.

Kokiais atvejais grūdintis nerekomenduojama?

Turint širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų būtina pasikonsultuoti su gydytoju. Taip pat atminti, kad geras rezultatas bus tik tuomet, jei šį įprotį išlaikysite ilgą laiką, todėl neskubėkite, pradėkite nuo tokios procedūros, kuri asmeniškai bus maloni, teiks džiaugsmą.

Įdomu

• Didžiosios Britanijos tyrimai parodė, kad tų, kurie kasdien prausiasi po šaltu dušu, organizme baltųjų kraujo kūnelių, kovojančių su ligomis, yra daugiau negu tų, kurie prausiasi šiltu vandeniu.
• Pagulėti šalto vandens vonioje rekomenduojama sportininkams, ypač ilgų distancijų bėgikams, nes šaltis mažina tinimą ir audinių pažeidimus.
• Šaltis gerina vyrų vaisingumą. Šiluma lėtina spermatozoidų dauginimąsi.
• Maudynių šaltame vandenyje vengti tiems, kurie turi aukštą kraujo spaudimą. Žema temperatūra (šaltas vanduo) sutraukia kraujagysles. Todėl kraujo spaudimas dar labiau pakils, nes reikia dar didesnio spaudimo, kad kraujas galėtų laisvai cirkuliuoti.

„Žolelių arbatomis, tinkama mityba, sveiku gyvenimo būdu imunitetą reikia stiprinti ne tuomet, kai susergate, o nuolat, ypač rudenį ir žiemą, kai trūksta saulės, kai kimba peršalimo ligos, ir, žinoma, kai siaučia virusai, bakterijos, epidemijos ir pandemijos“, – sako S. Obelevičius ir priduria, kad svarbu žinoti, jog imunitetą stiprina ne tik česnakai ir citrinos, – gamta pilna augalų, kurie žmogų saugo nuo infekcijų, o kai užklumpa liga, gydo. Daugelis tokių augalų auga šalia mūsų: miškuose, soduose, gėlių ir prieskonių darželiuose.

Naujausią žinomo gamtininko, aplinkosaugininko S. Obelevičiaus knyga „Imunitetą stiprinantys augalai“ išleido leidykla „Alma littera“. Apie augalus ir imunitetą su knygos autoriumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Savo knygoje rašote, kad skiepai padeda išvengti liūdnų COVID-19 pasekmių, tačiau jie tikrai neatleidžia nuo sveikos gyvensenos įpročių ir būtinybės stiprinti imunitetą̨. Kaip jums pavyksta suderinti mokslo pasiekimus ir žoliavimo tradicijas? Sutikite, tai – gana neįprastas derinys?  

Esu baigęs biologijos studijas, žinau, kad virusines epidemijas ir pandemijas sukelia ne Sorosas, žinau, kokiu greičiu dauginasi bakterijos, ypač virusai, žinau, kad geresnio pandemijų valdymo būdo kaip skiepai žmonija dar neišrado. Kartu esu sukaupęs nemažai žinių apie tai, kaip gydėsi mūsų protėviai, kai dar nebuvo skiepų ir cheminių vaistų. Ir, nors kai kas knygą jau spėjo pavadinti „antivakserių enciklopedija“, ji skirta visiems, kurie rūpinasi savo sveikata.

Stiprus imunitetas – kas tai? Kaip galėčiau įvertinti, ar turiu stiprų, ar silpną imunitetą? 

Nežinau, ar egzistuoja testai, kurie parodytų, kokio stiprumo imunitetas yra, galima tik spėti:  jei kaskart, kai sušąla rankos ar kojos, griebia sloga arba kosulys, imunitetas – silpnas. Aš turiu savo testą – kadangi kone kasdien dirbu sode, mano rankos nuolat subraižytos,  subadytos. Jeigu žaizdelės prastai ir ilgai gyja, vadinasi, imunitetas nusilpęs, jeigu normaliai ir sparčiai gyja – viskas gerai.

Kokių taisyklių stiprindamas savo imunitetą laikotės jūs? Nuo ko prasidėjo jūsų domėjimasis vaistažolėmis. 

Jei atvirai, laiko stoka man nelabai leidžia gyventi sveikai ir rūpintis sveikata. Dažniausiai apsiriboju česnakais, o vasarą – kramsnodamas įvairiausias žoleles iš botanikos sodo. Susidomėjimas gamta turbūt išaugęs mano genuose, nes tėtis buvo miškininkas, užaugau tarp miškų, biologiją baigė ir brolis Kęstutis, ir sesė Virginija. Įdomu, kad mano proprosenelis buvo Rumšiškių viršaitis ir raštininku pas jį tarnavo Antanas Baranauskas. Taip lėmė likimas, kad atsidūriau Baranausko krašte.

Galbūt turite stebuklingą sveikatos istoriją, kai vaistažolės padėjo jums ar jūsų artimiesiems išgyti?

Tokių istorijų esu daug girdėjęs, bet visada į jas žiūriu rezervuotai, nes dažniausiai sėkmę lemia visuma: be vaistažolių, dar ir tikėjimas, įgimta stipri imuninė sistema, netgi žmogaus valia, tinkama mityba. Štai kodėl tų istorijų pakartoti dažniausiai neįmanoma.

Ar pats vartojate cheminius vaistus? 

Kol kas beveik nevartoju, bet nesakau, kad nenaudosiu, nes su amžiumi ateina ar ateis įvairiausios sveikatos problemos. Tačiau, kai pakyla temperatūra ir prireikia vaistų, kad ją numuščiau, prie cheminių preparatų nepratusiam organizmui užtenka vos kelių piliulių.

Savo knygoje išskiriate vaistažolių trejetuką: ežiuolės, česnakai ir juodieji serbentai. Kodėl būtent šie augalai? 

Tai mano subjektyvus vertinimas. Ežiuolės, matyt, be konkurencijos. Šis augalas turi itin stiprų imunitetą stiprinantį poveikį. Česnakus pasirinkau dėl baktericidinių savybių, o serbentus – dėl itin gausios cheminės sudėties ir vitaminų gausos.

Vaistažolės kaip ir bet kuris kitas vaistas gali būti ir naudinga, ir žalinga. Apie naudą mes skaitome dažniau, rečiau kalbame apie pašalinius veiksnius. Kur savo knygai ieškojote žinių, kad žolės ne pakenktų, o padėtų? 

Šiaip jau vaistažolės, išskyrus turinčias nuodingų medžiagų, kurių be gydytojo vartoti nepatariama, tuo ir pranašesnės už cheminius preparatus, kad neturi šalutinio poveikio arba jis yra minimalus. Tačiau visada reikia jausti saiką, vaistažoles naudoti protingai, ne per ilgai, tą pačią be pertraukos – ne ilgiau kaip 2–3 savaites.

Apie pašalinius veiksnius, kaip ir apskritai apie vaistingąsias augalų ar grybų savybes yra prirašyta begalės knygų, mokslinių veikalų, tereikia bent jau maža dalelyte tos informacijos pasinaudoti.

Savo knygoje aprašote ne tik vaistažoles, bet ir kiekvienam žinomus augalus – beržus, meškinius česnakus, dilgėles, netgi pateikiate receptus, kaip juos vartoti. Gal nereikėėtų nei vaistažolių, jei mes valgytume tinkamą, natūralų, vitaminų pilną gamtos maistą? 

