Diana Žukauskienė

Kaip kilo mintis įkurti dienos centrą „Keturlapis dobilas“?

Mintis kilo tiesiog stebint gyvenimą. Dažnai matydavau senjorų, kurie, atrodo, turi viską – stogą virš galvos, duonos ant stalo, tačiau jų akys išduodavo didžiausią alkį – bendravimo. Supratau, kad vienatvė sunkesnė už bet kokią ligą. Norėjosi sukurti vietą, kurioje žmogus pasijustų ne „paslaugos gavėju“, bet laukiamu svečiu ar net šeimos nariu. Kodėl „Keturlapis dobilas“? Nes tai retas radinys, nešantis laimę. Norėjau, kad mūsų centras taptų ta laiminga, atsitiktine sėkme kiekvienam, kuris peržengia slenkstį ne todėl, kad reikia, o todėl, kad čia tiesiog gera būti. Šiandien, kai matau pro duris įeinančius besišypsančius veidus ir girdžiu jų juoką prie arbatos puodelio, suprantu – mums pavyko. „Keturlapis dobilas“ tapo ne tiesiog įstaiga, o gyva bendruomene, kurioje kiekvienas vėl jaučiasi reikalingas.

Kokias paslaugas teikiate dienos centre ir savo bendruomenės narių namuose?

Dienos centre darome tai, kas iš šono gali pasirodyti paprasta, bet senjorui tai – visas pasaulis. Čia užsimezga draugystės, kurios ištirpdo vienatvę: matome, kaip po kelių apsilankymų žmogus atgyja, jo akyse vėl atsiranda ugnelė, nes jis pasijunta svarbus ir laukiamas. Ir svarbiausia – tarp bendraamžių.

Pagalbos į namus paslaugos orientuotos į kasdienius poreikius: pagalbą buityje, apipirkimą, bendravimą. Mes atnešame pagalbą tiesiai į žmogaus namus, ir tai nėra tik pagalba, tai – buvimas šalia. Dažnai žmogui reikia ne nupirkti duonos, ne išvirti sriubos, o tiesiog pasikalbėti ir išklausyti. Tas paprastas pokalbis prie arbatos puodelio ir bendravimas yra didžiausias mūsų daromas stebuklas, leidžiantis senjorui jaustis reikalingam.

Kokia komanda slepiasi po „Keturlapiu dobilu“? Kuo ypatingi senais žmonėmis besirūpinantys specialistai?

Mūsų komanda – žmonės, kurie dirba iš širdies. Dirbant su senjorais reikia ne tik žinių, bet ir empatijos, kantrybės, gebėjimo išgirsti. Dažnu atveju mūsų darbuotojas yra vienintelis žmogus, kuris ateina pas senjorą į namus, ir jis tampa tuo žmogumi, kuris yra itin laukiamas. Turime nuostabią komandą, darbuotojų kaitos mūsų organizacijoje beveik nėra. Šiame darbe nieko nesuvaidinsi: čia greitai pamatome, ar tau iš tiesų rūpi kito skausmas ir džiaugsmas. Mes visi susibūrėme vedami vieno tikslo – ne tiesiog suteikti paslaugą, o bent trupučiu pakeisti žmogaus gyvenimą, sugrąžinti jam orumą ir šypseną. Susirinkimų metu pasidaliname mažomis pergalėmis, pavyzdžiui, kad šiandien senjorė Onutė pirmą kartą po ilgo laiko nusišypsojo. Ir tai dar labiau uždega mūsų širdis.

Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduria vyresnio amžiaus žmonės ir kodėl jų poreikių negali atliepti artimieji?

Vyresnio amžiaus žmonės dažnai susiduria su sveikatos problemomis, tačiau dar opesnė problema – vienatvė ir socialinė izoliacija. Kai diena praeina nepratarus niekam nė žodžio, tai jau didelė problema. Kodėl to negali išspręsti artimieji? Atsakymas paprastas – gyvenimo tempas. Vaikai ir anūkai dažnai gyvena kituose miestuose ar šalyse, sukasi savo darbuose ir rūpesčiuose. Mes atsirandame kaip tiltas: nuimame kaltės naštą nuo artimųjų pečių, o senjorams suteikiame tai, ko jiems labiausiai trūksta – nuolatinį, kokybišką dėmesį. Mes netapatiname pagalbos su pareiga, mums tai yra nuoširdus buvimas kartu. Taip laimi visi: vaikai gali ramiai dirbti žinodami, kad tėvai saugūs ir laimingi, o senjorai vėl jaučiasi esantys svarbia visuomenės dalimi.

Kodėl svarbu nepamiršti ne tik fiziologinių, buitinių, bet ir emocinių, socialinių poreikių?

Fizinė pagalba svarbi, tačiau žmogui labai svarbu jaustis reikalingam, išgirstam ir suprastam. Galima sėdėti sočiam prie balta staltiese užtiesto stalo, bet jei aplink tvyro spengianti tyla – tas maistas bus kartus. Emocinis ryšys daro stebuklus, kartais net daugiau nei vaistai. Kai žmogus turi su kuo pasikalbėti, jis kitaip jaučiasi, kitaip gyvena, net sveikata dažnai pagerėja. Todėl mes niekada nesakome „čia tik pabendravimas“. Ne, tai nėra „tik“. Tai yra pati esmė. Bendravimas yra oras, kuriuo kvėpuoja žmogaus siela. Kai žmogus turi su kuo pasidalinti prisiminimais ar dienos džiaugsmais, jis vėl pradeda gyventi, o ne tik egzistuoti. Mes siekiame, kad kiekvienas mūsų senjoras būtų ne tik saugus ir prižiūrėtas, bet, svarbiausia, – jaustųsi reikalingas.

Kodėl senatvė vis dar siejama su vienatve? Kokias neigiamas pasekmes lemia vienišumas?

Vis dar gajus mitas, kad senatvė – tai laikas tapti „nematomam“. Dažnas senjoras susitaiko su vienatve kaip su neišvengiamybe, tačiau tai didžiulė klaida. Vienišumas nėra tiesiog liūdesys, jis graužia sveikatą iš vidaus – didina širdies ligų, depresijos riziką, atima jėgas kovoti su ligomis. Tai tylus priešas, kuris žmogų padaro silpną. Tačiau aš noriu pasakyti garsiai: vienatvė nėra nuosprendis. Šiais laikais yra tiek daug galimybių vėl tapti bendruomenės dalimi. Kartais stebuklui užtenka paprasčiausių dalykų – nuoširdaus pokalbio ar to laiko, kai kažkas tavęs tiesiog klausosi. Svarbiausia – išdrįsti paprašyti pagalbos ir atverti duris. Mes esame tam, kad įrodytume: kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo amžiaus, yra svarbus, reikalingas ir niekada neturi likti vienas su savo tyla.

Ar bėgant metams keičiasi senjorų padėtis Lietuvoje? Kokių teigiamų pokyčių pastebite, o kur dar reikėtų pasistiebti?

Yra gerų pokyčių, tikrai. Visuomenė pradeda suprasti, kad senatvė nėra nuošalė, o senjoras – ne „nurašytas“ žmogus. Atsiranda daugiau pagalbos formų, drąsiau kalbame apie emocinę sveikatą, o ne tik apie vaistus. Tačiau realybė vis dar turi pilkų atspalvių. Didžiausias skaudulys – paslaugų prieinamumas, ypač regionuose. Liūdna matyti, kai žmogus pagalbos turi laukti mėnesius, nes senatvė ir ligos nelaukia. Norėtųsi, kad rūpestis senjorais būtų ne tik projektas ar gražus lozungas, o natūralus mūsų visų prioritetas. Turime pasistiebti kurdami tokią sistemą, kurioje pagalba žmogų pasiektų tada, kai jos reikia, o ne tada, kai ateina eilė popieriuje. Pokytis vyksta, bet mums visiems dar reikia daugiau drąsos ir resursų, kad orus senėjimas taptų prieinamas kiekvienam, nepriklausomai nuo to, kur jis gyvena.

Kur kreiptis norint prisijungti į „Keturlapio dobilo“ bendruomenės?

Nors oficialus kelias eina per seniūniją ir socialinių paslaugų skyrių, viskas prasideda nuo paprasto žmogiško pokalbio. Jei jaučiate, kad jums ar jūsų artimajam reikia pagalbos, tiesiog paskambinkite mums telefonu +370 610 77 227. Mes padėsime susigaudyti dokumentų labirintuose, patarsime ir už rankos palydėsime per visą procesą.

Labai kviečiu nedelsti: kreiptis galite patys, gali skambinti vaikai, anūkai ar net rūpestingi kaimynai. Pagalbos prašymas nėra silpnumo ženklas – tai pirmas žingsnis į šviesesnę ir lengvesnę kasdienybę. Mes laukiame jūsų skambučio.

Mano didžiausia svajonė – kad nė vienas žmogus nesijaustų nematomas. Tad jei žinote ką nors, kas šiandien laukia už durų ar prie telefono, tiesiog paskambinkite. Tai nieko nekainuoja, bet tai yra pati didžiausia dovana, kurią galime įteikti vieni kitiems. Pradėkime nuo vieno skambučio jau šiandien.

Jei jums ar jūsų artimam žmogui reikia pagalbos, susisiekite su mumis:

VšĮ Senjorų dienos centras „Keturlapis Dobilas“

Tel. + 370 610 77 227

El. paštas pagalbanamuose@keturlapis-dobilas.lt

„Facebook“ https://www.facebook.com/SenjorudienoscentrasKaune

Interneto svetainė www.keturlapis-dobilas.lt

Autorė Laima Samulė

Skaistė Danilevičiūtė

Skaiste, kaip sportas atsirado jūsų gyvenimą?

Labai natūraliai – dar vaikystėje, augant kaime. Ten judėjimas nebuvo pasirinkimas, tai buvo kasdienybė: kartais tekdavo eiti pėsčiomis į mokyklą ar iš jos, dviračiu iki miestelio, darbas ūkyje, buvimas gamtoje. Tai formavo ne tik fizinį ištvermingumą, bet ir vidinį stiprumą. Labai svarbią dalį suvaidino ir tėvų įskiepytos vertybės. Nuo mažens buvome mokomi paprasto, natūralaus gyvenimo: daržovės, vaisiai, uogos iš savo sodo, naminis maistas, pagarba kūnui. Nebuvo kraštutinumų, bet buvo aiškus supratimas, kad sveikata yra pagrindas. Manau, didžiąją dalimi aplinka ir suformavo mano šiandieninį požiūrį – sveikata nėra projektas, tai yra gyvenimo būdas.

Mokykloje aktyviai įsitraukiau į sportą – futbolas, bėgimas, maratonai, įvairūs sporto būreliai ir varžybos. Judėjimas man visada buvo natūralus poreikis. Sulaukusi pilnametystės nusprendžiau išbandyti save fitneso varžybose. Pradžioje nieko nesitikėjau, pirmos varžybos tikrai nebuvo sėkmingos. Tačiau manau, kad vaikystėje užgrūdintas charakteris neleido pasiduoti. Išmokau, kad rezultatai ateina per laiką. Todėl šiandien kalbėdama apie čempionės titulą visada pabrėžiu – sėkmė ten sudaro tik mažą dalį. Didžioji dalis yra darbas, disciplina ir vidinė stiprybė.

Vedama tokio gyvenimo būdo pasirinkau ir studijas – baigiau dietetikos bakalaurą, asmeninės trenerės mokslus ir dar šiuo metu studijuoju visuomenės sveikatos magistrą. Taip pat turiu verslo organizavimo profesinį išsilavinimą, todėl strateginis mąstymas ir veiklų organizavimas man yra natūrali darbo dalis – gebu ne tik matyti bendrą kryptį, bet ir sklandžiai ją įgyvendinti praktiškai.

Kokią vietą sportas tebeužima jūsų kasdienybė?

Nors varžybinis etapas baigėsi, sportas iš mano gyvenimo niekur nedingo. Judu kasdien – kiekvieną rytą pradedu mankšta, kurią visada papildau meditacija ir kvėpavimo praktikomis. Jos ne mažiau svarbios nei pats judėjimas, nes skatina sąmoningumą, padeda išlaikyti aiškesnį, racionalesnį mąstymą, nuramina nervų sistemą, atkuria vidinę pusiausvyrą ir leidžia pasiruošti dienai ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Taip pat stengiuosi bent 3 kartus per savaitę pasportuoti sporto salėje.

Šiandien sportas man yra ne tik apie išvaizdą, o apie sveikatą, savijautą ir gyvenimo kokybę. Judėjimas gerina energijos apykaitą, miegą, stiprina psichologinę būseną ir leidžia jaustis stabilesnei kasdienybėje. Tai ne tik apie kūną – tai apie visą žmogų, jo energiją, vidinę būseną ir santykį su savimi.

Kaip su įgyta patirtimi, žiniomis keitėsi jūsų požiūris į sportą?
Anksčiau sportą labiau siejau su rezultatu, išvaizda ir pasiekimais. Tai buvo labai aiškus tikslas – būti geresnei, stipresnei, pasiekti aukštesnių rezultatų. Tačiau su laiku, įgyjant žinių, daugiau brandos ir patirties, požiūris pradėjo keistis. Studijos ir darbas su žmonėmis parodė, kad sportas turi daug gilesnę prasmę. Jis daro įtaką ne tik kūnui, bet ir psichologinei būsenai, energijai, savijautai. Sportas neturi būti bausmė ar būdas „atsidirbti“ už maistą. Tai turi būti rūpestis savimi.

Dabar sportą matau kaip įrankį gyvenimo kokybei gerinti. Labai svarbus tapo individualumas – nėra vieno teisingo kelio visiems. Taip pat supratau, kad ilgalaikiai rezultatai ateina tik tada, kai sportas tampa tvaria gyvenimo dalimi. Šiandien mano požiūris yra brandesnis – mažiau kraštutinumų, daugiau balanso.

Kokiais pasiekimais sporte labiausiai džiaugiatės?

Sportas mane išmokė kantrybės, nes rezultatai niekada neateina per naktį. Išmokė atsakomybės – nes niekas kitas už tave nepadarys darbo. Išmokė susitvarkyti su nesėkmėmis, kurios pradžioje labai skaudžiai paliesdavo. Ir, svarbiausia, išmokė nepasiduoti. Buvo etapų, kai rezultatai stovėjo vietoje, kai trūko motyvacijos, kai atrodė, kad galbūt „ne man“. Bet būtent tada ir formuojasi stiprybė.

Todėl šiandien visada pabrėžiu, sėkmė sporte yra tik labai maža dalis viso kelio. Daug didesnę dalį sudaro kasdienis, dažnai nematomas darbas, disciplina ir gebėjimas laikytis krypties net tada, kai nėra greito rezultato. Ir būtent šias pamokas laikau savo didžiausiu laimėjimu.

Neretai sakoma, kad profesionalus sportas nesusijęs su sveikata, nes alina kūną. Kiek tame tiesos?
Šiame teiginyje tikrai yra dalis tiesos, tačiau svarbu suprasti, apie ką kalbame. Profesionalus sportas dažniausiai yra orientuotas į rezultatą, o ne į sveikatą. Siekiant aukštų rezultatų, kūnas patiria didelį fizinį ir psichologinį krūvį. Kartais tenka dirbti per nuovargį, per diskomfortą, per ribas. Ilgainiui tai gali turėti pasekmių organizmui.

Tačiau problema nėra pats sportas – problema yra santykio su savo kūnu, sąmoningumo ir žinių stoka, kraštutinumai ir balanso nebuvimas. Didžiajai daliai žmonių profesionalaus sporto režimas nėra nei reikalingas, nei tinkamas. Jiems reikia judėjimo, kuris stiprina, gerina savijautą, o ne alina.

Labai svarbu suprasti skirtumą tarp sporto kaip profesijos ir sporto kaip sveikatingumo priemonės. Profesionalus sportas yra aukšto lygio disciplina su savo kaina. Tuo tarpu kasdienis fizinis aktyvumas, pritaikytas individualiai, yra viena stipriausių investicijų į sveikatą. Todėl sportas pats savaime nėra problema – viskas priklauso nuo to, kaip ir kokiu tikslu jis taikomas.

Kiek ir kokio sporto reikia kiekvienam žmogui?
Bendros rekomendacijos sako, kad suaugusiam žmogui reikėtų bent 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo per savaitę. Tai gali būti greitas ėjimas, važiavimas dviračiu, lengvas bėgimas. Taip pat rekomenduojama bent du kartus per savaitę įtraukti jėgos treniruotes. Tačiau svarbiausia yra ne skaičiai, o reguliarumas ir tvarumas.

Kiekvienas žmogus yra skirtingas, todėl labai svarbu individualumas. Vieniems patinka sporto salė, kitiems – šokiai, joga ar paprasti pasivaikščiojimai gamtoje. Ir tai yra visiškai normalu. Svarbiausia – rasti tai, kas patinka, nes tik tada atsiranda tęstinumas. Taip pat svarbu atsižvelgti į amžių ir sveikatos būklę. Vyresniame amžiuje labai svarbus mobilumas, pusiausvyra ir sąnarių sveikata. Jaunesniame –jėga, ištvermė ir kūno kontrolė. Moterims ir vyrams baziniai principai yra tie patys, tačiau gali skirtis tikslai ir akcentai.

Galiausiai, judėjimas neturi būti tik „treniruotė“. Tai gali būti ir aktyvus gyvenimo būdas – daugiau vaikščiojimo, laiko gamtoje, mažiau sėdėjimo. Kartais paprasti dalykai duoda labai didelį efektą.

Skaistė Danilevičiūtė

Kodėl nusprendėte dirbti visuomenės sveikatos centre?
Kaip ir minėjau, su laiku supratau, kad laikyti savo žinias ir patirtį tik sau būtų labai savanaudiška. Esu empatiška, man rūpi kitų gerovė. O visuomenės sveikatos srityje atsiveria galimybė daryti daug platesnį teigiamą poveikį ir padėti žmonėms. Dirbdama šioje srityje galiu organizuoti paskaitas, seminarus, treniruotes, edukacines veiklas skirtingoms žmonių grupėms. Labai dažnai pasiekiu tuos žmones, kurie galbūt niekada neateitų į sporto klubą ar nesikreiptų į specialistą individualiai. Man labai svarbu, kad sveikata būtų prieinama kiekvienam. Nesvarbu, ar žmogus gyvena mieste, ar mažesniame miestelyje, ar turi finansinių galimybių, ar ne. Sveikata turi būti suprantama, paprasta ir pritaikoma. Todėl ši veikla man turi labai didelę prasmę. Aš matau realius pokyčius žmonėse – ne tik fizinius, bet ir požiūrio. Ir tai yra didžiausia motyvacija tęsti.

