Arnoldas Jasiūnas.

„Nėra žmogaus, kuris savo gyvenime nebūtų patyręs vienokių ar kitokių skyrybų. Kad ir kokia sunki būtų, tai – universali, žmogiška patirtis“, – sako psichologas Arnoldas Jasiūnas. Daugybę metų vadovaujantis skyrybų krizę išgyvenančioms žmonių grupėms ir gerai skyrybų procesą pažįstantis psichologas savo pastebėjimus sudėjo į knygą „Kai mes baigiasi“.

Mintis, kad tokia knyga galėtų būti parašyta ir išleista, kilo leidyklos „Alma littera“ leidinių vadovei Ugnei Giesei. Užtruko metus, kol psichologo užrašai ir patirtys sugulė į knygos eilutes.

„Kai mes baigiasi“ galima vadinti sudėtingo patyrimo – skyrybų – gidu. Galbūt šis gidas nepadiktuos tiesioginių atsakymų, bet atvers, kokius išgyvenimus, sunkumus skyrybos sukelia ir kaip juose išbūti.

„Mano tikslas buvo sukurti knygą, kuri padėtų žmogui suprasti išgyvenamų jausmų prasmę ir rasti būdų judėti pirmyn. Knygoje pabrėžiu, kad skyrybų ar netekties ignoravimas prilygsta daliniam negyvenimui. Jei žmogus nepripažįsta išsiskyrimo fakto ir negali su juo susitaikyti, jis tam tikra prasme nesutinka su pačiu pasauliu, o tai sukelia daugybę psichologinių problemų“, – teigia autorius.

Su psichologu A. Jasiūnu kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.

Jūsų knyga prasideda nuo trumpo raštelio, kuris akimirksniu sugriauna žmogaus pasaulį. Kodėl pasirinkote tokią pradžią?

Mažiausiai norėjau knygą pradėti nuo ilgų teorinių pamokymų ar sudėtingų analizių. Siekiau, kad ji būtų artima kasdienybei, lengvai suprantama ir įtraukianti nuo pirmojo puslapio. Juk ir  gyvenime, ir kūriniuose lemtingi momentai dažnai prasideda nuo labai paprastų, kasdieniškų dalykų. Mano nuomone, trumpas raštelis ar netikėtai paliktas daiktas yra būtent toks simbolis.

„Kai mes baigiasi“ – skamba gana filosofiškai. Kas jums yra „mes“? Ar „mes” išvis gali turėti pabaigą?

„Mes“ man yra bendra, unikali erdvė, kurioje egzistuoja du skirtingi žmonės. Juos sieja tie patys dalykai: įpročiai, juokeliai, bendra kalba plačiąja prasme, saugumo jausmas. Tai – ne vien buvimas šalia, labiau – subtilus, gilus buvimas kartu. „Mes“, kaip ir santykiai, gali baigtis, tačiau buvimo su kitu patirtis vis tiek mumyse nusėda, o tam tikri aspektai ne tik išlieka, bet ir mus keičia. Tai nereiškia, kad dingsta absoliučiai viskas, kas buvo. Tiesiog baigiasi santykis. Patirtis, kurią išgyvename, dažniausiai tam tikruose procesuose kinta net po netekties, juk dar kurį laiką tęsiasi paleidimo procesas. Mes į save integruojame patirtis, išgyvenimus, supratimą, ką mums reiškė santykis. Būtent tai mus ir priartina prie „mes“ užbaigimo. Santykių pabaiga yra labai svarbi ir universali patirtis, kurią vienaip ar kitaip išgyvenamekiekvienas. Net tada, kai pabaigos priežastys yra skirtingos. Kartais netgi labai į naudą, kad santykiai baigiasi.

Rašote, kad skyrybos nėra vien nesėkmė ar tragedija, tai – ir galimybė augti. Turbūt sunkiausia tuo patikėti tiems, kurie išgyvena skyrybas?

Kai sėdi tamsiame skyrybų miške, kartais pro medžius nebematai kelio. Proceso sūkuryje natūraliai užklumpa slogios mintys, stiprūs išgyvenimai, aplanko depresyvios nuotaikos. Kai vyksta didžiuliai gyvenimo pokyčiai, reikalauti iš savęs įžvelgti ką nors pozityvaus yra beprotiškai sunku, kartais – ir neįmanoma. Todėl visiškai suprantu žmonių skepticizmą, kai jie skaito mano mintis apie augimą ar galimybę tokiame skausmingame procese rasti ką nors teigiamo. Skausmo įkarštyje tiesiog bandai išgyventi. Ir tai visiškai normalu.

Kaip, rašydamas knygą, suderinote profesionalo įžvalgas ir paprastą pasakojimo stilių? Ar būdavo akimirkų, kai paprašydavote, kad psichologas patylėtų?

Studijuojant psichologiją, natūraliai atsiranda noras viską paaiškinti, susidėlioti į lentynėles. Tačiau, kai baigiau mokytis psichoterapijos, mano požiūris labai pasikeitė, studijos išmokė, kad kartais teorines žinias tiesiog reikia padėti į šalį. Be abejo, norėjosi į tą pintinę su įžvalgomis ir žiniomis pasidėti šalia, bet prisiverčiau į ją pažvelgti tik retsykiais. Rašant knygą, ne kartą teko tildyti vidinį psichologą. Stengiausi nerašyti vadovėlio, man buvo svarbiau ne teoretizuoti ar filosofuoti, o išlaikyti paprastą, žmogišką pokalbį.

Knygoje nėra greitų receptų ar pažadų. Kodėl? Ar skyrybose jie neįmanomi?

Sąmoningai nesiūlau detalių receptų ar nurodymų, ką skaitytojai turėtų daryti. Kiekvieni poros ar šeimos santykiai, jų pabaiga yra visiškai unikalūs reiškiniai. Iš šono žvelgiant, galima atrasti tam tikrų elementų, kurie atsikartoja ir yra lengvai atpažįstami. Vis dėlto, jei teigčiau, kad žinau universalų būdą, kaip lengvai išgyventi šį etapą, meluočiau ir sau, ir skaitytojui. Man atrodo, kad dalinti tiesmukus patarimus kitiems yra pavojinga. Tikrai nedrįsčiau prisiimti atsakomybės už kito skyrybų eigą ar gijimo sėkmę.

Skyrybos dažnai siejamos su klausimu „kodėl?“. Žmonės linkę ieškoti atsakymų.Tik ar visada atsakymai – aiškūs?

Žinojimas mažina nerimą, nes,kai dalykai darosi aiškūs, nebereikia kankintis nežinioje. Todėl visiškai natūralu, kad, vykstant skyryboms, norisi rasti atsakymą į klausimą, kodėl tai vyksta. Dirbdamas dažnai pastebiu dvi skirtingas pozicijas: vieni sako, kad nežinia juos sekina, jie tiki, jog palengvėtų, jei sužinotų priežastį. Tuo tarpu kiti, kurie priežastis sužinojo arba jiems jos buvo tiesiai įvardytos, nebūtinai jaučiasi geriau, dėl šito jų skyrybų procesas netapo lengvesnis. Siūlyčiau apie žinojimą pagalvoti iš kitos perspektyvos: ar tikrai esu pasirengęs išgirsti atsakymą, kad ir koks jis būtų? Ar tikrai noriu žinoti? Ir galiausiai – ką žinojimas pakeis mano realybėje? Jeigu atsakymų nepavyksta gauti, tenka susitaikyti su nežinia ir pamažu priimti, kad tam tikra buvusio bendro pasaulio dalis taip ir liks nepažinta.

Rašote, kad net ir skausmingiausi jausmai turi prasmę. Galbūt egzistuoja jausmas, kurį besiskiriantiems ar išsiskyrusiems žmonėms sudėtingiausia priimti?

Išsiskyrusiems žmonėms turbūt sunkiausia priimti baigties realybę. Sunku susitaikyti su tuo, kad santykiai gali tiesiog baigtis, ir kartais tai vyksta nepriklausomai nuo mūsų pastangų, nuo to, ką padarėme, ko nepadarėme, ar ką dar būtume galėję padaryti. Apibendrinu, aišku, tačiau kurdami gilius santykius, retai kada galvojame, jog viskas baigsis. Pabaigos faktas prieštarauja mūsų lūkesčiams, tokią realybę priimti yra be galo sunku. Tačiau, kai galiausiai priimame sunkų faktą, kad pabaigos pasaulyje egzistuoja, o mes pajėgūs išgyventi skausmą, mūsų vidinės ribos prasiplečia. Prieš netektį buvome vienokie, o ją išgyvenę ir priėmę, tampame šiek tiek didesni. Didysis paradoksas – nors ir patiriame skaudulį, priėmę patirtį, jaučiamės pripildyti ir galintys būti.

Per savo praktiką lydėjote daugybę žmonių, išgyvenančių skyrybas. Esate girdėjęs daugybę istorijų. Ar jos panašios?

Praktikoje pastebiu, kad iš tiesų egzistuoja skirtingi būdai skirtis. Vieni žūtbūt siekia teisybės. Skaudžiausia jiems būna todėl, kad bando emociškai išlyginti patirtą skausmą ir nori, kad viskas vyktų pagal tam tikrą teisingumo modelį. Toks teisybės ieškojimas skyrybų procese emociškai yra skausmingiausias ir labiausiai alinantis.

Antrajai grupei priskirčiau tuos, kurie labiau linkę priimti realybę. Čia galbūt ne visada ieškoma teisingumo, bet egzistuoja suvokimas, kad gyvenime gali būti visaip, įskaitant skausmą ir neteisybę. Tokiems žmonėms išgyventi skyrybas yra ne mažiau sunku, tačiau gebantys priimti tai, kas vyksta, geba greičiau ir sklandžiau paleisti.

Trečiąją grupę sudaro žmonės, kurie išgyvena visišką sumaištį ir pasimetimą. Jie iki galo nesupranta, nei koks tai buvo santykis, nei apie ką jis išvis buvo. Tokiu atveju pokyčiai vyksta nežinios būsenoje.

Skirtingi keliai yra tarsi įrodymas, kad kiekviena skyrybų patirtis turi savo unikalius niuansus, kuriuos svarbu suprasti.

Knygoje kalbate ne tik apie santuokos pabaigą, bet ir apie atsisveikinimo fenomeną. Turbūt gyvenime mes nuolat mokomės skirtis ir atsisveikinti?

Iš tiesų nuolat mokomės atsisveikinti ir paleisti. Tačiau kartu mokomės ir susitikti. Manau, kad tai yra neatsiejamos gyvenimo dalys, kurios viena be kitos neegzistuoja.

Rašote, kad skyrybos kai kada padeda nusimesti vaidmenis. Kodėl krizės dažnai kviečia mus į susitikimą su savimi?

Krizės mus neišvengiamai keičia. Nenorėčiau teigti, kad po jų būtinai tampame stipresni, bet tikrai kitokie. Kartais jos atneša šiek tiek daugiau išminties, o kartais padaro mus jautresnius. Santykių griūtis, skyrybos priverčia ieškoti naujo požiūrio į save ir giliau save suprasti. Jei ateityje norėsime atverti akis kitam žmogui, pirmiausia privalome pamatyti save. Būtent todėl esame priversti atsigręžti į vidų.

Ar, rašydamas knygą, pats iš naujo permąstėte skyrybų reiškinį? Gal buvo minčių, kurios jus nustebino?   

Rašydamas knygą, iš tiesų gilinausi į skyrybų fenomeną, jį tyrinėjau. Tai privertė permąstyti, kas šiame procese sudėtingiausia, o kas galbūt atneša lengvumą. Minčių kilo įvairiausių, apimdavo abejonės savimi. Klausdavau savęs, ką naujo dar galiu pasakyti apie santykius ir jų pabaigą. Tačiau kartu išsikristalizavo viena labai svarbi mintis, kad santykiams užbaigti reikia laiko. Reikalingas tam tikras rituališkumas, laiko tėkmė ir perėjimas per įvairius etapus: bendras šventes, kasdienybės akimirkas, kol skyrybų turinys pamažu susiguli.

Kokia yra didžiausia klaida ar klaidingas įsitikinimas, kurį žmonės turi apie skyrybas, ir kaip jūsų knyga tai pakeičia?

Didžiausia klaida yra vertinti skyrybas kaip absoliučią gyvenimo nesėkmę. Manau, kad dešimt ar dvidešimt metų gražaus bendro gyvenimo, net jei jie galiausiai baigiasi skyrybomis, vis tiek gali būti laikomi sėkminga istorija. Žinoma, ne visada ir ne visais atvejais, tačiau pabaiga neturėtų nubraukti ir nuvertinti to, kas iki tol buvo gražu ir tikra.

Ar, rašydamas knygą, radote atsakymą, kaip gyventi dviese, kad netektų skirtis?

Sunku atsakyti, nes tokio recepto tikrai nežinau. Turiu nuojautą, kad santykiuose yra svarbu žiūrėti ir į save, ir į kitą žmogų. Kai tai vyksta, sukuriama erdvė ir pačiam santykiui augti bei vystytis.

Aušrinė Tilindė.

„Tai yra mano širdies knyga“, – taip apie savo naujausią kūrinį „Po šimts pypkių, seneli!“ sako knygų autorė, teisininkė Aušrinė Tilindė. Nuostabi jos istorija apie senelį Bernardą ir smalsų anūką Beną praėjusiais metais buvo pripažinta Metų knyga paaugliams.

Juokingas ir jautrus pasakojimas apie tėvų griežtai prižiūrimą senelį Bernardą ir jo anūką Beną, tarp kurių užsimezgęs ypatingas ryšys, skaitytoją nuveda gerokai toliau nei gali pasirodyti iš pirmojo žvilgsnio. Senelio kojinės Greituolės atskleidžia šeimos paslaptis ir perkelia laiku atgal – į partizanų bunkerį.

Tai jau trečioji, leidyklos „Alma littera“ išleista teisininkės A. Tilindės knyga. Jos „Šiurpnakčio istorijas“ ir „Dvyliką kruvinų plunksnų“ jaunieji skaitytojai graibste išgraibstė. Knygos „Po šimts pypkių, seneli!“ taip pat išleistas ne vienas tiražas. Knygą iliustravo vaikų knygų iliustruotoja Greta Alice.

Klausimus Metų knygos paaugliams autorei A. Tilindei uždavė Laisvė Radzevičienė.

Ką reiškė žinia apie Metų knygos apdovanojimą? Galbūt premija tapo ženklu, kad reikia visiškai atsiduoti rašymui?  

Žinia tikrai pribloškė, balsavimas buvo beprotiškai aktyvus, todėl su knygos iliustruotoja Greta Alice per daug vilčių nedėjome. Prieš Metų knygos apdovanojimus abi nuėjome pažymėti savo nuostabios oranžinės kelionės su seneliu Bernardu – nepaisydamos, koks bus skaitytojų verdiktas.

Tie metai ir taip buvo pošimtspypkiškai ypatingi! Knyga sulaukė daug meilės, šiltų žodžių, vaikų reakcijų, tėvų ir mokytojų žinučių. Jau vien tai atrodė lyg didžiulis apdovanojimas. Todėl, kai paaiškėjo, kad knyga laimėjo, buvo sunku patikėti. Atrodė, kad senelis Bernardas su savo oranžiniu pasauliu nuėjo daug toliau, nei buvome drįsusios tikėtis.

Būtent tokios akimirkos ir skaitytojų įvertinimas neleidžia sustoti ar atidėti istorijų į šalį. Juk mano skaitytojai auga, negaliu jų nuvilti!

Ar apdovanojimas yra ženklas visiškai atsiduoti rašymui? Keisti profesijos kol kas tikrai neketinu. Nebent Lietuvos demografinis burbulas staiga sprogtų, vaikų padaugėtų kelis kartus, o knygų tiražų pakaktų, kad galėtum pragyventi iš rašymo. Kol kas rašymas Lietuvoje dažniausiai yra ne profesija, o labai rimtas hobis. Toks rimtas, kad jam atiduodi vakarus, savaitgalius, atostogas ir nemažą dalį minčių, kurios turėtų būti skirtos kitiems darbams. Tačiau tai hobis, be kurio jau neįsivaizduoju nė vienos dienos – nesvarbu, ar būtų pirmadienis, ar sekmadienis.

Didysis kelias į literatūrą prasidėjo, kai laimėjote „Alma littera“ vaikų ir paauglių literatūros konkursą. Ar prisimenate laimėtojos jausmą?

Mano rašymo kelias prasidėjo kiek anksčiau nei laimėtas konkursas. 2021 metais pasirodė pirmoji knyga – psichologinis istorinis romanas „Pabėgimas“, vėliau – knygelė vaikams „Anita ir kiti pasauliai“, teisinio raštingumo knyga „Stiprus žmogus. Asmeninio bankroto gidas“. Taigi, rašiau jau kurį laiką, tik dar nebuvau iki galo supratusi, kokios istorijos yra artimiausios ir kur mano balsas skamba stipriausiai.