Turbūt daugelis medikų patvirtintų, kad žmogaus sveikata didžiausia dalimi (50 ir daugiau procentų) priklauso nuo jo gyvenimo būdo, o jam priskiriame ir sveiką mitybą. Be jokios abejonės, su maistu galime gauti daugybę vaistinių savybių turinčių komponentų, nes daug vaistažolių tinka maistui. Jeigu pavasarį į salotas įmaišysite keletą pavasarinių raktažolių lapelių, tikrai patenkinsite vitamino C poreikį. Trūkstant geležies, sergant mažakraujyste galima skanauti dilgėlių sriubą arba valgyti naujazelandinių špinokų salotas.

Dar norėčiau pridėti, kad liaudyje įsitvirtinę daugybė klaidingų stereotipų. Pavyzdžiui, kai sugriebiame peršalimą, susergame gripu ar COVIDU, mums būtinai reikia vitamino C atsargas pildyti į arbatą dedant citrinos griežinėlį. Tačiau naudos iš to – kaip iš ožio pieno, nes šio vitamino paros norma žmogui yra apie 80–90 mg. O 100 gramų citrinos vitamino C yra 40–48 mg, taigi, siekdami patenkinti vitaminų poreikį, kasdien turėtume suvalgyti po dvi dideles citrinas. Tačiau, norint gauti daug vitamino C, nebūtina raukytis valgant citrinas. Šių vitaminų bene daugiausia pasaulyje sukaupia graikinių riešutmedžių lapai – iki 4 500 mg vitamino. Lietuviškų erškėčių uogose vitamino C – 1 500 mg, aktinidijose – 1 400 mg, pavasarinių raktažolių lapuose – vidutiniškai 237 mg, petražolėse – 171 mg, juodųjų serbentų uogose – 166 mg, paprikose – 144 mg, svarainiuose – iki 106 mg, brokoliuose – 83 mg, briuseliniuose kopūstuose – 80 mg, kivių vaisiuose – 71 mg, braškėse – 66 mg, apelsinuose – 51 mg.Tad bet kuris čia išvardytas vaisius ar lapas gali su kaupu pakeisti citrinas.

Ar esama tokių augalų, kurie savo savybėmis jus patį yra nustebinę? 

Mane stebina paprastas Lietuvos pievų augaliukas, senolių Švento Petro rakteliais vadinama pavasarinė raktažolė, tiksliau sakant, joje kaupiamas vitamino C kiekis. Kartu stebina, kad šis paprastas ir gražus augaliukas neauga kiekviename darželyje bei gėlyne kaip puiki salotinė daržovė.

Daug metų dirbote pedagoginį darbą su vaikais, ar pavyko išmokyti juos mylėti gamtą? Ar tikrai vaikai šiandien labai nutolę nuo gamtos? 

Kad vaikai ir ne tik vaikai toksta nuo gamtos, – faktas. Technologijos (internetiniai žaidimai, telefonai) kol kas užgožia vaikų norą būti gamtoje ir ją pažinti, tačiau iš kitos pusės džiugina, kad vis daugiau žmonių įsijungia į įvairias organizacijas, ginančias miškus, gyvūnus ir panašiai. Jau vien buvimas tokios mokyklos aplinkoje, kai vaikus supa tūkstančiai medžių ir gėlių, paukščių, drugių, žalčių ir voverių, savaime auklėja. Daug kas nustemba, kad neaptvertos augalų kolekcijos veši, gatvės pakraštyje žydi tūkstančiai tulpių, vilkdalgių ir viendienių, tačiau Traupyje jų niekas nevagia, neskina, nelaužo ir nemindo.

Tai Traupyje vis dar egzistuoja mokyklinis sodas, kurį jūs įkūrėte?

Žinoma, Traupio botanikos sodas egzistuoja, jis jau išaugo mokyklinius marškinėlius, nors yra maksimaliai pritaikytas edukacijoms, sodas kasmet dar pasipildo šimtais ar net tūkstančiu naujų augalų. Dabar jame auga per 12 000 pavadinimų augalų, tad įvairove nenusileidžia ar net lenkia universitetų botanikos sodus.

Ar tik atsitiktinumas, ar iš tiesų sveikatingumu, miškais ir natūraliomis pievomis garsėjantys Anykščiai yra labai tinkama vieta jūsų užsiėmimui. 

Turbūt tai nėra atsitiktinumas. Anykščiai – vienas gražiausių ir švariausių gamtos kampelių šalyje. Svajoju, kad kada nors pavyks įgyvendinti idėją Anykščius paversti alternatyvios medicinos centru, nes pagrindas tam yra, pavyzdžiui, Anykščiuose galima įsigyti gilių kavos ar žolelių arbatos iš „Arbatos magijos“, veikia „Odorata gamtos SPA“ ir kiti.

Kuriam iš savo keturių vaikų perduodate vaistažolių rinkimo tradiciją? 

Iš visų tik jaunėlis Žygimantas pasirinko biologo kelią, studijuoja doktorantūroje, tačiau jo susidomėjimo objektas – ne augalai, o juos graužiantys vabalai…

Kas jums padėjo taip gražiai parengti knygą? Šeimoje turite ir žurnalistų, ir komunikatorių, ir fotografų…  

Vieną knygutę esu išleidęs, kurią iliustravo dukra, o fotografavo sūnus. Bet ne šią.

Kiekviena gražiai iliustruota mokslo populiarinimo knyga yra ne vieno tekstų autoriaus produktas. Šį kartą, sakyčiau, sutapo autoriaus idėja su leidyklos norais bei strategija, todėl ir produktas, nebūsiu kuklus, yra geras. O prie to prisidėjo daug žmonių: redaktorė Sigita Bertulienė, meninis redaktorius Agnius Tarabilda, sudarytoja Ernesta Rilienė.

Holistinis požiūris į sveikatą

Kaip apskritai į žmogų žiūri Rytų ir Vakarų medicinos gydytojai? Rytų medicinos specialistas į žmogų ir jo sveikatą žiūri kaip į sodą, kuriame viskas tarpusavyje susiję, kaip susiję ekologija, ekosistema ir klimatas (kaip ir išorėje, taip ir viduje yra klimatas). Tai ir yra holistinis, arba visa apimantis, požiūris. Vakarų medikai į organizmą žiūri kaip į mechanizmą, kuris veikia mechaniškai: širdis – tai pompa, kraujotaką sudaro mažasis ir didysis ratai ir t. t. Kitaip tariant, jie į organizmą žiūri kaip į biorobotą. Tačiau matome, kad Vakarų medicinos cheminiai vaistai nepadeda iki galo išspręsti problemų. Žinoma, neatmetame vaistų poveikio, jie tikrai gali padėti, tačiau iš esmės išgydyti negali, nes žmogus yra visa visuma ir jį gydyti reikia visapusiškai. Rytų medicinos atstovai dažnai mėgsta sakyti, kad per padus galima pasiekti visus organus (paduose yra biologiškai aktyvių taškų, kurie tiesiogiai veikia tam tikrų vidaus organų veiklą).

Trumpa masažo istorija

Archeologai rado įrodymų apie tuina egzistavimą 2700 m. pr. Kr. Todėl tuina galima laikyti visų dabar egzistuojančių masažų pirmtaku. Nepaisant to, istorikai nesutaria, ar pirmoji buvo vedinė, ar dao kultūra. Tačiau esmė ne ta, kas buvo pirmas. Teigiama, kad viskas kilo iš vedinės kultūros, bet dao turėjo individualų judėjimą. Šiandien tuina sėkmingai praktikuojamas visame pasaulyje. Pagrindiniai tuina masažo privalumai: stiprina imunitetą; padeda susikoncentruoti; gerina miego kokybę; atkuria virškinimo sistemos veiklą; išsprendžia vidurių užkietėjimo problemas; gydo fibromialgiją; panikos priepuolius; šalina išsausėjusios odos problemas; palengvina astmą, nerimą, stresą, galvos skausmą; stiprina atmintį.

