KODĖL sutikote dalyvauti „Žvaigždžių duetuose“?

Jaučiu, kad manyje įvyko lūžis, esu visiškai atsipalaidavęs, jaučiantis save ir priimantis tokį, koks esu. Ta kelerių ar daugiau metų pertrauka nuo televizijos man labai patiko, tikrai buvau pavargęs nuo jos. Be to, pasitaikydavo projektų, kur tekdavo dainuoti tai, kas ne visai man tinka, tada ir pačiam kildavo klausimų, manau, ir klausytojams. Tad tikrai reikėjo pailsėti ir restartuoti.

KUO kitoks šis projektas?

Kituose projektuose dainuoji kartu su profesionalais, o čia šalia tavęs yra žinomas žmogus, neturintis dainavimo patirties. Visai įdomu save laužyti, ieškoti spalvų, eksperimentuoti, bet viskas jau ne dėl tavęs vieno, o dėl dviejų. „Žvaigždžių duetuose“ noriu dainuoti iš visos širdies visiems žmonėms, nes jaučiu didžiausią laimę ir džiaugsmą. Iš žmonių žinučių ir komentarų matau, kad jie tą irgi jaučia.

KAS šiame projekte labiausiai nustebino?

Labai fainas ir draugiškas kolektyvas. Negalėjau pagalvoti, kad taip susibendrausime. Daugelio superinis humoro jausmas, turime bendrą žinučių grupę, kur gimsta beprotiškai linksmi pokalbiai. Linksmiausia tada, kai kiekvienas gali pasijuokti iš savęs, suprasti sarkazmą, absurdo humorą. Tikrai labai gera būti tarp tokių žmonių, juolab kad dauguma neprofesionalų geba puikiai dainuoti. Smagu susibičiuliauti, kalbėtis atvirai, nes dažname projekte to nerasi.

AR kažko nauja išmokstate? Patinka mokytis naujų dalykų?

Taip, tai mano variklis. Nuolat mokausi naujų dalykų, esu labai smalsus. Man regis, tai žmogų ir jo smegenis verčia nesenti, eiti kartu į priekį su pasauliu. Tad mano požiūris labai laisvas, viskam stengiuosi sakyti „taip“, kalbant apie naujus dalykus. Bent pabandyti. Patiks nepatiks, naudinga ar ne – paskui nuspręsiu. Visada išbandau naujoves neturėdamas jokio nusistatymo: maistą, naują sporto šaką ar veiklą, net kažką nauja kūryboje.

KOKS mokinys buvote mokykloje?

Visoks (šypsosi). Kiek pamenu, pradinėse klasėse buvau tikrai ramus ir geras vaikis, bet jau ketvirtoje klasėje išėjau iš sporto šventės pas pusbrolį pažaisti kompiuteriu. Visi ieškojo, kur aš dingau. Čia gal ir buvo atspirties taškas. Paskui kartkartėmis pasikartodavo mano „rokenrolas“, dėl kurio vis pasitaikydavo namų areštas. Tas „rokenrolas“ ar tiesiog laisvumas ir dėmesio nekreipimas, ką pasakys kiti, mane lydi iki šiol. Kaip mokytojos sakydavo: „Na, Tadas turi labai gerą galvą, bet nenori, nors tu ką.“

Jei koks mokytojas dirbo KGB ir aš šią informaciją žinojau, tikrai pasilinksmindavome pamokose. Tad esu prikrėtęs begalę šunybių, bet turėjęs ir puikių pažymių, tik ne iš tų dalykų, kuriuose tuo metu nemačiau prasmės.

KĄ laikote autoritetais?

Visus, kurie turi didesnę ir gausesnę patirtį bei pripažinimą savo srityje: scenoje, muzikos kūryboje ar vaidyboje. Tie žmonės dažniausiai įkvepia, jų norisi klausytis, ypač tų, kurie jau turi „svorį“, kaip aš sakau, įeina, ir viskas visiems aišku. Toks visuomet man buvo ir visada bus Kostas Smoriginas, kiti scenos legendos bei bendražygiai. Įkvėpti gali jų kūryba, tada autoritetais tampa darbai, kurie žavi.

KOKIAS žmonių savybes labiausiai vertinate?

Laisvę. Visiškai laisvą požiūrį, laisvą humoro jausmą, atvirumą, nuoširdumą ir nepataikavimą niekam. Taip pat vertinu, kai žmogus nepučia iš savęs kažko daugiau, negu jis yra. Labai patinka, kai žmonės būna tiesiog savimi, o kokie – jau nebesvarbu. Visi esame skirtingi, visus priimu ir visos savybės puikios, nes be galo smagu pažinti visus kaip atskirus žmones, su savais įsitikinimais, savitu pasaulio matymu. Esminė savybė – būti savimi, tai labai gražu.

KOKIOS savybės jums labiausiai padeda gyvenime?

Kalbėti apie save nesąžininga, nes arba stipriai pagražinsi, arba kažko nepasakysi. Esu toks, koks esu. Visada atviras, besistengiantis būti nuoširdus, lygus su visais ir priimantis visus tokius, kokie jie yra, niekada neteisiantis.

KAS įkvepia kūrybai?

Kiekviena daina, kiekvienas tekstas yra apie kažką, kas įkvėpė tą akimirką. Viskas šiame pasaulyje gali būti įkvėpimas: jausmai, daiktai, gamta, žmonės.

KAIP bėgant metams keičiasi santykis su muzika, scena?

Kažkaip niekada nepagalvojau apie tai. Meilė muzikai buvo visada, nuo pat paauglystės, tik bėgant laikui keičiasi požiūris, įgyji naujų žinių. Aš stengiuosi gyventi lengvai, nežiūrėti per daug sudėtingai į gyvenimą. Keičiuosi kartu su gamta ir tam nesipriešinu. Kiekviena diena yra nauja istorija, nauja patirtis, svarbiausia – šypsena, per daug nepermąstyti, būti dabar ir čia. Džiaugiuosi kiekviena padovanota akimirka.

AR kasdienybėje jums norisi būti dėmesio centre, o gal kaip tik būnate labiau introvertas?

Neturiu tokio dalyko, kaip kasdienybė. Gyvenimas yra tiesiog gyvenimas. Kaip jis tau leidžia gyventi, toks tu ir esi tą akimirką, tam nepasipriešinsi. Telieka gebėti labiau pastebėti momentus, kurie tave tenkina. Gyvenimas būna visoks, kaip ir žmogus: liūdnas, gražus, nelaimingas, linksmas, neutralus. Ir aš būnu visoks.

KOKIŲ baimių turite?

Kad visi mirs arba ištiks zombių apokalipsė ir reikės kovoti prieš zombius, kad reikės atkurti pasaulį man vienam. Manau, apie tai galvoja kiekvienas vyras, kuris žaidžia kompiuterinius žaidimus.

UŽ KĄ galite save pagirti?

Už kiekvieną savo sprendimą, kuris padovanoja neįkainojamų patirčių.

KUR paskutinį kartą keliavote?

Turėjome penkias laisvas dienas tarp filmavimų ir koncertų, taip pat ir naujausios mano dainos „Panemunės žiburiai“ vaizdo klipo filmavimo. Norėjosi atsipūsti, todėl išvykome į Graikiją, kur mėgavomės saule, skaniu maistu ir šilta jūra.

KAIP atrodo jūsų laikas sau?

Sportas, Kauno „Žalgiris“, tenisas, skani vakarienė, vyno taurė su draugais, kompiuteriniai žaidimai, masažai, meilė.

KIENO dar šalis yra ar galėtų būtų Lietuva, jei ne krepšinio?

Tam, kad būtų krepšinio šalis, reikėtų sugrįžti 15 metų atgal. Esame didinga ir puiki krepšinio mylėtojų tauta, tokia ir būsime visada.

KADA būnate laimingas?

Manau, kaip ir kiekvienas paprastas žmogus, tada, kai esu labai ramus, saugus, kai skaniai valgau, daug juokiuosi, darau nesąmones ir klausau savo širdies.

Autorė Laima Samulė

Holivudo sudaužyta svajonė

Antonia Eugenia „Nia“ Vardalos gimė 1962 m. rugsėjo 24-ąją Vinipege, Kanadoje, graikų kilmės šeimoje. Jos tėvai buvo emigrantų vaikai, todėl namuose netrūko graikiškų tradicijų, stipraus šeimos ryšio, maisto, triukšmingų pokalbių ir, kaip vėliau pati juokavo, artimųjų, kurie visada turėjo savo nuomonę apie tai, kaip reikėtų gyventi. Suaugusi N. Vardalos persikėlė į JAV ir pradėjo aktorės karjerą. Tačiau Holivudas jos nepasitiko išskėstomis rankomis. Ji nebuvo tokia aktorė, kokią tuo metu kino industrija įsivaizdavo romantinėje komedijoje. Ir būtent ši aplinkybė tapo svarbiu jos istorijos posūkiu. N. Vardalos pasirinko improvizacinės komedijos kelią ir dirbo garsiojoje „Second City“ trupėje. Čia ji išmoko nebijoti scenos, publikos reakcijos ir, svarbiausia, savo pačios balso. Tačiau aktorystėje vis nesisekė taip, kaip norėjo. Ne viename interviu prisipažino, kad dėl prodiuserių atstūmimo išgyvena iki šiol. „Mes nesame tie žmonės, kuriais save pristatome „Instagram“. Nė vienas iš mūsų negyvena su aureole virš galvos“, – sakė N. Vardalos, kalbėdama apie nesėkmes. Aktorė pripažino, kad atmetimas vis dar sukelia vienatvės ir nepasitikėjimo savimi jausmą, tik dabar ji greičiau randa išeitį. Tai svarbi jos istorijos detalė. N. Vardalos abejojo, nusivildavo ir jautėsi atstumta, tačiau išmoko nebūti auka.

„Aš tiesiog norėjau gauti darbą“

1997 m. N. Vardalos parašė vienos aktorės spektaklį „Mano didelės storos graikiškos vestuvės“. Jame ji pasakojo apie graikės šeimą ir meilę ne graikų kilmės vyrui. Istorija buvo įkvėpta pačios aktorės gyvenimo ir jos šeimos istorijos. Iš pradžių N. Vardalos net neplanavo kurti kino franšizės. „Aš tiesiog norėjau gauti darbą!“ – po daugelio metų juokavo aktorė. Spektaklis Los Andžele sulaukė didžiulio susidomėjimo. Tarp žiūrovų buvo aktorė ir prodiuserė Rita Wilson, turinti graikiškų šaknų. Ji liko sužavėta ir pasiūlė sukurti kino juostą, net kartu su vyru Tomu Hanksu tapo vienais iš prodiuserių. T. Hanksas vėliau pabrėžė, kad N. Vardalos pagrindinis vaidmuo suteikė filmui ypatingo autentiškumo, nes tai buvo jos pačios gyvenimo patirtis. Tačiau kelias į didžiuosius ekranus nebuvo paprastas. Kino studijos norėjo pakeisti istoriją: svarstė pagrindiniam vaidmeniui pasamdyti žinomesnę aktorę; siūlė net pakeisti šeimos tautybę, kad istorija būtų universalesnė. N. Vardalos nesutiko. Tai buvo vienas svarbiausių karjeros sprendimų. Ji pasirinko išsaugoti tai, kas tikra. Tad galiausiai 2002 m. pasirodė filmas „Mano didelės storos graikiškos vestuvės“ N. Vardalos ne tik suvaidino pagrindinę heroję Toulą Portokalos, bet ir parašė scenarijų. Filmas sulaukė milžiniškos sėkmės, o jo scenarijus pelnė „Oskaro“ nominaciją. „Aš jaučiausi kaip mažas vaikas viso šio proceso metu“, – vėliau pasakojo ji. Aktorė prisiminė, kad buvo sunku patikėti, jog niekas neperrašė jos autentiško teksto. „Jaučiausi dėkinga“, – sakė N. Vardalos.

Kodėl milijonai žmonių atpažino save Touloje?

Filmo sėkmė buvo beveik neįtikėtina. Romantinė komedija, vaizduojanti graikų šeimos kasdienybę, tapo pasauliniu hitu. N. Vardalos istorija pasirodė esanti stebėtinai universali. Tai pasakojimas apie moterį, kuri ilgą laiką jautėsi nepastebima. Apie šeimą, kuri nori gero, bet kartais pernelyg kontroliuoja. Apie bandymą atrasti savąjį balsą, nepaisant artimųjų lūkesčių. Apie meilę žmogui, kuris nėra toks, kokį šeima įsivaizdavo kaip idealų partnerį. „Jeigu matote savo šeimą mano šeimoje, vadinasi, mes esame susiję“, – apie filmo aktualumą sakė N. Vardalos. Tai, ko gero, ir yra jos istorijos esmė. Žiūrovai juokėsi iš chaotiškos graikų šeimos, tačiau kartu juokėsi iš savęs. Po filmo premjeros N. Vardalos gatvėje nuolat sutikdavo žmones, kurie pasakodavo savo šeimų istorijas. Vieni atpažindavo tetą, kiti – motiną, treti – save. Filmo sėkmė pakeitė jos gyvenimą, tačiau kartu atnešė ir atsakomybę. N. Vardalos ne kartą pabrėžė, kad didžiausia dovana – ne pinigai ar šlovė, o galimybė papasakoti istoriją, kurią žmonės priėmė kaip savą.

Ji vis dar rašo, nes kūryba – kaip raumuo

Nia po pirmojo filmo galėjo tiesiog mėgautis šlove, tačiau pasirinko toliau kurti. Ji vaidino, rašė scenarijus, prodiusavo ir galiausiai pati ėmėsi režisūros. Jos požiūris į kūrybą gana griežtas. 2023 m. duotame interviu pasakojo, kad keliasi dar prieš aušrą ir rašo, kol neprasidėjo dienos triukšmas. „Stengiuosi rašyti kiekvieną dieną, nes tai yra raumuo, kurį privalu treniruoti“, – sakė ji. Tačiau N. Vardalos taip pat pabrėžia, kad kūrybos negalima išspausti jėga. Jei tą dieną mintys neateina, ji pataria atsitraukti, susitikti su draugu, nueiti apsipirkti ar padaryti ką nors visiškai nesusijusio su darbu. „Turi gyventi, kad galėtum rašyti apie gyvenimą“, – teigė ji ne viename interviu. Šis požiūris daug pasako apie pačią N. Vardalos. „Mano didelės storos graikiškos vestuvės“ tapo jos gyvenimo simboliu, tačiau kartu ir priminimu, kad kūrėjas turi teisę augti. Po pirmojo filmo atsirado antra dalis, o 2023 m. – trečia. Pastarajame filme N. Vardalos tapo režisiere. Taigi moteris, kuri kažkada negalėjo gauti norimo vaidmens, galiausiai pati tapo žmogumi, sprendžiančiu, kas vyksta prieš kamerą ir už jos.

