Zigrida_Krivickienė, Kristinos Gulbinaitės nuotraukos.

Zigrida, šiandien jus pažįstame kaip dizainerę ir kūrėją. Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado audiniai, mada ir kūryba?

Audiniai mane lydėjo visą gyvenimą. Teta buvo siuvėja, todėl daug išmokau ją stebėdama. Visada mėgau kurti, tyrinėti formas, spalvas ir tekstūras. Žavėjo tai, kaip tinkamas drabužis gali ne pakeisti moterį, o padėti jai atsiskleisti – paveikti jos laikyseną, savijautą ir pasitikėjimą savimi.

Vėliau supratau, kad domina ne tiek pati mada, kiek žmogus – jo charakteris, gyvenimo būdas ir istorija. Kiekviena moteris skirtinga, todėl ir drabužis negali būti tik gražus. Jis turi atspindėti jos asmenybę.

Per daugelį metų supratau, kad mano darbas nėra tiesiog pasiūti suknelę ar kostiumą. Man svarbu sukurti drabužį, kuriame moteris jaustųsi savimi. Individualiai kuriant svarbūs ne tik jos matmenys. Reikia suprasti gyvenimo ritmą, įpročius, judesius ir tai, kaip ji pati nori save matyti. Todėl aklai nesivaikau tendencijų – kuriu moterims, kurios vertina kokybę, individualumą ir nori drabužių, tarnaujančių ne vieną sezoną, o tampančių jų gyvenimo dalimi.

Jūsų kūryboje moteris visuomet atsiduria centre. Kokiai moteriai kuriate?

Kuriu įvairaus amžiaus moterims. Jas sieja ne metai ar profesija, o noras pažinti save, vertinti kokybę ir turėti drabužių, natūraliai lydinčių profesinį, kultūrinį bei asmeninį gyvenimą. Dažnai tai moteris, kurios kasdienybėje susitinka atsakomybė, susitikimai, kelionės, kultūra ir laikas sau. Jai niekam nieko nereikia įrodinėti – drabužis ją papildo ir padeda laisvai, patogiai bei užtikrintai jaustis įvairiomis aplinkybėmis.

Pastebiu, kad ilgainiui moterys vis labiau vertina ne trumpalaikį įspūdį, o kokybę. Jos nebeieško drabužio, kuris garsiai šauktų, – nori tokio, kuris padėtų jaustis savimi. Todėl kurdama galvoju ne tik apie vieną suknelę ar švarką, bet ir apie moters gyvenimą: kaip jausis visą dieną, kaip drabužis judės kartu su ja, kaip atrodys susitikime, teatre, kelionėje ar vakarieniaudama su draugėmis. Svarbiausia, kad apsirengusi moteris neturėtų galvoti apie drabužį – jis turi suteikti lengvumo ir leisti jai gyventi savo gyvenimą.

Kaip, jūsų manymu, keičiasi moters santykis su drabužiu bėgant metams?

Jaunos moterys dažniau eksperimentuoja, ieško savęs, nori išbandyti skirtingus stilius. Vėliau dažniausiai ateina aiškesnis suvokimas, kas tinka ir kas iš tiesų reikalinga. Tačiau tai nėra griežta taisyklė – vienos moterys savo stilių atranda labai anksti, kitos drąsiai eksperimentuoja visą gyvenimą.

Man svarbiausia, kad drabužis atitiktų žmogų ir jo gyvenimo būdą. Geras kirpimas, patogumas, ilgaamžiškumas ir galimybė lengvai derinti tampa vis reikšmingesni. Turbūt viena didžiausių stiliaus dovanų yra laisvė būti savimi. Tuomet drabužis tampa ne kauke, o asmenybės tęsiniu.

Jūsų kūryboje ypatingą vietą užima nėriniai. Kodėl jie taip žavi?

Nėriniai man pirmiausia asocijuojasi su moteriškumu. Ne demonstratyviu, o subtiliu, natūraliu ir labai elegantišku. Tai tekstilės kūrinys, turintis istoriją, charakterį ir ypatingą estetiką. Bėgant šimtmečiams keitėsi siluetai, spalvos ir mados kryptys, tačiau nėriniai išliko.

Man artimas jų įvairiapusiškumas. Nėriniai gali būti romantiški, tačiau lygiai taip pat – modernūs, šiuolaikiški ar net griežti. Viskas priklauso nuo jų rašto, spalvos, kirpimo ir to, su kuo juos deriname.

Tinkamai parinkti nėriniai leidžia moteriai pasijusti ypatingai, tačiau nebūtinai atrodo pernelyg puošniai ar įpareigojančiai. Jie taip pat pasakoja apie meistrystę – juose matau kruopštumą, tradiciją ir dėmesį kiekvienai detalei. Tai vertybės, kurios itin svarbios ir mano kūryboje.

Sakoma, kad nėriniai puošė karalienes, aristokrates ir princeses. Ar šiandien jie vis dar turi subtilios prabangos aurą?

Nėriniai ilgą laiką buvo siejami su išskirtinumu, nes jų gamyba reikalavo daug laiko, kruopštumo ir ypatingos meistrystės. Neatsitiktinai juos matome istoriniuose aristokratijos kostiumuose, karališkųjų šeimų reprezentaciniuose drabužiuose, išskirtinėse vestuvinėse suknelėse ir aukštosios mados kolekcijose.

Vis dėlto man daug svarbiau kalbėti ne apie prabangą, o apie vertę – kokybiškas medžiagas, meistrystę ir drabužį, kuris kuriamas konkrečiai moteriai bei ilgai išlieka jos garderobe.

Dirbdama renkuosi aukštos kokybės prancūzų tekstilės namų „Sophie Hallette“ nėrinius. Laikant juos rankose atsiskleidžia ne tik jų grožis – raštuose ir faktūrose juntamos ilgametės tekstilės tradicijos, meistrystė ir dėmesys kiekvienai detalei. Galbūt todėl moterys į nėrinius reaguoja taip jautriai: jos mato ne tik grožį, bet ir vertę.

Vis dar nemažai moterų mano, kad nėriniai skirti tik ypatingoms progoms. Ar sutinkate su tuo?

Man atrodo, kad tai vienas didžiausių mitų apie nėrinius. Moterys dažnai pasilieka gražiausius drabužius „geresnei progai“. Kartais juokauju, kad mūsų spintose gyvena nemažai drabužių, laukiančių gyvenimo, tačiau tas gyvenimas taip ir neprasideda.

Visada sakau: jeigu drabužis leidžia gražiai jaustis šiandien, vadinasi, šiandien ir yra ta ypatinga proga. Nėriniai seniai nebėra skirti tik vakarinei aprangai ar vestuvinei suknelei. Jie gali puikiai tapti ir kasdienio garderobo dalimi – nėrinių palaidinė dera prie džinsų, subtilūs rankogaliai pagyvina santūrų drabužį, o lengvas vasarinis kostiumas ar net nėrinių šortai gali atrodyti labai šiuolaikiškai.

Man patinka kurti drabužius, kurie tarnauja moters gyvenimui. Tą patį gaminį ji gali vilkėti darbe, teatre ar vakarieniaudama su draugėmis – pasikeičia tik deriniai ir aksesuarai. Kokybiški, tinkamai parinkti nėriniai gali suteikti išskirtinumo net santūriam įvaizdžiui. Kartais pakanka nedidelės detalės, kad paprasta diena taptų šiek tiek gražesnė.

Patarkite, kaip dėvėti nėrinius, kad jie išliktų elegantiški ir neperžengtų skoningo moteriškumo ribos?

Nėriniai yra išraiškinga medžiaga, todėl su jais reikia elgtis jautriai. Kartais moterys jų vengia, nes mano, kad nėriniai savaime atrodo pernelyg puošniai ar net provokuojamai. Tačiau patys savaime jie nėra nei vulgarūs, nei pernelyg drąsūs – viską lemia jų pateikimas.

Aš visuomet renkuosi elegantišką interpretaciją. Man svarbu, kad drabužis kurtų subtilią paslaptį, o ne viską parodytų iš karto. Todėl daug reikšmės turi kirpimas, proporcijos, pamušalo spalva ir siluetas.

Nėrinius mėgstu derinti su lygios faktūros vilna, šilku ar kokybiška medvilne. Skirtingų medžiagų kontrastas nėriniams suteikia šiuolaikiškumo ir leidžia juos natūraliai įtraukti į kasdienį garderobą.

Man artima taisyklė: pirmiausia turi būti matoma moteris, o tik paskui – drabužis. Kai nėriniai ima dominuoti, jie gali užgožti asmenybę. Tapę subtiliu akcentu, ją dar labiau išryškina. Gal todėl jie man taip patinka – leidžia moteriai būti stipriai ir švelniai tuo pačiu metu.

Jeigu šiandien atvertumėte moters spintą, kokius vieną ar du nėrinių drabužius rekomenduotumėte joje turėti?

Pirmiausia – nėrinių palaidinę. Antras pasirinkimas būtų nėrinių suknelė. Man tai du ilgaamžiai drabužiai, kurie, tinkamai parinkti, gali neprarasti aktualumo daugelį metų.

Nėrinių palaidinė – tikras garderobo lobis. Ji elegantiškai atrodo su klasikiniu kostiumu, bet lygiai taip pat gražiai dera su džinsais. Pasikeičia aksesuarai ar avalynė – ir nuotaika jau visai kita. Tai vienas tų drabužių, kuris tarnauja moteriai, o ne atvirkščiai.

Sukneles turbūt todėl ir pati taip mėgstu: apsivelki vieną drabužį, ir diena prasideda paprasčiau. Nereikia galvoti, ką su kuo derinti. Tinkamai sukurta suknelė gali suteikti lengvumo, elegancijos ir pasitikėjimo.

Apskritai mėgstu kurti garderobą, kuriame visi drabužiai tarpusavyje „susikalba“. Moteriai nebūtina iš karto užsisakyti viso garderobo – kartais pradžia gali būti vienas gerai apgalvotas švarkas, suknelė, kelnės, sijonas ar palaidinė, kuriuos vėliau papildome kitais tarpusavyje derančiais drabužiais. Artėjant vėsiajam sezonui su klientėmis pradedame iš anksto apgalvoti jų garderobą: įvertiname, ko jame iš tiesų trūksta ir kokie nauji drabužiai geriausiai papildytų jau turimus.

Per tiek metų dirbdama su moterimis tikriausiai ne kartą matėte, kaip drabužis pakeičia ne tik išvaizdą. Ką jis iš tiesų suteikia moteriai?

Dažnai moterys ateina manydamos, kad joms reikia tiesiog naujo drabužio. Tačiau kalbantis paaiškėja, kad jos ieško geros savijautos, pasitikėjimo arba drabužio, kuris pagaliau atitiktų jų kūną, gyvenimo būdą ir asmenybę.

Mano darbe gražiausia ne vien stebėti, kaip gimsta suknelė ar kostiumas. Gražiausia – akimirka, kai moteris pažvelgia į save veidrodyje ir nusišypso. Pasikeičia jos laikysena, žvilgsnis, judesys. Ji ima labiau pasitikėti savimi. Kai moteris gerai jaučiasi, ji spinduliuoja visai kitokią energiją. To negali pakeisti nei trumpalaikė tendencija, nei garsus prekės ženklas.

Zigrida, o kas pačią įkvepia? Kur šiandien randate grožį?

Grožio pirmiausia ieškau žmonėse. Mane įkvepia moterys – jų istorijos, gyvenimai ir stiprybė. Kartais klientė ateina pasikalbėti apie suknelę, o galiausiai kalbamės apie gyvenimą: jos veiklą, šeimą, svajones ir tai, kuo ji gyvena. Man svarbu pažinti žmogų, nes tik tada galiu sukurti drabužį, kuris iš tiesų bus jos.

Idėjų randu ir kelionėse, architektūroje, mene bei gamtoje. Tačiau labiausiai įkvepia autentiškumas. Šiandien pasaulyje tiek daug triukšmo ir pastangų būti panašiems vieniems į kitus, tad tikras individualumas tampa ypač vertingas. Todėl kurdama ieškau ne vien to, kas madinga, bet pirmiausia to, kas tikra.

Gydytoja kraujagyslių chirurgė dr. Elvyra Stanevičiūtė

Kaip pasirinkote mediciną? Gal šeimoje turėjote gražių pavyzdžių?

Šeimoje esu pirma medikė, bet šiuo metu pusseserės dukros studijuoja mediciną, tad turėsime dar dvi jaunas specialistes. Esu iš literatų šeimos, todėl geriausiai sekėsi humanitariniai dalykai, bet visada labiau domino gamtos mokslai – biologija, chemija. Nusprendžiau eiti ne lengvesniu, bet įdomesniu keliu, net jei nebus taip paprasta. Tačiau tuo metu Lietuvoje nebuvo labai išvystytos biochemijos ir kitų gamtos mokslų studijos. Taip nutiko, kad devintoje klasėje sugalvojau, jog noriu būti chirurge – tik dar nežinojau, kokios srities. Tas užsidegimas ir nuvedė mane medicinos keliu.

Kodėl būtent kraujagyslių chirurgija?

Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Po antrų studijų metų Vilniaus universitete su bendramoksle drauge sugalvojome kažkur atlikti vasaros praktiką. Deja, aplikavusios į universiteto siūlomas vietas pasiūlymų negavome. Labai nusiminėme, bet netrukus pasiekė žinia, kad atsilaisvino dvi vietos Vengrijos Pėčo miesto ligoninės chirurgijos skyriuje. Išvažiavome. Gydytojas, kuris turėjo kuruoti mūsų praktiką, praėjus porai dienų po mūsų atvykimo išėjo atostogų, bet mus po savo sparnu priglaudė kitas chirurgas, bene vienintelis kalbėjęs angliškai. Jo dėka turėjome galimybę atlikti praktiką abdominalinės ir kraujagyslių chirurgijos operacinėse. Neįtikėtinai vertinga patirtis. Ten ir pastebėjau, kad abdominalinės operacijos man nuobodžios, o kraujagyslių labai įdomios. Vengrų gydytojas konstatavo, kad „dabar jau viskas, būsi chirurge“ (šypsosi).

Po kelerių metų baigiau mediciną, įstojau į rezidentūrą ir vienoje tarptautinėje konferencijoje Londone sutikau tą patį gydytoją. Tik tada sužinojau, kad jis ne šiaip chirurgas, bet Europos kraujagyslių chirurgų draugijos viceprezidentas. Be galo profesionalus, iškilus žmogus. Būtent jis manyje uždegė aistrą kraujagyslių chirurgijai.

Dirbate Kraujagyslių ligų centre, kuriame gydoma limfedema. Papasakokite daugiau apie šią ligą.

Limfedema yra lėtinė limfinės sistemos liga, sukelianti limfinio skysčio kaupimąsi audiniuose ir nuolatinį galūnių ar kitų kūno vietų tinimą. Ši būklė gali prasidėti ir savaime, tačiau dažniausiai išsivysto po onkologinių ligų gydymo – pažeidus limfinę sistemą ima tinti galūnės. Kartais ranka arba koja tampa net dvigubai storesnė už kitą. Lietuvoje iki šiol ši medicinos sritis nebuvo išvystyta, limfedema sergantys pacientai neturėjo, kur kreiptis. Idėja gydyti limfedemą Diagnostikos ir chirurgijos klinikoje „Meliva“ kilo kartu su kolega kraujagyslių chirurgu dr. Vaidotu Zabuliu. Pernai išvykau stažuotis į didelį limfedemos gydymo centrą Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje. Į jį gydytis pacientai suplaukia iš viso žemyno. Afrikoje ši liga labiau paplitusi nei Europoje, nors susirgimo priežastys dažniausiai kitos – ten limfedemą neretai sukelia parazitai, kurie į organizmą patenka įkandus užkrėstam uodui. Centro vadovė įvertino mano susidomėjimą chirurginiu limfedemos gydymu ir supažindino su limfedemos chirurgijos pradininku, švedų medicinos profesoriumi, plastinės chirurgijos specialistu Hakanu Brorsonu. Jis visame pasaulyje yra paruošęs daugiau negu 20 chirurgų komandų, kurie taiko jau apie 30 metų pasiteisinusią jo sukurtą limfedemos gydymo metodiką. Mums teko laimė tapti profesoriaus mokiniais. Dabar esame vienintelė chirurgų komanda Baltijos šalyse, dirbanti pagal H. Brorsono gydymo protokolą Kraujagyslių ligų centre, kur džiaugiamės puikiais rezultatais.

Gal pasitaikė įsimintinų sėkmės istorijų, kuriomis galite pasidalinti?

Kaip minėjau, limfedema dažnai išsivysto po onkologinių ligų gydymo, kai pažeidžiama limfinė sistema. Vėžio gali nebūti jau 10 metų, tačiau apie buvusią ligą kasdien primena sutinusi ranka arba koja. Kiekvienas žmogus, įveikęs onkologinę ligą, turi unikalią sėkmės istoriją. Labai įsimena atvejai, kai per trumpesnį nei įprastai laiką sugrįžta laisvė judėti ir sportuoti, rengtis norimus drabužius nejaučiant diskomforto, nekompleksuojant, kad viena galūnė gerokai storesnė už kitą. Švedų profesorius pažymėjo, kad dažnai pacientai, kurie nusiteikę optimistiškai, sveiksta sklandžiau, jų gydymo rezultatai būna geresni. Tokios istorijos mums – didžiulė motyvacija.

Kas gydytojo darbe yra sunkiausia?

Kai supranti, kad padėti negali, nes liga per daug komplikuota, arba visi pagalbos variantai tiek išsekintų pacientą, jog geriau nedaryti nieko.

Kaip atsipalaiduojate po darbų?

Kai dar nebuvau įstojusi į mediciną, labai domino galimybės parfumerijos industrijoje, bet ši sritis Lietuvoje niekada neplėtota, todėl pradėjusi studijuoti mediciną šią svajonę atidėjau į šalį. Prasidėjus pandemijai, visi turėjome daugiau laiko susimąstyti apie tai, ką dar norime nuveikti gyvenime. Aš prisiminiau savo meilę parfumerijai ir pradėjau mokytis šio amato nuotoliniuose kursuose. Chemija man visada sekėsi gerai, todėl mokslai ėjosi sklandžiai. Po pandemijos buvau išvažiavusi mokytis ir į pasaulio parfumerijos sostinę Grasą. Grįžau pasimetusi: visas mano įdirbis yra medicinoje, chirurgijoje, man labai patinka šis darbas, bet sykiu norėjosi atsvaros, daugiau gyvenimo spalvų – o juk parfumerijoje visada geros emocijos, estetika. Nusprendžiau nesirinkti vieno kelio ir suderinti abi mėgstamas veiklas. Iš pradžių atidariau elektroninę, paskui fizinę nišinių kvepalų parduotuvę. Dabar nuolat lankausi parfumerijos parodose, ieškau naujų kvapų. Keliaudama dažnai atsiduriu vietose, susijusiose su parfumerijos pasauliu. Šiuo metu kaip tik ilsiuosi Provanse, kur pats levandų žydėjimas (šypsosi).

