Kas pirmesnis, tas gudresnis

Kaip keliautojas K. Kolumbas atrado Ameriką, o Dž. Kukas – Australiją, taip dešimtys medicinos profesorių tyrinėjo moters anatomiją ir fiziologiją. Natūralu, kad atradėjai priskirdavo sau nuopelnus ir pavadindavo organus savo vardais. Jeigu įsivaizduotume dubens ertmę kaip plokščią žemėlapį, jis niekuo nesiskirtų nuo įprastų kartografinių brėžinių. „Vietovardžiai“ būtų pažymėti tik vyriškomis pavardėmis. Šiandien nedaugelis susimąsto, kokiu būdu mokslo atstovai sugebėjo įsiamžinti moters kūne. Prisiminkime labiausiai nusipelniusius.

Duglaso ertmė (lot. excavatio rectouterina) – žemiausia dubens pilvaplėvės vieta, esanti tarp gimdos ir tiesiosios žarnos. Dėl anatominės padėties tai kliniškai svarbi sritis, kurioje gali kauptis patologinių skysčių ir vystytis endometriozė. Atradėjas – škotų anatomas Jamesas Douglasas. Italijos anatomas Gabriele Falloppio paskelbė apie kiaušintakius (tuba uterina), anglakalbėse šalyse vis dar vadinamus Falopijaus vamzdžiais. Bartolinio liaukos (glandulae vestibulares majores) išsidėsčiusios abiejose makšties prieangio pusėse ir gamina klampų, baltymingą sekretą, kuris drėkina gleivinę. Pavadinimas suteiktas danų anatomo Casparo Bartholino jaunesniojo garbei. Ar žinojote, kad 1950 m. G tašką pirmasis aprašė vokiečių ginekologas Ernstas Gräfenbergas? Skeno liaukos (glandulae paraurethrales) atsiveria šalia šlaplės ir laikomos moteriškąja prostata, o jų atradėjas – škotų kilmės amerikietis Alexanderis Skene‘as. Grafo folikulai – galutinė subrendusio folikulo stadija kiaušialąstėje – pelnė Nyderlandų gydytojo ir anatomo Regnierio de Graafo vardą.

Patriarchalinė nomenklatūra

Vyrai paliko savo vardus, tarsi ekspedicijų dalyviai, užvaldę niekieno žemes ir suteikę civilizuotą pavadinimą. Iki XX amžiaus dailioji lytis beveik negalėjo prasibrauti į akademinę medicinos bendruomenę, tenkinosi mažesnės klasifikacijos reikalaujančiomis slaugytojų, pribuvėjų pareigomis arba būdavo pacientėmis. Vyriški anatominių struktūrų pavadinimai puikiai atspindi tuometinį šališkumą. O tradicijos iki šiol tęsiamos visose mokslo srityse, pavyzdžiui, bakterijoms salmonelėms suteiktas JAV veterinarijos gydytojo Danielio Elmerio Salmono vardas.

Užuominų apie patriarchalinę visuomenės struktūrą aptinkama net senovės graikų mitologijoje. Santuokos dievas Himenėjas, miręs vestuvių naktį, paskolino savo vardą unikaliai moteriškai anatominei struktūrai. Mergystės plėvės pavadinimas yra kilęs iš graikų kalbos žodžio hyalos, kuris reiškia membraną. XVI a. šiuolaikinės anatomijos tėvas Andreas Vesalius pirmą kartą pavartojo šį terminą apibūdindamas makšties angos plėvelę. Vėliau pavadinimas susietas su mergaičių nekaltybe ir susilaikymo nuo lytinių santykių įrodymu.

Šių laikų kalbotyros specialistai diskutuoja, kad žodžio giminė formuoja suvokimą, koks yra apibūdinamas objektas, todėl vyriški terminai, apibūdinantys moters kūną, gali sukelti dviprasmybę. Adelaidės universiteto (Australija) lingvistikos ir nykstančių kalbų profesorius Ghil‘adas Zuckermannas atkreipia dėmesį, kad kalbose, kuriose žodis „tiltas“ yra moteriškosios giminės, apibūdinamas kaip elegantiškas. Tačiau kalbose, kuriose žodis „tiltas“ yra vyriškosios giminės, laikomas tvirtu. Panašiai kaip Mėnulis: vienose šalyse regimas moters, kitose – vyro veidas.

Su moterimis – vienas vargas

Jei vyriška terminologija laikyta patikima ir prestižine, tai moteriški terminai nuo senų laikų apibūdina neigiamus procesus ar ligas. Terminą „isterija“, kuris kilęs iš graikų kalbos žodžio isterika, reiškiančio gimdą, sugalvojo Hipokratas. Jis teigė, kad emocinę būseną, būdingą tik moterims (ǃ), lemia gimdos migracija kūne. Tikėta, kad verkimą, šaukimą, pyktį, nerimą, ašaras ir kitas stiprias reakcijas, kurių anuomet negalėjo paaiškinti filosofai, sukelia būtent reprodukciniai organai. Įdomu, kad pirmieji psichikos sutrikimą, susietą su moteriškąja lytimi, aprašė senovės egiptiečiai 1900 m. pr. Kr. Vėliau graikai išplėtė teoriją, esą gimda klajoja kūnu, gamina toksinus, kurie sukelia nevaldomus protrūkius. Manyta, jog tokia moteris nevaisinga, todėl isterijos priepuoliai labai pakenkdavo reputacijai ir galimybėms ištekėti. Idėja gyvavo per šimtmečius, o XIX a. tapo pagrindine diagnoze, nustatoma moterims vyriškosios lyties medicinos atstovų. Kaip minima rašytiniuose šaltiniuose, „isteriškos ponios“ užtvindydavo gydytojų laukiamuosius, rikiuodavosi į eilę, kad pagytų. Veiksmingiausia terapija buvo makšties sienelės masažas, šiais laikais prilyginamas petingui. Patiriamas orgazmas diplomatiškai pavadintas „paroksizmu“ ir laikytas svarbiu išgijimo požymiu. Už procedūras dosniai mokėdavo sutuoktiniai ir pasiturintys tėvai, išvarginti žmonų ir dukrų isterijų. Kai gydytojai ėmė skųstis profesine liga – lėtiniu rankų mėšlungiu, sukurti pirmieji mechaniniai vibratoriai. Iš Amerikos psichiatrų asociacijos šiuolaikinių ligų sąrašo isterija išbraukta tik 1952 m.

Stereotipinis žargonas

Vis aktyviau diskutuojama, kad apskritai medicinoje vartojama daug stereotipiškai vyriškų, militaristinių metaforų. Gydymą apibūdina tokie išsireiškimai kaip „kova su liga, karas su vėžiu, mūšis dėl sveikatos, vaistai – pagrindinis ginklas, mobilizuotos visos organizmo pajėgos, imunitetas atrėmė priešą, pavyko sustiprinti gynybą“. Kalbant apie pasveikimą sakoma: „įveikta liga, laimėtas mūšis, pasiekta pergalė, pavyko nugalėti, priešas atsitraukė, rodikliai grįžo į pirmines pozicijas“. Moteriški reprodukciniai organai gali būti pavadinti žeminančiais epitetais: „miegančios kiaušidės, gimdos kaklelio defektas, genetinis brokas, tingios kiaušidės, nusidėvėjusi gimda, tuščios įsčios, neveikianti sistema, silpnoji grandis“. Medicininė kalba gali būti labai kritiška.

Kai kūnas tampa mūšio lauku, rizikuoja virsti vieta, kurioje žmonės varžosi dėl kontrolės. Onkologas Jerome‘as Groopmanas, knygos „Your Medical Mind“ autorius, sako, kad militaristiniai atspalviai padeda pacientui suvokti, kaip veikia gydymas. Tačiau psichologai mano, kad metafora kenkia gerovei, ypač pralaimėjus ligai, nes formuoja nuomonę, neva ligonis kovojo nepakankamai.

Net šiuolaikinėje anatomijos terminologijoje apstu archajiškų ir seksistinių pavyzdžių. Tarkime, žodis „makštis“ yra kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia prigludusį peilio arba kardo ašmenų dėklą. Panašiai terminas „klitoris“, kildinamas iš vėlyvosios graikų kalbos žodžio kleitorís, gali reikšti užrakinimą arba atrakinimą (libido). Kai kurie interpretuoja šią struktūrą kaip raktelį į moters seksualumą. Nereikia būti S. Freudu norint suprasti, kad šie reprodukcinių organų pavadinimai atspindi vyrų asociacijas.

Permainų alkis

Kardifo universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkai, vadovaujami dr. Susan Morgan, nustatė, kad anatomijos vadovėliuose, iš kurių mokosi medicinos studentai, vyrų anatomija ir fiziologija vaizduojama kaip norma, o moterys beveik neminimos, išskyrus reprodukcinę sistemą. „Susidaro įspūdis, kad žmogaus kūnas yra vyriškas, o moters kūnas pateikiamas tik kaip pavyzdys, norint parodyti skirtumus“, – teigia tyrimo autoriai.