Meilė, šeima ir gyvenimas, kuris ne visada primena romantinę komediją

Nors jos ekrane sukurtas pasaulis kupinas juoko ir šeimos šurmulio, pačios N. Vardalos gyvenimas ne visada buvo lengvas. Ji buvo ištekėjusi už aktoriaus Iano Gomezo. Pora susituokė 1993 m., o vėliau įsivaikino dukrą. Santuoka baigėsi skyrybomis 2018 m. Įdomu tai, kad patirtys ir motinystė vėliau persikėlė ir į kūrybą – pati N. Vardalos sakė, kad motinystė pakeitė jos požiūrį į kai kurias istorijas ir padėjo subrandinti naujus siužetus. Tačiau apie asmeninį gyvenimą ji paprastai kalba gerokai santūriau nei apie kūrybą. Šiandien, žvelgiant į jos kelią, sunku nepastebėti paradokso: tai, ką Holivudas iš pradžių laikė trūkumu, tapo didžiausiu pranašumu. Graikiškas vardas. Šeimos istorijos. Kūno sudėjimas. Kultūrinė tapatybė. Nepatogios šeimos tradicijos. Net tai, kad ji neatrodė kaip įprasta romantinės komedijos herojė. Visa tai tapo kūrybine medžiaga. N. Vardalos kartą pasakojo, kad ją įkvėpė žymioji Emma Thompson. Žiūrėdama „Oskarus“ ir pamačiusi, kaip E. Thompson laimi apdovanojimą už scenarijų, N. Vardalos suprato: aktorė gali ne tik vaidinti filme, bet ir pati jį sukurti. „Pagalvojau: palaukite, aktorė gali parašyti scenarijų?“ – prisiminė ji. Šiandien pati tapo panašiu pavyzdžiu kitoms moterims. Nia Vardalos niekada nebuvo ta moteris, kuriai reikėjo įrodyti, kad gali tapti Holivudo žvaigžde. Jai reikėjo įrodyti sau, kad jos istorija verta būti papasakota. Ji papasakojo ir milijonai žmonių atsakė: „Tai ir mano istorija.“

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Kristina Rimienė, Gretos Rudelienės („HER. Photo&styling“) nuotrauka.

Kristina, esate ekonomikos mokslų daktarė, floristikos dizainerė, laidų vedėja. Kaip šios skirtingos veiklos atsirado jūsų gyvenime?

Gana įprasta, kad per daug metų žmogus pakeičia ne vieną profesiją arba net visiškai meta darbus ir iškeliauja aplink pasaulį (šypteli). Mano gyvenime viskas susiklostė nuosekliai. Kai baigiau mokyklą, vyravo įsivaizdavimas, kad be mokslų nieko nepasieksi, todėl rimtai kabinausi į mokslus, siekiau karjeros komercinėse įmonėse. Taip atsirado ekonomikos mokslų daktaro laipsnis, bet ilgainiui pajutau, kad nesijaučiu savo vietoje. Kaip tik tuo metu gavau pasiūlymą pabandyti vesti TV laidą. Kaip sėsliam žmogui, tai buvo didžiulė avantiūra, o dabar ne tik vedu, bet ir kuriu laidą „Pasaulis pagal moteris“. Televizijoje esu jau 10 metų. Kartais pačiai sunku tuo patikėti.

Na, o gėlės mano gyvenime atsirado dėl turimo Akmenių dvaro Kėdainių rajone. Šventėms svečiai pradėjo prašyti dekoruoti erdves, aš ir pabandžiau. Kadangi esu Svarstyklės, mano meniškai sielai niekada nebuvo svetima tapyba, interjero dizainas. Tačiau esu ir mokslo, žinių žmogus, todėl nusprendžiau baigti floristikos studijų programą Belgijoje ir įgijau Europos meistro sertifikatą.

Kaip jūsų veiklos papildo viena kitą?

Mano veiklos tiek persipynusios, kad laikau jas ne trimis atskiromis, bet viena visuma. Baigusi mokslus Belgijoje, įsiliejau į tarptautinę floristikos bendruomenę, turiu pažįstamų floristų beveik kiekvienoje šalyje, į kurią nukeliauju, tad atostogaudama kartu su vienu ar kitu bičiuliu vis nufilmuoju naują „Floristinį desertą“ laidai „Pasaulis pagal moteris“. Gilinimasis į ekonomiką ir aukštasis išsilavinimas man labai padeda bendraujant su įvairiausiais žmonėmis, o darbas televizijoje plečia akiratį, atveria daug durų, augina pasitikėjimą savimi. Floristika vis labiau atskleidžia mano kūrybiškumą, norisi žiūrovams parodyti vis kažką nauja, sukurti naują tendenciją, rodyti, kad neturėtume apsiriboti tuo, kas yra Lietuvoje, arba užsiimti kopijavimu.

Kaip darbus sekasi derinti su šeiminiu gyvenimu?

Vaikai dideli: sūnus – dvyliktokas, dukra – studentė, jau pati turinti savo veiklų. Nebėra taip, kad vaikus reikėtų vedžioti už rankos, bet artimai bendraujame, galime atsiremti vienas į kitą, sulaukti pagalbos. Užaugus vaikams, atsirado daugiau laiko ir laisvės veikloms. Žinoma, bandome suderinti darbus ir dėmesį vienas kitam. Į kai kuriuos užsiėmimus ar renginius einame kartu. Tikriausiai būtų sudėtingiau, jei dirbtume nuo 9 iki 17 val. ir dar vakare pasitaikytų renginys, bet mūsų atveju lengviau laviruoti. Tiesa, kai turiu dirbti prie didelių projektų, kaip Kauno miesto eglė, „Išsipildymo akcija“, „Lietuvos garbė“, tuomet paromis pasineriu į savo veiklą ir šeima tai supranta. Juk tai svarbu ne man vienai, nuo to priklauso daug žmonių, nes TV eteris būna tiesioginis – negali kažko nepadaryti ar nukelti kitai dienai. Šeimoje stengiamės visi vieni prie kitų prisitaikyti, kad kiekvienas atliktume savo darbus, o laisvalaikį galėtume leisti kartu.

Ar gyvenate pagal griežtą dienotvarkę, ar lieka vietos ir spontaniškumui?

Nėra griežtos dienotvarkės. Dvi ar tris dienas per savaitę su komanda filmuojame laidą. Tomis dienomis dirbame pagal suderintą grafiką, be nuokrypių, bet visos kitos dienos būna skirtingos. Nemažai administracinių darbų, nes turiu dekoravimo verslą, taip pat ruošiuosi laidoms. Televizijoje daug nematomo darbo. Dar iki filmavimo reikia sugalvoti temas ir pašnekovus, pasiruošti „Floristiniam desertui“. Nufilmavus peržiūrėti laidą, nusiųsti korekcijas, parengti anonsą. Dienotvarkė tikrai dinamiška, bet joje randu laiko ir pasportuoti, skirti dėmesio sau ir šeimai.

Kokios jūsų savybės labiausiai padeda gyvenime?

Kūrybiškumas – mano varomoji jėga. Taip pat svarbus užsispyrimas. Visus darbus, projektus turiu padaryti iki galo. Kartais net atrodo „mirsiu, bet padarysiu“ (šypteli). Neretai savo užsidegimu, vidine jėga ir pasiryžimu nustebinu aplinkinius, sako: „Tokia gležna, moteriška, o sugebi įgyvendinti tokius didelius projektus!“ Iš tiesų yra ką veikti, kai vadovauji kalėdinio dekoravimo projektui, kurio rezultatas – 17–18 metrų aukščio eglė. Atsakinga esi už viską – nuo idėjos iki įgyvendinimo. Nors tam tikri procesai atsikartoja, bet netikėtumų ar gamtos išdaigų irgi gali pasitaikyti, todėl turiu apgalvoti visus techninius dalykus. Laimė, viena iš mano savybių – techninis architektūrinis mąstymas, už kurį esu dėkinga ilgamečiam darbui IT įmonėje. Visas konstrukcijas suprojektuoju ant lapo, o paskui įgyvendiname su metalo gamintojais. Kai kuriuos sprendimus tenka patobulinti, bet nėra taip, kad pateikčiau idėją ir neįsivaizduočiau, kaip techniškai ją įgyvendinsime. Šis techninis pagrindas man atveria daug galimybių įvairiuose projektuose.

Ką norėtumėte savyje patobulinti, pakeisti?

Norėčiau išmokti mažiau reaguoti į neigiamus dalykus, nes jautri reakcija paveikia ir norą dirbti, ir rezultatą. Norėčiau labiau savimi pasitikėti, nes iš tikrųjų žinau, kad viską padarysiu gerai, bet vis tiek kiekvieną projektą labai pergalvoju, išgyvenu dėl smulkmenų. Šeima visuomet tikina, kad ir šį kartą viskas bus tobula, bet pati nenurimstu, kol nepamatau galutinio rezultato, kuris mane tenkina. Iš tiesų visada galima kažką patobulinti, bet nežinant, koks tiksliai turėjo būti galutinis rezultatas, viskas pavyksta teisingai, atrodo estetiškai. Man pačiai būtų lengviau, jei galėčiau daugiau susikoncentruoti į efektyvų procesą ir rezultatą, mažiau dėmesio skirčiau emociniam fonui. Tačiau kiekvienam dideliam projektui iki pat šiol jaučiuosi daug atiduodanti emociškai.

Dar norėčiau gebėti geriau tvarkyti biudžeto klausimus. Teoriškai viską žinau, puikiai gebu suskaičiuoti, bet vėlgi emocijos paima viršų ir, pavyzdžiui, ruošdama dekorą asmeninei šventei, viršiju biudžetą savo asmeninių finansų sąskaita. Tiesiog norisi padaryti viską kuo gražiau.

Dirbdama televizijoje turite galimybę pažinti įvairiausių žmonių. Kaip tai nulėmė santykį su aplinka? Ar esate atsargesnė, ar į žmones einate atvira širdimi?

Kuo ilgiau gyveni, tuo labiau pažįsti gyvenimą ir žmones. Anksčiau buvau labai atviros širdies, itin pozityvi, mylinti žmones, galbūt naivi, bet gyvenimas nėra vien rožėmis klotas. Jis tave mėto vėto, kartais priverčia suklupti ar suveda su žmogumi, kuris gali įsmeigti peilį į nugarą. Su metais tikrai keičiasi požiūris į viską, bet vis tiek tikiu gėriu, gal tik esu gerokai atsargesnė. Niekada iš anksto nebūnu nusistačiusi prieš žmones, neapkalbu be pagrindo, pasaulyje ir taip daug blogio, norėtųsi, kad jo būtų kuo mažiau artimoje aplinkoje.

Kaip bėga jūsų laisvalaikis, kas labiausiai padeda atkurti vidinius resursus?

Kai grįžtu po sunkios darbo dienos, geriausias trumpalaikis atsipalaidavimas – kokio nors beprasmio serialo serija, lengvo turinio filmas ar televizijos laida. Tiesiog atsisėsti ir ramiai kažką pasižiūrėti. Nes jei skaitysi knygą, tai per galvoje verdančias mintis net nematysi, ką skaitai. Kai prisėdi priešais televizorių, lengvas turinys kažkur nuneša, mintys pamažu nurimsta, atsipalaiduoji.

Labai mėgstu keliauti, praleisti savaitgalį ne namuose, nueiti į kiną, bet pastaruoju metu tai sudėtinga realizuoti – jau nemažai pakeliavome pavasarį išvykę mėnesiui į Naująją Zelandija, tad dabar tenka pabūti sėslesniems. Tiesa, su šeima planuojame kelionę į Londoną, „Hario Poterio“ muziejų. Sūnus pernai gavo tokią gimtadienio dovaną, bet tik dabar prisiruošėme. Labai laukiu kelionės. Manau, tikrai atsipalaiduosiu, atitrūksiu nuo darbų, o tada pailsėjusi galėsiu nerti į kalėdinį sūkurį.

Dar man labai patinka skanus maistas ir geras vynas prie jo. Šeimoje mėgstame gaminti įvairius patiekalus pagal naujus receptus, beveik kiekviena vakarienė – ne tradicinis naminis maistas, bet gardūs patiekalai iš ėrienos, jautienos, antienos, žuvies. Gaminimas su šeima ir skanus maistas prie degančio židinio man taip pat yra atsipalaidavimo būdas.

Apie ką pasvajojate? O gal esate labiau planuotoja?

Esu svajotoja. Kaip sako mano viena draugė, iki šiol esu ta princesė iš senovinių romanų, kuri tiki gėriu ir visą gyvenimą svajoja. Visada tokia buvau ir turbūt tokia liksiu, bet pastaruoju metu svajonių turiu mažiau. Manau, tai natūraliai ateina su amžiumi, visgi nugyventa pusė amžiaus (šypsosi). Daug svajonių jau įgyvendinau, o kitos nebetekusios prasmės. Daugiau gyvenu šia diena, bet pasikeitus aplinkybėms tikrai gali atsirasti naujų gražių svajonių.

Autorė Laima Samulė

Stano, Raimundo Adžgausko nuotrauka.

KAIP kilo idėja sukurti dainą „Meilė – mano kelias“?

Kažkada Katažina paprašė, ar galėčiau pagalvoti apie dainą tokia tema. Jų šeimą pažįstu ilgą laiką, mačiau tą sunkų kelią, kurį jiems tenka eiti. Atsimenu, kai po Ameriką keliavome su koncertine programa, Katažina pasakojo, kaip jai sunku, kaip stipriai ji išgyvena, kaip keistai žmonės reaguoja į jų sūnų. Tuo metu ji buvo pasirinkusi apie tai nekalbėti viešai. Atsivėriau jai, kad panašiai jaučiausi, kai sirgau vėžiu ir kaip viskas pasikeitė, kai pradėjau viešai apie tai kalbėti. Labai apsidžiaugiau, kai po kurio laiko ir Katažina apsisprendė kalbėti, nes jai tikrai pasidarė lengviau.