Dar vienas laisvalaikio užsiėmimas – kvapiųjų žvakių liejimas. Dažniausiai tuo užsiimu rudenį, kai vakarai ilgesni ir tamsesni. Tai savotiška meditacija, kaip kitam mezgimas, tapymas ar muzika.

Kaip rūpinatės savo ir artimųjų sveikata?

Stojus visuotinei ilgaamžiškumo madai, nemažai domiuosi šia tema. Labai gerą įspūdį paliko dokumentika apie mėlynąsias zonas, kur žmonės natūraliai gyvena iki 100 metų ir daugiau. Paaiškėjo, kad jie visi užsiima tais pačiais dalykais: nuolat juda, sveikai valgo ir daug bendrauja. Pati stengiuosi sportuoti bent 3–4 kartus per savaitę (žaidžiu lauko tenisą, užsiimu kalistenika) ir tą patį skatinu daryti artimuosius. Kitas dalykas, aišku, yra mityba. Neperlenkdami lazdos stengiamės perimti sveikiausia pasaulyje laikomos Viduržemio jūros dietos principus.

Dar vienas ilgam ir laimingam gyvenimui svarbus komponentas – aktyvus socialinis gyvenimas. Mūsų šeimoje ir artimų draugų rate labai dažni susibūrimai. Tikiu, kad laikas su mylimais žmonėmis, judėjimas, sveikesnė mityba ir juokas – tiesiausias kelias į ilgaamžiškumą.

Autorė Laima Samulė

Gydytojas onkologas chemoterapeutas doc. dr. Vincas Urbonas

Kodėl moderni medicina vis dažniau remiasi individualiais paciento duomenimis?

Dar visai neseniai daugelio ligų gydymas buvo grindžiamas principu „vienas gydymas tinka visiems“. Tačiau šiandien žinome, kad kiekvienas žmogus yra unikalus – skiriasi jo genetika, ligos biologija, gyvenimo būdas, gretutinės ligos ir net organizmo reakcija į vaistus. Todėl moderni medicina pereina prie individualizuoto požiūrio. Gydytojai siekia suprasti ne tik diagnozės pavadinimą, bet ir konkretaus paciento ligos ypatumus. Kuo daugiau kokybiškų duomenų turime apie pacientą ir jo ligą, tuo tiksliau galime parinkti gydymą, kuris suteiktų didžiausią naudą ir mažiausią nepageidaujamų reiškinių riziką.

Kodėl skirtingi žmonės į gydymą reaguoja nevienodai?

Net ir sergant ta pačia liga, du pacientai gali į tą patį gydymą reaguoti visiškai skirtingai. Vienam pacientui gydymas gali būti labai veiksmingas, o kitam – nepakankamai efektyvus arba sukelti daugiau šalutinių poveikių. Pagrindinė to priežastis – biologiniai skirtumai. Onkologijoje tai ypač svarbu, nes po tuo pačiu diagnozės pavadinimu gali slypėti genetiškai labai skirtingi navikai. Skiriasi naviko mutacijos, jo molekuliniai mechanizmai, imuninės sistemos sąveika su augliu. Būtent todėl šiuolaikinė onkologija vis daugiau dėmesio skiria ne vien tam, kurioje kūno vietoje atsirado navikas, bet ir jo molekuliniam „pirštų atspaudui“.

Kaip genetiniai tyrimai ir naujos technologijos padeda gydytojams priimti tikslesnius sprendimus?

Išsamūs genetiniai tyrimai leidžia nustatyti specifinius naviko genetinius pakitimus, kurie gali turėti įtakos gydymo pasirinkimui. Kai kurios mutacijos gali rodyti, kad pacientas gali būti tinkamas taikinių terapijai, imunoterapijai arba klinikiniams tyrimams. Anksčiau tokie tyrimai dažnai būdavo atliekami etapais, tiriant tik vieną ar kelis genus. Šiandien naujos kartos sekoskaitos (NGS) technologijos leidžia vienu metu ištirti šimtus genų ir gauti daug išsamesnį ligos vaizdą. Tai padeda gydytojams priimti labiau pagrįstus sprendimus ir taupo laiką, kuris onkologijoje dažnai yra itin svarbus.

Kokios personalizuotos medicinos galimybės ir jos reikšmė šiuolaikinėje onkologijoje?

Personalizuota medicina iš esmės keičia požiūrį į vėžio gydymą. Ji leidžia pereiti nuo standartizuoto gydymo prie sprendimų, pagrįstų konkretaus paciento naviko biologija. Tai reiškia galimybę tiksliau parinkti gydymą, išvengti mažai tikėtinos naudos teikiančių terapijų, sumažinti nereikalingą toksinį poveikį ir kai kuriais atvejais suteikti pacientui galimybę gauti inovatyvų gydymą ar dalyvauti klinikiniuose tyrimuose.

Personalizuota medicina jau šiandien yra ne ateities vizija, o kasdienės klinikinės praktikos dalis daugelyje pasaulio onkologijos centrų.

Kokie individualūs rodikliai yra svarbiausi skiriant gydymą nuo onkologinės ligos?

Sprendžiant dėl gydymo, svarbu įvertinti daugelį veiksnių. Tai naviko tipas ir stadija, paciento amžius, bendra sveikatos būklė, gretutinės ligos, anksčiau taikytas gydymas. Tačiau vis didesnę reikšmę įgauna molekuliniai rodikliai – specifinės genetinės mutacijos, genų persitvarkymai, baltymų ekspresija, mikrosatelitinis nestabilumas (MSI), naviko mutacinė našta (TMB) ir kiti biomarkeriai.

Būtent šių rodiklių visuma leidžia sukurti išsamų ligos profilį ir individualizuoti gydymą. TEMPUS yra viena pažangiausių pasaulyje precizinės medicinos platformų, jungianti išsamius molekulinius tyrimus, dirbtinio intelekto sprendimus ir dideles klinikinių duomenų bazes.

Papasakokite daugiau apie naujausius TEMPUS diagnostinius tyrimus.

TEMPUS tyrimai atliekami JAV, CAP akredituotose ir CLIA sertifikuotose laboratorijose. Jie pagrįsti naujos kartos sekoskaitos technologijomis ir leidžia išsamiai ištirti naviko genetinius ypatumus.

Priklausomai nuo klinikinės situacijos, gali būti atliekami audinio mėginio tyrimai, vertinantys DNR ir RNR pokyčius, arba skystosios biopsijos tyrimai iš kraujo mėginio. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai naviko audinio nepakanka arba invazinė biopsija yra sudėtinga. TEMPUS tyrimų privalumai – plati genų analizė, kliniškai reikšmingų terapinių taikinių nustatymas, galimų klinikinių tyrimų identifikavimas ir aiškios, gydytojams pritaikytos ataskaitos.

Kaip diagnostikoje pasitelkiamas dirbtinis intelektas?

Dirbtinis intelektas medicinoje nepakeičia gydytojo, tačiau tampa itin svarbiu pagalbininku. Šiuolaikiniai algoritmai gali analizuoti milžiniškus kiekius molekulinių ir klinikinių duomenų, nustatyti dėsningumus, susieti genetinius radinius su naujausiais moksliniais įrodymais bei realios klinikinės praktikos duomenimis. TEMPUS platformoje dirbtinis intelektas padeda apdoroti sudėtingą informaciją ir pateikti gydytojui struktūruotas įžvalgas, kurios gali būti naudingos priimant sprendimus dėl individualaus paciento gydymo. Galutinį sprendimą visuomet priima gydantis gydytojas, įvertinęs visą klinikinę situaciją.

Priminkite skaitytojams, kodėl tokia svarbi ankstyva ir išsami onkologinių ligų diagnostika?

Kuo anksčiau liga diagnozuojama, tuo didesnės gydymo galimybės ir geresnės prognozės. Tačiau ne mažiau svarbu, kad diagnostika būtų ne tik ankstyva, bet ir išsami. Vien diagnozės pavadinimo dažnai nebepakanka. Šiandien siekiame suprasti, kokia yra konkretaus naviko biologija ir kokie mechanizmai lemia jo augimą. Tokios žinios leidžia pasirinkti tikslingesnį gydymą nuo pat pradžių. Todėl šiuolaikinėje onkologijoje vis dažniau kalbame ne tik apie klausimą „Ar pacientas serga vėžiu?“, bet ir apie klausimą „Koks yra šio konkretaus paciento vėžys?“. Būtent atsakymas į šį klausimą gali padėti priimti tiksliausius sprendimus ir suteikti pacientui geriausias įmanomas gydymo galimybes.

Autorė Laima Samulė

Gyd. otorinolaringologė Greta Petrova

Vedinos noro suteikti savo miesto žmonėms galimybę gauti aukščiausios kokybės medicinos paslaugas, gyd. otorinolaringologė Greta Petrova su mama Edita ir seserimi, gyd. Odontologe Laura įkūrė privačią „OVA kliniką“. „Mūsų misija – kad iki šiol tik didmiesčiuose prieinamas paslaugas ir profesionalų konsultacijas regione gyvenantys pacientai galėtų gauti arti savo namų“, – sako G. Petrova.

Kada ir kodėl pasirinkote gydytojos kelią?

Sprendimas pasirinkti gydytojos kelią subrendo dar paauglystėje, vyresnėse mokyklos klasėse, kai reikėjo priimti sprendimus dėl profesijos. Tuo metu mane nepaprastai žavėjo biologijos ir chemijos mokslai, tačiau vien teorinių žinių nesinorėjo – ieškojau srities, kurioje jas galėčiau pritaikyti praktiškai. Gydytojo profesiją pasirinkau vedama aiškaus tikslo – siekiau, kad mano kasdienis darbas turėtų apčiuopiamą vertę ir realiai padėtų spręsti žmonių sveikatos problemas. Medicina man atrodė (ir iki šiol yra) pati tauriausia profesija, kurioje mokslinis smalsumas idealiai suauga su žmogiškąja empatija ir pagalba sergančiam. Vėliau, studijų metais ir per rezidentūrą, šis „kodėl“ tik dar labiau sustiprėjo pamačius, kokį gilų poveikį paciento gerovei daro profesionalus ir laiku suteiktas gydymas. Taigi, šis pasirinkimas gimė iš jaunatviško idealizmo, o bėgant metams ir kaupiantis patirčiai, šis sprendimas tapo natūraliu mano gyvenimo būdu ir kasdiene atsakomybe prieš pacientus.

Kaip jūsų žinias ir kompetencijas praturtino kitose šalyse įgyta patirtis?

Studijos JAV, Pietų Floridos universitete, man pirmiausia padėjo praplėsti akiratį ir pamatyti, kaip veikia viena stipriausių medicinos sistemų pasaulyje. Ši patirtis kasdieniame darbe labiausiai praverčia kaip tvirtas žinių pagrindas – ten išmokau dirbti pagal aiškius, visame pasaulyje pripažintus diagnostikos ir gydymo standartus. Amerikoje pamačiau, kiek daug lemia paprastas, atviras gydytojo ir paciento bendravimas, kai žmogui viskas suprantamai paaiškinama. Šį pagarbų ryšį ir norą išklausyti stengiuosi puoselėti kasdienėje praktikoje „OVA klinikoje“. Taip pat užsienyje įgyta patirtis padeda kritiškai vertinti naujausią medicininę informaciją ir pritaikyti ją čia, Lietuvoje. Tai nėra išskirtinis nuopelnas, tiesiog geras įrankis, kuris dabar leidžia man ramiau, saugiau ir profesionaliau padėti pas mus besilankantiems žmonėms. Kiekviena ten išmokta pamoka šiandien tiesiog virsta kokybiškesne priežiūra mūsų klinikos pacientams.

Kaip kilo mintis įkurti privačią kliniką? Kokiais pagrindiniais principais, vertybinėmis idėjomis rėmėtės?

Idėja įkurti privačią kliniką gimė iš stipraus noro sukurti erdvę, kurioje pacientas nebūtų spaudžiamas griežtų laiko rėmų, o vizitas netaptų tik formalia, skubota konsultacija. Dirbdama medicinos srityje aiškiai pamačiau, kaip trūksta vietų, kur gydytojas galėtų neskubėdamas įsigilinti į kiekvieno žmogaus problemą. Kurdami „OVA kliniką“ rėmėmės trimis esminiais dalykais – empatija, aukščiausia paslaugų kokybe ir šiuolaikiniais medicinos standartais, kuriais siekiama užtikrinti maksimalų komfortą bei pagarbą kiekvienam atėjusiam. Man nepaprastai svarbu, kad klinikoje pacientai jaustų nuoširdų rūpestį, o diagnostika ir gydymas būtų atliekami naudojant moderniausią įrangą. Norėjau sugriauti baimės ar streso barjerus, dažnai siejamus su gydymo įstaigomis, ir pasiūlyti jaukią, saugią, profesionalią aplinką. „OVA klinika“ tapo vieta, kurioje pagarba paciento laikui, išklausymas ir dėmesys detalėms – ne privalumas, o kasdienis mūsų darbo standartas. Tikėdama šia vizija siekiau, kad kiekvienas, apsilankęs pas mus, jaustųsi užtikrintas dėl savo sveikatos ir gautų efektyviausią gydymą.

Kodėl pasirinkote kliniką įkurti Ukmergėje?

Ukmergę pasirinkau visiškai natūraliai, nes pati esu kilusi iš šio krašto, čia užaugau, tad šis miestas man visada buvo ir išlieka labai artimas. Grįžusi po studijų ir stažuočių aiškiai pamačiau, kad regionuose gyventojams vis dar trūksta greitai ir patogiai pasiekiamų specializuotų medicinos paslaugų. Nenorėjau, kad ukmergiškiai ar aplinkinių rajonų žmonės dėl trumpo vizito pas gydytoją ar paprasto tyrimo būtų priversti gaišti laiką ir važiuoti į didmiesčius. Man atrodė teisinga sukauptas žinias ir energiją atiduoti būtent tai vietai, kurioje yra mano šaknys. Įkurti „OVA kliniką“ – mano būdas prisidėti prie gimtojo miesto bendruomenės gerovės ir sveikatos stiprinimo. Kiekvieną dieną dirbdama matau, kaip vietos žmonės džiaugiasi ir vertina galimybę kokybišką bei profesionalią pagalbą gauti tiesiog arti namų.

Kokias paslaugas teikia ir kuo iš kitų išskiria jūsų klinika?

Mūsų įstaiga veikia kaip daugiaprofilinė klinika, kurios stipriausias pagrindas ir pamatas – profesionali kompleksinė odontologija. Pacientams siūlome visą dantų priežiūros spektrą: nuo kruopščios burnos higienos, pažangaus kanalų gydymo (endodontijos) iki sudėtingesnių burnos chirurgijos procedūrų. Kadangi siekiame visapusiško požiūrio į žmogaus sveikatą, šią bazę natūraliai papildo kitos mūsų specializacijos – gydytojų otorinolaringologų (LOR) ir alergologų paslaugos, taip pat klinikoje atliekami visi reikalingi tyrimai.

Iš kitų įstaigų „OVA klinika“ išsiskiria gebėjimu sujungti šias glaudžiai susijusias sritis po vienu stogu – pavyzdžiui, dantų šaknų uždegimai ar sinusų problemos dažnai būna susiję, todėl mūsų specialistai gali bendradarbiauti ir greičiau rasti tikslią priežastį. Mes netaikome „konvejerio“ principo, todėl kiekvienam pacientui odontologo kėdėje ar gydytojo kabinete skiriame tiek laiko, kiek iš tiesų reikia kokybiškam rezultatui pasiekti. Šiuolaikinė įranga, rami, nestresinė aplinka ir galimybė visą gydymo bei tyrimų ciklą atlikti vienoje vietoje leidžia mūsų pacientams jaustis visiškai saugiai ir komfortiškai.

Kodėl žmonės vis dažniau renkasi privačią sveikatos priežiūrą?

Didėjantį privačios medicinos populiarumą lemia natūralus noras branginti savo laiką ir sveikatos problemas spręsti be papildomo streso. Privačiame sektoriuje pacientai labiausiai vertina operatyvumą – minimalias eiles, greitą patekimą pas specialistą ir galimybę vizitą suderinti jiems patogiu laiku. Ne mažiau svarbus faktorius – tyrimų greitis, nes atsakymus ir aiškų gydymo planą čia dažniausiai galima gauti vos per vieną dieną. Žmones taip pat traukia psichologinis komfortas: jauki, rami aplinka ir paslaugus personalas padeda atsikratyti senų baimių, susijusių su gydymo įstaigomis. Tačiau pati svarbiausia priežastis, mano nuomone, yra gydytojo dėmesys – privačioje klinikoje specialistas nėra spaudžiamas griežtų laiko rėmų, todėl iš tiesų gali išklausyti žmogų ir įsigilinti į jo problemą. Šiuolaikinis pacientas tiesiog tikisi partneriško, abipusiu pasitikėjimu grįsto santykio ir kokybiškos paslaugos nuo pirmos iki paskutinės minutės.

Ar privati klinika gali aprėpti tokį patį spektrą sveikatos paslaugų, kaip valstybinės ligoninės?

Privati klinika negali ir neturi tikslo visiškai nukopijuoti ar pakeisti didžiųjų valstybinių ligoninių. Didžiosios ligoninės disponuoja milžiniška infrastruktūra, kuri būtina skubiajai pagalbai, sudėtingoms daugiaprofilinėms operacijoms ar retoms, sunkioms ligoms gydyti. Privačios įstaigos, tokios kaip mūsų, veikia kaip efektyvi ir greita pirminė grandis, nes mūsų specializacija – ambulatorinė priežiūra, prevencija, operatyvi diagnostika ir planinis gydymas. Mes galime pasiūlyti maksimalią kokybę ir komfortą tose srityse, kur pacientui nereikia gulėti stacionare. Tokiu būdu privačios klinikos nuima didžiulę naštą nuo valstybinės sistemos, spręsdamos kasdienes žmonių problemas greičiau ir patogiau. Valstybinės ligoninės ir privačios klinikos turėtų būti vertinamos ne kaip konkurentės, o kaip viena kitą papildančios sveikatos apsaugos dalys.

