Ramūs ir taikūs metai

Paskutinįjį gyvenimo penkmetį Ch. Norrisas praleido ramiai, tačiau ne mažiau prasmingai, pasirinkęs atsiriboti nuo Holivudo spindesio ir susikoncentruoti į šeimą bei sveikatą. 2021–2026 m. jis gyveno savo rančoje Teksase ir namuose Kauai saloje, Havajuose, kur mėgavosi gamta ir artimųjų draugija. Nors viešumoje pasirodydavo retai, iki paskutinių dienų aktyviai prižiūrėjo savo labdaros organizacijos „Kickstart Kids“ veiklą. Mat tikėjo, kad kovos menai gali pakeisti nedarniose šeimose ar globos namuose augančių vaikų gyvenimus. Visgi, sulaukus garbių 86-erių, amžius pradėjo palikti pėdsakus – aktorius vis dažniau skundėsi silpnumu, nors jo dvasia išliko stipri. 2026 m. kovo 19 d. pasaulį sukrėtė žinia apie jo mirtį. Ch. Norrisas mirė ramiai, miegodamas savo namuose Havajuose, apsuptas žmonos Genos ir vaikų. Mirties priežastimi nurodytas natūralus organizmo išsekimas ir amžiaus sukeltos komplikacijos. Jo išėjimas pažymėjo ištisos veiksmo filmų eros pabaigą. Tūkstančiai gerbėjų visame pasaulyje susirinko pagerbti žmogaus, kuris ekrane atrodė nemirtingas, tačiau kasdienybėje išliko nuolankus ir paprastas. Tai buvo lengva įspūdingo, bet įdomaus gyvenimo pabaiga.

Sunki pradžia

Carlosas Ray Norrisas gimė 1940 m. kovo 10-ąją Rajane, Oklahomoje, šeimoje, kurios kasdienybė nelepino. Tėvas Ray Norrisas buvo airių kilmės, o motina Wilma Scarberry turėjo čerokių kraujo – šis derinys vėliau atsispindėjo išskirtinėje aktoriaus išvaizdoje. Vaikystė nebuvo rožėmis klota: tėvas kovojo su stipria priklausomybe nuo alkoholio, todėl šeima nuolat jautė finansinį nepriteklių ir dažnai kraustėsi iš vienos vietos į kitą, kol galiausiai apsistojo Kalifornijoje. Mokykloje nebuvo nei populiarus, nei sportiškas. Pats save apibūdindavo kaip drovų, vidutiniškai besimokantį vaiką, kuris vengė konfliktų ir neturėjo jokio fizinio pasirengimo. Baigęs vidurinę mokyklą ir norėdamas užsigrūdinti, įstojo į JAV karines oro pajėgas. Būtent tarnaudamas karo policininku Pietų Korėjoje, Osano oro bazėje, gavo pravardę „Chuck“ ir pirmą kartą susidūrė su Rytų kovos menais. Čia jis pradėjo mokytis tang soo do. Ši kovos menų šaka tapo pamatiniu akmeniu būsimai disciplinai ir pasitikėjimui savimi, drovų jaunuolį pavertusi ryžtingu kovotoju.

Gyvenimo aistra

Grįžęs iš kariuomenės tapo aistringu kovos menų propaguotoju ir atidarė karatė mokyklų tinklą. Jo talentas ir darbo etika leido tapti vienu geriausių visų laikų kovotojų – nuo 1968 m. šešerius metus iš eilės išlaikė pasaulio vidutinio svorio karatė čempiono titulą, iš sporto pasitraukdamas kaip neįveiktas nugalėtojas. Jo mokyklose apsilankęs aktorius Steve‘as McQueenas paskatino charizmatišką Chucką išbandyti jėgas kine. Lemtingas posūkis įvyko susipažinus su legendiniu kinų kilmės aktoriumi ir karatė kovotoju Bruce Lee. Jų draugystė ir bendros treniruotės atvedė prie istorinės kovos scenos Romos Koliziejuje filme „Drakono kelias“ (1972 m.). Nors šiame filme Ch. Norrisas vaidino blogiuką, jo technika ir ramybė ekrane paliko neišdildomą įspūdį prodiuseriams. Netrukus jis suprato, kad kinas yra erdvė, kurioje gali ne tik demonstruoti meistriškumą, bet ir skleisti teigiamas vertybes. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo gauti pagrindinius vaidmenis, o jo sukurta kovos menų sistema chun kuk do tapo įrodymu, kad geba suderinti fizinę jėgą su dvasine ramybe.

Meilė ir vaikai

Ch. Norrisas vos sulaukęs 18-os vedė mokyklos laikų meilę Dianne Holechek. Su ja susilaukė dviejų sūnų – Mike‘o ir Erico, kurie vėliau taip pat pasuko į kino ir sporto pasaulį. Jų santuoka truko 30 metų, tačiau 1988 m. pora pasuko skirtingais keliais. Po skyrybų ilgą laiką buvo vienišas, kol 1997 m. sutiko buvusį modelį Geną O‘Kelley. Jų meilės istorija tapo pavyzdžiu daugeliui. 1998-aisiais susituokusi pora susilaukė dvynių Dakotos Alano ir Danilee Kelly. Chuckas ne kartą viešai demonstravo atsidavimą Genai, ypač kai ji susidūrė su sunkiais sveikatos sutrikimais po gimdymo. Aktorius net sustabdė karjerą, kad galėtų ja rūpintis. Mat šeima jam buvo svarbesnė už bet kokį vaidmenį. Be keturių santuokose gimusių vaikų, Chuckas turi ir dukrą Diną, su kuria susipažino tik jai suaugus, o šį susitikimą vadino vienu didžiausių gyvenimo stebuklų. Jis visada pabrėždavo, kad tėvystė ir krikščioniškos vertybės – gyvenimo centras, o meilė žmonai – stipriausias variklis gyventi teisingai ir siekti gėrio.

Uolus konservatorius

Ch. Norrisas buvo gerai žinomas dėl tvirtų krikščioniškų įsitikinimų ir aktyvaus dalyvavimo JAV politiniame gyvenime. Save laikė pamaldžiu krikščionimi, dažnai pabrėždavo, kad tikėjimas – gyvenimo ir vertybių pagrindas. Jis parašė keletą knygų apie krikščionybę, aktyviai pasisakė už Biblijos studijų integravimą valstybinėse mokyklose. Politiškai Ch. Norrisas buvo ištikimas Respublikonų partijos rėmėjas, pasižymėjęs konservatyviomis pažiūromis. Aršiai gynė teisę turėti ginklą, pasisakė už griežtą pasienio kontrolę ir tradicines šeimos vertybes. Aktorius ne tik finansiškai rėmė įvairius respublikonų kandidatus, bet ir pats aktyviai dalyvavo rinkimų kampanijose, tapo dešiniojo sparno politiniu autoritetu, o jo nuomonė buvo svarbi milijonams konservatyvių amerikiečių. Savo pažiūras plačiai išdėstė literatūroje: knygose „The Justice Riders“ ir „Against All Odds“ dalijosi asmenine dvasine patirtimi, o kūrinyje „Black Belt Patriotism“ pateikė viziją, kaip Amerikai sugrąžinti krikščioniškas ir pilietines šaknis.

Karjeros pasiekimai ir „Volkeris, Teksaso reindžeris“

Didžiausią šlovę Ch. Norrisui pelnė serialas „Volkeris, Teksaso reindžeris“ (1993–2001 m.), kuriame jis įkūnijo Cordellį Walkerį – teisingą, griežtą, bet gailestingą teisėsaugos pareigūną. Šis vaidmuo tapo jo vizitine kortele ir pelnė daugybę apdovanojimų, tarp jų – „BMI Film & TV Awards“ ir „Lone Star Film & Television Awards“. Per aštuonis sezonus serialas tapo pasauliniu fenomenu, o Ch. Norrisas pripažintas tiek kaip aktorius, tiek kaip vykdomasis prodiuseris. Taip pat jo filmografijoje puikuojasi klasikinės veiksmo juostos: „Missing in Action“ trilogija, „The Delta Force“ ir „Invasion U.S.A.“, kurios įtvirtino kaip „Cannon Group Films“ studijos veidą. Už indėlį į kiną pagerbtas žvaigžde Holivudo šlovės alėjoje, o 2010 m. Teksaso gubernatorius oficialiai suteikė jam garbės Teksaso reindžerio titulą. Ch. Norrisas taip pat gavo daugybę kovos menų šlovės muziejų apdovanojimų ir buvo pirmasis vakarietis, iškovojęs aštuntojo laipsnio juodąjį tekvondo diržą. Jo karjera – ne tik skaičiai ar statulėlės. Jis sugebėjo išlikti populiarus ištisus dešimtmečius. O dar svarbiau, kad tapo įkvėpimo šaltiniu tūkstančiams berniukų JAV ir visame pasaulyje, mokė juos būti stipriems, bet teisingiems: neskriausti, ginti silpnesnius.

7 juokingiausi „faktai“ apie Chucką Norrisą

• Jis neplauna drabužių – tiesiog juos baugina, kol purvas pats pasišalina.
• Kai Ch. Norrisas gimė, pats parvežė motiną iš ligoninės namo.
• Kartą jam į koją įkando kobra. Po penkių dienų baisių kančių… kobra nugaišo.
• Ch. Norrisas gali užtrenkti sukamąsias duris.
• Toks greitas, kad gali apibėgti aplink pasaulį ir trenkti sau į pakaušį.
• Ch. Norriso ašaros gydo vėžį. Gaila, kad jis niekada neverkia.
• Po jo barzda nėra smakro, tik dar vienas kumštis.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Paveldėtas talentas

A. G. Bellas gimė 1847 m. kovo 3-iąją Edinburge (Škotija), šeimoje, kurioje kalbos menas buvo ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas. Tiek senelis, tiek tėvas buvo garsūs iškalbos specialistai. Senelis išrado unikalią mikčiojimo kontrolės techniką, o tėvas tapo „Visible Speech“ – fonetinių simbolių sistemos, skirtos kurtiesiems, autoriumi. Motina Eliza Grace Symonds Bell, portretų dailininkė ir talentinga muzikantė, sūnų namuose mokė iki 10-ies, skiepijo meilę ne tik vizualiesiems menams, bet ir garsui. Po trejų metų oficialių studijų A. G. Bellas metus praleido Londone su seneliu, kurio gilus atsidavimas garsų tyrimams tapo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu. Vėliau dirbo muzikos ir iškalbos mokytoju bei studijavo Edinburgo universitete, tačiau dažniausiai lavinosi savarankiškai. Norą sužinoti daugiau skatino įgimtas smalsumas, o vien tradicinės studijos negalėjo jo pasotinti. 1866–1867 m. dėstė Bate universitete Anglijoje, tačiau šeimą sukrėtusios tragedijos – brolių mirtys nuo tuberkuliozės – privertė priimti lemtingą sprendimą emigruoti į Kanadą. 1870 m. apsigyvenęs Ontarijuje ne tik atgavo sveikatą, bet ir vėl visa jėga pasinėrė į darbą: atidarė mokyklą, dėstė kurčiųjų įstaigose Bostone ir ištobulino tėvo sukurtą sistemą, kuri tapo standartiniu metodu visame pasaulyje. Oficialaus pripažinimo sulaukė 1873 m., kai Bostono universitetas jį paskyrė balso fiziologijos ir kalbos mechanikos profesoriumi. Tuomet galėjo laisvai jungti aistrą muzikai, kalbai ir mokslui.

Telefono gimimas

Būsimo išradėjo genialumas pradėjo ryškėti vos 17-os, kai atliko pirmuosius akustinius eksperimentus. Tačiau didžiausią proveržį pasiekė bandydamas sujungti akustiką su elektra. Nuo 1873-iųjų iki 1876 m. visą laisvalaikį skyrė prietaisui, kuriuo balso garsai galėtų sklisti laidais, tuo pat metu nuodugniai tirdamas žmogaus ausies membraną ir mokydamasis perduoti kelis elektrinius signalus vienu metu. Stokodamas lėšų ieškojo rėmėjų, o tokiais tapo jo mokinių tėvai – Thomas Sandersas ir Gardineris G. Hubbardas. Gavęs pinigų techniniu asistentu pasamdė talentingą mechaniką Thomą A. Watsoną. Po begalės bemiegių naktų, praleistų eksperimentuojant su garso perdavimu, 1875 m. birželį pasigirdo pirmieji nerišlūs garsai, o 1876 m. kovo 10 d. įvyko istorinis lūžis – per 6 metrų laidą nuskambėjo pirmoji suprantama frazė: „Pone Watsonai, ateikite čia, noriu jus pamatyti.“ Šis išradimas, pirmą kartą viešai pristatytas Filadelfijos miesto parodoje, sukėlė sensaciją ir padėjo pamatus „Bell Telephone Company“. Nors vėliau sekė varginantis teisinių kovų dešimtmetis su konkurentais, 1888 m. teismas galutinai patvirtino A. G. Bello, kaip vienintelio telefono išradėjo, teises. Taip užtikrino ne tik šlovę, bet ir didžiulį finansinį atlygį, kurį vėliau skyrė mokslui ir labdarai. Jo pagrindinis tikslas buvo suvokti gamtos dėsnius ir priversti tarnauti žmogui.

Filantropija

Nepaisant milžiniškos sėkmės, A. G. Bellas niekada nepamiršo pagrindinio pašaukimo – pagalbos kurtiesiems. 1877 m. jis vedė savo mokinę Mabel Hubbard, kuri buvo kurčia nuo vaikystės. Ji tapo didžiausiu įkvėpimo šaltiniu ir padovanojo dvi dukteris. 1880 m. gavęs premiją už pasiekimus fizikos srityje, įkūrė laboratoriją Vašingtone, kurioje moksliniai tyrimai buvo atliekami ne siekiant pelno, o visuomenės labui. Čia A. G. Bellas sukūrė fotofoną – prietaisą, siunčiantį garsą šviesos spinduliais, bei elektrinį zondą metaliniams objektams kūne aptikti. Šis išradimas skubiai panaudotas bandant surasti kulką sužeisto prezidento Jameso A. Garfieldo kūne. Tapęs JAV piliečiu 1882 m., A. G. Bellas apsigyveno Badeke, Naujojoje Škotijoje, kur įkūrė vasaros rezidenciją „Beinn Bhreagh“, primenančią gimtąją Škotiją. Daugiausia pajamų skyrė biurui, kurio pagrindinė misija – informacijos apie kurtumą sklaida. Įkurta Amerikos kurčiųjų asociacija ir darbas su garsiąja Helene Keller rodo nepalaužiamą humanitarinį pasišventimą, kuris lydėjo kiekvieną jo techninį atradimą, paverčiant mokslą įrankiu žmogaus kančiai mažinti. A. G. Bellas tikėjo, kad kiekvienas žmogus, nepaisant fizinių apribojimų, turi turėti galimybę bendrauti su pasauliu.

