Kavos kvapas viso pasaulio virtuvėse

Vaizdingoje istorijoje pasakojama legenda, kad kavą atrado ožkas ganęs piemuo Kaldis. Maždaug IX a., Etiopijos Kafos regione, vieną rytą jis pastebėjo, kad raudonos kavamedžių uogos neįprastai veikia jo ožkas. Užuot tingiai gulėjusios saulėkaitoje, jos energingai šokinėjo aplink. Piemuo parodė uogas sufijų vienuoliui: šis parsinešė jų namo, išdžiovino ir pakaitino vandenyje. Taip buvo išgertas pirmasis puodelis kavos, o netrukus kartų skonį pamėgo viskas pasaulis. Organizacijos „Climate Central“ duomenimis, kasdien pasaulyje išgeriama daugiau kaip 2 mlrd. puodelių kavos. Maža to, nuo jos pramonės procesų priklauso milijonų ūkininkų ir jų šeimų pragyvenimas.

Tiesa, užtikrinti kavos pramonės tęstinumą nėra paprasta, nes kavamedžiai auga ne bet kur. Didžioji dalis pasaulio kavos užauginama atogrąžų klimato šalyse, išsidėsčiusiose aplink pusiaują. Ši teritorija dažnai vadinama kavos juosta, kuriai priklauso dalis Centrinės ir Pietų Amerikos, Afrikos, Azijos valstybių. Pasaulinėje kavos rinkoje dominuoja Brazilija, užauginanti daugiau nei trečdalį visos kavos. Toliau rikiuojasi Vietnamas, Kolumbija, Etiopija ir Indonezija. Būtent šiose valstybėse vykstantys klimato pokyčiai gali turėti didžiulę įtaką kavos pasiūlai visame pasaulyje.

Nors žinoma daugiau kaip 120 kavamedžių rūšių, pasaulinėje prekyboje svarbiausios dvi – arabika ir robusta. Arabika vertinama dėl subtilaus aromato ir įvairių skonio atspalvių, o robusta pasižymi stipresniu, kartesniu skoniu ir didesniu kofeino kiekiu. Abi rūšys jautriai reaguoja į aplinkos sąlygas, tačiau arabika ypač sunkiai pakelia didelį karštį.

Kavamedžiai jautrūs klimato pokyčiams

Kavamedžiai nėra augalai, kuriems reikia kuo daugiau saulės ir šilumos. Tam, kad jie augtų, žydėtų ir subrandintų kokybiškas pupeles, reikalingas palyginti pastovus klimatas, tinkama temperatūra ir kritulių kiekis. Kai temperatūra tampa pernelyg aukšta, augalai patiria stresą: gali sumažėti derlius, suprastėti pupelių kokybė, o nusilpę kavamedžiai jautresni ligoms ir kenkėjams. 2026 m. vasarį „Climate Central“ paskelbė tyrimą, kuri atskleidė, kokį poveikį klimato kaita jau daro svarbiausiems kavos auginimo regionams. Mokslininkai išanalizavo 2021–2025 m. temperatūros duomenis 25 valstybėse, kuriose užauginama maždaug 97 % pasaulio kavos. Tyrime vertinta, kaip dažnai temperatūra viršydavo 30 °C ribą. Tokia temperatūra ypač nepalanki arabikai, tačiau nėra optimali ir robustai. Rezultatai parodė, kad visose tirtose valstybėse dėl žmogaus veiklos sukeltos klimato kaitos padaugėjo kavamedžiams žalingų karščio dienų. Vidutiniškai kiekvienoje tirtoje šalyje per metus jų buvo net 47 daugiau.

Dar iškalbingesni penkių didžiausių kavos augintojų rezultatai. Brazilijoje, Vietname, Kolumbijoje, Etiopijoje ir Indonezijoje, kurios kartu tiekia apie tris ketvirtadalius pasaulio kavos, dėl klimato kaitos kasmet vidutiniškai prisidėjo 57 itin karštos dienos. Brazilijoje tokių dienų buvo net 70, Indonezijoje – 73, Vietname – 59, Kolumbijoje – 48, o Etiopijoje – 34.

Tiesa, aukšta temperatūra – tik viena problemos dalis. Kavamedžiams ne mažiau svarbus vanduo, o klimato kaita keičia įprastus kritulių dėsningumus. Kavos auginimo regionuose vis dažniau susiduriama su užsitęsusiomis sausromis, nereguliariu lietumi ir ekstremaliais orų reiškiniais. Vienais metais augalams gali trūkti drėgmės, kitais – pernelyg gausūs krituliai apsunkina derliaus nuėmimą ir pupelių apdorojimą. Ypač pavojinga, kai nepalankios sąlygos pasikartoja kelis sezonus iš eilės. Ūkininkams sunku planuoti darbus, numatyti būsimą derlių ir užtikrinti stabilias pajamas. Klimato kaita taip pat didina kavamedžių pažeidžiamumą. Karščio ar sausros nualinti augalai sunkiau atsilaiko prieš ligas ir kenkėjus, todėl derliaus nuostoliai gali būti dar didesni.

Nedžiuginanti ateities prognozė

Mokslininkų prognozės rodo, kad ateityje kavos augintojai gali susidurti su dar didesniais iššūkiais. Remiantis „Climate Central“ apžvelgtais tyrimais, iki 2050 m. kavai auginti tinkamų žemių plotas gali sumažėti perpus, jeigu nebus imtasi prisitaikymo prie klimato kaitos priemonių. Kai kuriose šiandien svarbiose kavos plantacijose kavamedžiams bus pernelyg karšta augti. Vienas galimų sprendimų – perkelti jų auginimą į aukštesnes vietoves. Kalnuose temperatūra paprastai žemesnė, todėl tokios teritorijos gali tapti tinkamesnės kavamedžiams. Vis dėlto šis sprendimas kelia naujų problemų. Plečiant plantacijas aukštesnėse vietovėse gali būti kertami miškai, naikinamos natūralios buveinės ir mažinama biologinė įvairovė. Be to, akivaizdu, kad tai didelės investicijos ūkininkams.

2026 m. birželį Jungtinių Tautų pramonės plėtros organizacija (UNIDO) kartu su tarptautine ne pelno organizacija „TechnoServe“ pristatė tyrimą, kuriame įvertinta klimato kaitos keliama rizika dešimtyje svarbiausių kavą auginančių valstybių. Atskleista, kad visose šiose šalyse didėja klimato kaitos keliami pavojai, tačiau jų pobūdis ir ūkininkų galimybės prisitaikyti skiriasi. Lotynų Amerikos ir Indonezijos kavos augintojai susiduria su kylančia temperatūra ir nenuspėjamu vandens prieinamumu. Rytų Afrikoje, įskaitant Etiopiją, Keniją, Ugandą ir Tanzaniją, kai kurių klimato kaitos scenarijų prognozuojamas poveikis mažesnis. Tačiau šiose valstybėse daug ūkininkų dirba itin nedideliuose žemės plotuose ir turi ribotus finansinius išteklius. Tad net palyginti nedideli derliaus svyravimai gali skaudžiai paveikti jų pajamas. Anot tyrimo autorių, vienas svarbiausių būdų padėti ūkininkams – suteikti žinių, finansavimo ir galimybių diegti naujus auginimo metodus, kurie leistų pasiruošti iššūkiams.

Kodėl kava jau brangsta?

Pastaraisiais metais kavos kainos pasaulyje smarkiai svyravo, o 2024 m. gruodį ir 2025 m. vasarį pasiekė rekordines aukštumas. Prie kainų kilimo prisidėjo įvairios priežastys, tarp jų – ekstremalūs orai svarbiausiose kavos auginimo valstybėse. Štai 2023 m. Braziliją užklupusi sausra siejama su vėlesniu kavos kainų augimu. Kai kavos derlius mažesnis, o pasaulinė paklausa išlieka didelė, rinkoje didėja spaudimas kainoms. Tai galiausiai gali pajusti tiek kavos skrudintojai ir prekybininkai, tiek paprasti pirkėjai. Ateityje klimato sąlygų pokyčiai gali paveikti ne tik kavos kainą, bet ir jos kokybę bei pasiūlą. Ypač šiems pokyčiams jautri arabika, sudaranti 60–70 % pasaulinės kavos produkcijos.

Įdomu

Ką gali padaryti kiekvienas kavos mėgėjas?

Nors didžiausi sprendimai priimami kavos auginimo ir prekybos grandinėje, vartotojų pasirinkimai irgi gali turėti reikšmės. Vienas iš būdų – rinktis kavą, kurios gamintojai taiko tvaresnius ūkininkavimo metodus. Tokius produktus galima atpažinti iš aplinkosaugos ir sąžiningos prekybos sertifikatų: „Rainforest Alliance“, „Fairtrade“. Taip pat galima atkreipti dėmesį į kavos ruošimo būdą. Energiją taupantys kavos aparatai, mažesnis vienkartinių kapsulių naudojimas ir tinkamas atliekų tvarkymas padeda mažinti kasdienio kavos vartojimo poveikį aplinkai.

Autorė Monika Budnikienė

Pasaulį gaubusi magija

Senovės egiptiečių pasaulyje magija nelaikyta neįprastu ar antgamtiniu reiškiniu – ji buvo kasdienio gyvenimo dalis. Egiptiečiai ją vadino heka. Pagal jų mitologiją, būtent šia galia dievas kūrėjas naudojosi kurdamas pasaulį. Tikėta, kad magiškų galių turi tiek dievai, tiek žmonės, tačiau ne kiekvienas mokėjo jomis tinkamai naudotis. Tam reikėjo išmanyti šventuosius tekstus, žinoti dievybių vardus, suprasti simbolių reikšmes ir laikytis griežtų ritualų.

Senovės egiptiečiai tikėjo, kad magija gali paversti simbolinius veiksmus tikrove. Ištartas užkeikimas, sudaužyta figūrėlė ar ant kūno nešiojamas amuletas, jų įsitikinimu, galėjo pakeisti žmogaus gyvenimą. Magiją pasitelkdavo siekdami apsisaugoti nuo nelaimių, gydyti ligas, užtikrinti sėkmingą gimdymą, apsaugoti namus ir net paveikti politinius įvykius. Magijos naudojimas savaime nebuvo laikomas blogiu – svarbiausia buvo tikslas ir aplinkybės. Ji galėjo padėti išsaugoti gyvybę, bet taip pat buvo naudojama siekiant pakenkti priešams.

Žyniai – dievų paslapčių saugotojai

Didžiausią autoritetą magijos srityje turėjo šventyklų žyniai. Jie laikyti slaptų žinių, kurias dievai perdavė žmonėms, saugotojais. Tikėta, kad šios žinios padeda apsisaugoti nuo likimo smūgių ir įveikti nematomas grėsmes. Ypatingą vietą tarp jų užėmė žyniai skaitovai, dar vadinti kheri-heb. Jie mokėjo skaityti senovinius religinius ir maginius tekstus, saugomus šventyklų bei valdovų rūmų bibliotekose. Raštingumas senovės Egipte nebuvo plačiai paplitęs, todėl gebėjimas skaityti rodė išskirtinę žmogaus padėtį visuomenėje.

Apie šiuos žynius pasakota neįtikėtinų istorijų. Jiems priskirta galia atgaivinti iš vaško nulipdytus gyvūnus ar net priversti ežero vandenis atsitraukti. Tačiau žyniai skaitovai atlikdavo apeigas, skirtas faraonui apsaugoti ir mirusiesiems padėti atgimti pomirtiniame pasaulyje. Jie skaitydavo užkeikimus, vadovaudavo ritualams ir prižiūrėdavo, kad šventos apeigos būtų atliekamos nustatyta tvarka. I tūkstantmetyje pr. Kr. dalį šių funkcijų, kaip rodo išlikę šaltiniai, perėmė magijos praktikuotojai, vadinti hekau.

Ne visi magija užsiimantys žmonės priklausė aukščiausiems šventyklų sluoksniams. Egipte veikė ir įvairių sričių specialistai. Deivės Sechmetos žyniai garsėjo gydymo ritualais. Ši deivė buvo siejama su ligomis ir epidemijomis, tačiau tikėta, kad jos tarnai taip pat gali padėti nuo jų apsisaugoti. Žemesnę padėtį užėmė skorpionų kerėtojai, maginėmis priemonėmis mėginę apsaugoti žmones nuo nuodingų gyvių. Užkeikimus naudojo ir pribuvėjos, vaikų prižiūrėtojos bei moterys, į kurias kreiptasi siekiant išsiaiškinti, kokia dvasia ar dievybė galėjo sukelti nelaimę.

Slapti užkeikimai ir magiškos lazdelės

Magijos ritualams reikėjo kruopščiai pasirengti. Palankiausiu laiku laikyta aušra, kai prasidedanti diena simbolizavo atsinaujinimą. Prieš atlikdamas apeigas, magas turėjo pasirūpinti ritualine švara: susilaikyti nuo lytinių santykių, vengti kontakto su rituališkai nešvariais laikytais žmonėmis, išsimaudyti ir apsivilkti švarius arba naujus drabužius.

Svarbią vietą apeigose užėmė magiškos lazdelės. Kai kurie magijos praktikai nešiodavosi metalines lazdeles, vaizduojančias su magija siejamą gyvatės pavidalo deivę. II tūkstantmetyje pr. Kr. naudotos ir pusmėnulio formos dramblio kaulo lazdelės, išraižytos grėsmingų dievybių atvaizdais. Šie daiktai simbolizavo mago galią iškviesti galingas būtybes ir priversti jas paklusti. Ant lazdelių pavaizduotos dievybės turėjo kovoti su blogio jėgomis ir saugoti ritualų dalyvius.

Ypač vertinti rašytiniai užkeikimai. Skaityti ir rašyti mokėjo tik nedidelė visuomenės dalis, todėl maginių tekstų rinkiniai tapdavo brangiu šeimos turtu, perduodamu iš kartos į kartą. Užkeikimą paprastai sudarydavo dvi dalys: ištariami žodžiai ir nurodymai, kokius veiksmus reikia atlikti. Tikėta, kad net menkiausia tarimo klaida gali susilpninti apeigų poveikį. Ypač svarbu buvo tiksliai ištarti slaptus dievų vardus.

Žodžiais būdavo sustiprinama amuletų, statulėlių ar specialiai paruoštų mišinių galia. Kai kuriuose maginiuose receptuose minimi šiandien neįprastai skambantys ingredientai, pavyzdžiui, juodo šuns kraujas ar sūnų pagimdžiusios moters pienas. Ritualuose taip pat naudota muzika, šokiai ir įvairūs judesiai. Trepsėjimas, rodymas pirštu ar garsus šauksmas galėjo tapti svarbia užkeikimo dalimi.

Nuo ko saugojo magija?

Senovės egiptiečiai daugelį nelaimių siejo su nematomų jėgų veikimu. Tikėta, kad ligas, nelaimingus atsitikimus, skurdą ar nevaisingumą sukelia supykusios dievybės, mirusiųjų dvasios, demonai ar priešiški burtininkai. Todėl magija lydėjo žmogų nuo gimimo iki mirties. Ypatingą apsaugą stengtasi užtikrinti nėščiosioms, gimdyvėms ir mažiems vaikams. Tikėta, kad garsūs šauksmai ir barškučių, būgnų bei tamburinų skleidžiami garsai gali atbaidyti priešiškas dvasias. Kai kurios dramblio kaulo lazdelės buvo naudojamos simboliniam apsauginiam ratui aplink gimdymo ar kūdikio priežiūros vietą nubrėžti. Ant jų išraižytos grėsmingos būtybės vaizduotos puolančios gyvates ir kitus blogio įsikūnijimus.

