Patikrintas būdas išgyventi

Gyvūnai geba prisitaikyti prie nepalankių aplinkos sąlygų. Kai spaudžia šaltis ir trūksta maisto, kai kurios rūšys užmiega žiemos miegu ir prabunda tik pavasarį, kai vėl atgyja gamta. Panašiai elgiasi ir gyvūnai, kuriems sunku ištverti sausrą bei karštį. Kol vieni ieško pavėsio miškuose, malšina troškulį upėse ir ežeruose, kiti pereina į ramybės būseną, panašią į žiemos miegą.

Moksliškai ši būsena vadinama estivacija. Jos metu smarkiai sulėtėja medžiagų apykaita ir energijos eikvojimas, retėja širdies plakimas bei kvėpavimas, natūraliai sumažėja kūno temperatūra. Gyvūnai tikslingai pasirenka saugią, apsaugotą buveinę, dažnai užsimaskuoja, kad jų nepastebėtų plėšrūnai, ir tūno tol, kol baigiasi nepalankus laikotarpis, sugrįžta vėsa bei krituliai. Taigi, susipažinkime su saulėtojo sezono miego čempionais!

Didžiausi miegaliai

Dvikvėpės žuvys paplitusios Afrikos, Pietų Amerikos ir Australijos gėluosiuose vandenyse. Jų protėviai gyveno prieš maždaug 400 mln. metų, todėl šie gyvūnai dažnai vadinami gyvosiomis fosilijomis. Išlikti joms padėjo neįprasta savybė – gebėjimas kvėpuoti atmosferos oru sausumoje ir įsisavinti deguonį iš vandens.

Sudėtinga kvėpavimo sistema, panaši į žuvų ir sausumos gyvūnų, padeda išgyventi sausrų laikotarpius ir sulaukti net 100 metų. Kai vandens telkinys išdžiūva, dvikvėpės žuvys įsirausia giliai į dumblą, apsigaubia gleivių sluoksniu ir pereina į ramybės būseną. Tuo metu jų medžiagų apykaita sulėtėja net 60 %. Šitaip jos gali išgyventi iki ketverių metų. Prasidėjus lietingajam sezonui, gleivių sluoksnis suminkštėja ir žuvys vėl atgyja.

Dykumos vėžliai sutinkami JAV pietvakariuose ir Meksikoje, kur oro temperatūra gali pakilti iki 60 °C. Nepaisant ekstremalių sąlygų, šie ropliai gali išgyventi iki 80 metų ir yra vieni ilgaamžiškiausių vėžlių pasaulyje.

Jų organizmas puikiai prisitaikęs prie vandens, druskų ir energijos balanso pokyčių, todėl gali ištverti ilgai trunkančias sausras. Šlapimo pūslėje jie sukaupia didelį skysčių kiekį, kurį vėliau panaudoja organizmo reikmėms.

Apie 95 % gyvenimo dykumos vėžliai praleidžia įsirausę urvuose. Vienu metu gyvūnas gali naudotis 5–25 tuneliais, kurių ilgis siekia iki 5 metrų. Tokios slėptuvės padeda apsisaugoti nuo kaitrios saulės, reguliuoti kūno temperatūrą ir išvengti dehidratacijos.

Madagaskaro nykštukiniai lemūrai – vieninteliai žinomi primatai, kurie gali pereiti į vasaros miego būseną. Šie maži gyvūnai, sveriantys vos 250–350 g, yra itin jautrūs temperatūros svyravimams. Nors jiems patinka maždaug 30 °C šiluma, vėsios naktys tampa iššūkiu.

Prasidėjus sausajam laikotarpiui, trunkančiam nuo gegužės iki spalio, lemūrai pereina į estivacijos būseną. Prieš tai jie pasiruošia – kaupia riebalų atsargas uodegoje. Kai temperatūrų kontrastai tampa per dideli, o gamtoje ima trūkti maisto ir vandens, gyvūnai pasislepia medžių drevėse, sulėtina medžiagų apykaitą ir užmiega. Iš slėptuvių išlenda tik po maždaug septynių mėnesių, kai sąlygos vėl tampa palankesnės.

Krokodilai, gyvenantys Afrikoje ir Australijoje, sausringiausius vasaros mėnesius praleidžia tarsi miegodami. Vandenyje jie nejaučia savo svorio, gali aktyviai plaukioti ir medžioti, tačiau upėms džiūstant tampa nerangūs ir labiau apriboti. Tuomet įsirausia į dugno dumblą arba išsikasa urvą krante, pasislepia ir sumažina aktyvumą bei energijos sąnaudas. Net kelis mėnesius nejuda ir nesimaitina. Krokodilų estivacija nėra tokia gili kaip dvikvėpių žuvų, todėl prasidėjus lietingajam sezonui jie greitai atgauna aktyvumą.

Sraigės niekada neišeina iš namų – kad ir kur keliautų, savo būstą visada nešasi su savimi. Vynuoginės sraigės, paplitusios ir Lietuvoje, prieš karštas vasaros dienas prisitaiko pereidamos į estivacijos būseną. Tvyrojant sausiems ir šiltiems orams, jos šliaužia į pavėsį, sulenda į kiautą ir prisitvirtina prie augalo stiebo, medžio kamieno, akmens ar namo sienos. Angą uždaro storu gleivių sluoksniu – taip į vidų nepatenka šiluma, o neišgaruoja drėgmė. Sraigės ilsisi iki kito lietaus, tuomet vėl išlenda pasimaitinti. Žiemą jų ramybės būsena būna ilgesnė ir nepertraukiama.

Boružės ne tik laikomos sėkmės simboliu, bet ir gali signalizuoti apie artėjančią sausrą. Kai tvyro aukšta temperatūra ir trūksta drėgmės, boružės nustoja maitintis ir ima telktis į būrius. Jos masiškai slepiasi po akmenimis, medžių žieve ar lapų paklotėje. Aptikus boružių koloniją atokesnėje vietoje, galima spėti, kad artimiausiomis dienomis lietaus gali nebūti. Nors vabzdžiai sulėtina energijos sąnaudas ir medžiagų apykaitą, jie neužmiega tikru miegu – tiesiog laukia, kol sąlygos taps palankesnės.

Sliekai gali pereiti į trumpalaikę vasaros ramybės būseną, panašią į sraigių, tačiau tai priklauso nuo rūšies ir klimato sąlygų. Vidutinio klimato zonoje, pavyzdžiui, Lietuvoje, per sausras pasitraukia į gilesnius ir vėsesnius dirvos sluoksnius. Jei kaitra užsitęsia, gali prasidėti estivacija. Atogrąžų regionuose gyvenančios rūšys geriau prisitaikiusios prie nepalankių sąlygų ir gali ilsėtis net kelis mėnesius. Į paviršių išlenda po gausesnių liūčių. Gebėjimas raustis gilyn ir kilti aukštyn ne tik padeda išgyventi, bet ir gerina dirvos aeraciją, o tai naudinga augalams.

Salamandros, paplitusios Viduržemio jūros regione ir Šiaurės Amerikoje, vasaros ramybės būseną pasirenka dėl išgyvenimo būtinybės. Per varliagyvių odą vyksta šilumos, vandens ir deguonies apykaita, todėl ji turi būti nuolat drėgna. Karštomis ir sausomis dienomis padidėja dehidratacijos pavojus, todėl salamandros slepiasi po akmenimis, senais rąstais, plyšiuose ar užsikasusios dumble. Nustoja maitintis ir tampa neaktyvios. Kai kurios rūšys gali išgyventi neėdusios beveik metus. Taip apsisaugo ne tik nuo karščio, bet ir nuo plėšrūnų.

Afrikinė urvinė varlė – viena didžiausių varlių pasaulyje, galinti užaugti net iki 1 kg svorio. Dėl įspūdingo dydžio dažnai vaizdingai prilyginama jaučiui. Tai plėšri rūšis, mintanti vabzdžiais, kirminais, vorais ir net mažais graužikais. Sausrų metu, kai trūksta maisto ir drėgmės, varlė įsirausia į žemę iki 1 m gylio. Kūną padengia tirštomis gleivėmis, kurios sudaro apsauginį kokoną. Estivacijos būsena gali trukti net iki 12 mėnesių. Prasidėjus liūčių sezonui, išlenda į paviršių ir garsiu kvarkimu skelbia poravimosi pradžią.

Žmonės elgiasi panašiai

Gyvūnai nėra vieninteliai, kurie ilsisi per karščius. Šilto klimato šalyse, tokiose kaip Ispanija, Italija, Graikija, Portugalija, Meksika ar Filipinai, paplitusi popiečio miego tradicija, vadinama siesta. Žmonės ilsisi vidurdienį, kai oro temperatūra pasiekia aukščiausią tašką, o vakarop grįžta prie įprasto ritmo.

Kaip ir gyvūnus, žmones veikia karščio stresas. Organizmui sunkiau pašalinti šilumos perteklių, susidarantį dėl fizinio aktyvumo ir virškinimo, todėl greičiau netenkama skysčių. Gali atsirasti vadinamasis smegenų rūkas: tampa sunkiau susikaupti, sutrinka atmintis, didėja dirglumas, taip pat mažėja darbingumas, vargina mieguistumas, prastėja apetitas.

Karštomis dienomis kūnas natūraliai stengiasi sumažinti energijos sąnaudas. Popiečio miegas padeda atvėsti organizmui, atkurti išeikvotus išteklius ir subalansuoti fiziologinius procesus. Tai ne tik maloni vasaros tradicija, bet ir sveikatai naudingas poilsio būdas.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Mechaninio proto idėja ir DI žiema

Norint suprasti šiuolaikinio dirbtinio intelekto (DI) ištakas, verta atsigręžti į XX amžiaus vidurį, kai kompiuteriai dar užėmė ištisus kambarius. Vienu svarbiausių šios srities pradininkų laikomas britų matematikas Alanas Tiuringas. Dar 1950 m. jis iškėlė revoliucinį klausimą: „Ar mašinos gali mąstyti?“ Mokslininkas pasiūlė garsųjį Tiuringo testą, skirtą įvertinti, ar kompiuterio elgesys pokalbio metu gali būti neatskiriamas nuo žmogaus elgesio.

Patį terminą „dirbtinis intelektas“ (Artificial Intelligence) 1956 m. Dartmuto konferencijoje pasiūlė amerikiečių mokslininkas Johnas McCarthy. Kartu su kolega Marvinu Minsky tapo vienu ankstyvosios dirbtinio intelekto krypties lyderių. Abu tikėjo, kad žmogaus mąstymą galima aprašyti griežtomis matematinėmis taisyklėmis ir simboliais.

Įdomu tai, kad XX a. 7-ajame dešimtmetyje M. Minsky optimistiškai pareiškė, jog „per vienos kartos gyvenimą dirbtinio intelekto problema bus iš esmės išspręsta“. Visgi tikrovė pasirodė sudėtingesnė. Ankstyvosios sistemos gebėjo spręsti tik paprastus loginius uždavinius, tačiau visiškai pasiklysdavo susidūrusios su realaus pasaulio sudėtingumu ir kontekstu. Dėl to sumažėjo tyrimų finansavimas, o DI srityje prasidėjo ilgas sąstingio laikotarpis, vėliau pavadintas „DI žiema“. Tačiau būtent šių mokslininkų drąsa kelti fundamentalius klausimus padėjo pamatus tam, kas vėliau virto giliojo mokymosi revoliucija.

Kaip užsispyrimas atvėrė skaitmenines smegenis

Kai didelė dalis mokslo bendruomenės buvo nusigręžusi nuo dirbtinio intelekto (DI) idėjos, trys mokslininkai nusprendė eiti prieš srovę. Geoffrey Hintonas, Yannas LeCunas ir Yoshua Bengio šiandien vadinami giliojo mokymosi pradininkais. 2018 m. jie buvo apdovanoti Turingo premija – prestižiškiausiu kompiuterių mokslo apdovanojimu.

Šių tyrėjų idėja buvo paprasta, tačiau tuo metu daugeliui atrodė sunkiai įtikima: užuot programuojant kompiuteriui tūkstančius taisyklių, reikėtų kurti dirbtinius neuroninius tinklus, imituojančius tam tikrus žmogaus smegenų veikimo principus ir leidžiančius sistemoms mokytis iš duomenų bei savo klaidų.

G. Hintonas dešimtmečius dirbo Kanados universitetuose nesulaukdamas platesnio pripažinimo, nes daugelis netikėjo jo vizija. Jo mokinys Y. LeCunas sukūrė konvoliucinius neuroninius tinklus (CNN), padariusius proveržį vaizdų atpažinimo srityje. Trečiasis šios trijulės narys Y. Bengio atsisakė pelningų pasiūlymų dirbti privačiose bendrovėse, nes siekė išlaikyti dirbtinio intelekto tyrimų atvirumą ir prieinamumą akademinei bendruomenei.

Ilgą laiką jų moksliniai straipsniai buvo atmetami prestižinėse konferencijose. Tačiau 2012 m. G. Hintono komandos sukurtas neuroninis tinklas „AlexNet“ pademonstravo tokį proveržį vaizdų atpažinimo konkurse, kad tapo lūžio tašku visai sričiai. Nuo tada gilusis mokymasis sparčiai įsitvirtino kaip viena svarbiausių dirbtinio intelekto krypčių. Būtent šių mokslininkų darbai padėjo sukurti sistemas, gebančias atpažinti vaizdus, suprasti kalbą ir atlikti daugelį sudėtingų užduočių, kurios šiandien tapo kasdienio gyvenimo dalimi.

Šiuolaikinės eros architektai

Teorija be praktinio pritaikymo būtų taip ir likusi laboratorijose. Tačiau situaciją pakeitė šiuolaikinės generatyvinio DI eros kūrėjai, sugebėję giliojo mokymosi algoritmus paversti realiai naudojamais produktais.

Vienas svarbiausių šios eros veikėjų – Jensenas Huangas, „Nvidia“ įkūrėjas ir vadovas. Jis anksti įžvelgė, kad kompiuterinių žaidimų grafikai kurti skirti procesoriai (GPU) dėl gebėjimo lygiagrečiai apdoroti milijonus operacijų gali būti itin tinkami neuroniniams tinklams mokyti. J. Huangas nukreipė bendrovės strategiją į DI infrastruktūros kūrimą, o šiandien „Nvidia“ mikroschemos yra vienos svarbiausių technologijų, naudojamų DI sistemoms kurti.

Kitas ryškus šių dienų DI veidas – Samas Altmanas, bendrovės „OpenAI“ vadovas. Jo vizija ir vadybiniai sprendimai padėjo sujungti giliojo mokymosi technologijas su didžiuliais skaičiavimo ištekliais, o tai prisidėjo prie pasaulinio susidomėjimo sulaukusio „ChatGPT“ modelio sukūrimo. S. Altmanui vadovaujant, sudėtingos DI technologijos tapo lengviau prieinamos milijonams žmonių per paprastą pokalbių sąsają.

Šie žmonės jau dabar laikomi svarbiais inžinerinės ir komercinės DI revoliucijos dalyviais, parodžiusiais, kad didelė skaičiavimo galia, mokslinės idėjos ir ambicingi tikslai gali iš esmės pakeisti technologijų raidą bei kasdienį gyvenimą.

Tarp utopinio progreso ir egzistencinio pavojaus

Šiandien įtakingiausi DI pradininkai nebėra tik mokslininkai – jie tapo viešaisiais intelektualais, kurių požiūriai į ateitį smarkiai skiriasi ir kursto karštas diskusijas. G. Hintonas, už pamatinius darbus neuroninių tinklų srityje 2024 m. apdovanotas Nobelio fizikos premija, pastaruoju metu vis dažniau įspėja apie galimas grėsmes. Jis paliko aukštas pareigas bendrovėje „Google“, kad galėtų atviriau kalbėti apie DI keliamus pavojus.