Psichologijos docentė Lera Boroditsky iš Kalifornijos universiteto tvirtina, kad eponimai (pirminiai šaltiniai, davę pradžią naujam pavadinimui) įtvirtina idėją, jog pažanga būdinga tik vienai lyčiai, esą tik vyrai atsakingi už žmonijos progresą ir medicinos tobulėjimą. Mokslininkė pasisako už sistemą, kuri nėra orientuota į istorines pergales ir vyrus, kurie atrado tam tikras kūno dalis. Vietoj to medicininiai terminai turėtų būti neutralūs, pagarbūs ir naudingi kūno šeimininkėms, t. y. moterims.

Pernai Johannes Gutenberg universiteto (Vokietija) mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad moterų genitalijoms apibūdinti vartojama gerokai daugiau eufemizmų ir netikslių pavadinimų, palyginti su vyrų. Apie 75 % respondenčių kasdienėje aplinkoje vartoja terminus „vagina, vulva“, tačiau maždaug trečdalis vis dar renkasi mažybinius žodelius „katytė, pelytė“. Vyrai kur kas dažniau apibūdina savo genitalijas žodžiais „penis, varpa“, daug rečiau „kotas“.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Miestas skendėjo atliekose

Pirmojoje XIX a. pusėje Londono gyventojų skaičius sparčiai augo, tačiau miesto infrastruktūros galimybės tam nebuvo pritaikytos. Nuo 1800-ųjų iki 1850 m. Londono gyventojų skaičius padvigubėjo iki 2,5 milijono, todėl Britų imperijos sostinė tapo didžiausiu miestu pasaulyje. Dauguma namų neturėjo tualetų ir vandentiekio. Išmatos kauptos duobėse, o vadinamieji naktiniai fekalijų surinkėjaijas naktimis išsemdavo ir dalį parduodavo kaip trąšas. Tiesa, likusios patekdavo į kiemus, gatves, griovius, mažesnius upelius, o galiausiai – į Temzę. Situaciją dar labiau pablogino vandeniu nuplaunami tualetai. Upė tuo metu buvo ne tik nuotekų šalinimo vieta. Iš jos imtas vanduo miesto gyventojams, todėl Londonas iš esmės išleisdavo atliekas į tą pačią sistemą, iš kurios gaudavo geriamąjį vandenį. Šio įpročio pasekmės ypač išryškėjo per choleros epidemijas. Nuo 1831 m. Londoną ne kartą užklupo šios ligos protrūkiai, nusinešę tūkstančius gyvybių.

Kalta smarvė ar užterštas vanduo?

XIX a. viduryje dar buvo plačiai tikima vadinamąja miazmų teorija. Manyta, kad tokias ligas kaip cholera sukelia dvokiantis oras, kylantis iš pūvančių organinių medžiagų. Todėl Temzės kvapas atrodė ne tik atgrasus – daugelis londoniečių jį laikė tiesiogine grėsme sveikatai. Tik gerokai vėliau sužinota, kad cholerą iš tiesų sukelia bakterija Vibrio cholerae, o liga dažniausiai plinta per išmatomis užterštą vandenį ar maistą. Tiesa, šią teoriją bandė įrodyti Londono gydytojas Johnas Snow. Dar 1849 m. jis paskelbė darbą apie choleros plitimą, kuriame teigė, kad liga perduodama ne per orą, o per užterštą vandenį. Vėlesni jo tyrimai suteikė vis daugiau įrodymų. Per 1854 m. epidemiją J. Snow palygino namus, kuriems vandenį tiekė dvi bendrovės. „Lambeth Waterworks Company“ perkėlė vandens paėmimo vietą aukščiau upe, kur vanduo buvo švaresnis, o „Southwark and Vauxhall“ ėmė jį iš stipriai nuotekomis užterštos Temzės dalies. Per pirmąsias septynias tyrimo savaites mirtingumas nuo choleros „Southwark and Vauxhall“ klientų namuose buvo daug kartų didesnis. Tačiau tam, kad Londonas iš tiesų imtųsi milžiniško masto pertvarkos, vien mokslinių argumentų neužteko.

Smarvė tapo sunkiai pakeliama

1858-ųjų vasara buvo neįprastai karšta. Neiškrito nė lašas lietaus, kuris atvėsintų miestą ar nuplautų Temzės upę dusinusius nešvarumus. Kylant temperatūrai, pakrantėse ir vandenyje susikaupusios organinės atliekos ėmė intensyviai irti. Upės smarvė tapo sunkiai pakeliama. Pasakojama, kad kvapas buvęs toks baisus, jog žmonės vėmė vos priartėję prie Temzės. „Tas, kas sykį įkvepia šio dvoko, niekada jo nepamirš“, – rašė vietinė spauda.

Galiausiai problema pasiekė ir vieną politiškai svarbiausių vietų šalyje – Parlamento rūmus Vestminsteryje, stovinčius tiesiai ant Temzės kranto. Bandydami bent kiek sumažinti smarvę, darbuotojai upės pusėje esančias užuolaidas mirkė chlorkalkių tirpale, tačiau priemonė nepadėjo. Net svarstyta, ar parlamento posėdžių nereikėtų perkelti kitur. 1858 m. spauda rašė apie praktiškai nepakeliamas darbo sąlygas Vestminsteryje. Ironiška, kad skurdžiausių rajonų gyventojai šį nepakeliamą dvoką kentė ilgus metus, o vos kelios smarvės dienos tapo kasdiene įtakingiausių valstybės politikų problema. Sprendimai buvo priimti neįprastai greitai. Parlamentas suteikė galimybes finansuoti naują kanalizacijos sistemą, kuria siekta kiek įmanoma sustabdyti Londono nuotekų patekimą į Temzę pačiame mieste.

Už milžiniško projekto įgyvendinimą buvo atsakingas „Metropolitan Board of Works“ vyriausiasis inžinierius Josephas Bazalgette.Jis nusprendė suprojektuoti tarpusavyje sujungtų kanalizacijos kolektorių tinklą. Nuotekos iš įvairių Londono dalių turėjo būti surenkamos ir nukreipiamos į rytus – toliau nuo tankiausiai gyvenamų miesto rajonų. Projektui prireikė milžiniškų resursų. Nutiesta daugiau kaip 1609 km naujos kanalizacijos, o statybose panaudota apie 318 mln. plytų. Parlamentas darbams skyrė 2,5 mln. svarų – tuo metu milžinišką sumą. Plytų paklausa tapo tokia didelė, kad jų ėmė trūkti, o mūrininkų atlyginimai projekto metu išaugo maždaug penktadaliu.

Po krantinėmis paslėptas miestas

Statant sistemą, didelės Temzės pakrantės dalys pertvarkytos į krantines. Po jomis buvo paslėpti kanalizacijos kolektoriai, o pačios konstrukcijos kartu tapo apsauga nuo potvynių. Taip atsirado ir garsioji Viktorijos krantinė – Victoria Embankment, statyta 1864–1870 metais. Tiesa, miesto modernizacija turėjo kainą. Dalis namų, sandėlių ir prieplaukų, iki tol turėjusių tiesioginį priėjimą prie upės, jo neteko. Kai kurios pakrantės teritorijos buvo visiškai nugriautos, o kartu išnyko jose gyvenusios bendruomenės ir veikę verslai. Ypač stipriai pertvarka paveikė Lambetą pietiniame Temzės krante. Čia šalia pramonės įmonių buvo susispietę skurdūs gyvenamieji kvartalai. Dalis žmonių gyveno drėgnuose, pigiai pastatytuose namuose be vidaus vandentiekio, todėl geriamąjį vandenį tekdavo semti tiesiai iš Temzės. 1848 m. choleros protrūkis parodė, kokia pavojinga buvo tokia kasdienybė. Po kelių dešimtmečių Lower Fore Street, New Street ir dalis aplinkinių gatvių nušluotos nuo žemėlapio statant Alberto krantinę.

Iki šių laikų išlikusi problema

Naujoji sistema smarkiai pagerino padėtį Londone. Nuotekų nebeišleisdavo tiesiai į Temzę pačiame miesto centre, todėl sumažėjo geriamojo vandens užteršimo pavojus ir vandeniu plintančių ligų rizika. Vis dėlto pirmoji J. Bazalgette sistema nuotekų dar nevalė taip, kaip tai suprantame šiandien. Jos pirmiausia buvo perkeltos toliau į rytus ir išleidžiamos žemupyje. Netrukus dėl taršos ir dvoko pradėjo skųstis jau ten gyvenantys žmonės. Vėliau nuotekų tvarkymas nuolat modernizuotas, o dumblas kurį laiką specialiais laivais gabentas į jūrą. Tačiau J. Bazalgette sukurto tinklo pagrindas pasirodė nepaprastai ilgaamžis. Dalis Viktorijos laikų kanalizacijos iki šiol tebėra Londono infrastruktūroje.

1875 m. baigtas projektas buvo vadinamas pažangiausia pasaulyje nuotekų sistema. Jos kūrėjas planavo Londono ateitį ir siekė suprojektuoti ją taip, kad aptarnautų 50 % didesnį gyventojų skaičių – apie 4,5 mln. žmonių. Tačiau po 150 metų sostinėje jau gyvena beveik 9 mln. žmonių, o Viktorijos laikų vamzdžiai sunkiai atlaiko šiuolaikinio gyvenimo reikalavimus: juos užkemša viskas – nuo higieninių įklotų iki maisto atliekų. Be to, Londono kanalizacija keliauja ne tik buitinės nuotekos, bet ir lietaus vanduo. Smarkiai lyjant jos pajėgumų nebepakakdavo, todėl nuotekų perteklius per avarinius išleidimo taškus patekdavo į Temzę. Tad po pusantro šimtmečio Londonas ėmėsi dar vieno milžiniško projekto – Thames Tideway Tunnel. Tai 25 km ilgio tunelis po Londonu, kuris perima perteklines nuotekas, anksčiau patekdavusias į upę. Pernai vasarį visa sistema pradėjo veikti. Šiųmetį birželį projektą valdanti bendrovė paskelbė, kad naujasis tinklas jau sulaikė daugiau kaip 20 mln. tonų lietaus vandeniu atskiestų nuotekų, kurios kitu atveju būtų patekusios į Temzę.