Namų apsaugai ypač svarbūs buvo du dieviškieji globėjai – Besas ir Taueret. Besas, dažnai vaizduotas kaip žemaūgė, liūto bruožų turinti būtybė, turėjo ginti šeimą nuo piktųjų dvasių. Begemotės pavidalo deivė Taueret buvo siejama su nėštumu, gimdymu ir motinų bei vaikų apsauga. Jų atvaizdai puošė baldus, namų apyvokos daiktus ir papuošalus. Ypač svarbia laikyta apsauga naktį, nes tikėta, kad tamsiuoju paros metu chaoso jėgos tampa galingiausios.

Gydymas dievų vardais

Senovės Egipte medicina ir magija buvo glaudžiai susijusios. Užkeikimai nelaikyti gydymo pakaitalu – jie dažnai papildydavo gydytojų taikomas priemones. Išlikusiuose medicininiuose ir maginiuose papirusuose aprašyti ritualai, kuriuos galėjo atlikti gydytojai, deivės Sechmetos žyniai ir skorpionų kerėtojai. Juose dažnai kreipiamasi į antgamtines būtybes, laikytas ligų sukėlėjomis. Tikėta, kad žinant demono vardą galima įgyti jam galią ir priversti jį palikti ligonio kūną. Kai kuriuose ritualuose naudotos nemalonaus kvapo medžiagos, pavyzdžiui, mėšlas, kuriuo mėginta išvilioti demonus. Kitais atvejais pasitelktas medus, turėjęs juos atbaidyti.

Ypatingą reikšmę turėjo mitologinių įvykių atkūrimas. Gydytojas galėjo prisistatyti dievu Totu – rašto, išminties ir maginių žinių globėju, kuris, pagal mitą, išgydė sužeistą dievo Horo akį. Tikėta, kad pakartojus dieviškojo išgijimo istoriją pasveiks ir ligonis. Gydymo užkeikimai būdavo iškalami ant akmeninių stelų ir statulų, kad jais galėtų naudotis daugiau žmonių. Vienas tokių pavyzdžių – faraono Ramzio III statula, ant kurios buvo užrašyti užkeikimai nuo gyvačių ir jų įkandimų.

Ypač paplitusios buvo maginės stelos, vadinamos cippi. Jose vaizduotas jaunasis dievas Horas, nugalintis pavojingus gyvūnus ir roplius. Užrašuose pasakojama, kaip priešai nunuodijo Horą, o jo motina Izidė maldavo išgelbėti sūnų. Saulės dievas Ra pasiuntė Totą, kuris Horą išgydė. Ši istorija turėjo suteikti vilties kiekvienam sergančiajam.

Tikėta, kad sunaikinus simbolinį priešo atvaizdą galima susilpninti ar net sunaikinti patį priešą. Ypač svarbios buvo apeigos prieš Apopį – milžinišką chaoso gyvatę, amžiną saulės dievo Ra priešą. Egiptiečių mitologijoje Apopis nuolat stengėsi sutrikdyti saulės kelionę ir sugriauti pasaulio tvarką.

Magija, lydėjusi į pomirtinį pasaulį

Senovės egiptiečiai tikėjo, kad magijos žmogui reikės ne tik gyvenime, bet ir po mirties. Pomirtinis pasaulis buvo laikomas pavojinga vieta, kurioje mirusiojo laukė įvairios kliūtys, demonai ir dieviškieji teisėjai. Todėl jo kūną ir dvasinę esybę reikėjo apsaugoti maginėmis priemonėmis. Mumifikuojant kūną, tarp tvarsčių būdavo dedami amuletai, turėję apsaugoti mirusįjį nuo pavojų. Kapuose taip pat palikdavo maginių tekstų, pavyzdžiui, „Mirusiųjų knygą“, kurioje surašyti užkeikimai, turėję padėti keliauti per požeminį pasaulį. „Mirusiųjų knyga“ nebuvo viena nekintama knyga – tai įvairių užkeikimų rinkinys, kurio turinys skirtinguose rankraščiuose galėjo skirtis.

Egiptiečiai tikėjo, kad viena iš mirusiojo dvasinės esybės dalių, vadinama ba, gali judėti tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Ji buvo vaizduojama kaip paukštis su žmogaus galva. Keliaudama per požeminį pasaulį, ba turėjo įveikti priešiškas būtybes, pasitelkdama tinkamus žodžius ir ritualinius veiksmus. Buvo būtina žinoti demonų vardus, mokėti atsakyti į jų klausimus ir ištarti užkeikimus, padedančius įveikti pavojingas vietas.

Ypač svarbus buvo mirusiojo teismas. Pagal egiptiečių religinius įsitikinimus, pomirtinio pasaulio teisėjai įvertindavo mirusiojo gyvenimą. Šiam išbandymui taip pat buvo skirti specialūs maginiai tekstai. Sėkmingai įveikęs požeminio pasaulio išbandymus, mirusysis galėjo tapti akh – ypatingų galių turinčia dvasine būtybe. Tikėta, kad ji gali daryti poveikį gyvųjų pasauliui ir padėti savo artimiesiems.

Magija buvo pasitelkiama ir kapams apsaugoti. Ant kai kurių kapaviečių sienų iškaldavo grasinimus kapų plėšikams, įspėjančius, kad juos persekios pavojingi gyvūnai arba ištiks dieviškosios bausmės.

Autorė Monika Budnikienė

Susidomėjimo nebuvo

Garso įrašymo istorijoje pirmasis didysis proveržis siejamas su Tomu Alva Edisonu. 1877 m. jis sukūrė fonografą – aparatą, galėjusį įrašyti ir atkurti garsą. Ankstyvajame įrenginyje garsas buvo fiksuojamas ant alavo folija padengto cilindro. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad vien galimybės įrašyti balsą nepakanka.

XIX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo savotiškos technologinės varžybos. T. A. Edisono ir Aleksandro Greihamo Belo aplinkoje dirbę Čičesteris Belas ir Čarlzas Sumneris Tainteris ieškojo būdų, kaip patobulinti fonografą ir paversti jį patikimu praktiniu prietaisu. Buvo siekiama, kad garso įrašymo technologija taptų tokia pat naudinga kasdieniame gyvenime, kaip tuo metu sparčiai plintanti rašomoji mašinėlė.

Vienu didžiausių iššūkių tapo tinkamos įrašymo medžiagos paieška. Alavo folija buvo nepatvari ir nepatogi naudoti, todėl ieškota patikimesnio sprendimo. Iki 1887 m. sukurti vaško cilindrai, kuriuose garsas buvo įrašomas grioveliu, o jo forma keitėsi pagal garso virpesius.

Vis dėlto garso įrašymo aparatai, kaip verslui skirti balso įrašymo įrenginiai, didelės sėkmės iš pradžių nesulaukė. Todėl netrukus pradėta ieškoti kitų jų panaudojimo būdų. T. A. Edisono bendrovė ėmė prekiauti iš anksto įrašytais vaškiniais cilindrais su populiariąja muzika. Jų buvo galima klausytis ne tik namuose ar biuruose, bet ir monetomis valdomuose aparatuose baruose bei kitose pramogų vietose.

Cilindras turėjo rimtų trūkumų

Kol T. A. Edisonas ir jo konkurentai tobulino cilindrinius aparatus, Vašingtone gyvenęs Emilis Berlineris ėmė nuodugniai tyrinėti jų veikimą. Telekomunikacijų srityje patirties turėjęs išradėjas analizavo tiek fonografo, tiek gramofono privalumus ir trūkumus.

E. Berlineris greitai suprato, kad vaškinis cilindras vargu ar taps idealia ateities garso laikmena. Vaškas buvo minkštas ir lengvai pažeidžiamas, o dažnai naudojamas cilindras greitai susidėvėdavo. Be to, buvo sudėtinga masiškai gaminti vienodas cilindrų kopijas. Norint muzikos įrašus platinti plačiai, reikėjo technologijos, leidžiančios iš vieno originalo pagaminti tūkstančius vienodų kopijų.

Problemų kėlė ir pats įrašymo būdas. Cilindre išraižytas griovelis pagal garso virpesius tai gilėdavo, tai seklėdavo, todėl adata galėdavo iš jo iššokti. Dėl to aparatui reikėjo papildomo mechanizmo, kuris tiksliai vestų adatą per cilindrą.

E. Berlineris priėjo svarbią išvadą: garso įrašų ateičiai reikėjo visiškai kitokio sprendimo – patvaresnės laikmenos, paprastesnio grojimo mechanizmo ir, svarbiausia, galimybės vieną įrašą dauginti dideliais tiražais.

Idėja – plokščias diskas

E. Berlineris pasirinko plokščio disko formą ir kitokį garso fiksavimo principą. Vietoj vertikalaus adatos judėjimo, jo sistemoje adata judėjo iš vienos pusės į kitą, o garso virpesiai buvo įrašomi į šonines griovelio sieneles.

Šią idėją iš dalies įkvėpė dar XIX a. 6-ajame dešimtmetyje prancūzo Eduardo Leono Skoto de Martinvilio sukurtas fonautografas. Jis buvo skirtas ne garsui atkurti, o žmogaus balso virpesiams vizualiai užrašyti ir tyrinėti. Kalbant į didelį ragą, garso virpesiai judindavo diafragmą, o prie jos pritvirtintas plonas šepetėlis ant pajuodinto stiklo palikdavo smulkių vingiuojančių linijų. Tačiau E. L. Skotas de Martinvilis nesiekė šių linijų panaudoti garsui atkurti.

E. Berlineris perėmė panašų šoninio garso fiksavimo principą, tačiau iškėlė kitą tikslą – kad užfiksuotą garsą būtų galima vėliau atkurti. Iš pradžių bandė garso linijas nuo pajuodinto stiklo perkelti fotografiniu ėsdinimo būdu, tačiau eksperimentai buvo nesėkmingi. Po daugybės bandymų E. Berlineris pasirinko cinką.

Rūgštis, vaškas ir cinko diskas

E. Berlinerio sugalvotas metodas šiandien atrodo stebėtinai paprastas. Cinko diską jis padengdavo bičių vaško ir benzino mišiniu. Prie žėručio diafragmos pritvirtinta adata, vibruodama į šonus, vaško sluoksnyje išbraižydavo plonas linijas ir taip atidengdavo po juo esantį cinką. Kita disko pusė būdavo padengiama laku, o pats diskas panardinamas į rūgštį. Ji paveikdavo tik tas cinko vietas, kurias buvo atidengusi adata, todėl diske susiformuodavo nuolatinis garso griovelis. Tada diską jau buvo galima uždėti ant sukamojo pagrindo ir plienine adata atkurti įrašytą garsą.

Šiam išradimui E. Berlineris sugalvojo ir naują pavadinimą – „gramophone“, ankstyvojoje reklamoje kartais rašytą „Gram-o-phone“. Pirmasis svarbus jo gramofono patentas buvo suteiktas 1887 m. lapkričio 8 d., o antrasis – 1888 m. gegužės 15 d. Tačiau liko išspręsta viena esminė problema – kaip iš vieno originalaus įrašo pagaminti daugybę kopijų?

Cinko originalas buvo padengiamas metalu ir iš jo pagaminamas negatyvas – forma, kurios grioveliai buvo iškilę į išorę. Tokia forma galėjo būti naudojama spaudžiant naujas plokšteles. E. Berlineris išbandė gipsą, antspaudų vašką ir kitas medžiagas. Daug vilčių iš pradžių teikė ir tuo metu nauja medžiaga – celiulioidas. Atrodė, kad jis puikiai tiks tikslioms diskų kopijoms gaminti, tačiau celiulioidas neatlaikydavo pakartotinio grojimo sunkia plienine adata. Galiausiai pradėta eksperimentuoti su kieta guma. Pašildytą ją buvo galima presuoti, todėl tapo įmanoma gaminti vienodas diskų kopijas. Būtent masinio dauginimo galimybė netrukus tapo vienu svarbiausių gramofono pranašumų prieš cilindrinius aparatus.

Diskas nugalėjo cilindrą

Pirmosios šoniniu būdu įrašytos E. Berlinerio plokštelės komerciškai pasirodė ne Jungtinėse Valstijose, o Vokietijoje. 1889 m. išradėjas ten nuvyko pademonstruoti savo aparato mokslininkams. Gimtojo Hanoverio apylinkėse su juo susisiekė žaislų gamintojai „Kammerer & Reinhardt“ ir pasiūlė mažus gramofonus bei 12 cm skersmens plokšteles pardavinėti kaip žaislus. Verslas dar buvo nedidelis, tačiau netrukus gramofono galimybės gerokai išsiplėtė. 1894 m. Vašingtone įkurta „United States Gramophone Company“ tapo vienu svarbių žingsnių sparčiai augančios plokštelių pramonės link.

Disko pranašumai prieš cilindrą buvo akivaizdūs. Vaškiniai cilindrai buvo trapūs, greitai dėvėjosi, o jų gamyba dideliais kiekiais buvo sudėtinga. Jie užėmė daugiau vietos ir reikalavo atskirų dėžučių. Be to, informaciją apie kūrinį ir atlikėją tekdavo nurodyti ant atskirų popierėlių.

Diskai buvo kompaktiškesni, juos buvo galima laikyti vertikaliai, o jų paviršiuje atsirado vietos kūrinio pavadinimui, atlikėjui ir katalogo numeriui. Svarbiausia – juos buvo galima masiškai presuoti. Tai atvėrė kelią ne tik patogesniam muzikos klausymui, bet ir visiškai naujai muzikos įrašų rinkai.

1895 m. E. Berlineris dar kartą pakeitė gamybos technologiją. Nusivylęs kietos gumos kokybe, jis kreipėsi į bendrovę „Duranoid“, gaminusią elektros įrangos dalis iš šelako mišinio. Šelako plokštelės pasirodė gerokai tinkamesnės, todėl tais pačiais metais E. Berlinerio įrašai jau buvo pradėti gaminti iš šios medžiagos. Taip plokščias diskas pamažu išstūmė cilindrą ir tapo pagrindu naujai muzikos įrašų erai.

Gimė pasaulinė muzikos industrija

Gramofonų ir plokštelių verslas ėmė sparčiai augti. E. Berlineris licencijavo savo išradimą verslininkams, kūrėsi platinimo bendrovės, o Europoje, Rusijoje ir Kanadoje buvo steigiami nauji padaliniai.

Svarbų vaidmenį šiame procese atliko mechanikas Eldridgas R. Džonsonas. Ankstyvieji gramofonai buvo sukami ranka, tačiau norint išlaikyti pastovų disko sukimosi greitį reikėjo patikimo mechanizmo. E. R. Džonsonas sukūrė praktiškesnį spyruoklinį variklį, gerokai pagerinusį aparato veikimą.

Vėliau E. R. Džonsonui atiteko E. Berlinerio patentų teisės, o 1901 m. jis įkūrė „Victor Talking Machine Company“. Bendrovė netrukus tapo viena žinomiausių garso įrašų kompanijų pasaulyje.

Pats E. Berlineris dėl teisinių ginčų ir konkurentų veiksmų XX a. pradžioje prarado tiesioginę savo gramofonų verslo kontrolę. Tačiau jo sukurta technologija jau buvo peržengusi vieno išradėjo ribas – gramofonas tapo pasaulinės muzikos industrijos dalimi.

