Vaiko teisių gynėjos Jovitos Urbienės interviu žiūrėkite čia.

Pasak vaiko teisių gynėjų, svarbu suprasti skirtumą tarp vaiko poreikių ir jo norų. Pasitaiko, kai norėdami nudžiuginti vaiką susitelkiame į jo norų pildymą, pavyzdžiui, naujų žaislų pirkimą. O tai suteikia vaikui trumpalaikio džiaugsmo. Vis dėlto, vaiko poreikis yra ne pats žaislas, o jo pagalba kylantys jausmai – laimė, smalsumas, atradimas, juokas, saugumas ir pan.

„Vaikams lengviau priprasti prie trumpalaikio džiaugsmo nei suaugusiesiems. Pavyzdžiui, jei nupirksime vaikui stalo žaidimą, kurį jis žais vienas, tikėtina, kad daiktas jam greitai atsibos. O norėdamas vėl patirti džiaugsmo akimirką, jis prašys naujo. Tačiau, jei žaidimą žaisime drauge, laimę kels pati patirtis – smagus juokas, bendrystė, apsikabinimai ir pan. Tikėtina, kad nors ir pats žaidimas vaikui gali kiek pabosti, tačiau jis sieks jau ne naujo daikto, o daugiau veiklos kartu“, – sako pašnekovė.

Penki vaiko teisių gynėjų patarimai, kaip nuobodulį paversti vaiko „draugu“, stiprinančiu tarpusavio ryšį bei skatinančiu kūrybiškumą:

• leiskime vaikui pačiam priimti sprendimą. Paklausę vaiko „O ką norėtum veikti?“ ar „Kaip manai, ką galėtume drauge nuveikti?“, sužadinsime jo vaizduotę. Vaikai mokosi priimti sprendimus ir atrasti, kas jiems patinka, kai gali improvizuoti, ieškoti užsiėmimų ir į juos įtraukti kitus šeimos narius.
• Padėkime vaikui išbūti emociją. Pasitaiko situacijų, kai vaikai paklausti „Ką nori veikti?“, atsako „Nežinau, man tiesiog nuobodu“, visai neatsako, patrauko pečius, suraukia antakius ar kitaip parodo susierzinimą. Tai visiškai normalu, todėl patariama švelniai pasiūlyti bendras veiklas – pasivaikščioti, skaityti, žiūrėti filmą ar pan. Žinoma, tai gali nesuveikti, tad tuomet verta pamėginti netoliese vaiko pradėti veiklą, prie kurios jis nurimęs galėtų prisijungti. Pavyzdžiui, spalvinti, piešti, lipdyti, dėlioti dėlionę ir pan. Taip padėsime vaikui suprasti, kad jausti saugu – su juo bus žaidžiama net jei jis suirzęs ar mažiau džiugus.
• Pasigaminkime žaislą. Internete gausu įvairių pamokų, kaip patiems galima pasigaminti žaislą, pavyzdžiui, lėlę, stalo žaidimą, mašinėlę ar pan. Veiklos, kuriose vaikai patys gali kurti savo žaislus turi labai daug naudos – lavina vaizduotę, kūrybiškumą, skatina suprasti, kad rezultatas ateina įdėjus pastangų, moko vaiką bendradarbiauti ir pan.
• Parodykime, kaip žaisti. Neretai vaikai, kaip ir suaugusieji, pripranta prie vieno būdo kažką daryti. Pavyzdžiui, piešti tik pieštukais ar flomasteriais. Tokiais atvejais vaikui galima parodyti ir kitų būdų, pavyzdžiui, piešti anglimi ar pan. Tai gali paskatinti vaiko smalsumą visuomet ieškoti kitokių būdų atlikti užduotį.

„Pasitaiko situacijų, kai vaikai ankstyvame amžiuje pradeda žaisti telefonu, kompiuteriu. Spalvų, garsų bei vaizdų įvairovė, nors ir vaikui patinka, tačiau gali silpninti jo vaizduotę, smalsumą, empatiją, o kartais ir gebėjimą atpažinti emocijas. Tad mūsų, suaugusiųjų, atsakomybė ir žaidimai kartu yra labai svarbūs vaiko raidai“, – mintimis dalijasi vaiko teisių gynėja J. Urbienė.

Vaiko teisių gynėjai primena, kad laikas kartu – saugaus ir meilės kupino tarpusavio ryšio pagrindas. O apie tai, kaip kurti tvirtą ir pasitikėjimu grįstą santykį su vaiku, kviečiame skaityti vaiko teisių gynėjų ir „Paramos vaikams centro“ psichologių parengtoje knygoje – „Ryšį kuriantys tėvai“. Šią nemokamą elektroninę knygą, kaip ir daug kitų naudingų leidinių, galite rasti vaiko teisių e-bibliotekoje – čia.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.

Daugiau nei žaidimai

Sensoriniai žaidimai – tai veiklos, kurios įdarbina mažylio pojūčius ir leidžia tyrinėti pasaulį taip, kaip vaikai moka geriausiai: liesdami, uosdami, girdėdami, matydami ir judėdami. Tai nėra sudėtinga ugdymo metodika ar speciali programa, iš esmės tai paprasti žaidimai, kurie skatina patirti įvairias tekstūras, temperatūras, garsus ar judesius ir taip aktyvina natūralų smalsumą.

Praktikoje sensorika atrodo žemiškai ir kasdieniškai. Pasirūpinkite keliomis birios medžiagos priemonėmis – kruopomis, pupomis, smėliu – ir leisti vaikui berti, semti, maišyti. Vandens žaidimai su samteliais, kempinėmis ar ledo kubeliais suteikia naują pojūtį: šlapia, šalta, slidu. Tekstūrų tyrinėjimas gali būti toks paprastas: skirtingų audinių gabalėliai ar minkštos ir šiurkščios medžiagos dėžutėje. Molio ar kinetinio smėlio minkymas, spalvotų ryžių čiupinėjimas, muilo putų tyrinėjimas tarp pirštų – visi šie užsiėmimai praturtina mažylio pojūčių patirtį ir padeda kurti suvokimą apie pasaulį.

Kodėl tokie svarbūs?

Sensoriniai žaidimai nėra tik malonus laiko leidimas, jie tiesiogiai prisideda prie to, kaip formuojasi vaiko smegenys, judesiai, emocijos, net kalba. Ankstyvoji vaikystė – tai laikotarpis, kai smegenys vystosi ypač sparčiai, o kiekviena nauja patirtis tampa tarsi maža plyta gebėjimų pamate. Tad žaidimai, kurie įdarbina pojūčius, turi milžinišką vertę.

Kiekviena nauja tekstūra, kvapas ar garsas aktyvina skirtingas smegenų sritis. Tai tarsi treniruotė smegenims: kuo daugiau patirčių, tuo daugiau jungčių susiformuoja tarp neuronų. Būtent šios ankstyvosios jungtys vėliau prisideda prie kalbos supratimo, dėmesio išlaikymo ir problemų sprendimo gebėjimų. Paprastas kruopų bėrimas tarp pirštų gali atrodyti smulkmena, bet vaiko smegenims tai – intensyvus darbas.

Kai vaikas semia, beria, spaudžia ar minko, jis treniruoja smulkiuosius rankų raumenis ir stiprina pirštukų kontrolę. Tai itin svarbu vėliau – laikant pieštuką, užsegant sagas, kuriant smulkius judesius. Tokie žaidimai kaip vandens nešiojimas, maišymas kempine ar smėlio kastuvėlio kilnojimas lavina stambiąją motoriką: rankų, pečių ir liemens judesių koordinaciją. Sensorika tarsi natūraliai įtraukia vaiko kūną į darbą.

Pojūčių patirtys taip pat skatina vaiką reikšti mintis: „šlapia“, „šalta“, „šiurkštu“, „lipnu“. Tai plečia žodyną ir padeda suprasti, ką reiškia skirtingi pojūčiai. Be to, daug sensorinių žaidimų turi raminamąją galią: vandens čiurlenimas, ritmingas byrėjimas ar monotoniškas minkymas padeda nusiraminti, mažina įtampą, lavina emocinį atsaką. Mažylis mokosi atpažinti savo pojūčius ir jausmus.

Sensoriniai žaidimai dažniausiai neturi konkrečių taisyklių: vaikas gali tyrinėti taip, kaip jam patogu. Pats nusprendžia, ką daryti, kaip sujungti medžiagas, ką kurti. Tai ugdo savarankiškumą, kūrybiškumą ir drąsą priimti sprendimus. Vaikas patiria, kad jo idėjos vertingos ir įdomios, o tai stiprina pasitikėjimą savimi.

Sensorika ankstyvame amžiuje – tai tarsi investicija į visus vystymosi aspektus: nuo smegenų iki emocijų, nuo rankų stiprumo iki savarankiškų sprendimų.

Įtraukti į kasdienybę

Sensorinius žaidimus galima integruoti į kasdienybę labai lengvai – tam nereikia specialių stalų, brangių priemonių ar ilgo pasiruošimo. Pakanka kelių paprastų dalykų, kuriuos dažniausiai jau turite namuose. Svarbiausia – suteikti vaikui galimybę tyrinėti pojūčius saugiai ir jam patraukliu tempu.

Vos per kelias minutes galite sukurti mažą pojūčių zoną: dubenėlis kruopų su samteliais semti; ledo kubelių formelės su įšaldytomis uogomis ar natūraliais dažais nudažytu vandeniu; vandens dubuo su kempine, kurią mažylis gali spausti, mirkyti ir pilstyti; skirtingų drabužių tekstūrų dėžutė, kurioje slypi švelnūs, šiurkštūs, pūkuoti audiniai. Tai paprasti, bet vaikams įdomūs atradimai.

Idėjos skirtingiems amžiams:

• 6–12 mėn. – saugios, didesnės tekstūros: vandens purslai, minkštų audinių tyrinėjimas, ledo kubeliai rankoje, minkštos kempinės.
• 1–2 m. – byrėjimas, sėmimas, pilstymas, kempinės gręžimas, molio minkymas, įvairių paviršių tyrinėjimas.
• 2–3 m. – paprasti projektai: spalvotų ryžių maišymas, putų gaminimas, lobių paieškos kruopose, figūrų spaudimas molyje ar kinetiniame smėlyje.

Tokios veiklos padeda vaikui pereiti nuo paprasto pojūčių stebėjimo prie aktyvaus eksperimentavimo.

Jei gyvenate mažame bute ar neturite energijos dideliems žaidimams, sensorika gali būti labai kompaktiška. Užtenka mažos plastikinės dėžutės ant padėklo, kad viskas liktų vienoje vietoje. Galite rinktis sausus variantus – pupos, makaronai, kamšteliai, skirtingų tekstūrų audinių lopai. Tokia veikla užima vos 10 min., bet vaikui suteikia daug daugiau nei vien smagių akimirkų.