KODĖL būtent toks kūrinio pavadinimas?

Kai atsirado poreikis dainai, pradėjau galvoti, kokia pagrindinė tema sieja visus tėvus, auginančius vaikus su tokiais ypatumais. Supratau, kad vienintelis dalykas, kas sieja visus, yra didžiulė meilė savo vaikams, nes autizmo spektro sutrikimas nėra liga, kuri gydoma, nėra būsena, kuri su laiku gali išnykti. Tokį vaiką turi priimti ir mylėti tokį, koks jis yra, ir būtent taip tie tėvai daro: vienintelis jų kelias yra meilė, todėl ir dainą pavadinau „Meilė – mano kelias“.

KOKIO grįžtamojo ryšio sulaukėte iš klausytojų?

Gavau daug asmeninių žinučių socialiniuose tinkluose. Vieni dėkojo už kūrinį, kiti dalinosi asmenine patirtimi, kaip jie susiduria su panašiais iššūkiais.

KODĖL dainos socialiai jautriomis temomis veikia visuomenę?

Manau, kultūra, menas turi pačią didžiausią galią keisti visuomenės nuostatas, požiūrį. Joks politikas su savo įstatymais niekada nepakeis žmogaus jausmo. Jeigu žmogus bijo vaiko, kuris elgiasi šiek tiek kitaip, tai jis ir toliau bijos, nors išleistum ir šimtą įstatymų, draudžiančių tokią baimę. Bet menas, dainos, literatūra gali iš esmės pakeisti žmogaus jausmą.

KOKIĄ naudą suteikia kūrėjui prisilietimas prie tokių temų?

Džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę, nes pasaulyje apstu dalykų, neturinčių prasmės. Mano paties kasdienybėje ir darbuose nemažai dalykų, kurie neturi tokios prasmės, kaip šitas kūrinys. Tad tiesiog tuo džiaugiuosi ir esu dėkingas Katažinai, kad pasirinko mane, o ne Deivydą Zvonkų.

KOKIOS dar socialinės problemos jums svarbios?

Esu pilietiškai aktyvus žmogus ir mane paliečia viskas, kas vyksta aplink mane, aplink mano vaikus, namus. Nuo saugumo iki migracijos klausimų – kas aktualu visiems, tas aktualu ir man.

AR kaip visuomenė esame pakankamai jautrūs ir atsakingi?

Turiu nemažai pavyzdžių iš asmeninės patirties, rodančių, kokie esame jautrūs ir atsakingi. Paskutinis atvejis buvo visai neseniai. Vienam sunkiai sergančiam vaikui reikėjo operacijos, kurią buvo galima atlikti tik Vokietijoje. Jo šeima paprašė pasidalyti šia informacija, ir per parą į labdaros ir paramos fondą buvo surinkta 160 tūkst. eurų – dvigubai daugiau, nei reikėjo. Vaikui jau atlikta operacija, jis sveiksta. Visa tai padarė mūsų visuomenė, kuri tikrai yra labai jautri ir rūpestinga, ypač savo mažųjų, silpnesniųjų skausmui.

O ar esame pasiryžę priimti ypatingus vaikus ir suaugusiuosius?

Daliai žmonių tai sunku suprasti, nes jie nėra su tuo susidūrę. Pakeitus įtraukiojo ugdymo tvarką ir bendrose klasėse pradėjus mokyti ypatingų poreikių turinčius vaikus, kuriems mokytis sudėtingiau ir reikalinga specialiojo pedagogo pagalba, kitiems vaikams natūraliai kyla klausimų, kaip elgtis ir reaguoti. Juk tokie vaikai triukšmauja, vaikšto po klasę ar kitaip trukdo mokytis.

Tėvų užduotis – atsisėsti ir pasikalbėti su savo vaikais, paaiškinti, kad tas vaikas yra toks pats žmogus, tik šiek tiek kitaip mato pasaulį. Svarbu suprasti, kad tokių žmonių visada buvo ir bus. Su jais reikia bendrauti, jiems padėti, o kartais tiesiog apsišarvuoti kantrybe ir pakentėti dėl kito žmogaus.

KOKIAS savybes labiausiai vertinate žmonėse?

Nesavanaudiškumą arba tiesiog kitokį savanaudiškumą. Manau, kad bet koks gero darymas yra savanaudiškas, nes pirmiausia pats gerai jautiesi, kai kitam padedi. Žinoma, kad gerai jaustumeisi, gali nusipirkti „Ferrari“, bet gali rinktis ir kitą variantą – padėti kitam ir taip pasijusti gerai. Aš stengiuosi, kad šalia manęs būtų žmonės, kuriems priimtinesnis antrasis variantas.

KOKIOS savybės jums labiausiai kiša koją?

Man – jokios, bet mano žmonai kiša koją mano požiūris į tvarką. Jei galėčiau, jį patobulinčiau, bet ne dėl savęs, o dėl jos. Man asmeniškai gražiausia ir vertingiausia, bet labai reta ir bėgant laikui išnykstanti savybė yra gebėjimas atitrūkti nuo šio pasaulio ir pabūti savajame. Pastebiu šią savybę savo vaikuose ir labai ją skatinu. Pabūti savo pasaulyje yra labai gražu, ir iš to gimsta gražių dalykų.

KIEK jums svarbus humoras?

Tai viena veiksmingiausių terapijų. Atsimenu, kai vyko M.A.M.A. apdovanojimai, jų vedėjas Justinas Jankevičius paklausė manęs, ar gali mane pristatyti kaip „vienintelį jūros gyvūną, kuris susirgo upės gyvūnu“ – delfinas susirgo vėžiu. Labai mane prajuokino ir sakiau, kad būtinai taip ir pristatytų. Bet, matyt, laidos prodiuseriai nusprendė, kad bus per stipru, todėl šis juokas į eterį taip ir nepateko.

AR juokauti galima apie viską?

Manau, kad galima juokauti beveik apie viską. Vienintelė riba – kad tie juokai neįžeistų minimo žmogaus. Mes su D. Zvonkumi dažnai rašome pašiepiančius tekstus, kuriame humoristines dainas apie aktualijas, bet visuomet laikomės nuostatos: jei tai įžeistų minimą herojų, kūrinį išimsime ir to žmogaus atsiprašysime. Mūsų tikslas nėra įžeisti – čia ir brėžiame ribą. Tačiau asmeniniame gyvenime juokaujame apie viską. Jei kas nors sužinotų, kaip juokiamės iš savo problemų, tikrai daugelis to nesuprastų, bet mums tai visiškai priimtina.

KOKIŲ baimių turite?

Bijau tik dėl vaikų, kad jiems nieko nenutiktų, kad būtų sveiki. Dėl savęs nebijau.

KĄ laikote didžiausia savo silpnybe?

Senovinius amerikietiškus automobilius. Jais susidomėjau labai seniai. Mano pirmasis automobilis buvo kolekcinis 1985 metų „Buick Riviera“. Manęs visiškai nedomina rūbai, prabangus gyvenimas ar dar kas nors, bet senoviniams amerikietiškiems automobiliams jaučiu silpnybę. Šiuo metu turiu du.

KAIP atrodo jūsų laikas sau?

Man svarbu pabūti vienam, tyloje. Svajonių atostogos – būti vienam namuose ir žiūrėti filmus. Nenoriu niekur skristi ar važiuoti, tiesiog pabūti vienas, ramiai.

KAS jus daro laimingą?

Žmonės, kurie išgyvena sudėtingus laikotarpius (ligas, artimojo netektį ar kt.), supranta, kad visa tai, kas nėra ta tikroji nelaimė, ir yra laimė. Kai ateina rimta bėda, supranti, kokie menki buvo visi iki tol patirti išgyvenimai. Aš gyvenime vadovaujuosi principu „nevaryk Dievo į medį“: jei nieko iš tikrųjų blogo nevyksta, vadinasi, viskas ir yra gerai.

Autorė Laima Samulė

KODĖL pasirinkote žurnalistiką?

Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi sritį, kurioje labiausiai gali atskleisti savo asmenybę ir talentą bei atlikti darbą įdedant mažiausiai pastangų, todėl pasirinkau žurnalistiką. Aš esu greita, smalsi, sunkiai nusėdinti vietoje, šiek tiek paviršutiniška ir man gilintis į vieną siaurą sritį greitai nusibostų. Gyvenimo būdo laidų kūrimas – dinamiškas darbas, kuriame nuolat sutinku naujų žmonių, todėl man labai įdomu. Žinoma, ne paskutinėje vietoje ir vaikystės svajonė – nuo penktos klasės rašiau eilėraščius, tad tai, ką dabar dirbu, yra svajonės išsipildymas.

KOKIE pašnekovai įsimena labiausiai?

Dažnai gaunu kritikos, kad kai kurie laidos pašnekovai galbūt nėra verti eterio – per mažai pasiekę ar turintys nekokią reputaciją. Galbūt šiuo atžvilgiu mane galima laikyti prasta žurnaliste, nes žurnalistų pagrindinis darbo tikslas – tiesos paieškos, o aš dar baigiau psichologiją, todėl mano pagrindinis siekis – bent truputį pažinti ir suprasti žmogiškąją prigimtį. Tad neskirstau pašnekovų pagal nuopelnus, bet žiūriu, kaip jie gali atsiskleisti pokalbyje. Įdomu tai, kad kai kurių interviu nekantriai lauki metus ar dvejus, o iš kitų tikiesi šiek tiek mažiau, bet jie tave gali stipriai nustebinti.

AR buvo istorijų, kurios ypatingai palietė?

Esu visiškai tikra, kad atviras, nuoširdus pokalbis visada kažką duoda, net jei pašnekovo gyvenimo būdas ar vertybės nesutampa su mūsiškėmis. Kiekvienas žmogus gali suteikti įkvėpimo, nesvarbu, ar vieną dieną senamiestyje kalbinu talentingą menininką, o kitąkart – sodyboje gyvenantį vienišių. Kiekvieno pašnekovo gyvenime gali atrasti mažą vertingą grūdą.

KAIP jums pavyksta atverti žmogų, ar visada jaučiate, kad bendravimas nuoširdus?

Turiu daugiau nei 15 metų darbo patirties ir labai jaučiu, kada žmogus nėra iki galo nuoširdus. Bet per daug jo neteisiu, nes paprastai tokiais atvejais žmogus nėra atviras ir nuoširdus su savimi – tam tikrą kaukę nešioja ne tik prieš kitus, bet ir prieš save patį. Man atrodo, kad tai pajaučiu ne tik aš, bet ir žiūrovai. Televizija yra toks žanras, kur gali skaityti informaciją ne tik iš teksto, bet ir kūno kalbos, kitų mažų dalykų, kurie pasako labai daug.

AR duodate pašnekovams pamatyti laidą prieš paleidžiant į eterį?

Ne. Anksčiau sakydavo, kad pokalbis su žurnalistu – kaip ėjimas su velniu obuoliauti (šypsosi). Iš tikrųjų tarp pašnekovo ir žurnalisto turi būti pasitikėjimas. Mūsų laida tam tikra prasme yra interpretacija, kaip mes tą žmogų pamatėme, išgirdome. Žinoma, yra išimčių, kai kalbama apie labai jautrius dalykus, kuriems apžvelgti prireikia ir teisininkų pagalbos, kad viskas būtų atlikta tinkamai ir pašnekovui nesukeltų problemų.

AR už darbo ribų irgi mieliau klausotės kitų, o gal kaip tik esate labiau ekstravertė?

Gyvenime tikrai esu ekstravertė, kuri kalba daug. Gal net per daug, nes kartais galiu užgožti greta esantį žmogų. Tačiau darbe griežtai laikausi taisyklės nepertraukti pašnekovo, labai pastebiu, kai kažkas kitose laidose tai daro.

KOKIAS laidas pati mielai žiūrite laisvalaikiu?

Apie meną, dizainą, architektūrą. Pasakysiu nepopuliariai, bet kalbant apie žurnalistiką dažnai akcentuojamos aktualijų, politinės, ekonominės laidos. Tačiau jeigu kiekvienas susimąstytų, kiek mūsų gyvenime lemia politika ir kiek asmeniniai dalykai, socialiniai santykiai (vadinamoji minkšta informacija), tai, ko gero, sutiktume, kad galėtų būti daugiau kultūrinių, gyvenimo būdo ir pramoginių laidų. Reikia nepamiršti, kad sukurti pramogą žiūrovui – viena iš įdomiųjų žurnalistikos dalių.

KAIP ilsitės?

Mes labai mėgstame savo namus ir žmones juose, todėl šeimoje turime tradiciją kiekvieną savaitgalį paruošti vakarienę draugams. Dažnai juokauju, kad išmainiau ankstyvą rytą sporto klube į ilgą vakarą su draugais, nuoširdžiais pokalbiais ir galbūt per daug maisto. Manau, kad tai lems ilgesnį ir kokybiškesnį gyvenimą.

Kalbant apie laisvalaikį, norisi pridėti, kad žurnalistika dovanoja labai turtingą gyvenimą: esi nuolat kviečiamas į įvairius renginius, kasdien gali įdomiai leisti laiką. Kiti žmonės dėl tokio spalvingo gyvenimo būdo turi daug dirbti, o man tai ir darbas, ir malonumas viename.

AR turite slaptų talentų, hobių?

Mano meilės kalba yra maistas. Labai mėgstu gaminti, nors mane pamatę žmonės kartais sunkiai patiki, kad ne tik gaminu, bet ir valgau (šypsosi). Tai mano pagrindinis hobis.

KOKIĄ paskutinę knygą skaitėte?

Labai mėgstu skaityti. Kalbėdama su žmogumi iškart suprantu, ar jis skaito daug knygų, nes skaitymas ypač plečia žodyną. Dažniausiai renkuosi psichologines ir grožines knygas. Paskutinė, kurią skaičiau vasarą, buvo S. Bloom „5 gerovės tipai“. Prieš tai skaičiau vieną įdomiausių knygų, kokią man teko atsiversti: M. Gladwell „Išskirtys: sėkmės istorija“, taip pat įspūdį paliko B. Han „Nuovargio visuomenė“ ir G. Grušaitės „Grybo sapnas“.

KAS labiau esate – optimistė ar pesimistė?