Gydanti masažo galia

Tuina masažistai dirba su energija, todėl jų atliekami masažai itin veiksmingi. Dr. Johnas Zimmermanas iš JAV Kolorado universiteto medicinos mokyklos dar XX a. devintajame dešimtmetyje itin jautriu kvantinės interferencijos matuokliu nustatė, kad per kvantinę terapiją iš čigongo meistro rankų sklinda 6–10 Hz elektromagnetinės bangos. Šie rankų spinduliuotės dažniai atitinka Žemės rezonansinius dažnius ir smegenų alfa bangų ritmą. Žinome, kad sklindant 2 Hz vyksta nervų sistemos regeneracija, 7 Hz – kaulų regeneracija, 10 Hz – sąnarių regeneracija, prie 15 Hz vyksta gijimas, žaizda tiesiog gyja.

Tuina masažo technikos

Tuina masažo technikų yra įvairiausių. Masažo metu, siekiant pašalinti kliūtis, trukdančias laisvai tekėti či energijai, spaudžiami biologiškai aktyvūs pėdų taškai, meridianai, raumenų grupės ir nervai. Klinikinėje praktikoje dažniausiai naudojama apie 20 pirminių ir 16 sudėtinių masažo metodų. Kiekvieno masažo tikslas – raumenų ir sausgyslių atpalaidavimas. Masažas palengvina energijos tekėjimą per meridianus (energijos kanalus), kad būtų panaikinti vidiniai ir išoriniai skausmai, pagerinta kraujotaka. Atliekant tuina masažą naudojamos pagrindinės technikos: spaudimas, minkymas, stūmimas, (su)spaudimas, užgniaužimas, voliojimas, trynimas.

Gydo ir teikia malonumą

Tuina dažnai naudojama kaip nepriklausoma masažo technika ir kaip papildomas metodas per tradicinius masažus. Šis kinų masažas turi gilias, keturis tūkstantmečius menančias tradicijas. Daug dirbantiems kinams tai įprasta procedūra, padedanti efektyviai atsipalaiduoti, susigrąžinti jėgas ir gerą savijautą po darbų, kartu suteikiant nepakartojamą malonumą. Tuina sėkmingai taikoma po įvairių traumų, reumato, neurologinių ar kitų ligų. Sykiu su akupresūra ir vaistažolėmis yra pagrindiniai tradicinės kinų medicinos komponentai. Kinų masažas tuina („tui“ reiškia stumti, „na“ – griebti) reguliuoja či srautą, pagerina kraujo bei limfos tekėjimą, pasižymi atpalaiduojamosiomis savybėmis.

Kas slypi paduose?

Holistinės medicinos šalininkai teigia, kad yra 12 pagrindinių meridianų ir 8 vadinamieji stebuklingi meridianai. Visi šie meridianai išsiraizgę po visą kūną tam tikra seka ir keliauja. Pvz., in meridianas keliauja į plaučius, kur perauga į jan meridianą. Kepenų meridianas yra jan. Skrandžio meridianas yra in. Blužnies meridianas – in, kuris pereina iš blužnies meridiano į širdies meridianą, o širdies meridianas pereina į plonąją žarną (jan meridianas) ir vėl pereina į jan meridianą. Tulžies meridianas pereina į inkstų meridianą in. In meridianas pereina į perikardo meridianą, o iš jo – į šlapimo pūslės meridianą, tada į storosios žarnos in. Trumpai tariant, meridianai keliauja po organizmą maždaug tokia išvardyta seka. Reikėtų pabrėžti, kad kojose ir paduose yra šlapimo pūslės, inkstų, skrandžio, tulžies pūslės, blužnies meridianai. Per padus keliauja itin svarbių vidaus organų meridianai, pvz., inkstų meridianas suteikia ilgaamžiškumą, taip pat yra virškinimo trakto organų (skrandis, blužnis, kepenys, tulžis) meridianų, kurie užtikrina sklandų virškinimą. Spaudžiant paduose tam tikrus biologiškai aktyvius taškus galima reguliuoti tokias organizmo funkcijas, kaip maisto įsisavinimas, ilgaamžiškumas ir lytinė funkcija. Padų refleksologiniame žemėlapyje atsispindi visi minėti vidaus organai: storoji žarna, inkstai, kepenys, akys, ausys, vyriškieji ir moteriškieji lytiniai organai (kulnų srityje).

Kaip masažuoti?

Pėdų masažui galima naudoti aliejus. Natūralūs aliejai pasižymi maitinamuoju ir detoksikuojamuoju poveikiu. Ajurvedoje teigiama: vakarinis pėdų masažas su aliejais atlieka maitinimo, ryte – valymo funkcijas. Šiam reikalui galima naudoti įvairius aliejus, tiek šiltus, tiek šaltus. Neutralus, visiems tinkantis aliejus – sezamų. Prieš masažą, dėl stipresnio poveikio, jį rekomenduojama pašildyti. Bazinį aliejų galima paįvairinti mėgstamais eteriniais aliejais. Svarbiausia – suprasti, kad valymasis vyksta per kojas, padus, o tai yra labai stipri organizmo detoksikacija. Dažnai patariu žmonėms kiekvieną rytą, vos atsikėlus, nusivalyti tiek rankų, tiek kojų pirštus. Pirštus reikėtų masažuoti atliekant drenuojančius judesius, t. y. suspaudžiant ir tempiant kiekvieną pirštą. Po nakties miego organizmą padeda išjudinti ir pažadinti patapšnojimai. Iš tikrųjų visą kūną, taip pat ir padus, galima tapšnoti pagal tam tikrą schemą. Vėliau galima naudoti kilimėlius su adatomis, tarkime, tradicinį Liapko kilimėlį su metalinėmis adatėlėmis, ant kurio galima pastovėti. Papildomai pėdų masažui galima naudoti specialų medinį įrankį, panašų į karvės ragą. Galima masažą atlikti rankomis, bet reikia būti įgudusiam, kad pirštu pavyktų užspausti reikalingą tašką. Dažniausiai pėdų taškams aktyvinti naudojamas minėtas įrankis. Masažas atliekamas pagal pėdų sričių žemėlapį:

Biologiškai svarbus inkstų taškas

Vienas pagrindinių ir svarbiausių taškų, kuriuos reikėtų akcentuoti atliekant pėdų masažą, – inkstų taškas (meridianas). Jis yra ten, kur baigiasi padikauliai ir prasideda pirštikauliai – tai ypač svarbi sritis pėdų refleksologijoje. Ne mažiau svarbi ir kulnų, atitinkanti lytinių organų, sritis – ją irgi reikėtų pamasažuoti. Norint išlikti puikios sveikatos, būtina kiekvieną dieną šias vietas pamasažuoti. Galima tiesiog patapšnoti padus kumštukais arba delnais padaužyti, patapšnoti. Kaip minėta, masažuojant galima naudoti aliejus, kurie ne tik maitina odą, bet ir detoksikuoja organizmą.

Įdomu

• 1 iš 1000 vaikų gimsta turėdami papildomą kojos pirštą.
• Vaikų pėdos iki 12 metų pasiekia 90 % suaugusio žmogaus pėdos ilgio.
• Vidutiniškai moterys per dieną nueina 16, vyrai – 11 km.
• Avint batus su 6,35 cm kulniukais, spaudimas skersiniam pado skliautui padidėja 75 %.
• Pėdose yra apie 250 000 prakaito liaukų, kurios per dieną gali išskirti maždaug 240 ml prakaito.
• Iki 70 metų žmogus apeina 3–4 kartus aplink Žemę.

