„Neodenta“ gydytoja odontologė Daiva Pociūtė.

„Vasarą vaikai daugiau laiko praleidžia lauke, tampa fiziškai aktyvesni, todėl didėja kritimų ir smūgių, o su jais – ir dantų traumų rizika. Dažniausios priežastys: važiavimas dviračiais, paspirtukais, riedlentėmis ar riedučiais, aktyvūs kontaktiniai žaidimai lauke, batutai ir žaidimų aikštelės, maudynės, šuoliai į vandenį, baidarės“, – vardija klinikos „Neodenta“ gydytoja odontologė Daiva Pociūtė. Kaip išvengti dantų traumų ir ką daryti joms nutikus?

Gydytoja pasakoja, kad dažniausiai vaikus tenka skubiai priimti dėl nuskeltų ar sumuštų nuolatinių ir pieninių dantų. „Paprastai vaikai patiria viršutinių priekinių dantų traumas, prasiskelia lūpas ar smakrą. Pieninių ir nuolatinių dantų traumų protokolas skiriasi. Išmuštą pieninį dantį reikėtų dėti po pagalve ir laukti dantukų fėjos, o nuolatinį dantį čiupti už vainiko, skubiai merkti į seiles, pieną ar kontaktinių lęšių skystį (galima įsigyti ir turėti vaistinėlėje specialią terpę, skirtą transportuoti) ir skubiai vykti pas odontologą, – pabrėžia gyd. D. Pociūtė.  Išmuštą nuolatinį dantį galima įstatyti atgal, dažnai jis prigyja ir toliau atlieka savo funkciją. Taip pat reikėtų elgtis ir su nuskeltu nuolatiniu dantimi – skubiai surasti lūžgalį, merkti į vieną iš minėtų skysčių ir vykti pas odontologą. Tinkamai išsaugotą ir paruoštą nuolatinio danties lūžgalį dažnai įmanoma vėl pritvirtinti prie danties.

Nesvarbu, ar dantis tik sumuštas, ar trauma buvo stipresnė, kas kelis mėnesius kviečiuosi pacientus stebėjimui, kontrolinėms rentgeno nuotraukoms, stebime danties gyvybingumą ir aplinkinių audinių pakitimus. Vieną iš galimų komplikacijų simptomų pacientai gali stebėti ir namuose – tai danties spalvos pakitimas (vainikas gali imti pilkėti). Laiku pastebėjus komplikacijas ir paskyrus tinkamą gydymą, didėja danties ilgaamžiškumo prognozės.“

Pieniniai dantyssvarbūs nuolatinių augimui

„Jei atrodo, kad vaikutis išsimušė pieninį dantį, tačiau jo surasti nepavyksta, būtinai reikia pasirodyti odontologui ir atmesti danties įmušimo diagnozę – kai didele jėga pieninis dantis įstumiamas gilyn į kaulą ir gresia tikimybė pažeisti nuolatinio danties užuomazgą, – įspėja medikė. – Sumuštus ir nuskeltus pieninius dantis vertinu individualiai, skiriu vizitus gyvybingumo stebėjimui, rentgeno kontrolei arba gydymui. Tėvams paaiškinu režimą namuose: kruopštus dantų valymas, dezinfekavimas paskirtais preparatais ir minkšto maisto dieta 14 dienų. Atsiradus sumušto pieninio danties komplikacijų, gydymo taktika priklauso nuo pažeidimo apimties, vaiko amžiaus ir jo elgesio odontologo kėdėje: vieniems pavyksta sugydyti, kitiems dantis šalinamas, prieš tai atlikus sedaciją.

Svarbu paminėti, kad pieniniai dantys išlaiko vietą nuolatiniams dantims, jog šie turėtų kur dygti ir nesigrūstų. Taip pat labai svarbu sugydyti pieninių dantų infekcijas, kurių kartais atsiranda po traumos, kad nebūtų pažeistos nuolatinių dantų užuomazgos ir nauji dantys išdygtų pilnaverčiai, taisyklingai išsivystę. Ankstyva ir tinkama priežiūra padeda užkirsti kelią tolesnėms problemoms.“

Kiti pavojai vaikų dantims

Gydytoja odontologė pasakoja, kad didžiąją jos darbo dalį užima karieso pažeisti pieniniai dantys, ypač tarpdančių srityse. „Dažniausia to priežastis – nepakankamai arba visiškai nevalomi vaikų tarpdančiai. Tėvams patariu kasdien valytimažylių tarpdančius naudojant siūlą ir tarpdančių šepetėlius, naudoti dantų pastą, turinčią 1000–1450 ppm fluorido (koncentraciją parenku individualiai pagal vaiko amžių ir ėduonies rizikos laipsnį). Taip pat parenkame patogiausią šepetėlį ar jų derinį, kuriuo tėvai galėtų pasiekti visų dantų visus paviršius. Svarbiausia žinutė, kurią noriu perduoti tėvams: vaikams turi padėti išsivalyti dantis ir tarpdančius iki 10–12 metų, –atkreipia dėmesį specialistė. – Kitas labai svarbus dalykas – vaiko mityba. Mažiesiems pacientams pasakoju, kad pavalgę dantukai turi ilsėtis mažiausiai 2 val. iki kito valgymo. Taip jie atgauna jėgas ir gali toliau kramtyti, o kol ilsisi, labai mėgsta vandenį. Iš tikrųjų ką tik pavalgius mūsų burnose vyrauja rūgštinė aplinka, iš dantų emalio šalinami mineralai. Tačiau kūnas žino, kaip atsigauti – per kelias valandas seilėse esančios įvairios medžiagos neutralizuoja rūgštis ir grąžina mineralus atgal į emalį. Dažnai užkandžiaujant, mineralų iš emalio pasišalina daugiau nei sugrįžta, dantų paviršiai susilpnėja ir gali pradėti gesti. Dažniausiai genda įgaubti paviršiai: vagelės, tarpdančiai ar sritys prie pat dantenų vagelių.“

Kalbėdama apie produktus, kurie gali kenkti dantims, gyd. D. Pociūtė pažymi, kad užrašas „be pridėtinio cukraus“ dar nereiškia, jog produkte jo nėra. „Džiovintuose vaisiuose, vaisių juostelėse, ekologiškuose ledinukuose cukraus dažniausiai būna tiek pat, kiek įprastuose saldainiuose, todėl jie gali sukelti ėduonį. Tėvelius raginu skaityti ne tik sudėtį, bet ir energinę produkto vertę, nepiktnaudžiauti saldžiais ir lipniais užkandžiais“, –sako pašnekovė.

Profilaktinės priežiūros svarba

„Profilaktinių vizitų planas turėtų būti parenkamas individualiai, atsižvelgiant į dantų valymą, ėduonies riziką, buvusias dantų traumas ir kitus svarbius veiksnius. Vieniems pacientams užtenka apsilankyti kas 6 ar 9 mėn., kitus kviečiuosi ir kas tris. Pirmas vizitas turėtų būti išdygus pirmajam dantukui, bet ne vėliau nei apie pirmąjį gimtadienį. Deja, vis dar atsiranda tėvų, kurie pirmą kartą atveda vaikutį jau su komplikuotu ėduonimi, kai skauda ar aplink dantuką jau susiformavęs pūlinukas. Tokiu atveju pirmoji pažintis nebūna maloni, dažnai toliau gydoma su sedacija ar narkoze, –apgailestauja gydytoja odontologė. – Per pirmą vizitą ne tik apžiūriu pirmuosius dantukus, bet ir su tėvais aptariame valymą, mitybą, žalingus įpročius. Vyresniems vaikučiams profilaktinių vizitų metu dantysnuvalomi, pagal poreikį silantuojami ar aplikuojamas fluorido lakas, stebima, kaip formuojasi sąkandis. Pieninių dantų emalis yra kiek plonesnis nei nuolatinių, o pulpos kamera, kurioje yra nervas, labai plati, todėl ėduonis progresuoja ir komplikuojasi greitai, kartais užtenka ir 3 mėn. nuo nedidelės skylutės iki danties nervo uždegimo. Laiku pastebėjus nedidelių pažeidimų, galima užbėgti dantų skausmui ar nemaloniam gydymui už akių, tereikia nepraleisti reguliarių profilaktinių vizitų.“

Jurgita Pocienė

Apie 10 % žmonių kenčia nuo skaitymo sutrikimų, kurie ne tik trukdo mokytis, bet ir gali turėti neigiamų pasekmių psichoemocinei sveikatai. Vilniuje įsikūrusio „DYSLEXIA centro“ vadovė Jurgita Pocienė atkreipia dėmesį, kad svarbu laiku diagnozuoti skaitymo sutrikimus ir gauti reikalingą pagalbą.

„Disleksija yra įvairiapusis mokymosi sutrikimas, kuris gali apimti ne tik skaitymo ir rašymo, bet ir atminties, dėmesio koncentracijos, teksto, erdvės suvokimo sunkumus. Kartais ji gali būti lydima ir kitų sutrikimų – ADHD, nerimo sutrikimo, autizmo spektro. Kiekvienam ji gali pasireikšti nevienodai, todėl labai svarbu į kiekvieno vaiko atvejį gilintis individualiai. Visgi pagrindinis disleksijos bruožas susijęs su tekstinės informacijos apdorojimu: gali būti sunku skaityti tekstą, kartais perskaityti sekasi neblogai, tačiau sudėtinga suprasti tai, ką perskaitei, – paaiškina pašnekovė. – Svarbu žinoti, kad disleksija yra genetinis sutrikimas, dažniausiai paveldimas iš tėvų arba artimų giminaičių. Liga jis nelaikomas, nes negalima išgydyti.

Dar prieš 20 metų apie skaitymo sutrikimus buvo žinoma mažai: jei žmogus su tuo susidurdavo, numodavo ranka – „ai, jam visada sunku buvo skaityti“, „kažkodėl visai neskaito knygų“. Iki šiol gajus mitas, kad disleksiją turintys žmonės yra žemesnio nei vidutinis intelekto, bet iš tiesų atvirkščiai – disleksija būdinga vidutinio iraukšto intelekto asmenims.

Jei žmogus turi žemesnį intelektą, tai negebėjimas skaityti atsiranda dėl bendrųjų sutrikimų, nulemtų raidos, o disleksija nulemta genetiškai. Tokių žmonių kairiojo smegenų pusrutulio sritys, atsakingos už skaitymą, veikia nepakankamai aktyviai, todėl visą darbą reikia atlikti tarsi per aplinkui: dėl to būna sudėtinga, kyla didelis nuovargis.“

Susigyventi su sutrikimu

Pasak J. Pocienės, vienas populiariausių mitų, lydinčių disleksiją, – kad ją galima išaugti. „Iš tiesų šis sutrikimas neišaugamas, bet dedant daug pastangų ir nuosekliai dirbant galima išmokti skaityti. Kaip minėjau, disleksija gali būti ne tik skaitymo problema, todėl egzistuoja terminas „disleksiškos smegenys“ – kai kairysis smegenų pusrutulis mažiau aktyvus nei dešinysis, kuris atsakingas už kūrybiškumą, emocijas, meniškąją gyvenimo pusę. Didžioji populiacijos dalis yra dešiniarankiai, tai reiškia, kad labiau įgalina kairįjį – pragmatiškąjį pusrutulį, kuriame skaičiai, raidės, planavimas. Gimus su mažiau aktyviu kairiuoju pusrutuliu, reikia pačiam ir aplinkai dėti daug pastangų. Svarbiausia – suprasti, kad vaikui tiesiog neišeina skaityti. Ne dėl to, kad jis nenori ar tingi, bet dėl to, kad jo foneminis suvokimas nėra išvystytas,jis nesuvokia raidės ir garso santykio, – pažymi specialistė. – Svarbu kuo anksčiau pastebėti, kad vaikui sunku, kad jis ne taip imliai priima raideles, negeba skaityti, kaip bendraamžiai (skiemenuoja, spėlioja žodžius). Geriausia tai padaryti, kol vaikas dar pradinėse klasėse, nes vėliau jau būsime praleidę visą etapą, kurio metu galėjome daug nuveikti: išmokyti skirti ir suvoktiraides, skiemenis, balses, priebalses, dvigarsius. Jei šių dalykų vaikas išmoksta iki ketvirtos klasės, jis gebės skaityti bent jau tai, kas privaloma. Nebūtinai taps puikiu skaitytoju, kuris mėgs knygas, bet perpras pačią skaitymo techniką. Žinoma, yra ir vaikų, kurie labai prasilaužia, bet daugeliui tėvų reikėtų priimti faktą, kad vaikui ateityje gali būti maloniau klausytis knygų, nes tai jam patogu ir nesukelia frustracijos. Skaitome tam, kad gautume vienokios ar kitokios informacijos, todėl knygų klausymasis nėra bėda, jei vaikas jau perpratęs skaitymo techniką. Visada rekomenduoju pamėgti garsines knygas, nes tai ne tik puiki alternatyva, bet ir puikus įprotis ateičiai. Turintys išvadą apie skaitymo sutrikimus vaikai gali nemokamai naudotis Lietuvos audiosensorinės bibliotekos garsinėmis knygomis, tereikia užsiregistruoti.“