Optimistė. Labiausiai savo stiprybę pajuntu kritinėse situacijose: gebu susitelkti, nepasimesti, išlaikyti sveiką protą ir ieškoti geriausio problemos sprendimo atsiribodama nuo emocijų, savęs gailėjimosi ir kt. Taip pat moku mėgautis mažais dalykais. Laikausi nuomonės, kad žmogaus gyvenimas yra toks, kokia jo kasdienybė, o ne išsvajotos atostogos keletą kartų per metus. Todėl stengiuosi, kad mano kasdienybėje būtų mažų malonumų, pavyzdžiui, skani kava, kuria mėgaujuosi gražioje vietoje, estetiški namai su daug meno kūrinių, ypatingos miesto erdvės. Sakoma, kad žmogaus akis pripranta prie gražių dalykų, bet stengiuosi neprarasti gebėjimo pasidžiaugti miško vaizdu pro langą, pastebėti, kaip tai gražu. Laikau save gyvenimo gurmane.

KOKIA gyvenimiška tiesa, taisykle vadovaujatės?

Nežinau, ar ne per stipriai nuskambės, bet noriu gyvenimą semti pilnomis rieškutėmis, noriu, kad jame būtų daug skonio. Labiausiai nemėgstu drungno jausmo. Aišku, kai turi šeimą, įsipareigojimų, įsisuki buityje – sunku, bet vis tiek stengiuosi paklausyti geros muzikos, gražiai apsirengti. Tiesiog daryti dalykus, kurie man iš tikrųjų suteikia gyvenimo skonio, nesekti paskui tendencijas ir gyventi kaip kiti.

KĄ norėtumėte savyje pakeisti?

Esu gana chaotiška ir kartais pati nesuprantu, kaip viskas pavyksta. Man sunku susikaupti, o vis tiek viskas pasidaro tik darymo būdu, todėl pasaulis priklauso darantiems. Kartais tikrai reikia save labai motyvuoti, kad viskas pasidarytų. Galima sakyti, kad vis dar ieškau, kur yra ta riba tarp savęs baudimo ir mokėjimo mėgautis gyvenimu.

KOKĮ žmogų (gyvą ar jau iškeliavusį) norėtumėte pakalbinti?

Norėčiau pakalbėti su kokia nors seniai gyvenusia Holivudo žvaigžde ar vienu iš nušautų prezidentų, dar Rytų kultūros dvasiniu lyderiu. Įdomiausios man yra asmenybės, kurios nebijo parodyti ne tik teigiamų savo pusių, bet ir skausmo, silpnybių, kurių mes visi turime. Kad ir koks būtų nuostabus žmogaus įvaizdis, man atrodo, kad visi esame labiau panašūs nei skirtingi: turintys ir šviesiąją, ir tamsiąją pusę, tiek silpnybių, tiek stiprybių. Tad norėčiau pabendrauti su ryškiu žmogumi, kuris ne tik padarė didelę įtaką pasauliui, bet ir yra daugiasluoksnė asmenybė.

Autorė Laima Samulė

Anžela Gečienė, Inesos Sirokovos nuotrauka.

KOKIA patirtis dainuoti su žmogumi, kuris nėra scenos profesionalas?

Viso projekto komanda yra nuostabi, taip pat ir mano partneris – sporto treneris, daugkartinis Lietuvos lengvosios atletikos barjerinio bėgimo čempionas Artūras Janauskas. Ruošdamiesi pasirodymams abu į krūvą sudedame tai, ką turime, ir žiūrime, kas iš to išeis. Žinoma, atsižvelgdama į tai, kad Artūras nėra scenos žmogus, stengiuosi nepervertinti mūsų dueto galimybių ir parinkti tokius kūrinius, kurie būtų palankūs abiem.

KAIP sekasi įtemptą filmavimų grafiką derinti su motinyste?

Iš tiesų tokie projektai filmuojami nuo ryto iki vėlyvo vakaro, tačiau namuose turiu nuostabų partnerį. Kai dėl darbų kurį laiką negaliu dalyvauti šeimos gyvenime, jis puikiai susitvarko ir vienas.

KĄ naujo apie save sužinojote tapusi mama?

Pasirodo, turiu kantrybės. Sūnus vis „mama, mama“, „pažiūrėk, pažiūrėk“, „paklausyk, paklausyk“… Na, ir galvoji, kas čia dabar tokio bus, bet nieko per daug didelio ir neįvyksta (šypsosi). Tačiau suprantu, kad tam mažam žmogui tai svarbu, todėl sėdžiu, žiūriu, klausausi.

KO šiuo metu mokotės arba norite išmokti?

Šiuo metu iš naujo mokausi groti pianinu, nes visai pamiršau, kaip tai daroma. Kartą per savaitę į namus atvyksta mokytojas pamokyti ir sūnaus, ir manęs. Prieš tai buvo etapas, kai mokiausi užsienio kalbų – dar ir dabar prisėdu padirbėti su specialia programėle, nes vis norisi išmokti naujų kalbų. Buvo ir laikotarpis, kai mokiausi šaudyti. Žodžiu, vis pajuntu poreikį išmokti ką nors nauja.

KĄ laikote savo autoritetais?

Konkrečių žmonių neišskirčiau, nes vienų žavi tam tikros charakterio savybės, kitų – pasiekimai. Buvo etapas, kai norėjau dainuoti, šokti su trupe ir surinkti pilnutėles arenas, kaip Beyonce. Vėliau, daugiau pasidomėjus jos asmenybe, susižavėjimas išblėso. Iš tiesų labai džiaugiuosi mūsų atlikėjais, pavyzdžiui, Jessica Shy. Nesakau, kad laikau juos autoritetais, bet ir pati norėčiau turėti tokią didelę publiką, todėl po truputį, nors ir labai lėtai, einu to link.

KOKIA muzika skamba jūsų namuose, automobilyje?

Jeigu važiuoju viena, tai garsiai klausausi sunkiojo metalo, sunkiojo roko arba repo, kartais – ir klasikinės muzikos, ypač kai laukia ilgos kelionėklausyti kolegų kūrybos, parašyti gražią žinutę, pasveikinti su premjera. Smagu pasidžiaugti kito žmogaus sėkme.

Į KOKIĄ šalį norėtumėte sugrįžti?

Dažniausiai renkamės šalis, kur dar nesame buvę, bet labai patiko Kroatija. Norėčiau dar kartą pakartoti kelionę po šią šalį automobiliu, nes pakeliui pamatėme daugybę gražių vietų. Didelį įspūdį paliko ir Rodo sala. Apskritai norėčiau aplankyti kitą žemyną, nes kol kas esame buvę tik Pietryčių Azijoje, kur mėnesį atostogavome Vietname. Dar traukia Sicilija, kurią labai išgyrė draugai, ir Roma.

KOKIOS šalies virtuvei negalite atsispirti?

Labiausiai mėgstu lietuvių virtuvę – visus bulvinius patiekalus, nors gal jų nereikėtų tiek daug valgyti (šypsosi).

KĄ skaniai gaminate?

Čia jau reikėtų klausti mano šeimos, nesinori girtis (šypsosi). Turbūt visus lietuviškus patiekalus, taip pat tom yum sriubą. Šeima vis dar patenkinta mano ruošiamu maistu, tad gal galiu patvirtinti, kad gaminu skaniai.

KOKIŲ silpnybių turite?

Turiu dvi dideles silpnybes. Pirma – pledai. Juos dievinu. Namuose turiu gal dvidešimt, visi skirtingų tekstūrų, spalvų, raštų, kuriuos derinu prie namų interjero, nuotaikos, oro temperatūros ir kt. Net sūnus jau žino, kad esu pledų maniakė. Pastebėjęs, kad parduotuvėje mano žvilgsnis krypsta į pledą, primena, jog jau ir taip turiu daug, naujo nereikia (šypsosi).

Kita silpnybė – gražios lėkštės. Taip pat turiu susilaikyti neprisipirkusi, nes namuose nelabai turime joms vietos. Tačiau kai užsuku į kokią nors mugę, kur akį traukia dailūs rankų darbo dubenėliai ar lėkštės, tikra sunku praeiti pro šalį.

AR kažko bijote?

Didžiausia mano baimė – skraidyti. Bijau skrydžių keleiviniais lėktuvais, tačiau dėl to neatimu iš šeimos galimybės aplankyti naujas šalis ir pažinti kitas kultūras. Galbūt pasirodys netikėta, bet nebijau skristi sraigtasparniu ar kariniu lėktuvu – tik keleiviniais. Sraigtasparniu teko skristi filmuojant muzikinį vaizdo klipą. Prieš pakylant buvau informuota, kad skrydis gana pavojingas, nes tarp kalnų pasitaiko vėjo gūsių, galinčių nublokšti sraigtasparnį į kalną, tačiau neišsigandau ir jaučiausi visai gerai.

Kariniu lėktuvu skridau su Sauliumi Urbonavičiumi-Samu ir jo komanda į Afganistaną koncertuoti ten dislokuotiems lietuvių ir kitų šalių kariams. Skrydžio metu turėjau galimybę sėdėti šalia piloto kylant ir leidžiantis – labai patiko. Prieš kelionę šiek tiek nerimavau, kaip ten viskas vyksta, kaip gyvena kariai. Tai buvo tikrai nepamirštama patirtis – viską pamatyti savo akimis, padainuoti kariams ir su jais pabendrauti.

KOKIĄ vietą jūsų gyvenime užima sportas?

Sportas man labai svarbus. Dėl įvairių veiklų nepavyksta susidaryti visiškai reguliaraus sporto grafiko, tačiau bent du kartus per savaitę greitu ėjimu nueinu 5 km. Pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį einu į sporto klubą, o kasdien pusvalandį darau rytinę mankštą. Savaitgaliais jos nedarau, nes taupau jėgas koncertams. Esu gana patenkinta savo fiziniu aktyvumu ir man tikrai patinka sportuoti.

AR mėgstate ekstremalias, adrenalino suteikiančias pramogas?

Nemanau, kad esu ekstremalė. Tačiau man tikrai patinka šaudymas. Šaudykloje visiškai susikoncentruoji į tai, ką tuo metu darai, todėl puikiai pailsi nuo kasdienių rūpesčių, nusiramini. Tikrai rekomenduoju (šypsosi).

Ekstremalumas man labiausiai asocijuojasi su aukščiu – šuoliais parašiutu, skrydžiais parasparniu, bet tai ne man. Tiesa, esu išbandžiusi skrydį parasparniu virš vandens (parasailing) su savo vyru Gran Kanarijoje. Tuo metu su Žygimantu dar net nebuvome pora. Kartu pakilome virš vandens, šalia kalnų, ir sklandėme labai aukštai, visiškai kitoje atmosferoje – ten net gali laisvai kalbėti, nes nejauti jokio vėjo. Buvo įdomus jausmas, tačiau taip aukštai daugiau nebenorėčiau (šypteli.)

KOKIĄ brangiausią dovaną esate gavusi?

Brangiausia dovana, kurią galiu gauti tapusi mama, – kažkas nuo sūnaus. Tos pirmosios jo rankomis vaikų darželyje sukurtos dovanėlės, kupinos meilės ir laimės, tiesiog užspaudžia širdį.

UŽ KĄ esate dėkinga?

Iš esmės jaučiuosi dėkinga pasauliui, Dievui ir geriems žmonėms. Kai pamatau, kad vienas žmogus kitam padaro ką nors gera, visuomet sąmoningai tai pastebiu ir pajuntu šilumą. Pagalvoju, kaip gera, kad yra žmogiškų žmonių, kurie nori padėti kitam.

KOKIA svarbiausia taisykle vadovaujatės gyvenime?

Svarbiausia būti savimi. Tai tikrai nėra lengva, ypač mums, užaugusiems mūsų laikais (jau galiu taip sakyti). (Šypsosi.) Nelabai kam rūpėjo, kaip mes augame, ko norime, kokie esame ir kur einame.

Suvokimas, kad pakanka būti savimi ir nesistengti niekam įtikti, yra didelė dovana, kurią kiekvienas galime sau padovanoti.

Taip pat gyvenime vadovaujuosi auksine taisykle – nesielk su kitu taip, kaip nenorėtum, kad jis elgtųsi su tavimi.

Autorė Laima Samulė

Paskutinis ritmas

Franko Beardo gyvenimo pabaiga buvo tyli ir labai nutolusi nuo garsiosios scenos, kurią jis pažinojo didžiąją gyvenimo dalį. 2026 metų rugpjūčio 17 dieną legendinis būgnininkas mirė savo rančoje Ričmonde, Teksaso valstijoje. Šalia jo buvo šeimos nariai. Oficiali mirties priežastis viešai nepaskelbta. Jam buvo 77-eri.

Iki pat gyvenimo pabaigos Frankas išliko neatsiejamas nuo „ZZ Top“ – grupės, kurios vardas tapo Teksaso rokenrolo sinonimu. Jo kolega ir ilgametis bičiulis Billy Gibbonsas, pranešdamas apie būgnininko mirtį, pabrėžė ne tik asmeninę netektį, bet ir milžinišką F. Beardo indėlį į grupės skambesį. B. Gibbonsas jį vadino vienu prigimtinai novatoriškiausių būgnininkų ir tikru Teksaso sūnumi, o jo ritmą – esminiu elementu, padėjusiu „ZZ Top“ išlikti muzikos viršūnėje.

Tai nebuvo vien mandagus atsisveikinimas. Franko būgnai buvo vienas iš trijų pagrindinių garsiosios grupės atraminių stulpų. B. Gibbonsas kūrė įsimintinus gitaros rifus, D. Hillas muzikai suteikė sodrų bosą ir vokalines harmonijas, o F. Beardas visa tai sujungdavo į tvirtą, nenutrūkstamą ritmą. Jo grojimas nebuvo skirtas demonstratyviems solo ar publikos dėmesiui prikaustyti. Būgnininkas retai siekė tapti pagrindiniu scenos herojumi, tačiau būtent jis muzikai suteikdavo judesio, energijos ir charakterio. Šį darbą atliko daugiau nei pusę amžiaus.

Per savo karjerą su F. Beardas prisidėjo prie tokių kūrinių kaip „La Grange“, „Tush“, „Gimme All Your Lovin’“, „Sharp Dressed Man“ ir „Legs“. Tai dainos, kurias atpažįsta net ir tie, kurie savęs nelaiko dideliais roko muzikos gerbėjais. Grupės kelias buvo įspūdingas ir skaičiais: „ZZ Top“ visame pasaulyje pardavė dešimtis milijonų albumų, tapo viena sėkmingiausių amerikietiškojo roko grupių, o 2004 metais buvo įtraukta į Rokenrolo šlovės muziejų.