Kodėl dėlės?

Šios kraujasiurbės gyvena gėlame vandenyje. Jos turi specialius siurbtukus, kuriais praduria odą ir išskiria biologiškai aktyvią medžiagą (hirudiną), o ši neleidžia kraujui krešėti. Taip gali prisiurbti dešimteriopai daugiau kraujo, negu pačios sveria. Būtent dėl hirudino dėlės tinka terapijai. Į kraujotaką patekęs hirudinas padeda ištirpinti kraujagyslėse susidariusius krešulius ir suskystinti viso organizmo kraują.

Kai kurie natūropatai tvirtina, kad sulaukus 50-ies reguliariai taikant dėlių terapiją galima išvengti mirtinų ligų: infarkto ir insulto.

Dėl hirudoterapijos aktyvėja kraujo mikrocirkuliacija, gerėja audinių aprūpinimas deguonimi ir maistinėmis medžiagomis, ištirpinami krešuliai ir nesusidaro naujų, mažėja uždegimas, kraujas valomas nuo toksinų, stiprėja imunitetas.

Apie procedūrą

Hirudoterapijos seanso metu, atsižvelgiant į paciento būklę, gali būti uždedama nuo vienos, dviejų iki net 30–50 dėlių. Gydymo kursą paprastai sudaro 5 procedūros. Kursą reikia kartoti kas pusę metų.

Gydomąjį hirudoterapijos poveikį sudaro keli veiksniai: refleksinis, mechaninis ir biologinis. Dėlės dedamos ant probleminių kūno vietų, taip pat aktyvių organizmo taškų, kur atliekama ir akupunktūra. Tai, anot hirudoterapeutų, didina procedūros veiksmingumą. Dėlės kraujotakai daro tik mechaninį poveikį: kraujas išsiurbiamas, taip pat vėliau nuteka iš žaizdos. Trečia – dėlės į kraujotakos sistemą prileidžia biologiškai aktyvaus seilių sekreto.

Dėlės įkandimas nesukelia didesnio diskomforto nei uodo gėlimas. Jaučiamas silpnas dilginimas ar gėlimas. Tai trunka ne ilgiau nei 5–10 min., paskui dėlė pradeda siurbti kraują ir nemalonūs pojūčiai nuslopsta. Pasisotinusi nukrinta pati arba nuimama hirudoterapeuto.

Procedūrą rekomenduojama kartoti du sykius per metus – pavasarį ir rudenį. Svarbu žinoti, kad kelias dienas po terapijos, gyjant dėlių paliktoms žaizdelėms, negalima eiti į baseiną ar sporto salę. Tris dienas nevalia gerti aspirino ir bent savaitę – orfarino.

Hirudoterapija naudojama esant:

• Odos susirgimams (psoriazei, neurodermatozei, furunkuliozei).

• Lėtiniam bronchitui, alergijai su astmos požymiais.

• Širdies ir kraujagyslių ligoms (aterosklerozei, stenokardijai, kardiosklerozei, hipertonijai, distonijai, venų varikozei, tromboflebitui).

• Pilvo organų susirgimams (cholecistitui, pankreatitui, kolitui, gastritui, dirgliosios žarnos sindromui, duodenitui, pielonefritui, inkstų akmenligei).

• Neurologiniams negalavimams (osteochondrozei, miozitui, radikulitui, stuburo išvaržai, galvos skausmams ir svaigimui).

• Ginekologiniams susirgimams (lėtiniams ir ūminiams kiaušidžių uždegimams, sąaugoms, miomoms, cistoms, endometriozei). 

• Šlapimo sistemos ligoms (prostatitui).

• Endokrininės sistemos ligoms (cukriniam diabetui, skydliaukės susirgimams).

• Antsvoriui, celiulitui.

• Įvairioms traumoms (sumušimams, lūžiams, patinimams, hematomoms).

Taikoma ir tradicinėje medicinoje

Nors hirudoterapija priskiriama natūraliajai medicinai, tačiau ir tradicinės medicinos atstovai tam tikrais atvejais naudoja dėles. Dažniausiai kai kurie plastinės chirurgijos specialistai. Klinikiniai tyrimai rodo, jog dėlių terapijos taikymas pooperaciniu laikotarpiu leidžia pasiekti geresnių kosmetinių rezultatų – greičiau ir kokybiškiau sugyja randai, nelieka nepatrauklių surambėjimų.

Hirudoterapija neabejotinai padeda ir po transplantacijų. Jei pacientui atlikta pirštų ar galūnių replantacija, naudojant dėles galima užtikrinti, kad smulkiose kraujagyslėse nesusidarytų mikrotrombozių, kad gerėtų kraujotaka ir spartėtų gijimas.

Pasiruošti gydymui

Svarbu nusiteikti psichologiškai ir nebijoti. Jei baimė dėlėms labai didelė, procedūrą rekomenduojama atidėti. Natūraliosios medicinos atstovai žino, kad nusiteikimas sveikstant itin reikšmingas. Geriau ateiti tinkamai nusiteikus.

Anot hirudoterapeutų, dėlės yra labai jautrios. Jos nemėgsta stiprių kvapų – kvepalų, dezodorantų, netgi kvapaus muilo, rūkalų, smilkalų. Todėl reikėtų vengti panašių medžiagų.

Prieš procedūras turi būti atliktas bendras kraujo tyrimas (ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius). Jeigu reikės, hirudoterapeutas nusiųs ir papildomiems tyrimams.

Gydymas dėlėmis gali būti derinamas su tradiciniais gydymo metodais. Svarbu apie atliekamas procedūras ir vartojamus medikamentus pasakyti hirudoterapeutui, kuris žinos, ar tradicinis ir natūralus gydymas neslopina vienas kito poveikio.

Atliekama specialisto

Hirudoterapija populiarėja, todėl vis daugėja privačių kabinetų, kur siūloma atlikti šią terapiją. Dera kruopščiai atsirinkti patikimas klinikas, kur dirba medicininį išsilavinimą turintys specialistai. Jei hirudoterapiją darys ne profesionalas, rizikuojama prarasti pavojingai daug kraujo, nes dėlės gali prakąsti didžiąsias kraujagysles. Taip pat nepatikimoje klinikoje dėlės gali būti nesunaikinamos po procedūros ir kyla infekcijų rizika. Profesionaliose klinikose, kaip ir numatyta ES reikalavimuose, hirudoterapijai naudojamos tik medicininės dėlės, užaugintos specialiuose biofabrikuose, kur laikomasi griežtos priežiūros. Po kiekvienos procedūros dėlės sunaikinamos ir kitam pacientui naudojamos naujos.

Hirudoterapija nedaroma, kai:

- Yra kraujo krešėjimo problemų, pvz., hemofilija.

- Sergama mažakraujyste.

- Diagnozuoti onkologiniai susirgimai.

- Nėštumo metu.

- Kilus ūminei infekcijai.

- Geriami kraują skystinantys vaistai.

- Atviros tiek vidinės, tiek išorinės žaizdos.

- Sergama aktyvia tuberkulioze.

- Pastebėta alergija dėlėms.
 