Išradimas, išlikęs beveik šešis dešimtmečius

Plokščia, šoniniu grioveliu įrašyta plokštelė ilgainiui praktiškai išstūmė cilindrą ir daugiau kaip pusę amžiaus išliko pagrindine garso įrašų laikmena. Tiesa, pati technologija nuolat tobulėjo. Cinko originalus pakeitė vaškinės matricos, plokštelių sukimosi greitis ilgainiui nusistovėjo ties maždaug 78 apsukomis per minutę, o 1925 m. pradėtas naudoti elektrinis įrašymas.

Tačiau pagrindinis E. Berlinerio principas išliko tas pats: garsas buvo įrašomas į plokščio disko griovelį, iš originalo pagaminama forma, o iš jos – daugybė vienodų kopijų. Būtent ši galimybė muzikos įrašus paversti masinės gamybos produktu iš esmės pakeitė jų prieinamumą.

Net T. A. Edisonas, ilgai gynęs cilindrų technologiją, galiausiai atsisakė šios krypties. Jo įmonė cilindrinių garso laikmenų gamybą nutraukė 1929 m. Kiti cilindrų gamintojai taip pat pasitraukė iš rinkos arba perėjo prie plokštelių.

E. Berlinerio sukurto metodo pagrindas išliko beveik šešis dešimtmečius – iki ilgai grojančių vinilo plokštelių eros.

Autorė Monika Budnikienė

Niujorko Long Ailendo rajone įsikūrusi Grucci šeima pasakoja dar vieną italų imigrantų sėkmės istoriją. Ji prasidėjo 1870 metais, kai iš Bario atvykęs Angelo Lanzetta atsivežė batų dėžutę, pilną pirotechnikos formulių. Šiandien „Fireworks by Grucci“ skaičiuoja jau penktą, o netrukus ir šeštą šeimos kartą – dabartinis prezidentas Philas Grucci darbuojasi kartu su savo atžalomis. Kompanijoje pluša 160 gamyklos ir 30 biuro darbuotojų, o visame pasaulyje jiems talkina apie 400 laisvai samdomų pirotechnikų. Vien Jungtinėse Valstijose įmonė kasmet surengia apie 200 pasirodymų, kurių kaina svyruoja nuo trijų su puse tūkstančio iki daugiau nei dešimties milijonų dolerių. 2012 metais išpirkęs tetos bei dėdės akcijas, Philas Grucci po metų tapo vieninteliu savininku ir prezidentu. Rašytojas George’as Plimptonas, lydėjęs šeimą į konkursą Monte Karle, apie juos atsiliepė trumpai ir aiškiai: „Štai jie, pasaulio čempionai.“ 2014-ųjų Naujųjų metų naktį Dubajuje Grucci komanda surengė tuo metu didžiausią fejerverkų šou pasaulyje. Per šešias minutes jie paleido beveik 480 tūkstančių sviedinių – maždaug dešimt kartų daugiau nei per garsųjį „Macy’s“ Liepos ketvirtosios pasirodymą Niujorke. Pasak Philo Grucci, būtent šeima yra jų sėkmės paslaptis. Tiek gerais, tiek blogais laikais, per tragedijas ir triumfus jie išliko vieningi, ir šis ryšys veikia kur kas geriau nei bet koks verslo planas.

Vertėtų paminėti, kad Grucci istoriją lydi ne tik pergalės. Skaudūs išgyvenimai daro ją tokią žmogišką. 1983 metais Long Ailendo gamykloje nugriaudėjęs sprogimas nusinešė dviejų šeimos narių gyvybes. Ši tragedija galėjo viską sugriauti, tačiau artimieji atsitiesė ir tęsė darbus. Toks nepalaužiamas atsparumas vienija daugelį pirotechnikos dinastijų, nes kasdien susiduriant su sprogmenimis, rizika tampa nuolatine realybe. Pavyzdžiui, trečios kartos savininkas Felixas Grucci, perėmęs verslą praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, sukūrė vieną svarbiausių pirotechnikos inovacijų – apvalkalą be sujungimo žymių. Šis išradimas gerokai padidino saugumą pašalindamas krintančius nesudegusius apvalkalo likučius. Svarbiausia, kad inovacija gimė ne sterilioje laboratorijoje, o šeimos dirbtuvėse, kur žinios visada ėjo iš rankų į rankas.

Australijoje įsikūrusi Foti šeima gali papasakoti labai panašią istoriją, tik jos ištakos glūdi ne Niujorke, o Italijos Kalabrijos regione. Pradėję savo kelią 1793 metais, jie šį amatą puoselėja jau aštuntą šeimos kartą. Celestino Foti į Australiją pirmąkart atvyko per Antrąjį pasaulinį karą kaip karo belaisvis ir buvo internuotas Cowra stovykloje. 1951 metais grįžęs jau kaip imigrantas, jis įsidarbino „Vulcan“ fejerverkų gamykloje Menangl Parke, kur vėliau pasikvietė ir sūnus Samą bei Vincą. 1969-aisiais Celestino kartu su Samu nusipirko minėtą gamyklą ir taip įkūrė „International Fireworks“, vėliau gavusią Foti vardą. Šiandien septintos kartos pirotechnikas Fortunato Foti, kurio įmonėje petis į petį dirba aštuoni šeimos nariai, nuo 1997 metų kuria įspūdingus Sidnėjaus Naujųjų metų šou. Jis ne kartą pabrėžė, jog joks universitetas neruošia fejerverkų meistrų – viskas, lyg kulinarijoje, perduodama per receptus ir pasakojimus. 1993 metais Stokholme kompanija laimėjo tarptautinį konkursą, nuskynusi tiek komisijos, tiek publikos simpatijas ir nurungusi komandas iš Švedijos, Vokietijos, Kinijos bei Italijos. Nuo to momento pasipylė pergalės pasauliniuose konkursuose ir kvietimai į vis didesnius renginius. Foti šeimos kelias nuo karo belaisvių stovyklos iki didžiausio Naujųjų metų šou pasaulyje neabejotinai yra viena įspūdingiausių imigrantų sėkmės istorijų Australijos pirotechnikos rinkoje.

Jungtinių Valstijų pirotechnikos versle ilgą laiką dominavo italų kilmės šeimos, ir tai nėra atsitiktinumas. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje kelios giminės iš Italijos, ypač Neapolio bei Kazertos apylinkių, atvežė savo receptus į JAV. Šios formulės buvo saugomos kaip didžiausios paslaptys, kruopščiai surašytos į mažas užrašų knygeles ir perduodamos tik iš tėvo sūnui. Vitale šeima, vėliau įkūrusi „Pyrotecnico“, savo veiklą pradėjo 1889-aisiais Italijoje, o 1920 metais persikėlė į Niukaslą. Souza šeima valdo „Pyro Spectaculars“ Kalifornijoje, Rozzi dinastija nuo XIX amžiaus pabaigos darbuojasi Ohajuje. Visus šiuos verslus sieja tas pats modelis: italų imigrantas atvežė receptus, įkūrė įmonę, perdavė ją vaikams, o šie – savo atžaloms. Tokia sistema nepriekaištingai veikia jau daugiau nei šimtmetį. Pirotechnika lieka amatu, kurio neišmoksi per savaitę ar mėnesį, todėl dešimtmečiais kaupta šeimos patirtis čia tampa didžiausiu konkurenciniu pranašumu.

2024 metais 32-ajame tarptautiniame Hanoverio fejerverkų festivalyje pirmąją vietą iškovojęs „Vilniaus Saliutas“ taip pat priklauso šiai pasaulinei tradicijai. Čia pirotechnika tampa ne tik verslu, bet ir meistrišku amatu, kurio vertė matuojama ne vien pajamomis, bet ir tuo, kiek kartų žinios keliavo iš lūpų į lūpas ir kiek įspūdingų šou nušvietė dangų. Kiekviena šeima turi savo unikalius receptus, metodus ir istoriją, kurios neįmanoma tiesiog nusipirkti ar nukopijuoti – ją galima tik paveldėti arba kantriai sukurti nuo nulio. Todėl stebint profesionalų fejerverkų pasirodymą, nesvarbu, ar tai būtų Sidnėjus, Dubajus, Pensilvanijos Niukaslas, ar jauki sodyba prie Trakų ežero, verta prisiminti vieną dalyką. Už kiekvieno šūvio slypi ne tik moderni technologija ir chemija, bet ir žmonės. Meistrai, paveldėję šį amatą iš savo tėvų ir pasiryžę jį perduoti savo vaikams. Būtent ši nenutrūkstanti grandinė, kai kur besitęsianti šimtmečius, yra pats vertingiausias pirotechnikos pasaulio turtas.

Astatis išnyksta vos atsiradęs

Vienas rečiausių elementų – astatis (At), kurio atominis skaičius yra 85. Įvairiais skaičiavimais, visoje Žemės plutoje vienu metu gali būti tik maždaug kelios dešimtys gramų astačio. Tiksliai jo pasverti, žinoma, niekas negali – elementas pasklidęs po planetą nepaprastai mažomis koncentracijomis, nuolat susidaro ir skyla. Skaičiuojama, kad bendras jo kiekis Žemės plutoje turėtų būti mažesnis nei maždaug viena uncija, t. y. apie 28 gramus.

Elemento pavadinimas kilo iš graikų astatos, reiškiančio „nestabilus“. Astatis gamtoje atsiranda kaip labai trumpai gyvuojantis urano ir torio radioaktyviojo skilimo grandinių produktas. Jo izotopai gyvuoja taip trumpai, kad elemento telkinio nėra ir būti negali. Ilgą laiką mokslininkai žinojo, kad periodinėje lentelėje po jodu turėtų egzistuoti dar vienas halogenas, tačiau jo paieškos buvo nesėkmingos. Tik 1940 m. Kalifornijos universitete Berklyje Dale‘as Corsonas, Kennethas MacKenzie ir Emilio Segrè įrodė, kad elementą galima pagaminti bombarduojant bismutą alfa dalelėmis. Taip buvo gautas astačio izotopas. Šiandien moksliniams tyrimams jis gaminamas dalelių greitintuvuose, o jo atomai identifikuojami pagal radioaktyvųjį skilimą naudojant itin jautrius analizės metodus.

Francis – elementas, kurį išdavė jo paties spinduliuotė

87-asis periodinės lentelės elementas – francis (Fr). Dar Dmitrijus Mendelejevas numatė, kad po ceziu periodinėje lentelėje turėtų būti nežinomas elementas. XX a. pradžioje įvairūs tyrėjai ne kartą skelbė jį radę, tačiau vėliau tokie pranešimai nepasitvirtindavo. Lūžis įvyko 1939 m. Paryžiaus Kiuri institute. Prancūzų fizikė Marguerite Perey tyrė aktinį ir kruopščiai šalino iš mėginio jo skilimo produktus. Vis dėlto mėginys ir toliau skleidė spinduliuotę, kurios nebuvo galima paaiškinti jau žinomais elementais. M. Perey suprato, kad dalis aktinio atomų skyla kitu keliu ir trumpam suformuoja 87-ąjį elementą. Naująjį elementą ji pavadino savo šalies garbei – franciu. Jo pagrindinio gamtoje aptinkamo izotopo ²²³francio pusėjimo trukmė yra vos 22 min. Tad francis Žemėje niekur nesikaupia: vos atsiradęs radioaktyviojo skilimo grandinėje, netrukus virsta kitais atomais, todėl užfiksuojami tik jo pėdsakai. Laboratorijose francį galima pagaminti branduolinėmis reakcijomis, pavyzdžiui, bombarduojant tam tikrus sunkesnius elementus dalelėmis.

Prometis – periodinės lentelės spraga, kurios ilgai nepavyko užpildyti

Periodinėje lentelėje promečio (Pm) vieta ilgą laiką buvo akivaizdi, tačiau paties elemento surasti nepavyko. Jo atominis skaičius – 61, todėl jis turėjo būti tarp neodimio ir samario. XX a. pradžioje netrūko mokslininkų, skelbusių, kad paslaptingą elementą pagaliau aptiko, netgi siūlė įvairius pavadinimus. Tačiau patikimų įrodymų trūko.

Prometis neturi stabilaus izotopo. Net ilgiausiai gyvuojančio izotopo pusėjimo trukmė siekia tik apie 17,7 m. Todėl prometis, kuris galėjo egzistuoti jaunoje Žemėje, seniai išnyko. Gamtoje jo vis dėlto gali atsirasti iš naujo – itin menkų kiekių susidaro spontaniškai skylant uranui. Skaičiuojama, kad milijone tonų urano rūdos gali būti mažiau nei mikrogramas promečio.

Patikimai 61-asis elementas buvo identifikuotas 1945 m. Oak Ridge laboratorijoje JAV, kur Jacobas Marinsky, Lawrence‘as Glendeninas ir Charlesas Coryellas tyrė branduoliniame reaktoriuje susidariusius urano skilimo produktus. Vienu svarbiausių įrankių tapo jonų mainų chromatografija, leidusi atskirti panašiomis cheminėmis savybėmis pasižyminčius elementus. Apie atradimą viešai paskelbta tik po karo. Pavadinimas pasirinktas pagal graikų mitologijos titaną Prometėją, pavogusį iš dievų ugnį ir perdavusį ją žmonėms.

Technecis – pirmasis žmogaus sukurtas elementas

1937 m. E. Segrè ir Carlo Perrier ištyrė molibdeno gabalą, Kalifornijos universiteto ciklotrone apšaudytą didelės energijos dalelėmis. Mėginyje jie aptiko iki tol nežinomų radioaktyviųjų izotopų. Tai tapo pirmuoju dirbtinai pagamintu cheminiu elementu techneciu (Tc). Jo pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „dirbtinis“.

Tačiau istorija tuo nesibaigė. Paaiškėjo, kad technecis vis dėlto egzistuoja ir gamtoje. Jo pėdsakų susidaro savaime skylant uranui. Kiekiai nepaprastai maži – tonoje urano galima rasti maždaug miligramą technecio.

1952 m. technecio spektrinių linijų aptikta kai kurių raudonųjų milžinių – senstančių, smarkiai išsiplėtusių žvaigždžių – šviesoje. Kadangi jo izotopų negalėjo išlikti nuo žvaigždžių susiformavimo laikų, tai tapo svarbiu įrodymu, kad cheminiai elementai formuojasi žvaigždžių viduje.

Renis – retas, nors ir stabilus

Ne visi reti elementai yra trumpaamžiai radioaktyvieji atomai. Puikus kontrastas jiems – renis (Re). Tai vienas rečiausių metalų Žemės plutoje, nes jo vidutinė koncentracija siekia vos apie 0,001 milijonosios dalies. Skirtingai nei astatis ar francis, renis galėjo išlikti geologiniais laikotarpiais, tačiau problema kita – gamtoje jis labai išsisklaidęs ir praktiškai nesudaro ekonomiškai reikšmingų telkinių. Tad renio paprastai neieškoma kaip atskiros rūdos. Pramonėje jis daugiausia gaunamas kaip šalutinis produktas apdorojant molibdeno rūdą – renį galima surinkti iš lydant molibdeną susidarančių dulkių ir kitų technologinio proceso medžiagų. 1925 m. Walteris Noddackas, Ida Tacke ir Otto Bergas pranešė aptikę 75-ąjį elementą ir pavadino jį reniu pagal Reino upės lotynišką pavadinimą Rhenus. Jis tapo vienu paskutinių atrastų stabilių natūralių periodinės lentelės elementų. Šiandien renio retumas žymi didelę technologinę vertę. Jis naudojamas specialiuose nikelio lydiniuose, galinčiuose atlaikyti labai aukštą temperatūrą, pavyzdžiui, gaminant reaktyvinių variklių turbinų detales, taip pat katalizatorius.

