Ką svarbu žinoti apie ankstukus?

Nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų ankstukams reikalinga nuolatinė gydytojų priežiūra ir ypatingas tėvelių dėmesys. Mažyliams sunku patiems reguliuoti savo kūno temperatūrą, todėl gyvybinėms funkcijoms užtikrinti jie guldomi į inkubatorius. Ankstukai taip pat negali valgyti savarankiškai, nes turi nesusiformavusius rijimo ir čiulpimo refleksus. Be to, mažyliai gana dažnai susiduria su kvėpavimo sutrikimais, pasižymi ypatingu jautrumu infekcijoms. Dėl šių priežasčių medicinos personalo pagalba tampa gyvybiškai svarbi. Ankstukų palatose esantys monitoriai leidžia gydytojams nuolat stebėti jų širdies darbą, kvėpavimo ritmą ir kitas gyvybines funkcijas. 

Finansinė parama

Finansinė parama įvairioms ankstukus globojančioms organizacijoms yra itin svarbi, nes:

• Padeda aprūpinti už mažylių gyvybes kovojančias Lietuvos ligonines modernia medicinos įranga;
• Leidžia teikti psichologinę pagalbą anksčiau nei planuota pasaulį išvydusių mažylių tėveliams; 
• Padeda edukuoti visuomenę apie kasdienius iššūkius, su kuriais susiduria ankstukai;
• Leidžia teikti paramą daiktais tiek ankstukų šeimoms, tiek juos globojančioms organizacijoms. 

Prisidėti galima įvairiais būdais, pvz.: skiriant 1,2 proc. GPM, bankiniu pavedimu, perkant akcijos lipdukais pažymėtas prekes ir pan. Visuomenės parama yra be galo svarbi, nes gali padėti išsaugoti trapias, anksčiau nei planuota pasaulį išvydusias gyvybes. 

Parama daiktais

Ankstukus globojančios organizacijos dažniausiai taip pat priima paramą mažyliams reikalingais daiktais. Paprastai aukojami anksčiau nei planuota pasaulį išvydusiems kūdikiams skirti drabužėliai, tačiau reikalingos ir įvairios kitos priemonės, galinčios palengvinti ankstukų kasdienybę. Paramos projektas „Ankstukai“ tuo rūpinasi visus metus, didelį dėmesį skirdami „Ankstuko šeimos kraiteliui“, kuris yra dalijamas pagrindinėse Lietuvos ligoninėse. Kraitelį sudaro informacinė knyga tėveliams, pirmieji kūdikio drabužėliai, specialių sauskelnių pakuotė, apklotas ir panašios priemonės, palengvinančios ankstuko priežiūrą. Daugiau informacijos rasite ankstukai.lt 

Savanorystė

Jeigu neturite galimybės ankstukams padėti finansiškai arba daiktais, galite paskirti jiems savo laiką. Įvairios anksčiau nei planuota gimusius kūdikius globojančios organizacijos nuolat ieško savanorių. Pavyzdžiui, ankstukus užauginusios mamos, norinčios pasidalinti savo patirtimi ir padėti kitoms mažųjų kovotojų šeimoms, gali prisijungti prie savanorių Ankstukų pagalbos linijoje. Paramos organizacijos taip pat ieško žmonių, kurie skirtų savo laiką renginių organizavimui, rėmėjų paieškai ir pan. Bet kokia pagalba yra geriau nei nedaryti nieko. 

Pagalba artimiesiems

Jeigu asmeniškai pažįstate tėvelius, auginančius anksčiau laiko gimusį mažylį, paprasčiausiai pasiteiraukite, kaip galėtumėte jiems padėti. Kartais tai gali būti pagalba kasdieniuose darbuose, kartais – paprastas nuoširdus pokalbis prie arbatos puodelio. Svarbu prisiminti, kad emocinė parama tėveliams yra labai reikalinga, nes ji padeda išlaikyti viltį ir stengtis dėl mylimo mažylio. Taigi, jei pažįstate ankstuką auginančią šeimą, pasiūlykite jiems savo paramą.

Gijimo kelias

Iškart po operacijos pjūvis būna užsiūtas siūlais arba susiūtas kabėmis, uždengtas steriliu tvarsčiu. Ligoninėje moteris paprastai lieka 2–4 dienas, jeigu nekyla komplikacijų. Skiriami vaistai nuo skausmo, stebimas kraujavimas, infekcijos rizika ir bendra būklė. Per pirmąsias dvi savaites po cezario pjūvio prasideda aktyvi žaizdos regeneracija. Rekomenduojama vengti fizinio krūvio, nekelti sunkių daiktų, vyresnių vaikų, dėvėti patogius drabužius, kurie netrina siuvimo vietos. Siūlai ar kabės dažniausiai pašalinami po 7–10 dienų, jei jie nėra tirpūs. Nuo antros savaitės iki maždaug 6 mėnesių randas keičiasi – paraudimas palaipsniui mažėja, oda tampa lygesnė. Gali išlikti niežėjimas ar tempimo pojūtis. Svarbu tęsti švelnią priežiūrą: drėkinti odą, stebėti, ar nėra sustandėjimo, patinimo, skausmo.

Randas paprastai visiškai subręsta per 6–12 mėnesių – tampa blyškus, plonesnis, kartais vos pastebimas. Tačiau kai kurioms gali būti labiau matomas, iškilus arba net susiformuoti keloidas (perteklinis randėjimas). Tokiu atveju svarstomas dermatologo ar plastinės chirurgijos specialisto įsikišimas.

Tinkama priežiūra

Tam, kad randas po cezario pjūvio būtų kuo mažesnis ir estetiškesnis, svarbu tinkamai jį prižiūrėti nuo pat pradžių. Svarbiausia vadovautis tuo, ką rekomendavo medikai – jie geriausiai žino jūsų situaciją.

Pirmomis savaitėmis. Itin svarbi tinkama higiena: pjūvio vietą švelniai plauti šiltu vandeniu ir muilu, netrinti. Nusiprausus kruopščiai nusausinti švelniai tapšnojant rankšluosčiu. Svarbu užtikrinti, kad žaizda būtų sausa ir švari, kol visiškai užgis. Vengti ilgai mirkti vonioje ar baseine, kol gydytojas neduos leidimo. Taip pat neleistinas didesnis fizinis krūvis, nevalia pertempti pilvo raumenų, būtina saugoti pjūvio vietą.

Po kelių savaičių. Žaizda jau būna užgijusi. Rando vietą būtina intensyviai drėkinti – geriausia naudoti bekvapius drėkinamuosius kremus, pvz., su alavijų ekstraktu ar vitaminu E. Galima pradėti naudoti specialius gelius, skirtus sugijusiems randams gydyti. Jie slopina rando jungiamojo audinio augimą, minkština ir lygina rando jungiamąjį audinį. Taip pat mažina paraudimą, patinimą, skausmą, jeigu toks vis dar išlieka. Gydomąjį poveikį turi ir masažai. Kai randas visiškai užgijęs, galima jį švelniai masažuoti – pagerės kraujotaka, nuslops audinių sukietėjimas.

Apsauga nuo saulės. Randas labai jautrus UV spinduliams. Tad būtina tepti kremu su SPF 30–50. Ši rekomendacija lieka aktuali net po kelių mėnesių nuo operacijos.

Kantrybė. Randas visiškai subręsta per 6–18 mėnesių. Iš pradžių gali būti raudonas ir iškilęs, bet su laiku dažnai tampa blyškesnis ir lygesnis.

Kai kelia rūpesčių

Jei randas po cezario pjūvio kelia rūpesčių, svarbu laiku į tai reaguoti. Įspėjamieji ženklai – nuolatinis ar stiprėjantis skausmas, paraudimas, patinimas, nemalonus kvapas, išskyros iš pjūvio vietos ar net temperatūros pakilimas – tai gali rodyti infekciją ar uždegimą. Taip pat reikėtų sunerimti, jei randas tampa labai kietas, skausmingas ar formuojasi ryškus iškilimas (hipertrofinis randas ar keloidas). Kai kuriais atvejais gali atsirasti tirpimas ar dilgčiojimas aplink pjūvį. Šie pojūčiai gali būti laikini, bet jei išlieka ar stiprėja, būtina aptarti su gydytoju. Nevalia ignoruoti šių simptomų, nes uždelstas gydymas apsunkina gijimą ir didina randėjimo riziką. Visada verta pasitarti su gydytoju ar dermatologu – jie gali rekomenduoti specialias priemones, gydymą ar išrašyti siuntimą pas plastinės chirurgijos specialistą, jei randas trukdo fiziškai arba emociškai.

Autorė Jūratė Survilė

Kur dingsta energija?

Daugeliui mamų gyvenimą apkartina siekis viską padaryti kuo geriau ir tiksliau. Jos, nors ir ne visada sąmoningai, siekia užauginti tobulus vaikus, kurie dar nespėję pradėti vaikščioti jau kalba ar geba atpažinti raides. Ši konkurencija, be abejonės, galiausiai išvargina tobulumo siekėjas, netrukus jos pajunta, kad gyvenime trūksta džiaugsmo. Žinoma, laikui bėgant tai, kas buvo sunku vakar, rytoj atrodys niekai, tačiau kiekvienas papildomas vaikų auginimo iššūkis mamas skatina pamiršti savus poreikius. Daugeliui vaikams atsidavusių motinų galimybė skirti laiko sau gali atrodyti beveik neįmanoma. Tačiau svarbu keisti požiūrį ir ieškoti būdų, kaip susidoroti su pervargimu, išsekimu, stresu. Nors tėvų perdegimas auginant vaikus tik didėja, mokslininkai svarsto, ar nuolatinis nuovargis – mūsų kartos nauja norma. Nedidelio masto 2017 m. tyrimas parodė, kad nuovargis po gimdymo turėjo įtakos kiekvienam moters gyvenimo aspektui – nuotaikai, santykiams, savijautai ir motyvacijos lygiui.

Tinkamas geležies kiekis

Ištirta, kad mažas geležies kiekis – vienas pagrindinių moterų nuovargį skatinančių veiksnių. Nors moters kūnas kaupia geležį, gimdymas, pogimdyminis kraujavimas 6 savaites ir vėl prasidėjusios mėnesinės greitai išeikvoja geležies atsargas. Jų nepapildžius, kūnas pradės rodyti įspėjamuosius ženklus. Jei visą laiką esate pavargusi, mieguista, sunkiai susikaupiate, o plaukai slenka, paprašykite šeimos gydytojo patikrinti geležies kiekį. Deramas geležies kiekis kraujyje gali pagerinti atmintį, dėmesio trukmę ir pažinimo gebėjimus – tai dažniausios problemos, su kuriomis motinos susiduria po gimdymo. Geležies šaltiniai – raudona mėsa, vištiena, špinatai, įvairios sėklos. Be to, vitaminas C padeda įsisavinti geležį, o pieno produktai ir taninai ją slopina, todėl vietoj puodelio pieniškos arbatos geriau rinktis kepsnį su špinatais.

Mėgautis kokybišku maistu

Įprasta, kad pavalgius vaikams, likučius išrankioja mamos, tik dažnai tai būna vienintelis dienos valgis. Subalansuoti pietūs lieka tik planuose, kurie ne visada įgyvendinami. Vienas iš būdų gauti daugiau energijos – skaičiuoti suvalgytas kalorijas ir suvartotas naudingąsias medžiagas: angliavandenius, baltymus, riebalus, skaidulas. Angliavandenių reikia kūnui ir smegenims. Baltymai palaiko sotumo jausmą ir tinkamą cukraus kiekį kraujyje. Riebalai padeda įsisavinti vitaminus, suteikia energijos. Vaisiuose ir daržovėse esančios skaidulos gerina žarnyno sveikatą, reguliuoja tuštinimąsi ir apetitą.

