Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Noomi Rapace. Jos herojė  - ne šventoji ir ne legenda, o vienuolė, kuri vis dažniau ima abejoti gyvenimu už vienuolyno sienų.

Veiksmas vyksta 1948-ųjų Kalkutoje. Sesuo Teresė vadovauja prestižinei katalikiškai mokyklai, tačiau ją vis labiau slegia kontrastas tarp tvarkingo vienuolyno gyvenimo ir už vartų matomo skurdo. Ji jaučia, kad nebegali likti nuošalyje, ir kreipiasi į Vatikaną prašydama leidimo palikti ordiną bei dirbti su vargingiausiais miesto gyventojais.

Kol laukia sprendimo, Teresė susiduria su dar vienu išbandymu. Jos artima draugė, sesuo Agnieška, prisipažįsta esanti nėščia. Vienuolyne kylantis skandalas verčia rinktis tarp griežtų taisyklių ir žmogiško supratimo.

Filmas nesiekia kurti idealizuoto Motinos Teresės portreto. Režisierę domina žmogus, kuris dar tik ieško savo kelio, abejoja, klysta ir priima sudėtingus sprendimus. Tai pasakojimas apie moterį, kuri vėliau taps viena žinomiausių pasaulio ikonų, tačiau čia ją matome tuo metu, kai jos ateitis dar nėra aiški.

Filmas „TERESĖ. Prieš tampant šventąja“ buvo pristatytas Venecijos kino festivalyje ir sulaukė dėmesio dėl netikėto žvilgsnio į gerai pažįstamą asmenybę.

Jautri, stipri ir įkvepianti istorija apie moterį, kuri pakeitė milijonų žmonių gyvenimus, Lietuvos kino teatruose nuo birželio 12 dienos.

Vienatvės, senatvės ir žmogaus santykio su laiku temas nagrinėjančiame filme pasakojama apie 75-erių Malviną, kuri ryžtasi išsiskirti su vyru, kad galėtų pradėti naują gyvenimo etapą su Kipru, naujuoju savo gerbėju. Malvina turi planų sušokti dar daug šokių ir įgyvendinti svajones, kurioms nebuvo laiko visą gyvenimą. Deja, nusistovėjusios visuomenės normos ir artimųjų perdėta reakcija į Malvinos poelgius, gali jai ir sutrukdyti planus.

„Žmonės turi didžiulius vidinius pasaulius, kuriais skirtingais gyvenimo etapais yra pratę dalintis su šalia esančiais žmonėmis. Pastebima, kad vyresniame amžiuje, kai natūraliai mažėja socialinių ryšių dėl besikeičiančių gyvenimiškų aplinkybių, siekiama gilinti pačius svarbiausius ryšius su arčiausiai esančiais žmonėmis. Tačiau dažnai senjorai teigia nenorintys apkrauti artimųjų savo problemomis ir juos saugodami renkasi skaudulius pasilikti sau. Išties net ir turėdami rūpestingus artimuosius galime stokoti draugiško ryšio,“- pasakoja „Sidabrinės linijos“ savanoriškų veiklų vadovė Ieva

Kaip rodo „Sidabrinės linijos“ patirtis, net turėdami artimus žmones, senjorai gali jaustis vieniši greitai besikeičiančiame pasaulyje. Tuomet ypač svarbu ieškoti naujų būdų kurti ryšį, stiprinti savivertę, pajusti gyvenimo prasmę. Organizacija nuolat pabrėžia: pasikalbėjimas su nepažįstamu žmogumi kartais tampa netikėtu atramos tašku, o pokalbyje su draugu gimstantis palaikymas – jėga, padedanti įveikti kasdienybės sunkumus.

Apie nuoširdaus žmogiškojo ryšio svarbą kalba ir filmas „Smėlis tavo plaukuose“. Režisierius pasakoja, kad į senjorų temą jį atvedė daugiau nei penkiolika metų savanorystės, bendraujant su vyresnio amžiaus žmonėmis:

„Gausybė valandų praleistų kartu su senjorais suteikė man galimybę priartėti prie senatvės, vienatvės, amžizmo temų. Vieno senjorams skirto renginio metu pamačiau šokančią vyresnio amžiaus baleriną. Tyčia nesakau „buvusią baleriną“, nes ta moteris jautėsi balerina nepriklausomai nuo jos amžiaus. Jos šokis buvo ir graudžiai juokingas, ir kupinas vitališkos jėgos. Jis suveikė kaip detonatorius, pradėjęs scenarijaus kūrimo procesą, “- sako Mantas Verbiejus.

Filme vaidina ir vyresniosios kartos aktoriai Juozas Budraitis, Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė. Režisierius M.Verbiejus teigia, kad dirbdamas su vyresnės kartos aktoriais patyrė ypatingą atradimą:

„Vyresni aktoriai turi milžinišką profesinę ir gyvenimišką patirtį. Jaunystė žavi savo lengvumu, optimizmu, tačiau vyresni žmonės turi saldžios saviironijos, ramybės, išminties – visa tai galima įgyti tik su metais. Joks grimas nepadės suvaidinti senolio. Juo reikia būti, “ – sako režisierius.

Paklaustas, ką išmoko iš kino ir teatro grandų, režisierius pabrėžia: „Išmokau daugiau klausyti – tiksliau įsiklausyti ir išgirsti. Jų patirtis neįkainojama. Esu dėkingas, kad galėjau kurti kartu.“

Nors filmo paviršiuje matomos vienatvės, senstančios visuomenės ir diskriminacijos temos, režisieriui tai pirmiausia – pasakojimas apie žmogaus ir laiko santykį, ypač tuomet, kai to laiko lieka nedaug.

„Pagrindinė filmo veikėja supranta, kad turi labai mažai laiko, todėl ryžtasi maištauti prieš nusistovėjusią tvarką, atsigriebti už neišnaudotas galimybes“, – sako kūrėjas.

Filmas „Smėlis tavo plaukuose“ ir organizacija „Sidabrinė linija“ kviečia visuomenę atsigręžti į vyresnius žmones, suteikti jiems ne tik pagalbą, bet ir dėmesį, laiką, nuoširdų žmogišką santykį. Nes dažnai užtenka vieno pokalbio, kad sugrįžtų prasmė, viltis ir savijauta.

Filmas kino teatruose – jau nuo gruodžio 19 dienos. Filmą prodiusuoja „Fralita films“, iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Lietuvos radijas ir televizija bei Kūrybiškos Europos MEDIA programa.

„Beprotybės puslapis“

Skambantys nebyliojo kino šedevrai

Jau tampa tradicija, kad festivalyje rodomi nebyliojo kino filmai, lydimi gyvo įgarsinimo. Šiemet tokių seansų bus trys: Jean’o Epstein’o „Ašerio namų griūtis“, kuriam specialiai sukurtą garso takelį atliks Jimo Jarmusho filmo „Išgyvena tik mylintys“ kompozitorius Jozefas van Wissemas, Kanų kino festivalyje apdovanotas „Auksine palmės šakele“, Roberto Wiene’o „Daktaro Kaligario kabinetas“ bei Teinosuke Kinugasa „Beprotybės puslapis“.

Pastarąjį įgarsins prodiuseris, „Radio Vilnius“ vienas iš įkūrėjų Manfredas Bajelis ir kompozitorius Marijus Aleksa su bendru projektu „Santaka“. Pasak M. Bajelio, prie jų prisijungs fleitistas, garso menininkas ir manipuliatorius Kristupas Gikas, o užuot vien tik įgarsinę filmą, kūrėjai papasakos ir savo istoriją.