G. Hintonas viešai teigia, kad superintelekto atsiradimo galimybė per artimiausius kelis dešimtmečius yra reali, o riziką, jog DI galėtų prarasti žmogaus kontrolę ar kelti egzistencinę grėsmę žmonijai, vertina 10–20 %. Jis taip pat perspėja apie galimą darbo rinkos krizę, kai DI gali pakeisti daugybę darbuotojų, o didžiausią naudą iš šių technologijų gautų nedidelė dalis visuomenės. Prie šių nuogąstavimų prisideda ir Y. Bengio, teigiantis, kad nekontroliuojamas galingų DI sistemų vystymas yra tarsi „rusiškos ruletės žaidimas su mūsų vaikų ateitimi“, todėl būtina kurti griežtesnius teisinius saugiklius.

Visiškai kitokią, kur kas optimistiškesnę poziciją užima „Meta“ vyriausiasis DI mokslininkas Y. LeCunas. Jis ramina visuomenę teigdamas, kad dabartiniai didieji kalbos modeliai vis dar „kvailesni už katę“ ir neturi tikro pasaulio supratimo bei sveiko proto. Y. LeCuno nuomone, baimintis, kad DI sunaikins žmoniją, yra panašu į baimę dėl viršgarsinių lėktuvų katastrofų dar neišradus paties lėktuvo. Jis tiki, kad ateityje DI taps visur esančiu skaitmeniniu asistentu, padedančiu sustiprinti žmogaus gebėjimus, o vienu iš saugumo veiksnių galėtų tapti atvirojo kodo (open source) technologijos, leidžiančios platesnei kūrėjų bendruomenei stebėti ir tobulinti sistemas.

Kuo čia dėtas Elonas Muskas?

JAV milijardierius ir technologijų verslininku vadinamas Elonas Muskas šiuolaikinėje dirbtinio intelekto raidoje užima išskirtinę ir kiek prieštaringą vietą – jis yra ir vienas šios technologijos plėtros skatintojų, ir vienas garsiausių jos kritikų. Jo vaidmuo DI srityje pradėjo ryškėti 2015 m., kai tapo vienu bendrovės „OpenAI“ įkūrėjų ir ankstyvųjų finansinių rėmėjų.

E. Musko pradinė vizija buvo sukurti atsvarą didžiųjų technologijų bendrovių, ypač „Google“, įtakai ir siekti, kad DI tyrimai būtų plėtojami atvirai bei saugiai. Nors vėliau dėl strateginių nesutarimų su Samu Altmanu jo keliai su „OpenAI“ išsiskyrė, E. Muskas nenusišalino nuo šios srities. Jo vadovaujama „Tesla“ daug investavo į autonominio vairavimo technologijas ir humanoidinio roboto „Optimus“ kūrimą, o vėliau įkurta bendrovė „xAI“ pristatė pokalbių dirbtinio intelekto sistemą „Grok“.

Kalbėdamas apie ateitį, milijardierius laikosi griežto požiūrio į galimas DI grėsmes. Jis ne kartą perspėjo, kad nekontroliuojamas superintelekto vystymas gali kelti didelę egzistencinę riziką žmonijai. E. Muskas pasisako už griežtesnį valstybės reguliavimą, o jo sprendimai dėl „Grok“ modelio prieinamumo atspindi platesnę diskusiją apie skaidrumo, saugumo ir DI kontrolės svarbą.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Šiaurės Afrika

Čia ypač svarbią vietą užima senovės Egiptas, palikęs gausius vaizdinius ir archeologinius šaltinius. Egiptiečių plaukų priežiūra buvo kur kas daugiau nei tik grožio reikalas. Šukuosenos, perukai, priauginti plaukai, kvapūs tepalai ir papuošalai galėjo rodyti žmogaus statusą, amžių, lytį, profesiją ar priklausymą aukštesniam visuomenės sluoksniui. Archeologiniai radiniai rodo, kad egiptiečiai plaukų priauginimus naudojo labai anksti – vieni seniausių žinomų pavyzdžių siejami su maždaug 3400 m. pr. Kr.

Turtingesni žmonės galėjo sau leisti sudėtingas šukuosenas, perukus ir plaukų papuošimus, kurie ne tik puošė, bet ir padėjo išlaikyti aiškią socialinę hierarchiją. Paprastesnių sluoksnių žmonės dažniau rinkosi praktiškesnius plaukų tvarkymo būdus, pritaikytus kasdieniam gyvenimui ir karštam klimatui.

Sudane plaukų pynimas taip pat turėjo gilią kultūrinę reikšmę. Šiaurės Sudane žinomos smulkios „mushat“ kasos buvo siejamos su moterišku grožiu, bendryste ir tradicijų perdavimu. Plaukų pynimas tapdavo ne tik grožio procedūra, bet ir socialiniu veiksmu, kai moterys kartu dalydavosi pokalbiais, dainomis bei perduodavo bendruomenės vertybes.

Ypatingą vietą Sudano tradicijose užėmė pasiruošimas santuokai. Nuotakos plaukų tvarkymas galėjo trukti ne vieną dieną, o kasos tapdavo perėjimo ženklu – iš mergaitės į suaugusią moterį, iš vieno gyvenimo etapo į kitą.

Rytų Afrika

Rytų Afrikoje kasyčių istorija taip pat labai sena ir įvairi. Plaukų pynimas dažnai buvo siejamas su amžiumi, lytimi, etnine priklausomybe, brandos ritualais, santuoka ar karių statusu. Kai kurios šukuosenos tapdavo atpažinimo ženklu, leidžiančiu suprasti, iš kokios bendruomenės žmogus kilęs.

Etiopijoje ir Eritrėjoje iki šiol išlaikytas stiprus ryšys su tradicinėmis pynimo formomis. Vieni žinomiausių stilių – albaso ir shuruba kasos, siejamos su Habesha kultūra. Šios kasos dažnos per šventes, vestuves ir svarbius gyvenimo įvykius, o šiandien išlieka ne tik grožio, bet ir kilmės, šeimos bei istorinės atminties ženklu.

Etiopijos Omo slėnyje gyvenančių Hamarų moterų šukuosenos išsiskiria ryškiomis tradicijomis. Naudojant riebalų, sviesto, vandens ir raudonos ochros mišinį plaukams suteikiamas atpažįstamas rausvas atspalvis, o šukuosena tampa ne tik puošmena, bet ir ženklu, rodančiu amžių, šeiminę padėtį ar gyvenimo etapą. Panašiai ir vyrų plaukai kai kuriose Rytų Afrikos bendruomenėse galėjo būti susiję su kario statusu, branda ar atliktais ritualais.

Kenijoje masajų ir kikujų plaukų bei papuošalų tradicijos ilgą laiką buvo svarbios tapatybės dalys. Masajų karoliukai ir šukuosenos perteikė amžių, lytį, statusą bei svarbius gyvenimo pokyčius, o kai kuriose bendruomenėse iš jų buvo galima atpažinti žmogaus vietą visuomenėje.

Somalyje plaukų pynimo tradicijos taip pat susijusios su moteriškumu ir amžiaus tarpsniais, tačiau dalis senųjų stilių šiandien tapo mažiau matomi dėl modernizacijos, urbanizacijos ir besikeičiančio požiūrio į išvaizdą. Kai kuriose šeimose plaukų pynimas išliko tik kaip namuose perduodama tradicija, o ne viešai demonstruojamas kultūrinis ženklas.

Vakarų Afrika

Tai vienas ryškiausių regionų kalbant apie kasyčių įvairovę ir jų įtaką pasaulinei juodaodžių kultūrai. Čia plaukų pynimas ilgą laiką veikė kaip socialinis kodas. Fulbių, arba fulanių, tauta pasauliui padovanojo vieną atpažįstamiausių pynimo stilių – fulani kasas. Tradiciškai jos buvo kuriamos iš kelių ilgų kasų, puoštų karoliukais, kauri kriauklėmis, metalo detalėmis ar monetomis. Šie papuošimai galėjo simbolizuoti grožį, šeimos statusą, turtą ar priklausymą tam tikrai bendruomenei.

Ganoje plačiai žinomos vadinamosios Ganos kasos, dar vadinamos bananų kasomis. Tai prie galvos prigludusios kasos, kurios dažnai prasideda smulkiau ir palaipsniui storėja. Šiuolaikinės Ganos kasos išpopuliarėjo dėl priauginamų plaukų naudojimo, leidžiančio sukurti ilgesnę ir tankesnę šukuoseną bei apsaugoti natūralius plaukus.

Maliui priklausanti Dogonų kultūra taip pat paliko reikšmingą vaizdinį paveldą. Dogonų tradicijoje kūnas, galva, kaukės ir šukuosenos dažnai siejami su dvasiniu pasauliu, protėviais ir kosmologija.

Siera Leonės mendžių tauta ypač ryškiai parodo, kaip plaukai gali būti susiję su moteriškumo samprata. Mendžių kultūroje plaukai siejami su grožiu, gyvybingumu, tvarka ir socialine branda, o Sande moterų draugija, svarbi mergaičių iniciacijos ir moteriškosios kultūros institucija, perdavė grožio, elgesio ir bendruomenės vertybes. Mendžių kaukėse dažnai vaizduojamos kruopščiai sutvarkytos šukuosenos, atspindinčios idealizuotą moteriškumą, orumą ir grožį.

Centrinė Afrika

Centrinėje Afrikoje plaukų pynimo tradicijos glaudžiai susijusios su kūno puošyba, socialiniu statusu ir bendruomenės tapatybe. Kongo Demokratinės Respublikos mangbetu tauta išgarsėjo dėl lipombo vadinamos galvos formavimo tradicijos: kūdikių galvos būdavo aprišamos taip, kad augdamos įgautų pailgą formą. Ši praktika buvo siejama su grožiu, kilmingumu, galia ir aukštesniu socialiniu statusu, tačiau XX a. viduryje, stiprėjant europietiškai įtakai ir kolonijinei kontrolei, ji ėmė nykti.

Pailgos galvos formą dar labiau pabrėždavo sudėtingos šukuosenos. Mangbetu moterys plaukus pindavo ir formuodavo į aukštas, karūną ar krepšį primenančias konstrukcijas, kurios tapdavo ne tik puošmena, bet ir statuso ženklu. Plaukai, galvos forma, papuošalai ir laikysena susijungdavo į įspūdingą išvaizdos visumą, kurią vėliau dažnai fiksavo fotografai ir tyrinėtojai.

Čade išskirtinę vietą užima chébé tradicija. Šiaurės Čado Basaros arabų ir kitų regiono moterų plaukų priežiūrai naudojami iš augalų, sėklų ir kitų natūralių ingredientų gaminami chébé milteliai. Jie maišomi su aliejais, sviestais ar vandeniu ir tepami ant plaukų prieš juos supinant į kasas. Ši praktika padeda išlaikyti drėgmę, sumažinti lūžinėjimą ir išsaugoti plaukų ilgį.

Pietų Afrika

Pietų Afrikoje plaukų pynimo tradicijos taip pat pasižymi didele įvairove. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Namibijos himbų tauta, tarptautiniu mastu atpažįstama dėl išskirtinio rausvo atspalvio plaukų ir odos. Himbai yra pusiau klajokliai gyvulių augintojai, gyvenantys sausringame Kaokolando regione, todėl jų grožio ir higienos ritualai glaudžiai susiję su aplinka, vandens trūkumu ir natūraliomis vietinėmis medžiagomis.

Himbų moterys plaukus ir odą tepa otjize – sviesto, raudonosios ochros ir kartais kvapių dervų mišiniu. Ši pasta suteikia plaukams rausvai oranžinį atspalvį, padeda juos formuoti ir apsaugo nuo saulės bei sauso klimato poveikio. Himbų šukuosenos nėra atsitiktinės – jos atspindi amžių, šeiminę padėtį, socialinį statusą ir gyvenimo etapą. Mažos mergaitės dažnai nešioja dvi į priekį krintančias kasas, o bręstant jų šukuosenos keičiasi. Suaugusių moterų plaukai pinami į gausesnes, ilgesnes sruogas, kurios padengiamos otjize, o ištekėjusios ar vaikų susilaukusios moterys gali dėvėti ir specialius galvos papuošalus.

Namibijoje gyvenanti mbalantu tauta garsėja eembuvi kasomis. Ši tradicija ypač siejama su mergaičių branda ir perėjimu į moteriškumą. Mbalantu mergaitės maždaug nuo dvylikos metų pradėdavo specialiai prižiūrėti plaukus: jie būdavo dengiami smulkinta omutyuula medžio žieve, maišyta su riebalais ar aliejumi. Buvo tikima, kad toks mišinys padeda plaukams augti ir stiprėti. Vėliau plaukai formuojami į ilgas, įspūdingas kasas. Eembuvi kasos buvo ne tik grožio simbolis, bet ir socialinis ženklas – jos rodė, kad mergina artėja prie suaugusios moters statuso arba jau dalyvauja iniciacijos apeigose.

Angoloje plaukų pynimas taip pat turėjo svarbią socialinę reikšmę. Kai kuriose bendruomenėse prašymas supinti plaukus galėjo reikšti pasitikėjimą ir artumo siekį. Plaukų tvarkymas nebuvo patikimas bet kam – dažniausiai tuo rūpindavosi šeimos narės arba artimos moterys, nes plaukai buvo laikomi jautria, asmeniška ir simboliškai svarbia kūno dalimi. Mergaitės mokydavosi pinti stebėdamos vyresnes moteris, o vėliau pačios perimdavo šį įgūdį.

Įdomu

• Pavergtiems afrikiečiams plaukų skutimas dažnai buvo tapatybės ir ryšio su kilme bei bendruomene atėmimo priemonė. Tačiau plaukai išliko atminties ir pasipriešinimo simboliu. Kai kuriose diasporos tradicijose pasakojama, kad pynimų raštais galėjo būti perduodamos žinutės ar pabėgimo planai.
• 7–8-ajame dešimtmečiuose judėjimas „Juoda yra gražu“ išpopuliarino natūralias juodaodžių šukuosenas ir plaukų pynimą. Tai tapo būdu susigrąžinti kultūrinį tapatumą ir pasididžiavimą savo kilme.
• Plaukų pynimo tradicijos siekia mažiausiai 3500–6000 m. pr. Kr. Senovės Egipte žmonės, nepriklausomai nuo socialinio statuso ar lyties, puošdavo plaukus įmantriomis pynėmis, kartais naudodami ir plaukų priauginimus.

Autorė Monika Budnikienė

Smegenys laiką matuoja kitaip nei laikrodis

Ar esate pastebėję, kad penkios minutės laukimo prie gydytojo kabineto durų kartais atrodo ilgesnės nei dvi valandos, praleistos su draugais? O gal po įtemptos darbo savaitės sunku patikėti, kad jau penktadienio vakaras? Tokie paradoksai rodo, kad smegenys laiką suvokia visai ne taip, kaip jį matuoja laikrodis. Mokslininkai skiria objektyvųjį ir subjektyvųjį laiką. Objektyvusis nekinta – minutė visada trunka 60 sekundžių, valanda – 60 minučių. Tačiau subjektyvusis priklauso nuo mūsų dėmesio, emocijų ir veiklos. Todėl tas pats laiko tarpas skirtingomis aplinkybėmis gali atrodyti visiškai nevienodas.

Psichologai pastebi, kad kuo labiau stebime laiką, tuo lėčiau jis slenka. Laukiant svarbaus skambučio ar stovint eilėje kiekviena minutė tarsi ištįsta. O kai esame įsitraukę į mėgstamą veiklą, pokalbį ar kelionę, laiko tėkmės beveik nepastebime. Šį reiškinį aiškina vadinamoji dėmesio teorija – smegenys laiką vertina skirtingai, atsižvelgdamos į tai, kam tuo metu skiriame daugiausia dėmesio.

Ne mažiau svarbios ir emocijos. Daugelis žmonių pasakoja, kad kritinėmis akimirkomis (staigiai stabdant automobilį ar paslydus ant ledo) atrodė, jog laikas sulėtėjo. Nors laikrodis tiksėjo įprastai, stiprus emocinis sukrėtimas privertė smegenis itin intensyviai fiksuoti aplinką, todėl vėliau susidarė įspūdis, kad įvykis truko ilgiau.Dar vienas įdomus paradoksas – laiką vertiname dvejopai: vienaip jį išgyvename tą akimirką, kitaip prisimename vėliau. Todėl savaitė atostogų gali prabėgti akimirksniu, tačiau po kelių mėnesių atrodyti ilga ir kupina įspūdžių, o nuobodi diena darbe, nors ir slinko lėtai, netrukus beveik išnyksta iš atminties.