Nauji horizontai: aviacija ir motorlaiviai

Mokslininko smalsumas niekada nenuslopo, o interesų laukas išsiplėtė iki aviacijos ir jūrų technikos. Nuo 1891 m. rėmė aviacijos pradininko Samuelio P. Langley novatoriškus bandymus, o vėliau pats eksperimentavo su tetraedro formos aitvarais, tikėdamas, kad ši konstrukcija gali suteikti didžiulę keliamąją jėgą. Bendradarbiaudamas su Glennu H. Curtissu sukūrė kelis orlaivius, tarp jų ir unikalų tetraedrinį lėktuvą, kuris, nors ir atrodė nepatogus, vėliau rado savo vietą modernioje architektūroje. Pirmojo pasaulinio karo metais nukreipė dėmesį į karinį pasirengimą ir sukūrė greitaeigį motorlaivį su povandeniniais sparnais, galintį skrosti vandenį neįtikėtinu tuo metu 70 mylių per valandą greičiu. Jo laboratorijose gimė tokios idėjos kaip buitinis oro kondicionavimas (aušinimas), dirbtinis respiratorius. Net mirties patale nenustojo kurti – dirbo prie sūraus vandens distiliavimo metodo, siekdamas išspręsti geriamojo vandens trūkumo problemą. Tai dar kartą įrodė, kad jo proto neribojo amžius ar pasiekti laimėjimai. Išradėjas dažnai sakydavo, kad atradimai ir patobulinimai neturi pabaigos. Jo gyvenimas – geriausias šio teiginio įrodymas.

Milžiniškas palikimas

A. G. Bello svarba istorijai neišmatuojama ne tik dėl telefono, bet ir vaidmens formuojant mokslo populiarinimo kultūrą. 1883 m. kartu su bendraminčiais įkūręs žurnalą „Science“. Vienas iš Nacionalinės geografijos draugijos įkūrėjų, tad mokslines žinias pavertė prieinamomis plačiajai visuomenei. Jis derino griežtą eksperimentinę logiką, filantropinį dosnumą ir meilę gamtai, kuria dalijosi žurnalo „National Geographic“ puslapiuose. Išradėjas mirė 1922 m. rugpjūčio 2 d., kai pasaulyje jau veikė 13 mln. jo išrastų telefonų, o 60 sek. nutilęs visas ryšių tinklas tapo didingiausia tylos minute. A. G. Bello palikimas gyvuoja kiekviename skaitmeniniame įrenginyje, kurį šiandien laikome rankose. Ką istorikai sako apie telefono išradimą?

• Prieš telefono atsiradimą žinutės keliaudavo dienas ar savaites. Telefonas buvo pirmasis prietaisas, leidęs bendrauti realiu laiku per didelius atstumus, taip paspartinant verslo procesus, diplomatiją ir šeimų ryšius.
• Dėl telefono sukurta nauja profesija – ryšio operatorė. Tai suteikė tūkstančiams moterų galimybę dirbti, skatinant ekonominę nepriklausomybę ir socialinius pokyčius.
• Žodis „Hello“ (alio) išpopuliarėjo būtent dėl telefono. Iki tol jis nebuvo įprastas pasisveikinimas, tačiau išradėjas Thomas Edisonas pasiūlė kaip standartinį būdą pradėti pokalbį telefonu. Netrukus tai tapo visuotine norma.
• Telefonas pakeitė požiūrį į saugumą: leido sukurti greitosios pagalbos, ugniagesių ir policijos iškvietimo sistemas. Iki tol pagalbos šauksmas retai pasiekdavo tarnybas laiku.
• Šiuolaikinis internetas prasidėjo nuo telefono linijų. Būtent telefono tinklo infrastruktūra panaudota pirmiesiems duomenų perdavimams. Tad be A. G. Bello išradimo skaitmeninis pasaulis atrodytų visai kitaip.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Sugrįžimas į gyvųjų pasaulį

2026 m. vasarį pasaulis tarsi iš naujo prisiminė Schumacherio pavardę. Didžiųjų paskalų portalų antraštėse mirgėjo žinios apie legendinio lenktynininko brolį – taip pat buvusį „F-1“ pilotą RalfąSchumacherį, kuris planuoja antrąsias vestuves. Penkiasdešimtmetis sportininkas 2024 m. liepą viešai patvirtino savo meilę prancūzui Étienne’ui Bousquet-Cassagne (36 m.). Kaip skelbia Vokietijos dienraštis „Bild-Zeitung“, pora jau netrukus žengs kitą žingsnį – vestuvės planuojamos gegužę. Duodamas interviu televizijai RTL, R. Schumacheris sakė: „Tarp mūsų – neįtikėtina harmonija, vienas kitą suprantame be žodžių. Niekada nemaniau, kad gali būti taip gera. Būtų nuostabu, jei tai truktų amžinai.“

Prieš santykius su Étienne’u Ralfas 14 metų buvo vedęs Corą Schumacher, su kuria turi bendrą sūnų. Žinia apie garsaus lenktynininko atvirai pripažintą homoseksualumą daugelio nebestebina. Kur kas labiau nei dviejų vyrų meilė ar prabangūs jaunikių kostiumai visuomenę domina klausimas – ar vestuvių šventėje pasirodys greičio legenda tituluojamas Michaelis Schumacheris?

Paskutinį kartą legendinis sportininkas buvo nufotografuotas 2024 m. per dukros vestuves. Šventė vyko atokioje, itin saugomoje viloje Maljorkos saloje, tačiau smalsiems fotografams, regis, nebūna per aukštų tvorų. Tai buvo pirmas kartas, kai M. Schumacheris dalyvavo viešame renginyje po 2013 m. patirtos sunkios traumos.

Septyniskart „F-1“ pasaulio čempionas nelaimę patyrė slidinėdamas Prancūzijos Alpėse – iščiuožęs už trasos ribų jis atsitrenkė į uolas ir patyrė itin sunkius galvos bei viso kūno sužalojimus. Sportininkas buvo skubiai nugabentas į Grenoblio ligoninę, kur jam atliktos dvi operacijos. Net šešis mėnesius medikai taikė dirbtinę komą, siekdami sumažinti smegenų tinimą.

2014 m. pabudęs iš komos, M. Schumacheris buvo perkeltas į kitą gydymo įstaigą, o po 250 dienų jam leista grįžti į namus Šveicarijoje, prie Ženevos ežero. Informacija apie jo sveikatos būklę visuomenei buvo teikiama itin retai. Gydytojai tik trumpai užsimindavo apie sunkią vegetacinę būklę ir ribotas reakcijas į aplinką.

Vis dėlto jo žmona Corinna nuolat kartojo, kad vyras gydomas ir šeima nepraranda vilties. Nors apie visišką pasveikimą kalbėti sudėtinga – sportininkas tebėra prikaustytas prie lovos ir nekalba – juo rūpinasi apie 15 medikų ir slaugytojų komanda. Teigiama, kad jis atpažįsta artimuosius ir gali ribotai bendrauti. Net sklinda kalbos, jog M. Schumacheris gali judinti rankas tiek, kad suraitytų gerbėjų taip trokštamą autografą.

Ankstyva sėkmė

Jei jaunų tėvų paklaustume, kokią profesiją jie linkėtų savo vaikams, „F-1“ piloto tarp atsakymų veikiausiai nebūtų. Apie tai, kad 1969 m. sausio 3 d. gimęs ir Michaelio vardu pakrikštytas sūnus taps lenktynininku, tikrai negalvojo nei statybininkas Rolfas, nei jo žmona Elisabetha.

Vis dėlto berniukui paaugus paaiškėjo, kad jį nepaprastai domina mechanika ir automobiliai. Nagingas, inžineriniu talentu apdovanotas tėvas skatino sūnų gilinti žinias ir praktikuotis – jie net kartu sukonstravo pirmąjį būsimojo čempiono kartingą.

Automobilių sportas – brangus užsiėmimas, todėl šeima iš pradžių abejojo, ar pajėgs finansuoti sūnaus treniruotes. Net buvo svarstoma, ar nereikėtų atsisakyti šios svajonės ir daugiau dėmesio skirti mokslams. Tačiau Michaelio užsidegimas buvo toks didelis, kad jo perkalbėti nepavyko. Ir visai be reikalo – jau 1982 m., vos trylikos, jis laimėjo Vokietijos jaunių kartingų čempionatą. Taip prasidėjo įspūdinga sėkmės era.

Jaunasis Michaelis triumfuodavo beveik visose varžybose, kuriose dalyvaudavo. Sakoma, kad organizatoriai net „nepastebėdavo“ tikrojo jo amžiaus – Vokietijoje kartingų varžybose buvo leidžiama startuoti tik nuo 14 metų, o jis lenktyniavo jau nuo dvylikos. Nuo mažens jam teko dirbti ir mechaniku, tačiau vėliau pats pripažino, kad būtent ši patirtis padėjo geriau suprasti techniką ir pasiekti aukščiausių rezultatų.

1988 m. jis laimėjo „Formula König“ ir „Formula Ford“ varžybas, vėliau sėkmingai pasirodė „F-3“ čempionate. 1991 m. pagaliau debiutavo „F-1“, atstovaudamas komandai „Jordan Grand Prix“. Nors pirmųjų lenktynių nelaimėjo, jo pasirodymas sukėlė milžinišką susidomėjimą – netrukus atsirado rėmėjų, pagerėjo treniruočių sąlygos ir bolidų techninės galimybės.

Prasidėjo tikras pergalių lietus. Nenuostabu, kad talentingam pilotui buvo pasiūlyta vieta prestižinėje „Scuderia Ferrari“ komandoje. Nuo 1995 m. M. Schumacherio vardas ir „Ferrari“ tapo beveik neatsiejami. Dauguma legendinių jo nuotraukų pažymėtos būtent šios komandos logotipu.

Didžiausiais varžovais trasoje tapo Mika Häkkinenas ir Kimis Räikkönenas, atstovavę „McLaren“ komandai. Vis dėlto pats M. Schumacheris apie juos visuomet atsiliepdavo pagarbiai – juk pergalė nieko verta, jei nekovoji su lygiaverčiais varžovais.

Sėkmingiausiais karjeros metais, 2004-aisiais, jis iškovojo 12 pergalių iš 13 galimų, surinko rekordinį taškų skaičių ir penktą kartą iš eilės tapo pasaulio čempionu – taip galutinai įtvirtindamas savo, kaip vieno didžiausių visų laikų lenktynininkų, vardą.

Neramus gyvenimas

Patys sėkmingiausi metai nebuvo paskutiniai. Nors 2010 m. karjerą baigęs Michaelis Schumacheris yra pripažinęs, kad galbūt vertėjo pasitraukti anksčiau, t. y. tuomet, kai jautėsi esąs savo šlovės viršūnėje, visgi negalėjo visiškai nutolti nuo lenktynių trasos. Dar 2007 m. buvo apsisprendęs rečiau sėsti prie vairo ir dažniau konsultuoti „Scuderia Ferrari“ komandą, tačiau adrenalino poreikis niekur nedingo. Jei nedalyvaudavo „F-1“ varžybose, mėgėjiškai lenktyniaudavo motociklais ar užsiimdavo ekstremaliu sportu.

Galiausiai neatsispyrė pagundai sugrįžti į didžiausią pasaulio lenktynių sceną. Tokią galimybę suteikė „Mercedes AMG Petronas“ komanda. Vis dėlto sugrįžimas nepateisino didžiulių lūkesčių – ryškiausiu momentu tapo Europos „Grand Prix“ lenktynės, kuriose M. Schumacheris pirmą kartą po pertraukos užlipo ant podiumo ir, būdamas 43 metų ir 173 dienų, tapo vyriausiu ant pakylos lipusiu lenktynininku. Netrukus jo vietą komandoje užėmė Lewisas Hamiltonas, ir daugelis gerbėjų tai pavadino vienos eros pabaiga.

Per ilgą karjerą M. Schumacheris sulaukė ne tik pagyrų, bet ir kritikos. Neretai buvo kaltinamas pernelyg agresyviu, kartais net nesportišku elgesiu trasoje, taip pat įsivėlė į skandalus dėl galimų techninių pažeidimų tobulinant bolidus. Tačiau didžioji dalis dramų vyko trasoje, o ne asmeniniame gyvenime.

Namuose jis buvo ramus ir paprastas žmogus. 1995 m. susituokė su ištikima ir atsidavusia žmona Corinna, susilaukė dukros ir sūnaus. Nors karjeros piko metu pasirodė kalbų apie neištikimybę, šeimos pamatai liko tvirti.

Paradoksalu, tačiau tik po 2013 m. kalnuose patirtos nelaimės apie M. Schumacherį ir jo namus pradėjo sklisti įvairūs gandai. Pernai trys vyrai buvo pripažinti kaltais dėl bandymo šantažuoti šeimą – grasinta paviešinti šimtus nuotraukų, vaizdo įrašų bei privačių medicininių dokumentų, jei nebus sumokėta 15 mln. eurų. 2023 m. neetiškai pasielgė ir žurnalistai, pasitelkę dirbtinį intelektą netikram interviu sukurti. Vėliau jiems teko pašalinti suklastotą turinį ir atsiprašyti artimųjų.

Visai neseniai paviešinta ir informacija apie 2019 m. įvykusį nusikaltimą – Šveicarijoje esančioje šeimos viloje buvo išžaginta viena iš M. Schumacherį prižiūrėjusių slaugytojų. Baudžiamasis skundas pateiktas 2022 m. sausį, o byla viešumon iškilo tik dabar.