Dar svarbiau – grupė sugebėjo išlikti aktuali kelis dešimtmečius, nors muzikos pasaulis aplink ją keitėsi neatpažįstamai. Frankas matė viską: 7-ojo dešimtmečio pabaigos bliuzo klubus, 8-ojo dešimtmečio rokenrolo klestėjimą, stadionų turus, MTV revoliuciją ir laiką, kai muzika persikėlė į skaitmeninį pasaulį.

Jo gyvenimo pabaiga sutapo ir su simboliniu grupės istorijos momentu. 2021 m. mirė Dusty Hillas. Po jo mirties iš legendinės sudėties liko B. Gibbonsas ir F. Beardas. Praėjus penkeriems metams, mirė ir būgnininkas. Tačiau, kaip skelbė pati grupė, „ZZ Top“ turėjo tęsti veiklą – tokia buvo ir Franko valia. Tai daug pasako apie žmogų, kuris didžiąją gyvenimo dalį laikė ritmą: muzika neturi sustoti vien todėl, kad vienas būgnininkas jau nebegali atsisėsti prie savo instrumento.

Teksaso berniukas, atradęs būgnų kalbą

Frankas Lee Beardas gimė 1949 metų birželio 11 dieną nedideliame Frankstono miestelyje Teksase. Vėliau šeima persikėlė į Irvingą – miestą netoli Dalaso, kuriame prabėgo svarbiausi jo vaikystės ir paauglystės metai. Apie Franko tėvus viešai žinoma nedaug. Šeimos gyvenimas niekada nebuvo plačiai aptarinėjamas spaudoje, o pats muzikantas nebuvo linkęs artimųjų paversti viešojo gyvenimo dalimi. Todėl patikimų duomenų apie motinos ir tėvo vardus ar profesijas išliko itin mažai.

Tačiau viena aplinkybė aiški – Franko gyvenimą anksti pakeitė muzika. Paauglystėje pradėjo groti būgnais. Tuo metu Jungtinėse Valstijose vyko tikras muzikinis sprogimas: radijuje skambėjo rokenrolas, bliuzas ir ritmenbliuzas, o iš Didžiosios Britanijos plūstelėjo nauja roko grupių banga. Jaunajam Frankui būgnai tapo ne tik pomėgiu, bet ir būdu atrasti savo vietą pasaulyje. Jis mokėsi Irvingo vidurinėje mokykloje. Būtent čia ir aplinkiniuose Teksaso muzikos sluoksniuose pradėjo megztis pažintys, vėliau turėjusios lemiamą reikšmę jo gyvenimui.

Svarbiausia jų buvo pažintis su Dusty Hillu. Dar iki „ZZ Top“ atsiradimo Beardas ir Hillas kartu grojo įvairiose grupėse. Jų kelias į didžiąją sceną nebuvo tiesus. Abu jauni muzikantai bandė jėgas skirtinguose kolektyvuose, tarp jų – „The Cellar Dwellers“, „The Warlocks“, „The Hustlers“, „American Blues“ ir kituose projektuose. Tai buvo tikroji muzikanto mokykla. Grojimas mažose grupėse reiškė ne tik išmokti atlikti kūrinius – reikėjo klausytis kitų, prisitaikyti, improvizuoti ir išgyventi nenuspėjamame muzikos versle. F. Beardas ir D. Hillas tuomet dar neturėjo milijonų gerbėjų ar didžiulių honorarų. Jie buvo jauni Teksaso muzikantai, atkakliai ieškantys savo skambesio.

Franko gyvenime netrūko ir kurioziškų ankstyvosios karjeros epizodų. Vienu metu jis grojo grupėje, kuri koncertavo apsimesdama garsios britų grupės „The Zombies“ sudėtimi. Tokios netikros grupės tuo metu nebuvo visiškai neįprastas reiškinys – muzikos verslas buvo kur kas mažiau kontroliuojamas nei šiandien, o garsus vardas galėjo tapti paprastu būdu pritraukti publiką. Tačiau Frankui Beardui netrukus nebereikėjo skolintis svetimo pavadinimo. Ankstyvosios muzikinės patirtys išmokė vienos svarbiausių taisyklių: ritmas turi tarnauti dainai, o ne muzikanto ego. Šis principas vėliau tapo vienu išskirtiniausių „ZZ Top“ skambesio bruožų.

Kelias į pasaulio sceną

„ZZ Top“ istorija prasidėjo Teksase – vietoje, kur bliuzas, kantri muzika ir rokenrolas susipynė į savitą kultūrinį mišinį. B. Gibbonsas jau buvo žinomas kaip talentingas gitaristas, grojęs psichodelinio roko grupėje „The Moving Sidewalks“. Tuo metu F. Beardas ir D. Hillas jau buvo sukaupę bendros muzikinės patirties. Kai aplinkybės suvedė šiuos tris žmones, tarp jų užsimezgė ypatinga muzikinė chemija.

1969 m. pradėjo formuotis klasikinė „ZZ Top“ sudėtis: B. Gibbonsas – gitara ir vokalas, D. Hillas – bosinė gitara ir vokalas, F. Beardas – būgnai. Pirmieji koncertai ir įrašai nepadarė jų pasaulinėmis žvaigždėmis per vieną naktį. Grupė augo pamažu, kurdama savitą skambesį. Jos muzikoje susiliejo bliuzo šaknys, roko energija, bigio ritmas, Teksaso dvasia, humoras ir provokuojančios užuominos.

F. Beardo būgnai šiam skambesiui tiko idealiai. Jo grojimas suteikė muzikai vadinamojo „Texas shuffle“ pojūtį – ritmą, kuris skamba lengvai ir natūraliai, nors iš tikrųjų reikalauja didelio tikslumo. 1971 m. pasirodė pirmasis grupės albumas „ZZ Top’s First Album“. Vėliau sekė „Rio Grande Mud“, tačiau tikrasis proveržis įvyko 1973-iaisiais, išleidus albumą „Tres Hombres“. Būtent jame skambėjo „La Grange“ – daina, tapusi viena garsiausių grupės vizitinių kortelių. Vėliau pasirodė „Tush“, ir „ZZ Top“ jau nebegalėjo būti laikoma vien regionine Teksaso grupe. Ji tapo svarbia amerikietiškojo roko jėga.

8-ajame dešimtmetyje grupė daug koncertavo ir telkė vis didesnį gerbėjų ratą. Tačiau tikrasis pasaulinis proveržis įvyko kitame dešimtmetyje. 1983 m. pasirodė albumas „Eliminator“. „ZZ Top“ išsaugojo savo bliuzo ir rokenrolo šaknis, tačiau drąsiai pritaikė skambesį naujam laikui. Muzikoje atsirado sintezatorių, modernesnių ritmų ir technologinių eksperimentų. Rezultatas pranoko lūkesčius.

„Gimme All Your Lovin’“, „Sharp Dressed Man“ ir „Legs“ tapo milžiniškais hitais, o „ZZ Top“ užkariavo MTV. B. Gibbonsas ir D. Hillas su ilgomis barzdomis, tamsiais akiniais ir skrybėlėmis tapo akimirksniu atpažįstamais popkultūros simboliais. Muzikiniuose vaizdo klipuose netrūko greitų automobilių, žavių moterų ir absurdiško humoro.

O Frankas Beardas? Žmogus, kurio pavardė angliškai reiškia „barzda“, buvo vienintelis grupės narys, netapęs garsiosios veido augalijos simboliu. Šis paradoksas ilgainiui tapo vienu smagiausių „ZZ Top“ istorijos faktų.

Frankas niekada nesistengė konkuruoti su kolegų įvaizdžiu. Jo vaidmuo buvo kitoks. Kol Billy ir Dusty tapo vaizdo klipų ikonomis, F. Beardas rūpinosi, kad už įspūdingo grupės fasado slypinti muzika išlaikytų tvirtą pagrindą. „ZZ Top“ sėkmė pakeitė ir jo gyvenimą. Iš Teksaso klubų muzikanto jis tapo pasaulinio garso roko žvaigžde, tačiau net ir pasiekęs šlovę išliko mažiausiai viešas iš trijų grupės narių.

Už būgnų ir už legendos ribų

Frankas nebuvo vien blizgančio rokenrolo pasaulio dalis. Kaip ir daugelis 7-ajame bei 8-ajame dešimtmečiuose išgarsėjusių muzikantų, jis susidūrė ir su tamsiąja šlovės puse. Ankstyvaisiais karjeros metais turėjo problemų dėl priklausomybių ir piktnaudžiavimo svaigalais. Tai nebuvo vien spalvingo roko gyvenimo būdo dalis – priklausomybė tapo rimtu išbandymu, privertusiu jį sustoti ir iš esmės pakeisti gyvenimą.

Kurį laiką Frankas pasitraukė iš aktyvios veiklos, kad galėtų susigrąžinti blaivybę. Jam pavyko įveikti šį sudėtingą laikotarpį, grįžti į muziką ir tęsti ilgą kūrybinę karjerą. Tai neabejotinai buvo vienas svarbiausių asmeninių laimėjimų.

Vėliau svarbią vietą jo gyvenime užėmė šeima. 1982 m. vedė Debbie Meredith. 1985 m. porai gimė dvyniai Rory ir Nico. Kartu šeima augino ir Franko dukrą iš ankstesnės santuokos.

Būgnininkas, dešimtmečius praleidęs koncertų salėse ir įrašų studijose, turėjo ir kitą gyvenimą – toliau nuo scenos šviesų. Jis nesiekė tapti televizijos asmenybe, retai dalijo interviu ir stengėsi asmeninį gyvenimą išlaikyti privatų. Frankas pasižymėjo sausu humoru ir gebėjimu išlikti savimi šalia dviejų itin ryškių scenos partnerių.

Tai ypač išryškėjo garsiajame „ZZ Top“ įvaizdyje: kol Billy ir Dusty augino legendines barzdas, žmogus, pavarde Beardas, liko vienintelis, kuriam jos neprireikė. Tačiau už šio kurioziško fakto slypėjo rimtas ir savo amatą puikiai išmanęs muzikantas.

F. Beardo būgnų stilius buvo vienas svarbiausių „ZZ Top“ skambesio bruožų. Jis puikiai suprato, kad trijų žmonių grupėje kiekvienas garsas turi reikšmę. Nebuvo kur pasislėpti už papildomų gitarų, klavišinių ar gausybės kitų muzikantų – kiekvienas būgno smūgis turėjo būti tikslus, saikingas ir reikalingas.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Aistis Mickevičius, nuotraukos autorė Akvilė Razauskienė.

Kokie buvo pirmieji žingsniai kvepalų pasaulyje?

Viskas prasidėjo dar dirbant radijo stotyje „M-1“, nes man tas darbas buvo tapęs rutina, kaip menininkui norėjosi įvairesnės, įdomios saviraiškos. Tos paieškos ilgainiui nuvedė į botaninės parfumerijos kursus „Kvapų namuose“, o gautos patirtys virto rimtu susidomėjimu parfumerijos pasauliu. 2011 m. rugsėjo 16-ąją oficialiai įregistravau savo prekės ženklą „FUMparFUM“.

Kuo jus patraukė ir iki šiol žavi kvepalų kūrimo procesas? Ar jau viską žinote šioje srityje, ar nuolat gilinate žinias, atrandate vis kažką nauja?

Nepaisant fakto, kad teko šen bei ten pasimokyti šio amato subtilybių, visgi laikau save savotišku savamoksliu, kuris pats susirinko tokio pobūdžio veiklai reikalingą žinių bagažą. Techniškai parfumeriją konstruoti moku po to, kai 2017-aisiais baigiau aromatų konstrukcijos-dekonstrukcijos kursus Paryžiuje esančioje „Cinquieme Sens“ („Penktasis pojūtis“) parfumerijos mokykloje. Ši sritis nuolat progresuoja, stebina technologinėmis naujovėmis, įvairiomis inovatyviomis medžiagomis, tad nuolat seku naujienas ir atnaujinu žinių bagažą. Norisi išlikti aktualiam, gaudytis modernioje realybėje. Kvepalų kūrimo procesas kaskart yra visapusiškas tokių žinių panaudojimas dėl rezultato. Tai nepaprastai įdomi saviraiškos ir kūrybos priemonė, kur susijungia menas, mokslas, technologijos ir intelektas.

Kaip gimsta naujų kvepalų idėjos?

Garsi parfumerė Olivia Giacobetti yra pasakiusi, kad įkvėpimo šaltiniu naujam parfumeriniam kūriniui gali tapti bet kas – nuotaika, spalva, interjero detalė, įdomi istorija, dailininko potėpis ir pan. Sunku būtų nesutikti. Mano įkvėpimo šaltinis gali būti kinas, teatras, menas apskritai, muzika, kitų kultūrų pažinimas. Esu labai smalsus pasaulio ir gyvenimo tyrinėtojas, domiuosi istorija, fotografija. Visa tai veikia kūrybines temas, kurių dar niekada nesu pritrūkęs.

Koks buvo pirmasis ir paskutinis jūsų sukurti kvapai?

Aš kuriu autorinę-meninę parfumeriją, tad mano aromatų temos nėra tradicinės. Pirmasis oficialus aromatas buvo „Amber Lemonade“ ir savo kvapu priminė populiarų gazuotą amerikietišką gėrimą. Paskutinis, bet tikrai ne paskutinis mano karjeroje – „Tokyo Songs“, Japonijai dedikuotas aromatas, kurio kompozicijoje pirmuoju smuiku griežia fermentuota azijinė slyva ume, osmantas, japoninis gvazdikas ir kalendra. Japonija prieš keletą metų tapo svarbia mano parfumerijos prekybos vieta, tad Tokijuje lankiausi jau ne vieną kartą, bet visą laiką rudenį. Šis aromatas atmosferiškai atskleidžia unikalios kultūros rudenišką Azijos didmiestį.

Kuriate ir asmeninius kvepalus. Kuo įdomus, išskirtinis šis procesas?

Man, kaip autoriui, tai nuostabi treniruotė, nes kaskart tenka išskirtinė kūrybinė užduotis atspėti kliento lūkesčius, analizuoti jo vizijas ir norus, paverčiant tai kvapnia kvepalų konstrukcija. Klientas gauna unikalią galimybę degustuoti grynas parfumerines medžiagas ir dalyvauti kūrybos procese. Tai patirtys, kurių negali pasiūlyti įprasta parfumerijos parduotuvė.