Laiko suvokimo tyrėjas Marcas Wittmannas teigia, kad žmogus gyvena ne pagal laikrodžio rodomą laiką, o pagal jaučiamą laiką. Todėl du žmonės tą pačią valandą gali išgyventi visiškai skirtingai. Tačiau lieka dar vienas klausimas: kodėl bėgant metams vis daugiau žmonių ima jausti, kad gyvenimas sparčiai greitėja?

Kodėl po 40-ies metai ima trauktis?

Tikriausiai esate girdėję sakant: „Kai buvau vaikas, iki Kalėdų reikėdavo laukti visą amžinybę. Dabar vos nupuoši eglutę – ir vėl laikas ją puošti.“ Toks jausmas pažįstamas daugeliui, tačiau mokslininkai iki šiol neturi vieno atsakymo, kodėl taip nutinka. Veikiausiai tai lemia keli tarpusavyje susiję psichologiniai ir neurologiniai mechanizmai.

Rutinos teorija: kai dienos tampa panašios viena į kitą. Viena plačiausiai pripažintų teorijų teigia, kad laikas ima greitėti, kai gyvenime sumažėja naujovių. Vaikystėje ir jaunystėje nuolat mokomės, keičiamės, atrandame. Vėliau gyvenimas dažnai tampa nuspėjamesnis: kartojasi tie patys maršrutai, darbai, susitikimai, savaitės ritmas. Rutina pati savaime nėra bloga, tačiau smegenys mažiau fiksuoja tai, kas jau pažįstama. Dėl to susiformuoja mažiau naujų prisiminimų, o vėliau atrodo, kad metai prabėgo beveik nepastebimai.

Proporcijų teorija: kuo ilgesnis gyvenimas, tuo trumpesni atrodo metai. Tai bene populiariausias aiškinimas. Jo esmė paprasta: penkemečiui vaikui vieni metai sudaro apie 20 % viso gyvenimo, o penkiasdešimtmečiui – vos 2 %. Todėl tas pats laiko tarpas atrodo santykinai trumpesnis. Ši teorija skamba logiškai, tačiau mokslininkai ją vertina kaip vieną iš galimų paaiškinimų, o ne vienintelę priežastį.

Smegenų taupumo teorija. Žmogaus smegenys nuolat ieško būdų veikti efektyviau. Vienas jų – automatizuoti pasikartojančias veiklas. Tai naudinga kasdienybėje, tačiau turi ir šalutinį poveikį: kuo mažiau sąmoningo dėmesio skiriame aplinkai, tuo mažiau naujos informacijos užregistruoja smegenys. Su amžiumi mus taip pat rečiau nustebina tai, kas anksčiau būtų sukėlę stiprų įspūdį. Dėl to laikas tarsi susispaudžia.

Atminties teorija: laiką matuojame prisiminimais. Daugelis tyrėjų mano, kad būtent ši teorija geriausiai paaiškina greitėjančio laiko pojūtį. Mes neprisimename kiekvienos dienos. Atmintyje lieka tik reikšmingi įvykiai, emocijos, naujos patirtys. Jei mėnuo buvo kupinas įspūdžių, jis atrodo ilgas. Jei nieko ypatingo neįvyko, vėliau jis beveik išnyksta iš atminties. Todėl gyvenimo ilgį mūsų sąmonėje lemia ne kalendorius, o prisiminimų kiekis ir įvairovė. Kuo jų daugiau, tuo ilgesnis ir pilnesnis atrodo praėjęs laikas.

Telefonų ir socialinių tinklų poveikis

Jei prieš dvidešimt metų kas nors būtų paklausęs, kur dingsta mūsų laikas, dažniausiai būtume atsakę: darbuose, buityje ar rūpinantis šeima. Šiandien vis dažniau paaiškėja, kad nemaža jo dalis pranyksta… telefone. Vos paėmę jį į rankas ketindami atsakyti į vieną žinutę, po pusvalandžio pagauname save skaitančius naujienas, žiūrinčius vaizdo įrašus ar naršančius socialiniuose tinkluose. Psichologai šį reiškinį sieja ne tik su prarastu laiku, bet ir su pakitusiu jo suvokimu. Skaitmeninės platformos sukurtos taip, kad nuolat išlaikytų mūsų dėmesį: begalinis naujienų srautas, automatiškai įsijungiantys vaizdo įrašai, pranešimai ir nuolat atsinaujinantis turinys skatina smegenis ieškoti dar vieno naujo dirgiklio. Svarbų vaidmenį čia atlieka dopaminas – neuromediatorius, susijęs su motyvacija, smalsumu ir atlygio laukimu. Kiekvienas netikėtas pranešimas, naujas įrašas ar „patinka“ paspaudimas tampa mažyčiu atlygiu, todėl smegenys skatina pasilikti dar minutę. O ta minutė dažnai virsta dešimčia ar trisdešimčia.

Neatsitiktinai atsirado posakis apie „dar penkias minutes“. Daugelis yra patyrę situaciją, kai prieš miegą nusprendžia trumpai peržvelgti socialinius tinklus, tačiau pakėlę akis į laikrodį pamato, kad praėjo beveik valanda. Tai nėra vien valios trūkumas – taip veikia dėmesį išlaikyti sukurti skaitmeniniai mechanizmai.

Mokslininkai vis dažniau kalba ir apie dėmesio fragmentaciją. Tyrimai rodo, kad nuolatinis dėmesio nukreipimas nuo vieno informacijos šaltinio prie kito (elektroninių laiškų, žinučių, naujienų ir socialinių tinklų) sunkina gebėjimą ilgiau susitelkti į vieną veiklą. O kai dėmesys nuolat blaškomas, dar sunkiau visiškai pasinerti į tai, ką darome.

Kita problema – vis rečiau būname dabartyje. Laukdami autobuso nebestebime aplinkos, stovėdami eilėje nebesikalbame su šalia esančiais žmonėmis, o vakare vietoj ramaus pasivaikščiojimo dažnai renkamės ekraną. Psichologai pastebi, kad toks nuolatinis dėmesio nukreipimas į telefoną mažina sąmoningą aplinkos patyrimą. Kitaip tariant, vis mažiau iš tiesų išgyvename akimirką.

Paradoksalu, tačiau technologijos, leidžiančios akimirksniu pasiekti beveik visą pasaulio informaciją, kartu gali sustiprinti jausmą, kad gyvenimas lekia vis greičiau. Kuo daugiau laiko praleidžiame automatiškai slinkdami ekranu, tuo mažiau lieka ryškių, įsimenančių patirčių. O juk būtent jos, kaip rodo psichologijos tyrimai, kuria jausmą, kad gyvenimas buvo turiningas.

Pandemija – lyg natūralus eksperimentas

Jei šiandien reikėtų prisiminti, kuriais metais prasidėjo nuotolinis darbas, kada pirmą kartą užsidėjome medicinines kaukes ar kada buvo atšauktos svarbios šventės, nemažai žmonių sutriktų. Vieniems atrodo, kad pandemija truko vos kelis mėnesius, kitiems – tarsi ištisą amžinybę. Tačiau daugelis sutinka dėl vieno: 2020–2021 metai atmintyje susiliejo į vieną miglotą laikotarpį.

Psichologams tai tapo savotišku natūraliu eksperimentu, leidusiu geriau suprasti, kaip formuojasi mūsų laiko pojūtis. Paaiškėjo, kad jį stipriai veikia ne tik kalendorius, bet ir tai, kiek skirtingų įvykių patiriame. Per pandemiją daugelio žmonių gyvenimas tapo neįprastai monotoniškas. Darbas, poilsis, bendravimas ir net šventės persikėlė į tuos pačius namus. Dingo kasdieniai orientyrai: kelionės į darbą, susitikimai su draugais, koncertai, spektakliai, išvykos ar spontaniški savaitgalio planai. Dienos tapo panašios viena į kitą. Šį reiškinį mokslininkai vadina vienodų dienų efektu. Kai kasdienybėje trūksta naujų patirčių ir aiškių įvykių, smegenys sukuria mažiau išskirtinių prisiminimų. Dėl to vėliau tampa sunkiau atskirti vieną savaitę nuo kitos ar prisiminti, kada tiksliai nutiko vienas ar kitas įvykis.

Įdomu tai, kad per pandemiją žmonės laiką išgyveno labai skirtingai. Vieniems, ypač dirbusiems didžiuliu tempu sveikatos apsaugos ar kitose svarbiose srityse, dienos slinko neįtikėtinai lėtai. Kitiems, dirbusiems iš namų ar gyvenusiems itin monotonišką kasdienybę, kilo nuostaba, kaip greitai prabėgo mėnesiai. Tačiau atsigręžus atgal daugeliui šis laikotarpis atrodo tarsi susitraukęs – lyg iš gyvenimo būtų dingę vieni ar net dveji metai. Šį reiškinį patvirtino ir įvairiose šalyse atlikti tyrimai. Jie parodė, kad žmonių laiko pojūtį pandemijos metu labiausiai veikė ne pats karantinas, o pasikeitęs gyvenimo ritmas: sumažėjęs socialinis bendravimas, ribotos galimybės keliauti, mažiau naujų įspūdžių ir padidėjęs stresas. Kuo labiau kasdienybė buvo vienoda, tuo dažniau žmonės teigė, kad laikas tarsi išslydo iš rankų.

Pandemija tapo iškalbingu įrodymu, kad gyvenimo pilnatvės pojūtį kuria ne prabėgusių dienų skaičius, o jų turinys. Kai dienos skiriasi viena nuo kitos, atmintyje lieka daugiau orientyrų. O kai jos beveik vienodos, net ir ilgas laikotarpis gali atrodyti tarsi ištrintas iš gyvenimo istorijos.

Sulėtinti gyvenimo tempą

Nors laiko sustabdyti neįmanoma, psichologai ir neuromokslininkai sutaria: galime pakeisti tai, kaip jį išgyvename. Kaip tai padaryti?

Ieškoti naujų patirčių. Nebūtina krautis lagaminų ir skristi į kitą pasaulio kraštą. Mokslininkai pabrėžia, kad smegenims svarbiausia naujumas, o ne atstumas. Naujas maršrutas į darbą, dar neragautas patiekalas, nepažįstamas pažintinis takas ar savaitgalio išvyka į kitą Lietuvos miestą gali suteikti tiek pat naujų įspūdžių, kiek ir tolima kelionė. Neuromokslininkai aiškina, kad naujos patirtys aktyvina smegenų sritis, atsakingas už mokymąsi ir atmintį, todėl tokios dienos vėliau atrodo turiningesnės.

Mokytis visą gyvenimą. Kalbos, šokiai, muzikos instrumentas, keramika, sodininkystė ar fotografija – nėra svarbu, kokį pomėgį pasirinksite. Svarbiausia, kad jis skatintų smegenis mokytis. Tyrimai rodo, kad naujų įgūdžių įsisavinimas stiprina smegenų plastiškumą ir skatina naujų nervinių jungčių formavimąsi. Kartu atsiranda daugiau įsimintinų akimirkų, kurios tampa savotiškais gyvenimo orientyrais.

Kartais telefoną palikti kišenėje. Atrodytų, kuo daugiau fotografuojame, tuo daugiau prisiminimų išsaugome. Tačiau psichologų tyrimai atskleidė paradoksą, vadinamą fotografavimo trikdomuoju efektu. Kai žinome, kad akimirką išsaugos telefonas, smegenys pačios skiria mažiau pastangų jai įsiminti. Vieno eksperimento dalyviai, fotografavę muziejaus eksponatus, vėliau prasčiau prisiminė jų detales nei tie, kurie tiesiog ramiai juos apžiūrėjo. Tai nereiškia, kad nereikia fotografuoti, tačiau kartais verta tiesiog pabūti akimirkoje, o ne stebėti ją per telefono ekraną.

Skirti daugiau dėmesio dabarčiai. Sąmoningo dėmesio praktikos jau ne vieną dešimtmetį tyrinėjamos psichologų. Jos padeda mažinti stresą, gerina dėmesio koncentraciją ir leidžia labiau įsitraukti į tai, kas vyksta čia ir dabar. Tai nebūtinai reiškia meditaciją. Kartais pakanka lėtesnio pasivaikščiojimo be telefono, ramaus kavos puodelio terasoje ar sąmoningo sprendimo vienu metu atlikti tik vieną užduotį. Kuo mažiau blaškomės, tuo sodresnė tampa pati akimirka.

Nebijoti laužyti rutinos. Smegenys mėgsta įpročius, tačiau joms patinka ir netikėtumai. Net nedideli pokyčiai gali tapti naujais atminties orientyrais – kita kavinė pietums, naujas receptas vakarienei, kitoks savaitgalio maršrutas ar spontaniškas apsilankymas parodoje. Psichologai pastebi, kad būtent tokios smulkios naujovės padeda dienoms nesusilieti į vieną.

Investuoti į žmones, o ne tik į daiktus. Laimės psichologijos tyrimai rodo, kad žmonės ilgiau prisimena ne pirkinius, o bendras patirtis. Vakarienė su draugais, pokalbis su seniai matytu bičiuliu, šeimos šventė ar savaitgalio išvyka dažnai palieka stipresnį emocinį pėdsaką nei dar vienas naujas daiktas. Būtent emocijos yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių prisiminimams išlikti. Todėl laikas, praleistas su artimaisiais, dažnai tampa ryškiausia gyvenimo dalimi.

Planuoti ne tik darbus, bet ir įspūdžius. Daugelio žmonių kalendorius pilnas darbo susitikimų, gydytojų vizitų ar buitinių reikalų. Psichologai siūlo jame rezervuoti vietos ir maloniems įvykiams: koncertui, muziejui, savaitgalio žygiui, spektakliui ar susitikimui su draugais. Tokie įvykiai tampa savotiškais atminties inkarais. Jie padeda smegenims aiškiau atskirti vieną laikotarpį nuo kito, todėl vėliau atrodo, kad gyvenime įvyko daugiau, o laikas ne taip nepastebimai išslydo.

Galiausiai verta prisiminti paprastą, bet mokslo patvirtintą tiesą: gyvenimo pilnatvę lemia ne tai, kiek dienų prabėgo, o kiek jų iš tiesų patyrėme. Laiko nesustabdysime, tačiau galime pasirūpinti, kad jis ne tik praeitų, bet ir paliktų kuo daugiau prisiminimų.

Autorė Jūratė Survilė

Mirties bausmės pasaulio istorijoje

Mirties bausmės pėdsakų randama jau ankstyviausiuose rašytiniuose įstatymuose. Senovės Kinijoje ji buvo įtvirtinta kaip viena iš valstybės bausmių. XVIII a. pr. Kr. Babilono karaliaus Hamurabio kodekse mirtis buvo numatyta už 25 skirtingus nusikaltimus. Vienas ankstyvųjų istoriškai minimų mirties nuosprendžių siejamas su XVI a. pr. Kr. Egiptu, kur kilmingas vyras, apkaltintas magija, buvo priverstas nusižudyti. Tuo metu socialinė padėtis turėjo didelę reikšmę: kilmingiesiems kartais būdavo leidžiama mirti neva garbingiau, o žemesnio luomo žmonės dažniau būdavo tiesiog užkapojami kirviu.

Mirties bausmė buvo žinoma ir kitose senovės teisės sistemose. XIV a. pr. Kr. ją numatė hetitų įstatymai, o VII a. pr. Kr. Atėnuose Drakono kodeksas tapo tokio griežtumo simboliu, kad iki šiol žodis „drakoniškas“ reiškia itin žiaurią, neproporcingą tvarką. V a. pr. Kr. mirties bausmė buvo įtvirtinta ir Romos Dvylikos lentelių įstatyme. Romoje ji galėjo būti skiriama ne tik už nužudymą, bet ir už šmeižikiškų ar įžeidžiančių dainų kūrimą, svetimų pasėlių niokojimą, padegimą, melagingus parodymus, naktinius neramumus mieste ar šeimininko apgaudinėjimą. Bausmės būdas priklausė nuo žmogaus statuso: vergai, laisvieji ir aukštesnio luomo asmenys būdavo baudžiami skirtingai.

