Levituojantys daiktai, netikėtai dingstantys objektai, nuotaikingos istorijos ir įtraukiančios užduotys mažiesiems žiūrovams – tai daugiau nei magija, tai smagi kelionė į fantazijos pasaulį!

Šou kupinas netikėtumų ir juoko, todėl puikiai tiks visai šeimai. Mažieji taps aktyviais pasirodymo dalyviais, o tėvai – patirs vaikystės stebuklą iš naujo.

Daugiau apie renginį  ir bilietai: čia. 

Tarp renginio svečių buvo ir influencerė Laura Mazalienė bei maisto tinklaraštininkė, receptų knygos „Paprasta gaminti“ autorė ir laidos vedėja Karina Kulevičienė. Kartu su kitais dalyviais jos klausėsi ekspertų pranešimų apie emocinę sveikatą, psichologinį atsparumą ir perdegimo prevenciją.

Kodėl taip dažnai atidėliojame svarbius darbus

Vienas pagrindinių renginio pranešėjų, gerai žinomas gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis, atskleidė, kodėl dažnai atidėliojame svarbius darbus ir kaip galime stiprinti psichologinį atsparumą. Specialistas paaiškino, kodėl atidėliojimas dažnai nėra valios trūkumo požymis, o natūrali smegenų reakcija į nerimą, neapibrėžtumą ar vidinę įtampą.

„Atidėliojimą dažnai siejame su disciplinos ar planavimo stoka, tačiau jis gali būti ir bandymas trumpam išvengti nemalonaus jausmo. Atidėję darbą pajuntame palengvėjimą, bet pati užduotis lieka, o įtampa gali augti. Psichologinis atsparumas padeda prisitaikyti susidūrus su sunkumais. Viena jo dalių yra gebėjimas imtis to, kas svarbu, net jaučiant diskomfortą. Kartu svarbu pasirūpinti poilsiu, palaikyti ryšius su kitais ir prireikus prašyti pagalbos“, – sako gydytojas psichoterapeutas D. Jakučionis.

Psichoterapeutas pristatė būdus, padedančius atpažinti vengimo elgesį ir imtis svarbių užduočių net jaučiant nerimą: trumpam stabtelėti ir įvardyti savo jausmą, pasirinkti mažą, konkretų veiksmą bei palaikyti save susidūrus su sunkumais.

„Pastebėjus, kad vėl atidėliojame, verta savęs paklausti: kokio jausmo dabar bandau išvengti? Gal bijau suklysti, o gal užduotis atrodo per didelė ar neaiški. Tuomet galima susitarti su savimi pradėti nuo penkių minučių arba vieno sakinio. Nereikia laukti, kol atsiras tobula nuotaika ar visiškai išnyks nerimas. Taip pat svarbu, ką sau sakome: vietoj „ir vėl nesugebėjau“ verta paklausti „kas man dabar padėtų žengti pirmą žingsnį?“. Svarbu mokytis atpažinti savo jausmus ir sąmoningai rinktis veiksmą, net jei kartu jaučiame nerimą“, – sako D. Jakučionis, daugiau nei 17 metų dirbantis su žmogaus kūno ir psichikos sąveikos klausimais bei nuolat skaitantis pranešimus įvairiose konferencijose.

Gimtadienio tema atspindi įmonės požiūrį ir filosofiją

Pasak ECOSH Lietuvoje įkūrėjos ir vadovės Aistės Pranukevičienės, per septynerius metus augo ne tik įmonė, bet ir susiformavo bendruomenė, kurią vienija rūpestis savimi, sveikesnės kasdienybės paieškos ir pasitikėjimas prekių ženklu.

„Skaičiai parodo, kiek paaugome kaip verslas, bet jie nepapasakoja visos mūsų istorijos. Didžiausias pasiekimas – žmonės, kurie jau ne vienerius metus yra kartu, dalijasi patirtimi, įsitraukia ir mumis pasitiki. Toks ryšys skatina nesustoti – klausytis, ieškoti ir kurti tai, ko žmonėms iš tiesų reikia. Todėl mums gimtadienis nėra tik šventė ar žvakutės ant torto. Norime, kad jis turėtų prasmę. Todėl kiekvienais metais ieškome temos, kuri būtų aktuali mūsų bendruomenei – šiemet pasirinkome kalbėti apie emocinę sveikatą“, – sako A. Pranukevičienė.

Šių metų gimtadienio šventėje išskirtinis dėmesys skirtas emocinei sveikatai, nes vis daugiau žmonių susiduria su įtampa, pervargimu, informacijos pertekliumi ir nuolatiniu skubėjimu. Būtent todėl į gimtadienio šventę pakviesti ekspertai dalijosi įžvalgomis apie psichologinę gerovę ir emocinį atsparumą.

Pasak Aistės, pasirinkta gimtadienio tema atspindi ir platesnį jų požiūrį į žmogaus gerovę. „Gera savijauta nėra vien fizinė sveikata. Ne mažiau svarbu, kaip jaučiamės emociškai, kaip reaguojame į įtampą ir ar gebame laiku pastebėti, kada mums reikia poilsio ar pagalbos. Todėl norėjome, kad po renginio žmonės išsineštų ekspertų įžvalgų ir praktinių patarimų, kuriuos galėtų pritaikyti kasdienybėje. Jei bent viena išgirsta mintis padės atidžiau pažvelgti į savo savijautą, vadinasi, šis susitikimas turėjo prasmę“, – sako A. Pranukevičienė.

Kodėl vis daugiau žmonių susiduria su perdegimu

Apie vieną opiausių šiuolaikinio žmogaus problemų – perdegimą – kalbėjo daugiau nei 15 metų patirtį turinti psichologė Ugnė Juodytė, šiemet išleidusi knygą „Perdegimo anatomija“. Specialistė dalijosi įžvalgomis apie emocinio išsekimo priežastis, pirmuosius perdegimo ženklus ir praktinius būdus, padedančius išlaikyti emocinę pusiausvyrą. Psichologė taip pat pristatė kasdienybėje pritaikomus būdus, padedančius stiprinti emocinę gerovę ir mažinti ilgalaikio streso pasekmes.

„Perdegimas retai ištinka staiga. Dažniausiai jis prasideda nuo mažų signalų: nuolatinio nuovargio, dirglumo, kaltės jausmo ilsintis ar įpročio savo poreikius vis atidėti vėlesniam laikui. Problema ta, kad žmonės, kurie labiausiai rūpinasi kitais, dažnai šiuos ženklus ignoruoja ilgiausiai. Noras viską atlikti kuo geriau, būti patikimam ir nenuvilti kitų dažnai laikomas stiprybe, tačiau būtent tokie žmonės dažniau susiduria su perdegimo rizika, nes rūpinimasis kitais neretai vyksta savo poilsio ir savijautos sąskaita. Labai svarbu laiku pastebėti šią ribą ir išmokti skirti dėmesio ne tik aplinkiniams, bet ir sau“, – sako psichologė U. Juodytė.

Gimtadienio šventė vyko Vilniaus oro uosto konferencijų centre. Renginio dalyviai turėjo galimybę susipažinti su naujais produktais, dalyvauti degustacijose, išbandyti įvairias veiklas, laimėti prizų bei mėgautis jaukia bendryste.

Septintąjį gimtadienį paminėjusi bendruomenė dar kartą priminė svarbią žinutę: rūpinimasis savimi prasideda ne tik nuo fizinės sveikatos, bet ir nuo emocinės gerovės, bendrystės bei vidinės pusiausvyros.