Veikia ne tik gebėjimą mokytis

„DYSLEXIA centro“ vadovė pabrėžia, kad svarbiausia – ne pažymiai, o kaip vaikas jaučiasi. Deja, skaitymo sutrikimai gali paveikti daugelį gyvenimo sričių. „Jei aplinka nepastebi, kad vaikas patiria sunkumų, jis negauna pagalbos, pritaikytos mokymosi medžiagos, taip pat gali būti pašiepiamas bendraamžių, nes kažko nepavyksta perskaityti. Tokiais atvejais vaikas užsidaro, nebedrįsta bandyti. Jei toliau niekas nereaguoja, gali panirti į depresiją, kilti skirtingų agresijos išraiškų. Vienos jų yra matomos, nes nukreiptos į išorę, kitos – vidinės. Atrodo, ramus, tylus vaikas, bet iš tiesų save graužia, nekenčia. Paauglystėje tai gali lemti savižalą ir priklausomybes. Tyrimai rodo, kad mokymosi sunkumų patiriantys vaikai labiau linkę į priklausomybes, nes pripažinimo bando ieškoti ne per akademinius pasiekimus, bet įtartinose kompanijose ir užsiimdami rizikingais dalykais. Tokiais atvejais disleksija lemia nebe akademinius pasiekimus, bet vaiko gyvenimą ir ateitį, todėl labai svarbu pamatyti kuo anksčiau, – pabrėžia pašnekovė. – Dažnai tėvai klausia, ar pasakyti vaikui, kad jis turi disleksiją. Būtinai reikia apie tai kalbėtis, skaityti knygeles, žiūrėti filmus, kuriuose vaikas gali save atpažinti ir suprasti, kad nėra nevykėlis, tiesiog kitoks. Kai vaikas jaučiasi suprastas ir aplinka į jį reaguoja adekvačiai, jis gali puikiai atsiskleisti, juk visi turime savų trūkumų ir talentų. Beje, nemenka saujelė garsių menininkų, aktorių, muzikantų ir net rašytojų (!) turi skaitymo sutrikimų.“

Kaip padėti vaikui?

„Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar jis turi sutrikimą, o tam reikalingas specialistas. Lietuvoje šią diagnostiką atlieka Pedagoginė psichologinė tarnyba (PPT), tačiau disleksijos termino švietimo dokumentuose nėra – žymima „specifiniai mokymosi sutrikimai“ (skaitymas, rašymas arba abu). Nustačius, kad vaikas turi disleksiją, jam reikalinga speciali pagalba. Svarbu dirbti paisant rekomendacijų, kurioje vietoje kyla sunkumų: jei foneminis sutrikimas (pvz., negirdi, painioja „ie“ ar „ei“; „o“ ar „uo“),reikia lavinti foneminę klausą ir suvokimą, jei raidės mirga, juda, labiau kreipti dėmesį į regimąjį suvokimą ir parinkti atitinkamus tekstus: tam tikrą šriftą, dydį, tarpus tarp eilučių, pritaikyti specialią membraną, kuri padeda sumažinti mirgėjimą, – aiškina specialistė. – Svarbu ne tik nuosekliai dirbti, pradedant nuo vienos raidės, bet pasitelkti žaidimo formą, neversti skaityti ilgiausių tekstų. Kitaip darysime vaikui meškos paslaugą – jis pavargs, bus sunku, nemalonu, todėl nebenorės to daryti, gali atsirasti baimė.

Net jei vaikas neturi skaitymo sutrikimų, labai rekomenduoju skaityti kur kas ilgiau, nei jis tą gali daryti savarankiškai. Neužtenka paskaityti iki 1–2 klasės. Net pradinėse klasėse vaikams tenka skaityti gana ilgus tekstus, tačiau jie dar negeba apdoroti, suvokti, pajausti malonumo, kitaip nei to paties teksto klausydamiesi. Padedant vaikui mokytis skaityti, patarčiau tai daryti pakaitomis – vieną ar du sakinius perskaito mama, vieną ar du vaikas. Taip skaitymas bus malonus ir įdomus užsiėmimas. Jei vaikas turi skaitymo sutrikimų, svarbu parinkti tinkamo šrifto, dydžio, tarpų tarp eilučių tekstą.“

Informuoti mokytojus

Tam, kad disleksiją turintis vaikas patirtų kuo mažiau neigiamų emocijų ir mokymosi sunkumų, J. Pocienė ragina tėvus gauta išvada dalintis su mokytojais. „Vis dar susiduriu su atvejais, kai tėvai nelinkę informuoti mokytojų, nes bijo, kad vaikas bus išskirtas, gaus mažiau užduočių, nukentės jo lavinimas, tačiau būtina pranešti apie vienokį ar kitokį sutrikimą. Nepasidalindami informacija bloga darome savo vaikui, nes jis iš tiesų negali mokytis ta pačia eiga, kaip bendraklasiai. Nežinodamas situacijos mokytojas gali jį spausti, pykti, kad nespėja, tinkamai neatlieka užduočių, įtarinėti, kad tingi. Taip įstumiame vaiką į psichologiškai sudėtingą situaciją, – sako pašnekovė. – Labai rekomenduoju tėvams būti iniciatyviems ir nebijoti apie tai kalbėtis, nes kai mokytojas žino realią situaciją, gali reaguoti į ją adekvačiai. Pati vedu daug mokymų, susiduriu su mokytojais, kurie jau daug žino apie skaitymo sutrikimus, juolab kad įtraukusis ugdymas šiuo metu yra prioritetas, todėl visi stengiasi gauti kuo daugiau vertingų žinių, kaip padėti. Informuotas mokytojas gali tinkamai pasiruošti pamokoms, pavyzdžiui, pateikti informaciją didesnėmis raidėmis ir asmeniškai (o ne užrašant ant lentos, nes disleksiją turinčiam vaikui sunku žiūrėti į lentą).

Ypač svarbu bendradarbiauti su vaiko mokytojais po pradinės mokyklos, nes iki ketvirtos klasės vaikas turi vieną pagrindinę mokytoją, kuri dėsto daugelį dalykų, praleidžia su vaikais daug laiko, o nuo penktos klasės vaiką moko gal dešimt mokytojų. Ne visi gali patys pastebėti ir atliepti vaiko poreikius. Tėvų užduotis – sukviesti visus atžalos mokytojus ir vienu metu informuoti apie sutrikimus, išvadas, rekomendacijas. Kai mokytojai gauna informaciją iš pirmų lūpų, o ne soc. darbuotojų, nebegali sakyti, kad nežinojo, turi pritaikyti ir paruošti medžiagą specialiai tam vaikui. Taip užtikrinamas kokybiškas ugdymas ir nenukenčia vaiko psichoemocinė būsena.“

Autorė Laima Samulė

Ortodontinis gydymas Ozo klinikoje (nuotr. cottonbro studio, Pexels).

Kaip atpažinti, kad paaugliui trūksta pasitikėjimo savimi?

Pirmieji signalai dažnai pasireiškia elgesyje: paauglys gali vengti socialinių situacijų, mažiau bendrauti, vengti šypsotis ar net slėpti savo išvaizdą. Kartais tai atsispindi ir akademinėje veikloje – atsiranda baimė klysti ar būti įvertintam.

Tokiose situacijose svarbu ieškoti priežasties. Viena iš jų gali būti nepasitenkinimas savo išvaizda, ypač šypsena. Jei paauglys jaučia diskomfortą dėl dantų padėties, sprendimu gali tapti ortodontinis gydymas „Ozo klinikoje“, kuris padeda ne tik koreguoti dantis, bet ir didinti pasitikėjimą savimi. Svarbiausia – kalbėtis ir parodyti, kad sprendimai egzistuoja.

Kaip tėvai gali padėti stiprinti paauglio pasitikėjimą savimi?

Tėvų vaidmuo šiame etape yra kritiškai svarbus. Paaugliui reikia ne tik patarimų, bet ir emocinio saugumo. Vienas efektyviausių būdų – nuoširdus palaikymas ir gebėjimas išklausyti be kritikos.

Svarbu skatinti paauglį išbandyti naujas veiklas, kuriose jis gali patirti sėkmę. Net ir mažos pergalės kuria didesnį pasitikėjimą. Taip pat verta rodyti pavyzdį – kaip tėvai patys reaguoja į nesėkmes, kaip vertina save.

Dar vienas svarbus aspektas – dėmesys išvaizdai be spaudimo. Vietoje kritikos geriau pasiūlyti sprendimus ir parodyti, kad rūpinimasis savimi yra natūrali savivertės dalis.

Kodėl šypsena ir išvaizda turi įtakos paauglio savivertei?

Nors dažnai sakoma, kad svarbiausia vidus, realybėje išvaizda daro didelę įtaką paauglio savijautai. Šypsena – vienas pirmųjų dalykų, kurį pastebi aplinkiniai, todėl bet kokie kompleksai šioje srityje gali stipriai veikti pasitikėjimą.

Taisyklinga šypsena ne tik gerina estetinį vaizdą, bet ir padeda jaustis drąsiau bendraujant, šypsantis ar kalbant viešai. Ortodontiniai sprendimai šiandien yra gerokai pažengę, todėl galima pasirinkti diskretiškas, patogias ir paaugliui pritaikytas gydymo formas.

Kai paauglys pradeda jaustis geriau dėl savo išvaizdos, tai dažnai atsispindi ir jo elgesyje – jis tampa atviresnis, aktyvesnis ir labiau įsitraukęs į socialinį gyvenimą.

Paauglių pasitikėjimas savimi nesusiformuoja per vieną dieną – tai nuoseklus procesas, kuriame svarbi kiekviena detalė. Kartais pakanka nuoširdaus pokalbio, o kartais – konkrečių sprendimų, padedančių jaustis geriau savo kūne. Galbūt svarbiausias klausimas, kurį verta sau užduoti – ar paauglys jaučiasi matomas, išgirstas ir priimtas toks, koks yra?

Kaip veikia ergoterapija?

Ergoterapija orientuota ne tik į atskirus įgūdžius, bet į visą vaiko gyvenimą – kaip jis žaidžia, mokosi, bendrauja, rūpinasi savimi ir jaučiasi aplinkoje. Vaikystėje svarbiausia veikla yra žaidimas, todėl per jį ir vyksta didžioji dalis ergoterapijos – natūraliai, vaikui suprantamu būdu. Ergoterapija padeda stiprinti motorinius gebėjimus, dėmesio išlaikymą, planavimą, savireguliaciją, socialinius įgūdžius. Taip pat geriau suprasti vaiko sensorinius poreikius – kaip reaguoja į garsus, prisilietimus, judesį ar kitus aplinkos dirgiklius. Kai šie poreikiai atliepiami tinkamai, lengviau susikaupti, mokytis ir valdyti emocijas. Ergoterapija itin reikšminga akademiniame kelyje, ypač jei vaikui kyla rašymo, skaitymo sunkumų. Didelis dėmesys skiriamas stiprinant suvokimą, loginį mąstymą ir atmintį, nes šie gebėjimai glaudžiai susiję su mokymusi ir problemų sprendimu. Terapijos tikslas nėra paspartinti vaiko raidą, o padėti jaustis gebančiam, suprastam ir saugiam.

Kokiais atvejais reikalinga ergoterapija? Kaip tai nustatyti?

Dažniausiai ergoterapijos poreikį pirmieji pastebi tėvai, kai kyla klausimų dėl vaiko raidos, savarankiškumo, dėmesio, elgesio ar savireguliacijos. Ugdymo įstaigos specialistai taip pat informuoja tėvus, jei pastebi tam tikrų vaiko raidos ypatumų ar sunkumų kasdienėje veikloje. Lietuvoje vienas iš kelių gauti pagalbą – kreiptis į gydymo įstaigą, kur vaiką konsultuoja socialinis pediatras. Gavus siuntimą, atliekamas kompleksinis vertinimas, kuriame dalyvauja keli specialistai – ergoterapeutas, logopedas, kineziterapeutas, psichologas ar kiti, tai priklauso nuo vaiko poreikių. Remiantis šiuo vertinimu, sudaromas individualus pagalbos ar reabilitacijos planas, skiriamos reikalingos paslaugos. Tėvai turi galimybę kreiptis ir tiesiogiai, privačiai pas ergoterapeutą, nelaukiant siuntimo ar eilės gydymo įstaigoje: taip pat atliekamas vaiko raidos vertinimas, aptariami tėvų pastebėjimai, suteikiama praktinių rekomendacijų. Dažnai toks ankstyvas kreipimasis padeda greičiau suprasti vaiko poreikius ir nuspręsti, ar toliau reikalinga specialistų pagalba.

Ergoterapija taikoma viena ar derinama su kitomis terapijomis?