„Filmą įgarsinimui rinkomės tiesiog klausydami savo muzikos. Pirmosios „Beprotybės puslapio“ minutės atrodo kaip mūsų svajonių video klipas. Paskui jau sekė kiti niuansai – esame dideli klasikinio japonų kino mėgėjai, ne kartą esame viešai sakę, kad japonų tradicinė Gagaku muzika „Santakai“ yra padariusi labai didelę įtaką. Na, ir galiausiai kažkada teko girdėti, kad „Beprotybės puslapis“ – vienas mėgstamiausių Bjork filmų“, – pasakoja M. Bajelis.

Vokiečių režisieriaus Roberto Wiene’o filmui „Daktaro Kaligario kabinetas“ muzikinį foną kursiančios psichodelinio roko grupės „Garbanotas“ vokalistas Šarūnas Joneikis sako, kad filmas pirmiausia patraukia savo vizualumu: „Filmo šviesa, dailė yra neįtikėtinai graži. Ir nors šie dalykai sužavi pirmiausia, ne mažiau svarbi ir filmo „Daktaro Kaligario kabinetas“ tema, kuri, tikriausiai, aktuali įvairiems laikotarpiams – apie laisvos valios klausimą, viduje tūnančią jėgą, kuri verčia daryti tam tikrus dalykus.“

Pasak Š. Joneikio, kol kas kiekvienas grupės narys filmą žiūri ir ruošiasi atskirai, dalijasi mintimis, bando įsivaizduoti tam tikrus fragmentus. „Norime padėti sustiprinti filmą, leisti suskambėti jo vizualumui, o garsais – pridėti nuotaikų“, – pasakoja jis.

„Potvynis“

Ir vaikams, ir suaugusiems skirtas atidarymo filmas bei apdovanojimais įvertinti kūriniai

Šiemet „Kino pavasarį“ atidarys pirmuoju Baltijos šalyse „Auksiniu gaubliu“ už geriausią animaciją apdovanota ir dviems „Oskarams“ nominuota latvių režisieriaus Ginto Zilbalodžio drama „Potvynis“. Pasak festivalio programos sudarytojų, šis filmas unikalus tuo, jog tinka įvairaus amžiaus žiūrovui, tad pirmą kartą „Kino pavasario“ atidarymo filmas ir vaikams, ir suaugusiems bus tas pats.

Todėl jau kovo 8 d. tėvų ir mažųjų festivalio žiūrovų lauks „Kino pavasario“ atidarymo šventė vaikams, kurioje – smagus šurmulys, žaidimai, vaišės ir du animaciniai filmai – „Potvynis“ bei režisierės Urtės Oettinger lietuviško animacinio serialo apie draugystę „BFF. Turbo lokys“ serija, režisuota kartu su Ignu Meilūnu.

Žiūrovai išskirtinėse teatro erdvėse pirmieji galės pamatyti ir trilerišką prancūzų dramą „Suleimano istorija“ (rež. Boris Lojkine), kurioje kurjeriu Paryžiuje dirbantį nelegalų imigrantą įkūnijęs aktorius iš Gvinėjos Abou Sangare savo debiutu akimirksniu sužavėjo žiūrovus ir kritikus. Iki šio filmo mechaniku dirbęs Abou Sangare iškart po pasaulinės premjeros pelnė geriausio aktoriaus apdovanojimą Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje ir Europos kino apdovanojimuose.

Šventinio savaitgalio repertuare žiūrovai taip pat atras patį pirmąjį pirmojo „Kino pavasario“ filmą Leos’o Carax’o „Pont Neuf meilužiai“, didįjį žiuri prizą Venecijos kino festivalyje laimėjusią kino kūrėjos Mauros Delpero dramą „Vermiljas“, tamsiai komišką režisieriaus Bernardo Wengerio pasakojimą „Povas“, norvegų kūrėjo Halfdano Ullmanno Tøndelio – kino legendų Ingmaro Bergmano ir Liv Ullmann anūko – Kanuose prestižiniu „Auksinės kameros“ apdovanojimu įvertintą debiutą „Armandas“.

„Marija Kalas“

Filmo apie M. Kalas seanse – operos solistės Aistės Pilibavičiūtės pasirodymas

Dar vienas išskirtinis seansas – Čilės režisieriaus Pablo Larraín filmo „Marija Kalas“ nacionalinė premjera. Operos žvaigždės Marijos Kalas, kurią įkūnija aktorė Angelina Jolie, istoriją pasakojantis filmas festivalyje bus rodomas tik vieną kartą. O jį paryškins operos solistės Aistės Pilibavičiūtės atliekamas klasikinio Marijos Kalas repertuaro kūrinys „Un bel di vedremo“ iš Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai“. Solistei akompanuos koncertmeisterė Nijolė Baranauskaitė-Matukonienė.

„Apie Mariją Kalas pirmą kartą sužinojau būdama LMTA studente“, – prisimena  A. Pilibavičiūtė. – Pirmieji klausyti jos balso įrašai buvo neįtikėtinai paveikūs. Galbūt tas įspūdis buvo stiprus dėl to, kad buvau susipažinusi su jos gyvenimo istorija. Labai gerai dainininkę apibūdina frazė iš spektaklio: „Jau geriau metus dainuoti taip, kaip Kalas, nei 10 metų kaip bet kas kitas.“

Visus „Kino pavasario“ seansus LNDT galima rasti čia: https://kinopavasaris.lt/repertuaras/. Visa festivalio programa bus skelbiama vasario 13 d. 30-asis Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ vyks kovo 7-23 d. Festivalį palaiko didieji partneriai „ERGO“ ir „Telia Play“, iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, „Kūrybiška Europa“ MEDIA.

Dainiaus Trumpicko nuotrauka.

Vitaminų iš šio filmo Beata sakosi gavusi daug. Išankstinėje filmo peržiūroje, prisipažįsta, netrūkę nei juoko, nei ašarų.

„Apie šį filmą žinau nuo jo kūrimo pradžios, nes kino aikštelėje dirbo dvi nuostabios moterys iš mano komandos – Laura Kalvelytė-Murinienė ir Ugnė Aukštakalnytė-Jokūbaitė. Darbas kino aikštelėje ir visi tie juodi cepelinai joms buvo nauja patirtis“, – dalijosi B. Nicholson ir čia pat pridūrė, kad filmas išėjo jautrus ir linksmas, juokas ir ašaros jame – šalia, o žmonių santykiai parodyti gerai ir tikroviškai. Juk taip dažnai mėginame būti kažkuo, kuo nesame, slepiamės ir apsimetinėjame.

Beata įsitikinusi, kad maistas daugeliui iš mūsų yra bendras vardiklis ir geriausias fonas kurti gyvenimą ir istorijas.

Akylesni žiūrovai ir geriau Beatą pažįstantys komedijoje gali atrasti panašumų tarp jos ir vienos iš pagrindinių filmo herojų – virtuvės šefės Bruknės, kurią vaidina aktorė Lina Rastokaitė.

Beata nė nesiginčija. „Tikrai, tikrai, mano draugė Goda, sesuo Odeta ir dukra Izabelė tą patį sakė“, – juokiasi ir tuojau pat priduria eisianti kepti tortams tešlos lakštų.

Filmą anksčiau pamačiusi dar viena gero maisto žinovė Vaida Kurpienė prisipažįsta prieš „Gardutę“ su vyru spėliojusi – bus juokinga ar nebus. „Tikrai buvo! Ir juoko, ir ašarų. O dar pagrindinės filmo herojės man priminė seniai užmirštą dalyką – kaip išties skanu varškė su mėtomis ar peletrūnais“, – savo įspūdžius pasakojo Vaida.

Skaniausių desertų kūrėja Liucina Rimgailė filmą žiūrėjo kartu su savo drauge, pianiste Ieva Dūdaite. „Vertindama gal esu ne visai objektyvi, nes šiame filme susijungia man du gerai pažįstami pasauliai: maistas ir televizija. Išties komedijoje labai daug akimirkų man priminė tikrąjį kulinarijos šou „Skonis“, kuriame dalyvavau prieš 11 metų. Ir jei jūs kada nors turėjote galimybę pažvelgti į televizijos užkulisius, filmas bus dvigubai juokingas“, – po premjeros žadėjo L. Rimgailė.