Ar pastebite, kad visuomenė sąmoningėja?
Taip, tikrai pastebiu teigiamus pokyčius. Žmonės vis dažniau domisi ne tik tuo, kaip atrodo, bet ir kaip jaučiasi. Atsiranda daugiau klausimų apie mitybą, fizinį aktyvumą, miegą, emocinę sveikatą. Tai rodo, kad požiūris po truputį keičiasi. Taip pat džiugina, kad vis daugiau žmonių pradeda suprasti, jog sveikata nėra greitas projektas. Tai yra procesas, kuris reikalauja nuoseklumo. Tačiau iššūkių vis dar yra nemažai. Informacijos kiekis yra labai didelis, tačiau ne visa ji yra patikima. Socialiniai tinklai dažnai kuria nerealistiškus lūkesčius. Dėl to žmonės pasimeta tarp mitų ir realybės.

Taip pat vis dar trūksta kantrybės – norisi greitų rezultatų. O kai jų nėra, dažnai viskas metama. Todėl mūsų, specialistų, vaidmuo yra ne tik suteikti žinias, bet ir padėti žmonėms suprasti procesą bei išlaikyti nuoseklumą.

Kodėl daugeliui žmonių taip sunku maitintis subalansuotai?
Mityba yra daug sudėtingesnis dalykas nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai nėra tik „žinau – darau“. Labai didelę įtaką daro įpročiai, kurie susiformuoja per daugelį metų. Taip pat emocijos – dažnai valgome ne dėl alkio, o dėl streso, nuovargio ar net nuobodulio.Didelę įtaką daro ir aplinka. Gyvename greitu tempu, dažnai neturime laiko planuoti, todėl renkamės tai, kas greita ir patogu. Taip pat žmones labai veikia informacijos perteklius. Vieną dieną sakoma viena, kitą – visiškai priešingai. Dėl to atsiranda pasimetimas ir netgi nusivylimas.

Dar viena problema – kraštutinumai. Žmonės dažnai nori viską pakeisti iš karto, laikosi griežtų taisyklių, o kai nepavyksta – viską meta. Todėl labai svarbu suprasti, kad subalansuota mityba nėra tobula mityba. Tai yra lankstus, realistiškas ir ilgalaikis pasirinkimas.

Kokius mitus apie mitybą galėtumėte paneigti?
Vienas dažniausių mitų, kad norint būti sveikam reikia visko atsisakyti. Tai sukuria labai griežtą ir netgi baimę keliantį santykį su maistu. Iš tikrųjų sveika mityba yra apie balansą, o ne draudimus. Taip pat labai paplitęs požiūris, kad yra „geri“ ir „blogi“ produktai. Tačiau realybėje viskas priklauso nuo kiekio, dažnumo ir bendro konteksto.Dar vienas mitas – kad angliavandeniai yra blogis. Jie yra pagrindinis energijos šaltinis, ypač aktyviems žmonėms. Svarbu tik rinktis kokybiškus šaltinius. Taip pat žmonės dažnai tiki „detox“ dietomis. Tačiau mūsų organizmas turi kepenis, inkstus ir kitas sistemas, kurios puikiai atlieka valymo funkciją. Mano tikslas visada yra supaprastinti mitybą, kad ji būtų suprantama ir pritaikoma kasdienybėje.

Nuo ko pradėti keisti mitybą į palankesnę sveikatai?
Svarbiausia – nepradėti nuo kraštutinumų. Dažniausia klaida yra bandymas pakeisti viską per vieną dieną. Tai sukuria per didelį spaudimą ir dažniausiai baigiasi tuo, kad pokyčiai neišsilaiko. Rekomenduoju pradėti nuo mažų, paprastų žingsnių. Pavyzdžiui, įtraukti daugiau daržovių į kasdienę mitybą, užtikrinti reguliarų valgymą, daugiau dėmesio skirti pusryčiams. Taip pat labai svarbus sąmoningumas – pradėti stebėti savo įpročius, suprasti, kada ir kodėl valgome.Mitybos keitimas neturi būti stresas. Tai turi būti procesas, kuris pagerina savijautą. Ir labai svarbu suprasti, kad nereikia būti tobulam – svarbu būti nuosekliam.

Ką daryti, kad maisto klausimas netaptų obsesija?
Labai svarbu išlaikyti sveiką santykį su maistu. Maistas neturi tapti vieninteliu dėmesio centru gyvenime. Jei didžiąją dienos dalį galvojame apie tai, ką valgėme ar valgysime – tai jau signalas, kad kažkas negerai. Svarbu ugdyti lankstumą. Leisti sau kartais nukrypti nuo plano be kaltės jausmo. Taip pat keisti požiūrį – maistas nėra nei priešas, nei atlygis. Tai yra mūsų kūno kuras. Jei jaučiame, kad kontrolė tampa per stipri, verta ieškoti pagalbos. Dažnai už to slypi gilesni dalykai – perfekcionizmas, savivertė, emocijos. Sveikas santykis su maistu yra tada, kai galime valgyti ramiai, be baimės ir be kaltės.

Kaip galėtumėte apibūdinti sveiką žmogų?
Sveikas žmogus nėra tas, kuris atrodo tobulai ar atitinka tam tikrus standartus. Sveikata yra daug platesnė sąvoka. Tai žmogus, kuris jaučiasi gerai savo kūne, nestokoja geros nuotaikos ir turi energijos kasdienėms veikloms, gali susidoroti su stresu, geba atsistatyti, kuris moka pasirūpinti savimi – tiek per mitybą, tiek per judėjimą, tiek per poilsį. Sveikas žmogus nebūtinai laikosi idealaus režimo. Jis geba rasti balansą, prisitaikyti prie gyvenimo situacijų. Man sveikata yra apie harmoniją – tarp kūno, proto ir gyvenimo būdo. Ir kiekvienam žmogui ji gali atrodyti šiek tiek kitaip.

Autorė Laima Samulė

Viktorija Gorbatenko, nuotrauka E. Blaževič (LRT).

Istorikė, manufaktūros „Dvaro kavos“ įkūrėja Viktorija Gorbatenko šeimos įsigytame ir restauruojamame Sližių dvare skrudina lietuviško paveldo kavas be kofeino. Viktorija pasakoja, kad jau tarpukario Lietuvoje, daugiausia Mažojoje Lietuvoje, gyvavo kafijos tradicija, o šiandien daugelis neįsivaizduoja dienos be kvapios kavos puodelio.

„Kafijos gėrimo kultūra ypač populiari buvo XIX a. Mažosios Lietuvos regione. Miestuose ir miesteliuose plito vadinamoji kafijos „palaunagė“ (valgis tarp pietų ir vakarienės), kuri sujungė senovinį pavakarių valgymą ir iš Vokietijos atkeliavusį popietinės kavos ritualą. Įprastai kafiją ruošdavo iš spragintų ąžuolų gilių, morkų, cikorijos, miežių, rugių. Populiariausia buvo cikorijų kava, nors ne visiems prieinama – kukliau gyvenančiose šeimose ją keitė balinta miežinė kava. Turtingesniuose namuose ar švenčių progomis mėgavosi iš Vokietijos giminaičių atsiųsta kavos pupelių kafija.

Kafija buvo saldinama, balinama pienu, prie gėrimo patiekdavo keksų, biskvitų, vaflių, spurgų, naminio pyrago. Kiekviena lietuvninkė turėjo savų paslapčių ruošiant šį gėrimą! Kafiją gerdavo ir su duona ir taukais, spirgais, sklindžiais, šiupiniu. To meto lietuvninkai kavos valandą vadindavo „palaunagės studa“ – tai buvo nerašyta atokvėpio taisyklė popietę susėsti prie stalo ir pasimėgauti šiuo gėrimu,– atskleidžia pašnekovė. – Mes išties turėjome panašią tradiciją, kaip britai turi „tea time“ ar švedai „fika“. Verta atgaivinti ir šiais laikais, ypač popietinį kavos puodelį keičiant alternatyva be kofeino.“

Mėgavosi ir istorinės asmenybės

„Kavos be kofeino nesukelia energijos svyravimų. Jomis galima mėgautis netgi vakare. Skrudintos ąžuolų gilių, šaknelių, grūdų kavos kiek panašios, bet ir skiriasi. Jos gausios bioaktyviųjų medžiagų – antioksidantų, įvairių mikroelementų, kai kurios – inulino, vertingo žarnynui, cukraus kiekiui kraujyje reguliuoti ir kt. Kiaulpienės, varnalėšos, trūkažolės (iš kurių gaminama cikorijos kava) nuo seno vartotos kaip detoksikuojantys augalai.

Tarpukariu kava gaminta iš pirktinių kavos pupelių ar vietinių žaliavų – skrudintų cikorijų, miežių, rugių, kiaulpienių, morkų, gilių. Nors šios kavos alternatyvos neretai buvo pasirenkamos dėl kainos, visgi yra žinių, kad tokios iškilios asmenybės kaip V. Vileišis arba dr. J. Basanavičius vietines kavas rinkosi vietoj įprastinės pupelių kavos.

V. Vileišis, manoma, nors ir buvo pasiturintis, gėrė cikorijų, gilių kavas, o J. Basanavičius gilių ir miežių kavas rinkosi dėl aukšto spaudimo ir kitų sveikatos negalavimų. Tai ne tik Lietuvos fenomenas – tokias kavas gėrė ir kitur Europoje. Tikėtina, kad ir pats Napoleonas gėrė cikorijų kavą, o italų pedagogė M. Montessori miežinę kavą rekomenduodavo vaikams“, – pasakoja istorikė.

Atgaivino tradicijas

V. Gorbatenko kavos skrudinimu susidomėjo dėl kelių priežasčių. „Kurį laiką gyvenau Danijoje, kur vietinės šviežio, kokybiško maisto alternatyvos labai vertinamos. Didelis įkvėpimas matyti tvarią maisto grandinę. O antra, netgi dar svarbesnė priežastis – vaikystės vasaros močiutės vienkiemyje, Mažojoje Lietuvoje. Ten gyvendavome gamtos ritmu ir valgydavome, ką močiutė pati užaugindavo arba surinkdavo pievose, miškuose. Mažojoje Lietuvoje buvo gyva kafijos gėrimo tradicija – gertos kavos alternatyvos iš skrudintų trūkažolių (cikorija), miežių, gilių, kiaulpienių. O tradicine pupelių kava vaišindavo tik svečius. Tai įsirėžė kaip stiprūs ir gilūs prisiminimai, – dalinasi pašnekovė. – Be to, mano mama – mokslininkė, dalyvaudavo augalininkystės, sodininkystės, miškininkystės tyrimuose. Turėjau galimybę prie to prisiliesti. Kertinė buvo kelionė kartu su mama mokslininke į Japoniją – funkcinio maisto konferenciją. Ten paragavau mugicha gėrimo (tai skrudintas miežių gėrimas, patiekiamas ant stalo vietoj vandens, gardinamas mėtomis, rozmarinais, žaliosiomis citrinomis). Grįžusi pamėginau pagaminti panašų gėrimą Lietuvoje, vaišinau draugus, artimuosius – visiems patiko. Tai buvo pirmasis mano pagamintas gėrimas, kurio pagrindas išliko ir dabar gaminamoje „Chai miežių“ kavoje.

Taip užsikūrė visas fabrikėlis, nes supratau, kad šios kavos alternatyvos ne tik skanios, sveikatinančios, bet ir mūsų istorinis paveldas!“

Organizmui naudingos kavos

„Dvaro kavų“ manufaktūroje gaminamos gilių, kiaulpienių, cikorijos, miežių, lubinų, varnalėšų, morkų kavos, net gilių kava su grybais. Kiekviena pasižymi ypatingomis skonio ir maistinėmis savybėmis.

Gilių kava. Graikinių riešutų, karamelės, ruginės duonos skonio. Gausi antioksidantų (pvz., taninų), mikroelementų, aminorūgščių ir kitų bioaktyviųjų medžiagų. Šiuo metu ąžuolų gilės priskiriamos funkciniam maistui. Gilių kavą geriausia gerti užkandžiaujant baltymingu maistu. Gaminkite ją su pienu, mums skaniausia – su avižų!

Cikorijos kava. Švelniai karstelėjusi, karamelinio skonio su graikinių riešutų poskoniu – nemažai kam panašiausia į tradicinę kavą. Gausi antioksidantų, vienas pagrindinių natūralių skaidulų – inulino – šaltinių. Jis palankiai veikia žarnyno mikrobiotą, nesukelia staigių gliukozės šuolių, netgi gali mažinti cukraus kiekį kraujyje. Prancūzijoje labai populiari tarp nėščiųjų!

Lubinų kava.Gaminama ne iš invazinių, o maistinių baltųjų lubinų. Skrudinant atsiskleidžia jų riešutinis, kakavos ir žemės aromatas, išryškėja karamelizuota nata. Kava gausi antioksidantų, virškinimui palankaus baltymo kongliutino, skaidulų, taip pat vandenyje tirpių mineralinių medžiagų. Visgi jei reaguojate į žemės riešutus, sojų pupeles ar kitus ankštinius, lubinai gali netikti. Tad pirmąsyk rekomenduojame pradėti nuo nedidelio kiekio.

Morkų kava. Sodraus karamelinio, natūraliai saldaus skonio su ruginės duonos natomis. Gausu skaidulų, tad vertinga virškinimui. Turtingas „užslėptų daržovių“ šaltinis – ypač gausu beta karoteno, virstančio į vitaminą A. Itin mėgstama vaikų!

Gilių kava su grybais. Grybai vertinami ne tik dėl skoninių savybių, bet ir kaip funkcinis maistas, vartotas nuo akmens amžiaus laikų. Taigi šalia gilių kavos puodelyje įkurdinome lietuviškas voveraites – visai kaip girioje po ąžuolu. Reikšminga įdomybė: grybai yra natūralus vitamino D šaltinis, tad gerdami kavą su voveraitėmis galite papildyti vitamino D atsargas! Papildomai šią kavą praturtinome dar vienu grybu – liūto karčiais: palankus virškinimo, imuninei, nervų sistemoms.

Lina Krukauskienė

Lina, esate psichosomatikos praktikė, konsultuojate žmones. Ar dažnai savo praktikoje pastebite, kad moterų ligos atkartoja ne tik biologinį, bet ir emocinį giminės scenarijų?

Iš tiesų ši tema apima ne tik šiuolaikinės psichosomatikos, bet ir tam tikrus hierarchijos dėsnius. Ir taip, pakankamai dažnai, nes tai absoliučiai tendencinga. Kai vaikas auga (nesvarbu, berniukas ar mergaitė), jis sugeria artimiausių žmonių (ypač tėvų) mąstysenos, elgsenos, reakcijų modelius. Su jais susigyvena ir dažnai juos atkartoja savo gyvenime. O kai emocinė reakcija kartojasi – fiziologinė reakcija taip pat atitinkamai atsispindi kūne įvairiais simptomais ir diagnozėmis.

Kodėl, jūsų manymu, apie paveldėtas ligas dažniausiai kalbama tik genetikos, bet ne psichosomatikos lygmenyje?

Psichosomatika kol kas labai „šviežia“ kryptis tradicinės medicinos kontekste. Žmonės (medikai taip pat) dar tik atranda gilias sąsajas tarp psichikos ir somatikos („soma“ – kūnas). Kai studijavau mediciną, visada kirbėjo klausimas, kodėl vieni suserga vienomis ligomis, o kiti ne, kodėl vieniems veikia ligos gydymo algoritmai, o kitiems – ne, arba kodėl nėra norimos sveikimo dinamikos. Todėl manau, kad psichosomatika yra tarsi akloji zona medicinoje. Tiesa, psichosomatikos žinios negydo (tai klaidinanti sąvoka), ji tik įvardija konkrečios ligos emocines užuomazgas ir padeda suprasti žmogui, kodėl jis susirgo.

Galima sakyti, kad moters kūnas – tai savotiškas archyvas, kuriame saugomos ne tik jos, bet ir motinos bei močiutės patirtys?

Tikrai galima. Ne tik mamos, močiutės, bet ir visos moteriškosios giminės linijos atmintis glūdi pasąmonės lygmenyje, o jis vienaip ir kitaip atsispindi kūne per vienus ir tuos pačius mąstymo, reagavimo ir elgsenos modelius.

Kaip paaiškintumėte reiškinį, kai moteris „paveldi“ ligą, kurios realiai dar neturi?

Kaip minėjau, mergaitė paprastai „paveldi“ panašų mąstymą ir reagavimą į tam tikras gyvenimo situacijas. Tokiu atveju ir kūnas reaguos atitinkamai. Mes „paveldime“ modelius, o su jais ir fiziologinę simptomatiką. Tik noriu paminėti, kad tikrai ne visada ir visur bus psichosomatikos elementas, visada viskas individualu ir yra išimčių. Bet jei imama pavyzdžiu „moteriškas“ ligas, tai taip. Pavyzdžiui, močiutė gyveno sunkiai ir visą gyvenimą buvo nelaimingai ištekėjusi. Jos dukra tai matė, tame gyveno ir su savimi išsinešė patirtį, jog moters gyvenimas yra sunkus, kad būti moterimi yra kančia, nesaugu, negera, ir atkartojo mamos likimą. Dukros dukra (anūkė) irgi tame suvokime augo, nenorom perėmė visą tai ir į savo gyvenimą, nes kito pavyzdžio nematė. Tokiu atveju, visos turėjo problemų su menstruacijomis, pastojimu, gimdymu (nes visos šios sritys susijusios su moteriškumu, saugumu būti moterimi, mama).

Kuo skiriasi genetinis paveldėjimas nuo pasąmoningo lojalumo šeimos sistemai?

Genetinis paveldėjimas yra biologinis (fiziologinis) pagrindas. Lojalumas – tai emocinis ryšys: nesąmoningas noras neišsiskirti iš savų rato, nes evoliuciškai likti „gaujoje / bendruomenėje“ buvo tolygu išgyventi. Moteris gali kartoti ligą ar simptomą tam, kad liktų tarsi priklausanti, neatitrūktų nuo savų šaknų, kur sąlyginai yra saugiau nei vienai. Praktikoje dažnai girdžiu net tokių pasisakymų, jog „Negaliu būti laimingesnė, geriau gyventi, netgi džiaugtis oriai uždirbanti, nes mano mama bus nelaiminga. Kaip aš būsiu, o ji ne?“ Bet tai keičiasi, kai atsiranda leidimas sau gyventi kitaip, aiškiai atskiriant ir įvardijant, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas ir jo kokybė – tai jo asmeninis pasirinkimas, o ir brandi motina tik džiaugtųsi dukros pasiekimais ir geresne gyvenimo kokybe.

