Informacinius filmukus žiūrėkite Vaikoteisių TV.

Verbavimo rizika nėra vaiko charakterio ar auklėjimo šeimoje klausimas. Verbuotojai gali pasinaudoti labai natūraliais paauglystės poreikiais – priklausyti, būti pripažintam, turėti savo pinigų, jaustis savarankiškam.

„Kalbėdami apie vaikų verbavimą, turime klausti, kaip galime padėti vaikui atpažinti situacijas, kuriose jo pasitikėjimu ar natūraliu noru būti priimtam gali būti pasinaudota. Vaikui nereikia užaugti bijančiam žmonių. Jam reikia žinoti, kad gali sustoti, suabejoti, pasitarti ir, svarbiausia, kad suklydęs jis vis tiek turės į ką kreiptis pagalbos. Todėl mūsų užduotis – kurti aplinką, kurioje vaikas žinotų: net ir susidūręs su sudėtinga situacija, sulauks pagalbos“, – pastebi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

„Rusijos tarnybos, taip pat su jomis susiję tarpininkai, vis aktyviau ieško žmonių, kuriuos galėtų panaudoti prieš Lietuvą ir kitas Vakarų valstybes. Deja, tarp taikinių atsiranda ir vaikai bei paaugliai. Svarbiausia, ką turime labai aiškiai pasakyti: vaikai tokiose situacijose yra aukos. Jie, pirmiausia, yra taikinys. Vaikus bandoma paveikti dėmesiu, tariamu pasitikėjimu, pinigais, o vėliau – baime, gėda, šantažu ir grasinimais. Todėl itin svarbi informacija, padedanti vaikams laiku suprasti, kad jais bandoma pasinaudoti ir dar svarbiau vaikams reikia žinoti, kaip tokiose situacijose elgtis“ – pažymi NKVC vadovas Vilmantas Vitkauskas.

Septynių filmukų serijoje kartu su vaiko teisių gynėjais įžvalgomis dalijasi Lietuvos policijos, Paramos vaikams centro, „Vaikų linijos“, Valstybės saugumo departamento, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto ir kitų sričių ekspertai.

Pašnekovai atsakė į klausimus, kodėl vaikai tampa verbuotojų taikiniu, kaip sumažinti verbavimo riziką, kokį apsauginį vaidmenį gali turėti prasminga veikla ir saugi aplinka, kodėl vaikai užmezga kontaktą su nepažįstamais žmonėmis ir kodėl kartais nutyli apie patiriamą manipuliaciją. Taip pat aptariama, kaip elgtis tėvams, įtarusiems, kad jų vaikas gali būti verbuojamas, ir kokios pagalbos vaikui gali reikėti jau pašalinus pavojų.

Vaiko teisių gynėjai primena, kad susidūrus su galimu verbavimu pirmiausia reikėtų vaiką išklausyti, padėkoti už pasitikėjimą ir vengti kaltinimų. Jei kyla įtarimų dėl verbavimo, verta išsaugoti susijusią informaciją ir kreiptis pagalbos. Kilus realiai grėsmei, reikėtų skambinti skubiosios pagalbos numeriu 112, o dėl galimo verbavimo į priešišką veiklą galima pranešti Valstybės saugumo departamentui telefonu +370 700 70 007 arba el. paštu pranesk@vsd.lt.

Pagalba vaikui gali būti reikalinga ir pavojui jau praėjus. Po tokios patirties vaikas gali jausti baimę, gėdą, nerimą, abejoti savimi ir savo sprendimais. Jei vaikas tampa uždaresnis, sunkiau miega, vengia bendravimo ar nuolat grįžta prie išgyventos situacijos, verta kreiptis profesionalios pagalbos. Konsultacijos galima kreiptis ir į Vaiko teisių liniją telefonu 0 800 10 800.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius. 

Vaikas skatinamas tyrinėti ir ieškoti atsakymų

Reggio Emilia filosofijoje didelė reikšmė teikiama natūraliam vaiko smalsumui. Užuot pateikę vieną teisingą atsakymą, pedagogai skatina vaikus klausti, stebėti, eksperimentuoti ir savarankiškai ieškoti sprendimų. Tokiu būdu ugdomas kritinis mąstymas, gebėjimas spręsti problemas ir pasitikėjimas savo jėgomis.

Tėvams, kurie lygina skirtingas ugdymo įstaigas pagal užklausą privatūs darželiai Vilniuje kaina, verta atkreipti dėmesį ne tik į mėnesio mokestį, bet ir į ugdymo turinį, pedagogų požiūrį bei vaikui sudaromas galimybes aktyviai pažinti aplinką.

Kūrybiškumas tampa kasdienio ugdymo dalimi

Reggio Emilia filosofija pabrėžia, kad vaikas gali savo mintis ir patirtis išreikšti daugybe skirtingų būdų. Tai gali būti piešimas, lipdymas, muzika, judesys, konstravimas, pasakojimas ar vaidmeniniai žaidimai. Kūrybinės veiklos nėra tik laisvalaikio užsiėmimas – jos tampa priemone tyrinėti ir suprasti pasaulį.

Toks ugdymas gali padėti vaikui:

• drąsiau reikšti savo mintis ir emocijas;
• lavinti vaizduotę bei kūrybinį mąstymą;
• mokytis bendradarbiauti su kitais vaikais;
• ieškoti skirtingų problemų sprendimo būdų;
• ugdyti savarankiškumą ir atsakomybę.

Svarbu ir tai, kad vaikui paliekama erdvės pačiam pasirinkti, kaip atlikti užduotį ar išreikšti kilusią idėją.

Ugdymo aplinka taip pat tampa mokytoja

Reggio Emilia požiūriu, vaiką ugdo ne tik pedagogas. Didelę reikšmę turi ir pati aplinka. Apgalvotai įrengtos erdvės, lengvai pasiekiamos kūrybinės priemonės, gamtinės medžiagos ir vietos tyrinėjimams skatina vaiką veikti savarankiškai.

Todėl darželio aplinka kuriama taip, kad vaikas galėtų ne tik žaisti, bet ir stebėti, kurti, eksperimentuoti bei dalytis savo atradimais su kitais. Kasdienės situacijos taip pat gali tapti prasmingo mokymosi dalimi.

Pedagogas padeda vaikui atrasti

Šioje ugdymo filosofijoje pedagogas nėra vien žinių perteikėjas. Jis stebi vaikų interesus, užduoda klausimus, pasiūlo priemonių ir padeda plėtoti vaikams aktualias temas. Ugdymo kryptis gali formuotis iš pačių vaikų klausimų ar pastebėjimų.

Toks santykis skatina vaiką jaustis išgirstam ir svarbiam. Kartu mokomasi tartis, išklausyti kitus, dirbti grupėje ir gerbti skirtingas nuomones.

Kuo toks požiūris naudingas vaikui?

Reggio Emilia ugdymo filosofija padeda suderinti mokymąsi, žaidimą, kūrybą ir kasdienį pasaulio pažinimą. Vaikui suteikiama daugiau galimybių pačiam atrasti, kas jį domina, o pedagogas padeda šį smalsumą paversti prasminga ugdymosi patirtimi.

Renkantis privatų darželį verta pasidomėti ne tik siūlomomis veiklomis, bet ir tuo, kaip jose dalyvauja pats vaikas. Aplinka, kurioje skatinama iniciatyva, kūrybiškumas ir savarankiškumas, gali padėti formuoti tvirtą pagrindą tolesniam mokymuisi ir norui pažinti pasaulį.

Tvarus ir rūpestingas sprendimas

Nebereikalingus, bet geros būklės ir saugius naudoti daiktus galima parduoti ar padovanoti per „Dičkis.lt“. Parduodant daiktus galima susigrąžinti dalį išlaidų, o kita šeima reikalingą priemonę galės įsigyti už prieinamesnę kainą.

Dovanojimas turi ir kitokią vertę: lovytė, dviratukas ar žaislas gali pasiekti žmogų būtent tada, kai jam to labiausiai reikia. Taip mezgamas ryšys tarp šeimų, o vaikai mato, kad gerais daiktais galima dalintis, nes išaugtas daiktas kitur gali pradėti dar vieną gražią draugystę.

Dovanojant arba parduodant nereikalingus daiktus, reikšmingas tvarumo aspektas: mažėja atliekų, juk geras žaislas nusipelno naujų namų, ne vietos prie konteinerio.

Į(si)vertinti daikto kainą

Norint parduoti arba nusipirkti naudotą daiktą, pirmiausia verta pasitikrinti, kiek toks pat ar panašus kainuoja naujas. Naudinga peržiūrėti kelis skelbimus, palyginti gamintoją, modelį, būklę, komplektaciją.

Jeigu naujas daiktas kainuoja 100 Eur, beveik nenaudotą galima vertinti maždaug 60–70 Eur, o ilgiau naudotą – apie 50 Eur. Vis dėlto tai tik pradinis orientyras, nes daug priklauso nuo paklausos, metų laiko ir konkrečios prekės. Likusi garantija, pirkimo dokumentai ir papildomi priedai padės tiksliau nustatyti kainą.

Svarbiausias kriterijus – saugumas

Tiek parduodant, tiek perkant daiktus vaikams, būtina atsižvelgti į jų saugumą. Tai ypač pasakytina apie judėjimo priemones – vežimėlius, automobilines kėdutes ir kt. Pirmiausia verta pasikalbėti su pardavėju ir sužinoti, kada daiktas įsigytas, kiek laiko naudotas, kaip buvo prižiūrimas. Gamintojas, tikslus modelis ir naudojimo instrukcija padės suprasti daikto komplektaciją, tinkamumą vaikui.