Vanduo – gyvybės ir energijos šaltinis

Mokslininkai teigia, kad 75 % žmonių nuolat patiria silpną dehidrataciją. Tad mieguistumą, apatiją ir nedėmesingumą galima pašalinti vos pradėjus gerti daugiau vandens. Dėl troškulio gali sumažėti kraujospūdis, o tai sukelia nuovargį. Sumažėjus skysčių kiekiui kraujyje, širdis sunkiau varinėja kraują po kūną. Tiesa, mokslininkai iki šiol tiksliai nesutaria, kiek vandens reikia gerti, todėl siūlo įvairias formules, skirtas apskaičiuoti reikiamą kiekį, arba poreikį įvardija abstrakčiai. Moterims per dieną siūloma išgerti apie 2 litrus. Geras būdas patikrinti, ar kiekis tinkamas: pažvelgti į šlapimo spalvą – turi būti šviesios šiaudų spalvos.

Nė dienos be judėjimo

Geriausias priešnuodis nuovargiui – reguliarus judėjimas. Tiesa, nebūtina rinktis didelio intensyvumo mankštos, geriau raskite tokį judėjimo būdą, kuris patiktų ir leistų jaustis gerai. Dar geriau, jei į aktyvią veiklą galite įtraukti ir mažylius. Tyrimai parodė, kad 15 min. kasdienio judėjimo padės jaustis ramiau ir mažiau įsitempus, padidins laimės hormonų gamybą, pagerins pasitikėjimą savimi, smegenų galią, atmintį, stiprins raumenis ir kaulus.

Miego kokybė, o ne kiekybė

Turint vaikų išvengti miego problemų neįmanoma. Miego trūkumą galite jausti net keletą metų. Mokslininkai teigia, kad geriau neskaičiuoti pogulių skaičių, o siekti kuo kokybiškiau išsimiegoti. Rekomenduojama eiti miegoti kiekvieną naktį tuo pačiu metu arba iškart po įprastos rutinos, pvz., kūdikio migdymo. Stenkitės užmigti iškart, telefoną padėkite kuo toliau. Aminorūgštis triptofanas, kurio gausu avižose, riešutuose, sėklose ir piene, virsta miego hormonu melatoninu. Be to, po vidurdienio stenkitės atsisakyti papildomo kavos puodelio. Kofeino skaidymas organizme užtrunka kelias valandas, todėl gali sutrikdyti įprastą vakaro ritmą ir miegą.

Ne tik kūno, bet ir psichinė higiena

Nors gražus nuomonės kūrėjų gyvenimas vilioja, norisi pasižvalgyti po dailų kitų asmenų pasaulį, tai nepastebimai veikia jūsų psichiką. Poreikis tapatintis su kiekviena diena didėja, jaučiatės irzli ir viskuo nepatenkinta, bet negalite suprasti, kodėl negyvenate taip šauniai. Koncentruokitės tik į savo energiją, bent vieną dieną atsiribokite nuo interneto ir socialinės žiniasklaidos, nestebėkite, ką veikia draugai ar giminaičiai.

Gebėjimas pasakyti „ne“

Niekas geriau neapsaugo asmeninių ribų, nei žodis „ne“, pasakytas draugams, kolegoms, šeimos nariams, net vaikams. Atkreipkite dėmesį, kaip dažnai tariate žodį „taip“, o kada sugebate išrėžti „ne“. Jei esate ta, kuri vis perka dovanas, siunčia gėles, susidoroja su kritinėmis situacijomis, informuoja visus apie tai, ką reikia nuveikti, galimai per daug nuolaidžiaujate kitiems. Dažnai atrodo, kad esate vienintelis patikimas žmogus, tačiau didžiausia problema, kad visi kiti galvoja taip pat, ypač vaikai. Jie žino, kad niekada neatsakysite „ne“. Kartais atrodo, kad vaiko poreikiai atima daug pastangų vos prabudus ryte. Turite teisę pasakyti „ne“ atžalos įnoriams. Neturite jausti kaltės, priešingai, kiekvieną kartą pasakiusi „ne“ jauskitės tvirtai ir užtikrintai.

Gerų emocijų pliūpsnis

Jaukus apkabinimas, mylimojo bučinys, pro langą veidą glostanti saulė ir mažylis, tyliai žaidžiantis šalia. Tai dažnai nepastebimos, tačiau kasdienę gerovę kuriančios akimirkos. Būkite atidi įprastiems gyvenimiškiems dalykams, kurie teikia džiaugsmo. Ieškokite džiaugsmo čia ir dabar, mėgaukitės vaikų juoku, juokitės kartu, pasakokite anekdotus arba žiūrėkite komedijas. Tai padės atsipalaiduoti ir į gyvenimą žiūrėti paprasčiau.

Autorius Monika Budnikienė

Koreguoti mamos mitybą

Žindomų kūdikių virškinimo sistemos veiklai itin svarbi mamos mityba. Vos kelias savaites žindančios moterys netrunka pastebėti, kad suvalgius kažko netinkamo pamaitintas kūdikis tampa irzlesnis, prasčiau miega arba rodo akivaizdžius ženklus, kad skauda pilvuką: verkia, riečiasi, gniaužia kumštukus, pilvas tampa kietas. Norint išvengti nemalonių pojūčių, reikėtų kreipti dėmesį į mitybą. Svarbiausia – vengti maisto produktų, kurie skatina pilvo pūtimą, nes mažyliams dujų kaupimasis žarnyne sukelia didelį diskomfortą. Tai ankštinės daržovės, kopūstai, svogūnai, pieno produktai, perdirbta arba riebi mėsa. Glitimas taip pat skatina pilvo pūtimą, todėl reikėtų mažiau vartoti arba kuriam laikui visai atsisakyti kvietinių produktų. Verta įsidėmėti, kad pilvo pūtimą gali skatinti gazuoti gėrimai, kava, saldikliai. Taip pat riešutai ir vaisiai (obuoliai, kriaušės, slyvos).

Pakeisti mišinuką

Kūdikį maitinant mišinuku, irgi gali pasireikšti pilvo diegliukų. Dažniausiai juos lemia mišinukų sudėtyje esantys karvių pieno milteliai. Jei kūdikiui raižo pilvuką, jis verksmingas, nenurimsta valandomis, reikėtų keisti mišinuką kitu, be karvių pieno. Laktozės netoleruojantiems mažyliams pravers laktazės fermento lašai, padedantys organizmui tinkamai suskaidyti laktozę.

Verta žinoti, kad kartais kūdikiai netoleruoja ir geležimi pagerintų mišinių. Kai mažylis maitinamas iš buteliuko, svarbu tinkama jo priežiūra, nes čiulptuke ir po dangteliu ties užsukimu gali kauptis bakterijų. Patekusios į kūdikio žarnyną sutrikdo mikrobiotos pusiausvyrą, todėl atsiranda virškinimo problemų. Buteliukus ir žindukus privalu ne tik kruopščiai išplauti, bet ir sterilizuoti 5 min. verdant kunkuliuojančiame vandenyje. Verta įsigyti specialų sterilizavimo aparatą (elektrinį ar garinį).

Leisti dažniau atsirūgti

Kūdikiams pučia pilvuką, kai valgydami prisiryja oro. Tam, kad oro perteklius pasišalintų, pamaitinus reikia duoti atsirūgti: panešioti stačią, švelniai plekšnojant per nugarytę. Taip pat žindyti / maitinti dažniau, nes alkani valgydami labai skuba ir taip prisigaudo oro. Ši problema gali atsirasti netinkamai apžiojant spenelį, todėl reikia užtikrinti, kad žindant apžiotų ne tik patį spenelį, bet ir daugiau krūties, mažylio smakriukas turi būti prispaustas prie krūties, lūpytės neužvirtusios į vidų. Taip kūdikis trauks tik pieną, išvengs oro pertekliaus ir jo lemtų pilvo diegliukų.

Jeigu pienas bėga per stipria srove, mažylis irgi gali priryti oro ją gaudydamas, todėl patartina rankomis ar pientraukiu nusitraukti nedidelį pieno kiekį, kad tėkmė sušvelnėtų.

Vengti streso

Pasitaiko, kad skausmingą pilvuką lemia ne tai, ką ir kaip suvalgo mažylis, bet jo psichoemocinė būklė, per didelė stimuliacija, nuovargis. Kuo mažesnis kūdikis, tuo jautresnis ne tik aplinkos dirgikliams, bet ir mamos emocijoms, todėl reikėtų stengtis dienas su kūdikiu leisti kuo ramiau. Tikrai bus progų įvairioms pramogoms, kelionėms, artimųjų lankymui, kai mažylis ūgtels. Mama turėtų stengtis nepanikuoti, išlikti rami net kūdikiui verkiant, nes jis stipriai jaučia mamos stresą ir įtampą, todėl tik dar labiau ima verkti. Jei pastebėjote, kad tam tikroje aplinkoje vaikas jaučiasi neramiai, nesaugiai, reikėtų neužsibūti, nes dėl patiriamo streso gali sutrikti virškinimas, o tai vėliau lems bemiegę naktį ar kitų iššūkių visai šeimai. Jei mama jaučiasi prastai, jaučia stresą, nerimą, galbūt mažylį gali pasūpuoti artimasis arba raminti jį vežimėlyje, lopšyje.

Mankštinti kūdikį

Geresnį virškinimą padeda užtikrinti fizinis aktyvumas, tad tėveliai turėtų reguliariai mankštinti kūdikį. Abi vaiko kojytes sulenkite prie pilvuko ir ištieskite, vėliau tai darykime pakaitomis – vieną sulenkite, kitą – ištieskite, tarsi minant dviratuką. Mankštelei prilygsta ir kūdikio guldymas ant pilvuko, nes keldamas ir bandydamas kuo ilgiau išlaikyti galvytę mankština pilvo raumenis. Puiki mankšta – pasispardymas be drabužių ir sauskelnių: stipriai mataruodamas kojytėmis skatina žarnyno peristaltiką, todėl gerėja virškinimo veikla, efektyviau pasišalina dujos. Be to, tai puikios oro vonios užpakaliuko odelei – padeda išvengti pašutimo. Svarbu, kad patalpoje būtų šilta, o mažylis gulėtų ant saugaus paviršiaus.Bet koks fizinis aktyvumas rekomenduojamas po maitinimo praėjus maždaug pusvalandžiui, kad neatpiltų viso skrandžio turinio.

Imtis masažo

Pilvo diegliukų prevencijai itin naudingi masažai, kuriuos gali atlikti kiekviena mama ar tėtis. Šiek tiek pašildykite delną ir švelniais sukamaisiais judesiais (pagal laikrodžio rodyklę) paglostykite pilvuką aplink bambą. Masažas turėtų trukti iki 10 min. Raminamai veikia mažylio nešiojimas priglaudus jį prie savo pilvo, pavyzdžiui, nešioklėje: kūno šiluma maloniai šildo, ramina, o kvėpuojant besikilnojanti diafragma stimuliuoja kūdikio pilvuką.