Ar toks lojalumas motinos ar močiutės likimui gali būti stipresnis už sąmoningą norą gyventi kitaip?

Dažniausiai taip, bet tai priklauso ir nuo moters sąmoningumo, nueito kelio dirbant su savo užklausomis, mokantis save mylėti, rūpintis savimi, savo poreikiais. Džiugu, kad dabartinė jaunų moterų karta visai kitokia, retai pamatysi esančias aukos pozicijoje ar „geros mergaitės“ vaidmenyse.

Tiesa, kad būtent moterų ligos – krūties, gimdos, kiaušidžių, skydliaukės – siejamos su santykių, rūpesčio, aukojimosi temomis? Kodėl?

Taip, toks ryšys psichosomatikoje matomas labai dažnai, bet svarbu suprasti jį ne simboliškai, o fiziologiškai ir psichologiškai. Šios kūno sistemos jautriai reaguoja į ilgalaikį emocinį stresą (pavyzdžiui, hormonų disbalansas yra apie harmonijos trūkumą artimiausioje aplinkoje), ypač susijusį su santykiais, atsakomybe už kitus (vaikus, namus, moters vaidmenį) ir nuolatiniu savo gyvenimo atidėjimu, savo elementarių poreikių pamynimu, nemeile sau, realizacijos trūkumu. Kai moteris ilgą laiką gyvena „dėl kitų“, o ne „su savimi“, jos nervų sistema būna nuolat įsitempusi. Tai veikia hormonų reguliaciją, imunitetą, medžiagų apykaitą. Krūtys (gebėjimas išmaitinti), gimda (moters saugumas, jėga išnešioti ir paleisti į pasaulį ne tik vaiką, bet ir kūrybinius projektus) ir kiaušidės (prisirišimo, praradimo vaikų tema) tiesiogiai susijusios su santykiais (mama, partneris, vaikai, kažkuo, kas jai yra kaip vaikai), o skydliaukė – su tempu, pareigos jausmu ir vidiniu spaudimu „spėti“, dažnai ir išgyventu neteisybės jausmu.

O šios kūno sritys sureaguoja tada, kai moteris pamina save kažkuriameiš šių vaidmenų: dukros, žmonos, mamos. Visos jos apie santykius su kitais per santykį į save.

Ką psichosomatika atskleidžia apie „geros moters“ archetipą, kuris kartojasi iš kartos į kartą?

Psichosomatika aiškiai parodo, kad „geros moters“ archetipas dažnai reiškia ne vidinę ramybę, o nuolatinį prisitaikymą per aukos poziciją. Tai moteris, kuri išmoksta būti patogi, stipri, ištverminga ir tyli, kad tik išlaikytų ryšį ir stabilumą. Ji dažnai anksti atsisako savo poreikių, emocijų ir net kūno signalus ignoruoja, nes dar paeina, dar kvėpuoja. Ilgainiui kūnas perima tai, ko nebeleidžiama išreikšti žodžiais: per nuovargį, hormonų sutrikimus, lėtinius simptomus.Šis archetipas perduodamas ne sąmoningai, o per pavyzdį: mergaitė mato, kaip meilė siejama su pareiga ir savęs pamiršimu, noru pasipuikuoti prieš gimines, užkraunant ant vaiko pečių nepakeliamus lūkesčius ar reikalavimus, manipuliuojant pačiu švenčiausiu jausmu – meile (tarsi ją reikėtų užsitarnauti atitinkant kažkieno susikurtą paveiksliuką). Psichosomatika kviečia šio modelio ne smerkti, o atpažinti ir keisti, t. y. grąžinant moteriai teisę jausti tai, ką jaučia, rinktis ir gyventi ne tik dėl kitų, bet ir dėl savęs, parodant savo elgesiu su pačia savimi, kaip ją reikia mylėti, kas jai (ne)patinka. Kaip mėgstu sakyti, gyventi taip, kad net sau pavydu būtų.

Galima sakyti, kad kai kurios ligos atsiranda ne iš silpnumo, o iš per didelio stiprumo – per didelio nešimo, tylėjimo, kentėjimo?

Taip, dažnai taip ir yra. Praktikoje matau, kad daugelis moterų suserga ne todėl, kad būtų silpnos, o todėl, kad per ilgai buvo stiprios. Jos ilgai neša atsakomybę, tyli ten, kur reikia garsiai išsirėkti, ir daug metų kenčia manydamos, kad „taip reikia, mano močiutė, mano mama taip gyveno ir tai yra norma“. Tačiau kūnas tokio krūvio ilgainiui neatlaiko, nes nervų sistema nuolat būna įsitempusi ir neturi laiko atsigauti. Liga tokiu atveju tėra priverstinis stabdis atsikvošėti ir apsidairius aplinkui sąmoningai atmerktomis akimis rinktis savo kelią ir savo kryptį, nekartojant kažkieno kažkada priimto pasirinkimo. Liga yra kūno būdas pasakyti: „Stop! Daugiau taip nebegaliu ir nenoriu.“ Vienos moterys į tai atkreipia dėmesį, ima kažką keisti savo gyvenime ir ima sveikti, kitos, deja, lieka ten pat ir „sėkmingai“ tęsia tą pačią aukos liniją…

Ir dar, žinote, kai moters gyvenime nutinka kažkas rimto, o žmonės dažnai nė nepagalvoję linki išlikti stipriai, aš linkiu rasti žmogų, su kuriuo būtų galima saugiai pasidalinti ta sunkia našta ir pagaliau pasijusti silpnai. Juk stipriai moteriai, tam, kad tą stiprybę savyje užtvirtintų, ir suteikiami ne patys lengviausi iššūkiai, nes tokiai moteriai tokia patirtis turi prasmę. Dažnai ji per tai save realizuoja ir įprasmina savo vertę, deja…

Psichologijoje neretai pasikartojanti tema yra moterys, kurios labiau mamos savo vyrams nei žmonos. Ar tiesa, kad tai dažnai virsta kūno simptomais?

Taip, vienareikšmiškai, nes sutrikdoma hierarchinė grandinė. Kai moteris vyru rūpinasi tarsi mama, energetiškai jos kūnas, energijos lygis, sveikata, finansinis potencialas atitinka vyro mamos (gerokai vyresnės moters) energetiką. Ir tai ne mistika, o elementari būsena, kuri neatitinka vaidmens taisyklių santykiuose. Todėl natūralu, kad ilgainiui tokia moteris virsta aptarnaujančiu personalu namie, auklėja vyrą ir konfliktuoja daugiau, nes energetiškai stovi aukščiau (mamos visada aukštesnis hierarchinis lygis), kai tuo tarpu partneriai (vyras ir žmona) turėtų stovėti viename lygmenyje.

Kai moteris perima mamos vaidmenį, ji nuolat būna hiperatsakinga, budri ir kontroliuojanti. Tokiuose santykiuose nėra poilsio, nėra lygiavertiškumo, o kūnas ilgainiui tai pajunta. Nervų sistema įsitempusi, nes moteris nebegali atsipalaiduoti ir būti silpnesnė, pavargti, deleguoti užduočių. Dažnai tai pasireiškia lėtiniu nuovargiu, hormonų disbalansu, skausmais, virškinimo ar skydliaukės ar kaulų problemomis. Kūno simptomai čia tampa signalu grįžti iš amžinos globėjos į moters ir partnerės poziciją.

Ar baimė būti „palikta“, „išsiskyrusia“, „nemoteriška“ vis dar stipriai veikia šiandienos moterų sveikatą?

Na, už tai galime padėkoti sociumo diktuojamoms madoms. Taip, ši baimė vis dar stipriai veikia, nors dažnai ji slepiasi po „stiprios ir savarankiškos moters“ įvaizdžiu. Daug moterų gyvena patirdamos nuolatinį vidinį diskomfortą, kad tik nebūtų paliktos ar atstumtos. Jos renkasi prisitaikyti, nutylėti, ištverti, nes giliai viduje veikia senas saugumo mechanizmas: „Geriau jau su kažkuo, nei vienai.“ Kūnas tai jaučia kaip nuolatinį pavojų, todėl įsijungia įvairiausi gynybiniai mechanizmai. Ilgainiui tai atsispindi per hormonų sutrikimus, reprodukcinę ir vaisingumo tematiką, nerimą, miego problemas ar imuniteto silpnėjimą. Tai senos patirties pėdsakas, kuris vis dar gyvas daugelio mūsų kartos moterų sąmonėje.

Daug moterų gyvena nuolat jausdamos, kad nespėja ir nėra pakankamos. Kokios ligos gali tai signalizuoti? Kokios fizinės ligos gresia tokiais atvejais?

Deja, tai dažna besikreipiančių konsultacijai moterų būsena. Kai moteris nuolat gyvena jausdama, kad turi suspėti, įrodyti ir būti pakankama, kad ją mylėtų, neatstumtų ir vertintų, jos nervų sistema praktiškai niekada neatsipalaiduoja. Kūnas ilgą laiką gyvena skubėjimo režimu, net kai realaus pavojaus būti nuvertintai ir atstumtai nėra. Dažniausiai tai atsispindi per lėtinį nuovargį, atramos judėjimo sistemą, migrenas, miego sutrikimus, hormonų disbalansą, skydliaukės problemas. Taip pat gali pasireikšti virškinimo sutrikimai, nerimo būsenos, autoimuninės reakcijos ar dažni uždegimai, perdegimas, antsvoris. Paprastai tai nėra staiga atsirandančios ligos, o ilgai kaupto pervargimo nuo „per sunkaus gyvenimo“ pasekmės. Kūnas bando išgelbėti moterį nuo visiško išsekimo.

Kaip šis „skubėjimo ir įrodinėjimo“ modelis perduodamas per kartas? Ar įmanoma gyti, jei moteris ir toliau gyvena pagal mamos ar močiutės vidinį laikrodį?

Šis modelis perduodamas matant atitinkamą gyvenimo būdą. Mergaitė nuo mažens mato, kad meilė, saugumas ir pripažinimas ateina per pastangas, atsakomybę ir nuolatinį suvokimą, kokia ji turi būti. Ji perima tempą, net nesusimąstydama, ar jis jai tinka. Vėliau kūnas gyvena ne pagal individualų ir sveiką jai, o paveldėtą vidinį šeimos fono laikrodį. Gyti visomis prasmėmis, tokiomis sąlygomis labai sunku, nes kūnas nuolat dirba ne savo režimu. Tikras gijimas prasideda tada, kai moteris leidžia sau gyventi savo ritmu, suvokiant savo tikruosius poreikius, net jei iš pradžių tai kelia kaltę ar baimę būti kitokiai.

Kas yra kūno atmintis ir kodėl ji dažnai „nežino“, kad laikai jau pasikeitė?

Kūno atmintis (dažnai pasąmoniniame lygmenyje) – tai nervų sistemos ir fiziologinių reakcijų patirtys, susiformavusios per ilgą laiką (kartais net evoliucijos prizmėje). Kūnas prisimena ne įvykius, o būsenas, ypač tai, ar buvo saugu, ar reikėjo prisitaikyti, skubėti, tylėti tam, kad išgyventų. Jei tam tikras įtampos režimas kartojosi daugelį metų ar kartų grandinėje, kūnas tokius modelius ima laikyti norma. Jis neseka socialinių pokyčių, jis reaguoja pagal tai, kas kažkada padėjo moteriai išgyventi. Todėl net pasikeitus aplinkybėms kūnas vis dar gali gyventi senoje reakcijų paradigmoje. Tam reikia naujų patirčių, kad kūnas „patikėtų“, jog dabar jau galima ir saugu reaguoti kitaip.

Kada, jūsų manymu, simptomas tampa paskutiniu kūno bandymu būti išgirstam?

Paprastai tai nutinka, kai ankstesni kūno signalai buvo ignoruoti. Iš pradžių tai būna nuovargis, dirglumas, miego ar virškinimo sutrikimai, kuriuos moteris buvo linkusi „ištverti“ ar užmaskuoti gynybine reakcija „man ir taip gerai“ ar amžina iliuzorine šypsena vietoj ašarų. Jei gyvenimo tempas ir santykiai nesikeičia, kūnas pradeda kalbėti per skausmą, funkcinius sutrikimus ar sunkią ligą, nes kai skauda fiziškai, ieškoma būdų tą skausmą numalšinti, kai įgarsinama sudėtinga diagnozė – pagaliau ieškomas atsakymas: „Kam man tai? Kodėl aš? Ir kaip galiu sau padėti?“ Tai dar vienas kūno bandymas sustabdyti moterį nuo „susinaikinimo“, kad ji pagaliau išgirstų save, atsigręžtų į save ir savo gyvenime skirtų vietą sau pačiai.

Vis dar pasitaiko, kad dalis moterų bijo, jog gyvendamos kitaip išduos savo motiną ar močiutę. Kaip atskirti išdavystę nuo išlaisvinimo?

Tai dažnai rodo emocines vaikystės traumas. Pavyzdžiui, tai atstūmimas ir labai gili vidinė lojalumo dilema, noras „gelbėti“ nelaimingą mamą nuo jos pačios susikurto gyvenimo, už kurį vaikas nėra nei atsakingas, nei prie to prisidėjęs. Išlaisvinimas gimsta iš pagarbos ir leidimo sau gyventi kitaip, nesmerkiant ir nemenkinant mamos, močiutės gyvenimo patirčių. Tereikia sau leisti gyventi kitaip, nebetęsiant netinkamo, traumuojančio, žemą savivertę askaluojančio elgesio modelio. Kai moteris renkasi save pripažindama jų kelią, kūnas dažniausiai reaguoja palengvėjimu. Net jei sprendimas kelia baimę, viduje atsiranda daugiau gyvybės. Išsilaisvinimas nereiškia nutraukti ryšius, o įgalina nutraukti kančią kaip vienintelę artumo formą, kurios, beje, jau neperduos ir savo dukroms ar anūkėms.

Ar gali viena moteris tapti „lūžio tašku“ visoje giminės sistemoje?

Taip, gali. Manoma, kad tokia moteris „gydo“ septynias savo moterų linijos kartas iki savęs ir po. Dažnai pokytis sistemoje prasideda būtent nuo vienos moters, kuri nustoja gyventi pagal senas, įprastas elgsenos normas, kurios iš tiesų net nėra norma. Ji nebūtinai garsiai maištauja ar nutraukia ryšius, bet keičia pasirinkimus, tempą, santykį su savimi ir kitais. Tai keičia ne tik jos kūną, bet ir visą emocinį foną aplink ją. Net jei apie tai nekalbama, kiti šeimos nariai jaučia, kad kažkas pakito. Tokia moteris tampa lūžio tašku per savo gyvą pavyzdį, kad galima gyventi mažiau kenčiant ir daugiau pildant savo svajones, siekiant asmeninių tikslų, nebetarnaujant ir neaptarnaujant savarankiškų ir sveikų šeimos narių, daugiau sau leidžiant, o ne ribojant. Tik reikia paminėti, jog dažnai tokia moteris iš pradžių pasijunta atstumta, nesuprasta, tarsi balta varna giminėje, nes jos energetinis lygis jau kitas. Be to, prireikia daug sąmoningumo pasirinktam keliui nemesti, o su kitų leidimu leisti juo žengti ir kitoms moterims. Netgi pasakyčiau, jog tai yra ir savotiška sielos misija.

Nuo ko pradėti imti sveikti moteriai, kuri atpažįsta savyje kartojamą giminės scenarijų?

Pirmas žingsnis – nustoti save kaltinti dėl to, kad jaučiate ir norite gyventi kitaip ar jau tai darote, o štai kitiems tapote nepatogi ir, žinoma, jie turi savo pastabų jums. Visi žmonės kalba ir kalbės, visi žmonės turi savo nuomonę, kuri gali nesutapti su jūsiške, daug kas jus gali nuvertinti tik tam, kad nusileistumėte iki jų lygio ir jiems mažiau „skaudėtų“. Tai absoliučiai normalu. Svarbu pradėti pastebėti, kur gyvenate ne savo tempu, ne savo poreikiais, o iš pareigos kažkam ar baimės bei gudrių manipuliacijų vedamos. Sveikimas prasideda ne nuo didelių sprendimų, o nuo mažų grįžimų į savo sveiką ritmą: poilsio, brėžiamų asmeninių ribų, leidimo sau jausti viską ir būti visokiai, nes tai jūs ir esate. Nebėgti nuo savęs: savo jausmų, norų, tikslų, suvokimų, būtinų sprendimų. Ir, svarbiausia, leisti kitiems jausti jūsų atžvilgiu tai, ką jaučia, net nepriimti, nemylėti, neįvertinti. Kartais tai būtina gijimo sąlyga. Kūnas dažnai reaguoja greičiau nei protas, todėl pirmiausia derėtų įsiklausyti į jį. Nesveikoje atmosferoje naivu tikėtis fizinės ar emocinės sveikatos, todėl kartais net laikinas atstumas irgi yra metaforinis vaistas, kol viskas susiguli, emocijos ir aistros nurimsta bei gimsta brandūs žingsniai norint toliau bendrauti.

Kokie klausimai sau gali būti gydantys dar net nepradėjus terapijos?

Refleksiniai klausimai dažnai yra paprasti, bet būtinai su sąžiningais atsakymais. Juk jų niekas negirdi, tiesa? Pirmiausia verta savęs paklausti:

• Kur nuolat save spaudžiu / „prievartauju“ / kaltinu / graužiu / nuolat lyginu, nors jau seniai pavargau tai daryti?
• Ko bijau netekti (meilės, palaikymo, lojalumo, konkrečių žmonių), jei pradėčiau gyventi kitaip?
• Ką nešu giminės ar aplinkos vardu savo nenaudai, tarsi dirbtinai atkartodama?
• Ko mano kūnas prašo jau dabar, o aš vis delsiu? Kodėl?
• Kokio sprendimo niekaip nepriimu ir jo neįgyvendinu? Kodėl?

Tokie klausimai grąžina moterį iš „sisteminio“ gyvenimo į gyvą ryšį su savimi, o tai dažnai ir yra pirmas realus žingsnis sveikimo link visuose lygmenyse, nes kai nebenešame „svetimos“ naštos, mūsų kūnas iškvepia, atsipalaiduoja, anksčiau „užimtos vietos“ prisipildo energija, naujais potyriais, įžvalgomis, motyvacija gyventi taip, kai gyventi iš tiesų norime. O ar jūs tai sau leidžiate? Pamąstymui…

Ką šiandien reiškia būti „sveika moterimi“ – ne tik medicinine, bet ir egzistencine prasme?