Varėnos kultūros centro nuotrauka

Ar patyrėte rytą, kai žadintuvas suskamba gerokai prieš saulėtekį, o keltis visai nesunku? Kava termose, pintas krepšys automobilio bagažinėje, o galvoje sukasi klausimas – kažin, ar šiandien pasiseks? Varėnos apylinkėse dažniausiai sekasi, būna dienų, kai grybai, rodos, patys sulipa į krepšį. Ypač vietiniams, kurie grybauti mokosi nuo vaikystės.

Miestus pamažu keičia pušynai, asfaltą – smėlėti miško keleliai: Varėna atvykėlius pasitinka gražiausiais gamtos vaizdais ir kviečia dalyvauti žaidime, kurį per amžius mums išsaugojo protėviai. Iš pradžių miške matai tik samanas ir spyglius, vėliau akys apsipranta ir, štai, prašom, iš po pilkų samanų kupstelio išnyra tamsi baravyko kepurė, po beržo lapu slepiasi raudonviršis, ant samanų lyg karoliai pabirusios voveraitės, smėliuku apsibarsčiusios žaliuokės, kepuraitės lanką atsargiai rodo ruduokės. Pirmasis laimikis – jau krepšyje!

Tikram Varėnos rajono gyventojui tokie radiniai nėra atsitiktinė sėkmė. Grybavimo vietiniai mokosi nuo vaikystės: kada keltis, kur ieškoti, kokiais takeliais eiti ir kaip laimikį parsinešti namo, kad išliktų sveikas ir tinkamas valgyti. Geriausios grybų vietos saugomos kaip didžiausios šeimos paslaptys, o vidinė ieškotojų ir rinkėjų nuojauta, regis, perduodama iš kartos į kartą. Vietiniai sako: ne žmogus grybą randa, o grybas savo grybautojo laukia.

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos kultūros paveldo specialistė Dalia Blažulionytė pasakoja, kad grybavimo, kaip ir kiekvieno darbo, pradžia buvo pažymima kryžiaus ženklu ar malda, o baigus grybauti – atsisveikinama.

„Kalbant su grybautojais susidaro įspūdis, kad miškas yra tarsi dieviškas grybų daržas ir ganykla tuo pačiu metu, tik prižiūrėt nereikia, kartais lietaus paprašyt burtais ar maldom, nuo svetimų kenkimo patausot, neišbaidyt, pakalbint, nuo blogos akies apsaugot ir pažint, perprast būdą. Čia net vaikus simboliškai po grybais rasdavo. Senojoje Varėnoje teko užfiksuoti posakį apie netekėjusias merginas, susilaukusias nesantuokinio vaiko: „Vaikus gandrai atneša ar po grybu randa, pas dzūkus po grybu, po dzideliu baravyku. – Iš kur parsinešei vaiką? – mergina jeigu netekėjusi, tai… po dideliu baravyku radau“, – pasakoja D. Blažulionytė.

Grybavimą Dzūkijoje visada lydėjo nerašytos taisyklės. Pirmo pamatyto grybo kai kas neskubėdavo rauti, kad kiti grybai nenusigąstų ir nepasislėptų. Radę pirmą baravyką grybautojai tris kartus nusispjaudavo per petį ir palinkėdavo sau pilno krepšio.

Varėnos kultūros centro nuotrauka

Rašytiniai šaltiniai – dvarų, seniūnijų inventoriai, sąskaitos liudija, kad grybai jau buvo perkami karaliaus Jogailos ir karalienės stalui. D. Blažulionytė pasakoja, kad 1557 metų Valakų reformos įstatyme įtvirtinta kunigaikščio girių naudojimo tvarka, čia kalbama ir apie grybavimą: moterims ir vaikams leista nemokamai rinkti miško gėrybes – uogas, grybus, riešutus, apynius ir kitas gamtos gėrybes.

XVII–XVIII a. istoriniuose šaltiniuose randama daugiau žinių apie grybus, nes dalis duoklės kunigaikščiui, dvarams, girininkijai buvo atiduodama džiovintais grybais. Kaniavos girininkijos palivarke buvo pastatyta krosnis, virimui sumūryti katilai, sūdyti ir rauginti paruoštos statinės, džiovinti – žardai su stogeliu. Paruošti grybai būdavo gabenami didžiojo kunigaikščio dvaran.

„Merkinę kaip vieną svarbiausių grybų prekybos centrų 1850 metais aprašė keliautojas, etnografas Stanislovas Moravskis. Iš šio aprašymo galima suprasti, kad pirkliai iš Rusijos jau buvo atradę Merkinės grybų turgų. O XIX a. antrojoje pusėje Lietuvoje nutiesus geležinkelį Sankt Peterburgas–Varšuva, Marcinkonys tampa vienu pagrindinių grybų pardavimo centrų Rusijos imperijoje“, – pasakoja D. Blažulionytė.

Tarpukario spaudoje randamas dzūkų posakis „daugiausia gyvename iš grybo“ nebuvo tik graži metafora – nuo grybų derliaus išties priklausė daugelio dzūkų metų pajamos. Smėlingose Dzūkijos žemėse derlius ne visada būdavo dosnus, todėl miškas tapdavo šeimų maitintoju.

Iš grybų ypač vertinti baravykai: dėl tvirtų kotų ir tamsių kepurių jie vadinti Varėnos pušynų pulkininkais. Grybus šeimininkės virė, sūdė, raugino, tačiau ypatingą vietą užėmė džiovinimas.

„Baravykus suverdavo ant plonų iešmų, dzūkiškai vadintų šypais, apdžiovindavo duonkepėje krosnyje, o vėliau surišdavo į pynes ir baigdavo džiovinti šalia krosnies. Vakarais ištisi kaimai pakvipdavo sodriu džiovintų baravykų aromatu. Šis kvapas man iki šiol yra Dzūkijos simbolis“, – pasakoja Varėnos rajono meras Algis Kašėta. Vaikystėje jis su šeima net kelis kartus per dieną eidavo į mišką grybų rinkti.

Grybavimo krepšiai skirtingose Varėnos vietose turėjo skirtingas formas ir pavadinimus. Aplink Marcinkonis į mišką neštasi balanines kašeles, kitur – iš vytelių ar šaknų pintus kašikus, o prie Senosios Varėnos naudoti vienašaliai krepšiai, vadinti rybackais. Krepšys buvo pritaikytas grybautojo ūgiui ir ilgiems vaikščiojimams miške.

Patyręs dzūkas grybautojas po miškus ne laksto, o eina lėtai, akimis šukuodamas samanas, pušelių pakraščius ir vos matomus iškilimus. Jaunas baravykas, sako, gali būti ir visas pasislėpęs smėlyje, reikia patikrinti. Dzūkai renka tik gerai pažįstamus grybus. Beje, grybu jie nuo seno vadina baravyką – pačią vertingiausią miško dovaną.

Iš kitų kraštų į Varėną atvykusiam grybautojui didžiausia dovana gali tapti net ne baravykas, o smagus pasivaikščiojimas po pušyną, pietūs gryname ore ir galimybė atrasti Varėną – miškų, ežerų ir grybų kraštą. Grybavimo esmė juk ne visada – vakarienė.

Jeigu norisi Dzūkijos grybavimo pasaulį patirti per vieną dieną, geresnės progos už tarptautinę Varėnos Grybų šventę vargu ar rasite. Rugsėjo 12-ąją varėniškiai kviečia į „Miško pasaką“. Joje įsikurs seniūnijų kiemeliai, kur galima paragauti dzūkiškų valgių, pasiklausyti dzūkiškų kaimų istorijų ir pamatyti, kad grybavimo tradicija Varėnos krašte nedulka muziejaus lentynoje.

