„Kai pradėjau nuodugniai nagrinėti mitybos ir sveikatos temą, norėjau atrasti atsakymus į klausimus, kurie man rūpėjo: kaip normalizuoti svorį? Ar mano autoimuninis tiroiditas gali būti išgydytas? Kodėl specialistai visiems skiria vienodą mitybą? Atėjo laikas, kai supratau, kad būtent maistas mus programuoja sveikatai arba ligoms“, – sako Margarita Moon.

Šis atradimas moterį paskatino tapti sertifikuota funkcinės mitybos srities specialiste ir ypatingai domėtis moterų sveikata. Kaip tik dėl to ji pasirinko Moon pseudonimą, nes Mėnulis, teigia, atspindi moters būseną – jos mintis, jausmus ir savęs – kaip gamtos dalies – suvokimą.

Į knygą „Kūno ženklai“ Margarita Moon sudėjo pavyzdžius ir istorijas iš savo praktikos, patarimus, kurie skaitytojams padės atpažinti kūno siunčiamus ženklus, juos suprasti ir imtis veiksmų.

„Kūnas mums kalba nuolat – per skausmus, sutrikusį virškinimą, slenkančius plaukus, hormonų svyravimą, silpstančią atmintį, sausą odą, nemigą ir daugelį kitų bėdų. Neverta laukti, kol subtilios užuominos virs pavojaus sirenomis“, – sako knygos autorė.

Klausimus knygos „Kūno ženklai“ autorei Margaritai Moon uždavė Laisvė Radzevičienė.
Margarita, jūsų knyga prasideda mintimi, kad kūnas kalba nuolat. Kodėl taip dažnai jo neišgirstame arba išgirstame tik tuomet, kai subtilūs ženklai jau tampa rimtomis problemomis?

Kūnas pirmiausia šnabžda. Ir tik tada, kai ilgai jo negirdime, pradeda kalbėti garsiau. Daugelį kūno siunčiamų ženklų tiesiog normalizavome. Atsikeliame pavargę – „turbūt per mažai miegojau“. Po pietų norime saldumynų ir kavos – „visiems taip būna“. Pučia pilvą – „netoleruoju kopūstų“. Slenka plaukai – „reikia surasti papildą plaukams“. Tačiau organizmas neveikia atskiromis dalimis. Kartais keli iš pažiūros visiškai nesusiję ženklai turi bendrą vardiklį. Todėl knygoje ir raginu geriau pažinti savo kūną, mokytis pastebėti ženklus ir juos suprasti.

Tai, kad kūnas duoda ženklą, nėra diagnozė – jis mus informuoja, kad verta pažiūrėti atidžiau.

Rašote, kad maistas yra informacija mūsų organizmui, ne tik kalorijos, baltymai, riebalai ar angliavandeniai. Ką tai reiškia praktiškai?

Organizmui svarbu ne tik tai, kiek kalorijų, baltymų, riebalų ar angliavandenių suvalgėme. Svarbu, iš kur jie atkeliavo. Pavyzdžiui, 1 grame riebalų visada bus tos pačios 9 kilokalorijos. Tačiau organizmui nėra tas pats, ar riebalus gauname iš avokado, alyvuogių aliejaus ir riebios žuvies, ar iš produkto, kuriame yra transriebalų arba oksiduotų riebalų. Energetinė vertė gal ir panaši, tačiau biologinis poveikis – visiškai kitas.

Tas pats su baltymais. Panašų baltymų kiekį gausime suvalgę garuose paruoštą žuvį ir stipriai apskrudintą mėsą, tačiau į organizmą atkeliaus visiškai skirtingas junginių paketas. Ir angliavandeniai nėra tiesiog angliavandeniai. 30 gramų angliavandenių iš lęšių, grikių ar uogų atsineša skaidulų, vitaminų, mineralų, polifenolių. Toks pats angliavandenių kiekis iš saldaus gėrimo sukelia visai kitą metabolinį atsaką. Todėl ir sakau, kad maistas yra informacija.

Ar galima sakyti, kad kiekvienas valgymas siunčia kūnui tam tikrą signalą?

Taip ir yra, tik nenorėčiau, kad iš to atsirastų dar viena maisto baimė. Vienas torto gabalėlis nesukurs metabolinio disbalanso, kaip ir salotos kartą per savaitę mūsų nepadarys sveikais. Svarbiausia yra tai, kokį signalą organizmui siunčiame nuolat. Kiekvieną kartą valgant kinta gliukozė, insulinas, sotumo hormonai, virškinimo sistemos veikla. Maistu maitiname ne tik save, bet ir trilijonus mūsų žarnyne gyvenančių mikroorganizmų. Jis tampa statybine medžiaga hormonams, neurotransmiteriams, fermentams, ląstelių membranoms. Todėl vienas valgymas yra tik vienas signalas. Bet šimtai ir tūkstančiai tokių signalų ilgainiui formuoja mūsų metabolinę aplinką.

Informacijos apie sveiką mitybą labai daug, tiek daug, kad sunkus susigaudyti. Ar egzistuoja mitai, kuriuos norėtumėte paneigti?

Pirmiausia – apie vieną tobulą dietą. Nei keto, nei paleo, nei veganiška dieta nėra universalios. Kai kam geriau mažinti mėsos vartojimą, kai kam palankiausias griežtas carnivor, bet svarbu remtis ne pervertintu populiarumu, o asmenine sveikatos istorija. Turiu pasakyti ir tai, kad be specialisto pagalbos žmogus retai gali suprasti, kas jam tinka.

Antrasis mitas – kad sveika mityba pirmiausia yra kalorijų skaičiavimas. Vien kalorijų skaičius nenusako maisto kokybės, poveikio gliukozei, mikrobiotai ar kaip kūnas bus aprūpintas maisto medžiagomis. Taip pat kaip ir svoris nėra sveikatos rodiklis.

Dar vienas mitas – „valgyk mažiau ir daugiau judėk“ tinka kiekvienam žmogui ir kiekvienai situacijai. Metabolizmui svarbūs ir miegas, raumenų masė, insulino jautrumas, skydliaukės funkcija, lytinių hormonų pokyčiai, stresas, amžius, vartojami vaistai. Išties svarbu valgyti saikingai ir judėti pakankamai, bet čia kalbame apie primityvų sveikatos modelis.

Knygoje pabrėžiate, kad svarbiausia ieškoti ne simptomo, o priežasties. Kodėl šiuolaikinis žmogus dažniau linkęs slopinti simptomus, užuot aiškinęsis, ką jais bando pasakyti kūnas?

Nes simptomą galime pašalinti dabar! Tai yra lengva, pigu, daug pastangų įdėti nereikia. Kai kurie žmonės nėra pasirengę gilintis į priežastis. Skauda galvą – čiumpam tabletę. Pučia pilvą – ieškome papildų. Trūksta energijos – išgeriame dar vieną puodelį kavos. Negalime užmigti – tabletė po ranka. Nors simptomus reikia suvaldyti, bet ilgalaikių rezultatų tai neduoda. Mūsų tradicinėje sveikatos priežiūros sistemoje klausimams nėra laiko, todėl geriausių rezultatų pasiekia derinantys tradicinę ir papildomą mediciną.

Kokie iš pažiūros nekalti ženklai, kuriuos mums siunčia organzimas, turėtų paskatinti atidžiau pasirūpinti savo sveikata?

Pirmiausia tie, kurie kartojasi ir tampa kasdienybe: nuolatinis nuovargis, mieguistumas po valgio, stiprus saldumynų potraukis, naktiniai prabudimai, nuolatinis pilvo pūtimas, vidurių užkietėjimas ar viduriavimas, slenkantys plaukai, šąlančios rankos ir kojos, pasikeitęs menstruacijų ciklas, aknė, nepaaiškinami kūno svorio pokyčiai, smegenų rūkas…

Man atrodo, svarbu suprasti skirtumą tarp „kartais“ ir „visada“. Visi kartais pavargstame. Visi kartais blogai miegame. Bet jeigu sakote: „Aš visada pavargusi“, „man visada pučia pilvą“, „aš nė vienos popietės negaliu išsiversti be saldumynų“ – tai jau informacija.

Nuolatinis nuovargis, prastas miegas, dirglumas arba energijos stoka jau gali būti organizmo disbalanso požymiai?

Nuovargį gali lemti elementarus miego trūkumas, bet taip pat – geležies ar vitamino B12 stoka, anemija, skydliaukės funkcijos sutrikimai, gliukozės svyravimai, per mažas energijos ar baltymų kiekis, infekcijos, lėtinis stresas ir daugybė kitų priežasčių.

Tas pats ir su miegu. Kartais žmogus bando „gydyti miegą“, nors tikroji problema gali būti visai kitur.

Svarbiausias klausimas – ar tai trumpalaikis epizodas, ar taip jaučiatės mėnesius ar metus? Jeigu nuovargis tapo norma, verta ieškoti priežasties.

Slenkančius plaukus, aknę, sausą odą ar lūžinėjančius nagus taip dažnai esame įpratę priskirti kosmetinėms problemoms…

Oda, plaukai ir nagai – labai įdomūs kūno ženklai, mūsų organizmas puikiai moka nustatyti prioritetus. Kai organizmui ko nors trūksta, plaukai ar nagai tikrai nebus pirmieji, kuriems jis skirs ribotus savo resursus.

Plaukų slinkimas gali būti susijęs su geležies ar kitų mikroelementų trūkumu, skydliaukės funkcija, stresu, hormonų pokyčiais, nepakankamu baltymų ar energijos kiekiu. Aknė gali turėti ryšį su androgenais, insulinu, uždegiminiais procesais. Sausa oda gali perspėti apie  skydliaukės funkcijos pokyčius, tulžies funkcijos sutrikumus ar tam tikrų maistinių medžiagų trūkumą.

Šampūnas, kremas ar kosmetologinė procedūra kartais sprendžia tai, ką matome veidrodyje, bet ne tai, kodėl tai atsirado.

Kokie kasdieniai įpročiai labiausiai kenkia žarnynui, nors patys jų nelaikome pavojingais?

Virškinimas prasideda dar prieš pirmąjį kąsnį, kai pamatome, užuodžiame maistą. Kramtome, ryjame, skrandyje išsiskiria rūgštys ir fermentai, vėliau prisijungia kasa, tulžis, plonoji žarna, mikrobiota, storoji žarna ir galiausiai normalus pašalinimas.Tai visa grandinė, ir jei viena kuri grandis neveikia, pasekmes jaučia kitos.

Blogai, kad valgome skubėdami – prie kompiuterio, automobilyje, stovėdami, žiūrėdami į telefoną. Valgome įsitempę, maistą blogai sukramtome.

Monotoniška mityba irgi nepadeda – mikrobiotą kasdien pirmiausia maitiname tuo, ką dedame į lėkštę. Jai labai svarbi augalinio maisto ir skaidulų įvairovė.

Reikėtų pagalvoti ir apie alkoholį, perdirbtą maistą, mažą fizinį aktyvumą, miego trūkumą, lėtinį stresą. Žarnyno sveikatos viena probiotikų kapsule nesukursi.

Viena svarbiausių knygos temų – hormonai. Kaip skydliaukės hormonai, kortizolis ir insulinas veikia mūsų kūno svorį?

Nė vienas hormonas pats vienas neapsprendžia mūsų kūno svorio. Bet hormonai stipriai veikia procesus, reguliuojančius energijos išteklius, alkį ir sotumą.

Skydliaukės hormonai yra glaudžiai susiję su bazinės medžiagų apykaitos reguliacija. Insulinas padeda gliukozei patekti į ląsteles ir kartu yra svarbus energijos kaupimo signalas. Kortizolis mums būtinas – tai nėra „blogas hormonas“. Tačiau lėtinis stresas gali veikti gliukozės reguliaciją, apetitą, miegą, netgi mūsų pasirinkimus – pavargęs žmogus kitaip renkasi maistą nei pailsėjęs.

Mūsų hormonai, virškinimo sistema, gliukozės reguliacija ir net žarnyno mikrobiota turi paros ritmus. Todėl svarbu ne tik ką valgome, bet ir kada. Taisyklės nėra sudėtingos – normalūs pagrindiniai valgymai, mažiau nuolatinio užkandžiavimo, dienos pradžioje – normalus maistas, o ne vien kava, ir stipri vakarienė. O dar yra paprasta taisyklė – kai šviesu  valgome, kai saulė už horizonto – nebe.

Gliukozės svyravimai dažnai siejami su cukriniu diabetu, tačiau apie juos kalbate gerokai plačiau. Kaip gliukozės disbalansas veikia energiją, alkį, nuotaiką ir dėmesį?

Tai viena temų, kurią, mano nuomone, turėtume pradėti aptarinėti daug anksčiau nei žmogui diagnozuojamas prediabetas ar diabetas.

Normalu, kad po valgio pakyla gliukozė. Problema atsiranda tada, kai svyravimai tampa ryškūs ir nuolat kartojasi arba gliukozė niekada nenusileidžia iki bazinio lygio. Kai gliukozė stipriai pakyla, o vėliau krenta, žmogus gali jausti mieguistumą, energijos duobę, alkį, dirglumą, jam sunku susikaupti, norisi išgerti kavos ar suvalgyti ką nors saldaus. Tada ir atsiranda ratas: pavargau – suvalgiau saldaus – trumpam pagerėjo – energija vėl nukrito – vėl noriu saldaus.

Metabolinės sveikatos problemos neprasideda tą dieną, kai tyrimų lape pirmą kartą pamatome padidėjusią gliukozę. Kūnas gali siųsti ženklus gerokai anksčiau.

Socialiniuose tinkluose daugiausia kalbate moterims. Ar moterys pažįsta savo kūną?

Koks paradoksas – moterys pastebi kūno pokyčius, bet kartu neįtikėtinai ilgai gali juos toleruoti. Jos visada turi priežasčių ir paaiškinimų, su kuriais gyvena metų metus. Mano tikslas – išmokyti jas būti smalsiomis ir užduoti sau klausimus: ar simptomai kartojasi, kada jie prisidėjo, kas tuo metu mano gyvenime dar keitėsi, gal verta atlikti tyrimus? Ir tai jau visai kitoks santykis su savo kūnu.

Ar rengdama knygą rėmėtės ir savo pacienčių istorijomis? Koks atvejis jums pačiai geriausiai parodė, kiek daug gali pakeisti laiku pastebėti kūno signalai?

Per daugelį darbo metų girdėjau labai daug moterų istorijų, jos neabejotinai formavo mano požiūrį, kad svarbu matyti ne vieną simptomą, o visą žmogų.

Labiausiai įsimena ne konkreti diagnozė, o nuolat pasikartojantis scenarijus. Moterys skundžiasi, kad neturi energijos, suprastėjo miegas, negali kovoti su potraukiu saldumynams. Jos mato keletą atskirų probelmų, tačiau kai pradedame kalbėti apie mitybą, simptomus, peržiūrime laboratorinius tyrimus, kartais paaiškėja, kad tarp visų šių ženklų yra daug daugiau sąsajų, nei atrodė iš pradžių.

Būtent dėl tokių istorijų ir atsirado iš pradžių programa „Kūno ženklai“, o vėliau – to paties pavadinimo knyga.

Ar universalios sveikos mitybos taisyklės gali egzistuoti, kai kiekvieno iš mūsų organizmas yra skirtingas?

Universalūs principai egzistuoja, tik ne viena universali dieta. Daugeliui žmonių naudinga valgyti kuo mažiau perdirbto maisto, pakankamai baltymų, įvairus augalinis maistas ir skaidulos, kokybiški riebalai, pakankamas vitaminų ir mineralų kiekis, normalus valgymo ritmas.

O tada prasideda personalizacija. Vienas puikiai toleruoja ankštinius, o kitam tam tikru laikotarpiu jie trikdo virškinimą. Vienam tiks trys pagrindiniai valgymai, kitam, atsižvelgus į jo būklę, reikės kitokio režimo. Skirsis fizinis aktyvumas, amžius, metabolinė sveikata, hormoninė situacija, virškinimas.

Kartais įprastas rūpinimasis sveikata virsta perdėta kūno kontrole, atsiranda baimė sau pakenkti. Kai neperžengti šios ribos?

Sveikata neturi kelti streso. Jeigu pradedame bijoti kiekvieno produkto, kiekvieno gliukozės pakilimo, kiekvieno laboratorinio rodiklio ir kiekvieno kūno pojūčio –praradome pagrindinį tikslą.

Kūno ženklų pažinimo tikslas nėra išmokyti žmogų savyje nuolat ieškoti ligų. Priešingai – suteikti žinių, kad suprastume, kada galima ramiai stebėti, kada verta koreguoti gyvenimo būdą, o kada reikia kreiptis į gydytoją.

Aš labai mėgstu principą – ne kontroliuoti kūną, o bendradarbiauti su juo. Sveikata turi suteikti daugiau laisvės gyventi, o ne tą laisvę atimti.

Pasakykite vieną mažą patarimą, nuo ko pradėti.

Jeigu reikėtų pasirinkti tik vieną, sakyčiau – sutvarkykite pirmąjį dienos valgymą. Pradėkite dieną ne kava ar saldžia bandele pakeliui į darbą, o normaliu maistu, kuriame yra kokybiško baltymo, skaidulų, sveikųjų riebalų ir, pagal poreikį, sudėtinių angliavandenių.