Senovėje egzekucijų paprastai neslėpdavo nuo pašalinių akių, nes jos turėjo gąsdinti ir pamokyti. Naudoti metodai buvo žiaurūs: nukryžiavimas, skandinimas, gyvo palaidojimas, mirtinas sumušimas, sudeginimas ar nukirsdinimas. Romėnai taikė simbolinę bausmę už tėvų nužudymą – pasmerktąjį įsiūdavo į maišą kartu su gyvūnu ir paskandindavo. Garsiausias mirties nuosprendis senovės Graikijoje siejamas su filosofu Sokratu. Apie 399 m. pr. Kr. jis buvo nuteistas mirti, apkaltinus dievų negerbimu ir jaunimo klaidinimu: privertė išgerti nuodų taurę.

Artimuosiuose Rytuose ir Romos imperijos teritorijose taikyti įvairūs egzekucijų būdai – užmėtymas akmenimis, pakorimas, nukirsdinimas ar numetimas nuo aukštumos. Viena žinomiausių egzekucijų pasaulio istorijoje – Jėzaus Kristaus nukryžiavimas maždaug 29–30 m. prie Jeruzalės. Po kelių šimtmečių, krikščionybei tapus svarbia Romos imperijos religija, imperatorius Konstantinas atsisakė kai kurių žiaurių bausmių, tarp jų – nukryžiavimo. Vis dėlto mirties bausmė neišnyko: 438 m. Teodosijaus kodekse ji numatyta už daugiau nei 80 nusikaltimų.

Britanijos įtaka

Didelę įtaką vėlesnei mirties bausmės raidai padarė Britanija. Ji ne tik pati ilgai taikė šią bausmę, bet ir perdavė šią tradiciją kolonijoms Šiaurės Amerikoje. Ankstyvojoje Anglijos istorijoje mirties bausmė vykdyta įvairiais būdais, tačiau nuo X a. dažniausiu metodu tapo pakorimas. Karalius Viljamas I Užkariautojas buvo neįprasta išimtis – jis priešinosi gyvybės atėmimui už įprastus nusikaltimus, nors leido žaloti nusikaltėlius. Vėlesniais viduramžiais Anglijoje mirties bausmė vėl tapo įprasta teisės sistemos dalimi.

Viduramžiais egzekucijos dažnai buvo lydimos kankinimų ir viešo pažeminimo. Nusikaltėliai galėjo būti kariami, skandinami, deginami, ketvirčiuojami ar nukirsdinami. Aukštesnio luomo žmonėms nukirsdinimas laikytas garbingesniu būdu, o paprasti nusikaltėliai dažniau būdavo kariami. Už išdavystę vyrams galėjo grėsti pakorimas, kūno žalojimas ir ketvirčiavimas, o moterys ilgą laiką buvo deginamos. Kai kuriais atvejais mirties bausmę skirdavo už nesunkius nusikaltimus, pavyzdžiui, monetų klastojimą.

Ypač šiurpus Anglijos teisės istorijos laikotarpis siejamas su Henriko VIII valdymu. Kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad jo laikais mirties bausme galėjo būti nubausta dešimtys tūkstančių žmonių. Tuo metu naudota tokia bausmė kaip virimas iki mirties, įteisinta XVI a. pradžioje. Iki XVIII a. Britanijoje mirties bausmės lydimų nusikaltimų sąrašas išaugo iki milžiniško masto. Vadinamasis „Kruvinasis kodeksas“ numatė mirtį už daugiau kaip 200 nusikaltimų. Tarp jų buvo ne tik žmogžudystė ar išdavystė, bet ir vagystė iš namų, nedidelės vertės vagystė iš parduotuvės, medžio nukirtimas, mokesčių ženklų padirbinėjimas ar kiti turtiniai nusikaltimai. Tačiau tokia griežta sistema pradėjo kelti priešingą poveikį: prisiekusieji kartais vengdavo pripažinti kaltu žmogų, jei nusikaltimas atrodė per menkas mirties bausmei.

Ar mirties bausmė reikalinga?

Laikui bėgant valstybės vis dažniau ėmė kelti klausimą, ar mirties bausmė reikalinga. Ilgą laiką buvo bandoma ją paversti mažiau kankinančia. Prancūzijoje giljotina pristatyta kaip greitesnis ir tariamai humaniškesnis metodas. JAV atsirado elektros kėdė, dujų kamera, o dar vėliau – mirtina injekcija. Tačiau kiekvienas naujas būdas neišsprendė pagrindinės dilemos: net jei pati egzekucija atliekama techniškai tvarkingiau, ji vis tiek reiškia valstybės sprendimą neatšaukiamai atimti žmogaus gyvybę.

Po Antrojo pasaulinio karo mirties bausmės klausimas vis labiau susietas su žmogaus teisėmis. Europoje jos atsisakymas tapo viena iš demokratinės teisinės valstybės normų. Europos Žmogaus Teisių Konvencijos protokolas Nr. 13 numato mirties bausmės panaikinimą visomis aplinkybėmis, net dėl karo grėsmės. Šiandien Baltarusija – vienintelė Europos valstybė, kurioje mirties bausmė vis dar gali būti taikoma pagal nacionalinę teisę.

1998 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Baudžiamajame kodekse numatyta mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai, nes nesuderinama su prigimtine žmogaus teise į gyvybę ir žmogaus orumo apsauga. Seimas netrukus pašalino mirties bausmę iš kriminalinių bausmių sąrašo, o įstatymas įsigaliojo 1998 m. gruodžio 31 d. Paskutinė mirties bausmė Lietuvoje įvykdyta 1995 m. Vėliau ją pakeitė įkalinimas iki gyvos galvos.

Šokiruojanti šių dienų realybė

Vis dėlto pasaulyje mirties bausmė nėra tapusi vien praeities reliktu. Tarptautinės nevyriausybinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Amnesty International“ duomenimis, 2024 m. užfiksuota mažiausiai 1518 egzekucijų 15 šalių – 32 % daugiau nei 2023 m. Daugiausia jų, kaip manoma, įvykdyta Kinijoje. Tačiau tikrieji skaičiai nežinomi, nes ši informacija laikoma valstybės paslaptimi. Iš viešai patvirtintų duomenų daugiausia mirties bausmių 2024 m. įvykdyta Irane, Saudo Arabijoje, Irake ir Jemene.

Dar didesnis šuolis užfiksuotas pernai. „Amnesty International“ nurodė mažiausiai 2707 įvykdytas mirties bausmes 17 šalių. Tai 78 % daugiau nei 2024 m. ir didžiausias organizacijos fiksuotas skaičius nuo 1981 m., neįskaičiuojant Kinijos. Daugiausia egzekucijų 2025 m., remiantis turimais duomenimis, įvykdyta Irane, Saudo Arabijoje, Jemene ir JAV. Iranas įvykdė mažiausiai 2159 egzekucijas, Saudo Arabija – 356, Jemenas – 51, o JAV – 47.

Vienas ryškiausių šiuolaikinių mirties bausmės pavyzdžių – jos taikymas už prekybą narkotikais. 2025 m. beveik pusė visų žinomų egzekucijų buvo susijusios būtent su narkotikų nusikaltimais Kinijoje, Irane, Kuveite, Saudo Arabijoje ir Singapūre.

Taip pat ne paslaptis, kad pasaulyje vis dar taikoma mirties bausmė nusikaltusiems nepilnamečiams. „Amnesty International“ duomenimis, nuo 2016 m. mažiausiai 50 žmonių įvykdyta mirties bausmė už nusikaltimus, padarytus dar nesulaukus pilnametystės. Tokie atvejai registruoti Irane, Saudo Arabijoje, Somalyje ir Pietų Sudane.

Nors naujausi skaičiai kelia nerimą, mirties bausmę vykdančių valstybių vis mažėja. 2025 m. pabaigoje 113 šalių visiškai panaikino mirties bausmę, o 145 valstybės jos atsisakė įstatymiškai arba praktiškai. Kai „Amnesty International“ 1977 m. pradėjo kampaniją prieš mirties bausmę, tokių šalių buvo tik 16.

Autorė Monika Budnikienė

Prie originalo nespėta prisiliesti

„Pistis Sophia“ originalas iki mūsų dienų neišliko. Manoma, kad tekstas buvo sukurtas graikų kalba, tačiau šiandien jis žinomas tik iš koptų kalbos rankraščio, vadinamo Askew kodeksu. Tai vienintelis išlikęs šio kūrinio šaltinis. XVIII a. Anglijoje kodeksą savo kolekcijoje turėjo gydytojas ir rankraščių kolekcininkas Anthony Askew, o 1785 m. jį iš paveldėtojų įsigijo Britų muziejus. Šiandien rankraštis saugomas Britų bibliotekoje.

Ilgą laiką „Pistis Sophia“ buvo prieinama tik siauram tyrinėtojų ratui. Pirmasis pilnas leidimas su lotynišku vertimu pasirodė XIX a. viduryje: tekstą parengė ir išvertė Moritzas Gotthilfas Schwartzė, o po jo mirties 1851 m. leidimą paskelbė Julius Heinrichas Petermannas. Vėliau pasirodė vertimai į šiuolaikines Europos kalbas: 1895 m. prancūzišką vertimą paskelbė Émile Amélineau, 1905 m. vokišką – Carlas Schmidtas, o anglakalbiame pasaulyje tekstą išpopuliarino G. R. S. Meadas. Vienas svarbiausių naujesnių akademinių vertimų pasirodė 1978 m., kai Violet MacDermot parengė anglišką vertimą pagal C. Schmidto publikuotą koptų tekstą.

Turinio požiūriu, kūrinį galima suskirstyti į kelias pagrindines dalis. Pirmojoje vaizduojamas prisikėlęs Jėzus, kuris po mirties ir prisikėlimo toliau moko savo mokinius. Tekste teigiama, kad šie mokymai trunka vienuolika metų – skaičius dažnai aiškinamas ne tik pažodžiui, bet ir simboliškai. Vienu momentu, lydimas griaustinio, žaibų ir akinamos šviesos, Jėzus pakyla į dangaus aukštybes. Po kurio laiko jis sugrįžta dar didesnėje šviesoje, apsuptas trijų šviesos drabužių, ir pradeda mokiniams aiškinti tai, kas iki tol jiems nebuvo atskleista.

Vėliau tekste pereinama prie pačios „Pistis Sofijos“ istorijos – vienos svarbiausių kūrinio dalių. Pasakojama apie Sofijos nuopuolį, kančią, atgailą ir išlaisvinimą. Ši istorija pateikiama ne kaip paprastas pasakojimas, bet kaip dvasinė alegorija apie sielos kelią: nutolimą nuo šviesos, klaidžiojimą žemesniuose pasauliuose ir troškimą sugrįžti į dieviškąją pilnatvę.

Kita svarbi teksto dalis – Jėzaus dialogai su mokiniais. Juose aiškinamos gnostinės kosmologijos, nuodėmės, atgailos, išgelbėjimo, sakramentų ir dvasinių paslapčių temos. Dėl tokios struktūros „Pistis Sophia“ primena ne tik religinį pasakojimą, bet ir sudėtingą ezoterinių mokymų rinkinį.

Vienas sudėtingiausių išlikusių gnostinių tekstų

Grįžęs iš kelionės po aukštesniuosius pasaulius, Jėzus mokiniams pradeda aiškinti, kokias sritis ir dvasines hierarchijas perėjo kildamas aukštyn. Tekste vardijama daugybė esybių, eonų, jėgų ir valdovų, tačiau jų sistema ne visada paaiškinama nuosekliai. Visgi būtent ši sudėtinga kosmologija padeda suprasti pagrindinę kūrinio mintį – sielos kelią iš žemesnių, chaotiškų būsenų atgal į Šviesą. Tyrinėtojai ne kartą yra pabrėžę, kad „Pistis Sophia“ kosmologija – viena sudėtingiausių išlikusių gnostinių sistemų.

Po susidūrimų su žemesniųjų pasaulių esybėmis Jėzus randa Pistis Sofiją žemiau Tryliktojo eono – vietos, kuri anksčiau buvo jos dvasiniai namai. Pats jos vardas dažnai aiškinamas kaip „Tikėjimo išmintis“, nors tiksli reikšmė priklauso nuo interpretacijos. Gnostiniame pasakojime eonai nėra paprasti laiko tarpsniai – tai veikiau kosminės sferos arba egzistencijos lygmenys, kuriuos valdo tam tikros jėgos ir būtybės. Apie eonus daug rašo šiuolaikiniai religijotyrininkai ir filosofai, o pats terminas gana dažnai pasitaiko ir ezoteriniuose tekstuose, kuriuose šiuolaikiškai interpretuojama sielos kelionė.

Pistis Sophia čia pasirodo viena, atskirta nuo savo palydovo ir dvasinių brolių. Ji liūdi ir kenčia dėl to, ką jai padarė būtybė, vadinama Authadesu – Savavališkuoju, arba Į save sutelktuoju. Jam padeda jo paties emanacijos ir Dvylika eonų. Šios jėgos siekia atimti iš Sofijos jos šviesą ir neleisti jai sugrįžti į ankstesnę vietą.

Viskas prasideda, kai Pistis Sophia, būdama Tryliktajame eone, pamato Aukštybių Šviesą ant Šviesos Lobio uždangos ir ima ją šlovinti. Nuo tos akimirkos Savavališkasis ir Dvylika eonų pradeda jos nekęsti. Savavališkasis sukuria apgaulę: jis priverčia Pistis Sofiją pažvelgti žemyn, kur ji pamato Liūtaveidės Jėgos šviesą. Sofija nežino, kad ši šviesa nėra tikroji Aukštybių Šviesa, o tik Savavališkojo emanacija. Manydama, kad galės ją pasiekti ir taip priartėti prie dieviškosios Šviesos, ji palieka savo vietą ir viena leidžiasi žemyn.

Tačiau šis judėjimas žemyn tampa jos nuopuoliu. Kuo labiau Pistis Sophia tolsta nuo savo pirminės srities, tuo giliau įtraukiama į chaosą. Savavališkojo jėgos ir Dvylikos eonų emanacijos ją persekioja, mėgina atimti jos šviesą ir ją susilpninti. Galiausiai, išvydusi Jėzų, apsuptą šviesos, Pistis Sophia ima šauktis Šviesų Šviesos ir taria savo metanojas – maldas, dažniausiai verčiamas kaip „atgailos“, nors platesne prasme šis žodis reiškia vidinį sąmonės, mąstymo ir krypties pasikeitimą.

Simbolinė mito prasmė

Visa ši istorija gali pasirodyti labai sudėtinga, tačiau jos prasmę padeda atskleisti stipri simbolika. Ezoterinėse tradicijose sudėtingi dvasiniai mokymai dažnai perteikiami simbolių kalba. Tokia kalba slepia prasmę nuo paviršutiniško skaitymo, tačiau kartu skatina mokinį gilintis, ieškoti vidinių ryšių ir palaipsniui auginti supratimą. Todėl Sofijos mitą galima skaityti ne tik kaip kosminę dramą, bet ir kaip pasakojimą apie žmogaus sąmonės būklę.

Teosofinėje interpretacijoje Pistis Sophia simbolizuoja sielą, tiksliau – tą jos dalį, kuri leidžiasi į įsikūnijimą ir patiria materialaus pasaulio apribojimus. Jos vardas tampa svarbiu simboliniu raktu. „Pistis“ reiškia tikėjimą, tačiau ne aklą paklusnumą, o vidiniu žinojimu grįstą pasitikėjimą Šviesa. „Sophia“ reiškia išmintį. Todėl Pistis Sophia gali būti suprantama kaip siela, kurios kelias grįstas tikėjimu Šviesa ir kurios tikslas – per patirtį, klaidas bei kančią subrandinti išmintį.