Kas lemia, kad privačiose klinikose sulaukiama daugiau individualaus dėmesio ir komfortiškesnės patirties? Kodėl tai svarbu ligų diagnozei ir gydymui?

Mūsų darbe viskas prasideda nuo bendro požiūrio: kai žmogus jaučiasi gerai, o visi klinikos procesai vyksta sklandžiai, pasiekiamas geriausias rezultatas. Geras paslaugos jausmas susideda iš daugybės smulkmenų – nuo ramybės kabinete iki bendro visos komandos darbo. Tai svarbu tiksliai diagnozei ir sėkmingam gydymui, nes medicina reikalauja visapusio dėmesio ir ramybės. Kai pavyksta suderinti profesionalų darbą su paprastu žmogišku rūpesčiu, laimi visi. Tai nėra vienkartinis tikslas, o tiesiog kasdienis mūsų veiklos standartas, kurio stengiamės laikytis.

Į kokius kriterijus patartumėte atsižvelgti ieškant naujos sveikatos priežiūros įstaigos?

Žinote, ieškant sau tinkamos įstaigos, pirmiausia patarčiau vertinti ne skambius šūkius, o realų dėmesį žmogui. Labai svarbu pasidomėti klinikos specialistų komanda ir tuo, ar jie geba bendradarbiauti tarpusavyje, spręsdami jūsų problemas. Pavyzdžiui, kai po vienu stogu dirba odontologai, LOR gydytojai ir alergologai, diagnostika tampa daug tikslesnė, o paciento kelias – sklandesnis. Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, ar vizito metu gydytojas turi laiko jus išklausyti ir suprantamai, be sudėtingų terminų, paaiškinti situaciją. Šiuolaikinė medicina turi kelti kuo mažiau streso, todėl rami, jauki aplinka ir paslaugus personalas šiandien tiesiog būtini. Galiausiai svarbu įvertinti įstaigos operatyvumą ir logistiką. Galimybė aukščiausio lygio paslaugas, reikalingą įrangą ir tyrimų rezultatus gauti greitai bei arti namų – didžiulis privalumas, ypač gyvenant regionuose. Rinkitės tą vietą, kurioje nuo pat pirmos minutės jaučiatės saugiai ir užtikrintai.

Lina Gulbinaitė.

Lina Gulbinaitė – somatinio judesio terapeutė, diplomuota IBMT (Integrative Bodywork & Movement Therapy) praktikė, šokio ir judesio terapijos praktikė, kūno judesio bei sąmoningo kvėpavimo praktikų vedlė. Jau daugiau nei dešimtmetį ji gilinasi į žmogaus kūno, nervų sistemos ir vidinio pasaulio tarpusavio ryšį. Didžiausia Linos tyrinėjimų tema – moteris, jos kūnas, gyvybinė energija ir autentiškas santykis su savimi. Iš šios gilios vidinės kelionės gimė projektas „UPĖ in me“, kuriame Lina dalijasi savo patirtimi ir sukauptomis žiniomis, vesdama patyrimines šokio bei kūno judesio sesijas. Per jas kviečia žmones sugrįžti į gilesnį ryšį su savo kūnu, jausmais ir vidine gyvybine energija.

Šiuolaikiniai žmonės, ypač moterys, gyvena nuolatiniame skubėjime. Kaip fiziniame kūne pradeda signalizuoti ilgai ignoruojamas emocinis ir fizinis nuovargis?

Nuovargio simptomai visada apie save praneša. Tikrai nebūtina visiškai išsekti, kad pradėtume juos girdėti – dažniausiai tiesiog ignoruojame kūno siunčiamus signalus tol, kol neužsidega vadinamoji raudona lemputė. Pats skubėjimas jau ženklas, kad nepalaikome ryšio su kūno ritmu. Mūsų kūnai dažniausiai yra lėtesni nei išorinio gyvenimo tempas. Kai šis vidinio ir išorinio ritmo neatitikimas tęsiasi ilgesnį laiką, kūnas ima ieškoti būdų, kaip padėti mums sustoti. Tai gali pasireikšti įvairiais būdais – nuo paviršinio kvėpavimo, nemigos, nerimo, emocinio jautrumo, sumažėjusio libido ar dingusio gyvenimo džiaugsmo iki fizinių skausmų ir įvairių psichosomatinių simptomų. Kūnas ilgai stengiasi prisitaikyti, tačiau nuolat gyvenant įtampoje ir nenutrūkstančiame „veikimo“ režime nervų sistema pamažu ima prarasti gebėjimą atsistatyti. Mano matymu, daugelis simptomų nėra kūno problema. Dažnai tai kūno bandymas mus sustabdyti ir sugrąžinti į ryšį su savimi.

Sakoma, kad kūnas prisimena viską, ko neišreiškiame žodžiais. Kaip slopinamos emocijos – pyktis, liūdesys, baimė – apsigyvena raumenyse ar judesiuose? Kas nutinka, kai leidžiame joms susikaupti?

Taip, kūnas ir nervų sistema kaupia patyriminę informaciją. Tai, kas su mumis įvyko, ir tai, kaip tas patirtis (ne)sąmoningai interpretavome, formuoja mūsų reakcijas, santykį su savimi bei pasauliu. Kai emocijos ilgą laiką slopinamos, kūnas pradeda prie jų prisitaikyti. Pyktis, liūdesys, baimė ar neišreikštas skausmas niekur nedingsta – ilgainiui jie tampa kūno būsena. Kūnas tarsi pradeda užsidaryti: kietėja, griežtėja, judesiai tampa ribotesni, užsispaudžia žandikaulis, pakyla pečiai, įsitraukia pilvas, o žmogus po truputį ima stingti. Tam nervų sistema naudoja milžinišką kiekį energijos. Slopinti reiškia nuolat save kontroliuoti, laikyti viduje tai, kas natūraliai norėtų judėti, tekėti ir būti išjausta. Emocijos iš esmės yra energija ir fiziologinis judėjimas kūne. Tam, kad šis vidinis judėjimas būtų sustabdytas, organizmui dažnai tenka sukurti dar didesnę įtampą.

Ilgainiui žmogus gali nustoti jausti ne tik sunkias emocijas, bet ir savo gyvybingumą. Mažėja spontaniškumas, jautrumas, kūrybiškumas, gebėjimas patirti malonumą, silpnėja ryšys su savimi ir kitais. Kartais atrodo, kad tiesiog trūksta energijos, tačiau nemaža jos dalis tuo metu būna skiriama ne gyvenimo tėkmei, o vidinei kontrolei.

Turbūt daugelis moterų sutiks, kad lengviausia prarasti save kasdienybės rutinoje, kai tenka vienu metu atlikti daugybę darbų ir socialinių vaidmenų. Kaip moteriai vėl iš naujo priimti savo kūną ne kaip įrankį užduotims atlikti, o kaip saugius namus ir savo energijos šaltinį?

Manau, problema slypi ne pačioje rutinoje ar daugybėje vaidmenų. Problema prasideda tada, kai moteris juose nustoja jausti save – savo kūną, poreikius, ribas, emocijas, autentiškumą ir gyvybingumą. Kaip iš naujo prisiminti savo kūną? Per mažus, paprastus dalykus. Tai gali būti vos kelios minutės sąmoningesnio kvėpavimo ryte, jaukus ražymasis pabudus, ryšys su gamta, lėtesnis kavos gėrimas, pasivaikščiojimas be telefono, muzika ir laisvesnis judesys namuose ar tiesiog akimirka sustoti ir savęs paklausti: „Kaip iš tikrųjų jaučiuosi? Ką jaučiu kūne? Ką jaučia mano oda?“

Tuomet ir ta pati rutina, ir tie patys vaidmenys gali įgauti visai kitas spalvas. Tikėtina, kad tai neįvyks per vieną naktį. Tačiau maži, nuoseklūs žingsniai ilgainiui gali tapti labai svarbia visos kelionės.

Moterims, kurios jaučiasi visiškai atjungusios nuo savo kūno arba sako, kad nemoka šokti, žengti pirmą žingsnį gali būti baisu. Nuo kokio judesio ar praktikos siūlote pradėti norinčioms vėl atrasti save iš naujo?

Atsijungimas nuo kūno dažnai reiškia, kad moteris ilgą laiką gyveno labiau vedama proto nei jausmų. Didžioji dalis energijos būna nukreipta į mąstymą, analizę, kontrolę, sprendimų priėmimą ir prisitaikymą prie išorinio gyvenimo. Ir labai dažnai tai būna protingos, stiprios, daug pasiekusios moterys. Tame taip pat yra daug grožio ir vertės. Visgi ilgainiui moters prigimtis dažnai ima kviesti ją sugrįžti į jausmą, jautrumą, minkštumą ir gyvesnį ryšį su savimi. Į kitokią energiją nei ta, kurioje ji įpratusi gyventi kasdienybėje. Ir, žinoma, ne visos moterys norės pradėti nuo šokio. Ir nereikia. Kartais net nebūtina iš karto judėti ar „mokėti šokti“. Užtenka suprasti, kad mūsų kūnuose visada vyksta vidinis šokis. Juose nuolat juda gyvybė – kvėpavimas, emocijos, impulsai, pojūčiai, energija. Būtent šio vidinio judėjimo pastebėjimas neretai tampa pirmuoju žingsniu į autentiškesnę saviraišką ir natūralesnį ryšį su savo kūnu, jausmais bei vidiniu gyvybingumu. Tuomet judesys gimsta ne iš noro atrodyti gražiai ar „mokėti šokti“, o iš gyvo santykio su savimi. Kartais vien paprastas žvilgsnio nukreipimas į savo vidų gali tapti gražia susitikimo su savimi pradžia.

Kaip patyriminiai susitikimai padeda atrasti vidinę ramybės oazę, kurią moteris galėtų išsaugoti ir išsinešti į savo kasdienį gyvenimą, namus, santykius? Kas pasikeičia tai padarius?

Mūsų susitikimuose pirmiausia kuriama saugi erdvė ir besąlygiškas palaikymas. O saugioje erdvėje moteris po truputį gali atsipalaiduoti. Nebereikia visko laikyti, skubėti, būti stipria ar nuolat kažką kontroliuoti. Galima tiesiog būti savimi – su tuo, kas tuo metu gyva viduje.

Ir dažnai būtent tada pradeda grįžti vidinė taika. Ne todėl, kad gyvenime staiga nelieka iššūkių ar chaoso, bet todėl, kad moteris vėl pradeda jausti – savo kūną, kvėpavimą, pojūčius, jausmus, savo vidinę atramą. Kai nervų sistema gauna daugiau saugumo, kūnas po truputį minkštėja, atsipalaiduoja, kvėpavimas tampa gilesnis, o viduje atsiranda daugiau švelnumo, aiškumo ir pasitikėjimo gyvenimu. Gražu matyti, kaip moterys pamažu sugrįžta ne tik į ryšį su savimi, bet ir į savo gyvybingumą, jautrumą, autentiškumą.

Kartais žmogui labiausiai reikia ne dar vieno patarimo, o erdvės, kurioje jis galėtų saugiai būti savimi. Ir kai moteris tai patiria, ši būsena natūraliai persikelia į kasdienybę – į namus, santykius, prisilietimus, žvilgsnį į save ir į patį gyvenimą.

Daugiau informacijos:

Internetinis puslapis: https://upeinme.com/

„Facebook“: Upeinme

„Instagram“: lina_gulbinaite

El. paštas: upe@upeinme.com

Tel. +370 674 90 025

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Kaip jūsų asmeninis kelias ezoterikoje subrendo iki poreikio įkurti „Arcanum Academy“ ir kokia buvo pagrindinė šios akademijos vizija?

Noras perduoti žinias atėjo labai natūraliai – tiesiog tapo nebeįmanoma jų laikyti savyje. Juolab tai nebuvo žinios iš interneto, o sukauptos rimtose mokyklose. Pati mokiausi Maskvoje – konsteliacijų, psichologijos ir koučingo. Ten teko parengti ir diplominį darbą – gyvą vaizdo pristatymą bei reklaminę juostą. Tam reikėjo idėjos, tikslo, temos, istorijos… Taigi aš tiesiog pradėjau garsiai svajoti. Taip gimė diplominis darbas, kuriame pristačiau savo dar neegzistuojančią akademiją. Vėliau ji tapo realybe. Taip atsirado pirmieji Lenormand mokymai. Niekada nepamiršiu pirmųjų mokinių. Su beveik visais iki šiol bendrauju, daugelis jų toliau mokosi akademijoje ar jau patys dėsto įvairius kursus. Esu išleidusi šešias grupes, o dabar jau ir mano studentė Laura moko antrosios grupės dalyvius. Per trejus metus ji ne tik profesionaliai išmoko skaityti kortas, bet ir pavertė ezoteriką savo pagrindine profesija bei darbu.

Lenormand kortos – didžiausia mano aistra. Galbūt todėl ir pavyko sukurti stiprius mokymus. Lietuvoje šios kortos dažnai vertinamos nepakankamai rimtai, nors jos tikrai nenusileidžia Taro, ypač kasdienėse, buitinėse situacijose. Mūsų akademijoje šie kursai vyksta du kartus per metus, tad kviečiu prisijungti – tikrai galite pakeisti savo nuomonę apie šią sistemą.

Kuo „Arcanum Academy“ mokymo metodika skiriasi nuo kitų mokyklų ar savarankiško informacijos ieškojimo?

Internete šiandien galima rasti daug informacijos, tačiau dažniausiai tai būna padrika. Taip, galima rasti kortų reikšmes, bet daug svarbiau suprasti, ką su ta informacija daryti praktiškai – kaip susieti kortas tarpusavyje, kaip teisingai užduoti klausimą, kaip išgryninti kliento situaciją ir tai pritaikyti realioje konsultacijoje.

Svarbus skirtumas – gyva bendrystė. Į pamokas kviečiami realūs žmonės su realiais klausimais praktikai atlikti, nes kiekviena pamoka susideda iš teorijos ir būtinai praktikos, kurioje įtvirtinamos ką tik gautos žinios. Mūsų akademijoje vyksta nuo 10 iki 50 gyvų pamokų. Vienas modulis apima 15 pamokų, o kai kurie kursai, pavyzdžiui, Taro, susideda iš trijų modulių. Taip pat vyksta egzaminas su realiais klientais, ir tik įveikus visą programą išduodamas sertifikatas.

Mes taip pat skatiname studentus susikurti savo profilius, padedame patarimais, kaip auginti sekėjų auditoriją, kaip išsigryninti savo kryptį ezoterikos srityje. Dar vienas svarbus išskirtinumas – gyva bendruomenė, kurioje studentai mokosi dirbdami porose ir nuolat bendrauja. Daugelis jų mokosi visus ketverius akademijos gyvavimo metus ir jau tapo neatsiejama akademijos dalimi. Beje, birželį akademijai sukanka ketveri metai.

Kaip praktiškai atrodo studento paskaita „Arcanum Academy“ – nuo teorijos iki realaus veiksmo?

Pamoka susideda iš dviejų dalių: pirmoji – teorija, antroji – praktika specialioje platformoje, kurioje dėliojamos kortos. Žinoma, skiriami ir namų darbai. Visos pamokos įrašomos, todėl jei studentas negali dalyvauti gyvai, jis visada turi galimybę jas persižiūrėti jam patogiu metu. Skaidrės ir visa teorinė medžiaga išsiunčiama elektroniniu paštu. Taip pat vyksta papildomos, studentų itin mėgstamos pamokos. Jei matome, kad grupė dar nepasiruošusi laikyti egzamino, organizuojame papildomas praktikos sesijas.

Dar vienas man svarbus aspektas – beveik kiekviename kurse paliekame vieną nemokamą vietą žmogui, kuris tuo metu negali sau leisti mokytis dėl sudėtingos gyvenimo situacijos. Kartais žmogui reikia ne tik žinių, bet ir palaikymo, bendruomenės bei naujo gyvenimo etapo pradžios. Jei galime tokią galimybę suteikti – ją ir suteikiame.

Kas dažniausiai atveda visiškai naujus žmones iki akademijos durų? Kokius vidinius klausimus ar gyvenimo iššūkius jie siekia išspręsti per jūsų kursus?

Norinčius mokytis skirstau į tris kategorijas.

Pirmiausia – tie, kuriuos tiesiog traukia magija, viskas, kas nežinoma. Atėję jie pamato, kad viskas nėra taip lengva ir paprasta. Susiduria su didžiuliu kiekiu informacijos ir tuo, kad mokytis tikrai reikia. Kortos yra sistema ir itin gilus mokymas. Daugelis net nesupranta, kas yra mantika. Ją painioja su aiškiaregyste manydami, kad tarologas, ištraukęs kortą, mato visą žmogaus gyvenimą. Tai mitas. Kortos yra įrankis, leidžiantis matyti būsimas, esamas ir buvusias situacijas ar įvykius. Svarbi ne tik pati korta, bet ir jų seka, kontekstas. Tai – mokslas. Ir jei žmogus turi aiškiaregystės dovaną, ji tik sustiprina interpretaciją. Šiuo metu ezoterikos bendruomenėse vyksta daug diskusijų apie prigimtinę aiškiaregystę ir kortų skaitymo žinias, todėl svarbu nepainioti aiškiaregių, ekstrasensų ir mantikų. Grįžtant prie žmonių, kurie ateina: pirma kategorija dažniausiai ir pasitraukia. Antra – tai žmonės, išgyvenantys sunkų gyvenimo laikotarpį ir ieškantys atsakymų. Būtent jų daugiausia ir lieka. Jų gyvenimas ir požiūris į ezoteriką stipriai keičiasi, vyksta gilios vidinės transformacijos. Žmogus sustiprėja. O magijoje, kaip sakoma, lieka tik stipriausi. Trečia kategorija – tie, kurie ateina iš smalsumo. Jie randa atsakymus, išmoksta paburti kaimynei ar draugei ir tuomet padeda kortas į stalčių. Tačiau apibendrinant – dažniausiai ateina žmonės, ieškantys atsakymų sau. Juos radę, jie gali padėti ir kitiems.

Esate parašiusi knygą, sukūrusi autorines kortas. Kas įkvėpė sukurti nuosavus įrankius?