Jeigu galėčiau pridėti dar vieną pokytį, jis būtų dar paprastesnis – miegas. Kartais vienas stipriausių dalykų, kuriuos galime padaryti dėl savo hormonų, metabolinės ir imuninės sveikatos, yra tiesiog reguliariai ir pakankamai miegoti.

Man atrodo, kad tai ir yra pagrindinė „Kūno ženklų“ mintis: mūsų sveikatai nereikia revoliucijos, jai svarbu išgirsti, ką mums kalba kūnas.

R. Bany Banienės gyvenimas nuo vaikystės sukosi tarp knygų, pasakojimų ir paslapčių. Suaugusi dirbo radijuje ir televizijoje, rašė žurnalams, vertė knygas apie šamanizmą, dzenbudizmą ir sapnus, mokėsi aktyvaus sapnavimo Niujorke bei sapnų jogos pas Tibeto lamas.

Parašiusi tris saviugdos knygas apie sapnus, naujausioje – „Sapnų kalba“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, dalijasi autentiškais sapnais, jų interpretacijomis ir sąmoningo sapnavimo praktikomis.

Su knygos autore R. Bany Baniene kalbėjosi Laisvė Radzevičienė

Rita, esu girdėjus, kad jus vadina sapnų karaliene. Įdomu, ką sapnuoja sapnų karalienės?

Mane taip juokais pavadino kolegos iš „Žurnalų leidybos grupės“, mat labai mėgau sapnų rubriką ir jai rašydavau. Pamenu, netgi buvo keletas taip pavadintų publikacijų apie mane. Juokas juokais, o kuriai moteriai nepatinka būti karaliene? Bent jau savo sapnų…

Visaip būna… Kartais sąmoningai sapnuoju, kartais sapnai tėra tik praėjusių dienų įspaudai ar šešėliai.

Ar užsirašote savo sapnus, ar juos prisimenate?

Sapnus prisimeni, kai juos fiksuoji arba rašai sapnų dienoraštį. Svarbesnius, didžiuosius sapnus, apie kokius kalba Karlas Jungas, užsirašau. Ypač tuos, kuriuose patiriu ypatingą nuotaiką, bendrauju su ypatingais personažais ar sąmoningai skraidau. Arba išsisuku iš keblios situacijos. Iš tokių sapnų gimsta kūryba, juos prisiminusi, jaučiuosi saugesnė. Juk kaip tik šito mums gyvenime pirmiausia ir reikia – meilės, kūrybos ir saugumo.

Ar prisimenate pirmąjį sapną, kuris leido jums suprasti, kad sapnai nėra atsitiktiniai nakties vaizdiniai?

Vaikystėje sapnuodavau keistas šalis, viduramžius, pasakų siužetus. Nuo keturiolikos sapnus užrašinėju. Prisimenu šviesios atminties savo babytę, kuri pasakodavo savo sapnus ir visada jų reikšmių ieškodavo smetoniškame sapnininke.

Mano tėvas buvo bibliofilas, visi daug skaitėme, namų bibliotekoje radau Sigmundo Freudo „Sapnų aiškinimą“ lenkų kalba. Kadangi skaičiau lenkiškai, ėmiausi šios knygos. Ne viską joje tada supratau, bet sapnai mano gyvenime tapo svarbūs.

Mokėtės Roberto Mosso aktyvaus sapnavimo mokykloje. Kaip anuomet ten patekote?

Sovietmečiu skaičiau daug ezoterinės literatūros. Tada ir atradau R. Mossą ir jo knygas. Jau Nepriklausomybės metais, kai Lietuvos radijuje dirbau laidų redaktore ir reportere, turėjau galimybę išvykti į JAV, į kūrybinę komandiruotę.

Niujorko „Himalajų“ knygyne pamačiau R. Mosso knygą, nusipirkau, perskaičiau ir parašiau autoriui elektroninį laišką. Jis man atsakė, gavau kvietimą į seminarą, jame susipažinome.

Apsisprendžiau likti Amerikoje, nors pradžioje kas pusmetį skraidžiau pirmyn ir atgal. Keletą metų pragyvenau Valstijose, mokiausi aktyvaus sapnavimo mokykloje, važinėjau į meistro seminarus.

O paskui atsidūrėte pas Tibeto lamas, kur mokėtės sapnų jogos? Kuo ši praktika ypatinga?

Tibeto budizmas irgi atėjo savaime. Vyresni mano sutuoktinio draugai buvo budistai. Nepriklausomybės pradžioje į Lietuvą atvyko Dalai Lama, pamenu, Latvių gatvėje įvyko mūsų susitikimas su Tibeto lyderiu ir dvasiniu mokytoju. Vėliau susipažinau su dzogčeno mokytoju Namkchai Norbu Rinpoče, jis irgi buvo atvykęs į Lietuvą. O tada prasidėjo mano kelionės – klausytis mokytojo paskaitų ir mokymų važinėjau į Italiją, Lenkiją, Vokietiją. Atsirado ir daugiau tibetiečių lamų, mokytojų, kai kurie iš jų jau iškeliavę į parinirvaną.

Sapnų jogos praktikoje žinios perduodamos tiesiogiai iš mokytojo, ne iš knygų ar nuogirdų. Sakyčiau, čia svarbu energija ir praktika, kurią patvirtina tūkstantmečiai.

Pasakykite – geriau sapnuoti ar nesapnuoti?

Mes visi sapnuojame, tą įrodė mokslas – tyrinėtojai, jų moksliniai darbai. Tačiau ne visi sapnus prisimename, teikiame jiems reikšmę ar prasmę. Tarkime, dabartinis mano zen mokytojas, japonas Shodo Harada sapnų nesureikšmina, nors japonų zen ir šinto tradicijose į sapnų patarimus būdavo atsižvelgiama.

Ar kiekvienas žmogus sapnuodamas gali suvokti, kad sapnuoja?

Žinoma, reikia tik praktikos, įgūdžių, laiko ir noro. Intencijos, ketinimo.

Kas yra sąmoningas sapnas? Ar tai reiškia, kad galima sapnuoti, ką nori? Keisti sapno eigą?

Sąmoningas sapnas yra tada, kai mes žinome, kad sapnuojame. Kai, išvydę tam tikrą sapno signalą, suvokiame esantys sapne, o ne šioje tankioje tikrovėje.

Kai suprantame, kad mūsų sąmonė paslaptingai kuria vaizdus, galime juos keisti. Košmaruose, pavyzdžiui, nusiraminti, susidraugauti su nuožmiausiais persekiotojais arba savo šešėline puse. Tada suvokiame, kad sapno personažai tėra tik mūsų proto projekcijos – mūsų susapnuoti priešai ar draugai. Juk sapnuoja mūsų sąmonė, ji projektuoja vaizdus ant vidinio mūsų ekrano.

Ar sapnuose galima repetuoti būsimus pokalbius, įveikti baimes, ieškoti kūrybinių sprendimų?

Įrodyta, kad treniruodamiesi sapne, sportininkai pasiekia geresnių rezultatų, rašytojai, kompozitoriai parašo įdomiausių kūrinių, mokslininkai atranda naujų įžvalgų, padaro atradimų.

Sąmoningame sapne paprasčiau nugalėti baimes, nes plazminį sapno audinį galima keisti, jis takus, ne kietas, kaip kad šioje tikrovėje. O pakeitę daiktą ar įvykį sapne, lengviau keičiame požiūrį į problemą, kuri kankina šitoje tikrovėje.

Man atrodo, jei nuolat valdome savo sapnus, sapno paslapties tarsi nebelieka…

Sapnas, kaip ir ši tikrovė ateina iš to paties šaltinio. Tibeto budistai šaltinį vadina tuštuma – šunyata, kinai – daosai-dao. Krikščionys – Dievu Kūrėju.

Mes negalime visko kontroliuoti, o ir nereikia, neįmanoma. Galime tik suvaldyti pagrindinį siužetą, kažkiek paveikti personažų veiksmus, savo reakcijas.

Kur sapnuose baigiasi psichologija ir prasideda mistika?

Riba labai plona. Žmogus visais laikais buvo ir yra linkęs viską aiškintis. Paprastai tariant, dalykai, kuriuos išsiaiškiname, tampa psichologija, mistikai lieka tai, kas nepažinta, paslaptinga, sunkiai pasiduoda kontrolei, racionaliam suvokimui.

Reikia išsiugdyti tam tikrą nuolankumą, kad imtum jausti mistinius dalykus.

Ar tikrai sapnai pranašauja tai, kas bus ateityje?

Tikrai esama pranašingų sapnų. Rašydami sapnų dienoraštį, galime patikrinti, kiek jų išsipildė.

Aiškindami pranašingus sapnus, vieni pasitelkia psichologiją, kiti – mistiką. Ezoteriniai dalykai pasaulio universitetuose dėstomi šimtmečiais. Džiugu, kad Vilniaus universitete šiais metais taip pat pradėtos ezoterikos studijos.

Ar tiesa, kad sapnuose esame perspėjami?

Rašantys sapnų dienoraštį, dažniausiai tai visgi moterys, perskaito, įmena sapnų perspėjimus ir imasi priemonių, jei tik joms palankios aplinkybės. Galiu tai paliudyti iš savo praktikos – daugiau nei 20 metų dėsčiau sapnų terapiją įvairiuose psichologiniuose ir ezoteriniuose centruose.

Mūsų pasąmonė visada žino daugiau nei sąmoningas ar kritinis mūsų protas. Tik reikia mokėti įspėjimus perskaityti. Juos dažniausiai sufleruoja nuotaika – baugi arba džiaugsminga. Ji ir nusako įvykio baigtį. Taigi, svarbu sapne dėmesį atkreipti į nuotaikų niuansus.

Dėl savo empatijos, nuotaikų, gebėjimo jausti kančią ir atjautą žmogus yra ir visada bus daugiau nei mašina ar dirbtinis intelektas. Esame dieviški kūriniai, – man toks požiūris artimas.

Ką dažniausiai sapnuoja šiuolaikinis, nerimo ir informacijos perteklių patiriantis žmogus? Ar egzistuoja kokie nors bendri, panašūs sapnai?

Mano manymu, ne. Nors algoritmai bando… Šiuolaikiniuose sapnuose jau atsiradę išmanieji telefonai, internetas. Žmonės dėl informacijos pertekliaus ir visokiausių naratyvų, pasakojimų patiria daugiau nerimo.

Į mūsų sapnus persikelia ir kolektyvinės krizės – karai, pandemijos, visuomenės baimės. Apie kolektyvinę pasąmonę ir jos veikimą bei įtakas rašė dar Jungas. Jis ir pats sapnavo pranašingus sapnus apie Antrąjį pasaulinį karą.

Priešnuodį nerimui kuria gamta, taip pat – dvasinės praktikos. Esu tuo įsitikinusi. Gamtą būtina saugoti, nebus jos, nebus žmogaus. Tai kam tada robotai ir civilizacija, kuriuos kuriame?

Kada sapno aiškinimas, sapnininkas žmogui gali padėti, o kada jam reikėtų kreiptis į psichologą ar gydytoją?

Sapnų terapija tapo madinga Freudo laikais buržuazinėje Vienoje. Šveicarijoje XX amžiaus  pradžioje ir vėliau Karlas Jungas stropiai analizavo savo pacientų ir jų artimųjų sapnus. Sapnų praktikomis Lietuvoje susidomėta visai neseniai – prieš du, tris dešimtmečius…

Jei sapnuojate košmarus, galite kreiptis į sapnų specialistą, jungistą, freudistą, bet jei kankina nemiga, galbūt reikia psichoterapeuto pagalbos. Jis nustatys priežastį – gal persidirbote, o gal kankina neišspręstos vaikystės traumos? O gal reikėtų konsultuotis su neurologu?

Kokias paslaptis apie sapnus sudėjote į knygą „Sapnų kalba“?

Gimiau leidėjo ir knygininko, bibliofilo šeimoje. Brolis irgi buvo leidėjas. Aš – rašytoja ir vertėja, sapnų tyrinėtoja. Mūsų šeimos karma susijusi su knygomis. O knygose atskleidžiamos paslaptys.

Knygos pavadinimą pasiūlė leidėjai, jis skambėjo intriguojančiai. Į knygą sudėjau kai kuriuos įdomesnius savo ir pažįstamų žmonių nutikimus bei sapnus. Kita vertus, kokios ten paslaptys, visi turim panašių išgyvenimų, jie mums atrodo labai ypatingi, tačiau iš tiesų tėra tik atspindžiai vandenyje, kaip yra sakęs mano didis dzogčeno mokytojas Loponas Tenzinas Namdakas.

Ką sakote skeptikui, kuris mano, kad sapnai tėra naktinis smegenų triukšmas?

Kiekvienas laikosi tokio pasaulio aprašymo, koks jam priimtinas. Galbūt tas žmogus nepamena sapnų, galbūt pernelyg racionalus ir visai užgniaužęs savo psyche, savo sielą?

Jo reikalas. Matyt, jam taip saugiau gyventi.

Apolinaras Čepulis

Geros knygos nesensta. 2003-aisiais pasirodęs Apolinaro Čepulio romanas „Likimo upė“ buvo įvertintas Juozo Paukštelio premija. Autentišką technokrato rašytojo pasakojimą aptarinėjo kritikai ir skaitytojai, tačiau, kaip dažnai nutinka, knygą iš lentynų išstūmė kitos, naujesnės.

Vis dėlto, po daugiau nei dviejų dešimtmečių leidyklos „Alma littera“ perleista knyga ir vėl atrado savo skaitytoją – naujas „Likimo upės“ leidimas jau kartojamas, o knygos gerbėjus prieš pat Kauno knygų mugę pasiekė ir antroji pasakojimo dalis „Likimo upė. Rėvos“.

„Knygai atėjo naujas laikas“, – sako rašytojo sūnus Apolinaras Čepulis. Jis puikiai prisimena, kaip tėvas džiaugėsi 2003-aisiais išleista knyga, ir graudinasi, kad šiandien jos sėkme ir didžiuliu skaitytojų būriu rašytojas džiaugtis nebegali – jo 93-ejų tėvo atmintyje išsitrina prisiminimų detalės, įvykiai ir žmonės.

Technokratas iš prigimties, technologijų konstruktorius, buvęs Metalo pjovimo staklių mokslinio tyrimo instituto Vilniaus filialo skyriaus vadovas, 12 išradimų autorius, technikos mokslų daktaras A. Čepulis rašytoju tapo gana vėlai – septyniasdešimties. Dar po dvejų metų buvo priimtas į Rašytojų sąjungą.

Knygos sugrįžimas tarsi pratęsia romano „Likimo upė“ mintį – žmonių likimai lyg upe plaukia. Kartais dingsta iš akių, o kartais, žiūrėk, išnyra kitoje vietoje ir visai kitu laiku. „Kiekvienas autorius yra patenkintas, kad jo knygos skaitomos, – sako rašytojas A. Čepulis ir priduria, kad jam net įdomu, kas knygoje skaitytojus traukia. – Nesu profesionalus rašytojas, kuris romano siužetą išgalvoja, aš rėmiausi gyvenimo faktais. Iš gyvenimo paimti faktai, matyt, žmonėms įdomūs. Knygos sėkmė turbūt, kad joje aprašytas gyvenimas“.

Rašytojas yra pasakojęs, kad pats sugalvojo, suprojektavo ir, pasiskolinęs iš skulptorių įrankius, nukalė akmeninį paminklą ant motinos kapo. Romanai – dar vienas mamos atminimo įamžinimas. Romanas, į kurį sudėjo motinos gyvenimą, vargus ir kančias, tapo padėka už tai, kad buvo užaugintas, išleistas į mokslus ir galėjo kurti savo ateitį.

Vasaromis, kol dar turėjo jėgų, rašytojo mama gyveno kaime, o žiemai atvažiuodavo į Vilnių pas sūnų. Kai šis pareidavau iš darbo, ji jau būdavo aplankiusi bažnyčias. Jiedu susėsdavo ir kalbėdavosi apie jaunystę, tėvus, karus ir kaimynus. Sūnus tuos pasakojimus užrašė, vėliau jie nugulė „Likimo upės“ puslapiuose.

Paklaustas, ar viskas, kas aprašyta knygoje, tikrai nutikę, A. Čepulis šypteli: „Turbūt per mažai tikrų dalykų, reikėjo daugiau pasakoti, kas tikra. Bet ir sugalvoti labai nebuvo ko. Mane mama augino viena, tėtis mirė, jai reikėjo ir į darbą išeiti, ir namus prižiūrėt, ir mane aprengt, į mokyklą išleisti. Atsimenu, buvo sutarta, kad paštininkui Fokui, pas kurį gyvenau, už butą mama mokės malkomis. Bet žinote, malkos miesčionių akimis yra vienokios, o kaimiečių – kitokios. Mes, kaimiečiai, apie šakas, miestiečiai – apie kalades. Foko šeimininkė buvo labai nepatenkinta, kai mama tas savo malkas atvežė“.

Išleisdama į mokyklą, prisimena, mama įduodavo kastinio puodynę. Tris dienas jis būdavo skanus, bet paskui, stalčiuje po lova laikomas, surūgdavo. Bet valgyti vis tiek reikėdavo, nieko kito nebuvo.

„Aišku, kad aukštojo mokslo siekiau mamos pastūmėtas, – pasakoja A. Čepulis. – Kuršėnuose man samdė kambarį, vienais metais pas paštininką gyvenau, kitais – pas zakristijoną. Nepamenu, kad būčiau labai mokęsis, numesdavau portfelį namuose, o pats – futbolo žaisti“.