Po filmo ragauti cepelinų labai norėjosi ir žinomam maisto fotografui Robertui Daskevičiui. „Geras, lietuviškas ir skanus filmas. Kai kuriose situacijose gali atrasti save“, – sakė Robertas.

Su sūnumi Pranu ir jo drauge į premjerą atėjusi dainininkė Erica Jennings taip pat kalbėjo, kad filme tikroviškai parodyti televizijos užkulisiai ir tai, kas juose darosi. „Tikrai, tikrai, dūmų mašina tokį baisų garsą leidžia“, – juokėsi Erika.

LRT prodiuserė, kino apžvalgininkė Lolita Bytautaitė, džiaugėsi pagaliau lietuviškame kine galėjusi nuoširdžiai juoktis. „Didžiausi komplimentai režisierei Eglei Vertelytei, kuri sugebėjo atrasti tokių aktorių, – esu apsvaigusi nuo Elenos Ozarinskaitės ir Agnieszkos Ravdo, o ir visa aktorių sudėtis – tiesiog puiki, emocijos labai geros“, – ji gyrė „Gardutę“.

Tikru kino gardumynu komediją pavadino ir aktorė, kultūros žurnalistė Aistė Diržiūtė. Ji neabejojo, kad filmas tiks bet kuriam skoniui – ir tam žiūrovui, kuris mėgsta molekulinę virtuvę, ir tam, kuris eina pietauti į savo mėgstamą valgyklą. „Po šio filmo valgykla jau niekada nebus tokia, kokia buvusi“, – šypsojosi Aistė.

Šį penktadienį į Lietuvos kino ekranus atkeliaujanti E. Vertelytės komedija „Gardutė“ pasakoja ne tik apie maistą, bet ir apie tai, kas vyksta televizijos realybės šou užkulisiuose.

Filmo istorijos centre – dvi Kauno valgyklos „Gardutė“ darbuotojos Ona ir Saulė. Jos abi – aistringos virėjos, tik viena – tikra kaimietukė, o kita – rimta, atsakinga vieniša mama. Vieną dieną Saulė be Onos leidimo jas įtraukia į aukštos klasės maisto gaminimo realybės šou, kurio pagrindinis prizas yra nuosavas restoranas. Kurio, beje, labai nori ir viena itin patyrusi virtuvės šefė.

„Gardutėje“ nusifilmavo būrys žvaigždžių – filme išvysime aktorius L. Rastokaitę, Leonardą Pobedonoscevą, Vytautą Rumšą jaunesnįjį. Pagrindinius vaidmenis sukūrė naujieji kino talentai – aktorės E. Ozarinskaitė ir A. Ravdo. Filme pasirodo ir realūs virtuvės šefai: Liutauras Čeprackas ir televizijos projekto „Lietuvos superšefas“ nugalėtojas Arnas Petronis ir kiti.

Įvairiais gyvenimiškais prieskoniais paskaninta kulinarinė komedija „Gardutė“ – kino teatruose nuo lapkričio 29 dienos. Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, filmo partneris – „Nafta Films“.

Filmo anonsą rasite šioje nuorodoje – https://youtu.be/hTJiMOo3UTY.

Gediminas Andriukaitis

„Žmonės turi polinkį žongliruoti informacija. Kartais tai daroma kilniu tikslu – norint pagerinti pasaulį, o kartais siekiama įtartinų tikslų – klastoti pasaulį siekiant naudos. Tam tikrais laikotarpiais tai daroma itin aktyviai ir dabar Lietuvoje kaip tik gyvename tokiu metu – būsimų rinkimų įkarštyje. Tad festivalio kampanija norime pakviesti aktyvuoti kritinį mąstymą, skaityti ne vien antraštes ar paryškintus tekstus, bet ir tai, kas yra mažiau matoma, kas slypi skliaustuose ar po „žvaigždutėmis“, – sako festivalio „Nepatogus kinas“ vadovas Gediminas Andriukaitis.

„Nepatogus kinas“ primena, kad kritinį mąstymą puikiai lavina gera rinktinė dokumentika, tad komanda žiūrovams išrinko po vieną rekomenduojamą filmą ir festivalio renginį.

Judita Ragauskaitė ir Eva Sinicaitė

Festivalio koordinatorė ir programos sudarytoja Judita Ragauskaitė ragina leisti sau būti nustebintiems. „Komandoje dažnai svarstome, pagal ką žiūrovai renkasi filmus. Vieniems svarbus pavadinimas, kitiems – kritikų vertinimai, dar kiti net nesvarsto filmo nepažiūrėję jo anonso. O man patinka nieko nežinoti. Todėl stengiuosi pamatyti kuo daugiau filmų ir dažnai einu visiškai nežinodama, ko tikėtis. Dažnai tokie filmai ypatingai nustebina, tad vieną tokį ir norėčiau parekomenduoti – „Baliomanija“ (rež. Sissel Morell Dargis) pasakoja apie azarto ir spalvų pilną pogrindį. Beje, Kaune po šio filmo seanso vyks Brazilijos gatvių ritmų įkvėptas vakarėlis!“

Emilija Statinaitė ir Vladas Rožėnas

„Nepatogaus kino“ programos vadovė Eva Sinicaitė filmą „Miško karta“ (rež. Virpi Suutari) rekomenduotų net ir ne Žemės gyventojams. „Būtina žiūrėti kuo didesniame ekrane, nes kameros darbas palieka didžiulį įspūdį – tai, su kokia meile nufilmuotas miškas ir žmogaus ryšys su juo. Jei reikėtų ne mūsų planetos gyventojui parodyti, kokia graži ta mūsų žemė, šis filmas tikrai būtų repertuare. Nors, žinoma, nėra viskas tik gražu – tą lobį kažkam reikia aktyviai saugoti, kitaip jo nebeliks. Bet bendros pastangos kursto žalią viltį“, – sako Eva. Beje, į vieną šio filmo seansų žiūrovus palydės miško maudynių sesija.

Jei reikėtų rinktis pamatyti tik vieną filmą, festivalio koordinatorė Emilija Statinaitė kviečia išvysti „Sudie, Tabarija“ (rež. Lina Soualem). „Tai – jautrus ir poetiškas pasakojimas apie palestiniečių šeimą, o labiausiai – apie jos moterų kartas, gyjančius ir gydančius jųjų santykius, patyrusius brandos, kultūros ir istorijos išbandymų. Žiūrėti šį filmą – tai liudyti kito gyvenimą ir jo tikrumą, galimybė išlaikyti nykstančią atmintį gyvą.“ Emilija taip pat kviečia nepraleisti per pasaulį keliaujančios parodos, atkeliausiančios ir į „Nepatogų kiną“ – ukrainiečių kūrėjų Sofijos Atlantovos ir Oleksandro Klimenkos „Ikonos ant šovinių dėžių“. Ši paroda lydės nacionalinę lietuvių filmo „Šventiesiems stebint“ (rež. Sergej Orlov) premjerą.

