DI iliustracija.

Atsakomybės – normalu ir būtina

Ne kiekviena atsakomybė vaikui yra našta. Šeimoje natūralu padėti. Vaikas mokosi rūpintis kitais ir suprasti, kad namai nėra vieta, kur kiekvienas gyvena tik sau. Todėl visiškai normalu, jei susitvarko kambarį, iškrauna indaplovę, padeda tėvams buityje ar trumpam prižiūri jaunesnį brolį ar sesę. Lygiai taip pat vaikas gali apkabinti liūdną mamą, paklausti, kaip ji jaučiasi, paguosti tėtį. Rūpestis artimu žmogumi savaime nėra problema, atvirkščiai, empatija – vienas esminių gyvenimo įgūdžių. Svarbiausia – kas slypi už pagalbos, kad ir kokiu pavidalu ji išreiškiama. Jei vaikas žino, kad tai tik pagalba, kuri turi pradžią ir pabaigą, kad jis gali eiti žaisti, susitikti su draugais, ilsėtis ir rūpintis savais reikalais, viskas yra savo vietoje. Vaikas prisideda prie šeimos gyvenimo, bet nėra už jį atsakingas.

Kas kita, kai pagalba neatitinka vaiko amžiaus, kai dėl jos nukenčia mokslai, poilsis ar draugystės. Ir ypač tada, kai vaikui perduodama tai, ko jis neturėtų nešti: atsakomybė už suaugusio žmogaus emocijas, problemas ar visos šeimos gerovę.

Sveika pagalba vaiką moko savarankiškumo. Per didelė atsakomybė įdiegia, kad kitų poreikiai visada svarbesni už jo paties. Būtent čia ir prasideda riba, kurios suaugusiesiems svarbu neperžengti.

Kai riba peržengiama…

Riba tarp pagalbos ir per didelės atsakomybės ne visada matoma iš karto. Ji gali prasidėti nuo visai paprasto dalyko: vaikas paguodžia mamą, pabūna su mažesne sese ar atsisako išeiti su draugais, nes namuose tuo metu reikia pagalbos. Vienas kartas – nieko baisaus, bet kai tokios situacijos kartojasi, vaikas pamažu pradeda jaustis ne paprastu šeimos nariu, kuris prisideda, o žmogumi, nuo kurio priklauso, ar namuose viskas bus gerai.

Štai kelios dažnos situacijos, rodančios, kad vaikas verčiamas per anksti suaugti:

Virsta tėvų emociniu ramsčiu. Kai mama ar tėtis liūdi, vaikas juos apkabina – tai visiškai natūralu. Visai kas kita, kai jis pradeda nuolat stebėti tėvų nuotaiką, stengtis jų nesuerzinti, pralinksminti, kai šie liūdi, ir galvoti: „Jeigu mama ar tėtis blogai jaučiasi, turiu kažką padaryti.“ Tuomet vaikas prisiima tai, kas nėra jo atsakomybė – suaugusio žmogaus emocinę savijautą.

Tampa pagrindiniu jaunesnių vaikų prižiūrėtoju. Vieną vakarą pabūti su jaunesniu broliu ar sese, kol mama nueina į parduotuvę, nėra problema. Tačiau jei vyresnis vaikas nuolat turi pasirūpinti, kad jaunėliai pavalgytų, nueitų miegoti, atliktų namų darbus, būtų saugūs ar elgtųsi tinkamai, jo vaidmuo šeimoje pradeda keistis. Jis jau ne tik padeda mamai ar tėčiui, o atlieka dalį tėvų darbo.

Ima spręsti suaugusiųjų problemas. Kartais vaikas tampa šeimos rūpesčių liudininku. Jis girdi kalbas apie pinigų trūkumą, tėvų konfliktus, skyrybas, santykių problemas. Žinoti, kad šeimai sunku, savaime nėra blogai. Problema prasideda tada, kai vaikas ima jaustis turįs kažką dėl to padaryti: taupo savo norams skirtus pinigus, kad užtektų būtiniausiems šeimos poreikiams. Bando sutaikyti besipykstančius tėvus. Galvoja, kaip sumažinti šeimos išlaidas. Arba tyli apie savo problemas, nes supranta, kad tėvams ir taip sunku.

Pradeda atsisakyti savo poreikių. Galbūt nebeina į draugo gimtadienį, nes reikia prižiūrėti jaunesnį brolį. Praleidžia būrelį, nes mama dirba. Atsisako išvykos, nes šeima neturi pinigų. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip supratingumas ir brandumas. Visgi jei vaikas nuolat atsitraukia nuo savo gyvenimo tam, kad šeimai būtų lengviau, verta sustoti ir paklausti: kiek vietos kasdienybėje dar liko jam pačiam?

Jaučiasi kaltas, kai renkasi save. Tai vienas svarbiausių ženklų. Vaikas gali būti savo kambaryje, žaisti, žiūrėti filmą ar susitikti su draugais, tačiau jaustis taip, lyg tuo metu turėtų būti kažkur kitur ir padėti. Jis gali galvoti: „Kaip galiu linksmintis, jeigu mama pavargusi?“ arba „Jeigu išeisiu, kas pasirūpins sese?“. Kai vaikas ima manyti, kad jo poilsis, norai ar džiaugsmas yra mažiau svarbūs už kitų žmonių poreikius, tai jau nebe vien graži atsakomybė. Sveika pagalba šeimai palieka vaikui teisę būti vaiku. Per didelė atsakomybė tą teisę pamažu atima.

Kas vyksta su per anksti užaugusiu vaiku?

Matydami, kad vaikas elgiasi itin atsakingai, girdime: „Jis labai brandus pagal savo amžių.“ Nors skamba kaip komplimentas, kartais už šio brandumo slypi ne vien stiprus charakteris, o gyvenimas, kuriame vaikui per dažnai teko susitvarkyti su tuo, su kuo neturėjo būti paliktas vienas.

Kai vaikas nuolat jaučia, kad turi stebėti, kas vyksta namuose, ar mamai šiandien gera nuotaika, ar tėtis nesupyks, ar jaunesniam broliui viskas gerai, jo kasdienybėje gali atsirasti nuolatinis budrumas ir įtampa. Jis mokosi greitai pastebėti kitų žmonių emocijas, tačiau tuo pat metu vis sunkiau išgirsti savąsias. Ilgainiui sunku atsakyti net į paprastą klausimą: „O ko nori tu?“ Vaikas gerai žino, ko reikia mamai, broliui ar sesei, tačiau savus poreikius nustumia į šalį. Poilsis gali atrodyti kaip laiko švaistymas, o malonumai – tarsi kažkas, ko dar nėra užsitarnavęs.

Ne mažiau svarbu tai, kad tokiam vaikui sudėtinga pačiam paprašyti pagalbos. Jis įpratęs būti tuo, kuris padeda kitiems, todėl pripažinti, kad nesusitvarko, gali atrodyti nejauku ar net kelti gėdą. Kartais vaikas išmoksta būti tuo, kuris viską iškenčia tyliai.

Kita rizika – stiprus atsakomybės jausmas. Vaikas gali manyti, kad jo vertę šeimoje parodo tai, kiek jis padaro: kuo daugiau padedu, kuo mažiau trukdau, kuo geriau susitvarkau, tuo esu vertingesnis. Tada meilė ir pripažinimas gali būti pradėti painioti su naudingumu.

Šis modelis gali persikelti ir į vėlesnius santykius. Užaugęs žmogus gali pernelyg lengvai prisiimti kitų problemas, sunkiai nustatyti ribas, bijoti nuvilti, jaustis atsakingas už partnerio ar draugų savijautą. Tačiau tai nėra neišvengiama vaikystės pasekmė. Daug kas priklauso nuo to, kiek laiko vaikas taip gyveno, kokia buvo situacija šeimoje, ar šalia buvo palaikančių suaugusiųjų, ar vėliau atsirado galimybė išmokti sveikai pasirūpinti savimi.

Pagalba būtina

Pastebėjus, kad vaikas šeimoje prisiima per daug, pirmiausia nereikėtų savęs kaltinti. Svarbiau sustoti ir grąžinti vaidmenis į vietas. Vaikui turi būti aišku: suaugusiųjų problemos yra suaugusiųjų atsakomybė, o pagalba šeimai vertinama, tačiau nėra pareiga išgelbėti namus.

Kartais užtenka paprastų dalykų. Pasakyti: „Ačiū, kad padedi, bet tau nereikia tuo rūpintis.“ Leisti vaikui pasakyti „ne“ nebijant, kad nuvils tėvus. Pasirūpinti, kad jo gyvenime liktų laiko draugams, būreliams, žaidimams ir tiesiog nieko neveikti. Jei šeimoje yra jaunesnių vaikų, jų priežiūrą svarbu organizuoti taip, kad vyresnysis vaikas netaptų nuolatiniu prižiūrėtoju.

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką vaikas girdi namuose. Suaugusiųjų santykių konfliktai, finansinės problemos ar kiti sunkūs rūpesčiai neturėtų būti perkeliami ant vaiko pečių taip, kad pasijustų turįs juos išspręsti. Net jei vaikas atrodo supratingas ir brandus, jam nereikia žinoti visko, ką žino suaugusieji.

Svarbu stebėti ne tik tai, kiek vaikas padeda, bet ir kaip jis dėl to jaučiasi. Jeigu vaikas nuolat jaučia kaltę, tampa nerimastingas, sunkiai atsiskiria nuo tėvų, stengiasi kontroliuoti viską, kas vyksta namuose, neleidžia sau ilsėtis, atsiranda ryškūs elgesio ir emocijų pokyčiai, verta į tai žiūrėti rimčiau. Ypač tuomet, kai šeimos situacija tokia sudėtinga, kad tėvams patiems sunku perskirstyti atsakomybes. Tokiu atveju naudinga vaikų psichologo ar psichoterapeuto pagalba. Specialistas padės suprasti, kur vaikas prisiėmė tai, kas jam nepriklauso, ir kaip nuimti šią naštą, kartu nesumenkinant jo pagalbos šeimai. Tikslas – vaikas turi išmokti padėti kitiems neprarasdamas savęs.

Autorė Jūratė Survilė

Informacinius filmukus žiūrėkite Vaikoteisių TV.

Verbavimo rizika nėra vaiko charakterio ar auklėjimo šeimoje klausimas. Verbuotojai gali pasinaudoti labai natūraliais paauglystės poreikiais – priklausyti, būti pripažintam, turėti savo pinigų, jaustis savarankiškam.

„Kalbėdami apie vaikų verbavimą, turime klausti, kaip galime padėti vaikui atpažinti situacijas, kuriose jo pasitikėjimu ar natūraliu noru būti priimtam gali būti pasinaudota. Vaikui nereikia užaugti bijančiam žmonių. Jam reikia žinoti, kad gali sustoti, suabejoti, pasitarti ir, svarbiausia, kad suklydęs jis vis tiek turės į ką kreiptis pagalbos. Todėl mūsų užduotis – kurti aplinką, kurioje vaikas žinotų: net ir susidūręs su sudėtinga situacija, sulauks pagalbos“, – pastebi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

„Rusijos tarnybos, taip pat su jomis susiję tarpininkai, vis aktyviau ieško žmonių, kuriuos galėtų panaudoti prieš Lietuvą ir kitas Vakarų valstybes. Deja, tarp taikinių atsiranda ir vaikai bei paaugliai. Svarbiausia, ką turime labai aiškiai pasakyti: vaikai tokiose situacijose yra aukos. Jie, pirmiausia, yra taikinys. Vaikus bandoma paveikti dėmesiu, tariamu pasitikėjimu, pinigais, o vėliau – baime, gėda, šantažu ir grasinimais. Todėl itin svarbi informacija, padedanti vaikams laiku suprasti, kad jais bandoma pasinaudoti ir dar svarbiau vaikams reikia žinoti, kaip tokiose situacijose elgtis“ – pažymi NKVC vadovas Vilmantas Vitkauskas.