Svarbu! Sensoriniai žaidimai turi būti pritaikyti vaiko amžiui ir gebėjimams. Mažyliams netinka labai smulkūs, lengvai praryjami daiktai. Vandens žaidimai turėtų vykti nuolat stebint – net maža talpykla turi būti prižiūrima. Miltai ar birios medžiagos – tik tada, kai vaikas jau supranta, kad jų nevalia dėti į burną. Įsitikinkite, kad naudojamos priemonės yra saugios, švarios, nealergizuojančios. Leisdami vaikui pažinti pasaulį per pojūčius, padedate augti ne tik smalsumui, bet ir pasitikėjimui savimi. Tai viena didžiausių dovanų, kurias gali suteikti ankstyvoji vaikystė.

Autorė Jūratė Survilė

Interviu su vaiko teisių gynėja Ieva Lukošaitiene rasite čia.

„Kartais pasitaiko atvejų, kai suaugusiems nedrąsu prisijungti prie vaikų veiklų ar kyla klausimas – o kas, jei jis nenorės leisti laiko kartu? Panašūs jausmai kyla ir vaikams – su manim turbūt nenorės žaisti, nes neįdomu ar pavargę. Šie jausmai normalūs, tačiau apsunkina, tad visada skatiname tėvus ir vaikus daugiau kalbėtis, drąsiai domėtis vieni kitų pomėgiais, emocijomis“, – sako pašnekovė.

Užmegzti pokalbį ir stiprinti ryšį galima užsiimant smagiomis veiklomis. O kas geriau suburia nei maisto gamyba? Kepkite sausainius, gaminkite mėgstamus paprastus patiekalus, pavyzdžiui, makaronus, košes, varškės apkepą ir pan. O galbūt sukurkite naują receptą ir leiskite vaikui sugalvoti pavadinimą. Galbūt naujasis patiekalas taip patiks, kad taps tradicija.

„Susiburti virtuvėje džiugina, tačiau suaugusiems patariu nusiteikti, kad bus šiek tiek chaoso, ištepliotų paviršių. O po tokių pramogų gali tekti ilgokai tvarkytis. Tačiau ir namų ruošą galime paversti smagiu užsiėmimu su vaiku. Juk labai svarbu, kad vaikai jau nuo mažumės suprastų, kad jie turi teisę žaisti ir ilsėtis, bet taip pat ir atsakomybę padėti tėvams namų ruošoje“, – sako vaiko teisių gynėja.

Neretai bendroms veikloms namuose pasirenkama žiūrėti filmą ar serialą. Tačiau vaiko teisių gynėjai labiau skatina veiklas, kurių pagrindas – bendravimas ir bendradarbiavimas. Tad vietoje laiko prie ekranų rekomenduojama rinktis žaidimus, lavinančius fantaziją, skatinančius diskusijas, mokymąsi iš klaidų – šaškes, šachmatus, dėliones, paprastus mokslinius eksperimentus ar stalo žaidimus.

Lavinančio žaidimo pavyzdys galėtų būti, kai kiekvienas žaidėjas turi po lapą popieriaus ant kurio nupiešta lentelė su keturiais žodžiais – vardas, šalis, gyvūnas, augalas. Vienas žaidėjas burtų keliu išrenka raidę, pavyzdžiui, I. Tuomet kiekvieno dalyvio užduotis per skirtą laiką į lentelę surašyti atsakymus. Tai turėtų atrodyti štai taip:

Vardas – Ignas, šalis – Indija, gyvūnas – iguana, augalas – irisas.

Norint pasunkinti užduotį, galima į sąrašą įtraukti – profesiją, žinomą žmogų ir pan. Tokie žaidimai  skatina atmintį ir lavina mąstymą.

„Normalu, kad vien namuose būti nesinori, todėl smagu kažkur nueiti, pavyzdžiui, į kiną. O kad ši veikla būtų dar smagesnė siūlau ją planuoti visiems drauge – kartu pasirinkti filmą, nuspręsti dėl užkandžių. Žinoma, gali pasitaikyti nesutarimų, tačiau skatinu ieškoti kompromisų. Juk svarbu, kad leidžiamas laikas būtų smagus ir tėvams, ir vaikams. Taip pat išėjus iš kino teatro, gera mintis būtų aptarti, ką pamatėte, kas buvo juokinga, o galbūt sunkiai suprantama. Diskusijos apie ką tik matytą filmą gali atskleisti vaiko pasaulėžiūrą, o svarbiausia – sustiprinti tarpusavio ryšį“, – įžvalgomis dalijasi I. Lukošaitienė.

Vaiko teisių gynėjai pataria tėvams mėgautis žaidimų procesu, mokytis patiems ir mokyti savo vaikus bendradarbiauti, vienas kitą girdėti ir padėti. Kartais tik vienas paprastas klausimas, pavyzdžiui, „Ar norėtum kažką kartu nuveikti?“ gali pakelti nuotaiką ir būti tvirtu žingsniu link stipraus, saugaus ir ilgai išliekančio tarpusavio ryšio. Kai lauke žvarbu, šildykime vieni kitus nuoširdžiu dėmesiu.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Vaiko teisių gynėjų interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.

Kodėl tokie svarbūs?

Ritualai – tarsi mažos salelės kasdienybėje, nes tuomet sustoja laikas. Kai šeimoje atsiranda pasikartojančių, pažįstamų veiksmų – ryto apkabinimas, bendra vakarienė ar pasaka prieš miegą – vaikas ima jausti, kad pasaulis nuspėjamas ir saugus. Šis pastovumo jausmas mažajam labai svarbus: padeda lengviau susidoroti su nerimu, pokyčiais ar net kasdieniais iššūkiais.

Ritualai taip pat kuria bendrumo pojūtį – tą neapčiuopiamą, bet reikalingą „mes“ jausmą. Kai vaikas žino, kad kiekvieną šeštadienį visa šeima kepa blynus ar kad prieš miegą visada skaitoma pasaka, jis jaučia priklausymą, bendrystę. Tai tampa šeimos parašu – mažu, bet prasmingu ženklu, kad turime savas tradicijas, kurios niekur nedingsta net tada, kai pasaulis už durų keičiasi.

Šiandien, kai tėvų dienos kupinos skubėjimo, ritualai padeda išsaugoti kokybišką dėmesį. Jie tampa tiltu tarp darbų ir buvimo kartu – trumpu, bet tikru sustojimu, kai akys nukreiptos į vaiką, o ne į ekraną. Tokiu metu svarbu ne trukmė, o buvimas čia ir dabar. Net penkios minutės nuoširdaus pokalbio gali turėti didesnę reikšmę nei ilgos, bet išsiblaškiusios valandos kartu.

Galiausiai ritualai moko vaiką emocinio stabilumo ir empatijos. Pasikartojantys šilti momentai ugdo gebėjimą rodyti jausmus, išgirsti kitą, branginti artumą. Vaikas, augantis aplinkoje, kur meilė ir dėmesys yra nuoseklūs, vėliau lengviau kuria ryšius su kitais, jaučiasi vertas meilės ir geba ją išreikšti.

Tokie iš pažiūros paprasti šeimos įpročiai tampa galingu pamatu, ant kurio statomas viso gyvenimo pasitikėjimas – savimi, kitais ir pasauliu.

Kasdieniai ritualai, kurie daro stebuklus

Ritualai nebūtinai turi būti dideli ar iš anksto suplanuoti. Dažnai būtent paprasčiausi kasdieniai momentai virsta giliausiais šeimos ryšio šaltiniais. Jie įsitvirtina nepastebimai – kaip kvapas, garsas ar judesys, kuris vaikui asocijuojasi su meile ir namų šiluma.

Rytinis pasisveikinimas. Pirmieji žodžiai, kuriuos vaikas išgirsta ryte, formuoja visos dienos nuotaiką. Apkabinimas, šypsena, trumpa frazė „gražios dienos“ ar „myliu tave“ – tai mažytis ritualas, kuris siunčia stiprią žinutę „tu man svarbus“. Tokie momentai ugdo pasitikėjimą savimi ir pasauliu, o tėvams suteikia progą pradėti dieną su šiluma.

Bendras valgymas bent kartą per dieną. Kartu sėdėti prie stalo – tai daugiau nei valgymas. Tai laikas, kai visi atsijungia nuo telefonų ir dienos šurmulio, o pokalbis tampa pagrindiniu patiekalu. Nesvarbu, ar tai rytinė košė, ar vakarienė po darbų – svarbu, kad bent kartą per dieną šeima susitiktų akis į akį.

Vakarinis pasakojimas ar skaitymas. Klasikinis ritualas, kuris niekada neišeina iš mados. Pasaka prieš miegą – tai ne tik istorija apie herojus, bet ir būdas aptarti dieną, pasidalinti mintimis, parodyti, kad šalia visada yra artimasis, į kurį galima atsiremti. Net paaugliams galima pasiūlyti bendrą vakarinį pokalbį vietoj skaitymo – svarbu pati buvimo kartu tradicija.

Savaitgalio ritualas. Tai gali būti filmo vakaras su spragėsiais, blynų kepimas sekmadienį ar pasivaikščiojimas parke. Svarbu, kad šie momentai taptų mažomis šventėmis, kurios primintų, jog šeima turi savo ritmą, nepriklausomą nuo darbo ar mokyklos.

„Mūsų daina“, „mūsų žodis“ ar „mūsų paslaptis“. Kai šeimoje atsiranda smulkių simbolinių dalykų – tam tikra daina, posakis ar rankos paspaudimas, vaikas jaučiasi ypatingas. Tai suteikia jausmą, kad priklauso kažkam unikaliam, kad yra saugus savo mažame pasaulyje.

Smulkūs, bet svarbūs ritualai kasdienybėje. Užrašas ant pietų dėžutės, pasisveikinimas po mokyklos, trumpas šokis virtuvėje ar bendra arbatos pertrauka – visa tai tarsi maži švyturiai dienos sraute. Jie primena, kad net skubant visada yra laiko meilei.

Tokie paprasti pasikartojantys veiksmai vaikui tampa emociniais inkarais – vietomis, kuriose jis visada ras ramybę ir šilumą, nepaisant to, kas vyksta už namų sienų.

Ritualai skirtingais amžiaus tarpsniais

Tėvų ir vaikų ryšys keičiasi kartu su augančiu vaiku, tačiau kiekviename etape reikalingi ritualai, atitinkantys to amžiaus poreikius. Tai padeda išlaikyti artumą net tada, kai santykiai keičiasi, o vaikas tampa vis savarankiškesnis.