Kadangi teikiu privačias ergoterapijos konsultacijas ir keletą dienų per savaitę dirbu Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos skyriuje, kasdien matau didelę šeimų ir vaikų įvairovę. Tėvai kreipiasi su skirtingais lūkesčiais, o vaikai – su įvairiais raidos iššūkiais. Kai vaiko raida vėluoja keliose srityse, dažniausiai būtinas kelių specialistų darbas, kad pagalba būtų visapusiška ir atlieptų realius poreikius. Gydymo įstaigose paslaugos paprastai teikiamos komandoje – vaikas vertinamas kelių specialistų, o pagalba planuojama kompleksiškai. Toks darbo modelis leidžia matyti visą raidos paveikslą ir sudaryti nuoseklų, ilgalaikį pagalbos planą. Tačiau pasitaiko situacijų, kai tėvai kreipiasi dėl konkrečių sunkumų: maitinimo iššūkių, netaisyklingo rašymo priemonės laikymo, silpnos pečių juostos, sutrikusios rankų plaštakos ir pirštų jėgos. Tokiais atvejais ergoterapijos taikymas visada priklauso nuo vaiko individualios situacijos ir konkrečių poreikių. Individualiai teikiamos ergoterapijos paslaugos suteikia galimybę skirti daugiau dėmesio vienam vaikui ir jo šeimai. Tad galima itin kruopščiai įsigilinti į vaiko kasdienybę, kaip jam sekasi namuose, darželyje ar mokykloje. Labai svarbus glaudus bendradarbiavimas su tėvais, nuolatinis grįžtamasis ryšys ir rekomendacijų pritaikymas realioms šeimos situacijoms. Prireikus inicijuojamas pokalbis ar susitikimas su vaiką ugdančiais pedagogais, kad jis gautų nuoseklią pagalbą skirtingose aplinkose.

Kaip užsiėmimai skiriasi pagal vaiko amžių, raidos etapą, individualius poreikius?

Dirbant su kūdikiais, pagrindinis dėmesys skiriamas ankstyvajai raidai: judesiui, pojūčiams, kūno suvokimui ir saugiam ryšiui su tėvais stiprinti. Užsiėmimai dažniausiai vyksta per natūralų žaidimą, kasdienes rutinas įtraukiant tėvus. Ikimokyklinio amžiaus vaikams veiklos jau labiau struktūruotos, tačiau vis dar grindžiamos žaidimu – lavinamas savarankiškumas, smulkioji motorika, dėmesys, socialiniai ir savireguliacijos įgūdžiai. Mokyklinio amžiaus vaikams dažniau sprendžiami mokymosi, rašymo, laiko planavimo ar emocijų valdymo iššūkiai siekiant, kad būtų lengviau dalyvauti ugdymo procese. Paauglių ergoterapijoje daugiau dėmesio skiriama kasdieniams įgūdžiams, savarankiškumui. Daugiausia dirbu su tais paaugliais, kurie atvyksta į reabilitaciją po rankų traumų ir lūžių, o mano uždavinys – padėti atstatyti sutrikusią rankų funkciją ir grąžinti vaiką į kasdienį gyvenimą. Visų amžiaus grupių ergoterapijos esmė išlieka ta pati – padėti kuo sėkmingiau funkcionuoti kasdienėje aplinkoje ir jaustis galinčiam.

Kokių teigiamų pokyčių galima pasiekti ergoterapija?

Kartais pokyčiams užtenka vos vienos ar kelių konsultacijų. Būna situacijų, kai tėvams reikia aiškumo, supratimo apie vaiko poreikius, kelių praktiškų rekomendacijų – ir jau matome gražius rezultatus. Prieš kelis mėnesius konsultavau berniuko šeimą, kuri nerimavo dėl vaiko sensorinių iššūkių. Vaikas jautriai reaguodavo į aplinką, greitai pavargdavo, kildavo elgesio sunkumų. Atlikome sensorinį vertinimą, išsiaiškinome, kuriose srityse kyla didžiausių iššūkių, ir aptarėme, kaip atliepti sensorinius poreikius kasdienybėje. Tėvai gavo tikslingų praktinių patarimų, o pritaikius paprastas, bet tikslingas sensorines priemones namuose ir darželyje, vaiko elgesys pastebimai pasikeitė – tapo ramesnis, lengviau įsitraukė į veiklas. Tačiau pasitaiko situacijų, kai iššūkiai sudėtingesni ir pokyčiams reikia daugiau laiko.

Vieną istoriją dažnai prisimenu: penkiamečio berniuko, turinčio autizmo spektro sutrikimą, raida atitiko maždaug metukų vaiko lygį. Mūsų kelias nebuvo vien tik šuoliai pirmyn – pasitaikė ir labai gerų dienų, ir etapų, kai atrodė, jog tenka pradėti iš naujo. Tačiau žingsnis po žingsnio vaikas mokėsi kasdienių įgūdžių. Šiandien jis geba savarankiškai valgyti, naudotis tualetu, išlaikyti dėmesį veiklose prie stalo. Šie pasiekimai atrodo ypač prasmingi, verti tiek vaiko pastangų, tiek tėvų didžiulio pasiaukojimo ir tikėjimo.

Kaip ergoterapija gali stiprinti ryšius su tėvais ir ugdyti emocinius įgūdžius?

Pati savaime ergoterapija ryšio tarp vaiko ir tėvų nesukuria – itin svarbus aktyvus tėvų įsitraukimas į visą pagalbos procesą. Ergoterapijoje tėvai kviečiami tapti ne stebėtojais, o aktyviais dalyviais, kad geriau suprastų vaiko elgesio priežastis, emocines reakcijas ir poreikius. Tai padeda kurti gilesnį tarpusavio ryšį, grįstą supratimu ir palaikymu. Vaikai per bendras patirtis mokosi atpažinti ir įvardyti emocijas, o svarbiausia – patiria, kad suaugusysis juos girdi ir priima. Tėvams suteikiamos praktiškos rekomendacijos, kaip kasdienėse situacijose padėti vaikui nusiraminti, susireguliuoti ir jaustis saugiau. Kai šios žinios perkeliamos į namų aplinką, emociniai įgūdžiai ugdomi nuosekliai ir natūraliai. Taip stiprėja ne tik vaiko savireguliacija, bet ir visos šeimos tarpusavio ryšys.

Ar ergoterapija naudinga ir neurotipiniams vaikams?

Taip, ergoterapija naudinga ir neurotipiniams vaikams, ypač tuomet, kai jie susiduria su laikinais iššūkiais. Ne visi sunkumai susiję su diagnozėmis – kartais tiesiog sunkiau susikaupti, prisitaikyti prie pokyčių, suvaldyti emocijas ar įgyti tam tikrų kasdienių įgūdžių. Ergoterapija leidžia geriau suprasti savo kūną, pojūčius ir reakcijas į aplinką. Tai itin naudinga adaptacijos laikotarpiais: pradėjus lankyti darželį ar mokyklą. Taip pat ergoterapija gali padėti stiprinti savarankiškumą, organizuotumą ir pasitikėjimą savimi. Svarbu pabrėžti, kad ergoterapijos tikslas – padėti jaustis sėkmės lydimam kasdienybėje. Kartais pakanka kelių konsultacijų, kad situacija pagerėtų.

Ar ergoterapija tėvai gali užsiimti patys, ar reikalinga specialisto priežiūra?

Tėvai, leisdami laiką kartu su vaiku, kuria tarpusavio ryšį, labai svarbų mokantis ir įgyjant naujų įgūdžių. Būtent per kasdienes bendras veiklas vaikas jaučiasi saugus, motyvuotas, labiau pasiruošęs mokytis. Ergoterapijoje tėvai visada įtraukiami į procesą. Po konsultacijos ar vertinimo specialistas skiria individualias rekomendacijas, kaip tėvams tikslingai dirbti namuose. Specialisto vaidmuo – paaiškinti ir padėti suprasti vaiko poreikius, o tėvų – tai įgyvendinti kasdienybėje. Kai šis bendradarbiavimas veikia, vaikas mokosi greičiau ir jaučiasi labiau palaikomas. Ergoterapija tuomet tampa ne atskira veikla, o prasminga bendro buvimo ir augimo dalimi.

Kaip manote, ar šiais laikais nepersistengiame su vaikų raidos skubinimu? Koks tempas palankus?

Mano patirtis rodo, kad vis dar dažnai tėvai tikisi, jog vaikas tam tikrus dalykus išaugs, ir dėl to atideda kreipimąsi į specialistą. Ankstyvoji raida – jautrus etapas, kai formuojasi pamatiniai įgūdžiai, todėl laiku suteikta pagalba gali turėti didžiulę reikšmę. Jei tėvams kyla klausimų ar abejonių, visada rekomenduoju konsultuotis – nėra kvailų ar neteisingų klausimų. Svarbu atsirinkti informaciją ir nebijoti kreiptis į specialistus. Raidos skubinti tikrai nereikia. Tačiau egzistuoja vadinamosios raudonos vėliavėlės – laikotarpiai, iki kada vaikas turėtų pasiekti pagrindinius gebėjimus. Pavyzdžiui, jei vaikas neįgyja smulkiosios motorikos pagrindų ankstyvame amžiuje, vėliau sunku mokytis rašyti, susikaupti ar išlaikyti dėmesį mokykloje. Laiku pastebėjus sunkumų ir suteikus pagalbą, vaikui sudaromos geresnės sąlygos augti savo tempu ir jaustis sėkmės lydimam ateityje.

Kokių pirmų žingsnių imtis, jei vaiko raida lėtesnė?

Jei tėvams kyla klausimų ar nerimo dėl vaiko raidos, pirmiausia rekomenduočiau pasitarti su savo šeimos gydytoju. Jis įvertins bendrą sveikatos būklę, prireikus nusiųs tirti išsamiau. Taip pat svarbu nebijoti kreiptis į vaiko raidos specialistus – socialinį pediatrą, ergoterapeutą, logopedą. Ankstyva konsultacija leidžia ne tik įvertinti vaiko poreikius, bet dažnai ir nuramina tėvus. Net jei didelių sunkumų nenustatoma, tėvai gauna aiškias rekomendacijas, kaip palaikyti vaiko raidą namuose.

Autorė Laima Samulė

Vaikystė be skausmo: regos prevencija nuo mažų dienų

Atsimenate savo vaikystę? Anuomet dienos atrodydavo begalinės – žaidimams kieme su draugais nebūdavo pabaigos. Jokie šalčiai, kaitra ar vakaro šešėliai neatrodydavo baugūs – svarbiausia buvo patirti ir pažinti pasaulį. Šiandien laiko nuovokos praradimas dažnai turi kitą atspalvį. Vaikai ir paaugliai jo netenka prie išmaniųjų ekranų. Tyrimai rodo, kad mažėja laikas gryname ore – laikas, gyvybiškai svarbus ne tik bendram fiziniam aktyvumui, bet ir akių sveikatai. Virtualus pasaulis traukia, tačiau ilgalaikis buvimas prie ekranų gali skatinti regos nuovargį ir netgi didinti trumparegystės riziką, kuri nustatoma vis jaunesniame amžiuje.

 
Kaip tėvai, mes priimame daug sprendimų už savo vaikus: užsegame saugos diržą automobilyje, uždedame šalmą jiems važiuojant dviračiu. Tai – prevencija. Kodėl elgiamės kitaip su akimis? Dažnai, norėdami nuraminti verkiančią ar nuobodžiaujančią atžalą, duodame planšetę ar telefoną. Taip formuojame įpročius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nekalti, tačiau ilgainiui gali turėti rimtų pasekmių vaikų regai.

Nebyli ekranų ir mažųjų akių kova

Ekranai tapo neatsiejama tiek suaugusio, tiek augančio vaiko gyvenimo dalimi. Mokykloje akys susiduria su išmaniąja lenta, namuose – su kompiuterio ekranu mokantis ir mobiliuoju telefonu pramogaujant. Akims tenka nuolatinis, intensyvus krūvis. Ilgainiui tai gali pasireikšti tuo, kad vaikui darosi sunkiau susikaupti, jis nuolat jaučiasi pavargęs ar dažniau skundžiasi galvos skausmu. Kartais ieškoma priežasties visai kitur, nors ji – prieš akis. Vienas iš svarbių veiksnių – intensyvi mėlynoji šviesa, kurią skleidžia ne tik išmanieji ekranai, bet ir dirbtinis LED apšvietimas.

Nors dalis mėlynosios šviesos reikalinga cirkadinio ritmo palaikymui ir gerai savijautai, jos perteklius vargina akis ir turi neigiamą poveikį. Būtent todėl šiandien kuriamos priemonės, leidžiančios kontroliuoti mėlynosios šviesos srautą ir užtikrinančios vaikų akių komfortą. Viena jų – naujos kartos Transitions® GEN S™ akinių lęšiai.

Transitions® GEN S™veikimo magija

Šiuos lęšius „Fielmann“ rekomenduoja kaip išmintingą prevencinę priemonę. Nes jie tinkami ne tik tiems vaikams, kuriems reikalingi korekciniai akiniai, bet ir apsaugai be dioptrijų.Technologijų nereikia drausti, tačiau svarbu žinoti, kaip apsisaugoti nuo žalingo mėlynosios šviesos poveikio.Šie lęšiai turi ne tik atspindžius šalinančią dangą (ji padeda išvengti atspindžių sukeliamo akių nuovargio), bet ir blokuoja per didelį mėlynosios šviesos srautą, taip jas apsaugodami nuo pažeidimų. Jauni žmonės dažnai yra nekantrūs ir vertina sprendimus, kurie veikia čia ir dabar – būtent todėl Transitions® GEN S™ jau spėjo pelnyti jaunimo pripažinimą. Jie akimirksniu reaguoja į šviesos pokyčius: patalpose yra skaidrūs, o vos išėjus į lauką tampa akiniais nuo saulės. Svarbu prisiminti: net ir apsiniaukus dangui UV spinduliai niekur nedingsta. Todėl akių apsauga būtina visada.