Masažuojant kūdikį pravartu skirti dėmesio ne tik pilvukui, bet ir rankytėms, kojytėms. Stimuliacija gerina smulkiąją motoriką, stiprėja mažylio ryšys su tėvais, prisilietimai ramina, suteikia saugumo, todėl patiria mažiau neigiamų emocijų, kurios, kaip minėta, gali lemti virškinimo sutrikimus. Tėvų prisilietimai itin reikšmingi, kai mažylis yra svetimoje aplinkoje, kur daug nematytų vaizdų ir nepažįstamų garsų. Masažuojant svarbu stebėti kūdikio reakcijas: jei nurimsta, atpalaiduoja galūnes – masažas veikia teigiamai. Jei riečiasi, verkia, pirmiausia derėtų nuraminti glaudžiant, nešiojant, supant.

Verta žinoti

• Pilvuko diegliai paprastai prasideda dviejų savaičių naujagimiams ir tęsiasi iki 3–6 mėnesio.
• Jie gali kamuoti tiek žindomus, tiek mišinuku maitinamus kūdikius.
• Viena pagrindinių priežasčių – nebrandi virškinimo sistema.
• Kūdikiai, gimę po cezario pjūvio, dažnai stokoja gerųjų bakterijų.
• Įtakos turi žarnyno motorikos sutrikimai.

Autorius Laima Samulė

Kada praverčia?

Pientraukis gali praversti įvairiose situacijose:

Mažai arba itin daug pieno. Pientraukis gali padėti kai motinos pieno gaminasi per mažai arba kai yra jo perteklius. Pirmuoju atveju reguliarus pieno traukimas gali paskatinti gausesnę jo gamybą. Antruoju atveju pientraukis padeda ištraukti pieno perteklių, kurio nesugebėjo suvalgyti kūdikis. Tai padeda apsisaugoti nuo mastito. Be to, ištrauktą pieną galima supilti į tam skirtus maišelius ir užšaldyti bei panaudoti vėliau.

Grįžimas į darbą. Jeigu mama grįžta į darbą dar nenutraukusi žindymo, pientraukis leidžia tęsti mažylio maitinimą motinos pienu. Tai labai praverčia, kai į darbą tenka grįžti greitai, kai kūdikiui mamos pienas dar labai reikalingas ir svarbus. Tuomet jį pamaitinti gali tėtis ar kitas artimas šeimos narys.

Neišnešiotų / sergančių kūdikių maitinimas. Ankstukams ar sveikatos problemų turintiems naujagimiams sunku ar net neįmanoma maitintis žindant motinos krūtį. Turint pientraukį pieną galima sumaitinti kitais priimtinais būdais. Tai svarbu stiprinant mažylių imuninę sistemą ir vystantis bendram organizmui.

Pareigų pasidalinimas. Žindymas – sunkus ir didelio atsidavimo reikalaujantis darbas, moterį tam tikra prasme „pririšantis“ prie kūdikio. Pientraukis motinai gali suteikti truputį daugiau laisvės. Nutrauktu pienu iš buteliuko mažylį gali pamaitinti ir tėtis, o mama gali sau leisti ilgesniam laikui išeiti iš namų, pailsėti ar tiesiog susitvarkyti būtinus reikalus.

Medicininės priežastys. Dėl tam tikrų sveikatos būklių ar taikomo gydymo tiesioginis žindymas gali laikinai tapti nesaugus. Tuomet labai praverčia pieno nutraukimas ir užšaldymas ateičiai. Tai užtikrins nepertraukiamą motinos pieno tiekimą mažyliui, net kai ši laikinai negalės maitinti pati.

Kaip išsirinkti?

Pientraukių yra pačių įvairiausių, tad renkantis konkretų prietaisą patartina apsvarstyti šiuos kriterijus:

Tipas. Pientraukiai būna rankiniai ir elektriniai. Pirmuoju atveju pienas ištraukiamas pasitelkus rankų jėgą, mechaniškai, prietaisui nereikalingas maitinimo šaltinis. Tokie prietaisai gerokai pigesni nei elektriniai, tačiau rekomenduojami tik tada, kai pieną nutraukti ketinama retkarčiais, nes dažnai naudojant prietaisas greičiausiai nebus patogus. Rankiniam pientraukiui ne tik reikia fizinės jėgos, bet ir pats procesas vyksta lėčiau, mažiau efektyvus nei naudojant elektrinį prietaisą. Taigi, jeigu pieną nusitraukinėti ketinama dažnai, rekomenduojama rinktis elektrinį pientraukį. Čia visą darbą atlieka prietaiso variklis, moteriai lieka patogiai įsitaisius palaukti, kol pienas bus ištrauktas. Šiais laikais nemažas belaidžių įkraunamų pientraukių pasirinkimas, tad jie patogūs naudoti ne tik namuose, bet ir kelionėse ar bet kur kitur.

Viengubas ar dvigubas? Elektriniai pientraukiai pieną gali traukti iš vienos arba iš abiejų krūtų vienu metu. Dvigubi pientraukiai patogesni dažnai naudoti. Be to, apskaičiuota, kad juos naudojant pieno ištraukiama beveik penktadaliu daugiau nei traukiant iš kiekvienos krūties paeiliui.

Triukšmo lygis. Skirtingi prietaisai veikia nevienodu garsumu. Nors tai gali atrodyti ne itin svarbus parametras, iš tiesų jis reikšmingas. Tylesnis pientraukis leidžia diskretiškiau nusitraukti pieną esant ne namuose. Taip pat tokį patogiau naudoti kūdikiui miegant.

Reguliavimo galimybės. Visuomet geriau rinktis daugiau valdymo galimybių turintį pientraukį. Tai leis prietaisą pritaikyti individualiems poreikiams. Kokybiškiausi pientraukiai ne tik suteikia galimybę reguliuoti traukimo intensyvumą ir greitį, bet ir turi krūtų paruošimo pieno traukimui funkciją – prieš pradedant siurbti pieną krūtys pirmiau stimuliuojamos.

Valymo patogumas. Labai svarbu, kad pientraukis visuomet būtų maksimaliai švarus, todėl verta atkreipti dėmesį, kiek jame yra valomų detalių, ar lengva jas nuimti, prie jų prieiti ir gerai išplauti. Higieniškumą lemia ir pati prietaiso konstrukcija. Uždarą sistemą turintys pientraukiai – patys higieniškiausi, nes turi barjerą, neleidžiantį pienui tekėti per vamzdelius. Atviros sistemos prietaisuose pienas turi sąlytį su dauguma prietaiso dalių.

Patarimai naudojant

Svarbu ne vien išsirinkti kokybišką pientraukį, bet ir mokėti tinkamai jį naudoti. Svarbiausia – paisyti nurodymų gaminio instrukcijoje. Dalijamės keletu bendrų patarimų:

Pasirūpinti higiena. Pirmiausia būtina nusiplauti rankas, įsitikinti, kad krūtinė švari. Taip pat kruopščiai praplauti tas pientraukio dalis, kurios tiesiogiai liečiasi su pienu, jas kruopščiai nusausinti. Geriausia prietaisą kruopščiai išvalyti po kiekvieno naudojimo.

Patogiai įsitaisyti. Pienas turėtų būti nutraukiamas ramioje privačioje aplinkoje, kur moteris jaučiasi saugiai, gali atsipalaiduoti.

Tinkamai uždėti. Pientraukio gaubtas iš visų pusių turėtų gerai priglusti prie krūties, kad susidarytų vakuumas. Spenelis turėtų būti gaubto centre, kad traukiant pieną nesitrintų į gaubto šonus, nebūtų traumuojamas.

Elgtis švelniai. Rekomenduojama visuomet pradėti nuo mažesnio intensyvumo pieno traukimo ir pamažu jį didinti, jeigu reikia. Procesas jokiu būdu neturi kelti skausmo ar diskomforto. Jeigu naudojate viengubą pientraukį, keiskite krūtis kas 10–15 min., nealinkite vienos krūties.

Saugiai laikyti pieną. Ištrauktą pieną laikyti steriliuose buteliukuose ar specialiuose maišeliuose. Jeigu pienas nebus suvartotas iš karto, ant talpos užrašyti nutraukimo datą ir laiką. Šaldytuve laikomą pieną galima suvartoti per 4 dienas, šaldiklyje jį galima laikyti iki 6 mėnesių.

Autorius Jūratė Survilė

Kiek reikia?

Kuo mažesnis kūdikis, tuo daugiau miego per parą jam reikia.

Tinkama aplinka

Miego aplinka turi tiesioginę įtaką kūdikio poilsiui. Optimali temperatūra yra 18–20 °C. Nereikėtų kūdikio per daug aprengti – gali būti ne tik per karšta, bet ir nepatogu. Verčiau naudoti miegmaišį. Įrodyta, kad  miegmaišiai kūdikiams padeda palaikyti optimalią kūno temperatūrą, netgi ramina. Miegmaišyje mažylis negali blaškytis, mosikuotis rankytėmis, todėl neišgąsdina ir neprižadina pats savęs, miega gerokai ramiau. Be to, moksliniai tyrimai rodo, kad miegmaišyje miegantys kūdikiai turi net iki 50 % mažesnę staigios kūdikių mirties sindromo (SKMS) riziką, mat taip miegodami neapsiverčia ant pilvo, neįsikniaubia į patalus, dėl ko gali uždusti.

Ne mažiau svarbu, kad miegamajame būtų tamsu ir ramu. Dieną galima palikti neryškų natūralų apšvietimą, kad kūdikis mokytųsi skirti dieną nuo nakties, bet naktį kambaryje turi būti tamsu. Svarbu užtikrinti, kad miegamajame nebūtų jokių stiprių ir staigių garsų, galinčių išgąsdinti, sutrikdyti miegą. Užtat galima naudoti vadinamąjį baltąjį triukšmą (yra specialūs prietaisai – migdukai kūdikiams, kiti tėvai naudoja garso įrašus, imituojančius jūros ošimą, širdies plakimą ir pan.), kuris mažyliams padeda nusiraminti.

Reguliarus grafikas

Remiantis Džono Hopkinso universiteto (JAV) tyrimais, dėl reguliaraus miego režimo kūdikis greičiau užmiega, rečiau prabunda naktį. Kasdien tuo pačiu metu atliekamos vakaro rutinos (maudynės, lopšinė, skaitymas) mažyliui leidžia suprasti, kad artėja miego metas. Kai eina miegoti ir keliasi tuo pačiu metu, jo organizmas pripranta prie natūralaus ritmo. Tai padeda lengviau užmigti, mažiau prabusti naktį ir ilgiau miegoti nepertraukiamai. Taigi, reguliarus režimas užtikrina, kad kūdikis gautų užtektinai poilsio. Kūdikiai natūraliai išmoksta atskirti dieną nuo nakties, jeigu jų miego laikas pastovus. Tai padeda formuotis vidiniam laikrodžiui, kuris reguliuoja miegą, virškinimą, kūno temperatūrą ir hormonus. Pervargęs kūdikis gali būti neramus, irzlus, sunkiai užmigti. Pastovus režimas padeda išvengti per didelio nuovargio, būna ramesnis dieną. Lengviau ne tik mažyliui, bet ir tėvams: kai užmiega ir keliasi tuo pačiu metu, gimdytojams lengviau planuoti dieną, skirti laiko sau ar kitiems šeimos nariams. Taip pat lengviau atpažinti kūdikio poreikius, nes jie labiau nuspėjami.