Kūdikystė ir ankstyvoji vaikystė (0–3 m.). Šiame etape svarbiausi pasikartojantys, raminantys gestai. Mažyliui ritualai suteikia saugumo ir nuspėjamumo pojūtį.

• Ramus užmigimo ritualas: vonelė, masažas, lopšinė.
• Rytinis pasisveikinimas ar dainelė keičiant sauskelnes.
• Nuolatinis kūno sąlytis – apkabinimai, nešiojimas ant rankų ar glostymas.

Visa tai sukuria pagrindą pasitikėjimui ir padeda vaikui suvokti, kad pasaulis yra saugus, o tėvai – patikimas ramstis.

Ikimokyklinis amžius (3–6 m.). Tai laikas, kai vaikas atranda žaidimą, todėl ritualai gali būti linksmi, kūrybiški.

• Kiekvienos dienos pabaigoje – dienos pasakojimas: ką šiandien pamatė, išmoko, kas patiko.
• „Stebuklingas apkabinimas“ ar bučinys prieš miegą.
• Maži savaitgalio ritualai: kartu kepti blynus, eiti į turgų, gaminti rankdarbius.

Šiame amžiuje svarbu, kad ritualai būtų žaismingi – vaikai mokosi per patirtį ir emocijas.

Jaunesnis mokyklinis amžius (7–10 m.). Vaikas jau turi savų atsakomybių ir socialinį gyvenimą, todėl ritualai padeda išlaikyti emocinį ryšį.

• Kasdienis pokalbis po mokyklos: ne „kaip sekėsi?“, o „kas šiandien buvo juokingiausia?“
• Bendras pasiruošimas miegui – nors vaikas jau skaito, tėvų buvimas šalia išlieka svarbus.
• Šeimos žaidimų vakaras ar savaitgalio pasivaikščiojimas – kaip pastovi tradicija.

Paauglystė (11–17 m.). Paaugliai dažnai siekia nepriklausomybės, bet jiems vis dar reikia pastovumo. Ritualai padeda išlaikyti tiltą tarp kartų.

• Bendras kavos arba arbatos puodelis ryte ar vakare – be priekaištų, be pamokslų.
• Šeimos filmų ar diskusijų vakarai, kai svarstoma, pavyzdžiui, apie matytą filmą, pasaulio naujienas.
• Maži gestai, kurie rodo pagarbą: pasisveikinimas, apkabinimas prieš išeinant, padėka už pagalbą.

Tėvų pastovumas šiuo metu ypač svarbus – net jei paauglys atrodo abejingas, jam vis tiek reikia žinoti, kad ryšys niekur nedingsta.

Ryšys su vaiku – ne teorija, o kasdienybė. Vienas šypsnis, trumpas pokalbis ar vakarinis palinkėjimas daug reikšmingesni nei bet kokia dovana. Maži ritualai – tai meilė, kuri pasireiškia veiksmais, o ne žodžiais. Jie moko, kad artumas gimsta ne iš didelių planų, o iš mažų kartojamų akimirkų, tiesiog esant kartu.

Autorė Jūratė Survilė

Vaiko teisių gynėjos Irenos Cibulskienės interviu žiūrėkite čia.

„Kad pailsėtume per atostogas, visai nebūtina keliauti į kitą šalį ar planuoti daug veiklų. Juk ir namuose galime susikurti tikrą ramybės oazę. Pavyzdžiui, užsiimant kūrybiniais darbeliais, kurie gali išlikti jaukiais atsiminimais. Ar leidžiant laiką čia pat kieme“, – sako pašnekovė.

Kelios idėjos, ką galėtumėte nuveikti kartu su vaiku:

• Knygų skirtukų gamyba – storesnio popieriaus ar kartono juosteles galite papuošti įvairiai, pavyzdžiui, ant jų piešti, klijuoti lipdukus ar panašiai. Galbūt vaikas galėtų sukurti knygos skirtuką jums, o jūs – vaikui.
• Bendras piešinys – pasirinkite didesnį popieriaus lapą ir mėgstamas piešimo priemonės. Žingsnis po žingsnio prie paveikslėlio prisideda kiekvienas šeimos narys. Pavyzdžiui, vienas nuspalvina dangų, kitas nupiešia gėlę ir panašiai.
• Lobių paieškos – paslėpkite kokį nors daiktą, pavyzdžiui, kamuoliuką ir suteikite vaikui kelias užuominas, kaip jį rasti. O galbūt ieškodamas vaikas galėtų ir atlikti paprastas užduotis. Pavyzdžiui, kažką suvaidinti ar įminti lengvą mįslę, taip gaudamas dar vieną užuominą, kur rasti lobį.
• Moksliniai eksperimentai – skatina ne tik įsitraukimą, bet ir smalsumą. Saugiai namuose galite eksperimentuoti, pavyzdžiui, į lėkštę su vandeniu įbėrę pipirų. Įmerkite pirštą į vandenį – pipirai nesujudės, tačiau ant piršto galiuko užlašinkite šiek tiek indų ploviklio ir vėl palieskite vandenį ir pipirai išsisklaidys. Taip pat galite pabandyti į lėkštę su pienu įlašinti kelis lašus skirtingų spalvų maistinių dažų. Ausų krapštuką įmerkite į indų ploviklį, o tada į pieną. Nustebsite kaip įdomiai pradės judėti spalvos.
• Rudens žibintai – nudažykite tuščius stiklainius guašu ar aplipdykite lapais, vėliau įdėkite arbatinę žvakutę ir štai – jauki žvakidė.

Laikui drauge smagu išbandyti ir improvizuotą pasakų skaitymą, keičiant balso tembrą. Pavyzdžiui, iš bibliotekos galima pasiimti pasaulio pasakų rinkinį. Dar negirdėtos istorijos praturtins kiekvieno šeimos nario žinias, o garsus skaitymas vaikams suteiks džiaugsmo, paskatins įsitraukimą.

„Svarbu atminti, kad vaikai neretai turi daug energijos, kurią svarbu išlieti. O buvimas gryname ore yra svarbus visiems. Tad, jei tik leidžia orai, galbūt kartu su vaiku galėtumėte smagiai parungtyniauti, pavyzdžiui, kas surinks daugiau spalvotų lapų ar kaštonų per skirtą laiką. Arba užsiimti lobių medžiokle – sudarius rudens gėrybių sąrašą, pavyzdžiui, gilių, kaštonų ar plunksnų, leistis į jų paieškas”, – sako I. Cibulskienė.

Taip pat pašnekovė rekomenduoja žaidimus, kurie bus smagūs žaidžiant tiek namuose, tiek lauke. Pavyzdžiui, „šilta-šalta“, kai ieškoma paslėpto daikto. Ar „juda-nejuda“ – tereikia įjungti muziką, kol ji groja – žaidėjai šoka, kai nutyla – sustingsta.

Svarbu atminti, kad net ir paprasti rankdarbiai ar žaidimai kieme gali tapti įsimintinomis akimirkomis. Juk būtent buvimas kartu kuria stiprų tėvų ir vaikų ryšį.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Vaiko teisių gynėjų interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Vaiko teisių gynėjos Elžbietos Vysockos interviu žiūrėkite čia.

„Pirmiausia, patariu leisti vaikui trumpam atitrūkti nuo atsakomybių – duoti laiko ramiai pabūti, pasidalinti dienos įspūdžiais. Tai padeda nurimti, susigrąžinti vidinę pusiausvyrą ir pasiruošti likusiai dienos daliai“, – sako vaiko teisių gynėja Elžbieta Vysocka.

Anot pašnekovės, šis patarimas – universalus ir tiks tiek aktyvesniems vaikams, tiek ir uždaresnio būdo, labiau ramybę mėgstantiems vaikams ir paaugliams.

Skirtingi vaikai – skirtingi poreikiai

Žinoma, poilsis nebūtinai reiškia tik gulėjimą ar tylą. Kai kuriems vaikams atsipalaiduoti padeda piešimas, žaidimas lauke ar muzikos klausymasis. Kitiems norisi bendrauti su tėvais, pasipasakoti, kas nudžiugino ar nuliūdino. O treti gali norėti laiko vienumoje, tyloje. Tad pirmiausia tėvams vaiko teisių gynėjai pataria paisyti natūralaus vaiko ritmo.

„Judresnių vaikų tėvams rekomenduoju pabėgioti kieme, pasivaikščioti parke, pažaisti kamuoliu – fizinis aktyvumas padeda „iškrauti“ įtampą ir grąžina vidinę ramybę. O tų vaikų, kuriems pavargus norisi ramybės, tėvams siūlau po darželio ar mokyklos kartu su vaiku ramų pasisėdėjimą, galbūt virtuvėje užkandžiaujant, ir pokalbį. Neskubinant išklausyti vaiko pasakojimą apie dieną. Po to verta pasiūlyti ramesnę veiklą, pavyzdžiui, klausytis pasakos ar mėgstamos muzikos, vartytis ant sofos su knyga, piešti, dėlioti dėlionę“, – patarimus tėvams ir globėjams dalina pašnekovė.

Itin naudinga – laikas be ekranų

Taip pat vaiko teisių gynėjai suaugusiesiems primena, kad labai naudinga įvesti laiką „be ekranų“. Tada akys ir nervų sistema gaus atokvėpį nuo ryškių dirgiklių. Be to, galima pasirūpinti jaukia erdve, kur vaikas jaustųsi saugus ir galėtų pabūti vienas, jei to reikia.

O kartu su laiku be išmaniųjų įrenginių, vaiko teisių gynėjai siūlo palaikyti ir nuoseklų dienos režimą: vakarienė tuo pačiu metu, ramesnės veiklos prieš miegą, o pats miegas – laiku, kad organizmas spėtų atsigauti. Tokia nuosekli, švelniai struktūruota aplinka leidžia vaikui atkurti jėgas ir su džiaugsmu pasitikti kitą dieną.

Tėvų atsakomybė, anot E. Vysockos, būti šalia, stebėti ir jautriai reaguoti į signalus, kada vaikas pavargęs ar persisotinęs informacijos: „Tik taip galime auginti ne tik smalsius, bet ir poilsį su atsakomybėmis suderinti gebančius vaikus, kuriems poilsis yra natūrali ir gerbiama kasdienybės dalis.“

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba 

Daugiau nei laisvo laiko praleidimas

Užklasinė veikla – kur kas daugiau nei būdas išnaudoti po pamokų liekantį laisvą laiką. Specialistai pabrėžia, kad toks mažųjų užimtumas reikšmingai prisideda prie jų visapusiškos raidos. Pavyzdžiui, sporto būreliai lavina ištvermę, koordinaciją, mažina streso hormonų kiekį organizme bei gerina miego kokybę. Meno užsiėmimai, tokie kaip dailė, muzika ar teatras, lavina kūrybiškumą, ugdo empatiją ir moko saugiai išreikšti emocijas. Akademiniai būreliai, pavyzdžiui, matematikos, robotikos ar kalbų kursai, stiprina pažinimo gebėjimus, skatina kritinį mąstymą ir ugdo problemų sprendimo įgūdžius.