Lenormand kortos – mano pirmasis įrankis, su kuriuo dirbu jau 30 metų. Idėja sukurti autorines kortas gimė tuomet, kai pradėjau vesti Lenormand kursus. Kiekviena korta buvo ne tik išjausta ir išgyventa, bet ir praktiškai išbandyta daugybę kartų. Mokymų metu naudojome įvairias Lenormand malkas. Pavyzdžiui, negatyvo diagnostikai reikalinga atskira kortų sistema, todėl studentai susidurdavo su dideliu pasirinkimu ir ilgainiui kiekvienas atrasdavo sau artimiausią bei suprantamiausią variantą. Lenormand yra orakulo sistema, kitaip nei Taro, todėl kiekvienas autorius į ją įdeda savo simboliką, patirtį ir interpretaciją. Savo kortas kūriau taip, kad jų žinutė būtų kuo aiškesnė vien pažvelgus į vaizdą.

Knyga gimė vėliau, pradėjus mokyti maginių Lenormand reikšmių. Tuo metu supratau, kad lietuvių kalba apie šią temą beveik nebuvo jokios informacijos. Taip atsirado knyga „Lenormand negatyvo diagnostika“, kuri šiuo metu išleista PDF formatu. Joje pateikiamos ne tik teorinės žinios, bet ir praktiniai metodai, ritualai bei interpretacijos, padedančios giliau pažinti magines šių kortų prasmes. Tai savotiškas vadovėlis – gana specifinis, tačiau skirtas tiems, kurie nori gilintis į šią sistemą išsamiau.

Minėjote naują kursą. Koks jis?

Naujieji mūsų mokymai startavo šių metų sausį. Tai ne tik dar vienas kursas – tai išsami, ilgalaikė programa „Nuo 0 iki mago“, sukurta taip, kad per pusantrų metų žmogus galėtų įgyti tvirtus pagrindus darbui ezoterikos srityje. Į šią programą sudėti įvairūs kursai, meistriškumo klasės, seminarai ir praktiniai užsiėmimai, kad žmogui nereikėtų ieškoti žinių skirtingose vietose. Tikslas – vienoje bendruomenėje, kartu su bendraminčiais, nuosekliai ugdyti gebėjimus ir gilinti žinias. Mokymai prasideda nuo sąmoningumo ugdymo ir energetinės žmogaus sandaros pažinimo. Pirmieji 3–4 mėnesiai skirti darbui su savimi – tai etapas, padedantis suprasti, ar žmogus iš tiesų pasiruošęs eiti šiuo keliu. Dirbant su žmonėmis, svarbus ne tik žinių kiekis, bet ir sąmoningumas. Vėliau prasideda praktinė dalis – dirbtuvės, mažos ritualinės praktikos, stebėjimas, analizė ir patirties aptarimas. Programoje taip pat nagrinėjamos įvairios temos: mazgų magija, sigiliai, žvakių gamyba, vaško liejimas, maginiai įrankiai, stichijų pažinimas, karma, giminės įtaka, Sutemų orakulas (158 kortos), mitologija. Kurso pabaigoje paliečiamos ir sudėtingesnės temos – demonologija. Svarbu pabrėžti, kad akademijoje nėra mokoma juodųjų ritualų. Tačiau studentai supažindinami su šia tema tam, kad geriau suprastų jos esmę ir galėtų sąmoningai formuoti savo požiūrį.

Visi akademijos kursai yra mano kurti, išskyrus programą „Nuo 0 iki mago“ – tai bendras projektas su Laura. Ji yra stipri ritualinių praktikų specialistė, baigusi daugybę mokymų ir aktyviai praktikuojanti. Sujungus mūsų patirtis ir sukauptas žinias gimė programa, kurioje teorija ir praktika papildo viena kitą.

Ingrida, kur žmonės, norintys pasinerti į jūsų mokymus, įsigyti knygą ar autorines kortas, gali jus rasti, kaip patogiausia su jumis susisiekti ir sekti „Arcanum Academy“ naujienas?

Vieną naujieną galiu paminėti jau dabar – birželio 11 dieną startuoja naujas nuotolinis kursas „Likimo žemėlapis“. Tai gili žmogaus analizės sistema, sujungianti Taro arkanus, numerologiją ir gyvenimo scenarijų diagnostiką. Ši sistema padeda suprasti, kodėl žmogus nuolat grįžta į tas pačias situacijas, kas stabdo finansinį augimą ir kokį potencialą jis iš tiesų turi. Kursas skirtas tiek pradedantiesiems, tiek jau dirbantiems su Taro ar kitomis ezoterinėmis sistemomis.

Norintys įsigyti knygą ar autorines kortas, tai gali padaryti „Etsy“ platformoje arba susisiekę su manimi tiesiogiai. Mane galima rasti feisbuke vardu Ingrida Sups. Taip pat šiame socialiniame tinkle veikia puslapis „Arcanum akademija“ ir ezoterikos akademija „Arcanum“. Kviečiu prisijungti, susipažinti ir galbūt atrasti naują kryptį savo gyvenime.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Indrė Kvaraciejė

Menininkė ir papuošalų kūrėja Indrė Kvaraciejė, geriau žinoma raganos Varnos vardu, savo rankomis naujam gyvenimui prikelia ne tik kristalus, miškuose ir laukuose surinktas žoleles ar vašką, bet ir gyvūnų kaulus. Jos kūryboje gamta tampa ne tik įkvėpimo šaltiniu, bet ir savita filosofija – viskas, kas paimta iš gamtos, įgauna naują prasmę ir savitą istoriją. Apie kitokį požiūrį į pasaulį ir save kalbamės su jauna moterimi, nebijančia laužyti standartų.

Kaip jūsų gyvenime atsirado ezoterika ir koks buvo tas lemtingas lūžis, kai supratote, kad magija turi įsikūnyti būtent per fizinius objektus – kristalus, smilkalus ir žvakes?

Ezoterika ir magija yra visur aplink mus – jos lydi mane nuo pat gimimo, o tie, kurie tiki reinkarnacija, tikriausiai pasakytų, kad ir ne pirmą gyvenimą. Nuo vaikystės jutau stiprų ryšį su gamta ir gyvūnais. Miške, apsupta medžių, augalų ir įvairiausių gyvybės formų, visuomet jaučiausi labiau namuose nei žmonių apsuptyje. Mama pasakojo, kad būdama vos kelerių metų jau imdavau į rankas karoliukus, papuošalus, akmenėlius – kruopščiai juos tyrinėdavau ir galėdavau jais žavėtis valandų valandas. Tuo metu dar nesupratau, tačiau dabar atrodo, kad tai buvo pirmieji žingsniai į ezoterikos pasaulį. Šiandien, turėdama daugiau patirties ir žinių, tikiu, kad, pavyzdžiui, mineralai savyje nešasi ne tik istoriją, bet ir tam tikrą energiją. Jie gali priimti žmogaus intencijas ir tapti savotišku ryšio su vidiniu pasauliu įrankiu. Deja, šiuolaikinis gyvenimo tempas ir technologijos daugelį atitolino nuo ryšio su gamta – ryšio, kurį protėviai laikė svarbiu ir saugotinu. Ryšys su Žeme, pagarba gamtai, jos ciklams ir poveikiui žmogui man yra tikroji ezoterikos esmė – gebėjimas įsiklausyti, pajusti ir sąmoningai kurti savo santykį su pasauliu. Lemtingas lūžis mano kelyje įvyko prieš kelerius metus, kai garsiai pripažinau sau ir aplinkiniams, kad tai yra mano tikėjimas, mano pasaulėžiūra ir gyvenimo kryptis. Tuomet ir pradėjau šią veiklą.

Nuo vaikystės buvau kitokia – tiek išvaizda, tiek stiliumi, tiek pomėgiais. Paauglystėje skaičiau knygas apie okultizmą, daug laiko leisdavau viena gamtoje, kolekcionuodavau rastus gyvūnų kaulus, rinkdavau akmenėlius ir kristalus, nors tuo metu dar nesupratau, kodėl mane tai taip traukia. Juos dovanodavau draugams ir artimiesiems, kartu po truputį žengiau ir pirmuosius žingsnius ritualų bei simbolių pasaulyje. Palaikymo tuomet nesulaukiau nei iš šeimos, nei iš draugų, nei iš tuo metu buvusių romantinių santykių. Ilgainiui tai privertė kuriam laikui atsitraukti nuo ezoterikos, nes jaučiau gėdą ir kaltę dėl savo interesų. Tačiau kūrybos niekada neatsisakiau – tapiau, piešiau, kūriau papuošalus. Viskas pasikeitė, kai nusprendžiau perimti atsakomybę už savo gyvenimą, nutraukti toksiškus santykius bei grįžti prie to, kam jaučiu pašaukimą. Vėl atsigręžiau į gamtą. Tik šį kartą pasirinkau nebeslėpti to, kas esu, o dalintis tuo su pasauliu.

Magija gali būti išreiškiama įvairiais būdais. Man artimiausias kelias – darbas su kristalais, žvakėmis ir žolelėmis. Kurdama papuošalą, žvakę ar kitą objektą, turiu tiesioginį fizinį ryšį su tuo, ką darau. Tikiu, kad prisilietimu, dėmesiu ir intencija galima sustiprinti tam tikras objekto savybes – ne sukurti kažką naujo, o pažadinti tai, kas jame jau glūdi. Mano pseudonimas – Varna – taip pat turi simbolinę prasmę. Iš dalies jis susijęs su išvaizda, tačiau kartu ir su potraukiu blizgantiems, žėrintiems daiktams, smulkmenoms, simboliams bei domėjimusi (ne)matomu pasauliu.

Jūsų paveiksluose derinami kristalai ir kaulai – elementai, simbolizuojantys gyvybės energiją ir mirties transformaciją. Kaip šie radikaliai skirtingi komponentai susikalba tarpusavyje jūsų kūrybos procese?

Man visa tai yra gyvenimo ratas. Kaulai simbolizuoja mirtį, tačiau ne blogąja prasme. Tai gyvenimo balanso dalis. Viskas, kas prasideda, anksčiau ar vėliau baigiasi, ir būtent tame slypi gyvenimo grožis – nėra nieko amžino. Vienintelis pastovus dalykas yra mūsų trapumas ir nuolatinė kaita. Kristalai simbolizuoja amžinybę, nes akmenys ir mineralai formuojasi milijonus metų. Jie egzistavo iki mūsų ir egzistuos tada, kai mūsų jau seniai nebus. Naudodama šiuos elementus kartu siekiu perteikti mintį, kad mirtis nebūtinai yra pabaiga. Tikiu, kad žmogus yra gamtos dalis. Mes ateiname iš jos ir į ją sugrįžtame. Tai, kas buvome, viena ar kita forma tampa platesnio ciklo dalimi. Gamta nuolat transformuojasi, keičiasi, atsinaujina, ir mes esame šio proceso dalis. Man atrodo svarbu kalbėti apie mirtį ne vien kaip apie baimę keliantį reiškinį, bet ir kaip apie natūralią gyvenimo dalį. Ji gali gąsdinti, tačiau kartu joje galima įžvelgti tam tikrą grožį – priminimą apie laikinumą, trapumą ir tai, kaip stipriai viskas pasaulyje tarpusavyje susiję. Savo kūryba stengiuosi parodyti, kad net ir tai, kas kelia baimę ar diskomfortą, gali turėti kitą pusę – ramią, prasmingą ir primenančią, kad visi esame didesnio ciklo dalis. Mirtis mano darbuose nėra tik pabaiga – ji simbolizuoja virsmą, perėjimą ir nenutrūkstantį gyvenimo ratą.

Gaminate asmeniškus daiktus – apyrankes ir smilkalus. Kaip įkraunate šiuos kūrinius ir ar jų poveikis priklauso nuo jūsų būsenos kūrimo akimirką?

Daug dėmesio skiriu klientų edukacijai ir primenu, kaip svarbu atsakingai rinktis kūrėją bei jo požiūrį į ezoteriką. Kai kurie žmonės net nesusimąsto, kad daiktas gali būti įkraunamas ir paties žmogaus – per jo emocijas ar būseną. Kuriant papuošalus ypač svarbi rami, tyra būsena. Jeigu kuriame jausdami pyktį, liūdesį ar pavydą, tai gali atsispindėti ir pačiame kūrinyje. Ypač tai jaučiama kristaluose, papuošaluose ar interjero objektuose. Daiktai sugeria energiją tarsi kempinė. Pasitaiko atvejų, kai ezoterikai sąmoningai užprogramuoja daiktus sugerti ar nukreipti savininko energiją. Man sunku suprasti, kodėl dvasingas žmogus rinktųsi tokią intenciją, tačiau tokia praktika egzistuoja.

Šamanistinėse tradicijose pabrėžiama, kaip svarbu semtis energijos iš stiprių, tyrų vietų. Taip pat daiktai gali būti įkraunami per meditaciją, reiki praktikas ar kitas sąmoningumo būsenas, kai kūrėjas būna giliai susitelkęs ir ramus. Tokiose būsenose lengviau atsiriboti nuo asmeninių minčių ir emocijų, kurios galėtų nusėsti kūrinyje. Visada išvalau gaminius prieš juos parduodama klientui ir įkraunu juos teigiama intencija. Man ritualas yra tarsi sąmoningas veiksmas, kuris pažadina kūrinio simbolinę prasmę ir sustiprina jo ryšį su žmogumi, kuris jį įsigyja.

Kas vyksta tą akimirką, kai jūsų kurtas magiškas objektas peržengia naujų namų slenkstį – kaip jis pradeda dirbti su žmogaus lauku ar erdvės energetika?

Šis procesas prasideda gerokai anksčiau nei objektas pasiekia naujus namus. Darbas su žmogumi prasideda jau konsultacijos metu – įsiklausant į jo patiriamus sunkumus, poreikius ir situaciją. Kartais atlieku ir papildomą analizę, pasitelkdama, pavyzdžiui, kortas, kad geriau suprasčiau kryptį, kuria reikėtų kurti. Kūrybos procese daiktui jau perduodama tam tikra intencija – jis valomas, paruošiamas ir sąmoningai orientuojamas į konkretų žmogų. Tikiu, kad tokiu būdu jis tampa individualiai pritaikytu objektu, sukurtu būtent jam. Stipriausias poveikis jaučiamas kurį laiką nešiojant amuletą, ypač kai jis tiesiogiai liečiasi su oda. Kartais žmonės teigia pojūtį pajuntantys dar net neturėdami jo fiziškai su savimi. Tai galima vadinti savotišku energetiniu ryšiu tarp žmogaus ir objekto – kai žmogus yra pasiruošęs priimti pagalbą, kristalo energiją.

Dažnas jaučia paslaptingą trauką, bet kartu ir nedrąsą prieš tokius stiprius simbolius kaip kaulai. Ką patartumėte norintiems įsileisti jūsų kūrybą į savo gyvenimą, bet bijo nežinomybės?

Esame tarsi užprogramuoti bijoti mirties ir to, ko negalime suprasti. Puikiai suvokiu, kad mano kelias bus ilgas, teks žmones pratinti prie to, kas jiems nėra įprasta ir gali atrodyti nejauku. Galbūt todėl paveikslai iš netradicinių medžiagų man kol kas yra hobis. Daugiausia dirbu su žmonėms priimtinesnėmis medžiagomis – kristalais, papuošalais, smilkalais bei žvakėmis. Nors pradėjau nuo kaulais dekoruotų paveikslų, jų nepardavinėjau. Socialiniuose tinkluose dažniau rodau savo keliones po miškus, radinius ir taip bandau pratinti žmones prie idėjos nebijoti su mirtimi susijusios simbolikos. Man patinka daryti tai, kas nėra „normalu“, kalbėti tabu temomis ir laužyti nusistovėjusius įsitikinimus. Manau, kad papuošalus ir kitas ezoterines prekes žmonės renkasi todėl, jog mato tikrus atsiliepimus, klientų nuotraukas, ateina per rekomendacijas. Tai tampa gyvu įrodymu, kad ezoterika veikia. Tiems, kam vis dar nedrąsu, sakau: jeigu jaučiate trauką, vadinasi, tai skirta jums.

Daugiau informacijos:

El. paštu – vareneternalcreations@gmail.com

„Facebook“ – Varna Fae

„Instagram“ – @varna.fae

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Lina Kalnikaitė

Lina, kaip jūsų gyvenime atsirado ezoterika? Juk runos ir Taro kortos atsiduria tikrai ne kiekvieno rankose?

Ezoterika mane lydi nuo gimimo – tai nebuvo pasirinkimas, greičiau prigimtinis pojūtis. Jau nuo mažumės jaučiau kažką daugiau, todėl visas mano gyvenimas natūraliai susipynė su mistika. Savo sąmoningą kelią pradėjau paauglystėje. Prieš 25 metus informacijos apie magiją buvo labai mažai, tad godžiai rinkdavau kiekvieną detalę iš žurnalų ar televizijos. Žavėjausi žmonėmis, turinčiais dovaną matyti bei jausti, ir pati paslapčia bandydavau pritaikyti tas žinias praktiškai. Likimas kryptingai vedė šiuo keliu. Prieš 17 metų pradėjau dirbti su kristalais ir mineralais. Tuo metu surasti informacijos apie jų energetiką buvo tikras iššūkis, tad kiekvieno akmenėlio galią pažinau per asmeninę patirtį. Tačiau vienas jautriausių ir asmeniškiausių lūžių įvyko tada, kai ketverius metus negalėjau pastoti. Tai buvo ilgas, nežinios ir vidinių ieškojimų kupinas laikotarpis, kuris galutinai atvėrė mano širdį bei supratimą apie energinį balansą. Būtent per šią patirtį atradau Mėnulio akmens galią – jis tapo mano vedliu, padėjusiu harmonizuoti moteriškąją energiją, ir galiausiai į mano gyvenimą pasibeldė motinystė. Vėliau gyvenimas atsiuntė žmogų, kuris pravėrė duris į eterinių aliejų pasaulį. Nors žengiau į jį nedrąsiai, pradėjo vykti stebuklai. Jau 11 metų tyrinėju jų galią ir matau, kaip jie geba transformuoti būsenas bei aplinką, o mano pačios gyvenimą jie pakeitė 180 laipsnių kampu. Didžiausias lūžis įvyko išvažiavus į Airiją. Čia pasijutau tarsi grįžusi namo – šis kraštas tiesiog šnabžda magiją. Ji juntama visur: eidamas gatve gali pamatyti Taro arkanus, nupieštus ant elektros skydinių, ar išvysti ant pastatų runų simbolius. Airija alsuoja itin stipria keltų magija, kuri čia gyva ir matoma kiekviename žingsnyje. Būtent šioje aplinkoje į mano rankas natūraliai pateko ir kiti maginiai įrankiai, pavyzdžiui, runos bei Taro kortos. Jos, kartu su kristalais ir eteriniais aliejais, tapo tais trūkstamais elementais, kurie šiandien man leidžia ne tik suprasti esamas situacijas, bet ir efektyviai padėti kitiems jų gyvenimo kelyje.