Kokie kvepalų ingredientai labiausiai patinka, o kas, jūsų nuomone, nors ir madinga, bet pervertinta? Ką apskritai manote apie kvepalų pasaulį Lietuvoje?

Kuo toliau, tuo labiau mane žavi klasikinės parfumerinės natos, ypač vilkdalgiai, tuberozos, visi odos niuansai, tabakas, įvairios medienos rūšys. Nuo seno esu neabejingas figoms, juodajai arbatai, bergamotėms. Iš modernių natų labai patinka pomidorai, konjakas. Dabar ant bangos daugybė egzotinių vaisių natų – mangai, pasifloros, bananai. Tarp tendencijų ir įvairūs riešutai, pieno-laktozės nata, pyragai ir kita konditerija. Ši tendencija neramina, nes visi tie saldėsiai nubanalina parfumeriją, paversdami ją iš intelektualios dėlionės į infantilią.

Man asmeniškai atrodo, kad Lietuvos parfumerijos vartotojai pernelyg lengvai pasiduoda įvairioms parfumerinėms madoms, tikroms ir primestoms, o juk iš esmės kvepalai – ne mados, o stiliaus dalykas, individualumo išraiška. Tad gaila, kad tiek mažai dėmesio skiriame savojo kvapo identiteto paieškoms.

Ar didelę kvepalų kolekciją turite sukaupęs? Kaip išsirenkate, kuo kvėpinsitės šiandien? 

Anksčiau išties turėjau sukaupęs didžiulę kvepalų kolekciją, bet pasikeitus aplinkybėms, kai aromatus pradėjau konstruoti pats, tie parfumeriniai laimikiai atsidūrė tolimiausiame spintos kampe. Jau daug metų kvėpinuosi išskirtinai tik savos kūrybos ir savo prekės ženklo kvepalais. Dažniausiai tai būna visokie eksperimentiniai, dar tik kuriami aromatai. Manau, būtų didžiulis nonsensas kvepėti kažkuo kitu, nors turiu mėgstamų autorių ir aromatų. Kitų autorių kūrinius paprastai degustuoju tarptautinėse parfumerijos parodose.

Dar vienas jūsų talentas – aktorystė. Ar kvepalai ją nustūmė į šalį, ar visko yra apylygiai?

Išties šiuo metu parfumerija kartais ima viršų, o aktorystės telikęs nuostabus komiškas duetas su Ineta Stasiulyte. Man jis labai brangus, todėl visokeriopai puoselėjamas, nesinori jo dar paleisti. Visa kita aktorinė veikla šiuo metu susitraukusi iki nulio. Ir ne todėl, kad jai nerasčiau laiko: neturiu jokių dėmesio vertų pasiūlymų. Kaip aktorius, matyt, esu nurašytas (juokiasi).

Orestas Vaigauskas – neabejotinai vienas garsiausių jūsų personažų. Ar tai tik sukurtas personažas, ar jūsų alter ego? 

Oi ne, tikrai ne alter ego, mes su profesoriumi Vaigausku turime mažai ką bendro. Tai toks sovietinio raugo sibaritas ir bonvivanas, tipinis savo (bet ne mano) kartos inteligentijos atstovas, kuriame bujoja visos tos lengvai atpažįstamos tokio pobūdžio asmenybei būdingos charakterio savybės: didelė savimeilė, seksizmas, protekcionizmas, nesigaudymas šiandienos buityje, puikybė, inteligentiškas chamizmas ir t .t. Ne be reikalo jis nuolat konfliktuoja su savo prodiuseriu A. Mickevičiumi!

Jūsų partnerystė su I. Stasiulyte žavi žiūrovus daug metų. Koks jausmas atrasti žmogų, su kuriuos sieja toks stiprus ryšys, tikroji scenos chemija?

Tokia profesinė partnerystė iš tiesų yra retai pasitaikantis dalykas. Šiuo atveju tiesiog, kaip sakoma, atitiko kirvis kotą. Mes abu esame improvizatoriai ir darome tai su didžiuliu malonumu, nes vienas pradeda sakinį, kitas jį pabaigia. Tokia ta chemija! Duetą kuriame jau gerą dešimtmetį, vis dar turime įvairių sumanymų. Štai gruodžio 19 d. Kauno Sporto halėje surengsime Vaigauskų „Paskutinį koncertą“. Inetai, kaip scenos partnerei, rašau 100 iš 10-ies. Džiaugiuosi mūsų draugyste, kuri nesibaigia nulipus nuo scenos.

Kaip apskritai jums sekasi užmegzti ir puoselėti draugystes? 

Šiaip esu vienišius introvertas, artimų draugų turiu tik keletą. Džiaugiuosi, jei gyvenimo eigoje užsimezga naujų tvirtų draugysčių, ir liūdžiu, kai draugystės dėl įvairių priežasčių išyra, bet juk nieko nėra amžino, keičiasi žmonių pasaulėžiūra, vertybės, interesai. Paprastai draugaudamas esu lojalus, atsidavęs, nuoširdus. To visada tikiuosi ir iš savo draugų.

Kaip bėga jūsų laisvalaikis? 

Laisvalaikio turiu labai nedaug. Dabar dažnai netgi keliauju su kokiais nors reikalais, nugriebdamas vos vieną kitą dieną asmeniniam poilsiui. Geriausiai pailsina knygų skaitymas, meno parodų lankymas ir gatvės fotografija, kuria domiuosi jau daugiau nei 20 metų, pats irgi fotografuoju.

Apie ką pasvajojate? Ar jaučiatės visiškai save realizavęs?

Tikrai nejaučiu savirealizacijos stygiaus pastaruosius 10 metų, bet galva vis tiek pilna įvairiausių idėjų, kurių įgyvendinimas galbūt netgi pakreiptų gyvenimą visai naujomis kryptimis. Didžiausios mano svajonės susijusios su tolimais kraštais. Norėčiau apkeliauti pasaulį, aplankyti dar neaplankytas šalis, pažinti nepažintas kultūras. Tai nepabostantis ir nuostabus užsiėmimas.

Kaip atrodo tobula Aisčio diena?

Sunkiai įsivažiuoju rytais ir išlieku ilgai darbingas vakarais. Diena dienai nelygu, mat veiklų daug, reikalų daug. Kelis kartus per savaitę einu sportuoti. Daug laiko darbuojuosi kūrybinėje studijoje. Dažnai turiu išvažiuojamųjų renginių tiek su kvepalais, tiek su Vaigauskais. Tad kokia ta mano diena? Bet kuriuo atveju – labai dinamiška ir produktyvi.

Autorė Laima Samulė

Mergina iš angliakasių kaimelio 

Velse, Skjueno pramoniniame miestelyje, 1951 m. birželio 8 d. gimė mergaitė, kuriai tėvai suteikė Gaynor Hopkins vardą. Ji augo šešių vaikų šeimoje, finansiniai ištekliai buvo riboti, tačiau dvasinio peno niekada netrūko. Tėvas buvo vietos angliakasys, o mama – didžiulė operos ir klasikinės muzikos gerbėja, gebėjusi sukurti tikrą meno oazę. Muzika jų namuose skambėjo nuo ryto iki vakaro. Nuo pat mažens Gaynor supo įvairiausi garsai – nuo Elvio Presley, Franko Sinatros iki galingų operos arijų. Būsimoji žvaigždė pirmuosius vinilinius muzikos įrašus pirkdavo už sunkiai sutaupytus kišenpinigius. Šeimoje besąlygiškai palaikyta kūrybinė laisvė, todėl niekas nesistebėjo, kai paauglė pradėjo dainuoti vietiniame chore, bažnyčioje ir kultūros centre, kur visi žavėjosi drąsa ir natūraliu talentu. Tačiau tikrasis kelias į didžiąją sceną pareikalavo kardinalių pokyčių, nes tuometinė prodiuserių sistema diktavo griežtas taisykles. Kai jaunoji dainininkė pasirašė pirmą rimtą sutartį su įrašų kompanija, prodiuseriai pastebėjo, kad jos tikrasis vardas ir pavardė skamba pernelyg kasdieniškai ir neįsimintinai. Be to, tuo metu Didžiojoje Britanijoje jau sparčiai garsėjo kita Velso dainininkė Mary Hopkin, todėl vadybininkai bijojo suklaidinti rinką. Mergina nenorėjo prarasti identiteto, tačiau suprato verslo logiką. Vieną vakarą ji tiesiog paėmė vietinį laikraštį, pradėjo naršyti puslapius ir popieriaus lape derinti įvairius vardus bei pavardes. Po ilgų paieškų sujungė du elementus į vieną skambų, elegantišką, bet kartu tvirtą derinį – Bonnie Tyler. Tai buvo ne tik naujas vardas, bet ir oficialus pasaulinės poproko legendos gimimas.

Kelio į šlovę pradžia

Jaunoji Bonnie profesionalią karjerą pradėjo nuo žemiausių laiptelių. Beveik septynerius metus dainavo Svonsio miesto naktiniuose klubuose, užeigose ir jūreivių baruose su grupe „Bobbie Wayne & The Dixies“. Tai buvo emociškai ir fiziškai sekinantis darbas: tekdavo dainuoti po 4–5 val. per naktį prirūkytose, triukšmingose ir pavojingose erdvėse, kur publika reikalavo tik žinomų kūrinių. Būtent per vieną tokį pasirodymą ją atsitiktinai pastebėjo talentų ieškotojas Rogeris Bellas. Jis įžvelgė merginoje nenušlifuotą deimantą ir pakvietė į Londono įrašų studiją. Pirmieji singlai sulaukė vietinio radijo dėmesio, tačiau tikrasis lūžis įvyko dėl netikėtos, dramatiškos ir, atrodytų, karjerą turėjusios sugriauti priežasties.1977 m. dainininkei prasidėjo rimtos gerklų problemos, aptikta mazgelių ant balso stygų. Gydytojų verdiktas buvo negailestingas – reikalinga skubi operacija. Po intervencijos medikai jai griežtai prisakė šešias savaites tylėti, net nešnabždėti, kad audiniai tinkamai sugytų. Tačiau emocinga, energinga ir impulsyvaus būdo Bonnie nesilaikė šio nurodymo. Vieną dieną, namuose ištikta stiprios frustracijos ir streso, tiesiog nesusilaikiusi garsiai suriko. Šis taisyklės pažeidimas visam laikui pakeitė jos anatomiją – kai vėl pamėgino dainuoti, vokaliniame diapazone atsirado tas gergždžiantis ir neįtikėtinai šiurkštus tembras, vėliau tapęs dainininkės vizitine kortele. Pati atlikėja iš pradžių išsigando, kad karjera baigta, tačiau įžvalgūs prodiuseriai suprato, jog tai taps milžinišku privalumu. Netrukus pasirodęs singlas „It‘s a Heartache“ su naujuoju vokalu tapo milžinišku hitu abiejose Atlanto pusėse, o tarptautinė žiniasklaida dainininkę iškart praminė moteriškuoju Rodu Stewartu ir velnišku roko angelu.

Meilė visam gyvenimui ir pinigai

Pramogų pasaulio žvaigždžių santuokos dažnai trunka vos kelerius metus ar net mėnesius. Tačiau B. Tyler asmeninis gyvenimas buvo reta išimtis. Dar prieš tapdama pasauline garsenybe, viename Svonsio klube sutiko Robertą Sullivaną – nekilnojamojo turto vystytoją ir buvusį olimpinį dziudo imtynininką, kuris atstovavo Didžiajai Britanijai 1972 m. Miuncheno olimpinėse žaidynėse. Pora susituokė 1973-iųjų liepą ir kartu laimingai nugyveno daugiau nei penkis dešimtmečius, abu demonstruodami pavydėtiną ištikimybę ir tarpusavio supratimą. Užsienio spauda dažnai klausdavo Bonnie paslapties, kaip išlaikyti santykius šou verslo liūne, o ji visada atsakydavo paprastai: „Mes esame geriausi draugai ir visur keliaujame kartu.“ Nors sutuoktiniai išgyveno skaudžią asmeninę dramą, kai 39-erių Bonnie patyrė persileidimą ir jie nesusilaukė biologinių vaikų, ši netektis tik dar labiau sustiprino dvasinį ryšį. Robertas tapo jos gyvenimo uola, patarėju ir žmogumi, padėjusiu suvaldyti milžiniškus pinigų srautus. Tvarkydami finansinius reikalus pasižymėjo retu talentu pramogų pasaulyje – praktiškumu ir įžvalga. Uždirbtus milijonus iš autorinių teisių ir koncertinių turų pora investavo ne į trumpalaikę prabangą, narkotikus ar subyrėjusius projektus, o į stabilų nekilnojamąjį turtą. Jie įsigijo vertingų žemės sklypų ir namų gimtajame Velse, prabangų butą Londone, o 9-ajame dešimtmetyje atrado magišką Algarvės regioną Portugalijoje. Ten, ant vandenyno kranto, nusipirko didžiulę vilą, kurią bėgant metams pavertė moderniais, jaukiais namais. Būtent čia Bonnie praleido paskutines gyvenimo dienas. Protingos investicijos leido atlikėjai išlikti nepriklausomai nuo muzikos industrijos vadovų spaudimo – ji koncertuodavo, leisdavo albumus ir dalyvaudavo televizijos šou tik tada, kai pati to nuoširdžiai norėdavo. Be to, garsėjo kaip dosni filantropė: užsienio žiniasklaida po jos mirties prisiminė ilgametę, tylią paramą vaikų ligoninėms, gyvūnų prieglaudoms ir neįgaliųjų centrams Velse.