Vežimėlį geriausia ne tik apžiūrėti, bet ir išbandyti: patikrinti ratukus, stabdžius, saugos diržus, rėmo tvirtumą, sulankstymo mechanizmą.

Automobilinė kėdutė turi tikti vaiko ūgiui ir svoriui, būti tinkamai tvirtinama automobilyje, turėti visas gamintojo numatytas dalis. Taip pat svarbu įsitikinti, kad nebuvo patekusi į eismo įvykį. Jeigu šios informacijos patikimai sužinoti nepavyksta, geriau rinktis naują kėdutę.

Lovytė ir maitinimo kėdutė turėtų būti stabilios, o žaislai – švarūs, tvarkingi, tinkami vaiko amžiui. Kai šeimos atvirai dalijasi daikto istorija, lengviau priimti raminantį sprendimą.

Išvengti perteklinio pirkimo

Tam, kad namuose nesikauptų daiktų,juos renkantis atsižvelgti į vaiko amžių, metų laiką, šeimos kasdienybę. Kūdikiui svarbiausia saugi miego vieta, patogūs drabužėliai, maitinimo ir higienos priemonės, saugus keliavimas. Darželinukui ar mokiniui reikia daugiau priemonių žaidimams, mokslams, judėjimui.

Drabužių kiekį patogu planuoti pagal tai, kaip dažnai skalbiama, ar vaikas lanko darželį, kokia apranga reikalinga konkrečiam sezonui. Jų turėtų būti tiek, kad pakaktų patogiai kasdienybei.

Prieš didesnį pirkinį verta pagalvoti: galbūt galima pasiskolinti, išsinuomoti arba įsigyti naudotą. Tai ypač praverčia, kai vaikas atranda naujų pomėgių. Tarkime, užsinori gitaros, o po kurio laiko supranta, kad labiau patinka šokiai ar piešimas. Tokie ieškojimai – natūrali augimo dalis, o instrumentas vėliau gali tapti svarbus kitam vaikui.

Apgalvoti pasirinkimai šeimai padeda sutaupyti ir palieka daugiau vietos tam, kas svarbiausia – bendravimui ir laikui kartu.

Skelbimuose dominuoja drabužiai ir žaislai

Stebima tendencija, kad daugiausia norima parduoti arba atiduoti drabužėlių ar nusibodusių žaislų. Tai natūralu, nes vaikai greitai auga, o namuose susikaupia daug kokybiškų, dar ilgai naudoti tinkamų daiktų. Platformoje „Dičkis.lt“ šeimos taip pat siūlo vežimėlių, automobilinių kėdučių, lovyčių, maitinimo kėdučių, vonelių ir kūdikių priežiūros priemonių. Be to, galima rasti vaikų kambario baldų, knygų, dviračių, paspirtukų, darželiui ir mokyklai reikalingų daiktų.

Vieni tėvai pasirenka parduoti, kiti dovanoja. Svetainėje „Dičkis.lt“ savo vietą turi ir pirmoko kuprinė, ir paauglio dviratis, sporto ar laisvalaikio reikmenys. Atskira vieta skiriama besilaukiančioms mamoms, tėčiams aktualiems pasiūlymams ir šeimos poreikiams. Svetainė specialiai kuriama vaikams nuo gimimo iki 18 metų ir jų šeimoms, todėl svarbūs visi augimo etapai.

Iš antrų rankų ar naujus?

Iš antrų rankų verta rinktis geros būklės vaikų drabužius, knygas, žaislus, vežimėlius, baldus, dviračius, paspirtukus ir mokyklines priemones. Vaikai auga taip greitai, kad daugelis šių daiktų išlieka beveik nauji, tad naudingi dar ne vienai šeimai. Jei artimoje aplinkoje nėra kam atiduoti, visuomet galima įkelti skelbimą į svetainę „Dičkis.lt“.

Naujas geriau įsigyti asmeninės higienos priemones, pavyzdžiui, čiulptukus. Automobilinę kėdutę, apsauginį šalmą ar kūdikio čiužinį taip pat verta rinktis naują, jeigu negalima patikimai įvertinti jų būklės ir naudojimo istorijos. Svarbiausia, kad daiktas būtų saugus, tinkamas vaikui.

Ne tik daiktai

„Dičkis.lt“ jungia vaikams skirtus daiktus, šeimoms reikalingas paslaugas ir veiklas. Čia galima ieškoti naujų ir naudotų prekių, jas parduoti, dovanoti arba pasiūlyti nuomai. Greta drabužių, žaislų, vežimėlių, dviračių ir mokyklinių priemonių svarbi vieta skiriama auklėms, korepetitoriams, būreliams, stovykloms ir ugdymo įstaigoms. Tėvai taip pat ras informaciją apie vaikų šventes, renginius, specialistų paslaugas, laisvalaikio pasiūlymus.

Portale laukiamos mamos ir tėčiai, ieškantys sprendimų savo šeimai. Šeimoms skirtoje erdvėje susitinka vaiko daiktai, paslaugos, tėvų poreikiai ir skirtingi augimo etapai. Prireikus ko nors vaikui ar šeimai, pirmoji mintis: „Pirmiausia pasižiūrėkime Dičkis.lt.“

Aistė Verksnytė

Korepetitorių platformos „Mokumoko.lt“ įkūrėja ir vadovė Aistė Verksnytė pastebi, kad vaiko mokslo rezultatai susiję su jo pasitikėjimu savimi, todėl papildoma pagalba ugdant gali tapti investicija ne tik į žinias, bet ir geresnį savęs vertinimą. „Svarbiausia – vaikas turi žinoti, kad jo vertė nėra matuojama pažymiu. Kur kas svarbiau išmokyti jį nebijoti klausti, klysti ir bandyti dar kartą“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Ar tiesa, kad vis daugiau moksleivių susiduria su mokymosi sunkumais? Kokios priežastys tai lemia?

Taip, pastebime, kad vis daugiau mokinių susiduria su mokymosi sunkumais, ypač vyresnėse klasėse. Viena iš priežasčių paprasta: kai klasėje yra apie 30 mokinių, vienam mokytojui fiziškai sudėtinga kiekvienam skirti tiek dėmesio, kiek iš tikrųjų reikia.

Priežasčių gali būti ir daugiau, labai skirtingų. Kartais mokiniui sunku rasti bendrą kalbą su mokytoju, kartais jis jau turi žinių spragų iš ankstesnių metų, kurios su laiku tik didėja. Būna ir taip, kad vaikui tiesiog trūksta motyvacijos arba žmogaus, kuris pasakytų: „Tu tikrai gali, tiesiog reikia atrasti tau tinkamą būdą“.

Ar įmanoma užpildyti žinių spragas net ir vyresnėse klasėse?

Tikrai taip. Kartais į mus kreipiasi mokiniai, kurie patys sako: „Aš nieko nemoku, egzaminui pasiruošti jau per vėlu.“ Tačiau dažnai paaiškėja, kad situacija nėra tokia beviltiška, kaip atrodo iš pradžių. Su tinkamu korepetitoriumi, keliomis kryptingomis pamokomis per savaitę, aiškiu planu ir paties mokinio pastangomis galima ne tik užpildyti dideles žinių spragas, bet ir sėkmingai pasiruošti egzaminams. Svarbiausia pradžia – ne mintis „aš nemoku“, o klausimas – „nuo ko turime pradėti?“

Kodėl kai kuriems vaikams net ir nuoširdžiai stengiantis nepavyksta gauti gerų pažymių? Ar yra kažkokia riba, kai tenka pripažinti, kad vaiko gebėjimai mažesni už kitų?

Kiekvienas vaikas yra individualus, todėl ir mokymosi būdas negali būti vienodas visiems. Kaip skirtingiems žmonėms tinka skirtingi gydymo būdai, taip ir mokantis reikia atrasti metodą, kuris veikia konkrečiam vaikui. Vienam mokiniui užtenka atidžiai išklausyti pamoką ir atlikti namų darbus, kitam tą pačią temą reikia paaiškinti keliais skirtingais būdais, išspręsti daugiau užduočių ir nuolat kartoti. Todėl prastesni pažymiai nebūtinai reiškia mažesnius gebėjimus. Kartais jie tiesiog reiškia, kad dar nerastas tinkamas būdas jam paaiškinti informaciją. Mūsų tikslas nėra visus vaikus paversti dešimtukininkais, mūsų tikslas – padėti kiekvienam pasiekti individualų geriausią rezultatą.

Kaip prastesni pažymiai ir žinių spragos veikia vaiko pasitikėjimą savimi?

Labai dažnai iš mokinių girdime frazes: „Aš vis tiek nesuprasiu“, „Man matematika nesiseka“ arba „Visada gaunu dvejetą“. Tokie žodžiai dažniausiai atsiranda ne todėl, kad vaikas nenori mokytis. Dažnai jis jau ne kartą bandė suprasti temą, tačiau jam nepavyko. Po kelių nesėkmių atsiranda jausmas, kad stengtis nebėra prasmės. Įsisuka pavojingas ratas: vaikas nesupranta temos, gauna prastesnį pažymį, praranda pasitikėjimą savimi, todėl pradeda dar mažiau stengtis. Kartais pirmiausia reikia sugrąžinti ne pažymius, o tikėjimą, kad apskritai gali išmokti.

Ar pastebite teigiamų pokyčių, kai vaikas pradeda geriau suprasti mokomąjį dalyką?