Viena jūsų veiklos sričių – energetinis namų valymas. Kuo ši veikla ypatinga ir kaip atradote, kad turite galių tokį darbą atlikti?

Mūsų namai yra ne tik sienos, tai energetinė tvirtovė, kurioje turėtume įsikrauti, o ne išsieikvoti. Namų valymas – sakralus procesas, kurio metu iš erdvės pašalinamos energetinės šiukšlės: svetimos emocijos, praeities konfliktai ar užsistovėjusi sunki energija. Tai, kad turiu galią atlikti šį darbą, pajutau, žinoma, ne per vieną dieną – tai buvo ilgas stebėjimų ir praktikos kelias. Dirbdama su mineralais Klaipėdoje pradėjau jausti, kaip tam tikri akmenys geba ne tik pritraukti sėkmę, bet ir sugerti namuose tvyrančią įtampą. Mačiau, kaip pasikeičia žmonių savijauta į jų erdvę įnešus tinkamai parinktą kristalą. 11 metų tyrinėdama eterinius aliejus supratau, kad kvapas ir augalo esencija veikia ne tik kūną, bet ir valo patalpų vibracijas, tad galiu juos derinti kaip galingą įrankį erdvei harmonizuoti. Būtent čia, Airijoje, kur keltų tradicijos ir gamtos magija yra tokios gyvos, mano pojūčiai galutinai sustiprėjo. Išmokau nuskaityti aplinką ir supratau, kad galiu ne tik jausti disbalansą, bet ir žinau, kaip jį pašalinti naudojant sukauptą patirtį.

Kas išduoda, kad namų erdvė užteršta energetiškai? Kada žmogui jau nepakanka tiesiog susitvarkyti daiktų, o reikia jūsų pagalbos?

Energetinę taršą išduoda nuolatinis nuovargis, išsekimas grįžus namo, nepaaiškinamas irzlumas, dažni konfliktai šeimoje, sutrikęs miegas bei tiršto ir slegiančio oro pojūtis. Labai rimtas signalas yra dažni šeimos narių susirgimai, kai ligos tarsi sukasi ratu, ir be priežasties vystančios gėlės, kurios namuose tiesiog neauga. Mano pagalba tampa būtina, kai fizinė tvarka nepadeda ir žmogus jaučiasi įstrigęs klampioje energijoje ar nesibaigiančiame nesėkmių ruože. Pasitelkdama vaško liejimą ir užkalbėtas programines žvakes, padedu pašalinti šias destruktyvias energijas, įnešti į kasdienybę aiškumo ir susigrąžinti vidinę ramybę.

Savo darbe naudojate įvairias priemones. Kuri jų, jūsų patirtimi, yra pati galingiausia ir kaip pasirinkti tinkamiausią metodą konkrečiam būstui?

Tinkamiausią metodą parenku individualiai, atsižvelgdama į užterštumo lygį erdvėje. Kasdieniam harmonizavimui ir lengvesniam energetiniam valymui naudoju savo rankomis lietas, programines, užkalbėtas žvakes. Jos puikiai tinka erdvei valyti, apsaugoti ir pripildyti namus šviesios energijos. Tačiau tais atvejais, kai namų atmosfera itin sunki ir reikalingas daug stipresnis energetinis įsikišimas, atlieku valymą vaško liejimu. Būtent vaškas yra stipriausia mano naudojama priemonė giliam išvalymui. Jis veikia kaip magnetas, ištraukiantis net seniausius, į sienas įsigėrusius energetinius blokus bei destruktyvias programas.

Kaip paaiškintumėte namų energetikos svarbą žmogui, kuris į tai žiūri skeptiškai?

Skeptikams namų energetiką siūlau įsivaizduoti kaip orą: mes jo nematome, bet jei jis užterštas – pradedame dusti. Energetinis valymas veikia nepriklausomai nuo tikėjimo, nes tai darbas su informaciniu lauku ir vibracijomis. Tai panašu į radijo bangas: nesvarbu, suprantate, kaip jos veikia, ar ne, įjungę tinkamą dažnį girdite muziką, o klaidingą – tik triukšmą. Net jei žmogus netiki energetika, jis negali ignoruoti savo kūno reakcijų. Kai iš namų pašalinamos destruktyvios energijos, pasikeičia atmosfera: dingsta nuolatinis nerimas, o kūnas pagaliau atsipalaiduoja. Žmogus tiesiog pajunta, kad namuose tapo lengva būti. Geriausias įrodymas skeptikui yra ne žodžiai, o tas staigus ramybės ir aiškumo pojūtis, kuris atsiranda, kai vaškas ar ugnis neutralizuoja emocinį purvą. Po valymo namai tampa vieta, kurioje norisi būti, o ne iš jų bėgti.

Be erdvių valymo užsiimate ir kita ezoterine veikla. Kaip šios skirtingos praktikos papildo viena kitą ir padeda pasiekti geresnį rezultatą jūsų klientams?

Man visos praktikos tarpusavyje susijusios, nes jos dirba su tuo pačiu žmogumi – jo būsena, emocijomis, pasirinkimais ir energija. Taro kortos padeda pamatyti situacijos priežastis ir pasikartojančius modelius, numerologija leidžia suprasti žmogaus charakterį bei gyvenimo ciklus, o runos ir energetiniai valymai padeda keisti pačią energiją bei sustiprinti norimą kryptį. Runos yra labai stiprus įrankis, nes ne tik atskleidžia informaciją, bet ir veikia kaip energiniai simboliai. Jas naudoju apsaugai, santykiams harmonizuoti, norams įgyvendinti. Taro kortos padeda suprasti kryptį, o runos – tą kryptį sustiprinti energetiškai. Žmogaus energetinis valymas ir namų valymas taip pat glaudžiai susiję. Jei žmogus nuolat jaučia įtampą, jo emocijos persikelia į aplinką. O jei namuose tvyro sunki energija, žmogui tampa sunkiau atsigauti, ilsėtis, net aiškiai mąstyti. Todėl dažnai dirbu kompleksiškai, t. y. valau tiek žmogaus biolauką, tiek pačią erdvę. Tuomet rezultatas būna gilesnis ir ilgalaikis. Man svarbiausia – realus žmogaus savijautos pokytis. Kai po darbo pradeda geriau miegoti, jaučia daugiau vidinės ramybės, sumažėja konfliktų ar atsiranda daugiau aiškumo gyvenime – tai ir yra didžiausias įvertinimas.

Kokį paprastą ritualą ar įprotį rekomenduotumėte kiekvienam, norinčiam kasdien palaikyti šviesią ir harmoningą atmosferą savo namuose be profesionalo įsikišimo?

Svarbiausia suprasti, kad čia nereikia brangių ritualinių daiktų ar sudėtingų praktikų – tikroji galia slypi nuoseklume ir jūsų pačių būsenoje. Energetinė higiena prasideda nuo paprastų kasdienių veiksmų, kurie šiandien daugeliui reikalingi labiau, nei jie patys suvokia. Ugdykite įprotį namuose nelaikyti nieko, kas nereikalinga. Negailestingai atsisveikinkite su daiktais, kurie kelia neigiamas asociacijas ar tiesiog renka dulkes. Ypač stojus delčiai atlikite generalinį valymą – išmesdami tai, kas sena, atveriate duris naujai energijai ateiti į jūsų gyvenimą. Plaudami grindis įlašinkite kelis lašus rozmarinų ir apelsinų eterinių aliejų. Tai ne tik suteiks gaivumo, bet ir energetiškai išvalys namų erdvę. Beje, ugnis yra labai stipri valymo priemonė. Kai jaučiate poreikį, praverkite langus ir uždekite žvakę su aiškia intencija, kad ši liepsna sudegina viską, kas nereikalinga, ir apvalo jūsų namus. Net paprasta, tvarkinga ir išvėdinta erdvė kartu su aiškia mintimi jau tampa ta energetine higiena, kuri į namus sugrąžina ramybę ir harmoniją.

Svarbiausia – visus šiuos veiksmus atlikite be baimės. Tai visiškai natūrali ir normali higiena, tokia pat kaip prausimasis po dienos darbų. Atminkite, kad būtent baimė augina destruktyvias energijas ir sukuria kliūtis ten, kur jų neturėtų būti. Kai tvarkote namus ar deginate žvakę, darykite tai su lengvumu ir pasitikėjimu savimi. Jūsų vidinė ramybė ir šviesi intencija yra stipriausia apsauga. Namai – jūsų tvirtovė, o jūs esate jų šeimininkas, todėl kurkite šią erdvę su meile, žinodami, kad kiekvienas jūsų veiksmas neša tik šviesą ir naują pradžią.

Lina savo socialinių tinklų paskyrose nuolat dalijasi vertinga ir naudinga informacija tiems, kurie siekia harmonijos savo aplinkoje. Jei pajutote, kad jums reikalinga profesionali pagalba ar konsultacija, susisiekti galite:

„Facebook“: Mistiškas pasaulis

„Instagram“: @mistiskas_pasaulis

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Kaip prasidėjo jūsų pažintis su Lietuva?

Į Rokiškį atvykau tik savaitei. Nuo pat pradžių mane nustebino, kaip viskas žalia, švaru ir ramu – visai kitaip nei buvau įpratęs. Ta trumpa kelionė greitai virto kažkuo daug prasmingesniu, nes suteikė pirmąjį įspūdį apie šalį, apie kurią anksčiau niekada rimtai nebuvau pagalvojęs. Po to aplankiau Vilnių ir Kauną, ir tada iš tikrųjų įsimylėjau Lietuvą. Mane sužavėjo gamtos ir miesto gyvenimo pusiausvyra, taip pat lėtesnis tempas. Pradėjau suprasti, kad Lietuvoje gyventi būtų patogiausia ir tvariausia. Čia vyrauja unikalus saugumo, gamtos ir autentiškumo derinys, kurio nebūčiau lengvai radęs kitur. Po kurio laiko gavau darbo pasiūlymą, kuris palengvino sprendimą įsikurti ir pradėti kurti savo gyvenimą Lietuvoje.

Ką žinojote apie mūsų šalį prieš atvykdamas? Kaip šios žinios keitėsi laikui bėgant?

Jei atvirai, prieš atvykdamas apie Lietuvą beveik nieko nežinojau. Dalykai, kuriuos siejau su šia šalimi, buvo krepšinis, aukšti žmonės ir šaltas oras. Mano supratimas buvo labai ribotas, grįstas stereotipais, o ne realiomis žiniomis. Pagyvenus čia, šis suvokimas visiškai pasikeitė. Atradau šalį, galinčią didžiuotis savo istorija, kultūra ir stipria tapatybe, kuri ne visada matoma iš išorės. Taip pat sužinojau, kaip giliai lietuviai vertina tradicijas, kalbą ir nepriklausomybę. Laikui bėgant pradėjau suprasti istorinius iššūkius, kuriuos šalis patyrė, ir kaip tai formavo jos žmonių mąstyseną. Supratau, kad Lietuva yra daug modernesnė, inovatyvesnė ir dinamiškesnė, nei mano daugelis pašalinių. Tuo pačiu metu jai vis dar pavyksta išsaugoti autentiškumą, o tai gana reta. Šiandien Lietuvą matau kaip nešlifuotą brangakmenį, nusipelnantį daug didesnio pasaulinio pripažinimo.

Paatviraukite, kas jums sukėlė didesnį kultūrinį šoką – maistas ar mentalitetas?

Didesnis kultūrinis šokas neabejotinai buvo ne maistas, o lietuviškas mentalitetas. Iš pradžių maistas atrodė nepažįstamas, bet laikui bėgant prie jo prisitaikiau, netgi pradėjau mėgautis. Tačiau mentalitetui reikėjo gilesnio supratimo ir kantrybės. Iš pradžių lietuviai gali atrodyti santūrūs ir atitolę, ypač lyginant su ekspresyvesnėmis kultūromis. Prireikė laiko suprasti, kad tai ne šaltumas, o kitoks būdas parodyti pagarbą ir nuoširdumą. Kai geriau pažįsti žmones, jie tampa labai nuoširdūs, ištikimi ir savaip šilti. Taip pat pastebėjau stiprų nepriklausomybės ir atsparumo jausmą, kylantį iš šalies istorijos. Žmonės linkę vertinti privatumą ir asmeninę erdvę, o tai man buvo kažkas naujo. Laikui bėgant išmokau tai vertinti, net pats šiek tiek perėmiau. Dabar tai matau kaip vieną iš būdingų ir žavėjimosi vertų Lietuvos visuomenės bruožų.

Kokie didžiausi mūsų tautų skirtumai, o gal turime ir panašumų?

Vienas didžiausių skirtumų – kaip lietuviai reiškia emocijas. Paprastai Lietuvoje žmonės yra santūresni, o mano kultūroje linkę būti atviresni ir išraiškingesni. Kitas skirtumas – stiprus ryšys, kurį lietuviai jaučia su gamta ir sezonišku gyvenimo būdu. Sykiu matau didelių panašumų – vertinama šeima, pagarba ir atsparumas.

Lietuviai labai myli ir gerbia savo šalį, ir tai suprantama atsižvelgiant į istorinius iššūkius, su kuriais teko susidurti. Tokie įvykiai kaip Dainuojanti revoliucija rodo, kad žmonės susibūrė, jog apsaugotų savo tapatybę ir laisvę. Tai sukūrė stiprią, drąsią ir vieningą tautą. Taip pat matau bendrą svetingumo jausmą, net jei išreiškiamas skirtingai. Abi kultūros vertina prasmingus santykius. Galiausiai, nepaisant raiškos skirtumų, pagrindinės žmogaus vertybės yra labai panašios.

Ar gyvendamas Lietuvoje perėmėte kokių nors įpročių, elgesio modelių, maistą?

Gyvenimas Lietuvoje neabejotinai paveikė mano įpročius ir gyvenimo būdą. Vienas didžiausių pokyčių – auganti pagarba gamtai ir jos svarbos kasdieniame gyvenime supratimas. Pradėjau vertinti laiką, praleistą lauke: miške, prie ežerų, tiesiog pasivaikščiojimus žaliosiose erdvėse.

Kalbant apie maistą, pradėjau valgyti tradiciškus patiekalus, ypač tuos, kurių pagrindą sudaro bulvės ir pieno produktai. Grietinę vartoju daug dažniau nei anksčiau. Įpratau vertinti asmeninę erdvę ir būti sąmoningesnis viešose vietose. Lietuviai linkę būti tylesni viešumoje, ir laikui bėgant pastebėjau, kad darau tą patį. Kitas įprotis, kurį išsiugdžiau, – jaustis patogiai tyloje, nejaučiant poreikio nuolat ją kažkuo užpildyti. Taip pat tapau kantresnis, mažiau skubu. Šie pokyčiai pavertė mano gyvenimo būdą ramesniu ir labiau subalansuotu.

Kodėl nusprendėte savo gyvenimu Lietuvoje dalintis socialiniuose tinkluose?

Tą pradėjau daryti pragyvenęs čia maždaug 3,5 metų. Tuo metu jau buvau užmezgęs stiprų ryšį su šalimi ir jos kultūra, jaučiau, kad Lietuva nesulaukia tiek tarptautinio dėmesio, kiek nusipelnė. Apkeliavęs daug šalių supratau, kokia unikali Lietuva, tačiau kaip mažai žmonių apie ją žino. Tai manyje pažadino atsakomybę ją parodyti iš kitos pusės: norėjau atkreipti dėmesį ne tik į populiarias vietas, bet ir kasdienį gyvenimą, tradicijas, vietos gyventojų patirtį. Socialiniai tinklai atrodė puiki platforma pasiekti pasaulinę auditoriją. Mano tikslas buvo padaryti Lietuvą matomesnę ir suprantamesnę žmonėms, kurie galbūt apie ją niekada negirdėjo. Sykiu norėjau kurti turinį, kuriuo galėtų didžiuotis patys lietuviai. Laikui bėgant tai tapo ne tik turinio kūrimu, bet ir prasminga misija.

Kokių reakcijų dažniausiai sulaukiate soc. erdvėje?

Dažniausiai sulaukiu teigiamų ir palaikančių reakcijų. Lietuviai vertina tai, kaip pristatau jų šalį. Daugelis sako, kad mano turinys padeda jiems pamatyti Lietuvą iš naujos perspektyvos. Taip pat gaunu žinučių iš užsieniečių, kuriems smalsu apsilankyti peržiūrėjus mano vaizdo įrašus. Kai kurie žmonės netgi sako, kad anksčiau nieko nežinojo apie Lietuvą, bet dabar ji – kelionių sąraše. Labiausiai išsiskiria vietos bendruomenės pagarba ir padrąsinimas. Žmonės pripažįsta pastangas autentiškai parodyti jų kultūrą. Pastebiu, kad mano turinys skatina pokalbius tarp vietinių gyventojų ir užsieniečių. Tokia sąveika visą patirtį daro dar naudingesnę. Apskritai gauta parama motyvuoja tęsti ir tobulėti.

Kaip jums sekasi mokytis lietuvių kalbos?

Jau kurį laiką mokausi lietuvių kalbos, nors tai neabejotinai nelengva kelionė. Anksčiau lankiau kalbos kursus, kurie padėjo įgyti pagrindinį supratimą. Laikui bėgant mano klausa geriau priprato prie to, kaip kalba skamba kasdienėse situacijose. Tačiau gramatika išlieka sunkiausia. Lietuvių kalboje yra daug taisyklių ir variantų, kuriems reikia nuolatinės praktikos ir kantrybės. Šiuo metu padedu reklamuoti exams.lt siekiant pasiruošti lietuvių kalbos A1 ir A2 egzaminams, taip pat Konstitucijos egzaminui. Taip geriau suprantu daugelio užsieniečių patiriamus sunkumus. Tam, kad galėčiau dar labiau prisidėti, kuriu savo sprendimą – speaklyst.com. Jo tikslas – padėti žmonėms efektyviau praktikuotis kalbėti lietuviškai. Noriu padaryti mokymąsi praktiškesnį ir prieinamesnį.

Laikotės nuomonės, kad gyvenant šalyje būtina mokėti vietinę kalbą?