Jos palydovas Jėzus šioje interpretacijoje atspindi aukštesnįjį žmogaus pradą – dieviškąjį Aš, kuris lieka aukštesniuose lygmenyse, kai siela leidžiasi į chaosą. Šis atsiskyrimas simbolizuoja sąmonės skilimą tarp aukštesnės ir žemesnės žmogaus prigimties. Žmogus savo esme yra susijęs su dieviškuoju pradu, tačiau kasdienė sąmonė dažnai šio ryšio nepasiekia. Todėl mite Pistis Sophia ir Jėzus vaizduojami kaip atskiri veikėjai.

Pagrindinis šios istorijos priešininkas – Savavališkasis – simbolizuoja ego. Tai tas „aš“, kuris siekia būti centre, trokšta valdyti, prisiriša prie pojūčių ir savo norus laiko svarbiausiais. Jo sąjungininkai – eonų valdovai, arba archontai, – gali būti suprantami kaip žmogaus emocijos, aistros ir vidinės jėgos, pririšančios sąmonę prie žemesnių būsenų. Liūtaveidė Jėga, Savavališkojo emanacija, tampa stipriausio egoizmo simboliu – jėga, kuri žmogų traukia tolyn nuo Šviesos ir vis giliau į chaosą.

Šios tamsiosios jėgos mite nėra vien išoriniai demonai. Jas galima suprasti ir kaip vidines žmogaus būsenas: prisirišimą, puikybę, ambiciją, troškimus, iliuzijas, baimes ir nevaldomas aistras. Jos „atima Sofijos šviesą“, nes išsklaido sąmonę, atitraukia ją nuo dvasinio centro ir pririša prie laikino pasaulio. Šis persekiojimas tęsiasi tol, kol Pistis Sophia pradeda atpažinti savo klaidą, šaukiasi Šviesos ir pamažu juda išsilaisvinimo link.

Nors „Pistis Sophia“ kosmologijoje chaosas vaizduojamas kaip žemesniojo pasaulio sritis, simboline prasme jis reiškia ir vidinę netvarką. Tai būsena, kai siela tampa priklausoma nuo troškimų, emocijų, baimių, socialinių vaidmenų, kultūrinių įpročių ir iliuzijos, kad ji yra atskirta nuo dieviškosios tikrovės. Todėl Pistis Sophios nusileidimą į chaosą galima suprasti kaip žmogaus įžengimą į įsikūnijimo ciklą – į pasaulį, kuriame siela turi patirti, klysti, atpažinti savo tikrąją kilmę ir galiausiai sugrįžti į Šviesą.

Reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje

• Tekste Išmintis personifikuojama kaip puolusi siela, siekianti sugrįžti į dvasinę Šviesą. Šiuolaikiniai ezoterikai šioje istorijoje įžvelgia kiekvieno žmogaus vidinę kovą su materijos gniaužtais. Tai tampa pagrindu modernioms Dieviškojo Moteriškumo interpretacijoms ir prisideda prie moteriškojo prado reabilitavimo religinėje bei dvasinėje praktikoje.
• „Pistis Sophia“ gali būti suvokiama kaip vidinės transformacijos vadovas. Kūrinyje išsamiai aprašomos trylika pagrindinės herojės atgailų, kurios interpretuojamos kaip nuoseklūs sąmonės evoliucijos etapai. Ezoterinėse mokyklose šis procesas dažnai laikomas simboliniu sielos išsilaisvinimo iš žemųjų aistrų žemėlapiu. Kiekviena stadija žymi psichologinį virsmą, kurio metu žmogus atpažįsta ir įveikia savo dvasines kliūtis.
• Kūrinyje pateikiamas prisikėlusio Jėzaus mokymas, laikomas gilesniu už egzoterinę, tradicinę krikščionybę. Tekstas pabrėžia gnozio – asmeninio ir tiesioginio dieviškosios tiesos patyrimo – svarbą, iškeldamas jį aukščiau už aklą dogmų laikymąsi. Šiuolaikinėse dvasinėse bendruomenėse tai skatina individualų tiesos ieškojimą, vidinį pažinimą ir mistinę patirtį.
• Marija Magdalietė šiame tekste iškyla kaip pagrindinė pašnekovė, užduodanti giliausius ir svarbiausius klausimus. Toks jos vaidmuo suteikia dvasinį autoritetą moterims šiuolaikinėse ezoterinėse bei gnostinėse tradicijose. Tai š esmės keičia požiūrį į ankstyvąją krikščionybę ir palaiko lyčių lygybės idėją dvasinėje hierarchijoje.

Autorė Monika Budnikienė

Nenugalimoji Sparta

Sparta formavosi Lakonijoje, pietinėje Peloponeso dalyje, ankstyvajame I tūkst. pr. Kr., o ilgainiui tapo vienu savičiausių graikų polių. Jos politinė santvarka rėmėsi dviem karaliais, seniūnų taryba ir piliečių susirinkimu. Tačiau tikroji Spartos galia buvo grindžiama ne tiek politinėmis diskusijomis, kiek drausme, kariniu pasirengimu ir griežta socialine tvarka. Visą šią sistemą palaikė helotų, valstybės pavergtų žmonių, darbas. Būtent jie dirbo žemę ir aprūpino spartiečius, leisdami piliečiams visą gyvenimą skirti karinei tarnybai bei fiziniam pasirengimui.

Įprastai Spartos visuomenė dažnai vaizduojama kaip mažai dėmesio skyrusi menui ar filosofijai, ypač lyginant su Atėnais. Tačiau spartiečiams buvo svarbi muzika, giesmės, religiniai ritualai, patriotinė poezija, kuri stiprino bendruomenės tapatybę ir karo dvasią. Religija šioje karingoje visuomenėje taip pat atliko be galo svarbų vaidmenį. Net kariniai sprendimai galėjo būti derinami su šventėmis ir dievų valia. Viena reikšmingiausių – vasarą švęsta Apolonui skirta šventė. Senovės šaltiniuose ji minima kaip religinė priežastis, dėl kurios spartiečiai kartais delsė pradėti ar tęsti karo veiksmus.

Atėnai ir kiti poliai Sparta žavėjosi dėl drausmės, narsos ir karinės galios, tačiau kartu jos bijojo. V a. pr. Kr. pradžioje, per graikų–persų karus, Sparta atliko vieną svarbiausių vaidmenų graikų pasipriešinime. Ypač išgarsėjo Termopilų mūšis 480 m. pr. Kr., kai karalius Leonidas su nedidele graikų kariuomene kelias dienas stabdė Persijos karaliaus Kserkso pajėgas. Nors mūšis baigėsi graikų pralaimėjimu, jis tapo vienu ryškiausių pasiaukojimo ir karinės drausmės simbolių senovės pasaulyje. Tačiau buvę sąjungininkai greitai virto varžovais. V a. pr. Kr. antroje pusėje Atėnų jūrinė galia ir imperinės ambicijos vis labiau kėlė nerimą Spartai ir jos sąjungininkams. Ši įtampa galiausiai virto Peloponeso karu, prasidėjusiu 431 m. pr. Kr. Tai buvo ilgas ir alinantis konfliktas tarp Atėnų vadovaujamos sąjungos ir Spartos vadovaujamos Peloponeso lygos. Karas baigėsi 404 m. pr. Kr. Atėnų pralaimėjimu ir jų imperijos žlugimu.

Karo pradžioje Atėnų politikas Periklis pasirinko strategiją vengti tiesioginio susidūrimo su spartiečiais sausumoje. Jis ragino Atikos gyventojus trauktis už Atėnų sienų ir kliautis tuo, kas buvo stipriausia atėniečių pusė: laivynu, uostu ir Ilgosiomis sienomis, jungusiomis miestą su Pirėju. Daliai žmonių toks sprendimas galėjo atrodyti kaip pasyvumas ar net bailumas, tačiau kariniu požiūriu buvo pragmatiškas: Atėnai dominavo jūroje, o Sparta garsėjo kaip neprilygstama sausumos karinė jėga.

Berniukai – būsimi kariai

Spartiečių berniukų tapimas kariais prasidėdavo labai anksti. Maždaug iki 7 metų jie augdavo šeimoje, tačiau vėliau piliečių sūnūs būdavo įtraukiami į valstybės prižiūrimą auklėjimo sistemą – agogę. Tai buvo ne paprasta mokykla, o griežta fizinio, drausminio ir karinio rengimo sistema, skirta formuoti būsimus Spartos piliečius-karius. Nuo šio momento šeimos vaidmuo silpnėjo, o berniukų gyvenimą vis labiau reguliuodavo valstybė. Jie turėjo mokytis paklusti, ištverti nepriteklių, veikti kartu su kitais ir laikyti asmeninį patogumą menkesniu už bendruomenės interesus.

Nors apie šią sistemą daugiausia žinoma iš vėlesnių autorių, ypač Plutarcho, kai kuriuos jo pasakojimus istorikai vertina atsargiai. Plutarchas rašė, kad berniukų mokymas buvo nukreiptas į paklusnumą įsakymams, gebėjimą ištverti sunkumus ir pasirengimą mūšiui. Sulaukę maždaug 12 metų, jie esą gaudavo tik po vieną apsiaustą metams, gyvendavo kukliai, retai maudydavosi ir miegodavo ant patalų, pačių pasidarytų iš Euroto upės meldų. Tokios sąlygos turėjo grūdinti kūną ir valią, sykiu mokė paklusti bendram ritmui, kuriame nelikdavo daug vietos asmeniniam pasirinkimui. Pilnametystės sulaukusių spartiečių pareiga valstybei tęsėsi dar ilgus dešimtmečius, iki maždaug 60-ies. Karo atveju buvo šaukiami labiausiai patyrę ir kovai tinkamiausi vyrai.

Kasdienybė už mūšio ribų

Spartos kasdienybė buvo ne mažiau griežtai sustyguota nei karo laukas. Visa tvarka buvo sukurta taip, kad Spartos piliečiai vyrai galėtų kuo daugiau laiko skirti kariniam pasirengimui, politinėms pareigoms ir bendruomeniniam gyvenimui. Ūkio darbai, maisto gamyba, vaikų priežiūra ir turto reikalai daugiausia gulė ant kitų visuomenės grupių pečių – moterų, vietinių gyventojų, vadinamų perioikais (laisvų asmenų), ir helotų (valstybinių vergų).

Spartos pilietis nebuvo tipiškas žemdirbys ar amatininkas, jis pirmiau buvo karys ir valstybės narys. Piliečių gyvenimą reguliuodavo bendros pareigos, pratybos, religinės apeigos, politinis dalyvavimas ir privalomi bendri valgymai – sisitijos. Spartiečiai kasdien susitikdavo, valgydavo, kalbėdavosi ir palaikydavo tarpusavio ryšį. Atėnų karvedys ir rašytojas Ksenofontas rašė, kad vieši bendri valgymai turėjo riboti perteklinį mėgavimąsi patogumais ir stiprinti paklusnumą tvarkai. Tokie susibūrimai buvo ne vien maitinimasis, bet ir socialinės kontrolės forma: pilietis turėjo priklausyti bendrijai ir prisidėti prie jos išlaikymo.

Nors helotų darbas aprūpino spartiečių šeimas maistu ir išlaisvino piliečius nuo kasdienio triūso žemės ūkyje, vergija tapo nuolatinės įtampos šaltiniu: helotų buvo gerokai daugiau nei tikrųjų Spartos piliečių. Tad siekis juos kontroliuoti tapo viena svarbiausių Spartos vidaus politikos problemų. Būdama priklausoma nuo pavergtų žmonių darbo, Sparta visais įmanomais būdais siekė išlaikyti karinę parengtį net taikos metu.

Spartietės šiame vyrų pasaulyje užėmė išskirtinę vietą. Lyginant su daugeliu kitų graikų polių, ypač Atėnais, jų vaidmuo buvo gerokai platesnis. Kadangi vyrai daug laiko praleisdavo bendruose susibūrimuose, treniruotėse, karinėse kampanijose ar spręsdami politinius reikalus, moterims tekdavo daugiau atsakomybės už namus, šeimos turtą ir ūkio priežiūrą. Antikos autoriai rašė, kad spartietės galėjo valdyti ir paveldėti turtą, o Aristotelis net kritikavo jų įtaką Spartos turto pasiskirstymui. Tiesa, spartietės nebuvo tik paprastos namų šeimininkės. Jų pareiga buvo auginti fiziškai stiprius vaikus, prižiūrėti šeimos interesus ir palaikyti vertybes, kuriomis rėmėsi visa valstybė. Mergaitės Spartoje taip pat buvo skatinamos judėti, sportuoti, stiprinti kūną, nes manyta, kad stiprios moterys gimdys stiprius vaikus. Šis požiūris atrodė neįprastas kitų graikų akimis, nes daugelyje miestų moterų gyvenimas buvo labiau apribotas. Tačiau Spartoje moters vertė buvo siejama ne tik su kuklumu ar paklusnumu, bet ir su gebėjimu išlaikyti šeimą bei ūkį.

Autorė Monika Budnikienė

Pirmieji bandymai

Gyvūnų palaikus įvairiais būdais žmonės bandė išsaugoti gerokai anksčiau, nei atsirado modernioji taksidermija. Vieni seniausių žinomų pavyzdžių siejami su senovės Egiptu, kur buvo mumifikuojami ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. Archeologiniai radiniai rodo, kad egiptiečiai mumifikavo kates, šunis, krokodilus, jaučius, gyvates, žuvis ir kitus gyvūnus. Vis dėlto egiptiečiai nesiekė sukurti gyvūno, kuris atrodytų tarsi gyvas ir būtų eksponuojamas kaip muziejaus objektas. Gyvūnų mumifikavimas buvo glaudžiai susijęs su religija, pomirtinio gyvenimo samprata ir ryšiu su dievybėmis. Vieni gyvūnai buvo laikomi dievų įsikūnijimais ar simboliais, kiti aukojami kaip dovanos dievams, dar kiti buvo mylimi augintiniai arba maistas pomirtiniam gyvenimui.

Senovės Egipte kūnai būdavo džiovinami, apdorojami aliejais ir dervomis, vyniojami į lininius tvarsčius. Taip buvo siekiama apsaugoti juos nuo irimo ir išsaugoti jų reikšmę ritualiniame pasaulyje. Kituose senovės šaltiniuose taip pat aptinkama pasakojimų apie gyvūnų odų išsaugojimą. Senovės Kartaginoje beždžionių odos buvo laikomos šventais artefaktais deivės Astartės šventyklose. Graikų ir romėnų pasaulyje gyvūnų odos bei kailiai dažniausiai buvo saugomi dėl praktinių ar dekoratyvinių priežasčių – naudoti drabužiams, kilimams, karo ar medžioklės atributams.

Siekis pažinti pasaulį

Modernioji taksidermija skyrėsi nuo ankstesnių gyvūnų išsaugojimo būdų – buvo siekiama ne tik išsaugoti odą, bet ir sukurti gyvo gyvūno įspūdį. Šis amatas pradėjo plisti per Renesanso ir Apšvietos epochas, kai Europoje sparčiai augo susidomėjimas gamtos mokslais. Keliautojai, pirkliai, misionieriai ir kolonijinių ekspedicijų dalyviai į Europą gabeno vis daugiau augalų, mineralų ir gyvūnų pavyzdžių. Mokslininkams bei kolekcininkams kilo praktinis klausimas – kaip juos išsaugoti, kad jie nesuirtų kelionės metu ir būtų tinkami tolesniems tyrimams?

Pirmieji bandymai konservuoti paukščius prasidėjo XVI a. Nyderlanduose. Paukščių oda būdavo nuimama, pripildoma konservuojamųjų medžiagų ir sutvirtinama vielomis, kad išlaikytų formą. Tokie metodai buvo ypač svarbūs ornitologijai, nes leido tyrinėti ir lyginti rūšis net po gyvūno žūties.

XVIII a. taksidermijos žinios ėmė plisti plačiau. Vienu svarbiausių ankstyvųjų tekstų laikomas prancūzų fiziko ir gamtininko Renė Antuano de Reomiūro darbas apie negyvų paukščių išsaugojimą transportuojant juos iš tolimųjų kraštų į Europą. Jame aprašyti būdai, kaip apsaugoti egzempliorius nuo irimo bei vabzdžių, o dalį metodų buvo galima taikyti ir kitiems gyvūnams: žinduoliams, ropliams, žuvims, vabzdžiams.