Septynių filmukų serijoje kartu su vaiko teisių gynėjais įžvalgomis dalijasi Lietuvos policijos, Paramos vaikams centro, „Vaikų linijos“, Valstybės saugumo departamento, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto ir kitų sričių ekspertai.

Pašnekovai atsakė į klausimus, kodėl vaikai tampa verbuotojų taikiniu, kaip sumažinti verbavimo riziką, kokį apsauginį vaidmenį gali turėti prasminga veikla ir saugi aplinka, kodėl vaikai užmezga kontaktą su nepažįstamais žmonėmis ir kodėl kartais nutyli apie patiriamą manipuliaciją. Taip pat aptariama, kaip elgtis tėvams, įtarusiems, kad jų vaikas gali būti verbuojamas, ir kokios pagalbos vaikui gali reikėti jau pašalinus pavojų.

Vaiko teisių gynėjai primena, kad susidūrus su galimu verbavimu pirmiausia reikėtų vaiką išklausyti, padėkoti už pasitikėjimą ir vengti kaltinimų. Jei kyla įtarimų dėl verbavimo, verta išsaugoti susijusią informaciją ir kreiptis pagalbos. Kilus realiai grėsmei, reikėtų skambinti skubiosios pagalbos numeriu 112, o dėl galimo verbavimo į priešišką veiklą galima pranešti Valstybės saugumo departamentui telefonu +370 700 70 007 arba el. paštu pranesk@vsd.lt.

Pagalba vaikui gali būti reikalinga ir pavojui jau praėjus. Po tokios patirties vaikas gali jausti baimę, gėdą, nerimą, abejoti savimi ir savo sprendimais. Jei vaikas tampa uždaresnis, sunkiau miega, vengia bendravimo ar nuolat grįžta prie išgyventos situacijos, verta kreiptis profesionalios pagalbos. Konsultacijos galima kreiptis ir į Vaiko teisių liniją telefonu 0 800 10 800.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius. 

Klausyti ir išgirsti

Garso knyga – tai garsiai skaitomos knygos įrašas, leidžiantis vaikui klausytis istorijos, o ne sekti tekstą akimis. Jos galima klausytis įvairiais įrenginiais: išmaniuoju telefonu, kompiuteriu ar planšete. Garso knygos vaikams tampa vis populiaresnės, nes jas patogu pasiekti bet kada ir beveik bet kur.

Kaip ir knygų skaitymas, jų klausymasis gali prisidėti prie kalbos raidos, dėmesio sutelkimo, žodyno plėtimo ir teksto suvokimo. Nuo mažens girdima taisyklinga, raiški kalba padeda vaikui geriau pažinti kalbos struktūrą, o klausomos istorijos supažindina su naujais žodžiais, temomis ir pasauliu. Todėl garso knygos gali atlikti ne tik pramoginę, bet ir ugdomąją funkciją.

Skeptikus labiausiai neramina tai, kad vaikas pats neskaito, o tik klauso. Vis dėlto toks klausymasis tam tikra prasme primena situaciją, kai suaugusysis garsiai skaito vaikui, pavyzdžiui, pasaką prieš miegą. Žinoma, popierinė knyga turi savų privalumų: vaikas gali matyti tekstą, sekti žodžius, tyrinėti iliustracijas, vartyti puslapius ir geriau susieti tariamus žodžius su jų rašytine forma. Garso knygoje šios galimybės nėra.

Tačiau tai nereiškia, kad vieną formatą būtina rinktis kito sąskaita. Garso knyga gali tapti puikiu papildymu įprastam skaitymui, ypač tada, kai kūrinys vaikui dar per sudėtingas savarankiškai perskaityti. Svarbiausia ne tai, kokiu būdu vaikas susipažįsta su istorija, o kad knygos apskritai taptų jo kasdienybės dalimi.

Odė garso knygoms

Gerina teksto suvokimą. Klausydamiesi garso knygų vaikai gali susitelkti į istorijos turinį: sekti siužetą, veikėjų poelgius, jų tarpusavio santykius ir aplinką. Tai padeda ugdyti teksto suvokimo įgūdžius, kurie vėliau praverčia skaitant savarankiškai.

Plečia žodyną ir padeda pažinti kalbą. Klausydami knygų vaikai girdi naujus žodžius, posakius, vaizdingus palyginimus ir skirtingas sakinių konstrukcijas. Raiškus pasakotojo kalbėjimas taip pat padeda geriau pajusti kalbos skambesį, intonaciją ir ritmą. Kuo įvairesnė vaiko girdima kalba, tuo daugiau galimybių praturtinti jo žodyną.

Moko sklandaus skaitymo. Klausydamas profesionalaus pasakotojo vaikas girdi taisyklingą tarimą, sakinių intonaciją ir natūralų kalbėjimo tempą. Tai gali būti ypač naudinga vaikams, kurie dar tik mokosi skaityti arba mokosi kitos kalbos. Dar didesnę naudą galima gauti klausymą derinant su tekstu ir kartu sekant skaitomus žodžius.

Papildo žinių bagažą. Pradedančiam skaitytojui sudėtingesnė knyga gali iššūkiu, nes daug pastangų tenka įdėti patiems žodžiams atpažinti. Klausydamas vaikas gali lengviau susitelkti į turinį, todėl atsiveria platesnis temų ir žanrų pasirinkimas. Istorijos, gamtos, geografijos ar mokslo populiarinimo knygos gali tapti įdomiu būdu sužinoti ką nors naujo.

Padidina knygų prieinamumą. Ne kiekvienas vaikas gali savarankiškai perskaityti norimą knygą. Ilgesnis ar sudėtingesnis kūrinys pradedančiam skaitytojui gali būti pernelyg didelis iššūkis. Garso knygos leidžia susipažinti su tokiais kūriniais anksčiau ir patirti skaitymo malonumą net tada, kai skaitymo įgūdžiai dar tik formuojasi.

Lavina vaizduotę. Klausydamas istorijos vaikas pats kuria jos vaizdinius: įsivaizduoja veikėjus, vietas ir įvykius. Skirtingai nei žiūrint ekraną, čia nėra paruošto vaizdo, todėl vaizduotė turi daugiau erdvės veikti. Klausantis galima ir piešti, konstruoti ar žaisti, susiejant girdimą istoriją su savo kūrybine veikla.

Ugdo mąstymo gebėjimus. Įdomus siužetas skatina vaikus kelti klausimus, numatyti, kas nutiks toliau, ieškoti priežasčių ir pasekmių, daryti išvadas bei pastebėti veikėjų elgesio motyvus. Tokie įgūdžiai svarbūs ne tik skaitant, bet ir mokantis įvairių dalykų.

Skatina domėjimąsi literatūra. Garso knygos gali būti ypač patrauklios vaikams, kuriems skaitymas dar nėra mėgstama veikla. Klausantis lengviau atrasti skirtingus žanrus ir autorius, o pamėgta istorija vėliau gali paskatinti atsiversti ir popierinę knygą. Taip knygos gali tapti ne prievole, o malonia laisvalaikio dalimi.

Gerina raštingumą. Nors vien klausymasis nepakeičia mokymosi skaityti ir rašyti, garso knygos gali būti vertingas šių įgūdžių papildymas. Klausydamasis vaikas susiduria su sudėtingesniu žodynu, taisyklingomis sakinių konstrukcijomis ir įvairiomis kalbos raiškos priemonėmis.

Padeda sutelkti dėmesį į turinį. Kai nereikia vienu metu stengtis iššifruoti kiekvieno žodžio, vaikui lengviau sekti pasakojimą ir įsigilinti į jo prasmę. Tai ypač aktualu pradedantiems skaitytojams ar vaikams, kuriems savarankiškas skaitymas reikalauja daugiau pastangų.

Skatina emocinį ir socialinį vystymąsi. Knygose vaikai susiduria su įvairiomis situacijomis, veikėjų išgyvenimais, pasirinkimais ir tarpusavio santykiais. Aptardami išgirstą istoriją jie gali mokytis atpažinti emocijas, suprasti kitų žmonių požiūrį, svarstyti apie atsakomybę, drąsą, sąžiningumą ir pagalbą kitiems.

Padeda atsipalaiduoti. Ramiai skaitoma ar pasakojama istorija gali tapti jaukiu vakaro ritualu. Garso knygos patogios ir tada, kai norisi pailsėti nuo ekranų ar tiesiog ramiai pasiklausyti istorijos.

Lavina kritinį mąstymą. Sudėtingesni pasakojimai suteikia progą svarstyti apie veikėjų sprendimus, jų motyvus ir pasirinkimų pasekmes. Po klausymo su vaiku galima aptarti, kodėl veikėjas pasielgė vienaip ar kitaip, ar jo sprendimas buvo tinkamas ir kaip istorija galėjo baigtis kitaip.

Nevargina akių. Garso knygų galima klausytis nežiūrint į ekraną ar knygos puslapius. Tai patogu keliaujant, vaikštant, ilsintis ar tiesiog norint padaryti pertrauką nuo ekranų. Tačiau svarbu nepamiršti, kad garso knyga turėtų papildyti, o ne visiškai pakeisti įprastą skaitymą – vaikui taip pat svarbu matyti tekstą, pažinti raides ir mokytis savarankiškai skaityti.

Pagalba turintiems disleksiją

Vaikams, turintiems skaitymo ir rašymo sunkumų, pavyzdžiui, disleksiją, gali būti sunku atpažinti raides, susieti jas su garsais, sklandžiai skaityti ir taisyklingai rašyti. Dėl šių iššūkių skaitymas neretai tampa varginantis, todėl vaikas gali vengti tekstų ir nenoriai įsitraukti į literatūrą. Garso knygos gali pakeisti šią patirtį – suteikti galimybę mėgautis istorijomis ir kartu stiprinti pasitikėjimą savo gebėjimais.

Disleksiją turintiems moksleiviams grožinių kūrinių klausymasis naudingas įvairiais būdais. Jie gali išgirsti, kaip skamba sklandi ir raiški kalba, susipažinti su sudėtingesniais tekstais ir daugiau dėmesio skirti jų turiniui. Klausantis nereikia vienu metu analizuoti kiekvieno žodžio, todėl lengviau sekti siužetą, suprasti veikėjų poelgius ir įsigilinti į pagrindinę mintį. Tai leidžia vaikui susipažinti su kūriniais, kuriuos savarankiškai perskaityti dar būtų sudėtinga.

Garso knygos taip pat praplečia pasirinkimo galimybes. Vaikas gali vienas knygas skaityti pats, o kitų klausytis, atsižvelgdamas į jų sudėtingumą ar savo savijautą. Patirdamas mažiau su skaitymu susijusio nusivylimo, gali išlaikyti didesnę motyvaciją domėtis literatūra ir mokytis.

Sėkminga klausymosi patirtis gali paskatinti drąsiau naudotis ir kitomis įgarsinto turinio formomis – klausytis tinklalaidžių, radijo spektaklių, audiogidų muziejuose ar mokomosios medžiagos. Be to, daugelyje įrenginių ir programų galima pasitelkti teksto įgarsinimo funkciją, leidžiančią išgirsti internete ar dokumentuose pateiktą tekstą.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Vaikas skatinamas tyrinėti ir ieškoti atsakymų

Reggio Emilia filosofijoje didelė reikšmė teikiama natūraliam vaiko smalsumui. Užuot pateikę vieną teisingą atsakymą, pedagogai skatina vaikus klausti, stebėti, eksperimentuoti ir savarankiškai ieškoti sprendimų. Tokiu būdu ugdomas kritinis mąstymas, gebėjimas spręsti problemas ir pasitikėjimas savo jėgomis.