Įvertino net NASA

Šie lęšiai taip pat puikiai tinka ir judriausiems bei sportine veikla užsiimantiems vaikams – jie pagaminti iš dideliu tvirtumu ir saugumu pasižyminčios Airwear® medžiagos, kurią naudoja net NASA gamindama astronautų šalmų priekinius skydelius! Šis specialus plastikas gali atlaikyti 150 m / s skriejančio kieto daikto smūgį. Jo metu plastikas neskyla į aštrias dalis, galinčias sunkiai sužaloti vaiko akis, o įdumba, taip jas apsaugodamas.

Patirtys iš pirmų lūpų

 
Vaikams svarbu ne tik tai, ar akiniai patogūs – jiems ne mažiau rūpi, ar jie patys nori juos nešioti. Būtent todėl stilius tampa ne priedu, o būtinybe. Kai vaikas gali pasirinkti atspalvį ar rėmelių formą, akiniai iš „reikalingo daikto“ tampa asmeniniu aksesuaru.

Transitions® GEN S™ lęšiai suteikia galimybę turėti akinius, kurie keičiasi kartu su vaiko diena. Tie, kurie juos jau išbandė, pasakoja, kad jaučiasi kietai tarp draugų, nes visiems smalsu matyti, kaip patalpoje skaidrūs lęšiai išėjus į lauką keičia spalvą. Kuo daugiau UV šviesos, tuo intensyvesnė spalva.

Lęšiai suteikia HD matymo kokybę ir nors yra spalvoti, tačiau nekeičia aplinkos vaizdo, o jį dar labiau išryškina.

Kiti pabrėžia, kad vieni akiniai visoms situacijoms yra itin patogus sprendimas – nereikia nešiotis kelių porų, kurias vaikai dažnai pamiršta, o akims tenka papildomas krūvis.

Tai ne mandrumas – tai lęšių apsauga

„Fielmann“ specialistai dalijasi klientų, auginančių vaikus ir pasirinkusių Transitions® GEN S™ lęšius, patirtimi. Kartais mokyklose pasitaiko situacijų, kai vaikai sulaukia pastabų dėl pamokų metu nešiojamų patamsėjusių akinių – tai klaidingai palaikoma mandrumu ar netinkamu elgesiu.

Svarbu suprasti, kad lęšiai patalpose išlieka skaidrūs įprastomis apšvietimo sąlygomis, tačiau gali šiek tiek patamsėti, jei į klasę patenka itin intensyvi saulės spinduliuotė. Taip dažniausiai nutinka, kai vaiko suolas yra prie didelio lango, ypač saulėtą dieną. Kai kurie langai (ypač senesniuose pastatuose ar su paprastu stiklu) praleidžia dalį UV spindulių ir mėlynai violetinės šviesos, į kurią lęšiai reaguoja aktyvuodami apsaugą.

Toks patamsėjimas yra natūrali apsauginė reakcija, padedanti sumažinti ryškios šviesos poveikį akims. Dėl šios priežasties rekomenduojama apie lęšių veikimo principą informuoti mokytojus – tai padeda išvengti nesusipratimų ir užtikrina, kad vaiko regos sveikatos poreikiai būtų suprasti ir gerbiami.

Akiniai greitai „lūžta“? Sužinokite priežastį

 
Akinių rinkimosi procesą paverskite smagiu žaidimu ir įsimintina patirtimi – juk vaikas renkasi „aksesuarą“, kuris išskirs jį iš bendraamžių. Jeigu pastebite, kad akiniai greitai „sulūžta“ arba nutinka kitokie „nelaimingi“ atsitikimai, pagalvokite apie pirmąją akinių pirkimo patirtį. Ar juos rinkote jūs, ar suteikėte vaikui galimybę pačiam išsirinkti? Sužadintas mažamečio susidomėjimas ir patenkinti interesai, tikėtina, reikšmingai prisidės prie pagrindinio tikslo – įpročio nešioti akinius žaidžiant planšete, naudojantis mobiliuoju telefonu ar ruošiant namų darbus prie kompiuterio ir taip apsaugoti akis.

„Fielmann“ rūpi kiekvienas – visada galite užsukti pasitarti ir kartu atrasime geriausią sprendimą, tinkantį būtent jūsų vaiko akims!

Karščiavimo svarba ir normos
Karščiavimas – kūno temperatūros kilimas virš 38 °C, rodantis, kad organizmas aktyviai kovoja su infekcija. Tai natūralus imuninės sistemos atsakas: aukštesnė temperatūra slopina bakterijų ir virusų dauginimąsi, aktyvina baltuosius kraujo kūnelius. Pediatrai pabrėžia, kad vien temperatūros skaičius nėra pavojingas pats savaime, daug svarbiau, kaip vaikas jaučiasi.

Jei vaikas išlieka žvalus, žaidžia, geria skysčių, nepasunkėjo kvėpavimas, nėra stipraus skausmo ar kitų nerimą keliančių požymių, skubiai numušti karščiavimo nereikia. Leisdami imuninei sistemai dirbti suteikiate organizmui galimybę efektyviau kovoti su infekcija. Tiesa, svarbu užtikrinti, kad vaikas jaustųsi patogiai: apvilkti lengvus drabužius, duoti skysčių, kambario temperatūrą palaikyti vėsesnę.

Jei temperatūra siekia 38,5–39 °C, ypač jei vaikas vangus, atsisako gerti ar skundžiasi stipriu galvos, gerklės ar ausies skausmu, reikia imtis veiksmų. Tokiais atvejais reikalingi karščiavimą mažinantys vaistai arba / ir gydytojo konsultacija. Su kūdikiais iki 3 mėn. amžiaus reikėtų būti atsargesniems: jiems skubi pagalba būtina, jeigu temperatūra peržengia 38 °C ribą.

Kodėl nekrinta?
Dauguma vaikų karščiuoja dėl virusų, pvz., gripo ar adenoviruso. Tokios infekcijos natūraliai trunka kelias dienas, net tinkamai numušus temperatūrą, ji gali vėl pakilti, kol organizmas susidoroja su virusu.

Kartais temperatūra nekrinta, nes skiriama per maža vaisto dozė arba vaistai vartojami pernelyg dažnai. Svarbu vadovautis gydytojo arba vaistininko nurodymais, o kilus abejonių pasitarti su mediku.

Skysčių trūkumas irgi gali trukdyti organizmui reguliuoti šilumą. Taip pat kliuvinys gali būti per šiltas kambarys ar per daug drabužių: atrodo, kad vaiko temperatūra nekrinta, nors problema – perkaitimas.

Jei karščiavimas aukštas išlieka ilgiau nei kelias dienas, reikia įvertinti galimas bakterines infekcijas – plaučių uždegimą, anginą ar kitus uždegiminius procesus. Tokiais atvejais gali prireikti papildomų tyrimų ar antibiotikų, todėl būtina gydytojo apžiūra.

Priemonės be vaistų

Jeigu karščiavimas nėra stiprus, nebūtina duoti jį mažinančių vaistų, vaiko savijautą galima palengvinti natūraliais būdais.

Skysčiai. Gausus gėrimas – vienas svarbiausių žingsnių. Vanduo, žolelių arbata, sultinys ar vaisių gėrimai ne tik palaiko hidrataciją, bet ir padeda reguliuoti temperatūrą, nes skysčiai skatina prakaitavimą ir šilumos išsklaidymą.

Lengvi drabužiai ir vėsesnė aplinka.Vaiką aprengti lengvais, kvėpuojančiais drabužiais, geriausia iš natūralaus audinio: medvilnės ar bambukų pluošto. Kambaryje palaikyti 20–22 °C temperatūrą ir reguliariai vėdinti patalpas. Perkaitimas gali sukelti klaidingą įspūdį, kad karščiavimas nekontroliuojamas.

Drungni kūno apklotai ir apiprausimai. Švelniai drungni rankšluosčių apklotai ar kūno prausimai padeda tolygiai sumažinti temperatūrą. Labai šalto vandens naudoti negalima, nes tai gali sukelti kraujagyslių spazmus ir dar labiau pakelti vidinę kūno temperatūrą.

Poilsis. Svarbu leisti vaikui ilsėtis, bet neversti gulėti, jei jaučiasi gerai ir nori truputį pajudėti. Lengva veikla netrukdo sveikimui, o priverstinis gulėjimas gali sukelti papildomą stresą. Svarbiausia – stebėti jo savijautą ir vengti pervargimo.

Kada būtina kreiptis į gydytoją?

Štai kelios situacijos, kurias būtina įsidėmėti, nes jos įspėja apie rimtesnius negalavimus, kai būtinas gydytojo įsikišimas.

• Temperatūra laikosi 39–40 °C, nepaisant vartojamų vaistų ir kitų taikomų priemonių. Ypač svarbu nelaukti, jei karščiavimas trunka ilgiau nei 3–4 dienas.
• Vaikas neįprastai vangus, sunkiai pažadinamas, nesiorientuoja aplinkoje.
• Atsiranda bėrimas, kvėpavimo pasunkėjimas, vėmimas ar stiprus skausmas.
• Kūdikis iki 3 mėn. karščiuoja virš 38 °C.

Medikai pirmiausia atlieka išsamią fizinę paciento apžiūrą, paskiria reikalingus tyrimus (dažniausiai kraujo, šlapimo). Tai padeda identifikuoti infekcijos šaltinį. Kai kada reikia papildomų tyrimų. Nustačius tikslią diagnozę paskiriami vaistai. Jeigu infekcija bakterinė, gali prireikti antibiotikų kurso. Taip pat, jei kyla itin aukšta temperatūra ir įprasti vaistai nepadeda, gydytojas gali skirti stipresnių karščiavimą mažinančių vaistų arba pakeisti medikamentų vartojimo schemą. Svarbu vienu metu nevartoti kelių skirtingų karščiavimą mažinančių vaistų (pvz., ibuprofeno ir paracetamolio) be gydytojo nurodymo, nes tai gali sukelti šalutinių poveikių ar perdozavimą. Pediatras taip pat patars, kaip namuose stebėti vaiką. Kartais rekomenduojama trumpa stebėsena ligoninėje, jei įtariamos rimtesnės komplikacijos.

Apskritai reikėtų suprasti, jog karščiavimas nėra priešas, o signalas, kad organizmas kovoja su infekcija. Tėvų užduotis – ne panikuoti, o stebėti vaiko būklę, užtikrinti komfortą, skysčius ir tinkamą aplinkos temperatūrą. Net ir užsitęsęs karščiavimas dažnai praeina be rimtų pasekmių, jei laikomasi saugumo priemonių ir medikų patarimų. Jei kyla abejonių, visada geriau pasitarti su gydytoju – vienas papildomas vizitas gali suteikti ramybę ir užkirsti kelią komplikacijoms. Reguliari priežiūra, ramus požiūris ir atsakingas elgesys padeda užtikrinti vaiko sveikatą ir saugumą.

Įdomu

• Maždaug 3–7 iš 100 vaikų iki 5 m. gali patirti trumpą febrilinį (stipraus karščiavimo sukeltą) traukulį – tai baugiai atrodo, bet dažniausiai nėra pavojinga.
• Tyrimai rodo, kad berniukai tokį traukulį patiria šiek tiek dažniau nei mergaitės.
• Italijoje atliktas tyrimas rodo, kad 1–4 m. mažyliams, sergantiems viršutinių kvėpavimo takų infekcija, karščiavimo trukmę vidutiniškai dviem dienomis trumpina probiotikų vartojimas.
• Lietuvos statistikos duomenimis, maždaug 70 % visų apsilankymų pas šeimos gydytoją susiję su vaiko karščiavimu.

Autorė Jūratė Survilė

Sutrikimų daugėja

Vaiko laikysena formuojasi kur kas anksčiau, nei daugelis tėvų įsivaizduoja. Nors daugiausia dėmesio stuburui tenka, kai jis pradeda lankyti mokyklą, laikysenos pokyčiai prasideda jau pirmaisiais gyvenimo metais. Remiantis 2023 m. Lietuvoje atliktu tyrimu, net 62 % 7–12 m. vaikų nustatyti įvairūs laikysenos sutrikimai: nuo nedidelės asimetrijos iki aiškių stuburo iškrypimų. Pasauliniai duomenys rodo dar didesnį iššūkį: net kas antras paauglys bent kartą skundėsi nugaros skausmais, o dažnai tai tampa lėtiniu diskomfortu. Specialistai pastebi, kad stuburo problemos pradeda formuotis daug anksčiau – jau 2–3 m. vaikams, ypač jeigu ilgai praleidžia laiką sėdėdami ar vežiojami minkštose, neergonomiškose priemonėse. Tokios stuburo deformacijos kaip kifozė (kupra), lordozė (pernelyg įlinkęs juosmuo) ar skoliozė (šoninis iškrypimas) dažnai lieka nepastebėtos iki mokyklos, kai laikysenai jau reikia korekcijos. Tėvams svarbu suprasti, kad laikysenos problemos dažnai neatsiranda staiga – jos vystosi pamažu, o ankstyvas dėmesys gali padėti jų išvengti.