Nuo XVIII a. pabaigos taksidermijos pavyzdžių vis dažniau atsirasdavo gamtos istorijos muziejuose. Jie buvo svarbūs ne tik moksliniams tyrimams, leidusiems lyginti ir klasifikuoti gyvūnų rūšis, bet ir visuomenei šviesti. Išsaugoti gyvūnai lankytojams suteikė galimybę iš arti pamatyti rūšis, kurių jie greičiausiai niekada nebūtų sutikę natūralioje aplinkoje, o muziejams – vienoje erdvėje pristatyti pasaulio biologinę įvairovę.

Taksidermijos aukso amžius

XIX a. taksidermija išgyveno tikrą pakilimą. Viktorijos epochos Europoje ji tapo ne tik gamtos mokslų priemone, bet ir populiaria pramoga. Taksidermijos darbai puošė namų interjerus, o muziejuose ir parodose lankytojams suteikė galimybę iš arti pamatyti gyvūnus iš tolimiausių kraštų. Didėjant kolonijinių ekspedicijų, prekybos ir kelionių mastui, į muziejus bei privačias kolekcijas patekdavo vis daugiau paukščių, žinduolių ir kitų egzotinių gyvūnų. Jų išsaugojimas leido mokslininkams lyginti rūšis, o visuomenei – pažinti pasaulio gyvūnijos įvairovę.

Šį susidomėjimą dar labiau sustiprino Viktorijos laikų kultūra. Egzotiniai gyvūnai, paukščiai po stikliniais gaubtais ir medžioklės trofėjai tapo statuso simboliais. Turtingųjų namuose jie liudijo savininko išsilavinimą, keliones, ryšius ir galimybes prisiliesti prie platesnio imperinio pasaulio. Istorikas Paulas Lawrence’as Farberis, tyrinėjęs taksidermijos ir ornitologijos raidą, teigė, kad XVIII–XIX a. gyvūnų išsaugojimas buvo viena svarbiausių praktinių gamtininkų problemų. Be tinkamai paruoštų egzempliorių buvo sunku tyrinėti, lyginti ir klasifikuoti rūšis. Šios srities svarbą atskleidžia ir Čarlzo Darvino biografija. Dar jaunystėje Edinburge jis mokėsi taksidermijos iš Džono Edmonstono – iš Gajanos kilusio buvusio pavergto žmogaus, tapusio patyrusiu gamtininku ir taksidermistu. Įgyti įgūdžiai Č. Darvinui pravertė kelionės laivu „HMS Beagle“ metu, kai reikėjo išsaugoti surinktus paukščius ir kitus pavyzdžius. Vėliau būtent kruopščiai surinkti bei išsaugoti egzemplioriai padėjo plėtoti idėjas apie rūšių įvairovę ir evoliuciją.

Svarbų vaidmenį populiarinant taksidermiją atliko ir viešos parodos. 1851 m. Londone surengtoje Didžiojoje parodoje lankytojai galėjo susipažinti ne tik su pramonės, dizaino ir mokslo naujovėmis, bet ir su įspūdingais taksidermijos darbais. Nors prancūzų ir vokiečių meistrai šioje srityje buvo pažengę dar anksčiau, XIX a. antrojoje pusėje britų dirbtuvės, kolekcininkai ir muziejai reikšmingai prisidėjo prie amato tobulinimo. Didelę įtaką moderniajai taksidermijai padarė ir amerikiečių meistras Carlas Akeley. Jis siekė, kad muziejuose eksponuojami gyvūnai atrodytų kuo tikroviškiau – būtų vaizduojami natūralia poza, atspindėtų kūno anatomiją ir tarsi gyventų autentiškoje aplinkoje. 1889 m., dirbdamas Milvokio viešajame muziejuje, C. Akeley sukūrė vieną pirmųjų natūralios buveinės dioramų, kurioje ondatros buvo pavaizduotos pelkės aplinkoje. Vėliau jo vardas susietas su Amerikos gamtos istorijos muziejumi Niujorke, kur iki šiol eksponuojamos įspūdingos Afrikos žinduolių dioramos.

Autorė Monika Budnikienė

Mokslas apie mirtį

Nors niekas negali tiksliai pasakyti, kaip mirtis jaučiama, medicina aiškiai aprašo fizinius pokyčius, kurie vyksta artėjant prie gyvenimo pabaigos. Paskutinėmis valandomis kvėpavimas dažnai keičiasi: jis gali tapti nereguliarus, paviršutiniškas arba priešingai – neįprastai gilus, su ilgesnėmis pauzėmis tarp įkvėpimų. Kartais girdimas gurguliavimas, nes žmogus nebeturi jėgų nuryti ar atkosėti gerklėje ir viršutiniuose kvėpavimo takuose susikaupusio sekreto. Mirties akimirką sustoja kvėpavimas ir širdies veikla, o kūno audiniai nebegauna deguonies. Raumenys atsipalaiduoja: žandikaulis gali prasiverti, akių vokai likti praviri, vyzdžiai išsiplėsti ir nereaguoti į šviesą. Kūnas gali atrodyti pasikeitęs vos per kelias minutes. Atsipalaidavus raumenims, kartais pasišalina šlapimas ar išmatos, iš burnos gali ištekėti seilių.

Vis dėlto mirties akimirką skirtingos ląstelės ir audiniai žūsta nevienodu greičiu. Kai kuriuose tyrimuose fiksuota, kad sustojus širdžiai dar gali būti pastebimas tam tikras smegenų elektrinis aktyvumas, ypač gaivinant. Tačiau tai nereiškia, kad sąmonė visada išlieka ar kad žmogus ką nors girdi. Pirmosiomis valandomis po mirties prasideda ankstyvieji pomirtiniai pokyčiai. Vienas jų – kūno vėsimas: palaipsniui netenka šilumos, kol jo temperatūra priartėja prie aplinkos temperatūros. Šio proceso greitis priklauso nuo kambario ar lauko temperatūros, kūno sudėjimo, drabužių, paviršiaus, ant kurio kūnas guli. Po kurio laiko išryškėja pomirtinių dėmių. Kai širdis nebevarinėja kraujo, veikiamas gravitacijos jis ima kauptis žemiausiose kūno vietose. Oda tose vietose gali tapti melsvai violetinė, o kitur – pablykšti. Jeigu kūnas ilgiau lieka toje pačioje padėtyje, šios dėmės tampa ryškesnės ir padeda teismo medicinos specialistams vertinti, kiek laiko praėjo nuo mirties.

Kitas gerai žinomas procesas – pomirtinis sustingimas. Jis paprastai pradeda ryškėti per pirmąsias valandas po mirties, vėliau stiprėja ir maždaug po 12 valandų gali būti visiškai susiformavęs. Sustingimas atsiranda dėl cheminių pokyčių raumenyse, kai nelieka energijos, reikalingos raumenų skaiduloms atsipalaiduoti. Vėliau, prasidėjus audinių irimui, sustingimas pamažu silpnėja ir kūnas vėl tampa laisvesnis. Kartu prasideda lėtas irimas. Oda netenka drėgmės, traukiasi, gali atrodyti standesnė. Būtent dėl šio odos susitraukimo kartais susidaro įspūdis, kad po mirties paaugo plaukai ar nagai.

Skirtingi laidojimo papročiai

Laidotuvių papročius formuoja religija, kultūra, šeimos tradicijos ir visuomenės požiūris į mirtį. Vienur kūnas palaidojamas ar kremuojamas greitai, kitur mirusysis dar kurį laiką laikomas namuose, rengiamas, lankomas ir įtraukiamas į ilgesnes atsisveikinimo apeigas. Vakarų pasaulyje šiandien dažniausiai kalbama apie laidojimą arba kremavimą, o kai kuriose šalyse, ypač Jungtinėse Valstijose, svarbią vietą užima ir balzamavimas. Tačiau tai nėra visuotinė praktika. Dažniausiai balzamavimas pasirenkamas tada, kai planuojama viešai atsisveikinti prie atviro karsto, kūną reikia ilgiau išsaugoti arba gabenti didesnį atstumą.

Pats siekis išsaugoti mirusiojo kūną yra labai senas. Dažniausiai siejamas su senovės Egiptu, kur kūno išsaugojimas buvo susijęs su tikėjimu pomirtiniu gyvenimu. Tačiau egiptiečiai nebuvo vieninteliai. Skirtingos kūno saugojimo ar specialaus paruošimo tradicijos žinomos ir kitose senosiose kultūrose, pavyzdžiui, majų ar actekų. Šiuolaikinis balzamavimas ypač išpopuliarėjo JAV per Pilietinį karą. Kadangi daug karių žūdavo toli nuo namų, reikėjo būdo išsaugoti kūnus, kol bus pargabenti šeimoms. Ši praktika ilgainiui tapo laidotuvių industrijos dalimi. Balzamuojant kūnas dezinfekuojamas, iš jo pašalinama dalis skysčių, jie pakeičiami formaldehido tirpalu. Vėliau sutvarkomi plaukai, nagai, veidas, užmerkiamos akys, uždaroma burna, kūnas aprengiamas ir paruošiamas šarvoti, laidoti arba kremuoti.

Ne kiekvienam suprantama toradžų kultūra

Ne visos kultūros siekia kuo greičiau atskirti mirusįjį nuo gyvųjų pasaulio. Kai kuriose bendruomenėse kūnas dar ilgai laikomas namuose, perrengiamas, lankomas, prie jo meldžiamasi. Tokiose tradicijose mirtis suvokiama ne kaip staigus nutrūkimas, o kaip lėtas perėjimas į kitą būseną. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Indonezijos Sulavesio saloje gyvenantys toradžai. Jų pasaulėžiūroje mirtis nėra vien biologinė pabaiga. Kol šeima pasiruošia laidotuvėms, mirusysis laikomas namuose kelias savaites, mėnesius ar net metus. Per tą laiką su juo elgiamasi kaip su artimu žmogumi, kuris dar nėra galutinai išėjęs: prie jo kalbamasi, nešamas maistas, jis lieka šeimos kasdienybės dalimi. Laidotuvės dažnai atidedamos ir dėl praktinių priežasčių – reikia sukviesti giminaičius, sukaupti lėšų, pasiruošti iškilmingoms apeigoms. Toradžų laidotuvėse svarbią vietą užima bendruomenės susibūrimas, maldos, vaišės, šokiai ir gyvūnų aukojimas. Kai kuriose vietovėse po kelerių metų atliekamas ir Ma’nene ritualas: artimųjų palaikai ekshumuojami iš kapaviečių, nuvalomi ir perrengiami naujais drabužiais.

Visai kitokį santykį su mirusiojo kūnu turi judaizmas ir islamas. Šiose tradicijose paprastai vengiama balzamuoti, o kūną stengiamasi palaidoti kuo greičiau. Judaizme mirusysis nuprausiamas, aprengiamas paprastu baltu įkapių drabužiu ir laidojamas paprastame karste, pabrėžiant visų žmonių lygybę mirties akivaizdoje. Islame kūnas taip pat nuplaunamas, suvyniojamas į baltą drobulę, už jį sukalbama laidotuvių malda, o laidojimas paprastai vyksta be perteklinės prabangos.

Krikščioniškoje Europoje mirties apeigos ilgainiui įgavo kitokią formą: atsirado šarvojimo, karsto, gedulingų pamaldų ir kapinių tradicijos. Viduramžiais mirtis buvo kasdienybės dalis dėl ligų, karų, bado ir didelio vaikų mirtingumo, todėl ruoštis mirčiai reiškė ruoštis ne tik pabaigai, bet ir susitikimui su Dievu.

Senovės egiptiečiai mirtį irgi laikė kelione. Jie tikėjo, kad mirusiajam teks įveikti pavojingą kelionę į pomirtinį pasaulį, todėl kapavietėse netrūkdavo tekstų su maldomis, burtais ir nurodymais, kaip pasiekti amžinąjį gyvenimą. Geriausiai žinomas tokių tekstų rinkinys – Mirusiųjų knyga.

Autorė Monika Budnikienė

Ne(pilna) šeima

Europos Sąjungos statistikos tarnybos duomenimis, vienišų asmenų (dažniausiai mamų) šeimos Lietuvoje sudaro apie 25 % visų namų ūkių, kuriuose auginami vaikai. Kitose šalyse šie skaičiai gali būti net keleriopai didesni, pavyzdžiui, karo siaubiamoje Ukrainoje, kur be tėčio kasdien lieka vis daugiau vaikų. Vienos vaikus auginančios mamos susiduria su nemažai iššūkių, ypač jei neturi artimųjų, kurie galėtų padėti. Visų pirma – vaikų išlaikymas. Statistikos duomenimis, apie 20 tūkstančių nepilnamečių Lietuvos vaikų nesulaukia priteistų alimentų iš savo tėvų. Kai visa finansinė našta gula ant mamos pečių, ji priversta dirbti daugiau, todėl gresia perdegimas, o kur dar visi buities rūpesčiai, vaiko logistika ir kt. Vienas didžiausių iššūkių vieniems vaikus auginantiems tėvams yra neišsekti, surasti palankų fizinei ir psichinei sveikatai balansą tarp darbo, poilsio bei vaiko auginimo atsakomybių.

Verta paminėti, kad vieni vaikus auginantys tėvai nenori būti laikomi ar vadinami „nepilna šeima“, nes tai žeidžiantis apibūdinimas. Pasak psichologų, tokiose šeimose augantys vaikai formuojasi visavertiškai ir dėmesio nepritrūksta, nes mama ar tėtis visą nuo pareigų likusį laiką skiria būtent jiems, nes jo nereikia dalinti antrajai pusei. Taip pat pastebėta, kad vaikai auga savarankiškesni, gebantys geriau pasirūpinti savimi ir jaunesniais broliais, sesėmis, jie nuo mažesnio amžiaus išmoksta daugiau prisidėti prie buities. Tiesa, auginant berniuką iškyla vyriško autoriteto klausimas. Norint, kad vaikas nesektų paskui blogus pavyzdžius, svarbu artimoje aplinkoje turėti sektiną žmogų. Tai gali būti senelis, dėdė ar vyresnis pusbrolis, taip pat mokytojas ar sporto treneris. Tyrimai rodo, kad moters savivertė užaugus labai priklauso nuo santykio su tėčiu: ar jis gyrė, lepino, suteikė saugumo ir pan. Kai tėčio nėra, mamai reikėtų skirti daugiau dėmesio šiems dalykams. Dar vienas svarbus faktorius – naujas žmogus šeimoje. Specialistai pataria nesupažindinti vaiko su antrąja puse per anksti, kad jis neprisirištų ir vėliau, jei santykiai nesusiklostys, nesijaustų atstumtas.

Visai kita situacija, jei tėvai išsiskyrę ir dalinasi vaikų auginimą. Tuomet vaikas gauna abiejų tėvų dėmesio, be to, tėvams negresia perdegimas. Čia svarbu, kad abu tėvai išliktų lygiaverčiai auklėdami vaiką, kad vienam netektų „kasdienio baudėjo“, o kitam „savaitgalinio lepintojo“ vaidmuo, nes tai nepalankiai formuoja vaiko charakterį. Abu tėvai turėtų laikytis bendrų auklėjimo bei rutinos taisyklių, o svarbiausia, kad nekalbėtų neigiamai apie vienas kitą vaikui girdint.

Šeimyna

Tai vaikų globos modelis, kai globėjai rūpinasi dideliu kiekiu vaikų, siekdami jiems sukurti sąlygas, artimas įprastai šeimai. Kitaip bei vaikų globos namuose, padedami globėjų vaikai šeimynose patys rūpinasi namų tvarkymu, maisto ruoša, drabužių skalbimu ir kt. Jei gyvenama kaimo vietoje – ir daržo, sodo darbais. Vaikai šeimynose auga mokydamiesi visų įgūdžių, kurie pravers pradėjus savarankišką gyvenimą. Taip pat neprivalo išeiti sulaukę pilnametystės, turi daugiau laiko tvirtai atsistoti ant kojų, baigti mokslus, įgyti profesiją ir pan. Su globėjais užmezgami artimi, tėvų ir vaikų santykiams prilygstantys ryšiai, todėl vaikai turi daugiau kompetencijų ateityje patys sukurti funkcionalias šeimas.