Statistika rodo, kad apie 70 % Lietuvos vaikų dalyvauja bent viename būrelyje. Tai reiškia, kad dauguma šeimų vertina užklasinės veiklos svarbą vaikų vystymuisi. Harvardo medicinos mokykloje atlikti tyrimai parodė, kad vaikų aktyvumas po pamokų ne tik gerina fizinę sveikatą, bet ir stiprina socialinius įgūdžius: gerėja bendravimas su bendraamžiais, mažėja uždarumo tendencijos, lengviau palaikoma emocinė pusiausvyra.

Svarbiausia, kad užklasinė veikla netaptų dar viena pareiga. Ji turėtų būti galimybė vaikui atrasti savo pomėgius, patirti sėkmę ir džiaugsmą. Tik tuomet ji teikia ilgalaikę naudą tiek fizinei, tiek psichologinei sveikatai.

Neperlenkti lazdos

Nors užklasinės veiklos teikia daug naudos, jų perteklius gali turėti priešingą efektą. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie dalyvauja daugiau nei 3–4 būreliuose per savaitę, dažniau patiria nuovargį, jiems sumažėja motyvacija ir bendras entuziazmas. Tai įrodo, kad net naudingi užsiėmimai gali tapti našta, jei nėra išlaikoma pusiausvyra. Psichologai pataria stebėti ne tik veiklų kiekį, bet ir vaiko motyvaciją. Svarbu atsakyti į klausimą – ar vaikas pats nori lankyti būrelius, ar tiesiog vykdo tėvų lūkesčius? Vaikai, kurių nuomonė ir interesai yra girdimi bei gerbiami, dažniau išlaiko susidomėjimą ir jaučia teigiamą poveikį. Tie, kuriems veikla primetama, gali greitai pervargti ir jaustis spaudžiami. Būrelių perteklius daro įtaką visai šeimai: tėvai nespėja vežioti vaikų iš vienos veiklos į kitą, atsiranda nuovargis, irzlumas, mažėja kokybiško laiko kartu. Visa tai gali sutrikdyti šeimos emocinę pusiausvyrą ir sukelti nereikalingą įtampą.

Šeimos laiko svarba

Net skrupulingiausiai sudėliotas vaiko užimtumo grafikas nepakeičia vieno esminio dalyko – kokybiško laiko su šeima. Bendros veiklos, tokios kaip kartu valgomas maistas, pasivaikščiojimai, žaidimai ar kūrybinės užduotys, stiprina emocinį ryšį tarp vaikų ir tėvų, ugdo pasitikėjimą bei saugumo jausmą. Tokie kasdieniai ritualai padeda vaikui jaustis išgirstam, suprastam ir mylimam. Statistika rodo, kad vaikai, reguliariai leidžiantys laiką su šeima, yra 20–25 % emociškai stabilesni už tokios galimybės neturinčius bendraamžius. Jie taip pat rečiau patiria stresą ir nerimą, geriau tvarkosi su iššūkiais. Kiti tyrimai atskleidžia, kad vos 30–60 minučių aktyvaus šeimos laiko per dieną teigiamai veikia vaikų psichinę sveikatą, padeda formuoti socialinius įgūdžius ir netgi stiprina motyvaciją mokytis. Šeimos laikas gali būti įvairus: bendras vakarinis pasivaikščiojimas, kartu gaminamas maistas, stalo žaidimai ar savaitgalio išvykos. Svarbiausia – ne veiklos pobūdis, o jos kokybė ir dėmesys, kurį vaikas gauna iš tėvų. Tokios akimirkos tampa emociniu pagrindu, padedančiu vaikams augti saugiems, laimingiems ir pasitikintiems savimi.

Atrasti aukso viduriuką

Rasti pusiausvyrą tarp vaikų užklasinės veiklos ir kokybiško šeimos laiko gali būti iššūkis, tačiau tinkamai suplanuota dienotvarkė leidžia suderinti abu. Pirmas žingsnis – aiškus savaitės grafiko sudarymas: jame turėtų būti pažymėtos pamokos, būreliai, laisvalaikis ir bendras šeimos laikas. Tai padeda visiems šeimos nariams matyti, kada laikas skirtas individualiai veiklai, o kada – bendravimui.

Šiuolaikinės technologijos gali tapti puikiu pagalbininku. Skaitmeniniai kalendoriai, priminimų funkcijos ar šeimos planavimo programėlės leidžia lengviau koordinuoti visų narių užimtumą. Kai grafikas matomas visiems, tampa paprasčiau planuoti ir spontaniškas veiklas – nebereikia laviruoti tarp skirtingų įsipareigojimų.

Svarbu iš anksto nusistatyti prioritetus ir vadovautis principu „kokybė svarbiau už kiekybę“. Psichologiniai tyrimai rodo, kad vaikams daug naudingiau lankyti mažiau būrelių, bet patirti juose sėkmę, džiaugsmą ir motyvaciją, nei dalyvauti daugelyje veiklų, kurios sukelia stresą ar išsekimą. Tokia patirtis padeda išlaikyti teigiamą požiūrį į mokymąsi ir asmeninį tobulėjimą.

Svarbiausia – išlikti lankstiems. Jei vaikas jaučia nuovargį ar praranda susidomėjimą konkrečia veikla, verta peržiūrėti grafiką ir jį koreguoti pagal realius poreikius. Toks požiūris ne tik padeda vaikui pasiekti geresnių rezultatų, bet ir stiprina saugumo bei palaikymo jausmą šeimos aplinkoje.

Tėvų emocinė būsena

Apklausos rodo, kad daugelis šiuolaikinių tėvų jaučia nerimą, jog jų vaikas nepraleistų svarbių galimybių ar neatsiliktų nuo bendraamžių. Būtent ši baimė dažnai tampa viena pagrindinių priežasčių, kodėl vaikai įtraukiami į per daug užklasinių veiklų. Tačiau neigiamą poveikį gali daryti ne tik veiklų perteklius, bet ir tėvų patiriamas stresas. Daugybė psichologinių tyrimų patvirtina: tėvų emocinė įtampa lengvai persiduoda vaikams. Jeigu tėvai nuolat jaudinasi dėl pasiekimų ar spaudžia lankyti kuo daugiau būrelių, atžalos dažnai ima jausti įtampą, sumažėjusią motyvaciją ar net nerimą dėl savo gebėjimų. Tokia emocinė našta gali ne tik sumažinti užklasinės veiklos teikiamą naudą, bet ir skatinti vaiką užsisklęsti, atsiriboti nuo šeimos.

Psichologai rekomenduoja kelis sprendimus:

• Aiškiai nustatyti prioritetus: pasirinkti tik tuos būrelius, kurie vaikui iš tiesų teikia džiaugsmą ir naudą. Mažiau dažnai reiškia daugiau.
• Kurti realius lūkesčius: suprasti, kad kiekvienas vaikas vystosi savo tempu, o sėkmė nebūtinai turi būti matuojama rezultatais ar pasiekimais.
• Sutarti šeimoje: kartu aptarti savaitės planą, numatyti laiką bendroms veikloms, įtraukti vaiką į sprendimų priėmimą, kad jis jaustųsi girdimas ir vertinamas.

Toks požiūris padeda sumažinti tėvų nerimą, stiprina tarpusavio ryšį ir leidžia vaikui augti aplinkoje, kurioje dominuoja palaikymas, o ne spaudimas.

Atrasti tinkamą veiklą

Svarbus ne tik užklasinių veiklų kiekis, bet ir jų pobūdis. Renkantis būrelį, būtina atsižvelgti į vaiko interesus, temperamentą ir individualius raidos poreikius. Pirmiausia verta pasikalbėti su vaiku: kas jam patinka, kas kelia smalsumą, kokiose srityse norėtų išbandyti save. Taip pat svarbu stebėti vaiko reakcijas – ar įsitraukia į veiklą, ar jaučia malonumą, ar greitai praranda motyvaciją.

Veiklos tipą naudinga derinti su vaiko amžiumi ir energijos lygiu. Jaunesniems vaikams dažniausiai tinka trumpesni, žaismingi užsiėmimai, skatinantys kūrybiškumą ar fizinį aktyvumą. Vyresniems labiau tinka struktūruoti būreliai, lavinantys pažinimo gebėjimus, socialinius įgūdžius.

Galiausiai nepamiršti praktinių aspektų: atstumo iki užsiėmimų, užsiėmimų laiko, kainos bei suderinamumo su šeimos dienotvarke. Kai būreliai pasirenkami atsižvelgiant tiek į vaiko poreikius, tiek į realias šeimos galimybes, jie tampa ne prievole, o džiaugsmu – padedančiu vaikui augti, tobulėti ir išlikti motyvuotam.

Autorė Jūratė Survilė

Ikimokyklinukai (3–6 m.) – svarbiausia džiaugsmas

Mažieji pasaulį pažįsta per judesį. Šiame amžiuje jų motorika dar tik formuojasi, raumenys vystosi. Todėl sportinė veikla turi būti ne struktūruota, o žaidybinė, spalvinga ir orientuota į džiaugsmą, bet ne rezultatą. Maži vaikai dar negeba ilgai išlaikyti dėmesio, nesupranta konkurencijos esmės, todėl per daug rimti ar disciplinos reikalaujantys užsiėmimai gali išgąsdinti ar atgrasyti. Tyrimai rodo, kad teigiamos patirtys judant ankstyvame amžiuje padeda formuotis ilgalaikiam fizinio aktyvumo įpročiui.

Tinkamiausios veiklos:

• Plaukimas – saugiai lavina raumenis, kvėpavimą ir stiprina pasitikėjimą savimi.
• Vaikų gimnastika – skatina koordinaciją, pusiausvyrą, drąsina tyrinėti savo kūno galimybes.
• Šokiai – puikiai tinka aktyviems, muziką mėgstantiems vaikams, leidžia išreikšti emocijas per judesį.
• Judrūs žaidimai – veiklos, kuriose sportas derinamas su pasaka, nuotykiu ar vaidmenimis, ypač tinka darželio grupėse ar bendrose sporto programose.