Taip, ir dažnai tie pokyčiai matomi labai greitai. Mokiniai pradeda patys pasakoti korepetitoriui, kaip sekėsi kontrolinis, kokios buvo užduotys ir ką pavyko išspręsti. Vaikas į pamoką jungiasi jau ne su mintimi „vėl reikės mokytis“, o su smalsumu ir noru suprasti daugiau. Atsiranda pasitikėjimas savimi, gerėja rezultatai, sykiu auga motyvacija. Ypač smagu girdėti, kai mokiniai pasakoja, kad juos pradėjo girti ne tik tėvai, bet ir mokytojai. Kartais vienas geras pažymys vaikui tampa įrodymu „aš galiu“.

Kaip atskirti, kad vaikas prarado motyvaciją mokytis ne dėl paauglystės ar kito raidos etapo, bet dėl paties ugdymo proceso?

Pirmiausia verta atkreipti dėmesį, ar motyvacijos trūkumas pasireiškia visur, ar tik tam tikrose pamokose. Jeigu vaikas turi energijos pomėgiams, draugams, sportui ar kitai veiklai, tačiau vos užsiminus apie konkretų dalyką sako „nenoriu“, „nesuprantu“ ar „man vis tiek nepavyks“, problema gali būti ne tinginystė. Dažnai už frazės „nenoriu mokytis“ slepiasi visai kita mintis – „nesuprantu ir bijau vėl suklysti“. Todėl vietoj klausimo „kodėl nesimokai?“ kartais daug naudingiau paklausti: „Kas tau šitoje temoje sunkiausia?“ Atsakymas gali daug pasakyti.

Kodėl namų darbų atlikimas už vaiką nėra geriausias sprendimas?

Dažnai iki 5–6 klasės tėvai aktyviai padeda vaikams mokytis. Problema atsiranda tada, kai dėl laiko trūkumo pagalba pamažu tampa užduočių atlikimu už vaiką. Tuo metu jam nesąmoningai perduodama žinutė: „Man pačiam galvoti nereikia, nes išspręs už mane.“ Taip vaikas praranda labai svarbią mokymosi dalį: galimybę klysti, ieškoti sprendimo, bandyti dar kartą ir savarankiškai prieiti prie atsakymo. Trumpuoju laikotarpiu namų darbai būna padaryti greičiau, tačiau ilgainiui gali atsirasti didelių žinių spragų. Padėti vaikui verta ne pateikiant atsakymą, o nukreipiant jį taip, kad atsakymą rastų pats.

Kodėl darbas su korepetitoriumi efektyvesnis nei klasėje? Ar tikrai tiek daug lemia asmeninis dėmesys?

Klasėje vienas mokytojas vienu metu dirba su keliomis dešimtimis mokinių. Korepetitorius visą pamokos laiką gali skirti vienam vaikui. Todėl greitai matome, kur tiksliai mokinys stringa, kokias klaidas kartoja ir kurios ankstesnės temos jam trukdo suprasti naują medžiagą. Pagal tai galima planuoti kitas pamokas ir dirbti būtent su tomis vietomis, kurioms reikia daugiausia dėmesio. Tačiau korepetitorius nėra tik žmogus, kuris dar kartą paaiškina matematikos formulę ar gramatikos taisyklę. Geras korepetitorius ilgainiui tampa ir mokinio motyvatoriumi, žmogumi, kuriam nebaisu pasakyti „aš nesuprantu“, kartais ir patarėju. Kai vaikas nebijo suklysti, mokymasis tampa daug greitesnis.

Kokių dalykų korepetitorių prireikia labiausiai? Ką tai sako apie mūsų švietimo sistemą?

Daugiausia užklausų sulaukiame dėl matematikos. Tai dalykas, kuriame temos stipriai susijusios tarpusavyje: jeigu mokinys neįsisavino vienos temos, po metų ar dvejų ta pati spraga gali trukdyti suprasti jau gerokai sudėtingesnes užduotis. Taip pat vis dažniau kreipiasi suaugusieji, norintys išmokti arba pagerinti anglų kalbos žinias dėl darbo ar karjeros galimybių.

Manau, kad ne mūsų švietimo sistema yra bloga – tiesiog vienodas mokymo tempas negali vienodai tikti visiems. Mokykla turi išmokyti daug vaikų vienu metu, tačiau kiekvienam iš jų kartais reikia skirtingo tempo, kitokio paaiškinimo ar daugiau praktikos. Papildomas individualus mokymas gali užpildyti tai, ko klasėje dėl laiko ir mokinių skaičiaus kartais tiesiog neįmanoma suteikti.

Ką patartumėte tėvams, kad vaikai noriai eitų į mokyklą ir mielai mokytųsi?

Pirmiausia nuoširdžiai pasikalbėkite su savo vaiku. Ne apie tai, kokį pažymį gavo, o apie tai, kaip jaučiasi mokykloje. Galbūt jam sunku suprasti tam tikrą dalyką. Galbūt neranda bendros kalbos su mokytoju ar klasės draugais. O gal kiekvieną kartą gavęs prastesnį pažymį vis labiau įsitikina, kad „mokslai ne jam“. Visos šios problemos yra sprendžiamos, tačiau pirmiausia reikia suprasti tikrąją jų priežastį. Ir svarbiausia – vaikas turi žinoti, kad jo vertė nėra matuojama pažymiu. Kur kas svarbiau išmokyti jį nebijoti klausti, klysti ir bandyti dar kartą. Kai vaikas pradeda matyti savo progresą, atsiranda motyvacija mokytis.

Autorė Laima Samulė

Kodėl tokie svarbūs?

Draugystė – neatsiejama vaiko augimo dalis. Dar ikimokykliniame amžiuje vaikai mokosi dalytis, bendradarbiauti, spręsti nesutarimus ir atpažinti kitų žmonių jausmus. Augant draugai tampa ne tik žaidimų, bet ir emocinio palaikymo, pasitikėjimo, savęs pažinimo šaltiniu.

Pradinio mokyklinio amžiaus vaikams draugystė padeda ugdyti socialinius įgūdžius, mokytis laikytis taisyklių, dirbti komandoje ir spręsti konfliktus. Tuo metu vaikai vis dažniau lygina save su bendraamžiais, todėl draugų nuomonė ima daryti didesnę įtaką jų savivertei.

Paauglystėje bendraamžių reikšmė dar labiau išauga. Šiuo laikotarpiu jauni žmonės ieško savo tapatybės, siekia daugiau savarankiškumo, o draugai tampa svarbia atrama priimant kasdienius sprendimus. Dėl šios priežasties paaugliai dažniau atsižvelgia į draugų nuomonę, stilių ar elgesį, kartais net labiau nei į tėvų patarimus.

Specialistai pabrėžia, kad noras pritapti prie bendraamžių – visiškai normalus ir būdingas kiekvienam vaikui. Priėmimas grupėje suteikia saugumo jausmą, stiprina pasitikėjimą savimi ir padeda formuoti socialinį tapatumą. Problema kyla tada, kai vaikas, siekdamas būti priimtas, ima atsisakyti savo vertybių, daryti tai, kas jam kelia diskomfortą, arba įsitraukia į rizikingą elgesį.

Svarbu prisiminti, kad didžioji dauguma draugysčių vaikams yra naudingos. Jos moko empatijos, atsakomybės, bendravimo ir gebėjimo kurti artimus santykius. Tad tėvų tikslas neturėtų būti apsaugoti vaiką nuo bet kokios bendraamžių įtakos: jie turi padėti atpažinti, kada draugystė skatina augti, o kada ima kenkti emocinei gerovei ar elgesiui.

Kada tampa žalinga?

Ne kiekvienas vaiko elgesio pokytis reiškia, kad jam daroma bloga draugų įtaka. Vaikai auga, keičiasi jų pomėgiai, interesai ir bendravimo ratas, todėl tam tikri pokyčiai yra natūralūs. Vis dėlto tėvams verta atkreipti dėmesį, jei pasikeitimai staigūs, ryškūs ir išlieka ilgiau, ypač jei sutampa su naujomis pažintimis.

Vienas pirmųjų signalų – vaikas pradeda dažniau meluoti arba slėpti informaciją: vengia pasakoti, kur buvo, su kuo leido laiką ar ką veikė. Nors privatumo poreikis augant didėja, nuolatinis slapukavimas gali rodyti, kad vaikas baiminasi tėvų reakcijos arba žino, kad jo elgesys nėra tinkamas.

Susirūpinimą turėtų kelti staiga pasikeitęs bendravimas. Jei anksčiau mandagus vaikas darosi grubus, nepagarbiai kalba su tėvais, mokytojais ar kitais suaugusiaisiais, verta pasidomėti, kas galėjo paskatinti tokius pokyčius. Kartais vaikai tiesiog perima bendraamžių bendravimo manieras, norėdami pritapti prie grupės.

Dar vienas įspėjamasis ženklas – kai vaikas pradeda tyčiotis iš kitų, pateisina patyčias ar pats dalyvauja žeminant kitus. Toks elgesys dažnai susijęs su noru pelnyti draugų pripažinimą arba baime pačiam tapti atstumtam.

Neigiama bendraamžių įtaka gali pasireikšti ir rizikingu elgesiu. Vaikas gali sutikti daryti tai, ko iš tiesų nenori, vien tam, kad nebūtų atstumtas ar išjuoktas. Tai gali būti įvairios pavojingos užduotys, taisyklių laužymas ar kiti veiksmai, kuriuos jis renkasi ne savo noru, o siekdamas pritapti.