Visi šie skandalai šeimai tapo rimtu išbandymu. Nuo pat nelaimės Alpėse pradžios artimieji buvo tvirtai nusprendę saugoti sportininko privatumą. Corinna įsitikinusi, kad sunkiai sužalotas vyras nenorėtų, jog pasaulis matytų jo sudėtingą būklę. Į privačią rezidenciją įleidžiami tik patys artimiausi draugai ir šeimos nariai. Sklandant gandams ir netrūkstant spekuliacijų, akivaizdu viena – M. Schumacherio pavardė iš gerbėjų ir žiniasklaidos akiračio dar ilgai neišnyks.

Autorė vEglė Stratkauskaitė

Dar ne pabaiga

Jeigu dalis žmonių, ruošdamiesi 80-mečio jubiliejui, galvotų apie ramius pietus su šeima, Cher planuoja koncertinį turą. 2026-aisiais ji ketina koncertuoti ne tik didžiuosiuose JAV miestuose, bet ir pasirodyti Londone. Popmuzikos deivė, gegužės 20-ąją minėsianti garbų jubiliejų, koncertuose dainuos gyvai. Tiesa, kitaip nei ankstesniuose turuose, šįmet Cher į pagalbą ateis gausesnis būrys pritariančiųjų dainininkų. Gyvo pasirodymo metu jie padeda paslėpti nedidelius nesklandumus, su kuriais paprastai susidoroja garso prodiuseriai ruošdami fonogramas. Cher visada, kai tik gali rinktis, dainuoja gyvai. Interviu ji ne kartą sakė, kad karjerą pradėjo tuomet, kai nebuvo modernių technologijų, galinčių patobulinti balsą. Tad ir dabar nejaučia poreikio jomis naudotis. Atlikėjos nuomone, balsas sklinda ne tik iš gerklės, bet ir iš širdies. Be to, tai, kas gyva, visada geriau. Tiesa, visiškai išvengti technologijų pagalbos nepavyks. O gal ir nereikėtų jos vengti. Apie tai, kad dainininkės gyvi pasirodymai vis dažniau tampa chaotiški, prabilta dar 2018-iaisis. Visai neseniai suabejota, ar Cher tebėra tokio aštraus proto kaip anksčiau. Vykstant šių metų prestižinių „Grammy“ apdovanojimų ceremonijai, ji ant scenos pasirodė pasipuošusi įspūdinga odine suknele su nėriniais. Atlikėjai patikėta paskelbti geriausio metų įrašo nominaciją. Deja, ji ne tik supainiojo nugalėtojus, bet ir ne laiku nulipo nuo scenos, taip sukeldama tikrą chaosą. Juk tiesioginių transliacijų metu kiekviena renginio sekundė griežtai suplanuota. Viskas galiausiai baigėsi sėkmingai. Tiek atlikėjai Kendrickas Lamaras ir SZA gavo skirtą apdovanojimą, tiek ir pati Cher rankose laikė statulėlę, žyminčią įvertinimą už viso gyvenimo darbą.

Sunki pradžia

O nuveikė ji iš tiesų daug. Vargu ar atsirastų negirdėjusių bent keleto šios žvaigždės kūrinių. Dabar ją atpažįsta visame pasaulyje, nors nuo ko atsispirti ir pasiekti tokių aukštumų Cher tikrai neturėjo. Ji gimė El Sentro miestelyje Kalifornijoje. Jos tėvas buvo armėnų ir amerikiečių kilmės vilkiko vairuotojas, turėjęs problemų dėl priklausomybės nuo kvaišalų ir lošimo, o mama retkarčiais dirbdavo modeliu ir bandė tapti aktore. Cher tėvai išsiskyrė, kai jai tebuvo 10 mėnesių. Vaikystę praleido tik su mama. Jos vis kraustėsi iš vieno miesto į kitą. Klajodama po šalį motina ieškojo pragyvenimo šaltinio ir naujų mylimųjų. Vaikystė buvo sunki ir pavojinga. Mažoji Cherilyn niekur nepritapo – neįprastai aukšta, egzotiškos išvaizdos. Kažkur pritapti sunku, kai vienoje vietoje neužsibūni ilgiau nei metus. Mergaitei paaugus atsirado dar viena problema. Mamos draugužiai vis dažniau atkreipdavo į ją dėmesį kaip į moterį. Galiausiai 16-metė nutarė pradėti savarankišką gyvenimą: metė mokyklą, persikėlė gyventi į Los Andželą ir ėmė lankyti vaidybos pamokas. Ji nuo mažens svajojo tapti žvaigžde. Tiesa, iš pradžių jaunutei merginai teko prasimanyti pinigų pragyvenimui. Greičiausias būdas tai padaryti – išnaudoti įspūdingą išvaizdą. Tad ji pradėjo šokti Holivudo naktiniuose klubuose. Čia ne tik teko nusimesti rūbus, bet ir megzti kontaktus su atlikėjais bei jų vadybininkais. Taip 1962 m. susipažino su atlikėju Sonny Bono, kuriam tuo metu buvo 27-eri, jis jau dirbo su žinomu įrašų prodiuseriu Philu Spectoru. S. Bono neįžvelgė 16-metės ypatingo talento, bet susižavėjo išvaizda. Tad nutarė ištraukti iš naktinių klubų pasaulio ir parsivesti namo.

Gelbėtojas, tapęs budeliu

Pati Cher ne viename interviu sakė, kad Sonny pasiūlė tapti jo namų tvarkytoja, nors iš tiesų suaugęs vyras jaunutę merginą priėmė ne tam, kad ši šluostytų dulkes, o kad šildytų lovą. Visgi Cher atsidūrė ten, kur ir norėjo patekti: pasaulyje, kur sukiojosi įtakingi muzikos prodiuseriai. Vienas iš tokių buvo Ph. Spectoras, iškart supratęs, kad Cher balsas ypatingas. Ne kartą kvietė būti pritariančiąja dainininke įrašant jo prodiusuojamas tuo metu garsių dainininkų dainas. Po kelerių metų Ph. Spectoras prodiusavo pirmąjį solinį Cher, tuo metu pasivadinusios Bonnie Jo Mason, singlą „Ringo, I Love You“. Nors ši daina buvo komerciškai nesėkminga, vis tiek gali būti laikoma milžinišku pasiekimu. Supratęs, kad Cher visgi turi potencialo tapti žymia atlikėja, S. Bono skatino ją pradėti solinę karjerą. Vyras tikėjosi sėkmės, todėl dažnai ant scenos lipdavo su didelės scenos anuomet dar bijojusia Cher. Jiedu pradėjo koncertuoti kaip duetas. Sonny ir Cher duetas pasaulinės sėkmės sulaukė 1965 m. su hitu „I Got You Babe“. Tais pačiais metais pasirodęs jų debiutinis albumas „Look at Us“ taip pat sulaukė sėkmės, o „Billboard“ sąraše nusileido tik „The Beatles“ albumui „Help!“. Muzikinė karjera klostėsi puikiai. Deja, asmeninis jaunos moters gyvenimas pamažu virto pragaru. Sonny niekada nelaikė Cher lygiaverte partnere. Nors jie gyveno kartu ir net buvo vadinami neišskiriama pora, viską valdė būtent daugiau nei dešimtmečiu už vis dar nesubrendusią Cher vyresnis vyras. Jis gyveno taip, kaip patinka, leido abiejų uždirbtus pinigus ir mezgė romanus. Vėliau paaiškėjo, kad nuolat smurtavo. Cher ne kartą mėgino nutraukti santykius.

Meilė ir tikroji sėkmė

7-ojo dešimtmečio pabaigoje Cher jau buvo garsi ir turėjo užtektinai pažinčių muzikos pasaulyje, kad galėtų dirbti savarankiškai. Tačiau Sonny nenorėjo nieko keisti, galiausiai įtikino susituokti ir sukurti tikrą šeimą. 1969 m. dainininkė pagimdė dukrą Chastity Bono (suaugusi pasikeitė lytį ir tapo Chazu Bono). Bet pašlijusių santykių niekas nebegalėjo neišgelbėti. 1975 m. pora oficialiai išsiskyrė, duetas irgi subyrėjo. Tai į naudą išėjo būtent Cher. Dar vykstant skyrybų procesui ji pradėjo bendrauti su muzikos ir kino magnatu Davidu Geffenu. Jis padėjo sudaryti 2,5 mln. dolerių vertės sutartį su įrašų studija „Warner Bros“. Taip Cher kone per naktį tapo viena turtingiausių žvaigždžių muzikos pasaulyje. Sklido gandai, kad tarp garsios atlikėjos ir įtakingo prodiuserio užsimezgė aistringas romanas, kol visi sužinojo, kad D. Gaffenas homoseksualus. Tad bendradarbiavimą iš tiesų skatino nuoširdi draugystė ir Cher talentas. Garsi moteris, net ir patyrusi nemažai išbandymų, 1998 m. dainavo „Do you believe in life after love?“ (Ar tu tiki, kad egzistuoja gyvenimas net meilei pasibaigus?). Ir šiuos žodžius į dainą sudėjo ne be priežasties. Cher tikrai tiki ir gyvenimu, ir meile. Išsilaisvinusi iš S. Bonno gniaužtų susipažino su muzikantu Greggu Allmanu ir vos po kelių savaičių ištekėjo. Praėjus 9 dienoms moteris padavė skyrybų prašymą. Po mėnesio pora vėl atnaujino santykius, 1976 m. jiems gimė sūnus Elijah Blue. Santuoka buvo akmenuota dėl muzikantą kamavusių priklausomybių. Jų šeima subyrėjo po 4 metų. Cher nusprendė atsipalaiduoti ir gyventi tik sau. Garsi moteris mėgavosi tai ilgiau, tai trumpiau trunkančiais santykiais ir būtent tuomet ištarė garsiąją frazę, kad vyrai nereikalingi tam, jog išgyventum.

Įdomu

• Cher buvo pirmoji įžymybė, išbandžiusi vokalo apdorojimo programą. Dar 1998 m. pasirodęs hitas „Believe“ koreguotas „AutoTune“ – gerokai anksčiau, negu tobulinti savo vokalą šia programa pradėjo kitos garsenybės. Atlikėja yra sakiusi, kad jai tai nelabai patiko.
• Cher garsėja ryškiais vaidmenimis kine. Ji vaidino filmuose „Silkwood“, „Mask“ ir „Moonstruck“ („Pamišę“). Be to, pasirodė dar keliose prasčiau kritikų įvertintose juostose.
• Kartu su Christina Aguilera ir Kristin Bell vaidino „Grammy“ nominuotame miuzikle „Burleska“. Cher sulaukė pagyrų tiek už vaidmenį, tiek už dainavimą.
• Praėjusių metų pabaigoje pasklido gandai, kad dainininkė neva ruošiasi susituokti su savo draugu Alexanderiu „AE“ Edwardsu prieš pat jubiliejų gegužę. Pati atlikėja šiuos gandus paneigė, o jos 39-erių vaikinas paslaptingai šypsojosi. Tad galbūt dar išvysime Cher su vestuvine suknele.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Vardai ir titulai

Aukštas, raumeningas, šviesiaplaukis vyras su ilgais išpuoselėtais ūsais ir skarele ant galvos žinomas Hulko Hogano vardu. Visgi, iki pavirsdamas ekscentriškos išvaizdos herojumi, jis buvo Terry Eugene Bollea. Paprastas berniukas, 1953 m. rugpjūčio 11-ąją gimęs nepasiturinčioje šeimoje Džordžijos valstijoje. Pats H. Hoganas yra prisipažinęs, kad nieko ypatingo iš gyvenimo nesitikėjo, kol 16-os pamatė tuo metu itin garsaus imtynininko Billy Grahamo plakatus. Jo išvaizda ir ugningi pasirodymai ringe įkvėpė jauną vaikiną pradėti lankyti sporto klubą. Prieš pradėdamas treniruotes didžiavosi tik ūgiu, bet ne raumenų mase. Daugiau nei 2 metrų jaunuolis buvo liesas ir silpnas, juk daugiausia laiko praleisdavo grodamas gitara keliose roko grupėse, o ne kilnodamas svorius. Būtent dėl muzikos ir kvietimų koncertuoti metė studijas Pietų Floridos universitete. 1976 m. su dviem vietiniais muzikantais įkūrė grupę „Ruckus“. Jiems buvo žadama sėkmė. Visgi muziką apleido dėl imtynių ir niekada to nesigailėjo. 1977 m. pradėjo oficialią imtynininko karjerą. Tiesa, pasaulinį pripažinimą amerikietis pelnė tik 1983 m., pasirašęs sutartį su Pasaulio imtynių federacija (World Wrestling Federation, WWF).

Per dešimtmetį populiarus imtynininkas pelnė daugybę šios sporto šakos apdovanojimų ir užkariavo žiūrovų simpatijas. Jis penkis kartus laimėjo WWF čempiono titulą, taip pat buvo pirmasis imtynininkas, laimėjęs dvejas „Royal Rumble“ rungtynes iš eilės (1990 ir 1991 m.). 1993-iaisiais paliko WWF ir pasirašė sutartį su konkuruojančia organizacija „World Championship Wrestling“ (WCW). Jis šešis kartus laimėjo WCW pasaulio sunkiasvorių čempiono titulą. Visos šios įspūdingos karjeros metu aplink ringą susispietę gerbėjai skanduodavo skirtingus vardus. Ironiška, kad nė vieno iš jų imtynininkas pats nepasirinko. Iš pradžių vadybininkai liepė slėpti veidą po kauke ir vadintis „Super Destroyer“. Patyręs kelis pralaimėjimus, kaskart gaudavo naują slapyvardį ir pradėdavo iš naujo. Vadintas ir Terry Boulderiu, ir Sterlingu Goldenu. Skirtingi prodiuseriai ir vadybininkai imtynininkui duodavo vis kitus vardus. Galiausiai vienoje televizijos laidoje Niujorke kiti imtynininkai juokais pradėjo vadinti vyrą tiesiog Hulku (angl. „gremėzdas“). Šis vardas prigijo beveik natūraliai. Po pusmečio vyro niekas kitaip ir nebevadino.

Herojus ar piktadarys?