Tėvams, kurie lygina skirtingas ugdymo įstaigas pagal užklausą privatūs darželiai Vilniuje kaina, verta atkreipti dėmesį ne tik į mėnesio mokestį, bet ir į ugdymo turinį, pedagogų požiūrį bei vaikui sudaromas galimybes aktyviai pažinti aplinką.

Kūrybiškumas tampa kasdienio ugdymo dalimi

Reggio Emilia filosofija pabrėžia, kad vaikas gali savo mintis ir patirtis išreikšti daugybe skirtingų būdų. Tai gali būti piešimas, lipdymas, muzika, judesys, konstravimas, pasakojimas ar vaidmeniniai žaidimai. Kūrybinės veiklos nėra tik laisvalaikio užsiėmimas – jos tampa priemone tyrinėti ir suprasti pasaulį.

Toks ugdymas gali padėti vaikui:

• drąsiau reikšti savo mintis ir emocijas;
• lavinti vaizduotę bei kūrybinį mąstymą;
• mokytis bendradarbiauti su kitais vaikais;
• ieškoti skirtingų problemų sprendimo būdų;
• ugdyti savarankiškumą ir atsakomybę.

Svarbu ir tai, kad vaikui paliekama erdvės pačiam pasirinkti, kaip atlikti užduotį ar išreikšti kilusią idėją.

Ugdymo aplinka taip pat tampa mokytoja

Reggio Emilia požiūriu, vaiką ugdo ne tik pedagogas. Didelę reikšmę turi ir pati aplinka. Apgalvotai įrengtos erdvės, lengvai pasiekiamos kūrybinės priemonės, gamtinės medžiagos ir vietos tyrinėjimams skatina vaiką veikti savarankiškai.

Todėl darželio aplinka kuriama taip, kad vaikas galėtų ne tik žaisti, bet ir stebėti, kurti, eksperimentuoti bei dalytis savo atradimais su kitais. Kasdienės situacijos taip pat gali tapti prasmingo mokymosi dalimi.

Pedagogas padeda vaikui atrasti

Šioje ugdymo filosofijoje pedagogas nėra vien žinių perteikėjas. Jis stebi vaikų interesus, užduoda klausimus, pasiūlo priemonių ir padeda plėtoti vaikams aktualias temas. Ugdymo kryptis gali formuotis iš pačių vaikų klausimų ar pastebėjimų.

Toks santykis skatina vaiką jaustis išgirstam ir svarbiam. Kartu mokomasi tartis, išklausyti kitus, dirbti grupėje ir gerbti skirtingas nuomones.

Kuo toks požiūris naudingas vaikui?

Reggio Emilia ugdymo filosofija padeda suderinti mokymąsi, žaidimą, kūrybą ir kasdienį pasaulio pažinimą. Vaikui suteikiama daugiau galimybių pačiam atrasti, kas jį domina, o pedagogas padeda šį smalsumą paversti prasminga ugdymosi patirtimi.

Renkantis privatų darželį verta pasidomėti ne tik siūlomomis veiklomis, bet ir tuo, kaip jose dalyvauja pats vaikas. Aplinka, kurioje skatinama iniciatyva, kūrybiškumas ir savarankiškumas, gali padėti formuoti tvirtą pagrindą tolesniam mokymuisi ir norui pažinti pasaulį.

Daugiau informacijos – Vaiko teisių TV.

Vaiko teisių linijos konsultantai dažnai sulaukia vaikų skambučių ir žinučių, kuriose jie dalijasi savo išgyvenimais. Vaikai įvardija, kad jaučiasi vieniši ir liūdni dėl augintinio netekties, patiriamų patyčių, dėl mažai praleidžiamo laiko su artimaisiais ir pan.

„Visuomet skatiname vaikus apie savo jausmus pasikalbėti su tėvais. Žinoma, atsiverti gali būti sunku, todėl pasiūlome kelias frazes, kurios padėtų atkreipti dėmesį ir pradėti pokalbį. Pavyzdžiui, „Jaučiuosi vienišas, ar galėtume pabūti kartu?“, „Man sunku susirasti draugų, norėčiau, kad man padėtumėte“, ir panašiai“, – sako G. Kajutytė.

Kaip pastebėti, jog vaikas jaučiasi vienišas?

Apie tai, kad vaikas galimai jaučiasi vienišas, gali išduoti jo elgesio pokyčiai. Pavyzdžiui, vaikas dažniau renkasi būti vienas, mažiau pasakoja apie bendravimą su bendraamžiais, vengia mokyklos, būrelių ar pan.

Vis dėlto, anot G. Kajutytės, vieno bruožo, kuriuo remiantis būtų galima tvirtai pasakyti, jog vaikas išgyvena vienatvę nėra. Tad suaugusiems svarbu būti rūpestingiems bei atkreipti dėmesį į ženklų, liudijančių vaiko emocinę savijautą, visumą.

„Visi vaikai skirtingi, tad, jei vaikas dažniau renkasi būti vienas nei su draugais, tai dar nebūtinai reiškia, kad jis jaučiasi vienišas. Vis dėlto visuomet verta ramiai pasikalbėti, pasidomėti jo kasdienybe, draugystėmis ir tuo, kaip jis jaučiasi tarp kitų vaikų. Net ir trumpi, nuoširdūs pokalbiai gali padėti geriau suprasti, ar vaikui pakanka artumo ir bendrystės. O svarbiausia – toks bendravimas kuria stiprų tarpusavio ryšį“, – dalijasi pašnekovė.

Kaip padėti vaikui, kuris jaučiasi vienišas?

Vaiko teisių gynėjai pastebi, jog labai svarbu suprasti vaiko vienišumo priežastį. Galbūt vaikas sunkiai išgyvena augintinio netektį ir jam reikia pagalbos priimant savo jausmus, o galbūt jam trūksta bendravimo su bendraamžiais. Tokiu atveju gali padėti užklasinė veikla, kur vaikas turėtų galimybę susipažinti su bendraminčiais, stiprinti pasitikėjimą savimi ir pan.

Pasitaiko situacijų, kai vaikui trūksta artimiausių žmonių dėmesio. Tad verta peržvelgti savo dienotvarkę ir pagalvoti, galbūt joje atsirastų laiko naujiems šeimos ritualams. Pavyzdžiui, vakare prieš miegą drauge paskaityti knygą, pažiūrėti filmą, išgerti arbatos ir pasikalbėti, dėlioti dėlionę ar pan.

„Išgirdę, kad vaikas susiduria su iššūkiais, dažniausiai skubame ieškoti sprendimų, kaip jam padėti. Tačiau labiau nei veiksmų plano, pirmiausia, vaikui reikia mūsų dėmesio. Todėl tėvams visuomet patariame leisti vaikui išsikalbėti, pabūti su jo tyla ir nerimu bei užtikrinti: jei tau manęs reikia, aš visuomet šalia“, – pataria pašnekovė.

Verta sunerimti, jei vaiko savijauta ilgą laiką nesikeičia, o jis vis dažniau save nuvertina ar itin kritiškai apie save kalba, nenori eiti į mokyklą ar į anksčiau mėgtus užsiėmimus, tampa apatiškas, pasikeičia jo miego ritmas, valgymo įpročiai.

„Pastebėjus, kad vaikas jaučiasi prastai, jį prakalbinti gali būti sudėtinga. Tad, jei vaikas labai sunkiai atsiveria apie savo išgyvenimus, nuolat nerimauja ar liūdi, svarbu išdrįsti kreiptis pagalbos į specialistus, pavyzdžiui, psichologą. Net ir vienas susitikimas su tinkamu specialistu gali padėti vaikui pasijusti kur kas geriau“, – sako G. Kajutytė.

Vaiko teisių gynėjai primena, kad kreiptis pagalbos – drąsu. Jei nesate įsitikinę, ar vaikui reikalinga pagalba, sunku suprasti jo siunčiamus ženklus –  kreipkitės konsultacijos į Vaiko teisių liniją. Čia dirbantys specialistai yra visuomet pasirengę jus išklausyti ir padėti.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Vaiko teisių gynėjų interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių aspaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.

Domėtis ir kaupti žinias

Žinia, kad aplankys gandrai, gali apversti gyvenimą aukštyn kojomis, ypač pirmą kartą. Ir nesvarbu, jog pora planavo ir ruošėsi vaikelio atėjimui. Laukimas neatsiejamas nuo dviprasmiškų jausmų – susijaudinimo, laimės, taip pat baimės ir nepasitikėjimo. Anot knygos „It‘s Not Complicated“ autorės Alyshos Price, normalu nerimauti. Daugelis jaunų porų nesijaučia pasiruošę būti tėvais, tačiau yra būdų, kaip žingsnis po žingsnio sustiprėti psichologiškai. Devyni mėnesiai – tiek laiko būsimi tėvai rengiasi atsakingiausiam darbui gyvenime.

Londono karališkojo koledžo (Jungtinė Karalystė) apklausos rodo, kad daugelis tėvų nežino, ko tikėtis, kai kalbama apie auklėjimą, todėl bijo nežinomybės. Tokiu atveju padeda savišvieta: knygos ir seminarai apie nėštumą ir tėvystę. Nesvarbu, ar labiau patinka skaityti straipsnius, klausytis tinklalaidžių, dalyvauti palaikymo grupėse, konsultuotis su ekspertais, būsimiems tėvams naudinga bet kokia informacija. Žinojimas, kokiame vystymosi etape yra vaisius, padeda užmegzti ryšį su kūdikiu prieš jam gimstant. Supratimas, ko tikėtis nėštumo, gimdymo ir kūdikystės etapais, didina pasitikėjimą savimi.

Įsitraukti į laukimą

Teigiamas nėštumo testas, vaisiaus vaizdas monitoriuje atliekant tyrimą ultragarsu, išgirstas širdies plakimas, vaisiaus judesių pajautimas – pagrindiniai etapai, kurių laukia būsimi tėvai. Aktyvus įsitraukimas ir domėjimasis tuo, kas vyksta su mamos kūnu bei besivystančiu vaisiumi, leidžia mėgautis laukimu, stiprina ryšį su partneriu, natūraliai ruošia būsimiems iššūkiams.

A. Price siūlo planą, kaip partneriai galėtų palaikyti vienas kitą ir sąmoningai įsijausti į nėštumą.

• Pasidalinti džiugiomis naujienomis su draugais ir šeima.
• Kartu lankytis pas gydytojus, ypač atliekant tyrimus ultragarsu. Partneris turėtų atidžiau domėtis moters sveikata ir savijauta.
• Kalbėtis su šeimos gydytoju, akušeriu ginekologu ir slaugytojomis visais rūpimais klausimais.
• Savarankiškai domėtis nėštumu, moters fiziologija, vaiko vystymųsi, gimdymo procesu, pogimdyminiu laikotarpiu, žindymu.
• Lankyti edukacines pamokėles būsimiems tėvams. Jose galima sulaukti atsakymų į rūpimus klausimus, pasidalinti patirtimi, pajausti bendrystę.
• Kartu lankyti rekreacinius užsiėmimus: baseiną, jogą. Tai sustiprina tarpusavio ryšį.
• Išsirinkti gimdymo namus, aptarti gimdymo planą.
• Aktyviai dalintis baimėmis, nerimu ir kitais jausmais. Vyras turėtų būti itin jautrus moters poreikiams ir emocijoms.
• Iš naujo pasidalinti namų ruošos darbais ir įsipareigojimais, kad sumažėtų moters krūvis.
• Aptarti ir apsispręsti dėl kūdikio vardo.
• Pasirūpinti kraiteliu ir kitais reikalingais daiktais, esant galimybei įrengti vaiko kambarį.
• Užsiimti veikla, kuri skatina ryšį su kūdikiu: kalbėti ir skaityti pilveliui, klausytis muzikos, dainuoti ir pan.
• Jei vyras ir moteris negyvena kartu, tačiau planuoja dalintis tėvystės pareigomis, aptarti finansinę atsakomybę, kartu praleidžiamo laiko grafiką.