Verta atkreipti dėmesį, jei vaikas netikėtai atsisako anksčiau mėgtų būrelių, pomėgių ar nutraukia ryšius su senais draugais. Nors interesų kaita yra įprasta, staigus atsiribojimas nuo veiklų, kurios anksčiau teikė džiaugsmo, gali rodyti, kad naujoje draugų grupėje jis jaučia spaudimą keistis.

Kartais sunkumus išduoda ne žodžiai, o emocijos. Jei vaikas dažnai grįžta namo nusiminęs, irzlus ar įsitempęs, tačiau vengia kalbėti apie tai, kas nutiko, neskubėkite jo spausti. Ramus pokalbis, nuoširdus domėjimasis ir palaikymas padeda sužinoti daugiau nei priekaištai ar griežti draudimai.

Svarbiausia prisiminti, kad vienas požymis dar nereiškia, jog vaikas pateko į blogą kompaniją. Kur kas daugiau pasako kelių ženklų visuma ir tai, kaip stipriai jie keičia vaiko kasdienį gyvenimą, savijautą, santykius su artimaisiais.

Kaip reaguoti?

Sužinojus, kad vaikas bendrauja su, tėvų nuomone, netinkama kompanija, natūralu pajusti nerimą, pyktį ar nusivylimą. Vis dėlto pirmoji reakcija dažnai nulemia, ar vaikas norės apie tai kalbėtis ateityje. Jei pokalbis prasideda kaltinimais, priekaištais ar draudimais, tikėtina, kad užsisklęs ir apie savo draugus pasakos dar mažiau.

Pirmiausia svarbu išklausyti. Vietoj klausimų „Kodėl tu su jais draugauji?“ ar „Ar nematai, kokie jie blogi?“ geriau pasiteirauti, kuo patinka tie draugai, kaip leidžia laiką kartu, kaip jaučiasi būdamas jų draugijoje. Tokie klausimai padeda geriau suprasti situaciją ir parodo vaikui, kad tėvai nori ne nubausti, o padėti.

Taip pat verta domėtis vaiko draugais ir, jei yra galimybė, pažinti jų šeimas. Tai nereiškia, kad reikia kontroliuoti kiekvieną vaiko žingsnį. Paprastas bendravimas su draugais, kvietimas užsukti į namus ar pažintis su jų tėvais gali suteikti daugiau informacijos nei vien spėlionės ar išankstinės nuostatos.

Kalbantis su vaiku svarbu aptarti ne žmones, o jų elgesį. Užuot sakius „Tavo draugas blogas“, naudingiau atkreipti dėmesį į konkrečią situaciją: „Man kelia nerimą, kad jis ragino tave meluoti“ arba „Pastebėjau, kad po susitikimų su šia kompanija grįžti nusiminęs.“ Taip vaikas mokosi vertinti poelgius, o ne klijuoti etiketes žmonėms.

Ne mažiau svarbu ugdyti kritinį mąstymą. Vaikui naudinga mokytis įvertinti galimas sprendimų pasekmes ir suprasti, kad tikri draugai gerbia vieni kitų ribas. Kuo labiau vaikas pasitiki savimi ir geba priimti savarankiškus sprendimus, tuo lengviau jam atsispirti spaudimui daryti tai, ko iš tiesų nenori.

Nors tėvai negali parinkti draugų, jie gali padėti vaikui išsiugdyti gebėjimą atpažinti sveikus santykius. Atviras bendravimas, pasitikėjimas ir nuoširdus domėjimasis vaiko gyvenimu veiksmingesni už griežtą kontrolę ar draudimus.

Kada verta kreiptis pagalbos?

Nors daugeliu atvejų vaikui gali padėti atviri pokalbiai ir palaikymas šeimoje, kartais vien tėvų pastangų nepakanka. Jei nerimą keliantys elgesio pokyčiai išlieka kelias savaites ar mėnesius, stiprėja arba ima trukdyti vaiko kasdieniam gyvenimui, verta pasitarti su specialistais.

Didesnio dėmesio reikėtų, jei vaikas tampa agresyvus, dažnai konfliktuoja su bendraamžiais ar suaugusiaisiais, ima pažeidinėti taisykles, praleidinėti pamokas ar elgiasi rizikingai. Toks elgesys ne visada reiškia, kad dėl visko kalti draugai, tačiau jis gali įspėti apie gilesnius emocinius sunkumus ar netinkamą aplinkos įtaką.

Nedelsti tuo atveju, jei paaiškėja, kad vaikas patiria patyčias arba pats jas inicijuoja. Abi situacijos reikalauja suaugusiųjų įsitraukimo – svarbu bendradarbiauti su mokykla, ieškoti problemos priežasčių ir išmokyti sveikų bendravimo būdų.

Specialisto pagalba naudinga ir tada, kai tėvams nepavyksta užmegzti konstruktyvaus dialogo su vaiku. Jei kiekvienas pokalbis baigiasi ginču, atžala visiškai užsisklendžia arba kategoriškai atsisako kalbėtis, šeimos ar vaikų ir paauglių psichologas gali padėti atkurti tarpusavio ryšį ir rasti būdų, kaip spręsti kylančius sunkumus.

Svarbiausia nepamiršti, kad kreiptis pagalbos nėra nesėkmės požymis. Priešingai – tai atsakingas žingsnis, padedantis laiku pastebėti problemas ir suteikti vaikui reikalingą pagalbą, kol sunkumai netapo dar didesni.

Autorė Jūratė Survilė

Daugiau informacijos – Vaiko teisių TV.

„Visiškai normalu nerimauti dėl pirmųjų savarankiškų vaiko kelionių. Tačiau svarbu prisiminti, kad vaiko neapsaugosime nuo visų gyvenimo situacijų. Galime padėti jam išmokti jas atpažinti ir tinkamai į jas reaguoti. Tam reikia ne vien taisyklių, bet ir nuolatinio pokalbio apie tai, kas vyksta aplink, kas kelia abejonių ir kaip tokiais atvejais elgtis“, – sako vaiko teisių gynėja Elžbieta Vysocka.

Kalbėkite ne tik apie kelią, bet ir apie netikėtumus

Vaikai retai pasimeta todėl, kad pamiršta maršrutą. Dažniau juos sutrikdo nenumatytos situacijos – pasikeitęs autobuso maršrutas, uždaryta gatvė, išsikrovęs telefonas ar netikėtai užkalbinęs nepažįstamasis.

Vaiko teisių gynėjai atkreipia dėmesį, kad tėvai dažnai vaikus moko saugotis nepažįstamųjų, kurie siūlo saldainį ar kviečia sėsti į automobilį. Tačiau realiame gyvenime pavojingos situacijos kur kas dažniau prasideda nuo, atrodytų, visiškai nekalto pokalbio ar prašymo. Nepažįstamas žmogus gali paprašyti parodyti kelią, padėti surasti pasimetusį augintinį, paskolinti telefoną ar perduoti žinutę tėvams. Būtent todėl svarbu vaiką mokyti ne ieškoti „blogų žmonių“, nes jų atpažinti iš išvaizdos neįmanoma, o kritiškai vertinti pačią situaciją.

Jei suaugusiojo elgesys atrodo keistas, prašymas verčia pasijusti nejaukiai arba žmogus ragina kažkur eiti kartu, vaikas turėtų žinoti, kad jis gali nutraukti pokalbį, nueiti į artimiausią parduotuvę ar kitą viešą vietą, kur yra suaugusiųjų, ir paprašyti pagalbos.

Todėl ruošiant vaiką savarankiškoms kelionėms verta kartu aptarti įvairius scenarijus. Ką daryti, jei pasiklydai? Jei supratai, kad kažkas eina iš paskos? Jei nepažįstamas žmogus prašo pagalbos, kviečia kartu eiti ar siūlo pavežti? Vaikas turėtų žinoti, kad tokiose situacijose svarbiausia ne mandagumas, o jo saugumas.

Orientuotis padeda ne tik gatvių pavadinimai

Vaikai aplinką dažnai įsimena kitaip nei suaugusieji – ne pagal gatves ar numerius, o pagal ryškius objektus. Todėl einant kartu su vaiku verta atkreipti dėmesį į lengvai atpažįstamas vietas: spalvingą parduotuvę, biblioteką, bažnyčią, parką ar neįprastą pastatą.

„Jeigu vaikas pasimestų, jam bus kur kas lengviau pasakyti, kad stovi prie didelės geltonos parduotuvės ar fontano, nei prisiminti gatvės pavadinimą. Tokios detalės padeda greičiau susiorientuoti tiek pačiam vaikui, tiek tėvams, bandantiems suprasti, kur jis yra“, – sako E. Vysocka.

Papildomą saugumo jausmą gali suteikti ir telefonas su vietos nustatymo ar vaizdo skambučio funkcija. Vis dėlto vaiko teisių gynėjai primena, kad technologijos negali pakeisti pasirengimo – svarbiausia, kad vaikas žinotų, kaip elgtis net ir tada, kai telefonas išsikrovęs ar ryšio nėra.

Svarbiausia – žinoti, kur kreiptis pagalbos

Vaikui daug drąsiau keliauti vienam, kai jis žino, kad bet kada gali susisiekti su tėvais. Galima susitarti, jog pasiekęs mokyklą ar grįžęs namo jis parašys trumpą žinutę ar paskambins. Tai ne kontrolė, o įprotis pasirūpinti vieniems kitais.

Ne mažiau svarbu, kad vaikas žinotų ir kitus pagalbos būdus. Jis turėtų mokėti paskambinti bendruoju pagalbos numeriu 112, o prireikus nebijoti kreiptis į policijos pareigūnus, autobuso vairuotoją, parduotuvės darbuotoją ar kitą patikimą suaugusįjį. Vaiko teisių gynėjai pabrėžia, kad didžiausias saugumo jausmas atsiranda ne tada, kai vaikas tiki, jog nieko nenutiks, o tada, kai žino, jog net ir nutikus nenumatytai situacijai jis neliks vienas.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.