Taip, tvirtai tikiu, kad gyvenant šalyje svarbu išmokti vietinę kalbą. Kalba – ne tik bendravimo priemonė, bet ir raktas į kultūros bei mąstysenos supratimą. Lietuvoje kalba turi ypač gilią reikšmę dėl savo istorijos: lietuviai išgyveno sunkius laikus, kad išsaugotų kalbą ir tapatybę, todėl mokytis lietuvių kalbos – pagarbos šaliai ir jos žmonėms ženklas. Žinoma, užsieniečiams ne visada lengva, ypač kai lietuvių kalba tokia sudėtinga. Tačiau vietiniai gyventojai paprastai įvertina net mažas pastangas. Kalbos mokėjimas palengvina kasdienį gyvenimą ir suteikia prasmės, nes padeda užmegzti tvirtesnius ryšius su žmonėmis. Mano nuomone, tai ir praktinė, ir kultūrinė atsakomybė.

Kokios aplankytos Lietuvos vietos jums paliko didžiausią įspūdį?

Viena įspūdingiausių patirčių – apsilankymas Kryžių kalne. Ten tvyranti atmosfera ir paslaptingi vaizdai man sukėlė šiurpuliukus. Tai vieta, pasakojanti gilią istoriją apie tikėjimą, pasipriešinimą ir tapatybę. Kita nepamirštama vieta – Nida, kuri visiškai skiriasi nuo likusios Lietuvos dalies. Unikalus kraštovaizdis, smėlio kopos ir rami aplinka daro ją išties ypatingą. Taip pat sužavėjo Lukiškių kalėjimas, kuriame istorija dera su šiuolaikine kultūra. Kiekviena iš šių vietų atspindi skirtingą Lietuvos pusę – nuo gamtos iki istorijos – ir rodo, kokia įvairi yra šalis. Šie potyriai privertė mane dar labiau vertinti Lietuvą.

Su kuria šalimi siejate savo ateitį?

Savo ateitį matau Lietuvoje ir jau kuriu čia gyvenimą. Bėgant metams, ši šalis tapo daugiau nei tik vieta, kurioje gyvenu. Daugeliu atžvilgių ji atrodo kaip namai. Užmezgiau tiek asmeninių, tiek profesinių ryšių, kurie man svarbūs. Mano darbas taip pat glaudžiai susijęs su Lietuva. Noriu ir toliau prisidėti reklamuodamas šalį ir kurdamas galimybes. Artimiausiu metu planuoju kreiptis dėl Lietuvos pilietybės, tai man svarbus žingsnis, ne tik teisinis, bet ir emocinis sprendimas. Jaučiu, kad sutampa mūsų vertybės ir gyvenimo būdas, Lietuva suteikia pusiausvyrą, kurios ieškojau. Štai kodėl ilgalaikę ateitį matau čia.

Autorė Laima Samulė

Laura Paškevičiūtė

Laura, kaip paprastai ir aiškiai paaiškintumėte, kas yra plūduriavimo terapija?

Plūduriavimo terapija – tai metodas, padedantis žmogui pasiekti giluminę atsipalaidavimo būseną, kurią sunku pasiekti kitomis technikomis. Terapijos principas labai paprastas, tačiau jos poveikis ir nervų sistemai išties įspūdingas. Tam naudojama uždara kapsulė, pripildyta kūno temperatūros vandens, prisotinto magnio druskos. Dėl šios sudėties kūnas natūraliai plūduriuoja, sukuriant nesvarumo pojūtį. Žmogus gali pats išjungti šviesas ir uždaryti kapsulės dangtį, panirdamas į aplinką, kurioje sensorinė stimuliacija yra minimali. Dėl šios priežasties kapsulė dar vadinama sensorinės deprivacijos kapsule.

Kas vyksta su kūnu ir protu, kai žmogus atsiduria aplinkoje, kurioje nėra šviesos, garso ir kitų dirgiklių?

Kai žmogus patenka į aplinką, kurioje nėra arba yra labai mažai šviesos, garso ir kitų dirgiklių, organizmas pereina iš nuolatinio budrumo į atsikūrimo režimą. Kūne mažėja įtampa: lėtėja kvėpavimas, gali sumažėti kraujospūdis, atsipalaiduoja raumenys. Nervų sistema persijungia iš „kovok arba bėk“ būsenos į ramesnę, parasimpatinę būseną. Sumažėjus išoriniam triukšmui, dėmesys natūraliai krypsta į vidų – į mintis, jausmus ir kūno pojūčius. Dauguma žmonių patiria didesnę ramybę, aiškumą ir mažesnį nerimą. Trumpai tariant, tokia aplinka leidžia kūnui ir protui pailsėti nuo nuolatinės stimuliacijos ir atkurti vidinę pusiausvyrą.

Ką žmogui gali parodyti tyla, kai nelieka įprastų išorinių atramų?

Tyla gali parodyti tai, ką kasdien užgožia triukšmas – tikrą vidinę būseną. Kai nelieka išorinių dirgiklių, žmogus pradeda aiškiau jausti kūną, emocijas ir mintis. Kartais tai pasireiškia ramybe ir lengvumu, o kartais – sukaupta įtampa, nuovargiu ar neišspręstais dalykais, kuriems anksčiau tiesiog nebuvo erdvės iškilti. Tyla veikia tarsi veidrodis: ji nesukuria nieko naujo, bet leidžia pamatyti, kas jau yra viduje. Dažnai būtent nuo to prasideda tikras atsikūrimas ar pokytis.

Kodėl žmonėms šiandien taip stipriai reikia būsenos, dėl kurios pagaliau nieko nereikia daryti?

Pagal naujausius tyrimus, beveik kas antras žmogus kiekvieną dieną gyvena patirdamas stresinę, nerimo būseną. Trumpalaikis stresas savaime nėra žalingas, priešingai – gali suteikti energijos, koncentracijos ir budrumo, o tai padeda efektyviau atlikti darbus. Tačiau užsitęsęs lėtinis stresas, kai žmogus beveik nuolat su juo susiduria, siejamas su net 55 ligomis, įskaitant širdies ir kraujagyslių ligas, krūties vėžį, cukrinį diabetą, anoreksiją, astmą, epilepsiją, aterosklerozę, miego sutrikimus, depresiją, bei elgesio problemomis, tokiomis kaip rūkymas ar persivalgymas. Šiuolaikinėje aplinkoje mūsų smegenys yra nuolat perstimuliuotos – dėl informacijos gausos, triukšmo ir net galimybės pabūti ramiai trūkumo nervų sistema patiria papildomą stresą. Tylos nykimas – kai nebelieka laisvos, dėmesiu neužimtos erdvės – lemia trumpėjantį laiko pojūtį, silpnėjančią atmintį, didėjantį moralinį nuovargį ir egzistencinį išsekimą tiek individualiai, tiek visuomenės mastu. Remiantis psichologijos, neuromokslo, filosofijos ir įvairių kultūrų įžvalgomis, tyla žmogui būtina, nes mūsų nervų sistema evoliuciškai nepritaikyta nuolatinei stimuliacijai. Ji leidžia kūnui ir protui atgauti pusiausvyrą, sumažinti įtampą ir atkurti vidinę ramybę.

Plūduriavimą laikytumėte kūno terapija, nervų sistemos poilsiu ar ir tam tikra vidine, beveik meditacine patirtimi?

Tikrai negaliu išskirti vieno aspekto, nes plūduriavimo terapija apima visas šias sritis. Tyrimai rodo, kad ji mažina skausmą, padeda raumenims atsigauti po treniruočių, bendrai atpalaiduoja kūną, ugdo kūrybingumą, nuramina nervų sistemą, mažina atsaką į stresą ir nerimą, plečia sąmoningumą bei savęs suvokimą. Dėl šios patirties protas tampa aiškesnis, lengvai randami atsakymai į ilgą laiką ramybės nedavusius klausimus. Tai nuostabus įrankis, leidžiantis visapusiškai pasirūpinti tiek nervų sistema, tiek kūnu.

Kuo plūduriavimo terapija skiriasi nuo masažo, meditacijos ar įprasto SPA poilsio?

Plūduriavimo terapija, masažas, meditacija ir įprastas SPA poilsis – visi gali padėti atsipalaiduoti, tačiau jų veikimo principai iš esmės skiriasi. Plūduriavimas išsiskiria tuo, kad beveik eliminuoja visus išorinius stimulus – šviesą, garsą ir gravitacijos poveikį. Dėl to nervų sistema be aktyvių pastangų natūraliai pereina į gilaus atsipalaidavimo būseną.

Masažas veikia per fizinį stimulą – prisilietimą, kuris padeda atpalaiduoti raumenis, tačiau nervų sistema vis tiek gauna nuolatinį jutiminį signalą. Meditacija grįsta dėmesio valdymu, todėl tam reikia tam tikrų įgūdžių, jos efektyvumas dažnai priklauso nuo patirties. SPA poilsis suteikia komfortą ir malonią aplinką, tačiau išoriniai stimulai – garsai, šviesa, temperatūra – išlieka, todėl atsipalaidavimas nėra toks gilus.

Ar sutiktumėte, kad šiandien daugelis žmonių gyvena nuolatos veikiami sensorinių dirgiklių?

Tikrai taip. Naujausi tyrimai rodo, kad socialiniai tinklai veikia kaip nuolatinės stimuliacijos sistema – jie fragmentuoja dėmesį, aktyvina dopamino ciklus ir sukuria nuolatinę emocinę apkrovą. Ilgainiui tai ne tik didina nerimą, bet ir keičia tai, kaip smegenys apdoroja informaciją. Dauguma socialinių medijų sukurtos skatinti įsitraukimą, tačiau kartu tai gali išbalansuoti endokrininę ir nervų sistemų pusiausvyrą. Televizijos žiūrėjimas ir socialinių tinklų vartojimas siejami su didesniu potrauminio streso sindromo bei depresijos paplitimu. Kasdienybėje mes nuolat perkrauti – mus veikia šviesa, informacija, garsai ir vaizdai. Net būdami namuose girdime vadinamąjį „baltąjį triukšmą“, pavyzdžiui, automobilių ūžimą. Nors prie jo galime priprasti, nervų sistema vis tiek nuolat stimuliuojama.

Miego kokybė taip pat dažnai nukenčia. Daugelis žmonių miega dalinėje tamsoje – neužsitraukia užuolaidų, miega prieblandoje ar su šviesą skleidžiančiais prietaisais, pavyzdžiui, laikrodžiais. Net silpna šviesa gali neigiamai paveikti miego kokybę, todėl svarbu užtikrinti maksimalią tamsą miego metu. Net ir išvykus į parką ar gamtą sunku rasti tikrą ramybę – aplink dažnai daug žmonių, vyksta renginiai ar kita veikla, kuri sukuria papildomą stimuliaciją.

Kokius pervargimo ar perstimuliacijos ženklus dažniausiai pastebite savo klientų atveju?

Dažniausiai tai pasireiškia nuovargiu po akimis – jau per 60 minučių po plūduriavimo sesijos dažnai regimas akivaizdus pagerėjimas. Taip pat pasitaiko miego trūkumo, raumenų skausmų, gausiu perdirbto maisto vartojimu, stiprių emocinių reakcijų, tuštumos jausmo ir bendro nuovargio ar įtampos, kuri daugeliui klientų jau tapusi norma.

Kodėl šiuolaikiniam žmogui taip sunku tiesiog sustoti ir pabūti tyloje?

Šiuolaikiniam žmogui sunku sustoti pirmiausia todėl, kad jo aplinka tam nėra palanki. Kasdien mus veikia informacijos, garsų ir vaizdų perteklius – smegenys pripranta prie nuolatinės stimuliacijos ir ima ją laikyti norma. Kitas dalykas – mūsų dėmesio sistema treniruojama būti išskaidyta. Dažnas telefonų ir socialinių tinklų naudojimas aktyvina greitus dopamino ciklus, todėl tyla ir ramybė gali atrodyti neįprasta ar net nejauki. Be to, sustojus išnyksta išoriniai dirgikliai ir išryškėja vidinis turinys – mintys, emocijos, kūno pojūčiai. Jei žmogus yra įsitempęs ar pavargęs, tai gali būti nemalonu, todėl natūraliai norisi vėl kažkuo užsiimti. Galiausiai tai tampa įpročiu. Kai nuolat gyvename judesyje ir triukšme, gebėjimas būti tyloje silpsta – jį reikia sąmoningai treniruoti, kaip ir bet kurį kitą įgūdį.

Tad sensorinė deprivacija tampa savotišku priešnuodžiu nuolatiniam triukšmui, ekranams ir skubėjimui?

Manau, kad taip. Kuo reguliariau žmogus lankosi sesijose, tuo labiau treniruoja savo nervų sistemą būti ramybės būsenoje, todėl smegenys tampa atsparesnės kasdieniam triukšmui. Visgi svarbūs ir kasdieniai įpročiai – kokybiškas miegas, subalansuota mityba ir nuoseklus gyvenimo ritmas.

Ko dažniausiai bijo žmonės prieš pirmą seansą plūduriavimo kapsulėje?

Vienas dažniausių iššūkių prieš pirmą seansą – klaustrofobija. Žmogus gali manyti, kad kapsulėje bus nejauku ar per ankšta. Visgi praktika rodo, kad dauguma žmonių, net ir turinčių polinkį į klaustrofobiją, sesijos metu pasijunta saugiai. Kapsulę galima palikti pravirą, o žmogus visada išlaiko kontrolę, t. y. gali bet kada išeiti.

Įdomu tai, kad net žmonės, kurie visą gyvenimą jautė klaustrofobiją, dažnai jau pirmos sesijos metu patiria netikėtą saugumo jausmą. Dalis jų vėliau dalijasi, kad tai buvo viena iš pirmųjų patirčių, kai uždaroje erdvėje galėjo tikrai atsipalaiduoti. Kai kurie klientai net sąmoningai renkasi plūduriavimą kaip švelnų būdą dirbti su šia baime – be spaudimo, savo tempu, saugioje aplinkoje.

Kaip nuraminate tuos, kuriems nejauku dėl uždaros erdvės ar kontrolės paleidimo?

Pirmiausia paaiškinu, kad žmogus visada išlaiko visišką kontrolę: kapsulę galima laikyti pravirą, bet kada išeiti ar įjungti šviesą. Tai nėra uždaryta ar užrakinama erdvė. Taip pat pakviečiu į tai žiūrėti kaip į patirtį savo tempu – nereikia savęs spausti atsipalaiduoti. Dažniausiai vien suvokimas, kad galima bet kada sustoti, jau savaime nuramina.

Kas svarbiausia pirmą kartą atėjusiam žmogui, kad jis galėtų atsipalaiduoti ir pasitikėti procesu?

Svarbiausia suprasti, kad nereikia nieko „padaryti teisingai“. Plūduriavimas nėra užduotis ar testas – kūnas atsipalaiduoja natūraliai, kai sudaromos tinkamos sąlygos. Kitas svarbus dalykas – pasitikėjimas procesu ir savimi. Žmogus visada išlaiko kontrolę: gali judėti, atsimerkti, įjungti šviesą ar bet kada išeiti. Vien šis saugumo jausmas padeda atsipalaiduoti. Trečias aspektas – leisti sau tiesiog pabūti. Be lūkesčių, be spaudimo kažką pajusti. Kuo mažiau bandome išlaikyti kontrolę, tuo lengviau kūnas ir protas pereina į ramybės būseną.

Kokios reakcijos plūduriavimo metu jus pačią labiausiai stebina?

Mane labiausiai stebina patirties gylis – ją tikrai sunku apibūdinti žodžiais. Tai jausmas, kai nejauti, kur baigiasi tavo kūnas, tarsi ištirpsti. Gali jaustis kaip kūdikis mamos įsčiose, nors esi suaugęs, sąmoningas žmogus – tai tiesiog neįtikėtina patirtis. Kartais gali pajusti savo kūną taip giliai, kaip niekada anksčiau. Pavyzdžiui, pajudini kairės rankos mažąjį pirštelį ir staiga jauti, kaip įsijungia visa raumenų grandinė iki dešinės pėdos.

Vadinasi, žmonės po seanso ima geriau jausti savo kūno signalus?

Taip, po seanso žmonės dažnai pradeda aiškiau jausti savo kūno signalus, tokius kaip kvėpavimas, įtampa ar nuovargis. Ilgainiui tai veda į geresnį emocijų ar net maisto poreikio pajautimą.

Kodėl daugeliui žmonių šiandien taip sunku iš tikrųjų pailsėti, net kai jie tam skiria laiko?

Dažnai ilsimės tik fiziškai, o mūsų nervų sistema – ne. Net ir poilsio metu smegenys lieka aktyvios: naršome telefone, žiūrime į ekranus, gauname daug informacijos. Iš išorės atrodo, kad ilsimės, bet viduje vis tiek vyksta nuolatinė stimuliacija.

Kita priežastis – įtampa, sukaupta kūne. Kai sustojame, ji niekur nedingsta, todėl atsipalaiduoti sunku – protas lieka aktyvus, o kūnas nepaleidžia. Tikras poilsis prasideda tada, kai sumažėja dirgiklių ir nervų sistema gali pereiti į gilesnę, atsikūrimo būseną.

Ar plūduriavimas tinka neramaus proto žmonėms? Juk net atsiribojus nuo visų išorinių sensorinių dirgiklių sunku „išjungti“ protą, ten dūzgiančias mintis ir pasiekti meditatyvinę būseną?

Taip, tinka, ir būtent tokiems žmonėms plūduriavimas dažnai pasiteisina labiausiai. Svarbu suprasti, kad plūduriavime nereikia „išjungti“ proto ar iš karto pasiekti meditacinės būsenos. Priešingai – kai žmogus patenka į beveik visišką tylą, mintys dažnai suaktyvėja, tarsi iškyla į paviršių, nes nebelieka išorinių dirgiklių, kurie jas užgožtų. Tačiau sumažinus išorinius stimulus, protas palaipsniui natūraliai nurimsta, be spaudimo ar pastangų. Ilgainiui mintys ima lėtėti ir praranda intensyvumą. Tai labiau primena procesą, o ne tikslą. Todėl neramus protas nėra kliūtis – tai netgi viena priežasčių, kodėl tokia patirtis gali būti ypač naudinga.

Ar ši terapija gali padėti ne tik pailsėti, bet ir geriau išgirsti save?

Taip. Dažnai po seanso žmonės išsineša ne tik gilų atsipalaidavimą, bet ir paprastus, tačiau svarbius suvokimus – apie save, savo būseną ar sprendimus, kuriuos jau kurį laiką nešiojosi viduje. Kai kurie atranda išeitis darbams ar projektams, kuriuos vilkino ilgą laiką.