Pradinukai (7–10 m.) – atradimų ir motyvacijos metas

Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai jau geba laikytis taisyklių, pradeda suprasti komandinio darbo principus ir ieško savo vietos kolektyve. Sportas gali tapti ne tik fizinės sveikatos stiprinimo priemone, bet ir svarbia asmenybės ugdymo dalimi – padedančia formuoti tapatybę, ugdyti discipliną ir socialinius įgūdžius. 7–10 m. vaikus motyvuoja pirmieji asmeniniai pasiekimai, tačiau jie vis dar linkę greitai nusivilti, jei nepavyksta. Todėl ypač svarbu, kad sportinė aplinka būtų palaikanti, o ne vertinanti – kur vaikui leidžiama augti be spaudimo, o klaidos priimamos kaip mokymosi dalis.

Tinkamiausios veiklos:

• Krepšinis, futbolas, rankinis – puikiai tinka mokytis komandinio darbo, ugdo atsakomybę, bendradarbiavimą.
• Kovos menai – padeda lavinti savitvardą, kantrybę, mokytis valdyti emocijas per aiškias struktūras.
• Plaukimas, lengvoji atletika, tenisas – tinka vaikams, kuriems patinka individuali veikla ir asmeninių tikslų siekimas.
• Vaikų joga, šiuolaikinė gimnastika – puikus pasirinkimas neramesniems arba itin susikaupusiems vaikams, norintiems stiprinti dėmesio koncentraciją ir emocinę kontrolę.

Patarimas tėvams: stebėkite ne tik vaiko pasiekimus, bet ir jo emocinę reakciją po treniruočių. Ar grįžta laimingas? Ar laukia kito karto? Pozityvus emocinis fonas yra svarbiausias ilgalaikės motyvacijos šaltinis.

Paaugliai (11 m. +) – identiteto, priklausymo ir saviraiškos laikotarpis

Paauglystė – laikotarpis, kai keičiasi ne tik kūnas, bet ir požiūris į save bei supantį pasaulį. Sportas paaugliui gali tapti tapatybės dalimi, asmeniniu iššūkiu, būdu atsiskleisti arba net maišto forma prieš visuomenės normas. Šiame amžiuje paaugliai tampa jautrūs vertinimui, o nepasitikėjimas savo kūnu, ypač tarp mergaičių, gali tapti kliūtimi aktyviai sportuoti. Tyrimai rodo, kad fizinio aktyvumo lygis tarp 12–15 m. mergaičių smarkiai krinta dėl neigiamos kūno patirties, savęs lyginimo ar netinkamos sporto aplinkos.

Tinkamiausios veiklos:

• Komandinis sportas – padeda megzti socialinius ryšius, suteikia priklausymo komandai jausmą.
• Treniruotės sporto salėje – populiarios tarp tų, kurie nori formuoti kūną ar sportuoti savarankiškai, be spaudimo.
• Šokiai, parkūras, breikas, riedlentės – leidžia išreikšti individualumą, kūrybiškumą ir išlieti emocinę energiją.
• Laipiojimas, bėgimas, dviračiai – puikus pasirinkimas tiems, kurie nemėgsta komandinių struktūrų ar varžybų.

Svarbiausia – leisti paaugliui pačiam rinktis. Net geriausiai organizuota veikla praras prasmę, jei joje nematys savęs.

Pagalba renkantis

Sporto pasirinkimas turėtų būti ne tėvų projektas, o vaiko kelionė. Tam, kad ši kelionė būtų sėkminga ir maloni, svarbu vadovautis ne spaudimu, o palaikymu. Štai keletas esminių gairių:

• Stebėti vaiką, o ne savo ambicijas. Dažnai tėvai linkę projektuoti į vaikus savo neišsipildžiusias svajones, t. y. svajoja, kad vaikas taps krepšininku ar balerina. Tačiau svarbiausia – kur vaikas jaučiasi gerai, ką renkasi pats. Jo motyvacija – ilgalaikio ryšio su sportu pagrindas.
• Leisti išbandyti kelias veiklas. Ieškojimas – tai dalis atradimo proceso. Kartais vaikas nori pabandyti vieną veiklą, o po kelių savaičių ją palieka. Tai normalu. Kuo daugiau galimybių jis turės tyrinėti, tuo didesnė tikimybė, kad ras tai, kas jį iš tikrųjų įkvepia.
• Atsižvelgti į temperamentą. Ekstravertai dažnai klesti komandoje, kur svarbus bendravimas, emocijos, greitas reagavimas. Štai introvertams gali būti artimesni individualūs užsiėmimai – plaukimas, lengvoji atletika, karatė ar joga, kur mažiau išorinio vertinimo.
• Įvertinti fizines galimybes. Nors sportas ugdo visapusiškai, svarbu, kad jis atitiktų vaiko fizinį pasirengimą ir galimybes. Lankstumas, ūgis, koordinacija, net regėjimo ypatumai gali turėti įtakos tam, kokia veikla vaikui bus ne tik maloni, bet ir saugi.
• Rodyti pavyzdį ir palaikymą. Vaikai, kurie mato fiziškai aktyvius tėvus, dažniau patys išlieka aktyvūs suaugę. Sportuokite kartu, eikite pasižiūrėti varžybų, parodykite, kad judėjimas – tai gyvenimo džiaugsmo, o ne spaudimo šaltinis.

Turi teikti džiaugsmą, o ne įtampą

Sportas vaikams ir paaugliams yra kur kas daugiau nei vien fizinė veikla – tai erdvė, kur formuojasi emocinė branda, socialiniai įgūdžiai ir stiprėja asmenybė. Tačiau tam, kad ši patirtis būtų naudinga, sportas turi kelti džiaugsmą, o ne įtampą. Jei fizinis aktyvumas vaikui tampa prievole, lydima nuolatinio spaudimo, baimės suklysti ar siekio atitikti per aukštus lūkesčius, jis gali atgrasyti nuo sporto visam gyvenimui. Tokia patirtis ne tik neprisideda prie vaiko sveikatos, bet netgi gali pakenkti tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

Tie vaikai, kurie jau ankstyvame amžiuje sportą patiria kaip smagų užsiėmimą, žaidimą ar bendravimo formą, daug dažniau išlaiko aktyvų gyvenimo būdą suaugę. Priešingai, jei sportas asocijuojasi su konkurencija, spaudimu ar bausmėmis, jis tampa ne motyvacija, o našta.

Svarbiausias veiksnys – emocinis komfortas. Tyrimai rodo, kad būtent jis lemia, ar vaikas įsitrauks į sportinę veiklą, ar atsitrauks nuo jos. Per didelis tėvų ar trenerių spaudimas gali sukelti nerimą, žemą savivertę ar net fizinius sužeidimus, jei vaikas bandys viršyti savo galimybes.

Štai gera sporto aplinka – tai tokia, kurioje vaikas jaučiasi priimtas, saugus ir vertinamas. Pozityvi trenerio laikysena, komandiniai pasiekimai, smagūs žaidimai ar tiesiog bendravimas su bendraamžiais padeda susieti sportą su džiaugsmu, o ne įtampa. Be to, sportas yra puiki priemonė mokytis valdyti stresą. Patirdamas spaudimą prieš varžybas ar išgyvendamas nesėkmes vaikas ugdo gebėjimą susikaupti, nusiraminti, priimti pralaimėjimą kaip mokymosi dalį. Jei suaugusieji palaiko vaiko pastangas, džiaugiasi procesu, o ne vien rezultatais, vaikas mokosi augti ne dėl prievartos, bet dėl vidinės motyvacijos. Tėvų ir trenerių vaidmuo čia – lemiamas. Geras treneris kuria erdvę, kur kiekvienas vaikas jaučiasi svarbus. Tėvai būdami šalia, palaikydami, leisdami klysti ir atrasti padeda sportą paversti ne spaudimo šaltiniu, o tikru gyvenimo džiaugsmu.

Autorė Jūratė Survilė

Būreliai naudingi, kai jų ne per daug

Pedagogai ir vaiko raidos specialistai sutaria, kad vaikams būreliai reikalingi tam, jog galėtų save atrasti. Tai tarsi jėgų išbandymas, talentų atskleidimas, savęs pažinimas, kad užaugę žinotų, kokią gyvenimo kryptį nori rinktis. Būreliuose vaikai išbando skirtingas veiklas, atranda pomėgius, sužino, ko nemėgsta – taip atsiranda didesnė tikimybė, kad užaugę nepasirinks nedominančios profesijos ar studijų, sykiu įgaus žinių, kaip siekti tikslo.

Paskutiniu metu tapo savotiška norma, kad jau darželinukai lanko po kelis būrelius: mokosi kalbų, šokti, groti, dainuoti, piešti, o jei lieka laisva valandėlė – kodėl neišbandžius gimnastikos arba plaukimo. Tėvai turėtų įsidėmėti, kad kiekvienas būrelis atima ne tik nemažai laiko, tačiau ir apkrauna vaiką atsakomybe – atsiskaitymai, pasiruošimai, koncertai, parodėlės ar varžybos. Mažasis patiria fizinį krūvį, kai kada ir emocinę įtampą. Būreliai kartą ar du per savaitę nėra neįveikiama užduotis ir ikimokyklinukui, ir vyresniam vaikui, tačiau daugiau apkrauti nerekomenduojama.

Be to, vaikai ir taip visą dieną praleidžia klegesyje, mokydamiesi sudėtingų dalykų, sykiu ir socialinių įgūdžių, o grįžus į namus tenka paruošti namų darbus. Kaip suaugęs žmogus po darbo dienos, taip ir vaikas po darželio ar mokyklos nori atsipūsti, pabūti ramiai ir atsipalaiduoti, todėl nereikėtų kasdien vesti vis į kitą būrelį.

Išsirinkti tinkamą veiklą

Tam, kad būrelis vaikui nekeltų įtampos ir netaptų prievole, svarbu atsakingai parinkti. (Ne)mokamų būrelių pasirinkimas tikrai didelis, tad apsispręsti nelengva. Išmintingiausia atsižvelgti į atžalos gebėjimus ir troškimus, stebėti vaiką. Jei vos išgirdęs muziką ima dainuoti drauge su mėgstamu atlikėju, galbūt pagalvoti apie muzikos mokyklą. Jei namuose daugiausia laiko praleidžia piešdamas, verta pasidomėti dailės būreliais. Jei vaikas labai judrus, energingas, nuolat nenustygsta vietoje, greičiausiai jam reikia daugiau fizinio krūvio – puikiai tiks karatė, plaukimas, krepšinis ar kt. Padėti apsispręsti dėl būrelio gali ir ugdytojai, kurie su vaiku praleidžia nemažai laiko – darželio auklėtoja, mokytoja. Profesionalai daug pastabesni vos besiskleidžiančiam talentui.