Įdomu

• Istoriniai šaltiniai rodo, kad hirudoterapija kilo iš senovės Babilono.
• Viena dėlė per procedūrą gali išsiurbti apie 10 ml kraujo.
• Biologiškai aktyvus hirudinas turi 66 baltymus ir dešimtį kitų medžiagų.
• Pavasarinių ir rudeninių dėlių seilių sekreto sudėtis skiriasi.
• Skirtingai nei dauguma vaistų, dėlės neturi nepageidautinų šalutinių poveikių, nekenkia virškinimo ir nervų sistemai.
• Alergija dėlėms yra reta – vos 0,001 % tikimybė.

Akių rainelių žemėlapio atsiradimas

Beveik vienu metu dviejuose Europos kampeliuose atsirado du labai panašūs akių žemėlapiai. Pirmąjį nubraižė Ignazas von Peczely. Vengras pradėjo gydyti sužalotą pelėdos koją ir pastebėjo, kad vienoje paukščio akies rainelėje atsirado įbrėžimas. Kojai pasveikus, įbrėžimas pasikeitė, tačiau neišnyko. Pradėjęs gydytojo praktiką, I. von Peczely atkreipė dėmesį, kad į negalavimus reaguoja ir žmogaus akys. Remdamasis sukauptomis žiniomis galiausiai nubraižė, kuri rainelės sritis su kuriuo organu susijusi ir apie ką byloja. Prabėgus keliems dešimtmečiams panašių įžvalgų aptiko ir švedas Nilsas Liljequistas. Tik gerokai vėliau paaiškėjo, kad abiejų atrasti kūno ir akių rainelių ryšiai buvo stulbinamai panašūs. Paskutinius štrichus iridologijos srityje padėjo amerikietis Bernardas Jensenas, nubraižęs visame pasaulyje išplitusį akių rainelių žemėlapį.

Unikalus antspaudas

Kaip nėra dviejų vienodų pirštų antspaudų, taip nėra ir dviejų identiškų akių rainelių. Teigiama, kad netgi vieno žmogaus akių rainelės nebūna visiškai vienodos. Šis unikalus požymis tampa informatyviu šaltiniu iridologams. Struktūriniai rainelių žymenys, akių spalvos pigmentas, vyzdžiai iliustruoja tam tikrus genetinius ir konstitucinius sveikatos bruožus. Kairė akis susijusi ir atspindi kairės kūno pusės organų veiklą, dešinė – dešinės. Itin svarbus rodiklis iridologams – paciento vyzdžių skersmuo ir reaktyvumas. Jis susijęs su stuburu (skeletu, raumenų sistema) ir nervų sistema. Taip pat gali byloti apie patirtus sužeidimus arba nervinę įtampą. Sudarytas rainelių žemėlapis leidžia jas suskirstyti į tam tikras sekcijas, kur atsiskleidžia limfinės, virškinimo sistemų, odos, kepenų, inkstų, blužnies, širdies veiklos, imuninės ir endokrininės sistemų pažeidimai.

Negalavimų atspindys

Teigiama, kad akys apytiksliai parodo per 30 įvairių negalavimų. JAV kompanija „VSP Vision Care“ atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 120 000 pacientų. Paaiškėjo, kad akys – pirmas rodiklis net 34 % atvejų, kuris atskleidžia cukrinį diabetą, 39 % – aukštą kraujospūdį ir 62 % – padidėjusį cholesterolio kiekį kraujyje. Kokius dar negalavimus gali išduoti akių rainelės?

• Raudonų dėmių akių obuoliuose dažniausiai atsiranda dėl kraujagyslių trūkimų. Dažniausiai tai – cukrinio diabeto požymis. Teigiama, kad net apie 40 % amerikiečių gresia ši liga.
• Raudonos dėmės gali perspėti ir apie reumatines ligas.
• Geltonos dėmės paprastai rodo padidėjusį cholesterolio kiekį kraujyje.
• Kraujosruvų akyse gali atsirasti ir dėl intensyvaus kosulio, infekcinio konjunktyvito arba grybelinės infekcijos.
• Sutrikę vyzdžių refleksai, pavyzdžiui, šviečiant ryškiai šviesai, gali rodyti nervų sistemos arba antinksčių lėtines ligas.
• Balti apskritimai, lankai išorinėse rainelių dalyse gali išduoti įsitempusią, sudirgusią nervų sistemą.
• Radialinės juodos linijos gali reikšti sutrikusį žarnyną.
• Neįprastos rudos, geltonos, raudonos dėmės neretai išduoda vaistų arba kitų cheminių medžiagų poveikį.
• Balti žiedai prie išorinių rainelių kraštų gali rodyti padidėjusį druskos arba kalio kiekį organizme.
• Melsvai baltos plėvelės gali byloti apie anemiją arba artėjančią senatvę.
• Šviesesnės dėmės neretai reiškia tam tikrą uždegimą, tamsesnės – tam tikro organo negalavimus.
• Jeigu rainelių spalva aplink vyzdžius pakitusi, greičiausiai kamuoja virškinimo sistemos sutrikimai.

Kritiškas tradicinio mokslo žvilgsnis

Iridologinis tyrimas atliekamas siekiant diagnozuoti tam tikras ligas. Tačiau tradicinio mokslo šalininkų teigimu, ši praktika gana abejotina, nes remiasi moksliškai nepagrįsta prielaida, jog kiekvienas organas turi atitinkamą vietą rainelėse. Dėl to stebint akių pakitimus galima nustatyti tam tikras ligas. Mokslininkai sutinka, kad tam tikri ne akių ligų simptomai gali atsispindėti akyse. Visgi ne tiek daug ir ne visada. Negana to, dar 1979 m. keli iridologai sutiko dalyvauti eksperimente, bandydami diagnozuoti ligas pagal raineles. „American Medical Association“ žurnale skelbta, kad nė vienas iš trijų specialistų negebėjo tiksliai identifikuoti sveikų ir sergančių žmonių iš 143 dalyvių. Mokslininkai pastebėjo, kad iridologai nesutarė tarpusavyje ir neretai ligas diagnozavo visiškai sveikiems dalyviams, o sergančius palaikė sveikais. 1988 m. britų žurnale „Medical“ aprašytas panašus tyrimas su beveik tokiais pat rezultatais.

2008 m. vokiečių mokslininkai atliko dar vieną eksperimentą. Jame dalyvavo 58 žmonės. 29 iš jų histologiškai buvo diagnozuotas kolorektalinis vėžys, likusieji buvo visiškai sveiki. Tyrime sutikusiems dalyvauti iridologams rodytos išdidintos akių rainelių nuotraukos. Specialistams sėkmingai pavyko diagnozuoti 51,7 % sergančiųjų ir 53,4 % sveikų. Vokiečių mokslininkai priėjo prie išvados, kad iridologinė diagnozė prilygsta atsitiktinumui.

2005 m. JAV nacionalinis institutas paskelbė kitą tyrimą. Jame dalyvavo 110 dalyvių. 68 iš jų buvo diagnozuotas krūties, kiaušidžių, gimdos arba prostatos vėžys. 42 buvo sveiki. Tiriamųjų akių raineles analizavo patyrę iridologai, kurie nieko nežinojo apie eksperimento dalyvių sveikatos būklę. Specialistams tikslią diagnozę pavyko nustatyti tik 3 atvejais.

Specialistės komentaras

​Optometrė​, iridologė, ​Natūralios Regos Terapijos instruktorė, lektorė Jūratė Aleškevičiūtė

Kaip atliekama iridodiagnostika?

Iridodiagnostika – tai greitas, nesudėtingas, nebrangus ir svarbiausia nekenksmingas tyrimo metodas, t. y. nereikia skverbtis į organizmo vidų, norint diagnozuoti susirgimą. Tačiau reikėtų paminėti ir tai, kad iridologinio tyrimo tikslumas – 80–85 %, nes pasitaiko neinformatyvių rainelių.