Periodinės elementų lentelės keistenybės

Lentelė vis dar gali augti. Šiuo metu oficialioje periodinėje lentelėje yra 118 cheminių elementų. Septintąją jos eilę užbaigė 113-asis nihonis, 115-asis moskovis, 117-asis tenesis ir 118-asis oganesonas, kurių pavadinimus Tarptautinė bendrosios ir taikomosios chemijos sąjunga (IUPAC) oficialiai patvirtino 2016-aisiais. Tačiau mokslininkai ir toliau bando sukurti dar sunkesnius elementus – 119-asis pradėtų visiškai naują aštuntąjį lentelės periodą.

Kai kurie elementai beveik nepritampa prie kaimynų. Periodinė lentelė sukurta taip, kad tos pačios grupės elementai pasižymėtų panašiomis savybėmis, tačiau gamta ne visada paiso tvarkingų schemų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – galis. 20 °C temperatūroje jis yra kietas metalas, tačiau lydosi vos prie 29,76 °C, todėl ilgai laikomas šiltoje rankoje pradeda tirpti.

Kambario temperatūroje skysti tik du elementai. Maždaug 20 °C temperatūroje skystas yra metalas gyvsidabris ir ne metalas bromas. Gyvsidabrio lydymosi temperatūra siekia –38,8 °C, o bromo –7,2 °C.

Elemento pavadinimo kilmė. Naujo elemento atradėjai gali pasiūlyti pavadinimą, tačiau jį turi patvirtinti IUPAC. Pagal galiojančias taisykles, naujas elementas gali būti pavadintas mitologinio personažo, mineralo, geografinės vietovės, būdingos savybės arba mokslininko garbei.

Autorė Monika Budnikienė

Pirmosios kregždės padangėje

Po didžiosios Prancūzijos revoliucijos, 1806 m., Paryžiaus gastronomas Grimodas de la Reynière pradėjo leisti naują periodinį leidinį „Journal des Gourmands et des Belles“. Nuo pat pirmojo numerio jame buvo dalijamasi patarimais apie maistą, madą ir teatrų lankymą. Tai buvo unikalus žurnalas, apimantis beveik visus gyvenimo būdo aspektus. Šiandien jis primena socialinių tinklų nuomonės formuotojus, kurie aiškina sekėjams, kaip maitintis, sportuoti, auginti vaikus, tvarkyti namus, derinti drabužius, dažytis ir kvepintis… Patarimų aruodas, kaip ir temų aktualumas, – neišsemiami. Gal todėl nuomonės formuotojai ir turinio kūrėjai sėkmingai įsiveržė į reklamos ir pardavimų rinką. O XIX a. pradžioje didžiausią galią turėjo rašytinis žodis.

Tendencijų autoriai neatsirado iš niekur. Elgesio žinynai, etiketo taisyklės, mados rekomendacijos gyvavo dar prieš Prancūzijos revoliuciją, tačiau buvo skirtos aukštesnio socialinio luomo atstovams. Po politinio perversmo pasikeitė ne patarimų pobūdis ar apimtis, o auditorija. Buvo siekiama skubiai panaikinti senąją visuomenės hierarchiją ir įtraukti į kultūrinį šalies gyvenimą visus, kurie turėjo pinigų asmeniniams siuvėjams samdyti, lankytis restoranuose ir spektakliuose. Kilmė ir pajamų šaltinis tapo antraeiliu dalyku. Eiliniai žmonės domėjosi, kaip elgtis viešumoje, kaip atrodyti norint pritapti prie daugumos, kur užmegzti naudingų ryšių.

Netikėtas porevoliucinių gyvenimo būdo ekspertų iškilimas atspindėjo socialinę, profesinę ir net fizinę laisvę. Kiekvienas galėjo tapti tuo, kuo norėjo, ir rasti vietą visuomenėje. Pats Grimodas de la Reynière buvo teisininkas, vėliau tapo teatro kritiku, dar vėliau – prabangių maisto prekių pardavėju. Galiausiai ėmėsi rašytojo amato. Šiandien jis laikomas nusipelniusiu gastronominės kritikos pradininku ir pirmuoju restoranų gidu.

Kitas žymus to laikotarpio Paryžiaus personažas – žurnalistas ir leidėjas Pierre de La Mésangère. Jis spėjo pabūti kunigu, tačiau nuo 1797 iki 1831 m. redagavo mados žurnalą „Journal des Dames et des Modes“. Tokiu būdu formavosi naujas socialinis elitas – ekscentriškų asmenybių kompanija, kuri diktavo materialiosios kultūros taisykles, t. y. suteikė reikšmę tam tikriems drabužiams, šukuosenoms, makiažui, maistui, interjerui, renginiams.

Moterų vaidmuo istorijoje

Kalbant apie moterų mados lyderystę, ji visiškai pasikeitė po Prancūzijos revoliucijos. Iki tol nuomonę formavo karališkoji aplinka – karaliaus žmonos ir meilužės – nuo Madam de Pompadour iki Marijos Antuanetės. Pasikeitus santvarkai, kai kurios sugebėjo pasinaudoti turėta padėtimi ir patirtimi. Pavyzdžiui, Madam Campan, buvusi Marijos Antuanetės vyriausioji dvaro dama, Paryžiaus priemiestyje įkūrė elitinę internatinę mokyklą, kurioje pasiturinčių šeimų mergaites auklėjo pagal aristokratišką etiketą.

Vis dažniau kilmingas damas nurungė naujo ir perspektyvaus socialinio luomo – bankininkų, finansininkų, prekybininkų, teisininkų, politikų – žmonos. Sostinės elitui priklausė Juliette Récamier, Thérésa Tallien, Fortunée Hamelin. Jų namų interjerą bei aprangą stebėjo, mėgdžiojo ir komentavo spauda, pavyzdžiui, Pierre de La Mésangère žurnalas.

Madam Hamelin, kreolė iš Karibų salos, priklausė įtakingų moterų grupei, vadinamai „Merveilleuses“. Jos rengėsi itin ekstravagantiškai, kopijavo antikinį senovės Graikijos stilių, o audiniai buvo beveik perregimi ir labai seksualūs. Formavosi uždarų vakarėlių kultas, prieinamas tik bohemos atstovams. Paryžiaus moterys siekė patekti į įspūdingiausius elito salonus ir mėgautis naktinio gyvenimo linksmybėmis. Jos kopijavo ne tik išvaizdą, bet ir elgesio manieras.

Nuo tų laikų išliko stereotipas, jog prancūziškoje šeimoje visiškai normalu, kad vyras ir žmona turi meilužių. Svarbiausia – džiaugtis gyvenimu ir nekelti viešų skandalų.

Atgarsiai senojoje Anglijoje

Panašių nuomonės formuotojų egzistavo kitose šalyse, tačiau nepaliko ryškaus atgarsio. Didžiojoje Britanijoje monarchijos įtaka nuslopo pramonės revoliucijos laikotarpiu XVIII a. 7-ajame dešimtmetyje. Stiprėjant socializmui galią įgavo asmenys, kurie užsiėmė verslu ir gamyba.

Keramikos magnatas Josiah Wedgwoodas, užsitarnavęs karališkosios šeimos palankumą, pasinaudojo reputacija ir puošnių indų gamybą pavertė serijine. Kai arbatos servizai tapo prestižo reikalu, viduriniosios klasės britai pirko negalvodami apie kainą. Gudrus pramonininkas netiesiogiai ugdė miestiečių skonį ir supažindino su neoklasicizmu. Kitas aukštuomenės atstovas – Beau Brummellis – negimė nei kilmingas, nei turtingas, tačiau šiandien žinomas kaip vienas svarbiausių regentystės stiliaus vyrų mados diktatorių. Jo pastangų dėka, džentelmenai atsisakė pernelyg puošnių teatrališkų drabužių, pamėgo prie kūno prigludusių švarko ir ilgų kelnių derinį. Stilistas, artimas karaliaus Jurgio IV draugas, pirmasis pasiūlė naujoviškas apykakles, skatino dėvėti baltus marškinius ir mazgu surištą kaklaraištį bei blizginti batus. Jis buvo dendizmo – perdėtos elegancijos – pradininkas.

Emma Hamilton, gimusi 1765 m. kalvio šeimoje netoli Liverpulio, tapo viena sekamiausių Europos moterų, kai jos įvaizdį išplatino dailininkas George’as Romney. Iki šiol žinoma ne tik kaip menininko mūza, bet ir kaip karinio jūrų laivyno didvyrio lordo Nelsono meilužė bei kurtizanė. Taigi, socialinė galia buvo grindžiama ne kilme ir statusu, o asmenine charizma ir to meto vizualine kultūra.

Viešo gyvenimo taisyklės

Karalių valdymo pabaiga išlaisvino ilgai slopintą malonumo alkį. Turtas – bene aktyviausia socialinė valiuta – buvo atskirtas nuo paveldimų titulų, o griuvus luomų sistemai kūrėsi naujos įtakingos struktūros. Vidurinysis visuomenės sluoksnis turtėjo iš konfiskuotų bajorų ir dvarininkų žemių bei spekuliuodamas vogtais daiktais. Chaoso laikais kiekvienas išgyveno, kaip mokėjo. Nuo 1808 m. imperinę bajoriją pakeitė naujas elitas – valdininkai ir kariuomenės struktūros. Nors jie gavo statusą ir turtą, vis tiek turėjo mokytis, kaip dekoruoti namus, priimti svečius, apsirengti miesto šventei. Restorano koncepcija susikūrė Paryžiuje kaip visiškai nauja vieša erdvė, kurioje kiekvienas demonstravo savo skonį, galėjo būti pastebėtas ir įvertintas. Vienu metu vyko ir edukacija, ir varžytuvės. Pramogų pasaulis neatsirado dėl savanaudiškumo. Tai buvo ilgos priespaudos pasekmė ir būtinybė išragauti laisvę.

Didžiojoje Britanijoje socialiniai pokyčiai vyko palaipsniui. Sėkmės lydimi pramonininkai ir karinis elitas prisijungė prie senosios aristokratijos, jos neišstumdami. Monarchija lanksčiai prisitaikė prie naujos tvarkos ir priėmė naujokus. Kita vertus, Prancūzijoje revoliucija lėmė dar didesnį socialinį pokytį, paskatinusį tolesnį visuomenės pertvarkymą. Miestų rotušėse ir rūmuose, restoranuose ir salonuose po vienu stogu būrėsi visi gyventojai, neatsižvelgiant į titulus. Linksminosi politikai, generolai, buvę bajorai, gamyklų savininkai, architektai, bankininkai, rašytojai, dailininkai, aktoriai, vyrai ir moterys. Štai kodėl prancūzų nuomonės formuotojai paveikė visus socialinius sluoksnius ir suvienodino žaidimo taisykles. Nuo garbaus amžiaus buvusios rūmų tarnaitės iki septynmetės pradžios mokyklos moksleivės – visos dailiosios lyties atstovės norėjo tokių pačių suknelių, papuošalų, pudros dėžučių, kurpaičių, sofos pagalvėlių ar krištolinių indų.

Gyvenimo būdo nuomonės formuotojai dažnai laikomi unikaliu šiuolaikiniu reiškiniu, tačiau ši praktika prasidėjo revoliucijos nusiaubtame Paryžiuje. Socialinių tinklų turinio kūrėjai, kurie skleidžia žinią ir diktuoja madas, tęsia tradicijas, kurias pradėjo Grimodas de la Reynière.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

 Kas pirmesnis, tas gudresnis

Kaip keliautojas K. Kolumbas atrado Ameriką, o Dž. Kukas – Australiją, taip dešimtys medicinos profesorių tyrinėjo moters anatomiją ir fiziologiją. Natūralu, kad atradėjai priskirdavo sau nuopelnus ir pavadindavo organus savo vardais. Jeigu įsivaizduotume dubens ertmę kaip plokščią žemėlapį, jis niekuo nesiskirtų nuo įprastų kartografinių brėžinių. „Vietovardžiai“ būtų pažymėti tik vyriškomis pavardėmis. Šiandien nedaugelis susimąsto, kokiu būdu mokslo atstovai sugebėjo įsiamžinti moters kūne. Prisiminkime labiausiai nusipelniusius.

Duglaso ertmė (lot. excavatio rectouterina) – žemiausia dubens pilvaplėvės vieta, esanti tarp gimdos ir tiesiosios žarnos. Dėl anatominės padėties tai kliniškai svarbi sritis, kurioje gali kauptis patologinių skysčių ir vystytis endometriozė. Atradėjas – škotų anatomas Jamesas Douglasas. Italijos anatomas Gabriele Falloppio paskelbė apie kiaušintakius (tuba uterina), anglakalbėse šalyse vis dar vadinamus Falopijaus vamzdžiais. Bartolinio liaukos (glandulae vestibulares majores) išsidėsčiusios abiejose makšties prieangio pusėse ir gamina klampų, baltymingą sekretą, kuris drėkina gleivinę. Pavadinimas suteiktas danų anatomo Casparo Bartholino jaunesniojo garbei. Ar žinojote, kad 1950 m. G tašką pirmasis aprašė vokiečių ginekologas Ernstas Gräfenbergas? Skeno liaukos (glandulae paraurethrales) atsiveria šalia šlaplės ir laikomos moteriškąja prostata, o jų atradėjas – škotų kilmės amerikietis Alexanderis Skene‘as. Grafo folikulai – galutinė subrendusio folikulo stadija kiaušialąstėje – pelnė Nyderlandų gydytojo ir anatomo Regnierio de Graafo vardą.

Patriarchalinė nomenklatūra

Vyrai paliko savo vardus, tarsi ekspedicijų dalyviai, užvaldę niekieno žemes ir suteikę civilizuotą pavadinimą. Iki XX amžiaus dailioji lytis beveik negalėjo prasibrauti į akademinę medicinos bendruomenę, tenkinosi mažesnės klasifikacijos reikalaujančiomis slaugytojų, pribuvėjų pareigomis arba būdavo pacientėmis. Vyriški anatominių struktūrų pavadinimai puikiai atspindi tuometinį šališkumą. O tradicijos iki šiol tęsiamos visose mokslo srityse, pavyzdžiui, bakterijoms salmonelėms suteiktas JAV veterinarijos gydytojo Danielio Elmerio Salmono vardas.

Užuominų apie patriarchalinę visuomenės struktūrą aptinkama net senovės graikų mitologijoje. Santuokos dievas Himenėjas, miręs vestuvių naktį, paskolino savo vardą unikaliai moteriškai anatominei struktūrai. Mergystės plėvės pavadinimas yra kilęs iš graikų kalbos žodžio hyalos, kuris reiškia membraną. XVI a. šiuolaikinės anatomijos tėvas Andreas Vesalius pirmą kartą pavartojo šį terminą apibūdindamas makšties angos plėvelę. Vėliau pavadinimas susietas su mergaičių nekaltybe ir susilaikymo nuo lytinių santykių įrodymu.