Kvėpavimo monitoriai

Kvėpavimo monitoriai kūdikiams dažniausiai naudojami kaip saugumo priemonė, padedanti sumažinti SKMS riziką. Tačiau jie taip pat padeda gerinti miego kokybę tiek mažyliui, tiek tėvams. Šie prietaisai aptinka, jei kūdikis per ilgai neįkvepia ar kvėpavimas tampa nereguliarus. Jei monitorius nefiksuoja kvėpavimo tam tikrą laiką, jis skleidžia signalą, kad tėvai galėtų reaguoti. Žinodami, kad kilus pavojui bus įspėti, tėvai gali labiau atsipalaiduoti ir ramiau miegoti. Kai kurie kvėpavimo monitoriai turi papildomų funkcijų, tokių kaip vibracija, kuri pažadina kūdikį, jei kvėpavimas sulėtėja. Tėvams nereikia nuolat tikrinti, todėl aplinka lieka ramesnė, kas svarbu ir mažylio miego kokybei. Dar daugiau – kai kurie monitoriai fiksuoja miego ciklus ir gali padėti tėvams sureguliuoti kūdikio režimą. Žinoma, net patys inovatyviausi prietaisai negali pakeisti saugaus miego taisyklių. Todėl rekomenduojama visuomet mažylį migdyti ne savo, o atskiroje lovelėje. Būtinai ant tvirto, standaus, lovelės dydį atitinkančio čiužinio. Be papildomų daiktų, pagalvių, pūkinių antklodžių ir žaislų, kurie didina dusimo pavojų.

Miego padėtis

Kūdikio miego padėtis itin svarbi tiek jo saugumui, tiek miego kokybei. Netinkama padėtis gali didinti SKMS riziką. Visuomet derėtų migdyti tik ant nugaros – SKMS riziką sumažina apie 50 %. Net išmokusį vartytis (4–6 mėn.) geriausia guldyti ant nugaros. Jeigu pats apsiverčia ant pilvo, galima leisti taip gulėti, bet patiems verčiau taip neguldyti. Kuo mažesnis kūdikis, tuo miegas ant pilvo pavojingesnis. Naujagimiai dar neturi tokių stiprių kaklo raumenų, todėl gali nepajėgti pasukti galvos, jei veidas bus uždengtas / prispaustas prie lovos. Be to, miegas ant pilvo gali sukelti kūno temperatūros kilimą, o tai siejama su SKMS. Taip pat įrodyta, kad ši miego padėtis mažina organizmo gebėjimą reaguoti į deguonies trūkumą – kai kada kūdikiai negali pabusti, jei sumažėja deguonies kiekis. Beje, kai kurie tėvai mano, kad mažylius saugu migdyti ant šono. Tačiau tai nėra tiesa, nes iš šios padėties jie gali lengvai ir nevalingai apsiversti ant pilvo.

Skatinti savarankiškai užmigti

Savarankiškas užmigimas – svarbus kūdikio gebėjimas, nes padeda geriau miegoti, rečiau prabusti naktį ir jaustis ramesniam. Norint išmokyti šio įgūdžio, svarbu sukurti pastovią miego rutiną, vengti stimuliuojančios veiklos prieš miegą (ekranų, ryškių šviesų, aktyvių žaidimų). Patartina guldyti į lovytę, kol dar nemiega, bet jau mieguistas – taip išmoks užmigti pats. Kiek įmanoma vengti migdymo supant, nešiojant, maitinant. Jeigu mažylis neramus, kambaryje galima trumpam palikti silpną apšvietimą, įjungti baltąjį triukšmą – tai padės atsipalaiduoti. Jei kūdikis verkia, nuraminti glostant, švelniai kalbinant, bet nereikia iškart imti ant rankų. Pamažu mažinti savo dalyvavimą užmigimo procese. Visgi, jeigu matote, kad savarankiškai mažyliui užmigti kol kas nesiseka, nereikėtų jo spausti ir leisti jam pervargti, mat pervargę kūdikiai sunkiau užmiega ir dažniau prabunda. Mokymas turi vykti švelniai, be streso, nuosekliai ir apsiginklavus kantrybe.

Autorius Jūratė Survilė

Kas vyksta?

Turbūt kiekvienas sutiktų, kad kūdikiai auga žaibišku greičiu. Visgi jiems vystantis būna momentų, kai šis augimas dar labiau paspartėja. Tai ir vadinama augimo šuoliu. Jo metu mažylis paauga greičiau nei įprastai – gali staigiai pasikeisti ūgis, svoris, galvos apimtis. Tokiais atvejais, rodos, dar prieš porą dienų tikę rūbeliai staiga pasidaro ankšti. Nors augimo šuoliai daugiausia apima fizinius pokyčius, jie reikšmingi ir protiniam, smegenų vystymuisi, jutimų apdorojimui, motoriniams įgūdžiams.

Dažniausiai augimo šuoliai tęsiasi 2–3 dienas, bet kartais gali užsitęsti iki savaitės. Nors kiekvienam vaikučiui augimo šuoliai pasireiškia individualiai, skiriami keli amžiaus tarpsniai, kai jie labiausiai tikėtini. Tai:

• 7–10 dienomis
• 2–3 savaitę
• 4–8 savaitę
• 3 mėnesį
• 6 mėnesį
• 9 mėnesį.

Augimo šuoliai gali įvykti ir po kūdikystės, tačiau ryškiausi – per pirmuosius 12 gyvenimo mėnesių. Beje, kartais tėvai augimo šuolius supainioja su dantų dygimu – tai irgi gali sukelti miego pokyčius, dirglumą. Dažniausiai dantukai pradeda dygti 4–7 mėnesį. Procesą lydi padidėjęs seilėtekis, patinusios dantenos, polinkis viską kišti į burną, kramtyti.

Būdingi požymiai

Tiksliai nustatyti, ar kūdikis patiria augimo šuolį, sudėtinga, nes tam nėra jokių specifinių tyrimų ar unikalių požymių. Vis dėlto tai įtarti galima, jeigu:

Padidėja kūdikio alkis. Augimo šuolį patiriantys mažyliai įprastai nori maitintis dažniau arba ilgiau. Tai pasireiškia ne tik dienomis, bet ir naktimis. Atrodo, kad kūdikis amžinai alkanas. Ši patirtis išvargina žindančias mamas, bet svarbu prisiminti, kad tai laikinas ir gana trumpas etapas.

Pasireiškia miego pokyčiai. Neretai augimo šuolio metu kūdikiai miega daugiau nei įprastai. Miegas itin svarbus augimui, nes miegant organizme išsiskiria augimo hormonas. Nors bendra miego trukmė pailgėja, galimi dažnesni prabudimai, nes mažylis dažniau jaučiasi alkanas.

Atsiranda dirglumas. Augimo šuolį išgyvenantys kūdikiai gali tapti nervingesni, jautresni, elgtis irzliau nei įprastai. Manoma, kad tai sukelia diskomfortas dėl staigaus augimo skausmų arba staiga atsiradusio didelio energijos poreikio.

Pastebimi fiziniai pokyčiai. Po augimo šuolio galite pastebėti, kad kūdikis staiga išaugo drabužėlius, akivaizdžiai pasunkėjo, pailgėjo, padidėjo jo galvos apimtis.

Kaip padėti mažyliui?

Augimo šuoliai gali kelti stresą tiek mažyliui, tiek jo tėvams. Todėl svarbiausia apsišarvuoti kantrybe, priimti tai kaip neišvengiamą normalų vystymosi etapą ir nuolat sau priminti, jog tai greitai praeis. Šiuo etapu svarbu:

Maitinti pagal poreikį. Augančiam mažyliui reikia daugiau kalorijų, kad galėtų palaikyti greitą augimą. Leiskite jam maitintis tiek, kiek reikia, taip užtikrinsite, kad kūdikio organizmas gautų visų būtinų maistinių medžiagų. Įprastai natūraliai žindomus kūdikius tenka maitinti dažniau, o maitinamiems mišinėliais truputį padidinti porcijas.

Užtikrinti tinkamą poilsį. Miegas augimo šuolių metu – vienas svarbiausių dalykų, todėl leiskite mažyliui miegoti tiek, kiek jam natūraliai norisi. Jeigu atrodo labiau pavargęs, nebijokite pakoreguoti įprastos rutinos – prie jos spėsite sugrįžti vėliau (arba tiesiog teks susikurti naują, ką kūdikystėje tenka daryti ne kartą).

Suteikti komfortą. Augimo šuolis mažyliui gali kelti diskomfortą, gąsdinti, padidinti jo jautrumą, todėl svarbu išlikti kuo dėmesingesniems ir švelnesniems. Šiuo etapu rekomenduojama kūdikį kuo dažniau glausti prie savęs, nešioti ant rankų, sūpuoti, raminamai dainuoti – daryti viską, kas padeda vaikučiui atsipalaiduoti ir pasijusti saugiai.

Pasirūpinti savimi

Augimo šuolio metu kūdikį tenka dažniau maitinti, todėl gali sutrikti jo (sykiu ir tėvų) miegas. Gimdytojams šis etapas – sekinanti patirtis. Tad geriausia veikti kaip komandai, dalintis atsakomybėmis ir darbais, leisti vienas kitam pailsėti, kai tai įmanoma. Jeigu šalia yra padėti galinčių artimųjų, neatsisakykite tiesiamos pagalbos rankos. Tai gali būti net paprasčiausias aprūpinimas maistu, pagalba atliekant nedidelius buities darbus. Svarbu prisiminti, kad norint gerai atlikti tėvų pareigas pirmiausia būtina tinkamai pasirūpinti savimi.

Kada kreiptis į gydytoją?

Nors augimo šuoliai tiek mažyliui, tiek tėvams gali būti nemalonūs, tai nėra sveikatos sutrikimas. Augimo šuolių jokiu būdu neturi lydėti karščiavimas, stiprūs skausmai, ypač didelis nervingumas, mieguistumas, apatija. Jeigu pasireiškiantys požymiai kelia klausimų ar neramina, būtina nieko nelaukiant pasitarti su gydytoju, nes kartais tėvams nepavyksta atskirti augimo šuolio nuo ligos.

Įdomu

• Per pirmuosius gyvenimo metus mažylis gali patirti iki 8 augimo šuolių.
• Per augimo šuolio kelias dienas kūdikis gali paaugti net 2,5–5 cm ir pasunkėti 0,5–1 kg!
• Šiuo etapu krūtimi maitinami mažyliai gali žįsti net kas 20–30 min. ir tai normalu.
• Naujagimio smegenys yra maždaug ketvirtadalio suaugusio žmogaus smegenų dydžio. Sulaukus metukų mažylio smegenys jau siekia apie 70 % suaugusio žmogaus smegenų dydžio. Visa tai daugiausia dėl augimo šuolių įtakos.
• Augimo šuolių metu kūdikiai gali miegoti net iki 4 val. ilgiau per parą nei įprasta.

Autorius Jūratė Survilė

Pokalbio akimirkos B. Laurinaitytės nuotr.

Socialinė iniciatyva „Skirtingos Spalvos“ pristato naujausią rubrikos „Patarimai“ laidą su Kauno klinikų Neonatologijos klinikos gydytoja Vilma Ivanauskiene, kurioje specialistė kalba apie tėvų ir vaiko ryšio galią gimus mažyliui, faktus, kurie griauna mitus apie ankstyvo gimdymo priežastis ir žmonių bendrystės svarbą ankstuko augimui.

Ankstukai – tikras gyvenimo stebuklas, įrodantis, kad net pačiose mažiausiose sielose slypi didžiausia jėga ir ryžtas kovoti už savo vietą pasaulyje. Gimus ankstukui, tėvams prireikia ypatingai daug kantrybės, stiprybės ir meilės. Tai kelias, kupinas iššūkių, tačiau kartu ir neapsakomos vilties, nes daugelis ankstukų su laiku sustiprėja, užauga sveikais ir kupinais energijos.