Rūta Ivaškevičiūtė

Festivalio programos sudarytojas Vladas Rožėnas žiūrovus kviečia į filmą „Fauna“ (rež. Pau Faus). „Viename kadre filmas sujungia žmogų kaip gamtos dalį ir žmogų kaip savęs paties kūrėją. Tai konkretaus laiko ir vietos portretas, atrodantis kaip koliažas, nes jo dėmenys neturėtų derėti. Bet visgi dera, – pasakoja Vladas, o paklaustas apie jam svarbiausią festivalio renginį, nedvejodamas rekomenduoja seminarą apie grėsmes Lietuvos saugumui. – Už šį renginį komandoje agitavau nuo praėjusios žiemos, kai pats dalyvavau panašiuose kursuose. Reikia įsisąmoninti, jog karo rizika reali ir kad tam reikia būti pasiruošus.“

„Nepatogaus kino“ įvaizdžio dizainerė Rūta Ivaškevičiūtė žiūrovams rekomenduoja animacinę dokumentiką „Mėlynas „Pelikan“ (rež. László Csáki). Ginkluoti buitine chemija ir citrinų sultimis, trys vengrai sugalvoja, kaip nemokamai apkeliauti Europą. Vienintelė bėda – planas veikia per gerai. „Šis filmas – galimybė pakeliauti tiek laiku, tiek forma, nors ir pritrenkia atkuriamo laikmečio absurdas. Filmas žavi savo raiška, o istorija taip smagiai sudėliota, kad pamiršti, jog ji – ne išgalvota, – sako Rūta ir taip pat ragina nepraleisti Neringos Rekašiūtės rengiamų fotografijos dirbtuvių po filmo „Aš dar ne tokia, kokia noriu būti“ (rež. Klára Tasovská).

Festivalio vadovas Gediminas Andriukaitis ragina atkreipti dėmesį į filmą „Artėjant potvyniui“ (rež. Juan Palacios). „Melancholiškas, labai vizualus ir subtilaus humoro pilnas filmas, sukurtas su didele meile ypatingai vietai ir „mažiems“ jos žmonėms. Žiūrėdamas jį negalėjau negalvoti apie Rusnę“, – atskleidžia Gediminas ir taip pat ragina iš daugybės festivalio renginių nepraleisti filmo „Laimės agentas“ seanso, po kurio bus galima pasimatuoti savo laimės lygį kartu su psichologe Laura Rimkute.

Festivalis „Nepatogus kinas“ spalio 8–27 d. vyks Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kino teatruose, kiekvienų namų ekranuose, daugiau nei 400 bibliotekų ir net įkalinimo įstaigose.

Apie „Nepatogų kiną“

„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temomis, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vieni pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, ES programa „Kūrybiška Europa MEDIA“, Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos vystomojo  bendradarbiavimo programa „LT AID“.

Europos kino akademijos taryba „Akiplėšą“ atrinko iškart 5-ioms nominacijų kategorijoms: geriausio Europos filmo, režisieriaus, scenarijaus autoriaus, aktorės ir aktoriaus. Šiandien paskelbus paskutinius pretendentus, 5000 Akademijos narių vertins šiuos filmus ir lapkričio 5-ąją skelbs nominacijas, o gruodžio 7 d. geriausieji bus įvertinti Europos kino apdovanojimuose Liucernoje, Šveicarijoje.

„Esu nustebusi ir nepaprastai džiaugiuosi patekusi į šią atranką, į šitokį geriausių šiemetinių europietiškų filmų sąrašą kartu su garsiais režisieriais. Dar labiau neįtikėtina, kad čia atsidūriau su debiutiniu filmu. Varžausi su kūrėjais, kurie yra mano įkvėpėjai – režisieriai Yorgos Lanthimos, Athina Rachel Tsangari savo stiliumi įkvėpė ir pačią „Akiplėšą“, o kur dar Andrea Arnold, Jacques Audiard. Man didžiulė garbė būti tarp tokių vardų“, – sako Saulė Bliuvaitė.

Tai – ne pirmas kartas, kai Saulės Bliuvaitės pavardė atsiranda Europos kino akademijos akiratyje. 2020-ųjų Europos kino apdovanojimuose buvo nominuotas režisieriaus Jurgio Matulevičiaus filmas „Izaokas“, kurio scenarijaus bendraautorė ir viena iš montažo režisierių buvo S. Bliuvaitė.

„Akiplėšos“ patekimas į Europos kino akademijos atranką tarp svarbiausių žemyno filmų – didelis pripažinimas visam Lietuvos kinui. Didžiulių ir ilgamečių kino industrijų neturinčioms šalims patekti į svarbiausių Europos apdovanojimų akiratį nėra taip paprasta. Tad ne tik būti pastebėtiems, bet ir atsirasti, Akademijos vertinimu, geriausių šiemetinių Europos kūrėjų sąraše yra didelis pasiekimas“, – pasakoja prodiuserė Giedrė Burokaitė.

Po pasaulinės premjeros Lokarne, „Akiplėša“ toliau tęsia įspūdingas tarptautines keliones: filmas jau buvo parodytas Sarajevo (Bosnija ir Hercegovina), Helsinkio (Suomija), „Manaki Brothers“ (Š. Makedonija) kino festivaliuose, neužilgo keliaus į Varšuvos (Lenkija), Čikagos (JAV), Kalgario (Kanada), Vankuverio (Kanada), Reikjaviko (Islandija), Leideno (Nyderlandai), Gento (Belgija), Adelaidės (Australija) ir kitus tarptautinius festivalius.

Saulės Bliuvaitės filmas „Akiplėša“ seka dviejų į paauglystę žengiančių merginų tapatybės paieškas nykiame industriniame rajone, kur smalsumas ir pavojus egzistuoja kaip vienas nuo kito neatsiejami dalykai. Trylikametės merginos dar nežino, ką joms pačioms reiškia grožis, seksualumas ir meilė, tad vadovaujasi kiemo draugų suvokimais, bando atkartoti tai, kas aplinkoje laikoma „normalumu“. „Akiplėša“ – tai filmas apie norą pritapti ir kainą, kurią sumokame, bandydami pasiekti tobulumą.

„Akiplėša“ – debiutinis ilgametražis Saulės Bliuvaitės filmas. Jos anksčiau sukurto trumpametražio dokumentinio filmo „Limuzinas“ premjera įvyko Niujorko Moderniojo meno muziejaus (MoMA) organizuojamame JAV kino festivalyje „New Directors / New Films“, šis filmas Varšuvos kino festivalyje pelnė geriausio trumpametražio dokumentinio filmo apdovanojimą.

Lietuvos žiūrovai filmą „Akiplėša“ galės išvysti 2025-ųjų pavasarį. Jame pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojančios aktorės Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė, taip pat vaidino Giedrius Savickas, Eglė Gabrėnaitė, Vilma Raubaitė. Operatorius: Vytautas Katkus, dailininkas: Paulius Aničas, kompozitorius: Gediminas Jakubka, prodiuserė: Giedrė Burokaitė. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.

„Ne valdyti, o tarnauti, padėti ir, žinoma, spręsti“, – ištaria prezidentas V. Adamkus Daivos Žeimytės-Bilienės, režisierės Giedrės Genevičiūtės ir Arūno Valinsko dokumentiniame filme „Prezidentas“. Tai pirmasis dokumentinis filmas apie prezidentą V. Adamkų, kuris bus rodomas šalies kino teatruose. Filmo premjera – balandžio 12 dieną.

Dokumentinio filmo „Prezidentas“ idėja dar 2018 metais kilo žurnalistei D. Žeimytei-Bilienei ir televizijos laidų prodiuseriui Arūnui Valinskui. 2019-aisiais su prezidentu V. Adamkumi buvo parengtas viso gyvenimo interviu, visapusiškai atskleidęs prezidento asmenybę ir požiūrį į daugybę jo gyvenimą lydėjusių istorinių įvykių.

Viena iš filmo kūrėjų D. Žeimytė-Bilienė neabejoja, kad prezidento V. Adamkaus istorinis indėlis Lietuvoje yra milžiniškas. Tai, kad jis iki šiol yra palankiausiai visuomenėje vertinamas politikas, parodo, jog tauta jo indėlį labai gerai suvokia.