Šiandien būti sveika moterimi nereiškia niekada nesirgti ar viską daryti tinkamai. Tai reiškia gyventi taip, kad kūnui nereikėtų nuolat stabdyti jos per ligos simptomus. Sveika moteris pastebi save anksčiau, nei visiškai išsenka. Ji leidžia sau pavargti, supykti, sustoti nejausdama dėl to jokios kaltės, o tik prigimtinę teisę būti laiminga, sveika, energinga, mylinčia ir mylima.

Egzistencine prasme, sveika moteris gyvena savo tempu, o ne „paveldėtu“. Ji nebebando įrodyti savo vertės per nuolatinį atsidavimą ar auką. Ji kuria santykius, kuriuose nereikia nuolat kažko gelbėti ar laikyti visko ant savo pečių. Sveikos moters gyvenime yra sveikas šeimos emocinis fonas, sveiki (pagarbūs ir brandūs) tarpusavio santykiai, sveika savivertė finansų lygmenyje, sveikas gyvenimo būdas fiziniame lygmenyje, ko visoms skaitytojoms ir linkiu!

Autorė Laura Auksutytė

Judita Stoškienė, asm. arch. nuotrauka.

Kada ir kodėl pasirinkote socialinės darbuotojos profesiją?

Nuo mažens buvau linkusi į rūpestį ir empatiją. Net vaikystėje dažnai pastebėdavau, kaip jaučiasi aplinkiniai, ir stengiausi padėti ar nuraminti tuos, kurie buvo liūdni, susirūpinę. Pastebėjau, kad natūraliai jaučiu atsakomybę už kitų gerovę ir kartais tai buvo svarbiau už mano pačios patogumą ar poreikius. Su laiku ši savybė tik gilėjo: mokydamasi bendrauti su žmonėmis supratau, kad empatija nėra tik jausmų pajautimas, bet ir aktyvus klausymasis, supratimas ir pagalba. Tai tapo svarbia mano gyvenimo dalimi – tiek draugystėse, tiek asmeniniuose ar profesiniuose santykiuose.

Globos namuose dirbu nuo 2004 m. Mokydamasi Klaipėdos kolegijoje socialinio darbo specialybę, šioje įstaigoje atlikau praktiką. Tikrai tuo metu net nepagalvojau, kad liksiu šioje įstaigoje tiek metų. Bet bėgant laikui supratau, kad tai mano sritis, ir jau dirbdama įstojau į Klaipėdos universitetą, kur įgijau universitetinį bakalauro diplomą.

Kas jūsų profesijoje yra sudėtingiausia, o kas teikia didžiausią malonumą?

Socialiniame darbe dažnai susiduriu su žmonių kančiomis ir sunkumais, kurių neįmanoma išspręsti akimirksniu. Tai verčia susimąstyti apie savo ribotumą ir atsakomybę – ne visada galiu padėti visiems čia ir dabar, o kartais kliudo riboti ištekliai ar sistemos apribojimai. Tokios situacijos mane moko kantrybės, kūrybiškumo ir nuolatinio savęs tikrinimo.

Didžiausią pasitenkinimą jaučiu, kai matau, kad mano pastangos iš tiesų keičia kieno nors gyvenimą į gerąją pusę. Socialinis darbas leidžia prisidėti prie realių pokyčių, stiprinti asmenų savarankiškumą, todėl ši veikla itin prasminga ir motyvuojanti. Matyti gyventojų veiduose džiaugsmą ir teigiamas emocijas man reiškia daugiau nei bet koks formalus įvertinimas. Tai priminimas, kad pasirinkau tinkamą profesiją, tai stiprina mano tikėjimą, socialinio darbo prasmę.

Kaip atrodo jūsų kasdienybė socialinės globos namuose? Už ką esate atsakinga?

Dirbu kartu su kolege skyriuje su 50 gyventojų, turinčių proto ir psichinę negalias. Tai mišrus skyrius, kuriame gyvena vyrai ir moterys, judantys savarankiškai ir slaugomi. Atsakomybių mano darbe labai daug: mūsų socialinėje grupėje dirba 20 individualios priežiūros darbuotojų, kurių darbus su kolege turime kuruoti. Dieną dažniausiai pradedame nuo informacijos apsikeitimo su komandos nariais: susipažįstame su gyventojų būkle, peržiūrime pokyčius, sveikatos problemas ar specialius poreikius. Tai padeda suplanuoti dienos veiklas ir numatyti, kam reikalinga papildoma priežiūra ar dėmesys. Kasdien rūpinuosi gyventojų fizine ir emocine gerove, bendrauju su jais bei jų artimaisiais, išklausau problemas, organizuoju užsiėmimus, pomėgių veiklas, grupinius užsiėmimus, kad gyventojai jaustųsi įtraukti į įvairias veiklas ir prasmingai leistų laiką. Daug laiko atima dokumentacijos pildymas: gyventojų individualūs socialinės globos planai, individualios priežiūros ir darbuotojų grafikų sudarymai, darbų skirstymai, atstovavimas tarp įvairių institucijų. Kasdien atsiranda netikėtų situacijų: emocinės krizės, konfliktai, buitiniai gedimai, kuriais turi pasirūpinti socialinis darbuotojas, nes netinkama aplinka arba joje esantys trukdžiai gali neigiamai paveikti gyventojus. Kartais mums tai atrodo menkniekis, o mūsų gyventojams tai „katastrofa“. Socialinis darbuotojas turi gebėti greitai reaguoti, priimti sprendimus ir išlikti ramus.

Papasakokite šiek tiek apie senolius, kuriuos prižiūrite?

Socialinėje grupėje, kurioje dirbu, gyvena 31 vyras ir 16 moterų. Tai žmonės, turintys proto ir psichinę negalią. Moterys, su kuriomis dirbu, pasižymi skirtingais gyvenimo likimais, patirtimis ir profesijomis – tarp jų yra siuvėjų, buhalterių, mokytojų, namų šeimininkių bei melioracijos vairuotojų. Kai kurios labiau prisimena savo pomėgius, pavyzdžiui, meilę gyvūnams, knygoms ar balandžiams. Ne visos gyventojos prisimena savo praeitį ar turi artimųjų, galinčių suteikti informacijos, tačiau individualių pokalbių metu joms malonu grįžti prie anksčiau svarbių temų. Daugumai moterų diagnozuota demencija ir atminties sutrikimai, todėl joms reikalinga nuolatinė pagalba. Remdamasi įgytomis žiniomis, ant gyvenamųjų kambarių durų įrengiau spalvotas aplikacijas, padedančias gyventojoms lengviau atpažinti savo kambarį ir sumažinti pasimetimo riziką.

Senyvo amžiaus moterys, gyvenančios globos namuose, pasižymi didele individualių patirčių ir poreikių įvairove. Dalis jų turi intelekto ar psichikos sveikatos sutrikimų, kurie lemia skirtingą savarankiškumo lygį, emocinę būseną bei kasdienės pagalbos poreikį. Kiekviena gyventoja yra unikali asmenybė, turinti savo gyvenimo istoriją, įpročius ir gebėjimus, todėl socialiniame darbe ypač svarbus individualus, pagarbus ir į žmogų orientuotas požiūris, siekiant užtikrinti jų orumą, emocinę gerovę.

Asm. arch. nuotrauka.

Kodėl intelekto negalią turintiems seniems žmonėms saugiau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais?

Kiekvieno žmogaus gyvenimas susiklosto skirtingai, ir ateina diena, kurios dažniausiai niekas nei laukia, nei planuoja. Kai nėra artimųjų arba dėl rimtų sveikatos sutrikimų žmogus nebegali savimi pasirūpinti, tampa būtina profesionali pagalba. Tokiais atvejais žmonės apsigyvena globos namuose, kur jiems užtikrinama visapusiška priežiūra. Įstaigoje gyventojams suteikiamos visos reikalingos socialinės ir medicininės paslaugos, užtikrinančios jų saugumą, orumą ir gyvenimo kokybę.

Ar senolės dažnai sulaukia lankytojų? Kas jas pradžiugina labiausiai?

Ne visos mūsų gyventojos turi artimųjų, tačiau tos, kurios turi, dažnai sulaukia vizitų, o atvežtos vaišės ir dėmesys jas itin pradžiugina. Stebint šiuos susitikimus supranti, kokią didelę įtaką žmogaus emocinei gerovei turi artimųjų dėmesys. Mūsų socialinei grupei daugiausia džiaugsmo sukelia renginiai, išvykos, gimtadienių šventimai, individualūs pokalbiai ir paprastas buvimas kartu. Ypač malonu matyti, kai gyventojos laukia tam tikrų darbuotojų vizitų – tai atskleidžia stiprų tarpusavio ryšį, empatiją ir pasitikėjimą, o man pačiai tai suteikia daug prasmingų akimirkų ir įkvepia tęsti darbą su dar didesniu įsitraukimu.

Kaip sekasi darbo rūpesčių, emocijų neparsinešti į namus? Kaip neperdegate?

Perdegimas socialiniame darbe yra labai slidi riba. Mūsų komandoje tam prevenciškai vedamos intervizijos, komandiniai susirinkimai ir vidiniai mokymai. Tačiau svarbiausia kritinėse situacijose – nelikti vienam, tartis, diskutuoti ir spręsti problemas kartu. Grįžus namo ne visada lengva pamiršti rūpesčius, tačiau man padeda sportas, buvimas gryname ore, skaitymas bei darbas sode. Dirbdama žemę ir augindama daržoves jaučiu, kaip įžeminu save, o tai padeda atitrūkti nuo rūpesčių ir pailsėti.

Tiesa, kad Lietuvoje trūksta slaugytojų? Kodėl, jūsų nuomone, šią profesiją renkasi vis mažiau žmonių?

Taip, Lietuvoje trūksta slaugytojų – darbas sunkus, krūviai dideli, o atlygis dažnai neatitinka įdėto triūso, todėl profesija tampa mažiau patraukli. Mūsų įstaiga susiduria su panašia problema: dalis vyresnių slaugytojų artėja prie pensijos, o kiti renkasi darbą užsienyje arba kitoje srityje, kur atlyginimas yra patrauklesnis.

Kodėl jūs savo darbe matote prasmę?

Per savo darbą globos namuose mačiau, kaip keičiasi gyvenimo sąlygos ir požiūris į žmones su negalia. Lyginant su laikais, kai pradėjau dirbti prieš daugiau nei 20 metų, buitis buvo paprastesnė – kambariai nebuvo pritaikyti, infrastruktūra ribota. Dabar gyventojai gyvena po du, su patogumais kambaryje, o patalpos pritaikytos jų poreikiams. Džiugu matyti, kad visuomenė vis labiau kalba apie integraciją, darbuotojų profesionalumas auga, o aplinka vis labiau primena namus – tai suteikia gyventojams jaukumo, orumo ir saugumo jausmą. Stebėti šiuos pokyčius ir jausti, kad viskas tobulėja, man pačiai yra prasminga ir įkvepianti patirtis.

Apie ką pasvajojate?

Darbinė svajonė – matyti, kaip žmonės atranda viltį ir tikėjimą savimi. Kiekviena jų sėkmė tampa mano profesijos prasmės įrodymu.

Asmeniniame gyvenime svajoju daugiau laiko skirti poilsiui, šeimai, keliauti ir pažinti pasaulį. Noriu aplankyti kuo daugiau šalių, susipažinti su skirtingomis kultūromis ir žmonėmis iš įvairių pasaulio kampelių.

Autorė Laima Samulė

Kristina Vainiutė

Kristina, papasakokite, kaip atrodė jūsų vaikystė ir jaunystė – ar jau nuo mažens jautėte potraukį menui, vaizduotei, teatrui?

Visai ne… Buvau ta paauglė, kuri lankė daug būrelių ir domėjosi skirtingais dalykais. Bet net dabar truputį įsižeidžiu, jei kas nors mane pavadina „prie meno“. Nes nesu menininkė – labiau kūrybininkė. Mokykloje man vienodai nesisekė ir fizika, ir tapyba. Bet buvau neformalė – 2003-iaisiais buvau vienintelė savo mieste su dredais. Mane domino kitoniškumas, spalvos, laisvė, bendruomenės, saviraiška.

Teatras mano gyvenime atsirado, kai man buvo 17 metų. Iš pradžių – kaip pamoka mokykloje, vėliau – dar vienas būrelis. Tik vienuoliktos klasės pabaigoje sužinojau, kad yra toks dalykas kaip režisūra.

Nors teatro kultūra Rokiškyje tikrai stipri, mokykloje, turėdamas unikalų savybių rinkinį, kurio neturi kiti, dažnai nesupranti, ką su savimi daryti. Tada man atrodė, kad unikalumas – tai problema. 2005-aisiais įstojau į Teatro edukologiją. Tuomet teatras tikrai „įsigėrė į kraują“. Buvau „dygliuotas provincijos ežiukas“, todėl reikėjo nemažai pastangų adaptuotis: peržiūrėti daugybę spektaklių, tuo metu rodytų Vilniuje, o kultūriniai renginiai po repeticijų ir paskaitų tapo kasdienybe.

Kaip ir kada pirmą kartą supratote, kad jūsų gyvenimo kryptis bus kūrybiškumas ir edukacija?

Nuo pirmo kurso pradėjau savanoriauti vaikų ir jaunimo kūrybinėje stovykloje „Atgaja“. Tai atvėrė tokius kūrybinio ugdymo klodus, apie kuriuos net neįsivaizdavau. Po vasaros savanoriavimo stovyklose, atlikdama užduotis, suvokiau, kad nebebijau vaikų – ir kad tikrai noriu bei sugebu su jais dirbti. Nors būdama septyniolikos sakiau: ,,Mokytoja tai tikrai nebūsiu“ (tiesą pasakius, esu sakiusi ir baisiau), pasirodo, man tiesiog reikėjo kitokios mokymo paradigmos – kitokių metodų. Vėliau net dešimt metų Vilniaus mokyklose dirbau teatro mokytoja ir neformalaus ugdymo pavaduotoja. Visuomet buvau ta, kuri švietimo sistemoje ieško būdų alternatyviems ugdymo procesams.

Savo interneto svetainėje prisistatyme rašote, kad jūsų raktiniai žodžiai – #vaizduotė #įžvalgos #vandenis. Kaip jie atsirado ir ką kiekvienas reiškia jūsų gyvenime?

Prieš keletą metų parašiau knygą. Tada svarsčiau, ar leisti su slapyvardžiu ir koks turėtų būti jos pavadinimas. Taigi nusibraižiau minčių žemėlapį – vieną idėjų generavimo ir kūrybinio mąstymo metodų – apie tai, kas esu iš esmės, visais lygmenimis. Žodžių buvo ir daugiau, tačiau kuriant svetainę nebereikėjo galvoti nuo nulio – tie keli liko esminiai. Man atrodo, jie padeda atfiltruoti klientus – atskirti, kas „mano“, o kas „ne mano“. Jeigu deklaruoju, kad esu Vandenis, tai duodu pasauliui žinoti, jog esu neabejinga astrologijai. Tie, kurie tuo domisi, iškart supras, kad bendraudami su manimi gaus inovatyvų mąstymo kampą, nestandartinių sprendimų, kad man svarbu bendruomeniškumas, gylis. Vienas klausimų, padedančių pažinti save, yra: ,,Kokiais klausimais žmonės į tave kreipiasi?“ Mano atveju, tai įžvalgų ir kūrybinių metodų. Esu tarsi vaikščiojanti kūrybinių metodų enciklopedija (šypsosi). Dėl didelės patirties, įgytos dirbant su žmonėmis, gerai atpažįstu ir diagnozuoju strigimus – tiek žmoguje individualiai, tiek kolektyvuose, įstaigose. Diagnostikai naudoju kūrybos terapiją ir psichologinius metodus.

Esate teatro edukologė, režisierė, renginių organizatorė. Kaip sekėsi „įeiti“ į šias sritis, gal buvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti?

Kaip klausiat, taip pataikot… Mokykloje būtent teatro mokytojas yra tas, į kurį visi kreipiasi pagalbos organizuojant renginius. Tuomet net neatrodė, kad turiu pasirinkimą. Vėliau renginių apimtys augo, temos keitėsi. Darbo vietos – taip pat. Išbandžiau ir tinklalaides, ir knygų pristatymus, šaradų turnyrus, masinius pramoginius renginius tūkstantinėms auditorijoms, netradicines formas, tokias kaip „Mistinių istorijų vakaras“ ar „Elektroninė meditacija“, kuri sujungia garsą, užkalbėjimus ir dailės terapijos procesą vienu metu. Šiuo metu vystau asmeninių švenčių (gimtadienių, mergvakarių) netradicinius formatus, kai visi dalyviai panardinami į kūrybinį procesą. Pavyzdžiui, gimtadienio metu gali būti filmuojamas trumpas filmas ar muzikinis klipas. Tam nereikia būti profesionalais. Tačiau reikia režisieriaus (šypsosi).

Ištyrinėjusi tokį platų lauką supratau, kad man sunku organizuoti oficialius renginius, valstybines šventes. Aš moku ir galiu, bet man sudėtinga rutina – norisi ieškoti naujų formų. Į visus renginius žiūriu kaip į auditorijos transformacinį procesą. Gal taip net nereikėtų… Juk žmonėms reikia žaidimų, nebūtinai visą laiką juos mokyti. Todėl nuolat ieškau ribos tarp pramogos, kultūros ir transformacijos.

Renginių organizavimas – dinamiškas procesas, reikalaujantis nuolatinio problemų sprendimo. Nėra lengva jame išbūti. Šie metai man buvo intensyvūs, todėl jaučiu, kad būtų gerai atsitraukti, pailsėti. Visgi artėja Kalėdos, o gruodį visada būna reikalų…

Kaip gimė projektas „Vaizduotės praktikos“ ir kokia jo vizija?

Tai autorinė programa, gimusi iš 15 metų darbo švietimo ir kultūros sektoriuose. „Vaizduotės praktikas“ pradėjau dirbdama Kauno „Ąžuolyno“ bibliotekoje. Norėjosi bendruomenės – smalsios, tyrinėjančios, neprisirišančios prie vienos meno rūšies. Teatralai taip dažnai laikosi su teatralais, o muzikantai – su muzikantais… O aš ieškojau atvirų protų, kuriems, nepaisant amžiaus ar profesijos, būtų įdomu tyrinėti save per kūrybinius procesus. Tai pasiteisino. Manau, kad būtent mano netradicinis požiūris ir kūrybiški dirbtuvių aprašymai pritraukė kitus organizatorius, grupių lyderius, mokytojus, kurie stebėjo Kauno kultūrinį lauką. Taip mane pradėjo kviestis įvairios įstaigos, organizacijos.Šiuo metu organizacijoms turiu paruošusi šešias programas, skirtas neformaliam, kūrybiškam komandos formavimui. Lapkritį Kaune organizuoju dvejas atviras dirbtuves, kuriose gali dalyvauti visi norintys – rašymo terapijos (jose tyrinėsime savo santykį su kūnu) ir koliažų, arba paveikslėlių terapijos. Daugiau informacijos galima rasti internete.