Priimti gyvenimo permainas

„Tėvystė yra atsakomybė 24 val. per dieną, 7 dienas per savaitę. Tai labai skiriasi nuo bet kurio kito vaidmens, kurį kada nors turėjote, pavyzdžiui, būti dukra ar sūnumi, broliu ar seserimi, draugu, darbuotoju“, – perspėja A. Price. Iki kūdikio gimimo pagrindinę vietą galvoje užima asmeniniai poreikiai, mintys ir norai. Viskas pasikeičia tapus tėvais, kai reikia prisiimti atsakomybę už bejėgį ir visiškai priklausomą mažylį.

Susitaikyti, kad viskas bus kitaip, nėra lengva ir gali užtrukti. Tėvystės trenerė rekomenduoja rašyti dienoraštį, fiksuoti mintis, nerimą, baimes. Pagerės pasikalbėjus su tėvais ar draugais, auginančiais mažus vaikus. Žmonės, kurie turi panašios patirties, gali papasakoti, kaip susitvarkė su pareigomis, derina tėvystę su karjera. „Jeigu abejojate, ar gebėsite susidoroti su visais pokyčiais, svarbu suprasti, kad keičiantis gyvenimui, natūraliai keičiamės patys. Kai kurie žmonės, susilaukę kūdikio, pirmą kartą supranta, ką iš tiesų reiškia besąlyginė meilė. Ši šviesa nušviečia visą tėvystės kelią ir palengvina sprendimus, kurie anksčiau gąsdino“, – sako A. Price.

Sukurti tėvystės viziją

„Apmąstykite savo vaikystės akimirkas, ką gero atsinešėte į suaugusiojo gyvenimą, už ką esate dėkingi tėvams. Tai padės iš naujo išgyventi patirtį, tačiau analizuojant situacijas ne vaiko akimis, o stebėtojo“, – siūlo A. Price. Naudinga apgalvoti, kaip tėvų auklėjimo modelis lėmė asmenybės formavimąsi. Įvertinus poveikį lengviau nuspręsti, kokiais tėvais būti savo vaikui. „Šeimos pavyzdys ne tik įkvepia, bet ir parodo klaidas, kurių nenorėtumėte kartoti“, – pabrėžia specialistė. Sąmoningesnis požiūris į tėvystę padeda atrasti sveiką auklėjimo stilių.

Rekomenduojama įsivaizduoti save įvairiose situacijose. „Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad pirmą kartą laikote vaiką, girdite, kaip jis juokiasi, vedate už rankos. Taip pat galite pagalvoti apie mažiau žavingus tėvystės aspektus: maitinimą, maudymą, sauskelnių keitimą. Galvokite apie iššūkius, kurių gali kilti, ir kaip į juos reaguosite“, – savo knygoje rašo A. Price. Įvairių scenarijų vizualizacija padeda psichologiškai pasiruošti ir nusiraminti.

Atsisakyti lyčių vaidmenų

„Vienas sunkiausių dalykų, susijusių su tėvyste, yra visuomenės stereotipai, kokį vaidmenį turėtų atlikti moteris, kokį – vyras. Jeigu į šeimą perkeliamas neišsakytas lūkestis, gali kilti tarpasmeninių nesutarimų. Mama perdegs viena rūpindamasi vaiku ir namais, o tėvas susikoncentruos tik į darbą ir finansinį aprūpinimą“, – atkreipia dėmesį A. Price. Būti tėvais reiškia dalytis visomis pareigomis, o krūvio proporcijas nustato kiekviena pora individualiai. Gimus kūdikiui, moters indėlis į šeimos biudžetą gali būti lygus nuliui, tačiau tai nereiškia, jog galima užkrauti buities darbus. Kita vertus, vyras turi puikias galimybes įsitraukti į vaiko priežiūrą vakarais. Tėvystės konsultantė rekomenduoja kalbėtis, stengtis suprasti vienam kito poreikius, dalintis užduotimis. Abu tėvai gali būti vaikui globėjai, mokytojai, gynėjai. Naudinga atsisakyti naratyvo, kas daro moterį gera mama, o vyrą – geru tėvu, pakeisti stigmą apie stereotipinius lyčių vaidmenis. „Kurkite savo šeimos viziją ir patirtį. Gyvenkite taip, kaip jums geriausia“, – siūlo A. Price.

Kelti sau realius lūkesčius

Nors tėvystė – džiaugsminga ir prasminga, tačiau ne visada lengva. Pirmieji metai gali būti ypač sudėtingi, kai vargina stresas, nuovargis, miego stoka, tenka adaptuotis prie pakitusio gyvenimo ritmo, mokytis naujų dalykų. Svarbu savęs neteisti ir nekritikuoti.

JAV psichologų tyrimai atskleidė, kad pogimdyminės depresijos simptomus jaučia ne tik moterys, bet ir 21 % vyrų. Sunkiausias etapas – pirmi 12 mėnesių. „Nors filmuose ir socialinėje žiniasklaidoje kūdikiai vaizduojami kaip tobuli, o naujai iškepti tėvai – laimingi, realybė ne visada tokia. Kai kurios dienos gali būti lyg lengvas vėjelis, kai sekasi atlikti viską, ką ketinote. Kitos dienos gali atrodyti kaip sunki kova. Svarbu, kad lūkesčiai būtų realistiški“, – pataria A. Price. Svarbiausia prisiminti, kad vaikai greitai auga. Pirmųjų metų iššūkiai pasimirš ir atsiras vis daugiau laiko bei jėgų veikloms, kurios buvo aktualios anksčiau.

Ieškoti palaikymo

• Partneris. Iš anksto atvirai ir nuoširdžiai diskutuoti apie tėvystės vaidmenis bei auklėjimo stilių. Suderinti lūkesčius ir nuspręsti, kaip paskirstyti užduotis ir atsakomybes. Aptarti būdus, kaip vienam kitą palaikyti sunkiu momentu ir padėti.
• Draugai ir šeimos nariai. Nesigėdyti prašyti pagalbos. Iš anksto paklausti, kokias užduotis jie galėtų atlikti. Nebūtina susieti su vaiko priežiūra. Buitį palengvins net mažos smulkmenos: šuns vedžiojimas, apsipirkimas, maisto ruošimas, kambarių tvarkymas.
• Kiti tėvai. Kaimynai ar nauji pažįstami, sutikti tėvystės mokymuose ar socialinių tinklų grupėse, suteikia ne tik supratimo, įkvėpimo, bet ir praktiškų patarimų. Išgirdus įvairias patirtis lengviau suvokti, kad šeimos, auginančios mažus vaikus, susiduria su panašiomis problemomis.
• Medicinos personalas. Sveikatos priežiūros komanda, kurią sudaro šeimos gydytojas, ginekologas, akušerė ar slaugytoja, rūpinasi mama ir kūdikiu, todėl gali atsakyti į rūpimus klausimus. Žinios reiškia pasitikėjimą ir ramybę.
• Psichologas. „Daugelis augo su tėvais, kurie mokė nerodyti emocijų ir pažeidžiamumo, o gal naudojo emocinį smurtą ir auklėjo autoritariškai. Tuomet tėvystė gali kelti daugiau baimių ir nemalonių asociacijų. Verta padirbėti su asmeniniu psichologu ir išsigryninti jausmus. Psichologinė pagalba būtina, jeigu vienas iš tėvų arba abu jaučia depresijos simptomus“, – sako A. Price.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Mistika ar tikrovė?

Šiandienėje tradicinėje medicinoje gimdymas dažnai laikomas tuo, ką reikia ištverti. Nors skausmas, jo intensyvumas ir trukmė yra individualūs, toks siauras požiūris neatskleidžia visos gimdymo patirties. Gimdymas gali būti malonus, netgi suteikti galimybę patirti orgazmą. Nors šis teiginys skamba radikaliai, tai nėra vien fantazija. Moksliniai tyrimai ir surinkti faktai rodo, kad visame pasaulyje moterys patiria orgazmą gimdydamos. Tai nėra naujiena, kurią atnešė feminizmas ar sąmoningumo praktikomis besidominti visuomenės dalis. Kai kuriose senosiose kultūrose, pavyzdžiui, tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos vietinių tautų, gimdymas buvo laikomas šventu procesu, siejamu su seksualumu, dvasingumu ir ekstaze. XX a. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais JAV akušerė Ina May Gaskin aktyviai propagavo natūralų gimdymą ir šia tema parašė ne vieną knygą. Jos filosofiją atspindi posakis: „Jei moteris gimdymo metu neatrodo kaip deivė, kažkas su ja elgiasi netinkamai.“ Tačiau šiuolaikinė, ypač Vakarų, medicina šią galimybę tarsi pamiršo.

Orgazminis gimdymas apibrėžiamas kaip malonumas, ekstazė, euforija, emocinis pakylėjimas ar net orgazmas, patiriami per įvairias gimdymo stadijas – gimdos kaklelio atsivėrimo metu, kūdikiui slenkant gimdymo takais, galvutės užgimimo metu, iš karto po gimdymo ir pan. Tai nebūtinai reiškia tiesioginį seksualinį orgazmą. Malonumo banga gali užplūsti netikėtai ir spontaniškai, be tikslingos stimuliacijos, dažniausiai be augančios įtampos, būdingos lytiniam aktui. Kūnas tarsi iškrečia malonų pokštą, nesusijusį su libido ar sąmoningu noru. Įdomu, kad orgazmas gali kilti tiek fiziologiškai ir neplanuotai, tiek dėl moters iniciatyvos, pavyzdžiui, stimuliuojant save. Abu šie būdai vertinami kaip galimos patirties formos, todėl apie jas verta kalbėti be baimės ir gėdos.

Fiziologinis paaiškinimas

Medicinos atstovai sutinka, kad orgazmas gimdymo metu yra įmanomas, tačiau reiškinys yra toks retas, jog sunku įvardyti tikslią statistiką. Vos keli mokslininkai pateikė hipotezę, kad tokių gimdymų dažnis galėtų siekti vos 0,3 %. Idėjos šalininkų manymu, realybėje skaičiai yra didesni. Ši tema vis dar tabu, todėl gimdyvės neatvirauja apie savo potyrius nei partneriams, nei gydytojams.

Viena priežasčių, kodėl įmanoma patirti orgazmą gimdant, yra anatomija. Tos pačios kūno dalys dalyvauja tiek lytiniame akte, tiek gimstant kūdikiui. Ritmingi dubens dugno ir makšties raumenų susitraukimai, gilus kvėpavimas, spaudimas į nervines galūnėles gleivinėje gali lemti spontanišką iškrovą. Kita priežastis – per gimdymą ir žindymo metu išsiskiria daug hormonų, įskaitant oksitociną, atsakingą už sąrėmius ir gimdos susitraukimus. Jo kiekis padidėja ir mylintis bei patiriant orgazmą. Negalima atmesti ir laimės hormonų – endorfinų – poveikio. Jie veikia kaip natūralūs vaistai nuo skausmo, sukelia euforiją ir pasitenkinimą. Kai moteris jaučiasi saugi ir rami, nervų sistema neįsitempusi, šios cheminės medžiagos gali padėti lengviau išgyventi gimdymą.

Apdovanotos ne visos

Sunku žinoti, kuri moteris gali tikėtis orgazmo. Dar sunkiau suplanuoti tokį malonumą. Tikimybę lemia ne tik anatomija, bet ir daugybė kitų vidinių bei išorinių veiksnių.

Svarbu atkreipti dėmesį, ar mylintis su partneriu dažniau patiriamas klitorinis, ar makšties susitraukimų lemtas orgazmas. Jeigu dominuoja antrasis, didesnė tikimybė, jog gimdymas bus malonus. Iškelta teorija, kad kūdikis, slinkdamas lytiniais takais, užspaudžia G tašką ir išprovokuoja staigią kūnišką reakciją. Rezultatas taip pat priklauso nuo moters skausmo slenksčio – aukšto ar žemo, taip pat nuo to, kaip greitai ji patiria orgazmą stimuliuojant erogenines zonas – greitai ar po kurio laiko.