Ar normalu nerimauti prieš rugsėjo 1-ąją?

Artėjant rugsėjo 1-ajai jaudulį patiria daugelis vaikų. Tai visiškai natūrali reakcija į artėjančius pokyčius. Po beveik trijų mėnesių vasaros atostogų vėl tenka prisitaikyti prie ankstyvo kėlimosi, pamokų ritmo, taisyklių ir didesnio krūvio. Nerimą gali jausti ne tik pirmokai, kuriems mokykla – visiškai nauja patirtis, bet ir vyresni mokiniai, ypač keičiantys klasę, mokyklą ar mokytojus.

Specialistų teigimu, lengvas jaudulys dažniausiai praeina per pirmąsias dienas ar savaites, vaikui apsipratus su įprasta rutina. Tačiau jei nerimas itin stiprus, vaikas nuolat kalba apie baimes, verkia, skundžiasi įvairiais negalavimais ar kategoriškai atsisako eiti į mokyklą, tai gali būti ženklas, kad jam reikalingas didesnis tėvų dėmesys ir palaikymas.

Svarbiausia – nenumoti ranka į vaiko jausmus. Net jei suaugusiesiems baimės atrodo nepagrįstos, vaikui jos yra tikros. Ramus pokalbis, pasiruošimas naujiems mokslo metams ir tėvų palaikymas gali padėti nerimą sumažinti dar prieš suskambant pirmajam skambučiui.

Pasiruošti dar rugpjūtį

Specialistai sutaria, kad pasiruošimas naujiems mokslo metams prasideda ne rugsėjo 1-ąją, o dar rugpjūtį. Kuo sklandesnis bus perėjimas iš atostogų į mokyklos rutiną, tuo lengviau vaikui bus prisitaikyti prie pokyčių.

Pratintis prie mokyklos ritmo. Likus maždaug dviem savaitėms iki mokslo metų pradžios, kasdien po 15–30 min. ankstinti vaiko miego ir kėlimosi laiką. Taip organizmui bus lengviau prisitaikyti prie mokyklos ritmo.

Kalbėtis apie mokyklą pozityviai, bet realistiškai. Pasidomėti, ko vaikas laukia, kas jį džiugina, o kas kelia nerimą. Vietoje pažadų, kad „viskas bus puiku“, geriau pripažinti vaiko jausmus ir kartu ieškoti sprendimų.

Supažindinti su nauja aplinka. Esant galimybei kartu su būsimu pirmoku ar vyresniu vaiku, kuris keičia mokyklą, nueiti iki mokyklos, apžiūrėti pastatą, kiemą, aptarti kelią iki klasės. Pažįstama aplinka dažnai padeda sumažinti nerimą.

Leisti vaikui įsitraukti į pasiruošimą. Kartu rinktis kuprinę, sąsiuvinius ar penalą. Tai padeda vaikui jaustis įsitraukusiam į pasiruošimą ir sukuria daugiau teigiamų emocijų laukiant rugsėjo.

Skatinti susitikti su draugais. Jei vaikas jau pažįsta būsimus klasės draugus, susitikimai dar prieš mokslo metus gali sumažinti įtampą ir padėti rugsėjį pasitikti drąsiau.

Vengti papildomo spaudimo. Rugpjūčio pabaiga – ne metas priminti apie būsimus pažymius ar kelti aukštus lūkesčius. Daug svarbiau stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi ir parodyti, kad jis visada gali tikėtis jūsų palaikymo.

Svarbiausia, kad vaikas jaustųsi ne vienas. Žinojimas, kad tėvai išklausys, supras ir padės įveikti sunkumus, dažnai yra geriausia priemonė nerimui sumažinti.

Dažniausios klaidos

Tai, kaip tėvai kalba apie mokyklą, gali sustiprinti vaiko pasitikėjimą arba priešingai – dar labiau padidinti nerimą. Specialistai pataria vengti frazių, kurios menkina vaiko jausmus ar kelia papildomą spaudimą. Kokios tėvų klaidos pasitaiko dažniausiai?

Vaiko baimių sumenkinimas. Tokie pasakymai kaip „Nėra ko bijoti“, „Nesąmonės“ ar „Visi eina į mokyklą“ nepadeda. Geriau parodyti, kad suprantate vaiko išgyvenimus, ir paklausti, kas jam kelia didžiausią nerimą, leisti išsikalbėti. Kartais to visiškai pakanka – nereikia skubėti patarinėti ar kažko spręsti.

Gąsdinimas mokykla. Vis dar pasigirsta panašios frazės kaip: „Palauk, mokykloje greitai baigsis linksmybės“, „Mokytoja tave greitai išauklės“ ar „Ten pamatysi, kas tavęs laukia.“ Tokie žodžiai mokyklą sieja su bausme, o ne su naujomis galimybėmis.

Lyginimas su kitais. Pasakymai „Žiūrėk, tavo draugas visai nebijo“ ar „Sesė pirmoje klasėje neverkė“ gali dar labiau sumažinti vaiko pasitikėjimą savimi. Kiekvienas vaikas prie pokyčių prisitaiko skirtingu tempu, o tėvų užduotis – atliepti šiuos jausmus.

Per dideli lūkesčiai. Nuolatinis akcentavimas, kad reikia gauti tik geriausius pažymius ar būti geriausiam klasėje, gali didinti įtampą. Verčiau pabrėžti, kad svarbiausia – stengtis, mokytis ir nebijoti suklysti.

Nerimo perdavimas. Jei tėvai nuolat kalba apie rūpesčius dėl mokyklos, mokytojų ar pažymių, vaikas gali perimti šias baimes. Ramesnis ir pozityvus suaugusiųjų požiūris padeda vaikui jaustis saugiau.

Vaikų psichologai primena, kad vaikui svarbiausia žinoti, jog jis bus išklausytas ir palaikomas. Net jei pirmosios savaitės mokykloje nebus lengvos, tėvų ramybė ir pasitikėjimas padeda daug greičiau prisitaikyti prie naujos rutinos.

Kada reikia specialistų pagalbos?

Pirmosiomis dienomis ar savaitėmis po vasaros atostogų didesnis jautrumas, jaudulys ar nenoras eiti į mokyklą yra normalūs. Tačiau jei nerimas nemažėja arba net stiprėja, verta ieškoti profesionalios pagalbos. Į vaikų psichologą ar kitą specialistą reikėtų kreiptis, jei vaikas kelias savaites iš eilės nuolat atsisako eiti į mokyklą, rytais verkia, patiria stiprius nerimo priepuolius ar panikos atakas, dažnai skundžiasi pilvo ar galvos skausmais, nors medicininės priežasties nenustatoma. Nerimą turėtų kelti ir staigūs elgesio pokyčiai: vaikas tampa uždaras, praranda susidomėjimą mėgstama veikla, prasčiau miega, tampa irzlus ar agresyvus. Specialistų pagalba reikalinga ir tuomet, kai mokyklos baimė pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui – vaikas praleidžia pamokas, prastėja jo mokymosi rezultatai, jis vengia bendrauti su bendraamžiais ar nuolat jaučiasi prislėgtas.

Psichologai pabrėžia, kad ankstyva pagalba padeda greičiau išspręsti problemą ir neleidžia nerimui įsitvirtinti. Todėl pastebėjus, kad vaiko baimė nemažėja, nereikėtų laukti, kol situacija pablogės. Pirmasis žingsnis gali būti pokalbis su klasės auklėtoju ar mokyklos psichologu, o prireikus – konsultacija su vaikų psichologu ar vaikų ir paauglių psichiatru. Anksti suteikta pagalba dažniausiai leidžia vaikui lengviau prisitaikyti prie mokyklos ir susigrąžinti pasitikėjimą savimi.

Autorė Jūratė Survilė

Tvarkos pamokos nuo mažens

Žaidimų erdvės sutvarkymas glaudžiai susijęs su savarankiškumu, atsakomybe ir gebėjimu planuoti. Kuo anksčiau vaikas prisideda prie kasdienių namų ruošos darbų, tuo labiau jaučiasi reikalingas ir sumanus. Amerikos pediatrų akademijos tyrimai rodo, kad vaikai, kurie nuo mažens dalyvauja namų ruošoje, vėliau pasižymi geresne savikontrole, didesniu pasitikėjimu savimi ir gebėjimu bendradarbiauti. Vaikams tvarkymasis – tai ne tik žaislų sudėjimas į vietas ar drabužių sulankstymas, bet ir gebėjimas suvokti erdvę, prisiimti atsakomybę už joje vykstančius procesus, nuspręsti, ką pasilikti, kaip sutvarkyti, kada tai padaryti. Šis procesas moko planuoti, numatyti pasekmes, vertinti veiksmų rezultatus – visa tai yra kertiniai pažintinės raidos įgūdžiai.