Šių laikų kalbotyros specialistai diskutuoja, kad žodžio giminė formuoja suvokimą, koks yra apibūdinamas objektas, todėl vyriški terminai, apibūdinantys moters kūną, gali sukelti dviprasmybę. Adelaidės universiteto (Australija) lingvistikos ir nykstančių kalbų profesorius Ghil‘adas Zuckermannas atkreipia dėmesį, kad kalbose, kuriose žodis „tiltas“ yra moteriškosios giminės, apibūdinamas kaip elegantiškas. Tačiau kalbose, kuriose žodis „tiltas“ yra vyriškosios giminės, laikomas tvirtu. Panašiai kaip Mėnulis: vienose šalyse regimas moters, kitose – vyro veidas.

Su moterimis – vienas vargas

Jei vyriška terminologija laikyta patikima ir prestižine, tai moteriški terminai nuo senų laikų apibūdina neigiamus procesus ar ligas. Terminą „isterija“, kuris kilęs iš graikų kalbos žodžio isterika, reiškiančio gimdą, sugalvojo Hipokratas. Jis teigė, kad emocinę būseną, būdingą tik moterims (ǃ), lemia gimdos migracija kūne. Tikėta, kad verkimą, šaukimą, pyktį, nerimą, ašaras ir kitas stiprias reakcijas, kurių anuomet negalėjo paaiškinti filosofai, sukelia būtent reprodukciniai organai. Įdomu, kad pirmieji psichikos sutrikimą, susietą su moteriškąja lytimi, aprašė senovės egiptiečiai 1900 m. pr. Kr. Vėliau graikai išplėtė teoriją, esą gimda klajoja kūnu, gamina toksinus, kurie sukelia nevaldomus protrūkius. Manyta, jog tokia moteris nevaisinga, todėl isterijos priepuoliai labai pakenkdavo reputacijai ir galimybėms ištekėti. Idėja gyvavo per šimtmečius, o XIX a. tapo pagrindine diagnoze, nustatoma moterims vyriškosios lyties medicinos atstovų. Kaip minima rašytiniuose šaltiniuose, „isteriškos ponios“ užtvindydavo gydytojų laukiamuosius, rikiuodavosi į eilę, kad pagytų. Veiksmingiausia terapija buvo makšties sienelės masažas, šiais laikais prilyginamas petingui. Patiriamas orgazmas diplomatiškai pavadintas „paroksizmu“ ir laikytas svarbiu išgijimo požymiu. Už procedūras dosniai mokėdavo sutuoktiniai ir pasiturintys tėvai, išvarginti žmonų ir dukrų isterijų. Kai gydytojai ėmė skųstis profesine liga – lėtiniu rankų mėšlungiu, sukurti pirmieji mechaniniai vibratoriai. Iš Amerikos psichiatrų asociacijos šiuolaikinių ligų sąrašo isterija išbraukta tik 1952 m.

Stereotipinis žargonas

Vis aktyviau diskutuojama, kad apskritai medicinoje vartojama daug stereotipiškai vyriškų, militaristinių metaforų. Gydymą apibūdina tokie išsireiškimai kaip „kova su liga, karas su vėžiu, mūšis dėl sveikatos, vaistai – pagrindinis ginklas, mobilizuotos visos organizmo pajėgos, imunitetas atrėmė priešą, pavyko sustiprinti gynybą“. Kalbant apie pasveikimą sakoma: „įveikta liga, laimėtas mūšis, pasiekta pergalė, pavyko nugalėti, priešas atsitraukė, rodikliai grįžo į pirmines pozicijas“. Moteriški reprodukciniai organai gali būti pavadinti žeminančiais epitetais: „miegančios kiaušidės, gimdos kaklelio defektas, genetinis brokas, tingios kiaušidės, nusidėvėjusi gimda, tuščios įsčios, neveikianti sistema, silpnoji grandis“. Medicininė kalba gali būti labai kritiška.

Kai kūnas tampa mūšio lauku, rizikuoja virsti vieta, kurioje žmonės varžosi dėl kontrolės. Onkologas Jerome‘as Groopmanas, knygos „Your Medical Mind“ autorius, sako, kad militaristiniai atspalviai padeda pacientui suvokti, kaip veikia gydymas. Tačiau psichologai mano, kad metafora kenkia gerovei, ypač pralaimėjus ligai, nes formuoja nuomonę, neva ligonis kovojo nepakankamai.

Net šiuolaikinėje anatomijos terminologijoje apstu archajiškų ir seksistinių pavyzdžių. Tarkime, žodis „makštis“ yra kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia prigludusį peilio arba kardo ašmenų dėklą. Panašiai terminas „klitoris“, kildinamas iš vėlyvosios graikų kalbos žodžio kleitorís, gali reikšti užrakinimą arba atrakinimą (libido). Kai kurie interpretuoja šią struktūrą kaip raktelį į moters seksualumą. Nereikia būti S. Freudu norint suprasti, kad šie reprodukcinių organų pavadinimai atspindi vyrų asociacijas.

Permainų alkis

Kardifo universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkai, vadovaujami dr. Susan Morgan, nustatė, kad anatomijos vadovėliuose, iš kurių mokosi medicinos studentai, vyrų anatomija ir fiziologija vaizduojama kaip norma, o moterys beveik neminimos, išskyrus reprodukcinę sistemą. „Susidaro įspūdis, kad žmogaus kūnas yra vyriškas, o moters kūnas pateikiamas tik kaip pavyzdys, norint parodyti skirtumus“, – teigia tyrimo autoriai.

Psichologijos docentė Lera Boroditsky iš Kalifornijos universiteto tvirtina, kad eponimai (pirminiai šaltiniai, davę pradžią naujam pavadinimui) įtvirtina idėją, jog pažanga būdinga tik vienai lyčiai, esą tik vyrai atsakingi už žmonijos progresą ir medicinos tobulėjimą. Mokslininkė pasisako už sistemą, kuri nėra orientuota į istorines pergales ir vyrus, kurie atrado tam tikras kūno dalis. Vietoj to medicininiai terminai turėtų būti neutralūs, pagarbūs ir naudingi kūno šeimininkėms, t. y. moterims.

Pernai Johannes Gutenberg universiteto (Vokietija) mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad moterų genitalijoms apibūdinti vartojama gerokai daugiau eufemizmų ir netikslių pavadinimų, palyginti su vyrų. Apie 75 % respondenčių kasdienėje aplinkoje vartoja terminus „vagina, vulva“, tačiau maždaug trečdalis vis dar renkasi mažybinius žodelius „katytė, pelytė“. Vyrai kur kas dažniau apibūdina savo genitalijas žodžiais „penis, varpa“, daug rečiau „kotas“.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Miestas skendėjo atliekose

Pirmojoje XIX a. pusėje Londono gyventojų skaičius sparčiai augo, tačiau miesto infrastruktūros galimybės tam nebuvo pritaikytos. Nuo 1800-ųjų iki 1850 m. Londono gyventojų skaičius padvigubėjo iki 2,5 milijono, todėl Britų imperijos sostinė tapo didžiausiu miestu pasaulyje. Dauguma namų neturėjo tualetų ir vandentiekio. Išmatos kauptos duobėse, o vadinamieji naktiniai fekalijų surinkėjaijas naktimis išsemdavo ir dalį parduodavo kaip trąšas. Tiesa, likusios patekdavo į kiemus, gatves, griovius, mažesnius upelius, o galiausiai – į Temzę. Situaciją dar labiau pablogino vandeniu nuplaunami tualetai. Upė tuo metu buvo ne tik nuotekų šalinimo vieta. Iš jos imtas vanduo miesto gyventojams, todėl Londonas iš esmės išleisdavo atliekas į tą pačią sistemą, iš kurios gaudavo geriamąjį vandenį. Šio įpročio pasekmės ypač išryškėjo per choleros epidemijas. Nuo 1831 m. Londoną ne kartą užklupo šios ligos protrūkiai, nusinešę tūkstančius gyvybių.

Kalta smarvė ar užterštas vanduo?

XIX a. viduryje dar buvo plačiai tikima vadinamąja miazmų teorija. Manyta, kad tokias ligas kaip cholera sukelia dvokiantis oras, kylantis iš pūvančių organinių medžiagų. Todėl Temzės kvapas atrodė ne tik atgrasus – daugelis londoniečių jį laikė tiesiogine grėsme sveikatai. Tik gerokai vėliau sužinota, kad cholerą iš tiesų sukelia bakterija Vibrio cholerae, o liga dažniausiai plinta per išmatomis užterštą vandenį ar maistą. Tiesa, šią teoriją bandė įrodyti Londono gydytojas Johnas Snow. Dar 1849 m. jis paskelbė darbą apie choleros plitimą, kuriame teigė, kad liga perduodama ne per orą, o per užterštą vandenį. Vėlesni jo tyrimai suteikė vis daugiau įrodymų. Per 1854 m. epidemiją J. Snow palygino namus, kuriems vandenį tiekė dvi bendrovės. „Lambeth Waterworks Company“ perkėlė vandens paėmimo vietą aukščiau upe, kur vanduo buvo švaresnis, o „Southwark and Vauxhall“ ėmė jį iš stipriai nuotekomis užterštos Temzės dalies. Per pirmąsias septynias tyrimo savaites mirtingumas nuo choleros „Southwark and Vauxhall“ klientų namuose buvo daug kartų didesnis. Tačiau tam, kad Londonas iš tiesų imtųsi milžiniško masto pertvarkos, vien mokslinių argumentų neužteko.

Smarvė tapo sunkiai pakeliama

1858-ųjų vasara buvo neįprastai karšta. Neiškrito nė lašas lietaus, kuris atvėsintų miestą ar nuplautų Temzės upę dusinusius nešvarumus. Kylant temperatūrai, pakrantėse ir vandenyje susikaupusios organinės atliekos ėmė intensyviai irti. Upės smarvė tapo sunkiai pakeliama. Pasakojama, kad kvapas buvęs toks baisus, jog žmonės vėmė vos priartėję prie Temzės. „Tas, kas sykį įkvepia šio dvoko, niekada jo nepamirš“, – rašė vietinė spauda.

Galiausiai problema pasiekė ir vieną politiškai svarbiausių vietų šalyje – Parlamento rūmus Vestminsteryje, stovinčius tiesiai ant Temzės kranto. Bandydami bent kiek sumažinti smarvę, darbuotojai upės pusėje esančias užuolaidas mirkė chlorkalkių tirpale, tačiau priemonė nepadėjo. Net svarstyta, ar parlamento posėdžių nereikėtų perkelti kitur. 1858 m. spauda rašė apie praktiškai nepakeliamas darbo sąlygas Vestminsteryje. Ironiška, kad skurdžiausių rajonų gyventojai šį nepakeliamą dvoką kentė ilgus metus, o vos kelios smarvės dienos tapo kasdiene įtakingiausių valstybės politikų problema. Sprendimai buvo priimti neįprastai greitai. Parlamentas suteikė galimybes finansuoti naują kanalizacijos sistemą, kuria siekta kiek įmanoma sustabdyti Londono nuotekų patekimą į Temzę pačiame mieste.

Už milžiniško projekto įgyvendinimą buvo atsakingas „Metropolitan Board of Works“ vyriausiasis inžinierius Josephas Bazalgette.Jis nusprendė suprojektuoti tarpusavyje sujungtų kanalizacijos kolektorių tinklą. Nuotekos iš įvairių Londono dalių turėjo būti surenkamos ir nukreipiamos į rytus – toliau nuo tankiausiai gyvenamų miesto rajonų. Projektui prireikė milžiniškų resursų. Nutiesta daugiau kaip 1609 km naujos kanalizacijos, o statybose panaudota apie 318 mln. plytų. Parlamentas darbams skyrė 2,5 mln. svarų – tuo metu milžinišką sumą. Plytų paklausa tapo tokia didelė, kad jų ėmė trūkti, o mūrininkų atlyginimai projekto metu išaugo maždaug penktadaliu.

Po krantinėmis paslėptas miestas

Statant sistemą, didelės Temzės pakrantės dalys pertvarkytos į krantines. Po jomis buvo paslėpti kanalizacijos kolektoriai, o pačios konstrukcijos kartu tapo apsauga nuo potvynių. Taip atsirado ir garsioji Viktorijos krantinė – Victoria Embankment, statyta 1864–1870 metais. Tiesa, miesto modernizacija turėjo kainą. Dalis namų, sandėlių ir prieplaukų, iki tol turėjusių tiesioginį priėjimą prie upės, jo neteko. Kai kurios pakrantės teritorijos buvo visiškai nugriautos, o kartu išnyko jose gyvenusios bendruomenės ir veikę verslai. Ypač stipriai pertvarka paveikė Lambetą pietiniame Temzės krante. Čia šalia pramonės įmonių buvo susispietę skurdūs gyvenamieji kvartalai. Dalis žmonių gyveno drėgnuose, pigiai pastatytuose namuose be vidaus vandentiekio, todėl geriamąjį vandenį tekdavo semti tiesiai iš Temzės. 1848 m. choleros protrūkis parodė, kokia pavojinga buvo tokia kasdienybė. Po kelių dešimtmečių Lower Fore Street, New Street ir dalis aplinkinių gatvių nušluotos nuo žemėlapio statant Alberto krantinę.

Iki šių laikų išlikusi problema

Naujoji sistema smarkiai pagerino padėtį Londone. Nuotekų nebeišleisdavo tiesiai į Temzę pačiame miesto centre, todėl sumažėjo geriamojo vandens užteršimo pavojus ir vandeniu plintančių ligų rizika. Vis dėlto pirmoji J. Bazalgette sistema nuotekų dar nevalė taip, kaip tai suprantame šiandien. Jos pirmiausia buvo perkeltos toliau į rytus ir išleidžiamos žemupyje. Netrukus dėl taršos ir dvoko pradėjo skųstis jau ten gyvenantys žmonės. Vėliau nuotekų tvarkymas nuolat modernizuotas, o dumblas kurį laiką specialiais laivais gabentas į jūrą. Tačiau J. Bazalgette sukurto tinklo pagrindas pasirodė nepaprastai ilgaamžis. Dalis Viktorijos laikų kanalizacijos iki šiol tebėra Londono infrastruktūroje.

1875 m. baigtas projektas buvo vadinamas pažangiausia pasaulyje nuotekų sistema. Jos kūrėjas planavo Londono ateitį ir siekė suprojektuoti ją taip, kad aptarnautų 50 % didesnį gyventojų skaičių – apie 4,5 mln. žmonių. Tačiau po 150 metų sostinėje jau gyvena beveik 9 mln. žmonių, o Viktorijos laikų vamzdžiai sunkiai atlaiko šiuolaikinio gyvenimo reikalavimus: juos užkemša viskas – nuo higieninių įklotų iki maisto atliekų. Be to, Londono kanalizacija keliauja ne tik buitinės nuotekos, bet ir lietaus vanduo. Smarkiai lyjant jos pajėgumų nebepakakdavo, todėl nuotekų perteklius per avarinius išleidimo taškus patekdavo į Temzę. Tad po pusantro šimtmečio Londonas ėmėsi dar vieno milžiniško projekto – Thames Tideway Tunnel. Tai 25 km ilgio tunelis po Londonu, kuris perima perteklines nuotekas, anksčiau patekdavusias į upę. Pernai vasarį visa sistema pradėjo veikti. Šiųmetį birželį projektą valdanti bendrovė paskelbė, kad naujasis tinklas jau sulaikė daugiau kaip 20 mln. tonų lietaus vandeniu atskiestų nuotekų, kurios kitu atveju būtų patekusios į Temzę.