Remiantis statistika, kiekvieną dieną Lietuvoje gimsta iki 4 neišnešiotų naujagimių. Vilma Ivanauskienė, Kauno klinikų Neonatologijos klinikos gydytoja, teigia, kad ankstukai išvysta dienos šviesą anksčiau nei kiti kūdikiai dėl įvairių priežasčių: galimų infekcijų, mamos sveikatos sutrikimų, genetinių veiksnių ar apsigimimo. Gydytoja priduria, kad dirbtinio apvaisinimo atvejai ir daugiavaikiai nėštumai taip pat gali didinti riziką itin ankstyvam gimdymui. „Neišnešiotas naujagimis gali gimti bet kurioje šeimoje, ir ankstyvas gimimas gali būti daugelio dalykų padarinys“, – pabrėžia V. Ivanauskienė, norėdama paneigti mitą, kad ankstyvas vaiko gimimas yra socialinių aplinkybių pasekmė. Pasak jos, svarbu suprasti, kad kiekviena situacija yra unikali, todėl tėvams būtina pasiruošti ir bendradarbiauti su specialistais, kad užtikrintų geriausią priežiūrą savo mažyliui.

Visą laidą galite peržiūrėti čia.

Gydytoja taip pat dalinasi procesu, kuris vyksta gimus neišnešiotam mažyliui, taip supažindinama ir su naudinga informacija. Mamos savijauta yra tiesiogiai susijusi su pieno, reikalingo naujagimiui, gamyba. „Būtina pasitikėti specialistais ir nebijoti pasakyti jei skauda ar jaučiamas baimės jausmas, tokiu atveju galima padėti mamai. Yra daugiau niuansų, kurie trikdo pieno gamybą, tokie kaip stresas ir buvimas toli nuo vaiko“, – pabrėžia gydytoja. Vilma taip pat priduria, kad mamos pienas neišnešiotiems naujagimiams yra ypač naudingas, tačiau jeigu mamytė negali suteikti mažyliui savo pieno, yra suteikiamas donorinis pienas, kurį parūpina pieno bankai.

Specialistė pabrėžia, kad mamos pieno gamybą galima paskatinti keliais būdais: naudojant pirmoje rubrikos „Patarimai“ laidoje minėtą „kengūros“ metodą, ar būnant šalia naujagimio, jaučiant artimųjų palaikymą. „Mūsų tikslas yra kuo greičiau pasiekti mažylio skysčių poreikį su maistu, nes žinome, kad taip sumažinsime riziką išsivystyti kitoms ligoms ir pagerinsime vaiko sveikatos būklę, o lengviausiai virškinamas yra žinoma – mamos pienas“, – pasakoja gydytoja apie pirmus žingsnius maitinant naujagimį. Svarbu paminėti, kad susidūrus su sunkumais ir pieno gamybai sutrikus yra alternatyva, donorių pienas. Lietuvoje yra veikiantys du pieno bankai: Vilniuje – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Neonatologijos centro padalinys ir Kaune – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno Klinikose. Gydytoja kalbėdama apie pieno donorystę, supažindina, kad donorės yra savanorės mamytės, kurių naujagimiai yra ne didesni nei 6 mėnesių ir pagamina daugiau pieno nei pilnai užtenka jos vaikui. Surinktas pienas yra ruošiamas, pasterizuojamas ir teikiamas mažyliams, kuriems pienas yra reikalingas.

Neonatologė Vilma Ivanauskienė nestokoja patarimų tėveliams bei jų artimiesiems, kaip susitvarkyti su stresu ir koks svarbus yra palaikymas. Tėvelių buvimas šalia savo naujagimio – galingas ryšys, kuris vaikeliui būtinas ne mažiau už mamos pieną. Specialistė pabrėžia bendrumo galią ir skatina suvienyti jėgas: „Pirmieji tėvelių žingsniai turėtų būti: buvimaskartu su savo naujagimiu, domėjimas ir bendravimas su medicinos personalu, kuris yra visada pasiruošęs pagelbėti bei svarbiausia, būti komanda ir taip kartu padėti ankstukui kovoti dėl stipresnio rytojaus.“

Viešoji įstaiga „Skirtingos spalvos“ primena, kad vienuoliktosios laidos herojais tapo Elena ir Tadas Bruzguliai, kurie atvirai pasidalijo savo išgyvenimais auginant dvynes ankstukes. Iniciatyvą palaikyti galite įsigydami rankų darbo marškinėlius, kurie skleidžia palaikymo žinutę ankstukų bendruomenei.  

E. Sabaitytė (B. Laurinaitytės nuotr.)

Ne paslaptis, kad šeimos susiduria su daugybe emocinių išbandymų, kuomet į pasaulį tenka pasitikti per anksti atkeliavusį naujagimį. Dažnai tėvus apima bejėgiškumo, nevilties ir nežinomybės jausmas, kai pirmosiomis dienomis, savaitėmis ar net mėnesiais, mažylio augimą tenka stebėti per stiklinę inkubatoriaus sienelę. Natūralu, kad susilaukus neišnešioto vaiko šeima papuola į akligatvį, iš kurio norint rasti išėjimą reikia didžiulio artimųjų palaikymo ir gydytojų pagalbos. Būtent apie tai socialinė iniciatyva „Skirtingos Spalvos“ laidų cikle „Patarimai“ kalbėjosi su psichologe Evelina Sabaityte.

Pradėdamas pokalbį su psichologe laidos vedėjas ir socialinės iniciatyvos „Skirtingos Spalvos“  įkūrėjas Dalius Stankevičius atkreipė šeimų dėmesį, kad prasidėjus priešlaikiniam gimdymui tėvams reikia nepamiršti, jog vaikelio atėjimas yra viena iš brangiausių akimirkų ir būsimas etapas, bet kokiu atveju, taps prasmingiausiu gyvenimo įvykiu. „Tarp netikėtos žinios ir staiga užpuolusių iššūkių nepamirškite, kad šiame etape yra ir nepakartojamų akimirkų, kurias reikia išgyventi, norint stiprinti šeimos ryšį. Žinokite, kad greta jūsų visada bus tų žmonių, kurie padės iš rankų nepaleisti gražiausių akimirkų ir įveikti patiriamus sunkumus. Specialistų pagalba yra tai, ko jums dabar labiausiai reikia, tad nebijokite priimti ją su siekiu padėti sau ir savo šeimai“, – mintimis dalijasi Dalius.

D. Stankevičius (B. Laurinaitytės nuotr.)

Ne vienerius metus konsultuodama ankstukų šeimas psichologė Evelina Sabaitytė pokalbį tęsia supažindindama su galima artimųjų reakcija. ,,Vienos šeimos žino, kad susilauks ankstukų, kitos sužino tik gimdykloje ir nebeturi laiko suvokti, kas jų laukia. Ir čia, šioje situacijoje, pasaulis staiga išplėšia galimybę pasitikti mažylį taip, kaip tos šeimos planavo. Šį jausmą turime įvardinti taip, kad pirmas susitikimas su mažyliu yra ir gimimas, bet tuo pačiu ir didžiulė netektis. Juk idiliškas gimdymas – tiesiog pradingsta. Šeimos susiduria su įvairiais jausmais: liūdesiu, didžiule baime, išgąsčiu, šoko reakcija ir nežino kaip su tuo gyventi. Todėl reikia nepamiršti įsivardinti esminius dalykus: kur aš esu, kodėl aš esu, kas šiuo metu vyksta ir kaip galiu priimti pagalbą“, – įvairia šeimų patirtimi dalijasi psichologė.

Laidą su psichologe Evelina Sabaityte galite žiūrėti čia.

Kalbėdama apie emocinio ryšio svarbą tarp vaikelio ir mamos psichologė atkreipia dėmesį, kad ryšys tampa besąlygiškas: ,,Pastebime, kad mamai atėjus prie inkubatoriaus mažylio širdies ritmas suintensyvėja. Jei mama pradeda kalbėtis ar niūniuoti lopšines, matome, kad mažylio širdies ritmas stabilizuojasi. Todėl vaikelio emocinė branda ir jos vystymasis prasideda nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų.“

Psichologės teigimu, šeimoms, susilaukusioms ankstuko, apie reikiamą pagalbą labai svarbu kalbėtis su artimaisiais ir patiems suprasti, kokia giminaičių ar draugų reakcija gali būti į priešlaikinio gimdymo žinią. ,,Yra kelios artimųjų pozicijos. Viena iš jų, kuomet šeima išgirsta pasakymus ,,viskas bus gerai“, ,,jūs tik nepergyvenkite“ ir panašiai, bet iš tikrųjų, niekas nežino, ar tikrai mažylio sveikatos būklė bus gera. Ir kita artimųjų pozicija yra nežinančiųjų, kuomet bandoma išsiaiškinti, kas atsitiko, kodėl taip atsitiko ir kas čia kaltas. Tuomet prasideda šeimos kaltinimas dėl pačių artimųjų kylančio nerimo ir nežinojimo. Taip bandoma ieškoti paaiškinimo į tuos dalykus, kurie paprasčiausiai, tokioje situacijoje, lieka nepaaiškinami. Todėl šeimos turi labai aiškiai ištransliuoti artimiesiems žinią, kokia pagalba jiems yra reikalinga, o galbūt priešingai, kad jiems reikia daugiau laiko ir erdvės“, – patarimais dalijasi psichologė.

Pokalbio pabaigoje buvo paliesta ir vaikelio netekties tema, kuomet mažyliui nepavyksta išvysti dienos šviesos. Laidos vedėjui D. Stankevičiui uždavus klausimą: ,,Kaip išgyvenus netekties būseną tėvams nenuleisti rankų ir turėti vilties šeimos kūrimui?“, psichologė atsigręžė į formuojamą tėvų ir vaiko supratimą. Atsisveikinimas neįvyksta per dieną ar dvi ir tai yra individuali kelionė, kurios kančią reikia gebėti paleisti. ,,Aš stengiuosi atskirti vaiką ir tėvus. Formuoju tėvams vaiko, kaip individo supratimą, kad kiekvienas žmogus gyvena tiek, kiek jam leidžia jėgos. Ir čia randu atsakymą, kad susiduriant su mirtimi, mes kiekvienas gyvenam tol, kol galime gyventi be kančios. Ir noriu tikėti, kad nei vienas tėvas nelinki savo vaikui kančios“, – apie netekties išgyvenimą kalba psichologė.

Viešoji įstaiga „Skirtingos spalvos“ primena, kad vienuoliktosios laidos herojais tapo Elena ir Tadas Bruzguliai (pokalbį galite žiūrėti čia), kurie atvirai pasidalijo savo išgyvenimais auginant dvynes ankstukes. Iniciatyvą palaikyti galite įsigydami rankų darbo marškinėlius, kurie skleidžia palaikymo žinutę ankstukų bendruomenei. 

N. Skorobogatova (B. Laurinaitytės nuotr.)

Kartu su vienuoliktąją herojaus istorijos ankstukų temai skirta laida, socialinė iniciatyva „Skirtingos Spalvos“ pristato ir naująją rubrikos „Patarimai“ laidų ciklo dalį apie gimdymą, žindymą ir ,,Kengūros“ metodą. Anot Kauno klinikų Neonatologijos klinikos slaugos vadovės Natalijos Skorobogatovos kartais tėvai net nesusimąsto, kokią ypatingą galią turi jų artimas ryšys. Net ir naujagimio prilaikymas šalia gali sumažinti mažylio jaučiamą skausmą netaikant jam jokių farmakologinių preparatų.  