Pergalė konkurse pakeitė vertinimą, ką rašau ir kaip. Ji tarsi leido sau pasakyti: „Taip, aš esu rašytoja“. Ne žmogus, kuris kartais ką nors parašo, ne teisininkė, turinti keistą pomėgį vakarais kurti istorijas, o rašytoja. Konkursas padėjo susitelkti, geriau pajusti savo auditoriją ir suprasti, kad labiausiai noriu rašyti vaikams ir paaugliams. Bent jau kol kas, nes mano galvoje durų paprastai yra daugiau negu sienų.

Puikiai prisimenu ir laimėjimo jausmą, jame buvo ir džiaugsmo, ir netikėjimo, ir jaudulio. Tokios akimirkos suteikia labai daug drąsos. Ypač tomis dienomis, kai atrodo, kad rašai į tuštumą, ir niekas be tavęs tuo tekstu nepatikės.

Vis dėlto rašymas visada buvo neatskiriama mano gyvenimo dalis – nuo tada, kai išmokau rašyti didžiosiomis raidėmis. Vaikystėje ir paauglystėje kūriau knygas, sąsiuvinius paversdavau istorijomis, rašiau dienoraščius, vėliau ketinau stoti į žurnalistiką. Galiausiai pasirinkau teisę ir iki šiol rašau daugybę pačių nuobodžiausių teisinių tekstų. Matyt, todėl vakarais taip norisi atsilyginti sau už visus „vadovaujantis tuo ir tuo įstatymo straipsniu“ ir rašyti apie vaiduoklius, senelius, stebuklingas kojines ar vaikus, kurie patenka į pačius netikėtiniausius nuotykius.

Kažkur esu girdėjusi mintį, kad vaikai iki dešimties metų jau žino, kuo norėtų būti užaugę. Vis sau ją primenu. Matyt, tam, kad neišduočiau mažosios Aušrinės, kuri dar nemokėjo rašyti mažosiomis raidėmis, bet jau puikiai žinojo, kad nori kurti knygas.

Kodėl pasirinkote rašyti vaikams ir paaugliams? Ar tyrinėjate jų lūkesčius?

Kol kas turiu privilegiją vaikystėje ir paauglystėje dalyvauti kiekvieną mielą dieną, todėl, noriu to ar ne, rašymo temos stipriai siejasi su tuo, ką girdžiu prie stalo, automobilyje ar atsitiktiniuose pokalbiuose. Vaikai ir paaugliai labai greitai išduoda, kas jiems iš tiesų rūpi, kas erzina, juokina, gąsdina ar skaudina. Reikia tik klausytis.

Vis dėlto negalėčiau pasakyti, kad vieną dieną ėmiau ir sąmoningai nusprendžiau: nuo šiol rašysiu vaikams ir paaugliams. Greičiau ši skaitytojų kategorija pati mane pasirinko. Rašydama jiems, jaučiuosi natūraliausiai, laisviausiai ir drąsiausiai. Čia galima kalbėti apie labai rimtus dalykus, bet kartu palikti vietos nuotykiui, humorui, keistumui, paslapčiai ir stebuklui. O man atrodo, kad būtent toks pasaulis man artimiausias.

Galbūt vis dar aiškiai girdžiu mažąją Aušrinę. Tą, kuri tiki, kad miško gilumoje tikrai gali būti magiškas žvėrelių miestelis. Kuri, pasislėpusi po antklode, skaito siaubo knygas, nors jau seniai turėjo miegoti. Kuri karstosi medžiais, prisigalvoja pavojingų misijų ir kiekviename sename name įtaria esant paslaptį. Labai norėčiau, kad ši Aušrinė manęs dar ilgai nepaliktų, nes, manau, būtent ji ir padeda rašyti vaikams ne iš suaugusiojo aukštybių, o būnant – šalia jų.

Vaikų ir paauglių auditorija mane žavi, nes ji labai sąžininga. Suaugęs žmogus kartais mandagiai pasakys, kad knyga buvo „įdomi“. Vaikas pasakys tiesiai: šitoje vietoje buvo nuobodu, o šitą veikėją norėjosi papurtyti. Tačiau jei istorija pagauna, ja tikės visa širdimi, o tada veikėjai tampa tikri, o knygoje aprašytas pasaulis ilgai gyvena galvoje. Man tai yra viena gražiausių rašymo dovanų.

Ar tyrinėju jų lūkesčius? Gal ne moksliškai, bet nuolat stebiu, klausausi, kalbuosi, lankausi mokyklose ir bibliotekose. Vaikų klausimai, jų reakcijos, juokas keisčiausiose suaugusiajam situacijoje ar visiška tyla ten, kur tekstas juos paliečia, pasako labai daug. Vis dėlto stengiuosi nerašyti vien to, ko iš manęs tikimasi. Vaikai greitai pajunta, jei autorius bando įtikti. Todėl pirmiausia rašau istoriją, kuri pačiai atrodo gyva ir tikra, o tada tikiuosi, kad ir vaikais norės ją patirti.

Jūsų knygose daug nuotykių, paslapčių, humoro. Ar jaučiate, kad skaitytojai perpranta  sumanymus? 

Nemanau, kad yra ar kada nors bus parašyta knyga, kuri patiktų, įtiktų ir būtų vienodai suprantama visiems. Tiesą sakant, tokios knygos net nereikia. Kiekviena istorija turi savo skaitytoją – ar tai būtų komiksas, maginė fantastika, istorinė nuotykių knyga, siaubo pasakojimas ar visai nedidelė paveikslėlių knygelė. Visokių knygų reikia! Ypač vaikams, kurie dar tik renkasi savąjį skaitytojų kelią ir bando suprasti, kokios istorijos juos pagauna.

Todėl man visai nebaisu, jei vienas skaitytojas knygoje pirmiausia pamato nuotykį, kitas – humorą, trečias – paslaptį, o dar kitas užčiuopia tai, ko galbūt net pati sąmoningai neplanavau. Man atrodo, skaitytojas nebūtinai turi teisingai perprasti autoriaus sumanymą. Vos knyga išeina į pasaulį, ji pradeda savo gyvenimą, kiekvienas ją atsineša į savo patirtis, baimes, prisiminimus ir klausimus.

Rašydama visada pagalvoju, ar mano knyga nebus tik dar vienas triukšmas ir taip labai gausioje knygų rinkoje. Nenoriu kurti istorijos, kuri tik trumpam pralinksmina ir tuoj pat išgaruoja iš galvos. Net jei knyga skirta patiems mažiausiems, man svarbu, kad ji keltų klausimų, kviestų kalbėtis, mąstyti, sutikti arba nesutikti su veikėjais ir jų pasirinkimais.

Todėl po nuotykiais, paslaptimis ir humoru mano knygose dažniausiai slepiasi dar vienas sluoksnis. Dažniausiai jis kalba apie baimę, vienatvę, atmintį, draugystę, laisvę ar atsakomybę. Vaikai nebūtinai jį įvardija tais pačiais žodžiais kaip suaugusieji, bet labai dažnai pajunta. Ir kartais jų klausimai po susitikimų parodo, kad perskaitė kur kas giliau, negu mes, suaugusieji, iš jų tikėjomės.

Kaip gimsta personažai? Ar jie turi realių žmonių bruožų?

Visi mano personažai, kad ir kokie patrakę, keisti ar šiurpūs būtų, turi realių bruožų žmonių, kuriuos sutikau gyvenime. Juk visi esame turėję kaimynių, kurios pro užuolaidos kraštelį žiūrėdamos žino viską, kas vyksta laiptinėje. Arba klasiokių, kurios per kiekvieną pertrauką būtinai nubėga pasižiūrėti į veidrodį. Giminaičių, kurie moka papasakoti tą pačią istoriją dešimtą kartą taip, lyg girdėtum ją pirmą.

Tačiau dažniausiai mano personažai nėra vieno konkretaus žmogaus kopijos. Sulipdau juos iš daugybės mažų detalių: vieno žmogaus kalbėjimo manieros, keisto kito įpročio, trečio baimės ar juoko. Kartais užtenka nugirsto sakinio autobuse, žvilgsnio parduotuvėje ar vaiko klausimo.

Man svarbu, kad ir pats keisčiausias personažas turėtų ką nors tikro. Ne tik išorę ar juokingą bruožą, bet ir savo norą, baimę, silpnybę. Juk būtent tai leidžia skaitytojui jį atpažinti. Gal ne tiesiogiai save, bet savo klasę, šeimą, kaimyną ar žmogų, kuris visuomet pasirodo netinkamiausiu metu. Kuo knygos personažai artimesni tikram pasauliui, tuo lengviau skaitytojui su jais susitapatinti, juos suprasti, o kartais ir atleisti klaidas. Net fantastiniame ar šiurpiame pasaulyje veikėjas turi būti gyvas, toks, kuris galėtų išlipti iš knygos ir atsisėsti šalia prie pusryčių stalo.

Kaip gimė idėja parašyti istoriją apie Benį ir senelį Bernardą? Kas jie iš tiesų?

Dažnai būna, kad idėjas savo knygoms susapnuoju, sapne personažai ima vaidentis taip dažnai, kad dėl šventos savo miego ramybės privalau juos atgaivinti popieriuje. Taip buvo ir šįkart. „Po šimts pypkių, seneli!“ – mano širdies kūrinys. Mano atsisveikinimas su tėčiu, kelionė atgal, o kartu – grįžimas į save.

Tėčio batus, kuriais apsiavęs ir vesdamas iš proto seseles, jis vis bandydavo išsmukti iš ligoninės, mano vyras praminė „batais Greituoliais“. Idėja parašyti knygą apie senelį, turintį stebuklingus batus Greituolius, gimė mano sapne. Batai Greituoliai nukeliavo ilgą kelią, kol kažkurioje sankryžoje tapo… kojinėmis Greituolėmis.

Ryte pabudusi ėmiau dėlioti siužetą. Kai idėja mane įklampina, atsitraukti nebegaliu. Nesustodama rašiau visą savaitę. Šalia mirguliavo vasara, dukra žaidė su drauge, vyras plikė kavą, o aš… rašiau ir rašiau. Tai buvo tarytum terapija, šviesos ir ramybės paieškos.

Knygoje su humoru kalbate apie partizanus ir laisvę. Kaip pavyko suderinti humorą ir tokias jautrias temas?

Tuo ir žavi vaikystė – juokas ir ašaros joje yra šalia. Kartais būtent humoras padeda prieiti prie sudėtingų dalykų ir jų neišsigąsti. Žinoma, juokai, kai kalbi apie partizaninį pasipriešinimą, laisvę, senatvę ar ligą, yra slidus reikalas. Ne taip padėsi koją, nuslysi paviršutiniškumo nuokalne. Todėl rašydama vis klausdavau savęs: kaip šią situaciją matytų vaikas? Ką jis suprastų? Kas jam atrodytų keista, juokinga, nelogiška ar net neteisinga?

Humoras knygoje gimsta ne iš skaudžių temų, o iš vaiko žvilgsnio į pasaulį. Vaikai dažnai pastebi visai kitus dalykus nei suaugusieji. Jie rimtame pokalbyje gali užkibti už keisto žodžio, netinkamu metu prisiminti kojines ar užduoti klausimą, nuo kurio suaugusiajam norisi ir juoktis, ir verkti. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad vaikas nejaučia temos gylio ar nesupranta jos svarbos. Kartais jis ją supranta net labai tiksliai – tik savaip.

Man atrodo, kad partizaninio pasipriešinimo ir laisvės temai senelio bei anūko santykis labai tinka. Senelis vaikui nėra istorijos vadovėlis. Jis – gyvas žmogus, turintis balsą, įpročius, prisiminimus, silpnybes ir paslaptis. Todėl ir jo pasakojama istorija tampa ne tolima data ar pavarde, kurią reikia išmokti, o šeimos, namų ir vaiko istorijos dalimi.

Šiuolaikiniai vaikai nori klausytis senelių pasakojimų?

Manau, dar negimė vaikas, kuriam visai nepatiktų močiutės ar senelio pasakojama istorija. Ypač jeigu ji pasakojama ne kaip pamoka, o kaip paslaptis, nuotykis ar prisiminimas apie laiką, kai seneliai patys buvo vaikai, krėtė išdaigas, bijojo ir svajojo. Labai tikiuosi, kad istorijas pasakojančios močiutės ir seneliai iš šio pasaulio nedings. O mes nepamiršime jų klausti, kol dar galime išgirsti atsakymus.

Dirbate su iliustruotoja Greta Alice. Ar Gretos sukurtos iliustracijos atitiko tai, ką įsivaizdavote rašydama?

Be abejonės, pradinio mokyklinio amžiaus skaitytojams iliustracijos yra labai svarbi knygos dalis. Jos leidžia akims trumpam pailsėti nuo teksto, padeda geriau suprasti veikėjus, aplinką, nuotaiką, o kartais net papasakoja tai, kas žodžiais liko nepasakyta. Man atrodo, gera iliustracija ne tik atkartoja tekstą – ji jį praplečia, prideda dar vieną pasakojimo sluoksnį.

Rašydama dažniausiai neturiu konkrečių reikalavimų, kaip turėtų atrodyti veikėjai ar kiekviena scena. Kartais pažymiu vietas, kuriose iliustracija, mano manymu, būtų reikalinga, tačiau stengiuosi iliustruotojui palikti kuo daugiau kūrybinės laisvės. Labai gera, kai prie tavo parašyto teksto ateina kitas kūrėjas ir į istoriją pažvelgia savo akimis ir širdimi. Tada knygoje gali atsirasti detalių, juokelių ar nuotaikų, apie kurias rašydama nė nepagalvojai.

Būtent taip nutiko su „Po šimts pypkių, seneli!“ iliustracijomis. Greta Alice taip pamilo knygos veikėjus, kad jos piešiniuose jie atrodo lyg gyvi. Tarsi senelis Bernardas būtų visų mūsų senelis, o kaimynė Vanda – visų mūsų kaimynė, kuri pro užuolaidos kraštelį stebi, ar kartais nesikrapštome nosies.

Gretos iliustracijos tiksliai pagavo knygos pusiausvyrą – joje yra ir daug humoro, ir liūdesio, ir švelnumo. Jos neleido istorijai tapti pernelyg sunkiai, bet kartu nepavertė jos vien smagiu nuotykiu. Iliustracijos iš tiesų gali pakeisti istorijos nuotaiką: padaryti ją šiurpesnę, šiltesnę, liūdnesnę ar juokingesnę. Todėl labai svarbu, kad rašytojo ir iliustruotojo pasakojamos istorijos ne kovotų tarpusavyje, o kalbėtųsi.

Girdėjau, gimsta nauja šiurpi istorija. Iš kur jų semiatės? Kaip supratote, kad baimė gali būti ne tik gąsdinanti, bet ir įdomi tema vaikų bei paauglių literatūroje?

Paaugliai – maži suaugę, beveik suaugusieji, kurie mokosi pažinti pasaulį. Graudžiomis istorijomis jų lengvai neužliūliuosi. Pasaulis jiems dar tik skleidžiasi, anksčiau matydavę jį kaip juodą ir baltą, pradeda matyti ir pilkas spalvas. Gyvenimas pilnas sudėtingų situacijų, ir sprendimus priimti augant tampa vis sunkiau. Iš šito suvokimo man, paauglės mamai, ir gimsta siaubo istorijos. Idėjų toli nereikia ieškoti – užtenka atviromis akimis žiūrėti į tai, kuo gyvena dabartiniai paaugliai.

Siaubo žanras skatina šiek tiek toliau pastumti komforto zoną, o patirtas šiurpas kartu su rimtesniais knygos klausimais leidžia tam tikrus klausimus atsiminti ilgiau. Galbūt nešiotis pamokas. Galbūt, susidūrus su sudėtinga situacija, ją atpažinti ir rimčiau apsvarstyti.

Ar kada buvo, kai parašiusi pagalvojote – gal jau perlenkiau? Gal per baisu?  

Kadangi mano knygose to tiesioginio bjauraus siaubo – kraujo, zombių ar panašių dalykų nėra, dažniausiai kyla klausimas, kokio amžiaus vaikas pajėgs suprasti žinutę, kurią siunčia knyga? Jei skaitytojas bus per mažas, galbūt jam ir baisu nebus, nes jis dar iki galo nesuvoks žmogaus vidinių pasirinkimų kainos. Bet tokiu atveju ir knyga jam nelabai patiks. Šiais laikais vaikų skaitymo ir teksto suvokimo gebėjimai labai skiriasi, tad kiekvieną kartą su leidykla svarstome, kokiai amžiaus grupei knyga būtų tikslingiausia. Ir tikrai ne visuomet pataikome. Nes būna, kad kur kas jaunesnio amžiaus vaikai knygoje pamato daugiau nei vyresnieji.

Bet… tiesą pasakius, dar nė iš vieno skaitytojo negavau atsiliepimo, kad kuri nors iš knygų buvo per baisi (juokiasi).

Rašydama knygas noriu, kad jos siųstų žinutę, kalbėtųsi su vaiku, galbūt jį įstumtų į nejaukią situaciją ir priverstų galvoti, kaip jis pats elgtųsi, jei būtų skaitomos knygos herojus. Žaisti su skaitytoju protu man labai įdomu!