Diagnozavimą iš akių rainelių labai palengvino sukurta speciali kompiuterinė programa. Padarius akių nuotrauką, kompiuteris pats nustato pažeidimus bei pateikia išsamų sveikatos būklės įvertinimą. Ši metodika leidžia įžiūrėti plika akimi nematomų pakitimų: įtrūkimų, patamsėjimų, įvairių dėmelių ir pan. Sveiko žmogaus akių baltymai būna švarūs ir balti, vyzdžiai apvalūs, vienodi, rainelių centruose. Bet koks drumstumas, spalvos ar kitokie pakitimai yra ženklas, kad galima įtarti esant sutrikimų.

Ką galima pasakyti atlikus tyrimus? 

Iridologas akių rainelėse mato ne diagnozę, ligą, o tai, kas vyksta organuose ir audiniuose. Galima pastebėti kraujotakos sutrikimų, audinių sudirgimų, uždegimų požymių, toksinų ir kitų pakitimų. Be abejo, sveikatos pokyčių visumos analizė, žinant ankstesnius negalavimus, gali padėti iridologui nustatyti tikslią diagnozę. Tačiau iš tiesų jo tikslas – atrasti silpnąsias organizmo vietas ir nukreipti pas tam tikrą specialistą.

Iridodiagnostika unikali tuo, kad rodo gresiančias ligas, kurios fiziniame kūne gali išryškėti tik po daugelio metų. Žinant silpnąsias organizmo vietas būna daug lengviau užkirsti kelią galimai ligai.

Anot iridologijos specialistų, taikant šiuolaikinę kompiuterinę iridodiagnostiką, įmanoma nustatyti netgi tam tikras paveldimas ligas. Pavyzdžiui, galima nuspėti, ar vaikas paveldi cukrinį diabetą, kai šia liga serga vienas iš tėvų.

Iridodiagnostika – puiki pagalbinė priemonė, galinti padėti nustatyti organų veiklos sutrikimus, kai liga dar tik pradeda vystytis. Be abejo, įtarus tam tikrą ligą reikėtų pasikonsultuoti ir su gydytoju.

Skeptiškas žvilgsnis

Parduotuvių lentynose gausu produktų, kurių etiketėse parašyta, kad jie stiprina imunitetą. Tačiau, mokslininkų teigimu, ląstelių padaugėjimas organizme ne visada yra gerai. Pavyzdžiui, sportininkai, siekdami pagerinti rezultatus, kartais renkasi pavojingus dopingo preparatus. Jie gali sukelti insultą ir kitus širdies veiklos sutrikimus. Imunitetą stiprinantys preparatai nėra tokie pavojingi, tačiau jų veiksmingumas abejotinas vien dėl to, kad, pasak mokslininkų, imuninėje sistemoje dominuoja net kelios skirtingos ląstelių rūšys ir kaskart vis kitos sureaguoja į mikrobų keliamą pavojų. Kokias imuniteto ląsteles reikėtų stiprinti, nežino net mokslininkai. Daug metų atliekami tyrimai, kuriais bandoma atrasti ryšį tarp imuniteto ir įvairių veiksnių, pavyzdžiui, maisto, papildų, vaistažolių arba streso. Tačiau jie kol kas nedavė jokių rezultatų. Nors eksperimentai nerodo tiesioginio ryšio tarp gyvenimo būdo ir imuniteto stiprinimo, Harvardo universiteto mokslininkai tikina, kad tam tikrų sąsajų yra.

Sveika gyvensena

Pirmoje gynybos linijoje tvirtas pozicijas užima sveikas gyvenimo būdas. Tai – pirmas žingsnis siekiant sustiprinti ne tik imuninę sistemą, bet ir išsaugoti puikią savijautą. Kiekvienas organas funkcionuos kur kas geriau, jeigu bus laikomasi tam tikrų principų.

• Mityboje turėtų dominuoti daržovės, vaisiai, neskaldytų grūdų produktai ir kuo mažiau sočiųjų riebalų.
• Reguliariai sportuoti.
• Vengti antsvorio.
• Kontroliuoti kraujospūdį.
• Riboti svaigiųjų gėrimų vartojimą.
• Gerai išsimiegoti.
• Imtis visų priemonių infekcijų židiniams slopinti: plauti rankas, tinkamai apdoroti maisto produktus ir t. t.
• Reguliariai atlikti medicininius tyrimus, ypač priskirtus tam tikrai amžiaus arba rizikos grupei.

Amžiaus vaidmuo

Nors, nepaisant amžiaus, kai kurie žmonės gyvena sveiką ir visavertį gyvenimą, daugelio tyrimų išvada negailestinga – senjorai su infekcinėmis ligomis susiduria kur kas dažniau negu jauni žmonės. Kvėpavimo takų infekcijos, gripas, ypač pneumonija, pasiglemžia ne vieno 65 m. sulaukusio žmogaus gyvybę. Niekas nežino, kodėl vyresniame amžiuje ligų rizika padidėja. Tačiau, anot mokslininkų, tai susiję su tam tikrų imuniteto ląstelių mažėjimu. Teigiama, kad pagyvenusių žmonių imuninė sistema negeba atpažinti tam tikrų mikrobų, todėl organizmas turi mažiau jėgų kovoti su įvairiais virusais. Pastebėta, kad vyresniems asmenims taikomos vakcinos taip pat būna mažiau veiksmingos. Tačiau vis tiek manoma, kad senjorams pasiskiepijus rizika susirgti sezoninėmis ligomis sumažėja. Be to, mokslininkų teigimu, vyresniame amžiuje itin daug dėmesio vertėtų skirti mitybai. Būtina su maistu gauti visų reikalingų mikroelementų. Tuomet ir imuninė sistema bus stipresnė.

Dar šis tas apie mitybą

Norint sustiprinti imunitetą, privalu vartoti kokybiškus maisto produktus ir visada valgyti tuo pačiu laiku. Įrodyta, kad skurdžiai gyvenančius žmones ligos puola dažniau. Tačiau tyrimų apie mitybos įtaką žmonių imunitetui nėra daug. Todėl kaip vieno ar kito mikroelemento trūkumas veikia imuninę sistemą, lieka neaišku. Pasak mokslininkų, kai kurie mikroelementai išties itin sustiprina imuninę sistemą. Tad ką vertėtų įtraukti į savo mitybą?

• Vitaminą C. Jo gausu ne tik citrusiniuose vaisiuose, bet ir žaliose lapinėse daržovėse, pavyzdžiui, špinatuose, braškėse, saldžiosiose paprikose, papajose ir t. t.
• Vitaminą E. Tai dar vienas stiprus antioksidantas, kurio apstu migdoluose, lazdynų riešutuose, saulėgrąžose, špinatuose, brokoliniuose kopūstuose ir kt.
• Vitaminą B₆, kurio gausu bananuose, vištų krūtinėlėse, tunuose, keptose bulvėse, avinžirniuose.
• Vitaminą A. Jo apstu ryškiaspalvėse daržovėse bei vaisiuose: morkose, batatuose, moliūguose, melionuose ir t. t.
• Vitaminą D, kurio turi riebi žuvis, pienas, apelsinai, grūdiniai produktai ir kt.
• Folio rūgštį. Jos gausu įvairiose lapinėse daržovėse, žirniuose ir pan.
• Geležį, kurios apstuliesoje paukštienoje, jūrų gėrybėse, pupelėse, įvairiuose kopūstuose.
• Seleną. Nemažai jo yra česnakuose, brokoliniuose kopūstuose, tunuose, sardinėse ir t. t.
• Cinką, kurio gausu krabuose, austrėse, liesoje mėsoje, pupelėse, jogurte, avinžirniuose.