Jaudinantis pasakojimas apie XX amžiaus moters dalią, jos jaunystę, pasirinkimus, atsidavimą ir istorinius to meto įvykius šiandien lyginamas su garsiąja lenkų nobelisto Władysławo Reymonto epopėja „kaimiečiai“.

„Romanas yra neprilygstamas realistinio vaizdavimo stiprumu ir įtaiga… Kūrinys paperka tikrumu, dramatizmu, turtinga kalba“, – taip A. Čepulio knygą apibūdina prof. Elena Bukelienė.

Parašyti ir išleisti „Likimo upę“ rašytojui prireikė beveik aštuonerių metų. A. Čepulis yra sakęs, kad braukymo būta daugiau negu rašymo. Redaktorės Giedrė Kmitienė ir Bronė Balčienė suredagavo pasakojamąją dalį, tačiau, autoriaus prašymu, veikėjų kalbą paliko beveik tokią, kokią jis buvo užrašęs – gyvą, sodrią, pažymėtą Kuršėnų krašto tarme. Rašytojui tai atrodė svarbu – senolių, ypač kaimo žmonių, kalba yra tarsi gėlas šaltinio vanduo su visais jo turimais mineralais.

Romano centre – Kuršėnų krašto ūkininkų šeimoje gimusi Viktorija. Nuo mažens ji sukasi alinančių darbų verpetuose, paklūsta griežtai šeimos tvarkai, pasninkams ir maldai. Kai tėvai nusprendžia ją išleisti už nepažįstamo, niūraus ir grubaus vyro, jos gyvenimas pasuka kryptimi, kurios ji pati nesirinko. Net ir patirdama nepriteklių, smurtą, pažeminimus, Viktorija išsaugo gebėjimą užjausti kitą.

Vienas svarbiausių knygos ir pačios Čepulių šeimos istorijos epizodų – Viktorijos sprendimas auginti kitos moters pagimdytą kūdikį. „Mama vaikui yra ne ta, kuri gimdė – jis jos kančių nežino. Mama yra ta, kuri vaiką užaugina“, – sako A. Čepulis ir priduria, kad daugeliui žmonių būdinga apie savo gyvenimą pasakoti tik gražius dalykus – slaptąją pusę esame linkę nutylėti.

„Likimo upė“ pasakoja ne tik vienos moters gyvenimą. Knygoje atgyja XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos kaimas – jo buitis, darbai, religinės tradicijos, šeimos hierarchija, piršlybos ir laidotuvės. Žmogaus gyvenimą dažnai lemia ne norai, o žemė, šeima, papročiai, skurdas ir bendruomenės nustatytos taisyklės.

Paklaustas, kuo romanas artimas šių dienų skaitytojams, A. Čepulis dėsto: „Reikalas tas, kad žmonės visais laikais yra vienodi. Jie savo viduje išgyvena tai, kas nemalonu, kas slapta, kas sunku. Visi mes norime būti skaistūs, šviesūs, permatomi, geri, o juodąsias puses slepiame. Visokių dienų būna, bet norisi matyti šviesiąją pusę. Bent aš taip mąstau…“

Po pirmojo knygos leidimo A. Čepulis yra kalbėjęs, kad knygoje aprašomas laikmetis gali būti savaip aktualus bet kuriame amžiuje. Juk visais laikais žmonės dirbo, bendravo, padėjo vieni kitiems, mylėjo, neapkentė, svetimoteriavo, augino vaikus, tikėdamiesi iš jų paramos senatvėje, smurtavo, meldėsi bažnyčiose, ėjo išpažinties, prisiekinėjo laikytis dešimties Dievo įsakymų. Tačiau ne viskas taip buvo, ne viskas taip yra ir šiandien.

Rašytojas nebekuria, tik kartais atsiverčia savo knygas. Sūnus Apolinaras pasakoja, kad tėvas stebisi – kiek daug sugebėjo užrašyti. Ir jei tada to nebūtų padaręs, viskas galiausiai išnyktų iš atminties.

Iki renginio pradžios nusidriekusi skaitytojų eilė ir daugybė auksiniu antspaudu pažymėtų knygų, – sausakimšoje Vilniaus rotušės didžiojoje salėje pristatyta aštuntoji aktoriaus, rašytojo ir piligrimo J. Gaižausko knyga „Kobros lopšinė“. Knygos sutiktuvės, kaip aktoriui įprasta, virto teatralizuotu koncertu, kuriame skambėjo muzika, smagios kelio istorijos, buvo skaitomos knygos ištraukos, dainavo kritikų duetas ir netgi įvyko autoriaus apklausa.

Scenoje kartu su J. Gaižausku pasirodė jo bičiuliai aktoriai Lina Rastokaitė, Eimutis Kvoščiauskas, Dalius Skamarakas, Vaidotas Martinaitis, Emilija Latėnaitė, Giedrius Arbačiauskas, Algirdas Latėnas, atlikėjos Gabrielė Malinauskaitė, Živilė Mackevičiūtė, violančelininkė Kamilė Milieškaitė.

Ypatingu vakaro svečiu tapo iš Airijos į Lietuvą parskridęs grupės „Airija“ lyderis, dainininkas Darius Mileris-Nojus. „Kiekviena knyga man yra tarsi susitikimas, o susitikimai mus augina“, – su nauja knyga J. Gaižauską sveikino Nojus.

„Kobros lopšinės“ pristatyme autorius knygos siužeto neatskleidė. Kalbėdamas apie savo kūrinius, jis sako visada ieškantis pusiausvyros – skaitytojui turi būti smalsu, bet nevalia iš jo atimti atradimo džiaugsmo.

„Knyga yra apie pasirinkimus. Mes kasdien turime rinktis. Vienas žmogaus pasirinkimas – geras ar blogas – dažniausiai nieko nekeičia. Tačiau pasirinkimų virtinė mus atveda į tam tikrą vietą“, – sakė rašytojas, čia pat pridūręs, kad išgyvename laiką, kai pasaulyje, regis, susidarė pernelyg ilga neteisingų sprendimų grandinė.

„Žmonės manęs klausia – ką daryti? Kartais atrodo, kad padaryti nieko nebegalima – kad ir kokį sprendimą priimtum, jis rodosi blogas, nekuria rezultato. Visada patariu tą patį – neapsiribokime vienu pasirinkimu. Kurkime didelę, gražią gerų pasirinkimų virtinę, kuri, laikui bėgant, pasaulį atvestų į vilties kupiną vietą“, – kvietė J. Gaižauskas.

Vienas trakštelėjimas ir piligrimas įstringa kalnuose. Aplinkui nė gyvos dvasios, artimiausias kaimas už keliolikos kilometrų, visi, kas galėtų pagelbėti, toli toli priekyje… Piligrimas braunasi per kalnus nė nemanydamas sustoti, nors kiekvienas žingsnis – peilis, o kiekvienas metras – valanda…

Iš kur nepalaužiamas ryžtas? Ką slepia atkaklumas ir pasiryžimas? Negi toks beprotiškas žygis beveik nevaldant kojų gali turėti prasmę?

Netrukus paaiškėja, kad keistame piligrimų name, kuriame prieglobstį randa Kelio suvargėliai, prasideda neįmanoma, bet pati didžiausia gyvenimo kelionė į kitame pasaulio krašte kraujasiurbių knibždančias džiungles, kuriose mirtis – tik detalė.

Anot knygos autoriaus, „Kobros lopšinėje“ susipina drama, trileris, nuotykių romanas, komedija ir filosofija.

„Aš nenoriu brėžti ribos, mes juk negyvename žanruose, – kalbėjo jis. – Negyvename tik komedijoje arba tik tragedijoje. Ir viena, ir kita mūsų gyvenime vyksta tuo pačiu metu. Apie tai ir rašau“, – aiškino jis.

„Kobros lopšinės“ geografija nuo Santjago de Kompostelos piligrimų kelio, Ispanijos kalnuose įsikūrusio albergo driekiasi iki Tailando bei Mianmaro pasienio. Viename pasaulio krašte – savo paslaptis, skausmą ir netektis keliui patikėję piligrimai, kitame – per upę nuo smurto ir vergovės bėgantys žmonės.

J. Gaižauskas pasakojo, kad knygos sumanymas ryškėti pradėjo, kai per šeimos atostogas sutiko jaunus žmones iš Mianmaro. Jie dirbo viešbutyje, kur Juozas atostogavo, – nešiojo gėrimus ir rūpinosi svečiais.

„Mes susidraugavome, grįžęs pradėjau domėtis jų šalimi. Kuo daugiau skaičiau, tuo baisiau darėsi, supratau, kad noriu apie tai parašyti“, – pasakoja „Kobros lopšinės“ autorius.

Knygoje skaitytojai ras pasakojimų apie nuo Mianmaro režimo bandančius pabėgti žmones, jų tykančios pavojus ir kasdienę kovą dėl gyvybės. Vis dėlto tai nėra tamsi istorija, atvirkščiai, ji skirta tiems, kurie išgyvena savo skausmus, ir tiems, kurie turi priežasčių nemiegoti naktimis.

Naujosios knygos viršelis irgi laužo įprastas taisykles – ant jo nėra nei autoriaus pavardės, nei pavadinimo. „Kobros lopšinę“ Juozas vadina mirtinu kobros kirčiu ir bučiniu vienu metu – skaudžia, tačiau vilties teikiančia istorija apie paprastus žmones, kurių stiprybė atsiskleidžia sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.

Net aštuonis piligriminius kelius nuėjęs J. Gaižauskas į Kelią paprastai išeina parašęs naują knygą. Taip nutiko ir po „Kobros lopšinės“ – šį pavasarį Ispanijoje rašytojas nukeliavo 1000 kilometrų.

Šį savaitgalį „Kobros lopšinės“ autorius tokį pat jaukų, smagų, teatralizuotą knygos pristatymą rengia Kauno knygų mugėje. „Žalgirio“ arenoje skaitytojų J. Gaižauskas lauks šeštadienį, 17 valandą.

Arnoldas Jasiūnas.

„Nėra žmogaus, kuris savo gyvenime nebūtų patyręs vienokių ar kitokių skyrybų. Kad ir kokia sunki būtų, tai – universali, žmogiška patirtis“, – sako psichologas Arnoldas Jasiūnas. Daugybę metų vadovaujantis skyrybų krizę išgyvenančioms žmonių grupėms ir gerai skyrybų procesą pažįstantis psichologas savo pastebėjimus sudėjo į knygą „Kai mes baigiasi“.

Mintis, kad tokia knyga galėtų būti parašyta ir išleista, kilo leidyklos „Alma littera“ leidinių vadovei Ugnei Giesei. Užtruko metus, kol psichologo užrašai ir patirtys sugulė į knygos eilutes.

„Kai mes baigiasi“ galima vadinti sudėtingo patyrimo – skyrybų – gidu. Galbūt šis gidas nepadiktuos tiesioginių atsakymų, bet atvers, kokius išgyvenimus, sunkumus skyrybos sukelia ir kaip juose išbūti.

„Mano tikslas buvo sukurti knygą, kuri padėtų žmogui suprasti išgyvenamų jausmų prasmę ir rasti būdų judėti pirmyn. Knygoje pabrėžiu, kad skyrybų ar netekties ignoravimas prilygsta daliniam negyvenimui. Jei žmogus nepripažįsta išsiskyrimo fakto ir negali su juo susitaikyti, jis tam tikra prasme nesutinka su pačiu pasauliu, o tai sukelia daugybę psichologinių problemų“, – teigia autorius.

Su psichologu A. Jasiūnu kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.

Jūsų knyga prasideda nuo trumpo raštelio, kuris akimirksniu sugriauna žmogaus pasaulį. Kodėl pasirinkote tokią pradžią?

Mažiausiai norėjau knygą pradėti nuo ilgų teorinių pamokymų ar sudėtingų analizių. Siekiau, kad ji būtų artima kasdienybei, lengvai suprantama ir įtraukianti nuo pirmojo puslapio. Juk ir  gyvenime, ir kūriniuose lemtingi momentai dažnai prasideda nuo labai paprastų, kasdieniškų dalykų. Mano nuomone, trumpas raštelis ar netikėtai paliktas daiktas yra būtent toks simbolis.

„Kai mes baigiasi“ – skamba gana filosofiškai. Kas jums yra „mes“? Ar „mes” išvis gali turėti pabaigą?

„Mes“ man yra bendra, unikali erdvė, kurioje egzistuoja du skirtingi žmonės. Juos sieja tie patys dalykai: įpročiai, juokeliai, bendra kalba plačiąja prasme, saugumo jausmas. Tai – ne vien buvimas šalia, labiau – subtilus, gilus buvimas kartu. „Mes“, kaip ir santykiai, gali baigtis, tačiau buvimo su kitu patirtis vis tiek mumyse nusėda, o tam tikri aspektai ne tik išlieka, bet ir mus keičia. Tai nereiškia, kad dingsta absoliučiai viskas, kas buvo. Tiesiog baigiasi santykis. Patirtis, kurią išgyvename, dažniausiai tam tikruose procesuose kinta net po netekties, juk dar kurį laiką tęsiasi paleidimo procesas. Mes į save integruojame patirtis, išgyvenimus, supratimą, ką mums reiškė santykis. Būtent tai mus ir priartina prie „mes“ užbaigimo. Santykių pabaiga yra labai svarbi ir universali patirtis, kurią vienaip ar kitaip išgyvenamekiekvienas. Net tada, kai pabaigos priežastys yra skirtingos. Kartais netgi labai į naudą, kad santykiai baigiasi.

Rašote, kad skyrybos nėra vien nesėkmė ar tragedija, tai – ir galimybė augti. Turbūt sunkiausia tuo patikėti tiems, kurie išgyvena skyrybas?

Kai sėdi tamsiame skyrybų miške, kartais pro medžius nebematai kelio. Proceso sūkuryje natūraliai užklumpa slogios mintys, stiprūs išgyvenimai, aplanko depresyvios nuotaikos. Kai vyksta didžiuliai gyvenimo pokyčiai, reikalauti iš savęs įžvelgti ką nors pozityvaus yra beprotiškai sunku, kartais – ir neįmanoma. Todėl visiškai suprantu žmonių skepticizmą, kai jie skaito mano mintis apie augimą ar galimybę tokiame skausmingame procese rasti ką nors teigiamo. Skausmo įkarštyje tiesiog bandai išgyventi. Ir tai visiškai normalu.

Kaip, rašydamas knygą, suderinote profesionalo įžvalgas ir paprastą pasakojimo stilių? Ar būdavo akimirkų, kai paprašydavote, kad psichologas patylėtų?

Studijuojant psichologiją, natūraliai atsiranda noras viską paaiškinti, susidėlioti į lentynėles. Tačiau, kai baigiau mokytis psichoterapijos, mano požiūris labai pasikeitė, studijos išmokė, kad kartais teorines žinias tiesiog reikia padėti į šalį. Be abejo, norėjosi į tą pintinę su įžvalgomis ir žiniomis pasidėti šalia, bet prisiverčiau į ją pažvelgti tik retsykiais. Rašant knygą, ne kartą teko tildyti vidinį psichologą. Stengiausi nerašyti vadovėlio, man buvo svarbiau ne teoretizuoti ar filosofuoti, o išlaikyti paprastą, žmogišką pokalbį.

Knygoje nėra greitų receptų ar pažadų. Kodėl? Ar skyrybose jie neįmanomi?

Sąmoningai nesiūlau detalių receptų ar nurodymų, ką skaitytojai turėtų daryti. Kiekvieni poros ar šeimos santykiai, jų pabaiga yra visiškai unikalūs reiškiniai. Iš šono žvelgiant, galima atrasti tam tikrų elementų, kurie atsikartoja ir yra lengvai atpažįstami. Vis dėlto, jei teigčiau, kad žinau universalų būdą, kaip lengvai išgyventi šį etapą, meluočiau ir sau, ir skaitytojui. Man atrodo, kad dalinti tiesmukus patarimus kitiems yra pavojinga. Tikrai nedrįsčiau prisiimti atsakomybės už kito skyrybų eigą ar gijimo sėkmę.

Skyrybos dažnai siejamos su klausimu „kodėl?“. Žmonės linkę ieškoti atsakymų.Tik ar visada atsakymai – aiškūs?

Žinojimas mažina nerimą, nes,kai dalykai darosi aiškūs, nebereikia kankintis nežinioje. Todėl visiškai natūralu, kad, vykstant skyryboms, norisi rasti atsakymą į klausimą, kodėl tai vyksta. Dirbdamas dažnai pastebiu dvi skirtingas pozicijas: vieni sako, kad nežinia juos sekina, jie tiki, jog palengvėtų, jei sužinotų priežastį. Tuo tarpu kiti, kurie priežastis sužinojo arba jiems jos buvo tiesiai įvardytos, nebūtinai jaučiasi geriau, dėl šito jų skyrybų procesas netapo lengvesnis. Siūlyčiau apie žinojimą pagalvoti iš kitos perspektyvos: ar tikrai esu pasirengęs išgirsti atsakymą, kad ir koks jis būtų? Ar tikrai noriu žinoti? Ir galiausiai – ką žinojimas pakeis mano realybėje? Jeigu atsakymų nepavyksta gauti, tenka susitaikyti su nežinia ir pamažu priimti, kad tam tikra buvusio bendro pasaulio dalis taip ir liks nepažinta.