Grybas Dzūkijoje – ne vien rudens laimikis. Šimtmečius grybai maitino šeimas, mokė klausytis miško, kūrė papročius ir tradicijas. Rugsėjo 12-ąją gyvą grybavimo tradiciją, azartą ir malonumą bus galima patirti 23-iajame Lietuvos grybavimo čempionate. Startas jam bus duotas Dainavos girioje, unikaliame Žiūrų kaime. Registracija vyksta.

Tekstas Laisvės Radzevičienės

Rugpjūčio 16 dieną „Samanos“ nuties tiltą iš praeities į dabartį ir atiduos pagarbą partizanų temai – bus paminėtas Lietuvos partizanų Dainavos apygardos 80 metų jubiliejus.

„Ši sukaktis Merkinės kraštui yra ypatingai svarbi, nes būtent čia vyko vienos reikšmingiausių Dainavos apygardos kovų, o Merkinė tapo vienu ryškiausių ginkluoto pasipriešinimo simbolių Dzūkijoje“, – teigia istorikas, Merkinės muziejaus direktorius dr. Žygimantas Buržinskas.

Senovės dienas dar išvakarėse pradės šv. Roko atlaidų mugė „Merkinės fabrike“. Atlaidai Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje bus švenčiami rugpjūčio 16 dieną 12 valandą,  giedos Kęstučio Breidoko vadovaujamas Merkinės kultūros centro mišrus choras „Merkinė“. Po šv. Mišių choras bažnyčioje surengs koncertą.

Bendruomeniškumas – viena svarbiausių „Samanų“ vertybių. „Merkinės fabrike“ veiksmas prasidės nuo pat ankstaus ryto – žygyje „Laukiniai augalai maistui ir namų buičiai“ apie gamtos lobius pasakos gamtininkas Giedrius Vaivilavičius. O nuo Puvočių link Merkinės Merkiu leisis baidarininkai.

„Merkinės fabrike“ veiks Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paroda „Bendražygės – moterys partizanės Lietuvoje 1944–1953 metais“. Paskaitą šia tema skaitys centro istorikai Ramona Staveckaitė-Notari ir Andriaus Tumavičius.

Merkinės krašto muziejaus direktorius dr. Žygimantas Buržinskas senovės dienų dalyviams primins nelengvus pokario laikus – skaitys paskaitą „Merkinė, į kurią nesinorėtų sugrįžti: gyvenimas kare po karo“.

Apie partizaną Žaibą „Kepsnių ceche“ pasakos kraštotyrininkas ir istoriografas Gintaras Lučinskas. „Aš buvau Žaibas. Vaclovo Voverio istorija – nuo Dainavos miškų iki Lietuvos legendos“ – taip jis pavadino savo pasakojimą.

„Merkinės fabriko“ „Kepsnių ceche“ vyks Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriko Daliaus Žygelio paskaita „Partizanų nuotraukos“.

„Samanose“ bus galima pamatyti Lietuvos partizanų uniformos tyrinėtojo Giedriaus Paulausko ekspoziciją-edukaciją. Savo veiklas pristatys Merkinės šauliai. Vakare partizanų dainos skambės galingoje folkloro grupės „Ugniavijas“ programoje, jas atliks bardas Romas Naidzinavičius ir Judita Ikasalienė.

Koncerto žiūrovai bus kviečiami ne tik klausytis, bet ir dainuoti kartu – dalyviams bus parengti dainų tekstai bei pristatytas partizanų dainynas. Skaitmeninė jo versija leis šioms dainoms skambėti ir pasibaigus renginiui.

Istoriškai Merkinė buvo vienas svarbiausių Pietų Lietuvos miestų – strategiškai reikšminga vieta prie Nemuno ir Merkio santakos. Pokariu Merkinė – vieta prie Nemuno ir Merkio santakos, kur susikerta svarbūs keliai – buvo svarbi ir partizanams, ir okupacinei valdžiai.

Dzūkijos miškuose susiformavo Dainavos apygarda – viena stipriausių ir ilgiausiai kovojusių Lietuvos partizanų apygardų. Jos teritorija apėmė didelę Pietų Lietuvos dalį, o Merkinės apylinkės tapo viena svarbiausių jos veiklos zonų. Čia veikė partizanų bunkeriai, ryšininkų tinklas, spauda, buvo priimami svarbūs sprendimai.

Iki šių dienų Merkinės apylinkėse išliko daugybė partizanų bunkerių vietų, žuvimo vietų, memorialų ir kapų. Kraštą tyrinėja istorikai, vyksta žygiai partizanų takais, edukacijos, veikia muziejaus ekspozicijos.

„Dainavos partizanų apygarda yra neatsiejama mūsų krašto istorijos dalis. Merkinė ir visa Dzūkija buvo viena svarbiausių partizaninio pasipriešinimo erdvių. Čia kovojo ir žuvo daugybė žmonių, kurie pasirinko laisvę net žinodami, kad už ją teks mokėti didžiausią kainą. 80-mečio sukaktį norime paminėti ne oficialiomis kalbomis, apie istoriją verta pasakoti gyvai, o „Samanos“ juk visada kalba apie tai, kas išlieka“, – sako senovės dienų atgaivintojas V. Radzevičius.

Dar 1935-aisiais Merkinėje surengtos pirmosios Senovės dienos anuomet sutraukė tūkstančius žmonių, tarp jų – ir Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną. Šiandien nauju vardu atgimęs festivalis tęsia tą pačią idėją – apie Lietuvos tapatybę pasakoti per istoriją, kultūrą ir bendruomenę.

Per penkerius metus „Samanos“ tapo vienu iš išskirtinių Dzūkijos kultūros renginių. Festivalio organizatoriai pabrėžia, kad tai nėra istorijos rekonstrukcija ar tik koncertų savaitgalis. Greičiau kvietimas sustoti, įsiklausyti į vietos pasakojimus ir pajusti gyvą ryšį su kraštu, kuriame istorija tebėra gyva ir matoma.

Per penkerius metus „Samanos“ tapo ne tik kultūriniu renginiu, bet ir svarbia bendruomenės tradicija. Atmosfera čia – kerinti: daugybė šviesių žmonių, vakarėjanti Nemuno ir Merkio santaka, už piliakalnio besileidžianti saulė, naujoms kartoms perduodama svarbi mūsų šalies istorija, amatai, skoniai ir pasakojimai. O dar – svarbus ir aiškus vienybės jausmas. Gal kaip tik dėl šio jausmo „Samanos“ taip natūraliai įaugo į Merkinę – tarsi būtų čia buvusios visada.

Senovės dienos „Samanos“ „Merkinės fabrike“ – rugpjūčio 16 d. nuo 12 val. Renginį organizuoja Merkinės fabrikas. Senovės dienas iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Partneriai – Merkinės kultūros centras ir Merkinės krašto muziejus. Informacinis partneris – FM99.

Kas laikoma kasmetiniu sporto projektu?

Kasmetiniai sporto projektai – tai pagal reguliariai skelbiamus finansavimo kvietimus planuojamos sporto, fizinio aktyvumo ir sveikatingumo iniciatyvos. Jos dažniausiai rengiamos konkrečiam laikotarpiui, numatant aiškias veiklas, tikslinę auditoriją, rezultatus, biudžetą ir įgyvendinimo terminus.