Būreliai – saviraiškos būdas, kuris turi teikti malonumą. Jei vaikas laukia užsiėmimų, iš jų grįžta patenkintas, dalinasi įspūdžiais, didžiuojasi rezultatais – jis lanko tinkamą būrelį. Tačiau jei papildomos veiklos nelaukia ir nerodo entuziazmo, vaikui nuobodu ar sunku, verta pagalvoti apie alternatyvas, leisti pačiam nuspręsti, galbūt apsilankyti kituose būreliuose, kuriuos lanko draugai, bendraklasiai. Kai kurie specialistai pataria leisti į du būrelius, kur viename lavinamas intelektas arba kūryba, kitame – fiziniai gebėjimai.

Verta įsidėmėti, kad būreliai negali atimti iš vaiko viso laisvalaikio. Jei visas laikas bus suplanuotas ir užimtas, nuolat vykdys instrukcijas, gali nukentėti gebėjimas improvizuoti ir pačiam susikurti žaidimą ar kitą veiklą, nesugebės pats susirasti veiklos, nuolat nuobodžiaus. Tad specialistai pataria neužimti būreliais kiekvienos vaiko dienos.

Leisti vaikams žaisti

Nemažai tėvų mano, kad grįžęs iš darželio ar mokyklos vaikas turi veikti ką nors naudinga. Jiems atrodo, kad žaisdamas namuose ar bėgiodamas po kiemą beprasmiškai švaisto laiką, todėl kone kasdien organizuoja lavinamąją veiklą. Tačiau tokiu atveju vaikui nėra kada pasidžiaugti žaislais ar kieme pasikarstyti, pasisupti. Anot edukologų, vaikui būtina pabūti tiesiog vaiku – kvailioti, lakstyti, nuobodžiauti, žaisti. Žaidimai tokie pat svarbūs, kaip ir organizuoti užsiėmimai su specialistais.

Žaisdami vaikai pažįsta pasaulį, mokosi užmegzti ir plėtoti santykius su kitais. Mažieji, žaisdami su bendraamžiais, kuria savo pasaulį su pačių sugalvotomis taisyklėmis, o tai lavina vaizduotę. Žaidimų eigą nustato tam tikros taisyklės, tad vaikai išmoksta laikytis socialinių normų. Laisvas kalbėjimasis su bendraamžiais ugdo komunikacinius įgūdžius, taip pat lavina leksiką ir dikciją.

Britų mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad 1–6 m. vaikai, kurie geba žaisti su išgalvotais daiktais (nematomais objektais), ateityje demonstruoja daug geresnius kalbinius gebėjimus. Jie ne tik geriau supranta, kas sakoma, bet ir aiškiau moka išreikšti mintis.

Delavero universiteto (JAV) mokslininkas Brianas Verdine’as nustatė, kad žaidimas su konstruktoriais ir kaladėlėmis lavina ne tik motorinius gebėjimus, bet ir vaizduotę, kūrybiškumą, gebėjimą spręsti problemas, matyti 3D objektus jų dar nepastačius.

Nepamiršti fizinio aktyvumo

Lietuvos sporto universitetas drauge su kolegomis iš Australijos universiteto atliko didelės apimties tyrimą, kuriame nagrinėjo Lietuvos vaikų ir paauglių fizinio pajėgumo bei kūno kompozicijos kaitą. Tyrimas buvo atliekamas keliais etapais: lyginamas vaikų fizinis aktyvumas ir pajėgumas 1992 m., 2002 m., 2012 m. ir 2022 m. Suskaičiavus duomenis padaryta išvada, kad šiuolaikiniai vaikai yra silpnesni ir fiziškai mažiau ištvermingesni, nei buvo jų tėvai. Be to, Lietuvos higienos instituto duomenimis, mūsų šalyje nutukę daugiau kaip penktadalis moksleivių, todėl aktyvi fizinė veikla būtina laisvalaikiu.

Vaikai turi būti fiziškai aktyvūs bent pusvalandį kiekvieną dieną, įskaitant ir savaitgalius. Jei savaitė pasyvesnė, daugiau judėti laisvomis dienomis.

Mokslinis tyrimas, kurio metu fotografuotos vaikų smegenys po 20 min. sėdėjimo ir 20 min. pasivaikščiojimo, parodė, kad pasivaikščiojus smegenys buvo gerokai aktyvesnės. Vadinasi, jei mokykloje per pertrauką vaikas juda, jis geriau pasiruošęs įsiminti matematikos formules, naujus užsienio kalbos žodžius ir kitą informaciją. Harvardo universiteto atlikti tyrimai parodė, kad fiziškai aktyvūs vaikai jaučia didesnę socialinę paramą, pasižymi geresne psichine sveikata, efektyviau susidoroja su stresu, turi mažesnę riziką susirgti depresija. Fizine veikla kartu naudinga užsiimti visai šeimai, nes tai kuria gražų tarpusavio santykį, diegia sveikos gyvensenos principus. Tad eikite pasivaikščioti, važinėkite dviračiais, žaiskite komandinius žaidimus, plaukiokite baseine.

Režimo svarba

Fizinei ir psichoemocinei sveikatai palankiausia, kai para skirstoma į tris aštuonetukus: 8 val. miegui, 8 val. darbui / mokyklai / namų darbams ir 8 val. poilsiui, būreliui, maloniai veiklai. Derėtų paisyti šių gairių, ypač kalbant apie miegą, kuris augančiam organizmui itin reikšmingas. Tam, kad vaiko fizinė ir psichoemocinė savijauta būtų gera, turi miegoti kokybiškai, o to pagrindinė sąlyga – režimas. Geriausia užmigti ir keltis tuo pačiu laiku kiekvieną dieną. Savaitgaliais ar per atostogas galima nukrypti valandėlę, bet ne daugiau, kitaip išsibalansuoja miego ritmas.

Režimas svarbus ir kalbant apie mitybą – kasdien stengtis valgyti panašiu metu. Organizmas įpranta prie kartojamų dalykų, todėl tam tikru metu jaučiame alkį, mieguistumą, energijos antplūdį. Jei vaikas sportuoja, dera užtikrinti, kad jis tai darytų reguliariai, tuo pat metu, turėtų nekintantį būrelių grafiką, žinotų, kada metas ruošti pamokas, o kada gali pažaisti vaizdo žaidimus. Dienotvarkė vaikams padeda jaustis ramiau, užtikrinčiau ir sėkmingiau susitvarkyti su kasdienėmis užduotimis.

Dažniau būti gamtoje

Buvimas gamtoje efektyviausiai ramina nervų sistemą, padeda pamiršti kasdienius rūpesčius, žadina pažinimo jausmą. Vaikams buvimas lauke ypač svarbus, nes didžiąją dienos dalį jie praleidžia žiūrėdami iš arti (į konstruktorius, dėliones, knygas, sąsiuvinius, kompiuterio ar telefono ekranus), o tai vargina akis. Laiką leidžiant lauke žiūrima į tolimus objektus. Be to, akys, kaip ir visas organizmas, gauna daugiau deguonies. Kasdien naudinga bent valandą pasivaikščioti ar pažaisti gryname ore, ypač gerai tai daryti po vakarienės – skatinamas virškinimas, deginamos kalorijos. Tėvai turėtų įsidėmėti, kad prasto oro nėra, gali būti tik netinkama apranga. Pavyzdys – Skandinavijos šalys, kur net lopšelinukai kasdien po kelias valandas leidžia lauke.

Per atostogas vaikai lauke gali leisti ištisas dienas, tik, jei karšta, užtikrinti apsaugą nuo saulės, suteikti galimybę reguliariai atsigerti vandens, nepalikti vienų prie vandens telkinių.Jei darbo dienomis pritrūko laiko išeiti į gryną orą, bent vieną savaitgalio dieną paskirkite žygiui, iškylai, pasivaikščiojimui po mišką ar parką, kopimui į piliakalnius. Įdomių ir prasmingų veiklų lauke apstu.

Įsiklausyti į vaiko poreikius

Už vaikų laisvalaikį iki tam tikro amžiaus atsakingi tėvai, tačiau sprendžiant, ką veikti, reikėtų pasitarti. Pavyzdžiui, šeštadienio rytą norite pasivaikščioti, bet vaikas susitaręs žaisti žaidimus internetu su draugais, nes darbo dienomis neturėjo laiko. Verčiau neatplėšti vaiko nuo smagios veiklos, bet susitarti, kiek laiko žais, ir vėliau visiems kartu išeiti pasivaikščioti.

Normalu savaitgaliais nenuveikti nieko reikšminga. Jei vaikas sako, kad jaučiasi pavargęs ir tiesiog nori patinginiauti namuose, tai rodo, kad pavargęs nuo įvairių veiklų ir organizmas siunčia signalus pailsėti, atkurti vidinius resursus. Gal, patinginiavęs iki pietų, vakare jau norės nuveikti ką nors aktyvaus, jei ne, puiki veikla – stalo žaidimai ar filmas visiems sukritus ant lovos.

Vaikams reikia pabūti ir vieniems, pažaisti su žaislais, piešti, rašyti dienoraštį, pagroti, paskaityti, net ir panaršyti internete. Jei vaikas užsidaro kambario duris, tai reiškia, kad jam šiuo metu nereikia bendravimo, leiskite pabūti ramiai, o po kurio laiko pasiūlykite ką nors nuveikti.Jei sako, kad dviejų ar trijų būrelių per daug, kad nespėja pailsėti, po savaitės jaučiasi išsekęs, reikėtų tai išgirsti, nes ilgainiui apie pervargimą praneš rimtesni signalai.

Pervargimą išduoda savijauta

Jei vaikui per daug veiklų (tiek rimtų, tiek pramoginių), išduoda jo fizinė ir psichoemocinė savijauta. Pavyzdžiui, jei persisportuoja, gali stipriai skaudėti raumenis ar sąnarius, jei per daug laiko leidžia prie knygų ar kompiuterio – rausti ir perštėti akys. Svarbus signalas – pakitęs apetitas: praranda norą valgyti, nes jaučiasi pernelyg pavargęs, arba kaip tik nejaučia saiko, nes organizmas desperatiškai bando gauti daugiau energijos. Pervargimo signalas – ir nusilpęs imunitetas, o to pasekmės – įvairios infekcijos, prastėjanti odos, nagų, plaukų būklė. Žinoma, sveikatos sutrikimus sukelia ne vienadienis, bet ilgalaikis pervargimas.