Rašote, kad net ir skausmingiausi jausmai turi prasmę. Galbūt egzistuoja jausmas, kurį besiskiriantiems ar išsiskyrusiems žmonėms sudėtingiausia priimti?

Išsiskyrusiems žmonėms turbūt sunkiausia priimti baigties realybę. Sunku susitaikyti su tuo, kad santykiai gali tiesiog baigtis, ir kartais tai vyksta nepriklausomai nuo mūsų pastangų, nuo to, ką padarėme, ko nepadarėme, ar ką dar būtume galėję padaryti. Apibendrinu, aišku, tačiau kurdami gilius santykius, retai kada galvojame, jog viskas baigsis. Pabaigos faktas prieštarauja mūsų lūkesčiams, tokią realybę priimti yra be galo sunku. Tačiau, kai galiausiai priimame sunkų faktą, kad pabaigos pasaulyje egzistuoja, o mes pajėgūs išgyventi skausmą, mūsų vidinės ribos prasiplečia. Prieš netektį buvome vienokie, o ją išgyvenę ir priėmę, tampame šiek tiek didesni. Didysis paradoksas – nors ir patiriame skaudulį, priėmę patirtį, jaučiamės pripildyti ir galintys būti.

Per savo praktiką lydėjote daugybę žmonių, išgyvenančių skyrybas. Esate girdėjęs daugybę istorijų. Ar jos panašios?

Praktikoje pastebiu, kad iš tiesų egzistuoja skirtingi būdai skirtis. Vieni žūtbūt siekia teisybės. Skaudžiausia jiems būna todėl, kad bando emociškai išlyginti patirtą skausmą ir nori, kad viskas vyktų pagal tam tikrą teisingumo modelį. Toks teisybės ieškojimas skyrybų procese emociškai yra skausmingiausias ir labiausiai alinantis.

Antrajai grupei priskirčiau tuos, kurie labiau linkę priimti realybę. Čia galbūt ne visada ieškoma teisingumo, bet egzistuoja suvokimas, kad gyvenime gali būti visaip, įskaitant skausmą ir neteisybę. Tokiems žmonėms išgyventi skyrybas yra ne mažiau sunku, tačiau gebantys priimti tai, kas vyksta, geba greičiau ir sklandžiau paleisti.

Trečiąją grupę sudaro žmonės, kurie išgyvena visišką sumaištį ir pasimetimą. Jie iki galo nesupranta, nei koks tai buvo santykis, nei apie ką jis išvis buvo. Tokiu atveju pokyčiai vyksta nežinios būsenoje.

Skirtingi keliai yra tarsi įrodymas, kad kiekviena skyrybų patirtis turi savo unikalius niuansus, kuriuos svarbu suprasti.

Knygoje kalbate ne tik apie santuokos pabaigą, bet ir apie atsisveikinimo fenomeną. Turbūt gyvenime mes nuolat mokomės skirtis ir atsisveikinti?

Iš tiesų nuolat mokomės atsisveikinti ir paleisti. Tačiau kartu mokomės ir susitikti. Manau, kad tai yra neatsiejamos gyvenimo dalys, kurios viena be kitos neegzistuoja.

Rašote, kad skyrybos kai kada padeda nusimesti vaidmenis. Kodėl krizės dažnai kviečia mus į susitikimą su savimi?

Krizės mus neišvengiamai keičia. Nenorėčiau teigti, kad po jų būtinai tampame stipresni, bet tikrai kitokie. Kartais jos atneša šiek tiek daugiau išminties, o kartais padaro mus jautresnius. Santykių griūtis, skyrybos priverčia ieškoti naujo požiūrio į save ir giliau save suprasti. Jei ateityje norėsime atverti akis kitam žmogui, pirmiausia privalome pamatyti save. Būtent todėl esame priversti atsigręžti į vidų.

Ar, rašydamas knygą, pats iš naujo permąstėte skyrybų reiškinį? Gal buvo minčių, kurios jus nustebino?   

Rašydamas knygą, iš tiesų gilinausi į skyrybų fenomeną, jį tyrinėjau. Tai privertė permąstyti, kas šiame procese sudėtingiausia, o kas galbūt atneša lengvumą. Minčių kilo įvairiausių, apimdavo abejonės savimi. Klausdavau savęs, ką naujo dar galiu pasakyti apie santykius ir jų pabaigą. Tačiau kartu išsikristalizavo viena labai svarbi mintis, kad santykiams užbaigti reikia laiko. Reikalingas tam tikras rituališkumas, laiko tėkmė ir perėjimas per įvairius etapus: bendras šventes, kasdienybės akimirkas, kol skyrybų turinys pamažu susiguli.

Kokia yra didžiausia klaida ar klaidingas įsitikinimas, kurį žmonės turi apie skyrybas, ir kaip jūsų knyga tai pakeičia?

Didžiausia klaida yra vertinti skyrybas kaip absoliučią gyvenimo nesėkmę. Manau, kad dešimt ar dvidešimt metų gražaus bendro gyvenimo, net jei jie galiausiai baigiasi skyrybomis, vis tiek gali būti laikomi sėkminga istorija. Žinoma, ne visada ir ne visais atvejais, tačiau pabaiga neturėtų nubraukti ir nuvertinti to, kas iki tol buvo gražu ir tikra.

Ar, rašydamas knygą, radote atsakymą, kaip gyventi dviese, kad netektų skirtis?

Sunku atsakyti, nes tokio recepto tikrai nežinau. Turiu nuojautą, kad santykiuose yra svarbu žiūrėti ir į save, ir į kitą žmogų. Kai tai vyksta, sukuriama erdvė ir pačiam santykiui augti bei vystytis.

Aušrinė Tilindė.

„Tai yra mano širdies knyga“, – taip apie savo naujausią kūrinį „Po šimts pypkių, seneli!“ sako knygų autorė, teisininkė Aušrinė Tilindė. Nuostabi jos istorija apie senelį Bernardą ir smalsų anūką Beną praėjusiais metais buvo pripažinta Metų knyga paaugliams.

Juokingas ir jautrus pasakojimas apie tėvų griežtai prižiūrimą senelį Bernardą ir jo anūką Beną, tarp kurių užsimezgęs ypatingas ryšys, skaitytoją nuveda gerokai toliau nei gali pasirodyti iš pirmojo žvilgsnio. Senelio kojinės Greituolės atskleidžia šeimos paslaptis ir perkelia laiku atgal – į partizanų bunkerį.

Tai jau trečioji, leidyklos „Alma littera“ išleista teisininkės A. Tilindės knyga. Jos „Šiurpnakčio istorijas“ ir „Dvyliką kruvinų plunksnų“ jaunieji skaitytojai graibste išgraibstė. Knygos „Po šimts pypkių, seneli!“ taip pat išleistas ne vienas tiražas. Knygą iliustravo vaikų knygų iliustruotoja Greta Alice.

Klausimus Metų knygos paaugliams autorei A. Tilindei uždavė Laisvė Radzevičienė.

Ką reiškė žinia apie Metų knygos apdovanojimą? Galbūt premija tapo ženklu, kad reikia visiškai atsiduoti rašymui?  

Žinia tikrai pribloškė, balsavimas buvo beprotiškai aktyvus, todėl su knygos iliustruotoja Greta Alice per daug vilčių nedėjome. Prieš Metų knygos apdovanojimus abi nuėjome pažymėti savo nuostabios oranžinės kelionės su seneliu Bernardu – nepaisydamos, koks bus skaitytojų verdiktas.

Tie metai ir taip buvo pošimtspypkiškai ypatingi! Knyga sulaukė daug meilės, šiltų žodžių, vaikų reakcijų, tėvų ir mokytojų žinučių. Jau vien tai atrodė lyg didžiulis apdovanojimas. Todėl, kai paaiškėjo, kad knyga laimėjo, buvo sunku patikėti. Atrodė, kad senelis Bernardas su savo oranžiniu pasauliu nuėjo daug toliau, nei buvome drįsusios tikėtis.

Būtent tokios akimirkos ir skaitytojų įvertinimas neleidžia sustoti ar atidėti istorijų į šalį. Juk mano skaitytojai auga, negaliu jų nuvilti!

Ar apdovanojimas yra ženklas visiškai atsiduoti rašymui? Keisti profesijos kol kas tikrai neketinu. Nebent Lietuvos demografinis burbulas staiga sprogtų, vaikų padaugėtų kelis kartus, o knygų tiražų pakaktų, kad galėtum pragyventi iš rašymo. Kol kas rašymas Lietuvoje dažniausiai yra ne profesija, o labai rimtas hobis. Toks rimtas, kad jam atiduodi vakarus, savaitgalius, atostogas ir nemažą dalį minčių, kurios turėtų būti skirtos kitiems darbams. Tačiau tai hobis, be kurio jau neįsivaizduoju nė vienos dienos – nesvarbu, ar būtų pirmadienis, ar sekmadienis.

Didysis kelias į literatūrą prasidėjo, kai laimėjote „Alma littera“ vaikų ir paauglių literatūros konkursą. Ar prisimenate laimėtojos jausmą?

Mano rašymo kelias prasidėjo kiek anksčiau nei laimėtas konkursas. 2021 metais pasirodė pirmoji knyga – psichologinis istorinis romanas „Pabėgimas“, vėliau – knygelė vaikams „Anita ir kiti pasauliai“, teisinio raštingumo knyga „Stiprus žmogus. Asmeninio bankroto gidas“. Taigi, rašiau jau kurį laiką, tik dar nebuvau iki galo supratusi, kokios istorijos yra artimiausios ir kur mano balsas skamba stipriausiai.

Pergalė konkurse pakeitė vertinimą, ką rašau ir kaip. Ji tarsi leido sau pasakyti: „Taip, aš esu rašytoja“. Ne žmogus, kuris kartais ką nors parašo, ne teisininkė, turinti keistą pomėgį vakarais kurti istorijas, o rašytoja. Konkursas padėjo susitelkti, geriau pajusti savo auditoriją ir suprasti, kad labiausiai noriu rašyti vaikams ir paaugliams. Bent jau kol kas, nes mano galvoje durų paprastai yra daugiau negu sienų.

Puikiai prisimenu ir laimėjimo jausmą, jame buvo ir džiaugsmo, ir netikėjimo, ir jaudulio. Tokios akimirkos suteikia labai daug drąsos. Ypač tomis dienomis, kai atrodo, kad rašai į tuštumą, ir niekas be tavęs tuo tekstu nepatikės.

Vis dėlto rašymas visada buvo neatskiriama mano gyvenimo dalis – nuo tada, kai išmokau rašyti didžiosiomis raidėmis. Vaikystėje ir paauglystėje kūriau knygas, sąsiuvinius paversdavau istorijomis, rašiau dienoraščius, vėliau ketinau stoti į žurnalistiką. Galiausiai pasirinkau teisę ir iki šiol rašau daugybę pačių nuobodžiausių teisinių tekstų. Matyt, todėl vakarais taip norisi atsilyginti sau už visus „vadovaujantis tuo ir tuo įstatymo straipsniu“ ir rašyti apie vaiduoklius, senelius, stebuklingas kojines ar vaikus, kurie patenka į pačius netikėtiniausius nuotykius.

Kažkur esu girdėjusi mintį, kad vaikai iki dešimties metų jau žino, kuo norėtų būti užaugę. Vis sau ją primenu. Matyt, tam, kad neišduočiau mažosios Aušrinės, kuri dar nemokėjo rašyti mažosiomis raidėmis, bet jau puikiai žinojo, kad nori kurti knygas.

Kodėl pasirinkote rašyti vaikams ir paaugliams? Ar tyrinėjate jų lūkesčius?

Kol kas turiu privilegiją vaikystėje ir paauglystėje dalyvauti kiekvieną mielą dieną, todėl, noriu to ar ne, rašymo temos stipriai siejasi su tuo, ką girdžiu prie stalo, automobilyje ar atsitiktiniuose pokalbiuose. Vaikai ir paaugliai labai greitai išduoda, kas jiems iš tiesų rūpi, kas erzina, juokina, gąsdina ar skaudina. Reikia tik klausytis.

Vis dėlto negalėčiau pasakyti, kad vieną dieną ėmiau ir sąmoningai nusprendžiau: nuo šiol rašysiu vaikams ir paaugliams. Greičiau ši skaitytojų kategorija pati mane pasirinko. Rašydama jiems, jaučiuosi natūraliausiai, laisviausiai ir drąsiausiai. Čia galima kalbėti apie labai rimtus dalykus, bet kartu palikti vietos nuotykiui, humorui, keistumui, paslapčiai ir stebuklui. O man atrodo, kad būtent toks pasaulis man artimiausias.

Galbūt vis dar aiškiai girdžiu mažąją Aušrinę. Tą, kuri tiki, kad miško gilumoje tikrai gali būti magiškas žvėrelių miestelis. Kuri, pasislėpusi po antklode, skaito siaubo knygas, nors jau seniai turėjo miegoti. Kuri karstosi medžiais, prisigalvoja pavojingų misijų ir kiekviename sename name įtaria esant paslaptį. Labai norėčiau, kad ši Aušrinė manęs dar ilgai nepaliktų, nes, manau, būtent ji ir padeda rašyti vaikams ne iš suaugusiojo aukštybių, o būnant – šalia jų.

Vaikų ir paauglių auditorija mane žavi, nes ji labai sąžininga. Suaugęs žmogus kartais mandagiai pasakys, kad knyga buvo „įdomi“. Vaikas pasakys tiesiai: šitoje vietoje buvo nuobodu, o šitą veikėją norėjosi papurtyti. Tačiau jei istorija pagauna, ja tikės visa širdimi, o tada veikėjai tampa tikri, o knygoje aprašytas pasaulis ilgai gyvena galvoje. Man tai yra viena gražiausių rašymo dovanų.

Ar tyrinėju jų lūkesčius? Gal ne moksliškai, bet nuolat stebiu, klausausi, kalbuosi, lankausi mokyklose ir bibliotekose. Vaikų klausimai, jų reakcijos, juokas keisčiausiose suaugusiajam situacijoje ar visiška tyla ten, kur tekstas juos paliečia, pasako labai daug. Vis dėlto stengiuosi nerašyti vien to, ko iš manęs tikimasi. Vaikai greitai pajunta, jei autorius bando įtikti. Todėl pirmiausia rašau istoriją, kuri pačiai atrodo gyva ir tikra, o tada tikiuosi, kad ir vaikais norės ją patirti.

Jūsų knygose daug nuotykių, paslapčių, humoro. Ar jaučiate, kad skaitytojai perpranta  sumanymus? 

Nemanau, kad yra ar kada nors bus parašyta knyga, kuri patiktų, įtiktų ir būtų vienodai suprantama visiems. Tiesą sakant, tokios knygos net nereikia. Kiekviena istorija turi savo skaitytoją – ar tai būtų komiksas, maginė fantastika, istorinė nuotykių knyga, siaubo pasakojimas ar visai nedidelė paveikslėlių knygelė. Visokių knygų reikia! Ypač vaikams, kurie dar tik renkasi savąjį skaitytojų kelią ir bando suprasti, kokios istorijos juos pagauna.

Todėl man visai nebaisu, jei vienas skaitytojas knygoje pirmiausia pamato nuotykį, kitas – humorą, trečias – paslaptį, o dar kitas užčiuopia tai, ko galbūt net pati sąmoningai neplanavau. Man atrodo, skaitytojas nebūtinai turi teisingai perprasti autoriaus sumanymą. Vos knyga išeina į pasaulį, ji pradeda savo gyvenimą, kiekvienas ją atsineša į savo patirtis, baimes, prisiminimus ir klausimus.

Rašydama visada pagalvoju, ar mano knyga nebus tik dar vienas triukšmas ir taip labai gausioje knygų rinkoje. Nenoriu kurti istorijos, kuri tik trumpam pralinksmina ir tuoj pat išgaruoja iš galvos. Net jei knyga skirta patiems mažiausiems, man svarbu, kad ji keltų klausimų, kviestų kalbėtis, mąstyti, sutikti arba nesutikti su veikėjais ir jų pasirinkimais.

Todėl po nuotykiais, paslaptimis ir humoru mano knygose dažniausiai slepiasi dar vienas sluoksnis. Dažniausiai jis kalba apie baimę, vienatvę, atmintį, draugystę, laisvę ar atsakomybę. Vaikai nebūtinai jį įvardija tais pačiais žodžiais kaip suaugusieji, bet labai dažnai pajunta. Ir kartais jų klausimai po susitikimų parodo, kad perskaitė kur kas giliau, negu mes, suaugusieji, iš jų tikėjomės.

Kaip gimsta personažai? Ar jie turi realių žmonių bruožų?

Visi mano personažai, kad ir kokie patrakę, keisti ar šiurpūs būtų, turi realių bruožų žmonių, kuriuos sutikau gyvenime. Juk visi esame turėję kaimynių, kurios pro užuolaidos kraštelį žiūrėdamos žino viską, kas vyksta laiptinėje. Arba klasiokių, kurios per kiekvieną pertrauką būtinai nubėga pasižiūrėti į veidrodį. Giminaičių, kurie moka papasakoti tą pačią istoriją dešimtą kartą taip, lyg girdėtum ją pirmą.