„Prezidentą V. Adamkų pavadinčiau iškiliausia Lietuvos istorine asmenybe atgavus nepriklausomybę. Jis ėmėsi iniciatyvos kurti naują valstybę labai reikalingu mums metu. Lietuva išgyveno virsmo laikotarpį, ir, tiesą sakant, neįsivaizduoju, kur ir kokie būtume buvę, jeigu nebūtume turėję tokių plačių, vertybiškai stiprių, į vakarietišką visuomenę orientuotų pažiūrų žmogaus Lietuvos Respublikos Prezidento poste. V. Adamkaus laisvės suvokimas, jo kontaktai, gebėjimas laviruoti net ir labai sudėtingose situacijose, gebėjimas pamatyti kiekvieną žmogų kaip individą su savo baimėmis ir poreikiais padėjo pamatus visuomenei, kokia šiandien esame“, – teigia D. Žeimytė-Bilienė.

Dar Sovietų Sąjungoje gimusiai ir iki pilnametystės tais laikais augusiai filmo režisierei G. Genevičiūtei prezidentas V. Adamkus visada buvo žmogus – laisvės simbolis. „Esu jam dėkinga už tokią Lietuvą, kurioje gyvename šiandien. Būtent V. Adamkaus prezidentavimo metais įstojome į NATO ir pasiruošėme narystei Europos Sąjungoje. Net baisu pagalvoti, kaip gyventume dabar, jeigu tą dieną būtume pasirinkę kitaip. Prezidento erudicija, pagarba žmonėms, meilė savo žmonai – mums, sovietmečio metais nupilkėjusiems, atrodė kaip kino filmas“, – ji sako ir priduria V. Adamkaus negalinti atsieti nuo ponios Almos Adamkienės. Jų meilė, abipusė pagarba suteikė vilties, akstino mokytis gyventi oriai.

G. Genevičiūtė pasakoja, kad filmo gimimo istorija jai, vienai iš filmo režisierių, buvusi sudėtinga, – šįkart darbus teko pradėti iš kito galo: „Kolegė D. Žeimytė-Bilienė, su A. Valinsku dar 2019 metais pakalbinusi prezidentą V. Adamkų, beveik prieš metus paprašė sukurti filmą, kaip sako kūrybininkai, iš „žalios“ medžiagos. Tada ir prasidėjo ilgoji kelionė filmo link: gilinomės į medžiagą, ieškojome archyvų ir faktų, dėliojome vaizdus, kūrėme nuotaiką ir filmo ritmą. Visa tai turėjo padėti mums papasakoti prezidento gyvenimo istoriją.“

Filmo režisierė sako, kad sunkiausia buvo nuspręsti, ko atsisakyti, – kiekvienas prezidento V. Adamkaus žodis yra prasmingas ir įdomus. Daug kartų klausant net keturių valandų prezidento interviu kilo filmo idėja – pirmiausia atskleisti jautrią, žmones ir Lietuvą mylinčio prezidento asmenybę, o tik tada parodyti politiką. Tai itin padėjo padaryti ir filmo kompozitoriaus Gedimino Zujaus muzika.

Pasakodamas savo istoriją filme, prezidentas V. Adamkus netikėtai sau pačiam randa atsakymus į visą gyvenimą lydėjusius klausimus – kodėl šeimos meilės vaikystėje stokojęs jis gebėjo būti švelnus ir dėmesingas gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms? Kodėl taip myli žmones? Ką jam reiškia meilė – jo Lietuvai ir jo Almai?

Filmo kūrėjai neabejoja, kad žiūrovams netikėta pasirodys ne tik V. Adamkaus žmogiškoji pusė, bet ir jo gebėjimas gudriai, bet diplomatiškai laviruoti sudėtingose politinėse ir geopolitinėse situacijose. Prezidentas dokumentiniame filme pasakoja, kokiais būdais jam pavyko gauti leidimą sovietmečiu atvykti į Lietuvą ir dėl ko jo atsiprašė buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel?

„Šio filmo idėja – gyvoji istorija. Tai filmas – tam tikros epochos atspindys tos epochos amžininko akimis, – įsitikinusi žurnalistė D. Žeimytė-Bilienė. – Mums norėjosi atskleisti ne tik svarbios Lietuvai asmenybės gyvenimo detales, atvaizduoti jo portretą, bet ir priminti svarbius istorinius įvykius, padariusius didelę įtaką Lietuvos valstybės kūrimuisi. V. Adamkaus asmeninė istorija smarkiai persipynusi su Lietuvos istorija, jis buvo svarbių Lietuvai procesų dalyvis, jo vertybiniai pasirinkimai aktualūs iki šiol.“

Filmo kūrėjos vienu balsu sutaria, kad V. Adamkus yra stipriai įkvepianti asmenybė, o filmo kūrimas joms abiem pateikė vertingų pamokų. „Viena svarbiausių, – teigia G. Genevičiūtė, –išlaikyti savo vertybes, neišduoti idealų, kad gyvenimo pabaigoje, lygiai kaip ir prezidentas V. Adamkus, galėčiau pasakyti: „Nugyvenau ilgą, įdomų gyvenimą ir šiandien neturiu niekieno atsiprašyti.“

„Žmogiškumas – tokia yra mano, iš prezidento gauta pamoka, – sako D. Žeimytė-Bilienė. – Matyti ir girdėti kiekvieną žmogų, kad ir koks jis būtų. Tai itin stipri prezidento savybė.“

Dokumentinis filmas „Prezidentas“ Lietuvos kino teatruose – nuo balandžio 12 dienos. Filmą režisavo G. Genevičiūtė ir D. Žeimytė-Bilienė. Muziką specialiai filmui kūrė kompozitorius G. Zujus. Prodiuseris A. Valinskas.

Filmo anonsą rasite čia.

„Dinamika“, Tomo Kaunecko nuotrauka.

Laimei, numirėlis buvo netikras – „Dinamika“ ir I. Jurgelevičiūtė populiarią dainą atlikti buvo pakviesta į naujos Tado Vidmanto komedijos „Milijonieriaus palikimas“ filmavimo aikštelę. Filmo premjera Lietuvos kino teatruose – visai prieš Naujųjų metų šventę – gruodžio 29-ąją.

Kino ekrane, įvykių sūkuryje – nuoširdi dviejų brolių istorija. Netikėtai miręs dėdė iš Amerikos broliams – kaimietukui Kęstui, kurį vaidina aktorius Giedrius Savickas, ir jo broliui miestiečiui Vincui, kurį suvaidino Audrius Bružas, testamentu palieka po penkis milijonus dolerių. Kad gautų šiuos pinigus, broliai turi įvykdyti daugybę dėdės testamente užrašytų keistų užduočių. Vyručiams teks ne tik organizuoti dėdės laidotuves, bet ir vogti obuolius, pardavinėti bulves, lipti į karvės blyną ir dar atlikti krūvą neįmanomų dalykų. Ar Kęstui ir Vincui seksis įgyvendinti tai, ką mirdamas sugalvojo dėdulė? Ar pavyks paimti jo milijonus?

„Irmos pasirodymas filme bus labai netikėtas, – žada filmo režisierius T. Vidmantas. Jis neabejoja, kad atgimstančios grupės „Dinamika“ dalyvavimas filmą stipriai susiejo su realybe. – Mėgstu savo filmuose kurti šiek tiek kitokį, pagražintą pasaulį, tačiau muzika ir filme atsirandantys tikri, realūs žmonės primena, kad veiksmas vyksta Lietuvoje ir būtent šiais metais.“

„Turėjome atvykti į vestuves, o atvykome į gedulingus pietus“, – juokiasi pirmą kartą kino filme nusifilmavusi I. Jurgelevičiūtė. Atlikėja prisipažįsta, kad filmavimo procesas jai labai patikęs ir ji mielai išmėgintų save aktorystėje. „Turiu tokią slaptą svajonę“, – šypsosi ir pasakoja legendinėje dainoje „Meilės lietus“ atradusi visiškai naujų spalvų.