Autorė Monika Budnikienė

Dantiraštis

Dantiraštis susiformavo maždaug 3500 m. pr. Kr. Šumere, pietinėje Mesopotamijoje. Manoma, kad naudotas net iki III mūsų eros amžiaus. Šį raštą perėmė ne viena civilizacija, jis pritaikytas skirtingoms kalboms. Iki šių dienų išliko daugybė dantiraščiu užrašytų teisinių, istorinių ir prekybos dokumentų, valdovų įsakų, pasakojimų, mitų, literatūros kūrinių, himnų dievams, užkeikimų, astrologinių tekstų. Net valdovų įrašai dažnai buvo skirti dievams. Štai Asirijos karaliaus Sargono II laiške vyriausiajam dievui Ašūrui aprašomas karinis žygis prieš Urartiją. Karalius jame nuolat šlovina Asirijos dievus ir savo pergales sieja su jų pagalba.

Per ilgą naudojimo laikotarpį dantiraštis smarkiai keitėsi. Šumerų laikais jis buvo ryškiai piktografinis – ženklų forma tiesiogiai sieta su vaizduojamu daiktu arba sąvoka. Pavyzdžiui, valdovą reiškiantis ženklas vaizdavo vyrą su galvos apdangalu. Vėliau babiloniečiai ir asirai piktogramas pavertė gerokai sudėtingesne sistema. Ženklai galėjo reikšti skiemenis arba garsus, iš kurių buvo sudaromi žodžiai, jau nebeturintys tiesioginio ryšio su pradiniu ženklo vaizdu. Tokius tekstus perskaityti galėjo tik specialiai išmokyti žmonės, daugiausia raštininkai ir žyniai.

Dantiraščiu imtos užrašinėti maldos dievams, prakeiksmai ir užkeikimai, kurių randama ant įvairių daiktų: nuo dubenų iki amuletų. Prakeikimų aptikta ir kapuose. Vienas žinomiausių įrašytas Asirijos karaliaus Tiglatpalasaro III žmonos karalienės Jabos kape. Įraše perspėjama, kad kapą išniekinęs žmogus pomirtiniame pasaulyje negaus aukų ir liks neramus visą amžinybę.

Egipto hieroglifai

Manoma, kad Egipto hieroglifų raštas IV tūkstantmetyje pr. Kr. susiformavo nepriklausomai nuo panašiu metu Mesopotamijoje atsiradusio šumerų dantiraščio. Ilgainiui vaizdiniai ženklai tapo vis abstraktesni. Taip atsirado hieratinis ir demotinis raštai, gerokai patogesni ir praktiškesni, naudoti pildant kasdienius teisinius ir administracinius dokumentus. Tačiau puošnūs tradiciniai hieroglifai dar ilgai buvo naudojami ritualiniams ir religiniams tikslams. Net Naujosios karalystės pabaigoje, kai Egipto politinė įtaka ėmė mažėti stiprėjant konkuruojančioms imperijoms, tarp jų Asirijai, religinė ir kultūrinė įtaka išliko didelė. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad patys žodžiai ir juos lydintys vaizdiniai įkūnija antgamtinę galią. Todėl ant kapų sienų gausu apsauginių tekstų ir užkeikimų, hieroglifais išraizgyti ir amuletai. Pats hieroglifas galėjo reikšti gerokai daugiau nei vien konkretų žodį. Štai Džedo stulpas simbolizavo stiprybę ir pastovumą, o Vadžet, arba Horo akis, – apsaugą ir atgimimą. Ypatingą reikšmę turėjo užrašytas žmogaus vardas. Egiptiečių kapuose mirusiojo vardas kartodavosi daugybėje vietų – ant sienų, sarkofago ir įkapių. Vardo išsaugojimas buvo glaudžiai susijęs su žmogaus egzistencijos tęstinumu, o jo sunaikinimas – su pabaiga.

Graikų abėcėlė ir skaičiai

Graikai perėmė finikiečių abėcėlę, kurią sudarė 22 ženklai. Palyginti paprastą raštą buvo lengva išmokti ir įsiminti, todėl tapo prieinamas platesnei visuomenės daliai. Tačiau ir graikų kultūroje rašytiniams ženklams buvo priskiriamas ne vien praktinis vaidmuo. Vyravo įsitikinimai apie magišką ryšį tarp raidžių, skaičių ir žmogaus likimo. Raidės ir skaičiai ilgą laiką buvo susiję – graikų abėcėlės raidės naudotos ir skaitinėms vertėms žymėti. Iš šios praktikos išsirutuliojo izopsefija, žinoma nuo III a. pr. Kr. Jos esmė buvo paprasta: kiekvienai žodžio raidei priskiriama tam tikra skaitinė vertė, o jos sudedamos. Jeigu du ar daugiau žodžių turėjo tokią pačią bendrą vertę, manyta, kad tarp jų egzistuoja gilesnis, paslėptas ryšys. Tokia praktika nebuvo išskirtinai graikiška. Labai panašus principas žinomas hebrajų gematrijoje, o panašių įsitikinimų aptinkama ir neoasirų kultūroje. Su skaičiais ir žmogaus likimu siejamas garsusis matematikas Pitagoras. Jam priskiriama teorija, pagal kurią žmogaus vardas ir gimimo data gali atskleisti jo charakterio savybes ir ateitį. Vėlesniais laikais didelio populiarumo sulaukė onomantija – būrimas pagal žmogaus vardą. Viduramžių Europoje tokios praktikos buvo itin paplitusios, o įvairių jų formų aptinkama net šiandien.

Majų glifai

Majų civilizacijos ištakos siekia maždaug 2000 m. pr. Kr., o didžiausią klestėjimą ji pasiekė 600–900 mūsų eros metais. Majų politiniai dariniai išliko iki ispanų užkariavimų XVI–XVII a. Per šį ilgą laikotarpį majai sukūrė sudėtingą ir menišką glifų rašto sistemą. Ją sudarė logogramos, reiškiančios žodžius ar sąvokas, ir garsą perteikiantys skiemeniniai ženklai. XVII–XVIII a. europiečių keliautojai šią sistemą pavadino majų hieroglifais, nes priminė Egipto hieroglifus, nors jokio istorinio ryšio tarp šių dviejų rašto sistemų nėra. Pats rašymas majų kultūroje buvo glaudžiai susijęs su menu – tiek raštininkus, tiek dailininkus vadino tz‘ib. Ypač svarbi majams buvo laiko apskaita. Jų Haab saulės kalendorius laikomas vienu tiksliausių senovės pasaulio kalendorių. Laikas kruopščiai skaičiuotas dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, majai laiką suvokė kaip ciklišką. Jie tikėjo, kad tiek trumpesniais, tiek ilgesniais laikotarpiais istorijos įvykiai gali kartotis. Antra, laiko skaičiavimas buvo neatsiejamas nuo sudėtingos religinių ritualų sistemos, kurią reguliavo 260 dienų Tzolk’in kalendorius. Vienas svarbiausių majų religinių ritualų buvo kraujo nuleidimas. Karališkosios šeimos nariai turėjo jame dalyvauti tam tikromis kalendoriuje nustatytomis dienomis. Ritualams naudoti įrankiai būdavo gausiai puošiami glifais. Majų religinis pasaulėvaizdis atsispindėjo ir jų raštuose. Jie tikėjo vandeningu požeminiu pasauliu. Kai kuriuose su pomirtiniu pasauliu siejamuose urvuose ant sienų užrašytos datos atrodo nelogiškos, vertinant pagal įprastus majų kalendorius. Tai aiškinama majų įsitikinimu, kad požeminiame pasaulyje laikas ir erdvė iškreipti, tad žmogaus protui sunkiai suvokiami. Požeminis pasaulis priklausė antgamtinei tikrovei, todėl jame negaliojo tos pačios taisyklės, kaip žmonių pasaulyje. Dauguma majų rašytinių kūrinių, deja, sunaikinta užkariavus ispanams. Iki šių dienų išliko tik trys neginčijamai autentiški ikikolumbiniai kodeksai. Įdomu tai, kad visi jie daugiausia susiję su ritualiniu laiko skaičiavimu, dievybėmis, dangaus kūnais ir religinėmis praktikomis.

Nuo vikingų iki kinų

Vikingai savo runų raštą – futarką – laikė dieviškosios kilmės. Pagal skandinavų mitologiją, runas žmonėms suteikė dievas Odinas. Jos buvo suvokiamos kaip priemonė pasauliui nusakyti ir kaip tam tikras magijos įrankių rinkinys. Iš šių įsitikinimų išsirutuliojo runų magijos tradicija. Runos daugiausia naudotos monumentaliems įrašams. Kai XII a. skandinavai pradėjo plačiau užrašinėti savo istoriją, tam jie naudojo lotynų abėcėlės variantą, pritaikytą senajai norvegų kalbai.