Tačiau dažniausiai mano personažai nėra vieno konkretaus žmogaus kopijos. Sulipdau juos iš daugybės mažų detalių: vieno žmogaus kalbėjimo manieros, keisto kito įpročio, trečio baimės ar juoko. Kartais užtenka nugirsto sakinio autobuse, žvilgsnio parduotuvėje ar vaiko klausimo.

Man svarbu, kad ir pats keisčiausias personažas turėtų ką nors tikro. Ne tik išorę ar juokingą bruožą, bet ir savo norą, baimę, silpnybę. Juk būtent tai leidžia skaitytojui jį atpažinti. Gal ne tiesiogiai save, bet savo klasę, šeimą, kaimyną ar žmogų, kuris visuomet pasirodo netinkamiausiu metu. Kuo knygos personažai artimesni tikram pasauliui, tuo lengviau skaitytojui su jais susitapatinti, juos suprasti, o kartais ir atleisti klaidas. Net fantastiniame ar šiurpiame pasaulyje veikėjas turi būti gyvas, toks, kuris galėtų išlipti iš knygos ir atsisėsti šalia prie pusryčių stalo.

Kaip gimė idėja parašyti istoriją apie Benį ir senelį Bernardą? Kas jie iš tiesų?

Dažnai būna, kad idėjas savo knygoms susapnuoju, sapne personažai ima vaidentis taip dažnai, kad dėl šventos savo miego ramybės privalau juos atgaivinti popieriuje. Taip buvo ir šįkart. „Po šimts pypkių, seneli!“ – mano širdies kūrinys. Mano atsisveikinimas su tėčiu, kelionė atgal, o kartu – grįžimas į save.

Tėčio batus, kuriais apsiavęs ir vesdamas iš proto seseles, jis vis bandydavo išsmukti iš ligoninės, mano vyras praminė „batais Greituoliais“. Idėja parašyti knygą apie senelį, turintį stebuklingus batus Greituolius, gimė mano sapne. Batai Greituoliai nukeliavo ilgą kelią, kol kažkurioje sankryžoje tapo… kojinėmis Greituolėmis.

Ryte pabudusi ėmiau dėlioti siužetą. Kai idėja mane įklampina, atsitraukti nebegaliu. Nesustodama rašiau visą savaitę. Šalia mirguliavo vasara, dukra žaidė su drauge, vyras plikė kavą, o aš… rašiau ir rašiau. Tai buvo tarytum terapija, šviesos ir ramybės paieškos.

Knygoje su humoru kalbate apie partizanus ir laisvę. Kaip pavyko suderinti humorą ir tokias jautrias temas?

Tuo ir žavi vaikystė – juokas ir ašaros joje yra šalia. Kartais būtent humoras padeda prieiti prie sudėtingų dalykų ir jų neišsigąsti. Žinoma, juokai, kai kalbi apie partizaninį pasipriešinimą, laisvę, senatvę ar ligą, yra slidus reikalas. Ne taip padėsi koją, nuslysi paviršutiniškumo nuokalne. Todėl rašydama vis klausdavau savęs: kaip šią situaciją matytų vaikas? Ką jis suprastų? Kas jam atrodytų keista, juokinga, nelogiška ar net neteisinga?

Humoras knygoje gimsta ne iš skaudžių temų, o iš vaiko žvilgsnio į pasaulį. Vaikai dažnai pastebi visai kitus dalykus nei suaugusieji. Jie rimtame pokalbyje gali užkibti už keisto žodžio, netinkamu metu prisiminti kojines ar užduoti klausimą, nuo kurio suaugusiajam norisi ir juoktis, ir verkti. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad vaikas nejaučia temos gylio ar nesupranta jos svarbos. Kartais jis ją supranta net labai tiksliai – tik savaip.

Man atrodo, kad partizaninio pasipriešinimo ir laisvės temai senelio bei anūko santykis labai tinka. Senelis vaikui nėra istorijos vadovėlis. Jis – gyvas žmogus, turintis balsą, įpročius, prisiminimus, silpnybes ir paslaptis. Todėl ir jo pasakojama istorija tampa ne tolima data ar pavarde, kurią reikia išmokti, o šeimos, namų ir vaiko istorijos dalimi.

Šiuolaikiniai vaikai nori klausytis senelių pasakojimų?

Manau, dar negimė vaikas, kuriam visai nepatiktų močiutės ar senelio pasakojama istorija. Ypač jeigu ji pasakojama ne kaip pamoka, o kaip paslaptis, nuotykis ar prisiminimas apie laiką, kai seneliai patys buvo vaikai, krėtė išdaigas, bijojo ir svajojo. Labai tikiuosi, kad istorijas pasakojančios močiutės ir seneliai iš šio pasaulio nedings. O mes nepamiršime jų klausti, kol dar galime išgirsti atsakymus.

Dirbate su iliustruotoja Greta Alice. Ar Gretos sukurtos iliustracijos atitiko tai, ką įsivaizdavote rašydama?

Be abejonės, pradinio mokyklinio amžiaus skaitytojams iliustracijos yra labai svarbi knygos dalis. Jos leidžia akims trumpam pailsėti nuo teksto, padeda geriau suprasti veikėjus, aplinką, nuotaiką, o kartais net papasakoja tai, kas žodžiais liko nepasakyta. Man atrodo, gera iliustracija ne tik atkartoja tekstą – ji jį praplečia, prideda dar vieną pasakojimo sluoksnį.

Rašydama dažniausiai neturiu konkrečių reikalavimų, kaip turėtų atrodyti veikėjai ar kiekviena scena. Kartais pažymiu vietas, kuriose iliustracija, mano manymu, būtų reikalinga, tačiau stengiuosi iliustruotojui palikti kuo daugiau kūrybinės laisvės. Labai gera, kai prie tavo parašyto teksto ateina kitas kūrėjas ir į istoriją pažvelgia savo akimis ir širdimi. Tada knygoje gali atsirasti detalių, juokelių ar nuotaikų, apie kurias rašydama nė nepagalvojai.

Būtent taip nutiko su „Po šimts pypkių, seneli!“ iliustracijomis. Greta Alice taip pamilo knygos veikėjus, kad jos piešiniuose jie atrodo lyg gyvi. Tarsi senelis Bernardas būtų visų mūsų senelis, o kaimynė Vanda – visų mūsų kaimynė, kuri pro užuolaidos kraštelį stebi, ar kartais nesikrapštome nosies.

Gretos iliustracijos tiksliai pagavo knygos pusiausvyrą – joje yra ir daug humoro, ir liūdesio, ir švelnumo. Jos neleido istorijai tapti pernelyg sunkiai, bet kartu nepavertė jos vien smagiu nuotykiu. Iliustracijos iš tiesų gali pakeisti istorijos nuotaiką: padaryti ją šiurpesnę, šiltesnę, liūdnesnę ar juokingesnę. Todėl labai svarbu, kad rašytojo ir iliustruotojo pasakojamos istorijos ne kovotų tarpusavyje, o kalbėtųsi.

Girdėjau, gimsta nauja šiurpi istorija. Iš kur jų semiatės? Kaip supratote, kad baimė gali būti ne tik gąsdinanti, bet ir įdomi tema vaikų bei paauglių literatūroje?

Paaugliai – maži suaugę, beveik suaugusieji, kurie mokosi pažinti pasaulį. Graudžiomis istorijomis jų lengvai neužliūliuosi. Pasaulis jiems dar tik skleidžiasi, anksčiau matydavę jį kaip juodą ir baltą, pradeda matyti ir pilkas spalvas. Gyvenimas pilnas sudėtingų situacijų, ir sprendimus priimti augant tampa vis sunkiau. Iš šito suvokimo man, paauglės mamai, ir gimsta siaubo istorijos. Idėjų toli nereikia ieškoti – užtenka atviromis akimis žiūrėti į tai, kuo gyvena dabartiniai paaugliai.

Siaubo žanras skatina šiek tiek toliau pastumti komforto zoną, o patirtas šiurpas kartu su rimtesniais knygos klausimais leidžia tam tikrus klausimus atsiminti ilgiau. Galbūt nešiotis pamokas. Galbūt, susidūrus su sudėtinga situacija, ją atpažinti ir rimčiau apsvarstyti.

Ar kada buvo, kai parašiusi pagalvojote – gal jau perlenkiau? Gal per baisu?  

Kadangi mano knygose to tiesioginio bjauraus siaubo – kraujo, zombių ar panašių dalykų nėra, dažniausiai kyla klausimas, kokio amžiaus vaikas pajėgs suprasti žinutę, kurią siunčia knyga? Jei skaitytojas bus per mažas, galbūt jam ir baisu nebus, nes jis dar iki galo nesuvoks žmogaus vidinių pasirinkimų kainos. Bet tokiu atveju ir knyga jam nelabai patiks. Šiais laikais vaikų skaitymo ir teksto suvokimo gebėjimai labai skiriasi, tad kiekvieną kartą su leidykla svarstome, kokiai amžiaus grupei knyga būtų tikslingiausia. Ir tikrai ne visuomet pataikome. Nes būna, kad kur kas jaunesnio amžiaus vaikai knygoje pamato daugiau nei vyresnieji.

Bet… tiesą pasakius, dar nė iš vieno skaitytojo negavau atsiliepimo, kad kuri nors iš knygų buvo per baisi (juokiasi).

Rašydama knygas noriu, kad jos siųstų žinutę, kalbėtųsi su vaiku, galbūt jį įstumtų į nejaukią situaciją ir priverstų galvoti, kaip jis pats elgtųsi, jei būtų skaitomos knygos herojus. Žaisti su skaitytoju protu man labai įdomu!

Ar esama dalykų, kurių pati bijote?

Bijau labai žemiškų dalykų – artimųjų ligų ir beprotiško šiuolaikinio pasaulio, stumiančio save į karus.

Įdomu, kokių klausimų apie savo knygas susilaukiate mokyklose, kai susitinkate su vaikais? Ar yra skaitytojų laiškas arba pokalbis, kuris įstrigo į atmintį?

Dažniausias vaikų klausimas – kiek man metų? Po to – kokia mano profesija, jei jau nesu rašytoja pilnu etatu. Dažniausiai leidžiu vaikams spėti ir atsakymas būna… policininkė!

Be proto džiaugiuosi skaitytojų laiškais! Dažnai vaikai klausia, kada bus nauja siaubo knyga, pasakoja, kaip suprato vieną ar kitą situaciją. Klausia, kodėl herojus pasielgė vienaip, o ne kitaip. Labiausiai įstringa klausimai apie dalykus, kuriuos knygoje užkapstau giliausiai. Neseniai vienoje mokykloje berods trečiokas turėjo tokių taiklių pastebėjimų apie mano „Šiurpnakčio istorijas“, kad jo mokytoja pasakė: „Net aš apie tai nebuvau pagalvojusi…“  Tokios akimirkos džiugina – jos primena, kad vaikai tekstą dažnai perskaito giliau, nei mes, suaugusieji, tikimės.

Santykių krizę išgyvenančiai Sibilei socialiniuose tinkluose populiari būrėja Freda išpranašauja susitikimą su didžiąja gyvenimo meile. Raganos pranašystė pildosi – mergina sutinka charizmatišką Artūrą, jį įsimyli. Vis dėlto aktoriaus praeitis ir jo paslaptys neramina, – kas nutiks, kai išaiškės tiesa?

„Kartais tam, kad žengtum pirmyn, pakanka mesti monetą. Kartais užtenka ir draugiško padrąsinimo, o kartais lauki ženklo. Ne visada ir ne visi mūsų sprendimai yra logiški ar   racionalūs, bet tai anaiptol nereiškia, kad nelogiški sprendimai yra klaidingi. Ginkdie, neretai – netgi priešingai. Tai kodėl nepaklausus raganos Fredos?“, – šypsosi romano autorė.

Įtraukiantį romaną apie meilę, graužatį, kerštą, pavojus ir mėginimus pergudrauti likimą „Ragana Freda“ išleido leidykla „Alma littera“. Su knygos autore kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.

Kodėl romaną pradėjai Antikos išminčių frazėmis?

Nes knygoje nagrinėjami klausimai seni, kaip pasaulis. Nepaisant to, galutinio atsakymo į juos nėra iki šiol. Antikos herojus Orestas nužudė savo motiną, tikėdamas, kad elgiasi teisingai, ji juk nebuvo geras žmogus. O kas iš to Orestui? Antikos dramaturgai į šį klausimą bandė atsakyti pagal savo laikmečio supratimą.

„Raganoje Fredoje“ aš mėginu atsakyti į tokį pat klausimą – kas iš to, jei teisingumas triumfuos? Galbūt esama situacijų, kai verčiau nesitepti rankų, palikti viską taip, kaip yra?

Pati susidūriau su panašia situacija – mano mama mirė ligoninėje. Numaniau, kad kai kas buvo padaryta ne taip, bet kam būtų buvę geriau, jei ieškočiau tiesos teisme? Mamai, kurios nebėra? Man? Pasauliui? Kitiems ligoniams? Greičiausia tiesa nebūtų nieko pakeitusi, gal tik dar sustiprinusi ir taip didelį mano skausmą, per rietenas ir įrodinėjimus nuvalkiojusi ir suteršusi mamos atminimą. Nieko nedaryti irgi negalėjau, todėl pradėjau galvoti, kas galėtų toje ligoninėje pakeisti situaciją? Taip gimė mintis organizuoti paramos akciją. Iki šiol jaučiu, kad tai buvo teisingas, išlaisvinantis sprendimas.

Apie raganą Fredą Sibilė sužinojo iš geros draugės Juditos, o pastarajai būrėją̨ rekomendavo teta, kuriai Freda padėjo prišaukti meilę. Iš kur gimė tavoji istorija?

Mano istorijos gimsta kaip nuotykis. Kai pradedu rašyti, niekada iki galo nežinau, kur tai nuves. Dažnai pačiai įdomu sužinoti, kuo viskas baigėsi. Užsikabinu nuo mintyse iškilusio vaizdo, frazės, sapno. Pritemdytas būrimo salonas, žvakių liepsnos, žibančios raganos akys, dzingsinčios apyrankės ir paslaptinga, kažin ką slepianti šypsena… Pabandžiau išsiaiškinti, ką ji slepia. Pati nustebau, kai supratau.

Ar buri kortomis? Ar tavęs šis paslaptingas laukas negąsdina?

Kortomis moku burti nuo vaikystės, nemažai pažįstamų mergaičių anuomet mokėjo bent kelias dėliones. Išmokė mane mama – gal ne tiek rimto burto, kiek savotiško žaidimo. Mistikos neįžvelgiu, tik psichologiją ir atsitiktinių sutapimų interpretacijas, panašiai kaip Roršacho dėmių testuose, todėl ne, absoliučiai jokios baimės nejaučiu. Kortų būrimai yra puikus būdas įsigilinti į save ir kitą – savo vaiką, draugę. Kas „ant širdies“? Berniukas šviesus? Pusiau juokais, pusiau rimtai žmonės išsipasakoja, ko galbūt šiaip nepasakotų, išgirsta patarimų, apie kuriuos gal nepagalvotų.

Pamenu, studijų pradžioje su naujai iškeptomis grupiokėmis taip pat surengėme psichologizuotą pasisėdėjimą su kortomis. Pagrindinė mūsų sambūrio ragana Diana man išbūrė santykius su „čirvų valetu“. Buvo daug juoko, spėliojom, gal kuris iš grupiokų, net numatėm, kuris. Nežinau, ar dėl to, nes buvo ir kitų priežasčių, į tą vaikiną atkreipiau dėmesį. Ir štai jau 30 metų su juo esame susituokę. Ir netikėk kortomis! Beje, kai kuriuos Dianos bruožus panaudojau kurdama raganos Fredos personažą – pradžioje ir pati to nesuvokiau, atpažinau ją tik tada, kai viskas jau buvo parašyta.

Ar tiki sapnais?

Tikiu, kad jie yra tiltas iš pasąmonės. Sapnai gali išryškinti problemas ir pasiūlyti kūrybinius sprendimus. Mano antrasis romanas „Tikėjimo dugnas“ būtent ir buvo įkvėptas sapno.

Sapnai greičiau, nei spėju susivokti, įspėja, kad pervargau, įstrigau ir reikia šiek tiek atsitraukti, pasižiūrėti į situaciją iš šalies. Ypač jei sapne lipu ir niekaip neužlipu, einu ir nerandu kelio.

Vadinamuosius pranašiškus sapnus irgi vertinu per psichologinę prizmę: žmogaus smegenys nesąmoningame lygmenyje miegant apdoroja galybę informacijos, įskaitant pamatytus, bet sąmoningai neužfiksuotus niuansus, ir per sapno simbolius bei kodus geba pateikti išvadas. Pavyzdžiui, prieš sunkiai susergant abiem tėvams, sapnavau slogius su jais susijusius sapnus – matyt kažkuri mano sąmonės dalis jau fiksavo nerimą keliančius, tik dar nesuvoktus, ženklus.

Bet esu sapnavusi ir tai, ko negaliu paaiškinti. 2019-ųjų rugpjūtį – tiksliai atsimenu, nes vėliau apstulbusi paaiškinimų ieškojau savo kompiuterio naršymo istorijoje – susapnavau, kad į svečius atėjo prieš porą metų mirusios, itin artimos viena kitai buvusios mama ir teta.