Maža to, tvarkymasis padeda vaikui pajusti stabilumą. Kaip teigė žymi vaikų psichologė ir pedagogė Marija Montessori, vaikas, turintis galimybę palaikyti tvarką, išmoksta tvarkos ir savyje. Aplinkos struktūra jam suteikia aiškių orientyrų, o tai mažina nerimą, padeda geriau susikoncentruoti. Kembridžo universiteto atliktas tyrimas rodo, kad mažieji, augantys tvarkingesnėje aplinkoje, pasižymi aukštesniu gebėjimu susikaupti ir rečiau patiria emocinių protrūkių. Tvarka taip pat turi tiesioginį poveikį savivertei. Kai vaikas mato, kad jo pastangos turi rezultatą, kad daiktai savo vietoje, lova paklota, jis patiria pasididžiavimą. Tai sustiprina vidinę motyvaciją: jis ima tvarkytis ne dėl to, kad to nori tėvai, o dėl malonaus pasitenkinimo, kuris užplūsta atliktus netgi nedidelius veiksmus. Tokia patirtis padeda formuotis atsakomybei, kuri vėliau persikelia į kitas gyvenimo sritis – mokslus, santykius, darbą.

Skirtingas amžius – skirtingos galimybės

Vaiko gebėjimas tvarkytis priklauso nuo jo amžiaus, raidos etapo ir tėvų rodomo pavyzdžio. Noras būti savarankiškam atsiranda natūraliai, tačiau šį norą reikia tinkamai nukreipti. Vaikų raidos specialistai pabrėžia, kad ankstyvoji vaikystė, ypač iki 7 metų, yra laikotarpis, kai formuojasi įpročiai, susiję su atsakomybe, savitvarda ir savarankiškumu. Jei šiuo etapu atžalai suteikiama galimybė prisidėti prie kasdienės tvarkos palaikymo, tai tampa natūralios elgsenos dalimi.

2–4 m. mažyliai. Tokio amžiaus mažieji dar tik pradeda suvokti priežasties ir pasekmės ryšį, t. y., kad jų veiksmai daro įtaką aplinkai. Tvarkymasis jiems nėra savaime suprantamas, todėl svarbiausia, kad būtų trumpas, aiškus ir kupinas žaidimų. Jie gali sudėti žaislus į dėžę, sumesti nešvarius drabužius į skalbinių krepšį ar nunešti savo puodelį į virtuvę. Šio amžiaus vaikai geriausiai mokosi per veiksmą ir kartojimą, o įgūdžiai formuojasi per kasdienes rutinas, kurios teikia džiaugsmo. Žaidimo forma atliekami namų darbai stiprina tiek motorinius įgūdžius, tiek emocinį ryšį su tėvais. Tėvų tikslas – paversti tvarkymąsi natūraliu, maloniu ritualu, o ne privaloma užduotimi. Verta leisti vaikui pačiam užmigdyti žaislus, išmaudyti lėles ar surengti spalvų lenktynes, kai daiktai rūšiuojami pagal spalvą. Tokie žaidimai lavina ne tik poreikį tvarkai, bet ir savikontrolę, dėmesio koncentraciją, pasitikėjimą savo gebėjimais – savybes, kurios taps pagrindu visiems būsimiems savarankiškumo žingsniams.

5–7 m. mažieji. Vaikaijau geba suprasti užduoties tikslą ir pasekmes. Jie gali pasikloti lovą, sutvarkyti drabužius spintoje, išvalyti savo darbo vietą po piešimo ar konstravimo. Šio amžiaus vaikai mėgsta jaustis atsakingi, todėl tėvams verta įtraukti į kasdienius sprendimus: leisti patiems pasirinkti, kur laikyti žaislus ar drabužius, kaip dekoruoti savo kambarį. Psichologė Laura Markham pažymi – kai vaikai turi įtakos sprendimams, susijusiems su jų aplinka, labiau linkę ją gerbti ir palaikyti tvarką.

8–12 m. vaikai. Sulaukę šio amžiaus jau gali prisiimti didesnę atsakomybę: reguliariai tvarkyti savo kambarį, planuoti, kada tai daryti, prižiūrėti augintinį ar padėti su paprastesniais namų ruošos darbais. Ypač svarbu skatinti planavimo ir savikontrolės įgūdžius. Būtent šiuo laikotarpiu stiprėja vykdomosios funkcijos – gebėjimas planuoti, nustatyti prioritetus ir siekti tikslų. Tad vaikui naudinga turėti aiškų savaitės tvarkos grafiką arba kalendorių, kuriame pažymima, ką jis atliko savarankiškai.

Kaip nesitvarkyti už vaikus?

Vienas dažniausių tėvų iššūkių – kaip paskatinti vaiką tvarkytis, bet nesusigundyti visko padaryti patiems. Juk dažnam tėvui atrodo, kad greičiau padarys pats, tačiau toks požiūris, nors ir praktiškas, ilgainiui kenkia atžalos savarankiškumui. Psichologai pabrėžia, kad vaikas mokosi ne tada, kai stebi, kaip kiti tvarkosi, o kai pats dalyvauja procese. Net jeigu jo veiksmai netobuli, pvz., lova paklota kreivai ar žaislai ne visai tvarkingai sudėti, svarbiausia – patirtis ir pastangos. Vaiko motyvacijai ypač reikšmingas tėvų elgesio modelis. Tyrimai rodo, kad mažieji daugiausia mokosi stebėdami. Jei tėvai patys tvarkosi mėgaudamiesi procesu ir kiekviename žingsnyje nesiskundžia, vaikas natūraliai mėgdžioja jų elgesį. Tvarkymasis tada suvokiamas ne kaip prievolė, o kaip natūrali gyvenimo dalis. Tėvai, kurie pasitelkia humorą, žaidimą ar ritualus, pvz., kartu klausosi muzikos tvarkydamiesi, dažniau pastebi, kad vaikai įsitraukia noriau.

Svarbiausia – padėti vaikui, o ne jį kontroliuoti. Jei tėvai viską daro už atžalą arba nuolat taiso jo darbą, siunčiamas signalas: „Tu nesugebi.“ Tokia žinutė mažina pasitikėjimą savimi ir atima norą stengtis. Anot vaikų auklėjimo ekspertų, kai suaugusieji suteikia vaikui laiko ir erdvės pačiam susitvarkyti, ugdo jo atsakomybę. Pagyra ir paskatinimas atlieka daug svarbesnį vaidmenį nei kritika. Vietoj neigiamo vertinimo, kad ne taip padaryta, vertėtų sakyti: „Pastebėjau, kad pasistengei sudėti visus žaislus – puiku!“ Tokie teiginiai stiprina vaiko motyvaciją, padeda jam pasitikėti savo gebėjimais. Taip pat svarbu nubrėžti aiškias ribas ir suformuoti lūkesčius. Vaikai jaučiasi saugūs, kai žino, ko iš jų tikimasi. Todėl verta susitarti dėl konkrečių taisyklių, pvz., žaislai sutvarkomi prieš vakarienę, o ne kai bus tinkama nuotaika. Maži konkretūs tikslai veikia geriau nei bendros frazės, tokios kaip „susitvarkyk kambarį“. Specialistai pataria užduotis skaidyti į mažus žingsnius: „Sudėk kaladėles į dėžę“, „sulankstyk pižamą“, „nuvalyk stalą“. Taip vaikas aiškiai mato užduoties pabaigą, o tai suteikia pasitenkinimo.

Tvarkymasis neturi būti bausmė ar ginčo tema. Kai vaikas priešinasi, svarbu ieškoti priežasties – galbūt pavargęs, nusivylęs ar tiesiog nežino, nuo ko pradėti. Efektyviausia pradėti nuo mažų laimėjimų: kartu sudėti kelis daiktus, parodyti pavyzdį, o paskui palikti jį užbaigti savarankiškai. Tokia bendradarbiavimo strategija stiprina ryšį tarp vaiko ir tėvų, sykiu moko, kad tvarkymasis – ne prievolė, o bendras rūpestis namų jaukumu. Taip pat verta pagalvoti apie vidinę vaiko motyvaciją, ką jis jaučia pasiekęs rezultatą. Vietoj materialinių paskatų, tokių kaip lipdukai ar saldainiai, psichologai rekomenduoja akcentuoti emocinius laimėjimus: pagyrimus, pasidžiaugimą kartu, net paprastą padėką: „Kaip gera grįžti į švarų kambarį, kurį pats sutvarkei.“ Tokia emocinė grįžtamoji reakcija kuria tvirtą, ilgalaikę motyvaciją tvarkytis.

Autorė Monika Budnikienė

Tinkamai parinkti

Išmanieji įrenginiai gali padėti vaikui mokytis, ne tik pramogauti, tapti pirmuoju pažinimo langeliu į pasaulį. Žinoma, tam reikia sąmoningai naudoti išmaniuosius įrenginius. Pasak specialistų, jie gali tapti puikiu pagalbininku mokantis, nes vaikai geriausiai mokosi per žaidimą, o interaktyvios programėlės leidžia jiems įsitraukti – spausti, klausyti, bandyti, klysti ir vėl bandyti. Taip mokymasis vyksta natūraliai, be spaudimo, o žinios įsisavinamos lengviau ir su džiaugsmu.

Renkantis programėlę vaikui, svarbiausia atkreipti dėmesį ne į tai, kiek ji graži, o kiek prasminga: ar atitinka vaiko amžių, ar turi aiškų mokymosi tikslą, ar skatina aktyviai dalyvauti. Taip pat labai svarbu, kad nebūtų perteklinės reklamos ar per daug dirgiklių – jie gali varginti ir mažinti dėmesio koncentraciją. Kokybiška programėlė ramiai veda vaiką pirmyn, neblaško.

Tam, kad programėlė būtų ir įdomi, ir naudinga, reikia atsižvelgti į vaiko amžių. „ALPAKids“ – 3–8 metų vaikams pritaikyti keturių sudėtingumo lygių mokomieji žaidimai, kurie gali būti derinami su veikla klasėse.