H. Hoganas buvo ne tik imtynininkas, jis pakeitė visą profesionalių imtynių industriją, paversdamas ją šeimai skirtu pramoginiu sportu. Iki jo imtynės buvo orientuotos į siaurą auditoriją, tačiau H. Hogano charizma ir teatrališkumas ringe žavėjo tiek vaikus, tiek jų tėvus, o tai atvėrė sportui naujas aukštumas. 1996 m. imtynininkas radikaliai pakeitė įvaizdį: iš herojaus virto piktadariu, įkūręs legendinę profesionalių imtynininkų grupę NWO („New World Order“). Viešai grupė sportininkų skelbė, kad užgrobs visą imtynių pasaulį ir perkurs jį pagal savo taisykles. Realybėje tiesiog apsirengdavo spalvingais triko ir surengdavo įspūdingus pasirodymus ringe. Jų metu vaidybos buvo daugiau nei sporto, bet žiūrovams patiko blogiukai. Taip gimė „Hollywood Hulk Hogan“ personažas, dar labiau išpopuliarinęs jį ir visą imtynių pasaulį. Šio personažo atvaizdas papuošė marškinėlius, atsidūrė ant daugybės plakatų ir kolekcinių daiktų. Galiausiai tapo savotišku prekės ženklu. Jį itin mėgo vaikai. H. Hoganas pasirodė dešimtyse vaikiškų filmų, laidų ir serialų. Gamintos netgi jo figūrėlės, kurios po imtynininko mirties pradėtos pardavinėti aukcionuose. Visa tai sportininkui sukrovė didelius turtus. 2025 m. skaičiavimais, garsenybės grynasis turtas siekė net 21 mln. Eur.

Be imtynių, H. Hoganas didžiavosi palyginti sėkminga aktoriaus karjera. 1982 m. debiutavo filme „Rokis III“, kuriame vaidino legendinį personažą Thunderlips. Vėliau pasirodė filmuose „Kova be taisyklių“. Šioje sporto dramoje žiūrovus sužavėjo ne tik stipriais smūgiais, bet ir gebėjimu perteikti aštrias emocijas. Vėliau sekė fantastinė komedija „Nepaprasta komanda“. H. Hoganas čia suvaidino galaktikos superherojų. Vieną dieną kovotoją ištinka nesėkmė: mūšyje sudūžta jo erdvėlaivis ir priverstas nusileisti Žemėje. Deja, su savimi stipruolis neturėjo galią suteikiančio kostiumo ir į Kalifornijos priemiesčio gyventojų rankas pateko visiškai bejėgis. Pats aktorius yra prisipažinęs, kad šis linksmas filmas – vienas mėgstamiausių. Mat režisierius Burtas Kennedy sugebėjo atskleisti tai, kaip iš tiesų jaučiasi imtynių atletai. Jie yra herojai, tačiau ne visada pasitiki savo jėgomis, jie slepiasi po kostiumais ir kaukėmis, tačiau iš tiesų nori būti priimti, nesijausti it ateiviai. Galiausiai 1993 m. pasirodė dar viena ekscentriškojo imtynininko komedija „Ponas auklė“.  Ši juosta kritikų įvertinta prastai, tačiau amerikiečiai ją itin pamėgo. Nors tai vaikams skirtas filmas, jį mielai žiūri visa šeima. Mat su Hulko Hogano personažu užaugę ir tėvais tapę žmonės iš tiesų jaučia nostalgiją teatrališkiems ir kiek lėkštiems siužetams.

Meilės reikalai ir skandalai

Imtynininkas ir aktorius parašė autobiografinę knygą, dalyvavo kuriant kompiuterinius žaidimus, net bandė dalyvauti politikoje. Pastaraisiais metais buvo žinomas kaip uolus JAV prezidento Donaldo Trumpo rėmėjas. Visgi gyvenimo pabaigoje daugiausia dėmesio sulaukdavo ne H. Hogano pasirodymai ar politiniai pasisakymai, tačiau asmeninio gyvenimo dramos. 2023-iaisiais vedė 25 m. jaunesnę jogos trenerę. Šia santuoka pasipiktino įžymybės vaikai. Pora gyveno gana privačiai ir apie savo santykius per daug neatviravo. Tiesa, atšventęs jubiliejų H. Hoganas pasidalijo akimirka su mylimąja, prie kurios rašė: „70 metų jaunas ir laimingesnis nei bet kada.“ Nuotraukoje matoma jauna moteris Sky Daily – trečioji žvaigždės žmona. 1983 m. H. Hoganas vedė pirmąją žmoną Lindą Claridge, su kuria susilaukė dviejų vaikų: dukters Brook ir sūnaus Nicko. Ši santuoka iširo 2007 m. Skyrybas inicijavo Linda, kai laikraščiui „National Enquirer“ Christiane Plante davė atvirą interviu apie jos ir H. Hogano romaną, užsimezgusį tuo metu, kai buvo kuriamas šeimos realybės šou. Autobiografijoje „My Life Outside the Ring“ Hulkas prisipažino, kad žmona neištikimybe jį įtarinėjo ne kartą, tačiau neigė kada nors ją apgaudinėjęs. Taip pat teigė, kad po skyrybų išgyveno vieną tamsiausių gyvenimo laikotarpių.

Garsius žodžius neigė garsenybės veiksmai. 2012 m. paskalų portalas „Gawker Media“ paskelbė kelias sekundes iš 2007 m. slapta užfiksuoto vaizdo įrašo, kuriame H. Hoganas užsiima lytiniais santykiais su draugo žmona. Tąkart imtynininkas pateikė 100 mln. JAV dolerių civilinį ieškinį. 2016 m. Floridos prisiekusieji nusprendė, kad „Gawker Media“ pažeidė H. Hogano teisę į privatumą, kai paskelbė įrašą. Priteista 31 mln. neturtinės žalos. Šis teismo sprendimas privertė nedidelę žiniasklaidos grupę bankrutuoti. Priteista suma taip ir nesumokėta. Visgi, nepaisant visų skandalų, ilgai po skyrybų vienišas imtynininkas nebuvo – 2008 m. pradžioje pradėjo susitikinėti su gerokai jaunesne grimuotoja Jennifer McDaniel, su kuria susižadėjo tais pačiais metais. Po 2 metų pora susituokė. Po 12 santuokos metų ši santuoka nutrūko. Nors skyrybos įvyko tyliai, tačiau manoma, kad jų priežastis – H. Hogano neištikimybė. Dėl romanų gerbėjai įžymybės nekritikavo, tačiau daugelis išreiškė nusivylimą dėl to, jog imtynininkas ne itin rūpinosi vaikais. Jo dukra ne kartą soc. tinkluose pasakojo apie tai, kaip jai trūksta tėvo ir kaip šis įskaudino nepasirodęs jos vestuvėse. Visgi paskutiniu lašu gerbėjų kantrybės taurėje tapo atleto rasistiniai pasisakymai, dėl kurių pašalintas iš „World Wrestling Entertainment“ šlovės muziejaus. Visgi gedint kone visos jo nuodėmės pamirštos.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Georg Orwell, DI sukurta iliustracija.

Šiurpūs siužeto atspindžiai šiuolaikiniame pasaulyje

Vargu ar rašydamas antiutopijas epochos pranašu vadinamas G. Orwellas pretendavo į tokį neoficialų titulą. Veikiausiai net nepagalvojo, kad praėjus ilgiems dešimtmečiams po prieštaringai vertintų knygų išleidimo naujos kartos atstovai atras jose tiek daug sąsajų su moderniu pasauliu. Unikalu tai, kad G. Orwello knygose esantys posakiai tapo sparnuotomis frazėmis. Jas vartoja visi, nesvarbu, kokios materialinės padėties ir kokių politinių pažiūrų būtų, pasiskolina net tie, kurie mažai ką girdėję apie patį G. Orwellą. Rašytojo darbai kaip niekada aktualūs ir mūsų dienų kaimynystėje. Tik dabar Stalino Sovietų Sąjungos vietą užima diktatoriaus Putino valdoma Rusija. Garsus Rusijos žurnalistas ir opozicionierius Vladimiras Kara-Murza, 2022 m. viešėjęs Vilniuje, kalbėjo, kad G. Orwello kūriniai materializavosi šiandienos Rusijoje, kur karo negalima vadinti karu, o „laisvė – tai vergija“. V. Kara-Murza nuteistas 25 m. nelaisvės už „valstybės išdavystę“, „prieš Rusijos kariuomenę nukreiptą šmeižtą“ ir bendradarbiavimą su „priešiškomis organizacijomis“. Tad tikras įrodymas, kad tai, ką taip sumaniai 1944 m. pasirodžiusioje apysakoje „Gyvulių ūkis“ aprašė G. Orwellas, įvyko dabar ir visai šalia. „Gyvulių ūkis“ – tai bolševikų revoliucijos ir Stalino įsitvirtinimo valdžioje parodija. Gyvuliai sukyla prieš juos išnaudojusį ūkininką, jį išvaro ir įveda savo tvarką. Iš pradžių vadovaujasi septyniais priesakais, aiškiai nurodančiais, kas yra draugai, kas priešai ir kad visų ūkio gyventojų gerovė vienodai svarbi. Tačiau vėliau, kai kiaulės galutinai užgrobia valdžią, tie šūkiai iš esmės transformuojami. Svarbiausiu priesaku tampa: „Visi gyvūnai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus.“ Būtent vadovaudamiesi tokia logika Putinas ir jo oligarchai vertina rusų tautą, o didžioji dalis etninių rusų, deja, taip galvoja apie ukrainiečius.

Akis atveriančios idėjos

„Gyvulių ūkis“ parašytas tuo metu, kai Stalinas britams ir amerikiečiams buvo sąjungininkas. Todėl daugelis britų leidyklų atsisakė išleisti apysaką. 1944 m. birželį vienintelis autoriaus turimas rankraščio egzempliorius vos nepražuvo per Londono bombardavimą. Per stebuklą rankraštis, nors ir gerokai apgadintas, atrastas griuvėsiuose. Galiausiai atsidūrė spaustuvėje, o patekęs į knygynus tapo sensacija. Visgi leidimai užsienio kalbomis buvo vilkinami dėl politinių priežasčių. Taip jau nutiko, kad pirmoji užsienio kalba, kuria G. Orwellas sutiko leisti be honoraro, buvo ukrainiečių. Negana to, pats iš dalies apmokėjo knygos išleidimą. Vertėjas skyrė knygą tiems ukrainiečiams, kuriems pavyko išgyventi Holodomorą ir Stalino valymus. 1947 m. Vakarų Vokietijoje, amerikiečių kontroliuojamoje zonoje, pasirodęs „Gyvulių ūkio“ ukrainietiškas vertimas sukėlė tikrą skandalą. Sovietai pareikalavo konfiskuoti tiražą, tačiau dalį pavyko išsaugoti. Išgelbėtos knygelės keliavo iš rankų į rankas. Tačiau tikrojo triumfo „Gyvulių ūkis“ sulaukė po 1948-ųjų, vis labiau įsibėgėjant šaltajam karui. Pasakojama, kad 1952-aisiais ką tik karaliene tapusios Elžbietos II rūmų kurjeris knygyne ketino įsigyti „Gyvulių ūkio“ egzempliorių. Deja, jam su apgailestavimu pranešta, kad knyga išparduota. Tik po kurio laiko jau gerokai suskaityta knygelė rasta ir nugabenta naujajai valdovei. „Gyvulių ūkis“ – ne vienintelis G. Orwello kūrinys, kurį skaitė tiek karalienė, tiek eiliniai žmonės. 1949 m. pasirodžiusiame romane „1984“ tęsiama niūri totalitarizmo tema. Pagrindiniai herojai gyvena nuolat sekami ir stebimi „Didžiojo Brolio“. Čia, pasitelkus iškraipytą kalbą, melas vadinamas tiesa, o neapykanta – meile. Pralaimėjimai paskelbiami neregėtais laimėjimais, o piliečių vergovė – didžiausia laisve. Šioje sistemoje žmonės „apdorojami“, perauklėjami ir galiausiai patys įtiki diegiamu melu.

Viską stebinti „Didžiojo Brolio“ akis

Knygoje „1984“ aprašyta sistema kuria nieko nesuvokiančius pavaldinius. Šioje sistemoje įstatymų nėra. Visgi žinodami, kad yra nuolat stebimi, žmonės elgiasi būtent taip, kaip iš jų tikimasi, net vadina tai tikrąja laisve. Ilgai toks siužetas daugiausia sietas su nedemokratinių šalių sistemomis, kuriose informacija ir žmogaus laisvės ribojamos iki tokio lygio, kai beveik nelieka savarankiškai sprendimus galinčių priimti žmonių. Deja, naujausi įvykiai JAV atskleidė, kad iškraipyta kalba ir suvaržyta žodžio laisvė tokiais nei proto balso, nei moralės nebepaisančiais asmenimis gali paversti ir tuos, kurie užaugo ir ilgai gyveno tikrosios laisvės sąlygomis. G. Orwellas stebėtinai gerai suprato, kad slaptuose sąmonės užkaboriuose galbūt glūdi toks instinktas, kurio egzistavimo visai nenorime pripažinti – noras paklusti kažkam stipresniam arba bent tokiu apsimetančiam ir gebančiam įtaigiai kalbėti. Beje, „Didžiojo Brolio“ sąvoką pasiskolino vieno populiariausių istorijoje realybės šou prodiuseriai. Jo dalyviai izoliuojami nuo išorinio pasaulio ir nuolat stebimi vaizdo kamerų. Totalus sekimas sukėlė tiek daug problemų dalyviams ir nepalankių žiūrovų reakcijų, kad formatas greitai pakeistas ir pradėta akcentuoti ne tikrąsias ir bauginančias suvaržytų dalyvių reakcijas, tačiau jų tarpusavio santykius. Visgi tikrasis visuotinio stebėjimo eksperimentas vyksta ne televizijos studijoje, bet šiuolaikiniuose soc. tinkluose. Būtent čia savanoriai viešam stebėjimui pateikia intymiausias gyvenimo detales. Vieni tai daro tam, kad sulauktų dėmesio, kiti – kad užsidirbti pinigų ar įgyti privilegijų. Šiuolaikiniai žmonės noriai parduoda savo laisvę „Didžiajam Broliui“, kuriuo gali tapti kone kiekvienas sekėjas, sutikęs atseikėti pinigų. Literatūros kritikai dažnai sako, kad G. Orwello kūriniai pirmiausia yra komunizmo kritika. Tačiau vertinant gerokai pasikeitusį modernaus pasaulio kontekstą tampa akivaizdu, kad jis rašė apie žmogiškąsias ydas, kurios stebėtai gerai tarpsta politiniuose režimuose, o dabar ir internetinėje realybėje.