Autorė Monika Budnikienė

Dantiraštis

Dantiraštis susiformavo maždaug 3500 m. pr. Kr. Šumere, pietinėje Mesopotamijoje. Manoma, kad naudotas net iki III mūsų eros amžiaus. Šį raštą perėmė ne viena civilizacija, jis pritaikytas skirtingoms kalboms. Iki šių dienų išliko daugybė dantiraščiu užrašytų teisinių, istorinių ir prekybos dokumentų, valdovų įsakų, pasakojimų, mitų, literatūros kūrinių, himnų dievams, užkeikimų, astrologinių tekstų. Net valdovų įrašai dažnai buvo skirti dievams. Štai Asirijos karaliaus Sargono II laiške vyriausiajam dievui Ašūrui aprašomas karinis žygis prieš Urartiją. Karalius jame nuolat šlovina Asirijos dievus ir savo pergales sieja su jų pagalba.

Per ilgą naudojimo laikotarpį dantiraštis smarkiai keitėsi. Šumerų laikais jis buvo ryškiai piktografinis – ženklų forma tiesiogiai sieta su vaizduojamu daiktu arba sąvoka. Pavyzdžiui, valdovą reiškiantis ženklas vaizdavo vyrą su galvos apdangalu. Vėliau babiloniečiai ir asirai piktogramas pavertė gerokai sudėtingesne sistema. Ženklai galėjo reikšti skiemenis arba garsus, iš kurių buvo sudaromi žodžiai, jau nebeturintys tiesioginio ryšio su pradiniu ženklo vaizdu. Tokius tekstus perskaityti galėjo tik specialiai išmokyti žmonės, daugiausia raštininkai ir žyniai.

Dantiraščiu imtos užrašinėti maldos dievams, prakeiksmai ir užkeikimai, kurių randama ant įvairių daiktų: nuo dubenų iki amuletų. Prakeikimų aptikta ir kapuose. Vienas žinomiausių įrašytas Asirijos karaliaus Tiglatpalasaro III žmonos karalienės Jabos kape. Įraše perspėjama, kad kapą išniekinęs žmogus pomirtiniame pasaulyje negaus aukų ir liks neramus visą amžinybę.

Egipto hieroglifai

Manoma, kad Egipto hieroglifų raštas IV tūkstantmetyje pr. Kr. susiformavo nepriklausomai nuo panašiu metu Mesopotamijoje atsiradusio šumerų dantiraščio. Ilgainiui vaizdiniai ženklai tapo vis abstraktesni. Taip atsirado hieratinis ir demotinis raštai, gerokai patogesni ir praktiškesni, naudoti pildant kasdienius teisinius ir administracinius dokumentus. Tačiau puošnūs tradiciniai hieroglifai dar ilgai buvo naudojami ritualiniams ir religiniams tikslams. Net Naujosios karalystės pabaigoje, kai Egipto politinė įtaka ėmė mažėti stiprėjant konkuruojančioms imperijoms, tarp jų Asirijai, religinė ir kultūrinė įtaka išliko didelė. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad patys žodžiai ir juos lydintys vaizdiniai įkūnija antgamtinę galią. Todėl ant kapų sienų gausu apsauginių tekstų ir užkeikimų, hieroglifais išraizgyti ir amuletai. Pats hieroglifas galėjo reikšti gerokai daugiau nei vien konkretų žodį. Štai Džedo stulpas simbolizavo stiprybę ir pastovumą, o Vadžet, arba Horo akis, – apsaugą ir atgimimą. Ypatingą reikšmę turėjo užrašytas žmogaus vardas. Egiptiečių kapuose mirusiojo vardas kartodavosi daugybėje vietų – ant sienų, sarkofago ir įkapių. Vardo išsaugojimas buvo glaudžiai susijęs su žmogaus egzistencijos tęstinumu, o jo sunaikinimas – su pabaiga.

Graikų abėcėlė ir skaičiai

Graikai perėmė finikiečių abėcėlę, kurią sudarė 22 ženklai. Palyginti paprastą raštą buvo lengva išmokti ir įsiminti, todėl tapo prieinamas platesnei visuomenės daliai. Tačiau ir graikų kultūroje rašytiniams ženklams buvo priskiriamas ne vien praktinis vaidmuo. Vyravo įsitikinimai apie magišką ryšį tarp raidžių, skaičių ir žmogaus likimo. Raidės ir skaičiai ilgą laiką buvo susiję – graikų abėcėlės raidės naudotos ir skaitinėms vertėms žymėti. Iš šios praktikos išsirutuliojo izopsefija, žinoma nuo III a. pr. Kr. Jos esmė buvo paprasta: kiekvienai žodžio raidei priskiriama tam tikra skaitinė vertė, o jos sudedamos. Jeigu du ar daugiau žodžių turėjo tokią pačią bendrą vertę, manyta, kad tarp jų egzistuoja gilesnis, paslėptas ryšys. Tokia praktika nebuvo išskirtinai graikiška. Labai panašus principas žinomas hebrajų gematrijoje, o panašių įsitikinimų aptinkama ir neoasirų kultūroje. Su skaičiais ir žmogaus likimu siejamas garsusis matematikas Pitagoras. Jam priskiriama teorija, pagal kurią žmogaus vardas ir gimimo data gali atskleisti jo charakterio savybes ir ateitį. Vėlesniais laikais didelio populiarumo sulaukė onomantija – būrimas pagal žmogaus vardą. Viduramžių Europoje tokios praktikos buvo itin paplitusios, o įvairių jų formų aptinkama net šiandien.

Majų glifai

Majų civilizacijos ištakos siekia maždaug 2000 m. pr. Kr., o didžiausią klestėjimą ji pasiekė 600–900 mūsų eros metais. Majų politiniai dariniai išliko iki ispanų užkariavimų XVI–XVII a. Per šį ilgą laikotarpį majai sukūrė sudėtingą ir menišką glifų rašto sistemą. Ją sudarė logogramos, reiškiančios žodžius ar sąvokas, ir garsą perteikiantys skiemeniniai ženklai. XVII–XVIII a. europiečių keliautojai šią sistemą pavadino majų hieroglifais, nes priminė Egipto hieroglifus, nors jokio istorinio ryšio tarp šių dviejų rašto sistemų nėra. Pats rašymas majų kultūroje buvo glaudžiai susijęs su menu – tiek raštininkus, tiek dailininkus vadino tz‘ib. Ypač svarbi majams buvo laiko apskaita. Jų Haab saulės kalendorius laikomas vienu tiksliausių senovės pasaulio kalendorių. Laikas kruopščiai skaičiuotas dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, majai laiką suvokė kaip ciklišką. Jie tikėjo, kad tiek trumpesniais, tiek ilgesniais laikotarpiais istorijos įvykiai gali kartotis. Antra, laiko skaičiavimas buvo neatsiejamas nuo sudėtingos religinių ritualų sistemos, kurią reguliavo 260 dienų Tzolk’in kalendorius. Vienas svarbiausių majų religinių ritualų buvo kraujo nuleidimas. Karališkosios šeimos nariai turėjo jame dalyvauti tam tikromis kalendoriuje nustatytomis dienomis. Ritualams naudoti įrankiai būdavo gausiai puošiami glifais. Majų religinis pasaulėvaizdis atsispindėjo ir jų raštuose. Jie tikėjo vandeningu požeminiu pasauliu. Kai kuriuose su pomirtiniu pasauliu siejamuose urvuose ant sienų užrašytos datos atrodo nelogiškos, vertinant pagal įprastus majų kalendorius. Tai aiškinama majų įsitikinimu, kad požeminiame pasaulyje laikas ir erdvė iškreipti, tad žmogaus protui sunkiai suvokiami. Požeminis pasaulis priklausė antgamtinei tikrovei, todėl jame negaliojo tos pačios taisyklės, kaip žmonių pasaulyje. Dauguma majų rašytinių kūrinių, deja, sunaikinta užkariavus ispanams. Iki šių dienų išliko tik trys neginčijamai autentiški ikikolumbiniai kodeksai. Įdomu tai, kad visi jie daugiausia susiję su ritualiniu laiko skaičiavimu, dievybėmis, dangaus kūnais ir religinėmis praktikomis.

Nuo vikingų iki kinų

Vikingai savo runų raštą – futarką – laikė dieviškosios kilmės. Pagal skandinavų mitologiją, runas žmonėms suteikė dievas Odinas. Jos buvo suvokiamos kaip priemonė pasauliui nusakyti ir kaip tam tikras magijos įrankių rinkinys. Iš šių įsitikinimų išsirutuliojo runų magijos tradicija. Runos daugiausia naudotos monumentaliems įrašams. Kai XII a. skandinavai pradėjo plačiau užrašinėti savo istoriją, tam jie naudojo lotynų abėcėlės variantą, pritaikytą senajai norvegų kalbai.

Dar viena rašto sistema – ogamas, naudotas keltiškoje Airijoje ir vakarinėje Britanijoje maždaug IV–VI a. Kai kurie tyrinėtojai iškėlė hipotezę, kad druidai galėjo naudoti jį kaip sakralinį raštą, leidusį apsaugoti religines žinias nuo romėnų. Airių ogaminio rašto kilmės istorija prasidėjo prieš daugiau nei 4000 m. Jį sukūrė legendinis karalius Fenius Farsa ir grupė išminčių. Esą jie tyrinėjo daugybę po Babelio bokšto žmonėms tekusių sumaišytų kalbų, o po dešimties metų darbo sukūrė ogamą.

Šventų ištakų turi ir kinų raštas. Seniausi žinomi jo pavyzdžiai, datuojami II tūkstantmečiu pr. Kr., yra vadinamieji būrimo kaulų įrašai, susiję su Šangų dinastijos valdovų atliekamais ritualais. Ant gyvūnų kaulų ar vėžlių kiautų išraižydavo klausimą, tada kaitindavo ugnyje. Atsiradusių įtrūkimų forma interpretuota kaip atsakymas į užduotą klausimą.

Autorė Monika Budnikienė

Žmogaus smegenys sukurtos mokytis

Ilgą laiką manyta, kad žmogaus smegenys vystosi tik vaikystėje ir paauglystėje, o vėliau jų gebėjimas keistis sparčiai mažėja. Tačiau pastarųjų dešimtmečių neurologijos tyrimai atskleidė visai kitokį vaizdą – smegenys išlieka plastiškos visą gyvenimą. Ši savybė, vadinama neuroplastiškumu, leidžia joms prisitaikyti prie naujų situacijų, įgyti naujų įgūdžių ir kurti naujus nervinių ląstelių tarpusavio ryšius.

Kiekviena nauja patirtis – nuo muzikos instrumento mokymosi iki naujo maršruto į darbą – aktyvina skirtingas smegenų sritis. Dažnai kartojamos veiklos stiprina neuronų jungtis, todėl įgūdžiai tampa vis labiau automatizuoti. Būtent todėl mokantis iš pradžių gali atrodyti sunku, tačiau ilgainiui užduotys atliekamos vis lengviau.

Specialistai pabrėžia, kad su amžiumi smegenys nesustoja keistis, jos tiesiog mokosi kitaip. Vyresniame amžiuje naujai informacijai įsisavinti gali prireikti daugiau laiko, tačiau sukaupta patirtis padeda geriau suprasti ryšius tarp faktų, priimti sprendimus ir pritaikyti žinias praktikoje. Dėl šios priežasties nėra amžiaus ribos, nuo kurios būtų per vėlu pradėti mokytis.

Neurologai taip pat atkreipia dėmesį, kad aktyvus protinis gyvenimas prisideda prie vadinamojo pažintinio rezervo – smegenų gebėjimo geriau kompensuoti natūralius senėjimo procesus. Kuo dažniau jos gauna naujų užduočių, tuo ilgiau išlieka aktyvios ir funkcionalios.

Smalsumas – natūralus variklis

Vieni žmonės nuolat domisi naujovėmis, mėgsta eksperimentuoti virtuvėje, mokosi kalbų ar skaito įvairiausiomis temomis, o kiti mieliau renkasi tai, kas pažįstama. Psichologų teigimu, šį skirtumą dažnai lemia smalsumas – įgimtas noras suprasti, tyrinėti ir atrasti.

Kai susiduriame su dominančia informacija, smegenyse suaktyvėja atlygio sistema ir išsiskiria dopaminas – neuromediatorius, siejamas su motyvacija ir malonumu. Dėl to ne tik kyla noras sužinoti daugiau, bet ir nauja informacija įsimenama lengviau. Kitaip tariant, smalsumas padeda mokytis efektyviau.

Smalsumas nėra nekintama asmenybės savybė – jį galima ugdyti. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie sąmoningai išbando naujas veiklas, dažniau klausinėja, keliauja, skaito įvairią literatūrą ar bendrauja su skirtingų patirčių žmonėmis, ilgainiui tampa atviresni naujoms idėjoms ir lengviau prisitaiko prie pokyčių.

Svarbu ir tai, kad smalsumas nebūtinai reiškia didelius iššūkius. Kartais pakanka išmokti naują receptą, apsilankyti paskaitoje, pradėti fotografuoti ar perskaityti knygą neįprasta tema. Būtent iš tokių mažų atradimų formuojasi įprotis mokytis, kuris papildo kasdienybę ir padeda išlaikyti aktyvų protą bet kuriame amžiuje.

Ne tik dėl darbo

Išgirdę žodį „mokymasis“, daugelis pirmiausia pagalvoja apie mokyklą, universitetą ar kvalifikacijos kėlimo kursus. Tačiau specialistai pabrėžia, kad mokytis galima ir per kasdienes veiklas, o tam nebūtinas nei diplomas, nei egzaminai. Kiekvienas naujas įgūdis – nesvarbu, ar jis pravers profesinėje veikloje, ar taps tik maloniu laisvalaikio užsiėmimu – yra naudingas smegenims.

Viena populiariausių smegenų treniruočių – užsienio kalbų mokymasis. Tai lavina atmintį, dėmesio koncentraciją, gebėjimą greitai „persijungti“ tarp skirtingų užduočių ir skatina aktyvų įvairių smegenų sričių darbą. Net ir keli nauji žodžiai per dieną ilgainiui tampa puikia proto mankšta.

Ne mažiau naudos suteikia muzika. Mokantis groti instrumentu vienu metu tenka skaityti natas, koordinuoti rankų judesius, klausytis garsų ir išlaikyti ritmą. Tokia veikla aktyvina daugybę smegenų sričių ir gerina jų tarpusavio sąveiką. Panašų poveikį turi ir šokiai – jie lavina ne tik pusiausvyrą, koordinaciją bei atmintį, bet ir padeda mažinti stresą.

Kasdieniai pomėgiai taip pat gali tapti puikia smegenų treniruote. Sodininkystė skatina planuoti, stebėti augalų augimą ir spręsti netikėtas problemas, o mezgimas, siuvinėjimas ar kiti rankdarbiai lavina smulkiąją motoriką, dėmesio sutelkimą ir kantrybę. Net maisto gaminimas pagal naują receptą ar baldų restauravimas verčia smegenis mokytis ir prisitaikyti prie naujų situacijų.