Atminkite – daugiausia vitaminų išlieka neapdorotuose maisto produktuose!

Žolelės ir papildai

Vieni medikai teikia, kad įvairių žolelių ir papildų vartojimas padeda sustiprinti imunitetą, kiti tikina, jog jie neduoda jokios naudos. Kiekvieno žmogaus organizmas unikalus, todėl į tam tikrų preparatų vartojimą reaguoja skirtingai. Harvardo universiteto mokslininkai siūlo atkreipti dėmesį į šias vaistažoles ir probiotikus:

• ženšenį. Jisitin paplitęs Azijos šalyse. Šis augalas tonizuoja organizmą ir sergsti imunitetą nuo įvairių virusų.
• saldymedžių šaknis. Jos vartojamos kinų medicinoje įvairioms ligoms gydyti.
• alavijus. Jieveiksmingai gydo nedidelius nudegimus, žaizdeles, nušalimus ir odos uždegimus.
• ežiuoles. Jospadeda išvengti peršalimo ligų ir palengvina jo simptomus. Tačiau ežiuoles derėtų vartoti itin atsargiai, nes gali sukelti alergiją.
• probiotikus. Juos patariama vartoti po antibiotikų kurso, siekiant sustiprinti imunitetą. Probiotikuose esančios naudingosios bakterijos sergsti organizmą nuo įvairių virusų.

Streso poveikis

Šiais laikais dauguma pripažįsta, kad mūsų sveikatai ir emocijoms itin didžiulę įtaką daro stresas. Nuolatos patiriant jį gali sutrikti virškinimas, išsivystyti dilgėlinė ir net širdies ligos. Tyrimai rodo, kad ilgalaikis stresas daro įtaką imunitetui, t. y. sulėtėja imuninės sistemos ląstelių gamyba. Mokslininkai streso poveikį aiškina tam tikrų hormonų išsiskyrimu, kurie skatina arba slopina baltųjų kraujo kūnelių gamybą. Nors galutinių išvadų, pagrindžiančių streso poveikį imunitetui, nėra, tačiau patariama jo vengti dėl galimos neigiamos įtakos organizmui.

Ar šaltis sukelia negalavimus?

Dauguma mamų savo vaikams sako: „Apsirenk, nes lauke šalta, gali susirgti.“ Tačiau ar išties šaltis daro įtaką imuninei sistemai ir gebėjimui atsispirti ligoms?

Kai kurie mokslininkai šaltymečio ligas linkę sieti ne su temperatūros pokyčiais, o su tuo, kad žmonės daugiau laiko praleidžia uždarose patalpose, artimiau kontaktuoja su aplinkiniais, todėl sparčiau plinta įvairūs mikrobai. Be to, mokslininkai nepateikė jokių argumentų, kad buvimas šaltoje aplinkoje daro įtaką imunitetui. Žinoma, šiuo atveju nekalbama apie nušalimo arba hipotermijos riziką.

Specialisto komentaras

Mitybos specialistas Gediminas Čižauskas

Kaip sustiprinti organizmą po antibiotikų vartojimo?

Po antibiotikų vartojimo imunitetas būna nusilpęs. Be to, sutrinka virškinimas ir skrandžio mikroflora. Todėl svarbu su maistu gauti naudingųjų bakterijų, kurios normalizuotų virškinimą. Taip pat reikėtų su maistu gauti kuo daugiau vertingų medžiagų, kurios sustiprintų imuninę sistemą. Visų pirma patariama sveikai maitintis, vartoti mažiau cukraus, skaidulų, glitimo, prastos kokybės aliejaus ir sunkiai virškinamo bei netinkamai paruošto maisto. Skrandžio mikroflorai atkurti puikiai tinka fermentuotas maistas, pavyzdžiui, natūralus jogurtas, kefyras, sūris, varškė, rauginti kopūstai, agurkai ir kt. Puiki mintis į mitybą įtraukti ir probiotikų papildus. Jie padės veiksmingiau atkurti skrandžio mikroflorą ir sustiprinti imunitetą. Reikėtų pasirūpinti, kad su maistu pavyktų gautu daugiau vitaminų C ir B₆, nes jų stygius gali susilpninti imuninę sistemą. Siekiant normalizuoti skrandžio veiklą, derėtų vengti streso, įtampos, daugiau šypsotis, juoktis ir būti geros nuotaikos.

Pagal tradicinę kinų mediciną organizmas turi labai tikslų veikimo grafiką. Tam tikru paros metu (dieną arba naktį) valosi ir suaktyvėja tam tikrų kūno organų veikla.

Sunku užmigti naktį? Tam tikromis valandomis kiekvieną dieną jaučiatės pavargęs ir be jėgų? Kinų organizmo laikrodis gali padėti geriau suprasti kūno pusiausvyros sutrikimus, atsirandančius per visą parą. Kinų organizmo laikrodis gali padėti labiau suprasti, kas vyksta žmogaus organizme skirtingu metu. Išsisaugokite šį tekstą ateičiai, kad galėtume suprasti kūno siunčiamas užuominas apie tai, kad kažkokiam kūno organui reikia daugiau jūsų dėmesio ir priežiūros!

Kinų organizmo laikrodis:

• 01:00 – 03:00 – kepenys. Gilaus miego fazė, valomas kraujas, poilsis ir atkūrimas, planavimas.
• 03:00 – 05:00 – plaučiai. Gilaus miego fazė, sapnai ir atmintis, valomi plaučiai.
• 05:00 – 07:00 – storasis žarnynas. Pabudimas, tuštinamasis, meditacija.
• 07:00 – 09:00 – skrandis. Pusryčiai, gera dėmesio koncentracija, vaikščiojimas.
• 09:00 – 11:00 – blužnis. Aiškus mąstymas, blužnis padeda maistą paversti į Či energiją.
• 11:00 – 13:00 – širdis. Kraujotaka, daug energijos, pietūs.
• 13:00 – 15:00 – plonasis žarnynas. Rūšiuoja ir įsisavina maistą, sumažėja energijos, pogulio laikas.
• 15:00 – 17:00 – šlapimo pūslė. Atkuriama energija, skysčiai pašalinami iš organizmo, darbas ir mokslai.
• 17:00 – 19:00 – inkstai. Saugo maistines medžiagas, gaminasi kaulų čiulpai, vakarienės laikas.
• 19:00 – 21:00 – širdiplėvė (perikardas). Apsauga, lengvi skaitiniai, seksas, meilė sau.
• 21:00 – 23:00 – trigubas apšildymas. Endokrininės ir metabolinės sistemų pusiausvyros atkūrimas, užmigimas.
• 23:00 – 01:00 – tulžies pūslė. Miegas, tulžies išsiskyrimas, ląstelių atsinaujinimas, kraujo ląstelių susidarymas.

Muzika yra neatsiejama nuo pramogų, ekspresijos, švenčių, ceremonijų, laisvalaikio ir bendravimo. Nesvarbu, ar žmogus yra muzikalus, ar ne, muzika vis tiek yra vienas iš pagrindinių dalykų, kurie suvienija skirtingų kultūrų, tikėjimų ir pasaulio kampelių žmones.

Muzikos klausomės per verstuves, švęsdami meilę ir per laidotuves, norėdami paskutinį sykį atsisveikinti. Jos klausomės, kai nuobodžiaujame ir šokame muzikos ritmu, kai norime pasilinksminti. Mes dainuojame panegirikas ir garbiname savo dievus su muzika.