Dar viena rašto sistema – ogamas, naudotas keltiškoje Airijoje ir vakarinėje Britanijoje maždaug IV–VI a. Kai kurie tyrinėtojai iškėlė hipotezę, kad druidai galėjo naudoti jį kaip sakralinį raštą, leidusį apsaugoti religines žinias nuo romėnų. Airių ogaminio rašto kilmės istorija prasidėjo prieš daugiau nei 4000 m. Jį sukūrė legendinis karalius Fenius Farsa ir grupė išminčių. Esą jie tyrinėjo daugybę po Babelio bokšto žmonėms tekusių sumaišytų kalbų, o po dešimties metų darbo sukūrė ogamą.

Šventų ištakų turi ir kinų raštas. Seniausi žinomi jo pavyzdžiai, datuojami II tūkstantmečiu pr. Kr., yra vadinamieji būrimo kaulų įrašai, susiję su Šangų dinastijos valdovų atliekamais ritualais. Ant gyvūnų kaulų ar vėžlių kiautų išraižydavo klausimą, tada kaitindavo ugnyje. Atsiradusių įtrūkimų forma interpretuota kaip atsakymas į užduotą klausimą.

Autorė Monika Budnikienė

Žmogaus smegenys sukurtos mokytis

Ilgą laiką manyta, kad žmogaus smegenys vystosi tik vaikystėje ir paauglystėje, o vėliau jų gebėjimas keistis sparčiai mažėja. Tačiau pastarųjų dešimtmečių neurologijos tyrimai atskleidė visai kitokį vaizdą – smegenys išlieka plastiškos visą gyvenimą. Ši savybė, vadinama neuroplastiškumu, leidžia joms prisitaikyti prie naujų situacijų, įgyti naujų įgūdžių ir kurti naujus nervinių ląstelių tarpusavio ryšius.

Kiekviena nauja patirtis – nuo muzikos instrumento mokymosi iki naujo maršruto į darbą – aktyvina skirtingas smegenų sritis. Dažnai kartojamos veiklos stiprina neuronų jungtis, todėl įgūdžiai tampa vis labiau automatizuoti. Būtent todėl mokantis iš pradžių gali atrodyti sunku, tačiau ilgainiui užduotys atliekamos vis lengviau.

Specialistai pabrėžia, kad su amžiumi smegenys nesustoja keistis, jos tiesiog mokosi kitaip. Vyresniame amžiuje naujai informacijai įsisavinti gali prireikti daugiau laiko, tačiau sukaupta patirtis padeda geriau suprasti ryšius tarp faktų, priimti sprendimus ir pritaikyti žinias praktikoje. Dėl šios priežasties nėra amžiaus ribos, nuo kurios būtų per vėlu pradėti mokytis.

Neurologai taip pat atkreipia dėmesį, kad aktyvus protinis gyvenimas prisideda prie vadinamojo pažintinio rezervo – smegenų gebėjimo geriau kompensuoti natūralius senėjimo procesus. Kuo dažniau jos gauna naujų užduočių, tuo ilgiau išlieka aktyvios ir funkcionalios.

Smalsumas – natūralus variklis

Vieni žmonės nuolat domisi naujovėmis, mėgsta eksperimentuoti virtuvėje, mokosi kalbų ar skaito įvairiausiomis temomis, o kiti mieliau renkasi tai, kas pažįstama. Psichologų teigimu, šį skirtumą dažnai lemia smalsumas – įgimtas noras suprasti, tyrinėti ir atrasti.

Kai susiduriame su dominančia informacija, smegenyse suaktyvėja atlygio sistema ir išsiskiria dopaminas – neuromediatorius, siejamas su motyvacija ir malonumu. Dėl to ne tik kyla noras sužinoti daugiau, bet ir nauja informacija įsimenama lengviau. Kitaip tariant, smalsumas padeda mokytis efektyviau.

Smalsumas nėra nekintama asmenybės savybė – jį galima ugdyti. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie sąmoningai išbando naujas veiklas, dažniau klausinėja, keliauja, skaito įvairią literatūrą ar bendrauja su skirtingų patirčių žmonėmis, ilgainiui tampa atviresni naujoms idėjoms ir lengviau prisitaiko prie pokyčių.

Svarbu ir tai, kad smalsumas nebūtinai reiškia didelius iššūkius. Kartais pakanka išmokti naują receptą, apsilankyti paskaitoje, pradėti fotografuoti ar perskaityti knygą neįprasta tema. Būtent iš tokių mažų atradimų formuojasi įprotis mokytis, kuris papildo kasdienybę ir padeda išlaikyti aktyvų protą bet kuriame amžiuje.

Ne tik dėl darbo

Išgirdę žodį „mokymasis“, daugelis pirmiausia pagalvoja apie mokyklą, universitetą ar kvalifikacijos kėlimo kursus. Tačiau specialistai pabrėžia, kad mokytis galima ir per kasdienes veiklas, o tam nebūtinas nei diplomas, nei egzaminai. Kiekvienas naujas įgūdis – nesvarbu, ar jis pravers profesinėje veikloje, ar taps tik maloniu laisvalaikio užsiėmimu – yra naudingas smegenims.

Viena populiariausių smegenų treniruočių – užsienio kalbų mokymasis. Tai lavina atmintį, dėmesio koncentraciją, gebėjimą greitai „persijungti“ tarp skirtingų užduočių ir skatina aktyvų įvairių smegenų sričių darbą. Net ir keli nauji žodžiai per dieną ilgainiui tampa puikia proto mankšta.

Ne mažiau naudos suteikia muzika. Mokantis groti instrumentu vienu metu tenka skaityti natas, koordinuoti rankų judesius, klausytis garsų ir išlaikyti ritmą. Tokia veikla aktyvina daugybę smegenų sričių ir gerina jų tarpusavio sąveiką. Panašų poveikį turi ir šokiai – jie lavina ne tik pusiausvyrą, koordinaciją bei atmintį, bet ir padeda mažinti stresą.

Kasdieniai pomėgiai taip pat gali tapti puikia smegenų treniruote. Sodininkystė skatina planuoti, stebėti augalų augimą ir spręsti netikėtas problemas, o mezgimas, siuvinėjimas ar kiti rankdarbiai lavina smulkiąją motoriką, dėmesio sutelkimą ir kantrybę. Net maisto gaminimas pagal naują receptą ar baldų restauravimas verčia smegenis mokytis ir prisitaikyti prie naujų situacijų.

Vis dažniau vyresnio amžiaus žmonės ryžtasi įvaldyti ir šiuolaikines technologijas – išmaniuosius telefonus, elektroninę bankininkystę, nuotolines konsultacijas ar dirbtinio intelekto įrankius. Nors iš pradžių tai gali atrodyti sudėtinga, kiekvienas įveiktas iššūkis stiprina pasitikėjimą savo jėgomis ir skatina nebijoti naujovių.

Svarbiausia suprasti, kad mokymasis nėra tik profesinės karjeros dalis. Jis gali būti malonus, įdomus ir teikti pasitenkinimą. O smegenims visiškai nesvarbu, ar mokotės italų kalbos, groti gitara, auginti orchidėjas ar naudotis nauja programėle – kiekviena nauja patirtis padeda joms išlikti aktyvioms.

Mokslo žodis

Pastaraisiais dešimtmečiais atlikti tyrimai leidžia vis tvirčiau teigti, kad nuolatinis mokymasis ir protinė veikla yra susiję su geresne smegenų sveikata. Nors mokymasis negali visiškai apsaugoti nuo su amžiumi susijusių ligų, mokslininkai sutaria, kad jis padeda ilgiau išlaikyti gerą atmintį, mąstymo gebėjimus ir savarankiškumą.

Viena svarbiausių sąvokų, apie kurią kalba neurologai, – pažintinis rezervas. Tai smegenų gebėjimas kompensuoti su amžiumi vykstančius pokyčius. Sisteminė 27 ilgalaikių tyrimų apžvalga parodė, kad didesnis pažintinis rezervas įvairiais gyvenimo etapais yra susijęs su mažesne demencijos rizika. Tyrėjai pabrėžia, kad šį rezervą padeda kaupti ne tik išsilavinimas, bet ir nuolatinis mokymasis, intelektinė veikla bei aktyvus laisvalaikis.

Mokymasis teigiamai veikia ir kasdienę atmintį. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie reguliariai skaito, mokosi kalbų, groja muzikos instrumentais ar užsiima kitomis protą aktyvinančiomis veiklomis, geriau išlaiko dėmesio koncentraciją, greičiau apdoroja informaciją ir ilgiau išsaugo pažintines funkcijas vyresniame amžiuje.

Ne mažiau svarbi ir emocinė sveikata. Psichologų teigimu, naujų įgūdžių įgijimas didina pasitikėjimą savimi, suteikia prasmės jausmą ir padeda palaikyti socialinius ryšius. Visa tai siejama su didesniu pasitenkinimu gyvenimu ir mažesne vienišumo rizika – veiksniais, kurie taip pat svarbūs gerai smegenų sveikatai.