Vis dažniau vyresnio amžiaus žmonės ryžtasi įvaldyti ir šiuolaikines technologijas – išmaniuosius telefonus, elektroninę bankininkystę, nuotolines konsultacijas ar dirbtinio intelekto įrankius. Nors iš pradžių tai gali atrodyti sudėtinga, kiekvienas įveiktas iššūkis stiprina pasitikėjimą savo jėgomis ir skatina nebijoti naujovių.

Svarbiausia suprasti, kad mokymasis nėra tik profesinės karjeros dalis. Jis gali būti malonus, įdomus ir teikti pasitenkinimą. O smegenims visiškai nesvarbu, ar mokotės italų kalbos, groti gitara, auginti orchidėjas ar naudotis nauja programėle – kiekviena nauja patirtis padeda joms išlikti aktyvioms.

Mokslo žodis

Pastaraisiais dešimtmečiais atlikti tyrimai leidžia vis tvirčiau teigti, kad nuolatinis mokymasis ir protinė veikla yra susiję su geresne smegenų sveikata. Nors mokymasis negali visiškai apsaugoti nuo su amžiumi susijusių ligų, mokslininkai sutaria, kad jis padeda ilgiau išlaikyti gerą atmintį, mąstymo gebėjimus ir savarankiškumą.

Viena svarbiausių sąvokų, apie kurią kalba neurologai, – pažintinis rezervas. Tai smegenų gebėjimas kompensuoti su amžiumi vykstančius pokyčius. Sisteminė 27 ilgalaikių tyrimų apžvalga parodė, kad didesnis pažintinis rezervas įvairiais gyvenimo etapais yra susijęs su mažesne demencijos rizika. Tyrėjai pabrėžia, kad šį rezervą padeda kaupti ne tik išsilavinimas, bet ir nuolatinis mokymasis, intelektinė veikla bei aktyvus laisvalaikis.

Mokymasis teigiamai veikia ir kasdienę atmintį. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie reguliariai skaito, mokosi kalbų, groja muzikos instrumentais ar užsiima kitomis protą aktyvinančiomis veiklomis, geriau išlaiko dėmesio koncentraciją, greičiau apdoroja informaciją ir ilgiau išsaugo pažintines funkcijas vyresniame amžiuje.

Ne mažiau svarbi ir emocinė sveikata. Psichologų teigimu, naujų įgūdžių įgijimas didina pasitikėjimą savimi, suteikia prasmės jausmą ir padeda palaikyti socialinius ryšius. Visa tai siejama su didesniu pasitenkinimu gyvenimu ir mažesne vienišumo rizika – veiksniais, kurie taip pat svarbūs gerai smegenų sveikatai.

PSO pabrėžia, kad pažintinę sveikatą lemia ne vien genetika. Sveika gyvensena, fizinis aktyvumas, socialinis gyvenimas ir nuolatinis protinis aktyvumas yra vieni svarbiausių veiksnių, galinčių padėti sumažinti pažinimo funkcijų silpnėjimo ir demencijos riziką.

Kodėl suaugusieji bijo mokytis?

Noras išmokti ką nors naujo dažnai priklauso ne nuo amžiaus ar gebėjimų, o nuo vidinių įsitikinimų. Psichologai pastebi, kad suaugusieji kur kas dažniau nei vaikai atsisako naujų iššūkių, nes bijo suklysti, pasirodyti nepakankamai gabūs ar tiesiog mano, kad mokytis jau per vėlu. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad dauguma šių baimių neturi tvirto pagrindo.

„Man jau per vėlu“. Tai vienas dažniausių argumentų, kurį išgirsta specialistai. Vis dėlto neurologai pabrėžia, kad smegenys geba prisitaikyti ir kurti naujus neuronų ryšius visą gyvenimą. Nors vyresniame amžiuje naujiems įgūdžiams įgyti gali prireikti daugiau laiko, pats gebėjimas mokytis niekur nedingsta. Be to, gyvenimo patirtis dažnai padeda lengviau suprasti sudėtingesnes sąvokas ir susieti naują informaciją su jau turimomis žiniomis.

„Aš tam neturiu gabumų“. Neuropsichologai pabrėžia, kad žmonės dažnai pervertina įgimtų gabumų reikšmę. Daugumą įgūdžių lemia ne talentas, o nuosekli praktika. Tyrimai rodo, kad smegenys stiprina tuos neuronų tinklus, kurie naudojami reguliariai, todėl net ir iš pradžių sunkiai sekęsi užsiėmimai ilgainiui tampa vis lengvesni.

„Neturiu laiko“. Suaugusiųjų kasdienybėje nestinga darbai ir įsipareigojimai, todėl mokymasis dažnai atidedamas „geresniems laikams“. Tačiau specialistai primena, kad jis nebūtinai turi trukti valandų valandas. Net 15–20 min. per dieną, skirtų knygai, užsienio kalbai, muzikai ar kitam pomėgiui, ilgainiui duoda apčiuopiamos naudos. Svarbiausia – reguliarumas, o ne ilgos mokymosi sesijos.

Baimė suklysti. Vaikai mokosi bandydami ir klysdami, o suaugusieji dažnai tikisi viską atlikti nepriekaištingai iš pirmo karto. Psichologų teigimu, būtent perfekcionizmas neretai tampa didžiausia kliūtimi pradėti. Iš tiesų klaidos yra natūrali mokymosi proceso dalis – jos padeda smegenims suprasti, kas neveikia, ir ieškoti geresnių sprendimų.

Ekspertai sutaria, kad didžiausia kliūtis mokytis dažniausiai slypi ne amžiuje ar gebėjimuose, o požiūryje. Atsisakius nuostatos, jog būtina viską mokėti iš karto, atsiranda daugiau drąsos išbandyti naujas veiklas. Būtent smalsumas, kantrybė ir nuoseklumas, o ne įgimtas talentas, dažniausiai lemia sėkmę mokantis visą gyvenimą.

Maži žingsniai keičia gyvenimą

Norint išlaikyti aktyvų protą, nereikia kardinaliai keisti gyvenimo būdo. Specialistai pabrėžia, kad daug svarbiau ne dideli užmojai, o reguliarūs, kasdieniai įpročiai. Keliolika minučių per dieną, skirtų naujoms žinioms ar įgūdžiams, ilgainiui gali duoti daugiau naudos nei retkarčiais vykstantys intensyvūs mokymai.

Kasdien skaityti. 15 min. skaitymo per dieną praplečia žodyną, lavina vaizduotę, gerina dėmesio koncentraciją ir atmintį. Nebūtina rinktis sudėtingos literatūros – svarbiausia skaityti tai, kas iš tiesų domina.

Kasdien išmokti ką nors naujo. Tai gali būti keli nauji užsienio kalbos žodžiai, įdomus istorinis faktas, naujas receptas ar augalų priežiūros paslaptis. Nedidelės, bet nuolat kartojamos žinios kaupiasi ir palaipsniui tampa tvirtu pagrindu platesniam supratimui.

Spręsti galvosūkius. Kryžiažodžiai, sudoku, loginiai galvosūkiai ar stalo žaidimai skatina mąstyti, lavina dėmesį ir padeda išlaikyti protinį aktyvumą. Dar geresnių rezultatų galima pasiekti kaitaliojant skirtingas užduotis, kad smegenys negalėtų veikti vien iš įpročio.

Nebijoti technologijų. Išmokti naudotis nauja programėle, elektronine bankininkyste, išmaniuoju laikrodžiu ar dirbtinio intelekto įrankiais – puikus būdas ne tik palengvinti kasdienybę, bet ir treniruoti smegenis. Kiekviena nauja technologija skatina mokytis ir prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio.

Atrasti naują pomėgį. Muzika, šokiai, sodininkystė, fotografija, keramika ar rankdarbiai – nesvarbu, kokią veiklą pasirinksite. Nauji pomėgiai lavina įvairius gebėjimus, padeda atsipalaiduoti ir suteikia pasitenkinimą.

Dalyvauti paskaitose ar kursuose. Mokytis galima ne tik mokykloje ar universitete. Bibliotekose, muziejuose, trečiojo amžiaus universitetuose ir bendruomenių centruose nuolat vyksta paskaitos, edukacijos bei praktiniai užsiėmimai. Jie ne tik suteikia naujų žinių, bet ir skatina išeiti iš įprastos rutinos.

Daugiau bendrauti. Pokalbiai su skirtingais žmonėmis – taip pat mokymosi forma. Dalydamiesi patirtimi, diskutuodami ar klausydamiesi kitų nuomonės laviname kritinį mąstymą, plečiame akiratį ir stipriname socialinius ryšius, kurie yra svarbūs gerai emocinei ir pažintinei sveikatai.

Mokslininkai pabrėžia, kad nėra vienos stebuklingos veiklos, kuri apsaugotų smegenis nuo senėjimo. Tačiau įvairi, reguliari ir malonumą teikianti protinė veikla gali padėti ilgiau išlaikyti gerą pažintinę sveikatą. Svarbiausia – pradėti nuo mažų žingsnių ir nepamiršti, kad mokytis galima kiekvieną dieną.

Įkvepiančios istorijos

Mokytis niekada nevėlu – tai patvirtina ne tik mokslininkai, bet ir daugybė žmonių, kurie ryžosi pradėti iš naujo tada, kai, atrodytų, tam jau buvo „per vėlu“. Jų istorijos įkvepia nebijoti pokyčių ir primena, kad smalsumas neturi amžiaus ribų.

Verslą pradėjo tada, kai kiti jau galvoja apie pensiją. Pulkininkas Harlandas Sandersas, visame pasaulyje žinomo greitojo maisto tinklo KFC įkūrėjas, savo verslą pradėjo būdamas 65-erių. Iki tol dirbo įvairius darbus, tačiau tik sulaukęs pensinio amžiaus ryžosi keliauti po šalį ir siūlyti restoranams savo keptos vištienos receptą. Šiandien jo istorija laikoma vienu garsiausių įrodymų, kad nauja pradžia įmanoma bet kuriame gyvenimo etape.

Mokyklos suolą pirmą kartą išbandė būdamas 84-erių. Kenietis Kimani Ng’ang’a Maruge niekada neturėjo galimybės lankyti mokyklos vaikystėje. Kai Kenijoje buvo įvestas nemokamas pradinis ugdymas, jis, būdamas 84 metų, sėdo į pirmą klasę kartu su vaikais. Kimani sakė norėjęs išmokti skaityti, rašyti ir skaityti Bibliją. Jo istorija apskriejo pasaulį ir tapo įrodymu, kad mokytis niekada nevėlu.

Keramikos studijas baigė sulaukęs 96-erių. Japonas Shigemi Hirata į universitetą įstojo būdamas 85-erių, nes pagaliau galėjo skirti laiko seniai puoselėtai svajonei – keramikai. Studijos truko vienuolika metų, o diplomą atsiėmė būdamas 96-erių ir tapo vyriausiu pasaulyje universiteto absolventu pagal Gineso rekordų knygą. Paklaustas, kodėl ryžosi studijuoti tokiame amžiuje, jis atsakė paprastai – mokytis visada įdomu.

Šios istorijos primena paprastą tiesą: niekada nėra (ne)tinkamo amžiaus pradėti. Svarbiausia – pirmas žingsnis. Nesvarbu, ar tai būtų nauja kalba, muzikos instrumentas, kursai ar ilgai atidėtas pomėgis – kiekviena nauja patirtis praturtina gyvenimą ir leidžia atrasti, kad mokymasis gali būti vienas didžiausių gyvenimo malonumų.

Autorė Jūratė Survilė

Nuo vabzdžių kolekcijos iki vaizdo žaidimo

„Pokémon“ istorijos pradžia siejama su jos kūrėjo Satoshi Tajiri vaikyste. Augdamas tuomet dar gana mažai urbanizuotame Tokijo priemiestyje jis rinko vabzdžius, tyrinėjo jų buveines ir mėgo ieškoti naujų rūšių. Plečiantis miestui, pievas ir tvenkinius keitė statybos, todėl Satoshi norėjo naujai vaikų kartai perteikti bent dalį paties patirto atradimo džiaugsmo. Jo sumanymas buvo paprastas – sukurti pasaulį, kuriame galima ieškoti nežinomų būtybių, jas kataloguoti ir keistis radiniais su kitais. 9-ajame dešimtmetyje Satoshi su iliustruotoju Kenu Sugimori sukūrė vaizdo žaidimą „Game Freak“. Vėliau Satoshi sugalvojo, kad žaidėjai galėtų keistis virtualiomis būtybėmis. Ši idėja tapo 1996 m. Japonijoje išleistų žaidimų „Pokémon Red“ ir „Pokémon Green“ pagrindu. Kadangi abiejose versijose buvo skirtingų pokemonų, norint surinkti juos visus reikėjo žaisti ir keistis su kitais.

Žaidimas, išėjęs už ekrano ribų

Pokemonų sėkmę lėmė ne vien patrauklūs personažai. Žaidėjų galvoje nuolat sukosi tos pačios mintys: atrask, sugauk, pažink, išmokyk, iškeisk. Žaidimas skatino smalsumą ir suteikė vietos skirtingiems žaidimo būdams. Vieniems svarbiausia buvo įveikti varžovus, kitiems – surinkti visas rūšis, tretiems – auginti mėgstamą komandą. Todėl keistų padarėlių pasaulis domino ne tik strateginių žaidimų mėgėjus, bet ir kolekcininkus ar vaikus, kuriuos labiausiai traukė mieli personažai.

Netrukus pokemonai tapo ištisa medijų ekosistema. 1996 m. Japonijoje pradėtos leisti kolekcinės kortelės, 1997 m. pasirodė animacinis serialas, o vėliau – filmai, manga, žaislai ir daugybė licencijuotų gaminių. Netgi neturtingi vaikai, kurie negalėjo žaisti vaizdo žaidimų, turėjo galimybę pažinti garsiausią „Pokémon“ personažą Pikaču – jį pamatyti televizijos ekrane ar gauti kortelę iš draugo.

Pokemonų įvairovė neturėjo pabaigos. Kiekvienas naujas regionas galėjo pasiūlyti kitokią gamtą, vietos mitus ir naujas rūšis, bet išsaugoti pažįstamas taisykles. Todėl franšizė nuolat atsinaujindavo nenutraukdama ryšio su ankstesnėmis kartomis. Tiesa, kai 1998 m. „Pokémon“ pasiekė Jungtines Valstijas, iš pradžių abejota, ar japoniškas stilius bus suprastas, tačiau personažų išvaizda išliko beveik nepakeista.

Pikaču – daugiau nei geltonas augintinis

Pikaču pirmuosiuose žaidimuose nebuvo nei pagrindinis, nei lengviausiai randamas pokemonas. Pasauliniu simboliu jį pavertė animacinis serialas, kuriame tapo pagrindinio herojaus partneriu. Pikaču buvo mielas, bet pajėgus kovoti, priminė naminį gyvūną, tačiau turėjo fantastinių galių. Draugystė su treneriu suteikė jam daugiau emocijų ir svarbos, todėl istorija išliko aktuali netgi užaugus pirmajai vaikų kartai. Tėvai galėjo supažindinti vaikus su tais pačiais pokemonais, kuriuos patys rinko mokykloje.

Kaip žaidime atsirado vietos mokslui?

Nors „Pokémon“ pasaulis fantastinis, jo struktūra primena gamtos mokslų pažinimą. Žaidėjas stebi monstriukų išvaizdą, elgesį, buveines, mitybą ir tarpusavio ryšius. Patys pokemonai kuriami remiantis gyvūnais, augalais, grybais, fosilijomis, mitologinėmis būtybėmis ir gamtos reiškiniais. Vienuose lengva atpažinti drugelio metamorfozę, kituose – mimikriją, simbiozę ar prisitaikymą prie aplinkos.