Ar esama dalykų, kurių pati bijote?

Bijau labai žemiškų dalykų – artimųjų ligų ir beprotiško šiuolaikinio pasaulio, stumiančio save į karus.

Įdomu, kokių klausimų apie savo knygas susilaukiate mokyklose, kai susitinkate su vaikais? Ar yra skaitytojų laiškas arba pokalbis, kuris įstrigo į atmintį?

Dažniausias vaikų klausimas – kiek man metų? Po to – kokia mano profesija, jei jau nesu rašytoja pilnu etatu. Dažniausiai leidžiu vaikams spėti ir atsakymas būna… policininkė!

Be proto džiaugiuosi skaitytojų laiškais! Dažnai vaikai klausia, kada bus nauja siaubo knyga, pasakoja, kaip suprato vieną ar kitą situaciją. Klausia, kodėl herojus pasielgė vienaip, o ne kitaip. Labiausiai įstringa klausimai apie dalykus, kuriuos knygoje užkapstau giliausiai. Neseniai vienoje mokykloje berods trečiokas turėjo tokių taiklių pastebėjimų apie mano „Šiurpnakčio istorijas“, kad jo mokytoja pasakė: „Net aš apie tai nebuvau pagalvojusi…“  Tokios akimirkos džiugina – jos primena, kad vaikai tekstą dažnai perskaito giliau, nei mes, suaugusieji, tikimės.

Santykių krizę išgyvenančiai Sibilei socialiniuose tinkluose populiari būrėja Freda išpranašauja susitikimą su didžiąja gyvenimo meile. Raganos pranašystė pildosi – mergina sutinka charizmatišką Artūrą, jį įsimyli. Vis dėlto aktoriaus praeitis ir jo paslaptys neramina, – kas nutiks, kai išaiškės tiesa?

„Kartais tam, kad žengtum pirmyn, pakanka mesti monetą. Kartais užtenka ir draugiško padrąsinimo, o kartais lauki ženklo. Ne visada ir ne visi mūsų sprendimai yra logiški ar   racionalūs, bet tai anaiptol nereiškia, kad nelogiški sprendimai yra klaidingi. Ginkdie, neretai – netgi priešingai. Tai kodėl nepaklausus raganos Fredos?“, – šypsosi romano autorė.

Įtraukiantį romaną apie meilę, graužatį, kerštą, pavojus ir mėginimus pergudrauti likimą „Ragana Freda“ išleido leidykla „Alma littera“. Su knygos autore kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.

Kodėl romaną pradėjai Antikos išminčių frazėmis?

Nes knygoje nagrinėjami klausimai seni, kaip pasaulis. Nepaisant to, galutinio atsakymo į juos nėra iki šiol. Antikos herojus Orestas nužudė savo motiną, tikėdamas, kad elgiasi teisingai, ji juk nebuvo geras žmogus. O kas iš to Orestui? Antikos dramaturgai į šį klausimą bandė atsakyti pagal savo laikmečio supratimą.

„Raganoje Fredoje“ aš mėginu atsakyti į tokį pat klausimą – kas iš to, jei teisingumas triumfuos? Galbūt esama situacijų, kai verčiau nesitepti rankų, palikti viską taip, kaip yra?

Pati susidūriau su panašia situacija – mano mama mirė ligoninėje. Numaniau, kad kai kas buvo padaryta ne taip, bet kam būtų buvę geriau, jei ieškočiau tiesos teisme? Mamai, kurios nebėra? Man? Pasauliui? Kitiems ligoniams? Greičiausia tiesa nebūtų nieko pakeitusi, gal tik dar sustiprinusi ir taip didelį mano skausmą, per rietenas ir įrodinėjimus nuvalkiojusi ir suteršusi mamos atminimą. Nieko nedaryti irgi negalėjau, todėl pradėjau galvoti, kas galėtų toje ligoninėje pakeisti situaciją? Taip gimė mintis organizuoti paramos akciją. Iki šiol jaučiu, kad tai buvo teisingas, išlaisvinantis sprendimas.

Apie raganą Fredą Sibilė sužinojo iš geros draugės Juditos, o pastarajai būrėją̨ rekomendavo teta, kuriai Freda padėjo prišaukti meilę. Iš kur gimė tavoji istorija?

Mano istorijos gimsta kaip nuotykis. Kai pradedu rašyti, niekada iki galo nežinau, kur tai nuves. Dažnai pačiai įdomu sužinoti, kuo viskas baigėsi. Užsikabinu nuo mintyse iškilusio vaizdo, frazės, sapno. Pritemdytas būrimo salonas, žvakių liepsnos, žibančios raganos akys, dzingsinčios apyrankės ir paslaptinga, kažin ką slepianti šypsena… Pabandžiau išsiaiškinti, ką ji slepia. Pati nustebau, kai supratau.

Ar buri kortomis? Ar tavęs šis paslaptingas laukas negąsdina?

Kortomis moku burti nuo vaikystės, nemažai pažįstamų mergaičių anuomet mokėjo bent kelias dėliones. Išmokė mane mama – gal ne tiek rimto burto, kiek savotiško žaidimo. Mistikos neįžvelgiu, tik psichologiją ir atsitiktinių sutapimų interpretacijas, panašiai kaip Roršacho dėmių testuose, todėl ne, absoliučiai jokios baimės nejaučiu. Kortų būrimai yra puikus būdas įsigilinti į save ir kitą – savo vaiką, draugę. Kas „ant širdies“? Berniukas šviesus? Pusiau juokais, pusiau rimtai žmonės išsipasakoja, ko galbūt šiaip nepasakotų, išgirsta patarimų, apie kuriuos gal nepagalvotų.

Pamenu, studijų pradžioje su naujai iškeptomis grupiokėmis taip pat surengėme psichologizuotą pasisėdėjimą su kortomis. Pagrindinė mūsų sambūrio ragana Diana man išbūrė santykius su „čirvų valetu“. Buvo daug juoko, spėliojom, gal kuris iš grupiokų, net numatėm, kuris. Nežinau, ar dėl to, nes buvo ir kitų priežasčių, į tą vaikiną atkreipiau dėmesį. Ir štai jau 30 metų su juo esame susituokę. Ir netikėk kortomis! Beje, kai kuriuos Dianos bruožus panaudojau kurdama raganos Fredos personažą – pradžioje ir pati to nesuvokiau, atpažinau ją tik tada, kai viskas jau buvo parašyta.

Ar tiki sapnais?

Tikiu, kad jie yra tiltas iš pasąmonės. Sapnai gali išryškinti problemas ir pasiūlyti kūrybinius sprendimus. Mano antrasis romanas „Tikėjimo dugnas“ būtent ir buvo įkvėptas sapno.

Sapnai greičiau, nei spėju susivokti, įspėja, kad pervargau, įstrigau ir reikia šiek tiek atsitraukti, pasižiūrėti į situaciją iš šalies. Ypač jei sapne lipu ir niekaip neužlipu, einu ir nerandu kelio.

Vadinamuosius pranašiškus sapnus irgi vertinu per psichologinę prizmę: žmogaus smegenys nesąmoningame lygmenyje miegant apdoroja galybę informacijos, įskaitant pamatytus, bet sąmoningai neužfiksuotus niuansus, ir per sapno simbolius bei kodus geba pateikti išvadas. Pavyzdžiui, prieš sunkiai susergant abiem tėvams, sapnavau slogius su jais susijusius sapnus – matyt kažkuri mano sąmonės dalis jau fiksavo nerimą keliančius, tik dar nesuvoktus, ženklus.

Bet esu sapnavusi ir tai, ko negaliu paaiškinti. 2019-ųjų rugpjūtį – tiksliai atsimenu, nes vėliau apstulbusi paaiškinimų ieškojau savo kompiuterio naršymo istorijoje – susapnavau, kad į svečius atėjo prieš porą metų mirusios, itin artimos viena kitai buvusios mama ir teta.

Jų viešnagė buvo labai tikroviška, jos ėjo labai sunkiai, matėsi, kad pasiekti mane sudėtinga, abi buvo pasipuošusios proginėmis suknelėmis. Sapne visos ėmėm plepėti, kas nuo ko mirė, tada sako: „Pažiūrėkime, nuo ko tu“. Atidarė kažkokį katalogą, ištraukė mano kortelę, datos neįsiminiau, bet diagnozė buvo aiški – „korona“. Sako, jau turėtum būti mirusi. Pabudusi puoliau ieškoti internete apie koronarinę širdies ligą, nes tik tokią ligą panašiu pavadinimu žinojau. Po kelių mėnesių, kai jau visas pasaulis žinojo apie COVID-19 pandemiją, su vyru kompiuterio istorijoje suradom mano paieškas, nes vyras niekaip negalėjo patikėti, kad susapnavau pandemijos pavadinimą. Galima sakyti, kad sutapimas, galima manyti, kad tai buvo raginimas susirūpinti širdies sveikata, bet viduje vis kirba: o jei..?

Knygoje atradau mintį, kad praeitis mus labai stipriai laiko, sunku iš jos išsivaduoti. Kiek čia yra tavo asmeninio patyrimo?

Praeitis yra tai, kas mus kūrė ir suformavo. Jei norime išsižadėti jos dalies, kuri  dabar mums nepatinka, reiškia, kad norime išsižadėti dalies savęs. O nepilnas žmogus negali būti laimingas. Praėjau kelią, kai norėjau tapti kitokia, kai norėjau užmiršti, kas vaikystėje ar paauglystėje buvo skaudu, palikti tai už brūkšnio, tačiau užteko proto suvokti, kad mano stiprybė, mano gebėjimai yra būtent iš ten.

Kita vertus, praminti keliai jokiu būdu neturi tapti kliūtimi pokyčiams ir tobulėjimui. Jei jautiesi blogai, pokyčių imtis būtina. Kartą esu taip pasielgusi – sulaukusi 30-ties, po ilgų filosofijos studijų metų, magistrantūros, doktorantūros, dėstytojavimo, staiga pakeičiau profesiją, tapau žurnaliste. Atrodė, vienu ypu viską nubraukiu ir pradedu nuo švaraus lapo. Vis dėlto tai – ne visai tiesa. Nė viena patirtis nedingo, vienaip ar kitaip įsipynė į naująją profesiją, ne kartą joje padėjo.

„Blogis turi būti palaidotas“, – rašai. Tačiau žmogaus prigimtyje tarsi užkoduota labiau prisiminti skausmingus, blogus dalykus nei tai, kas buvo gražu. Vis dėlto mes siekiame grožio. Kaip tau pačiai sekasi ir viena, ir kita?

Esu mačiusi nemažai blogio, bet jo nelaidoju – tai ragana mano romane taip sakė, o aš ne tik nebijau, bet net ir mėgstu pasižiūrėti blogiui į akis. Dar daugiau – bandau jį suprasti ir net pamatyti jo grožį. Blogis nebūna absoliutus, jis visada turi paaiškinimą, nors tai ir nepadaro jo toleruotinu. Net ir biblinis angelų nuopuolis gali būti suprastas. Nenorėjo laisvą valią turintys veikėjai būti pastumdėliais, iš čia – ir puikybė. Demonai buvo dviejų pirmųjų mano romanų veikėjai. „Raganoje Fredoje“ metafizinio blogio šaknų nemėginu ieškoti, kapstausi po žmogaus sielą, kuri ne mažiau gili nei Visata.

Moterys knygose visą laiką ieško laimės. Ką laimė reiškia tau?

Kai studijavau filosofiją, iš etinių teorijų labiausiai sužavėjo Epikūras. Jis laikomas hedonizmo tėvu, bet laimė pagal jį nereiškia gulėti apgirtusiam burbulinėje vonioje ir kimšti saldumynus. Tai yra būsena, „kai kūno neskauda ir siela rami“. Kitaip tariant, sveikata ir taika su savimi ir pasauliu. Kai elgiesi pagal sąžinę ir neturi dėl ko graužtis. Kai sveikai maitiniesi, sportuoji ir gali džiaugtis geresne sveikata, dailesniu kūnu. Kai darai žmonėms gera ir už tai tave myli. Kai dirbi mėgstamą darbą ir realizuoji save. Kai tavo šeima laiminga, nes ir tu prisidedi prie to, kad taip būtų. Visi šitie dalykai, iš kurių susideda laimė, reikalauja pastangų. Nei sveikata, nei meilė, nei pinigai nenukrenta iš dangaus – kad išlaikytum ir pagerintum tai, ką gavai kaip duotybę, turi nuolat dirbti ir daryti protingus pasirinkimus.

Dirbi naujienų portale, kuriame pilna įvairiausių istorijų. Kiek jų atsidūrė tavo knygoje?

Tiesiogiai istorijų į knygą neperkėliau, man tai neatrodytų etiška, lyg vogtum kito žmogaus gyvenimą. Bet detalių, emocijų, argumentacijos iš tikro gyvenimo – daugybė. Socialinė atskirtis, smurtas prieš moteris, palikti vaikai, dingusių žmonių paieškos, toksiški santykiai, benamystė – tai daugybė knygos aspektų, kurie vienaip ar kitaip perėjo per mano, žurnalistės ar redaktorės, rankas tiesioginiame darbe.

Pamenu vieną sukrečiančią istoriją, laimei nutikusią ne Lietuvoje – ją pasakojo mergina, kurią dar kūdikį motina išmetė į daugiabučio šiukšlių vamzdį. Gerai, kad konteineris nebuvo tuščias, ji liko gyva, buvo išgelbėta, kad ir aplipusi žuvų kaulais bei atliekomis.

Ar teisingai supratau, kad norėjai papasakoti, ką tenka iškentėti moterims kasdienybėje, kas vyksta už uždarų durų ir apie ką moterys taip dažnai nedrįsta prisipažinti?

Kentėti užsidarius būdinga ne tik moterims. Auka išgyvena gėdą, netgi kaltę, kad su ja šitaip nutiko, slepia viską iš paskutiniųjų net nuo artimiausios aplinkos. O kartais nutinka taip, kad tylėti tampa per sunku, ir žaibolaidžiu ar nuodėmklausiu tampa atsitiktinis žmogus, pavyzdžiui, pakeleivis traukinyje ar būrėja. Žinoma, idealiu atveju turėtų būti kreipiamasi į atitinkamas tarnybas ir profesionalų psichologą, bet gerai jau vien tai, kad žmogus apskritai prabyla. O tada atsiranda nuo ko atsispirti ir ieškoti išeičių.

Knygoje galima rasti ir erotikos. Kaip manai, ar be jos moters gyvenimas būtų mažiau prasmingas?

Dėl prasmingumo nežinau, bet spalvų gyvenime tikrai būtų mažiau. Nors… Ar apskritai yra prasmė ieškoti prasmės tame, kas yra faktas? Taip jau yra, kad be erotikos nebūtų mūsų, juk negimėme iš šventosios dvasios. Ir vyrų, ir moterų gyvenime intymumas užima labai svarbią vietą – nesklandumai šioje srityje neleis jaustis laimingam, net jei seksis kitur. Čia žaidžia pamatiniai biologinės būtybės instinktai.

Erotinėse scenose atskleidžiu pilnesnį ir žmogiškesnį žmonių tarpusavio santykių paveikslą. Kad santykiai turėtų ateitį, poros seksualinis suderinamumas – itin svarbus momentas. Kartais taip nutinka iš karto, bet dažniau to išmokstama atvirai bendraujant. Bet kokiu atveju intymūs santykiai neturi būti kančia ar pareiga, o juo labiau prievarta – nei moteriai, nei vyrui.

Kuriai iš savo romano herojų jautei didžiausią simpatiją? Kuri iš jų esi šiek tiek tu?

Pagal amžių ir gyvenimo trajektoriją iš dugno į geresnį gyvenimą man artimiausia Eva. Ji mano kūrinyje yra demonas, kurį mėginu suprasti ir pateisinti. Bet iš realaus mano gyvenimo jos paveiksle yra nebent odų klijavimas – 90-ųjų pabaigoje buvo populiarūs tokie bohemiški krepšiai iš odos atraižų. Mažiausiai apmokamas darbas buvo klijuoti tas atraižas ant popieriaus iškarpų. Paauglystėje norėjau užsidirbti pinigų, tad ir odas klijavau, ir karolius vėriau, nėriau žaislus ir skrybėlaites, rašiau į laikraščius, net iliustracijas piešiau ir kryžiažodžius sudarinėjau. Dabar linksma prisiminti.

Vis dėlto didžiausią simpatiją jaučiu Fredai. Ji – istorijos centras, nuo jos sprendimų priklauso, kas ką pasirinks, kas bus pasmerktas ar išteisintas. Į šią veikėją sudėjau daugiausia širdies, visokių emocijų – nuo tragizmo iki komizmo. Sudėtinga jos gyvenimo istorija yra pavyzdys, kaip iš sunkumų išeiti iškelta galva, o trūkumus paversti privalumais.

Knyga baigiasi gana netikėtai… Ar tokią pabaigą ir norėjai sukurti?