Tačiau, ko gero, svarbiausia yra tai, kad muzika gydo. Pagalvokite apie visus tuos kartus, kai klausėtės liūdnų dainų, kai jautėtės nusiminę ir energingų, ritmiškų dainų, kai jautėtės laimingi. Muzika yra terapija.

Gydymo garsu istorija siekia senovės Graikijos laikus. Apolonas buvo muzikos ir medicinos dievas (keistas, bet, kita vertus, puikiai suprantamas derinys). Tikėta, kad Asklepijas gali išgydyti psichinius sutrikimus su dainomis. Filosofai Platonas ir Aristotelis teigė, kad muzika veikia sielą ir emocijas. Hipokratas taip pat savo pacientas grodavo muziką.

Senovės Egipte muzikos terapija buvo visų šventyklų pagrindas. Bibliniais laikais muzikos instrumentai buvo naudojami išvaryti blogio dvasias iš žmogaus kūno. Vietinių Amerikos gyventojų arba indėnų kultūroje dainos ir šokia būdavo naudojami, siekiant išgyti ligonius. Pavyzdžiui, kad muzikos garsai gydo yra nesuskaičiuojama daugybė!

1940 metais JAV kariuomenė įtraukė muziką į savo programas, skirtas atgauti jėgas armijos personalui per II pasaulinį karą. Dabar tai laikoma oficialia gydymo garsu terapijos pradžia.

Šiandien muzikos terapija taikoma arba labai rekomenduojama, turint bet kokių medicininių nusiskundimų bei dvasiniam tobulėjimui. Nors gydymas garsu vis dar laikomas alternatyviąja medicina, tačiau jau yra surinkta pakankamai įrodymų, rodančių naudą emocinei ir fizinei savijautai.

Gydymas garsu dažnai yra nepelnytai nuvertinamas. Kai kurie žmonės yra įsitikinę, kad jį taiko šarlatanai ir kiti, naivūs bei ekscentriški, žmonės, kurie ieško magiškų problemų sprendimų būdų visur ir visada ir nepasikliauja šiuolaikine medicina. Tačiau muzikos terapija arba gydymas garsu turi realų pagrindą neurologijoje ir psichologijoje.

Kas yra gydymas garsu? Gydymas garsu – tai yra procesas, kai terapeutas naudoja visus arba specifinius muzikos aspektus (įskaitant emocinį, psichologinį, dvasinį, fizinį, socialinį, mentalinį ir paviršutinį), kad pagerintų paciento savijautą.

Gydymo garsu terapija pagerina daugelį paciento gyvenimo aspektų, įskaitant emocinę ir socialinę raidą, pažintines ir motorines funkcijas, psichologinę ir psichiatrinę sveikatą.

Gydymas garsu leidžia pacientui įsitraukti į muziką. Tai reiškia, kad jis gali klausytis ir kartu dainuoti, improvizuoti muzikinius fragmentus, judėti pagal muzikos ritmą, medituoti, klausydamasis muzikos, giedoti, šaukti, niūniuoti melodiją, groti muzikos instrumentais ir net atkartoti tam tikrus garsus, kurie, sakoma, sukelia teigiamas smegenų bangas ir pakeičia paciento nuotaiką.

Gydymas garsu gali padėti šiais atvejais:

• yra psichologinių (psichiatrinių) ir elgesio sutrikimų (autizmas, depresija, mokymosi sunkumai, asmenybės raidos sutrikimai);
• kamuoja nerimas;
• vargina stresas;
• potrauminio streso sindromas;
• skausmas;
• nuotaikų pokyčiai arba negatyvios emocijos (liūdesys, pyktis, savigaila ir širdgėla).

Gydymas garsu gali:

• suteikti daugiau aiškumo ir pusiausvyros jausmo;
• padėti atsipalaiduoti;
• pagerinti atmintį ir dėmesio koncentraciją;
• pagerinti miegą (kokybę ir kiekybę);
• padeda būti kūrybingesniems;
• padidina sąmoningumą tiek dėl savęs pačių, tiek dėl aplinkos.

Šiek tiek pakoregavus dietą ir gyvenimo būdą galima išvengti šių sveikatos sutrikimų ir išlaikyti tiek fizinę, tiek psichologinę organizmo pusiausvyrą. Štai keletas patarimų, kaip tai padaryti:

• Pagal ajurvedą rekomenduojama vasarą rinktis maisto produktus ir gėrimus, kurie yra natūraliai saldūs, kartūs ir (arba) sutraukiantys.

• Riboti arba vengti maisto produktų, kurie yra aitrūs, sūrūs ir rūgštūs, ypač aštrių prieskonių (Kajeno paprikų, česnakų, džiovinto imbiero, garstyčių sėklų, kvapiųjų ferulų), duonos gaminių su mielėmis, fermentuotų maisto produktų, kofeino ir alkoholio.

• Išgerti 6 – 8 stiklines vėsaus vandens per dieną. Ajurvedos specialistai tiki, kad labai šalti, lediniai gėrimai užgesina virškinimo ugnį. Norint išlikti sveikiems ir žvaliems geriausia gerti šiltus, vėsius arba kambario temperatūros gėrimus.

• Galima valgyti saldžius vaisius, pavyzdžiui, obuolius ir uogas, o rūgščių vaisių, pavyzdžiui, citrusinių, geriau vengti.

• Valgyti daugiau saldžių ir karčių daržovių (agurkų, špinatų, salierų, cukinijų) ir mažiau – aitrių (žalių svogūnų, aitriųjų paprikų, pomidorų).

• Rinktis baltuosius, laukinius arba „Basmati“ ilgagrūdžius ryžius, o ne ruduosius ryžius. Geriau valgyti bolivinių balandų, miežių kruopas ir sėlenas negu rugius, kukurūzus ir soras.

• Jeigu organizmas toleruota pieno produktus, galima vartoti lydytą sviestą (ghee), karvių, ožkų pieną, nesūdytą sviestą ir sūrius. Retkarčiais galima suvalgyti ir ledų. Tačiau, jeigu dažnai kartojasi sloga, organizme kaupiasi gleivės, turite antsvorio, šių produktų geriau vengti. Grietinė, pasukos ir sūrūs pieno produktai yra nerekomenduojami, ypač vasarą.

• Jeigu valgote gyvūninės kilmės produktus, tai valgykite jų saikingai ir stenkitės mažiau vartoti raudonos mėsos, geriau rinktis baltą mėsą – vištieną ar kalakutieną, gėlavandenes žuvis arba kiaušinių baltymus.

• Gausiai naudoti vėsinančius prieskonius: kalendras ir pankolius. Vengti šildančių prieskonių: Kajeno paprikų, aitriųjų paprikų ir garstyčių sėklų. Šviežią imbierą naudoti galima, bet džiovinto geriau geriau vengti. Kokosų drožlės taip pat turi vėsinamąjį poveikį.

• Jeigu valgote riešutus, rinkitės migdolus. Norint geriausių rezultatų, migdolus prieš vartojimą reikėtų išmirkyti ir nulupti.

• Kai karšta, geriausios arbatos yra ramunėlių, kiaulpienių, pankolių, saldymedžio ir mėtų. Kavą ir matės arbatą gerti nėra rekomenduojama. Tačiau, jeigu geriate kavą, įberkite žiupsnelį malto kardamono, kuris padės pagerinti virškinimą ir net suteiks kavai šiek tiek natūralaus saldumo.