Šeimynose dažniausiai kylantys rūpesčiai yra individualaus dėmesio stoka ir nesutarimai tarp vaikų. Kai tenka prižiūrėti didelį būrį vaikų, natūralu, kad sudėtinga skirti asmeninio dėmesio. Tačiau panašiai gali būti ir biologinėse daugiavaikėse ar jungtinėse šeimose. Kuo daugiau vaikų, tuo sudėtingiau rasti laiko pabendrauti, pažaisti su kiekvienu, būdingesni grupiniai užsiėmimai ir žaidimai. Nesutarimų tarp vaikų pasitaiko dažniau, nes į šeimynas jie patenka iš įvairios aplinkos, su savo charakteriu, įpročiais, elgesio taisyklėmis ir kt. Globėjams tenka atlikti milžinišką darbą, kad pavyktų sudėlioti kuo palankesnę kasdienę rutiną, kurios laikytųsi visi vaikai, neatsižvelgiant į amžių ir asmenybes.

Iššūkių gali kelti išėjimas gyventi savarankiškai. Tiesa, didelė dalis globėjų palaiko šeimyniškus santykius su visais jų šeimynose augusiais vaikais, todėl jie turi kur susėsti prie šventinio stalo, su kuo pasitarti atsidūrus gyvenimo kryžkelėje ar kreiptis pagalbos. Vaikai tarpusavyje taip pat užmezga šiltus santykius ir tampa vienas kito gyvenimo pakeleiviais.

Tos pačios lyties asmenų šeima

Nors nemažai šalių vis dar negalima oficialiai kurti šeimos tos pačios lyties atstovams, tačiau tokių neoficialių šeimų vis daugėja. Taip pat ir auginančių vaikus. Tai dar gana naujas šeimos modelis, kurį ne kiekvienas supranta ir geba toleruoti. Deja, dėl to neigiamą poveikį gali patirti tos pačios lyties šeimose augantys vaikai. Dėl šios priežasties tampa aktualus švietimo ir tolerancijos klausimas. Vaikai iš tokių šeimų lanko mokyklas, būrelius, stovyklas, todėl kiekvieno tėvo pareiga yra užtikrinti, kad jo vaikas nebūtų tas, kuris pašiepia kitą dėl jo tėvų.

Didelė atsakomybė tenka ir ugdymo įstaigų darbuotojams, kad kolektyve būtų sukurta saugi aplinka, be patyčių. Gyvenimo įgūdžių pamokose, taip pat klasės valandėlių metu vaikams turėtų būti diegiami tolerancijos, empatijos, draugystės pamatai. Tai ypač svarbu, jei vaiko namuose apie tos pačios lyties šeimas atsiliepiama neigiamai, tyčiojamasi. Mokykla gali būti ta erdvė, kuri padės vaikui suformuoti pagarba kitam žmogui grįstą požiūrį į aplinką. Sociologai mano, kad ateityje tos pačios lyties šeimų padaugės, todėl svarbu auginti toleranciją ir empatiją visuomenėje.

Pasak psichologų, vienos lyties šeimoje vaikai dažnai auga apsupti itin didelės meilės ir rūpesčio, nes jų susilaukti nebuvo taip paprasta, panašiai, kaip pagalbinį apvaisinimą ar įvaikinimą pasitelkusioms tradicinėms šeimoms. Vienas pavojų – vaiko lytinis identitetas, šeimos vaidmenų suvokimas. Naudinga, kai vienos lyties šeimose augantys vaikai turi ir tradicinės šeimos pavyzdžių, su kuriais leidžia laiką.

Šeimos be vaikų

Jau kurį laiką populiarėja tendencija kurti santykius ir net oficialiai susituokti neplanuojant turėti vaikų. JAV statistikos duomenimis, daugiau nei 2 iš 5 amerikiečių nenori vaikų. Panašios nuotaikos vyrauja Japonijoje bei Skandinavijoje. Tokį porų sprendimą lemia keletas pagrindinių priežasčių. Visų pirma, nėštumo priežiūra, gimdymas ir vaiko sveikatos priežiūra kai kuriose šalyje, pavyzdžiui, JAV, kainuoja milžiniškus pinigus dėl sveikatos priežiūros sistemos ypatybių. Ne kiekvienas gali sau leisti turėti vaikų. Dar viena priežastis – rūpestis dėl mūsų planetos ateities: Žemėje ir taip per daug gyventojų, resursai senka, užterštumas bei klimato kaitos rizika auga ir pan. Trečia priežastis – meilė sau. Visi sutinka, kad vaikų auginimas yra milžiniška atsakomybė, pasiaukojimas ir visą gyvenimą besitęsiantis rūpestis. Tikrai ne visi nori savo gyvenimą pašvęsti kitam žmogui. Ne paskutinėje vietoje ir negalėjimas susilaukti vaikų dėl sveikatos sutrikimų. Deja, reprodukcinės sistemos problemos dažnėja, be to, ne kiekvienas ryžtasi auginti ne biologinį vaiką, todėl šeimų be atžalų vis daugėja.

Kai kuriose jų vaiko vietą užima augintiniai, kuriems skiria ne mažiau dėmesio ir rūpesčio nei vaikams. Nors vyresnės kartos atstovai pilnos šeimos nelaiko dviejų suaugusių žmonių, psichologai sutinka, kad nenorint vaikų, geriau jų ir neturėti, nes kyla pogimdyvinės depresijos ir smurto prieš vaikus rizika.

Šeimos be vaikų gali ir kitaip įprasminti savo buvimą Žemėje, todėl dažnai gyvena įdomų gyvenimą: keliauja aplink pasaulį, ieško sprendimų globalioms problemos, gilinasi į mokslo ar meno sritis, užsiima filantropija ir kt. Taip pat gyvendami tik poroje gali puoselėti itin gražius abipusius santykius. Viena tokių pažvyzdžių daugeliui yra LR prezidentas Valdas Adamkus su šviesios atminties žmona Alma.

Jungtinės šeimos

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje išsiskiria beveik kas antra šeima. Tai reiškia, kad dažno vaiko gyvenime atsiranda pamotė arba patėvis. Ši tendencija sukuria išplėstines šeimas: tėtis susirandą naują žmoną, mama naują vyrą, kurie neretai taip pat turi vaikų iš ankstesnių santykių. Labai svarbu, kad tokiais atvejais visi išplėstinės šeimos nariai gebėtų palaikyti draugiškus, pagarba grįstus santykius, taip užtikrinant vaiko teisę į kokybišką bendravimą su abiem gimdytojais.

Pasak psichologų, išplėstinė šeima vaikui yra daug sveikesnė terpė augti, nei ta šeima, kurioje tėvai nemyli vienas kito, pykstasi, yra akivaizdžiai nelaimingi. Juk kiekvienas savo vaikui linki laimės ir meilės kupino gyvenimo, tačiau jei patys lieka nelaiminguose santykiuose be meilės, jiems rodo netinkamą pavyzdį, formuoja klaidingą suvokimą apie tai, kokios emocijos turėtų lydėti šeiminį gyvenimą. Tiesa, turėdami vaikų ir norėdami kurti santykius su nauju žmogumi, turime būti atidūs jo elgesiui su mūsų atžalomis. Vaikai turėtų būti pirmoje vietoje, ypač kalbant apie visapusišką saugumą.

Patėvio ir pamotės vaidmenys gali būti sudėtingi, ypač kalbant apie paauglius. Bent jau iš pradžių reikėtų nebandyti užimti auklėtojo pozicijos. Pirmiau draugystė ir pagarba, o tam tikras autoritetas susiformuos savaime, nuoširdžiai bendraujant ir rūpinantis. Jokiu būdu negalima versti vadinti „mama“ ar „tėčiu“, net jei tikrieji yra iškeliavę anapilin. Tokius svarbius vaidmenis vaiko gyvenime reikia nusipelnyti, o ne primesti.

Kai šeimoje auga vaikai iš dviejų (kartais net ir daugiau) buvusių šeimų, svarbu užtikrinti vienodas sąlygas ir dėmesį kiekvienam, kitaip vaikai nesutars tarpusavyje, taip pat neturės gražaus santykio su tėvais ar patėviais. Nors atrodytų, kad reikia nuolat leisti laiką kartu su visais vaikais, tačiau reikalinga, kad kiekvienas iš tėvų pabūtų vien su savo vaikais. Taip galima geriau įsiklausyti į jų išgyvenimus, jausmus ir problemas, kurių galbūt nenori atskleisti, kai susirinkusi visa didelė triukšminga šeima.

Pernelyg įsitraukusi šeima

Tai anksčiau vyravusias bendruomenines šeimas primenantis modelis, kai po vienu stogu gyveno kelios kartos arba kai seneliai ar kiti šeimos nariai pernelyg aktyviai įsitraukdavo į poros santykius ir vaikų auginimą. Viskas gerai, jei įsitraukimas yra pageidaujamas, pavyzdžiui, ką tik mažylio susilaukusi jauna šeima prašo pagalbos buityje ar prižiūrint kūdikį. Taip jauni tėvai mažiau pervargs, sumažėja pogimdyvinės depresijos tikimybė, o mažylis apgaubiamas meile ir rūpesčiu iš visų pusių. Tačiau situacija kardinaliai keičiasi, kai įsitraukimas yra pageidaujamas tik iš vyresnės kartos artimųjų. Pavyzdžiui, atvykstama ilgų vizitų neatsiklausus, liekama nakvoti, viešnagė išilgėja iki savaičių. Tokiu atveju pažeidžiama šeimos asmeninė erdvė, prastai jaučiamasi savo namuose, gali prasidėti nesutarimai poroje ir pan. Pasitaiko, kad artimieji įsitraukia ir kitais būdais: kontroliuoja per skambučius, socialinius tinklus, tiesiogiai per vaikus. Tokiu atveju labai svarbu susėsti ir pasikalbėti apie ribas. Geriausia, kai jas nubrėžia kiekvienas su artimaisiais iš savo pusės, kitaip marti ar žentas gali tapti visuotiniu priešu.

Kai į vaikų auginimą ir auklėjimą pernelyg įsitraukia kiti žmonės, iškyla autoriteto klausimas: vaikas nežino, kurio suaugusiojo klausyti. Bėda ta, kad dažniausiai seneliai nori palepinti, būti geresni, todėl vaikui daug smagiau rinktis jų taisykles (neiti laiku miegoti, piktnaudžiauti saldumynais ir kt.). Kitas pavojus, jei seneliai kaip tik griežti, linkę į bausmes, nepagarbų toną su vaikais, o jauni tėvai nedrįsta pasipriešinti: vaikas gali jaustis nesaugus, nepasitikėti savo tėvais. Svarbu kiekvienam prisiimti savo vaidmenį ir neperžengti ribų: tėvai yra tėvai, seneliai yra seneliai, taip pat laikytis bendrų auklėjimo gairių, kad vaikas aiškiai suprastų, kas (ne)galima.

Menkų pastangų šeima

Gana naujas reiškinys, priešingas pernelyg įsitraukusiai šeimai. Deja, šiuolaikinėje visuomenėje jis vis dažnėjantis ir neigiamai veikiantis tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Menkų pastangų šeima yra tokia, kuri nejaučia poreikio bendrauti, bet oficialiai formuoja artimos šeimos įvaizdį. Jei tėvai ar broliai, seserys linkę į tokią šeimos dinamiką, paprastai su jais smagu leisti laiką, bet susitikimai kartojasi ne dažniau nei keletą kartų per metus ir tik vienos pusės pastangomis. Į kvietimus visuomet atsakoma džiaugsmingai: „būtinai reikia susitikti, seniai matėmės“, bet artėjant tai dienai dažniausiai iškyla nenumatytų reikalų, problemų, gedimų, ligų, tad susitikimas neįvyksta. Bet kokie bandymai susitikti spontaniškai „ryt užsuksim pietų“, „einam pro šalį, ką veikiat?“, nesulaukia teigiamo atsako, nes visuomet kažkas vyksta jų gyvenime: „dabar tvarkomės“, „šiandien – ne, galbūt rytoj“, bet tas rytojus taip ir neateina.

Tokius santykius lydi nuolatinis atstūmimas ir nusivylimas, deja, keliaujantis kartu su negęstančia viltimi „o gal šįkart viskas bus kitaip?“, nes ją skatina prisirišimas prie tėvų. Kiekvienam vaikui, kad ir kiek metų jam būtų, kyla natūralus noras bendrauti su tėvais, tačiau jis nebūtinai yra atliepiamas. Šiuo atveju reikėtų prisiminti auksinę taisyklę, kad per prievartą mielas nebūsi, ir nebesistengti, nebedėti vilčių. Skamba skausmingai, tačiau taip apsaugosime save nuo atstūmimo, kuris dar labiau skaudina ir mažina savivertę. Tai nereiškia, kad atsiribojame piktuoju, tiesiog nebedame pastangų ir energijos kažką organizuodami, bet atsiliepiame, jei patys esame kviečiami. Taip pat svarbu nubrėžti ribas ir nemesti visų planų, kad pagaliau susitiktume pagal jų sąlygas: atvykstame, susitinkame, jei neturime kitų planų. Galbūt keletą kartų išgirdus neigiamą atsakymą kils pamąstymų, kad kažkas su santykiais nėra gerai?

Vaikus reikėtų mokyti būti dėmesingesniems, skatinti labiau puoselėti santykius, ugdyti empatiją ir norą kurti santykį su artimais žmonėmis. Taip pat svarbu padėti jiems suprasti, kaip išvengti panašių klaidų ateityje. Jei vaikai ilgisi menkų pastangų giminaičių, derėtų bendrauti su kitais žmonėmis ir būtinai paaiškinti, kad problema slypi ne juose, jei su kažkuo bendrauja rečiau, kad nepatirtų atstūmimo jausmo ir išsaugotų sveiką savivertę.

Autorė Laima Samulė

Filmų priešistorė

Nuo senų senovės žmonės siekė perteikti judančius objektus. Uolose išlikę piešiniai, vaizduojantys laukinius gyvūnus su šešiomis kojomis – lyg bėgančius. Atsiradus raštui ir knygoms, judėjimą perteikdavo greitai besikeičiantys paveiksliukai. 1877 m. modernesnį metodą sukūrė Eadweardas Muybridge’as. Jis viena greta kitos išdėliojo 12, vėliau net 25 fotokameras su sparčiai veikiančiu paleidimo mechanizmu. Specialiai valdomas arklys, judėdamas ristele, kliudydavo kontaktus ir aktyvuodavo kameras. 1882 m. Etienne’as Julesas Marey’us sukūrė fotošautuvą – pirmąją kamerą, kuria buvo galima padaryti nuotraukų seriją. Paspaudus gaiduką, per sekundę besisukančiame diske atsirasdavo 12 mažų nuotraukų.

Pirmasis filmas, kuriame buvo rodomi keturi žmonės sode, truko tik 2 sekundes. 1888 m. spalį šią sceną sukūrė prancūzų išradėjas Louisas Aimė Augustinas Le Prince’as. Dar 1886 m. sukonstravo neįprastą kino kamerą. Prietaisas turėjo 16 lęšių, kurie atsidengdavo greita seka vienas po kito ir taip per sekundę perkeldavo vaizdą ant popierinės juostos. Neilgai trukus prancūzų išradėjas sukonstravo vieno lęšio kamerą, kuria ir buvo susuktas filmukas sode. L. A. A. Le Prince’as naudojo popierinę juostą, ant kurios užteptas šviesai jautrus želatinos sluoksnis. Vėliau atskirus vaizdus pagal eilę turėjo perkelti ant stiklo. Po kiek laiko prancūzas pradėjo eksperimentuoti su celiuliozine juostele. Nežinia, kaip šiandien atrodytų kino industrija, jei ne 1890 m. rugsėjo 16-oji, kai vyras išvyko į Paryžių ir dingo. Šiandien filmų istorija neatsiejama nuo brolių Liumjerų. Tai, ką jie pademonstravo 1895-ųjų gruodį, tapo amžiaus proveržiu.