Kad istoriją vedu į tokią pabaigą, supratau tik nemažai pasistūmėjusi. Tada teko sugrįžti, kai ką pakoreguoti, kad viskas būtų logiška ir įtikinama. Pati nustebau, kai atsivėrė akys: juk seniai turėjo būti aišku! Šis momentas kūryboje mane labiausiai ir žavi – kai nežinai, kas iš viso to išeis ir nustebini save. Jeigu rašysi pagal planą, neabejoju, nustebinti nepavyks.

Skaitydama knygą jaučiausi tarsi atsidūrusi pritemdytame kambaryje, pilname smilkalų, kvapų, plaukiančių vaizdų. Iš kur atkeliavo šie vaizdiniai?

Mistiška, tamsi, truputėlį gotiška estetika mane visada traukė. Gal įtakos turėjo ir mano mėgstama sunki muzika, o gal, priešingai, ta muzika kaip tik ir traukė dėl estetikos – juk mes labai dažnai painiojame pasekmes su priežastimis. Muziejuose, filmuose, paveiksluose taip pat mėgstu ieškoti mistikos. Su šeima patinka keliauti po apgriuvusius dvarus, senas bažnyčias, kartais žiūriu į kokį užkaborį, pavyzdžiui, laiptus, vedančius prie vargonų, ir jau sukasi mintys apie paslaptingą čia nutikti galėjusią istoriją.

Tai ne pirmoji tavo knyga, parašei ją po dešimties metų pertraukos. Kodėl taip ilgai truko?

Net ilgiau nei dešimtį metų! Knygai parašyti reikia laiko, ne šiaip laiko vakarais, o laisvų savaičių, per kurias galėtum įsibėgėti. Pirmasis mano romanas „Naberijus“ buvo papildomas motinystės atostogų rezultatas, antrąjį – „Tikėjimo dugną“ – iš inercijos parašiau stebėtinai greitai, vienu prisėdimu. O po to visa galva pasinėriau į darbą. Nuolat ką nors parašinėdavau, bet nieko rimtesnio iš to neišeidavo.

Užtat kaip tikra darboholikė sugebėjau prikaupti nepadorų kiekį atostogų, tad pernai jomis ir pasinaudojau. „Raganos Fredos“ pirmasis pusiau skustas, pusiau luptas variantasmano kompiuteryje gulėjo nuo 2023-ųjų. Istorija man patiko, ėmiau ją pildyti, taisyti, iš naujo išgyventi, pridėjau veikėjų ir… šįkart ji tapo knyga.

Mindaugas Valiukas.

„Paralelės – stulbinančios. Čiurlys ir Čiurlionis ne tik panašiai skamba – jei čiurlio skrydį prilygintume kūrybai, galėtume drąsiai sakyti, kad Čiurlionis ir buvo čiurlys“, – pristatydamas knygą „Pasaulių sutvėrimas. Mano čiurlys. Skambantys M. K. Čiurlionio pasauliai“ sakė tekstų autorius, poetas, dramaturgas Mindaugas Valiukas.

Knyga „Mano čiurlys. Skambantys M. K. Čiurlionio pasauliai“ sukurta remiantis „Angelų takais” komandos sukurta virtualios realybės patirtimi „Pasaulių sutvėrimas“. Leidinio kūrėjai pabrėžia, kad knyga skaitytoją skatina tyrinėti garsų, spalvų ir vaizduotės ryšius. Tai ir pažintis su iškiliu Lietuvos menininku, ir galimybė atrasti savąjį kūrybiškumą, mokytis klausytis, stebėti ir svajoti.

Sekdami vienišą, glėbyje čiurlį spaudžiantį berniuką, skaitytojai gali klausytis M. K. Čiurlionio simfoninių poemų „Jūra“ ir „Miške“ ištraukų. Knygos pabaigoje pateikta trumpa menininko biografija.

„Leisdami šią knygą, norėjome ne tik atiduoti pagarbą vienam didžiausių Lietuvos kūrėjų, bet ir pakviesti skaitytojus pažvelgti į jo kūrybą naujai. Čiurlionio pasaulis yra nepaprastai turtingas – jame susitinka muzika, tapyba, literatūra ir vaizduotė. Ši knyga leidžia ieškoti naujų prasmių jo darbuose, atrasti juose slypinčias istorijas ir patirti meną taip, kaip jį galėtų patirti vaikas – atvira širdimi ir beribe fantazija“, – sakė leidyklos „Alma littera“ leidinių vadovė Edita Valintėlienė.

Knyga pristatyta Vilniaus kino teatre „Pasaka”. Leidykla „Alma littera” ir virtualios patirties „Angelų takais” atstovai vaikus, tėvus, kultūros ir meno bendruomenės žmones supažindino su nauju leidiniu, pakvietė į patyriminę kelionę po Čiurlionio kūrybos pasaulius.

Tekstus knygai kūręs M. Valiukas pasakojo, kad pagrindinis knygos veikėjas į jo langą pats pasibeldęs: „Na, gerai, gal ten buvo ne čiurlys, greičiausiai – kregždutė. Vieną dieną žmona Valda mane pakvietė į virtuvę ir parodė į langą besidaužantį paukštelį, jis buvo įsipainiojęs į virvelę ir negalėjo skristi. Išvadavome paukštį, o jis man tapo ženklu, kad čiurlys ir turi tapti pagrindiniu šios istorijos veikėju”.

Jis įsitikinęs, kad Čiurlionį ir vienu greičiausių paukščių laikomą čiurlį sieja ne tik panašiai skambantys žodžiai. „Čiurlys laikomas vienu greičiausių paukščių, kai kurios jo rūšys skrenda iki 160 kilometrų per valandą greičiu, šis paukštis ore lesa, geria, poruojasi, net miega. Čiurliai nenusileidžia ant žemės, jų kojytės netinka vaikščioti, netyčia nukritęs, čiurlys negali atsispirti ir vėl pakilti į orą. Ir jei Čiurlionio kūrybą prilyginsime čiurlio skrydžiui, bus tas pats – Čiurlionis labai daug dirbo, per dešimtį metų jis sukūrė apie pusantro tūkstančio kūrinių. Tai buvo ir vizualusis menas, ir muzikos kūriniai, ir literatūra. Čiurlionis tiek visko veikė, kad jį neišvengiamai ištiko nuovargis, perdegimas. Kaip tas čiurlys, jis nusileido ant žemės ir jo niekas nepakėlė“, – knygos pristatyme kalbėjo M. Valiukas.

Jis atvirai prisipažino, kad dešimtmetis, per kurį jis gilinosi į M. K. Čiurlionio kūrybą, neatskleidė didžiojo menininko paslapties. „Gal ir gerai, – pridūrė, – dėl to – tik įdomiau, norisi dar labiau gilintis, suprasti, pažinti Čiurlionio gelmes“.

Renginio vedėjas Richardas Jonaitis susirinkusiems taip pat kalbėjo apie išskirtinį talentą, kurio paveiksluose vaikai atranda paslaptingas pilis, skraidančius kalnus, jūras ir žvaigždžių pilną dangų – vaizdus iš sapnų ar pasakų. Atrodo, lyg menininkas būtų nukeliavęs į stebuklų šalį ir parnešęs jos vaizdus ant drobės.

Būtent tokie vaizdai ir atsidūrė knygoje. Knygos pristatyme juos išjudino virtualios realybės „Pasaulių sutvėrimas” kūrėjai. Vienas iš jų, kūrybinės studijos „Muona Studio“ vadovas Vilius Petrauskas atskleidė, kaip gimė idėja Čiurlionio kūrybą vaikams perteikti suprantama ir įtraukiančia forma, išlaikant menininko pasaulėjautos gylį ir paslaptį.

„Aštuonerius metus, kurdami virtualios realybės patirtis, mes irgi mėginame įspėti Čiurlionio paslaptį, tačiau šio menininko gylis yra begalinis. Kuo ilgiau dirbu, tuo labiau jo kūryba man primena 3D. Jo daugiasluoksnė kūryba – labai įdomi, stengiamės ją interpretuoti pagarbiai“, – knygos pristatyme kalbėjo V. Petrauskas.

Pristatyme ypatingo dėmesio sulaukė edukacinė programos dalis. Čiurlionio kūrybos tyrinėtoja bei edukatorė Livija Krivickaitė jaunuosius renginio dalyvius supažindino su menininko gyvenimu, kūriniais ir jų simbolika. Vaikai aktyviai įsitraukė į pokalbį, atsakinėjo į klausimus ir buvo apdovanoti knygomis.

Iš ekrano nuskambėjo ir projekto partnerių bei kūrybinės komandos narių – virtualios realybės patirties „Pasaulių sutvėrimas“ režisierės Kristinos Buožytės, prodiuserio Vitalijaus Žuko ir leidyklos „Alma littera“ kūrybinės grupės vadovės Jurgos Želvytės sveikinimai bei interaktyvios užduotys.

U. Juodytė, Luko Karčiausko nuotrauka.

„Dar truputį pasistengsiu, pakentėsiu, ir viskas susitvarkys“, – buvo laikas, kai pro sukąstus dantis save mėgino stiprinti ir psichologė Ugnė Juodytė. Stresą, pervargimą, nerimą įveikti padedanti pervargimo ekspertė šiandien sako išmokusi atpažinti savo jausmus ir mintis, vedančias į perdegimo pelkyną. Savo darbo patirtis, mokslo tyrimus ir perdegimo istorijas ji sudėjo į knygą „Perdegimo anatomija“.

Kaip atskirti, kur perdegimas, o kur tiesiog nuovargis, nerimas, nuobodulys ar depresija? Gal perdegimas tik silpnųjų būsena, iš kurios išsivaduoti padeda geros atostogos? Leidyklos „Alma littera“ išleistoje knygoje „Pervargimo anatomija“ psichologė U. Juodytė laužo mitus ir, remdamasi naujausiais moksliniais tyrimais bei savo darbo praktikos pavyzdžiais, pateikia 7 žingsnių programą, galinčią padėti perdegimo išvengti.

„Knyga parašyta išsamiai, ji remiasi daugybe literatūros ir asmenine autorės patirtimi. Kalba paprasta, aiški, nereikalaujanti specifinio išsilavinimo, patarimai joje itin praktiški“, – taip „Perdegimo anatomiją“ apibūdina gydytojas psichiatras, psichoterapeutas dr. Eugenijus Laurinaitis.

Gegužės 25 dieną „Downtown Piano Lab“ erdvėje vyks U. Juodytės knygos pristatymas. Jame autorė kartu su aktoriais Irena Jankute ir Rimvydu Ambrazevičiumi perteiks situaciją psichologės kabinete, kur susitinka vadovas ir perdegimą patirianti jo darbuotoja. Po teatrinio pasirodymo vyks gyvas pokalbis. Jame savo istorijomis dalinsis perdegimą patyrusios vadybos konsultantė Solveiga Grudienė ir verslininkė Monika Šablinskaitė. Renginį moderuos Eglė Skrolytė, pianinu gros Andrej Polevikov.

Klausimus knygos „Perdegimo anatomija“ autorei U. Juodytei uždavė Laisvė Radzevičienė.

Šiandien tiek daug kalbama apie perdegimą. Ar žmonės iš tiesų daugiau jį patiria, ar tiesiog daugiau ir garsiau apie tai kalba?

Greičiausiai vyksta abu dalykai vienu metu: žmonės iš tiesų patiria daugiau lėtinio streso darbe, išsekimo ir psichologinės įtampos, bet kartu ir daugiau apie tai kalbame, turime tikslesnių įrankių, kaip tai išmatuoti, o ir leidimą tai vadinti perdegimu. Darbo pasaulis pasikeitė – žmonės patiria didesnį protinį krūvį, lydi jausmas, kad turi būti nuolat pasiekiamas, riba tarp darbo ir namų vis labiau nyksta. Vis dėlto negalime sakyti, kad šiandien perdegimo yra, tarkime, kelis kartus daugiau nei prieš trisdešimt metų. Ši būsena ilgai buvo matuojama skirtingų profesijų žmonėms užduodant skirtingus klausimus, brėžiant nevienodas ribas. Nuo tada, kai Pasaulinė sveikatos organizacija perdegimą apibrėžė kaip profesinį fenomeną, kylantį iš lėtinio, nesuvaldyto streso darbe, šis žodis tapo aiškesnis ir labiau matomas.

Vis dėlto, kai žmogus sako, kad perdegė, jis nebūtinai visada vartoja tikslų klinikinį terminą. Kartais perdegimas slepia išsekimą, depresyvumą, prasmės krizę, konfliktą su darbu ir panašius dalykus.

Kaip atskirti paprastą nuovargį nuo pirmųjų perdegimo ženklų?

Paprastas nuovargis dažniausiai turi gana konkrečią priežastį: intensyvi savaitė, mažai miego, daugiau atsakomybių, liga, kelionė. Jausmas nemalonus, tačiau pailsėjęs žmogus atsigauna, grįžta energija, kantrybė, susidomėjimas ir noras veikti. Pirmuosius perdegimo ženklus galima įtarti, kai poilsis jau nebepadeda, žmogus pradeda jausti ne tik fizinį nuovargį, bet ir vidinį norą atsitraukti nuo darbo, žmonių ar veiklų, kurios anksčiau turėjo prasmės. Atsiranda toks keistas santykis: darau, ką reikia, bet jaučiu ne norą, o pareigą. Tada gali stiprėti dirglumas, cinizmas, kaltė, jog esi neproduktyvus, darosi sunku susikaupti, net mažos užduotys reikalauja neproporcingai daug pastangų.

Vienas svarbiausių signalų – kai net gerai praleidę savaitgalį, išsimiegoję, vis tiek nesame pailsėję, o viduje jaučiame sunkumą, dirglumą ar tuštumą. Dar vienas ženklas – emocinis abuojumas: nebejaudina tai, kas anksčiau rūpėjo, sunku džiaugtis, įsitraukti, atsiranda mintis, kad man vis tiek. Reikėtų rimtai žiūrėti ir į nuolatinį cinizmą, nekantrumą, verksmingumą, kaltę, kad nesi produktyvus, klaidas, dėmesio stoką, atidėliojamus sprendimus. O jei dar atsiranda beviltiškumo jausmas, atrodo, kad nebėra prasmės ir kitiems būtų lengviau be manęs, arba kyla noras save žaloti, pagalbos reikia ieškoti kuo greičiau.

Ar stresas, nerimas ir perdegimas yra susiję? Kiek šansų, kad, patyrę vieną, patirsime ir kitą?

Pamėginsiu atsakyti paprastai: stresas dažniausiai yra organizmo atsakas į pokytį, pasirengimas tam tikrai  grėsmei, o perdegimas – būsena, kai ilgalaikis stresas ir neatsistatymas pradeda sekinti viską kūną – ir emociškai, ir fiziškai. Žmogus gali patirti stresą, bet neperdegti, jei po jo atsigauna; gali jausti nerimą, bet nebūti perdegęs; ir gali perdegti neturėdamas klasikinio nerimo sutrikimo. Vis dėlto praktika rodo, kad dažnai tai susijungia, nes ilgalaikis stresas sukelia nerimą, nerimas trukdo miegui, nemiga neleidžia mums atsistatyti, o neatsistatę, nepailsėję išsenkame ir tampame dar jautresni stresui. Universalaus procento, nurodančio, kiek tikėtina patyrus viena, patirti kitą, nėra. Tai priklauso nuo krūvio, autonomijos, palaikymo, miego, psichikos sveikatos ir to, kaip tiksliai matuojame perdegimą ar nerimą.

Ar perdegimas visada susijęs tik su darbu?

Jei kalbėtume labai tiksliai, pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, perdegimas oficialiai siejamas su darbo kontekstu, tačiau žmogaus gyvenime riba tarp darbo ir namų nėra aiškiai nubrėžta. Labai panašūs išsekimo mechanizmai gali rastis tėvystėje, slaugant artimuosius, kai nuolat jaučiamas emocinis ir buitinis rūpestis.

Kodėl kai kurie žmonės, net dirbdami panašiomis sąlygomis, perdega greičiau nei kiti?

Įsivaizduokime du žmones, dirbančius panašiomis sąlygomis. Sąlygos panašios, bet tai, kas vyksta jų viduje, gali būti labai skirtinga. Vienas į darbą ateina neišsimiegojęs, kitas turi finansinių rūpesčių, trečias nesusitvarko su emocijomis, o kitas, žiūrėk, turi ir daugiau palaikymo namuose, ir geba brėžti aiškesnes ribas, ir jaučia daugiau autonomijos.

Perdegimo rizika didėja, kai darbo reikalavimų daug, o aiškumo, poilsio, palaikymo iš vadovų, prasmės yra per mažai.

Kaip manote, ar perfekcionizmas ir šiandien visuomenėje egzistuojantis stiprus produktyvumo kultas nepastūmėja į kraštutinumus?

Perfekcionizmas tik iš pirmojo žvilgsnio atrodo puikiai: žmogus atsakingas, kruopštus, sau ir kitiems keliantis aukštus standartus. Sveikas siekis atlikti darbą kaip galima geriau padeda augti, tačiau perfekcionistinis nerimas ištraukia daugybę blogio – baimę suklysti, gėdą, kad esi ne visai tobulas, nuolatinį savęs tikrinimą. Visa tai dažniau sekina nei stiprina. Produktyvumo kultas tikrai pastūmėja į kraštutinumus, žmogaus vertę pradėjome matuoti pagal tai, kiek jis padaro, kaip greitai atsako į žinutes ir laiškus, kaip optimizuoja savo laiką. Štai tada poilsis ir tampa kaltės šaltiniu.