„Grammy“ aukštumos ir nemarus talentas

9-ajame dešimtmetyje Bonnie Tyler vardas įrašytas į pasaulinės muzikos elitą auksinėmis raidėmis. Pavargusi nuo švelnesnio kantri roko stiliaus, kurį jai primetė pirmoji įrašų kompanija, ryžtingai susisiekė su dainų autoriumi Jimu Steinmanu, reikalaudama sukurti kažką monumentalaus, tamsaus ir dramatiško. Bendradarbiavimo rezultatas pranoko visus lūkesčius – 1983 m. pasaulį išvydo šedevras „Total Eclipse of the Heart“. Ši gotikinė roko baladė tiesiog susprogdino pasaulinius muzikos topus, pasiekdama pirmą vietą JAV, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje ir Prancūzijoje. Parduota daugiau nei 6 mln. kopijų tiražu. Kūrinys pelnė dvi prestižines „Grammy“ nominacijas ir visiems laikams įtvirtino atlikėjos vardą popkultūros istorijoje. Netrukus pasirodė kitas hitas „Holding Out for a Hero“, įrašytas kultiniam kino filmui „Pamišę dėl šokių“ (Footloose), kuris iki šių dienų išlieka viena labiausiai atpažįstamų, motyvuojančių ir populiariausių dainų pasaulyje. Per neįtikėtinai ilgą penkių dešimtmečių karjerą atlikėja buvo nominuota trims „Brit Awards“ apdovanojimams. 2022 m. už nuopelnus muzikai ir labdarai karalienė Elžbieta II jai įteikė prestižinį Britanijos imperijos ordino kavalierės titulą, kurį Bonnie vadino didžiausiu gyvenimo įvertinimu. B. Tyler nesiruošė išeiti į pensiją – net sulaukusi garbingo amžiaus aktyviai koncertavo visoje Europoje, stebindama gerbėjus nesenstančiu balsu. Kaip teigia užsienio muzikos kritikai, jos mirtis žymi ištisos roko epochos pabaigą.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Katažina Zvonkuvienė , nuotrauka Redos Mickevičiūtės.

Kokių naujų vėjų į gyvenimą atneša prasidėjęs ruduo?

Gyvenimas šį rudenį tiesiog virte verda ir tuo labai džiaugiuosi. Jau buvau pasiilgusi televizijos šurmulio, tad projektas „Žvaigždžių duetai“ vienareikšmiškai yra vienas didžiausių pastarojo meto įvykių. Taip pat lapkričio 21 d. „Compensa“ koncertų salėje surengsiu ilgai planuotą ir lauktą solinį koncertą su gyvo garso grupe. Dar viena nauja veikla – bendradarbiavimas su Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“, reikalaujantis daug emocijų, tačiau kartu suteikiantis labai daug šviesos. Ir, žinoma, pats svarbiausias projektas – mano vaikai, kurie jau sugrįžo į mokyklą. Tad toks spalvingas mano gyvenimas – kaip rudeniniai lapai (šypsosi).

Ar patinka, kad ruduo lemia daugiau struktūros dienotvarkėje?

Mums su vyru tai labai sudėtinga, net esame spontaniški žmonės ir dar pelėdos – be galo sunku sugrįžti į rytinį ritmą. Juk ir visas pramogų pasaulis yra spontaniškas, nėra taip, kad visą mėnesį tuo pat metu išeitum į darbą ir nustatytą valandą grįžtum į namus. Viskas chaotiška, atsižvelgiant į darbus ir projektus. Kai vyksta filmavimai, ryte išeini ir grįžti vėlai vakare, ištisomis dienomis taip ir dinginėji iš namų. Žinoma, tai nepriduoda nei fizinės, nei emocinės sveikatos, bet mane mano veiklos veža. Didelė gyvenimo dovana yra nenuobodus gyvenimas. Be to, visuomet gali kažko atsisakyti, jei matai, kad nebepajėgi, kad reikia atsitraukti. Jau kurį laiką stengiuosi save pasaugoti ir neišsibarstyti.

Papasakokite daugiau apie „Žvaigždžių duetus“. Ar viskas kitaip negu prieš dešimt metų?

Tikrai viskas pasikeitė: ir pasaulis, ir Lietuva, ir mes. Tapome labiau europietiški – daugiau atsipalaidavę, atviresni. Be abejo, pasikeitė ir techninės galimybės, produkcijos kokybė. Pasikeičiau ir aš per tiek metų. Po pirmųjų „Žvaigždžių duetų“ sužinojau, kad laukiuosi, tai reiškia, kad praėjo dešimt metų. Sugrįžtu į projektą būdama mama, turinti daugiau gyvenimiškos patirties, užaugusi ir kaip asmenybė, ir kaip atlikėja. Kai dalyvavau pirmą kartą, vadovavausi požiūriu, kad reikia kuo daugiau dirbti, kuo labiau susitelkti į gerą pasirodymą. Pamiršau pasimėgauti procesu, repeticijomis, susitikimais. Šiandien tikiu, kad tokie projektai nėra tik apie dainavimą, tik apie atlikimą, tai – apie susitinkančius žmones. Apie tave, tavo partnerį, tavo komandą, kitus dalyvius, visą kūrybinę komandą. Mes kartais tiesiog susitinkame ir 20 minučių šnekamės, tada suprantame: „Palauk, juk vis mažiau laiko lieka repeticijai, gal padainuojam?“ (Šypsosi.)

Ar dainavimas su kitos srities atstovu suteikia naujų įgūdžių, pamokų?

Mano partneris – radijo stoties „M-1“ laidų ir renginių vedėjas Ričardas Mikavičius – yra dar viena gyvenimo dovana man. Ričardas yra nuostabus žmogus, kuris įnešė į mano gyvenimą daug šviesos ir lengvumo. Prisipažinsiu, prieš sutikdama dalyvauti šiek tiek abejojau, ar tikrai viską suspėsiu, ar neišprotėsiu. Bet, matyt, sėkmė mane lydi ir į mano gyvenimą vis ateina nuostabių žmonių, kurie mane palaiko ir padeda tam tikra prasme iš naujo atsiskleisti.

Kokios patirtys labiausiai subrandino jus kaip asmenybę?

Turbūt labiausiai užaugino motinystė. Mūsų sūnus, kuris tapo tiek mano, kaip motinos, tiek visos mūsų šeimos iššūkiu, privertė labai pasistengti ir ieškoti atsakymų į klausimus, kas gi aš esu, kaip jaučiuosi, kur mes einame ir kaip man su visu tuo tvarkytis. Tam tikros situacijos buvo itin sunkios, supratau, kad jei nieko nesiimsiu, ilgainiui visiškai užsidarysiu nuo pasaulio ir nieko nebenorėsiu. Ėmiausi veiksmų – lankiau psichoterapiją, ieškojau įvairios pagalbos, bendravau, galiausiai pradėjau viešai atvirauti. Sulaukiau daug palaikymo ir… užuojautos, o tai mane iki šiol stebina. Kai susitvarkiau su savo požiūriu, dabar savo gyvenime nekeisčiau nieko. Manau, daugelis žmonių, kurie kažką yra praėję, patyrę ir dėl to užaugę, pasakytų tą patį: „Būtume kitokie, jeigu ne šie iššūkiai.“

Abu vaikai mane augina, ne tik Donatas. Man reikėjo laviruoti tarp Kornelijos begalinio noro gauti mamos meilės ir dėmesio bei Donato atsiribojimo. Sūnus visai nerodė, kad jam reikia mamos. Tai tikrai buvo iššūkis.

Ar vis dar sužinote kažką naujo apie save, pati save nustebinate tam tikrose situacijoje?

Oi, tikrai taip. Visi, kas gerai mane pažįsta, žino, kad esu visiškai nekantri, kad man visko reikia čia ir dabar, bet vis iš naujo sužinau, kiek daug tos kantrybės turiu. Vis dažniau gebu ir įsiklausyti bei suprasti, kodėl jaučiuosi vienaip ar kitaip. Kartais prastos savijautos priežastys gali būti visai banalios, kaip prastai išmiegota naktis. Pradėjau visose situacijoje „ieškoti galų“, tai padeda neatsidurti aukos vietoje, neįsileisti į galvą minčių „už ką man taip?“, „visiems sekasi, tik ne man“ ir pan. Dar vadovaujuosi savo vyro žodžiais „pasidaro tik darymo būdu“ ir stengiuosi nesijaudinti dėl to, kad suklydau, kad nepavyko. Taip pat ramiau reaguoju į įvairias situacijas – nuo sudužusio indo iki vaiko reakcijos parduotuvėje. Visi tave mato, kai kurie turi ir pastabų, bet aš nusišypsau, paaiškinu dėl ko taip yra, o ne puolu pati dramatizuoti, pykti, gėdintis. Tada ir žmonės reaguoja atitinkamai. Tada pagalvoju: „O gal aš keičiu pasaulį?!“ Pasidaro taip faina, galbūt aš į Žemę atėjau su tam tikra misija, kurią galiu įgyvendinti tik skleisdama gerumą?

Kokia yra jūsų meilės kalba?

Man svarbu parodyti dėmesį. Visada stengiuosi artimiausiems žmonėms rasti laiko gražiai žinutei, skambučiui, susitikimui. Taip pat dievinu staigmenas! Dabar jas darau rečiau dėl laiko stokos, bet anksčiau dažnai Deivydą nustebindavau. Pavyzdžiui, vis nuperku bilietus į kokią kelionę ir tik oro uoste jis sužino, kur mes skrendame. Dėmesys yra mano meilės kalba.

Ar lengva į gyvenimą įsileisti naujų žmonių?

Dabar į naujus žmonės tikrai žiūriu atsargiau. Manau, tai ateina su gyvenimiška patirtimi – pradedi labiau atsirinkti draugus, kompanijas. Tačiau artimi draugai lydi mane jau daugybę metų ir tas ratas nesikeičia, tik vis pasipildo naujais, dažniausiai – laikinais. Natūraliai ilgiau pabendravus, geriau pažinus žmogų, supranti, su kuriais pakeliui, o su kuriais nelabai, ir pradedi retinti susitikimus, atitolsti. Taip pat su metais natūraliai priimu faktą, kad egzistuoja draugystės ir bičiulystės, kurios yra laikinos. Susidraugauji kokiame nors projekte, o jam pasibaigus pamažu nutolsti. Bet tai nereiškia, kad tas laikas kartu buvo praleistas veltui. Manau, kad kiekvienas žmogus gyvenime atsiranda neatsitiktinai ir palieka tam tikrą pėdsaką.

Kaip manote, kodėl apskritai tampame vis labiau individualistai, vis siauriname savo socialinį ratą?

Manau, kad didelę reikšmę turi žmonių užimtumas. Visi įsisukę į įvairias veiklas, nori kuo daugiau padaryti, kuo daugiau pasiekti. Tam didelę įtaką daro ir socialiniai tinklai. Jei kalbėčiau apie savo artimą ratą, tai visi yra paskendę tėvystėje. Jeigu iš tikrųjų nori lavinti vaiką, ugdyti jo asmenybę, automatiškai skiri jam daugiau laiko, todėl jo mažai lieka draugams, bičiuliams, nes dar yra darbai ir kitos atsakomybės. Be abejo, yra žmonių, kurie palieka vaikus seneliams ar dar kažkam ir retai juos mato, bet man tai būtų sudėtinga. Visuomet, kai reikia rinktis tarp kažko ir šeimos, renkuosi šeimą. Visada pirmoje vietoje yra mano šeima, mano vaikai, mano tvirtovė. Galbūt dėl to būsiu mažiau geidžiama atlikėja arba mažiau žinoma, bet būsiu laiminga moteris ir mama.

Net labiausiai atsidavusiai mamai reikia laiko tik sau. Kaip atrodo jūsų laikas?

Iš tiesų man svarbu bent kažkiek pabūti vienai, tačiau kartais taip įsisuku kasdienybėje, kad tokią valandėlę sunku surasti. Laiko sau dažnai suteikia koncertai kituose miestuose: pasiimu nakvynę viešbutyje ir pabūnu po koncerto viena, tyloje. Iš tiesų sunku sutramdyti mano tokią neramią sielą ir tiesiog išeiti pasivaikščioti, pasiklausyti gamtos garsų, stebėti aplinką. Iškart mintyse iškyla bent 73 punktai, ką norėčiau ir galėčiau padaryti, užuot sėdėjusi ir žiūrėjusi į vieną tašką. Tad tenka įdėti nemažai pastangų, kad ramiai pabūčiau tyloje, meditacijoje, maldoje tik su savimi. Tačiau tai tikrai padeda nurimti, nuraminti chaosą ir aplinkos triukšmą galvoje. O kai viskas nutyla, tada galiu savęs paklausi: „Katažina, kaip tu jautiesi, ko dabar norėtum?“ Galbūt skamba kvailai, bet iš tiesų dažniausiai pamirštame pasirūpinti savimi. Jau kurį laiką stengiuosi, kad tai įvyktų kuo rečiau.

Autorė Laima Samulė

Agnė Šataitė, Dainiaus Jankausko nuotr.

KUR žiūrovai jus išvys artimiausiu metu?

Šį sezoną pasirodysiu viename populiariame televizijos seriale, bet kol kas visų kortų atskleisti dar negaliu, turiu išlaikyti paslaptį. Jau netrukus keliausiu į filmavimo aikštelę, labai nekantrauju.

Ką tik pradėjome muzikinio spektaklio „Taip gimė žvaigždė“ repeticijas (spalį įvyks premjera). Taip pat laukiu susitikimų su žiūrovais Vilniaus Mažojo teatro repertuariniuose spektakliuose ir LRT televizijos laidose „Stonkus tiesiogiai“ bei „Dviračio savaitė“.

KADA įdomiau dirbti – kai personažas artimas jūsų asmenybei ar kaip tik labai skirtingas?

Vaidmenys pas aktorius ateina neatsitiktinai. Jie gali būti pasiūlyti dėl išorinių duomenų arba vidinių savybių. Įdomiausia, kai su vaidmeniu gali atsidurti tokiose aplinkybėse, į kurias paprastai nepakliūsi. Išgyventi tokias emocijas, kurių gyvenime niekada nepatyrei, tau jų trūko arba jos buvo pamirštos.

AR kažkurie vaidmenys įsimena labiau? Nuo ko tai priklauso?

Taip. Aktoriai per gyvenimą suvaidina daug vaidmenų, bet esminiai dažnai tik keli. Nežinau, nuo ko tai priklauso. Tiesiog visos žvaigždės sukrenta – pataikai į laiką, į pačią šerdį, kažkas stebėtinai atitinka tavo prigimtį, atrandi grūdą.

KAS aktoriaus darbe yra didžiausias iššūkis?

Šiandien man atrodo, kad didžiausias iššūkis – neprarasti smalsumo. Ir mokėti išlaukti savo momento, būti jam pasiruošus. Kaip tą padaryti, aktorius turi rasti pats. Nėra vieno kelio, bet tai svarbu.

KAIP su patirtimi keičiasi jūsų santykis su aktoryste? Ar atsiranda naujų spalvų, emocijų?