PSO pabrėžia, kad pažintinę sveikatą lemia ne vien genetika. Sveika gyvensena, fizinis aktyvumas, socialinis gyvenimas ir nuolatinis protinis aktyvumas yra vieni svarbiausių veiksnių, galinčių padėti sumažinti pažinimo funkcijų silpnėjimo ir demencijos riziką.

Kodėl suaugusieji bijo mokytis?

Noras išmokti ką nors naujo dažnai priklauso ne nuo amžiaus ar gebėjimų, o nuo vidinių įsitikinimų. Psichologai pastebi, kad suaugusieji kur kas dažniau nei vaikai atsisako naujų iššūkių, nes bijo suklysti, pasirodyti nepakankamai gabūs ar tiesiog mano, kad mokytis jau per vėlu. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad dauguma šių baimių neturi tvirto pagrindo.

„Man jau per vėlu“. Tai vienas dažniausių argumentų, kurį išgirsta specialistai. Vis dėlto neurologai pabrėžia, kad smegenys geba prisitaikyti ir kurti naujus neuronų ryšius visą gyvenimą. Nors vyresniame amžiuje naujiems įgūdžiams įgyti gali prireikti daugiau laiko, pats gebėjimas mokytis niekur nedingsta. Be to, gyvenimo patirtis dažnai padeda lengviau suprasti sudėtingesnes sąvokas ir susieti naują informaciją su jau turimomis žiniomis.

„Aš tam neturiu gabumų“. Neuropsichologai pabrėžia, kad žmonės dažnai pervertina įgimtų gabumų reikšmę. Daugumą įgūdžių lemia ne talentas, o nuosekli praktika. Tyrimai rodo, kad smegenys stiprina tuos neuronų tinklus, kurie naudojami reguliariai, todėl net ir iš pradžių sunkiai sekęsi užsiėmimai ilgainiui tampa vis lengvesni.

„Neturiu laiko“. Suaugusiųjų kasdienybėje nestinga darbai ir įsipareigojimai, todėl mokymasis dažnai atidedamas „geresniems laikams“. Tačiau specialistai primena, kad jis nebūtinai turi trukti valandų valandas. Net 15–20 min. per dieną, skirtų knygai, užsienio kalbai, muzikai ar kitam pomėgiui, ilgainiui duoda apčiuopiamos naudos. Svarbiausia – reguliarumas, o ne ilgos mokymosi sesijos.

Baimė suklysti. Vaikai mokosi bandydami ir klysdami, o suaugusieji dažnai tikisi viską atlikti nepriekaištingai iš pirmo karto. Psichologų teigimu, būtent perfekcionizmas neretai tampa didžiausia kliūtimi pradėti. Iš tiesų klaidos yra natūrali mokymosi proceso dalis – jos padeda smegenims suprasti, kas neveikia, ir ieškoti geresnių sprendimų.

Ekspertai sutaria, kad didžiausia kliūtis mokytis dažniausiai slypi ne amžiuje ar gebėjimuose, o požiūryje. Atsisakius nuostatos, jog būtina viską mokėti iš karto, atsiranda daugiau drąsos išbandyti naujas veiklas. Būtent smalsumas, kantrybė ir nuoseklumas, o ne įgimtas talentas, dažniausiai lemia sėkmę mokantis visą gyvenimą.

Maži žingsniai keičia gyvenimą

Norint išlaikyti aktyvų protą, nereikia kardinaliai keisti gyvenimo būdo. Specialistai pabrėžia, kad daug svarbiau ne dideli užmojai, o reguliarūs, kasdieniai įpročiai. Keliolika minučių per dieną, skirtų naujoms žinioms ar įgūdžiams, ilgainiui gali duoti daugiau naudos nei retkarčiais vykstantys intensyvūs mokymai.

Kasdien skaityti. 15 min. skaitymo per dieną praplečia žodyną, lavina vaizduotę, gerina dėmesio koncentraciją ir atmintį. Nebūtina rinktis sudėtingos literatūros – svarbiausia skaityti tai, kas iš tiesų domina.

Kasdien išmokti ką nors naujo. Tai gali būti keli nauji užsienio kalbos žodžiai, įdomus istorinis faktas, naujas receptas ar augalų priežiūros paslaptis. Nedidelės, bet nuolat kartojamos žinios kaupiasi ir palaipsniui tampa tvirtu pagrindu platesniam supratimui.

Spręsti galvosūkius. Kryžiažodžiai, sudoku, loginiai galvosūkiai ar stalo žaidimai skatina mąstyti, lavina dėmesį ir padeda išlaikyti protinį aktyvumą. Dar geresnių rezultatų galima pasiekti kaitaliojant skirtingas užduotis, kad smegenys negalėtų veikti vien iš įpročio.

Nebijoti technologijų. Išmokti naudotis nauja programėle, elektronine bankininkyste, išmaniuoju laikrodžiu ar dirbtinio intelekto įrankiais – puikus būdas ne tik palengvinti kasdienybę, bet ir treniruoti smegenis. Kiekviena nauja technologija skatina mokytis ir prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio.

Atrasti naują pomėgį. Muzika, šokiai, sodininkystė, fotografija, keramika ar rankdarbiai – nesvarbu, kokią veiklą pasirinksite. Nauji pomėgiai lavina įvairius gebėjimus, padeda atsipalaiduoti ir suteikia pasitenkinimą.

Dalyvauti paskaitose ar kursuose. Mokytis galima ne tik mokykloje ar universitete. Bibliotekose, muziejuose, trečiojo amžiaus universitetuose ir bendruomenių centruose nuolat vyksta paskaitos, edukacijos bei praktiniai užsiėmimai. Jie ne tik suteikia naujų žinių, bet ir skatina išeiti iš įprastos rutinos.

Daugiau bendrauti. Pokalbiai su skirtingais žmonėmis – taip pat mokymosi forma. Dalydamiesi patirtimi, diskutuodami ar klausydamiesi kitų nuomonės laviname kritinį mąstymą, plečiame akiratį ir stipriname socialinius ryšius, kurie yra svarbūs gerai emocinei ir pažintinei sveikatai.

Mokslininkai pabrėžia, kad nėra vienos stebuklingos veiklos, kuri apsaugotų smegenis nuo senėjimo. Tačiau įvairi, reguliari ir malonumą teikianti protinė veikla gali padėti ilgiau išlaikyti gerą pažintinę sveikatą. Svarbiausia – pradėti nuo mažų žingsnių ir nepamiršti, kad mokytis galima kiekvieną dieną.

Įkvepiančios istorijos

Mokytis niekada nevėlu – tai patvirtina ne tik mokslininkai, bet ir daugybė žmonių, kurie ryžosi pradėti iš naujo tada, kai, atrodytų, tam jau buvo „per vėlu“. Jų istorijos įkvepia nebijoti pokyčių ir primena, kad smalsumas neturi amžiaus ribų.

Verslą pradėjo tada, kai kiti jau galvoja apie pensiją. Pulkininkas Harlandas Sandersas, visame pasaulyje žinomo greitojo maisto tinklo KFC įkūrėjas, savo verslą pradėjo būdamas 65-erių. Iki tol dirbo įvairius darbus, tačiau tik sulaukęs pensinio amžiaus ryžosi keliauti po šalį ir siūlyti restoranams savo keptos vištienos receptą. Šiandien jo istorija laikoma vienu garsiausių įrodymų, kad nauja pradžia įmanoma bet kuriame gyvenimo etape.

Mokyklos suolą pirmą kartą išbandė būdamas 84-erių. Kenietis Kimani Ng’ang’a Maruge niekada neturėjo galimybės lankyti mokyklos vaikystėje. Kai Kenijoje buvo įvestas nemokamas pradinis ugdymas, jis, būdamas 84 metų, sėdo į pirmą klasę kartu su vaikais. Kimani sakė norėjęs išmokti skaityti, rašyti ir skaityti Bibliją. Jo istorija apskriejo pasaulį ir tapo įrodymu, kad mokytis niekada nevėlu.

Keramikos studijas baigė sulaukęs 96-erių. Japonas Shigemi Hirata į universitetą įstojo būdamas 85-erių, nes pagaliau galėjo skirti laiko seniai puoselėtai svajonei – keramikai. Studijos truko vienuolika metų, o diplomą atsiėmė būdamas 96-erių ir tapo vyriausiu pasaulyje universiteto absolventu pagal Gineso rekordų knygą. Paklaustas, kodėl ryžosi studijuoti tokiame amžiuje, jis atsakė paprastai – mokytis visada įdomu.

Šios istorijos primena paprastą tiesą: niekada nėra (ne)tinkamo amžiaus pradėti. Svarbiausia – pirmas žingsnis. Nesvarbu, ar tai būtų nauja kalba, muzikos instrumentas, kursai ar ilgai atidėtas pomėgis – kiekviena nauja patirtis praturtina gyvenimą ir leidžia atrasti, kad mokymasis gali būti vienas didžiausių gyvenimo malonumų.