Kaip mokytis sakyti „stop“? Kodėl mums taip dažnai nepavyksta nubrėžti ribų?

Nes jaučiame kaltę, matome kito žmogaus nusivylimą, tylą, kai ribą nubrėžiame. Sunku būna tada, kai ilgą laiką buvome patogūs, greiti, supratingi ir darantys daugiau, nei iš tikrųjų galime.

Įrodyta, kad socialiniai tinklai prisideda prie nuolatinio nerimo, skatina nepakankamumo jausmą. Iš kur rasti jėgų nereaguoti?

Socialiniai tinklai taip sukurti, kad mes reaguotume: lygintume save su kitais, tikrintume, ar esame pakankami, o tada vėl ir vėl stebėtume socialinių tinklų turinį. Pirmasis žingsnis – sumažinti dirgiklius: išjungti pranešimus, nebesekti turinio, kurį pažiūrėję jaučiamės nepakankami, nusibrėžti laiką, kiek leidžiame sau domėtis socialinių tinklų turiniu. Labai svarbu pastebėti, kas mus užkabina – kitų sėkmė, kelionės, santykiai, profesiniai pasiekimai, tada pagauname jautriausią savo pačių vietą.

Ką galėtume padaryti pirmiausia, kai suprantame, kad atsidūrėme ant ribos, už kurios – perdegimas?

Jei įmanoma – sumažinti darbo krūvį, atidėti, kas nėra būtina, nubrėžti ribą, skirti laiko miegui, maistui ir judesiui. Perdegimo pradžioje norisi atrasti greitą sprendimą, bet dažnai pats pirmasis žingsnis yra pripažinti, kad tempas, kuriuo judame, kainuoja per daug. Pagalbos verta kreiptis, kai nebepadeda poilsis, kai rytais sunku atsikelti, kai žmogus tampa dirglus, pradeda dažniau sirgti, verkti, nebejaučia prasmės.

Kad atsigautume nuo perdegimo, neužtenka kelių laisvų dienų, turėtume peržiūrėti darbo krūvį, atkurti dienos ir miego ritmą, o tada sąžiningai pažiūrėti, kas mus iki ribos atvedė. Jei nieko nekeisime, o pailsėję vėl grįšime į tą patį tempą, tą patį ribų nebuvimą, tą pačią kultūrą, vėl greitai išseksime.

Ką pati darote, kai jaučiate emocinį nuovargį ar įtampą?

Stengiuosi išeiti į lauką pasivaikščioti, pakalbinu kaimynus, atsigulu anksčiau, atsitraukiu nuo telefono ir priimu kuo mažiau sprendimų. Darau mažiau, negu norėtų mano galva ir kalendorius.

Ką pasakytumėte žmogui, kuris jaučiasi nuo visko pavargęs, tačiau mano, kad čia – tiesiog gyvenimas?

Esame savo gyvenimo kūrėjai, kaip pasakysime, taip ir bus.

„Vandens pasaulis“ pristatymas, nuotrauka Mante Elelueta.

„Aš pati mielai leisčiausi į tokią kelionę. Pradėčiau nuo šaltinių, keliaučiau upėmis, ežerais, mariomis, jūromis, vandenynais ir nerčiau į jų gelmes, – viskas pasaulyje yra susiję“, – sako Meksikoje gyvenanti biologė, mokytoja, rašytoja ir fotografė Saulė Paltanavičiūtė. Ji neabejoja, kad ir ją pačią, ir naujausios jos knygos heroję Kakę Makę toje kelionėje labiausiai nustebintų nedaug dar žmonių ištirtos, keistų gyvių pilnos vandenynų gelmės.

Leidyklos „Alma littera“ išleistos knygos „Kakė Makė. Enciklopedija. Neatrastas vandens pasaulis“ pristatymas vyko Vilniuje, Nacionaliniame saugomų teritorijų lankytojų centre. Pristatyme dalyvavo Tadas Rimgaila su sūnumi Oskaru, Medeina Andriulienė su dukrelėmis Ana ir Marija, Roberta Orlauskaitė su dukra Elze, Ignas Survila su dukra Uma, Tadas Bruzgulis su dvynukėmis Liucija ir Elžbieta, Aistė Sarokienė su sūnumi Benu ir kiti svečiai.

Naujoji Kakės Makės enciklopedija – ne tik pažintinė, bet ir terapinė knyga. Nuskaitę knygoje esančius QR kodus, skaitytojai gali klausytis specialiai parengtų meditacijų – jos leidžia giliau pajusti vandens ramybę ir paslaptį. Knygos autorė sako, kad kiekvieno skyrelio pradžioje įrašyta garsinė meditacija vaikams padeda įsijausti, susikoncentruoti, nurimti.

Kad ir kaip būtų gaila, vandenimis į Lietuvą, į naujos savo knygos „Kakė Makė. Enciklopedija. Neatrastas vandens pasaulis“ pristatymą parplaukti ji negalėjo. Meksikoje mokytoja dirbanti garsaus Lietuvos gamtininko Selemono Paltanavičiaus dukra Saulė Paltanavičiūtė kartu su vaikais būtų mielai pasinėrusi į dėkingumo jūrai meditaciją.

Meditacija ant kilimėlių su Kake Make buvo tarsi rami įžanga į daugybę veiklų, kurios lankytojų centre laukė knygos pristatymo dalyvių. Viktorinoje vaikai mėgino įspėti vandens gyvūnus, dalijosi, ar yra juos matę gyvai, dalyvavo gyvūnų mankštoje – imitavo banginį, aštuonkojį, vėžlį, krabą.

Knygos autorė S. Paltanavičiūtė sako norėjusi vaikams paprastai pasakoti apie svarbius dalykus, perteikti jiems nuotykio jausmą. Todėl knygoje atsirado dialogai su vandens pasaulio gyventojais, o informacija pateikta lengvai ir žaismingai.

„Norėjau, kad Kakę Makę kelionėje lydėtų keli draugai iš vandens pasaulio. Būtinai –  aštuonkojis, kuris yra tikras vandens pasaulio išminčius. Aštuonkojai mane visada stebino ir žavėjo. Nuo gebėjimo prisitaikyti prie aplinkos, atpažinti savo prižiūrėtojus ir netgi apipurkšti vandeniu jiems nepatinkančius iki talento pabėgti iš akvariumų ir rasti išėjimą iš labirinto. Smagu stebėti ir krabus, jie labai juokingi, tikri peštukai“, – pasakoja gamtininkė, knygoje panaudojusi geriausias šių gyvūnų savybes.

Saulei atrodo, kad vaikų mėgstamam personažui –  Kakei Makei įdomu viskas. Ji visada pasiruošusi leistis į nuotykius ir sužinoti ką nors naujo. „Šioje knygoje ji keliauja vandens keliu, stebi, kaip mūsų veiksmai veikia gamtą. Ir supranta, kad vandens pasaulis yra itin svarbi pasaulio dalis, be vandens nebūtų gyvybės“, – sako rašytoja, pridurdama, kad, mokslininkų manymu, apie 90 procentų jūrinių rūšių mums dar nėra pažįstamos. Tyrimai gelmėse sudėtingi dėl itin nepalankių sąlygų – didžiulio slėgio, 1000 kartų didesnio nei jūros lygyje, ledinio vandens, visiškos tamsos ir neaprėpiamo dydžio. Deja, dalis rūšių gali išnykti prieš mums jas surandant.

Kakės Makės enciklopedija apie neatrastą vandenų pasaulį mažiesiems skaitytojams leis ne tik pakeliauti po jūras ir vandenynus, bet ir pažinti Lietuvos vandenis. Rašytoja į kiekvieną skyrelį įtraukė įdomiausių vietų sąrašą. Nuo Smardonės šaltinio, Vaiguvos upės-gatvės, karstinio Kirkilų ežero iki Ruonių reabilitacijos centro.

Renginyje, kaip ir enciklopedijoje, vietos atsirado ir svarbiai tvarumo temai. Kalbėta apie plaukiojančias šiukšlių salas ir tai, kas nutinka, kai vandenynai užteršiami. Aiškintasi, kodėl svarbu rūšiuoti atliekas.

„Vanduo – gyvybė, žemės plaučiai, klimato reguliatorius ir gausybės organizmų namai. Be vandens nebūtų ir mūsų. Tai pasaulis, kurį privalome saugoti“, – patvirtina ir knygos autorė S. Paltanavičiūtė.

Ji pasakoja, kad labiausiai kenčia gėlo vandens ekosistemos, ypač šlapynės, upės, taip pat – koraliniai rifai, Arkties vandenynas. Didžiausią žalą daro klimato kaita, tarša, neproporcinga, nelegali žvejyba. „Manoma, kad iki 2050 metų gali nelikti 90 procentų koralinių rifų“, – sako gamtininkė, tuo pačiu palikdama viltį, nes aplinkosaugininkų veikla kai kuriuose projektuose ima skinti vaisius. Štai jūriniai vėžliai pradeda atsigauti, nuo 1970-ųjų žaliųjų vėžlių padaugėjo 30 procentų. Tai geras aplinkosauginių projektų sėkmės pavyzdys.

Vis dėlto Saulė įsitikinusi, kad kalbėti vaikams apie pasaulinę klimato kaitos keliamą žalą nėra labai gerai: „Jų ir taip laukia nestabilus pasaulis, kuriame gali jaustis bejėgis, o tai tikrai nepadės keisti situacijos. Geriausia koncentruotis į mažus kasdienius pokyčius, kurie padeda aplinkai – rūšiuoti atliekas, prieš perkant dar vieną daiktą, pagalvoti, ar jo tikrai reikia, išjungti šviesas, jei yra galimybė, kartą per savaitę į darbą keliauti viešuoju transportu ar dviračiu, maudytis duše minute trumpiau, kartą per savaitę gaminti vakarienę be mėsos. Nedidelis pokytis, o nauda aplinkai – didelė“.

Antulio Donaldo ir jo artimųjų nuotykiai Ančiogaloje jau 33 metus žavi, jaudina, juokina ir stebina Lietuvos skaitytojus. Užaugo dvi kartos, kurios iki šiol skaito apie gudruolių Vilio, Bilio ir Dilio žygius, nevykėlių brolių Grybšt pastangas pralobti, Skrudžo Makdako aimanas dėl Pinigų dėžėje netelpančių pinigų, nesuprasto genijaus Sriego Bevaržčio išradimus, paikus Magikos Keryčios ir kitų veikėjų nuotykius.

Į knygą „1993. Auksinė Donaldo kolekcija“ leidykla „Kid Press“ surinko seniausius  Ančiogalos komiksus, prieš tris dešimtmečius pasirodžiusius lietuvių kalba. Sprendimas buvo teisingas – knyga, vos tik pasirodžiusi, jau keletą savaičių yra Nr.1 perkamiausių knygų sąraše.

Pirmą kartą šios istorijos buvo išleistos 1993 metais žurnale „Mickey Mouse“. Eseistas, menotyrininkas, Antulio Donaldo gerbėjas Ernestas Parulskis puikiai prisimena kaip tik tais metais ir pamatęs pirmąjį „Mickey Mouse“ numerį spaudos kioske. Tąsyk, pasakoja, nupirkęs du žurnalo egzempliorius: „Vienas buvo skirtas mano nelabai disciplinuotai pradėtų leisti žurnalų – o tais metais tokių buvo labai daug – pirmų numerių kolekcijai, o antras atliko vieno aštuonmečio gimtadienio dovanos pastiprinimo funkciją. Ir viskas suveikė! Aštuonmetis iki šiol prisimena mano dovanų paketą – be komiksų, jis dar gavo keturis „Kinder“ kiaušinius, trijų spalvų rašiklį su pritaisytu čiulpiamu saldainiu ir saujelę kramtomosios gumos, o išsaugotą kitą žurnalo egzempliorių eksponavau parodoje „Spąstai su centriniu šildymu“. Ši paroda pasakojo apie gyvenimą Lietuvoje 1965–1993 metais, o „Mickey Mouse“ pirmasis numeris tapo dar vienu išsilaisvinimo iš sovietų okupacijos ženklu – šalia lito įvedimo ir sovietų armijos išvedimo. Visa tai įvyko 1993-iaisiais“

Šiomis dienomis anuometiniam aštuonmečiui, kuriam dabar – keturiasdešimt vieneri, E. Parulskis vėl padovanojo komiksų knygą – naujai perleistus 1993 metų žurnalus viename rinkinyje. Kol dovanos gavėjas vartė „Auksinę Donaldo kolekciją“, E. Parulskis jo paklausė, ar skaitys komiksus pats, ar atiduos aštuonmetei dukrai?

„Žiojosi sakyti, kad atiduos dukrai, bet kaip tik atsivertė puslapį su „Sultono haremo“ nuotykiais ir nutarė, kad duos, bet vėliau, kai įves vaiką į senų laikų kontekstą bei realijas“, – juokiasi menotyrininkas.

Į knygynus grįžusi „Auksinė Donaldo kolekcija“ nėra tik dar vienas leidinys. Daugeliui dabartinių keturiasdešimtmečių lietuviškai suskambę komiksai primena laiką, kai kioske rastas spalvotas žurnalas galėjo reikšti daugiau nei bet kuris žaislas.

R. Komžienė, asm. arch. nuotrauka.

Ilgametė „Egmont Lietuva“ darbuotoja, šiandien leidyklos „Kid Press“ rinkodaros vadovė  Regina Komžienė su nostalgija prisimena pirmąjį kontraktą, kuris lietuviams suteikė teisę išleisti komiksų žurnalą „Mickey Mouse“. Po trejų metų Ančiogaloje jau veikė lietuviški personažai, o žurnalas buvo pervadintas „Donaldas ir kiti“.

„Tai – įprasta praktika, – pasakoja R. Komžienė. Danai savo Antulį Donaldą vadina Anders Andu, žurnalas iki šiol leidžiamas ir yra labai populiarus. Toks populiarus, kad tėvai jo nerašo į prekių sąrašą – ir taip aišku, kad žurnalas į pirkinių krepšelį keliaus kartu su pienu, sviestu, duona“.

Pirmieji mėnesinio „Mickey Mouse“ žurnalo numeriai buvo išleisti 40 tūkstančių egzempliorių tiražu. Pamažu Disnėjaus personažai ėmė virsti lietuviškais. R. Komžienė pasakoja, kad leidyklos redaktorius, šviesios atminties Kęstutis Šidiškis ir tuometinis žurnalo vertėjas Teodoras Četrauskas atsidavę rinko lietuviškus personažų vardus. Neužteko, kad jie smagiai lietuviškai skambėtų – vardus dar turėjo patvirtinti Disnėjaus kompanija. Antulis Jonas neprigijo – buvo nuspręsta palikti Donaldą, nes tuo metu visi vaikai žinojo Donaldo kramtomąją gumą. Antis Deizė virto antyte Rože, atsirado Magika Keryčia, Sriegas Bevaržtis, labai pritiko ir Skrudžas.

Šiandien sunku suvokti, kaip anuomet tik rašomąja mašinėle gimdavo komiksų tekstai, o maketus leidyklos komanda klijuodavo rankomis, iliustracijas patys nuspalvindavo ir įkomponuodavo į puslapį. Vadinamieji „filmai“ arba spaudos plokščių paruošimo skaidrės lietuvius pasiekdavo iš Danijos. Veždavo jas automobiliais per Estiją. Kiekvienai spalvai gamindavo atskirą „filmą“ – skaidrią plėvelę su juodai atspaustu vienos kurios nors spalvos vaizdu. Sudėjus keturis vaizdus tiksliai vieną ant kito, išeidavo spalvotas vaizdas. Jį reikėdavo perkelti ant spaudos plokščių. „Suklysti nebuvo galima, nes tai reiškė, kad klaida bus padaryta visame tiraže“, – ano laikmečio spaudos subtilybes pasakoja R. Komžienė, prisimindama juokingas situacijas, kai flomasteriais spalvindavo Antulio Donaldo iškarpas.

2011 metais senieji Antulio Donaldo komiksai – auksinė jų kolekcija – buvo perleisti iš naujo. R. Komžienė prisimena, kad mintis kilo kai leidykla pradėjo gauti laiškus iš pamėgto vaikystės žurnalo ieškančių jau suaugusių skaitytojų. Knyga buvo surinkta iš skenuotų senųjų žurnalų. „Projektas pasiteisino, tiražą išpirko, pamėginome leisti ir 1994-ųjų komiksus, tačiau rinka tam nebuvo pasirengusi, tiražas užsigulėjo sandėlyje. Ir štai, praėjus daugiau nei dešimtmečiui, Antulio kolekcija ir vėl sugrįžta, tik į jau kitą kultūrinę terpę“, – sako nuo pirmųjų Antulio Donaldo numerių šalia buvusi R. Komžienė.