Nevengė žiūrėti į tai, ko kiti matyti nenori

Beje, ydos nebuvo svetimos ir pačiam G. Orwellui. Jis išvengė tik tos, kurią laikė didžiausia, – valdžios troškimo. Tikrasis rašytojo vardas – Ericas Arthuras Blairas. Jis gimė 1903 m. birželio 25-ąją Britų imperijai priklausiusioje Bengalijoje. Jaunas vyras iš arti galėjo stebėti, ką pavergtoms tautoms daro imperializmas. Ir tai pažadino gilų pasišlykštėjimą. Iš to gimė savotiško maišto idėja. Nors pasiturinčių tėvų dėka gavo galimybę studijuoti prestižiniuose koledžuose Anglijoje, baigęs mokslus čia nepasiliko. Susikrovęs kuprinę patraukė į Birmą (dabartinis Mianmaras), įsidarbino Didžiosios Britanijos kolonijinėje policijoje ir dar kartą įsitikino, kaip lengva paklusti tam, kuris demonstruoja tikrą arba apsimestinį pranašumą. Manoma, kad iš dalies darbas policijoje ir žiaurus vietinių birmiečių tramdymas pasitelkus jėgą įkvėpė knygos „1984“ idėją. G. Orwellas pradėjo save vadinti anarchistu, tad stengėsi atsiriboti ne tik nuo valdžios, bet ir nuo visuomenės. Iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui spėjo pagyventi Anglijoje, išvykti į Prancūzijos sostinę Paryžių ir dar kartą sugrįžti į Angliją. Savo noru gyveno landynėse, valkatavo ir daugiausia laiko praleisdavo su benamiais. Europa stovėjo ant karo slenksčio, o G. Orwellas pajuto privalantis pasirinkti naują kelią. Jis tapo socialistu ir ryžosi prisidėti prie kariuomenės. 1936 m. Ispanijos pilietiniame kare kovėsi respublikonų gretose, tačiau supratęs, kad vis daugiau įtakos įgauna Maskvos šalininkai komunistai, pasitraukė. Grįžęs į Angliją nusivilko svetimą karinę uniformą, nusiprausė ir prisiminė, kad gali pasigirti puikiu išsilavinimu. Tuomet įsidarbino BBC radijuje, vėliau redagavo socialistų laikraštį „Tribune“, dirbo laikraščio „The Observer“ karo korespondentu.

Trumpai

• G. Orwello plunksnai priklauso keletas romanų, autobiografinių esė, eilėraščių rinktinė, keturi tomai publicistikos ir laiškų.
• Rašytojas buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona Eileen O‘Shaughnessy – poetė ir akademikė, padarė milžinišką įtaką jo kūrybai. Pora vaikų nesusilaukė, tačiau įsivaikino berniuką. Jie kartu praleido tik 9 metus. Moteris mirė atliekant operaciją 1945 m.
• Antroji žmona Sonia Brownell buvo žmogaus teisių aktyvistė ir literatūros redaktorė. Už rašytojo ištekėjo 1949 m. Tuomet jis jau smarkiai sirgo.
• 1950 m. sausio 21 d. G. Orwellas mirė nuo tuberkuliozės.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Holivudo žvaigždė

Šviesiaplaukis berniūkštis priglaudžia mažus delniukus prie skruostų ir nustebęs išsižioja. Tai Kevinas, o visa jo šeima jau sėdi lėktuve, pakeliui į kitą JAV valstiją – jis liko vienas namuose. Kai buvo filmuojama ši legendinė scena, aktoriui Macaulay Culkinui buvo vos 10 metų. Berniukas buvo smulkaus sudėjimo ir nedidelio ūgio, todėl pagal scenarijų buvo pristatomas kaip aštuonmetis. Jis žaviai šypsojosi, demonstravo drąsą ir krėtė išdaigas, taip pat privertė suspurdėti žiūrovų širdis, kai suvokė tikrąsias šeimos vertybes ir jas įgudusiai perteikė veido išraiškomis bei švelnia, vaikiška kalbėjimo maniera.

Dabar aktoriui – 45-eri. Jis pats turi šeimą ir griežtai laikosi tradicijos prasidėjus šventiniam laikotarpiui su artimiausiais žmonėmis pažiūrėti bent keletą kalėdinės tematikos filmų. Šiemet, minėdamas pirmojo filmo „Vienas namuose“ 35-metį, aktorius atskleidė, kad jo ir sužadėtinės Brendos Song vaikai, nors filmą žiūri dažnai, dar nesuvokia, jog Keviną vaidina jų tėtis. Aktorius prisiminė, kaip vieną vakarą prieš miegą vyresnysis sūnus pradėjo klausinėti apie jo brolius ir seseris. M. Culkinas parodė jam seną šeimos nuotrauką, kurioje – visi septyni jo broliai ir seserys. „Jis iškart pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Tas vaikas panašus į Keviną.“

Iš tiesų panašumų su garsiuoju Kevinu turi abu M. Culkino vaikai. Tuo pasaulis įsitikino 2023 m., kai aktorius buvo pagerbtas Holivudo šlovės alėjoje – čia atidengta žvaigždė su jo vardu. Ceremonijoje pasirodė su šeima, o gerbėjai komentarų skiltis užpildė pastebėjimais apie jo sūnaus veido bruožus ir išraiškas, kurios kone idealiai atitinka tas, kurias prieš kino kameras kadaise demonstravo jų tėvas.

M. Culkinas atrodė išdidus ne tik dėl įamžinimo Holivudo šlovės alėjoje, bet ir dėl to, kad pagaliau turi mylinčią ir darnią šeimą. Juk būtent apie tai svajojo nuo mažų dienų. Sulaukęs 11 metų M. Culkinas tapo pasauline žvaigžde – buvo toks populiarus, kad iki šiol laikomas vienu garsiausių vaikų aktorių kino istorijoje. Tačiau pats yra prisipažinęs, jog niekada nesijautė laimingu vaiku.

Auksinė žąsis

Už pirmąją kino juostos „Vienas namuose“ dalį M. Culkinui sumokėjo net 8 mln. JAV dolerių. Tai buvo milžiniška suma, kurios iki tol niekada jokia kino studija nebuvo pasiūliusi aktoriui – vaikui. Pats M. Culkinas apie pinigus kalbėjo ir dabar kalba nenoriai. Tiek legendinę kino juostą, tiek savo vaikystę jis prisimena su karčia nostalgija ir net ironija, kuri itin patinka jo gerbėjams. 2020 m., kai žvaigždei suėjo 40 metų, gimtadienio proga soc. tinkluose parašė: „Vyručiai, ar norite pasijusti seni? Man 40. Nėra už ką.“ Ši žinutė tapo devintąja populiariausia socialinio tinklo „Twitter“ (dabar „X“) istorijoje. Tiems, kurie užaugo žiūrėdami „Vienas namuose“, M. Culkinas amžinai liko vaiku.

M. Culkinas gimė 1980 m. rugpjūčio 26 d. Niujorke, Christopherio Corneliaus Culkino ir Patricios Brentrup šeimoje. Tėvai vertėsi sunkiai ir vos pajėgdavo išlaikyti gausų būrį vaikų. Dėl pinigų stokos prie šeimos biudžeto turėjo prisidėti visi, net ir vos šešerių sulaukęs M. Culkinas. Berniukas lįsdavo po kino teatro kėdėmis ieškoti iš žiūrovų kišenių iškritusių monetų. Tai baigėsi, kai jį pastebėjo vienas žymus prodiuseris ir pakvietė atlikti pagrindinius vaidmenis filmuose „Gibraltaro raketa“ ir „Dėdė Bakas“. Už tai gauti honorarai gerokai viršijo tai, ką abu jo tėvai būtų uždirbę per penkerius metus. Po milžiniškos „Vienas namuose“ sėkmės Culkinų šeima jau didžiavosi milijonierių statusu. Tačiau tai neatnešė nei daugiau meilės, nei darnos. 1994 m. M. Culkino tėvai pradėjo skyrybų procesą ir teisme susirėmė dėl vaikų globos. Aršiausia kova, žinoma, vyko dėl auksinius kiaušinius dedančios žąsies – Macaulay. Nors iš pradžių jis palaikė motiną, galiausiai „išsiskyrė“ su abiem tėvais. Sulaukęs vos penkiolikos, M. Culkinas pateikė tėvams 15,5 mln. Eur ieškinį, be to, jie neteko globėjų teisių ir nebegalėjo kontroliuoti nei jo karjeros, nei finansinių reikalų.

Išgelbėtas meilės

2018 m. vieno interviu metu aktorius prisipažino, kad tėvas jam keistai pavydėjo sėkmės, mat pats kadaise svajojo tapti aktoriumi, o jo sūnus šlovės viršūnę pasiekė vos dešimties. M. Culkinas atvirai kalbėjo, jog šeimoje netrūko nei smurto, nei nepriežiūros. Galbūt būtent tai jaunąjį aktorių pastūmėjo suartėti su Michaelu Jacksonu.

M. Culkinas artimai bendravo su muzikos žvaigžde nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžios iki pat atlikėjo mirties 2009 m. 2019-aisiais jis sakė, kad susibičiuliavo su M. Jacksonu todėl, nes abu puikiai žinojo, ką reiškia būti „garsiu vaiku“. Kai 2003 m. dainininkui buvo pateikti kaltinimai vaikų tvirkinimu, M. Culkinas viešai stojo jo pusėn ir kategoriškai tvirtino, kad pastarasis su juo niekada nesielgė netinkamai. M. Culkinas netgi tapo M. Jacksono dukros Paris Jackson krikštatėviu.

Tiek vaikystėje, tiek suaugęs M. Culkinas ilgėjosi meilės. Sulaukęs pilnametystės vedė aktorę Rachel Miner, su kuria susipažino dar vidurinėje mokykloje. Vis dėlto santuoka ilgai netruko – pora išsiskyrė 2002 m. Vėliau aktorius beveik dešimtmetį draugavo su Mila Kunis, tačiau 2010 m. jų keliai išsiskyrė. 2018 m. M. Kunis tinklalaidėje „Armchair Expert“ prisipažino: „Skyrybos buvo siaubingos. Aš susimoviau ir labai jį įskaudinau.“

Patirtą skausmą M. Culkinas malšino vaistais, narkotikais, alkoholiu ir atsiribojimu nuo pasaulio. Viešumoje pasirodydavo retai, dažniausiai atrodydavo pavargęs ir prastos būklės. Situacija ėmė keistis tik 2017 m., kai užmezgė santykius su aktore Brenda Song. M. Culkinas ne tik išsivadavo iš priklausomybių, bet ir vėl ryžosi stoti prieš filmavimo kameras. Nuo 2003 m. daugiausia pasirodydavo epizodiniuose televizijos serialų vaidmenyse, įgarsino kelis animacinius filmus, o į didžiuosius ekranus sugrįžo tik 2019 m. Šiemet garsusis aktorius prabilo apie svajonę vėl nusifilmuoti „Vienas namuose“. Tik šį kartą norėtų įkūnyti tėvą, ieškantį kelio susitaikyti su savo nusivylusiu sūnumi.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Albertas Einšteinas

Buvo autistas. A. Einšteinas gimė 1879 m. kovo 14-ąją Vokietijos mieste Ulme. Nekentė mokyklos – ją metė vos penkiolikos. Mokslai būsimajam fizikos genijui, manoma, nesisekė ne dėl to, kad nuobodžiavo ir viską žinojo, o dėl Aspergerio sindromo. Tai autizmo spektro sutrikimas. Jam nebūdingas kalbinis ar kognityvinis atsilikimas, tačiau turintieji šį sindromą patiria sunkumų bendraudami ir prisitaikydami prie visuomenės normų. Tiesa, būtent autistai pasižymi aukštu intelektu ir genialiu mąstymu. Deja, tuomet apie autizmo spektro sutrikimus dar niekas nežinojo, tad inžinieriaus ir namų šeimininkės šeimoje gimęs vienas garsiausių pasaulio mokslininkų laikytas tiesiog neprotingu, nes ilgai nemokėjo (ar nenorėjo) naudotis dantų šepetėliu ir nemūvėjo kojinių. „Kai supratau, kad kojos pirštas anksčiau ar vėliau kojinėje padaro skylę, nustojau jas dėvėti“, – sykį paaiškino jis. Tačiau mėgo muziką, puikiai griežė smuiku. 1985 m. stojamųjų egzaminų į aukštąją mokyklą A. Einšteinas neišlaikė, nes greičiausiai į užduotus klausimus atsakė remdamasis savo atradimais, o ne pagal anuomet žinotas mokslines tiesas.

 
Susilaukė ligotų vaikų ir juos slėpė. Pirmoji A. Einšteino žmona – studijų laikų meilė serbų matematikė Mileva Maric, su kuria susituokė vos 23-ejų, pagimdė tris vaikus. Deja, genijaus atžalos buvo ligotos. Istorikai pateikia įvairiausių versijų. Vieni teigia, kad pirmagimė Lieserl gimė turėdama Dauno sindromą ir netrukus buvo įvaikinta kitos šeimos. Kiti įsitikinę, kad pirmoji genijaus dukra mirė susirgusi skarlatina. Spėjama, kad mergaitės jauna pora atsisakė, nes jos susilaukė dar nesusituokę. Be to, akivaizdžiai ligotas kūdikis tais laikais esą būtų pakenkęs mokslinei karjerai. Apie mergaitę sužinota tik visai neseniai, atradus A. Einšteino susirašinėjimus su pirmąja žmona. Porai teko išgyventi dar vieną skaudų likimo smūgį, kai sūnus Eduardas sirgo šizofrenija. Tai irgi kruopščiai slėpta nuo visuomenės. Liga pasireiškė Eduardui jau beveik suaugus. Pastebėję, kad sūnus elgiasi neadekvačiai, tėvai skubiai pasirūpino jį uždaryti į psichiatrijos kliniką. Nėra duomenų, kad fizikas ar matematikė žmona kada nors būtų aplankę psichikos ligos kamuojamą sūnų.