Mokytis gimtąja kalba

Vis dažniau iš ugdymo specialistų išgirstame, kad šiuolaikiniai vaikai turi sunkumų mokydamiesi lietuvių kalbos, nes daugelis veiklų išmaniuosiuose įrenginiuose yra anglų kalba. Visgi svarbu užtikrinti, kad mažylis augtų girdėdamas gimtąją kalbą, nes vaiko pasaulis pirmiausia kuriamas nuo jos, tai saugumo ir supratimo pagrindas. Mažiems vaikams ypač svarbu girdėti taisyklingą, natūralią lietuvių kalbą. Tai padeda ne tik plėsti žodyną, bet ir formuoja gebėjimą reikšti mintis, suprasti emocijas, bendrauti. Nors užsienio kalbos vertingos, ankstyvoje vaikystėje svarbiausia stiprus pagrindas gimtąja kalba.

„ALPAKids“ programėlės yra lietuvių kalba. Jos padeda vaikams pažinti raides, pradėti skaityti, susipažinti su skaičiais, lavinti loginį mąstymą, dėmesį ir atmintį. Taip pat stiprinamas kalbos suvokimas ir plečiamas žodynas lietuvių kalba. Visa tai pateikiama žaismingai, todėl vaikas mokosi su smalsumu, ne iš pareigos.

Socialinio raštingumo svarba

Vyksta sparti visų sričių skaitmenizacija, todėl svarbu, kad šiuolaikiniai vaikai nuo mažens lavintų skaitmeninį raštingumą. Tiek tėvų, tiek ugdytojų užduotis – padėti vaikams nepaklysti skaitmeniniame pasaulyje. Svarbu suvokti, kad skaitmeninis raštingumas – tai ne tik gebėjimas naudotis įrenginiais, bet ir supratimas, kas saugu, patikima, kaip atsirinkti turinį. Kuo anksčiau vaikas susiduria su kokybišku, tikslingu turiniu, tuo lengviau formuojasi sveiki įpročiai, kurie pravers ateityje.

Dažnai baiminamasi, kad daug laiko su ekranais praleidžiantys vaikai nebemoka bendrauti, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip ekranai naudojami. Jei vaikas ilgai pasyviai žiūri turinį vienas, tai gali turėti neigiamą įtaką. Tačiau jei tėvai įsitraukia – kalbasi, žaidžia kartu, aptaria – technologijos gali net skatinti bendravimą ir emocinį ryšį. Išmaniųjų įrenginių ekranai neturėtų pakeisti ryšio, bet gali jį papildyti.

„ALPAKids“ kūrėjai pabrėžia, kad jų programėlė gerina gebėjimą tikslingai naudotis skaitmeniniais įrenginiais ir sukuria įtraukiančią saugios savityros aplinką.

Leisti laiką kartu

Viena sudėtingiausių šiuolaikiniams tėvams tenkančių užduočių – riboti vaikų laiką prie ekranų. Kad ir kaip kartais tai būtų nepatogu, reikia įsisąmoninti, kad ribos vaikams suteikia saugumo. Netgi skaitmeniniame pasaulyje. Svarbu su vaikais susitarti dėl aiškaus laiko (kada ir kiek laiko jie gali leisti su išmaniaisiais įrenginiais), taip pat vengti ekranų prieš miegą, turėti šeimos erdvių ir ritualų be telefonų ar planšečių. Pavyzdžiui, jokių ekranų valgant. Specialistai pabrėžia, kad labai svarbu, jog tėvai patys rodytų pavyzdį, nes vaikai mokosi mus stebėdami.

Kita reikšminga užduotis tėvams – žinoti, ką atžala veikia prie ekranų. Tėvų dalyvavimas skaitmeniniame vaiko pasaulyje – ne pasirinkimas, o būtinybė. Svarbu domėtis, ką vaikas žiūri ar žaidžia, kartu išbandyti programėles, kalbėtis apie turinį. Taip pat verta naudoti tėvų kontrolės įrankius, tačiau jie nepakeis svarbiausio dalyko – ryšio su vaiku. Kai jis jaučiasi išgirstas ir suprastas, pats labiau linkęs dalintis tuo, ką patiria skaitmeninėje erdvėje.

Ką iš tikrųjų reiškia „neklauso“?

Žodis „neklauso“ dažnai skamba kaip nuosprendis. Tačiau daugeliu atvejų tai ne maištas, o raidos etapas. 2–3 m. mažylis atranda „aš pats“ fazę – jis pirmą kartą aiškiai suvokia save kaip atskirą žmogų. Paauglystėje tas pats procesas kartojasi kitu lygmeniu: jaunuolis ieško savo tapatybės, tikrina ribas, abejoja autoritetais.

Autonomijos formavimasis – būtina brandos dalis. Vaikas, kuris prieštarauja, iš tiesų mokosi atskirti: ko nori jis, o ko – suaugusieji. Jei visada paklustų be klausimų, būtų patogu, bet ar išmoktų spręsti savarankiškai?

Ribų tikrinimas – natūrali smegenų vystymosi dalis. Vaikai eksperimentuoja su pasekmėmis: „Kas bus, jei nepadarysiu?“, „Ar taisyklės galioja visada?“ Tai ne blogo charakterio ženklas, o bandymas suprasti pasaulio struktūrą. Tėvų užduotis – ne užgniaužti šį procesą, o suteikti saugias ribas augti.

Ką apie tai sako mokslas?

Ilgalaikiai psichologiniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurie ankstyvame amžiuje pasižymi didesniu savarankiškumu ir gebėjimu ginčytis, suaugę dažniau demonstruoja aukštesnius profesinius pasiekimus. Tai nereiškia, kad sėkmė garantuota, tačiau ryšys pastebimas: stipri valia ir gebėjimas ginti savo poziciją vėliau tampa naudingu įrankiu darbo rinkoje.

Gebėjimas prieštarauti vaikystėje virsta gebėjimu derėtis suaugus. Vaikas, kuris mokosi argumentuoti, išsakyti „kodėl nesutinku“, treniruoja svarbius socialinius įgūdžius – komunikaciją, kritinį mąstymą, pozicijos išlaikymą spaudimo situacijoje. Tai savybės, reikalingos tiek lyderiams, tiek kūrėjams, tiek verslininkams.

Mokslininkai taip pat išskiria skirtumą tarp vidinės motyvacijos ir aklo paklusnumo. Vaikai, kurie viską daro tik tam, kad išvengtų bausmės ar pelnytų pagyrimą, dažniau vadovaujasi išoriniu vertinimu. Savarankiškesni vaikai dažniau mokosi dėl smalsumo, noro suprasti, išbandyti. Būtent vidinė motyvacija ilgainiui siejama su atkaklumu ir ilgalaikiais rezultatais.

Ryšys pastebimas ir su kūrybiškumu. Taisyklėmis abejojantis vaikas dažniau klausia „o kodėl taip?“, „ar galima kitaip?“. Šis klausimų kėlimas – inovacijų pradžia. Gebėjimas mąstyti savarankiškai ir nebijoti išsiskirti iš grupės laikomas viena svarbiausių lyderio savybių. Kitaip tariant, šiandienis „ne“ gali būti rytojaus gebėjimas pasakyti „aš manau kitaip“ ten, kur to reikia.

Kada „neklausymas“ yra stiprybė?

„Neklausymas“ tampa stiprybe tada, kai jis nėra aklas prieštaravimas, o sąmoningas pasirinkimas. Kai vaikas drįsta pasakyti „ne“, jis mokosi saugoti savo ribas. Tai ypač svarbu situacijose, kur jaučia spaudimą – tiek iš suaugusiųjų, tiek iš bendraamžių. Gebėjimas atsisakyti – viena svarbiausių savisaugos kompetencijų. Kai vaikas geba ginčytis argumentais, o ne vien emocijomis, tai rodo augantį kritinį mąstymą. Jis ne tik prieštarauja, bet ir bando pagrįsti poziciją. Tai jau ne maištas, o dialogo pradžia.

Stiprybė matoma ir tada, kai vaikas laikosi savo nuomonės net spaudžiamas bendraamžių. Grupės įtaka vaikystėje ir paauglystėje itin stipri, todėl gebėjimas nepasiduoti vien tam, kad pritaptum, yra brandos ženklas.

Galiausiai atsparumas autoritetų įtakai gali tapti apsauga. Vaikas, kuris aklai nepaklūsta vien todėl, kad taip pasakė suaugęs, turi daugiau šansų ateityje atpažinti neteisingą ar žalingą spaudimą. Svarbiausia, kad ši stiprybė būtų lydima pagarbos ir atsakomybės, taptų ne problema, o potencialu.

Kada tai jau signalas apie sunkumus?

Ne kiekvienas „ne“ yra brandos ženklas. Kartais pasikartojantis prieštaravimas gali rodyti, kad vaikui sunku susitvarkyti su emocijomis ar impulsais. Nuolatinė agresija, kai ginčas beveik visada perauga į rėkimą, daiktų mėtymą ar fizinį smurtą, jau nėra sveikos autonomijos išraiška. Tai signalas, kad vaikui trūksta emocijų reguliavimo įgūdžių arba jis patiria vidinę įtampą.

Empatijos stoka irgi svarbi. Jei atžala visiškai nepaiso kitų jausmų, nesidomi pasekmėmis ar sąmoningai skaudina, reikėtų atidžiau stebėti situaciją. Stipri valia neturi reikšti abejingumo kitų riboms.

Impulsyvumo kontrolės problemos, kai vaikas negeba sustoti net žinodamas taisykles, gali būti susijusios su raidos ypatumais ar emociniais sunkumais. Tokiu atveju svarbu ne tik griežtinti ribas, bet ir ieškoti priežasčių.