Ji neabejoja, kad Antulį Donaldą į apyvartą sugrąžina tie, kurie 1993-iaisiais pirko pirmuosius numerius. Šiandien jie yra trisdešimtmečiai ar keturiasdešimtmečiai, turintys ir savo vaikų. „Auksinę Donaldo kolekciją“ jie perka ne tik vaikui, bet ir sau. Knyga tampa nostalgijos objektu, kolekciniu leidiniu, kultūrine atmintimi.

Paradoksalu, bet šiandien leidinys oficialiai žymimas kaip skirtas suaugusiesiems – dėl istorijose galinčių pasitaikyti stereotipų ar anų laikų konteksto. „Ir tai – dar vienas ženklas, kaip stipriai pasikeitė pasaulis, bet tuo pačiu – ir priminimas, kad šios istorijos yra laikmečio dokumentas“, – teigia leidyklos „Kid Press“ atstovė R. Komžienė.

Manto Golubevo nuotrauka.

Prieš dešimtį metų Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius surengė diskusiją, kurioje buvo svarstoma, ar lietuvių vaikų poeziją ištiko mirtis. „Paaiškėjo, kad labiau – klinikinė mirtis, stabtelėjimas, kuriame labai trūko originalios poezijos vaikams, nes dar po kelerių metų situacija pradėjo keistis – radosi drąsių eksperimentų, nauja rašymo maniera, vaikams artimos šiandienos temos. Poezija prakalbo šiuolaikiniam vaikui“, – sako literatūros ekspertė Eglė Baliutavičiūtė.

Pakalbėti apie vaikų poeziją vaikų rašytoja, literatūrologė E. Baliutavičiūtė pakvietė vaikų poetes Eveliną Daciūtę ir Indrę Pliuškytę-Zalieckienę, taip pat rašytoją, literatūros agentą Beną Bėrantą. Visi jie sutaria: šiandien vaikų poezija ne tik atgijusi, bet ir intensyviai ieško naujų formų, kalbėjimo būdų bei santykio su skaitytoju.

E. Baliutavičiūtė teigia, kad ilgą laiką lietuvių vaikų poezijoje trūko to, kas jau buvo įprasta užsienyje – eksperimentų, žaismingumo, netikėtų formų. Pastaruoju metu lietuvių poetų kūriniuose vaikams tai matyti ir girdėti.

„Ir aš, ir Indrė turime tą pačią misiją – pakeisti vaiko požiūrį į poeziją, eilėraščių nemėgėjus paversti mėgėjais. Labai svarbu yra skaityti vaikams eilėraščius gyvai. Net skeptiškiausiai nusiteikusią auditoriją galima nupirkti parinkus tinkamą intonaciją, papasakojus jiems, kaip atsiranda eilėraštis, kartu žaidžiant“, – sako eilėraščių rinkinių „Paslapčiausia paslaptis“, Debesų karpytojai“ autorė E. Daciūtė.

Jai pritaria ir knygų vaikams „Kaip sutramdyti žvėryną“, „Abėcėlė virtuvėje“, „Neatlikau namų darbų“ autorė I. Pliuškytė-Zalieckienė: „Svarbiausia, kad vaikai mane įsileistų į savo erdvę, vėliau su jais galima kalbėti apie svarbius dalykus. Savo kailiu patyriau, kad vaikai eilėraščiuose nemėgsta pamokymų. Pamenu, rašydama „Kaip sutramdyti žvėryną“, į eilėraštį apie krokodilą įdėjau pamokymą. Perskaičiusi jį sūnui, pamačiau, kaip jo lūpų kampučiai nusileido, susidomėjimas eilėraščiu dingo. Eilėraštį teko perrašyti, ir daugiau šios klaidos nekartojau“.

Poetės sutaria, kad proza ir poezija yra itin skirtingi rašymo būdai. Eilėraščius vaikai paprastai skaito ne vieną kartą, mokosi juos atmintinai. O tai, įrodyta, ne tik lavina atmintį, bet ir apskritai teigiamai veikia vaiko smegenis.

Tarp „YouTube“, kompiuterinių žaidimų, ekranų, greitai kintančių kultūrinių kodų gyvenantis šiuolaikinis vaikas neabejotinai reikalauja kitokios poezijos kalbos. Ir jei eilėraščių rašytojai nori, kad jų eilėraštis būtų išgirstas, kalbėti reikia apie tai, kas vaikui pažįstama. Tik šitaip pavyks atverti naujas patirtis, žinias ir pasaulio suvokimą.

E. Daciūtė teigia, kad vaikams kylantys klausimai poezijoje yra ypatingos svarbos:

Indrė Pliuškytė-Zalieckienė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

„Šiandienos vaikai mūsų laikų eilėraščius skaito dažnai kitaip, kai kurių jie išvis nesupranta. Jei suaugusieji verčia juos skaityti, o tuo labiau mokytis, jie nusisuka, ir santykis su poezija tampa sudėtingas. Tačiau šiandienos temos juos užkabina, jie pradeda klausytis, užduoda klausimų, susidomi“.

I. Pliuškytė-Zalieckienė su tuo sutinka ir teigia, kad vaikams smagu girdėti atpažįstamus, naudojamus žodžius, skaityti apie tai, kuo domisi ir jie patys, ir jų bendraamžiai. „Galbūt vaikai ne viską iškart pagauna (į eilėraščius stengiuosi pridėti daugiau sluoksnių), bet, keliaudami per jausmus, jie supranta svarbiausias mintis“, – sako vaikų ypač mėgstama poetė.

Kūrėjos pasakoja, kad vaikų poezija dažniausiai gimsta iš labai konkrečių, kasdienių patirčių. E. Daciūtės eilėraščiai dažnai kyla iš realių situacijų – iš vaikų pasakytų frazių, bendrų patirčių, šeimos gyvenimo. „Prieš vienuolika metų supau dukrą sūpynėse. Kai ji pakildavo aukštyn, šaukdavo: „Valgysiu dangų!“. Man taip patiko ši jos frazė, kad tapo eilėraščiu. O jo iliustracijoje Agnė Nananai nupiešė suknelę, kuri buvo mano drabužinėje. Vaikams patinka eilėraščiai iš gyvenimo. Kai mano vaikai augo, domėjausi tuo, kuo jie domėjosi. Iš to atsirado nemažai eilėraščių“, – pasakoja poetė ir priduria, kad jai svarbu, kai, skaitydamas eilėraščius, vaikas išgyvena jausmus, jaučia šilumą, prisimena knygas jam skaitantį tėtį ar mamą ir švelnų prisiglaudimą. „Prozos į tokį šiltą stiklainiuką neįdėsi“, – neabejoja.

Kasdienio pasaulio stebėjimais savo eilėraščiuose remiasi ir I. Pliuškytė-Zalieckienė: „Rašau apie tai, ką matau namuose, lankydamasi mokyklose, susitikimuose su jaunaisiais skaitytojais, sūnaus draugais. Diskutavome su literatūrologe, ar šiandien vaikai dar naudoja žodį „šakės“, kurį mes naudodavome, kai norėdavome pasakyti – baigta. Važinėdama po mokyklas, atrandu klasių, kuriose vaikas nėra matęs eilėraščių knygos, nėra jos skaitęs. Tačiau jie žino, kas yra tiktokas, Minecraftas. Ir jei šie žodžiai atsiranda eilėraščių knygoje, tai gal verta ją perskaityti?“

Literatūros agentas Benas Bėrantas į vaikų poezijos situaciją Lietuvoje žvelgia optimistiškai. Nors šalis nėra didelė, kūrėjų bendruomenė negausi, ji vis dėlto sugeba išlaikyti poezijos tradiciją ir ją modernizuoti.

Vaikų poezija, anot B. Bėranto, niekur nedings – ji transformuojasi. Kartais ji persikelia į kitas formas: dainas, skaitmenines platformas. Tai ypač matoma „YouTube“ erdvėje, kur eilėraštis gali tapti daina ar vaizdiniu pasakojimu.

Tik lietuviškos poezijos tarptautiškumas išlieka sudėtingu klausimu. „Kai manęs klausia apie lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas, visada atsakau klausimu – o kiek kitų šalių poezijos vaikams turime lietuvių kalba? Buvo išleistas geriausių latvių poetų eilėraščių rinkinys, bet štai Vilniaus knygų mugėje, matau, jis išparduodamas už juokingą kainą. Išversti eilėraštį iš esmės reiškia jį perrašyti, ne bet kuris vertėjas tai sugeba“, – sako B. Bėrantas ir priduria, kad didesnių galimybių turi prie pasakojimo artėjantys tekstai, ypač paveikslėlių knygos, kuriose eilėraštis tampa istorija.

Diskusijos dalyviai išryškino ir platesnį kultūrinį kontekstą. B. Bėrantas pastebėjo, kad užsienio autorių poezijoje dažnai sutinkama laisvesnė eilėdara, tačiau vaikų auditorijoje, abi poetės sutinka, rimas išlieka itin svarbus – mažieji skaitytojai jį atpažįsta kaip tikrą poeziją.

Dr. Viktorija Voidogaitė, Manto Golubevo nuotr.

„Kad meilė nugalėtų baimę, reikia kantriai laukti ir įdėti pastangų̨“, – savo naujoje knygoje „Miesto dykuma“ rašo edukologė, dėstytoja ir tyrėja dr. Viktorija Voidogaitė. Šią mintį ji ne tik užrašė, bet ir jautriai bei kantriai išgyveno pati – daugiau nei prieš metus Viktorija atsisveikino su vienuolės abitu ir Nukryžiuotojo Kristaus seserų bendruomene.

Dvidešimt metų praleidusi vienuolyne, šiandien Viktorija gyvena tarp Lietuvos ir Italijos. Dėsto Vilniaus universitete, po doktorantūros studijų stažuojasi Romos popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete.

Leidyklos „Alma littera“ išleista „Miesto dykuma“ – antroji V. Voidogaitės knyga. Prieš penkerius metus pasirodė „Ir tarp puodų vaikšto Dievas“.

„Miesto dykuma“ skirta vienatvei. Ir patirtims bei istorijoms, kurios autorę surado pačios: „Vienatvė kaip gyvenimo dalis ir tikrovė, kaip fenomenas visada buvo šalia – paskaitose, bendruomeniniame gyvenime, pokalbiuose su žmonėmis, moksliniuose tyrimuose. Jos istorijos laukė, kol jas išgirsiu, ir ilgai, atidžiai žiūrėjo į mane, iki pagaliau sutikau jas papasakoti“, – knygos įžangoje rašo V. Voidogaitė.

Knyga jungia tai, ką ji patyrė, ką tyrinėjo ir kuo dalijosi sutikti žmonės. Autorė kalba apie vienatvės tylą ir žmonių bendrystę, apie tai, kaip tikėti miesto dykumoje ir apie viltimi virstančią baimę likti nesuprastiems. Apie kantrybę, išbuvimą, artumą ir vidinę laisvę.

„Į gyvenimą išleidžiu neharmoningą, bet tikrą tekstą. Išleidžiu tai, ką parašė sesuo Viktorija, netaisydama jos įžvalgų. Leidau jai pasakoti. Tada, po šešių mėnesių nerašymo sausros, sumezgiau paskutinį skyrių. Jame papasakojau šį tą jau iš naujo gyvenimo perspektyvos. Man atrodo, kad taip išlieku sąžininga ir atvira su skaitytoju. Stoviu pažeidžiama ir savo Dievo akivaizdoje. Ir toliau keliauju su Bažnyčia, kurią myliu vis labiau ir tikriau. Tikėjimas perėjo vienatvės dykumą. Be staigių šuolių, kantriai ir nuosekliai. Kad pagaliau mylėtų labiau nei bijotų“, – prisipažįsta knygos autorė.

Iš Romos į Vilnių atvykusią V. Voidogaitę kalbino Laisvė Radzevičienė.

Vilniaus knygų mugėje, neabejoju, sulaukei daugybės klausimų, kodėl palikai vienuolyną. Kokį atsakymai klausiantiems buvai parengusi?

Išties, kiekvieną dieną turbūt rasčiau vis kitokį atsakymą, nes vieno atsakymo tiesiog nėra ir negali būti. Man tai kelionės, kurioje buvau du dešimtmečius, pabaiga. Išgyvenu, kad neištesėjau savo įsipareigojimo, tačiau ir prie suskilusios geldos nesėdžiu. Dievas, tikiu, vis tiek eina su manimi, mane veda. Einu pirmyn, atvira širdimi, atviromis akimis, žengiu pilna koja.

Nukryžiuotojo Kristaus seserų bendruomenė, kurioje tiek metų gyvenau, yra nuostabi. Ir jei kas nori gyventi pašvestąjį gyvenimą, tai pati geriausia vieta.

Vienuolės įvaizdis – vis dar toks paslaptingas. Mažai žinodami apie pašvęstąjį gyvenimą, mes prisikuriame įvairiausių stereotipų. Ar tau kada knietėjo juos sugriauti?

Gyvendama vienuolyne gal gerai nesuvoki, ką žmonės įsivaizduoja. Griauti stereotipus niekada nebuvo mano tikslas, tai pernelyg paviršutiniška. Kas man iš tiesų rūpėjo? Išeiti ten, kur bažnyčia paprastai nepasiekia – į tuos amžiaus tarpsnius, į kultūrinius sluoksnius, kur stereotipai egzistuoja. Išeiti su Evangelijos žinia ir būti pasiekiamai. Man buvo svarbu, kad žmonės galėtų prieiti, pasikalbėti. Anksčiau maniau, kad jie prieina, nes nešioju abitą, tačiau pastebėjau, kad ir be jo traukiu žmones. Štai oro uoste pyliau į gertuvę vandenį, užkalbino. Tai gal visai ne abito reikalas laužyti stereotipus? Tai kas buvo svarbu, svarbu ir liko – nuoširdumas, atvirumas, gebėjimas išlikti pažeidžiamai. Nes prieinamas gali būti tik tada, jei nepasistatai aplink save gynybinių sienų. Toks nuoširdumas brangus ir man pačiai, ir žmonėms, tik jame vyksta tikri susitikimai.

Būdama vienuole gana stipriai kritikavai Bažnyčią. Kiek tavo požiūris į instituciją lėmė sprendimą palikti vienuolystę?

Bažnyčioje tikrai buvau balsu, kuris kartu su kitais opozicijoje esančiais žmonėmis, nesutikdavo dėl tam tikros Bažnyčios politinės valdymo krypties. Raginome mąstyti plačiau, žvelgti ne tik į Lietuvos ir Lenkijos kontekstus.

Svarbu, kad Bažnyčioje yra vietos opozicijai. Ir kad jos balsas girdimas. Tai, kad egzistuoja abipusė pagarba, įsiklausymas, kad atsiranda vietos kritiniam žvilgsniui, yra Bažnyčios sveikatos ženklas.

Kaip visiems laikams uždarytos vienuolyno durys pakeitė tavo gyvenimą?

Pakeitė viską. Žmonėms kyla didžiulis stresas, kai reikia keisti darbą, kurį dirbo penkiolika metų. Man reikėjo keisti ne tik darbą, bet ir gyvenimo stilių, šalį, kultūrinę aplinką. Negyventi vienuolyne man reiškia didžiulį pokytį visomis prasmėmis.

Knygoje galima išskaityti mintį, kad šituo laiku mokeisi mylėti, o ne bijoti… Ar baimė trukdo meilei?

Mokausi nebijoti. Tai pats svarbiausias laiko, kurį man teko išgyventi, iššūkis. Ten, kur yra meilė, negali būti baimės. Meilė išmoko nebijoti, išaugina sparnus. Gerus dalykus pasiekti nėra paprasta, o mes visada norime, kad būtų paprasčiau, lengviau. Bijome ir iššūkių, ir nesėkmių, bet didelė meilė nugali bet kokias baimes.

Dykuma ir miestas, rodos, visai nesuderinama. Kodėl taip pavadinai savo knygą?

Yra įstrigęs vieno žmogaus pasakymas: „Gyvenu dideliame mieste, didžiuliame daugiabutyje, o  jaučiuosi tarsi būčiau dykumoje, kur negali nieko prisišaukti, o ir labai gėda dalintis savo skausmu, išsakyti poreikius“.

Apie miesto dykumas galime kalbėti daug ir labai negatyviai – nepažįstame savo kaimynų, nežinome, kuo jie gyvena, esame užsidarę savo pasaulyje, savo burbule, nematome žmonių, kurie kenčia, išgyvena vienatvę. Kai kurie žmonės patys susikuria savo dykumas, jos tampa jų kančios vieta. Tačiau galime žvelgti ir pozityviai – dykuma yra susitikimo su Dievu, susitikimo su savimi vieta. Ir galimybė tai padaryti egzistuoja bet kur – tikroje dykumoje, mieste, oro uoste.

Yra du skirtingi žodžiai – vienatvė ir vienuma. Kaip tau sekasi juos išgyventi?

Skirtingais savo gyvenimo etapais esame vieni ir vieniši. Gimstame, bręstame, įsikniaubę į pagalvę išgyvename didžiulius pokyčius, savo pažeidžiamumą ir vienišumą. Pas Viešpatį iškeliaujame taip pat vieni. Gal ir gėda apie tai kalbėti, bet vienatvė, vienišumas yra svarbi mūsų gyvenimo dalis.