Didelį vaidmenį atlieka požiūris į seksualumą. Moteris, kuri priima savo kūną ir nejaučia gėdos dėl įvairių pojūčių, linkusi labiau atsipalaiduoti ir įsijausti. Orgazmo gimdant idėja turi atrodyti priimtina ir normali. Kitaip tariant, reikia būti atvirai tam, kas gali įvykti.

Kai kurios dulos, priimančios gimdymus namuose, teigia, jog orgazmo neįmanoma pasiekti ligoninėje, nes ribojama moters kūno padėtis ir judėjimas, naudojama daug dėmesį blaškančios aparatūros. Kita vertus, šiais laikais galima paprašyti atskiros gimdyklos, rinktis gimdymą vandenyje ar ant mankštos kamuolio. Šios teorijos šalininkai ragina nesiruošti orgazmui, tiesiog pasiduoti gimdymo procesui.

Pats savaime orgazmas gimdymo metu neturi trūkumų, tačiau per dideli lūkesčiai gali sukelti dirbtinę įtampą ir nusivylimą. Jeigu moteris iš anksto neaptarė plano su akušeriu, gali nepavykti įgyvendinti svajonės gimdyti be vaistų. Atsipalaiduoti pavyksta, jei nėra sudėtingų medicininių indikacijų, pavyzdžiui, daugiavaisio nėštumo ar anksčiau atliktos cezario pjūvio operacijos, dėl kurių reikėtų aktyvaus gydytojo įsikišimo. Kuo labiau gimdymo procesą valdo pati moteris, tuo didesnė tikimybė pasimėgauti vaikelio atėjimu į pasaulį.

Transformuojanti kelionė

Ar gimdymas gali būti neskausmingas? Kai kurios moterys iš tiesų neapibūdina pojūčio kaip skausmingo. Sako, kad juto spaudimą, tempimą, sąrėmius, bet ne kančią. Kitos apibūdina pakylėtą emocinę būklę. Gali dingti laiko suvokimas, sustiprėti jausmai ir intuicija, pasitaikyti disociacija (atsiskyrimas nuo kūno) ar vizija (matymas tarsi iš šalies). Taip pat įmanoma įsižeminti ir medituoti, pasiekti dvasinį prabudimą. Gimdymo eigą lemia ne tik biologija, bet ir mąstymas, pasiruošimas, aplinka. Mokslininkai įrodė, kad skausmo baimė sustiprina neigiamus pojūčius.

Kai baimė didelė, skausmas linkęs didėti. Britų akušeris ir natūralaus gimdymo šalininkas dr. Grantly Dickas-Readas pirmasis aprašė baimės–įtampos–skausmo ciklą. Kai gimdyvė jaučiasi saugi, palaikoma ir mylima, kūnas atsipalaiduoja, o skausmas gali virsti kažkuo visiškai kitu. Dar 1985 m. atlikti tyrimai parodė, kad orgazmas gali padidinti skausmo toleranciją. Vėliau nustatyta, jog oksitocinas – hormonas, kurio kiekis pasiekia piką tiek orgazmo, tiek gimdymo metu, atitinkamai malšina skausmą ir didina jo toleranciją. Patyrus seksualinį malonumą prieš sąrėmius ar per gimdos kaklelio atsivėrimą, vėliau gali sumažėti vaistų nuo skausmo poreikis. Tokia patirtis lemia pozityvesnius prisiminimus, mažėja pogimdyvinės depresijos rizika. Jeigu moteris turi daugiau pasirinkimo galimybių ir jaučia didesnę kontrolę, mažėja trauminės gimdymo patirties ar gimdymo sukelto potrauminio streso sindromo tikimybė.

Gimdymo planas

Išsilaisvinti nuo gėdos ir baimės. Susipažinti su gimdymo fiziologija, skaityti knygas ir lankyti seminarus. Pasikonsultuoti su akušeriu ar dula. Praktikuoti afirmacijas, kurios suteikia optimizmo ir mažina nerimą. Vengti neigiamos informacijos ir istorijų, susijusių su gimdymu, mažiau laiko leisti socialiniuose tinkluose.

Sukurti jausmingą gimdymo erdvę. Pritemdyti apšvietimą ir uždegti kelias žvakes. Paskleisti mėgstamą eterinį aliejų, paleisti relaksacinę muziką. Naudoti minkštas tekstūras, tokias kaip antklodės ir pagalvės. Pasilepinti burbuline vonia arba dušo srovėmis. Siekti kuo didesnio privatumo.

Kvėpuoti ir judėti laisvai. Įsijausti į kūną ritmiškais klubų judesiais, lingavimu, siūbavimu. Galima šokti lėtus pilvo šokius. Pojūčius išreikšti garsiai – dejonėmis, niūniavimu, švokštimu, riaumojimu ir pan. Įvairūs garsai gali padėti atsipalaiduoti ir mažinti įtampą. Naudoti švelnią seksualinę stimuliaciją, pavyzdžiui, dirginti spenelius, klitorį, glostyti paausius, vidinę šlaunų pusę.

Sutelkti palaikančią komandą. Apsupti save žmonėmis, kurie gerbia pasirinkimą, nedramatizuoja ir pasitiki moters gebėjimu gimdyti. Ieškoti akušerio ar dulos, kurie domisi natūraliu gimdymu. Svarbi ne tik specialisto kompetencija, bet ir bendravimo būdas, asmenybės bruožai. Pasitikėjimas padeda atsipalaiduoti. Atvirai pasikalbėti su partneriu ir sveikatos priežiūros komanda apie lūkesčius.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Daugiau informacijos – Vaiko teisių TV.

Vaiko teisių linijos konsultantai neretai sulaukia skambučių bei žinučių, kuriose vaikai atsiskleidžia, jog jiems trūksta artimo ryšio su artimaisiais. O už vaiko pasakymo „noriu išsikraustyti“ slypi liūdesys, nerimas, baimė, vienišumas ir kiti sunkūs jausmai. Tad vaiko noras atitolti neretai yra ženklas suaugusiesiems, jog vaikui reikalingas mūsų dėmesys, įsiklausymas, artumas ar pagalba.

Raktas į stiprų tarpusavio ryšį – pokalbis

„Pasitaiko situacijų, kai suaugusieji paskuba vaikui atsakyti griežtai ar įsakmiu tonu, o tai paskatina vaiko pyktį, norą atsitraukti ar kitas sunkias emocijas. Tad patariu pasistengti vaikui paaiškinti savo sprendimą ir, pavyzdžiui, vietoje „nes aš taip pasakiau“, verta pasakyti – „nerimauju dėl tavo saugumo“. Atviri, ramūs pokalbiai su tėvais – itin svarbūs emocinei ir psichologinei vaiko sveikatai“, – sako vaiko teisių gynėja.

Dažnai kompromisus sudėtinga rasti situacijose, kai vaikas nori daugiau laisvės bei savarankiškumo – važiuoti į gamtą, nakvoti pas draugus, ilgiau pabūti kieme ar pan. Tokiose situacijose vaiko teisių gynėjai tėvams rekomenduoja apgalvoti, kokie vaiko veiksmai leistų juo pasitikėti.

„Galbūt, kyla nerimas leisti vaikui vienam keliauti į koncertą. Tokiu atveju, galima su vaiku sutarti, kad po koncerto vaikas iš karto grįš namo, o apie kelionę informuos skambučiu. Arba renginio metu pasidalys akimirkomis – atsiųs nuotrauką, vaizdo įrašą. Padėkite vaikui įgyti jūsų pasitikėjimą, tai ne tik jums leis jaustis ramiau, bet ir vaikui suteiks erdvės būti savarankiškesniam“, – pataria G. Stankevičiūtė-Sidaravičienė.

Svarbu atminti, kad bręsdami vaikai vis smalsiau ir drąsiau tyrinėja pasaulį. O suaugusiųjų atsakomybė – ne tik užtikrinti vaiko saugumą, suteikti pagalbą, bet ir paskatinti, palaikyti ir patarti. Ryšys tarp vaikų ir tėvų atsiranda, kai kartu stengiamasi įveikti iššūkius ir kai abi pusės stengiasi ne tik būti išgirstos, bet ir išgirsti vieni kitus.

Svarbu bendrauti nurimus emocijoms

Vaiko teisių gynėjai atkreipia ir vaikų dėmesį – apie savo jausmus verčiau kalbėtis nurimus.

„Sunku palaikyti pokalbį, kai emocijos ima viršų. Todėl vaikams visuomet patariu kalbėtis su suaugusiaisiais, nurimus, o vietoje kaltinimų „tu manęs nesupranti“ ir panašiai, rinktis konkrečias „aš“ žinutes. Pavyzdžiui, „Aš jaučiuosi nusivylęs, kai mane pertrauki, man svarbu išsakyti savo jausmus“, „Aš jaučiuosi geriau, kai mes kalbamės, kai man ramiai paaiškini“ ir pan.“, – sako pašnekovė.

Taip pat vaiko teisių gynėjai vaikams primena, jog svarbu išgirsti ir suaugusiuosius. Dažnai už jų sprendimų slypi labai paprasta tiesa – suaugusiesiems labai svarbus vaikų saugumas.

Kalbėtis apie savo jausmus, ieškoti kompromisų gali būti sunku. Tokiose situacijose tiek vaikams, tiek suaugusiesiems gali padėti konsultacijos, skambinant į nemokamas emocinės paramos ar konsultacijų linijas, pavyzdžiui, Vaiko teisių liniją, Tėvų linija ir pan.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Vaiko teisių gynėjų interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikino tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.

Dovilė Stankarienė

Dovile, papasakokite daugiau, kaip kilo mintis pradėti savo verslą?

Esu įgijusi ikimokyklinio ugdymo pedagogikos bakalauro laipsnį, taip pat turiu švietimo vadybos magistro diplomą. 10 metų dirbau vaikų darželyje lavindama vaikus ir toliau gilindama ikimokyklinio ugdymo žinias, todėl vaikų edukacijos – visiškai mano tema. 8 metus brandinau svajonę apie savo erdvę, kurioje galėčiau organizuoti kokybiškas edukacijas vaikams. Kai prieš kelerius metus išėjau iš darbo darželyje, drauge su vyru sėkmingai pradėjome tai įgyvendinti, o tada sužinojau, kad laukiamės dukrytės – mintis ir kasdienybę užpildė laukimas, todėl svajonė apie nuosavą erdvę buvo šiek tiek nustumta į šalį. Ir staiga kovo mėnesį atsirado galimybė įsigyti „Draugus“ erdvę, kuri man visuomet patiko. Žavėjo tiek interjeras, tiek verslo modelis. Žinoma, viską norėjau pakeisti pagal savo skonį ir poreikius, tad atvykusi apžiūrėti mintyse skaičiavau, kiek investicijų ir darbo reikės įdėti. Natūraliai kilo klausimas, kaip seksis viską suderinti su motinyste: dukrytei tuo metu buvo vos du mėnesiai…

Kaip pavyko įgyvendinti sumanymus auginant kūdikį?