Sintetinė alternatyva

Istorija kartais pasisuka netikėta linkme. Vienas revoliucinių posūkių įvyko XIX a. viduryje, kai gamtines žaliavas pakeitė geresnės, tvirtesnės, pigesnės ir ilgaamžės dirbtinės medžiagos.

XIX a. viduryje tarp aukštuomenės klasės atstovų buvo populiarus biliardas. Žaidėjai išleisdavo milžiniškas pinigų sumas rekvizitams, pramonininkai lobo ne dienomis, o valandomis. Anuomet biliardo kamuoliukus gamino iš dramblio kaulo. 1867 m. amerikiečių leidinyje „The New York Times“ pasirodė publikacija, perspėjanti, kad dramblių ilčių paklausa kelia grėsmę šiems gyvūnams ir jie gali visiškai išnykti. Ieškodamas alternatyvios medžiagos Michaelas Phelanas – bene garsiausias žaidėjas ir verslo savininkas – surengė nepaprastą konkursą. Pažadėjo 10 tūkst. dolerių vertės aukso visiems, kas suras tinkamą dramblio kaulo pakaitalą. Šis atlygis tiesiogiai susijęs su plastiko ir kino atsiradimu.

Anglų išradėjas Johnas Wesley Hyattas su broliu pasiūlė sprendimą – sukūrė pirmąją celiulioido formą, gautą iš medvilnės celiuliozės ir kamparo. Ši medžiaga gali būti kaitinama ir pakartotinai liejama, todėl vadinama vienu aktyviausių termoplastikų. J. W. Hyatto išradimas kardinaliai pakeitė technologijų pasaulį. Vienoje brošiūroje skelbta, jog nafta suteikė cheminių riebalų ir išgelbėjo banginius, o celiulioidas išsaugojo gyvybę drambliams, vėžliams ir koralams. Pasidžiaugta, kad vystant pramonę nebereikės naikinti gamtos resursų, kurių atsargos senka. Istorikas Jeffrey’us Meikle’as 1996 m. knygoje „Amerikietiškas plastikas“ įvardino, kad celiulioidas pakeitė riboto prieinamumo ir brangias žaliavas bei padidino visuomenės lygybę. Daugybė kasdienių ir buitinių daiktų tapo prieinami viduriniajai klasei. J. W. Hyattui kilo mintis iš naujos medžiagos gaminti šukas, peilių rankenas, kūdikių barškučius, teniso kamuoliukus ir pan.

Pirmosios fotografijos

Celiulioidas trumpą laiką tarnavo gaminant biliardo kamuoliukus. Pramonininkai greitai suprato naujos medžiagos galimybes. 1880 m. verslininkas George’as Eastmanas, gaminęs fotoaparatus, kreipėsi į J. W. Hyattą su konkrečiu pasiūlymu. Jis norėjo iškeisti gremėzdiškas fotografinio stiklo plokštes į lengvesnę medžiagą. Celiulioidas idealiai tiko šiam tikslui. Taip sukurta pirmoji fotografijos juostelė ir kompaktinis fotoaparatas, leidžiantis vienu metu užfiksuoti daugybę kadrų. Pirmasis „Kodak“ aparatas išleistas 1888 m. Jis išpopuliarino fotografiją ir pakeitė žmonių kasdienio gyvenimo vaizdavimo būdą.

Vos po kelerių metų, didžiąja dalimi dėka Hanibalo Willistono Goodwino, celiuliozinė juostelė atvėrė duris kino plėtrai. Prancūzijoje su šia lanksčia medžiaga dirbo broliai Liumjerai – garsaus Liono fotografo sūnūs. XIX a. pabaigoje jų šeima turėjo vieną svarbiausių fotografijos įrangos gamyklų Europoje.

Kinematografijos lopšys

Ogiustas ir Lui Liumjeraiperžengė fotografijos ribas. Įkvėpti pažangių optinių ir mechaninių technologijų galimybių jie sukūrė prietaisą, kurį pavadino „Cinématographe“. Jame panaudota perforuota 35 mm celiuliozinė juosta. Pasukus rankeną, prietaisas užfiksuodavo greitą vaizdų seką, kurią vėliau buvo galima projektuoti ekrane. Nors pirmoji nufilmuota scena truko tik kelias sekundes, to pakako, kad būtų perteiktas visiškai naujas pojūtis, liudijantis judančią realybę. Prasidėjo kino istorija. Brolių Liumjerų gamykla tapo pirmąja kino studija. Čia jie filmavo kultinį filmą „Darbininkai, paliekantys Liumjerų fabriką Lione“. Premjera įvyko 1895 m. gruodžio 28 d. Paryžiaus salone „Salon Indien du Grand Café“. Filme rodomas žmonių srautas, išeinantis pro gamyklos vartus, o ekrane matomi judantys vaizdai prilygo stebuklui. Vėliau kino istorikai šį darbą pavadino pirmuoju reklaminiu klipu.

Iš tiesų broliai Liumjerai laimėjo laiko lenktynes ir surado būdą, kaip sujungti kinetoskopą ir „laterna magica“ lęšius, norint projektuoti vaizdus ant sienos. Po pirmojo viešo mokamo kino seanso sukurti ir pademonstruoti kiti filmai, tokie kaip „Traukinio atvykimas“, „Apsitaškęs laistytojas“. Pagamintos mobiliosios ir nešiojamosios kameros, kuriose juostelė sukama rankiniu būdu. Pagaliau žmonės galėjo filmuoti, kopijuoti ir projektuoti judantį vaizdą. Išradimas paplito po visą pasaulį. Praėjo vos dešimtmetis ir susikūrė galinga kino pramonė.

Pradžia ir pabaiga

Nepaisant svarbaus vaidmens kino istorijoje, celiulioidas taip pat kėlė didelę riziką. Nitroceliuliozės juostelė buvo itin degi ir suirdavo arba užsidegdavo gana žemoje temperatūroje. Bėgant laikui ji garavo ir išskyrė nuodingų lakių medžiagų.

Juostelės nestabilumas lemdavo daug gaisrų kino salėse ir saugyklose, o tai reiškia, kad daug ankstyvojo kino paveldo buvo prarasta amžiams. Kino istorikai skaičiuoja, kad iki šių dienų išliko mažiau nei pusė filmų, įrašytų iki 1950 m., ir daug mažesnė dalis ankstesnių nebyliųjų filmų. Kai kurie incidentai buvo ypač dramatiški. 1897 m. Paryžiuje kino seanso metu užsidegus celiulioido juostelei ir kilus dideliam gaisrui žuvo daugiau kaip 100 žmonių.

Netrukus kino pramonė rado sprendimą. XX a. pradžioje kompanija „Kodak“ sukūrė alternatyvią medžiagą, kurios pagrindą sudarė celiuliozės acetatas. Ji buvo daug saugesnė už nitroceliuliozę. Šis pokytis žymėjo celiulioido eros pabaigą. Šiuolaikinės juostos dažniausiai gaminamos iš poliesterio (PET), kuris yra tvirtas ir ilgaamžis.

Nepaisant toksiškumo ir degumo, celiulioidas paliko didžiulį palikimą. Pirmoji plastikinė medžiaga atvėrė galimybių kurti ir tobulinti žaliavą, be kurios sunku įsivaizduoti XXI a. visuomenės gyvenimą. Plastiko randama visur. Jis tapo žmonijos išsigelbėjimu ir planetos nelaime. Tačiau jeigu reikėtų skirti „Oskaro“ apdovanojimą už amžiaus indelį kino pramonei, jis pelnytai atitektų pirmajai celiuliozės juostelei. Be jos kinas niekada nebūtų tapęs didžiąja idėjų, svajonių ir istorijų industrija, kurią žinome šiandien.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Alkoholis griovė šeimas ir silpnino patriotiškumą

XIX a., ypač po Pilietinio karo, vykusio 1861–1865 m., Ameriką sparčiai keitė pramonės augimas ir miestų plėtra. Į miestus kėlėsi vis daugiau žmonių, kito darbo ritmas ir socialinis gyvenimas, o kartu ryškėjo problemos, kurias reformatoriai siejo su alkoholio vartojimu. Visur girtauta, plito skurdas, smurtas šeimose, uždarbis buvo iššvaistomas, o vaikai negalėjo jaustis saugūs. Būtent XIX a. antroje pusėje sustiprėjo blaivybės judėjimas, ypač tarp moterų organizacijų, kurios alkoholį laikė ne tik asmeniniu blogu įpročiu, bet ir grėsme šeimai bei visuomenės tvarkai. Viena svarbiausių šio judėjimo jėgų tapo 1874 m. įkurta Moterų krikščioniškoji blaivybės sąjunga, o XIX a. pabaigoje vis didesnę politinę įtaką įgijo 1893 m. įkurta „Anti-Saloon League“, kurią rėmė protestantiškos bažnyčios, moralės reformatoriai ir gerai organizuotas politinio spaudimo tinklas.

Lemiamu posūkiu tapo Pirmasis pasaulinis karas, į kurį JAV įsitraukė 1917-aisiais. Blaivybės šalininkai alkoholį ėmė sieti ne tik su moraliniu nuopuoliu, bet ir patriotiškumo stoka. Teigta, kad grūdai turi būti taupomi kariuomenei ir sąjungininkams, o alaus pramonė, kurioje netrūko vokiškų pavardžių, lengvai tapo įtarimų taikiniu. Karo metais palaikyti alkoholio draudimą reiškė rodyti patriotiškumą, o jam priešintis – rizikuoti būti žmogumi, kuriam valstybės interesai nėra svarbiausi. 1917 m. JAV Kongresas perdavė valstijoms svarstyti 18-ąją Konstitucijos pataisą, kuri turėjo įteisinti nacionalinį alkoholio draudimą. 1919 m. sausį ji buvo ratifikuota, o 1920 m. sausio 17 d. įsigaliojo visoje šalyje. Nuo tada Jungtinėse Valstijose uždrausta gaminti, parduoti, gabenti, importuoti ir eksportuoti alkoholinius gėrimus. Vis dėlto pati pataisa tiesiogiai neuždraudė gerti alkoholio. Tam, kad draudimas veiktų praktiškai, priimtas Nacionalinis prohibicijos aktas, geriau žinomas kaip Volstedo aktas. Jis įsigaliojo kartu su prohibicija 1920 m. ir nustatė, kaip draudimas bus taikomas kasdienybėje. Šis įstatymas svaigiaisiais gėrimais laikė viską, kas turi daugiau nei 0,5 % alkoholio, numatė baudas, alkoholio konfiskavimą, leidimų sistemą ir išimtis medicininiam, religiniam bei kai kuriam pramoniniam alkoholiui. Įstatymas priimtas net prezidentui Woodrow Wilsonui jį vetavus – Kongresas atmetė veto.

Nesėkmei pasmerktas draudimas

Iš pradžių atrodė, kad draudimas veikia – 30 % sumažėjo alkoholio vartojimas, taip pat areštų už girtumą, o nelegalus alkoholis pabrango tiek, kad paprastam darbininkui tapo sunkiau prieinamas. Tačiau skaičiai rodė tik dalį tiesos. Ten, kur anksčiau veikė legalūs barai, atsirado slapti klubai ir kontrabandos tinklai.

Didmiesčiuose Sausasis įstatymas pakeitė Vakarų kultūrą. Uždarius saliūnus, jų vietą užėmė „speakeasy“ – slapti barai, į kuriuos patekti reikėjo slaptažodžio ir pažinčių. Skaičiuojama, kad vien Niujorke 1925 m. galėjo veikti nuo 30 iki 100 tūkst. tokių vietų. Kasdienybėje alkoholio vartojimas taip pat buvo nepastebimas. Žmonės nešiojosi plokščias kišenines gertuvėles, slėpė alkoholį lazdelėse, netikrose knygose ar po drabužiais. Namų virtuvėse buvo raugiama, distiliuojama, maišoma. Kai kurie pirkdavo vynuogių koncentratą ar kitus legalius produktus, iš kurių pavykdavo pasigaminti vyno.

Tiesa, alkoholio draudimo įstatyme paliktos kelios išimtys leido įvairiai interpretuoti, ką daryti galima ir ko – ne. Alkoholį buvo galima naudoti religiniams ritualams ir medicininiais tikslais. Tai reiškė, kad gydytojas galėjo išrašyti viskio receptą, o vaistininkas – jį parduoti. Gydytojas galėjo skirti iki pintos viskio, o pacientui tai kainuodavo kelis dolerius už receptą ir dar kelis už patį gėrimą. Tiesa, tik dalis tokių receptų buvo tikri.

Prohibicija paveikė ir moterų gyvenimą. Ironiška, kad moterys buvo vienos svarbiausių draudimo rėmėjų, tačiau draudimo metais dalis jų tapo naujos pogrindinės kultūros dalyvėmis. Iki prohibicijos saliūnuose dažniausiai rinkdavosi vyrai, o moterų gėrimas viešumoje laikytas nepriimtinu. Slaptuose baruose ši riba ėmė nykti: moterys ne tik lankėsi, šoko ir gėrė kartu su vyrais, bet kai kurios pačios valdė slaptus barus ar užsiėmė kontrabanda.

Plito organizuotas nusikalstamumas

Legalioms alaus darykloms, spirito varykloms ir barams praradus verslą, jų vietą užėmė kontrabandininkai, nelegalūs gamintojai ir mafijos tinklai. Alkoholis keliavo iš Kanados, Karibų, per pakrantes ir upes, buvo distiliuojamas sandėliuose, rūsiuose, fermose. Nuo Los Andželo iki Čikagos ir Niujorko nusikalstami sindikatai aprūpino slaptus barus dideliais alaus ir stipriųjų gėrimų kiekiais, o iš alkoholio pelno vėliau plėtė kitas nusikalstamas veiklas.

Ryškiausias šios epochos simbolis – Al Capone, kuris laikytas Čikagos nusikalstamos imperijos valdovu. Jo interesai apėmė kontrabandą, azartinius lošimus, prostituciją, kyšininkavimą, reketą ir žmogžudystes. 1929 m. vasario 14 d., per Valentino dieną, Čikagoje įvyko vienas kruviniausių prohibicijos nusikaltimų. Garaže buvo sušaudyti septyni su A. Capone konkuravusios George’o „Bugso“ Morano gaujos nariai. Nors pats A. Capone tuo metu buvo Floridoje, žudynės plačiai sietos su jo gauja. Šis įvykis dar labiau sustiprino įspūdį, kad valstybė pralaimi kovą ne tik su nelegaliu alkoholiu, bet ir su iš jo praturtėjusiomis nusikalstamomis grupuotėmis. Pareigūnai nebuvo pasirengę kontroliuoti tokio masto draudimo. Mat turėjo prižiūrėti pakrantes, sienas, miestus, sandėlius, barus, vaistines, gydytojų receptus ir privačius namus.

Kai 1929 m. Jungtinėse Valstijose prasidėjo Didžioji depresija, požiūris į prohibiciją ėmė sparčiai keistis. Šalis susidūrė su masiniu nedarbu, užsidarančiais verslais ir mažėjančiomis valstybės pajamomis, todėl vis daugiau žmonių alkoholio draudimas atrodė beprasmis. Juk legalizavus alkoholio gamybą ir prekybą, buvo galima sukurti darbo vietų, atgaivinti dalį verslo ir surinkti daugiau mokesčių į biudžetą. 1932 m. Demokratų partija į rinkimų programą įtraukė siekį panaikinti alkoholio draudimą. Tais pačiais metais prezidento rinkimus laimėjęs Franklinas D. Rooseveltas taip pat žadėjo keisti prohibicijos politiką. Pirmasis žingsnis žengtas po metų, 1933 m. kovo mėnesį, kai Cullen-Harrison aktas leido gaminti ir parduoti silpnesnį alų bei vyną. Tiesa, tai dar nebuvo visiškas draudimo panaikinimas, tačiau aiškėjo, kad jis artėja prie pabaigos. 1933 m. gruodžio 5 d., kai ratifikuota 21-oji JAV Konstitucijos pataisa, panaikintas alkoholio draudimas.

Autorė Monika Budnikienė