Kiekviena šeima besilaukianti naujagimio tikisi, kad gimdymo etapas bus toks, apie kurį galvojame dažniausiai – sklandus ir atitinkantis visus laukimo terminus. Bet turime nepamiršti, kad kartais nutinka taip, jog į pasaulį vaikai ateina anksčiau laiko ir tapdami ankstukais susiduria su papildomais sveikatos iššūkiais. Viena iš dažniausiai pasitaikančių neišnešiotų naujagimių problemų yra maitinimosi sutrikimas, kuris sąlygoja didelę riziką prailgintos ar pakartotinės hospitalizacijos.  

Būtent žindymui didžiausią dėmesį laidos metu skyrusiKauno klinikų Neonatologijos klinikos slaugos vadovė Natalija Skorobogatova pažymėjo, kad žindymas labiausiai suartina mamą ir vaiką: ,,Reikia nepamiršti, kad žindymas yra vienas iš pagrindinių naujagimio bendravimo su mama būdų. Nes motina maitindama savo kūdikį taip prie jo liečiasi, kalba, palaiko akių kontaktą. Net naujagimio kvapas gali padėti moteriai išlaikyti laktaciją.“ 

Asociatyvi GlobMed nuotr.

Laidą su daktare galite žiūrėti čia.  

Taip pat Natalija pasidalijo mintimis, kad daugelis tėvų įpratę manyti, jog naujagimis valgys iš krūties, rodys ženklus, atpažins mamos kvapą, o pasisotinęs giliai miegos. Kalbėdami apie ankstukus turime suprasti, kad žindymo procesas yra kiek atitolintas, nes tai susiję su anatominėm ir fiziologinėm savybėm. Todėl natūralu, kad kyla klausimas, ką galidaryti šeimos, kad perėjimas nuo maitinimosi per zondą iki maitinimo per krūtį būtų sklandesnis? 

,,Raginu šeimas taikyti ,,Kengūros“metodą, kuris tinka ne tik mamoms, bet ir tėčiams. Šio metodo tikslas padidinti motinos pieno gamybą ar žindymo pradžią bei aktyvinti artimo ryšio su tėvais kūrimą. Tad svarbiausi momentai yra šie: naujagimį guldyti ant nuogos mamos ar tėčio krūtinės. Naujagimis gali dėvėti sauskelnes, taip pat mažylį pridengti šilta antklode. Svarbu nepamiršti, kad seansas turi trukti ne trumpai nei 65 minutes“, – profesine patirtimi dalijasi Natalija Skorobogatova.  

Daktarė taip pat pažymi, kad šio metodo nauda mamai yra neįkainojama: ,,Juk taip stiprėja ryšys, išlaikoma laktacija, moteris gali greičiau atgauti jėgas ir labiau pasitikėti savimi. Taip pat mažylis po truputį pradeda greičiau sušilti, pradėdamas daugiau valgyti priauga trūkstamo svorio, normalizuojasi temperatūra ir kvėpavimo ritmas, stiprėja kognityvinis vystymasis bei mažėja fiziologinis atsakas į skausmą.“ 

Viešoji įstaiga „Skirtingos spalvos“ primena, kad vienuoliktosios laidos herojais tapo Elena ir Tadas Bruzguliai(pokalbį galite žiūrėti čia), kurie atvirai pasidalijo savo išgyvenimais auginant dvynes ankstukes. Iniciatyvą palaikyti galite įsigydami rankų darbo marškinėlius, kurie skleidžia palaikymo žinutę ankstukų bendruomenei.  

Motinystės išmoka dirbusiai moteriai

Motinystės išmoka mokama motinystės socialiniu draudimu apdraustai moteriai, kuri dirbdama mokėjo įmokas ir iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos sukaupė ne trumpesnį nei 12 mėn. motinystės socialinio draudimo stažą per paskutinius 24 mėn. bei kuriai suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą gydytojas išduoda ne anksčiau nei sueina 30 nėštumo savaičių. Jeigu moteris reikiamo motinystės socialinio draudimo stažo neįgijo, nes buvo vaiko priežiūros atostogose su kitu vaiku, tokiu atveju stažas skaičiuojamas iš 24 mėn. laikotarpio, buvusio iki vaikui sukaks 2 m. Taigi, motinystės išmoka vis tiek priklausys. Minimali motinystės išmoka, įgijus teisę ją gauti 2024 m. sausį, negali būti mažesnė nei 392 Eur (neatskaičius mokesčių), o įgijus teisę ją gauti 2024 m. vasarį ir vėliau – ne mažesnė nei 440 Eur (neatskaičius mokesčių). Tačiau maksimalios ribos nenustatomos ir konkretus išmokos dydis priklauso nuo buvusių darbo pajamų. Tikslius skaičiavimus pateikia „Sodra“.

Tėvystės išmoka dirbusiam tėčiui

Tėvystės išmoka mokama tėčiui ar įtėviui, kuris dirbdamas mokėjo įmokas ir iki pirmosios tėvystės atostogų dienos sukaupė ne trumpesnį nei 12 mėn. ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą per paskutinius 24 mėn., jei gimus vaikui jam suteikiamos 30 kalendorinių dienų tėvystės atostogos, kurias galima skaidyti į ne daugiau kaip dvi dalis. Prašymą skirti tėvystės pašalpą galima pateikti ne vėliau kaip per 12 mėn. nuo tėvystės atostogų pabaigos. Jeigu vyras reikiamo stažo neįgijo, nes buvo vaiko priežiūros atostogose su kitu vaiku, tokiu atveju stažas skaičiuojamas iš 24 mėn. laikotarpio, buvusio iki vaikui sukaks 2 m. Tėvystės išmokų dydis siekia 77,58 % nuo darbo užmokesčio „ant popieriaus“. Minimali tėvystės išmoka, įgijus teisę ją gauti 2024 m. sausį, negali būti mažesnė nei 392 Eur (neatskaičius mokesčių), o įgijus teisę ją gauti 2024 m. vasarį ir vėliau – ne mažesnė nei 440 Eur (neatskaičius mokesčių). Maksimalus kompensuojamasis uždarbis tėvystės išmokai negali viršyti 2 šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki teisės gauti išmoką atsiradimo dienos, dydžio.

Vaiko priežiūros išmoka

Tėvai gali pasirinkti, ar jie nori vaiką prižiūrėti ir vaiko priežiūros išmoką gauti iki vaikui sueis 18 mėn., ar iki sueis 24 mėn. Iš jų 2 neperleidžiamus (bendrai 4 mėnesius – du mama, du tėtis) mėnesius vaiką gali prižiūrėti kiekvienas iš vaiko tėvų (įtėvių, globėjų), o likusiu laiku vaikas gali būti prižiūrimas ir išmoka mokama tiek mamai, tiek tėčiui ar įtėviams ir globėjams, tiek vienam iš nustatytas sąlygas atitinkančių senelių.

Jeigu vaiką augina tik vienas iš tėvų, jis turi teisę į 2 neperleidžiamus vaiko priežiūros atostogų mėnesius ir gali gauti vaiko priežiūros išmoką už papildomą 2 mėn. trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį. Vienišiems tėvams išmoka bus mokama paskutinius 2 mėnesius (siekiant įsitikinti, kad per vaiko priežiūros laikotarpį neatsiras tėvas / motina, įtėvis / įmotė ar globėjas, kuris galėtų pasinaudoti neperleidžiamais mėnesiais).

Svarbu žinoti, kad nors seneliai negali pasinaudoti mamai ir tėčiui skiriamais neperleidžiamais vaiko priežiūros mėnesiais, tačiau gali prižiūrėti anūką ir gauti vaiko priežiūros išmoką likusį laiką, jei atitiks nustatytas sąlygas.

Ši išmoka gali būti skiriama motinystės socialiniu draudimu apdraustam asmeniui, kuris dirbdamas mokėjo įmokas ir iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos sukaupė ne trumpesnį nei 12 mėn. motinystės socialinio draudimo stažą per paskutinius 24 mėn. Jeigu vaiką prižiūrintis asmuo reikiamo stažo neįgijo, nes buvo vaiko priežiūros atostogose su kitu vaiku, tokiu atveju stažas skaičiuojamas iš 24 mėn. laikotarpio, buvusio iki vaikui sukaks 2 m. Taigi, vaiko priežiūros išmoka vis tiek priklausys.

Vaiko priežiūros išmokų dydžiai:

• Pasirinkus prižiūrėti vaiką iki 18 mėn., išmokos dydis siekia 60 % nuo darbo užmokesčio „ant popieriaus“.

• Pasirinkus prižiūrėti vaiką iki 24 mėn., pirmaisiais priežiūros metais išmokos dydis siekia 45 % nuo darbo užmokesčio „ant popieriaus“, antraisiais – 30 %.

• Tiek pirmuoju, tiek antruoju pasirinkimu neperleidžiamais vaiko priežiūros atostogų mėnesiais vaiko priežiūros išmokos dydis siekia 78 % nuo darbo užmokesčio „ant popieriaus“. Tokio pat dydžio vaiko priežiūros išmoka bus mokama ir už papildomą 2 mėn. trukmės vaiko priežiūros atostogų dalį, kuri suteikiama tais atvejais, jeigu vaiką augina tik vienas iš tėvų.

Apie darbą prižiūrint vaikus

Į darbą galima grįžti bet kada ir derinti su įsipareigojimais šeimai. Skirsis tik vaiko priežiūros išmokos mokėjimas. Papildomos pajamos nemažina gaunamos išmokos, jeigu išmokos ir papildomų pajamų suma neviršija 100 % buvusio vidutinio atlyginimo. Gyventojai, kurie gauna minimalią vaiko priežiūros išmoką ir papildomų pajamų, gali dirbti ir išmokos jiems nemažinamos, jeigu vaiko priežiūros išmoka ir kitos papildomos pajamos kartu neviršija minimalios mėnesinės algos. Gaunantys maksimalią išmoką gali dirbti ir gauti papildomų pajamų, išmoka jiems nemažinama, jeigu vaiko priežiūros išmoka ir kitos papildomos pajamos kartu neviršija buvusio vidutinio atlyginimo, bet ne daugiau 5 vidutinio darbo užmokesčio.

Vienkartinė išmoka nėščiai nedirbusiai moteriai

Moteriai, kuri nedirbo ir nesukaupė reikiamo motinystės socialinio draudimo stažo, todėl negali pretenduoti į motinystės išmoką iš „Sodros“, likus 70 kalendorinių dienų iki numatomos gimdymo datos mokama vienkartinė 353,65 Eur dydžio išmoka. Moteris dėl vienkartinės išmokos gali kreiptis per 12 mėn. nuo dienos, kai iki numatomo gimdymo buvo likę 70 kalendorinių dienų, į savo gyvenamosios vietos savivaldybę arba prašymą pateikti spis.lt.

Vienkartinė išmoka vaikui

Kiekvienam gimusiam vaikui Lietuvoje išmokama vienkartinė 605 Eur dydžio išmoka. Gimus vaikui, asmuo dėl vienkartinės išmokos skyrimo gali kreiptis per 12 mėnesių. Ši išmoka priklauso ir įvaikinus vaiką, neatsižvelgiant į tai, ar jau buvo išmokėta vaikui gimus, ar ne. Dėl jos galima kreiptis per 12 mėn. nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo dienos, o skubaus vykdymo atveju – nuo sprendimo vykdymo pradžios.