Tokio projekto esmė nėra vienkartinis finansavimo prašymas. Paraiškoje turi būti pagrįsta, kokią problemą siekiama spręsti, kodėl pasirinktos veiklos yra reikalingos ir kokią naudą jos sukurs dalyviams ar bendruomenei. Vertintojams svarbu matyti ne tik patrauklią idėją, bet ir realų jos įgyvendinimo planą.

Projektai gali būti labai įvairūs. Vienos organizacijos siekia surengti sporto turnyrą, kitos planuoja reguliarias treniruotes vaikams, suaugusiesiems ar vyresnio amžiaus žmonėms. Finansavimo taip pat gali būti prašoma sporto stovykloms, edukacinėms veikloms, kvalifikacijos tobulinimui, fizinio aktyvumo programoms ar reikalingam inventoriui įsigyti.

Kam tokie projektai skirti?

Sporto projektų konkursuose dažniausiai gali dalyvauti juridiniai asmenys, kurių veikla susijusi su sportu, fiziniu aktyvumu, švietimu, sveikatingumu ar bendruomenių stiprinimu. Tikslus galimų pareiškėjų sąrašas priklauso nuo konkretaus kvietimo sąlygų, todėl prieš pradedant rengti paraišką būtina atidžiai susipažinti su finansavimo taisyklėmis.

Paraiškas gali rengti:

• sporto klubai, asociacijos ir federacijos;
• viešosios bei biudžetinės įstaigos;
• švietimo ir ugdymo organizacijos;
• bendruomeninės bei nevyriausybinės organizacijos;
• kiti juridiniai asmenys, atitinkantys kvietimo reikalavimus.

Galutiniai projektų naudos gavėjai paprastai yra gyventojai. Veiklos gali būti skirtos vaikams, jaunimui, šeimoms, senjorams, žmonėms su negalia, mažiau fiziškai aktyviems asmenims arba konkrečios sporto šakos dalyviams. Svarbiausia, kad tikslinė grupė būtų aiškiai apibrėžta, o suplanuotos veiklos atitiktų jos poreikius.

Kokią ilgalaikę naudą kuria sporto projektai?

Gerai suplanuoti projektai gali padėti organizacijoms plėsti veiklą, pasiekti naujas auditorijas ir sukurti tęstines sportavimo galimybes. Gyventojams jie suteikia daugiau progų dalyvauti prieinamose treniruotėse, renginiuose ir sveikatingumo veiklose.

Tokios iniciatyvos taip pat stiprina bendruomeniškumą, skatina sveikesnius įpročius ir didina sporto paslaugų prieinamumą. Todėl kasmet skelbiami finansavimo konkursai gali tapti svarbia priemone organizacijoms, kurios turi visuomenei naudingą idėją, tačiau jos įgyvendinimui stokoja nuosavų išteklių.

Pastaraisiais metais vis daugiau kultūros ir edukacijos organizatorių ieško būdų, kaip mokslą paversti patirtimi. Ne atsitiktinai didelio populiarumo sulaukia renginiai, kuriuose vaikai ne tik stebi, bet ir patys tampa atradimo proceso dalimi. Psichologai pastebi, kad emocija yra vienas stipriausių mokymosi katalizatorių – tai, kas nustebina, pradžiugina ar priverčia sušukti „oho!“, įsimenama kur kas geriau nei sausa informacija.

Būtent tokiu principu sukurtas Burbulų Dėdės šou „Pažinkime 4 gamtos stichijas“, kuris šią vasarą atvyksta į Palangą. Čia keturios gamtos stichijos – oras, vanduo, ugnis ir žemė – tampa ne teorinėmis sąvokomis, o gyvu reginiu, kurį galima pamatyti savo akimis.

Kai mokslas nebeatrodo sudėtingas

Vaikai pasaulį pažįsta ne klausydamiesi paskaitų. Jie jį tyrinėja. Kodėl oras gali pajudinti daiktus? Kaip gimsta milžiniški burbulai? Ar ugnis visada pavojinga? Ar galima vasarą sukurti sniegą?

Šie klausimai tampa viso pasirodymo varikliu.

Scenoje žiūrovai išvys oro patrankas, įspūdingus burbulų eksperimentus, liepsnojančius bandymus, putų efektus, dūmus, ugnikalnių išsiveržimus bei sniego laboratoriją. Kiekvienas efektas tampa ne tik reginiu, bet ir kvietimu vaikams klausti: „Kaip tai veikia?“

Pasak vaikų ugdymo specialistų, būtent toks klausimas yra svarbiausias žingsnis į mokymąsi.

Smalsumas – svarbiausia XXI amžiaus kompetencija

Šiandien daug kalbama apie dirbtinį intelektą, technologijas ir ateities profesijas. Tačiau vis dažniau pabrėžiama, kad svarbiausias įgūdis išlieka gebėjimas domėtis.

Vaikas, kuris nebijo klausti, eksperimentuoti ir ieškoti atsakymų, ateityje lengviau prisitaiko prie nuolat besikeičiančio pasaulio.

Todėl edukaciniai renginiai pamažu keičia savo formą. Jie nebesiekia vien perduoti žinias. Jie siekia pažadinti norą tas žinias atrasti pačiam.

Tokį požiūrį renkasi ir daugelis Europos mokslo muziejų, interaktyvių edukacijos centrų bei vaikų festivalių, kuriuose svarbiausia tampa ne paskaita, o patyrimas.

Teatras, kuriame pagrindinis vaidmuo tenka smalsumui

Nors pasirodymas kupinas įspūdingų efektų, jo esmė slypi ne specialiuosiuose sprendimuose.

Svarbiausia čia – gyvas ryšys su publika.

Vaikai tampa ne pasyviais stebėtojais, o aktyviais kelionės dalyviais. Jie spėlioja, diskutuoja, stebisi, juokiasi, o kartais ir bando patys paaiškinti tai, ką ką tik pamatė.

Tokios akimirkos dažnai tampa pirmuoju žingsniu į didesnį domėjimąsi gamtos mokslais.

Ne mažiau nustemba ir suaugusieji. Tėvai kartu su vaikais įsitraukia į eksperimentus, stebi netikėtus reiškinius ir bent trumpam pamiršta kasdienį skubėjimą. Tokios bendros patirtys šeimoms tampa vis didesne vertybe.

Vasarą vaikai ieško ne ekranų, o įspūdžių

Vasaros atostogos dažnai tampa iššūkiu tėvams – kaip suderinti pramogą ir prasmingą laiką kartu?

Kultūros organizatoriai pastebi, kad šeimos vis dažniau renkasi renginius, kuriuose vaikai gali ne tik linksmintis, bet ir kažką atrasti.

Gyvas teatras, moksliniai eksperimentai, interaktyvūs pasirodymai ir bendras šeimos įsitraukimas tampa alternatyva ekranams, kurių vaikų kasdienybėje netrūksta.

Būtent todėl edukaciniai šeimos renginiai šiandien tampa ne mada, o natūralia šiuolaikinės kultūros dalimi.

Apie renginį

Liepos 24 dieną Palangos senojoje gimnazijoje vyksiantis Burbulų Dėdės šou „Pažinkime 4 gamtos stichijas“ kvies šeimas leistis į valandos trukmės kelionę po keturias gamtos stichijas. Programoje – oro patrankos, milžiniški burbulai, burbulų diskoteka, liepsnojantys eksperimentai, ugnikalnių išsiveržimai, stebuklinga sniego laboratorija ir daugybė netikėtų atradimų.