Esu labai dėkinga savo vyrui už pagalbą, mums pavyko pasidalinti dukrytės priežiūrą taip, kad galėčiau energijos skirti erdvės atnaujinimui ir kitiems darbams. Tikrai viena su kūdikiu ant rankų nebūčiau visko padariusi. Kita vertus, mūsų dukrytė – labai geras ir ramus vaikas. Aišku, visos mamos taip sako apie savo mažylius (šypsosi), bet mūsų dukrytė tikrai yra didžiausia dovana. Po visas namų apyvokos parduotuves važinėjome kartu, ieškojome visko – nuo jungiklio iki baldų ir nesusidūrėme su jokiais iššūkiais. Kai jau tvarkėmės patalpose, ji čia leido laiką savo kėdutėje ant žaidimų kilimėlio ir žaidė su žaisliukais. Kartais sunerimdavau, kad galbūt gauna mažiau dėmesio, bet manau, kad visko užteko – ir meilės, ir rūpesčio, ir dėmesio. Ne tik iš mūsų, bet ir kitų žmonių, todėl ji labai bendraujantis, socialus kūdikis. Manau, ateityje tai išeis tik į naudą – bus toks vaikas, kuris greitai įsilies į aplinką, gebės bendrauti su žmonėmis.

Gal būtent motinystė suteikė ryžto ir jėgų pradėti verslą?

Motinystė man tikrai dar kartą įrodė, kiek turiu jėgų, stiprybės, kantrybės, apsukrumo, organizuotumo. Šitos savybės gimus dukrytei dar labiau išsiskleidė. Būna tėvų, kurie gimus vaikams visiškai pasikeičia patys ir keičia gyvenimo būdą, bet mūsų atveju taip nenutiko. Laikomės požiūrio, kad vaikas atkeliauja į šeimą ir turi prisitaikyti prie čia vyraujančio gyvenimo būdo, prie tėvų sumanymų, svajonių, tempo. Mano atveju taip ir įvyko. Be to, dukrytė man jau įvairiai padeda versle, tiek pasibandyti naujus žaisliukus, edukacijas, aplinką, tiek reklamai – parodyti, kokiomis veiklomis pas mus galima užsiimti su tokio amžiaus mažyliais.

Kokias veiklas siūlote šeimoms?

„Draugus“ man yra viena gražiausių erdvių Kaune, kur vyrauja ypatinga, galima sakyti, net harmoninga aplinka. Anksčiau čia buvo tik švenčių vaikams vieta, o dabar erdvė pritaikyta įvairiems susibūrimams, renginiams, edukacijoms, kineziterapijai, kalėdiniu laikotarpiu rengsime susitikimus su Kalėdų Seneliu ir kt. Kiekvieną trečiadienį fizinio aktyvumo specialistė Emilija veda grupinius fizinio aktyvumo užsiėmimus mažyliams (nuo trijų mėnesių iki metukų). Skirtingu laiku renkasi tam tikro amžiaus grupės po 4–5 kūdikius su mamomis ar tėčiais ir sportuoja kartu. Su įvairiais partneriais organizuojame edukacijas vaikams. Kaip ikimokyklinio ugdymo specialistei, man labai svarbu, kad vaikai ne tik gerai praleistų laiką, bet ir būtų įvairiapusiškai lavinami. Be to, tai puiki galimybė mamoms burtis į gražų ratą.

Kodėl mamoms naudinga bendrauti su kitomis mamomis? Ką suteikia ši bendrystė?

Iš tiesų gali atrodyti, kad pasportuoti su mažyliu galima ir namuose. Tačiau ne visos mamos turi erdvės ar galimybių susipirkti sportinį inventorių, kurio prireiks gana trumpą laiką, juk kūdikiai greitai auga, keičiasi. Be to, grupiniai užsiėmimai – puiki galimybė moterims atsitraukti nuo buities, pakeisti aplinką ir pabūti tarp kitų moterų, keistis idėjomis, semtis įkvėpimo, žinių, atrasti naujų hobių ar net sutikti būsimo verslo partnerius. Šiais laikais, kai visą informaciją galima rasti internete, o atsakymus gauti iš dirbtinio intelekto įrankių, gyvas pokalbis, mano nuomone, tampa dar vertingesnis, nes jo metu keičiamės energija, emocijomis, prisipildome vidinius resursus. Iš asmeninės patirties žinau, kaip moterų susibūrimai gali įkvėpti ir pakylėti.

Papasakokite daugiau.

Priklausau verslių moterų klubui „She Is Glowing“, kurį įkūrė Dovilė Schukowski. Kai dar dirbau vaikų darželyje, bet jaučiau, kad atėjo laikas pokyčiams, man nusišypsojo laimė prisijungti prie šios bendruomenės, dalyvauti mokymuose, konferencijose. Gavau vertingų žinių, kaip pradėti ir vystyti verslą, taip pat užmezgiau daug naudingų pažinčių. Manau, kad dėl šios bendrystės išsiugdžiau svarbių asmeninių savybių, tapau stipresnė. Liepos pradžioje dalyvavau klubo rengiamoje verslių moterų vakarienėje, kur pirmą kartą pristačiau savo veiklą ir erdvę „Draugus“. Nuostabus jausmas pasidalinti įgyvendinta ilgamete svajone, prie kurios įgyvendinimo netiesiogiai prisidėjo čia sutiktos moterys.

Dažnai sakoma, kad dirbant nuosavame versle sunku atskirti, kur prasideda ir baigiasi darbas. Kaip yra jūsų atveju?

Iš tiesų su vyru paaukojome šią vasarą, kad pradėtume savo verslą. Visas keliones, pramogas ir laisvą laiką. Tačiau tai buvo sąmoningas sprendimas, nes turėjome ribotą laikotarpį pakloti verslo pamatus – kol dukrytė dar tokia maža, reikalauja nedaug rūpesčio, ilgai miega. Supratome, kad jai pradėjus ropoti, stotis, valgyti kietą maistą reikės kur kas daugiau priežiūros, liks mažiau laiko ir energijos kažkam kitam. Kol kas nejaučiame, kad labai pavargome, kad sunku, nes mums įdomu tai, kuo užsiimame, ką kuriame. Manau, kad ne veltui sakoma „susirask mėgstamą veiklą ir nereikės dirbti“. Atsimenu, kai dirbau vaikų darželyje, sekmadienio vakarais jausdavau nerimą, tam tikrą stresą, kad ryte reikia į darbą, o dabar su malonumu laukiu kiekvienos dienos, kai turiu važiuoti į „Draugus“. Žinoma, nesakau, kad esame visiškai panirę vien į verslą, randame laiko pailsėti, nueiti į koncertą ar pasižiūrėti filmą, bet darbų planavimas, susitikimai, keitimasis idėjomis mums teikia didelį malonumą, todėl kol kas nesinori atitolti.

Kokią svarbiausią žinutę norite perduoti esamiems ir būsimiems „Draugus“ bendruomenės nariams?

Noriu, kad žmonės žinotų, jog yra tokia erdvė susitikimams, šventėms, šeimoms, o ją kuria žmogus, labai artimas vaikams, degantis meile ugdymui, edukacijoms ir turintis tam reikalingą kvalifikaciją. Į šią veiklą atėjau ne tik su didele meile, bet ir žiniomis, ko reikia mažyliams, kaip su jais bendrauti, kaip juos lavinti. Esame plačiai atvėrę savo duris ir glėbius, nes norime kurti gražią bendruomenę su tėvais, mokyklomis, darželiais, kurie ieško ypatingos erdvės ir įdomių užsiėmimų.

Autorė Laima Samulė

Daugiau apie „Draugus“ erdvę:

www.draugus.lt

Facebook: draugusstudija

Instagram: dovile_draugus / erdve_draugus

Pamiršti leistinų valandų skaičių

„Kiek laiko šiandien jau žaidei kompiuteriu ar telefonu?“ – vienas dažniausių tėvų klausimų vaikams. Visgi vien minučių skaičius neatsako į svarbiausią klausimą: ką vaikas tuo metu veikė ir ką ekranas išstūmė iš jo dienos?

2026 m. Amerikos pediatrų akademijos (AAP) rekomendacijose daugiau dėmesio skiriama ne vien ekranų naudojimo trukmei, bet ir turinio kokybei, vaiko įsitraukimui bei poveikiui kasdienybei. Vertinama, ar skaitmeninė veikla netrukdo miegui, fiziniam aktyvumui, mokymuisi, laisvam žaidimui ir santykiams. Kitaip tariant, dvi valandos prie ekrano nebūtinai yra vienodos.

Įsivaizduokime du vaikus. Vienas dvi valandas automatiškai slenka nuo vieno trumpo vaizdo įrašo prie kito. Kitas tiek pat laiko kuria virtualų pasaulį, sprendžia užduotis, planuoja ar žaidžia komandoje. Laikrodis abiem rodys 120 minučių, tačiau jų veikla ir įsitraukimas bus visiškai skirtingi.

Svarbu ne „kiek“, bet ir ką ekranas pakeičia. Tėvams verta pažvelgti į visą vaiko dieną. Ar jis išsimiega? Ar juda, būna lauke, bendrauja su šeima ir draugais? Ar lieka laiko mokslams ir kitoms mėgstamoms veikloms? Problema prasideda ne tada, kai vaikas apskritai žaidžia, o tada, kai ekranas ima išstumti tai, ko vaikui reikia augant. AAP taip pat pabrėžia, kad skaitmeninės veiklos poveikį svarbu vertinti platesniame vaiko gyvenimo kontekste, ne vien skaičiuoti ekrano minutes.

Kuo skiriasi pasyvus ekranas nuo aktyvaus žaidimo?

Ne kiekviena veikla prie ekrano reikalauja vienodo vaiko įsitraukimo. Vienu atveju jis daugiausia stebi ir priima jau paruoštą turinį, kitu – pats priima sprendimus, ieško sprendimų ir kuria. Būtent ši skirtis tampa svarbi vertinant, ar skaitmeninė veikla gali turėti ugdomąją vertę. AAP pabrėžia, kad skaitmeninių medijų nauda priklauso ne tik nuo laiko, bet ir naudojimo būdo, turinio, interaktyvumo kokybės.

Pasyvus ekranas – kai vaikas daugiausia stebi: žiūri vaizdo įrašus, slenka turinį, spaudo be aiškaus tikslo ar tiesiog seka tai, kas jam pateikiama. Tokia veikla gali būti smagi, tačiau nereikia ilgai planuoti, spręsti ar priimti sudėtingesnių sprendimų.

Aktyvus žaidimas veikia kitaip. Vaikas pats renkasi, ką daryti, sprendžia užduotis, planuoja kelis žingsnius į priekį, eksperimentuoja ir mokosi iš nesėkmių. Komandiniai žaidimai dar gali reikalauti tartis, pasidalyti vaidmenimis ir bendradarbiauti. Kai kuriuose žaidimuose vaikai netgi gali kartu kurti virtualius pasaulius. Žinoma, vien tai, kad žaidimas yra interaktyvus, dar nereiškia, kad jis lavina. Jei vaikas daugiausia spaudinėja ekraną dėl nuolatinių apdovanojimų, reklamų ar greitai besikeičiančio turinio, interaktyvumas gali būti labiau skirtas išlaikyti jo dėmesį, nei ugdyti gebėjimus. Todėl renkantis žaidimą verta klausti ne „ar jis interaktyvus?“, o „ką jis skatina vaiką daryti ir apie ką galvoti?“

Ko vaikas gali išmokti žaisdamas?