 
Nemėgo praustis, bet suviliojo daugybę moterų. Pasakojama, kad A. Einšteinas gimė su didele galva, o vaikystėje turėjo nemenką antsvorį. Dėl nedailios išvaizdos jo nemėgo senelė. Nors antsvorį išaugo, fiziškai patraukliu vyru netapo. Vos 1,70 cm ūgio, nuožulniais pečiais, kiek per didele galva, kurią dar labiau išdidindavo į visas puses styrantys plaukai, prastais asmeninės higienos įpročiais pasižymėjęs vyras visgi buvo labai mylimas moterų. Išsiskyręs su pirmąja žmona tuoj pat užmezgė santykius su savo pussesere. Artima kraujo giminystė jam nė kiek nekliudė, o štai reikalavimai laikytis monogamijos buvo didelė problema. A. Einšteinas tiesiog negalėjo susilaikyti. Jo meilužių, sugulovių ir vienos nakties nuotykių damų sąraše – kelios dešimtys (ne)žinomų vardų. Spėjama, kad netgi palaikė santykius su podukra, nors oficialių duomenų apie tai nėra. Didžiausia paslaptimi išlieka ne tikslus mylimųjų skaičius, bet tai, kuo nevalyvas ir nepagarbiu elgesiu su moterimis garsėjęs vyras jas viliodavo. Mat niekada nepirkdavo brangių dovanų, nelepino mylimųjų komplimentais ar gėlėmis. Manoma, kad net ištverme lovoje negalėjo pasigirti. Visgi gražuolės pačios kabinosi ant kaklo.

 
Pranašavo Trečiąjį pasaulinį karą. Nors savęs pranašams A. Einšteinas tikrai nebūtų priskyręs, jis puikiai suprato ne tik politikos subtilybes, bet ir tai, kaip veikia galia pasaulyje. Juk tam tikra prasme visuomenė (kaip visuma, sudaryta iš atskirų dalelių – žmonių) paklūsta fizikos dėsniams. Fizikos genijui atrodė akivaizdu, kad Trečiasis pasaulinis karas įvyks. Taip pat buvo įsitikinęs, kad viskas prasidės nuo itin modernių ginklų naudojimo karo lauke, galiausiai bus panaudotos branduolinės bombos, bet tai kovų nenutrauks. Žmonija grįš prie primityvių ginklų ir kovos taktikų, kariaus dėl radiacija dar neužterštų teritorijų. A. Einšteinas sakė, kad net teoriškai absoliuti taika Žemėje nėra įmanoma, bent tol, kol čia gyvena žmonės. Be to, vienas pirmųjų sakė, kad nė vienas karas nekyla natūraliai ar tiesiog savaime. Konfliktai sukeliami tų, kurie trokšta stimuliuoti ekonomiką. Karas niekada neturi vertybinio pagrindo, o tik pretekstą. Karas niekuomet negelbsti nuskriaustųjų ir nieko neišlaisvina, o tik perskirsto išteklius.

 
Genialumą lėmė ypatingos smegenys? Paskutinę gyvenimo dieną A. Einšteinas ruošėsi pasirodymui televizijoje ir rašė kalbą, skirtą septintosioms Izraelio valstybės metinėms. Tačiau jį ištiko pilvo aortos aneurizma – būklė, kai pernelyg išsiplečia ir plyšta pagrindinė kraujagyslė aorta. Praėjus kelioms valandoms po mirties medikas Thomas Harvey, atlikęs skrodimą, be šeimos leidimo pašalino velionio smegenis ir parsinešė namo. Jis buvo įsitikinęs, kad A. Einšteino smegenis reikia ištirti, juk tai vienas protingiausių žmonių pasaulyje. Tiesa, tyrimų strategija buvo neįprasta. Genijaus smegenys padalintos į 240 gabalėlių ir išsiųstos mokslininkams. Tačiau daugelis mėginių dingo. Tik praėjus keliems dešimtmečiams, radus smegenų nuotraukas, mokslininkams pavyko šį tą išsiaiškinti. Palyginus jų vaizdą su 85 kitomis smegenimis paaiškėjo, kad nors genijaus smegenys buvo vidutinio dydžio ir svėrė 1230 g, tam tikrose srityse vingių ir griovelių skaičius neįprastai didelis, o pati struktūra sudėtingesnė nei paprastų žmonių.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Gimęs tapti žvaigžde

aktoriaus, mama darė viską, kad parodytų sūnui kitokį gyvenimą. Tėvai buvo tvirčiausias ramstis ir tada, kai dar būdamas paauglys Leonardo pasakė apsisprendęs tapti aktoriumi. Tiek mama, tiek tėvas jį kantriai vežiodavo į atrankas. O jose jaunajam aktoriui sekėsi. Jo talentas buvo pastebėtas gana greitai ir Leonardo pasirodė ne tik reklamose, bet ir televizijos serialuose. Jo pirmasis proveržis atėjo su vaidmeniu seriale „Augimo skausmai“, o netrukus sulaukė ir svarbių vaidmenų filmuose „Berniuko gyvenimas“ bei „Kas graužia Gilbertą Grape’ą“, už kurį buvo nominuotas „Oskarui“.

JAV kino Mekoje – Los Andžele – 1974 m. gimęs Leonardas Vilhelmas Dikaprijus yra vienturtis vokiečių kilmės teisininkės sekretorės Irmelin ir italų bei vokiečių šaknis turinčio komiksų kūrėjo bei platintojo George’o sūnus. Tėvai išsiskyrė, kai mažybine forma švelniai vadinamam Leo tebuvo metukai, tačiau jis ne kartą yra sakęs, jog niekada nestokojo jų meilės ir dėmesio.

Aktorius yra prisipažinęs, kad vaikystėje gyveno kukliai ir apie Holivudo spindesį nesvajojo. Šeimą slėgė ne tik sunki finansinė padėtis, bet ir pavojinga aplinka. Gatvė, kurioje augo Leonardas, buvo laikoma vienu „raudonųjų žibintų“ kvartalų. Leo yra pasakojęs, kad kartais negalėdavo išeiti į lauką – aplink būriuodavosi ne tik prostitutės ir jų suteneriai, bet ir narkomanai. Šiuos, anot aktoriaus, jis laikė pačiais pavojingiausiais. Tuo įsitikino asmeniškai, kai jį penkemetį gatvėje užpuolė apsvaigęs vyras. Ši trauminga patirtis tapo stipriu postūmiu siekti sėkmės ir svajoti apie dieną, kai galės pabėgti iš skurdžios, nesaugios aplinkos. Tam, kad sūnui nieko netrūktų, mama dirbo kelis darbus, o laisvą laiką skyrė norėdama jam suteikti geresnes galimybes. Atsiimdamas BAFTA apdovanojimą, L. Dikaprijus jai dėkojo už tai, kad kasdien praleisdavo valandas automobilyje veždama jį į privačią mokyklą kitame miesto rajone, kur Leo galėjo mokytis dėl gautos stipendijos. Anot aktoriaus, mama darė viską, kad parodytų sūnui kitokį gyvenimą.

Tėvai buvo didžiausi jo ramsčiai ir tada, kai paauglystėje pareiškė norintis tapti aktoriumi. Jie kantriai vežiodavo jį į atrankas – ir jų pastangos neliko bevaisės. Jaunojo Leonardo talentas greitai buvo pastebėtas: jis pasirodė reklamose, televizijos serialuose, o proveržis atėjo su vaidmeniu seriale „Augimo skausmai“. Netrukus jam patikėti ir svarbūs vaidmenys filmuose „Berniuko gyvenimas“ bei „Kas graužia Gilbertą Grape’ą“, už kurį jis pirmą kartą buvo nominuotas „Oskarui“.

Džekas iš „Titaniko“

1997 m. Leonardui pasisekė gauti pagrindinį vaidmenį filme „Titanikas“, tapusiame vienu sėkmingiausių kino istorijoje. Šis darbas jam pelnė ne tik milžinišką pasaulinį pripažinimą, bet ir pavertė vienu geidžiamiausių jaunosios kartos Holivudo aktorių. Vis dėlto iš pradžių Leonardas nebuvo itin sužavėtas galimybe įkūnyti romantiškos istorijos herojų ir abejojo, ar sugebės tinkamai perteikti Džeko charakterį.

Tik nuoširdžiai pasikalbėjęs su režisieriumi Jamesu Cameronu ir perskaitęs scenarijų, Leonardas suprato, kad personažas jam artimas – maištingas, svajojantis apie didelius pasiekimus, pilnas jaunatviško užsidegimo. Būtent tokį save tuo metu matė ir pats aktorius. Juk „Titanikas“ – tai įtraukianti dviejų jaunų žmonių meilės istorija tragedijos fone.

Filmavimo aikštelėje užsimezgė ir iki šiol trunkanti graži Leonardo draugystė su filmo partnere Kate Winslet. Žiūrovai ilgai tikėjosi, kad jų ekrane matyta meilė persikels į realų gyvenimą, tačiau pora taip ir netapo. Kita vertus, abu aktoriai ne kartą yra sakę, kad jų ryšys – dar stipresnis nei romantiški jausmai. K. Winslet vienoje pokalbių laidoje dalinosi prisiminimu iš filmavimo aikštelės: vieną vakarą pertraukos metu ji ir L. Dikaprijus gulėjo ant denio. Prie jų priėjęs asistentas paklausė, ko norėtų užkąsti. Pavargęs Leonardas, paguldęs galvą Kate ant pilvo, paprašė sumuštinio. Paklausus kokio, jis tik sumurmėjo, kad Kate žinos, ir užsnūdo. Ir iš tiesų, partnerė puikiai žinojo jo mėgstamą sūrį ir tai, kad jis nevalgo pomidorų ar raugintų agurkų. Smulkmena, tačiau puikiai atspindinti jų artumą ir vienas kito pažinimą. Abu aktoriai yra sakę, kad jautėsi tarsi brolis ir sesuo. „Titanikas“ Leonardui padovanojo ne tik brangią draugę, bet ir atvėrė duris į tikrąją šlovę. Šiandien jo filmografijoje – kelios dešimtys ryškių vaidmenų, tarp jų „Romeo ir Džuljeta“, „Kuždesių sala“, „Didysis Getsbis“, „Aviatorius“ ir daugelis kitų. L. Dikaprijus yra pelnęs daugiau nei 100 įvairių kino ir televizijos apdovanojimų.

Meilė jaunoms merginoms

L. Dikaprijus jau daugiau kaip du dešimtmečius filmuojasi prestižiniuose filmuose ir dirba su garsiausiais pasaulio režisieriais. Jis laikomas vienu geidžiamiausių ir įtakingiausių vyrų pasaulyje, o jo turtas vertinamas daugiau nei 200 mln. JAV dolerių. Visgi sėkmė lydi ne visas jo gyvenimo sritis. Ypač meilę, nors čia vertinimai dažnai būna prieštaringi. Juk Leonardas garsėja romanais su gražiausiomis pasaulio moterimis.

Pirmąja rimta jo partnere tapo supermodelis Gisele Bündchen. Jų santykiai truko net penkerius metus – vieni ilgiausių aktoriaus gyvenime. Pora ne kartą skyrėsi ir taikėsi, o viešai aptartos jų santykių dramos tapo nuolatine žiniasklaidos tema. Po išsiskyrimo Gisele teigė, kad paskutiniu lašu tapo Leonardo nenoras pasipiršti ar net kalbėti apie santuoką. Netrukus po šių santykių pabaigos aktorius užmezgė romaną su kitu modeliu – Bar Rafaeli. Jie kartu praleido kelerius metus, tačiau Leonardas ne kartą buvo paparacių pastebėtas su kitomis moterimis, o tai Bar itin nepatiko. Galiausiai ir šie santykiai nutrūko. Chaotišką gyvenimo būdą mėgstantis Leonardas ilgai neliūdėjo. Netrukus pradėjo susitikinėti su modeliu Erin Heatherton, išgarsėjusia „Victoria’s Secret“ podiumuose. 2011 m. žiniasklaida net juokavo, kad aktorius savo drauges renkasi iš apatinių katalogų – esą buvo užmezgęs romanus su net aštuoniomis „Victoria’s Secret“ angelėmis. Santykiai su Erin truko mažiau nei metus. Panašios istorijos vėliau kartojosi dar ne kartą. Beveik visos Leonardo draugės – ilgakojės, šviesiaplaukės gražuolės, su kuriomis jis praleisdavo vos kelis mėnesius ar daugiausia porą metų. Dar vienas ryškus bruožas – visos jos buvo labai jaunos. Juokaujama, kad 50-metis aktorius nekreipia dėmesio į moteris, kurios jau atšventė 25-ąjį gimtadienį. Šiemet žurnalui „Esquire“ duotame interviu Holivudo žvaigždė sakė, kad jaučiasi kone dviem dešimtmečiais jaunesnis, todėl ir drauges renkasi jaunas – ir kol kas to keisti neketina.