Tai renginys, primenantis paprastą, bet dažnai pamirštamą tiesą – didžiausi atradimai prasideda nuo vieno vaikiško klausimo: „O kodėl?“

Bilietai: Burbulų Dėdės šou! Pažinkime 4 gamtos stichijas | Palanga – Bilietai

Alvydas Šlepikas, aut. V. Skaraitis

„Madingos temos poezijoje yra amžinos. Tai meilė, mirtis ir laikas“, – sako poetas, rašytojas, režisierius, Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas Alvydas Šlepikas. Apie tai jis kalba ir eilėraščiuose, novelėse, didžiulio pasisekimo sulaukusiame romane „Mano vardas – Marytė“. Alvydas – puikus istorijų pasakotojas, ypatingai laukiamas susitikimuose su skaitytojais.

Vieną iš tokių susitikimų su A. Šlepiku ruošia ir rugpjūčio 13–15 dienomis Anykščiuose vyksiantis 19-asis kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“. Pokalbis su poetu vyks rugpjūčio 14 dieną L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje.

Poezijos renginių festivalyje bus ir daugiau. Vidurnaktį, žengiant į rugpjūčio 15-ąją, Anykščių koplyčioje vyks tradiciniai poezijos skaitymai, kuriuose aktorė Rasa Samuolytė skaitys Daivos Čepauskaitės kūrybą.

Įdienojus A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje ant Rašytojų kalnelio muzikinę kompoziciją „Ritmiški tekstai“ ruošia rašytojas, poetas Rimantas Kmita ir perkusininkas Gintautas Gascevičius.

Prieš festivalį „Purpurinis vakaras“ su A. Šlepiku kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.

Festivalyje „Purpurinis vakaras“ susitiksite su savo kūrybos gerbėjais. Tokių susitikimų per jūsų karjerą būta ne vienas. Ką matote išvykęs iš Vilniaus burbulo?

Dažniausiai – bibliotekininkes moteris, kurios domisi literatūra, mėgsta poeziją. Joms rūpi, jos kviečia. Matau žmones, kuriems tokie susitikimai tampa pramoga, jie ateina paklausyti, ką pasakys atvykęs iš toli.

Kaip manote, ar literatūra yra pajėgi sujungti žmonės?

Žmonės sujungti gali bet kas – pyragų kepimo vakaras, poezija. Bet važiuoti į miestelio ar kaimo biblioteką ir tikėtis, kad ten sutiksi žinovus, su kuriais galėsi diskutuoti apie poeziją, turbūt nėra realu. Į susitikimus ateina žmonės, turintys savo įsivaizdavimą apie poeziją. Dažniausiai ji, parašyta klasikiniais ketureiliais, pasakoja apie gražius dalykus. Lyrinė, daininga – būtent tokios laukia, tikisi. Bet ne kiekvienas poetas tokią atveža. Ir tada girdime: mes nesuprantame naujosios poezijos. Jos ir neįmanoma suprasti, jei nuolat nesidomi, nematai, kaip kinta, esi įstrigęs pirmojoje XX amžiaus pusėje arba romantizme.

Norėti, kad žmonės išmanytų poeziją ir ją puikiai suvoktų, irgi yra nesąmonė. Poezija nėra visuotinis produktas, ne popdaina, vis tiek ji – labiau psichų ir frykų reikalas. Šiuolaikine poezija besidominčių ir ją rašančių yra nedaug. Taigi, tikėtis, kad kiekvienam kaime tave sutiks kaip Maironį yra nerealu.

Atvažiavęs pristatyti savo kūrybos, ne tik perskaitai tekstą, bet ir pasikalbi su žmonėmis, paaiškini, kaip tekstas atsirado, kas įkvėpė. Žiūrėk, pasidaro šiek tiek aiškiau. Tiesą sakant, užrašytas tekstas yra lengviau suvokiamas, skaitydamas matai, kas su kuo jungiasi, rimuojasi. Eilėraščio išvaizda taip pat yra poezijos dalis.

Bet poezija turi teisę būti nesuprasta? Arba – suprasta kitaip? Juk eilėraštį veikia ir mūsų asmeninės patirtys…

Pasakymas „suprasti poeziją“ nėra visiškai tikslus. Poeziją reikia ne tik suprasti, bet ir pajusti, patirti. Yra ir daugiau žodžių, nusakančių skaitančiojo arba poeziją klausančiojo santykį su tekstu. Kai klausomės muzikos, nekyla mintis sakyti, kad šitą muziką suprantu. Jei ji patinka, nebūtina suprasti, ji gali būti tiesiog graži. Poezijoje nėra daug dalykų, kuriuos galėtum apibūdinti racionaliai, kartais nė nesuprantame, kodėl vienas tekstas patinka, o kitas – ne. Gal veikia žodžių jausmas ar junginys?

Lengviau suprasti plakatinę poeziją, meilės lyriką, galima suprasti eilėraštį apie partizanus ar holokaustą – poezija yra įvairi.

Žmonėms, kurie nuo ryto iki vakaro dirba laukuose, gal nebūtina gilintis į poezijos subtilumus. Tokie susitikimai, beje, visada įdomūs – poetus jie nuleidžia ant žemės, parodo, kad galbūt reikia ir kitokių tekstų, ne tik rūpinčių tau pačiam.

Poetai visais laikais mėgino aprašyti sunkiai aprašomą realybę, tai apie ką visi galvojame – kas yra  mirtis, tyla, amžinybė, baigtis, tėkmė, meilės pradžia ir pabaiga, kas yra Dievas, kas yra tuštuma… Labai dažnai šios tiesos arba grožis yra neištariami, poezija prie jų tik bando prisiliesti.

Ar poezijoje egzistuoja madingos temos?

Madingos temos yra amžinos – mirtis, meilė, laikas. Jauni poetai dažnai rašo apie mirtį. Atrodo, tarsi apie ją daug žinotų. Vėliau mirties tema iš eilėraščių pradeda nykti. Gal pasidaro baisu? O gal pradeda suprasti, kad tai – rimta.

Pastarosiomis dienomis apie poeziją ir mirtį daug kalbėta – atsisveikinome su Aidu Marčėnu…

Aidas buvo ir išliks didelis, lietuvių literatūrai ir apskritai kultūrai labai svarbus poetas. Apie jį jau yra parašyta knygų, straipsnių, jo poezija skamba ir skambės. Bet man dabar svarbiau ne tai – mirė mano draugas, labai geras žmogus, ir jaučiu atsivėrusią didžiulę tuštumą. Sunku apie tai kalbėti…

Girdime daug ukrainiečių poezijos, kurioje mirties tema taip pat labai ryški. Ar lietuviai poetai nesidalina karo nuojauta?

Dabartinių ukrainiečių poetų eilės – labai jaudinančios, jie patyrė, kas yra karas. Kritiniais laikotarpiais tokios poezijos parašoma nemažai – prisiminkime Bronių Krivicką, žemininkų kartą. Jei ne karas po karo, gal jie būtų tapę didžiais poetais kaip Henrikas Nagys, Kazys Bradūnas, Viktoras Miliūnas. Arba pasislėpus gete parašyta holokausto poezija… Kad ir kitokia, bet vis tiek tai – poezija. Ir ji jaudina.

Karo poezija tiesesnė, ją galima jausti. Poetine kalba parašytas tekstas ryškiau perduoda beprasmybę, skausmą, netekties neviltį, neteisybę. O ir rašytojas dažnai savo eilėse atsikrato jį slegiančio siaubo. Sudėtingais laikais parašyta poezija – tikrai kitokia, bet esama poetų, kurie nuo karo ginasi rašydami švelnias eiles. Didysis lietuvių estetas Henrikas Radauskas siaubingoje, karo sugriautoje vietoje parašė nuostabų eilėraštį apie vėją ir gėlę. Panašiu laiku gražius dalykus rašė ir Česlovas Milošas, ir Jonas Mekas.