Gerai parinktas žaidimas vaikui gali tapti nedidele laboratorija, kurioje jis nuolat kelia hipotezes, priima sprendimus, klysta ir iš naujo bando pasiekti tikslą. Kitaip tariant, mokymasis vyksta ne sėdint prie vadovėlio, o sprendžiant konkrečią žaidimo situaciją. Tinkamai parinkti kompiuteriniai žaidimai gali lavinti šiuos įgūdžius:

• Problemų sprendimą. Žaidime ne visada pateikiamas vienas teisingas kelias. Vaikas turi išsiaiškinti, ką daryti, išbandyti skirtingas strategijas ir suprasti, kodėl vienas sprendimas suveikė, o kitas – ne.
• Loginį mąstymą. Sekos, taisyklės, priežasties ir pasekmės ryšiai – visa tai gali būti lavinama tuomet, kai žaidimas verčia vaiką numatyti, kas nutiks atlikus vieną ar kitą veiksmą.
• Planavimą ir sprendimų priėmimą. Kai kuriuose žaidimuose neužtenka reaguoti čia ir dabar. Reikia planuoti kelis žingsnius į priekį, paskirstyti turimus išteklius ir nuspręsti, kuri strategija naudingiausia.
• Kūrybiškumą. Konstravimo ir kūrybiniai žaidimai leidžia vaikui ne tik vykdyti užduotis, bet ir pačiam sugalvoti, kaip atrodys jo pasaulis, personažas ar sprendimas. Čia ekranas tampa ne tik turinio vartojimo, bet ir kūrybos priemone.
• Bendradarbiavimą. Komandiniai žaidimai moko tartis, komunikuoti, pasidalyti vaidmenimis ir siekti bendro tikslo. Tai ypač įdomu tuomet, kai pergalei neužtenka vien individualių gebėjimų.
• Gebėjimą nepasiduoti. Žaidžiant nesėkmė dažniausiai nėra pabaiga – galima bandyti dar kartą. Vaikas mokosi analizuoti klaidą, keisti strategiją ir ieškoti kito kelio. Toks kartojamas bandymo ir klaidos ciklas – vertinga mokymosi patirtis.

Svarbu nepamiršti vieno „bet“: ne kiekvienas žaidimas lavina visus šiuos gebėjimus ir ne kiekvienas žaidimas apskritai turi reikšmingą ugdomąją vertę. Ištirta, kad skaitmeniniai žaidimai gali būti siejami su pažintiniais ir socialiniais gebėjimais, tačiau poveikį lemia žaidimo turinys, jo naudojimo būdas, vaiko amžius ir tai, kas vyksta už ekrano ribų.

Kaip atpažinti gerą žaidimą?

Kompiuterinių žaidimų pasirinkimas šiandien toks didelis, kad užrašo „edukacinis“ ar gražios grafikos nepakanka. Geras žaidimas turėtų ne tik išlaikyti vaiko dėmesį, bet ir suteikti jam ką nors veikti, atrasti bei išbandyti. Svarbu vertinti ne tik amžiaus rekomendaciją, bet ir turinio kokybę, reklamas, pirkimus, dizaino elementus, kurie skatina žaisti ilgiau. Renkantis žaidimą verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus:

• Ar aiškus tikslas? Vaikas žino, ko siekia, ir turi pats ieškoti, kaip to pasiekti.
• Ar skatina galvoti, ne tik spaudyti mygtukus? Žaidimas skatina spręsti problemas, planuoti, rinktis iš kelių galimybių ir mokytis iš savo sprendimų.
• Ar leidžiama eksperimentuoti? Ar vaikas gali išbandyti skirtingus veikimo būdus, klysti ir keisti strategiją? Nesėkmė čia tampa žaidimo dalimi, o ne priežastimi viską pradėti iš naujo.
• Ar yra erdvės kūrybai? Konstravimas, pasaulių kūrimas, istorijų ar personažų sugalvojimas leidžia vaikui būti ne tik žaidimo dalyviu, bet ir jo kūrėju.
• Ar žaidimas leidžia sustoti? Verta būti atsargiems su žaidimais, kuriuose nuolat siūloma „dar viena užduotis“, skiriami dažni apdovanojimai ar naudojami kiti būdai kuo ilgiau išlaikyti vaiko dėmesį. Tokie sprendimai gali apsunkinti atsitraukimą nuo žaidimo.
• Kiek yra reklamos ir spaudimo pirkti? Jeigu vaikas nuolat raginamas įsigyti papildomų daiktų, nepraleisti riboto pasiūlymo ar grįžti kasdien dėl atlygio, tai jau svarbus signalas tėvams. AAP tokius manipuliatyvius dizaino elementus priskiria prie žemos kokybės skaitmeninės aplinkos požymių.

Geriausias būdas įvertinti žaidimą – patiems bent trumpai jį išbandyti arba paprašyti vaiko parodyti, kaip žaidžia. Jei atsakymas apsiriboja „renku taškus“, verta paieškoti kito varianto. Jei vaikas pasakoja, kaip sprendė užduotį, ką sukūrė, kodėl pasirinko vieną ar kitą strategiją – jau turime kur kas įdomesnį žaidimą.

Autorė Jūratė Survilė

Tvarus ir rūpestingas sprendimas

Nebereikalingus, bet geros būklės ir saugius naudoti daiktus galima parduoti ar padovanoti per „Dičkis.lt“. Parduodant daiktus galima susigrąžinti dalį išlaidų, o kita šeima reikalingą priemonę galės įsigyti už prieinamesnę kainą.

Dovanojimas turi ir kitokią vertę: lovytė, dviratukas ar žaislas gali pasiekti žmogų būtent tada, kai jam to labiausiai reikia. Taip mezgamas ryšys tarp šeimų, o vaikai mato, kad gerais daiktais galima dalintis, nes išaugtas daiktas kitur gali pradėti dar vieną gražią draugystę.

Dovanojant arba parduodant nereikalingus daiktus, reikšmingas tvarumo aspektas: mažėja atliekų, juk geras žaislas nusipelno naujų namų, ne vietos prie konteinerio.

Į(si)vertinti daikto kainą

Norint parduoti arba nusipirkti naudotą daiktą, pirmiausia verta pasitikrinti, kiek toks pat ar panašus kainuoja naujas. Naudinga peržiūrėti kelis skelbimus, palyginti gamintoją, modelį, būklę, komplektaciją.

Jeigu naujas daiktas kainuoja 100 Eur, beveik nenaudotą galima vertinti maždaug 60–70 Eur, o ilgiau naudotą – apie 50 Eur. Vis dėlto tai tik pradinis orientyras, nes daug priklauso nuo paklausos, metų laiko ir konkrečios prekės. Likusi garantija, pirkimo dokumentai ir papildomi priedai padės tiksliau nustatyti kainą.

Svarbiausias kriterijus – saugumas

Tiek parduodant, tiek perkant daiktus vaikams, būtina atsižvelgti į jų saugumą. Tai ypač pasakytina apie judėjimo priemones – vežimėlius, automobilines kėdutes ir kt. Pirmiausia verta pasikalbėti su pardavėju ir sužinoti, kada daiktas įsigytas, kiek laiko naudotas, kaip buvo prižiūrimas. Gamintojas, tikslus modelis ir naudojimo instrukcija padės suprasti daikto komplektaciją, tinkamumą vaikui.

Vežimėlį geriausia ne tik apžiūrėti, bet ir išbandyti: patikrinti ratukus, stabdžius, saugos diržus, rėmo tvirtumą, sulankstymo mechanizmą.

Automobilinė kėdutė turi tikti vaiko ūgiui ir svoriui, būti tinkamai tvirtinama automobilyje, turėti visas gamintojo numatytas dalis. Taip pat svarbu įsitikinti, kad nebuvo patekusi į eismo įvykį. Jeigu šios informacijos patikimai sužinoti nepavyksta, geriau rinktis naują kėdutę.

Lovytė ir maitinimo kėdutė turėtų būti stabilios, o žaislai – švarūs, tvarkingi, tinkami vaiko amžiui. Kai šeimos atvirai dalijasi daikto istorija, lengviau priimti raminantį sprendimą.

Išvengti perteklinio pirkimo

Tam, kad namuose nesikauptų daiktų,juos renkantis atsižvelgti į vaiko amžių, metų laiką, šeimos kasdienybę. Kūdikiui svarbiausia saugi miego vieta, patogūs drabužėliai, maitinimo ir higienos priemonės, saugus keliavimas. Darželinukui ar mokiniui reikia daugiau priemonių žaidimams, mokslams, judėjimui.

Drabužių kiekį patogu planuoti pagal tai, kaip dažnai skalbiama, ar vaikas lanko darželį, kokia apranga reikalinga konkrečiam sezonui. Jų turėtų būti tiek, kad pakaktų patogiai kasdienybei.

Prieš didesnį pirkinį verta pagalvoti: galbūt galima pasiskolinti, išsinuomoti arba įsigyti naudotą. Tai ypač praverčia, kai vaikas atranda naujų pomėgių. Tarkime, užsinori gitaros, o po kurio laiko supranta, kad labiau patinka šokiai ar piešimas. Tokie ieškojimai – natūrali augimo dalis, o instrumentas vėliau gali tapti svarbus kitam vaikui.

Apgalvoti pasirinkimai šeimai padeda sutaupyti ir palieka daugiau vietos tam, kas svarbiausia – bendravimui ir laikui kartu.

Skelbimuose dominuoja drabužiai ir žaislai

Stebima tendencija, kad daugiausia norima parduoti arba atiduoti drabužėlių ar nusibodusių žaislų. Tai natūralu, nes vaikai greitai auga, o namuose susikaupia daug kokybiškų, dar ilgai naudoti tinkamų daiktų. Platformoje „Dičkis.lt“ šeimos taip pat siūlo vežimėlių, automobilinių kėdučių, lovyčių, maitinimo kėdučių, vonelių ir kūdikių priežiūros priemonių. Be to, galima rasti vaikų kambario baldų, knygų, dviračių, paspirtukų, darželiui ir mokyklai reikalingų daiktų.

Vieni tėvai pasirenka parduoti, kiti dovanoja. Svetainėje „Dičkis.lt“ savo vietą turi ir pirmoko kuprinė, ir paauglio dviratis, sporto ar laisvalaikio reikmenys. Atskira vieta skiriama besilaukiančioms mamoms, tėčiams aktualiems pasiūlymams ir šeimos poreikiams. Svetainė specialiai kuriama vaikams nuo gimimo iki 18 metų ir jų šeimoms, todėl svarbūs visi augimo etapai.

Iš antrų rankų ar naujus?

Iš antrų rankų verta rinktis geros būklės vaikų drabužius, knygas, žaislus, vežimėlius, baldus, dviračius, paspirtukus ir mokyklines priemones. Vaikai auga taip greitai, kad daugelis šių daiktų išlieka beveik nauji, tad naudingi dar ne vienai šeimai. Jei artimoje aplinkoje nėra kam atiduoti, visuomet galima įkelti skelbimą į svetainę „Dičkis.lt“.

Naujas geriau įsigyti asmeninės higienos priemones, pavyzdžiui, čiulptukus. Automobilinę kėdutę, apsauginį šalmą ar kūdikio čiužinį taip pat verta rinktis naują, jeigu negalima patikimai įvertinti jų būklės ir naudojimo istorijos. Svarbiausia, kad daiktas būtų saugus, tinkamas vaikui.

Ne tik daiktai

„Dičkis.lt“ jungia vaikams skirtus daiktus, šeimoms reikalingas paslaugas ir veiklas. Čia galima ieškoti naujų ir naudotų prekių, jas parduoti, dovanoti arba pasiūlyti nuomai. Greta drabužių, žaislų, vežimėlių, dviračių ir mokyklinių priemonių svarbi vieta skiriama auklėms, korepetitoriams, būreliams, stovykloms ir ugdymo įstaigoms. Tėvai taip pat ras informaciją apie vaikų šventes, renginius, specialistų paslaugas, laisvalaikio pasiūlymus.

Portale laukiamos mamos ir tėčiai, ieškantys sprendimų savo šeimai. Šeimoms skirtoje erdvėje susitinka vaiko daiktai, paslaugos, tėvų poreikiai ir skirtingi augimo etapai. Prireikus ko nors vaikui ar šeimai, pirmoji mintis: „Pirmiausia pasižiūrėkime Dičkis.lt.“

Miglė Strimaitytė

Kiekvienas naujas kūdikio judesys – galvytės pakėlimas, žaisliuko sučiupimas, apsivertimas –reikšmingas ne tik motorinei, bet ir pažinimo bei kalbinei raidai. Tad svarbu suteikti mažyliui kuo daugiau saugių galimybių laisvai judėti. Plačiau apie kūdikių motorikos raidą kalbamės su „Augujudu.lt“ kūdikių ir vaikų kineziterapeute Migle Strimaityte.