Jų viešnagė buvo labai tikroviška, jos ėjo labai sunkiai, matėsi, kad pasiekti mane sudėtinga, abi buvo pasipuošusios proginėmis suknelėmis. Sapne visos ėmėm plepėti, kas nuo ko mirė, tada sako: „Pažiūrėkime, nuo ko tu“. Atidarė kažkokį katalogą, ištraukė mano kortelę, datos neįsiminiau, bet diagnozė buvo aiški – „korona“. Sako, jau turėtum būti mirusi. Pabudusi puoliau ieškoti internete apie koronarinę širdies ligą, nes tik tokią ligą panašiu pavadinimu žinojau. Po kelių mėnesių, kai jau visas pasaulis žinojo apie COVID-19 pandemiją, su vyru kompiuterio istorijoje suradom mano paieškas, nes vyras niekaip negalėjo patikėti, kad susapnavau pandemijos pavadinimą. Galima sakyti, kad sutapimas, galima manyti, kad tai buvo raginimas susirūpinti širdies sveikata, bet viduje vis kirba: o jei..?

Knygoje atradau mintį, kad praeitis mus labai stipriai laiko, sunku iš jos išsivaduoti. Kiek čia yra tavo asmeninio patyrimo?

Praeitis yra tai, kas mus kūrė ir suformavo. Jei norime išsižadėti jos dalies, kuri  dabar mums nepatinka, reiškia, kad norime išsižadėti dalies savęs. O nepilnas žmogus negali būti laimingas. Praėjau kelią, kai norėjau tapti kitokia, kai norėjau užmiršti, kas vaikystėje ar paauglystėje buvo skaudu, palikti tai už brūkšnio, tačiau užteko proto suvokti, kad mano stiprybė, mano gebėjimai yra būtent iš ten.

Kita vertus, praminti keliai jokiu būdu neturi tapti kliūtimi pokyčiams ir tobulėjimui. Jei jautiesi blogai, pokyčių imtis būtina. Kartą esu taip pasielgusi – sulaukusi 30-ties, po ilgų filosofijos studijų metų, magistrantūros, doktorantūros, dėstytojavimo, staiga pakeičiau profesiją, tapau žurnaliste. Atrodė, vienu ypu viską nubraukiu ir pradedu nuo švaraus lapo. Vis dėlto tai – ne visai tiesa. Nė viena patirtis nedingo, vienaip ar kitaip įsipynė į naująją profesiją, ne kartą joje padėjo.

„Blogis turi būti palaidotas“, – rašai. Tačiau žmogaus prigimtyje tarsi užkoduota labiau prisiminti skausmingus, blogus dalykus nei tai, kas buvo gražu. Vis dėlto mes siekiame grožio. Kaip tau pačiai sekasi ir viena, ir kita?

Esu mačiusi nemažai blogio, bet jo nelaidoju – tai ragana mano romane taip sakė, o aš ne tik nebijau, bet net ir mėgstu pasižiūrėti blogiui į akis. Dar daugiau – bandau jį suprasti ir net pamatyti jo grožį. Blogis nebūna absoliutus, jis visada turi paaiškinimą, nors tai ir nepadaro jo toleruotinu. Net ir biblinis angelų nuopuolis gali būti suprastas. Nenorėjo laisvą valią turintys veikėjai būti pastumdėliais, iš čia – ir puikybė. Demonai buvo dviejų pirmųjų mano romanų veikėjai. „Raganoje Fredoje“ metafizinio blogio šaknų nemėginu ieškoti, kapstausi po žmogaus sielą, kuri ne mažiau gili nei Visata.

Moterys knygose visą laiką ieško laimės. Ką laimė reiškia tau?

Kai studijavau filosofiją, iš etinių teorijų labiausiai sužavėjo Epikūras. Jis laikomas hedonizmo tėvu, bet laimė pagal jį nereiškia gulėti apgirtusiam burbulinėje vonioje ir kimšti saldumynus. Tai yra būsena, „kai kūno neskauda ir siela rami“. Kitaip tariant, sveikata ir taika su savimi ir pasauliu. Kai elgiesi pagal sąžinę ir neturi dėl ko graužtis. Kai sveikai maitiniesi, sportuoji ir gali džiaugtis geresne sveikata, dailesniu kūnu. Kai darai žmonėms gera ir už tai tave myli. Kai dirbi mėgstamą darbą ir realizuoji save. Kai tavo šeima laiminga, nes ir tu prisidedi prie to, kad taip būtų. Visi šitie dalykai, iš kurių susideda laimė, reikalauja pastangų. Nei sveikata, nei meilė, nei pinigai nenukrenta iš dangaus – kad išlaikytum ir pagerintum tai, ką gavai kaip duotybę, turi nuolat dirbti ir daryti protingus pasirinkimus.

Dirbi naujienų portale, kuriame pilna įvairiausių istorijų. Kiek jų atsidūrė tavo knygoje?

Tiesiogiai istorijų į knygą neperkėliau, man tai neatrodytų etiška, lyg vogtum kito žmogaus gyvenimą. Bet detalių, emocijų, argumentacijos iš tikro gyvenimo – daugybė. Socialinė atskirtis, smurtas prieš moteris, palikti vaikai, dingusių žmonių paieškos, toksiški santykiai, benamystė – tai daugybė knygos aspektų, kurie vienaip ar kitaip perėjo per mano, žurnalistės ar redaktorės, rankas tiesioginiame darbe.

Pamenu vieną sukrečiančią istoriją, laimei nutikusią ne Lietuvoje – ją pasakojo mergina, kurią dar kūdikį motina išmetė į daugiabučio šiukšlių vamzdį. Gerai, kad konteineris nebuvo tuščias, ji liko gyva, buvo išgelbėta, kad ir aplipusi žuvų kaulais bei atliekomis.

Ar teisingai supratau, kad norėjai papasakoti, ką tenka iškentėti moterims kasdienybėje, kas vyksta už uždarų durų ir apie ką moterys taip dažnai nedrįsta prisipažinti?

Kentėti užsidarius būdinga ne tik moterims. Auka išgyvena gėdą, netgi kaltę, kad su ja šitaip nutiko, slepia viską iš paskutiniųjų net nuo artimiausios aplinkos. O kartais nutinka taip, kad tylėti tampa per sunku, ir žaibolaidžiu ar nuodėmklausiu tampa atsitiktinis žmogus, pavyzdžiui, pakeleivis traukinyje ar būrėja. Žinoma, idealiu atveju turėtų būti kreipiamasi į atitinkamas tarnybas ir profesionalų psichologą, bet gerai jau vien tai, kad žmogus apskritai prabyla. O tada atsiranda nuo ko atsispirti ir ieškoti išeičių.

Knygoje galima rasti ir erotikos. Kaip manai, ar be jos moters gyvenimas būtų mažiau prasmingas?

Dėl prasmingumo nežinau, bet spalvų gyvenime tikrai būtų mažiau. Nors… Ar apskritai yra prasmė ieškoti prasmės tame, kas yra faktas? Taip jau yra, kad be erotikos nebūtų mūsų, juk negimėme iš šventosios dvasios. Ir vyrų, ir moterų gyvenime intymumas užima labai svarbią vietą – nesklandumai šioje srityje neleis jaustis laimingam, net jei seksis kitur. Čia žaidžia pamatiniai biologinės būtybės instinktai.

Erotinėse scenose atskleidžiu pilnesnį ir žmogiškesnį žmonių tarpusavio santykių paveikslą. Kad santykiai turėtų ateitį, poros seksualinis suderinamumas – itin svarbus momentas. Kartais taip nutinka iš karto, bet dažniau to išmokstama atvirai bendraujant. Bet kokiu atveju intymūs santykiai neturi būti kančia ar pareiga, o juo labiau prievarta – nei moteriai, nei vyrui.

Kuriai iš savo romano herojų jautei didžiausią simpatiją? Kuri iš jų esi šiek tiek tu?

Pagal amžių ir gyvenimo trajektoriją iš dugno į geresnį gyvenimą man artimiausia Eva. Ji mano kūrinyje yra demonas, kurį mėginu suprasti ir pateisinti. Bet iš realaus mano gyvenimo jos paveiksle yra nebent odų klijavimas – 90-ųjų pabaigoje buvo populiarūs tokie bohemiški krepšiai iš odos atraižų. Mažiausiai apmokamas darbas buvo klijuoti tas atraižas ant popieriaus iškarpų. Paauglystėje norėjau užsidirbti pinigų, tad ir odas klijavau, ir karolius vėriau, nėriau žaislus ir skrybėlaites, rašiau į laikraščius, net iliustracijas piešiau ir kryžiažodžius sudarinėjau. Dabar linksma prisiminti.

Vis dėlto didžiausią simpatiją jaučiu Fredai. Ji – istorijos centras, nuo jos sprendimų priklauso, kas ką pasirinks, kas bus pasmerktas ar išteisintas. Į šią veikėją sudėjau daugiausia širdies, visokių emocijų – nuo tragizmo iki komizmo. Sudėtinga jos gyvenimo istorija yra pavyzdys, kaip iš sunkumų išeiti iškelta galva, o trūkumus paversti privalumais.

Knyga baigiasi gana netikėtai… Ar tokią pabaigą ir norėjai sukurti?

Kad istoriją vedu į tokią pabaigą, supratau tik nemažai pasistūmėjusi. Tada teko sugrįžti, kai ką pakoreguoti, kad viskas būtų logiška ir įtikinama. Pati nustebau, kai atsivėrė akys: juk seniai turėjo būti aišku! Šis momentas kūryboje mane labiausiai ir žavi – kai nežinai, kas iš viso to išeis ir nustebini save. Jeigu rašysi pagal planą, neabejoju, nustebinti nepavyks.

Skaitydama knygą jaučiausi tarsi atsidūrusi pritemdytame kambaryje, pilname smilkalų, kvapų, plaukiančių vaizdų. Iš kur atkeliavo šie vaizdiniai?

Mistiška, tamsi, truputėlį gotiška estetika mane visada traukė. Gal įtakos turėjo ir mano mėgstama sunki muzika, o gal, priešingai, ta muzika kaip tik ir traukė dėl estetikos – juk mes labai dažnai painiojame pasekmes su priežastimis. Muziejuose, filmuose, paveiksluose taip pat mėgstu ieškoti mistikos. Su šeima patinka keliauti po apgriuvusius dvarus, senas bažnyčias, kartais žiūriu į kokį užkaborį, pavyzdžiui, laiptus, vedančius prie vargonų, ir jau sukasi mintys apie paslaptingą čia nutikti galėjusią istoriją.

Tai ne pirmoji tavo knyga, parašei ją po dešimties metų pertraukos. Kodėl taip ilgai truko?

Net ilgiau nei dešimtį metų! Knygai parašyti reikia laiko, ne šiaip laiko vakarais, o laisvų savaičių, per kurias galėtum įsibėgėti. Pirmasis mano romanas „Naberijus“ buvo papildomas motinystės atostogų rezultatas, antrąjį – „Tikėjimo dugną“ – iš inercijos parašiau stebėtinai greitai, vienu prisėdimu. O po to visa galva pasinėriau į darbą. Nuolat ką nors parašinėdavau, bet nieko rimtesnio iš to neišeidavo.

Užtat kaip tikra darboholikė sugebėjau prikaupti nepadorų kiekį atostogų, tad pernai jomis ir pasinaudojau. „Raganos Fredos“ pirmasis pusiau skustas, pusiau luptas variantasmano kompiuteryje gulėjo nuo 2023-ųjų. Istorija man patiko, ėmiau ją pildyti, taisyti, iš naujo išgyventi, pridėjau veikėjų ir… šįkart ji tapo knyga.

Mindaugas Valiukas.

„Paralelės – stulbinančios. Čiurlys ir Čiurlionis ne tik panašiai skamba – jei čiurlio skrydį prilygintume kūrybai, galėtume drąsiai sakyti, kad Čiurlionis ir buvo čiurlys“, – pristatydamas knygą „Pasaulių sutvėrimas. Mano čiurlys. Skambantys M. K. Čiurlionio pasauliai“ sakė tekstų autorius, poetas, dramaturgas Mindaugas Valiukas.

Knyga „Mano čiurlys. Skambantys M. K. Čiurlionio pasauliai“ sukurta remiantis „Angelų takais” komandos sukurta virtualios realybės patirtimi „Pasaulių sutvėrimas“. Leidinio kūrėjai pabrėžia, kad knyga skaitytoją skatina tyrinėti garsų, spalvų ir vaizduotės ryšius. Tai ir pažintis su iškiliu Lietuvos menininku, ir galimybė atrasti savąjį kūrybiškumą, mokytis klausytis, stebėti ir svajoti.

Sekdami vienišą, glėbyje čiurlį spaudžiantį berniuką, skaitytojai gali klausytis M. K. Čiurlionio simfoninių poemų „Jūra“ ir „Miške“ ištraukų. Knygos pabaigoje pateikta trumpa menininko biografija.

„Leisdami šią knygą, norėjome ne tik atiduoti pagarbą vienam didžiausių Lietuvos kūrėjų, bet ir pakviesti skaitytojus pažvelgti į jo kūrybą naujai. Čiurlionio pasaulis yra nepaprastai turtingas – jame susitinka muzika, tapyba, literatūra ir vaizduotė. Ši knyga leidžia ieškoti naujų prasmių jo darbuose, atrasti juose slypinčias istorijas ir patirti meną taip, kaip jį galėtų patirti vaikas – atvira širdimi ir beribe fantazija“, – sakė leidyklos „Alma littera“ leidinių vadovė Edita Valintėlienė.

Knyga pristatyta Vilniaus kino teatre „Pasaka”. Leidykla „Alma littera” ir virtualios patirties „Angelų takais” atstovai vaikus, tėvus, kultūros ir meno bendruomenės žmones supažindino su nauju leidiniu, pakvietė į patyriminę kelionę po Čiurlionio kūrybos pasaulius.

Tekstus knygai kūręs M. Valiukas pasakojo, kad pagrindinis knygos veikėjas į jo langą pats pasibeldęs: „Na, gerai, gal ten buvo ne čiurlys, greičiausiai – kregždutė. Vieną dieną žmona Valda mane pakvietė į virtuvę ir parodė į langą besidaužantį paukštelį, jis buvo įsipainiojęs į virvelę ir negalėjo skristi. Išvadavome paukštį, o jis man tapo ženklu, kad čiurlys ir turi tapti pagrindiniu šios istorijos veikėju”.

Jis įsitikinęs, kad Čiurlionį ir vienu greičiausių paukščių laikomą čiurlį sieja ne tik panašiai skambantys žodžiai. „Čiurlys laikomas vienu greičiausių paukščių, kai kurios jo rūšys skrenda iki 160 kilometrų per valandą greičiu, šis paukštis ore lesa, geria, poruojasi, net miega. Čiurliai nenusileidžia ant žemės, jų kojytės netinka vaikščioti, netyčia nukritęs, čiurlys negali atsispirti ir vėl pakilti į orą. Ir jei Čiurlionio kūrybą prilyginsime čiurlio skrydžiui, bus tas pats – Čiurlionis labai daug dirbo, per dešimtį metų jis sukūrė apie pusantro tūkstančio kūrinių. Tai buvo ir vizualusis menas, ir muzikos kūriniai, ir literatūra. Čiurlionis tiek visko veikė, kad jį neišvengiamai ištiko nuovargis, perdegimas. Kaip tas čiurlys, jis nusileido ant žemės ir jo niekas nepakėlė“, – knygos pristatyme kalbėjo M. Valiukas.

Jis atvirai prisipažino, kad dešimtmetis, per kurį jis gilinosi į M. K. Čiurlionio kūrybą, neatskleidė didžiojo menininko paslapties. „Gal ir gerai, – pridūrė, – dėl to – tik įdomiau, norisi dar labiau gilintis, suprasti, pažinti Čiurlionio gelmes“.

Renginio vedėjas Richardas Jonaitis susirinkusiems taip pat kalbėjo apie išskirtinį talentą, kurio paveiksluose vaikai atranda paslaptingas pilis, skraidančius kalnus, jūras ir žvaigždžių pilną dangų – vaizdus iš sapnų ar pasakų. Atrodo, lyg menininkas būtų nukeliavęs į stebuklų šalį ir parnešęs jos vaizdus ant drobės.

Būtent tokie vaizdai ir atsidūrė knygoje. Knygos pristatyme juos išjudino virtualios realybės „Pasaulių sutvėrimas” kūrėjai. Vienas iš jų, kūrybinės studijos „Muona Studio“ vadovas Vilius Petrauskas atskleidė, kaip gimė idėja Čiurlionio kūrybą vaikams perteikti suprantama ir įtraukiančia forma, išlaikant menininko pasaulėjautos gylį ir paslaptį.

„Aštuonerius metus, kurdami virtualios realybės patirtis, mes irgi mėginame įspėti Čiurlionio paslaptį, tačiau šio menininko gylis yra begalinis. Kuo ilgiau dirbu, tuo labiau jo kūryba man primena 3D. Jo daugiasluoksnė kūryba – labai įdomi, stengiamės ją interpretuoti pagarbiai“, – knygos pristatyme kalbėjo V. Petrauskas.

Pristatyme ypatingo dėmesio sulaukė edukacinė programos dalis. Čiurlionio kūrybos tyrinėtoja bei edukatorė Livija Krivickaitė jaunuosius renginio dalyvius supažindino su menininko gyvenimu, kūriniais ir jų simbolika. Vaikai aktyviai įsitraukė į pokalbį, atsakinėjo į klausimus ir buvo apdovanoti knygomis.