Įdomu

• Garsėja kaip atsidavęs aplinkosaugininkas. 1998 m. įkūrė savo vardo fondą, kurio tikslas – kovoti su klimato kaita, saugoti nykstančias rūšis ir ekosistemas. Aktorius aktyviai pasisako aplinkosaugos klausimais, remia daugybę iniciatyvų, skirtų planetai išsaugoti. Finansavo atogrąžų miškų apsaugos projektus, rėmė atsinaujinančios energijos plėtrą ir yra paskirtas Jungtinių Tautų klimato kaitos ambasadoriumi.
• Savo vardą gavo pagal genialųjį Leonardą da Vinčį. 2012 m. išleistoje knygoje „Leonardo DiCaprio – The Biography“ pasakojama, kad jo tėvai per medaus mėnesį Florencijoje apsilankė Uficių galerijoje. Motina tuo metu laukėsi, ir būtent žiūrėdama į vieną iš Leonardo da Vinčio paveikslų pirmą kartą pajuto kūdikio spyrį. Tai tėvai priėmė kaip ženklą ir nusprendė sūnų pavadinti dailininko vardu.
• Yra vegetaras ir skatina kitus mažinti mėsos vartojimą, kad būtų sumažintas neigiamas poveikis aplinkai. Tačiau filmuodamasis juostoje „Hju Glaso legenda“ pamynė savo principus – vienoje scenų valgė termiškai neapdorotas kepenis. Jis galėjo rinktis rekvizitinį, dirbtinį variantą, tačiau pasirinko tikras, siekdamas kuo autentiškiau perteikti personažo patirtį.
• Leonardas Dikaprijus niekada nebuvo siejamas su skandalais dėl alkoholio ar narkotikų. Aktorius yra atvirai kalbėjęs, kad jam sunkiausia vaidinti apsvaigusį žmogų, nes pats nuo tokių įpročių visada laikėsi atokiau.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Sunki pradžia

M. Jacksonas gimė 1958 m. rugpjūčio 29-ąją didelėje šeimoje – jo tėvai turėjo devynis vaikus. Būsimos žvaigždės tėvas Josephas Jacksonas buvo griežtas, nedvejodamas naudojo jėgą auklėjant vaikus. Pats norėjo tapti aktoriumi ar muzikantu, tačiau turėjo atsisakyti svajonės, mat reikėjo aprūpinti šeimą. Visi Jacksonų vaikai mėgo muziką, o tėvas nusprendė palaikyti atžalas. Taip gimė grupė „The Jackson 5“. Penki sūnūs tapo grupės nariais, o tėvas ėmėsi prodiuserio darbo. Iš Jacksonų vaikų reikalauta daug. Galbūt net per daug. Jau suaugęs Michaelas atviravo, kad jis ir broliai neturėjo vaikystės – ji praleista nesibaigiančiose repeticijose ir pasirodymuose. „The Jackson 5“ sparčiai populiarėjo, o Michaelas, kuris buvo atsakingas už vokalą ir šokius grupėje, netrukus pastebėtas plačios auditorijos. Dirbdami su kompanija „Motown Records“, Jacksonai išleido septynis platininius albumus, parduotus daugiau kaip 1 mln. egzempliorių tiražu, ir tris multiplatininius, kurių parduota daugiau kaip 2 mln. 1976 m. grupė pradėjo bendradarbiauti su kompanija „CBS Epic Records“. Trylikmetis išleido pirmąjį savo albumą „Got to Be There“ ir tapo geriausiu metų vokalistu. Pradėjus savarankišką karjerą, šeimos ansamblis iširo. 1978 m. M. Jacksonas susipažino su muzikantu Quincy Jonesu, taip užsimezgė vienas svarbiausių ryšių per visą šių dviejų talentingų žmonių karjerą. Kartu sukūrė pačius žinomiausius M. Jacksono kūrinius. Jau kitais metais studijoje „CBS Epic Records“ Q. Jonesas prodiusavo M. Jacksono albumą „Off the Wall“. Disko stiliaus dainos sulaukė milžiniško pasisekimo – albumas parduotas 10 mln. egzempliorių tiražu. 1982 m. jiedu vėl suvienijo jėgas ir ėmėsi perversmu tapusio albumo „Thriller“, kuriame dainininkas pasižymėjo ir kaip kompozitorius bei padedantysis prodiuseris. „Thriller“ tapo geriausiai perkamu visų laikų albumu – parduota daugiau kaip 41 mln. kopijų.

Įspūdingi pasiekimai

Tarp M. Jacksono pasiekimų muzikos industrijoje – revoliucinga vaizdo klipų transformacija, aukšto lygio albumų leidyba ir jų pardavimas, lyderystė popmuzikos pasaulyje 1980-aisiais. Jis tapo pirmuoju juodaodžiu dainininku, iš kūrybinės nežinomybės išvedusiu jauną MTV kanalą. Atlikėjo išsiskiriantis stilius, judesiai ir vokalas įkvėpė visą hiphopo, popmuzikos ir R&B muzikos žanrų dainininkų kartą (Mariah Carey, Usheris, Britney Spears, Justinas Timberlake‘as, Omarion, Ne-Yo ir t. t.). Gineso rekordų knygoje įvardintas kaip „pats sėkmingiausias visų laikų pramogų pasaulio atstovas“. Be muzikinės veiklos, dainininkas dar žinomas dėl choreografijoje naudotų sudėtingų fizinių technikų (roboto, Mėnulio eisena), kurios padarė įtaką vyraujančios mados šokiams ir pramogoms. M. Jacksonas pelnė 13 „Grammy“ apdovanojimų, JAV išleido 13 „numeris vienas“ singlų – daugiau nei bet kuris kitas atlikėjas. „2006 World Music Awards“ paskelbė, kad visame pasaulyje iš viso pardavė daugiau nei 750 mln. kopijų įrašų, o labdarai paaukojo 300 mln. JAV dolerių. Jo pastangos gerinant vargstančiųjų likimą įvertintos Nobelio taikos premijos nominacija. Beje, net du kartus – 1998 ir 2003 m. Daugiau nei 15 tūkst. asmenų pasirašė peticiją darkart nominuoti M. Jacksoną Nobelio taikos premijai, bet tam sutrukdė dainininko mirtis. Tačiau jo kūrinys „Man in the Mirror“ skambėjo 2009 m. Nobelio taikos premijos koncerte. Jis finansiškai rėmė 39 labdaros organizacijas ir šimtus tūkstančių asmenų. Visi atlikėjo muzikos ir asmenybės gerbėjai su nekantrumu laukia kitų metų balandžio, kai pasirodys biografinis filmas „Michael“, kurtas prancūzų režisieriaus Antoine Fuqua. Filmas žada sugrįžti prie menininko kilimo, sėkmės ir iššūkių, tyrinėti jo karjeros užkulisius, kūrybinį genialumą ir didžiausius pasiekimus. Tai intymus pasakojimas apie ikonos, kurios įtaka pranoksta muziką, gyvenimą. Pagrindinis vaidmuo patikėtas Jaafarui Jacksonui, kurio panašumas (tiek fizinis, tiek balso) į dėdę suteikia projektui reto autentiškumo.

Skandalai ir paslaptys

Jau dabar neabejojama, kad kino juosta sulauks dar didesnio populiarumo, nei Freddie Mercury gyvenimo istorija nagrinėjusi „Bohemiškoji rapsodija“. Ir ne tik dėl nuostabių muzikinių intarpų, bet ir dramos bei skandalų. Jų M. Jacksono gyvenime tikrai netrūko. Nuo 1988-ųjų iki 2005 m. Michaelas gyveno savo rančoje „Neverland“, kur buvo įkūręs pasilinksminimų parką ir privatų zoologijos sodą. Šioje vietoje dažnai lankydavosi vaikai su negalia ir sergantys mirtinomis ligomis. Tačiau pasirodžius informacijai, kad vaikai kartais miegodavo M. Jacksono miegamajame, visuomenė sunerimo dėl galimo išnaudojimo. Pirmą kartą tai nutiko 1993 m. Tačiau po viešo paaiškinimo įtarimai atmesti. Antrą kartą dainininko santykių su vaikais klausimas į viešumą iškilo po 10 metų, kai parodytas dokumentinis filmas „Living with Michael Jackson“. Tuomet jis paduotas į teismą dėl seksualinio vaikų išnaudojimo. Nors įrodyti nusikaltimų nepavyko, tai stipriai paveikė patį dainininką ir jo karjerą. 2019 m. pasirodė 4 val. trukmės dokumentinė juosta „Paliekant Neverlandą“. Joje galima išgirsti šokiruojančius dviejų suaugusių vyrų liudijimus apie potyrius „Neverlande“, kai jiems buvo 7-eri ir 10 metų. Tai sukėlė stiprių reakcijų. Socialinių tinklų vartotojai tuoj pat paskelbė, kad klausytis M. Jacksono muzikos tapo nemalonu, o kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Naujojoje Zelandijoje, radijo stotys jo kūrinių nebetransliavo eteryje. Visgi būtina pažymėti, kad šie liudijimai nėra teisėti. Teismas nėra įrodęs M. Jacksono kaltės, o prieš kino kameras kalbėjusių vyrų tėvai iš dainininko gavo milžiniškas sumas pinigų. Ši istorija nėra vienintelė, kelianti klausimų. Keistos paslaptys susijusios su M. Jacksono vaikais. Atlikėjas susilaukė trijų vaikų su dviem moterimis, nors sakoma, kad nė su viena iš jų niekada neturėjo lytinių santykių. Visgi pati didžiausia mįslė – mirties aplinkybės. Ne paslaptis, kad atlikėjas didžiąją gyvenimo dalį buvo priklausomas nuo narkotikų, nuolat vartojo vaistus nuo skausmo. M. Jacksono priklausomybė tik paaštrėjo susipažinus su Holivudo dermatologu Arnoldu Kleinu. Prieš mirtį 2015 m. A. Kleinas prisipažino kartu su kitomis medžiagomis davęs dainininkui konkretaus opiato. Manoma, kad ši medžiaga ir sukėlė atlikėjo mirtį. Visgi 2024 m. aptikta naujų duomenų ir net pradėta viešai svarstyti, kad garsusis dainininkas galėjo būti nužudytas pagal kažkieno užsakymą. Akivaizdu, kad prireiks dar nemažai laiko, kino juostų, knygų ir žurnalistinių tyrimų, jog būtų atskleistos visos M. Jacksono gyvenimo paslaptys.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Jo vardu pavadintas kosminis teleskopas

Prieš šimtą metų žmonija dar nežinojo apie kitas galaktikas. Tuomet vadinamieji spiraliniai ūkai buvo laikomi žvaigždžių telkiniais Paukščių Tako pakraščiuose, o visata atrodė apsiribojanti tik mūsų galaktika. Net 1920-aisiais tarp žymių astronomų vyko diskusijos dėl galaktikų egzistavimo – ar jos yra atskiri pasauliai, ar tik Paukščių Tako dalys. Atsakymą į šį klausimą 1922 m. pateikė Edvinas Hablis. Jis nustatė, kad Andromeda ir kiti ūkai yra pernelyg toli, kad priklausytų mūsų galaktikai. Iki tol žmonės manė, kad visata yra statiška ir nekintanti – galaktikos buvo tarsi prikabintos erdvėje ir nejudėjo. Tačiau 1929 m. E. Hablis įrodė, kad kuo toliau nuo mūsų yra galaktika, tuo greičiau ji tolsta. Taip gimė suvokimas, jog visata plečiasi. Įdomu, kad dar 1927 m. belgų kunigas ir fizikas Žoržas Lemetras pasiūlė tą pačią idėją, tačiau nepajėgė jos įrodyti. E. Hablis tai padarė eksperimentiškai ir visiems laikams pakeitė astronomijos istoriją. Būtent todėl šio iškilaus mokslininko vardu buvo pavadintas kosminis teleskopas, kuris 1990 m. balandžio 24 d. iškeltas į Žemės orbitą. Jo indėlis į mokslą prilygsta paties E. Hablio atradimams.

„Hablio“ teleskopas padėjo nustatyti, kad visatos plėtimasis spartėja – tai buvo pirmasis tamsiosios energijos egzistavimo įrodymas. Naudodamas gravitacinį lęšį, teleskopas leido sudaryti pirmąjį 3D tamsiosios medžiagos žemėlapį, praplėsdamas mūsų supratimą apie šią nematomą visatos dalį. Be to, „Hablis“ patikslino E. Hablio konstantos įverčius ir nustatė, kad visatos amžius siekia apie 13,8 milijardo metų. Jo giliojo ir itin giliojo lauko nuotraukos atskleidė tūkstančius galaktikų, esančių už milijardų šviesmečių, ir suteikė beprecedentį ankstyvosios visatos vaizdą.

„Hablis“ buvo ir pirmasis teleskopas, aptikęs egzoplanetų atmosferos sudedamąsias dalis, taip prisidėdamas prie gyvybės už Žemės ribų paieškų. Tad už didžiąją dalį to, ką šiandien žinome apie visatą, turime būti dėkingi Edvinui Habliui ir jo garbei pavadintam kosminiam teleskopui.

Talentingas jaunuolis

Vargu ar pats E. Hablis būtų galėjęs pagalvoti, kad taps tokia garsenybe. Jis buvo kuklus, ramus žmogus, dažnai sakydavęs, kad jo darbas kur kas įdomesnis už jį patį.

Edvinas gimė 1889 m. lapkričio 20 d. Maršfilde, Misūrio valstijoje (JAV). Tėvas Džonas Pauelas Hablis dirbo darbininku, o motina Virdžinija Li Hablis rūpinosi namais. Šeima gyveno paprastai, tačiau abu tėvai mėgo skaityti, tad namai buvo pilni knygų. Mažasis Edvinas išmoko skaityti labai anksti, o pradėjęs lankyti mokyklą susižavėjo fantastiniais romanais. Viena jo mėgstamiausių knygų buvo Žiulio Verno „20 000 mylių po vandeniu“. Vaikystėje E. Hablį labiau traukė paslaptys po vandeniu nei žvaigždės danguje. Apie mokslininko karjerą dar negalvojo – juk šeimoje augo net septyni vaikai, ir kiekvienas turėjo savo pareigų. Kai Edvinui suėjo dešimt metų, Hablių šeima persikėlė į Čikagą Ilinojaus valstijoje. Nors gyvenimas mieste iš pradžių buvo sudėtingas, nes teko glaustis ankštuose namuose ir prisitaikyti prie naujos aplinkos, tačiau tai atvėrė naujų galimybių. Visi vaikai pradėjo lankyti geras mokyklas, o Edvinas greitai išsiskyrė gabumais.

Vidurinėje mokykloje jis buvo giriamas už puikius matematinius gebėjimus ir buvo itin aktyvus sportininkas. Ypač gerai sekėsi lengvoji atletika – paauglystėje net pagerino Ilinojaus valstijos šuolio į aukštį rekordą. E. Hablis taip pat žaidė krepšinį ir beisbolą vildamasis, kad sportas padės gauti stipendiją studijoms universitete. Vis dėlto jo gabumai moksluose kalbėjo patys už save – buvo priimtas į Čikagos universitetą. Tuometinės studijos buvo kitokios: prieš pasirinkdamas kryptį, Edvinas gilinosi į matematiką, astronomiją ir filosofiją. Studijų metais įsidarbino būsimojo Nobelio premijos laureato fiziko Roberto Milikano padėjėju. Būtent čia, dirbdamas su moksliniais stebėjimais ir matavimais, pirmą kartą rimtai susidomėjo kosmosu – sritimi, kurioje vėliau sukėlė tikrą revoliuciją.