Stuburo raida

Mažo vaiko stuburas nėra miniatiūrinė suaugusiojo stuburo kopija – jis kinta ir bręsta kartu su kiekvienu vaiko raidos etapu. Gimęs kūdikis turi natūraliai išlinkusį stuburą C forma – tai paveldėtas išlinkimas, kuris susiformavo dar įsčiose. Tik vėliau, kai kūdikis pradeda aktyviau judėti, kelti galvą, sėdėti ir galiausiai vaikščioti, stubure susidaro fiziologiniai linkiai, būtini stabilumui ir pusiausvyrai. Apie trečią gyvenimo mėnesį pradeda formuotis pirmasis linkis – kaklinė lordozė, kai kūdikis gulėdamas ant pilvo ima kelti galvytę. Nuo 6–7 mėn., kai mažylis išmoksta sėdėti, ima ryškėti krūtininė kifozė, o vaikščiojimas prisideda prie juosmens lordozės susiformavimo. Kiekvienas šis etapas svarbus ir natūralus, todėl itin svarbu vaikui užtikrinti laisvą judėjimą, gerą atramą ir jokiu būdu nepervarginti stuburo, pavyzdžiui, nepalikti kūdikio ilgai kėdutėje ar vežimėlyje, jei dar pats negali sėdėti. Tinkamos sąlygos stuburo vystymuisi padeda išvengti laikysenos problemų ateityje ir užtikrina sklandžią fizinę raidą.

Kas kenkia?

Stuburo vystymasis glaudžiai susijęs su tuo, kaip vaikas juda kasdien. Deja, kai kurie įpročiai, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo nekalti ar net naudingi, gali turėti ilgalaikę neigiamą įtaką. Viena dažniausių klaidų – per ankstyvas sodinimas, kai dar nesėdintis kūdikis prilaikomas pagalvėmis ar sodinamas į kėdutę. Tai gali per anksti apkrauti stuburą, iškreipti natūralius linkius ir paskatinti netaisyklingą laikyseną. Ne mažiau žalingas ilgas buvimas automobilinėse kėdutėse, vežimėliuose ar gultukuose, kai vaiko kūnas per ilgai išlieka pasyvioje, fiksuotoje padėtyje. Tai mažina raumenų tonusą ir trukdo natūraliai stuburo raumenų plėtrai. Šiuolaikinėje kasdienybėje vis dažniau matomas ir dar vienas naujas reiškinys – technologinė kupra. Kai vaikas dažnai žiūri į planšetę ar telefoną palenkęs galvą žemyn, jo kaklo raumenims tenka didžiulis krūvis, kuris ilgainiui gali suformuoti netaisyklingą viršutinės nugaros dalies laikyseną. Galiausiai netinkamos kuprinės ar sunkūs krepšiai, kuriuos nešioja net darželinukai, taip pat tampa rizikos veiksniu, ypač jei svoris viršija rekomenduojamus 10 % nuo kūno masės.

Poveikis bendrai sveikatai

Laikysena – tai ne tik estetika ar kūno pozicija stovint. Iš tiesų tai viena pagrindinių grandžių, kuri sieja fizinę ir emocinę vaiko sveikatą. Kai stuburas netaisyklingas, krūtinės ląsta dažnai būna įkritusi, todėl apribojamas plaučių išsiplėtimas ir sumažėja kvėpavimo gylis. Tai ypač svarbu aktyviems vaikams – jie greičiau pavargsta, prasčiau miega, įsisavina mažiau deguonies. Net virškinimo sistema nukenčia, kai laikysena prasta – suspaudus pilvo ertmę gali atsirasti dažnesnis pilvo pūtimas, užkietėję viduriai ar sumažėjęs apetitas. Dar viena, neretai pamirštama pusė – vaiko emocinė savijauta. Psichologiniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurie vaikšto išsitiesę, dažniau demonstruoja pasitikėjimą savimi, geresnę nuotaiką, o susikūprinę vaikai jaučiasi nedrąsūs, linkę slėptis nuo aplinkos. Prasta laikysena susijusi ir su bendru kūno nuovargiu, galvos skausmais, sumažėjusiu fiziniu aktyvumu – vaikui tiesiog tampa nepatogu judėti. Tad rūpindamiesi vaiko nugara iš tiesų rūpinamės visa jo sveikata: kvėpavimu, virškinimu, energija, net saviverte.

Atpažinti netaisyklingą laikyseną

Netaisyklinga laikysena dažnai formuojasi tyliai ir lėtai – be skausmo ar aiškių ženklų. Būtent todėl labai svarbu, kad tėvai išmoktų atpažinti subtilius kūno signalus, kurie gali rodyti besiformuojančias problemas. Vienas pirmųjų požymių – nesimetriška pečių padėtis: jei vienas petys visada aukščiau nei kitas, tai gali būti stuburo šoninio iškrypimo pradžia. Kitas dažnas signalas – nuolat į priekį palenkta galva, ypač jei vaikas daug laiko praleidžia žiūrėdamas į ekranus. Kartais laikysenos pokyčiai pasireiškia netikėtais būdais, pavyzdžiui, išsikišusiu pilvuku ar įkritusia nugara, ypač pastebima žiūrint iš šono. Jeigu vaikas dažnai stovi remdamasis tik viena koja arba sukryžiavęs kelius, tai gali rodyti pusiausvyros sutrikimus ar silpnus laikysenos raumenis. Taip pat verta atkreipti dėmesį į vaiko sėdėseną – ar jis visada atsisėda viena koja po savimi, ar greitai pavargsta sėdėdamas tiesiai. Jeigu vaikas skundžiasi nugaros, kaklo skausmais ar nuovargiu be aiškios priežasties, tai irgi gali būti netaisyklingos laikysenos pasekmė. Tėvai gali paprastai patikrinti vaiko laikyseną – pažvelgę į jį iš nugaros ir iš šono, įvertinti, ar stuburas tiesus, ar pečiai, klubai, ausys sudaro vieną liniją. Kuo anksčiau pastebimi pokyčiai, tuo lengviau juos koreguoti be didesnių pasekmių.

Kuo čia dėta avalynė?

Judėjimas – natūralus vaiko vystymosi pagrindas, o aktyvumas ypač svarbus sveikam stuburo formavimuisi. Tyrimai rodo, kad vaikams iki 5 m. kasdien rekomenduojama skirti bent 3 val. aktyviai veiklai. Tai gali būti žaidimai lauke, bėgiojimas, šokinėjimas ar vaikščiojimas. Tokia veikla ne tik stiprina nugaros raumenis, kurie palaiko stuburą, bet ir gerina pusiausvyrą, koordinaciją – tai būtina norint išvengti traumų ir užtikrinti taisyklingą eiseną.

Be judėjimo, itin svarbi tinkama avalynė. Batukai turi būti ganėtinai tvirti, kad suteiktų atramą, bet sykiu lankstūs, kad nesutrukdytų natūraliam pėdos judesiui. Idealu, kai kulno aukštis neviršija 1 cm. Per minkšti ar pernelyg lankstūs batukai gali paskatinti netaisyklingą eiseną ir net stuburo iškrypimus. Taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, kiek ilgai vaikas avi tam tikrus batus. Sena ir deformuota avalynė, kurioje aiškiai matyti nusidėvėjimas, gali neigiamai paveikti laikyseną ir pėdų raumenų vystymąsi.

Sėdėjimo kultūra

Tinkama namų aplinka ir įpročiai atlieka didžiulį vaidmenį formuojant vaiko laikyseną. Vienas svarbiausių aspektų – ergonomiškos kėdės ir stalai, pritaikyti pagal vaiko ūgį. Sėdint kojos turi visiškai remtis į grindis, o nugara – į kėdės atlošą, užtikrinant natūralią stuburo padėtį. Reikia nepamiršti, kad ilgas sėdėjimas nėra natūralus vaikų poreikis. Jie turi dažnai keltis, judėti, keisti poziciją. Todėl rekomenduojama kas 20–30 min. daryti pertraukėles, kad vaikas pajudėtų, išsitiestų, atpalaiduotų raumenis. Taip pat svarbu stebėti, kaip naudoja telefoną ar planšetę – ekranas turėtų būti akių lygyje, kad žiūrėdamas vaikas nekreiptų galvos žemyn. Net ir žaidžiant ant grindų vengti ilgai sėdėti sukryžiavus kojas ar vadinamojoje „W“ pozoje, kuri netaisyklingai apkrauna klubus ir stuburą. Šie paprasti, bet svarbūs namų įpročiai padeda vaikui išlaikyti taisyklingą laikyseną nuo mažų dienų.

Autorė Jūratė Survilė

Atsiranda patiems mažiausiems

Atopiniu dermatitu dažniausiai suserga vaikai iki metukų, vyresni – rečiau. Po 5-jo gimtadienio susirgti atopiniu dermatitu tikimybė visai maža. Ilgamečiai stebėjimai rodo, kad dauguma vaikų atopinį dermatitą išauga iki 2-ojo gimtadienio, kitiems su šia liga tenka gyventi visą likusį gyvenimą. Tačiau su laiku simptomai lengvėja ir pasireiškia rečiau.

Atopinis dermatitas – lėtinė odos liga, tad jai būdingi paūmėjimai ir pagerėjimai, vadinami remisijomis. Daugelis mamų atkreipia dėmesį, kad simptomus padeda sumažinti buvimas saulėje.

Lemia ne viena priežastis

Pasak medikų, atopinis dermatitas išsivysto dėl paveldimo polinkio ir aplinkos veiksnių sąveikos. Pastebėta, kad dažniau serga žmonės, kurių šeimos nariai irgi serga odos ligomis arba alergiški. Svarbūs veiksniai – sutrikusi odos barjero funkcija ir imuninės sistemos disbalansas. Viršutinis odos sluoksnis įprastai saugo nuo aplinkos dirgiklių, alergenų, bakterijų, neleidžia netekti per daug drėgmės. Sergant atopiniu dermatitu, odos barjeras tampa silpnesnis, ji pasidaro sausesnė, lengviau sudirgsta, jautresnė išorės poveikiui. Sykiu imuninė sistema į aplinkos dirgiklius reaguoja perdėtai, sukeldama uždegimą ir niežėjimą.

Ligos simptomai pastebimi plika akimi

Kūdikystėje bėrimų dažniausiai atsiranda ant skruostų, kaktos, galvos odos, taip pat rankų ir kojų. Būdingas pleiskanojimas, paraudimas ir šlapiavimas. Vyresniems vaikams sausų, rausvų, su įtrūkimais ir intensyviai niežtinčių bėrimųpasitaiko alkūnių linkiuose, kelių užpakalinėje pusėje, kakle, riešų vidinėse pusėse, aplink čiurnas ar veide aplink burną ir akis. Ilgainiui, dažnai kartojantis bėrimams, oda tose srityse tampa storesnė, patamsėja, gali atsirasti randelių, nes intensyviai kasant susidaro žaizdelių.

Būtent niežėjimas – vienas įkyriausių simptomų, dažnai sustiprėjantis naktį, todėl mažyliai prastai miega. Niežulys skatina kasyti odą, tai dar labiau pažeidžia odos barjerą, gali sukelti uždegimą.

Gali padidinti riziką

Vienas svarbiausių rizikos veiksnių – paveldimumas: jei vienas arba abu tėvai serga atopiniu dermatitu, astma, alerginiu rinitu, itin padidėja tikimybė vaikui susirgti atominiu dermatitu.Jei pats vaikas kenčia nuo alerginio rinito, maistinės alergijos ar astmos, rizika irgi išauga.

Atopinio dermatito paūmėjimą gali paskatinti prakaitavimas, emocinis stresas, nusilpęs imunitetas. Verta įsidėmėti, kad nemažiau reikšmingi yra aplinkos veiksniai: staigūs temperatūros pokyčiai, prausimosi priemonės, šiurkštūs, vilnoniai arba sintetiniai audiniai. Neigiamos įtakos gali turėti padidėjusi oro tarša, dulkės, sausesnis oras, gyvūnų kailis ar plunksnos, cigarečių dūmai, sintetinių priedų turintis maistas.

Suvaldyti ligą

Atopinį dermatitą galima kontroliuoti, taip pagerinant mažylio gyvenimo kokybę. Net esant remisijai, kai simptomai minimalūs arba visiškai išnyksta, svarbu tęsti gydymą ir odos priežiūrą siekiant išvengti paūmėjimų.

Svarbiausios priemonės gydant atopinį dermatitą – drėkinamieji kremai, vadinami emolientais. Jie padeda atkurti odos barjerą ir sumažinti sausumą. Šiais kremais ligos pažeistą odą reikia tepti kasdien. Esant ligos paūmėjimams, specialistai pataria vartoti ir priešuždegiminių vaistų, padedančių sumažinti intensyvų odos uždegimą. Kai kuriems pacientams skiriama siauro spektro ultravioletinių spindulių terapija (fototerapija), kuri padeda sukontroliuoti uždegiminius procesus odoje. Dėl gydomojo UV spindulių poveikio atopinę odą rekomenduojama dažniau laikyti atvirą, ypač vasarą laiką leidžiant lauke.