Kas, jūsų manymu, išskiria „Vaizduotės praktikas“ iš kitų panašių iniciatyvų?

Kūrybiniai mokymai be refleksijos, integracijos tėra neįsisamoninta pramoga – vyksmas, kuris nebūtinai būna malonus ar pūkuotas. Daug dėmesio skiriu savityrai, proceso integracijai, įžvalgoms apie meno, kultūros ir švietimo procesų kaitą visuomenėje. Kaip prieš 15–20 metų užėjo ezoterinių ir psichologinių renginių banga, taip dabar matome pakilusį susidomėjimą performansu, etnokultūra, DI įtaka menui. Mėgstu įžvalgas apie kultūrinį lauką integruoti į kūrybinius mokymus, nesvarbu, kokia tema jie vyksta. Juk visi dalyviai yra auditorija. O auditorijos pritraukimas ir grupių dinamikos išmanymas – mano darbas.

Kaip dirbti su įvairiomis auditorijomis (vaikais, paaugliais, suaugusiaisiais)? Tam reikalingi skirtingi metodai, o gal yra universalių?

Manau, tikrai yra universalių metodų, tačiau juos pateikti ir paaiškinti, kaip bei ką reikės daryti, tenka labai skirtingai. Kartais prieš imantis metodų reikia sudėti vadinamuosius saugiklius.

Nuolat dirbu ir su studentais, ir su senjorais. Įsivaizduokite, kad mokomės teatro. Vaikams reikia daugiau judesio ir struktūruoto chaoso – užduotys turi būti trumpesnės. Studentai, priešingai, mažiau kurs personažus, bet geriau supras kontekstus: kodėl viena ar kita užduotis svarbi, ką ji juose judina. Jie gali geriau reflektuoti, nors ir varžosi žaisti scenoje. Senjorai dažniausiai būna dviejų tipų: vieni – tie, kuriems tik duok pasisakyti ir padeklamuoti eiles viešai, o kiti – tiek, kurie pasimeta improvizacijose, neapibrėžtume. Jie bijo būti pamatyti, vertinami, nes užaugo kitokioje sistemoje. Jiems vaidybiškai sunku improvizuoti, todėl lengviau dirbti su tekstu, istorijų pasakojimo užduotimis. Neseniai Elektrėnuose vedžiau mokymus trečiojo amžiaus universiteto studentams apie šiuolaikinį meną, jo analizę. Dauguma jų pirmą kartą susimąstė, kad jeigu jiems nepatiko spektaklis ar paveikslas, tai nereiškia, kad jis blogas. Galbūt kūrinys tiesiog ne jų skonio, o gal menininkas ne iki galo suformulavo savo žinutę auditorijai – netiksliai parinko įrankius, todėl jie nesuprato esmės ar prasmės. O gal kūrinys apskritai nebuvo skirtas jų auditorijai – menininkas taikė į Y ar Alfa kartas… Turėjome įdomių diskusijų.

Kaip keičiasi kūrybiškumo ir vaizduotės samprata šiuolaikinių technologijų, ypač DI, kontekste?

Pasaulio ekonomikos forumas (WEF) per pastaruosius dešimtmečius vis labiau pabrėžia kūrybiškumo svarbą kaip vieną pagrindinių ateities darbo rinkos įgūdžių. Jei anksčiau kūrybiškumas laikytas papildomu, bet ne esminiu gebėjimu, tai šiandien jis įvardijamas tarp pačių svarbiausių kompetencijų. Pavyzdžiui, 2015 m. WEF ataskaitoje kūrybiškumas buvo tik dešimtoje vietoje pagal svarbą, tačiau 2025 m. jis jau pakilo į penktą vietą, o naujausiose prognozėse numatoma, kad kūrybiškumas, kritinis mąstymas ir problemų sprendimas taps kertiniais gebėjimais ateities ekonomikoje. Kaip tam paruošti vaikus standartizuotoje švietimo sistemoje? Mes jų neruošiame. Šiuo metu jie tai daro savarankiškai su DI pagalba… Ir kokios bus to pasėkmės, mes dar tik galime nutuokti. Tyrimai tik pradėti skelbti. Bet čia jau kita, labai plati tema.

Ar kūrybiškumo galima išmokti? Ar tai išsiugdoma savybė?

Absoliučiai išmokstama. Pirmasis mano sakinys, kuriuo pradedu savo vedamus mokymus, yra: „Vaizduotė, tai raumuo, kuris auga treniruojamas.“

Turite asmeninę ritualinę praktiką (pvz., dienos pradžioje, vakare), kad palaikytumėte kūrybinę būseną?

Labiau tai įpročiai nei ritualai. Jeigu esu scenarijaus kūrimo etape, visada einu žiūrėti spektaklio ar šokio teatro. Kitų kūrėjų darbai, profesionalumas ir energija dažnai tampa inspiracija. Smegenys turi uždavinių, o stebint kitų kūrėjų procesus jos tarsi gauna papildų. Gal skambės neįprastai, bet prieš didelius renginius daug šoku, darau kvėpavimo praktikas, kad būčiau atvira procesams. Net batutą namie turiu. Kūrybos procesas dažnai vaizduojamas spirale – turi būti fizinis judėjimas, kad įvyktų mentalinis, ir atvirkščiai. Dar svarbu upės. Šalia jų mano protas nuskaidrėja, lengviau generuojasi ir po renginių lengviau atkurti balansą. Stebint tekantį vandenį, viskas tarsi išsilygina.

Yra menininkų, edukatorių, filosofų ar kitų asmenų, kurie jus įkvepia? Kas jie?

Mano pačios mokytojai, dėstytojai, kurie mane formavo. Sunku įvardyti. Kiekvienoje srityje yra autoritetų ir įkvėpėjų. Seras Kenas Robinsonas, režisieriai Oskaras Koršunovas, Eimuntas Nekrošius, grupė ,,Skylė“, psichoterapeutas Evgenij Terebenin, rašytoja Elizabeth Gilbert, renginių organizatorius Aurimas Kamantauskas, šokėjų trupės „Ds Crew“, Šeiko šokio teatras, kunigas Kęstutis Rugevičius ir daugelis kitų.

Kaip tvarkotės su kritika ar vidine savikritika, kai projekto rezultatai neatitinka lūkesčių?

Einu iš proto (juokiasi). Yra lengviau, kai tą patį procesą, renginį ar stovyklą darai kasmet. Tuomet žinai, ko tikėtis, tad natūraliai mažėja klaidų. Mokausi nečaižyti savęs, nes net jei man atrodo, kad viskas praėjo septynetui, tik praėjus tam tikram laikui galiu įvertinti, ar žmonėms įstrigo klaidos, ar iš tikrųjų dramos nė nebuvo. Džiaugtis procesu gerai išmokė darbas su neprofesionalais (vaikais ar senjorais). Ten iš karto nusiimi lūkesčius. Jeigu nuo pirminės idėjos galutinis rezultatas siekia 60 %, tai čia jau labai gerai.

Paprastai važiuoju į gamtą, darau kvėpavimo pratimus ir paskutinius keletą metų laikausi nuostatos, kad ne aš čia viską kontroliuoju. Yra aukštesniųjų energijų. Mano rankomis prasisuka daug procesų, ir ten kažkam aukščiau geriau žinoti, kodėl vieni jų būna labai skaidrūs, o kiti – provokatyvūs ar keliantys klausimų. Vadinasi, reikėjo. Ta dvasinė atrama, atsakomybės nusiėmimas tikrai padeda susitvarkyti su vidine savikritika.

Jeigu būtų vienas momentas, kurį norėtumėte sugrįžti ir pakeisti, – kas tai būtų?

Kol dar buvau pradedanti pedagogė, porą kartų galėjau taktiškiau duoti atgalinį ryšį jaunimui, su kuriuo dirbau. Bet nuovargis ir nepatyrimas darė savo. Mokytis iškomunikuoti jautrius dalykus žmonėms buvo ilgas kelias. Ir tebėra.

Ką labiausiai norėtumėte išbandyti ateityje (metodą, projektą, bendruomenę)?

Noriu transformacinių stovyklų, kuriose susijungtų skirtingi menai, psichologija, gal ezoterika. Šiuo metu ieškau kolaboracijų, tinkamos erdvės. Tikiu, kad po tokių keturių dienų žmogus namo grįžtų nusilupęs „savo svogūno lukštus“, sustiprinęs savo kūrybinę energiją, iš naujo įsivertinęs savo kūrybinį diapazoną. Taip pat ruošiuosi didesnei kelionei į Aziją. Turiu planų plėsti žinių bagažą ten.

Ar turite trumpą kūrybiškumo pratimą, kurį rekomenduotumėte žmonėms, mėginantiems atkurti ryšį su savo vaizduote?

Turiu. Bet tam, kad juo pasidalinčiau, teks manęs paklausti gyvai.

Ką reiškia būti autentišku kūrėju šiandien? Kaip išlaikyti savo balsą ir kryptį informacijos gausoje?

Neįmanoma. Šiuo metu labiausiai nekintantis dalykas yra pati kaita… Akcentas turėtų būti ne vien į gamybinį turinio kūrimo procesą, bet į digital wellbeing. Kaip lietuviškai? Skaitmeninė gerovė? Visi aktyviai kuriantys perdega. Dažna tendencija – per trejus metus aktyvios veiklos. Mes dar nemokame išlaikyti balanso, o aplink mus šitiek dirgiklių, naujovių, besikeičiančių tendencijų! Tad klausimas apie kūrybos autentiškumą, mano manymu, nebėra esminis. Mūsų laikų problematika kita – reikia dermės. Tarp darbo ir atsipalaidavimo. Tarp proto ir kūno. Tarp sukontroliuotų procesų ir intuityvumo, savaiminių procesų.

Ką palinkėtumėte visoms moterims, kurios jaučiasi užstrigusios ir žodis „kurti“ joms atrodo tolima galimybė?

Režisierė ir „Kamanių šilelio“ narė Kamilė Gudmonaitė sakė, kad jeigu nori daug kurti, turi labai daug ilsėtis. Aš su ja sutinku. Jeigu puodelis pilnas, į jį nieko naujo nebepripilsi… O šiaip yra du skirtingi keliai. Jeigu žmogus iš esmės yra kuriantis ir tai susiję su jo darbu, tuomet yra konkrečios technikos, kaip išeiti iš stagnacijos. Aktoriai, rašytojai, reklamų kūrėjai nuolat jomis naudojasi. Bet jeigu darbas mažai kūrybinis ir ypač jei žmogus kupinas baimių, o jo vedanti dominantė – vidinis kritikas, tai viskas susiveda į baimę būti vertinamam. Tiksliau, nuvertintam. Ir tai ateina iš vaikystės, kritiškų šeimos narių pastabų, pradinės, kartais vidurinės mokyklos situacijų. Mano konsultacijų ir kūrybinių dirbtuvių metu kuriama saugi erdvė, kurioje dirbama „lupamo svogūno principu“, kur įvardijamos dalys, kurios bus aktyviausiai įtrauktos į procesą (vidinis kritikas, vidinis vaikas ar pan.). Racionaliesiems vadinamuosius kūrybinius blokus lengviau nusiimti per rašymą, struktūrinę kūrybą, architektūrines-inžinerines užduotis. Kai daug neišjaustų jausmų, košė vidiniame pasaulyje, tai dezinfekuoti gerai per dailės terapiją, Sielos kortų (@Soulcollague) gamybą. Teatro žaidimai lavina emocinį intelektą, spontaniškumą, gana greitai mažina baimę klysti.

Taigi, net jeigu jums atrodo, kad dabar „ne laikas“, „ne prioritetas“, pagalvokite ar dar esate „tekanti upė“, ar jau „pelkė“. Ir jei kažkas jūsų viduje jau pelkėja, pats laikas „Vaizduotės praktikoms“.

Autorė Laura Auksutytė

E. Lucas, Edward Bergin nuotrauka.

Tarptautinė, 26-oji Vilniaus knygų mugė, vyksianti kitų metų vasario 26 – kovo 1 dienomis, taps ne tik leidinių ir autorių susitikimo vieta, bet ir svarbia žodžio erdve, kurioje dar kartą permąstysime, kas esame ir kokia visuomene tampame. Viena iš tokių diskusijų vyks su Knygų mugės svečiu, ilgamečiu Rytų Europos politikos ir ekonomikos apžvalgininku, „The Economist“ vyresniuoju redaktoriumi E. Lucasu.

E. Lucasas – žinomas britų žurnalistas, nagrinėjantis energetinio saugumo, šnipinėjimo, Rusijos užsienio ir saugumo politikos bei Rytų Europos politikos ir ekonomikos temas. Lietuviškai galima skaityti dvi jo knygas – 2008 metais išleistą „Naujas šaltasis karas“ („The New Cold War“), kurioje žurnalistas toliaregiškai žvelgė į Putino Rusiją. 2013 metais pasirodė „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“. Lietuvos žiniasklaidoje dažnai galima skaityti šio britų žurnalisto komentarus ir apžvalgas.

Vilniaus knygų mugės tema „Žodis ieško žmogaus“ skatina kalbėti apie atsakomybę. Tai plati tema, apimanti ne tik literatūrą, bet ir tautos kultūrą, istoriją, politiką. Ši tema bus plačiai nagrinėjama mugės programoje – knygų pristatymuose, susitikimuose su autoriais, diskusijose. Vienoje iš jų, vyksiančioje vasario 28 dieną, šeštadienį, pamatysime ir išgirsime E. Lucasą, kuris kalbės apie lietuvių identitetą, istorines patirtis bei jų reikšmę Vakarų pasauliui.

Klausimus E. Lucasui uždavė žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Esate vadinamas Lietuvos bičiuliu. Jums iš toli turbūt geriau matosi, kaip per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė Lietuvos tautinis naratyvas. Kokią Lietuvą mato pasaulis?

Šis klausimas atspindi tam tikrą neurotišką užsisklendimą, kurio nenoriu skatinti. Lietuviams reikėtų mažiau nerimauti, ką apie juos galvoja pasaulis, o daugiau galvoti, kuo jie nori būti. Šio klausimo šaknys glūdi okupacijos laikotarpyje, kai Lietuva buvo tiesiog ištrinta iš žemėlapio, o klausimas „ar jūs apskritai žinote, kad mes tebesame“ buvo nuoširdus ir neatidėliotinas.

Tačiau viskas pasikeitė. Įsivaizduokime, kad kalbėtume apie panašaus dydžio šalį, pavyzdžiui, Airiją. Taip, Airija turi nacionalinį naratyvą, netgi kelis. Tačiau airiai, aš ir pats iš dalies esu airis, neskiria daug laiko svarstymams ir nerimui, ką apie juos galvoja pasaulis. Juos domina, ką reiškia būti airiu, o dar labiau – savirealizacija ir klausimas, ką darysime toliau.

Lietuva yra labai pasikeitusi nuo tada, kai čia lankiausi pirmą kartą 1990-aisiais. Pirmiausia džiugina atsiradęs veiksnumo jausmas. Lietuviai, kaip asmenys, individai, mano, kad keliauti, kalbėti užsienio kalbomis, turėti planų ir juos keisti yra visiškai normalu. Dusinantis bejėgiškumo jausmas arba proto okupacija pergyveno geopolitinę okupaciją ir išnyko.

Ar mažųjų šalių identitetas skiriasi nuo didžiųjų? Lietuva pastaruoju metu dažnai vaizduojama tarsi linija, brėžianti ribą tarp demokratijos ir autoritarizmo. Kaip tai veikia mūsų identitetą?

Lietuva iš tikrųjų nėra tokia maža. Ji didesnė už Latviją ir Estiją! Ir Kiprą. Kipro juk niekas nevadina mažu. Visoms mažoms ir vidutinio dydžio šalims kyla nerimas dėl perspektyvos, kad pasaulyje dominuos galia pagrįstos didžiosios valstybės. Bet aš manau, kad turite didesnių ambicijų, kai kalbama apie pasaulio politiką. Jūs jau supratote, kad neužtenka išsikovoti nepriklausomybę nuo sovietų imperijos. Jūs norėjote tą imperiją sunaikinti. Jūs matote 1863 metų aljanso – Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, taip pat Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos – paveldo svarbą. Pasinaudokite tuo formuodami savo žinutes. Raskite, ką įdomaus pasauliui pasakyti, ir sakykite tai įtikinamai.

Kaip ir šį kartą, dažnai pabrėžiate mažųjų valstybių sumanumą ir drąsą. Vis dėlto jaučiamės tarsi pėstininkai didžiųjų politikų žaidime…

Gyvybiškai svarbu išlaikyti daugiašales mūsų saugumo organizacijas, įskaitant Europos Sąjungą. Institucijos, suteikiančios jums balsą ir teisę balsuoti, yra patikimiausia garantija, kad esate šachmatų lentos žaidėjas, o ne jos figūrėlė.

Kaip, jūsų nuomone, mažosios valstybės gali formuoti tarptautines moralines normas?

Praktikuoti tai, ką skelbia.

Išgyvenome okupaciją ir tikrai nenorėtume grįžti atgal. Kaip manote, ar tai, kad buvome okupuoti, mums padeda realiai vertinti padėtį? O gal atvirkščiai – priverčia viskuo abejoti, net ir gerais ketinimais?

Problema – ne tik sovietų okupacija. Manau, kad vis dar gajus „kaimo mentalitetas“, provincialus, niekuo nepasitikintis. Lietuvoje taip pat egzistuoja nuolankus, hierarchija paremtas gyvenimo aspektas. Socialinis bendradarbiavimas galėtų būti glaudesnis.

Kita vertus, praeities trauma reiškia, kad esate atidūs ir atsparūs grėsmėms.

Ar Europos politikai išgirsta mūsų mėginimus perspėti?

Manau, kad 2022 metais įvykusi plataus masto invazija visiškai įrodė, kad Baltijos šalių nuogąstavimai yra pagrįsti. Tačiau nepakanka pasakyti „aš jums sakiau“. Lietuviai, taip pat ir kiti, turi pateikti praktinių idėjų ir įtikinamai jas išdėstyti.