Įrašyti tokią dainą, kokios norėjo komedijos režisierius T. Vidmantas, „Dinamikai“ pavyko iš pirmojo karto. „Atrodo, išpildėme režisieriaus norus, gavęs mūsų dainos įrašą, jis pasakė: „Tiesiai į dešimtuką!“ – pasakoja Irma.

T. Vidmantas Irmos pasirodymu filme irgi liko patenkintas. „Scenos žmonės prieš kino kameras linkę šiek tiek pervaidinti. Netgi tada, kai vaidina save. Pats esu kartą save vaidinęs Emilio Vėlyvio seriale, žinau, kaip tai nelengva. Paradoksas – vaidinti kitą yra lengviau nei save. Tačiau turiu pasakyti, kad Irma su Irmos vaidmeniu puikiausiai susitvarkė“, – jis sako ir atvirai prisipažįsta savo paauglystės metais „Dinamikos“ neklausęs, tačiau žinojęs, kad tokia populiari grupė egzistuoja.

Labai gali būti, kad naują dainos „Meilės lietus“ versiją išgirs ir pamatys ne tik komedijos „Milijonieriaus palikimas“ žiūrovai, bet ir „Dinamikos“ gerbėjai, atėję į grupės trisdešimtmečio koncertus. „Nešioju šią mintį, būtų įdomu pamatyti, kaip klausytojai reaguos į liūdnąją dainos versiją. Žinoma, jei tik režisierius neprieštaraus“, – sako į sceną grįžtanti I. Jurgelevičiūtė.

Nauja režisieriaus T. Vidmanto komedija „Milijonieriaus palikimas“ Lietuvos kino teatruose – nuo gruodžio 29 dienos. Filme vaidina G. Savickas, A. Bružas, I. Stasiulytė, N. Narmontaitė, D. Kundrotaitė.

Filmo anonsas – žiūrėti.

Apie „Čiulbančios sielos“ garso takelio ir vinilinės plokštelės kūrimo procesą bei bendradarbiavimą pasakoja filmo režisierius Deimantas Narkevičius ir kompozitorius Miša Skalskis.

Pradėkime nuo jūsų bendradarbiavimo, kuris prasidėjo daug anksčiau už šį filmą. Deimantai, prieš 10 metų Mišą pakvietėte įgarsinti savo solo parodą Florencijoje. Labai įdomu, kaip susikirto jūsų kūrybiniai keliai. Ar nuo pat pradžių jūsų vizijoje Miša buvo „Čiulbančios sielos“ kompozitorius?

Deimantas Narkevičius, nuotrauka Vismantės Ruzgaitės

Deimantas Narkevičius: 2013 metais rengiau parodą Marino Marini muziejuje Florencijoje 2013. Mano paroda buvo muziejaus rūsyje, o viršuje, buvusioje bažnyčioje, eksponuojamos Marini raitelių skulptūros. Labai norėjau garso toms skulptūroms, kad jos būtų aktyvuotos. Paprašiau Mišos sukurti garso takelį tai muziejaus daliai, kur nebuvo mano darbų. Taip prasidėjo bendradarbiavimas, bet mūsų pažintis tęsiasi ilgiau, nuo tada, kai Miša dar buvo mokinys.

Daug šiuolaikinių muzikantų yra groję su „Without Letters“, o aš stebėjau jų daugiau nei 10-ties metų evoliuciją. Miša taip pat kažkuriuo laikotarpiu buvo prisijungęs. Kai pradėjau filmuoti „Čiulbančią sielą“ ir matyti, kas tai bus, supratau, kad filme jungiami labai sudėtingi komponentai: folkloras, tradicinis dainavimas, pasakos motyvas scenarijuje. Sumanymas pastatytas ant labai didelių kūrybiniai polių, todėl svarsčiau, kas galėtų tuos prieštaravimus apjungti garso plotmėje. Puikiai supratau, koks tai sunkus kūrybinis uždavinys. Turėjau minty ir kitų žmonių, nebūtinai Lietuvoj gyvenančių. Mišą pakviečiau į teaserio peržiūrą, prieš kokius 4 metus. Mačiau, kad jis buvo šiek tiek išsigandęs. Mano tikslas buvo, tiesiog surasti tą auką, kuri imsis šio darbo, kuri sugebės duotą medžiagą – aikštelių įrašus, gyvus dainavimus, temą, muzikines struktūras – kažkaip suvaldyti ir surasti savitą šiuolaikišką skambesį. Tokį, kuris nebūtų nei muzikiniame nei kino lauke jau konvencija tapęs garso takelis.

Miša Skalskis, Rupert nuotrauka

Miša Skalskis:  Neatsimenu, kad būčiau išsigandęs (juokiasi). Šiame procese, buvo daug uždavinių, kurių niekad nebuvau sprendęs. Turėjau kitokius apribojimus. Dažniausiai kuriu elektroninę muziką, garsus kuriu kompiuteriu. O šiuo atveju filmo medžiaga prašėsi kažko labiau natūralaus arba organiško. Tą garsų paletę, kurią kituose projektuose galėčiau drąsiai ir laisvai naudoti, čia turėjau šiek tiek apriboti ir pakeisti kryptį, prieigą prie to, kaip kuriu garsus. Tai gal kažkokių baimių vis tik turėjau.

Tai pirmasis tavo garso takelis sukurtas ilgo metro filmui?

M. S.:  Taip. Aš daug dirbu su menininkais. Dažnai kuriu garso takelius video meno darbams, kurie nėra kinas, nėra rodomi kino teatruose, bet atsiranda galerijose arba kitokiose peržiūrose. Tai kitoks žanras ir jo dėsniai yra kitokie. Bet ir Deimanto filme turėjau pakankamai daug savivalės daryti ką noriu.

O kuo skiriasi garso takelio kūrimas kinui? Kaip sakai, lyginant su video instaliacijomis, tai, tarsi, kitas žanras – kita trukmė, kitas santykis su naratyvu. Gal gali atskleisti, kaip kitaip galvojai apie ilgo metro vaidybinio filmo garso takelį?

M. S.:  Vėlgi, viskas priklauso nuo filmo ir medžiagos. Yra ir video darbų, kurie panašūs į filmus ir filmų, kurie panašūs į video darbus. Bet „Čiulbančios sielos“ atveju, yra skirtingose scenose pasikartojantys personažai, ir trukmė yra žymiai ilgesnė, nei to, ką esu kūręs anksčiau. Gal didžiausias pokytis buvo darbas su pasikartojančiais leitmotyvais. Garsų arba muzikinių fragmentų pririšimas prie personažų ir jų istorijų linijų, kurios vystosi filme. Niekada anksčiau nebuvau to daręs.

Jei reikėtų pasakyti, kokie yra kertiniai „Čiulbančios sielos“ garso takelio poliai, ką įvardintumėte? Ir kaip tai atrodė procese – ar pradėjote nuo abstraktybių, kaip atmosfera, ar atspirties taškais tapo konkrečios dainos?

M. S.:  Buvo dainų. Mes daug kalbėjome apie etninių regionų muziką. Dzūkiškos dainos yra labai ryški to krašto kultūros dalis, todėl nuo pat kūrybinio proceso pradžios klausėme dzūkiškų įrašų. Deimantas man nuolat siuntė jų paklausyti. Taip pat skaičiau literatūrą apie liaudies instrumentus. Gan anksti nusprendėme, kad kanklių nebus. Kanklės, kartais atklysdavo iki Dzūkijos, bet nebuvo ten paplitęs ir dažnai naudojamas instrumentas.