Maži, bet svarbūs pokyčiai

Jei kūdikiui ar vaikui nustatytas atopinis dermatitas, reikėtų koreguoti gyvenseną, namų ruošą ir kai kuriuos įpročius. Svarbiausia – reguliariai naudoti emolientus. Įprastas prausimosi priemones pakeisti hipoalerginėmis, pritaikytomis jautresnei mažylio odai. Prausti šiltu, ne karštu vandeniu, nes gali sudirginti irišsausinti odą. Nedera ilgai mirkti vandenyje, geriau trumpas, nekarštas dušas. Šluostyti švelniu rankšluosčiu, netrinant, tik priglaudžiant, kad sugertų drėgmę. Iškart po prausimosi tepti odą emolientais, neleisti jai išsausėti. Rinktis natūralius, švelnaus audinio drabužius ir patalynę. Vengti per šiltai laikyti vaikutį, nes prakaitavimas gali paskatinti ligos paūmėjimą. Maitinti kuo natūralesniu, namuose ruoštu maistu, neduoti gerti sintetinių sulčių. Atkreipti dėmesį į valymo priemones – rinktis kuo palankesnes sveikatai. Vengti namuose kvepiančių žvakių ir kitų intensyvius kvapus skleidžiančių prietaisų. Namuose pakanka švaros ir gaivos kvapo, tad nepamirškite reguliariai vėdinti. Šildymo sezono metu naudoti oro drėkintuvus. Stenkitės laiku ir tinkamai atliepti vaiko poreikius, kad jis nepatirtų streso.

Autorė Laima Samulė

Kodėl atsisako?

Priežasčių, kodėl vaikas atsisako gerti, gali būti įvairių, taip pat dažnai jos būna kompleksinės.

Troškulio ignoravimas. Mažyliai dažnai taip įsitraukia į žaidimą, kad paprasčiausiai pamiršta atsigerti. Jie dar ne visada geba atpažinti arba įvardyti kūno siunčiamus signalus. Todėl tėvų vaidmuo – priminti, pasiūlyti vandens tinkamu metu, o ne laukti, kol pats paprašys.

Skysčių gausa su maistu. Kūdikių ir mažų vaikų meniu dažnai gausu skysčių kupino maisto: pieno, košių, sriubų, vaisių. Valgydamas gauna nemažai skysčių, todėl gali nejausti troškulio. Visgi sklandžiam virškinimui ir termoreguliacijai reikalingas būtent grynas vanduo.

Skonis, temperatūra, net kvapas. Vaikai itin jautrūs pojūčiams. Kartais jiems nepatinka vandens temperatūra – pernelyg šaltas ar drungnas atrodo keistas. Kai kuriose vietovėse čiaupo vanduo turi specifinį kvapą ar poskonį, kuris mažyliui gali kelti pasibjaurėjimą. Tokiu atveju verta naudoti filtruotą ar į butelius pilstytą vandenį ar duoti pasirinkti, iš kokio puodelio gerti.

Psichologinės priežastys. Maži vaikai dažnai nori jaustis nepriklausomi ir savarankiški. Atsisakymas gerti gali būti būdu parodyti „aš pats sprendžiu“. Taip pat jei vaiką anksčiau vertė išgerti stiklinę vandens jėga ar gąsdino („jei negersi – susirgsi“), vanduo gali asocijuotis su neigiama patirtimi. Kai kuriems nepatinka pats gėrimo ritualas, pavyzdžiui, būti pertrauktiems žaidžiant.

Įpročiai nuo mažens. Jei vaikas nuo kūdikystės pripratęs prie saldžių gėrimų, sultys ar sirupas tampa pagrindiniu skysčių šaltiniu. Vanduo tada atrodo neskanus, be skonio. Kuo anksčiau tėvai pradeda formuoti įprotį gerti vandenį, tuo lengviau vėliau. Jei šis įprotis nesusiformavo, nieko baisaus – svarbiausia, kad pokyčiai būtų nuoseklūs, be spaudimo.

Kiek reikia?

Vandens poreikis priklauso nuo vaiko amžiaus, fizinio aktyvumo, oro temperatūros, netgi nuo drabužių sluoksnių.

1–3 m. mažyliui paprastai reikia apie litrą skysčių per dieną.

4–8 m.– 1,2–1,5 l.

Vyresniems nei 9 m.– nuo 1,5 iki 2 l.

Į šį kiekį įeina ne tik vanduo, bet ir sriubos, nesaldintos arbatos, kiti skysčiai. Vis dėlto būtent vanduo turi būti pagrindinis ir dažniausiai siūlomas skystis.

Trūkumo požymiai

Kai organizmui trūksta skysčių, vaikas gali tapti irzlus, vangus, skųstis galvos skausmu. Jo šlapimas tampa tamsesnis, kvapas stipresnis, o šlapinimosi dažnis mažėja. Kartais pakanka atsigerti kas valandą – savijauta akivaizdžiai pagerėja.

Karštomis dienomis ar po didelio fizinio aktyvumo vandens reikia daugiau. Jei mažylis daug juda, prakaituoja ar pakilo temperatūra, būtina siūlyti papildomą vandens kiekį – po kelis gurkšnius kas 15–20 minučių.

Kaip padėti, kad pamėgtų vandenį?

Jeigu vaikas neturi suformuoto įpročio gerti vandenį, niekada nevėlu tai padaryti. Svarbu prisiminti, kad tai ilgas, nuoseklumo, kantrybės ir ramybės reikalaujantis procesas.

Pavyzdžio rodymas. Vaikai mėgdžioja tėvus. Jei mato, kad mama ar tėtis visada turi gertuvę po ranka, ir patys norės turėti savą. Bendra vandens pertraukėlė gali tapti smagia kasdienybės dalimi.

Vandens prieinamumas. Mažyliui turi būti lengva pasiekti savo gertuvę. Jei nuolat matoma ir prieinama, pats dažniau prisimins atsigerti. Gertuvę galima laikyti prie lovos, ant stalo, dėti į kuprinę ar vežimėlį.

Žaidimo elementai. Skatinti gerti vandenį galima žaismingai – sukurti vandens iššūkį, žymėti išgertą kiekį lipdukais, naudoti laiko priminimus (pvz., kaskart, kai pasigirsta tam tikras garsas, išgerti gurkšnį). Mažiems vaikams padeda istorijos: „Pažiūrėk, kaip tavo kūno „augalai“ laukia lašelio vandens!“

Skonis ir spalva. Vanduo nebūtinai turi būti visiškai grynas. Galima paskaninti citrina, uogomis, mėtomis. Tokie pagardai suteikia švelnų skonį, bet neturi pridėtinio cukraus. Vasarą pasiūlyti vandens su ledo kubeliais ir vaisių gabalėliais – vaikai dažnai tai priima kaip smagų desertą.

Įdomi gertuvė ar šiaudelis. Kartais padeda paprastas triukas – pasirinkti spalvingą puodelį ar gertuvę su mėgstamu personažu. Vaikui svarbus savarankiškumo jausmas: jei pats pasirinks, iš ko gers, motyvacija bus didesnė.

Rutina ir pastovumas. Pasiūlyti vandens visada tuo pačiu metu – prieš valgį, po žaidimo lauke, vakare. Taip susiformuoja natūralus įprotis ir nereikia priminimų.

Ko vengti?

Neversti ar moralizuoti. Spaudimas ar frazė „privalai išgerti“ veikia priešingai – vaikas siekia parodyti, kad pats sprendžia. Kur kas veiksmingiau pasiūlyti pasirinkimą: „Nori atsigerti iš savo gertuvės ar iš stiklinės?“

Nenaudoti vandens kaip bausmės. Jei vanduo pristatomas kaip prastesnis variantas („negausi sulčių, tik vandens“), jis įgauna neigiamą atspalvį. Verčiau sakyti: „Šiandien vanduo toks skanus – pažiūrėk, koks šaltas ir gaivus!“

Nesiūlyti saldžių gėrimų kaip pakaitalo. Nors atrodo, kad svarbiausia, jog tik kažką gertų, tačiau sultys, saldinta arbata ar limonadas formuoja įprotį rinktis saldų skonį. Vėliau vanduo atrodys dar mažiau patrauklus. Jei vis dėlto siūlote sultis, geriausia skiesti vandeniu bent per pusę.

Nepamiršti, kad kiekvienas vaikas kitoks. Vieni greitai pripranta, kitiems prireikia kelių savaičių. Svarbiausia – kantrybė ir teigiamas tonas. Vandens gėrimas – ne prievartos reikalas, o švelniai formuojamas įprotis. Vaikui svarbu, kad tai būtų maloni, natūrali kasdienybės dalis.

Kada verta konsultuotis su gydytoju?

Jei vaikas ilgą laiką visiškai atsisako skysčių, verta pasitarti su šeimos gydytoju. Tai gali būti ne tik įpročio, bet ir sveikatos problema, pavyzdžiui, rijimo sutrikimas, sensorinis jautrumas ar net ligų požymis.

Dehidratacijos simptomai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį:

• sausos lūpos, liežuvis, burnos gleivinė,
• retas šlapinimasis (mažiau nei 3–4 kartus per dieną),
• tamsus, stipraus kvapo šlapimas,
• vangumas, dirglumas, galvos skausmas,
• įkritusios akys.

Tokiais atvejais reikia kuo greičiau pasiūlyti vandens mažais gurkšneliais, o jei vaikas atsisako gerti ar būklė blogėja – kreiptis į medikus.

Įdomu

• Tyrimai keliose Europos šalyse rodo, kad net 7 iš 10 vaikų nepasiekia rekomenduojamo dienos vandens kiekio. Dažniausiai vaikai tiesiog pamiršta išgerti, o suaugusieji mano, kad jie išgeria daugiau nei iš tikrųjų.
• Vanduo iš visų vaikų per dieną išgeriamų skysčių sudaro apie 50 %. Likusi dalis – sultys, arbatos, kakava, įvairūs gėrimai. Įdomu tai, kad kuo vaikas vyresnis, tuo daugiau vietos jo mityboje užima kiti gėrimai, o ne vanduo.
• Jei mokykloje vaikui leidžiama turėti savo vandens buteliuką klasėje, vandens suvartojimas padidėja net iki 30 %.
• Sportuojantys bent kelis kartus per savaitę vaikai vidutiniškai išgeria 10–20 % daugiau vandens, tačiau ir jiems dažnai vis dar trūksta papildomo stiklinės ar dviejų.
• Specialistai pastebi, kad jei vaikas iki 4–5 metų įpranta dažniau rinktis vandenį nei saldžius gėrimus, tikimybė išlaikyti šį įprotį paauglystėje išauga dvigubai.
• Apklausos rodo, kad daugiau nei pusė tėvų mano, jog vaikas vandens geria pakankamai, tačiau faktiniai dienoraščiai rodo priešingai. Vaikams trūksta maždaug 1–2 stiklinių per dieną.
• Spalvotos gertuvės, mėgstamų personažų lipdukai ar linksmi šiaudeliai gali padidinti vandens suvartojimą net iki 20–25 %. Vaikai reaguoja į estetiką ir žaidimą.
• Statistiškai berniukai suvartoja šiek tiek daugiau vandens nei mergaitės, ypač sportuojantys. Deja, mergaitės tyri didesnį potraukį saldiems gėrimams.
• Net 70 % vaikų energijos apykaitos priklauso nuo tinkamos hidratacijos – be pakankamo vandens kūnas lėčiau įsisavina energiją, vaikai sunkiau susikaupia ir greičiau pavargsta.

Autorė Jūratė Survilė

Kodėl svarbu?

Per nosį ne vien kvėpuojame, kartu ji yra natūrali organizmo apsauga nuo dulkių, mikroorganizmų ir alergenų. Tam, kad visa tai būtų sugauta, nosyje išskiriamos gleivės. Tačiau kartais jų kaupiasi per daug, jos tampa tirštos ir apsunkina kvėpavimą. Nosies plovimas padeda jas pašalinti, todėl grįžta komfortas ir kvėpavimo lengvumas.

Reguliarus nosies plovimas mažina kvėpavimo takų uždegimų ir infekcijų riziką, nes gleivėse nesikaupia bakterijų ar virusų. Be to, pašalinus gleivių perteklių pagerėja nosies gleivinės drėgmė, o tai svarbu mažinant nosies sudirginimą ir kraujavimą.

Nosies plovimas vaikui – tai ne tik higienos procedūra, bet ir efektyvi priemonė užtikrinti geresnę kvėpavimo funkciją, sumažinti peršalimo ir alergijų sukeltus nemalonius pojūčius.

Nuo pirmų dienų

Nosies plovimui amžiaus cenzo nėra. Jį reikia atlikti tada, kai atsiranda poreikis. Dažniausiai pirmą kartą šią procedūrą tenka išbandyti dar kūdikystėje. Plovimas ypač reikalingas peršalus, kai nosyje padaugėja gleivių, jos tampa tirštos, trukdo kvėpuoti. Taip pat svarbu nosį plauti alergiškiems vaikams – reguliari higiena padeda pašalinti alergenus, mažina nosies gleivinės sudirginimą, paburkimą.