Vaiko pinigai

Kiekvienam vaikui Lietuvoje kas mėnesį mokama 96,25 Eur dydžio išmoka vaikui arba kitaip – vaiko pinigai. Jie priklauso, kol vaikas sulaukia 18 metų. Išmoka gali būti mokama ir ilgiau, iki 23 m., jeigu vaikas mokosi pagal bendrojo ugdymo programą, įskaitant ir besimokančius profesinio mokymo įstaigose, kai į mokymąsi įtraukta bendrojo ugdymo programa.

Papildoma išmoka prie vaiko pinigų

Papildoma 56,65 Eur dydžio išmoka prie vaiko pinigų mokama visiems vaikams iš gausių ar nepasiturinčių šeimų, taip pat visiems vaikams su negalia.

Išmoka gimus daugiau nei vienam vaikui

Gimus dvynukams, trynukams ar dar daugiau vaikų, vienam iš tėvų arba vieninteliam iš tėvų kas mėnesį mokamos papildomos išmokos iki vaikams sukanka 2 m. Kai gimsta dvynukai, per mėnesį išmoka siekia 220 Eur, jeigu trynukai – 440 Eur, jei ketvertukas – 660 Eur, t. y. išmoka didinama 220 Eur už kiekvieną atžalą.

Išmoka privalomosios pradinės karo tarnybos kario vaikui

Jeigu vaiko tėtis, mama, įtėvis ar įmotė yra pašaukti arba savanoriškai atlieka privalomąją pradinę karo tarnybą, vaikui kas mėnesį mokama 82,50 Eur dydžio išmoka. Tuo atveju, jei pradinę karo tarnybą atlieka abu tėvai ar įtėviai, išmoka nėra didinama.

Išmoka besimokančio ar studijuojančio asmens vaiko priežiūrai

Kai vaikas auginamas vieno iš tėvų, įtėvių ar globėjų, kuris dėl mokymosi ar studijų neturi sukaupęs socialinio draudimo stažo vaiko priežiūros išmokai iš „Sodros“ gauti, tuomet jam gali būti skiriama speciali išmoka iš savivaldybės. Išmoka mokama kas mėnesį, iki vaikui sueina 2 m. ir siekia 330 Eur per mėnesį.

Autorius Eglė Stratkauskaitė

Raminta, auginate 4 vaikus. Kokia mama esate?

Nestandartinė (juokiasi). Bent jau taip sako žmonės. Man savo vaikus apibūdinti sunku ir daugiausia sakau tai, ką girdžiu apie juos kalbant kitus. O girdžiu, kad jie laisvi, drąsūs, empatiški, rūpinasi kitais, neišrankūs maistui (šypsosi). Gyvenime arba šventai kažkuo tikiu arba atvirkščiai – nuolat tarsi nepasitikiu, vis svarstau, kodėl yra vienaip ar kitaip. Būtent motinystėje šio dualizmo nebelieka ir viskas susipina. Kai pradėjau lauktis, pirmiausia kilo klausimai, ar tikrai reikia visų tų papildų, kokios alternatyvos stiprinant organizmą? Panašiai buvo ir renkantis, kur gimdyti: man svarbus saugumas, tad rinkausi gimdyti namuose, nes ten jaučiausi saugiausiai. Gimus vaikams irgi kvestionavau kai kuriuos metodus, pavyzdžiui, kam vaiką guldyti į lovelę, kai jis gali miegoti šalia? Juk taip ir maitinti naktį patogiau, ir miego kokybė geresnė. Tas pats su nešiojimu: kam vaikelį guldyti į vežimėlį ar lovytę, kai prisiglaudęs (pririštas) prie manęs ar tėčio išmiega kur kas ilgiau (pvz., 3–4 val. pietų miego).

Netrukdžiau vaikams augti, leisdavau tyrinėti aplinką, patiems atrasti, kaip kas surėdyta. Štai visą žiemą jauniausioji atžala mėgo valgyti sniegą. Tik išvažiuojam į mišką, jau, žiūrėk, pirštukai sniege ir deda į burną. Kelis kartus nuvaliau pirščiukus, bet pamačiusi, kad toliau daro tą patį, tiesiog padedu sniego gabalą ant rogių – tegul žaidžia, kol pasivaikščiosim.

Užsiminėte, kad augindama vaikus prioritetą teikėte vaikjuostei, nešioklei, o ne vežimėliui? Kodėl?

Tai susiformavo natūraliai: augindami pirmagimę turėjome vežimėlį, tačiau pastebėjau, kad kasdienius darbus lengviau ir paprasčiau pasidaryti, kai vaikelis yra šalia, tarsi kabo sterblėje. Taip pat ir vaikščioti su vaikeliu nešioklėje paprasčiau – nereikia iš anksto planuoti maršruto skaičiuojant, kur, kokie ir ar apskritai yra laiptai, apvadai, ar aplinka pritaikyta vežimėliams, ar yra nusileidimas. Su vaikjuoste ar nešyne galima eiti visur – nors per tvorą lipk (juokiasi).

Gimus pirmai dukrai kurį laiką gyvenome Pavilnyje, o ten gana kalnuota, daug miškų, tad su vežimėliu pravažiuoti sudėtinga. Taip ir įaugo mažylės nešiojimas į kraują.

Kaip į vaikjuostėje nešiojamus kūdikius reagavo aplinkiniai?

Labai įvairiai. Tuomet, prieš beveik 13 metų (skamba it tai būtų buvęs gūdus sovietmetis – juokiasi), vaikjuostės ir ergonomiškos nešynės buvo gana retas reiškinys. Žmonės apskritai kreivai žiūrėdavo į visas vaikjuostes. Tad ir reakcijų pasitaikydavo įvairių – nuo besidžiaugiančių žmonių, komentuojančių, kaip vaikeliui gera prigludusiam prie mamos, iki bandančių paliesti ar net atrišti.

Buvome išvadinti čigonais, valkatomis, net asocialais, nes „va, matai, vaikų prisidaro ir neturi iš ko auginti, skarmalais rišasi“. Pasitaikė situacija, kai autobuse moteris ne tik puolė mane kritikuoti, sakyti, kad vaikui nepatogu, gąsdinti, kad jis nebekvėpuoja (dukrytė tuo metu miegojo), tačiau ir fiziškai bandė tikrąja to žodžio prasme išlupti dukrą iš vaikjuostės. Tad maža to, kad buvo karšta (klasikinė situacija, kai viešajame transporte neveikia vėdinimo sistema), bet dar ir dukrą išbudino. Ačiū Dievui, greitai išlipau.

Tačiau būta ir mielų istorijų. Štai senukas labai apsidžiaugia pamatęs taip nešamą vaikelį ir ima meiliai kalbinti, žiūrėk, jau apie savo anūkus ar proanūkius pasakoja. Kiek pamenu, vyrai, netgi vyresnio amžiaus, visuomet reaguodavo šiltai. Tų piktųjų komentatorių amžius būdavo įvairus, tačiau vyraudavo moterys. Įdomus dalykas – atsiradus automobiliui šeimoje vaikus automatiškai pradėjau nešioti mažiau, nes tarpinis variantas buvo automobilinės kėdutės ir važiuoklės, ant kurių jos montuojamos. Nori nenori, turint vaikų – mašina neatsiejama dalis, o automobilinės kėdutės būtinos.

Kokie su kūdikių nešiojimu susiję mitai egzistuoja iki šiol? O gal šiandien kūdikius pasirinkusios nešioti mamos nieko nebestebina?

Tų mitų yra įvairiausių: populiariausias ir menantis dar gilų sovietmetį – „nenešiok, nes pripras“. Tačiau būtent neišnešiotas (kalbu ne apie anksčiau gimusius, bet tiesiog per mažai nešiotus) vaikas yra kibus, neprisipildęs meilės ir dėmesio, stokojantis saugumo ir… visada lipantis ant rankų. Nešiojimas nėra tik fizinis veiksmas, o kur kas platesnis: pirmiausia atliepia vaikelio poreikį būti artumoje, jausti šilumą, prisilietimą, jaustis apglėbtam ir saugiam. Jei atliepsime vaikelio poreikį būti šalia, artumoje, tuomet atėjus laikui jis pats nulips nuo rankų, nenorės būti imamas, jau jo nepagausi. Tokio scenarijaus nereikia laukti ilgai, t. y. 5 ar 10 metų. Asmeninė patirtis byloja, kad pirmieji mano vaikai nuo rankų nulipo apie metukų ar pusantrų, o miegoti į savo lovas, be jokių dramų ar apžaidimų, savanoriškai išėjo maždaug trejų. Ir, kaip juokauju, net norėdama jų atgal neprisišauksiu.

Vyresnėlė apskritai anksti pradėjo tyrinėti pasaulį, eiti, kur jai patinka, būdama metukų. Pas mane ji ateidavo atsižymėti – vaikštinėja, kur jai patinka ir vis pasižiūri, ar esu horizonte, arba ateina apsikabinti, pabūti, tada vėl eina toliau savo reikalais. Iš tiesų vaikeliai nulipa nuo rankų tada, kai padeda tyrinėti pasaulį, t. y. maždaug metukų. Žinoma, yra išimčių – būna vadinamųjų „kabikų“, kurie niekaip neatlimpa, kiaurą parą galėtų būti prisiglaudę. Tačiau tam sukurtos nešioklės didesniems vaikams (šypsosi).

Kitas dažnas mitas – kad iškryps vaiko stuburiukas ir jis bus neįgalus. Šitokio komentaro dažnai sulaukdavau ir aš. Neva nešioklėje vaikas visas sukrypęs, susilenkęs ir todėl jam išsikraipys stuburas. Tačiau tiesa tokia, kad būtent ergonomiškoje nešioklėje arba taisyklingai užrištoje vaikjuostėje vaikelis užima natūralią fiziologinę padėtį: natūraliai prisilenkęs, vadinamojoje C pozicijoje – taip, kaip ilgą buvo gimdoje (jei kalbame apie naujagimius), kojytės pakeltos į vadinamąją varliuko pozą arba, kitaip kalbant, plačiai išskėstos, pakeltos ir sulenktos, o tai itin gera klubų displazijos profilaktika. Vaiko nugara tiesėja jam augant, tad, pavyzdžiui, metinukas nešioklėje nebesėdės tokioje C pozicijoje, kaip vos kelių mėnesių kūdikis.

Ką reikėtų žinoti apie nešioklių saugumą?

Pasidalinsiu asmenine patirtimi. Gimus ketvirtai dukrai socialinio tinklo grupėje, kur renkasi vaikus nešiojančios mamos, parašiau, kad ieškau nešioklės tuo metu kelių savaičių nešulėliui. Viena mama parašė, kad turi „Ergobaby“ nešioklę nedidele kaina. Pagalvojau, kad žinomo gamintojo nešioklė už puikią kainą, patinkančios spalvos – labai geras variantas, tad nusipirkau. Kol mažylė buvo mažytė, po namus buvo visai neblogai. Tačiau netrukus pastebėjau, kad kai kurios sagtys nuo didesnio judesio, pasitempimo ar kitokios padėties atsisega. Tada gerai apžiūrėjau nešioklę ir… supratau, kad niekur ant jos nėra originalaus „Ergobaby“ ženkliuko ar užrašo. Gauta nešioklė buvo klastotė.