Iš ekrano nuskambėjo ir projekto partnerių bei kūrybinės komandos narių – virtualios realybės patirties „Pasaulių sutvėrimas“ režisierės Kristinos Buožytės, prodiuserio Vitalijaus Žuko ir leidyklos „Alma littera“ kūrybinės grupės vadovės Jurgos Želvytės sveikinimai bei interaktyvios užduotys.

U. Juodytė, Luko Karčiausko nuotrauka.

„Dar truputį pasistengsiu, pakentėsiu, ir viskas susitvarkys“, – buvo laikas, kai pro sukąstus dantis save mėgino stiprinti ir psichologė Ugnė Juodytė. Stresą, pervargimą, nerimą įveikti padedanti pervargimo ekspertė šiandien sako išmokusi atpažinti savo jausmus ir mintis, vedančias į perdegimo pelkyną. Savo darbo patirtis, mokslo tyrimus ir perdegimo istorijas ji sudėjo į knygą „Perdegimo anatomija“.

Kaip atskirti, kur perdegimas, o kur tiesiog nuovargis, nerimas, nuobodulys ar depresija? Gal perdegimas tik silpnųjų būsena, iš kurios išsivaduoti padeda geros atostogos? Leidyklos „Alma littera“ išleistoje knygoje „Pervargimo anatomija“ psichologė U. Juodytė laužo mitus ir, remdamasi naujausiais moksliniais tyrimais bei savo darbo praktikos pavyzdžiais, pateikia 7 žingsnių programą, galinčią padėti perdegimo išvengti.

„Knyga parašyta išsamiai, ji remiasi daugybe literatūros ir asmenine autorės patirtimi. Kalba paprasta, aiški, nereikalaujanti specifinio išsilavinimo, patarimai joje itin praktiški“, – taip „Perdegimo anatomiją“ apibūdina gydytojas psichiatras, psichoterapeutas dr. Eugenijus Laurinaitis.

Gegužės 25 dieną „Downtown Piano Lab“ erdvėje vyks U. Juodytės knygos pristatymas. Jame autorė kartu su aktoriais Irena Jankute ir Rimvydu Ambrazevičiumi perteiks situaciją psichologės kabinete, kur susitinka vadovas ir perdegimą patirianti jo darbuotoja. Po teatrinio pasirodymo vyks gyvas pokalbis. Jame savo istorijomis dalinsis perdegimą patyrusios vadybos konsultantė Solveiga Grudienė ir verslininkė Monika Šablinskaitė. Renginį moderuos Eglė Skrolytė, pianinu gros Andrej Polevikov.

Klausimus knygos „Perdegimo anatomija“ autorei U. Juodytei uždavė Laisvė Radzevičienė.

Šiandien tiek daug kalbama apie perdegimą. Ar žmonės iš tiesų daugiau jį patiria, ar tiesiog daugiau ir garsiau apie tai kalba?

Greičiausiai vyksta abu dalykai vienu metu: žmonės iš tiesų patiria daugiau lėtinio streso darbe, išsekimo ir psichologinės įtampos, bet kartu ir daugiau apie tai kalbame, turime tikslesnių įrankių, kaip tai išmatuoti, o ir leidimą tai vadinti perdegimu. Darbo pasaulis pasikeitė – žmonės patiria didesnį protinį krūvį, lydi jausmas, kad turi būti nuolat pasiekiamas, riba tarp darbo ir namų vis labiau nyksta. Vis dėlto negalime sakyti, kad šiandien perdegimo yra, tarkime, kelis kartus daugiau nei prieš trisdešimt metų. Ši būsena ilgai buvo matuojama skirtingų profesijų žmonėms užduodant skirtingus klausimus, brėžiant nevienodas ribas. Nuo tada, kai Pasaulinė sveikatos organizacija perdegimą apibrėžė kaip profesinį fenomeną, kylantį iš lėtinio, nesuvaldyto streso darbe, šis žodis tapo aiškesnis ir labiau matomas.

Vis dėlto, kai žmogus sako, kad perdegė, jis nebūtinai visada vartoja tikslų klinikinį terminą. Kartais perdegimas slepia išsekimą, depresyvumą, prasmės krizę, konfliktą su darbu ir panašius dalykus.

Kaip atskirti paprastą nuovargį nuo pirmųjų perdegimo ženklų?

Paprastas nuovargis dažniausiai turi gana konkrečią priežastį: intensyvi savaitė, mažai miego, daugiau atsakomybių, liga, kelionė. Jausmas nemalonus, tačiau pailsėjęs žmogus atsigauna, grįžta energija, kantrybė, susidomėjimas ir noras veikti. Pirmuosius perdegimo ženklus galima įtarti, kai poilsis jau nebepadeda, žmogus pradeda jausti ne tik fizinį nuovargį, bet ir vidinį norą atsitraukti nuo darbo, žmonių ar veiklų, kurios anksčiau turėjo prasmės. Atsiranda toks keistas santykis: darau, ką reikia, bet jaučiu ne norą, o pareigą. Tada gali stiprėti dirglumas, cinizmas, kaltė, jog esi neproduktyvus, darosi sunku susikaupti, net mažos užduotys reikalauja neproporcingai daug pastangų.

Vienas svarbiausių signalų – kai net gerai praleidę savaitgalį, išsimiegoję, vis tiek nesame pailsėję, o viduje jaučiame sunkumą, dirglumą ar tuštumą. Dar vienas ženklas – emocinis abuojumas: nebejaudina tai, kas anksčiau rūpėjo, sunku džiaugtis, įsitraukti, atsiranda mintis, kad man vis tiek. Reikėtų rimtai žiūrėti ir į nuolatinį cinizmą, nekantrumą, verksmingumą, kaltę, kad nesi produktyvus, klaidas, dėmesio stoką, atidėliojamus sprendimus. O jei dar atsiranda beviltiškumo jausmas, atrodo, kad nebėra prasmės ir kitiems būtų lengviau be manęs, arba kyla noras save žaloti, pagalbos reikia ieškoti kuo greičiau.

Ar stresas, nerimas ir perdegimas yra susiję? Kiek šansų, kad, patyrę vieną, patirsime ir kitą?

Pamėginsiu atsakyti paprastai: stresas dažniausiai yra organizmo atsakas į pokytį, pasirengimas tam tikrai  grėsmei, o perdegimas – būsena, kai ilgalaikis stresas ir neatsistatymas pradeda sekinti viską kūną – ir emociškai, ir fiziškai. Žmogus gali patirti stresą, bet neperdegti, jei po jo atsigauna; gali jausti nerimą, bet nebūti perdegęs; ir gali perdegti neturėdamas klasikinio nerimo sutrikimo. Vis dėlto praktika rodo, kad dažnai tai susijungia, nes ilgalaikis stresas sukelia nerimą, nerimas trukdo miegui, nemiga neleidžia mums atsistatyti, o neatsistatę, nepailsėję išsenkame ir tampame dar jautresni stresui. Universalaus procento, nurodančio, kiek tikėtina patyrus viena, patirti kitą, nėra. Tai priklauso nuo krūvio, autonomijos, palaikymo, miego, psichikos sveikatos ir to, kaip tiksliai matuojame perdegimą ar nerimą.

Ar perdegimas visada susijęs tik su darbu?

Jei kalbėtume labai tiksliai, pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, perdegimas oficialiai siejamas su darbo kontekstu, tačiau žmogaus gyvenime riba tarp darbo ir namų nėra aiškiai nubrėžta. Labai panašūs išsekimo mechanizmai gali rastis tėvystėje, slaugant artimuosius, kai nuolat jaučiamas emocinis ir buitinis rūpestis.

Kodėl kai kurie žmonės, net dirbdami panašiomis sąlygomis, perdega greičiau nei kiti?

Įsivaizduokime du žmones, dirbančius panašiomis sąlygomis. Sąlygos panašios, bet tai, kas vyksta jų viduje, gali būti labai skirtinga. Vienas į darbą ateina neišsimiegojęs, kitas turi finansinių rūpesčių, trečias nesusitvarko su emocijomis, o kitas, žiūrėk, turi ir daugiau palaikymo namuose, ir geba brėžti aiškesnes ribas, ir jaučia daugiau autonomijos.

Perdegimo rizika didėja, kai darbo reikalavimų daug, o aiškumo, poilsio, palaikymo iš vadovų, prasmės yra per mažai.

Kaip manote, ar perfekcionizmas ir šiandien visuomenėje egzistuojantis stiprus produktyvumo kultas nepastūmėja į kraštutinumus?

Perfekcionizmas tik iš pirmojo žvilgsnio atrodo puikiai: žmogus atsakingas, kruopštus, sau ir kitiems keliantis aukštus standartus. Sveikas siekis atlikti darbą kaip galima geriau padeda augti, tačiau perfekcionistinis nerimas ištraukia daugybę blogio – baimę suklysti, gėdą, kad esi ne visai tobulas, nuolatinį savęs tikrinimą. Visa tai dažniau sekina nei stiprina. Produktyvumo kultas tikrai pastūmėja į kraštutinumus, žmogaus vertę pradėjome matuoti pagal tai, kiek jis padaro, kaip greitai atsako į žinutes ir laiškus, kaip optimizuoja savo laiką. Štai tada poilsis ir tampa kaltės šaltiniu.

Kaip mokytis sakyti „stop“? Kodėl mums taip dažnai nepavyksta nubrėžti ribų?

Nes jaučiame kaltę, matome kito žmogaus nusivylimą, tylą, kai ribą nubrėžiame. Sunku būna tada, kai ilgą laiką buvome patogūs, greiti, supratingi ir darantys daugiau, nei iš tikrųjų galime.

Įrodyta, kad socialiniai tinklai prisideda prie nuolatinio nerimo, skatina nepakankamumo jausmą. Iš kur rasti jėgų nereaguoti?

Socialiniai tinklai taip sukurti, kad mes reaguotume: lygintume save su kitais, tikrintume, ar esame pakankami, o tada vėl ir vėl stebėtume socialinių tinklų turinį. Pirmasis žingsnis – sumažinti dirgiklius: išjungti pranešimus, nebesekti turinio, kurį pažiūrėję jaučiamės nepakankami, nusibrėžti laiką, kiek leidžiame sau domėtis socialinių tinklų turiniu. Labai svarbu pastebėti, kas mus užkabina – kitų sėkmė, kelionės, santykiai, profesiniai pasiekimai, tada pagauname jautriausią savo pačių vietą.

Ką galėtume padaryti pirmiausia, kai suprantame, kad atsidūrėme ant ribos, už kurios – perdegimas?

Jei įmanoma – sumažinti darbo krūvį, atidėti, kas nėra būtina, nubrėžti ribą, skirti laiko miegui, maistui ir judesiui. Perdegimo pradžioje norisi atrasti greitą sprendimą, bet dažnai pats pirmasis žingsnis yra pripažinti, kad tempas, kuriuo judame, kainuoja per daug. Pagalbos verta kreiptis, kai nebepadeda poilsis, kai rytais sunku atsikelti, kai žmogus tampa dirglus, pradeda dažniau sirgti, verkti, nebejaučia prasmės.

Kad atsigautume nuo perdegimo, neužtenka kelių laisvų dienų, turėtume peržiūrėti darbo krūvį, atkurti dienos ir miego ritmą, o tada sąžiningai pažiūrėti, kas mus iki ribos atvedė. Jei nieko nekeisime, o pailsėję vėl grįšime į tą patį tempą, tą patį ribų nebuvimą, tą pačią kultūrą, vėl greitai išseksime.

Ką pati darote, kai jaučiate emocinį nuovargį ar įtampą?

Stengiuosi išeiti į lauką pasivaikščioti, pakalbinu kaimynus, atsigulu anksčiau, atsitraukiu nuo telefono ir priimu kuo mažiau sprendimų. Darau mažiau, negu norėtų mano galva ir kalendorius.

Ką pasakytumėte žmogui, kuris jaučiasi nuo visko pavargęs, tačiau mano, kad čia – tiesiog gyvenimas?

Esame savo gyvenimo kūrėjai, kaip pasakysime, taip ir bus.

„Vandens pasaulis“ pristatymas, nuotrauka Mante Elelueta.

„Aš pati mielai leisčiausi į tokią kelionę. Pradėčiau nuo šaltinių, keliaučiau upėmis, ežerais, mariomis, jūromis, vandenynais ir nerčiau į jų gelmes, – viskas pasaulyje yra susiję“, – sako Meksikoje gyvenanti biologė, mokytoja, rašytoja ir fotografė Saulė Paltanavičiūtė. Ji neabejoja, kad ir ją pačią, ir naujausios jos knygos heroję Kakę Makę toje kelionėje labiausiai nustebintų nedaug dar žmonių ištirtos, keistų gyvių pilnos vandenynų gelmės.

Leidyklos „Alma littera“ išleistos knygos „Kakė Makė. Enciklopedija. Neatrastas vandens pasaulis“ pristatymas vyko Vilniuje, Nacionaliniame saugomų teritorijų lankytojų centre. Pristatyme dalyvavo Tadas Rimgaila su sūnumi Oskaru, Medeina Andriulienė su dukrelėmis Ana ir Marija, Roberta Orlauskaitė su dukra Elze, Ignas Survila su dukra Uma, Tadas Bruzgulis su dvynukėmis Liucija ir Elžbieta, Aistė Sarokienė su sūnumi Benu ir kiti svečiai.

Naujoji Kakės Makės enciklopedija – ne tik pažintinė, bet ir terapinė knyga. Nuskaitę knygoje esančius QR kodus, skaitytojai gali klausytis specialiai parengtų meditacijų – jos leidžia giliau pajusti vandens ramybę ir paslaptį. Knygos autorė sako, kad kiekvieno skyrelio pradžioje įrašyta garsinė meditacija vaikams padeda įsijausti, susikoncentruoti, nurimti.

Kad ir kaip būtų gaila, vandenimis į Lietuvą, į naujos savo knygos „Kakė Makė. Enciklopedija. Neatrastas vandens pasaulis“ pristatymą parplaukti ji negalėjo. Meksikoje mokytoja dirbanti garsaus Lietuvos gamtininko Selemono Paltanavičiaus dukra Saulė Paltanavičiūtė kartu su vaikais būtų mielai pasinėrusi į dėkingumo jūrai meditaciją.

Meditacija ant kilimėlių su Kake Make buvo tarsi rami įžanga į daugybę veiklų, kurios lankytojų centre laukė knygos pristatymo dalyvių. Viktorinoje vaikai mėgino įspėti vandens gyvūnus, dalijosi, ar yra juos matę gyvai, dalyvavo gyvūnų mankštoje – imitavo banginį, aštuonkojį, vėžlį, krabą.

Knygos autorė S. Paltanavičiūtė sako norėjusi vaikams paprastai pasakoti apie svarbius dalykus, perteikti jiems nuotykio jausmą. Todėl knygoje atsirado dialogai su vandens pasaulio gyventojais, o informacija pateikta lengvai ir žaismingai.

„Norėjau, kad Kakę Makę kelionėje lydėtų keli draugai iš vandens pasaulio. Būtinai –  aštuonkojis, kuris yra tikras vandens pasaulio išminčius. Aštuonkojai mane visada stebino ir žavėjo. Nuo gebėjimo prisitaikyti prie aplinkos, atpažinti savo prižiūrėtojus ir netgi apipurkšti vandeniu jiems nepatinkančius iki talento pabėgti iš akvariumų ir rasti išėjimą iš labirinto. Smagu stebėti ir krabus, jie labai juokingi, tikri peštukai“, – pasakoja gamtininkė, knygoje panaudojusi geriausias šių gyvūnų savybes.

Saulei atrodo, kad vaikų mėgstamam personažui –  Kakei Makei įdomu viskas. Ji visada pasiruošusi leistis į nuotykius ir sužinoti ką nors naujo. „Šioje knygoje ji keliauja vandens keliu, stebi, kaip mūsų veiksmai veikia gamtą. Ir supranta, kad vandens pasaulis yra itin svarbi pasaulio dalis, be vandens nebūtų gyvybės“, – sako rašytoja, pridurdama, kad, mokslininkų manymu, apie 90 procentų jūrinių rūšių mums dar nėra pažįstamos. Tyrimai gelmėse sudėtingi dėl itin nepalankių sąlygų – didžiulio slėgio, 1000 kartų didesnio nei jūros lygyje, ledinio vandens, visiškos tamsos ir neaprėpiamo dydžio. Deja, dalis rūšių gali išnykti prieš mums jas surandant.

Kakės Makės enciklopedija apie neatrastą vandenų pasaulį mažiesiems skaitytojams leis ne tik pakeliauti po jūras ir vandenynus, bet ir pažinti Lietuvos vandenis. Rašytoja į kiekvieną skyrelį įtraukė įdomiausių vietų sąrašą. Nuo Smardonės šaltinio, Vaiguvos upės-gatvės, karstinio Kirkilų ežero iki Ruonių reabilitacijos centro.

Renginyje, kaip ir enciklopedijoje, vietos atsirado ir svarbiai tvarumo temai. Kalbėta apie plaukiojančias šiukšlių salas ir tai, kas nutinka, kai vandenynai užteršiami. Aiškintasi, kodėl svarbu rūšiuoti atliekas.

„Vanduo – gyvybė, žemės plaučiai, klimato reguliatorius ir gausybės organizmų namai. Be vandens nebūtų ir mūsų. Tai pasaulis, kurį privalome saugoti“, – patvirtina ir knygos autorė S. Paltanavičiūtė.