Būtų naudinga glaudžiau bendradarbiauti su kitomis šalimis, ypač su Estija ir Latvija. Steigiu naują analitinį centrą – Baltijos tarptautinio saugumo centrą (angl. BISC), kuris stengsis sustiprinti Baltijos šalių balsus formuojant viešąją Vakarų nuomonę.

Ar pastebite, kaip pasaulio žiniasklaida formuoja mažųjų valstybių įvaizdį?  

Pamažu nyksta užgaulūs stereotipai apie „Rytų Europą“. Tačiau Baltijos šalys vis dar vadinamos „mažomis buvusiomis sovietinėmis šalimis“. Randasi ir nauja idėja, kurią vadinu „švelniuoju išskirtinumu“ – B3 šalys yra savotiškas ypatingas atvejis. Turime paaiškinti, kad „B3“ yra budrios, atsparios, gerai ginkluotos ir gerai pasirengusios.

Gal išties mes pernelyg mažai pasauliui pasakojame apie savo istoriją ir praeitį, iš kurios pasimokyti galime ne tik patys, bet ir kitos šalys?

Gyvename pasaulyje, kuriam mažai rūpi istorijos žinios, norime to ar ne. Geriau subtiliai ir sumaniai išsakyti mintis, žadinant pasaulio smalsumą.

Kaip Lietuva Europoje atrodys po dešimtmečio? Ar drįstumėte prognozuoti?

Manau, mūsų laukia keli bauginantys metai, tačiau ne vėliau kaip 2035-aisiais galėsime lengviau atsikvėpti ir gyventi įprastą gyvenimą.

Galbūt galite rekomenduoti knygą, kuri padėtų suprasti šiandienos Lietuvą?  

Man labai patiko Manto Adomėno geopolitiniai šnipų trileriai. Stengiuosi, kad jie būtų išleisti anglų kalba.

26-oji Vilniaus knygų mugė vyks 2026 m. vasario 26–kovo 1 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Susitikimas su E. Lucasu ir diskusija „Tautos identiteto paieškos vidinių ir išorinių grėsmių akivaizdoje“ – mugės šeštadienį, vasario 28 dieną.Didžiausią kultūros renginį šalyje organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija „Agata“ bei Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“. 2025 metais mugėje apsilankė daugiau nei 55 900 lankytojų, vyko per 320 renginių. Daugiau informacijos: https://vilniausknygumuge.lt/

Ingula Rin

Pristatote save kaip tradicinę pribuvėją. Kaip atradote šį amatą?

Niekada neturėjau tikslo tapti pribuvėja, nesirinkau to kaip profesijos. Tačiau pribuvėjystė – tai iš esmės pašaukimas, kurį tavyje pirmiausia atpažįsta kiti. Jis gali nubusti ir labai anksti. Žinau, kad majų tradicijoje vos 7 metų mergaitės sapnuoja, jog jos priims gimimus. Ten tai vadinama Nahual. Tai tiesiog pašaukimas arba tikslas, kuriam tu ateini į šį pasaulį. Majai tiki, kad jeigu neseki savo keliu, savo Nahual, žmogus suserga. Tai tarsi tarnystė pašaukimui. Tai suvokti ir atpažinti labai stipru.

Pamenu, kai buvau maža mergaitė, visada vaidindavau besilaukiančią. Patiko tas iš pagalvės padarytas ar tiesiog pačios stipriai išpūstas apvalainas pilvukas. Matyt, tokiu būdu jau anuomet pašaukimas šnibždėjo man į ausį (šypsosi). Visgi šį amatą savyje atpažinau gerokai vėliau, kai žmonės pradėjo kviesti ir mano pribuvimu pasitikėti labai jautriu – gimties – laikotarpiu. Į pribuvėjystę buvau atvesta aplinkinių, draugų ir tuo metu susiklosčiusios politinės situacijos.

Kaip vyko tas atvedimas?

Buvau radikali mama naminukė. Didelė sociumo dalis gimtį ligoninėje suvokė kaip normą. Štai man gimtis ligoninėje visada atrodė taip, lyg kažkas nuo manęs būtų slepiama, atimta. Juk tiek milijonų metų mes gimdėme su pribuvėjomis savoje aplinkoje! Mano pajautimu, ligoninė vaikeliui ateiti tiko tik kaip skubus atvejis – ne norma. Mintis apie ligoninę man kuždėjo problemos žinutę. Drauge gilią padėką bei suvokimą, kad, jeigu reikės, šiais laikais įmanoma gauti medicininę pagalbą (tai mūsų gebėjimas evoliucionuoti ir kurti – yra kuo didžiuotis). Tad kai pati laukiausi savo vaikų, rinkausi gimdyti ten, kur jaučiausi saugiausiai ir su tais žmonėmis, kurie man padėtų likti savo ašyje ir ryšyje su vaikeliu, nes per mano kūną jis gimsta. Buvau gimdyvė naminukė.

Kai laukiausi trečio sūnaus, mūsų buvusi pribuvėja dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo negalėjo vykti į gimdymus. O mes, nėštukės, nenorėjome jos traukti į dar didesnę bėdą. Tada prasidėjo „mama – mamai“ judėjimas. Pati besilaukdama nuvažiavau pagelbėti draugei, o ji atvyko pas mane, kai man reikėjo gimdyti. Paskui jau sniego gniūžtės principu: su manimi susisiekdavo moterys, kurios žinojo, kad nepabūgau atvykti padėti vienai iš mūsų, tad pasiprašydavo ir jos, kad pribūčiau. Ir pribūdavau, jau su savo kūdikėliu ant rankų.

Tokiu būdu, kaip musė į barščius, buvau įmesta į gimties kelią. Tuomet pasakiau sau, kad laikas mokytis amato. Rinkausi tradicinį kelią. Iš lūpų į lūpas, būdama šalia mokytojų, kurie eina šiuo keliu iš kartos į kartą. Išvykau į Meksiką. Kai buvau šio amato kelyje, sužinojau, kad mano prosenelė buvo pribuvėja ir kaimo gyduolė. Tada suvokiau, kad esu savo valtyje – pašaukimas teka per mane, ir nuolankiai klausau jo.

Ką jums reiškia būti pribuvėja? Ar tai ryšys su gamta?

Įdomus ir geras klausimas. Pribuvėjystė pati savaime stipriai susijusi su gamta. Gimimo ciklas niekaip nuo jos neatsiejamas. Liudyti naujo žmogaus atėjimą į šį pasaulį yra stebuklinga gamtos dovana. Kaskart, kai gimsta žmogus ar kitas gamtos kūrinys, man tai yra stebuklas. Nors fiziologiškai suprantu, kas vyksta, tačiau kai į rankas įkrenta tobulas gyvybės slėpinys, gali tik stebėtis ir žavėtis gamtos kūryba. Esu be proto įsimylėjusi šią Žemę ir jos kūrinius. Atsiveriant gimimo ar kūrybos portalui jaučiuosi palaiminta. Gimtis man yra meditacija, kaip ir kūryba. Tuomet gali prisiliesti prie Kūrėjo. Gal net ne prisiliesti, o pajusti jo darbus ir visą gamtos galybę. Stiprus patyrimas išties būti tokiu liudininku ir tam tikru gamtos portalu. Esu dėkinga už galimybę šiame įsikūnijime būtent taip gyventi ir jausti.

Kokios moterys renkasi gimdyti su pribuvėja, o ne ligoninėje?

Dažniausiai lengvai gimdo ir ne ligoninėje renkasi gimdyti, švelniai tariant, laukinukės. Tos, kurios vis dar turi stiprų ryšį su savo kūnu. Jų kūnas ir siela nesukaustyti gėdos ar baimės. Nesutikau nė vienos, kuri būtų silpnutė. Galingos moterys lieka namuose. Jos „prie žemės“, bet tuo pačiu metu ir jų dvasia galinga. Atrodo, kad jos integravusios visą savo esatį ir prigimtį, tad savo naujus šeimos narius renkasi pasitikti jaukiame ir saugiame rate. Neatiduoda šio proceso į svetimas rankas ir yra aktyvios jo dalyvės. Žaviuosi tomis moterimis, nes šiandien būti savimi nėra lengva.

Ligoninėje skausmas gali būti malšinamas medikamentais, o koks moters santykis su skausmu gimdant lydimai pribuvėjos? Ar naudojami natūralūs skausmo malšinimo būdai?

Taip, tikrai naudojame ir siūlome įvairius natūralius skausmo slopinimo būdus. Šiltas vanduo, ugnis, judesys, net maistas gali tarnauti kaip priemonė nuo skausmo, pavyzdžiui, kakava su datulėmis. Įvairios kūno praktikos, rebozo skaros, akupunktūra, akupresūra ir pan. Taip pat muzika, šokis, meilė ir prisilietimas su meile. Sunku net papasakoti, kiek visko galima pasitelkti. Visgi manau, kad geriausiai skaumą malšina ir žmones aukščiausiai link debesų pakelia meilė ir pagarba sau bei savo kūnui.

Ar turite su gamta susijusių ritualų, kuriuos įtraukiate į savo amatą, gyvenimą?

Esu gamtos kūrinys, tad ryšys su gamta man yra kaip oras. Žmogaus kūryba graži, bet visatos – dar gražesnė. O kai šie kūrybiniai pradai jautriai susijungia, įvyksta stebuklas ir susikuria nauja gyvastis ar esatis. Esu augantis organizmas, besikeičiantis, tad dabar atrodo, kad buvimas gamtoje ir ryšio su ja palaikymas yra tiesiog ritualas savaime.

Esu gamtos dalis, tad kai tik prarandu ryšį su savimi ar su artimais žmonėmis, man būna itin sunku. Atrodo, kad nuolatos noriu jausti ryšį su visata. Ir tas ryšys padeda kasdienėje praktikoje. Susijungti su tais, regis, nematomais slėpiniais – kad ir vaikučiais pilveliuose. Suprantu, kiekvienas jų turi savo temperamentą ir man smagu susijungti su jais. Klausytis, ką jie kalba ir kokie jie yra. Sykiu klausytis gamtos ritmų. Mėgstu stebėti ir atpažinti orus. Tiesiog gera palaikyti ryšį su Kūrėju, kuris yra kiekviename žingsnyje.

Koks yra ryšys tarp žolininkystės ir gimdymo proceso? Kaip šios žinios perduodamos iš kartos į kartą?

Tai neatsiejamas ryšys (šypsosi). Nuo senų senovės pribuvėjystė ėjo išvien su žolininkyste – ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Taip yra visur, kur tik nėra nutrūkęs ryšys su senoliais, žiniuoniais, gyduoliais. Visur augalai žengia šalia, ranka rankon. Augalai auga tam, kad mus gydytų. Jie nuolat bendrauja su mumis, yra gyvame ryšyje. Pavyzdžiui, yra „siuvimo“ augalai, kurie užtraukia žaizdas. Yra augalai, valantys gimdą. Kiti – atpalaiduoja ir padeda atsiskirti placentai, jei sunkiau jai gimti. Dar kiti augalai užkerta kelią infekcijoms. Negaliu atsistebėti, kiek daug mums duota iš gamtos. Tik imk, naudokis – viskas nemokamai, su meile.

Kokie augalai jums svarbiausi?

Augalai, kaip ir žmonės, gimsta ir ateina. Pasikviečia į savo gyvenimą. Dažnai tam tikru gyvenimo etapu pradedu labiau girdėti ar pastebėti kokį nors augalą. Pradedu juo domėtis ir dažnai jis būna reikalingas. Tarkime, moters kieme auga medis ir jis mane traukia. Galiausiai išsiaiškiname, kad jis gali gydyti šlapimo takų infekciją, kuria moteris serga.

Be abejo, esama augalų, kurie yra stebuklingi pagalbininkai gimties ir moters reprodukcijos srityje. Tai trikertės žvaginės, rūtos, aviečių lapai, šventagaršvės ir t. t. Kiekvienas jų naudojamas tam tikru etapu. Pasitelkiu tinktūras ir užpilus iš įvairių šalių augalų. Pavyzdžiui, labai mėgstu auksinę šaknį kaip imuniteto stiprintoją, pasiflorą – kaip raminantį augalą. Yra daug augalų ir kiekvienas jų atneša po dovaną. Tik reikia mokėti su juo kalbėtis. Nebijoti skanauti, ragauti, liesti. Jie viską pasakoja ir niekada nieko neslepia, nemeluoja. Ką kartais mėgsta daryti žmogus…

Žinau, kad kuriate muziką ir tapote. Kaip šios kūrybinės veiklos prisideda prie pribuvėjystės? O gal tai atskira jūsų gyvenimo sritis?

Kūryba, kaip ir pribuvėjystė, yra neatsiejama manosios esaties dalis. Per muziką ir tapybą išsilieja emocijos, suvokimai, patyrimai. Tai manoji terapija. Kadaise supratau, kad be šios šventosios trijulės negaliu kvėpuoti. Turiu kurti gyvenimą ir priimti jo kūrybą manyje, kad gyvenčiau visavertį gyvenimą su visomis jo spalvomis.

Kartą teko liudyti mažo žmogaus išėjimą. Metus laiko tapiau jam skirtą paveikslą – tiek, regis, truko mano terapija, integracija viso to, kas įvyko. Tuo metu buvau tarsi kitoje dimensijoje – toje erdvėje, kur atsiveria varteliai: vienos sielos ateina, kitos išeina, trečios tik pažvelgia pro duris ir nedrįsta užeiti. Tapyba man padeda integruoti tai, ko neįmanoma papasakoti žodžiais. Tai mano asmeninė meditacija. Kai užsidarau studijoje, panyru į spalvotą pasaulį.

Muzika – taip pat mano terapija. Muzikuoju nuolat. Esu gyvenimo ritmo ir melodijos pagauta paukštė. Tačiau, skirtingai nei tapybą, muziką pasitelkiu ir gimtyje. Kai kurios moterys taip gražiai ir be įtampos išdainuoja savo vaikelius. Kitos apsigaubia garsu lyg nematoma saugumo skraiste. Muzika kuria stebuklus čia ir dabar.

Gimdymus priimate ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kaip jus atranda būsimos gimdyvės?

Kaip tik šiuo metu laukiu gimties užsienyje. Naminukų pasaulinė bendruomenė gana gražiai susijungusi. Pagalbos paieškos atkeliauja į tam tikras grupes. Taip ir susijungiame pagal poreikį.

Koks požiūris į tradicines pribuvėjas Lietuvoje? Ar šis kelias dar skamba kaip egzotika ir marginalus, netikėtas pasirinkimas?

Tokio požiūrio vis dar esama – jis buvo suformuotas sovietiniais laikais. Tuomet pribuvėjystę suvokė kaip neigiamą ir purviną profesiją. Dabar šis požiūris pamažu kinta. Stengiuosi išeiti iš pogrindžio ir ramiai, iškelta galva nešti savo protėvių tradicijas tiek mūsų žemėse, tiek svetur. Mes turime tiek daug kuo pasidalinti! Darykime tai su pagarba ir meile.

Ar skiriasi gimdymo kultūra Lietuvoje ir kitose šalyse? Kokių iššūkių patiriate dirbdama tarp skirtingų šalių ir kultūrų?

Svetur man net lengviau. Daug metų dirbau šalia savo mokytojos Meksikoje. Ten tradicinės pribuvėjos integruotos į sistemą, jos gerbiamos bendruomenių. Jutau, kad esu normalus žmogus, nuoširdžiai dirbantis savo darbą – geriausiai, kaip galiu. Žmonijos labui. Ten niekas manęs nekaltino darant ką nors neleistino ar neaiškaus. Gimdymas – tai priėmimas. Priėmimas per kito žmogaus tėkmę ir ritmą. Ir tam reikia gebėti nusilenkti, kartais net priklaupti.

Ar jaučiate poreikį sukauptas žinias ir tradicijas perduoti ateities kartoms?

Palengva bręstu mokiniams. Manau, kad kai jau galutinai būsime pasiruošę keliauti kartu, tie mokiniai atsiras ir eis šalia. Tokiu būdu tradicijos ir pereis iš kartos į kartą. Tai amatas, reikalaujantis tvirto ryšio, pasitikėjimo vienas kitu bei buvimo labai arti. Tenka kvėpuoti vienu ritmu ir pajautimu. Tikrai norėčiau, kad mūsų kraštų pribuvėjystės tradicijos nenutrūktų. Noriu, kad tai taptų gerbiama bei saugoma kaip kultūrinis amatas ir paveldas. Tikiu, kad kažkada taip ir bus.

Autorė Laura Auksutytė

Prof. Nijolė Petronėlė Večkienė, Trečiojo amžiaus universiteto archyvo nuotr.

Kada veiklą pradėjo Kauno trečiojo amžiaus universitetas?

Pasekęs puikiu vilniečių pavyzdžiu, Kauno trečiojo amžiaus universitetas veiklą pradėjo prieš 25 metus. Tai nevyriausybinė neformaliojo vyresnių suaugusiųjų švietimo organizacija – asociacija, siekianti gerinti vyresnio amžiaus žmonių socialinę integraciją, palaikant jų fizinį ir psichosocialinį aktyvumą, įgalinanti mokytis visą gyvenimą, aktyviai dalyvaujanti Nacionalinės trečiojo amžiaus universitetų asociacijos (NTAUA) veikloje. Ši organizacija skatina produktyvią ir turiningą veiklą, praturtina dalyvius nauja patirtimi, veikia švietimo, socialinėje, kultūros, sveikatos ir kitose srityse. Keturiolikos skirtingų fakultetų veikloje kasmet dalyvauja apie 1000 studentų. Žinoma, šis skaičius skirtingais metais šiek tiek keičiasi. Trečiojo amžiaus universiteto veikloje dalyvaujapensinio amžiaus žmonės, maždaug 60–80 m. ir vyresni. Dauguma mūsų klausytojų– moterys, bet inicijavus Technologijų fakultetą prisijungia vis daugiau vyrų.

Kokių dalykų mokoma? Kurios programos sulaukia daugiausia dėmesio?

Fakultetų veikla organizuojama pagal kasmet parengiamą mokymosi planą, siekiant atliepti lankytojų mokymosi poreikius ir interesus. Vienas pirmųjų ir ypač populiarus – Teatro ir muzikos fakultetas, kuriam ilgus metus vadovavo a. a. operos solistė ir rašytoja Violeta Sagaitytė. Pastaruoju metu fakulteto veiklą į savo rankas perėmė doc. Danielius Vėbra. Fakulteto klausytojai turi galimybę bendrauti su Vilniaus, Kauno, Klaipėdos teatrų aktoriais, dainininkais, muzikantais, šokėjais, LTMA dėstytojais ir studentais koncertų-pokalbių metu. Kasmet susirenka daugiau nei 300 klausytojų. Prie fakulteto veikia dramos studija, kurios veikloje dalyvauja aktyviausi fakulteto bendruomenės nariai.