Esminis skirtumas – tarp stiprios valios ir ribų nepaisymo. Stiprios valios vaikas gali ginčytis, bet girdi argumentus, mokosi derėtis, geba prisiimti pasekmes. Ribų nepaisymas – tai elgesys, kai taisyklės ignoruojamos nuolat, be atsakomybės ir noro ieškoti sprendimo. Būtent čia verta stabtelėti ir ieškoti gilesnių priežasčių, o ne vien kovoti su elgesiu.

Ne „laužyti“, o nukreipti

Kai vaikas prieštarauja, natūrali reakcija – dar stipriau spausti. Valią galima palaužti, bet kartu palaužiama ir savivertė arba ryšys. Tėvų užduotis – ne kovoti dėl galios, o tapti saugiu orientyru.

Aiškios ribos ir pagarbus dialogas gali egzistuoti drauge. Vaikui reikia žinoti, kas (ne)leidžiama, tačiau sykiu svarbu, kad jaustųsi išgirstas. „Suprantu, kad pyksti, bet taisyklė galioja“ – tai žinutė, kuri išlaiko ir ribą, ir ryšį.

Reaguojant į prieštaravimą svarbu ne tik tai, ką sakome, bet ir kaip sakome. Jei kiekvienas „ne“ sutinkamas su ironija ar pažeminimu, vaikas mokosi ne dialogo, o gynybos. Jei vietoj to klausiame: „Kodėl tau tai svarbu?“, atsiranda galimybė išmokti derėtis. Ginčas tampa mokymosi erdve, o ne mūšio lauku.

Atsakomybė turi augti kartu su savarankiškumu. Jei leidžiame rinktis, turime leisti patirti pasekmes. Pasirinkai nedaryti namų darbų – teks paaiškinti mokytojai. Tokia patirtis moko daugiau nei griežtas pamokslas. Autoritetas be autoritarizmo reiškia tvirtumą be baimės. Vaikas gali nesutikti su tėvais, bet turi jausti, kad suaugusysis išlieka stabilus, nuoseklus ir ramus. Būtent tokioje aplinkoje stipri valia neišauga į maištą, o virsta brandžia, kryptį turinčia jėga.

Psichologinis aspektas

Paradoksalu, bet vaikas dažniausiai drįsta ginčytis tada, kai jaučiasi saugus. Jei santykis su tėvais tvirtas, jei meilė nejungiama su sąlygomis, atžala gali rizikuoti nesutikti, nes pasitiki, kad ryšys dėl to nesugrius. Tai – emocinio saugumo ženklas.

Paklusnumas ne visada reiškia brandą. Kartais jis slepia baimę suklysti, nuvilti ar prarasti suaugusiojo palankumą. Vaikas, kuris niekada neprieštarauja, gali būti tiesiog išmokęs, kad nesutikti nesaugu. Iš pirmo žvilgsnio patogu, bet ilgainiui tai gali slopinti savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi.

Sveika savivertė pasireiškia gebėjimu nesutikti neprarandant pagarbos. Vaikas gali pasakyti „aš manau kitaip“ ir kartu išgirsti kitą pusę. Toks dialogas ugdo ne tik kritinį mąstymą, bet ir vidinį stabilumą – jausmą, kad nuomonė turi vertę, net jei ne visada priimama.

Autorė Jūratė Survilė

„Vaikui svarbu jausti, kad abu tėvai yra šalia – ne tik ypatingomis akimirkomis, bet ir kasdienybėje. Kai vaikas mato, kad abu tėvai domisi jo kasdienybe, sveikata, mokymusi, išgyvenimais ir yra pasirengę išklausyti, patarti, būti šalia, jis jaučiasi saugesnis“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Anot vaiko teisių gynėjų, lygiavertė tėvystė nereiškia, kad visos užduotys turi būti padalytos matematiškai tiksliai. Kiekviena šeima gyvena savaip, todėl nėra vieno teisingo modelio, kaip pasidalyti atsakomybėmis. Svarbiausia, kad rūpestis vaiku netaptų vieno žmogaus atsakomybe.

Kasdienis pasirūpinimas vaiku dažnai susideda iš daugybės mažų, iš pirmo žvilgsnio nepastebimų dalykų. Pavyzdžiui, rūpinimasis vaiko sveikata – tai ne tik vizitas pas gydytoją, bet ir pasirūpinimas nupirkti reikiamus vaistus ir priminti, kad vaikas juos išgertų, vizitų pas gydytoją sekimas ir taip toliau.  Kai tokia rutina abu tėvai pasidalija, tarp suaugusiųjų atsiranda daugiau pasidalijimo ir mažiau įtampos.

Ne mažiau svarbu kalbėtis ne tik apie tai, ką dar reikia padaryti, bet ir apie tai, kaip jaučiasi kiekvienas iš tėvų. Dažnai didžiausi iššūkiai kyla ne dėl atsakomybių gausos, o dėl neišsakytų lūkesčių, nuovargio ar jausmo, kad viskuo tenka rūpintis vienam. Atviras pokalbis padeda geriau suprasti vienam kitą ir laiku suteikti reikalingą palaikymą.

Vaiko teisių gynėjai primena, kad tėčio įsitraukimas į vaiko gyvenimą svarbus ne tik dėl lygiavertiško atsakomybių pasidalinimo poroje. Vaikui tai – galimybė kurti tvirtą ryšį su abiem tėvais, jausti palaikymą ir žinoti, kad ir mamai, ir tėčiui rūpi jo kasdienybė. Net mažos kasdienės akimirkos padeda vaikui jaustis labiau matomam, išgirstam, suprastam.

Juk stipriausias ryšys su vaiku dažniausiai kuriamas ne ypatingomis progomis, o paprastoje kasdienybėje – iš daugybės mažų akimirkų, kai vaikas jaučia, kad abu tėvai yra šalia.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.

Vaikai šiandien auga pasaulyje, kuriame didelė dalis bendravimo, pramogų ir informacijos persikelia į ekranus. Socialiniai tinklai ne tik formuoja vaikų pomėgius ar nuomonę, bet ir daro įtaką jų savivertei, emocinei būsenai bei pasaulio suvokimui. Kaip vaikus mokyti saugumo internete, vaiko teisių gynėjų forume kalbėjo „Mediaskopo“ duomenų strategė Vilūnė Kairienė pranešime

„Skaitmeninėje erdvėje vaikai šiandien praleidžia labai daug laiko, todėl svarbu ne tik rūpintis jų saugumu internete, bet ir ugdyti gebėjimą kritiškai vertinti matomą turinį. Mūsų suaugusiųjų atsakomybė – padėti vaikams suprasti, kad ne visa informacija internete yra patikima ar atspindi tikrovę“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

„Mediaskopas“ kasdien stebi ir analizuoja įvairius žiniasklaidos bei informacijos šaltinius internete. Pastebima, kad per pastarąjį dešimtmetį informacijos kiekis išaugo beveik 30 procentų.

Pasak „Mediaskopo“ atstovės V. Kairienės, tai reiškia, jog gyvename kur kas intensyvesniame informaciniame lauke – žmones kasdien pasiekia daugiau naujienų, vaizdų ir nuomonių nei bet kada anksčiau.

Pranešėja pastebi, kad vaikai šiandien socialinius tinklus dažnai naudoja kaip pagrindinį informacijos šaltinį, tačiau jų matomą turinį lemia ne atsitiktinumas, o algoritmai: „Algoritmai nusprendžia, ką mato mūsų vaikai – kur jie sustoja, ką spaudžia, kuo domisi. Dėl to dalis vaikų gali būti ilgam įtraukiami į žalingo ar klaidinančio turinio srautą.“

Vaiko teisių gynėjai atkreipia dėmesį, kad nuolatinis socialiniuose tinkluose rodomas „tobulo gyvenimo“ vaizdas vaikams ir paaugliams gali formuoti iškreiptą realybės suvokimą. Lygindami save su retušuota ar specialiai kuriama interneto realybe, vaikai gali patirti nerimą, jaustis nepakankami, prasčiau vertinti save ar savo gyvenimą.

„Vaikui svarbu žinoti, kad socialiniuose tinkluose matomas turinys dažnai neatspindi tikrovės. Vaikas turi teisę augti aplinkoje, kurioje jis jaučiasi saugus ir priimtas, todėl suaugusiųjų atsakomybė – padėti vaikui kritiškai vertinti informaciją ir kalbėtis apie tai, ką mato internete“, – pabrėžia I. Skuodenė.

Vaiko teisių gynėjų forume „Mediaskopo“ atstovė V. Kairienė skaitė pranešimą „Kurioje pasaulio versijoje gyvena mūsų vaikai ir kas jas kuria?“. Pranešime pašnekovė akcentavo, kad medijų raštingumas šiandien tampa viena svarbiausių kompetencijų, kurią turime ugdyti vaikams nuo mažens.

Pasak V. Kairienės, apsaugoti vaikus nuo žalingo turinio internete gali padėti keli praktiniai žingsniai:

• sąmoningai rinktis pozityvų ir kokybišką turinį,
• ieškoti patikimų informacijos šaltinių,
• vengti emocijomis grįsto ar manipuliatyvaus turinio,
• reguliariai peržiūrėti ir išvalyti paieškų istoriją,
• skatinti vaikus domėtis įvairiomis temomis ir veiklomis, neapsiribojant vien algoritmų siūlomu turiniu.

Svarbiausia, anot ekspertų, ne drausti technologijas, o mokyti vaikus jomis naudotis saugiai ir atsakingai.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.