Ar plūduriavimą rekomenduotumėte kaip pagalbą krizei ar kaip nuolatinę savirūpos praktiką?

Labiau rekomenduočiau kaip nuolatinę savirūpos praktiką. Nors plūduriavimas gali padėti ir krizės metu sumažinti įtampą, nuraminti nervų sistemą ar suteikti aiškumo, didžiausia jo vertė atsiskleidžia per reguliarumą. Tai panašu į miegą ar fizinį aktyvumą: vienas kartas padeda, bet ilgalaikį poveikį kuria nuoseklumas. Reguliarios sesijos leidžia palaikyti vidinę pusiausvyrą, o ne tik gesinti gaisrus tada, kai jau per vėlu.

Ar vienas seansas jau gali duoti apčiuopiamą poveikį, ar visgi tikrieji pokyčiai atsiskleidžia per tęstinumą?

Vienas seansas jau gali duoti apčiuopiamą poveikį – dažniausiai tai yra aiškus atsipalaidavimas, sumažėjusi įtampa ir ramesnis protas. Tačiau gilesni pokyčiai atsiskleidžia per tęstinumą. Reguliariai kartojant seansus, nervų sistema išmoksta lengviau pereiti į ramybės būseną, o kūnas ir protas greičiau atsikuria. Po kelių seansų atsiranda daugiau pasitikėjimo ir pažįstamumo, todėl atsipalaidavimas vyksta greičiau ir giliau. Kūnas tarsi atsimena, kaip paleisti įtampą, o protas lengviau nurimsta. Daugelis žmonių vėlesnėse sesijose greičiau pasiekia ramybės būseną, o patirtis tampa nebe tokia nauja, labiau gili ir stabili.

Kur, jūsų nuomone, baigiasi sveikatinimo patirtis ir prasideda per dideli pažadai?

Riba atsiranda ten, kur atsipalaidavimo ir savijautos gerinimo patirtis pradedama pristatyti kaip gydymas. Mokslas rodo, kad plūduriavimas gali sumažinti stresą, nerimą, raumenų įtampą ir pagerinti bendrą savijautą. Tačiau svarbu suprasti, kad tai nėra gydymo pakaitalas.

Kai kalbame apie rimtesnes būkles, tokias kaip depresiją, stiprų nerimą, vaikystės traumas ar kitus psichikos sveikatos sutrikimus, dažnai reikalingas kompleksinis gydymas: psichoterapija, o kartais ir medikamentai. Tokiais atvejais plūduriavimas gali būti tik papildoma, palaikanti priemonė. Taip pat svarbu pabrėžti individualumą, t. y. vieniems poveikis gali būti labai ryškus, o kitiems švelnesnis, ir tai visiškai normalu.

Kam ši praktika netinka arba kada žmogui vertėtų pirmiausia pasitarti su specialistais?

Plūduriavimas daugeliui žmonių yra saugi patirtis. Tačiau pasitarti su gydytoju reikėtų, jei žmogus turi sunkių psichikos sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, depresiją, panikos sutrikimą, psichozės epizodų ar stiprių trauminių patirčių. Tokiu atveju intensyvus buvimas su savo vidumi gali būti per stiprus.

Iš fizinės pusės verta pasitarti, jei yra tam tikrų sveikatos būklių, pavyzdžiui, odos pažeidimų, infekcijų, nekontroliuojamas epilepsijos sutrikimas ar kitų būklių, kai vandens procedūros gali būti nerekomenduojamos.

Ką reiškia pasirūpinti savimi ne paviršutiniškai, o iš tikrųjų?

Tai ne vien malonios veiklos ar savęs lepinimas. Tikras rūpinimasis savimi reiškia gebėjimą sustoti, įsiklausyti į save ir paklausti: „Ko man dabar iš tikrųjų reikia?“ Kartais tai bus poilsis, kartais miegas, ribų nustatymas arba net sunkūs sprendimai.

Kaip atskirti tikrą, kūnui naudingą poilsį nuo tiesiog gražiai supakuotos sveikatingumo mados?

Tikras, kūnui naudingas poilsis pirmiausia jaučiamas kūne, o ne tik atrodo patraukliai iš išorės. Po jo mažėja įtampa, kvėpavimas tampa ramesnis, gerėja miegas, atsiranda daugiau aiškumo galvoje ir energijos kasdienybėje. Svarbu ir tai, kad poveikis nesibaigia kartu su patirtimi – jis persikelia į savijautą po jos.

Ko plūduriavimo terapija jus pačią išmokė apie poilsį?

Dabar poilsiui tapau itin išranki – man svarbu, kad atsipalaiduotų ne tik kūnas, bet ir nervų sistema. Ramybės jausmas turi kilti iš vidaus, o ne išorės – jis tarsi persiduoda į kiekvieną ląstelę.

Ką pasakytumėte pervargusiai moteriai, kuri vis dar mano, kad ilsėtis dar ne laikas?

Geriausias laikas buvo vakar. Kitas geriausias laikas yra DABAR. Iš tiesų daugelis žmonių tiki, kad „varymas per sunkumą“ padės. Tačiau tai primena sugedusį automobilį: vos išgirdę keistą garsą, jį vežame į servisą. O su savo kūnu dažnai elgiamės priešingai – net girdėdami signalus nesustojame. Tačiau jei toliau važiuosime su gendančiu automobiliu, jis galiausiai suges ir sustos. Važiuodami jo nesutaisysime – vienintelis būdas yra sustoti ir pasirūpinti. Su žmogumi lygiai taip pat – kartais tiesiog būtina sustoti.

Autorė Laura Auksutytė

Eglė Balčiūnienė

Egle, jūsų profesinis kelias gana neįprastas – psichologija, aplinkos projektavimas, kapaviečių estetika, atsisveikinimo kultūra. Kaip visos šios sritys susijungė jūsų gyvenime?

Jeigu atsigręžčiau atgal, tuo metu tikrai neplanavau, kur visa tai nuves. Tiesiog nuosekliai ėjau ten, kur jaučiau prasmę ir ką diktavo vidus. Nuo jaunų dienų mane traukė dvi kryptys – žmogus ir aplinka. Viena vertus, psichologija, klausimas: „Kodėl žmogus jaučia ir elgiasi taip, kaip jaučia?“ Kita vertus, noras kurti estetiką, transformuoti erdvę ir per ją kurti jausmą.

Ilgą laiką šios sritys ėjo greta. Studijavau apželdinimą, dirbau su aplinkos projektavimu, tuo pačiu gilinausi į psichologiją: stebėjau žmones, jų sprendimus, santykius. Tačiau tikroji jungtis atsirado per asmeninę patirtį, kai išlydėjau artimą žmogų ir pati kūriau jo kapavietę. Tada aiškiai pajutau, kad tai nėra vien estetinis sprendimas. Tai koncentruota erdvė, keli kvadratiniai metrai, kuriuose telpa santykis, atmintis ir emocija. Būtent čia susijungė viskas, ką iki tol dariau: estetika, psichologija ir prasmės paieška.

Natūraliai pradėjo ateiti klientai, o su jais – ir daug gilesni pokalbiai. Supratau, kad žmonėms reikia ne tik sutvarkyto kapo – jiems reikia aiškumo, palaikymo ir sprendimų, kurie turėtų prasmę, perteiktų jų požiūrį, jausmus, ryšį su artimuoju. Tai paskatino mane dar giliau eiti į atsisveikinimo temą: studijuoti, analizuoti, stebėti žmonių būsenas skirtinguose netekties etapuose. Vėliau iš to gimė ir konkretūs sprendimai, pavyzdžiui, atsisveikinimo konsultacijos, kapaviečių dizainas, lietuviška urnų kolekcija. Aiškiai mačiau, kad rinkoje trūksta estetikos, individualumo ir tikro ryšio su žmogumi. Šiandien galiu pasakyti, kad tai, kas iš pradžių atrodė kaip skirtingos kryptys, iš tiesų logiškai susijungė į vieną. Mano darbas vyksta tarp žmogaus vidinio pasaulio ir išorinio sprendimo – padėti sukurti atsisveikinimą, kuris būtų ne tik gražus, bet ir prasmingas. Tik visai neseniai supratau, kad tai nėra atsitiktinumas – tai yra mano profesinė kryptis ir pašaukimas.

Ar prisimenate momentą, kai supratote, kad norite dirbti būtent su netekties, atminimo ir atsisveikinimo tema?

Tai nebuvo vienas konkretus momentas – veikiau procesas, augęs per patirtį dirbant su žmonėmis ir jų istorijomis. Dirbdama kapaviečių dizaino srityje pradėjau matyti, kad už kiekvieno sprendimo slypi kur kas daugiau nei estetika. Mane vis labiau traukė ne forma, o prasmė – kaip žmonės išgyvena netektį ir kaip jie nori prisiminti. Lūžis įvyko per pirmuosius projektus. Pamenu situaciją, kai sutvarkiau kapavietę jaunai merginai, o jos mama, priimdama darbą, pravirko. Pirma mintis buvo, kad gal kažkas ne taip. Tačiau ji pasakė: „Viskas tobula. Verkiu, nes neįsivaizdavau, kad gali būti taip gerai. Mano dukrai labai patiktų.“ Tą akimirką aiškiai supratau, kad tai nėra apie dizainą. Tai apie ryšį, apie gebėjimą išgirsti žmogų ir padėti jam išreikšti tai, ko jis pats kartais negali sudėti į žodžius. Būtent tada atsirado aiškumas: mano darbas yra ne tik kurti, bet ir lydėti. Kurti ne objektą, o prasmingą atsisveikinimą, kuris žmogui tampa vidine atrama.

Kiek jūsų pasirinkimus lėmė asmeninė patirtis, o kiek – profesinis smalsumas?

Šie du dalykai natūraliai susipynė. Asmeninė patirtis suteikė jautrumo, empatijos, gebėjimo išbūti šalia žmogaus, nes esu išlydėjusi du pačius artimiausius žmones. Profesinis smalsumas leido šią patirtį struktūruoti ir ieškoti sprendimų. Psichologijos studijos padėjo giliau suprasti gedėjimo procesus ir žmogaus reakcijas – kas vyksta žmogaus viduje, su kokiomis būsenomis jis susiduria. O praktika su klientais atskleidė realius žmonių poreikius ir jų patirties tikrovę. Galiausiai tai tapo natūralia šių dviejų dalių sinteze.

Ar ši veikla jus pakeitė kaip žmogų? Jei taip, kuo labiausiai?

Labai. Ji išgrynino mano vertybes ir prioritetus, atsirado daugiau sąmoningumo ir dėkingumo. Pradėjau kitaip vertinti laiką, santykius ir kasdienius dalykus – mažiau paviršiaus, daugiau tikrumo. Atsirado ir daugiau vidinės ramybės santykyje su gyvenimo laikinumu. Supratau, kad jei šiandien esame kartu ir esame sveiki – tai jau yra labai daug, net jei kasdienybėje tai kartais nuvertiname. Šis darbas nuolat primena, kas iš tiesų svarbu. Po jautresnių projektų, ypač susijusių su vaikais, grįžtu namo su dar stipresniu dėkingumu už tai, ką turiu. Tai žemiškas, bet kartu stiprus suvokimas. Todėl šiandien nebelaukiu „tinkamo momento“. Jeigu noriu kažką pasakyti žmogui – pasakau. Nes dirbdama šioje srityje aiškiai matau, kaip greitai viskas gali pasikeisti.

Kas pačiai sunkiausia šiame darbe, o kas – prasmingiausia?

Sunkiausia – būti šalia žmogaus tada, kai jo skausmas labai šviežias ir neturi formos. Kai jausmai dideli, bet dar neranda žodžių tai išreikšti, perteikti. Tokiose situacijose tenka ne tik klausytis, bet ir jausti – atpažinti, kas slypi „tarp eilučių“, kas lieka neišsakyta, ir tai paversti vizualiais sprendimais, simboliais.

Kalbant apie neseniai įvykusią netektį, vienas sudėtingiausių suvokimų buvo tai, kad nėra „teisingų“ žodžių. Nėra frazių, kurios galėtų sumažinti skausmą, nors natūraliai norisi padėti. Todėl tas noras padėti turėjo tapti ne impulsyvus, o struktūruotas. Pastebėjau, kad tokios būsenos žmogus dažnai ima veikti: organizuoti, priiminėti sprendimus, bet pats iki galo nesuvokia, kodėl tai daro. Vėliau šiuos sprendimus neretai lydi kaltė. Todėl paradoksalu, bet svarbiausia čia ne sprendimai, o buvimas. Leidimas žmogui išbūti savo emocijoje ir turėti šalia kažką, kas gali tai atlaikyti kartu. To mokiausi pradėdama nuo savęs, ir tai yra didelis darbas. Per tiek metų darbo su savimi ir su kitais jaučiu, kad esu pažengusi ir galiu iš tikrųjų padėti. O prasmingiausia – padėti sukurti atsisveikinimą, kuris žmogui tampa atramos tašku. Kai praėjus laikui jis gali sugrįžti į tą momentą su jausmu, kad viskas įvyko taip, kaip turėjo būti. Kad atsisveikinimas buvo ne tik gražus, bet ir tikras – atitinkantis situaciją, atspindintis žmogaus gyvenimą ir jo ryšį su artimuoju.

Ekologiškos kavos ir vaško urnos.

Jūs dirbate su kapaviečių dizainu. Kaip estetika tokioje jautrioje vietoje gali tapti ne paviršiumi, o prasminga kalba?

Estetika tokioje vietoje nėra apie grožį dėl grožio. Ji tampa prasminga tada, kai padeda žmogui išgyventi, suprasti ir integruoti netektį. Filosofė Kathleen Marie Higgins kalba apie tai, kad menas, muzika, simboliai ar erdvė gedėjimo metu padeda žmogui vėl susijungti su pasauliu po netekties. Ir tai tiksliai atsispindi kuriant kapavietes – estetika čia veikia ne kaip dekoras, o kaip patirties dalis. Per medžiagas, formas, šviesą, simbolius kuriamas ne tik vaizdas, bet ir jausmas. Tai gali būti ramybė, švelnumas, tęstinumo pojūtis. Tokia erdvė leidžia žmogui būti su savo išgyvenimu – ne jį slopinti, o išbūti. Kaip yra pastebėjęs filosofas Arthuras Danto, grožis gedulo kontekste veikia tarsi tarpininkas – jis gali transformuoti aštrų skausmą į ramesnį liūdesį, suteikti jam formą. Galbūt todėl instinktyviai nešame gėlių, renkamės muziką, kuriame simbolius – per estetiką bandome susikalbėti su tuo, kas sunkiai nusakoma žodžiais. Savo praktikoje tai puikiai matau: kapavietė tampa ne tik atminties vieta, bet ir erdve, kur žmogus gali sugrįžti, pabūti, išgyventi. Ji palaiko ryšį, suteikia tam tikrą vidinę atramą. Todėl estetika čia nėra paviršius. Ji yra gili – psichologinė, netgi egzistencinė. Tai kalba, kuri padeda išreikšti tai, ko kartais neįmanoma pasakyti žodžiais.

Ką kapavietė gali pasakyti apie žmogų, jo gyvenimą ar artimųjų ryšį su juo?

Kapavietė gali pasakyti labai daug, kartais net daugiau nei žodžiai. Ji tampa tarsi tylia istorija apie žmogų ir santykį su juo. Per pasirinktus sprendimus atsiskleidžia, koks tas žmogus buvo: santūrus ar išraiškingas, artimas gamtai ar labiau klasikinis, vertinęs paprastumą ar simboliką. Net detalės – medžiagos, formos, augalai – gali subtiliai perteikti jo gyvenimo būdą ir vertybes. Tačiau ne mažiau ji pasako ir apie artimuosius. Kiek dėmesio skiriama, kaip kuriama erdvė, kiek joje yra prasmės – visa tai atspindi ryšį, kuris buvo ir kuris išlieka. Kartais kapavietė būna rami ir minimali, kartais – labiau išpildyta, tačiau abiem atvejais svarbiausia ne kiekis, o jausmas. Iš esmės tai yra vieta, kur susitinka du pasakojimai – žmogaus gyvenimo istorija ir artimųjų meilė jam.

Kokie simboliai kapavietėse šiandien kartojasi dažniausiai ir ką jie reiškia?

Šiandien kapavietėse ryškėja kelios simbolikos kryptis, kurios atspindi tiek tradiciją, tiek vis didėjantį asmeniškumo poreikį. Religiniai simboliai – kryžiai, angelai, Jėzaus ar Marijos atvaizdai – nors pasitaiko rečiau nei anksčiau, vis dar išlieka svarbūs. Jie siejami su tikėjimu, viltimi, apsauga ir tęstinumo jausmu. Taip pat vis dažniau matome gamtos motyvus: augalus, medžių siluetus, gėles, natūralaus pavidalo akmenį. Tokia simbolika kalba apie gyvybės ciklą, natūralumą, ramybę ir sugrįžimą į gamtą. Ji pasirenkama tada, kai norima švelnesnio, mažiau formalaus ryšio su atmintimi.

Taip pat stiprėja individualumo paieškos per medžiagas ir jų apdirbimą. Pavyzdžiui, akmens formos, primenančios kalnus ar natūralų reljefą, gali simbolizuoti stiprybę, ilgaamžiškumą ar žmogaus ryšį su tam tikra vieta. Pastebimas ir sugrįžimas prie tautinių, baltiškų simbolių fragmentų. Jie kalba apie šaknis, tapatybę, ryšį su kultūra ir tradicija. Iš esmės šiandien simboliai kapavietėse tampa ne tik dekoratyvūs, bet ir asmeniški – jie pasakoja apie žmogų, jo vertybes ir santykį su pasauliu.

Ar kapavietės dizainas visada turi būti santūrus, ar jis gali būti ir asmeniškas?

Kapavietės dizainas nebūtinai turi būti tik santūrus – jis gali būti ir itin asmeniškas. Svarbiausia čia ne pats stilius, o tai, ar jis atitinka žmogų ir jo gyvenimą. Santūrumas dažnai siejamas su pagarba, todėl jis išlieka svarbus. Tačiau pagarba nereiškia vienodumo ar formalumo. Ji gali būti išreikšta ir per individualius sprendimus: spalvas, simbolius, medžiagas ar bendrą nuotaiką. Vis dažniau regime, kad žmonės nori, jog kapavietė būtų ne tik tvarkinga, bet ir turėtų „veidą“, t. y. kad pasakotų apie žmogų ar šeimą: jų vertybes, pomėgius, gyvenimo būdą. Svarbiausia rasti pusiausvyrą – kad asmeniškumas nevirstų pertekliniu dekoratyvumu ar pompastiškumu, o estetika išliktų rami ir apgalvota. Tuomet kapavietė tampa ne tik graži, bet ir prasminga. Tokia, kuri iš tikrųjų atspindi žmogų ir leidžia artimiesiems išlaikyti gyvą ryšį.