Svarbiausia – saugumas

Plaunant nosį vaikui būtina pasirinkti tam skirtas saugias ir švelnias priemones, kurios nepažeistų gleivinės, nesukeltų diskomforto. Dažniausiai nosiai plauti naudojamas fiziologinis druskos tirpalas, kurį galima įsigyti vaistinėse. Ruošti patiems nerekomenduojama, nes pernelyg stipri koncentracija gali dirginti nosies gleivinę, ją sausinti ir pridaryti daugiau žalos, nei suteikti naudos.

Populiarūs specialūs nosies purškalai ir lašai su druskos tirpalu – leidžia lengvai ir saugiai išvalyti gleivinę. Juos rinktis atsižvelgiant į vaiko amžių.

Plovimo instrukcija: žingsnis po žingsnio

Nosies plovimas nėra sudėtingas procesas, tačiau pirmą kartą jį atliekant natūraliai kyla daug klausimų. Tad dalinamės aiškia instrukcija, kaip derėtų viską atlikti (jeigu vis tiek nedrąsu, nebijokite konsultuotis su gydytoju arba vaistininku).

1 Pasiruošti reikalingas priemones. Pasiimti fiziologinį druskos tirpalą, nosies purškalą arba švirkštą be adatos. Pasirūpinti, kad skystis būtų šiltas, bet ne karštas, kad nekeltų diskomforto.

2 Pasirūpinti tinkama vaiko pozicija. Kūdikiui ar mažam vaikui patogiausia gulėti ant nugaros, galvą šiek tiek pasukus į šoną, kad tirpalas lengvai patektų į vieną nosies landą ir ištekėtų per kitą. Vyresniam vaikui galima sėdėti, galvą palenkti į priekį ar į šoną.

3 Švelniai įlašinti ar įpurkšti tirpalą. Į vieną nosies landą įlašinti ar įpurkšti nedidelį kiekį tirpalo. Kūdikiui naudoti minkštą švirkštą arba aspiratorių, tik nepripūsti per daug skysčio, kad nekiltų diskomforto ar skausmo.

4 Leisti gleivėms ir tirpalui išbėgti. Po procedūros mažylį laikyti šiek tiek pakėlus ir palenkus taip, kad nosies skysčiai natūraliai ištekėtų. Vyresniam vaikui rekomenduojama pūsti nosį, bet ne per stipriai, kad nesužalotų gleivinės.

5 Pakartoti kitai nosies pusei. Jei reikia, visą procedūrą pakartoti kitai nosies landai.

6 Po procedūros švariai nusiplauti rankas ir naudotas priemones. Higiena labai svarbi, kad neplistų infekcija.

Dažniausios klaidos

Nosies plovimas – saugi procedūra, tačiau kartais gali pasitaikyti nepatogumų arba net komplikacijų, jei atliekamas netinkamai. Dažniausios klaidos – per stiprus tirpalo įpurškimas, per didelis jo kiekis, netinkama vaiko padėtis arba higienos taisyklių nesilaikymas.

Jei po plovimo vaikas skundžiasi nosies skausmu, nosis kraujuoja, atsiranda patinimas ar sunkumas kvėpuoti, reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, jei nosies užgulimas nepraeina ilgiau nei kelias dienas ar dažnai kartojasi, nes tai gali rodyti uždegimą ar kitas rimtesnes problemas.

Galimus nepatogumus sumažinsite, jei plovimą atliksite švelniai, laikysitės instrukcijų ir būsite kantrūs. Jei kyla klausimų ar nesate tikri dėl tinkamo būdo, konsultuokitės su pediatru ar LOR gydytoju – patars, kaip saugiai prižiūrėti vaiko nosį.

Kaip paversti malonesniu procesu?

Nosies plovimas vaikui gali būti iššūkis, ypač jei mažylis ne itin bendradarbiauja, bijo. Svarbiausia – kantrybė ir tinkama komunikacija. Pasakokite vaikui, kodėl tai svarbu, vartokite paprastus žodžius ir raminančią intonaciją.

Tam, kad procedūra mažiau baugintų, paverskite ją žaidimu: leiskite vaikui laikyti nosies purškalą ar švirkštą, dainuokite, pasakokite apie mažas nosytės „upes“ ir „valymo misijas“.

Svarbu nosies plovimą atlikti, kai vaikas ramus, nėra alkanas, pavargęs. Jei mažylis atsisako, geriau padaryti pertrauką ir bandyti vėliau – svarbu, kad procedūra nekeltų streso. Taip pat nepamirškite pagirti vaiką už drąsą ir bendradarbiavimą – tai skatins geresnį požiūrį ateityje.

Įdomu

• Net 90 % vaikų iki 3 m. bent kartą per metus susiduria su viršutinių kvėpavimo takų infekcija, kurios metu nosies plovimas padeda sumažinti ligos trukmę ir simptomų intensyvumą.
• Moksliniai tyrimai rodo, kad plaunant nosį bakterijų kiekis nosies gleivinėje mąžta iki 50 %.
• Reguliarus nosies plovimas sumažina antibiotikų poreikį net iki 30 %, nes padeda natūraliai pašalinti gleives ir slopina uždegimą.
• Remiantis apklausomis, apie 65 % tėvų Lietuvoje nurodo, kad nosies plovimą laiko vienu efektyviausių būdų palengvinti vaikų kvėpavimą peršalus. Tačiau tik apie 40 % jų žino taisyklingą plovimo techniką.
• Nosies plovimo populiarumas auga: per pastarąjį dešimtmetį vaistinėse parduodamų nosies plovimo priemonių kiekis Lietuvoje padidėjo daugiau kaip 3 kartus, o tai rodo didėjantį tėvų susidomėjimą šia natūralia priežiūros priemone.

Autorė Jūratė Survilė

Infekcijos

Užkrečiamosios infekcinės ligos sukeliamos virusų, bakterijų, grybelių arba parazitų. Dažniausiai vaikai serga virusinėmis peršalimo, kvėpavimo takų ir virškinimo sistemos ligomis. Peršalimo ir virškinimo sistemos ligos ypač būdingos ikimokyklinio amžiaus mažyliams dėl nepakankamos higienos bei nesusiformavusios imuninės sistemos. Jei vaikui kartojasi peršalimo ir kvėpavimo takų ligos, neretai tai rodo, kad ši organizmo sistema genetiškai silpnesnė. Retsykiais tai gali būti lėtinės arba pasislėpusios (tiek virusinės, tiek bakterinės) infekcijos ženklas.

Vaikams dažnai pasitaiko lėtinis tonzilių uždegimas. Kai tonzilės virsta infekcijos židiniu, pasireiškia aukšta temperatūra (38–39 ºC), stiprus gerklės skausmas, kartais plintantis į ausis, padidėję skausmingi kaklo limfmazgiai, paraudusios, padidėjusios tonzilės, kai kada su pūlingomis apnašomis. Bakterinis tonzilitas, arba angina, efektyviai gydoma antibiotikais. Visgi retsykiais angina kartojasi net kelis sykius per metus, o tarp paūmėjimų pasireiškia neaiškus, ilgai nepraeinantis nedidelis karščiavimas, nuovargis. Į šiuos simptomus būtina atkreipti dėmesį, nes lėtinė infekcija tonzilėse gali turėti įtakos ir kitų organų veiklai – pasitaiko sąnarių skausmų, širdies permušimų, inkstų funkcijos sutrikimų. Jei susirgimai kartojasi nuolat ir jų nepavyksta išgydyti antibiotikais, rekomenduojama atlikti tonzilių šalinimo operaciją.

Pastebėti ženklus

Tai, kad vaiko organizme snaudžia infekcija, išduoda minėtas nuovargis, ilgai besitęsianti neaukšta temperatūra (apie 37 ºC). Svarbu atkreipti dėmesį, kad toji infekcija anksčiau ar vėliau vis tiek prabunda, tinkamai neišgydyta sugrįžta, kartojasi toje pat vietoje, kaip minėta angina, net po keletą sykių per metus. Organizmas pats parodo, kurioje vietoje yra problema, kam skirti daugiau dėmesio ir efektyviau gydyti. Tad svarbu sekti vaiko sveikatą, o jei kažkas kartojasi, nepraleisti pro akis.

Kai organizme tūno pasislėpusi infekcija, imunitetas dirba didesniu krūviu, todėl ilgainiui gali nusilpti. Tai lemia ne tik lėtinės infekcijos paūmėjimą, bet ir netrumpą sąrašą kitų negalavimų. Medikai ragina atkreipti dėmesį į pasilpusį vaiko imunitetą, nes situacija gali vis prastėti, gresia ne tik lėtinės, bet ir autoimuninės, net onkologinės ligos. Tad į bet kokį negalavimą reikėtų reaguoti ir užkirsti kelią.

Imuniteto treniruotės

Vienas pagrindinių silpno imuniteto požymių – dažnai pasikartojančios infekcijos, ypač peršalimo ligos. Tačiau svarbu žinoti, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai jomis gali sirgti ir po dešimt kartų per metus. Verta įsisąmoninti, kad vaiko imunitetas nuolat treniruojamas, o kiekviena įveikta liga – kaip nubėgtas dar vienas maratono kilometras ar peršoktas barjeras. Jei tarp susirgimų vaikas jaučiasi gerai, guvus, nekarščiuoja, tuomet viskas gerai.

Nepamirškite, kad tik kartą įveikęs konkretų ligos sukėlėją imunitetas tiksliai žino, kaip jį nugalėti, kai šis vėl paklius į organizmą. Būtent todėl medikai pataria neskubėti malšinti temperatūros, duoti antibiotikų, kad nesugadintų imuniteto treniruočių. Ligą įveikęs imunitetas tampa stipresnis, o vaikais atsparesnis ligoms, sveikesnis. Tačiau pasitaiko, kad treniruočių per daug, jos pernelyg intensyvios, dar prisideda kitos aplinkybės (miego trūkumas, nepakankama mityba ar kt.). Tuomet imunitetas ne stiprinamas, bet alinamas.

Nusilpusio imuniteto ženklai

Lėtai gyjančios žaizdos – ženklas, kad imunitetas nėra stiprus.

Nuolatinis nuovargis ir silpnumas net po kokybiško miego susiję su nusilpusia imunine sistema. Tai rodo, kad organizmas turi mažiau energijos kovoti su patogenais ir palaikyti tinkamą veiklą.

Dažni virškinimo sutrikimai, tokie kaip pilvo skausmai, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, gali rodyti, kad organizme trūksta gerųjų bakterijų, kurios padeda kovoti su infekcijomis.

Nors alergijos tiesiogiai nesusijusios su imuniteto susilpnėjimu, jų dažnumas ir intensyvumas gali rodyti, kad organizmas yra labiau pažeidžiamas. Nuolatinis čiaudulys, nosies užgulimas, ašarojančios akys ar odos reakcijos – signalai, kad imuninė sistema negeba tinkamai reaguoti į aplinkos veiksnius.

Prastėjanti plaukų, odos ir nagų būklė, ypač staigus, intensyvus plaukų slinkimas gali būti ženklas, kad organizmas susiduria su stresu arba imuninės sistemos problemomis. Kartais plaukų slinkimą gali lemti autoimuniniai sutrikimai, kurie rodo, kad imunitetas ne tik silpnas, bet ir veikia netinkamai.

Kaip stiprinti vaiko imunitetą?

Įvesti dienos režimą

Medikai pastebi, kad ligos vaikus dažniausiai užklumpa tada, kai iš esmės keičiasi dienos režimas. Po vasaros ar rudens atostogų, per kurias įpranta vėliau keltis, ilgiau naktinėti, nereguliariai maitintis, sugrįžus į mokyklos ar darželio režimą būna sunku – ima stigti miego valandų, todėl organizmas negali visiškai atsigauti, imunitetas silpsta ir kimba peršalimo ligos, įvairūs virusai.

Tam, kad vaikai būtų sveikesni, jiems būtina užtikrinti kokybišką miegą, iš viso 8–9 val. Ne mažiau svarbu kasdien panašiu laiku pavalgyti, nepraleisti pusryčių, nepamiršti gerti vandens, sveikai užkąsti tarp pagrindinių valgių.

Skatinti fizinį aktyvumą

Vaikams reikia kasdien po 2 val. bėgioti, žaisti sportinius žaidimus, važinėti dviračiu ar sportuoti namuose / sporto salėje / būrelyje. Sportas padeda vystytis raumenims ir kaulams, gerina laikyseną, suteikia ištvermės, energijos, stiprina imunitetą. Reguliariai mankštinantis gerėja širdies ir kraujagyslių sistema, suaktyvinama medžiagų apykaita, deguonies įsisavinimas. Aktyvus gyvenimo būdas skatina gamintis endorfinus – vadinamuosius laimės hormonus, kurie lemia gerą nuotaiką, mažina stresą ir antsvorio riziką.