Autorė Jūratė Survilė

Nuo vabzdžių kolekcijos iki vaizdo žaidimo

„Pokémon“ istorijos pradžia siejama su jos kūrėjo Satoshi Tajiri vaikyste. Augdamas tuomet dar gana mažai urbanizuotame Tokijo priemiestyje jis rinko vabzdžius, tyrinėjo jų buveines ir mėgo ieškoti naujų rūšių. Plečiantis miestui, pievas ir tvenkinius keitė statybos, todėl Satoshi norėjo naujai vaikų kartai perteikti bent dalį paties patirto atradimo džiaugsmo. Jo sumanymas buvo paprastas – sukurti pasaulį, kuriame galima ieškoti nežinomų būtybių, jas kataloguoti ir keistis radiniais su kitais. 9-ajame dešimtmetyje Satoshi su iliustruotoju Kenu Sugimori sukūrė vaizdo žaidimą „Game Freak“. Vėliau Satoshi sugalvojo, kad žaidėjai galėtų keistis virtualiomis būtybėmis. Ši idėja tapo 1996 m. Japonijoje išleistų žaidimų „Pokémon Red“ ir „Pokémon Green“ pagrindu. Kadangi abiejose versijose buvo skirtingų pokemonų, norint surinkti juos visus reikėjo žaisti ir keistis su kitais.

Žaidimas, išėjęs už ekrano ribų

Pokemonų sėkmę lėmė ne vien patrauklūs personažai. Žaidėjų galvoje nuolat sukosi tos pačios mintys: atrask, sugauk, pažink, išmokyk, iškeisk. Žaidimas skatino smalsumą ir suteikė vietos skirtingiems žaidimo būdams. Vieniems svarbiausia buvo įveikti varžovus, kitiems – surinkti visas rūšis, tretiems – auginti mėgstamą komandą. Todėl keistų padarėlių pasaulis domino ne tik strateginių žaidimų mėgėjus, bet ir kolekcininkus ar vaikus, kuriuos labiausiai traukė mieli personažai.

Netrukus pokemonai tapo ištisa medijų ekosistema. 1996 m. Japonijoje pradėtos leisti kolekcinės kortelės, 1997 m. pasirodė animacinis serialas, o vėliau – filmai, manga, žaislai ir daugybė licencijuotų gaminių. Netgi neturtingi vaikai, kurie negalėjo žaisti vaizdo žaidimų, turėjo galimybę pažinti garsiausią „Pokémon“ personažą Pikaču – jį pamatyti televizijos ekrane ar gauti kortelę iš draugo.

Pokemonų įvairovė neturėjo pabaigos. Kiekvienas naujas regionas galėjo pasiūlyti kitokią gamtą, vietos mitus ir naujas rūšis, bet išsaugoti pažįstamas taisykles. Todėl franšizė nuolat atsinaujindavo nenutraukdama ryšio su ankstesnėmis kartomis. Tiesa, kai 1998 m. „Pokémon“ pasiekė Jungtines Valstijas, iš pradžių abejota, ar japoniškas stilius bus suprastas, tačiau personažų išvaizda išliko beveik nepakeista.

Pikaču – daugiau nei geltonas augintinis

Pikaču pirmuosiuose žaidimuose nebuvo nei pagrindinis, nei lengviausiai randamas pokemonas. Pasauliniu simboliu jį pavertė animacinis serialas, kuriame tapo pagrindinio herojaus partneriu. Pikaču buvo mielas, bet pajėgus kovoti, priminė naminį gyvūną, tačiau turėjo fantastinių galių. Draugystė su treneriu suteikė jam daugiau emocijų ir svarbos, todėl istorija išliko aktuali netgi užaugus pirmajai vaikų kartai. Tėvai galėjo supažindinti vaikus su tais pačiais pokemonais, kuriuos patys rinko mokykloje.

Kaip žaidime atsirado vietos mokslui?

Nors „Pokémon“ pasaulis fantastinis, jo struktūra primena gamtos mokslų pažinimą. Žaidėjas stebi monstriukų išvaizdą, elgesį, buveines, mitybą ir tarpusavio ryšius. Patys pokemonai kuriami remiantis gyvūnais, augalais, grybais, fosilijomis, mitologinėmis būtybėmis ir gamtos reiškiniais. Vienuose lengva atpažinti drugelio metamorfozę, kituose – mimikriją, simbiozę ar prisitaikymą prie aplinkos.

2012 m. paskelbtame žaismingame, tačiau tikrais filogenetikos metodais grįstame darbe mokslininkai sudarė 646 tuomet žinomų pokemonų giminystės medį. Tyrėjai analizavo išvaizdą, sandarą, gyvenamąją aplinką ir kitas savybes taip, kaip biologai analizuoja tikrų organizmų giminystę. Vėliau tyrimo duomenys buvo paskelbti kaip mokymo priemonė evoliucijai ir klasifikacijai aiškinti.

Štai taksonomai, suteikdami vardus naujoms rūšims, ne kartą pasirinko pokemonų pavadinimus. 2016 m. viena Čilėje aptikta smulki bitė buvo pavadinta Chilicola charizard. Pokemonų vardas pasiekė ir molekulinę biologiją. 2008 m. Japonijos mokslininkai aprašė tinklainėje esantį baltymą, kurį pavadino pikachurinu. Jis aptinkamas fotoreceptorių sinapsėse ir svarbus tiksliam signalų perdavimui regos sistemoje.

Vaikai geriau pažinojo pokemonus nei gyvūnus

Vienas žinomiausių „Pokémon“ ir biologinės įvairovės ryšį nagrinėjusių tyrimų paskelbtas 2002 m. žurnale „Science“. Didžiosios Britanijos vaikams buvo rodomi pokemonų ir įprastų laukinės gamtos objektų atvaizdai. Aštuonmečiai vidutiniškai atpažino 78 % pokemonų, bet tik maždaug 53 % realių gamtos objektų, tarp jų – ąžuolą ar barsuką. Tyrėjai to nepateikė kaip įrodymo, kad žaidimai vaikams kenkia. Priešingai, rezultatai parodė, kad vaikai turi didelį gebėjimą atpažinti ir įsiminti rūšis, kai informacija pateikiama patraukliai. Jeigu išgalvoti padarėliai gali paskatinti išmokti dešimtis ar net šimtus vardų, savybių bei tarpusavio ryšių, panašius principus galima taikyti mokant apie tikrąją gamtą.

Ši mintis paskatino ieškoti būdų, kaip pokemonų principus panaudoti gamtosauginiam ugdymui. Vienas tokių projektų – atvirojo kodo kortelių žaidimas „Phylo“, kuriame vietoj išgalvotų monstriukų naudojamos tikros rūšys, jų buveinės ir ekologiniai ryšiai. Eksperimentinis tyrimas parodė, kad žaidimas padėjo geriau įsiminti rūšių pavadinimus ir suvokti ekologinius ryšius, taip pat sukėlė daugiau teigiamų emocijų nei vien informacinė medžiaga.

„Pokémon GO“ – pasaulis lyg žaidimų aikštelė

2016 m. pasirodęs „Pokémon GO“ dar kartą pakeitė franšizės mastą. Papildytosios realybės ir geografinės padėties technologijos išvedė žaidėjus iš namų: pokemonų buvo ieškoma parkuose, aikštėse, prie paminklų ir kitose realiose vietose. Tyrimai užfiksavo, kad aktyviausiems naujiems žaidėjams pirmąjį mėnesį žingsnių skaičius padidėjo maždaug 1473 žingsniais per dieną, nors daliai žmonių šis poveikis ilgainiui silpo. Vėlesnė sisteminė tyrimų apžvalga taip pat susiejo žaidimą su trumpalaikiu fizinio aktyvumo padidėjimu.

Tačiau žaidimas tapo vertingas ne tik sveikatos tyrėjams. Geografai ir skaitmeninės visuomenės specialistai analizavo, kaip virtualūs objektai keičia žmonių judėjimą ir viešųjų erdvių naudojimą. Penkiose šalyse atliktas tyrimas parodė, kad žaidimas galėjo sukelti retą plataus masto mobilumo pokytį, bet kartu atkartojo esamą nelygybę: tankiai apgyvendintuose ir geriau skaitmeniniuose žemėlapiuose pažymėtuose rajonuose žaidėjai turėjo daugiau galimybių nei kaimiškosiose vietovėse.

Autorė Monika Budnikienė

Nesuvokiamo masto imperija

Mongolų imperija iki šiol stebina ne tik savo mastu, bet ir greičiu, kuriuo iškilo. Ji laikoma didžiausia vientisa sausumos imperija žmonijos istorijoje. Jos plotas siekė apie 24 mln. kv. km. XIII a. pradžioje dabartinės Mongolijos teritorijoje tebuvo susiskaldžiusių klajoklių genčių pasaulis, tačiau vos per kelis dešimtmečius jis virto galinga imperija, kurios valdos driekėsi nuo Ramiojo vandenyno iki Rytų Europos, nuo Sibiro pakraščių iki Artimųjų Rytų ir Pietų Azijos prieigų. Svarbiausia buvo ne vien užkariautos teritorijos – mongolai sugebėjo sujungti skirtingas tautas, prekybos kelius, religijas ir kultūras į milžinišką politinę erdvę, kurios poveikis buvo juntamas dar ilgai po imperijos skilimo.