Sagtys kuo toliau, tuo labiau ėmė nelaikyti, atsisegti nuo menkiausio krustelėjimo. Jaučiau, kad tapo nesaugu nešioti mažylę, nes atsisegus petnešai ji galėdavo išslysti iš nešioklės. Galiausiai ją atidaviau vyresniosioms dukroms žaisti ir parsisiunčiau kito gamintojo nešioklę. Esmė – ne konkretus gamintojas, o kitų mamų, parduodančių ne originalą, bei mūsų pačių atsakomybė – tikrinkime siūles, sagtis. Ypač jei perkame ne tiesiai iš gamintojo, o iš antrų rankų.

Vaikjuostė ar suformuota nešioklė? Kam teikėte prioritetą?

Pirmagimę nešiojau vaikjuostėje. Vaikjuostės mane žavėjo spalvomis, įvairiais rišimo būdais (paaugusį vaiką galima prisirišti ant nugaros). Kai gimė pirmagimė, mudu su vyru buvome dar jauni, neturėjome tiek daug lėšų, kad galėtume nusipirkti gerą naują vaikjuostę, kurios tuo metu kainavo kelis šimtus litų. Tad ieškodavau vaikjuosčių, kurias perparduodavo vaikus paauginusios mamos. Ieškant kilo mintis pasidaryti savo vaikjuostę. Turiu rankas ir galvą ant pečių, tad daug ką mėgstu pasidaryti pati. Domėjausi, atradau medžiagas, kurios atitiko vaikjuosčių audinių standartus ir pati ėmiau daryti vaikjuostes: pirkdavau baltą audinį ir jį dažydavau batikos būdu. Taip gimė mano amatų dirbtuvės „Spalvota saulė“. Ilgainiui vaikjuostės tapo ne tik nešiojimo priemone, bet ir namų puošmenomis.

Visgi, turiu pripažinti, kad kai atradau konstruotas (ergonomiškas) nešiokles, tai vaikjuostės tapo tarsi aksesuaras, skirtas išskirtiniams pasivaikščiojimams. Šiuo metu, augindama ketvirtąją, turiu ir gerą nešioklę, ir vaikjuostę.

Niekada neprisijaukinau vadinamojo slingo – taip ir nesupratau iki galo veikimo principo, nes man tiesiog nepatogu, kai visas vaiko svoris tenka ant vieno peties.

Į ką atkreipti dėmesį norint pasirinkti tinkamą nešioklę?

Perkant nešioklę svarbu atsižvelgti, ar ergonomiška, ar pagaminta iš tinkamų medžiagų, ar saugi, ar tai nebus originalaus prekės ženklo pigus ir nebūtinai saugus pakaitalas. Todėl visada skatinu rinktis žinomo gamintojo produktus. Nekalbu apie prekių ženklų vaikymąsi. Patikimas, rinkoje įsitvirtinęs gamintojas garantuoja gaminio saugumą. Žinomas gamintojas nerizikuos savo vardu ir galimomis teisinėmis pasekmėmis, tad jo gaminio siūlės ir sagtys bus tvirtos, o audinio sudėtis kokybiška, draugiška kūdikiui. Todėl populiariausių ergonomiškų nešioklių gamintojų siuvamos nešioklės nepigios. Naujos nešioklės gali kainuoti iki kelių šimtų eurų. Tačiau visada galima dairytis padėvėtų, tik verta suprasti, kad jei nauja nešioklė kainuoja kelis šimtus eurų, padėvėta irgi kainuos – mažiau, bet kainuos, pigiai neišeis jos nusipirkti. Atradau, kad man patinka nešioklės, pasiūtos iš vaikjuostinio audinio, – nėra tokios kietos, maloniau priglunda, taip nenuspaudžia pečių ar nugaros.

Ką reikia žinoti sodinant vaiką į nešioklę?

Konkrečių nešiojimo tendencijų sąmoningai neseku, nes jos keičiasi ir kartais prieštaringos. Tačiau pagrindinės taisyklės nekinta. Pirma, nešioklė turi atitikti vaikelio amžių ir būti pritaikyta pagal jo išsivystymą / augimą. Geriausia – ergonominė nešioklė ar vaikjuostė. Tarp vaikelio ir mamos / tėčio neturėtų būti jokio perskyrimo, t. y. jie turėtų liestis pilvais – priekine kūno dalimi. Nugarėlė taip pat turėtų būti minkšta, visiškai apglėbti vaikelio nugarą, o klynukas platus, kad kojytės nekabėtų palaidai. Vaikelis turėtų jaustis patogiai, būti patogiai aprengtas. Neretai sakoma, kad negalima vaikučių su šliaužtinukais sodinti į nešioklę, tačiau jei šliaužtinukai laisvesni, tai tikrai nesudarys diskomforto kūdikiui. Į nešioklę ar vaikjuostę geriausia dėti pavalgiusį ir atsirūgusį mažylį, jei norima ilgiau nešioti.

Kai kurios mamos teigia, kad jų vaikučiui nešioklė ar vaikjuostė nepatinka – jaučiasi neramus. Kokios gali būti priežastys?

Vaikai, kaip ir mes, suaugusieji, yra individualūs. Labai. Su savo nuomonėmis, pomėgiais. Rodos, tokie mažiukai, o jau parodo, kas jiems (ne)patinka. Taip, kaip pratiname ir mokome vaikus važiuoti automobilinėse kėdutėse, taip galime pratinti ir prie nešioklių. Kiek esu susidūrusi pati ar girdėjusi iš kitų, dažniausiai vaikams nepatinka, kol juos deda į nešioklę ar riša su vaikjuoste. Vėliau, pradėjus judėti, mažyliai paprastai nurimsta. Norint prisirišti kūdikį, su vaikjuostėmis yra daugiau makalavimosi nei su nešiokle (tai vienas svariausių argumentų, kodėl perėjau nuo vaikjuostės iki nešioklės), todėl tėvams dažnai atrodo, kad vaikui nepatinka, nes kol deda mažylį į vaikjuostę, jis zirzia, viskuo nepatenkintas. Tačiau paprastai vaikas nurimsta baigus rišti. Mano patirtis rodo tą patį – vaikams nepatinka, kol juos deduosi į nešioklę – būtent pats procesas, tačiau kai pradedame eiti, judėti, kažkuo užsiimti, jiems tampa visai smagu. Jei vaikelis ilgesnį laiką nerimauja, verkia ar klykia, reikėtų jį išimti ir pažiūrėti, kokia bėda: gal tikrai šliaužtinukai nepatogiai aptempia pėdutes? Gal vaikelis pasituštino ar pasišlapino ir reikia pervystyti? O gal nori valgyti? Taip pat reikia stebėti, kaip įdėtas į nešioklę – ar ne per aukštai, ar ne per žemai? Ar nėra per daug suspaustas? Ar gali laisvai kvėpuoti, judėti? O galbūt jam tiesiog karšta? Priežasčių būna įvairių, bet svarbiausia yra nusiteikimas – jei tėvai nori nešioti mažylį, jie ieškos problemos priežasčių ir kaip jas pašalinti.

Kodėl mažylį vaikjuostėje ar nešynėje rekomenduojama nešioti atgręžtą į save, o ne veidu į pasaulį?

Prieraišiosios tėvystės atstovai sako, kad tai dėl kūdikio raidos ir reakcijos į pasaulį – vaikui saugiau pasaulį stebėti per mamos ar tėčio petį / šoną, kad prireikus galėtų pasislėpti už mamos ar tėčio. Tokios priebėgos nėra, jei vaikelis nešamas atsuktas veidu į pasaulį. Pasaulis ir visas jo triukšmas eina tiesiai į kūdikį – taip gali pernelyg stimuliuoti, tuomet vaikas taps irzlesnis ir dirglesnis. Yra ir kita pusė – anatomiškai vaikelio linkis sueina kartu su mamos linkiu, vadinasi, nešamas veidu į save mažylis užima ergonomišką ir natūralią kūno padėtį, nėra „laužiamas“. Taip, pastaraisiais metais daugėja ergonomiškų nešioklių, kurios turi ir visus sertifikatus, ir pritaikytas nešiokles tam, kad būtų galima nešioti kūdikį veidu į pasaulį. Tačiau, kaip minėjau, tokia nešiojimo pozicija, žvelgiant iš anatominio taško, nėra gera nei vaikui, nei mamai.

Šiltuoju metų laiku vaikučio nešiojimas vaikjuostėje ar nešioklėje atrodo patogu. O kaip nešiojote šaltymečiu?

Dabar gamintojai tiek ištobulėję, kad yra visokių alternatyvų ir priedų bei aksesuarų: nuo įsegimų į striukes iki specialių nešioti skirtų striukų ar uždangalų būtent vaikeliui. Ir specialių striukų, kurios yra platesnės, patogesnės ir pritaikytos moterims tiek vėlyvu nėštumo laiku, tiek nešiojant vaikelį. Tad mūsų kraštų mamos jau pasikausčiusios – jei nori nešioti kūdikį žiemą, tikrai tuo pasirūpina. Pati turiu specialų džemperį, kuris tinka nešioti šaltais vakarais, rudenį ar pavasarį, taip pat šiltą striukę, kuri apglėbia mane su dukryte ant krūtinės.

Kiek laiko per dieną kūdikis gali praleisti nešynėje?

Nuomonės įvairios – skirtingi specialistai remiasi skirtingomis rekomendacijomis. Aš vadovaujuosi savo patirtimi – mano vaikai užaugo nešynėse sveiki ir drūti. Manau, kad viskam yra sveikas protas – bet kuriuo atveju visos dienos be pertraukų niekas vaikelio nenešios. Juk mažyliams norisi ir valgyti, ir pajudėti, yra ir higienos reikalai (pvz., sauskelnių keitimas). Nori ar nenori kas porą valandų vaikiuką tenka iškraustyti iš nešynės ar vaikjuostės, kad patenkintum jo bazinius poreikius. Tad konkretaus laiko nepasakysiu. Esu pastebėjusi įdomų dalyką – jei pasakomas konkretus laikas, tuomet, žiūrėk, jau kai kurie tėveliai stengiasi jo neperviršyti ir taip save riboja. Tačiau aš visada stebiu, ko nori pats vaikas: ar jam patogu, ar nealkanas ir t. t.

Iki kokio amžiaus vaikus įprastai rekomenduojama nešioti?

Dažniausiai nešiojama iki dvejų metų, kol mamos turi vaiko priežiūros atostogas, kol gali būti su vaikeliu visą dieną. Vėliau jau nešiojama pagal poreikį, pavyzdžiui, jei vaikui norisi daugiau artumo ar sunkesnė adaptacija darželyje, vienas iš saugumo užtikrinimo būdų – buvimas sterblėje. Tai, manau, kiekvienos šeimos individualus apsisprendimas. Dabar nešioklių gamintojai ištobulėjo tiek, kad specialiai sukūrė nešioklių paaugusiems vaikučiams nuo metų, pusantrų iki 2–3 metų arba tam tikro svorio, pvz., 20 kg.

Man pačiai nešiojimas sukuria ypatingą ryšį su kiekvienu vaiku, tai artumas, kurio niekada gyvenime daugiau nepatirsi. Ramybė ir ryšys, kuris atsiranda būtent per buvimą šalia. Dabar, kai vyriausiajai dukrai tuoj stuktels 13 metų, labai pasiilgstu to laiko, kai ji buvo dar pakeliama ir nešama mažuliukė. Tai irgi rezonuoja su jaunėle, kurią dar galiu nešti nešioklėje, o vyriausios jau net nepakeliu.