Knygoje prisipažįsti, kad tekstą buvai perrašiusi, bet galiausiai grįžai prie pirminio varianto ir leidai kalbėti sesei Viktorijai. Kodėl priėmei tokį sprendimą?

Knygos tekstą perrašiau, kai pasikeitė mano gyvenimo aplinkybės ir pasirinkimai. Tačiau šitas tekstas buvo neskaitomas, taigi apsisprendžiau grąžinti senąjį ir leidau istoriją pasakoti tai Viktorijai, kuri tuo metu mąstė ir rašė. Palikau jai laisvę publikuotis.

Įsivaizduokime žmogų, atsidūrusį savo miesto dykumoje. Nuo ko jam pradėti kelionę į žydinčias pievas?

Vien jau tai, kad žmogus priėjo ir pasisakė dykumoje, tuštumoje esantis, jau yra signalas, kad gali paprašyti pagalbos. Ir tai – labai stipru. Giliai savo dykumose paskendusių, izoliacijoje gyvenančių taip lengvai nepamatysi, jie neprisipažins. Kai tai nutinka – didžiulė dovana. Ir tada reikia su tuo žmogumi jo dykumą išbūti, kaip tiems beduinams nukeliauti svarbią atkarpą kartu.

Daina Kleponė, nuotrauka Nerijaus Kuzmicko.

„Labai smalsu stebėti, kaip savo profesinę patirtį ir skersai išilgai išmaišytą pasaulį autorė perkelia į popierių ir sukala iki paskutinių puslapių nepaleidžiantį intriguojantį kūrinį“, – taip pirmąjį mokslininkės, mentorės ir lektorės Dainos Kleponės romaną „Kritusių mazgas“ įvertino literatūros apžvalgininkas, skaitytojas ir „Humoro klubo“ komikas Paulius Ambrazevičius. Šitaip kalbėdamas, jis neabejojo, kad pirmasis romanas yra graži rašytojos karjeros pradžia. Ir buvo teisus – 2026-aisiais pasirodė antroji autorės knyga, istorinis detektyvas „Septyni Majos žiedai“.

Berlynas, 2017-ieji. Apleistame atrakcionų parke, kuriame naktimis renkasi paauglių gaujos, kur iš rankų į rankas keliauja narkotikai ir ginklai, ant suolelio randamas kūdikis. Mažylis suvystytas į audinį, siuvinėtą nežinomos kalbos žodžiais. Atsitiktinai įvykio liudininku tapęs paauglys iš Lietuvos bando neišsiduoti, ką matęs. Tą pačią naktį netoliese jis aptinka ir nužudytą merginą.

Detektyvui Johanui Hartogui ir jo kolegoms teks išnarplioti, kas sieja šias, rodos, visiškai nesusijusias mirtis. Byla netelpa į įprastus rėmus, nes atsakymų tenka ieškoti ne tik tamsiuose užkampiuose, bet ir šeimos šaknyse, – istorijos gijos nusitęsia nuo Karaliaučiaus iki Sirijos, nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų. O per jas vos pastebima tėkme sruvena keturių Tolvaičių šeimos palikuonių moterų likimai. Septyni tiltai, septyni žiedai, septyni skausmo ir prakeiksmo ratai.

Apie naują detektyvinį romaną su autore D. Klepone kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.

Maja, žiedai, septyni. Rodos, kiekvienas iš šių žodžių galėtų papasakoti atskirą istoriją. Sujungei į vieną pavadinimą, kuris greičiau apeliuotų į meilės romaną, o ne į detektyvą… Ką skaitytojams žada knygos pavadinimas?

Na, romantikos čia mažai. Išvertus iš sanskrito kalbos, Maja reiškia „iliuzija“. Žiedas lietuvių kalboje taip pat turi daug reikšmių – ir gėlės žiedas, ir sutuoktuvių, ir žiedinė sankryža, į kurią įvažiavęs gali ilgai sukti ratus bijodamas ištrūkti. Ir granatos žiedas. Septyni, nes septyni Kionigsbergo – miesto, kuriame prasideda istorinė romano linija, tiltai įkvėpė Leonardą Eulerį 1736 metais sukurti matematinę grafų teoriją. Šiandien ja remiasi kompiuterių mokslas. Beje „Google“ didžiųjų grafų apdorojimo sistema vadinasi „Pregel“.

Jūsų pirmoji knyga – „Kritusių mazgas“ jau rado savo skaitytoją. Šį romaną rašėte septynerius metus, o antrajam užteko vienerių. Ar pirmosios knygos sėkmė įkvėpė daugiau pasitikėjimo? O gal tema pasirodė artimesnė, ar tiesiog turėjote daugiau laiko rašymui?

Pirmoji sėkmė buvo tikra staigmena, iki leidyklos „Alma littera“ literatūros konkurso išvis netikėjau, kad turiu talentą rašyti. Tiesą sakant, rašant antrąjį romaną, abejonių atsirado dar daugiau – jei pirmasis radosi spontaniškai, buvo netyčiukas, tai antrąjį bandžiau planuoti, atsižvelgti į patarimus ir kritiką, kurią godžiai gaudžiau po pirmosios knygos.

„Majos žiedus“ rašyti buvo labai sudėtinga, nes tuo pat metu baigiau ir savo daktarės disertaciją. Ne mažiau sunki buvo ir pati romano tema bei tai, kad istorinę dalį nusprendžiau pasakoti pirmuoju asmeniu.

Pirmąjį savo romaną skyrėte godumui, šį – iliuzijai. Ar tai mėginimas atkartoti, ką išgyvename šiandien, kai iliuzijos dūžta viena po kitos?

Jos dūžta ne tik šiandien. Ne darbas sukūrė žmogų, o kalbos duotas gebėjimas bendrauti, kurti bendrus mitus ir iliuzijas. Kiekvienas laikotarpis turi savas griūvančias iliuzijas. Romano trisdešimt aštuntieji – Hitlerio kliedesiai (jis praryja Austriją, Sudetus) ir neįgali Europa, romano du tūkstančiai septynioliktieji – vaizdo žaidimų pasaulyje gyvenantis paauglys, islamistų radikalizacija didžiuosiuose Europos miestuose. Du tūkstančiai dvidešimt penktieji – Putino ir Trumpo kliedesiai ir vis taip pat neįgali Europa.

Kodėl nusprendėte, kad herojai romane prabils 1938 metų kalba? Ką jums kūrybiniame rašyme reiškia kalbos jausmas?

Nors mano herojai išgalvoti, buvo svarbu atkurti jų aplinką. Pradėjusi rašyti romaną išsiaiškinau, kad Lietuvos vietovėse, apie kurias rašau, kalbama vakarų aukštaičių kauniškių tarme. Lietuvių kalbos instituto tarmių audiotekoje radau tarmės įrašų. Didžiuliam mano nustebimui, tai buvo mane auginusios prosenelės tarmė.

Kalba man labai svarbi, žaviuosi meistriškai lietuvių kalbą valdančiais autoriais, pavyzdžiui, Akvilina Cicėnaite. Savita veikėjų kalba padeda atskleisti jų charakterį, sukurti tinkamą nuotaiką. Senovinė kalba man dar ir padėjo knygoje atskirti istorinius laikotarpius bei socialinius sluoksnius. Todėl ir 2017-ujų metų Berlyno paauglių komunikacijoje naudojau charakteringus slengo intarpus.

Negalėdama ištrūkti iš amžino tekėjimo ratu, Deivė Pregara užkeikė̇ miestą̨. Kad kiekvienas, apsigyvenęs mieste, niekada iš čia negalės ištrūkti, kol neišspręs jojo septynių̨ tiltų mįslės. Septyni žiedai, septyni tiltai – kodėl visko po septynis?

Leonardo Eulerio sukurta matematinė problema teigia, kad neįmanoma pereiti Kionigsbergo senamiesčio tik po vieną kartą kertant visus jo tiltus. Deivės Pregaros legendą sukūrė mano herojė Gertrūda: po septyniais Kionigsbergo tiltais 1938 metais tekėjo Prieglius, tačiau šaltiniuose radau, kad anksčiau ši upė buvo vadinama Pregara.

Prūsai pirmieji iš visų baltų genčių išvarė deives iš savo dievų panteono, gal todėl ši tauta ir liko tik istorijoje. Septyni yra reikšmingas skaičius ir rytų tradicijose, pavyzdžiui, šį skaičių galima rasti šumerų-akadų raštuose, žydų menora taip pat turi septynias šakas. Ir Apreiškime Jonui minimos septynios slibino galvos, septyni dubenys, pilni Dievo rūstybės. Evangelijoje pagal Luką rasime Mariją Magdalietę, iš kurios išėjo septyni demonai.

Ruošdamasi pristatymui, suskaičiavau savo pagrindinius herojus, pati nustebau, kad ir jų yra  septyni, taip pat – septynios svarbios vietos ir septyni laikotarpiai. Specialiai to neplanavau, skaičius septyni knygos pavadinime atsirado po redagavimo.

Kada pirmą kartą išgirdote apie Eulerio dilemą? Kaip ši matematinė užduotis pasitarnavo knygai?

Eulerio dilemą užtikau rinkdama medžiagą apie Kionigsbergą. Nėra atsakymo kodėl ji neišsprendžiama. Tai tik dar viena iliuzija, kad viską galima paaiškinti jau egzistuojančiais dėsniais arba kad viskas – tik į gerą. Yra neišsprendžiamų problemų ir nepaaiškinamų dalykų, pavyzdžiui, kodėl aukščiausią intelekto lygį planetoje pasiekęs gyvūnas gali sukurti ir įstabius meno ar technologijų kūrinius, ir masinius naikinimo ginklus.

Nors romano turbūt nelaikysime istoriniu, vis dėlto jame svarbi ir 1945-ųjų Karaliaučiaus apsiaustis. Kaip aptikote šią istoriją?

Kaliningrade lankiausi dar mokydamasi mokykloje. Tuo metu žymiosios miesto katedros stoge žiojėjo nuo karo likusi skylė, viduje augo berželiai, o Kanto kapą buvo sunku rasti tarp šiukšlių ir piktžolių. Reti išlikę artefaktai, buvusios kultūros griuvėsiai…

Esu iš tos kartos, kuri mokykloje mokėsi kitokios istorijos, vėliau turėjome „persimokyti“.  Po karo grįžusi į pražuvusį savo gimtąjį miestą mano herojė Gertrūda irgi „perrašinėja“ istoriją – nori, kad jos dukra gatves vadintų senaisiais vardais ir matytų, ko jau nebėra ir nebebus. Tačiau deivė Pregara vis taip pat teka po sugriautais tiltais.

Vietos, apie kurias skaitome knygoje, realiai egzistuoja. Ar kai fiziškai atsiduriate tam tikroje vietoje, istorija matosi geriau?

O taip, visose vietose turiu pabūti fiziškai, pajusti jų energiją. Vieta ir laikas audžiasi į vientisą audinį, po to dėliojasi herojai. Aš jų akimis pamatau, kas čia atsitiko.

Vienas iš romano įkvėpėjų yra jūsų, kaip jį vadinate, sielos brolis Eugenijus Barzdžius. Ar jis ir užkabino svarbiausią romano temą – moterų gyvenimus ir likimus?

Moterų linija romane tęsia „Kritusių mazgą“. Kai knyga pasirodė, sulaukiau komentarų, kad tai – vyriška knyga, kurioje daugiausia dėmesio skirta vyrų charakteriams. Buvo kalbančių, kad romanas parašytas taip, tarsi jį rašytų vyras ir tikrai užsienietis. Antrajame romane norėjau atiduoti duoklę moterims.

Eugenijui esu dėkinga už atstatytą Kulmenų mokyklą, kuri ir yra visa ko centras šiame romane – tarsi omphalos, sujungiantis du skirtingus istorijos laikotarpius.

Moterų portretai knygoje tarsi susijungia į vieną, įprasminantį moters kančią. Tam netgi sugalvotas terminas – femicidas. Kodėl jums apie tai svarbu kalbėti, juk vyrų pasaulyje esate daug pasiekusi, užimate vadovaujančias pozicijas, konsultuojate..?

Dievas mane apsaugojo nuo fizinio smurto, tačiau su psichologiniu smurtu susidurti teko ne kartą. Ir, beje, tik Lietuvoje. Kartais jis gali atrodyti labai nekaltai, – dar prieš porą dešimtmečių buvo galima sutikti vyrų, kurie dalykiniame susitikime moteriai nepaduodavo rankos. Stovi su kitais vyrais, jie vienas kitam ranką duoda, o tau – ne. Turėdavau įžūlumo tiesiai šviesiai paklausti – kodėl? Arba tie komplimentai išvaizdai dalykiniame bendravime… Man pasisekė, aukštas pareigas dažniausiai užėmiau tarptautinėse kompanijose. O Lietuvoje teko patirti net ir „me too“ lygio istoriją. Džiaugiuosi, kad laikai keičiasi. Tačiau ir iš savo studenčių, ir iš pažįstamų moterų vis dar girdžiu atvejų, kai moteris nuvertinama vien dėl to, kad ji – emocingesnė, darbo pokalbių metu drįstama klausti apie jų šeimyninę padėtį. O ir mes, moterys, savo būties prasmę dažnai siejame su tiksinčiu reprodukcinio ciklo laikrodžiu, žvelgiame į save vyrų akimis, o ne matome, kas esame iš tikrųjų. Moterimi išlieki ir tada, kai baigiasi ciklas. Ir tada, kai į tave niekas nebeatsisuka gatvėje, o motina esi net ir neturėdama vaikų. Esi kūrėja, visa ko augintoja ir taisytoja to, ką sugriovė vyrai. Kaip Laima ir Ragana. Kaip deivė Pregara.

Keturios tapatybės ir viena keršytoja. Ar kerštas romane išlaisvina, ar uždaro moterį į dar vienus spąstus? O gal kerštas būtinas, kad jis, kaip šiandien sakoma, uždarytų geštalto ratą?

Laikas nėra materialus, egzistuoja problemos, kurių per vieną gyvenimą neišspręsi. Kad būtų išmoktos kai kurios pamokos, reikia net keletos kartų, ir šito gyvenimo perspektyvoje tikrųjų priežasčių įžiūrėti nėra įmanoma. Ar pagrindinė romano herojė Maja yra nusikaltėlė? O gal –  auka?

Jos kerštas – tai atsakas į anksčiau patirtą smurtą, o atleidimas ir auka knygos pabaigoje išlaisvina visas herojes iš konflikto rato.

Koks jūsų santykis su prakeiksmais ir dvasiniu lygmeniu? Ar išvis įmanoma nuimti Deivės Pregaros prakeiksmą, o gal tai – tik dar viena romano metafora?

Prakeikti galime tik patys save. Esu krikštyta katalikė, lankausi bažnyčioje. Teko šiek tiek pastudijuoti Vedas. Dažnai ryte sau dainuoju Gayathri mantrą, o vakare kalbu Tėve mūsų. Visi keliai veda ten pat.

Istorijai papasakoti – ir tarpukario, ir šiuolaikinei – pasirinkote detektyvo žanrą. Galima numantyti, kad jis – tik priemonė kalbėti apie kur kas svarbesnius dalykus…

Detektyvas – puikus žanras, savyje talpinantis ir intelektinį žaidimą, ir stiprią emociją. O ir jo rašymo procesas smagus, –  autorius atsakymus turi laikyti paslėpęs pats nuo savęs.

Tačiau man patinka detektyvai, kuriuos skaitydama galiu ir ką nors įdomaus sužinoti. Vienas iš labiausiai mėgstamų –  Umberto Eco „Rožės vardas“. Ir istorinis, ir detektyvinis, ir filosofinis romanas. Siekiau, kad ir pirmasis „Kritusių mazgas“, ir „Septyni Majos žiedai“ nebūtų greitasis maistas, kurį praryji ir pamiršti.

Cigarečių kontrabanda, islamo grupuotės – kurdama detektyvo liniją, rėmėtės Interpolo ataskaitomis. Įdomu, kaip jas galima gauti ir kur galima perskaityti? Ar jaučiatės daugiau žinanti apie pasaulį apraizgiusį nusikaltėlių tinklą?

Interpolo ataskaitas galima rasti internete. Tikiuosi, kad ne visas. Tačiau man pavyko rasti vieną apie kontrabandos kelius būtent romano veiksmo laikotarpiu. Naudojausi taip pat ir Vokietijos spaudoje publikuota medžiaga, internete rastais įrašais.

Kaip knygoje veikia faktai ir fikcija? Kiek leidote sau improvizuoti?

Visi herojai yra fikciniai, tačiau kai kurie turi prototipus, pavyzdžiui, Ali al Hamadi. Aplinką bandžiau atkurti kiek galima tikroviškiau, žemėlapiuose tikrinau buvusius ir esamus pavadinimus, skaičiavau atstumus, kalendoriuje tikrinau savaitės dienas. Minimi infanticido atvejai yra tikri, Kionigsbergo apsupties faktai – taip pat. Vokietijos paauglių slengui perteiktisusiradau slengo žodynus. Dar rašydama „Kritusių mazgą“ atsisiunčiau tardymo vadovėlį anglų kalba.