Dabartinių ukrainiečių poetų tekstai tiesiog sukrečia, gerai, kad Lietuvoje jų turime vis daugiau, kad jie verčiami į lietuvių kalbą.

Įdomu, kiek pokyčių į poeziją atnešė dirbtinis intelektas?

Bent jau kol kas nesu skaitęs nė vieno, bent kiek į poeziją panašaus teksto, parašyto su dirbtiniu intelektu. Pats nesu bandęs to daryti, bet bičiulių bandymai nedžiugina – tiesiog neįdomu. Dirbtinis intelektas dėlioja savo kaladėles, tuo tarpu poetai nesilaiko taisyklių, žmogaus protas nenuspėjamas.

Galbūt festivalyje „Purpurinis vakaras“ pranešite apie naują savo knygą?

Tekstų yra, tačiau kol kas naujienų apie knygą neturiu. Ką tik baigiau rašyti libretą Zitos Bružaitės oratorijai „Votai“, spalį turėtų įvykti premjera. Tema – gana sudėtinga, tai kūrinys ir apie žmogaus negalią, ir apie stiprybę.

Kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose – rugpjūčio 13–15 dienomis. Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Anykščių rajono savivaldybė. Susitikimas su rašytoju, režisieriumi A. Šlepiku vyks rugpjūčio 14 d. 16.30 val. L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje. Daugiau informacijos apie programą www.purpurinisvakaras.lt

„Svarbiausia – turėti norą šokti, būti kartu ir mėgautis kiekviena akimirka šokių aikštelėje. Amžius ar ankstesnė patirtis nėra kliūtis pradėti – svarbiausias yra ryžtas ir gera nuotaika. Mūsų bendruomenė kasdien įrodo, kad svajones galima įgyvendinti bet kuriame gyvenimo etape, tereikia žengti pirmąjį žingsnį“, – sako vadovai Inga ir Dovydas.

Dance Team LT kiekvienais metais organizuoja šokėjų reitingų varžybas ir tik susumavus visų čempionatų rezultatus šokėjai įgyja teisę atstovauti Lietuvą pasaulio ir Europos IDO čempionatuose. Daugiau informacijos www.danceteam.lt

Lietuvos šokių asociacijos | DANCE TEAM LT prezidentė

Rugilė Dailidaitė  +37068452755

Iniciatyvos organizatoriai ragina pažvelgti į garažuose ar rūsiuose stovinčius dviračius kitaip – vieniems jie galbūt jau tapo nereikalingi, atsibodę, per maži, tačiau kitam vaikui gali reikšti pirmąją savarankiškumo patirtį, vasaros nuotykius ir galimybę aktyviai leisti laiką.

„Kartais dviratis tampa tik dar vienu daiktu kampe – apdulkėjęs, pamirštas, tyliai rūdijantis garaže ar rūsyje. Tačiau kažkam jis galėtų tapti visos vasaros nuotykių pradžia, laisvės pojūčiu ir šypsena, kurios taip trūksta“, – teigia iniciatyvos organizatoriai.

Gyventojų atvežti dviračiai bus sutvarkyti dviračių sporto klubo „Dviratai“, nuplauti ir padovanoti vaikams iš socialiai remtinų šeimų. Organizatoriai pabrėžia, kad svarbiausia – jog dviratis būtų važiuojantis ir nereikalautų didelio remonto. Dviračio tipas ar dydis nėra svarbus.

Prisidėti prie iniciatyvos galima atvežant dviratį į artimiausią UAB „Kautra“ siuntų terminalą, esantį Kauno, Vilniaus, Alytaus, Druskininkų, Kėdainių, Prienų ar Vilkaviškio autobusų stotyse. Terminalų adresai ir darbo laikai skelbiami interneto svetainėje www.siuntosautobusais.lt. Nenaudojamus dviračius į siuntų terminalus atvežti galima visus metus, tačiau 2026 metų iniciatyva vyksta iki birželio 11 dienos, vėliau gauti dviračiai bus panaudoti kitų metų jubiliejinei iniciatyvai.

Dviračiai bus perduoti socialiai remtinoms šeimoms, kurios neturi galimybės jų įsigyti.

Pasak organizatorių, per devynerius metus iniciatyva tapo gražia bendruomeniškumo dalis, leidžiančia paprastą, nebenaudojamą daiktą paversti dideliu džiaugsmu vaikui. Jau daugiau nei 200 vaikų vasarų tapo ypatingesnėmis, kupinos nuotykių ir malonių prisiminimų.

„Gerus darbus daryti lengva – ypač, kai jie suteikia kitiems tiek daug džiaugsmo“, – sako akcijos rengėjai.

Per šį laikotarpį skirtinguose šalies miestuose ir regionuose bus pristatyta 12 projektų, kuriuose vyks daugiau nei 50 įvairių veiklų — ekskursijų, edukacijų, dirbtuvių ir aktyvių patirčių. Visi renginiai nemokami, tačiau dėl riboto vietų skaičiaus būtina išankstinė registracija.

Renginių ciklas prasidės gegužės 8 d. Trakų Vokės dvaro sodyboje, kur lankytojai galės susipažinti su atnaujintu dvaro kompleksu, dalyvauti ekskursijose ir kūrybinėse dirbtuvėse, o vakarą vainikuos koncertas.

Gegužės 9 d. „UžmESk akį“ persikels į Druskininkus. Čia vyks pažintinis žygis, kurio metu galėsite rinktis 10 tūkst. arba 20 tūkst. žingsnių maršrutus po įdomiausias ir gražiausias vietas, pakeliui sužinodami daugiau įdomių faktų apie ES investicijas.

Visą gegužę renginiai vyks ir kitose Lietuvos vietose: galėsite apsilankyti Kauno „Mokslo saloje“, „Stasys Museum“, Lietuvos zoologijos sode, Dubysos regioniniame parke, taip pat susipažinti su rūšinio šokolado gamyba, produktų liofilizavimo procesais ar išbandyti kitas veiklas.

Visą renginių programą, datas ir registracijos informaciją galima rasti svetainėje www.esinvesticijos.lt.

Dėmesio: Jei užsiregistravote, bet negalite dalyvauti, prašome kuo skubiau informuoti el. paštu g.beleckaite@rekurai.lt arba tel. +370 663 53 732.

Renginių ciklą inicijuoja Centrinė projektų valdymo agentūra kartu su Finansų ministerija. Iniciatyva finansuojama Europos Sąjungos lėšomis.

„Paroda remiasi konkrečiais istoriniais įvykiais. Ji kalba apie tai, kaip ši istorija suvokiama šiandien. Klausimas yra ne tik kas įvyko, bet ir kaip mes ją skaitome dabar“, – sako parodos kuratorė Eglė Pietarytė.

Anot jos, „Prikelti iš pelenų. Kaunas“ – tai ne dokumentinė rekonstrukcija ir ne tiesmukas istorinių įvykių iliustravimas. Paroda žiūrovui siūlo kitokį santykį – lėtą, reikalaujantį ne tik žiūrėti, bet ir išbūti.

Karolinos Vilkelienės nuotr.