Kokie svarbiausi kūdikio motorinės raidos etapai?

Kūdikio motorinė raida vyksta palaipsniui, jai svarbus kiekvienas įgytas naujas gebėjimas. Pirmaisiais mėnesiais kūdikis mokosi vis geriau kontroliuoti galvytę, vėliau atsiranda vertimasis, sukimasis aplink savo ašį, šliaužimas, sėdėjimas, ropojimas, stojimasis ir galiausiai savarankiškas ėjimas.

Apsiversti nuo nugaros ant pilvo kūdikis turėtų 3–5 mėnesį, o nuo pilvo ant nugaros – tarp 5 ir 7 mėnesio. Savarankiškai atsisėsti mažylis dažniausiai pradeda 8–9 mėnesį. Vėlesni raidos etapai gali atsirasti labai skirtingu metu. Pavyzdžiui, vieni mažyliai pradeda ropoti apie 9 mėnesį ar net anksčiau, o kiti – tik 10–11 mėnesį. Stotis įsikibę į baldus kūdikiai dažniausiai pradeda maždaug 8–10 mėnesį.

Vis dėlto svarbu prisiminti, kad kiekvieno kūdikio raida yra individuali. Ne visi mažyliai kiekvieną etapą pereina tuo pačiu metu ar visiškai vienodai, todėl vertinant raidą svarbu stebėti ne tik tai, kada atsiranda konkretus gebėjimas, bet ir kaip kūdikis juda.

Kokius kūdikio judesius ir įpročius verta stebėti kasdien? Į kokias detales atkreipti dėmesį?

Tėvams siūlyčiau stebėti ne tik tai, ką kūdikis jau moka, bet ir kaip jis tai atlieka. Vienas svarbiausių dalykų – judesių įvairovė ir simetriškumas. Verta atkreipti dėmesį, ar kūdikis suka galvytę į abi puses, naudoja abi rankytes ir kojytes, siekia žaislų abiem rankomis, verčiasi per abi puses. Vėliau galima stebėti, ar judėdamas, šliauždamas, ropodamas ar stodamasis tolygiai įtraukia abi kūno puses. Jeigu mažylis nuolat renkasi tik vieną pusę, pastebima asimetrija arba tėvams tiesiog kyla abejonių dėl jo judėjimo, verta tai aptarti su šeimos gydytoju arba kūdikių ir vaikų kineziterapeutu.

Kaip tėvai paprastais žaidimais ir tinkamai parinktais pratimais gali padėti mažylio raidai? Kokius žaislus rinktis motorikai lavinti pagal amžių?

Norint padėti kūdikio motorinei raidai, nebūtina turėti daugybės specialių ar brangių priemonių. Vienas svarbiausių dalykų – suteikti kūdikiui saugią erdvę laisvai judėti ir tyrinėti. Pirmaisiais mėnesiais puikiai tinka kontrastinės kortelės, lengvi barškučiai ar kiti žaislai, kuriuos kūdikiui lengva stebėti ir sekti akimis. Vėliau, mažyliui pradėjus aktyviau siekti daiktų, pasiūlyti skirtingų tekstūrų sensorinių knygelių ir žaislų, kuriuos galima sugriebti, perimti iš vienos rankos į kitą ar kitaip tyrinėti. Tačiau svarbu prisiminti, kad tai, kas sudomins vieną vaiką, nebūtinai sudomins kitą.

Tėvai su mažyliu praleidžia daugiausia laiko, todėl netgi paprasti kasdieniai žaidimai ir tinkamai parinkta aplinka gali suteikti daugybę galimybių judėti, tyrinėti, mokytis naujų gebėjimų.

Kaip įrengti saugią erdvę kūdikiui judėti namuose?

Kūdikiui nereikia sudėtingai įrengtos erdvės – svarbiausia, kad ji būtų saugi ir suteiktų vietos laisvai judėti. Tam puikiai tinka tvirtas, lygus paviršius ant grindų, pavyzdžiui, kilimėlis, ant kurio kūdikis galėtų gulėti ant pilvuko ir nugaros, verstis, suktis, o vėliau – šliaužti ir ropoti.

Kūdikiui pradėjus savarankiškai judėti, svarbu pritaikyti namų aplinką jo saugumui: pašalinti lengvai pasiekiamus smulkius daiktus ir laidus, pasirūpinti nestabilių baldų saugumu, apsaugoti laiptus ir elektros lizdus.

Kokių klaidų ar judesių ribojimo priemonių vengti?

Viena dažniausių klaidų – per daug laiko įvairiose kūdikio judėjimą ribojančiose priemonėse. Gultukai, automobilinės kėdutės ir kitos panašios priemonės tam tikrose situacijose yra reikalingos ar patogios, tačiau jos neturėtų pakeisti laisvo judėjimo ant grindų. Taip pat nerekomenduočiau skubinti motorinės raidos, per anksti skatinti padėčių ar judesių, kuriems kūdikis dar nėra pasiruošęs. Daug svarbiau suteikti galimybę aktyviai judėti, tyrinėti aplinką ir palaipsniui įgyti naujų gebėjimų.

Kodėl svarbus individualus raidos tempas?

Individualus raidos tempas itin svarbus. To paties amžiaus kūdikiai gali vystytis sklandžiai visiškai skirtingais motorinės raidos etapais. Todėl ir savo praktikoje tėveliams dažnai rekomenduoju mažylio nelyginti su kitais panašaus amžiaus vaikais: draugų, giminaičių ar matomais socialiniuose tinkluose. Daug svarbiau stebėti paties kūdikio raidą, jo progresą ir tai, kaip jis juda. Žinoma, individualus raidos tempas nereiškia, kad nėra tam tikrų orientacinių raidos ribų, todėl kilus abejonių dėl mažylio raidos visuomet verta konsultuotis su specialistu.

Kokie požymiai gali įspėti, kad metas pasitarti su specialistu?

Konsultuotis su specialistu rekomenduočiau, jei pastebite ryškią ar nuolat pasikartojančią judesių asimetriją, pavyzdžiui, kūdikis nuolat suka galvytę tik į vieną pusę ar judėdamas aiškiai labiau naudoja vieną kūno pusę. Taip pat verta atkreipti dėmesį, jei kūdikis atrodo neįprastai įsitempęs arba, priešingai, labai suglebęs, jei ilgą laiką neatsiranda naujų motorinių gebėjimų. Tai gali rodyti padidėjusį arba sumažėjusį raumenų tonusą.

Padidėjus raumenų tonusui, kūdikis gali atrodyti labai įsitempęs ar sustingęs, stipriai tiesti ar lenkti galūnes, kryžiuoti kojytes, dažnai laikyti suspaustus kumštukus. Kasdienybėje tėvai gali pastebėti, kad kūdikį sunkiau aprengti, jis stipriai išsiriečia atgal. Sumažėjus raumenų tonusui, kūdikis gali atrodyti minkštas, suglebęs, jam gali būti sunkiau išlaikyti kūno padėtį prieš gravitaciją, kontroliuoti galvytę. Vis dėlto vien iš šių požymių tėvams nereikėtų patiems spręsti, ar kūdikio raumenų tonusas yra padidėjęs, ar sumažėjęs. Raumenų tonusą ir bendrą kūdikio judėjimą turėtų įvertinti specialistas, kuris, atsižvelgęs į priežastį, parinks tinkamiausius pratimus ir rekomendacijas.

Kodėl svarbu, kad kūdikio raida vyktų pagal tam tikras normas? Kokių pasekmių gali turėti lėtesnė motorikos raida?

Kūdikio motorinė raida yra individuali, todėl raidos normos nėra griežtas grafikas, pagal kurį visi mažyliai tam tikrą gebėjimą turi įgyti tą patį mėnesį. Tai labiau orientacinės ribos, kurios padeda stebėti, ar kūdikio raida progresuoja, ar naujų gebėjimų atsiranda tinkamu laikotarpiu.

Lėtesnė motorinė raida ne visada reiškia problemą. Tačiau kartais ji gali būti vienas iš signalų, kad kūdikiui reikia išsamesnio įvertinimo. Vėliau atsirandantys motoriniai gebėjimai gali turėti įtakos tam, kaip kūdikis juda ir tyrinėja supančią aplinką. Be to, motorinė raida susijusi ir su kitomis vaiko raidos sritimis – pažintine, socialine, kalbine raida. Jei gebėjimai neatsiranda per orientacinius laikotarpius, raida neprogresuoja ar tėvams kyla abejonių, verta konsultuotis su specialistu. Anksti pastebėjus sunkumų, galima greičiau išsiaiškinti jų priežastis ir prireikus suteikti kūdikiui tinkamą pagalbą.

Kokius pratimus ar žaidimus su mažyliu turėtume atlikti kasdien, lavindami jo motoriką?

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais viena svarbiausių kasdienių veiklų – pilvuko laikas. Jis padeda stiprinti kaklo, pečių juostos ir liemens raumenis, lavinti galvos kontrolę bei pasiruošti vėlesniems motoriniams įgūdžiams. Taip pat labai svarbu suteikti kūdikiui kuo daugiau galimybių laisvai judėti ant tvirto ir saugaus paviršiaus. Žaidimus ir veiklas pritaikyti prie kūdikio amžiaus, tuo metu turimų gebėjimų.

Ką daryti, jei kūdikis nemėgsta gulėti ant pilvuko?

Visiškai normalu, kad iš pradžių mažyliui pilvuko laikas gali nepatikti, nes ši padėtis reikalauja nemažai fizinių pastangų. Galima tai palyginti su lentos pratimu suaugusiajam – tikriausiai ir mums nebūtų lengva jį atlikti ilgą laiką. Todėl svarbu pradėti pamažu ir atrasti būdą, kuris konkrečiam kūdikiui yra maloniausias. Pilvuko laikas nebūtinai turi vykti tik ant grindų. Vieniems mažyliams labiau patiks gulėti ant tėvų krūtinės, kitiems – ant tėvų kelių ar ant grindų. Sudominti galima pagal amžių tinkamais žaislais, kontrastinėmis kortelėmis, veidrodžiu ar barškučiais. Kartais geriausias „žaislas“ yra tiesiog mamos ar tėčio veidas – kalbinkite, šypsokitės, dainuokite. Pradėkite nuo trumpų, dažnai kartojamų bandymų ir laiką palaipsniui ilginkite. Jei kūdikis pavargsta, tampa irzlus ar pradeda verkti, padarykite pertrauką ir pabandykite vėliau. Geriausia rinktis laiką, kai mažylis yra budrus, pailsėjęs ir geros nuotaikos. Svarbiausia – nuoseklumas.

Kiek laiko apskritai per dieną turi judėti kūdikis? Kaip tai keičiasi jam augant?

Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, kūdikiai turėtų būti fiziškai aktyvūs kelis kartus per dieną įvairiais būdais, ypač žaisdami ant grindų. Dar savarankiškai nejudantiems kūdikiams rekomenduojama bent 30 min. per dieną praleisti ant pilvuko būdraujant. Šių 30 minučių nereikia atlikti iš karto – pilvuko laiką galima paskirstyti per visą dieną.

Kūdikiui augant ir tampant vis judresniam, keičiasi fizinio aktyvumo pobūdis – atsiranda šliaužimas, ropojimas, stojimasis ir kiti savarankiški judesiai. Svarbiausia suteikti mažyliui kuo daugiau saugių galimybių laisvai judėti.

Daugiau informacijos apie mažylių raidą ir nuotolines tėvelių konsultacijas:

www.augujudu.lt

QR kodas (atsiųstas atskirai)
Instagram: @augu_judu
QR kodas (atsiųstas atskirai)

Autorė Laima Samulė