Labai populiarūs Turizmo ir laisvalaikio organizavimo, Dizaino, Teisės, Anglų kalbos fakultetai bei naujausias – Technologijų fakultetas. Vyresni žmonės suvokia, kad skaitmeninis raštingumas neišvengiamai aktualus, todėl daug lankančiųjų, jie mielai dalyvauja užsiėmimuose. Taip pat populiarūs Istorijos ir Literatūros fakultetai, kurie veikia prie Istorijos ir Maironio muziejų.

Kauno TAU gali pasidžiaugti išskirtiniais fakultetais, kurių neturi kiti Trečiojo amžiaus universitetai. Prie Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veikia Kultūros ir švietimo fakultetas, vienintelį Lietuvoje Teologijos fakultetą palaiko VDU Teologijos fakultetas, prie Lietuvos audiosensorinės bibliotekos Kaune veikia akliesiems ir silpnaregiams skirtas Baltosios lazdelės fakultetas. Jais labai džiaugiamės.

Daugiausia dėmesio skiriama akademinėms žinioms?

Kauno TAU, taip pat ir kiti Trečiojo amžiaus universitetai, kurie yra nacionalinės asociacijos nariai, rengia ne tik įvairios akademinės krypties paskaitas, bet ir organizuoja kur kas platesnio spektro užsiėmimus, atsižvelgdami į mokymosi poreikį, į šią veiklą įsiliejančius savanorius. Svarbiausias tikslas – skatinti ir plėtoti vyresnio amžiaus žmonių savivertę sąlygojantį socialinį dalyvavimą. Todėl buriami įvairūs šokių kolektyvai, ansambliai, chorai, kurie vėliau organizuoja koncertus vietos bendruomenei, važinėja į koncertus. Taip pat kviečiama prisijungti į klubus / studijų ratelius: rankdarbių, floristikos, tapybos, dizaino, liaudies amatų, anglų kalbos, diskusijų ir kt. Širdžiai maloni konkreti veikla gali būti ir paprasta, tačiau ne mažiau įdomi, jungianti bendraminčius. Lietuvos trečiojo amžiaus universitetai siekia ne tik kompetencijų, bet ir susitelkia į praktinius, kūrybinius užsiėmimus, atliepiančius individualius mokymosi poreikius, įgalinančius vyresnius žmones susivokti ir kūrybiškai veikti kintančioje aplinkoje.

TAU veiklos metodologijos tobulinimo prasme reikšmingas Kauno trečiojo amžiaus universitete veikiantis Kūrybinės raiškos fakultetas, kurį subūrė Aldona Ruseckaitė. Čia renkasi rašantys, eiles skaitantys, tekstus analizuojantys ir apie juos diskutuojantys žmonės. Aktyvumo, dalyvavimo, inovatyvumo prasme taip pat išskirtinis Dizaino fakultetas, kuriam vadovauja dizainerė Jolanta Velykienė, aktyviai dalyvaujanti „Erasmus“ projektuose. Šio dalyvavimo rezultatas – fakultete susiformavo atskiros kūrybinės grupės / rateliai (tapybos, dizaino), kurie sėkmingai rengia savo darbų parodas.

Koks pagrindinis Trečiojo amžiaus universiteto siekis?

Vienas pagrindinių Lietuvos trečiojo amžiaus universitetų, kaip socialinio judėjimo, tikslų yra siekis, kad vyresni žmonės nepatirtų atskirties, kad turėtų galimybių įsitraukti į veiklas, dalyvauti socialiniame gyvenime. Labai reikšminga tai, kad koncentruojamės ne tik į žinias, kompetencijas, bet ir skatiname saviraišką, savirealizaciją, o tai padeda stiprinti savivertę, kuri menksta, kai nebedirbi, o vaikai jau užauginti – staiga gali pasijausti niekam neįdomus. Kita vertus, Trečiojo amžiaus universitetai atsižvelgia į tai, kad viskas sparčiai keičiasi, atsiranda naujų technologijų, naujų reikalavimų, ir padeda vyresniam žmogui prisitaikyti prie tų pokyčių. Štai Kauno TAU Istorijos fakultete diskutuojama apie tai, kuo ypatingi visi istorijos laikotarpiai, neišskiriant ir dabarties. Tai padeda vyresnio amžiaus žmonėms suvokti ne tik dabartinio laikmečio ypatingumą, bet ir kaip galime sėkmingai veikti, jaustis reikalingi.

Dar vienas siekis, reikšminga misija – nejausti atskirties. Tai ypač aktualu vienišiems senoliams. Fakultetuose buriasi bendraminčių būreliai, draugystės skleidžiasi ir į asmeninį gyvenimą, realizuojamas bendrystės ir bendradarbiavimo poreikis. Trečiojo amžiaus universitete žmonės išlieka aktualiais socialinio gyvenimo dalyviais, neiškrenta iš laikmečio konteksto, džiaugiasi galėdami išreikšti save, draugauti, bendrauti.

Ar lietuvių galimybės mokytis visą gyvenimą užtikrinamos? Kaip yra kitose šalyse?

Kitose Europos šalyse trečiojo amžiaus universitetai atsiradę jau gana seniai, maždaug nuo 1960-ųjų, dažnai veikia prie formalių universitetų. Lietuvoje pirmasis Medardo Čobototrečiojo amžiaus universitetas, įkurtas prieš 30 metų, inicijavo TAU filialų steigimą. Filialai buvo reorganizuoti ir tapo savarankiškomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Taip susiformavo Nacionalinės trečiojo amžiaus universitetų asociacijos prielaidos. Universitetų tinklas plečiasi, auga klausytojų skaičius. Kiti universitetai regionuose veikia prie savivaldybių švietimo skyrių.

Mes, Kauno TAU, neturime patalpų, nesame finansuojami valstybės – mokymosi veiklą organizuojame dėka savanorystės ir nedidelio metinio nario mokesčio būtinosioms reikmėms. Be to, bendradarbiaujame su VDU, kitomis organizacijomis. Taip siekiameužtikrinti galimybes mokytis visą gyvenimą.

Savanorystė mūsų veikloje itin reikšminga, nes dėstytojai, dekanai, veiklų organizatoriai dirba savanoriškais pagrindais, be atlygio. Viliamės, kad ateityje tai gali keistis. Su prieš tai buvusios Seimo kadencijos nariais pradėjome diskusiją, kad norėtųsi rimtesnio valstybės palaikymo Trečiojo amžiaus universitetų judėjimui. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija inicijavo įstatyminio dokumento, pabrėžiančio Trečiojo universiteto svarbą, rengimą. Tikimės, kad ateityje sulauksime finansinės valstybės pagalbos ir galėsime efektyviau rūpintis vyresnių žmonių mokymusi visą gyvenimą.

Kodėl reikėtų paskatinti tėvus, senelius jungtis prie Trečiojo amžiaus universiteto?

Siekiant, kad jie negalvotų, jog yra nematomi, neįdomūs, kad neužsisklęstų savyje, nepasiduotų bejėgiškumui, negalios būsenai. Fakultetuose žmonės randa bendrų temų, buriasi į bendraminčių ratelius. Tokia mokymosi ratelių metodologija plačiai taikoma kitose šalyse. Trečiojo amžiaus universitetų siūlomų veiklų pasiūla Lietuvoje tikrai nemaža, todėl kiekvienas gali rasti bendraminčių ir įveikti dažną senatvės palydovą – vienatvę.

Dalyvavimas TAU veiklose – puiki paskata išeiti iš namų, tapti aktyvesniems. Žinoma, veikla vyksta ne kasdien, dažniausiai vieno fakulteto užsiėmimas būna kartą per savaitę, tačiau Kaune veikia ir daugiau organizacijų. Štai vyresnio amžiaus žmonių sveikata ir sveika gyvensena rūpinasi ne tik Kauno TAU Sveikatos fakultetas, bet ir prie Lietuvos sporto universiteto veikiantis Trečiojo amžiaus universitetas.

Užsiminėte, kad studijos vyksta savanorystės pagrindu. Papasakokite daugiau.

Kadangi glaudžiamės prie VDU, natūraliai susiklostė taip, kad Anglų kalbos fakulteto studentai tapo mūsų klausytojų dėstytojais. Socialinių mokslų fakulteto studentai, vykdantys senėjimo, socialinės gerontologijos studijas, mūsų klausytojus pasitelkia savo tyrimams, paskui jiems pristato baigiamuosius darbus – vyksta daug įdomių diskusijų. Beje, Nacionalinėje trečiojo amžiaus universitetų asociacijoje esame vieningai nusprendę skatinti tokį dialogą, kuris itin naudingas abiem kartoms.

Smagu, kai su mūsų klausytojais ateina pabendrauti užsienio šalių studentai iš VDU. Vyksta gyvas anglų kalbos mokymasis, bendraujant įvairiomis temomis.

Dar viena man labai graži akimirka, ne iš savanorystės, bet tiesiog gyvenimo, kai Dizaino fakulteto klausytojos ryžtingai pareiškė „Laikas menui!“. Vaikai užauginti, į pensiją išeita, dabar laikas menui, galima leisti skleistis saviraiškai ir kūrybai.

Kur kreiptis, kaip įstoti į Trečiojo amžiaus universitetą?

Pastaraisiais metais Lietuvoje daugėja įvairiose savivaldybėse steigiamų Trečiojo amžiaus universitetų ar savivaldybėse veikiančių švietimo centrų ir suaugusiųjų mokyklų, kurios pradeda teikti senjorų neformaliojo švietimo paslaugas ir taip pat pradeda vadintis Trečiojo amžiaus universitetu. Šiuo metu daugelyje miesto ar rajono savivaldybių kokia nors forma veikia Trečiojo amžiaus universitetas. Norėdami sužinoti, iš kokių paskaitų, užsiėmimų, kolektyvų galite rinktis, interneto paieškos laukelyje suveskite „Kauno Trečiojo amžiaus universitetas“ ir gausite sąrašą pasiūlymų. Jei naudotis kompiuteriu sudėtinga, tokiu atveju galima gauti informaciją nuvykus į miesto arba rajono biblioteką arba savivaldybę, seniūniją, paštą.

Informacijos apie Kauno TAU galima rasti ir mūsų FB puslapyje, kur rašome apie būsimus užsiėmimus, įvykusius renginius. Bendraujame ir telefonu, gyvuose susitikimuose, neretai žmonės susižino ir vieni iš kitų.

Projektą „Gyvenimo kryptį keičiantis suaugusiųjų mokymasis“ iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“ (4200 Eur).

Autorė Laima Samulė

Inga Jablonskė, „WoW Uiversity“ archyvo nuotrauka.

Inga, kada ir kodėl nusprendėte susitelkti į suaugusiųjų mokymą?

Mūsų universitetas veikia jau pusšeštų metų, o savo veiklą pradėjome, nes atėjo metas ne tik pakalbėti apie tai, kad svarbu mokytis visą gyvenimą, bet šį siekį įgyvendinti praktiškai. Pasaulis keičiasi labai greitai, ką parodė ir tokie skaudūs dalykai kaip COVID-19 pandemija, karas Ukrainoje. Jei norime prisitaikyti, būti sėkmės lydimi darbo rinkoje ne tik šiandien, bet ir rytoj, realizuoti savo talentus, įgyvendinti svajones ir gyventi kokybiškai, turime keistis taip pat sparčiai, kaip ir gyvenimas. „WoW University“ misija nuo pat įkūrimo – praktinis idėjos mokytis visą gyvenimą įgyvendinimas. Itin svarbus žodis „praktinis“, nes vienas dalykas – kažką žinoti, o visai kitas – tas žinias pritaikyti gerinant darbo ar gyvenimo kokybę.

Kuo „WoW University“ pasirinkta kryptis yra unikali?

Esame kvalifikuoti mokymų tiekėjai, todėl pasinaudojus tam tikromis valstybės finansavimo formomis galima įgyti naujų kompetencijų ar pakeisti profesiją. Šie mokymai nuo rugsėjo prieinami ir vyrams, ir moterims. Tačiau ir toliau išskirtinį dėmesį skiriame moterų edukacijai, joms stiprinti ir įgalinti, nes Lietuvoje vis dar matome stereotipų, su kuriais jos susiduria. Turime specialiai moterims skirtas mokymosi programas ir socialinius projektus, kurių dėka suteikiame joms galimybę mokytis nemokamai.

Naujausia mūsų iniciatyva – „1000 moterų projektas“, dedikuotas vienišoms mamoms, kurias norime sustiprinti profesiniais ir asmeniniais įgūdžiais, pakeisti jų požiūrį į gyvenimą. Nemokama intensyvi mokymosi ir mentorystės programa startuos rugsėjo pabaigoje, o joje nemokamai galės dalyvauti net 1000 vienišų mamų. Mūsų tikslas – kad gautos žinios ir mentorystė padėtų pamatyti ir pasinaudoti gyvenimo teikiamomis galimybėmis. Sieksime, kad moterys įgytų emocinio atsparumo, finansinio raštingumo, įvairių profesinių kompetencijų ir jaustųsi stiprios sugrįžti į darbo rinką ar užsidirbti daugiau ir geriau pasirūpinti šeima, nes visa finansinė našta tenka joms. Deja, statistika rodo, kad be valstybės paramos net 60 % vienišų mamų atsidurtų žemiau skurdo ribos. Tad norime padėti joms užsidirbti daugiau ir gyventi geriau.

Kodėl daug dėmesio skiriate pasaulėžiūros formavimui, keitimui?

Į mokymą ir žmogų žiūrime kaip į visumą, todėl nesuteikiame tik fragmentinių žinių, bet stipriai dirbame su pasaulėžiūra (angl. mindset). Mūsų universiteto bestseleris – jau 11 kartą rengiamas „Ateities įgūdžių kursas“, kurio metu moterys mokosi minkštųjų įgūdžių (soft skills). Tai visiškas išskirtinumas rinkoje, nes daug kur siūlomi įvairūs skaitmenizacijos, dirbtinio intelekto kursai (ko sėkmingai mokome ir mes), tačiau be minkštųjų įgūdžių negali būti sėkmės lydimas ir laimingas nei darbo rinkoje, nei gyvenime. „Ateities įgūdžių kurso“ metu įvyksta didžiulės vidinės transformacijos, moterys pakeičia požiūrį į save, pasaulį, galimybes. Kūrybiškumas, kritinis mąstymas, emocinis intelektas pritaikomi ne tik darbo, bet ir gyvenimo kokybei kelti.

Papasakokite daugiau apie minkštuosius įgūdžius. Kodėl jie svarbūs darbo rinkoje?

Artimai bendraujame su potencialiais darbdaviais, nes galutinis socialinės iniciatyvos „1000 moterų projektas“ tikslas – padėti įsidarbinti. Darbdaviai sako, kad patys išmokys darbuotojus jų organizacijose reikalingų įgūdžių, bet nori tokių, kurie lengvai prisitaiko, yra lankstūs, atsparūs, kūrybingi, turi išlavintą emocinį intelektą. Trumpai tariant, ieško žmonių, su kuriais lengva dirbti komandoje, kurie turi bendrystės įgūdžių, motyvacijos užsidirbti, nori įdarbinti emociškai tvarius asmenis, o tam reikalingos ne tik įvairiapusės profesinės žinios ir praktiniai įgūdžiai. Štai ne mažiau svarbu žinios apie sveikatą. Juk žmogus gali sukaupti didžiulį krepšelį kompetencijų, tačiau stokoti energijos siekti tikslų ir svajonių. Todėl jau trejus metus esame integravę atskirus kursus „Moters sveikata“, „Mitybos klubas“, trumpuosius kursus „Kaip nubrėžti ribas“, „Kaip pamatuoti savivertę“ ir kt. Be tokių žinių negali kurti kokybiško gyvenimo.

Savęs įgalinimas, vidinis kritikas – temos, kurioms irgi skiriate dėmesio. Ar sutiktumėte, kad moterys iš tiesų turi daugiau vidinių stabdžių, kurie sulaiko nuo sėkmės?

Tikrai taip. Bendraudama su dėstytojais, mentoriais, dalyvaudama studijų metodikos kūrimo mokymuose, skaitydama seminarus pastebiu, kad moterys žemiau save vertina. Svarbu atkreipti dėmesį, kaip žiūriu į save: su kritika ar meile. Kaip vertinu kitus žmones – kaip priešus ar kolegas. Kaip matau pasaulį – kupiną problemų ar galimybių. Kai pradedi mokytis, dirbti su savimi, pasaulėžiūra ima keistis.

Ne kartą esu sakiusi, kad moterų nepasitikėjimas savimi – kaip epidemija, tad visos kartu turime ją sustabdyti, išgyti. Kaip tai padaryti? Reikia žinių, įgūdžių, kompetencijų ir bendruomenės palaikymo. Kai šalia yra žmogus, jau nuėjęs tą kelią, kuriuo dar tik žengsi, būna daug lengviau. Be to, dažnai net šeimoje trūksta palaikymo, stabdoma nuo sustiprėjimo, išlaisvėjimo, svajonių siekimo. Kiekvienam reikia padrąsinimo ir galimybės atsiremti į petį, todėl į daugelį kursų įtraukiame mentorystę (individualią arba grupinę). Bendravimas su mentoriumi, kuris jau pasiekė tai, ko norėčiau, gyvena taip, kaip norėčiau, padeda sutrumpinti klaidų kelią, įgauti daugiau drąsos eiti į priekį. Net didžiausias pokytis, ambicingiausio tikslo siekimas prasideda nuo pirmo, antro, trečio žingsnio. Svarbu neprisirišti prie galutinio rezultato vizijos, atsiverti pokyčiui, kuris gali įvykti kelionėje, nes žengdami kiekvieną žingsnį mokomės, o išmokti nauji dalykai ir patirtys gali lemti visai kitokį rezultatą, nei įsivaizdavome kelionės pradžioje.

Kaip išsiaiškinate, kokios kompetencijos ateityje bus svarbiausios?