D. N.:  Ir sutartinių atsisakėme, nes tai ne Dzūkijos tradicija.

M. S.:  Taip. Kitas dalykas – norėjau, kad garso takelis kuo arčiau suliptų su aplinkos garsais, taip vadinamu „foliu“ (foley). Siekiau dvejopo jų santykio, kai tampa neaišku, ar tai, ką girdi žiūrovas, yra muzika, ar gamtos garsai. Nežinau, kiek tai girdisi, bet manau filme yra vietų, kur gal…

D. N.:  Labai girdisi. Manyčiau, tai, apskritai, yra filmo ideologija. Labai norėjosi, kad filme – tiek garsuose, tiek vaizduose – atsirastų vietų, kurios atrodytų, lyg tai nebe kūryba, o organiškas darinys, kur kultūra susilieja su natūra. Be abejo, taip nėra – viskas yra kūrybos rezultatas – bet norėjosi tokio jausmo. Miša tai pagavo. Jo sukurtoje muzikoje yra vietų, kurios, atrodo, nutrūksta ir pradeda gyvuoti sau. Lyg jis nebekurtų tikslingai, o tai dar tikslingiau, nei galėtų būti. Tokia buvo filmo ideologija – kad atrodytų, jog žmogaus veikla, režisieriaus veikla, nutrūksta ir viskas ima vykti organiškai.

Miša, ar turėjai kažkokį santykį su filmo temomis – liaudies muzika, folkloru – ar tai buvo tau nauja? Ir gal kažkaip keitėsi tas santykis dirbant su „Čiulbančia siela“ ir per pokalbius su Deimantu?

M. S.:  Bendrai folkloras man nėra svetimas. Daug esu prieš tai klausęs tiek lietuviškos tiek užsienio, taip vadinamos, liaudies muzikos. Esu dirbęs su liaudies instrumentais, bet tai niekada nebuvo pagrindinis akcentas, tik dalis paletės. O šiuo atveju, nors liaudies instrumentai taip pat nebuvo pagrindas, teko griežčiau žiūrėti į tai, iš ko sudarysiu tą paletę. Be to, buvo nuo ko atsispirti – vaizdas, kuriam turėjau antrinti – taigi, turėjau mažiau erdvės savivalei. Iš lietuviškų įrašų, „Negirdėta Lietuva“ yra turbūt vienas mano mėgstamiausių  „liaudiškų“ albumų. Su Deimantu kalbėjome apie galimybę pakviesti Saulių Petreikį ir Domą Strupinską, kurie tą albumą įrašė. Bet galiausiai, jau tik pačioje proceso pabaigoje, kai rašiau uvertiūrą filmo pradžiai, panaudojome jų įrašus.

Etno muzika remiasi gyva instrumentuote ir dainavimu, o šiuo atveju teko kurti sintezę ir komponuoti kompiuteriu studijoje. Kokie buvo didžiausi iššūkiai derinant šiuos labai skirtingus sluoksnius – folkloro fiziškumą ir kūrybos tąsą studijoje.

M. S.:  Didžiausias iššūkis buvo surinkti medžiagą. Kilo klausimas, ar įrašinėti pačiam? Jei taip – tuomet kokius instrumentus ir kaip? Nors filme lyg nėra pagrindinės temos, vienas pagrindinių leitmotyvų skamba pasirodant dviems laumėms. Jam sukurti naudojau daugybę trumpų birbynės įrašų iškarpų susluoksniuotų kartu. Birbynės įrašų nėra daug. Bet esu radęs jų ir visai netikėtose vietose. Pavyzdžiui, prancūzų kompozitorė Éliane Radigue yra parašius kūrinį birbynei, kurį albume „Occam Ocean 1“ atlieka amerikiečių muzikantė Carol Robinson.

Kodėl pasirinkote būtent Petro Zalansko archyvinius įrašus? Įdomu ir tai, kad jis dainuoja mergų dainas.

D. N.:  Esu dar gyvai girdėjęs Zalanską dainuojant, kai du metus mokiausi Varėnos mokykloje. Tai pirmoji priežastis. Antra – jo įrašų yra labai daug. Nėra taip lengva prie archyvų prieiti, bet klausiau visą dzūkišką folklorą, kuris įrašytas ir išleistas analoginiu būdu – prieš kelis dešimtmečius išleistas garsių rinkinių vinilines plokšteles. Pagal filmo fabulą svarbu valdyti balsą, kad neatsirastų nereikalingos polifonijos, kad galėtume asocijuoti atliekamas dainas su balsu. Jas atlieka Rokas Kašėta ir Zalanskas. Mano manymu, tarp judviejų yra ryšys, kūrybinis perėmimas.

Zalansko moteriškų dainų dainavimas man irgi labai įdomus. Jis dainuoja gana aukštu balsu, kuris hipnotizuoja nes yra beveik – nenoriu sakyti, kad belytis – bet labai įdomaus tono, minkštas, moteriškas. Atsimenu gyvą dainavimą, iš to vaikystėje Dzūkijoje praleisto laiko, kai žmonės dainuodavo, kaip mokėdavo. Tai buvo visiškai kitokia folkloro skambėjimo ideologija, nei ta, kurią mes, deja, dabar esame susiformavę, ypač televizijos dėka. Tas „dainuoju kaip moku“, „esu toks, koks esu“, yra tam tikras kūrybinis anarchizmas, kuris yra folkloro esmėje – nesiskaitymas su kanonu, nesiskaitymas su tradicija. Viskas yra perimama per oralinę tradiciją – vienas iš kito išmoksta dainuoti, bet dainuoja kaip moka. Labai gerai dainuoja, bet yra tas individualumo aspektas. Zalansko dainų skambesys ir moteriškos linijos personifikacija, kas, beje, yra būdinga ne tik jam, man labai patinka. Kai vyrai dainuoja moteriškas dainas, o moterys vyriškas – tai, mano manymu, yra labai šiuolaikiška.

Tai, kas nugulė į vinilinę plokštelę, nėra tiksliai atkartotas filmo garso takelis. Joje atsirado ne tik muzikiniai motyvai, bet ir dialogų iškarpos. Koks buvo šios naujos kompozicijos kūrybos procesas?  

M. S.:  Norėjau, kad vinilas turėtų atskirą gyvenimą nuo filmo, galėtų pats būti sau pakankamas ir suteikti pilną patirtį. Kadangi filmas yra stereoskopinis, jį pilnai galima patirti tik tam tikrose erdvėse. Tai limituotas įvykis. Todėl man norėjosi, kad ir muzikinė dalis, kuri atsiras kitose erdvėse – namuose – klausantiems žmonėms suteiktų turiningesnę patirtį, nei perkeltas filmo garso takelis. Nes jis yra savotiškai tuščias – yra daug pasikartojimų, vietų, kur skamba tik aplinkos garsai, arba nėra muzikos – gal nėra įdomu to klausytis be vaizdo. Todėl daug kas atkrito savaime. Dėl plokštelės laiko limito norėjosi įdėti tik įdomiausius filmo muzikinius momentus. O apie tekstus, kurie atsiranda garso takelyje, mes diskutavome su Deimantu ir abu sprendėme, kurie ten atsiras. Manau, rauda yra labai svarbi. Tai net nėra labai folkloriškas dalykas.

D. N.:  Taip, Veros Venckūnaitės atliekama rauda peržengia folkloro ribas. Ten yra jau kažkas meditatyvaus, arba religinio, arba etno performatyvaus.

M. S.:  Taip, kažkas apeiginio. Ta rauda įneša nuorodą į pomirtinį pasaulį ir staiga prasideda pokalbis su vėle – tai yra ir labai keista, ir įdomu, ir kažkiek kraupu.

D. N.:  Manau, Miša labai gražiai papasakojo apie kūrybinį, greitai besiplėtojusį plokštelės kūrimo procesą. Nors laiko turėjome mažai, daug jau buvo padaryta – beveik metai filmo garso takelio kūrybos. Norėčiau tik pridėti, kad abu sutarėme, jog jei vinilas turės autonominę muzikinę vertę arba formos autonomiją, tai bus tik geriau.