Išjausti

Mindaugo Lukošaičio kūrinių ciklas gimė iš meninio tyrimo, paremto archyviniais dokumentais, istoriniais tekstais, konkrečių Holokausto vietų Kaune stebėjimu ir bandymu prisiliesti prie vienos skaudžiausių XX amžiaus temų. Pats autorius neslepia, kad šis kūrybinis žingsnis buvo vienas sunkiausių jo darbuose. Holokausto tema, anot jo, nėra tokia, prie kurios priartėjama lengvai ar spontaniškai – jai reikia valios, pastangų ir vidinio pasirengimo.

Pasak menininko, parodoje pristatomi piešiniai neturėtų būti suvokiami kaip pažodinis istorijos atpasakojimas. Jam svarbiau buvo ne dokumentinis tikslumas, o emocinis priartėjimas prie temos, bandymas išjausti Kauną, Kauno geto istoriją ir tragišką žydų tautos likimą. Ši kūryba, jo žodžiais, yra kvietimas dar kartą sugrįžti prie temos, apie kurią ilgai buvo per mažai kalbama arba kuri daugeliui iki šiol lieka sunkiai aprėpiama.

Nors asmeninio šeimos ryšio su Holokausto istorija autorius neturi, tam tikras vidinis santykis su šia tema formavosi metų metus. Jį veikė nuolatiniai ženklai iš aplinkos, istorinės vietos, pro kurias tekdavo važiuoti, ir atminties nuotrupos, primenančios, kad tragedija vyko visai šalia.

„Būtent toks nuolatinis, tylus priminimas ilgainiui tapo vienu impulsų sugrįžti prie šios temos jau brandesniu, labiau apmąstytu kūrybiniu būdu“, – sako M. Lukošaitis.

Simbolinė detalė

Ypatingą simboliką jo piešinių Holokausto tema cikle sukuria pasirinkta priemonė – autorius piešia japonišku tušu, gaminamu iš suodžių – degimo proceso likučio. Ši technika ne tik išskirtinė ir subtili, bet ir turi stiprų simbolinį krūvį. Menininkas kalba apie gyvybės ir mirties metaforą: suodžiai ir pelenai jam siejasi su sudegimu, mirtimi, paskutine materijos stadija, o vanduo, su kuriuo ši medžiaga jungiama, įgyja gyvybės, tekėjimo ir atsinaujinimo prasmę. Taip, anot jo, piešinyje atsiranda mirties ir gyvybės susitikimas.

„Pats parodos pavadinimas „Prikelti iš pelenų“ kalba apie būtinybę sugrąžinti atminčiai tai, kas negali būti palikta užmarščiai“, – dalinasi M. Lukošaitis.

Autorius prisipažįsta, kad dirbant su šia tema atsakymų ne daugėjo, o priešingai – vis labiau ryškėjo neįmanomybė iki galo suprasti tai, kas įvyko. Labiausiai jį iki šiol sukrečia žmogaus gebėjimas naikinti kitą žmogų pramoniniu būdu – sistemiškai, šaltai, racionaliai. Jo manymu, tai yra ta riba, ties kuria protas sustoja, o vietoje atsakymų lieka šiurpas ir perspėjimas, kad tokie dalykai negali būti laikomi vien praeities reiškiniu.

Šiuolaikinis pasaulis, karo Ukrainoje patirtis ir kasdien vis grįžtantys smurto vaizdai, anot menininko, Holokaustą iš istorijos vadovėlių grąžina į dabarties mąstymą. Todėl ši paroda kalba ne tik apie tai, kas jau įvyko, bet ir apie mūsų pačių laikyseną dabar. M. Lukošaitis sako vis aiškiau jaučiantis, kad šiandien esame tos istorijos paveldėtojai, o tai reiškia ir atsakomybę suprasti, kur esame, kur judame ir ką darome su tuo, ką paveldėjome.

Sąmoningas sprendimas

Parodos kuratorė Eglė Pietarytė pabrėžia, kad parodos koncepcija buvo formuojama labai nuosekliai, remiantis tiek piešinių ciklu, tiek istorine medžiaga. Jai svarbiausia buvo sukurti tokį pasakojimą, kuris kone chronologiškai vestų per Holokausto istorijos vyksmą Kaune, tačiau darytų tai meno kalba –emociškai ir jautriai priartindamas. Parodos pasakojimo ašis, anot jos, formuojama taip, kad žiūrovas, būdamas konkrečioje istorinėje vietoje ir stebėdamas kūrinius, galėtų užmegzti asmeninį ryšį su tuo, ką mato.

„Paroda kelia klausimą apie asmeninį santykį su istorija ir apie tai, kaip ši patirtis atsispindi šiandienos pasirinkimuose“, – sako pašnekovė.

Kauno IX forto muziejus šioje parodoje, jos teigimu, nėra vien eksponavimo vieta – jis tampa viena jos dalių. Tai erdvė, kurioje vyko masinės egzekucijos, todėl architektūra, mastelis, šviesa ir medžiagiškumas čia veikia ne mažiau nei patys kūriniai.

„Parodos dizaino kuratorės Renatos Vinckevičiūtės-Kazlauskienės dėka, piešiniai ir parodos architektūriniai sprendimai nėra atskirti nuo erdvės. Jie veikia joje kaip papildomas sluoksnis. Dėl to paroda suvokiama kaip vientisas patyrimas, kuriame susijungia vieta, istorija ir vaizdas“, – kalba E. Pietarytė.

Vienas sąmoningiausių parodos sprendimų – atsisakyti tiesioginio smurto vaizdavimo ir dramatizavimo. Vietoj to pasirinktas santūrus, monochrominis meninis kalbėjimas, leidžiantis istoriją priimti ne per šoką, o per dėmesį, laiką ir asmeninį santykį. Kuratorė sako, kad toks priartėjimas vyksta subtiliai – per stebėjimą, buvimą erdvėje, istorijos skaitymą ir sąmoningą žiūrėjimą.

„Mene, kuris perteikia traumines patirtis, svarbus žiūrovo įtraukimas be tiesioginio poveikio priemonių“, – pabrėžia parodos kuratorė.

„Lėtas žiūrėjimas“, E. Pietarytės teigimu, reiškia leidimą sau išbūti patirtyje tiek, kiek reikia: „Tušo potėpis, giliai įsigeriantis į popierių, atveria ne tik vaizdą, bet ir tam tikrą metafizinį sluoksnį, į kurį žiūrovas tarsi panyra. Parodoje nėra perteklinių tekstų ar iliustratyvaus vedžiojimo už rankos. Lankytojas pats kuria ryšius tarp piešinio, istorinės vietos ir savo paties patirties.“

Karolinos Vilkelienės nuotr.

Tiek, kiek būtina

Parodos dizainerė Renata Vinckevičiūtė-Kazlauskienė sako, kad meno kalba leidžia traumines istorijas perteikti subtiliau ir asmeniškiau. Kurdama parodą ji atsispyrė nuo paties piešinio logikos. Juodas japoniškas tušas baltame lape natūraliai perėjo į visos parodos vizualinį sprendimą, kuriame juodos ir baltos kontrastas tapo ne vien estetika, bet ir simboline priešprieša – šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio, gyvybės ir mirties.

Parodos medžiagiškumą, dizainerės pastebėjimu, vienija ir dar vienas svarbus sprendimas – deginta mediena. Kadangi japoniškas tušas gaminamas iš suodžių, ekspozicijoje pasirinktos medžiagos taip pat kalba apie degimą, pelenus ir tai, kas lieka po sunaikinimo. R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė pabrėžia, kad čia nesiekiama iliustruoti tragedijos – veikiau leidžiama kalbėti pačioms medžiagoms, kurios šioje parodoje tampa atminties nešėjomis.