Ji pasakoja, kad labiausiai kenčia gėlo vandens ekosistemos, ypač šlapynės, upės, taip pat – koraliniai rifai, Arkties vandenynas. Didžiausią žalą daro klimato kaita, tarša, neproporcinga, nelegali žvejyba. „Manoma, kad iki 2050 metų gali nelikti 90 procentų koralinių rifų“, – sako gamtininkė, tuo pačiu palikdama viltį, nes aplinkosaugininkų veikla kai kuriuose projektuose ima skinti vaisius. Štai jūriniai vėžliai pradeda atsigauti, nuo 1970-ųjų žaliųjų vėžlių padaugėjo 30 procentų. Tai geras aplinkosauginių projektų sėkmės pavyzdys.

Vis dėlto Saulė įsitikinusi, kad kalbėti vaikams apie pasaulinę klimato kaitos keliamą žalą nėra labai gerai: „Jų ir taip laukia nestabilus pasaulis, kuriame gali jaustis bejėgis, o tai tikrai nepadės keisti situacijos. Geriausia koncentruotis į mažus kasdienius pokyčius, kurie padeda aplinkai – rūšiuoti atliekas, prieš perkant dar vieną daiktą, pagalvoti, ar jo tikrai reikia, išjungti šviesas, jei yra galimybė, kartą per savaitę į darbą keliauti viešuoju transportu ar dviračiu, maudytis duše minute trumpiau, kartą per savaitę gaminti vakarienę be mėsos. Nedidelis pokytis, o nauda aplinkai – didelė“.

Antulio Donaldo ir jo artimųjų nuotykiai Ančiogaloje jau 33 metus žavi, jaudina, juokina ir stebina Lietuvos skaitytojus. Užaugo dvi kartos, kurios iki šiol skaito apie gudruolių Vilio, Bilio ir Dilio žygius, nevykėlių brolių Grybšt pastangas pralobti, Skrudžo Makdako aimanas dėl Pinigų dėžėje netelpančių pinigų, nesuprasto genijaus Sriego Bevaržčio išradimus, paikus Magikos Keryčios ir kitų veikėjų nuotykius.

Į knygą „1993. Auksinė Donaldo kolekcija“ leidykla „Kid Press“ surinko seniausius  Ančiogalos komiksus, prieš tris dešimtmečius pasirodžiusius lietuvių kalba. Sprendimas buvo teisingas – knyga, vos tik pasirodžiusi, jau keletą savaičių yra Nr.1 perkamiausių knygų sąraše.

Pirmą kartą šios istorijos buvo išleistos 1993 metais žurnale „Mickey Mouse“. Eseistas, menotyrininkas, Antulio Donaldo gerbėjas Ernestas Parulskis puikiai prisimena kaip tik tais metais ir pamatęs pirmąjį „Mickey Mouse“ numerį spaudos kioske. Tąsyk, pasakoja, nupirkęs du žurnalo egzempliorius: „Vienas buvo skirtas mano nelabai disciplinuotai pradėtų leisti žurnalų – o tais metais tokių buvo labai daug – pirmų numerių kolekcijai, o antras atliko vieno aštuonmečio gimtadienio dovanos pastiprinimo funkciją. Ir viskas suveikė! Aštuonmetis iki šiol prisimena mano dovanų paketą – be komiksų, jis dar gavo keturis „Kinder“ kiaušinius, trijų spalvų rašiklį su pritaisytu čiulpiamu saldainiu ir saujelę kramtomosios gumos, o išsaugotą kitą žurnalo egzempliorių eksponavau parodoje „Spąstai su centriniu šildymu“. Ši paroda pasakojo apie gyvenimą Lietuvoje 1965–1993 metais, o „Mickey Mouse“ pirmasis numeris tapo dar vienu išsilaisvinimo iš sovietų okupacijos ženklu – šalia lito įvedimo ir sovietų armijos išvedimo. Visa tai įvyko 1993-iaisiais“

Šiomis dienomis anuometiniam aštuonmečiui, kuriam dabar – keturiasdešimt vieneri, E. Parulskis vėl padovanojo komiksų knygą – naujai perleistus 1993 metų žurnalus viename rinkinyje. Kol dovanos gavėjas vartė „Auksinę Donaldo kolekciją“, E. Parulskis jo paklausė, ar skaitys komiksus pats, ar atiduos aštuonmetei dukrai?

„Žiojosi sakyti, kad atiduos dukrai, bet kaip tik atsivertė puslapį su „Sultono haremo“ nuotykiais ir nutarė, kad duos, bet vėliau, kai įves vaiką į senų laikų kontekstą bei realijas“, – juokiasi menotyrininkas.

Į knygynus grįžusi „Auksinė Donaldo kolekcija“ nėra tik dar vienas leidinys. Daugeliui dabartinių keturiasdešimtmečių lietuviškai suskambę komiksai primena laiką, kai kioske rastas spalvotas žurnalas galėjo reikšti daugiau nei bet kuris žaislas.

R. Komžienė, asm. arch. nuotrauka.

Ilgametė „Egmont Lietuva“ darbuotoja, šiandien leidyklos „Kid Press“ rinkodaros vadovė  Regina Komžienė su nostalgija prisimena pirmąjį kontraktą, kuris lietuviams suteikė teisę išleisti komiksų žurnalą „Mickey Mouse“. Po trejų metų Ančiogaloje jau veikė lietuviški personažai, o žurnalas buvo pervadintas „Donaldas ir kiti“.

„Tai – įprasta praktika, – pasakoja R. Komžienė. Danai savo Antulį Donaldą vadina Anders Andu, žurnalas iki šiol leidžiamas ir yra labai populiarus. Toks populiarus, kad tėvai jo nerašo į prekių sąrašą – ir taip aišku, kad žurnalas į pirkinių krepšelį keliaus kartu su pienu, sviestu, duona“.

Pirmieji mėnesinio „Mickey Mouse“ žurnalo numeriai buvo išleisti 40 tūkstančių egzempliorių tiražu. Pamažu Disnėjaus personažai ėmė virsti lietuviškais. R. Komžienė pasakoja, kad leidyklos redaktorius, šviesios atminties Kęstutis Šidiškis ir tuometinis žurnalo vertėjas Teodoras Četrauskas atsidavę rinko lietuviškus personažų vardus. Neužteko, kad jie smagiai lietuviškai skambėtų – vardus dar turėjo patvirtinti Disnėjaus kompanija. Antulis Jonas neprigijo – buvo nuspręsta palikti Donaldą, nes tuo metu visi vaikai žinojo Donaldo kramtomąją gumą. Antis Deizė virto antyte Rože, atsirado Magika Keryčia, Sriegas Bevaržtis, labai pritiko ir Skrudžas.

Šiandien sunku suvokti, kaip anuomet tik rašomąja mašinėle gimdavo komiksų tekstai, o maketus leidyklos komanda klijuodavo rankomis, iliustracijas patys nuspalvindavo ir įkomponuodavo į puslapį. Vadinamieji „filmai“ arba spaudos plokščių paruošimo skaidrės lietuvius pasiekdavo iš Danijos. Veždavo jas automobiliais per Estiją. Kiekvienai spalvai gamindavo atskirą „filmą“ – skaidrią plėvelę su juodai atspaustu vienos kurios nors spalvos vaizdu. Sudėjus keturis vaizdus tiksliai vieną ant kito, išeidavo spalvotas vaizdas. Jį reikėdavo perkelti ant spaudos plokščių. „Suklysti nebuvo galima, nes tai reiškė, kad klaida bus padaryta visame tiraže“, – ano laikmečio spaudos subtilybes pasakoja R. Komžienė, prisimindama juokingas situacijas, kai flomasteriais spalvindavo Antulio Donaldo iškarpas.

2011 metais senieji Antulio Donaldo komiksai – auksinė jų kolekcija – buvo perleisti iš naujo. R. Komžienė prisimena, kad mintis kilo kai leidykla pradėjo gauti laiškus iš pamėgto vaikystės žurnalo ieškančių jau suaugusių skaitytojų. Knyga buvo surinkta iš skenuotų senųjų žurnalų. „Projektas pasiteisino, tiražą išpirko, pamėginome leisti ir 1994-ųjų komiksus, tačiau rinka tam nebuvo pasirengusi, tiražas užsigulėjo sandėlyje. Ir štai, praėjus daugiau nei dešimtmečiui, Antulio kolekcija ir vėl sugrįžta, tik į jau kitą kultūrinę terpę“, – sako nuo pirmųjų Antulio Donaldo numerių šalia buvusi R. Komžienė.

Ji neabejoja, kad Antulį Donaldą į apyvartą sugrąžina tie, kurie 1993-iaisiais pirko pirmuosius numerius. Šiandien jie yra trisdešimtmečiai ar keturiasdešimtmečiai, turintys ir savo vaikų. „Auksinę Donaldo kolekciją“ jie perka ne tik vaikui, bet ir sau. Knyga tampa nostalgijos objektu, kolekciniu leidiniu, kultūrine atmintimi.

Paradoksalu, bet šiandien leidinys oficialiai žymimas kaip skirtas suaugusiesiems – dėl istorijose galinčių pasitaikyti stereotipų ar anų laikų konteksto. „Ir tai – dar vienas ženklas, kaip stipriai pasikeitė pasaulis, bet tuo pačiu – ir priminimas, kad šios istorijos yra laikmečio dokumentas“, – teigia leidyklos „Kid Press“ atstovė R. Komžienė.

Manto Golubevo nuotrauka.

Prieš dešimtį metų Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius surengė diskusiją, kurioje buvo svarstoma, ar lietuvių vaikų poeziją ištiko mirtis. „Paaiškėjo, kad labiau – klinikinė mirtis, stabtelėjimas, kuriame labai trūko originalios poezijos vaikams, nes dar po kelerių metų situacija pradėjo keistis – radosi drąsių eksperimentų, nauja rašymo maniera, vaikams artimos šiandienos temos. Poezija prakalbo šiuolaikiniam vaikui“, – sako literatūros ekspertė Eglė Baliutavičiūtė.

Pakalbėti apie vaikų poeziją vaikų rašytoja, literatūrologė E. Baliutavičiūtė pakvietė vaikų poetes Eveliną Daciūtę ir Indrę Pliuškytę-Zalieckienę, taip pat rašytoją, literatūros agentą Beną Bėrantą. Visi jie sutaria: šiandien vaikų poezija ne tik atgijusi, bet ir intensyviai ieško naujų formų, kalbėjimo būdų bei santykio su skaitytoju.

E. Baliutavičiūtė teigia, kad ilgą laiką lietuvių vaikų poezijoje trūko to, kas jau buvo įprasta užsienyje – eksperimentų, žaismingumo, netikėtų formų. Pastaruoju metu lietuvių poetų kūriniuose vaikams tai matyti ir girdėti.

„Ir aš, ir Indrė turime tą pačią misiją – pakeisti vaiko požiūrį į poeziją, eilėraščių nemėgėjus paversti mėgėjais. Labai svarbu yra skaityti vaikams eilėraščius gyvai. Net skeptiškiausiai nusiteikusią auditoriją galima nupirkti parinkus tinkamą intonaciją, papasakojus jiems, kaip atsiranda eilėraštis, kartu žaidžiant“, – sako eilėraščių rinkinių „Paslapčiausia paslaptis“, Debesų karpytojai“ autorė E. Daciūtė.

Jai pritaria ir knygų vaikams „Kaip sutramdyti žvėryną“, „Abėcėlė virtuvėje“, „Neatlikau namų darbų“ autorė I. Pliuškytė-Zalieckienė: „Svarbiausia, kad vaikai mane įsileistų į savo erdvę, vėliau su jais galima kalbėti apie svarbius dalykus. Savo kailiu patyriau, kad vaikai eilėraščiuose nemėgsta pamokymų. Pamenu, rašydama „Kaip sutramdyti žvėryną“, į eilėraštį apie krokodilą įdėjau pamokymą. Perskaičiusi jį sūnui, pamačiau, kaip jo lūpų kampučiai nusileido, susidomėjimas eilėraščiu dingo. Eilėraštį teko perrašyti, ir daugiau šios klaidos nekartojau“.

Poetės sutaria, kad proza ir poezija yra itin skirtingi rašymo būdai. Eilėraščius vaikai paprastai skaito ne vieną kartą, mokosi juos atmintinai. O tai, įrodyta, ne tik lavina atmintį, bet ir apskritai teigiamai veikia vaiko smegenis.

Tarp „YouTube“, kompiuterinių žaidimų, ekranų, greitai kintančių kultūrinių kodų gyvenantis šiuolaikinis vaikas neabejotinai reikalauja kitokios poezijos kalbos. Ir jei eilėraščių rašytojai nori, kad jų eilėraštis būtų išgirstas, kalbėti reikia apie tai, kas vaikui pažįstama. Tik šitaip pavyks atverti naujas patirtis, žinias ir pasaulio suvokimą.

E. Daciūtė teigia, kad vaikams kylantys klausimai poezijoje yra ypatingos svarbos:

Indrė Pliuškytė-Zalieckienė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

„Šiandienos vaikai mūsų laikų eilėraščius skaito dažnai kitaip, kai kurių jie išvis nesupranta. Jei suaugusieji verčia juos skaityti, o tuo labiau mokytis, jie nusisuka, ir santykis su poezija tampa sudėtingas. Tačiau šiandienos temos juos užkabina, jie pradeda klausytis, užduoda klausimų, susidomi“.

I. Pliuškytė-Zalieckienė su tuo sutinka ir teigia, kad vaikams smagu girdėti atpažįstamus, naudojamus žodžius, skaityti apie tai, kuo domisi ir jie patys, ir jų bendraamžiai. „Galbūt vaikai ne viską iškart pagauna (į eilėraščius stengiuosi pridėti daugiau sluoksnių), bet, keliaudami per jausmus, jie supranta svarbiausias mintis“, – sako vaikų ypač mėgstama poetė.

Kūrėjos pasakoja, kad vaikų poezija dažniausiai gimsta iš labai konkrečių, kasdienių patirčių. E. Daciūtės eilėraščiai dažnai kyla iš realių situacijų – iš vaikų pasakytų frazių, bendrų patirčių, šeimos gyvenimo. „Prieš vienuolika metų supau dukrą sūpynėse. Kai ji pakildavo aukštyn, šaukdavo: „Valgysiu dangų!“. Man taip patiko ši jos frazė, kad tapo eilėraščiu. O jo iliustracijoje Agnė Nananai nupiešė suknelę, kuri buvo mano drabužinėje. Vaikams patinka eilėraščiai iš gyvenimo. Kai mano vaikai augo, domėjausi tuo, kuo jie domėjosi. Iš to atsirado nemažai eilėraščių“, – pasakoja poetė ir priduria, kad jai svarbu, kai, skaitydamas eilėraščius, vaikas išgyvena jausmus, jaučia šilumą, prisimena knygas jam skaitantį tėtį ar mamą ir švelnų prisiglaudimą. „Prozos į tokį šiltą stiklainiuką neįdėsi“, – neabejoja.

Kasdienio pasaulio stebėjimais savo eilėraščiuose remiasi ir I. Pliuškytė-Zalieckienė: „Rašau apie tai, ką matau namuose, lankydamasi mokyklose, susitikimuose su jaunaisiais skaitytojais, sūnaus draugais. Diskutavome su literatūrologe, ar šiandien vaikai dar naudoja žodį „šakės“, kurį mes naudodavome, kai norėdavome pasakyti – baigta. Važinėdama po mokyklas, atrandu klasių, kuriose vaikas nėra matęs eilėraščių knygos, nėra jos skaitęs. Tačiau jie žino, kas yra tiktokas, Minecraftas. Ir jei šie žodžiai atsiranda eilėraščių knygoje, tai gal verta ją perskaityti?“

Literatūros agentas Benas Bėrantas į vaikų poezijos situaciją Lietuvoje žvelgia optimistiškai. Nors šalis nėra didelė, kūrėjų bendruomenė negausi, ji vis dėlto sugeba išlaikyti poezijos tradiciją ir ją modernizuoti.

Vaikų poezija, anot B. Bėranto, niekur nedings – ji transformuojasi. Kartais ji persikelia į kitas formas: dainas, skaitmenines platformas. Tai ypač matoma „YouTube“ erdvėje, kur eilėraštis gali tapti daina ar vaizdiniu pasakojimu.

Tik lietuviškos poezijos tarptautiškumas išlieka sudėtingu klausimu. „Kai manęs klausia apie lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas, visada atsakau klausimu – o kiek kitų šalių poezijos vaikams turime lietuvių kalba? Buvo išleistas geriausių latvių poetų eilėraščių rinkinys, bet štai Vilniaus knygų mugėje, matau, jis išparduodamas už juokingą kainą. Išversti eilėraštį iš esmės reiškia jį perrašyti, ne bet kuris vertėjas tai sugeba“, – sako B. Bėrantas ir priduria, kad didesnių galimybių turi prie pasakojimo artėjantys tekstai, ypač paveikslėlių knygos, kuriose eilėraštis tampa istorija.

Diskusijos dalyviai išryškino ir platesnį kultūrinį kontekstą. B. Bėrantas pastebėjo, kad užsienio autorių poezijoje dažnai sutinkama laisvesnė eilėdara, tačiau vaikų auditorijoje, abi poetės sutinka, rimas išlieka itin svarbus – mažieji skaitytojai jį atpažįsta kaip tikrą poeziją.