2012 m. paskelbtame žaismingame, tačiau tikrais filogenetikos metodais grįstame darbe mokslininkai sudarė 646 tuomet žinomų pokemonų giminystės medį. Tyrėjai analizavo išvaizdą, sandarą, gyvenamąją aplinką ir kitas savybes taip, kaip biologai analizuoja tikrų organizmų giminystę. Vėliau tyrimo duomenys buvo paskelbti kaip mokymo priemonė evoliucijai ir klasifikacijai aiškinti.

Štai taksonomai, suteikdami vardus naujoms rūšims, ne kartą pasirinko pokemonų pavadinimus. 2016 m. viena Čilėje aptikta smulki bitė buvo pavadinta Chilicola charizard. Pokemonų vardas pasiekė ir molekulinę biologiją. 2008 m. Japonijos mokslininkai aprašė tinklainėje esantį baltymą, kurį pavadino pikachurinu. Jis aptinkamas fotoreceptorių sinapsėse ir svarbus tiksliam signalų perdavimui regos sistemoje.

Vaikai geriau pažinojo pokemonus nei gyvūnus

Vienas žinomiausių „Pokémon“ ir biologinės įvairovės ryšį nagrinėjusių tyrimų paskelbtas 2002 m. žurnale „Science“. Didžiosios Britanijos vaikams buvo rodomi pokemonų ir įprastų laukinės gamtos objektų atvaizdai. Aštuonmečiai vidutiniškai atpažino 78 % pokemonų, bet tik maždaug 53 % realių gamtos objektų, tarp jų – ąžuolą ar barsuką. Tyrėjai to nepateikė kaip įrodymo, kad žaidimai vaikams kenkia. Priešingai, rezultatai parodė, kad vaikai turi didelį gebėjimą atpažinti ir įsiminti rūšis, kai informacija pateikiama patraukliai. Jeigu išgalvoti padarėliai gali paskatinti išmokti dešimtis ar net šimtus vardų, savybių bei tarpusavio ryšių, panašius principus galima taikyti mokant apie tikrąją gamtą.

Ši mintis paskatino ieškoti būdų, kaip pokemonų principus panaudoti gamtosauginiam ugdymui. Vienas tokių projektų – atvirojo kodo kortelių žaidimas „Phylo“, kuriame vietoj išgalvotų monstriukų naudojamos tikros rūšys, jų buveinės ir ekologiniai ryšiai. Eksperimentinis tyrimas parodė, kad žaidimas padėjo geriau įsiminti rūšių pavadinimus ir suvokti ekologinius ryšius, taip pat sukėlė daugiau teigiamų emocijų nei vien informacinė medžiaga.

„Pokémon GO“ – pasaulis lyg žaidimų aikštelė

2016 m. pasirodęs „Pokémon GO“ dar kartą pakeitė franšizės mastą. Papildytosios realybės ir geografinės padėties technologijos išvedė žaidėjus iš namų: pokemonų buvo ieškoma parkuose, aikštėse, prie paminklų ir kitose realiose vietose. Tyrimai užfiksavo, kad aktyviausiems naujiems žaidėjams pirmąjį mėnesį žingsnių skaičius padidėjo maždaug 1473 žingsniais per dieną, nors daliai žmonių šis poveikis ilgainiui silpo. Vėlesnė sisteminė tyrimų apžvalga taip pat susiejo žaidimą su trumpalaikiu fizinio aktyvumo padidėjimu.

Tačiau žaidimas tapo vertingas ne tik sveikatos tyrėjams. Geografai ir skaitmeninės visuomenės specialistai analizavo, kaip virtualūs objektai keičia žmonių judėjimą ir viešųjų erdvių naudojimą. Penkiose šalyse atliktas tyrimas parodė, kad žaidimas galėjo sukelti retą plataus masto mobilumo pokytį, bet kartu atkartojo esamą nelygybę: tankiai apgyvendintuose ir geriau skaitmeniniuose žemėlapiuose pažymėtuose rajonuose žaidėjai turėjo daugiau galimybių nei kaimiškosiose vietovėse.

Autorė Monika Budnikienė

Nesuvokiamo masto imperija

Mongolų imperija iki šiol stebina ne tik savo mastu, bet ir greičiu, kuriuo iškilo. Ji laikoma didžiausia vientisa sausumos imperija žmonijos istorijoje. Jos plotas siekė apie 24 mln. kv. km. XIII a. pradžioje dabartinės Mongolijos teritorijoje tebuvo susiskaldžiusių klajoklių genčių pasaulis, tačiau vos per kelis dešimtmečius jis virto galinga imperija, kurios valdos driekėsi nuo Ramiojo vandenyno iki Rytų Europos, nuo Sibiro pakraščių iki Artimųjų Rytų ir Pietų Azijos prieigų. Svarbiausia buvo ne vien užkariautos teritorijos – mongolai sugebėjo sujungti skirtingas tautas, prekybos kelius, religijas ir kultūras į milžinišką politinę erdvę, kurios poveikis buvo juntamas dar ilgai po imperijos skilimo.

Mongolų imperijos pradžia siejama su Temudžinu – būsimuoju Čingischanu, žmogumi, kuris iš susiskaldžiusių stepių genčių sukūrė vieną galingiausių karinių ir politinių jėgų pasaulio istorijoje. Manoma, kad jis gimė apie 1162 metus. Mongolijos stepėse, klajoklių visuomenėje, kurioje žmogaus padėtį lėmė ne tik kilmė, bet ir gebėjimas išgyventi, telkti sąjungininkus bei apginti savuosius. Tuo metu mongolų ir kitų stepių genčių pasaulis buvo itin nestabilus – sąjungos greitai susikurdavo ir taip pat greitai iširdavo, o valdžia kliovėsi asmeniniu autoritetu, karine sėkme, duotų pažadų laikymusi ir ištikimų karių parama.

Temudžino jaunystė buvo sunki ir kupina išbandymų. Jo tėvas Jesugėjus, vienas Borčiginų giminės vadų, mirė, kai Temudžinas dar buvo vaikas. Po tėvo mirties šeima neteko ankstesnės padėties ir paramos, o gentainiai ją paliko likimo valiai. Motina Hoelun su vaikais buvo priversta išgyventi atšiauriomis sąlygomis: rinkti laukinius augalus, medžioti smulkius gyvūnus ir kasdien kovoti dėl išlikimo. Ši patirtis Temudžinui anksti parodė, kokios trapios gali būti giminystės ir gentinės sąjungos. Todėl vėliau, stiprindamas savo valdžią, jis ėmė keisti nusistovėjusią stepių tvarką – vis dažniau rėmėsi asmeniniais gebėjimais, ištikimybe ir nuopelnais bendrai kovai. Atsakingas pareigas galėjo gauti ne tik kilmingųjų sūnūs, bet ir tie, kurie pasižymėjo drąsa, sumanumu ar organizaciniais gebėjimais.

Temudžino kelias į valdžią nebuvo taikus. Jis sudarinėjo sąjungas ir jas prarasdavo, kovojo su varžovais, patyrė išdavysčių, tačiau pamažu įtvirtino savo autoritetą tarp Mongolijos stepių genčių. Jo sėkmę lėmė ne tik karinis talentas, bet ir gebėjimas kurti naują lojalumo sistemą. Užkariavęs ar palenkęs priešininkus, dažnai įtraukdavo juos į savo kariuomenę ir valdžios struktūras, taip buvusius priešus paversdamas savo valstybės atrama. Tokia politika leido kurti ne trumpalaikę plėšikų sąjungą, o tvirtą politinį darinį. 1206 m. didžiajame stepių vadų susirinkime, vadinamame kurultajumi, Temudžinas buvo paskelbtas Čingischanu – visų mongolų valdovu.

Po Čingischano mirties 1227 m. užkariavimai nesustojo – jo įpėdiniai tęsė žygius į Kiniją, Vidurinę Aziją, Persiją, Rusios žemes ir Rytų Europos pakraščius. Didžiausią teritorinį mastą Mongolų imperija pasiekė valdant Čingischano vaikaičiui Kublajui chanui. Jis valdė 1260–1294 m. ir labiausiai išgarsėjo tuo, kad galutinai įtvirtino mongolų valdžią Kinijoje. 1271 m. Kublajus pasiskelbė Kinijos imperatoriumi ir įkūrė Juanų dinastiją, o 1279 m., nugalėjus Pietų Songų dinastiją, visa Kinija pirmą kartą atsidūrė svetimos kilmės valdovų rankose. Tai buvo vienas svarbiausių Mongolų imperijos istorijos lūžių – stepėse iškilusi karinė galia tapo ir milžiniškos sėslios civilizacijos valdytoja. Kublajaus valdymo laikais Mongolų imperija, bent formaliai, driekėsi per didžiąją Eurazijos dalį. Rytuose jos įtaka siekė Kiniją ir Korėjos pusiasalį, vakaruose – Rusios žemes, Persiją, Kaukazą, Artimuosius Rytus ir Rytų Europos pakraščius.

Sumani karinė galia

Mongolų didybė buvo kuriama apdairiai. Imperijos galybę lėmė ne vien karių gausa ar jų žiaurumas – svarbiausi buvo greitis, drausmė, lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų priešų. Mongolai nuo vaikystės augo šalia žirgų, todėl jojimas jiems buvo ne tik karo įgūdis, bet ir neatsiejama kasdienybės dalis. Stepėse užaugę vyrai gebėjo įveikti didžiulius atstumus, išgyventi atšiauriomis sąlygomis, orientuotis plačiose erdvėse ir veikti ten, kur sėslių valstybių kariuomenėms dažnai pritrūkdavo greičio bei ištvermės.

Mongolų kariuomenės pagrindą sudarė kavalerija. Lengvai ginkluoti raiteliai galėjo judėti nepaprastai greitai, netikėtai pulti, apsimesti besitraukiantys, išsklaidyti priešą ir vėl staiga smogti. Tokia taktika buvo ypač veiksminga prieš sunkiau judančias kariuomenes, kurios rėmėsi pėstininkais, šarvuotais riteriais ar lėtomis karinėmis kolonomis. Kiekvienas mongolų karys paprastai turėdavo ne vieną, o kelis žirgus, todėl žygio metu galėdavo juos keisti ir tęsti kelionę beveik be sustojimų. Tai suteikė didžiulį pranašumą – mongolų kariuomenė galėdavo pasirodyti ten, kur jos niekas nesitikėjo, ir pasitraukti anksčiau, nei priešas spėdavo surengti atsakomąjį puolimą.

Vienas svarbiausių mongolų ginklų buvo sudėtinis lankas, gaminamas iš kelių medžiagų – medžio, rago ir sausgyslių. Toks lankas buvo puikiai pritaikytas šaudyti jojant. Patyrę raiteliai taikliai šaudė judėdami, apsisukdami balne ar net apsimesdami besitraukiantys. Tai leido mongolams išsekinti priešą dar prieš tiesioginį susidūrimą. Jie retai puldavo neapgalvotai – pirmiausia silpnindavo priešininko rikiuotę, trikdydavo ryšius, versdavo jį vytis, išsisklaidyti ir tik tuomet smogdavo pagrindinėmis pajėgomis.

Dar vienas svarbus mongolų pranašumas buvo puikiai organizuota žvalgyba ir informacijos rinkimas. Prieš pradėdami žygį jie stengdavosi kuo daugiau sužinoti apie būsimą priešą – jo kelius, miestus, kariuomenės dydį, politinius nesutarimus ir silpnąsias vietas. Mongolai meistriškai išnaudodavo vidaus konfliktus bei valdovų nesantaiką. Kartais vien žinia apie jų artėjimą priversdavo miestus pasiduoti be ilgos kovos.

Kaip valdyti tokį milžiną?

Užkariauti miestus, stepes ir prekybos kelius buvo tik pirmasis žingsnis – norint išlaikyti valdžią, reikėjo sukurti veiksmingą valdymo sistemą. Čia mongolai pasirodė kur kas lankstesni, nei buvo įprasta manyti. Jie nesiekė visų užkariautų kraštų valdyti vienodai. Priešingai – prisitaikydavo prie vietos sąlygų, perimdavo administravimo patirtį ir pasitelkdavo žmones, geriausiai išmanančius raštvedybą, mokesčių administravimą, prekybą ar diplomatiją.

Nors svarbiausius sprendimus priimdavo mongolų elitas, kasdieniam imperijos valdymui reikėjo kur kas platesnio žmonių rato. Todėl jų tarnyboje dirbo kinų, persų, musulmonų ir kitų tautų raštininkai, finansininkai, vertėjai, amatininkai bei diplomatai. Vieni tvarkė mokesčių apskaitą ir gyventojų surašymus, kiti rūpinosi dokumentais, prekyba ir ryšiais tarp skirtingų imperijos regionų. Tokia sistema leido mongolams valdyti itin įvairias visuomenes nesugriaunant nusistovėjusios vietinės administracijos.

Ypač svarbi imperijos gyvybingumui buvo ryšių sistema. Mongolų valdos driekėsi per milžiniškus atstumus, todėl valdovas negalėjo kliautis vien vietinių vadų pažadais ar lėtai sklindančiomis žiniomis. Reikėjo patikimo būdo greitai perduoti įsakymus, naujienas, karinius pranešimus ir diplomatinius laiškus. Tam mongolai sukūrė ir išplėtojo jamų (Yam) sistemą – pašto ir pasiuntinių stočių tinklą. Šiose stotyse pasiuntiniai galėdavo pasikeisti žirgus, gauti maisto ir pailsėti, todėl žinios sklisdavo gerokai greičiau nei įprastais keliais.

Svarbų vaidmenį šioje sistemoje atliko paizos – specialūs leidimai arba valdžios ženklai, suteikdavę jų turėtojams teisę naudotis imperijos ištekliais kelionės metu. Tokį ženklą turintis pasiuntinys galėjo reikalauti žirgų, nakvynės, maisto ar kitokios pagalbos, nes veikė ne savo, o chano vardu. Manoma, kad imperatoriaus laiškas iš Pekino į Ilchanato sostinę Tebrizą, esančią už kelių tūkstančių kilometrų, galėjo nukeliauti maždaug per mėnesį.

Įdomu

Nors Mongolų imperija buvo sukurta jėga, jos valdoma erdvė tapo nepaprastai svarbiu Rytų ir Vakarų ryšių tiltu. Šis laikotarpis dažnai vadinamas Pax Mongolica, arba mongoliškąja taika. Tai nereiškė, kad visoje imperijoje vyravo ramybė, tačiau didžiajai Šilko kelio daliai atsidūrus vienos politinės galios valdžioje, prekybininkams, pasiuntiniams ir keliautojams tapo gerokai lengviau judėti per milžiniškas teritorijas.

Šiais keliais buvo gabenamas ne tik šilkas, porcelianas, prieskoniai, brangakmeniai ar arkliai. Kartu plito technologijos, medicinos žinios, religinės idėjos, amatininkų patirtis ir pasakojimai apie tolimus kraštus. Vienu žymiausių šio pasaulio liudininkų europiečiams tapo Venecijos pirklys Markas Polas, XIII a. pasiekęs Kublajaus chano dvarą ir vėliau savo keliones po Aziją aprašęs garsiojoje knygoje.

Autorė Monika Budnikienė