Didžiųjų atradimų metai

Iš pradžių E. Hablis apie kosmoso tyrinėjimus garsiai nekalbėjo. Tėvas reikalavo, kad sūnus pasirinktų praktišką profesiją, todėl ragino studijuoti teisę. Pareigingas sūnus paklausė tėvo valios – išvyko į Oksfordo universitetą ir baigė teisės magistrantūrą. Grįžęs į Čikagą sužinojo, kad tėvas miręs, todėl ryžosi sekti tikruoju pašaukimu – vėl įstojo į Čikagos universitetą studijuoti astronomijos. Netrukus E. Hablį pasamdė „Mount Wilson“ observatorija Kalifornijoje, kad padėtų užbaigti „Hookerio“ teleskopo statybą. Ši observatorija tapo jo antraisiais namais. Nors Pirmasis pasaulinis karas trumpam jį pašaukė į kariuomenę, E. Hablis sugebėjo ne tik išsaugoti darbo vietą, bet ir apginti daktaro disertaciją.

Dirbdamas „Mount Wilson“ observatorijoje, E. Hablis padarė vieną reikšmingiausių XX a. mokslo atradimų. Stebėdamas dangaus kūnus pro „Hookerio“ teleskopą ir lygindamas cefeidų kintamųjų žvaigždžių šviesį, jis įrodė, kad už Paukščių Tako ribų egzistuoja ir kitų galaktikų. Tuo metu dar nebuvo aišku, kokio dydžio yra mūsų galaktika, tačiau E. Hablis nustatė, kad Andromedos ūkas (tuomet laikytas spirale) yra maždaug 900 000 šviesmečių nuo Paukščių Tako. Tai reiškė, kad jis turi būti atskira galaktika. Vėliau paaiškėjo, kad atstumas dar didesnis – apie 2,48 milijono šviesmečių. Nuo tada Andromedos ūkas tapo žinomas kaip Andromedos galaktika.

Trečiajame XX a. dešimtmetyje E. Hablis kartu su kolega Miltonu L. Humasenu pradėjo tyrinėti galaktikų spektro poslinkius ir atstumus iki jų. Šie tyrimai tapo pagrindu suvokimui, kad visata plečiasi. Būtent M. L. Humasenas supažindino E. Hablį su būsima žmona Greise Berk. Pora susituokė 1924 m. kuklioje ceremonijoje. Jiedu nesusilaukė vaikų, todėl Grace visą dėmesį skyrė vyrui – rūpinosi jo sveikata, drabužiais, net valgiaraščiu. Pats E. Hablis vėliau sakė, kad po vestuvių jo gyvenimas tapo toks patogus, jog visą energiją galėjo skirti tik mokslui.

Šis atsidavimas davė vaisių:

• Sukūrė galaktikų klasifikavimo sistemą, kuria astronomai naudojasi iki šiol, ir 1936 m. išleido garsųjį veikalą „Ūkų karalystė“, apibendrinusį to meto žinias apie visatą.
• Jo tyrimai padėjo pagrįsti, kad galaktikos kilo iš bendro pradinio taško – taip buvo sustiprinta Didžiojo sprogimo teorija.
• Mokslininkas tęsė tyrimus „Mount Wilsono“ observatorijoje Kalifornijoje iki pat savo mirties 1953 m. rugsėjo 28 d. Tuomet, būdamas 63 metų, patyrė insultą dėl smegenų trombozės ir mirė tiesiog prie savo darbo stalo.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Pasiturinti Pelenė

1929 m. lapkričio 12 d. Filadelfijoje, JAV, gimė mergaitė, kurią tėvai pavadino Grace. Ji buvo trečias vaikas šeimoje. Dar nepradėjusi lankyti mokyklos, Grace pajuto, kad savo aplinkoje jaučiasi tarsi svetima. Kukli, nerangi ir kiek putli mergaitė dažniau kėlė tėvams nusivylimą nei džiaugsmą – jie nuoširdžiai manė, kad nedailios išvaizdos dukra neturi didelių perspektyvų nei karjeroje, nei asmeniniame gyvenime. Visos tėvų viltys buvo sudėtos į kitas dvi dukras, kurioms teko ne tik daugiau dėmesio, bet ir šeimos lėšų. Kelly šeimai pinigų netrūko – tėvo valdomas statybų verslas leido gyventi prabangiai. Tačiau mažajai Grace greitai teko suprasti, kad turtai šeimoje dalijami nelygiai: jai atitekdavo vyresnės sesers Peggy išaugti drabužiai ir žaislai. Vis dėlto visos dukros buvo auklėjamos griežtai ir religingai. Baigusi mokyklą, Grace nusprendė stoti į Amerikos dramos meno akademiją. Tėvas šiuo pasirinkimu nesusižavėjo, bet galiausiai leido dukrai išbandyti laimę. Atvykus į Niujorką paaiškėjo, kad stojamųjų atranka jau pasibaigusi. Tačiau Grace pasisekė – jos dėdė, garsus dramaturgas George’as Kelly, paprašė akademijos surengti jai atskirą atranką. Mergina ją sėkmingai išlaikė, nors buvo paprašyta padirbėti su balsu – jis atrodė per silpnas scenai.

Priešingai tėvų lūkesčiams, maniusiems, kad Grace nepasiruošusi savarankiškam gyvenimui, ji greitai pritapo Niujorke. Netrukus ėmė užsidirbti pragyvenimui – dirbo modeliu ir filmavosi reklamose. Jai nerūpėjo, ką reklamuoja – cigaretes ar apatinį trikotažą. Tačiau būtent šis nerūpestingas pasitikėjimas savimi tapo jos sėkmės raktu. Grace greitai pradėjo uždirbti solidžius honorarus, o dalį pinigų siųsdavo tėvui – kad parodytų, jog gali būti savarankiška ir ne našta šeimai.

Belaukiant princo

Grace debiutavo kine 1951 m., pasirodžiusi epizodiniame filme „14 valandų“. Iki tol ji jau buvo sukaupusi nemažai patirties teatre ir televizijoje. Tačiau tikrasis lūžis jos karjeroje įvyko, kai ją pastebėjo garsusis režisierius Alfredas Hičkokas. Filmai „Įvykus žmogžudystei, skambinkite M“ ir „Langas į kiemą“ tapo ne tik vienais geriausių A. Hičkoko kūrinių, bet ir įtvirtino Grace kaip jo mūzą – elegancijos, paslapties ir šalto grožio įsikūnijimą.

1953 m. aktorė suvaidino juostoje „Mogambo“ ir pelnė pirmąją „Oskaro“ nominaciją už antraplanį vaidmenį. Nors statulėlės tuomet nelaimėjo, sėkmė ilgai nelaukė. Jau kitais metais (1954-aisiais) Grace apdovanota „Oskaru“ už pagrindinį vaidmenį filme „Mergina iš kaimo“. Visgi šlovės akimirka nebuvo tokia džiaugsminga, kaip daugelis įsivaizdavo. „Sėdėjome kartu – tik „Oskaras“ ir aš. Tai buvo siaubinga. Niekada gyvenime nesijaučiau tokia vieniša“, – vėliau prisiminė aktorė. Pasiekusi karjeros viršūnę, Grace jautėsi labiau nei bet kada anksčiau atskirta nuo tikrosios laimės. Tėvai vis dar turėjo didelę įtaką jos asmeniniams sprendimams, ypač širdies reikalams. Nors Grace buvo viena gražiausių ir geidžiamiausių Holivudo moterų, jos mylimieji tėvams retai patikdavo. Taip prabėgo metai tarp nesėkmingų romanų, o santuokos klausimas liko atviras.

Iki 25-erių Grace jau buvo sukaupusi įspūdingą buvusių mylimųjų sąrašą. Tarp jų buvo dėstytojų, aktorių ir net mados kūrėjų. Ji dažnai vadino kai kuriuos jų „gyvenimo meile“ ar „tuo vieninteliu“, tačiau tikrąją šių žodžių prasmę suprato tik tada, kai paspaudė ranką princui. Tai įvyko 1955 m., filmavimo metu kuriant A. Hičkoko juostą „Pagauti vagį“. Žurnalas „Paris Match“ pakvietė aktorę atvykti į Monaką ir sudalyvauti fotosesijoje su jaunuoju kunigaikščiu Rainieru III. Sakoma, kad princas negalėjo atitraukti akių nuo žaviosios aktorės – net ir žinodamas, jog tuo metu ji dar susitikinėjo su prancūzų aktoriumi, karo didvyriu Jeanu-Pierre’u Aumontu. Tai jo nė kiek neatgrasė: po susitikimo Rainieras ėmė rašyti Grace laiškus ir siųsti prabangias dovanas.

Visos pasakos baigiasi po vestuvių

Susižavėjimas tarp Grace ir princo Rainiero greitai virto meile. Vos po kelių mėnesių pažinties paskelbta apie jų sužadėtuves. Tačiau prieš vestuves Monako valdovas aiškiai pareiškė, kad iš būsimos žmonos šeimos tikisi solidraus kraičio. Kelly šeima buvo turtinga, todėl princas manė, jog tai problemų nekels. Visgi Grace tėvas atsisakė „mokėti“ princui už tai, kad šis vestų jo dukterį. Tik po ilgų derybų ir paaiškinimų, kad tokia tradicija įprasta kilmingųjų santuokose, jis sutiko – skyrė 2 mln. JAV dolerių vertės kraitį. 1956 m. balandžio 18 d. Monake įvykusios karališkosios vestuvės buvo neeilinis įvykis. Į jas susirinko apie 3000 svečių, o ceremoniją tiesiogiai stebėjo daugiau nei 30 milijonų žmonių visame pasaulyje. Grace vestuvinė suknelė, vėliau tapusi legenda, buvo siuvama net šešias savaites – prie jos dirbo 30 meistrų. Šiandien suknelė saugoma Filadelfijos meno muziejuje. Tačiau pasaka truko neilgai. Po vestuvių princas Rainieras vėl ėmė gyventi įprastu jam stiliumi – šalia žmonos atsirado kelios meilužės. Grace tai skaudžiai išgyveno, bet kelio atgal jau nebuvo. Ji prisitaikė prie naujosios realybės ir atliko savo vaidmenį – tapo pavyzdinga kunigaikštiene, rūpestinga motina ir Monako simboliu. Jų santuoka truko 26 metus. Pora susilaukė trijų vaikų – Caroline, Alberto ir Stephanie.

1982 m. rugsėjį Grace gyvenimas tragiškai nutrūko. Važiuodama kalnų keliu su 17-mete dukra Stephanie, kunigaikštienė stagiame posūkyje prarado automobilio kontrolę ir nuriedėjo šlaitu. Grace patyrė sunkią galvos traumą, į smegenis išsiliejo kraujas. Nors buvo skubiai nugabenta į ligoninę, jos išgelbėti nepavyko. Jai buvo 52 metai. Stephanie patyrė tik nedidelių sužeidimų. Kunigaikštienės žūtis sukrėtė ne tik Monaką, bet ir visą pasaulį. Rainieras po žmonos mirties niekada visiškai neatsitiesė ir likusį gyvenimą praleido vienas, likdamas ištikimas jų tragiškai pasibaigusiai meilei.

Grace efektas

Ištekėjusi G. Kelly turėjo atsisveikinti su kino karjera. Persikėlusi gyventi į Monaką, visą dėmesį skyrė kunigaikštienės pareigoms. Aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje – organizavo Kalėdų eglutes vaikams, rengė arbatos popietes neįgaliesiems ir nuolat rėmė vietos bendruomenes. Su jos atvykimu Monakas išgyveno tikrą pakilimą. Turistų srautas išaugo kelis kartus, o mažytė valstybė tapo geidžiama kelionių kryptimi. Kunigaikštienė domėjosi botanika, kūrė herbariumus ir net surengė keletą parodų, sulaukusių pripažinimo. Grace buvo stebima visur ir visada. Moterims visame pasaulyje ji tapo pasakų princesės įsikūnijimu – elegantiška, santūri, paslaptinga. Jos stilius tapo kultiniu: moterys siuvosi sukneles pagal jos pavyzdį, kopijavo šukuoseną, makiažą, net manieras. Įdomu tai, kad tai, ką jos šeima kadaise laikė trūkumais, Grace pavertė išskirtiniais bruožais. Pagal to meto grožio standartus, ji buvo per aukšta, tačiau mokėjo pasirinkti drabužius, kurie jos figūrą paversdavo gracinga. Buvo kalbama, kad jos smakras pernelyg išreikštas, todėl dar paauglystėje išmoko šiek tiek pakreipti galvą taip, kad žandikaulis atrodytų švelnesnis, o akys – didesnės. Būtent taip Grace dažniausiai buvo fotografuojama, o ši poza tapo jos vizitine kortele. Vėliau ją mėgdžiojo moterys visame pasaulyje – taip gimė vadinamasis Grace efektas. Tačiau labiausiai žavėjo ne jos grožis, o vidinė laikysena. Grace pasižymėjo tikru aristokratės būdu, nors mėlyno kraujo jos venose nebuvo nė lašelio. Ji niekada nesiskundė, neatskleidė asmeninių išgyvenimų, kantriai kentė vyro neištikimybę ir visada elgėsi taip, kaip dera kunigaikštienei. Tiesa, turėjo ir mažų silpnybių. Dievino mėsainius, miegodavo bent dešimt valandų per parą, o jos miegamajame visada stovėdavo šviežių gėlių puokštė. Nors buvo amerikietė, ji puikiai suprato, kad Monako valdžios reikalai – ne jos sritis. Kunigaikštienė nuosekliai laikėsi neutralumo ir niekada viešai neišsakydavo nuomonės apie politiką. Sakoma, kad būtent šis jos santūrumas, elegancija ir ištikimybė pareigai įkvėpė dabartinę Kembridžo kunigaikštienę Catherine Middleton, kuri laikoma vienu mylimiausių karališkosios šeimos simbolių.

Autorė Eglė Stratkauskaitė