Kuo, jūsų akimis, skiriasi suaugusiųjų ir vaikų kapaviečių estetika bei jautrumas?

Dirbdama šioje srityje matau, kad yra temų, apie kurias kalbama retai, nors poreikis joms tikrai egzistuoja. Viena jų – vaikų kapaviečių projektavimas ir įrengimas.

Suaugusiųjų kapavietėse dažniau dominuoja aiški struktūra, solidumas, kartais daugiau tradicijos ir „svorio“. Vaikų kapavietėse jautrumo lygis visiškai kitoks – čia svarbu lengvumas, švelnumas ir tam tikras trapumas. Tokiose situacijose sprendimai reikalauja ypatingo dėmesio ir atsakomybės. Svarbu ne tik estetika ar techniniai sprendimai, bet ir tai, kad kapavietė nebūtų nei perkrauta, nei per daug formali – kad išlaikytų subtilų, prasmingą ryšį su vaiko atminimu. Praktikoje tai dažnai reiškia individualius sprendimus: mažesnes apimtis, lengvesnes formas, natūralesnes medžiagas, apgalvotus simbolius. Dažnai atsiranda daugiau šviesos, minkštumo, net tam tikro gyvumo pojūčio. Tačiau svarbiausia ne forma, o jausmas. Siekiama, kad erdvė būtų ne tik graži, bet ir jautri, atliepianti artimųjų santykį su vaiku. Kiekvienu atveju ieškau balanso – tarp paprastumo, estetikos ir pagarbos, bet kartu ir tarp netekties skausmo bei švelnaus ryšio, kuris išlieka.

Kaip kapavietę paversti ne tik priežiūros objektu, bet ir gyvo ryšio vieta?

Pirmiausia turi keistis pats požiūris. Kol kapavietę matysime tik kaip tvarkytiną vietą, ji ir liks priežiūros objektu. Kai ją pradėsime matyti kaip santykio erdvę, atsiras visai kita prasmė. Labai svarbu, kad kapavietė atspindėtų patį žmogų – jo charakterį, gyvenimą, tai, kas jam buvo artima. Tai gali atsiskleisti per subtilias detales: augalus, spalvas, simbolius ar bendrą nuotaiką. Kurdami kapavietės dizaino projektą, šiuos dalykus visada aptariame su artimaisiais, nes siekiame sukurti ne tik estetišką, bet ir prasmingą erdvę, kuri palaikytų ryšį. Svarbus ir pats buvimas – ne tik ateiti sutvarkyti, bet leisti sau pabūti: prisiminti, tyliai pabendrauti mintyse. Gyvas ryšys atsiranda ne iš formos, o iš dėmesio. Kai žmogus ateina ne iš pareigos, o iš noro pabūti, kapavietė tampa ne vieta, kurią reikia prižiūrėti, o vieta, į kurią norisi sugrįžti.

Ar sutiktumėte su mintimi, kad kapavietė yra ne tik vieta mirusiajam, bet ir erdvė gyviesiems?

Taip, visiškai sutinku. Iš tiesų kapavietė dažnai yra net labiau reikalinga gyviesiems nei mirusiajam. Tai vieta, kur žmogus gali ateiti, sustoti, pabūti su savo mintimis ir jausmais. Kur nereikia skubėti, nereikia „laikytis“ – galima tiesiog būti. Kapavietė tampa erdve santykiui tęsti. Per buvimą, prisiminimą, tylą žmogus palaiko ryšį su tuo, kuris išėjo. Ir labai svarbu, kokia ta erdvė yra. Jei ji sukurta su prasme, estetika, atitikimu žmogui, ji tampa ne tik fizine vieta, bet ir vidinės ramybės tašku. Todėl aš kapavietę visada matau kaip dviejų pasaulių susitikimo vietą – atminties ir dabarties, išėjusio žmogaus ir likusiųjų gyventi.

Kokios istorijos pačiai ilgiausiai išlieka atmintyje?

Ilgiausiai išlieka ne pačios situacijos, o žmonių ryšiai. Tie momentai, kai per atsisveikinimą aiškiai pajunti meilę – kartais net stipresnę nei gyvenime. Ypač įstringa istorijos, kuriose yra daug tikrumo – kai pasakojamos apie artimuosius tarsi jie būtų šalia. Itin paliečia situacijos, kur atsisveikinimas tampa ne tik skausmingu, bet ir jungiančiu, šviesiu momentu. Tokios istorijos išlieka ilgam, nes primena, kiek daug prasmės gali būti net itin sunkiuose momentuose. Per tiek metų sukaupta nemažai konrečių pavyzdžių. Pavyzdžiui, kai po pokalbio su našle nusprendėme kapavietėje įkomponuoti akmens riedulį, ant kurio kas rytą sodyboje vyras gerdavo kavą; kai mamos kapavietėje atkartojome jos pačios austą juostos raštą; kai dukrai skirtame paminkle įkomponavome jos pieštą paveikslą. Tokiomis akimirkomis suprantu, kad už kapavietės slypi šeimos ar asmens istorija, ryšys, santykis – apie juos galvota prasmingai, ne bet kaip. Ir tai išlieka ne tik mano atmintyje, bet ir artimųjų bei kitų kapavietę lankančių žmonių širdyse.

Ar jaučiate, kad Lietuvoje atsisveikinimo kultūra po truputį keičiasi?

Taip, tikrai jaučiu. Pokytis gal ir nėra greitas, bet jis aiškus ir tendencingas. Žmonės vis dažniau ieško ne tik „kaip reikia“, bet ir „kaip noriu“. Atsiranda daugiau asmeniškų, sąmoningų sprendimų. Taip pat matomas didesnis dėmesys estetikai, paprastumui, mažiau formalumo. Žmonės drąsiau renkasi tai, kas jiems artima, o ne tai, kas įprasta, kaip daro kiti ir pan. Man atrodo, kad tai sveika kryptis, nes atsisveikinimas tampa ne tik tradicija ar duota norma, bet ir prasmingu, gyvu procesu. Prasmė dažniausiai slypi ne nusižengiant normoms, dogmoms ar religijai, o gebėjime formuoti požiūrį pagal asmeninį pajautimą. Norim ar ne, bet tendencijos keičiasi, ir tai matyti ne tik pasauliniu, bet ir Lietuvos mastu.

Ko mums, kaip visuomenei, dar trūksta kalbant apie netektį, gedulą ir atsisveikinimą?

Vis dar trūksta paprastumo ir atvirumo. Mes vis dar bijome šių temų, tarsi jos kažką prišauktų. Taip pat trūksta supratimo, kad gedėjimas nėra silpnumas ar problema, kurią reikia kuo greičiau sutvarkyti ar išspręsti. Tai natūrali žmogaus patirtis, kurią reikia išgyventi – tiek patiems, tiek leidžiant kitiems tai daryti. Labiausiai, manau, trūksta kalbos. Dažnai nemokame būti šalia žmogaus, kuris išgyvena netektį, nes jaučiame, kad turime „kažką daryti“. Išmokti tiesiog būti, išbūti kartu su kito skausmu, būtų viena didžiausių dovanų, kurią galime suteikti vieni kitiems.

Ar atsisveikinimo kultūra gali būti ne tik liūdna, bet ir brandi, šviesi, prasminga?

Taip, iš tiesų gali. Atsisveikinimas nebūtinai turi būti tik apie liūdesį. Jis gali būti ir apie dėkingumą už žmogaus gyvenimą, apie ryšį, kuris išlieka. Kai atsisveikinimas yra sąmoningas ir asmeniškas, jame atsiranda daugiau šviesos. Ne todėl, kad mažiau skauda, o todėl, kad atsiranda prasmė tame, kas vyksta. Tai subtili pusiausvyra – leisti sau liūdėti, bet kartu matyti ir tai, kas buvo gražu. Estetika, simboliai, ritualai – tai priemonės, kurios padeda atsisveikinimą padaryti šviesesnį, jaukesnį, prasmingesnį.

Kas šiandien pačiai padeda išlikti gyvai, jautriai ir neprarasti šviesos dirbant su tokiomis temomis?

Paradoksalu, bet būtent šis darbas man padeda tai išlaikyti. Jis aiškiai primena, kas yra svarbu. Kasdienybėje stengiuosi sąmoningai vertinti paprastus dalykus – laiką su artimaisiais, buvimą kartu, sveikatą. Svarbiausia – leidžiu sau jausti. Ne tik kitų žmonių istorijas, bet ir savo gyvenimą. Būtent tai padeda neprarasti gyvumo – leisti sau būti įvairiai, priimti savo jausmus. Taip pat kasdien praktikuoju dėkingumą – darbui, visatai, kitam žmogui.

Autorė Laura Auksutytė

Diana Žukauskienė

Kaip kilo mintis įkurti dienos centrą „Keturlapis dobilas“?

Mintis kilo tiesiog stebint gyvenimą. Dažnai matydavau senjorų, kurie, atrodo, turi viską – stogą virš galvos, duonos ant stalo, tačiau jų akys išduodavo didžiausią alkį – bendravimo. Supratau, kad vienatvė sunkesnė už bet kokią ligą. Norėjosi sukurti vietą, kurioje žmogus pasijustų ne „paslaugos gavėju“, bet laukiamu svečiu ar net šeimos nariu. Kodėl „Keturlapis dobilas“? Nes tai retas radinys, nešantis laimę. Norėjau, kad mūsų centras taptų ta laiminga, atsitiktine sėkme kiekvienam, kuris peržengia slenkstį ne todėl, kad reikia, o todėl, kad čia tiesiog gera būti. Šiandien, kai matau pro duris įeinančius besišypsančius veidus ir girdžiu jų juoką prie arbatos puodelio, suprantu – mums pavyko. „Keturlapis dobilas“ tapo ne tiesiog įstaiga, o gyva bendruomene, kurioje kiekvienas vėl jaučiasi reikalingas.

Kokias paslaugas teikiate dienos centre ir savo bendruomenės narių namuose?

Dienos centre darome tai, kas iš šono gali pasirodyti paprasta, bet senjorui tai – visas pasaulis. Čia užsimezga draugystės, kurios ištirpdo vienatvę: matome, kaip po kelių apsilankymų žmogus atgyja, jo akyse vėl atsiranda ugnelė, nes jis pasijunta svarbus ir laukiamas. Ir svarbiausia – tarp bendraamžių.

Pagalbos į namus paslaugos orientuotos į kasdienius poreikius: pagalbą buityje, apipirkimą, bendravimą. Mes atnešame pagalbą tiesiai į žmogaus namus, ir tai nėra tik pagalba, tai – buvimas šalia. Dažnai žmogui reikia ne nupirkti duonos, ne išvirti sriubos, o tiesiog pasikalbėti ir išklausyti. Tas paprastas pokalbis prie arbatos puodelio ir bendravimas yra didžiausias mūsų daromas stebuklas, leidžiantis senjorui jaustis reikalingam.

Kokia komanda slepiasi po „Keturlapiu dobilu“? Kuo ypatingi senais žmonėmis besirūpinantys specialistai?

Mūsų komanda – žmonės, kurie dirba iš širdies. Dirbant su senjorais reikia ne tik žinių, bet ir empatijos, kantrybės, gebėjimo išgirsti. Dažnu atveju mūsų darbuotojas yra vienintelis žmogus, kuris ateina pas senjorą į namus, ir jis tampa tuo žmogumi, kuris yra itin laukiamas. Turime nuostabią komandą, darbuotojų kaitos mūsų organizacijoje beveik nėra. Šiame darbe nieko nesuvaidinsi: čia greitai pamatome, ar tau iš tiesų rūpi kito skausmas ir džiaugsmas. Mes visi susibūrėme vedami vieno tikslo – ne tiesiog suteikti paslaugą, o bent trupučiu pakeisti žmogaus gyvenimą, sugrąžinti jam orumą ir šypseną. Susirinkimų metu pasidaliname mažomis pergalėmis, pavyzdžiui, kad šiandien senjorė Onutė pirmą kartą po ilgo laiko nusišypsojo. Ir tai dar labiau uždega mūsų širdis.

Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduria vyresnio amžiaus žmonės ir kodėl jų poreikių negali atliepti artimieji?

Vyresnio amžiaus žmonės dažnai susiduria su sveikatos problemomis, tačiau dar opesnė problema – vienatvė ir socialinė izoliacija. Kai diena praeina nepratarus niekam nė žodžio, tai jau didelė problema. Kodėl to negali išspręsti artimieji? Atsakymas paprastas – gyvenimo tempas. Vaikai ir anūkai dažnai gyvena kituose miestuose ar šalyse, sukasi savo darbuose ir rūpesčiuose. Mes atsirandame kaip tiltas: nuimame kaltės naštą nuo artimųjų pečių, o senjorams suteikiame tai, ko jiems labiausiai trūksta – nuolatinį, kokybišką dėmesį. Mes netapatiname pagalbos su pareiga, mums tai yra nuoširdus buvimas kartu. Taip laimi visi: vaikai gali ramiai dirbti žinodami, kad tėvai saugūs ir laimingi, o senjorai vėl jaučiasi esantys svarbia visuomenės dalimi.

Kodėl svarbu nepamiršti ne tik fiziologinių, buitinių, bet ir emocinių, socialinių poreikių?

Fizinė pagalba svarbi, tačiau žmogui labai svarbu jaustis reikalingam, išgirstam ir suprastam. Galima sėdėti sočiam prie balta staltiese užtiesto stalo, bet jei aplink tvyro spengianti tyla – tas maistas bus kartus. Emocinis ryšys daro stebuklus, kartais net daugiau nei vaistai. Kai žmogus turi su kuo pasikalbėti, jis kitaip jaučiasi, kitaip gyvena, net sveikata dažnai pagerėja. Todėl mes niekada nesakome „čia tik pabendravimas“. Ne, tai nėra „tik“. Tai yra pati esmė. Bendravimas yra oras, kuriuo kvėpuoja žmogaus siela. Kai žmogus turi su kuo pasidalinti prisiminimais ar dienos džiaugsmais, jis vėl pradeda gyventi, o ne tik egzistuoti. Mes siekiame, kad kiekvienas mūsų senjoras būtų ne tik saugus ir prižiūrėtas, bet, svarbiausia, – jaustųsi reikalingas.

Kodėl senatvė vis dar siejama su vienatve? Kokias neigiamas pasekmes lemia vienišumas?

Vis dar gajus mitas, kad senatvė – tai laikas tapti „nematomam“. Dažnas senjoras susitaiko su vienatve kaip su neišvengiamybe, tačiau tai didžiulė klaida. Vienišumas nėra tiesiog liūdesys, jis graužia sveikatą iš vidaus – didina širdies ligų, depresijos riziką, atima jėgas kovoti su ligomis. Tai tylus priešas, kuris žmogų padaro silpną. Tačiau aš noriu pasakyti garsiai: vienatvė nėra nuosprendis. Šiais laikais yra tiek daug galimybių vėl tapti bendruomenės dalimi. Kartais stebuklui užtenka paprasčiausių dalykų – nuoširdaus pokalbio ar to laiko, kai kažkas tavęs tiesiog klausosi. Svarbiausia – išdrįsti paprašyti pagalbos ir atverti duris. Mes esame tam, kad įrodytume: kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo amžiaus, yra svarbus, reikalingas ir niekada neturi likti vienas su savo tyla.

Ar bėgant metams keičiasi senjorų padėtis Lietuvoje? Kokių teigiamų pokyčių pastebite, o kur dar reikėtų pasistiebti?

Yra gerų pokyčių, tikrai. Visuomenė pradeda suprasti, kad senatvė nėra nuošalė, o senjoras – ne „nurašytas“ žmogus. Atsiranda daugiau pagalbos formų, drąsiau kalbame apie emocinę sveikatą, o ne tik apie vaistus. Tačiau realybė vis dar turi pilkų atspalvių. Didžiausias skaudulys – paslaugų prieinamumas, ypač regionuose. Liūdna matyti, kai žmogus pagalbos turi laukti mėnesius, nes senatvė ir ligos nelaukia. Norėtųsi, kad rūpestis senjorais būtų ne tik projektas ar gražus lozungas, o natūralus mūsų visų prioritetas. Turime pasistiebti kurdami tokią sistemą, kurioje pagalba žmogų pasiektų tada, kai jos reikia, o ne tada, kai ateina eilė popieriuje. Pokytis vyksta, bet mums visiems dar reikia daugiau drąsos ir resursų, kad orus senėjimas taptų prieinamas kiekvienam, nepriklausomai nuo to, kur jis gyvena.

Kur kreiptis norint prisijungti į „Keturlapio dobilo“ bendruomenės?

Nors oficialus kelias eina per seniūniją ir socialinių paslaugų skyrių, viskas prasideda nuo paprasto žmogiško pokalbio. Jei jaučiate, kad jums ar jūsų artimajam reikia pagalbos, tiesiog paskambinkite mums telefonu +370 610 77 227. Mes padėsime susigaudyti dokumentų labirintuose, patarsime ir už rankos palydėsime per visą procesą.

Labai kviečiu nedelsti: kreiptis galite patys, gali skambinti vaikai, anūkai ar net rūpestingi kaimynai. Pagalbos prašymas nėra silpnumo ženklas – tai pirmas žingsnis į šviesesnę ir lengvesnę kasdienybę. Mes laukiame jūsų skambučio.

Mano didžiausia svajonė – kad nė vienas žmogus nesijaustų nematomas. Tad jei žinote ką nors, kas šiandien laukia už durų ar prie telefono, tiesiog paskambinkite. Tai nieko nekainuoja, bet tai yra pati didžiausia dovana, kurią galime įteikti vieni kitiems. Pradėkime nuo vieno skambučio jau šiandien.

Jei jums ar jūsų artimam žmogui reikia pagalbos, susisiekite su mumis:

VšĮ Senjorų dienos centras „Keturlapis Dobilas“

Tel. + 370 610 77 227

El. paštas pagalbanamuose@keturlapis-dobilas.lt

„Facebook“ https://www.facebook.com/SenjorudienoscentrasKaune

Interneto svetainė www.keturlapis-dobilas.lt

Autorė Laima Samulė