Tiek darželinukams, tiek paaugliams dėl nuovargio sunku susitvarkyti su emocijomis: atsiranda irzlumas, pyktis, liūdesys arba kaip tik apatija, nemiga. Pastebėję šiuos ženklus, nepykite ant vaiko, kad „jam niekas neįdomu“, kad „sudėtingas charakteris“, kad „nesimėgauja atostogomis“, o stenkitės sumažinti tiek įsipareigojimų, tiek pramogų, leiskite gerai išsimiegoti, pailsėti ir nieko neveikti. Po tokio poilsio vaikas vėl bus pasiruošęs šokti į kasdienių veiklų ar pramogų sūkurį.

SPECIALISTĖS KOMENTARAS

VšĮ Psichologinės sveikatos centro vadovė, klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė

Ar daug pramogų gali psichologiškai ir fiziškai išvarginti vaikus?

Žinoma. Intensyvi veikla visada vargina, ypač jeigu ja nepertraukiamai užsiimame ilgą laiką. Tuomet ne taip ir svarbu, ar kalbame apie gausias pramogas vaikų žaidimų kambaryje, ar apie įtemptą dieną mokykloje. Tiek vienu, tiek kitu atveju būtina neperspausti. Pramogos, lygiai taip pat, kaip ir kitos intensyvios veiklos, turėtų būti planuojamos ir dozuojamos, o kuo vaikas mažesnis, tuo tą daryti reikėtų atidžiau.

Kodėl svarbu, kad vaikai turėtų laiko nuobodžiauti?

Nuobodžiavimas – absoliučiai natūrali emocinė būsena, tačiau nėra tokia maloni kaip mėgavimasis kažkuo, tad natūralu, kad tiek vaikams, tiek suaugusiesiems norisi kuo greičiau ištrūkti iš to nuobodulio gniaužtų. O visai be reikalo. Nuobodulys irgi turi tam tikras funkcijas. Juk tik tada, kai nėra ką veikti, galime atrasti kažką naujo, o gal prisiminti, kuo būdavo įdomu užsiimti anksčiau? Vaikai, kuriems leidžiama nuobodžiauti, neretai būna kūrybingesni, labiau prisitaiko, taip pat greičiau patys sugalvoja, kaip išvaikyti tą nuobodulį.

Kodėl nereikia kiekvienai akimirkai sugalvoti veiklos, stengtis išnaudoti atostogų?

Tėveliai dažnai nuogąstauja, kad vaikai nepailsės tinkamai, jeigu atostogos nebus sustyguotos nuo pradžios iki pabaigos. Bet tai nebūtinai tiesa. Per atostogas galima ir nieko neveikti. Kartais juk taip gera tiesiog būti namie be jokio plano. Kai kasdienybėje tiek daug skubėjimo, planų ir dienotvarkių, atostogaujant verta bent dieną ar dvi pagyventi be plano.

Kaip subalansuoti vaiko laisvalaikį?

Geriausia, kai vaikas turi galimybę tiek ramiai užsiimti mėgstama veikla, tiek fiziškai pajudėti. Tad dermės turbūt ir turėtume ieškoti derindami aktyvią ir pasyvią veiklą, o jau kiek ko turėti, priklauso ir nuo vaiko būdo, ir jo pomėgių. Jeigu darbo dienomis mažiau juda, kodėl savaitgalio neišnaudojus aktyvesnei fizinei veiklai? Ir, priešingai, jeigu sportas įprastai užima nemenką popamokinės dienos dalį, tėveliai neturėtų jausti graužaties, jeigu vaikas savaitgalį nori tiesiog praleisti ramiai namie.

Autorė Laima Samulė

Vaikai – ypač paaugliai – ne visada atvirauja tada, kai mes to tikimės. Tačiau kartu leidžiamas laikas, kuriame nėra vertinimų, skubos ar kasdienių, kartais įkyrinčių klausimų: „Kaip mokykla?“, „Ar padarei namų darbus?“ gali išlaisvinti“, – sako vaiko teisių gynėja Gustė Valantinavičiūtė ir priduria, kad pokalbis žygiuojant gali suvienyti.

Pokalbius paskatins žaidimai

Iš pradžių kalba, tikėtina, rutuliosis natūraliai. Bet, jei pritrūks temų ar tiesiog norėsis kažko smagaus, žaismingo, vaiko teisių gynėjai siūlo išbandyti kelis paprastus žaidimus, kurie padės iš naujo pažinti vienas kitą.

„2 tiesos ir 1 melas“ – sugalvokite apie save du tikrus ir vieną melagingą faktą, o antrasis žmogus turi atspėti, kuris iš jų – melas.  Šis žaidimas padės vienas į kitą pažvelgti kitomis akimis, sužinoti dar negirdėtų faktų apie vienas kitą. Galiausiai, kaip tikina G. Valantinavičiūtė, iš šio žaidimo gali rutuliotis ir platesni pokalbiai.

Kitas smagus žaidimas, kurį galima žaisit žygiuojant: „Kas rinktumeisi?“. Pavyzdžiui, galite paklausti vaiko, ką mieliau rinktumeisi: ar supergalią skraidyti, ar skaityti žmonių mintis? Toks paprastas ir šmaikštus žaidimas, leis pažinti vaiką ir jo pasaulėžiūrą.

Klausimai, kurie suartina

Žinoma, žaisti nebūtina. Tarpusavio ryšiui stiprinti ir laiką praleisti turiningiau padės ir paprasti, neformalūs klausimai.

„Galbūt vaikas pats norės pasipasakoti apie tai, kas neduoda ramybės arba pasikalbėti apie savus džiaugsmus. Tačiau, jeigu kalba nesimezga, visuomet galima pralinksminti vaiką neįpareigojančiu pokalbiu. Pavyzdžiui, kur keliautum, jei viskas būtų įmanoma? Ką norėtum, kad suaugusieji geriau suprastų apie tave? Koks būtų vienas dalykas, kurio, jei galėtum, niekada nedarytum?“

Šie klausimai leidžia ne tik geriau pažinti vaiką, bet ir kuria erdvę, kurioje jis jaučiasi svarbus, vertinamas. Tokie momentai augina pasitikėjimą – o jis, kaip žinia, yra kiekvieno tvirto ryšio pagrindas: „Kalbėkitės, tylėkite, juokitės, pasikalbėkite apie tai, kas svarbu ar tiesiog pakvailiokite. Svarbiausia – ne nueiti kilometrai, bet laikas kartu.“

Vaiko teisių gynėjai stiprinti tarpusavio ryšį žygiuojant kviečia jau gegužės 16 dieną 11 valandą prie Vingio parko estrados. Vaiko dienos proga vaikai kartu su tėvais, mokytojais, draugais ir klasiokais leisis pasirinktu 1,2,3,4 arba 5 kilometrų maršrutu po Vingio parką. O finiše lauks skautiškos vaišės ir įvairios pramogos. Į žygį registruokitės čia.

Daugiau informacijos: Facebook „Vaiko teisių gynėjų ir skautų „Žygis už saugią vaikystę“.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.

„Tokios situacijos, kai atšilus orams tėvai vaikui visai savaitei vežasi prie jūros arba šalčiams sukausčius Lietuvą, keliauja su vaikais į šiltus kraštus – vaiko teisių gynėjams pažįstamos“, – sako vaiko teisių gynėja Renata Poplavskė ir priduria, kad tokios išvykos gali sukelti ir tam tikrų problemų.

Vaiko teisė į mokslą

Vaiko teisių gynėjai dažnai sulaukia klausimų ar galima su vaiku išvykti atostogauti ne atostogų metu. Mat tėvai baiminasi, kad be pateisinamos priežasties vaiko praleistos pamokos gali būti laikomos vaiko teisių pažeidimu. Vaiko teisių gynėjai visuomet pataria tėvams pirmiausia kalbėtis su mokyklos administracija ir ieškoti visiems patogiausio sprendimo. Pavyzdžiui, jei vaiko nelaukia itin svarbūs atsiskaitymai, galbūt trumpa išvyka įmanoma? Arba, jeigu atsiskaitymus vaikas praleis, galbūt bus suteikta galimybė juos atsiskaityti pakartotinai? O gal mokykla gali suteikti nuotolinio mokymosi galimybę?

„Suprantame, kad suaugę žmonės nori sutaupyti, o bilietų į pramogas ar skrydžių į kitas šalis kainos moksleivių atostogų metu kyla. Gali nutikti ir taip, kad darbovietėje ne vienas nori pasiimti atostogas moksleivių atostogų metu, todėl ne abu vaiko tėveliai galės pasiimti atostogas tuo pačiu metu.  Tačiau šiuo atveju yra svarbu vertinti vaiko interesus ir prisiminti, kad svarbiausia – vaikas ir jo teisė į mokslą“, – teigia R. Poplavskė.

Pašnekovė priduria, kad ir tėvai atostogauti nevyksta, nesuderinę su darbdaviu. Tad ir vaiko atostogos turėtų būti derinamos ir planuojamos iš anksto ne tik šeimoje, bet ir jo svarbiausiame darbe – mokykloje.

Svarbiausia – kalbėtis ir ieškoti visiems patogių išeičių

Svarbiausia – aiškiai komunikuoti ir bendradarbiauti su mokytojais ir mokyklos vadovybe: „Svarbu užtikrinti, kad vaiko teisė į mokslą nebūtų pažeista, o praleistos pamokos būtų tinkamai kompensuotos. Tai reiškia, kad kontroliniai praleisti nebus, namų darbų ir klasės užduotys bus atliktos.“

Kaip palyginimą pašnekovė pateikia suaugusiųjų darbovietes: „Juk, jei esate užversti darbais, pirma norite juos padaryti, o tuomet ramiai eiti atostogų. Tad ir vaikams svarbiausių kontrolinių metu verčiau leisti susikaupti, pasimokyti ir atsiskaityti darbus gerais pažymiais, o vėliau, susitarus su mokyklos administracija, galbūt įmanoma ir trumpų atostogų išeiti.“

Video medžiagą su vaiko teisių gynėjos Renatos Poplavskės interviu žiūrėkite čia. 

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.

Pasenusios nuostatos

Įkvėpimą, kaip auklėti, automatiškai perimame iš tėvų, senelių, visuomenės tradicijų, nors kai kurios nuostatos neaktualios šiuolaikiniams vaikams, o kartais net žaloja psichiką. Viena dažniausiai pasitaikančių nuomonių – stereotipinis mąstymas, kad berniukai žaidžia su mašinytėmis, mergaitės – su lėlėmis. „Jei sūnus domisi žaisline virtuvėle, veria karoliukus arba rengia lėlę, tėvai nerimauja, jog taps moteriškas. Tuomet siekia įtikinti, ką reiškia būti tikru vyru, – sako amerikiečių psichoterapeutė Katie Lear. – O man patinka žiūrėti, kaip berniukas „auklėja“ lėles. Tai reiškia, kad mato puikų pavyzdį namuose ir vieną dieną užaugs rūpestingu, globojančiu tėvu.“ Pasak ekspertės, daugiau baimių dėl berniukų auklėjimo, palyginti su mergaitėmis, tačiau abiem lytims naudingi bet kokie žaislai, kaip gyvenime reikalinga įvairi patirtis.