Remiamės darbo rinkos analize, auginame komandos kompetencijas, konsultuojamės su pasaulyje lyderiaujančiais universitetais. „WoW University“ stipriai bendradarbiauja su užsienio universitetais. Kaip komanda irgi auginame kompetencijas, kad studentams galėtume pasiūlyti tai, kas geriausia. Visai neseniai grįžau iš JAV, kur susitikome su Masačusetso technologijų instituto ir Bostono universiteto atstovais. Aktyviai dirbame su potencialiais darbdaviais, nagrinėjame Pasaulio ekonomikos forumo duomenis, kad išsigrynintume tuos įgūdžius, kurie bus reikalingi ne tik šiandien, bet ir rytoj. Štai „Ateities įgūdžių kursas“ grįstas tais įgūdžiais, kurių reikės 2030 metais. Iš 11 svarbiausių įgūdžių esminis yra mokėjimas mokytis, nes be jo žmogus negali evoliucionuoti.

Kodėl net baigus įprastas studijų programas, naudinga mokytis toliau, plačiau?

Tradiciniai universitetai labai padeda užaugti kaip asmenybėms, išmoko mokytis, dirbti komandoje, reprezentuoti save. Tačiau pasaulis taip sparčiai kinta, kad pasidėjus diplomą į stalčių po kelerių metų žinios jau gali būti pasenusios. Itin svarbu nuolat atnaujinti žinias, pamatyti, kuo kvėpuoja pasaulis, kokių įgūdžių reikia, kokių techninių sprendimų atsiranda. Juk prieš kelerius metus dar taip plačiai netaikėme dirbtinio intelekto. Papildomos, neformaliosios, inovatyvios studijų programos padeda dar labiau, giliau, praktiškiau įsigilinti į discipliną, kurios mokėmės universitete. Taip pat labai praverčia jau esant darbo rinkoje, kai pamatai, kokie įgūdžiai padėtų siekti aukštesnių pareigų ar didesnio atlyginimo. Norint konkuruoti darbo rinkoje ir laimingai gyventi, reikia nuolat mokytis.

Autorė Laima Samulė

Projektą „Gyvenimo kryptį keičiantis suaugusiųjų mokymasis“ iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“ (4200 Eur)

Viktorija Šatė, asm. archyvo nuotrauka.

Kodėl susidomėjote kineziterapija?

Pasirinkau studijuoti kineziterapiją, nes norėjau dirbti su žmonėmis ir jiems padėti. Gydymas judesiu atrodė patraukti specialybė: buvo įdomu mokytis apie savo kūną, gilintis į anatomiją, fiziologiją, biomechaniką, judamojo-atramos aparato traumas, neurologiją, vidaus ligas. Pačiai buvo įdomu ir naudinga, todėl iki šiol man svarbu ne tik padėti žmogui pasveikti, bet ir suteikti jam žinių apie kūną, kad išėjęs iš kabineto žinotų, kaip toliau gali pats sau padėti.

Kokius užsiėmimus vedate, koks jų tikslas?

Kiekvienam klientui skiriu valandą, per kurią jis papasakoja savo nusiskundimus, o aš užduodu tikslinius klausimus, įvertinu sąnarių ir minkštųjų audinių būkę, nustatau galimas skausmo ir kitų simptomų priežastis bei sudarau gydymo planą. Įprastai gydymas susideda iš uždegimo ir skausmo mažinimo, judesių amplitudės ir raumenų tonuso atgavimo, silpnesnių vietų stiprinimo ir edukacijos. Gydymui taikau įvairias priemones: masažą, minkštųjų audinių ir sąnarių mobilizaciją, fizinius pratimus, elektroterapiją, radio dažnio terapiją ir kt. Po gydymo priimu klientus profilaktikai – individualioms treniruotėms, masažams.

Kokius negalavimus padeda įveikti kineziterapija?

Įvairius. Dažniausiai kreipiasi žmonės dėl sėdimo darbo pasekmių: nugaros, kaklo skausmų, tirpimų, sąstingio. Kiti dėl sportinių perkrovų: kelių ar pečių skausmo. Taip pat norintieji atsistatyti po operacijų. Kineziterapija padeda visiems, kurie nori judėti be skausmo.

Nors Lietuvoje įprasta pagalbos kreiptis tik tada, kai stipriai skauda ar itin prastai jaučiamės, norėčiau, kad į kineziterapiją žmonės žiūrėtų kaip į techninę apžiūrą kūnui: specialistas apžiūri, įvertina būklę ir duoda patarimų, ką daryti, kad išvengtume būsimo skausmo, vaistų vartojimo ir operacijų.

Vis daugiau žmonių sportuoja. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tik teigiamas dalykas, tačiau esama ir pavojų. Ar galite išskirti, kokie sveikatos sutrikimai galimi netaisyklingai mankštinantis?

Reikėtų atskirti mankštą ir sportą. Kalbant apie mankštą, ji pavojų gali kelti tik tuo atveju, jei žmogus turi patologijų ir jas ignoruoja, nors turėtų gydyti mankštinantis su kineziterapeutu. Iš esmės mankšta turėtų tikti kiekvienam arba gali būti pritaikyta kiekvienam.

Jei kalbame apie sportą kaip intensyvesnę fizinę veiklą (aerobines arba jėgos treniruotes), tuomet tai visai kita situacija. Žmonės dažnai praleidžia apie 8 val. sėdėdami, dar porą valandų transporte ar ant sofos, o tada sugalvoja, kad reikia bėgioti arba treniruotis salėje su svarmenimis. Tai nėra gerai, nes kūnas tokiam krūviui nėra pasiruošęs: pradideda uždegimai ar atsiranda mikrotraumų, kurios priklauso nuo pasirinkto sporto rūšies. Pavyzdžiui, jei po ilgo pasyvaus laikotarpio pradedama bėgioti, dažnai ima skaudėti Achilo sausgysles, kelių ar klubų sąnarius. Sporto salių lankytojams gali skaudėti nugarą, pečius. Tokie negalavimai dažniausiai kyla dėl netaisyklingos pratimų technikos, kurią lemia žinių stoka, laikysenos pakitimai arba per greitai didinamas krūvis. Reikėtų įsiminti, kad raumenys prie krūvio prisitaiko greitai, o sausgyslėms reikia daugiau laiko. Sveikiausia krūvį didinti palaipsniui, taip pat skirti pakankamai laiko atsistatyti.

Kokių saugomo taisyklių, praktikų reikėtų laikytis, kad sportas būtų saugus?

Prieš kiekvieną treniruotę reikėtų atlikti dinaminį apšilimą ir aktyvinti stabilizuojančius raumenis. Treniruotės pabaigoje atlikti statinius tempimus. Jėgos pratimus derėtų atlikti įvairiomis, net ir nestabiliomis sąlygomis, taip treniruojant sąnarių stabilumą. Aerobinei veiklai rinktis įvairovę: taip mažinamas stresas sąnariams, minkštiesiems audiniams ir ruošiamas kūnas intensyvesnėms veikloms palaipsniui. Vaikščiojimui ir bėgimui rinktis skirtingas žemės dangas, avalynę, papildomus svorius, įkalnes, nuokalnes, užsiimti plaukimu, dviračio mynimu. Kuo įvairiau žmogus juda, tuo labiau yra pasiruošęs atlaikyti apkrovas. Sveikatos atžvilgiu laimi tas, kuris užsiima skirtingomis veiklomis, tarkime, bėgioja skirtingais režimais ir atlieka jėgos treniruotes, nei tas, kuris tik bėgioja ilgus atstumus, nes ruošiasi maratonui.

Svarbu nepersitreniruoti, todėl 1–2 dienas per savaitę reikėtų ilsėtis nuo intensyvių, didelių krūvių. Tačiau poilsio dienomis galima užsiimti žemo intensyvumo veiklomis.

Egzistuoja posakis „Judesys (arba judėjimas) gydo“. Kiek ir kokio judėjimo reikia žmogui?

Judesys tikrai gydo, jei žinome, kokį ir kada atlikti. Fizinių pratimų metu raumenys efektyviai gamina natūralias medžiagas, kurios mažina lėtinių ligų atsiradimo riziką, todėl judėjimas yra svarbus aspektas norint išlikti sveikiems. Bendros rekomendacijos sportui yra: 3–5 kartus per savaitę atlikti 30–90 min. trukmės aerobinės ištvermės pratimus, o 2–3 kartus per savaitę jėgos treniruotes. Taip pat kasdien reikėtų nueiti 6–9 tūkst. žingsnių. Ir 3–5 kartus per savaitę atlikti tempimo pratimus, kurie po fizinio krūvio gali užtrukti apie 7 minutes.

Kokie pirmieji ženklai rodo, kad judame ar sportuojame neteisingai?

Dažniausiai pradėję sportuoti jaučiame tam tikrus nepatogumus kūne. Reikėtų atkreipti dėmesį ne į raumenų maudimą, bet į skirtingus pojūčius abejose kūno pusėse, intensyvesnį vienos vietos skausmą arba sąstingį kitą rytą. Tai pirmieji ženklai, kad kažkas negerai. Kūnas iš pradžių siunčia skausmo signalą, kuris reiškia, kad prasidėjo uždegimas, nes yra perkrova ir vyksta kūno adaptacija. Jei kūnas negeba adaptuotis arba krūvis netinkamai parinktas, vyksta kūno išsekimas, kuris virsta trauma. Apsilankius pas kineziterapeutą prieš pajuntant trauminius simptomus, viso to būtų galima išvengti.

Kokia situacija su žmonių laikysena? Kaip galima išspręsti šią problemą arba užkirsti jai kelią?

Šiuolaikinis gyvenimo būdas dažnai lemia raumenų disbalansus, todėl daugumos žmonių laikysena dažnai pakumpusi. Svarbu suprasti, kad nėra vienos blogos kūno padėties, kūnui labiausiai kenkia ilgas buvimas toje pačioje, statiškoje pozicijoje. Nejudrumas tampa problema, kai viena poza išlaikoma ilgiau nei 20 minučių.Savo klientams visada primenu bent kartą per valandą atsistoti ir atlikti viršutinės kūno dalies tempimo pratimus. Ypač naudingi viršutinės nugaros dalies stiprinimo pratimai, nes per 20 sek. visai dienai pagerina medžiagų apykaitą, suaktyvina išilgėjusius raumenis ir jie taip nebestingsta netaisyklingoje padėtyje.

Ne mažiau svarbu praktikuoti kvėpavimo pratimus, nes jie mažina stresą, o stresas įtempia kaklo raumenis ir prisideda prie netaisyklingos laikysenos formavimosi.

Ar kineziterapija keičiasi, plečiasi, kokių naujų jos formų atsiranda ir kaip jos taikomos?

Esu naujos kartos kineziterapeutė, todėl smagu matyti, kaip ši sritis nuolat keičiasi, tobulėja, atliekama nemažai mokslinių tyrimų, pagrindžiamos naujos metodikos, kurios įtraukiamos į gydymą. Daugiau dėmesio skiriama funkcinei terapijai (ne tik stiprinamas raumuo, bet ir siekiama užtikrinti judesio kokybę), taip pat neuroraumeninei kontrolei, laikysenai. Į gydymą įtraukiamos išmaniosios technologijos, bendradarbiaujama su kitų sričių specialistais, nes vis aiškiau suvokiama, kad žmogaus organizmas veikia kaip viena visuma.

Ar tai reiškia, kad kineziterapija veikia ne tik fizinę savijautą, bet ir padeda emociškai?

Emocinė savijauta glaudžiai susijusi su fizine. Atliekant fizinius pratimus, išsiskiria laimės hormonai – endorfinai. Po treniruotės ar kineziterapijos sesijos, kai skausmas sumažėja ar visai praeina, nuotaika akimirksniu pagerėja – žmogus jaučiasi lengviau, gali efektyviau dirbti ir aktyviau leisti laisvalaikį. Svarbų vaidmenį čia atlieka ir socialinis ryšys – bendravimas su specialistu, rūpestis bei palaikymas stiprina pasitikėjimą savimi ir gerina emocinę būklę. Kvėpavimo pratimai mažina stresą, tempimo pratimai, volavimas, masažai suaktyvina parasimpatinę nervų sistemą, kuri ramina kūną, pašalina įtampą. Moksliškai įrodyta, kad stipresnės, funkcinės jėgos treniruotės gali būti veiksmingas pagalbinis metodas gydant depresiją.

O kaip mus veikia judesio stygius?

Dėl fizinio pasyvumo žmogus praranda tai, kuo nesinaudoja. Pavyzdžiui, sumažėja sąnarių judėjimo amplitudės, raumenų masė, atsiranda sąstingis, prastėja laikysena, gali prasidėti skausmai ir įvairūs negalavimai. Judėjimo stygius siejamas ir su rimtesnėmis problemomis. Nuo pasyvumo gali sutrikti kraujotaka, diafragmos veikla, dėl jos pasunkėja kvėpavimas. Tai lemia mažesnį minkštųjų audinių, raumenų, smegenų ir vidaus organų aprūpinimą deguonimi bei maistinėmis medžiagomis. Ilgainiui vidaus organus laikantys raiščiai gali įsitempti ir trukdyti pilnai atlikti funkciją, dėl to gali vystytis lėtinės ligos. Nejudant aptingsta ne tik kūnas, bet ir smegenys. Gaunant nepakankamai fizinio krūvio ilgą laiką, vyresniame amžiuje gali atsirasti kognityvinių sutrikimų.

Užsiminėte, kad į kineziterapiją reikėtų žiūrėti kaip į techninę apžiūrą. Kam rekomenduotumėte atvykti pasitikrinti?

Skatinčiau apsilankyti pas kineziterapeutą kiekvieną, norintį pradėti sportuoti arba po pertraukos grįžti prie fizinio aktyvumo. Svarbu įsivertinti fizinę būklę – ar galima iškart imtis pasirinktos sporto šakos, ar prieš tai reikėtų tinkamai paruošti kūną. Taip pat kviesčiau apsilankyti visus, kurie jaučia motyvaciją pagerinti savijautą, bet nežino, nuo ko pradėti. Net fiziškai aktyviems, reguliariai sportuojantiems žmonėms naudinga pasitikrinti, ar jų treniruočių programa subalansuota ir ar nieko nereikėtų koreguoti.

Kada labiausiai jaučiate prasmę savo darbe?

Kasdien žmonės man dėkoja už, atrodytų, paprastus, bet iš tiesų svarbius dalykus – kad pagaliau gali be skausmo išsimiegoti, atsikelti ar užlipti laiptais. Tokios akimirkos visada paglosto širdį. Labiausiai džiugina, kai žmogus pats nustemba, kad jam pagerėjo nuo pratimų, nes jau buvo susitaikęs su skausmu. Kai mano darbas pranoksta jų lūkesčius, jaučiu didžiausią pasitenkinimą – tai man yra tikras įvertinimas.

Ypač gera matyti, kai žmonės po traumų grįžta dar stipresni nei prieš tai – pradeda pasitikėti savo kūnu, išbando naujų dalykų: bėgioja, slidinėja ar atranda funkcinį sportą, nors anksčiau manė, kad sportas – ne jiems. O kai sportininkai po reabilitacijos parveža Lietuvai medalių, visada džiaugiuosi kartu – žinojimas, kad prisidėjau prie jų sugrįžimo į treniruočių ritmą, suteikia neapsakomą prasmės jausmą.

Autorė Laima Samulė

Antonida (@egorchenko Instagram platformoje) – 28 metų studentė iš Taitotalo, Helsinkyje, ir pradedančioji grožio influencerė. Dalintis savo gyvenimo būdu ir kūrybinėmis idėjomis su kitais visada buvo jos svajonė, o Temu tapo svarbia šios kelionės dalimi. Nuo filmavimo įrangos iki kūrybinių vaizdo įrašų – platus ir prieinamas Temu prekių asortimentas padėjo jai pagerinti turinio ir vaizdo įrašų kokybę.

Siekiant įgyvendinti savo svajonę tapti įtakinga socialinių tinklų kūrėja, Antonida prisijungė prie metų trukmės programos „Boost Your Career Through Digital“. Jos metu ji tobulino filmavimo ir montažo įgūdžius bei atrado Temu, kur įsigijo tokios įrangos kaip reflektoriai, trikojai, žali ekranai ir apšvietimo rinkiniai.

„Aš atradau Temu, ir ten yra nuostabių prekių vaizdo įrašų kūrimui – gali rasti beveik viską savo pomėgiams ir gyvenimui“, – pasakojo Antonida viename iš savo vaizdo įrašų.

Temu – tai internetinė prekyvietė, tiesiogiai jungianti vartotojus su gamyklomis, pašalinanti tarpininkus ir jų antkainius. Veiklą pradėjusi JAV 2022 m. rugsėjį, ši e. prekybos platforma įžengė į Suomijos rinką 2023 m. birželį ir greitai tapo populiari tarp vartotojų. Praėjusiais metais Temu buvo pripažinta populiariausia nemokama programėle „Apple App Store“.

Antonidai Temu trikojis padeda stabilizuoti kamerą ir išgauti sklandžius kadrus, o apšvietimo rinkinys suteikia galimybę pritaikyti šviesą prie skirtingų filmavimo aplinkų. Reflektoriai ir papildomos šviesos išryškina kiekvieną jos kūrybinio makiažo detalę, o žaliasis fonas leidžia lengvai atlikti postprodukcinius redagavimus ir dar labiau išgryninti turinį.

Profesionali Temu įranga padėjo Antonidai paversti savo namus prieinama filmavimo studija. Turėdama tokią aplinką, ji gali filmuoti savarankiškai, pastebimai pagerino vaizdo įrašų kokybę ir stabiliai augina sekėjų skaičių socialiniuose tinkluose.

Be filmavimo įrangos, padedančios jos karjerai, Antonida Temu platformoje atrado ir daugybę kitų prekių. „Taip pat pirkau namų apyvokos prekių, augintinių reikmenų ir panašiai. Įsigytos prekės pasirodė labai kokybiškos.“

Paprastos, bet stilingos žvakės, laikymo dėžės ir vazos suteikė jos namams jaukumo, sukurdamos šiltą ir malonią atmosferą.

Antonidą prie Temu traukia ne tik platus asortimentas, bet ir itin patrauklios kainos. „Prekės Temu platformoje yra daug pigesnės nei tokios pačios parduotuvėse. Visi norime išleisti mažiau pinigų – ypač dabar, kai viskas brangsta. Esu dėkinga, kad Temu siūlo prieinamas kainas. Parduotuvės parduoda tas pačias prekes kaip ir Temu, tik su dideliu antkainiu.“

Antonidai ir daugeliui kitų, socialinių tinklų eroje, užtenka tiesiog paimti kamerą ir pradėti dalintis savo kūryba. Su Temu įranga aukštos kainos nebėra kliūtis – pradedantieji kūrėjai gali siekti savo svajonių neišleidę daug pinigų.