Prof. dr. Sönke Neitzelis

„Knygos „Pasirengęs karui? Bundesveras vakar ir šiandien“ rankraštis buvo baigtas.

2025 metų sausio pradžioje. Nuo to laiko pasaulyje daug įvyko. Donaldui Trumpui pradėjus antrąją prezidento kadenciją, labai greitai tapo juntamas esminis Jungtinių Valstijų saugumo politikos pokytis. Viceprezidento J. D. Vance’o pasirodymas Miunchene bei Volodymyro Zelenskio pažeminimas Ovaliajame kabinete parodė, kad ši administracija į pasaulį žvelgia kitaip nei jos pirmtakės. Trumpas atsitraukė nuo Ukrainos, sumažino jai teikiamą paramą ir kurį laiką atrodė, jog jis galėtų būti pasirengęs palikti ją Putino valiai. Ar tokiomis aplinkybėmis dar buvo įtikinama manyti, kad NATO kolektyvinės gynybos garantija pagal 5-ąjį straipsnį tebėra galiojanti? O gal NATO apskritai stovėjo ant žlugimo slenksčio?“ – savo knygos įžangoje svarsto profesorius S. Neitzelis.

Jo knyga apie Bundesvero raidą šiandien kaip niekada aktuali. Autorius teigia, kad po Antrojo pasaulinio karo Bundesveras prarado esminę funkciją – gebėjimą ir valią kariauti, todėl privalo keistis. Dabartinė Bundesvero reforma turi tiesioginę reikšmę NATO rytinio flango gynybai. Vokietija atsisakė ankstesnio santūrumo ir nusprendė mūsų šalyje nuolat dislokuoti visą 45-ąją šarvuotąją brigadą „Lietuva“.

Ši knyga, kurią į lietuvių kalbą išvertė Rimas Čuplinskas, o išleido leidykla „Briedis“, Lietuvos visuomenei leis geriau pažinti savo sąjungininkus ir stiprinti tarpusavio pasitikėjimą. Knygos vertimą į lietuvių kalbą rėmė Konrado Adenauerio fondas.

Knygos pristatymas anglų kalba Vilniaus knygų mugėje vyks vasario 27 dieną, penktadienį. Pokalbį moderuos LRT televizijos Užsienio naujienų redaktorius Vykintas Pugačiauskas.

Prieš kelionę į Vilniuje vasario 26–kovo 1 dienomis vyksiančią knygų mugę klausimus profesoriui S. Neitzeliui uždavė žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Vilniaus knygų mugėje sutiksime Jūsų knygą „Pasirengęs karui. Bundesveras vakar ir šiandien“. Knyga pasirodo dabar, kai karas Europoje grasina tapti kasdienybe. Kaip manote, ar Vakarų Europa jau atsisveikino su iliuzija, kad karas tik ir liks istorija?

Dauguma Europos politinių lyderių, tikiu, suvokia, kad turime pripažinti Rusijos grėsmę. Jei mėginsime apžvelgti Europos šalis po vieną, vaizdas, žinoma, bus kur kas margesnis. Požiūrį lemia geografija, istorija, tapatybės niuansai, tai, kaip suvokiama karo kasdienė realybė. Egzistuoja didžiulių skirtumų, jei Lietuvą lyginsime, pavyzdžiui, su Ispanija.

Lietuviai tarsi iš prigimties žino, kokią grėsmę Rusija gali kelti. Nežinia, iš kur tą suvokimą atsinešėme – iš istorijos vadovėlių ar iš savo protėvių patirčių. Ką apie karą mano vokiečiai?

Kai vidutinis vokietis galvoja apie karą, greičiausiai mintyse jis turi Antrąjį pasaulinį, Holokaustą, Vokietijos karo nusikaltimus, Šaltojo karo patirtį ir pasaulinę branduolinio susinaikinimo grėsmę.

Savo knygoje gana kritiškai atsiliepiate apie tai, kokiu tempu Vokietijoje vyksta Bundesvero reforma. Kaip manote, jei šiandien kiltų karinė krizė NATO rytiniame flange, ar Bundesveras būtų jai pasirengęs? Ar jis tikrai prisidėtų prie Lietuvos gynybos?

Bundesveras su savo 45-ąja tankų brigada, o gal netgi daugiau karių neabejotinai gintų Lietuvą. Esu visiškai tikras, kad Vokietijos kariai kovos, o kraštutiniu atveju netgi žus už jūsų šalį. Tačiau klausimas kitas: ar jie tikrai sugebės sėkmingai kovoti, ar sugebės atremti puolimą arba atsiimti jau okupuotą teritoriją? Visa tai labai priklauso nuo scenarijaus. Ar kalbame apie kelis tūkstančius žaliųjų žmogeliukų, ar apie puolimą, kuriame dalyvauja 100 tūkst. karių? Šiuo metu Vokietijos pajėgose esama daug trūkumų, ypač kalbant apie bepiločius orlaivius ar artileriją.

Kaip Vokietijoje vertinamas Baltijos šalių saugumas?

Kadangi Carlo Masala savo bestseleryje „Jei Rusija nugalės: scenarijus“ aprašė galimą Narvos užpuolimą, didžioji dauguma vokiečių suvokia realią Baltijos šalims kylančią grėsmę. Tačiau mūsų visuomenė nėra vienalytė, ypač Rytų Vokietijoje gyvena daug žmonių, kuriems atrodo, kad problema yra NATO, o ne Rusija.

Kalbėdami apie gynybą, šiandien daug šnekame apie planus ir pinigus. Ar tai – išties viskas, ko reikia?

Jei vadovausimės Carlo von Clausewitzo išmintimi, mums reikia valios kovoti. Planai ir pinigai yra beverčiai, jei nebus ryžto ginti kiekvieną NATO teritorijos centimetrą. Būtent į tai Putinas labiausiai nusitaikęs savo hibridiniame kare prieš Vokietiją.

Lietuviams dažnai kyla klausimas: ar kritiniu momentu tikrai veiktų NATO 5-asis straipsnis? Kai viskas taip greitai keičiasi JAV politiniuose sprendimuose, ar ir Jūs jaučiate tam tikrą skepsį?

Spėju, kad 5-asis straipsnis, bent jau daugumai Europos šalių, galios. Nesu visai tikras, kaip reaguotų JAV, jei Rusija užpultų Lietuvą. Mano draugai amerikiečiai kaskart perspėja: JAV kariai Lietuvoje niekada nekovos prieš Rusiją, atsibuskite ir supraskite, kad kovoti reikės arba išvis be JAV paramos, arba su itin menka.

Kaip manote, ar Europa apskritai pajėgi prisiimti atsakomybę už savo saugumą?

Teoriškai Europa turėtų būti labiau nepriklausoma, o vieną dieną ir visiškai tokia tapti. Tačiau matau per daug kalbų ir per mažai realių veiksmų.

Lietuvoje visuomenės parama gynybai – ir moralinė, ir fizinė – yra gana didelė. Ar Vokietijos visuomenės požiūris panašus?

Bundesvero populiarumas pasiekė visų laikų viršūnę, dauguma vokiečių pasisako, kad būtų įvestas privalomasis šaukimas į kariuomenę, remiamos ir stipriai padidėjusios gynybos išlaidos. Žinoma, egzistuoja ir kritikos, tačiau didžioji problema – ne žmonės, o politikai, nenorintys arba nesugebantys mąstyti plačiau ir įgyvendinti Bundesvero reformos, kuri šiandien būtina.

Jūsų knygos epiloge skamba klausimas: kažin, ar Putinas Europai apskritai paliks laiko pasirengti karui? Ar šiandien, 2026-aisiais, atsakydamas į šį klausimą, esate labiau optimistas?

Optimizmo turiu šiek tiek daugiau, nei praėjusių metų vasarį. Tačiau mes vis dar esame pažeidžiami, manau, kad per artimiausius trejus metus karo tarp Rusijos ir NATO šalių tikimybė vis dar yra didelė.

26-oji Vilniaus knygų mugė „Žodis ieško savo žmogaus“ vyks 2026 m. vasario 26–kovo 1 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA ir Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO. Vilniaus knygų mugę remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Michaelis Bondas, Anthony Barwell nuotrauka.

„Atsisėdęs prie rašomosios mašinėlės, apsižvalgiau. Kambaryje pamačiau mažą meškiuką – nedidelę Kalėdų dovaną pirmajai žmonai. Pagalvojau, kas būtų, jei į Padingtono stotį įšleivotų tikras lokys. Užrašiau pirmuosius žodžius, ir idėja mane užkabino“, –  tokią istoriją daugybę metų pasakodavo britų rašytojas Michaelis Bondas. Šių metų sausį meškiuko Pedingtono personažo autoriui būtų sukakę 100 metų.

Vaikų literatūros klasikas, sukūręs viso pasaulio vaikų pamėgtą meškiuką Pedingtoną, mirė 2017-aisiais. Panašu, kad M. Bondo knygos gyvuos dar ilgai – meškino istorijų pasaulyje parduota daugiau nei 35 milijonai egzempliorių,  jos išverstos į daugiau nei 40 kalbų. M. Bondo knygos tapo vaikų literatūros klasika, įkvėpė ne vieną kino filmą, o pats Pedingtonas virto popkultūros ikona – nuo žaislų ir suvenyrų iki Jungtinėje Karalystėje specialiai jam sukurtos monetos.

Rašytojo dukters bendraamžis

Pirmoji Pedingtono istorija gimė tais pačiais metais kaip ir rašytojo dukra Karen, šiandien valdanti tėvo palikimą ir vadovaujanti „Paddington and Company“,  –1958-aisiais. Pasakodamas apie savo gyvenimą, M. Bondas mėgdavo priminti, kad knygos rašyti jis neketinęs. Juo labiau – vaikiškos.

Vis dėlto knyga atsirado, ir beveik septynis dešimtmečius meškiuko Pedingtono nuotykiai džiugina vaikus. M. Bondo sukurtas personažas – geraširdis, mandagus, truputį naivus, bet nepaprastai atkaklus meškiukas – iki šiol nepraranda žavesio.

„Pedingtonas man yra visiškai tikras. Kartais atrodo, kad mūsų dvasios keliauja kartu“, – ne kartą yra sakęs rašytojas M. Bondas. Kiekviena Pedingtono istorija prasidėdavo nuo smalsaus rašytojo žvilgsnio ir minties – o kas, jeigu..?

Toji mintis vėliau pagimdė ne tik knygas, bet ir animacinius filmus, teatro spektaklius, paveikslėlių ir kulinarines knygas, komiksus, Londono turistinį gidą, atributiką ir, žinoma, vaikų labiausiai mėgstamus žaislus.

„Pedingtonas yra nepataisomas optimistas“,  –savo sukurto personažo sėkmę aiškindavo M. Bondas. Jo viltis ir tikėjimas – nepaprastai stiprūs. Kad ir kas benutiktų, meškiukas sukaupia jėgas, mėgina iš naujo, kol galiausiai tampa nugalėtoju. Nesvarbu, kokie būtų laikai, meškiukas gina tai, kuo tiki. Vertybes.

Karas ir meškiukai

1958 metais, kai M. Bondas rašė pirmąją meškiuko nuotykių knygą, pasakojama, jam prieš akis iškilo evakuoti vaikai, kuriuos matydavo Londono stotyje. Visi jie ant kaklo turėjo korteles su vardu ir adresu, o rankose – mažą lagaminėlį ar ryšulėlį su brangiausiais daiktais. Taigi, Pedingtonas kažkuria prasme taip pat buvo pabėgėlis. Laimei, atsirado jį įsivaikinusi Braunų šeima.

Paties rašytojo šeima gyveno Newbury mieste, Berkšyre. Jo tėvas dirbo pašto vadybininku, buvo ypatingai mandagus žmogus ir nepaprastai mėgo taisykles. Apie savo vaikystę rašytojas nešiojosi tik laimingus prisiminimus – tėvai prieš miegą jam skaitydavo istorijas, o namai buvo pilni knygų.

Mokykloje buvo kur kas sunkiau – anuometiniai mokytojai mokinius auklėdavo pliekdami liniuote per galvą, būsimam rašytojui teko išgyventi ir kitų berniukų patyčias. Būdamas keturiolikos iš katalikiškos mokyklos pabėgo, pradėjo dirbti pasiuntinuku vienoje advokatų kontoroje, penkiolikos įsidarbino praktikantu BBC, prižiūrėjo radijo siųstuvą.

Aštuoniolikos M. Bondas užsirašė į karines oro pajėgas, ten išmoko ne tik kariuomenės taisyklių, bet ir spausdinti mašinėle. Kairo kareivinėse 1947 metais gimė jo pirmasis apsakymas ir mintis, kad galėtų tapti rašytoju.

Grįžęs po karo, rašytojas dirbo BBC operatoriumi ir rašė. 1965-aisiais, po Pedingtono sėkmės, baigė operatoriaus karjerą ir gyveno vien iš rašymo. Tiesa, su televizija ryšiai nenutrūko, BBC buvo sukurtas animacinis serialas apie meškiuką Pedingtoną. 2012 metais Pedingtonas buvo išrinktas geriausiu visų laikų Didžiosios Britanijos animaciniu personažu.

Be Pedingtono serijos M. Bondas yra parašęs ir daugiau knygų bei jų serijų. Populiari tapo ir jo sukurta jūrų kiaulytė Olga da Polga.

Pliušinis nuotykių ieškotojas prakalbo lietuviškai

Pliušinį žaislą M. Bondas rado vienoje Londono parduotuvėje. Nupirkęs padovanojo pirmajai žmonai Brendai. Pora tuo metu gyveno šalia Padingtono stoties, taigi, vardas meškučiui buvo duotas ilgai negalvojant. Vėliau atsirado skrybėlė, mėlynas švarkelis, o galiausiai jis gavo dovanų batus.

Pedingtonas gyvena Londone, galima sužinoti netgi jo namų adresą – Windsoro sodų g. 32, Noting Hilas. Realybėje jis, žinoma, neegzistuoja, rašytojas sugalvojo sujungti savo bei tėvų namų adresus ir toje vietoje įkurdinti meškiuką.

Personažas turi daug pomėgių – patinka detektyvai, mėgsta siuvinėti, bando šokti pramoginius šokius ar kraunasi kuprinę į ilgą kelionę. Ten, kur prisiliečia nuo marmelado lipnios letenėlės, kyla bėdos, neišvengiamai virstančios juokingais ir netikėtais nuotykiais. Tačiau net didžiausiose painiavose Pedingtoną gelbsti gera širdis, mandagumas ir užsispyrimas.

Lietuviškai istoriją apie su lagaminu, pustuščiu stiklainiu marmelado ir kortele, kurioje užrašytas prašymas juo pasirūpinti, į Londoną atvykusį meškiuką išleido leidykla „Alma littera“. Pirmąsias knygas į lietuvių kalbą išvertė Kęstutis Urba, kitas – Vainius Bakas.

Šių metų pradžioje pasirodė nauja M. Bondo istorija „Pedingtonas siekia aukso medalio“. Joje Pedingtonas globėjų Braunų šeimą lydi į sporto šventę, kurioje tikisi laimėti aukso medalį. Ši istorija papildys iliustruotų knygų seriją, kurioje lietuviškai jau išleistos pasaulio vaikų pamėgtos istorijos – „Pedingtonas sode“, „Pedingtonas“, „Pedingtonas ir kalėdinė staigmena“.

Vyresni, jau mokantys skaityti vaikai gali leistis į nuotykius su meškiuku skaitydami devynių knygų seriją. Paskutinė šios serijos knyga, pasirodžiusi rudenį, – „Pedingtonas leidžiasi į nuotykius“.

Praėjusiais metais, prieš pasirodant kino filmui apie Padingtono nuotykius Peru, leidykla išleido dvi knygas, pasakojančias tą pačią istoriją. Viena iš jų skirta vaikams nuo šešerių metų, o paveikslėlių knyga – vaikams nuo trejų.

Knyga „Meškiukas Padingtonas. Nuotykiai Peru“ – tai oficialus trečiojo kino filmo apie Padingtoną literatūrinis atpasakojimas. Jį sukūrė britų rašytoja Anna Wilson, remdamasi Paulo Kingo, Marko Burtono ir Simono Farnaby istorija bei Marko Burtono, Džono Fosterio ir Džeimso Lamonto scenarijumi.

Meškiukas Pedingtonas per visus gyvavimo metus tapo britiškos tolerancijos ir integracijos simboliu – pabėgėliu, angliškesniu už pačius anglus. Net ir praėjus beveik septyniasdešimčiai metų, meškiuko istorijos kalba apie tai, kas svarbu bet kuriuo laikmečiu – empatiją, mandagumą, gebėjimą būti kitokiu ir vis tiek rasti savo vietą pasaulyje. Galbūt kaip tik todėl šis meškiukas ir toliau ramiai gyvena Braunų šeimos namuose bei skaitytojų širdyse.