Nėra jokių mokslinių tyrimų, kaip žaidimai su žaislais daro įtaką lyčiai. Pasak K. Lear, vaikai suformuoja savo tapatumą labai anksti – apie 2 metukų. Daugelis psichologų mano, kad vaikai mokosi apie lytį pirmiausia stebėdami suaugusiųjų elgesį. Nors žaislai padeda išreikšti jausmus, ieškoti naujų idėjų, peržiūrėti, ko išmoko, įtvirtinti įgūdžius, neturi galios formuoti lyties tapatybės.

Daugelis mergaičių žaidžia berniukų žaislais, konstruoja, karstosi, važinėja dviračiu, mėto kamuolį ir nesidomi lėlėmis. Visuomenei lengviau manyti, kad tai aktyvus, sportiškas vaikas, kuris ateityje užaugs praktiška, savarankiška, ūkiška moterimi. Stereotipų priežastys įsišaknijusios senose nuostatose apie vyriškumą ir lengviau priimti mergaites, kurios yra berniukiškos, nei priešingai. Remiantis Pensilvanijos universiteto atlikta apklausa, 80 % tėvų skatina dukras žaisti su berniukiškais žaislais ir užsiimti veikla, būdinga priešingai lyčiai. Tačiau tik 64 % auginančių sūnus skatina daryti mergaitiškus dalykus. Kuo vyresni ir konservatyvesni tėvai, tuo labiau vadovaujasi lyčių stereotipais.

Ir lėlytės, ir mašinytės

Vaikai sužino apie pasaulį ir lavina pažinimo gebėjimus per žaislus, su kuriais žaidžia. Ištirta, kad mergaitėms ir berniukams skirti žaislai moko kiekvieną lytį skirtingų dalykų ir skatina lavinti kitus įgūdžius. „Norint, kad vaikas augtų visapusiškas, turėtų stiprius kognityvinius, kūrybinius ir erdvinius įgūdžius, prasminga pasiūlyti žaislus, apimančius visus šiuos mokymus“, – pataria K. Lear.

Pasak psichologės prof. Judith Elaine Blakemore iš Indianos universiteto, mergaitiški žaislai akcentuoja išvaizdą, patrauklumą, estetikos suvokimą. Skatina auklėti, globoti, atjausti, padeda žaisti vaidmenimis, įtvirtinant buitinius ir socialinius įgūdžius, tokius kaip maisto pirkimas, valgio gaminimas, valymas, dekoravimas, svetingumas. Žaidimo tikslas – bendravimo ir tarpusavio problemų sprendimo procesas. Jei maža mergaitė aprūpinama tik mergaitiškais žaislais, stipriai lavėja vaikų auklėjimo įgūdžiai, tačiau praleidžiamos kitos vystymosi sritys. Princesės vaidmuo gali suformuoti nuostatą, kad išvaizda – svarbiausias prioritetas gyvenime. Oregono universiteto psichologų teigimu, žaidimas su seksualizuotomis lėlėmis Barbėmis susijęs su mažesnėmis karjeros galimybėmis suaugus.

Tradiciniai berniukų žaislai skatina veiksmą, konkurenciją, smurtą ir rizikingą elgesį. Moko suvokti erdvę, konstruoti struktūras, tyrinėti aplinką, įveikti iššūkius ir domėtis gamtos mokslais. Pastaruoju metu itin akcentuojamas superherojaus vaidmuo – lyderystė, ryžtingumas, išskirtinumas, net dominavimas. Rezultatai skaičiuojami apčiuopiamu atlygiu (taškais, meistriškumo lygiu ir pan.). Jei mažam berniukui suteikiami tik berniukiški žaislai, gali susidurti su daugybe smurtinių žaidimų, kas vėliau skatina agresyvesnes reakcijas kasdienybėje. Taip praranda galimybę mokytis į šeimą orientuotų įgūdžių, kuriuos suteikia mergaitiški žaislai. Šiuolaikiniams vyrams neužtenka tik „nudobti ir parnešti grobį“, tikimasi bendradarbiavimo auginant vaikus ir tvarkant namų ūkį.

Prof. J. E. Blakemore pateikė išvadas, kad žaislai, kurie suteikia geriausią pažintinį, meninį, muzikinį ir fizinį indėlį, dažniausiai yra neutralūs lyčiai arba šiek tiek berniukiški. Prie tokių priskiriami galvosūkiai, stalo žaidimai, kaladėlės ir kitos statybinės detalės, konstruktoriai, dėlionės, šachmatai ir šaškės, dviratis, riedučiai ir kitos ratuotos priemonės, kamuolys, muzikos instrumentai, meno, mokslo, medicinos, robotikos rinkiniai, vandens sporto inventorius. Neutralūs žaislai kartu su keliais stipriai mergaitiškais ir berniukiškais daiktais skatina abiejų smegenų pusrutulių vystymąsi, užtikrina optimalią raidą bei įgūdžius.

Rinkodaros spąstai

„Įdomu tai, kad 1940–1950 m. parduotuvėse žaislai buvo griežtai suskirstyti pagal lytį ir sudėti į atskiras lentynas. 7-jame ir 8-ajame dešimtmečiuose ši tendencija nuslopo, o 1980-ųjų viduryje vėl sustiprėjo. Dar ir dabar žaislų skyrių praėjimai aiškiai išsiskiria spalvomis – rožine ir mėlyna ar juoda“, – sako K. Lear.

Seniai įrodyta, kad prekių skirstymas pagal spalvas didina pardavimus. Nors mergaitės ramiai praeina pro mėlynus skyrius, o berniukai aplenkia rožines lentynas, šeima, auginanti sūnų ir dukrą, įsigyja dvigubai daugiau žaislų, nes perka skirtingoms lytims. Stereotipas toks gajus, kad bandoma manipuliuoti neva lyčiai neutraliais ar adaptuotais žaislais, pavyzdžiui, rožinėmis mašinytėmis ar mėlynomis žaislinėmis virtuvėmis. Klausimas, kurį turėtų užduoti tėvai, būtų toks: „Kas negerai su rožine spalva berniukams?“. Kažkas anksčiau nusprendė ir sukūrė sąsajas, kurios šiandien riboja pasirinkimą.

„Džiugu, kad rinkodara keičiasi ir vis dažniau prekės išdėstomos ne pagal lytį, o pagal vaikų amžių arba žaislų rūšį (lėlės, mašinytės, stalo žaidimai). Palaipsniui, tačiau nenoriai keičiama pakuočių spalva, – pastebi K. Lear. – Vaikas, eidamas pasirinkti, neturėtų jausti spaudimo, kas tinka, o ko imti nedera“.

Mažieji yra geri detektyvai ir surenka įkalčius su naudinga informacija. Žino, kaip svarbu priklausyti „lyties genčiai“, todėl kopijuoja elgesį, būdingą grupės nariams. Jeigu taip elgiasi (vadovaujasi lyčių stereotipais) suaugusieji, vaikai pakartoja ir laikosi „genties“ taisyklių. Vėliau mąstymas persikelia į kitas gyvenimiškas sritis. Nesulaukia pritarimo ir palaikymo, jei mergina renkasi studijuoti branduolinę fiziką, išmaniąsias technologijas, statybų inžineriją, matematiką, o vaikinas svajoja tapti slaugytoju, floristu, kirpėju ar vaikų darželio auklėtoju. Stereotipai gali turėti įtakos patyčioms.

Galimybių laisvė

O kas, jei sūnus žaidžia tik su mašinytėmis, o dukra – su lėlėmis, nesidomi priešingos lyties žaislais? „Vaikams tinka viskas, kas patinka. Daugybė mažylių nuoširdžiai mėgaujasi ir linksta prie daiktų, skirtų jų lyčiai“, – ramina K. Lear.

Sičio universiteto (Jungtinė Karalystė) tyrimas atskleidė, kad kūdikiai iki 9 mėn. pradeda rodyti pirmenybę lyčiai būdingiems žaislams. Tai gali reikšti, jog berniukų ir mergaičių biologija skiriasi, todėl vieni labiau domisi žaislais su ratukais ir kitomis judančiomis detalėmis, o kiti renkasi smulkiąją motoriką lavinančius daiktus.

Mokslininkai įrodė, kad vaikai mokosi iš suaugusiųjų ir perima nuomonę, kokie žaislai tinka. Viename tyrime dalyvavo 4–7 m. vaikai, kuriems rodytos nuotraukos, vaizduojančios bendraamžius su žaislais. Viena grupė matė vaizdus, kuriuose su lėlėmis žaidė berniukai ir mergaitės, kita grupė regėjo, kaip vaikai žaidė su visokiais žaislais. Vėliau apklausus dalyvius paaiškėjo, kad nuomonę labiausiai lėmė rodyti pavyzdžiai. Tie, kurie matė, jog vaikai gali žaisti su įvairiais žaislais, neskirstė veiklos pagal lytį.

Kiti mokslininkai atkreipė dėmesį, kokią įtaką daro stereotipinis skirstymas pagal spalvas. Žaidimų kambaryje buvo padėtos dvi dėžės – rožinė ir mėlyna, jose sudėti įvairūs žaislai, nepriklausomai nuo lyties. 4 m. vaikai dažniausiai rinkosi dėžę, remdamiesi lyčiai priskirta spalva, tačiau žaidė su visais žaislais, kuriuos rado viduje: lėle, mašinyte, kaladėlėmis.

„Jei auginate berniukišką berniuką ar mergaitišką mergaitę, leiskite atžalai džiaugtis tuo, kas patinka, tačiau parūpinkite lyčiai neutralių žaislų, kurie padės išplėsti mokymąsi. Jei auginate berniuką, kuris mėgsta lėles, arba mergaitę, kuri stumdo mašinytes, viskas gerai. Suteikite galimybių praplėsti akiratį ir išbandyti įvairius skirtingus žaislus. Ugdykite supratimą, kad gali žaisti su bet kokiais žaislais, nepriklausomai nuo lyties“, – pataria K. Lear.

Deja, naujausi amerikiečių tyrimai rodo, kad tik 1 iš 9 tėvų, auginančių sūnų ar dukrą, specialiai perka priešingos lyties žaislus, jog padidintų įvairovę namuose. Daugiau galimybių, jei auga skirtingų lyčių atžalos ir pradėjus lankyti ugdymo įstaigą.

Autorius Jurgita Ramanauskienė