Mongolų imperijos pradžia siejama su Temudžinu – būsimuoju Čingischanu, žmogumi, kuris iš susiskaldžiusių stepių genčių sukūrė vieną galingiausių karinių ir politinių jėgų pasaulio istorijoje. Manoma, kad jis gimė apie 1162 metus. Mongolijos stepėse, klajoklių visuomenėje, kurioje žmogaus padėtį lėmė ne tik kilmė, bet ir gebėjimas išgyventi, telkti sąjungininkus bei apginti savuosius. Tuo metu mongolų ir kitų stepių genčių pasaulis buvo itin nestabilus – sąjungos greitai susikurdavo ir taip pat greitai iširdavo, o valdžia kliovėsi asmeniniu autoritetu, karine sėkme, duotų pažadų laikymusi ir ištikimų karių parama.

Temudžino jaunystė buvo sunki ir kupina išbandymų. Jo tėvas Jesugėjus, vienas Borčiginų giminės vadų, mirė, kai Temudžinas dar buvo vaikas. Po tėvo mirties šeima neteko ankstesnės padėties ir paramos, o gentainiai ją paliko likimo valiai. Motina Hoelun su vaikais buvo priversta išgyventi atšiauriomis sąlygomis: rinkti laukinius augalus, medžioti smulkius gyvūnus ir kasdien kovoti dėl išlikimo. Ši patirtis Temudžinui anksti parodė, kokios trapios gali būti giminystės ir gentinės sąjungos. Todėl vėliau, stiprindamas savo valdžią, jis ėmė keisti nusistovėjusią stepių tvarką – vis dažniau rėmėsi asmeniniais gebėjimais, ištikimybe ir nuopelnais bendrai kovai. Atsakingas pareigas galėjo gauti ne tik kilmingųjų sūnūs, bet ir tie, kurie pasižymėjo drąsa, sumanumu ar organizaciniais gebėjimais.

Temudžino kelias į valdžią nebuvo taikus. Jis sudarinėjo sąjungas ir jas prarasdavo, kovojo su varžovais, patyrė išdavysčių, tačiau pamažu įtvirtino savo autoritetą tarp Mongolijos stepių genčių. Jo sėkmę lėmė ne tik karinis talentas, bet ir gebėjimas kurti naują lojalumo sistemą. Užkariavęs ar palenkęs priešininkus, dažnai įtraukdavo juos į savo kariuomenę ir valdžios struktūras, taip buvusius priešus paversdamas savo valstybės atrama. Tokia politika leido kurti ne trumpalaikę plėšikų sąjungą, o tvirtą politinį darinį. 1206 m. didžiajame stepių vadų susirinkime, vadinamame kurultajumi, Temudžinas buvo paskelbtas Čingischanu – visų mongolų valdovu.

Po Čingischano mirties 1227 m. užkariavimai nesustojo – jo įpėdiniai tęsė žygius į Kiniją, Vidurinę Aziją, Persiją, Rusios žemes ir Rytų Europos pakraščius. Didžiausią teritorinį mastą Mongolų imperija pasiekė valdant Čingischano vaikaičiui Kublajui chanui. Jis valdė 1260–1294 m. ir labiausiai išgarsėjo tuo, kad galutinai įtvirtino mongolų valdžią Kinijoje. 1271 m. Kublajus pasiskelbė Kinijos imperatoriumi ir įkūrė Juanų dinastiją, o 1279 m., nugalėjus Pietų Songų dinastiją, visa Kinija pirmą kartą atsidūrė svetimos kilmės valdovų rankose. Tai buvo vienas svarbiausių Mongolų imperijos istorijos lūžių – stepėse iškilusi karinė galia tapo ir milžiniškos sėslios civilizacijos valdytoja. Kublajaus valdymo laikais Mongolų imperija, bent formaliai, driekėsi per didžiąją Eurazijos dalį. Rytuose jos įtaka siekė Kiniją ir Korėjos pusiasalį, vakaruose – Rusios žemes, Persiją, Kaukazą, Artimuosius Rytus ir Rytų Europos pakraščius.

Sumani karinė galia

Mongolų didybė buvo kuriama apdairiai. Imperijos galybę lėmė ne vien karių gausa ar jų žiaurumas – svarbiausi buvo greitis, drausmė, lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų priešų. Mongolai nuo vaikystės augo šalia žirgų, todėl jojimas jiems buvo ne tik karo įgūdis, bet ir neatsiejama kasdienybės dalis. Stepėse užaugę vyrai gebėjo įveikti didžiulius atstumus, išgyventi atšiauriomis sąlygomis, orientuotis plačiose erdvėse ir veikti ten, kur sėslių valstybių kariuomenėms dažnai pritrūkdavo greičio bei ištvermės.

Mongolų kariuomenės pagrindą sudarė kavalerija. Lengvai ginkluoti raiteliai galėjo judėti nepaprastai greitai, netikėtai pulti, apsimesti besitraukiantys, išsklaidyti priešą ir vėl staiga smogti. Tokia taktika buvo ypač veiksminga prieš sunkiau judančias kariuomenes, kurios rėmėsi pėstininkais, šarvuotais riteriais ar lėtomis karinėmis kolonomis. Kiekvienas mongolų karys paprastai turėdavo ne vieną, o kelis žirgus, todėl žygio metu galėdavo juos keisti ir tęsti kelionę beveik be sustojimų. Tai suteikė didžiulį pranašumą – mongolų kariuomenė galėdavo pasirodyti ten, kur jos niekas nesitikėjo, ir pasitraukti anksčiau, nei priešas spėdavo surengti atsakomąjį puolimą.

Vienas svarbiausių mongolų ginklų buvo sudėtinis lankas, gaminamas iš kelių medžiagų – medžio, rago ir sausgyslių. Toks lankas buvo puikiai pritaikytas šaudyti jojant. Patyrę raiteliai taikliai šaudė judėdami, apsisukdami balne ar net apsimesdami besitraukiantys. Tai leido mongolams išsekinti priešą dar prieš tiesioginį susidūrimą. Jie retai puldavo neapgalvotai – pirmiausia silpnindavo priešininko rikiuotę, trikdydavo ryšius, versdavo jį vytis, išsisklaidyti ir tik tuomet smogdavo pagrindinėmis pajėgomis.

Dar vienas svarbus mongolų pranašumas buvo puikiai organizuota žvalgyba ir informacijos rinkimas. Prieš pradėdami žygį jie stengdavosi kuo daugiau sužinoti apie būsimą priešą – jo kelius, miestus, kariuomenės dydį, politinius nesutarimus ir silpnąsias vietas. Mongolai meistriškai išnaudodavo vidaus konfliktus bei valdovų nesantaiką. Kartais vien žinia apie jų artėjimą priversdavo miestus pasiduoti be ilgos kovos.

Kaip valdyti tokį milžiną?

Užkariauti miestus, stepes ir prekybos kelius buvo tik pirmasis žingsnis – norint išlaikyti valdžią, reikėjo sukurti veiksmingą valdymo sistemą. Čia mongolai pasirodė kur kas lankstesni, nei buvo įprasta manyti. Jie nesiekė visų užkariautų kraštų valdyti vienodai. Priešingai – prisitaikydavo prie vietos sąlygų, perimdavo administravimo patirtį ir pasitelkdavo žmones, geriausiai išmanančius raštvedybą, mokesčių administravimą, prekybą ar diplomatiją.

Nors svarbiausius sprendimus priimdavo mongolų elitas, kasdieniam imperijos valdymui reikėjo kur kas platesnio žmonių rato. Todėl jų tarnyboje dirbo kinų, persų, musulmonų ir kitų tautų raštininkai, finansininkai, vertėjai, amatininkai bei diplomatai. Vieni tvarkė mokesčių apskaitą ir gyventojų surašymus, kiti rūpinosi dokumentais, prekyba ir ryšiais tarp skirtingų imperijos regionų. Tokia sistema leido mongolams valdyti itin įvairias visuomenes nesugriaunant nusistovėjusios vietinės administracijos.

Ypač svarbi imperijos gyvybingumui buvo ryšių sistema. Mongolų valdos driekėsi per milžiniškus atstumus, todėl valdovas negalėjo kliautis vien vietinių vadų pažadais ar lėtai sklindančiomis žiniomis. Reikėjo patikimo būdo greitai perduoti įsakymus, naujienas, karinius pranešimus ir diplomatinius laiškus. Tam mongolai sukūrė ir išplėtojo jamų (Yam) sistemą – pašto ir pasiuntinių stočių tinklą. Šiose stotyse pasiuntiniai galėdavo pasikeisti žirgus, gauti maisto ir pailsėti, todėl žinios sklisdavo gerokai greičiau nei įprastais keliais.

Svarbų vaidmenį šioje sistemoje atliko paizos – specialūs leidimai arba valdžios ženklai, suteikdavę jų turėtojams teisę naudotis imperijos ištekliais kelionės metu. Tokį ženklą turintis pasiuntinys galėjo reikalauti žirgų, nakvynės, maisto ar kitokios pagalbos, nes veikė ne savo, o chano vardu. Manoma, kad imperatoriaus laiškas iš Pekino į Ilchanato sostinę Tebrizą, esančią už kelių tūkstančių kilometrų, galėjo nukeliauti maždaug per mėnesį.

Įdomu

Nors Mongolų imperija buvo sukurta jėga, jos valdoma erdvė tapo nepaprastai svarbiu Rytų ir Vakarų ryšių tiltu. Šis laikotarpis dažnai vadinamas Pax Mongolica, arba mongoliškąja taika. Tai nereiškė, kad visoje imperijoje vyravo ramybė, tačiau didžiajai Šilko kelio daliai atsidūrus vienos politinės galios valdžioje, prekybininkams, pasiuntiniams ir keliautojams tapo gerokai lengviau judėti per milžiniškas teritorijas.