Visavertiškai maitinti

Imunitetui be galo svarbi subalansuota mityba. Į meniu įtraukite kuo daugiau vaisių ir daržovių, pratinkite vaikus gerti užtektinai skysčių (vandens, vaistažolių arbatų). Nepamirškite, kad kuo maisto produktai mažiau apdoroti, tuo vertingesni, todėl daugiau gaminkite namuose, pasirinkite kuo daugiau maistinių medžiagų išsaugančius ruošimo būdus – virkite garuose, kepkite orkaitėje. Paisykite sezoniškumo, vaikams rudenį naudingiausi Lietuvoje augantys obuoliai, šilauogės, avietės, o ne iš tolimų kraštų atkeliavę vaisiai ir uogos.

Grūdinti

Kuo daugiau laiko vaikas leidžia lauke, tuo stipresnis jo imunitetas. Bent 2 val. per dieną reikia būti gryname ore: važinėti dviračiu, žaisti judrius žaidimus, eiti pasivaikščioti. Rytais prausti veidą šaltu vandeniu, maudytis po drungnu, bet ne karštu dušu. Grūdina baseino lankymas, pirtis.

Laikytis higienos

Skatinkite vaiką plautis rankas pasinaudojus tualetu, grįžus į namus, paglosčius gyvūną, prieš valgant. Pabrėžkite, kad nevalia naudotis tomis pačiomis gertuvėmis, indais ir įrankiais, valgyti to paties sumuštinio ar ledinuko su kitais vaikais.

Nepiktnaudžiauti vaistais

Anot specialistų, nereikėtų duoti vaikui antibiotikų ar temperatūrą mažinančių vaistų, kol ji nėra aukštesnė nei 38,5 ºC. Antibiotikai veikia bakterijas, o peršalimo ligas paprastai sukelia virusai. Jei vaikas karščiuoja, pirmiausia reikia atlikti kraujo tyrimus, kurie padės nustatyti, ar ligą sukėlė virusas, ar bakterija. Tik nustačius bakterinį uždegimą, galima skirti antibiotikų. Jei liga virusinė, leisti vaiko organizmui pačiam kovoti su įsibrovėliu.

Kuo čia dėtos emocijos?

Žmogaus fizinė ir psichoemocinė sveikata – viena su kita glaudžiai susijusios: jei vienoje vyksta neigiami pokyčiai, veikiama ir kita. Kai vaikai kamuojami streso, jie negali kokybiškai išsimiegoti, išskiriami streso hormonai trikdo virškinimo trakto veiklą, todėl organizmas ima silpti.

Tam, kad vaikai patirtų kuo mažiau streso, reikia užtikrinti jų dienos režimą, pratinti rytojui pasiruošti iš vakaro, kad ryte nereikėtų verstis per galvą. Neperkrauti daugybe skirtingų būrelių – pakanka vieno fizinio ir vieno intelektualinio, kūrybinio. Prieš miegą paklausyti pasakų ar raminančios muzikos.

Psichologai atkreipia dėmesį, kad vaikų sveikata (ypač pačių mažiausių) labai priklauso nuo emocinės būklės, atlieptų poreikių, deramo dėmesio. Pasąmoningai jausdami, kad dėmesio ir meilės gauna tik tada, kai serga, gali negaluoti kur kas dažniau. Taigi, dažniau kalbėkite su vaiku, klauskite, kaip jis jaučiasi, kokiomis nuotaikomis gyvena, apie ką svajoja, ko bijo. Skirkite laiko jį pažinti, palepinti. Leiskite jausti, kad yra mylimas, saugus ir vertinamas.

Įdomu

• Mažylį nuo ligų pirmomis gyvenimo savaitėmis saugo įgimtas imunitetas, antikūnai, kuriuos perėmė iš mamos.
• Didžiausiomis vaikų imuniteto krizėmis laikomi 5–6 gyvenimo mėnesiai, 2 ir 5–7 gyvenimo metai.
• Imunitetas visiškai susiformuoja tik baigus bręsti – apie 18 metus.
• Imunitetą silpnina pasikartojančios ligos, antibiotikų vartojimas.

Autorė Laima Samulė

Vaiva Nasvytienė

Ką slepia miopijos terminas?

Miopija, dar vadinama trumparegyste, šiais skaitmenizacijos laikais plinta itin sparčiai – beveik kaip epidemija. Tai regos sutrikimas, kai akys auga per greitai ir tampa per ilgos, todėl toliau esantys objektai tampa neberyškūs. Jos vystymąsi lemia keli veiksniai. Akių gydytoja Vaiva Nasvytienė akcentuoja du svarbiausius: paveldimumą (jei vienas iš tėvų yra trumparegis, rizika vaikui padidėja apie du kartus, o jei abu – net penkis) ir aplinkos veiksnius, kuriuos suaugusieji gali valdyti. Apie juos verta nuolat prisiminti. Ar ši situacija pažįstama? Vaikutis nerimsta, tad duodate jam planšetę ar telefoną – ir matote, kaip greitai tai suveikia: žiūrėdamas mėgstamus filmukus jis nusiramina. Tačiau taip ima formuotis įprotis, kuris ilgainiui neigiamai paveikia besivystantį ir itin trapų organizmą. Mėlyno spektro šviesa, kurią skleidžia išmanieji įrenginiai, ypač kenksminga. Jau nekalbant ir apie didelį regos krūvį iš arti, kuris dažnai tampa nekontroliuojamas.

Stellest® – inovatyvus būdas valdyti trumparegystę

„Fielmann“ rekomenduoja pažangius trumparegystės valdymui skirtus Stellest® akinių lęšius, kurie ne tik padeda koreguoti miopiją, bet ir vidutiniškai 57 % sulėtina jos progresavimą, lyginant su vieno židinio lęšiais. Šių lęšių kūrėjo ir gamintojo „Essilor“ mokslinių tyrimų centre Kinijoje jau šešerius metus vykdomi tyrimai* parodė, kad:

• akies obuolio augimas sulėtėjo 52 %, lyginant su vaikais, nešiojančiais įprastus vieno židinio lęšius;
• aukšto laipsnio trumparegystės išsivystymo rizika sumažėjo nuo 38 % iki 9 %.

Šių lęšių veikimas pagrįstas unikalia H.A.L.T. (angl. Highly Aspherical Lenslet Target) technologija: specialūs mikrolęšiai šviesą paskirsto taip, kad sukurtų signalą, specifiškai stimuliuojantį regos sistemą ir skatinantį lėtesnį miopijos progresavimą. Gydytojos V. Nasvytienės praktika patvirtina klinikinių tyrimų rezultatus. „Kai kuriais atvejais jie net geresni, ypač tada, kai galime vertinti ne tik refrakcijos dioptrijų pokytį, bet ir pamatuoti akies ašies ilgį optiniu biometru“, – sako ji.

*Bao J., Huang Y., Li X., Yang A., Zhou F., Wu J., Wang C., Li Y., Lim E.W., Spiegel D.P., Drobe B., Chen H., 2022 m. trumparegystės kontrolė naudojant akinių lęšius su asferiniais mikrolęšiais, lyginant su vieno židinio akinių lęšiais: atsitiktinių imčių klinikinis tyrimas. JAMA Ophthalmol. 140(5), 472–478.

Lęšių efektyvumas – tik pusė darbo. Kas atsakingas už kitą?

 
Rezultatas priklauso ne vien nuo technologijos. Nors dauguma vaikų prie šių lęšių pripranta labai greitai, gydytoja pastebi, kad daliai jų adaptacija gali trukti ilgiau arba gali kilti abejonių dėl lęšių veiksmingumo. „Dažniausiai tai nutinka tais atvejais, kai nenuosekliai laikomasi rekomendacijų“, – pastebi V. Nasvytienė.

Jos teigimu, vienas svarbiausių miopijos kontrolės sėkmės veiksnių yra tėvų įsitraukimas į kasdienę regos priežiūrą. Kad lęšiai veiktų maksimaliai efektyviai, svarbu, jog:

• jie būtų nešiojami bent 12 val. per parą nepertraukiamai. Tyrimai rodo, kad tokie vaikai pasiekia iki 2 kartų geresnių rezultatų nei tie, kurie lęšius nešioja tik 6-8 val. Tėvai čia atlieka lemiamą vaidmenį – jie prižiūri, kad akiniai būtų nešiojami visą dieną, ne tik mokykloje;
• vaikas kasdien praleistų ne mažiau kaip 2 val. lauke (grynas oras naudingas ne tik gerai akių sveikatai, bet ir kokybiškam miegui);
• būtų ribojamas ekranų laikas ir koreguojami darbo iš arti įpročiai (skaityti 30–40 cm atstumu, kas 30–40 min. daryti pertraukas);
• šeima nuosekliai lankytųsi pas specialistus, kad rega būtų tikrinama kas 6–12 mėn.;
• tėvai suteiktų emocinį palaikymą, nes dalis vaikų nenoriai nešioja specialius akinius. Paaiškinimas, kodėl korekcija svarbi, ir pozityvus tėvų požiūris padeda išlaikyti motyvaciją, ypač paauglystėje;
• tėvai bendradarbiautų su mokykla, prašydami leisti vaikui sėdėti arčiau lentos ar daryti trumpas pertraukas nuo skaitymo ir išmanios lentos. Šie nedideli pokyčiai reikšmingai mažina regos įtampą.

Tėvų patirtys: kaip Stellest® lęšiai padėjo jų vaikams

Kiekviena šeima su trumparegyste susiduria savaip, tačiau jų patirtyse ryškėja viena bendra kryptis: laiku pradėtos taikyti priemonės ir nuosekli vaikų kasdienė priežiūra leidžia pasiekti akivaizdžiai gerų rezultatų.

Lino (7 m.) mama Vaiva

 
„Sūnus šiuos akinių lęšius nešioja 1,5 metų, kartu taikoma atropino terapija. Jo trumparegystė su astigmatizmu yra mažo laipsnio. Džiaugiamės, kad adaptacija prabėgo lengvai – vaikas nuo pirmos dienos jautėsi patogiai. Po metų refrakcija pakito tik vienoje akyje, o dar po pusmečio – visiškai stabilizavosi. Mums tai suteikė pasitikėjimo, kad priemonės taikomos tinkamu metu“.

Žymanto (15 m.) mama Daiva

 
„Žymantui nustatyta vidutinio laipsnio trumparegystė. Pirmosios dienos su lęšiais jam buvo iššūkis – matomi taškeliai ir besiliejančio vaizdo pojūtis trikdė, tačiau po savaitės viskas susitvarkė. Jau po pusmečio stebimas žymiai lėtesnis miopijos progresavimas nei anksčiau“.

Roko (15 m.) mama Lina

„Šiuos lęšius Rokas nešioja 2,5 metų. Jo miopija buvo mažo laipsnio, tačiau jam svarbi prevencija dėl paveldimumo. Adaptacija užtruko kelias dienas, nes trukdė lęšių periferinė zona. Per 2 metus progresavimas labai stipriai sulėtėjo, o pastarasis regos patikrinimas parodė, kad trumparegystė nepadidėjo. Kadangi Rokas jau paauglys, kalbamės apie regos patikros svarbą ir jos įtaką kasdieniame bei profesiniame gyvenime – norime, kad jis pats turėtų vidinės motyvacijos saugoti savo akis“.

Emilio (11 m.) mama Monika

„Emilis su Stellest® lęšiais jau 1,5 metų. Rega išlieka stabili, akinius nešioja noriai ir jokio nepatogumo nejaučia. Raginu ir kitus nebijoti naujovių bei investuoti į geresnius lęšius dėl vaikų sveikatos“.

Mamos pagrindžia gydytojos išsakytus žodžius apie tai, kokį reikšmingą vaidmenį šiame kelyje atlieka šeima. Jos vieningai sutaria, kad didžiausią įtaką rezultatams daro jų, kaip suaugusiųjų, kontrolė ir priežiūra. Mamų patarimai kitiems tėvams: pradėti trumparegystę valdyti kuo anksčiau, palaikyti vaiką adaptacijos laikotarpiu bei leisti jam pačiam išsirinkti rėmelius, kad akinius nešiotų noriai.

Optinė biometrija: kai regos pokyčius matome ne akimis, o skaičiais

Dauguma tėvų galvoja, kad jei vaikas nesiskundžia – viskas gerai. Tai labai klaidingas įsitikinimas, nes vaikas nesiskundžia ne iš gudrumo ar nenoro – jis tiesiog nežino, kad galima matyti geriau. „Todėl rūpinantis savo atžalos rega, svarbu periodiškai pasidomėti, kaip jis mato aplinką – ar vaizdas jam išlieka aiškus ir ryškus. Jei vaikas pradeda skųstis arba patys pastebite simptomus, svarbu kuo greičiau kreiptis į oftalmologą – ankstyva diagnostika padeda laiku imtis tinkamų priemonių“, – sako V. Nasvytienė. „Fielmann“ vaikų regos centruose Vilniuje (Ukmergės g. 239) ir Kaune (Vytauto pr. 13) atliekami išsamūs akių tyrimai, įskaitant pažangią optinę biometriją. Šis neinvazinis tyrimas leidžia įvertinti trumparegystės progresavimo riziką, ypač tada, kai miopija pasireiškia anksti arba vystosi intensyviai.

 
Tyrimui užregistruokite savo vaiką iš anksto.
Daugiau informacijos apie vaikų regos patikrą: +370 698 85200