Svarbų sluoksnį, anot jos, suteikia ir į parodą įtraukti Avrahamo Tory dienoraščių fragmentai, praplečiantys meninį pasakojimą dokumentiniu balsu. Greta vaizdo veikia ir garsas – Mariaus Antanaičio sukurta kompozicija, jungianti violončelės, vėjo ir šiuolaikinės elektronikos motyvus.

R. Vinckevičiūtės-Kazlauskienės manymu, dizainas šioje parodoje turi būti matomas tiek, kiek reikia, ir nematomas tiek, kiek būtina: „Kaip balta erdvė piešinyje leidžia kvėpuoti vaizdui, taip ir parodoje tuštuma tampa svarbia prasme – nebuvimo, netekties, tylos ženklu. Galutinis tikslas buvo sukurti erdvę, kuri būtų ir meno kūrinio pratęsimas, ir vieta asmeniniam apmąstymui.“

Paroda „Prikelti iš pelenų. Kaunas“ Kauno IX forto muziejuje atidaroma balandžio 24 d. (penktadienį) 15.00 val. Čia ji veiks iki spalio 4 d.

Kauno IX forto muziejaus inf.

Kovo 11-ąją Vilniaus širdyje esantis „Radisson Blu Hotel Lietuva“ nusidažė trispalvės spalvomis, čia įvyko socialinės iniciatyvos „Skirtingos Spalvos“ organizuotas gyvas migdukų mezgimo renginys. Švęsdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną per 600 vilniečių ir miesto svečių susitiko kilniam tikslui – numegzti migdukus „Spalvukus“ vaikams, gimstantiems ar iki 4 metų gyvenantiems su sunkiomis diagnozėmis.

Akcijos sumanytojas Dalius Stankevičius renginį atidarė mintimis apie toleranciją ir vienybės svarbą: ,,Megzdami Spalvukus nepamirškite, kad mezgame žinutę, ryšį ir tikėjimą. Dėl vaikų ir jų šeimų, dėl tolerancijos ir supratingumo. Nepamirškime, kad vaikai, kartais būdami stiprūs ne kūnu, o stiprūs širdimi, yra mūsų didžiausi gyvenimo mokytojai. Būdami čia, mes siunčiame jiems svarbią palaikymo žinutę – kiekvieno numegztas Spalvukas taps tyliu apkabinimu vaikams ir jų šeimoms, kurių gyvenimo kova prasidėjo gerokai anksčiau nei mūsų“.

Gražių žodžių susirinkusiems nestokojo ir viena iš šios akcijos globėjų ir projekto „Ankstukai“ koordinatorė Gintarė Damidavičienė, atkreipdama dėmesį, kad šiame renginyje žmonės atėjo vedami rūpesčio: „Gera matyti tiek žmonių, kurie atėjo ne dėl to, kad privalo, o dėl to, kad jiems rūpi. Ir dėl to, kad nori savo rankomis padovanoti šilumos ir saugumo patiems mažiausiems“.

Renginyje susibūrė įvairaus amžiaus žmonės iš visos Lietuvos – moksleiviai, studentai, šeimos su vaikais ir senjorai. Viso renginio metu kartu su mentorių pagalba migdukus megzti mokė „Spalvuko“ kūrėja Simona Lukoševičienė. Organizatoriai džiaugiasi sulaukę didelio žmonių susidomėjimo šiuo renginio, kurio metu pavyko numegzti net 690 migdukų.

Visuomeninės akcijos „Mažiesiems iš didelių rankų“ renginio metu žmonės ne tik mezgė, bet ir klausėsi prasmingų pokalbių. Organizatorių tikslas šios akcijos metu ne tik įteikti vaikams ir jų šeimoms migdukus, bet taip pat ir pasaką apie Spalvuką, kurią sukūrė žinoma vaikų autorė Lina Žutautė. Renginyje vyko „Pasaka apie Spalvuką“ pristatymas, kurio metu žmonės galėjo pirmą kartą gyvai išgirsti pasakos siužetą ir pamatyti iliustracijas. Kadangi pati knygelė dar nėra atspausdinta, jos gamybai vis dar reikalinga finansinė parama, todėl organizatoriai kviečia galinčius prisidėti prie pasakos padovanojimo vaikams ir jų šeimoms finansiškai, įsigyjant pasaką čia.

Pasakos pristatyme dalyvavo iliustracijų autorė Aistė Barasaitė, kuri pasidalijo mintimis apie iliustracijų kūrimą ir emocijas, kurias norėjo perteikti pasakoje. ,,Šis kūrybinis procesas buvo ypatingas tuo, kad pirmiausia buvo sukurtas migdukas, o vėliau akcijos simbolis Spalvukas ir tik tada pasaka apie jį. Knygelėje šeimas sutiks įvairūs veikėjai, tokie kaip: triušiai, meška, voverė, ežys, žiogai, pelėnai ir kiti gyvūnai. Būtent šiems veikėjams aš inspiracijos sėmiausi iš realių gyvūnų pavyzdžių, kad suprasčiau, kaip veikia šių veikėjų kūno kalba, kaip jie išreiškia emocijas. Juk pagrindinė žinutė, kurią pasaka galėtų perduoti tėvams yra ta, kad bendruomenė ir vienybė yra svarbu, ypač gyvenant su diagnoze. Nes tik būdami vieningi mes tuo pačiu būsime ir stipresni. Toks pasakoje ir yra triušelis Spalvukas“, – kūrybinio proceso akimirkomis dalijosi Aistė.

Taip pat renginyje savo patirtimi diskusijoje „Įkvepiančios istorijos: ko galime išmokti iš vaikų, gyvenančių su diagnozėmis?“ dalijosi „Kalba kojinės“ organizacijos įkūrėja Neda Elena, Kauno „Diabeto IQ“ organizacijos vadovė Sigita ir medicinos psichologė Evelina Sabaitytė. Pokalbio metu pašnekovės kalbėjo apie Dauno sindromo ir cukrinio diabeto turinčių vaikų patirtis ir apie tai, kad visuomenė po truputį tampa atviresnė žmonėms su įvairiomis negaliomis.

Organizatoriai atkreipia dėmesį, kad šis renginys nėra akcijos pabaiga. Visuomenė kviečiama iki balandžio 1 d. numegzti savo Spalvukus šeimų, draugų ar kolegų kompanijose, ar organizuojant atskirus renginius ir taip prisidedant prie prasmingos akcijos įgyvendinimo. Megzti gali visi, nes šis mezginys nėra sudėtingas ir jis sukurtas taip, kad kiekvienas žmogus galėtų numegzti savąjį Spalvuką. Skaičiuojama, kad net 10 tūkst. vaikų Lietuvoje gimsta ar iki 4 metų gyvena su sunkiomis diagnozėmis: cukriniu diabetu, onkologija, Dauno sindromu, epilepsija, negalia ar kitais raidos ir nervų sistemos sutrikimais, neišnešiotumu. Todėl kiekvienas numegztas migdukas yra laukiamas ir bus perduotas šeimoms, susiduriančioms su sveikatos iššūkiais. Daugiau informacijos apie vykstančią akciją rasite čia.

VšĮ „Skirtingos spalvos“ siekia ir toliau kurti prasmingas akcijas ir vykdyti savo veiklą, todėl norinčius palaikyti organizaciją finansiškai, akcijos sumanytojai kviečia skirti savo 1,2 % GPM paramą darbams, kurie mažina socialinę atskirtį. Daugiau informacijos rasite čia.