Nežinau, galbūt jis tampa rūstesnis, nebe toks naivus. Esu atsargesnė imdamasi vaidmens, nes žinau, kiek kainuoja laiko, gyvenimo, naktų, minčių, kad jį sukurtum. Ar atrasi kažką naujo, priklauso nuo daug ko – nuo žmonių, su kuriais dirbi, aplinkos ir esamų aplinkybių. Dovana atsidurti vienoje vietoje su tais, kurie tiki tuo, ką daro, ir įkvepia atradimams.

KOKIOMIS akimirkomis labiausiai jaučiate, kad esate teisingai pasirinkusi profesinį kelią?

Jau 20 metų esu šioje kelionėje, nelabai žinau, ką dar galėčiau veikti (šypsosi). Apskritai niekada nesvarsčiau, mano galvoje kito pasirinkimo nebuvo. Yra akimirkų, kai galvoju, kaip gerai, kad esu čia, kaip gera būti, kaip įdomu. Tokios akimirkos – pats svarbiausias patvirtinimas, kad tai mano kelias.

KAIP kūrybiškos profesijos atstovei sekasi draugauti su buitimi?

Nervina mane buitis, ypač tada, kai kažką kuriu. Kai esu laisvesnė, mielai prie jos liečiuosi. Kita vertus, buitis įžemina ir neleidžia kaskart „išskristi“. Tas balansas yra reikalingas.

KOKIUS buities darbus mėgstate, o kurie labiausiai nepatinka?

Patinka džiaustyti skalbinius (šypsosi). Kartais ir šiaip visokius buities darbus darau su malonumu, nes tada matau, kaip keičiasi erdvė, kaip ji lengvėja, šviesėja. Vyksta malonus procesas, matai aiškų rezultatą.

KĄ paskutinį kartą skaitėte?

Neseniai perskaičiau Anthony Hopkinso memuarus „Mums pavyko, vaiki“, dabar skaitau Hanya Yanagihara „Mažas gyvenimas“. Stora, didelė knyga. Skaitau su pertraukomis, nes reikėjo grįžti prie skaitytos ir man brangios knygos – Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė“. Ruošiuosi šios knygos garso įrašui, taigi turiu malonumą vėl su ja pagyventi. Gera knyga. Tokia, kuri paliečia labai giliai.

AR teko skaityti knygų, kurios buvo tikrai vertingos, pakeitė pasaulėžiūrą?

Ne, tokios, kuri pakeistų pasaulėžiūrą, – neteko. Nežinau, kokia tai galėtų būti knyga? Filosofinė literatūra, religinė? Svarbiausia, kad knygos gali paguosti, nuraminti, įkvėpti. Labai mėgstu skaityti įvairių žmonių biografijas, apie jų gyvenimus, istorijas ir likimus. Kai žinai, kad tos istorijos yra tikros, tada ypatingai jaudina.

PRIE KOKIO serialo ar filmo sugrįžtate ne kartą?

Labai retai žiūriu filmą ar serialą antrą kartą. „Twin Peaksą“ žiūrėjau gal 3 kartus. F. Fellini „Kabirijos naktys“ esu žiūrėjusi du kartus. Ir „Titaniką“ (šypsosi). Gal ir dar kartą norėčiau pažiūrėti, su dukryte.

KĄ dar mėgstate veikti laisvalaikiu?

Labai daug ką. O geriausia – neveikti nieko arba skaityti.

KOKIAS kasdienes rutinas, ritualus laikote svarbiais?

Neturiu ritualų. Man labai svarbu ir patinka rytais neskubėti, turėti gerą pusvalandį kavai, o vakare pažiūrėti „Panoramą“. Prisipažinsiu, kartais ją žiūriu kaip visai neblogą serialą. Žinios iš Baltųjų rūmų arba iš mūsų Vyriausybės kartais verčia stebėtis ir taip įtraukia, nes kaskart nežinai, kuo baigsis šis „serialas“. Visą kitą rutiną ir ritualus improvizuoju, nes jie priklauso nuo dienos darbų.

AR esate prietaringa? Gal turite prietarų, kuriuos dažnai prisimenate?

Aš neprietaringa. Turiu kelis prietarus, kurie susiję su aktoryste, bet jų neminėsiu. Nenoriu nei savęs, nei kitų jais užkrauti. Gyvenime ir taip daug kliūčių (šypteli).

KUO labiau tikite – sėkme, likimu ar asmeniniu indėliu į savo gyvenimo kūrimą?

Visko visuma. Nes visko reikia ir visaip gali nutikti.

KAIP priimate nesėkmes?

Manau, kad esu jautri nesėkmėms. Tačiau žmogaus gyvenime būna visko. Sėkmės skonis saldesnis patyrus nesėkmę. Nesakau, kad nesėkmės grūdina, jos gali labai sužaloti. Bet gali suveikti ir priešingai.

KAS labiau esate – optimistė, realistė ar pesimistė?

Realistė.

AR esate savikritiška?

Turbūt, jeigu kalbame apie profesiją.

UŽ KĄ galėtumėte save pagirti?

Keista būtų save girti viešai, gal aš tyliai vakare save pagirsiu (šypsosi).

KADA būnate laimingiausia?

Tada, kai jaučiuosi rami. Kai niekas viduje nedegina. Kai aplink visi sveiki, kai niekur neskauda, kai vaikas juokiasi.

APIE KĄ svajojate?

Apie įdomų vaidmenį gerame filme.

Autorė Laima Samulė

Nuo teatro užkulisių iki „Disney“ magijos

Zendaya Maree Stoermer Coleman gimė Ouklande, Kalifornijoje, mokytojų šeimoje. Unikalus jos vardas afrikietiškai reiškia „padėką Dievui“. Aktorės kilmė labai įvairiapusė – tėvas yra afroamerikietis, kilęs iš Arkanzaso, o mama turi vokiškų, velsietiškų ir škotiškų šaknų. Būtent tėvams ji dėkinga už tvirtą vertybinį pagrindą, kurio nepajėgė sugriauti ankstyva šlovė. Mergaitė vaikystę praleido Šekspyro teatro užkulisiuose, kur mama dirbo valdytoja ir vasaros stovyklų direktore. Padėdama sodinti žiūrovus ar pardavinėti loterijos bilietus, mažoji Zendaya stebėjo scenoje vaidinančius aktorius ir pamažu pati pamėgo vaidybą. Tiesa, mokykloje mergaitė buvo tokia kukli, kad tėvams teko ją vesti į specialius kursus, jog padėtų atsiverti ir bendrauti su bendraamžiais. Kursai davė naudos. Karjerą Zendaya pradėjo dar būdama vaikas – dirbo modeliu didžiuosiuose prekybos centruose, tokiuose kaip „Macy‘s“ ir „Old Navy“, bei šoko atsarginėse šokėjų grupėse, įskaitant pasirodymą populiarios atlikėjos Selenos Gomez reklaminiame klipe. Tikrasis proveržis įvyko 2010 m., kai trylikametė Zendaya gavo vieną pagrindinių vaidmenų „Disney Channel“ seriale „Shake It Up“. Ji demonstravo ne tik puikius vaidybinius gebėjimus, bet ir neeilinį plastiškumą bei muzikinį talentą, tapdama tikra paauglių dievaite. Vėliau sekė kitas itin sėkmingas projektas – serialas „K.C. Undercover“ („Slaptoji agentė Keisė“), kuriame jaunoji žvaigždė iškovojo ne tik pagrindinį vaidmenį, bet ir bendros prodiuserės statusą. Jau tada griežtai diktavo savo sąlygas: reikalavo, kad seriale būtų rodoma stipri, etniškai mišri šeima, kad jos personažė mokėtų kovos menus, būtų intelektuali, o svarbiausia – nepriklausytų nuo jokių vaikinų ir nedainuotų, nes norėjo atskirti vaidybą nuo popmuzikos šablonų. Tai buvo pirmasis ryškus ženklas, kad ši mergina sukurta kur kas didesniems tikslams nei standartinės paauglių žvaigždžių klišės.

Istorinės pergalės ir kino ekranų užkariavimas

Daugelis vaikų žvaigždžių, užaugusios ir palikusios saugų „Disney“ prieglobstį, susiduria su rimtais sunkumais ar tamsiąja šlovės puse. Tačiau Zendaya šį perėjimą į suaugusiųjų kiną atliko meistriškai ir be jokių skandalų. Debiutas didžiajame kine įvyko „Marvel“ hite „Žmogus-voras: grįžimas namo“. Jos sukurta paslaptinga, sarkastiška ir nepriklausoma Michelle „MJ“ Jones-Watson akimirksniu pakerėjo žiūrovus visame pasaulyje, o pati aktorė įrodė, kad gali lengvai konkuruoti su didžiausiais Holivudo talentais. Tačiau kritikus visiškai pribloškęs meno triumfas įvyko HBO kultiniame seriale „Euforija“. Suvaidinusi Rue Bennett – su sunkiomis priklausomybėmis kovojančią, emociškai palaužtą ir tėvo netektį išgyvenančią paauglę, Zendaya pademonstravo tokią vaidybinę brandą ir emocinį gylį, kokio nesitikėjo net griežčiausi kino kritikai. Šis vaidmuo atnešė jai du prestižinius „Emmy“ apdovanojimus ir „Auksinį gaublį“, paversdamas jauniausia istorijoje aktore, laimėjusia geriausios dramos aktorės kategorijoje du kartus. Kino industrijos gigantai greitai suprato, kad Zendayos vardas filmo afišoje garantuoja ne tik žiūrovų srautus, bet ir aukščiausią kokybę. Ji sužibėjo muzikiniame filme „Didysis šou meistras“ kartu su Zacu Efronu, kur atliko kvapą gniaužiančius akrobatinius triukus ant trapecijos be kaskadininkų pagalbos ir pati gyvai įrašė dainas. Vėliau sekė milžiniško biudžeto mokslinės fantastikos saga „Kopa“, kurioje įkūnijo paslaptingą dykumų karę Chani. Šiandien aktorės pasiekimų sąrašas tiesiog gniaužia kvapą ir nuolat pildosi naujais įrašais. Naujausi darbai – Christopherio Nolano epas „Odisėja“ ir „Žmogaus-voras: aplink multivisatą“ – pavertė ją viena pelningiausių ir geidžiamiausių aktorių visame pasaulyje.

Paslaptinga santuoka ir mados imperija

Zendayos finansinė imperija ir asmeninis gyvenimas – dar vienas pavyzdys, kaip protingai, strategiškai ir elegantiškai galima valdyti pasaulinį statusą. Asmeninis grynojo turto dydis jau pasiekė įspūdingą 40 mln. dolerių ribą, o šis skaičius kasmet sparčiai auga. Šie pinigai neatsirado iš vieno atsitiktinio projekto – tai kruopštaus, ilgalaikio ir kryptingo darbo rezultatas. Ji uždirba ne tik iš milžiniškų honorarų už filmus, kur už vieną vaidmenį jau gauna aštuonženkles sumas, ar serialų prodiusavimo, bet ir iš pelningų sutarčių su prabangiausiais pasaulio prekių ženklais. Zendaya yra oficialus prancūzų mados namų „Louis Vuitton“ ir prabangios kosmetikos milžinės „Lancôme“ veidas, taip pat neseniai tapo prestižinio „Prada Beauty“ kvepalų „Paradoxe“ pasauline ambasadore. Maža to, yra vegetarė nuo devynerių metų, aktyviai remia gyvūnų teises ir investuoja į ekologiškus verslus. Romantinis aktorės gyvenimas ilgą laiką buvo gaubiamas paslapties, kol galiausiai tapo viena gražiausių ir labiausiai sekamų Holivudo meilės istorijų. Su britų aktoriumi Tomu Hollandu ji susipažino „Žmogaus-voro“ filmavimo aikštelėje dar 2016 m. Jų draugystė pamažu peraugo į romantiškus santykius, kuriuos pora ilgai ir kruopščiai saugojo nuo geltonosios spaudos spėlionių. Po sužadėtuvių pasirodė džiugi žinia – jiedu slapta susituokė Jungtinėje Karalystėje, apsikeisdami auksiniais žiedais jaukioje šeimos šventėje, kur dalyvavo tik artimiausi žmonės. Laisvalaikiu superžvaigždes galima pamatyti tiesiog ramiai vaikštinėjančius Londono gatvėmis su šunimis, vilkinčius paprastus džinsus, lankančius vietines kepyklėles ir geriančius kavą. Šis neįtikėtinas paprastumas ir žemiškumas tik dar labiau žavi šimtus milijonų gerbėjų.

Kodėl visas pasaulis kalba apie Zendayą?

Šiuo metu žiniasklaida ir socialiniai tinklai tiesiog mirga nuo Zendayos nuotraukų, interviu, vaizdo įrašų iš raudonojo kilimo pasirodymų. To priežastis – ne tik įspūdingi kino vaidmenys, bet ir unikalus kultūrinis reiškinys, mados pasaulyje vadinamas „metodiniu rengimusi“ (method dressing). Kartu su ilgamečiu stilistu, artimu draugu ir mados genijumi Law Roachu Zendaya kiekvieno filmo premjerą paverčia tos kino juostos vizualiniu tęsiniu ir konceptualiojo meno kūriniu. Pristatydama naujausią filmo „Žmogus-voras“ dalį vilkėjo prabangias „Versace“ ir „Giorgio Armani“ sukneles, siuvinėtas subtiliais voratinklių motyvais, o jos ausis puošė vorų formos deimantiniai auskarai, sukėlę tikrą furorą mados kritikų bendruomenėje. Aktorės gebėjimas derinti aukštąją madą, vintažinius dizainerių kūrinius ir kino tematiką sukelia tikrą audrą internete po kiekvieno viešo žingsnio. Zendaya iš naujo apibrėžė tai, ką reiškia būti žvaigžde XXI a.: nėra įsivėlusi į skandalus, nedalyvauja internetinėse intrigose, išlaiko eleganciją ir privatumą. Sykiu drąsiai kalba apie kūno pozityvumą, psichologinę sveikatą ir rasinę lygybę kūrybinių industrijų užkulisiuose. Jos stilius nėra tiesiog gražūs, brangūs drabužiai – tai vizualinis menas, keičiantis mados industrijos taisykles. Ji geba viena koja stovėti prestižiniame kine, o kita – kosmetikos ir mados versle. Zendaya įrodė, kad ikonos titulas pelnomas už realią įtaką ir gebėjimą įkvėpti ištisą jaunąją kartą.

Autorė Eglė Stratkauskaitė