Garso takelis nėra labai pramoginis žanras. Klausydavausi 70-taisiais išleistų plokštelių su filmų garso takeliais. Tiesa, labiausiai leidžiamos buvo muzikinių filmų plokštelės, kur skirtumo nuo filmo nedaug, bet vis tiek atsiranda papildomi motyvai, kuomet daina baigiasi ir prasideda „folis“. Buvo smagu viniluose išgirsti, kaip kažkas padainavęs nubėga laiptais. „Čiulbančios sielos“ plokštelėje, jungiamieji motyvai yra iš filmo, tik naujai interpretuoti. Garso takelio abstraktėjimas ir konkrečių elementų, kaip dainos arba Sauliaus Bareikio tekstas, įtraukimas sukūrė hibridą, kuris yra šiek tiek atitrauktas nuo filmo, bet charakterio prasme jį dar pagilina.

Miša jau užsiminė, kad filmas gali būti žiūrimas tik kino teatre, o ar įsivaizduojate, kokios turėtų būti idealios sąlygos klausytis „Čiulbančios sielos“ garso takelio?

M. S.:  Filmo garso takelis yra tarp muzikos ir foninių gamtos garsų. Įsivaizdavau, kad ir šitos plokštelės žmonės klausysis ne kaip muzikinio įvykio, kuriam reikia susikaupti, atsisėsti ir klausytis, bet kaip foninės palydos svetainės gyvenimui. Tai labiau tonas ir dažas sienoms, nei kažkoks dramatinis įvykis vidiniame žmogaus pasaulyje.

Filmo anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=MGzIXUKhoCw

Filmas  „Čiulbanti siela“ Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio kino teatruose bus rodomas nuo gruodžio 1 d.

Sekti naujienas apie filmą ir vinilinę plokštelę galite čia.

Daugiau apie filmą čia.

2022 metų lapkritį oficialiai pranešta, kad Leipalingyje, buvusio sovietų stribyno kieme, atrasti pasipriešinimo kovų pradininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai. Filmo premjera Lietuvos kino teatruose – rugsėjo 29 dieną, prieš pat numatomas valstybines Juozo Vitkaus laidotuves.

„Tai filmas apie laisvę laisviems žmonėms“, – sako režisierė A. Zalanskaitė, pakvietusi filmo istoriją papasakoti aktorių Dainių Kazlauską ir aktorę Gabiją Siurbytę. Rekonstruoti partizano pasakojimai, intymūs jo žmonos Genovaitės ir bendražygių prisiminimai filme persipina su dokumentine medžiaga, istorikų vertinimais ir šeimos liudijimais. Filme kalba J. Vitkaus sūnus Rimgaudas Vitkus, vaikaitis Gintaras Vitkus SJ, istorikas dr. Arvydas Anušauskas, karininkas ir Kazimieraičio palaikų paieškos iniciatorius Ernestas Kuckailis. Anų dienų tikrovę atkuria istorinės rekonstrukcijos scenos, kuriose suvaidino daugiau nei 50 aktorių.

Filmo pavadinimas – „Bučiuoju, Juozai“ tarsi pabrėžia intymų ir švelnų pasakojimo toną, juo labiau kad partizanas savo laiškus žmonai, broliams ir mamai būtent taip ir pasirašydavo: „Bučiuoju, Juozas“, „Visų išsiilgęs Juozas“.

„Nesuprasi, žiūri dokumentiką ar vaidybinį filmą. Labai įtaigiai padaryta“, – po išankstinės filmo peržiūros sakė pirmasis atkurtosios Lietuvos valstybės vadovas, prof. Vytautas Landsbergis.

Filmo režisierė A. Zalanskaitė teigia, kad būtent nuo J. Vitkaus-Kazimieraičio prasidėjo jos pažintis su Laisvės kovų istorija. Pasipriešinimo Pietų Lietuvoje kovų pradininko asmenybėje ji mato ir ištikimą, atsakingą šeimos vyrą, ir pasiaukojantį, prisiekusį karį, ir laisvę mylintį žmogų. „Šiais laikais – tai retas derinys“, – sako kino režisierė.

Pirmąjį savo filmą apie J. Vitkų-Kazimieraitį ji išleido dar 2017 metais. Filmas buvo sukurtas partizano šeimos prašymu ir vadinosi „Nepaprasta auka“. „Kai 2022 metų spalį pirmą kartą išgirdome, kad gali būti atrasti Kazimieraičio palaikai, natūralu, kad mano reakcija buvo – nejaugi senasis mano filmas taps pagrindiniu istoriniu pasakojimu apie legendinę asmenybę? – prisimena A. Zalanskaitė. – Po mėnesio apsisprendžiau, kad kursiu naują filmą, tačiau kaip sukurti jį tokį, kuris galėtų būti įdomus jaunam žmogui? Dinamišką ir dominantį ne tik istorijos mėgėjus, bet ir plačiąją auditoriją? Gavusi šeimos pasitikėjimą, apsisprendžiau scenarijų rašyti pirmuoju asmeniu.“

Partizano pasakojimą režisierė įdėjo į aktorių D. Kazlausko ir G. Siurbytės lūpas. Jo bendražygio Adolfo Ramanausko-Vanago balsu prabilo aktorius Darius Petkevičius. Pagrindinis pasakojimo šaltinis – originalūs J. Vitkaus laiškai žmonai, A. Ramanausko-Vanago atsiminimai „Daugel krito sūnų“ ir V. Vitkaus knyga „Kazimieraitis“.

Ypač jautriai filme suskambo aktorės G. Siurbytės skaitomi J. Vitkaus-Kazimieraičio žmonai Genovaitei parašyti laiškai. „Kazimieraitis žuvo 1946 metų liepos 2 dieną, o jo žmona gyveno dar ilgus metus, ją gerai prisimena jos vaikai ir anūkai. Buvo iššūkis perteikti autentiškus liudijimus ir užrašus taip, kad jie neiškreiptų pasakojimo, o jį papildytų“, – pasakoja filmo režisierė ir priduria, kad jai buvo svarbu išsirinkti talentingus, profesionalius aktorius, kurie galėtų įtaigiai papasakoti filmo istoriją. Tik tokios istorijos kine yra žiūrimos, tik tokios išlieka žiūrovų galvoje.

Dokumentinio filmo režisierė įsitikinusi, kad žinia apie rastus J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikus ir kino ekrane atgijęs pasakojimas yra geriausias būdas priminti apie Lietuvos herojus. „Kai Lietuvos mokyklose rengiu filmų apie laisvės kovas pristatymus, prašau moksleivių, kad išvardytų bent keletą partizanų vadų. Pasirodo, didelė problema, žmonės nežino, neprisimena. Net kai paklausi, ar jie skaitė A. Ramanausko-Vanago prisiminimus arba Lukšos-Daumanto fantastiškus laiškus mylimosioms, jie purto galvą. Nieko tokio yra nežinoti, mūsų, kūrėjų, darbas yra supažindinti su šalies istorija ir herojais, priminti juos ir pasiaukojantį jų pavyzdį. Man labai norisi, kad jų vertybės, nuostatos ir valia veikti nepaprastomis sąlygomis įkvėptų ne tik mane, bet ir tūkstančius žmonių visoje Lietuvoje“, – tikisi A. Zalanskaitė.

Vaidybinės dokumentikos filmas „Bučiuoju, Juozai“ Lietuvos kino teatruose – nuo rugsėjo 29 dienos. Filmo režisierė A. Zalanskaitė, vaidmenis atliko Dainius Kazlauskas, Darius Petkevičius, Gabija Siurbytė, Robertas Lenartavičius, Janina Matekonytė.

Filmo anonsas – čia.