Šiais keliais buvo gabenamas ne tik šilkas, porcelianas, prieskoniai, brangakmeniai ar arkliai. Kartu plito technologijos, medicinos žinios, religinės idėjos, amatininkų patirtis ir pasakojimai apie tolimus kraštus. Vienu žymiausių šio pasaulio liudininkų europiečiams tapo Venecijos pirklys Markas Polas, XIII a. pasiekęs Kublajaus chano dvarą ir vėliau savo keliones po Aziją aprašęs garsiojoje knygoje.

Autorė Monika Budnikienė

Patikrintas būdas išgyventi

Gyvūnai geba prisitaikyti prie nepalankių aplinkos sąlygų. Kai spaudžia šaltis ir trūksta maisto, kai kurios rūšys užmiega žiemos miegu ir prabunda tik pavasarį, kai vėl atgyja gamta. Panašiai elgiasi ir gyvūnai, kuriems sunku ištverti sausrą bei karštį. Kol vieni ieško pavėsio miškuose, malšina troškulį upėse ir ežeruose, kiti pereina į ramybės būseną, panašią į žiemos miegą.

Moksliškai ši būsena vadinama estivacija. Jos metu smarkiai sulėtėja medžiagų apykaita ir energijos eikvojimas, retėja širdies plakimas bei kvėpavimas, natūraliai sumažėja kūno temperatūra. Gyvūnai tikslingai pasirenka saugią, apsaugotą buveinę, dažnai užsimaskuoja, kad jų nepastebėtų plėšrūnai, ir tūno tol, kol baigiasi nepalankus laikotarpis, sugrįžta vėsa bei krituliai. Taigi, susipažinkime su saulėtojo sezono miego čempionais!

Didžiausi miegaliai

Dvikvėpės žuvys paplitusios Afrikos, Pietų Amerikos ir Australijos gėluosiuose vandenyse. Jų protėviai gyveno prieš maždaug 400 mln. metų, todėl šie gyvūnai dažnai vadinami gyvosiomis fosilijomis. Išlikti joms padėjo neįprasta savybė – gebėjimas kvėpuoti atmosferos oru sausumoje ir įsisavinti deguonį iš vandens.

Sudėtinga kvėpavimo sistema, panaši į žuvų ir sausumos gyvūnų, padeda išgyventi sausrų laikotarpius ir sulaukti net 100 metų. Kai vandens telkinys išdžiūva, dvikvėpės žuvys įsirausia giliai į dumblą, apsigaubia gleivių sluoksniu ir pereina į ramybės būseną. Tuo metu jų medžiagų apykaita sulėtėja net 60 %. Šitaip jos gali išgyventi iki ketverių metų. Prasidėjus lietingajam sezonui, gleivių sluoksnis suminkštėja ir žuvys vėl atgyja.

Dykumos vėžliai sutinkami JAV pietvakariuose ir Meksikoje, kur oro temperatūra gali pakilti iki 60 °C. Nepaisant ekstremalių sąlygų, šie ropliai gali išgyventi iki 80 metų ir yra vieni ilgaamžiškiausių vėžlių pasaulyje.

Jų organizmas puikiai prisitaikęs prie vandens, druskų ir energijos balanso pokyčių, todėl gali ištverti ilgai trunkančias sausras. Šlapimo pūslėje jie sukaupia didelį skysčių kiekį, kurį vėliau panaudoja organizmo reikmėms.

Apie 95 % gyvenimo dykumos vėžliai praleidžia įsirausę urvuose. Vienu metu gyvūnas gali naudotis 5–25 tuneliais, kurių ilgis siekia iki 5 metrų. Tokios slėptuvės padeda apsisaugoti nuo kaitrios saulės, reguliuoti kūno temperatūrą ir išvengti dehidratacijos.

Madagaskaro nykštukiniai lemūrai – vieninteliai žinomi primatai, kurie gali pereiti į vasaros miego būseną. Šie maži gyvūnai, sveriantys vos 250–350 g, yra itin jautrūs temperatūros svyravimams. Nors jiems patinka maždaug 30 °C šiluma, vėsios naktys tampa iššūkiu.

Prasidėjus sausajam laikotarpiui, trunkančiam nuo gegužės iki spalio, lemūrai pereina į estivacijos būseną. Prieš tai jie pasiruošia – kaupia riebalų atsargas uodegoje. Kai temperatūrų kontrastai tampa per dideli, o gamtoje ima trūkti maisto ir vandens, gyvūnai pasislepia medžių drevėse, sulėtina medžiagų apykaitą ir užmiega. Iš slėptuvių išlenda tik po maždaug septynių mėnesių, kai sąlygos vėl tampa palankesnės.

Krokodilai, gyvenantys Afrikoje ir Australijoje, sausringiausius vasaros mėnesius praleidžia tarsi miegodami. Vandenyje jie nejaučia savo svorio, gali aktyviai plaukioti ir medžioti, tačiau upėms džiūstant tampa nerangūs ir labiau apriboti. Tuomet įsirausia į dugno dumblą arba išsikasa urvą krante, pasislepia ir sumažina aktyvumą bei energijos sąnaudas. Net kelis mėnesius nejuda ir nesimaitina. Krokodilų estivacija nėra tokia gili kaip dvikvėpių žuvų, todėl prasidėjus lietingajam sezonui jie greitai atgauna aktyvumą.

Sraigės niekada neišeina iš namų – kad ir kur keliautų, savo būstą visada nešasi su savimi. Vynuoginės sraigės, paplitusios ir Lietuvoje, prieš karštas vasaros dienas prisitaiko pereidamos į estivacijos būseną. Tvyrojant sausiems ir šiltiems orams, jos šliaužia į pavėsį, sulenda į kiautą ir prisitvirtina prie augalo stiebo, medžio kamieno, akmens ar namo sienos. Angą uždaro storu gleivių sluoksniu – taip į vidų nepatenka šiluma, o neišgaruoja drėgmė. Sraigės ilsisi iki kito lietaus, tuomet vėl išlenda pasimaitinti. Žiemą jų ramybės būsena būna ilgesnė ir nepertraukiama.

Boružės ne tik laikomos sėkmės simboliu, bet ir gali signalizuoti apie artėjančią sausrą. Kai tvyro aukšta temperatūra ir trūksta drėgmės, boružės nustoja maitintis ir ima telktis į būrius. Jos masiškai slepiasi po akmenimis, medžių žieve ar lapų paklotėje. Aptikus boružių koloniją atokesnėje vietoje, galima spėti, kad artimiausiomis dienomis lietaus gali nebūti. Nors vabzdžiai sulėtina energijos sąnaudas ir medžiagų apykaitą, jie neužmiega tikru miegu – tiesiog laukia, kol sąlygos taps palankesnės.

Sliekai gali pereiti į trumpalaikę vasaros ramybės būseną, panašią į sraigių, tačiau tai priklauso nuo rūšies ir klimato sąlygų. Vidutinio klimato zonoje, pavyzdžiui, Lietuvoje, per sausras pasitraukia į gilesnius ir vėsesnius dirvos sluoksnius. Jei kaitra užsitęsia, gali prasidėti estivacija. Atogrąžų regionuose gyvenančios rūšys geriau prisitaikiusios prie nepalankių sąlygų ir gali ilsėtis net kelis mėnesius. Į paviršių išlenda po gausesnių liūčių. Gebėjimas raustis gilyn ir kilti aukštyn ne tik padeda išgyventi, bet ir gerina dirvos aeraciją, o tai naudinga augalams.

Salamandros, paplitusios Viduržemio jūros regione ir Šiaurės Amerikoje, vasaros ramybės būseną pasirenka dėl išgyvenimo būtinybės. Per varliagyvių odą vyksta šilumos, vandens ir deguonies apykaita, todėl ji turi būti nuolat drėgna. Karštomis ir sausomis dienomis padidėja dehidratacijos pavojus, todėl salamandros slepiasi po akmenimis, senais rąstais, plyšiuose ar užsikasusios dumble. Nustoja maitintis ir tampa neaktyvios. Kai kurios rūšys gali išgyventi neėdusios beveik metus. Taip apsisaugo ne tik nuo karščio, bet ir nuo plėšrūnų.

Afrikinė urvinė varlė – viena didžiausių varlių pasaulyje, galinti užaugti net iki 1 kg svorio. Dėl įspūdingo dydžio dažnai vaizdingai prilyginama jaučiui. Tai plėšri rūšis, mintanti vabzdžiais, kirminais, vorais ir net mažais graužikais. Sausrų metu, kai trūksta maisto ir drėgmės, varlė įsirausia į žemę iki 1 m gylio. Kūną padengia tirštomis gleivėmis, kurios sudaro apsauginį kokoną. Estivacijos būsena gali trukti net iki 12 mėnesių. Prasidėjus liūčių sezonui, išlenda į paviršių ir garsiu kvarkimu skelbia poravimosi pradžią.

Žmonės elgiasi panašiai

Gyvūnai nėra vieninteliai, kurie ilsisi per karščius. Šilto klimato šalyse, tokiose kaip Ispanija, Italija, Graikija, Portugalija, Meksika ar Filipinai, paplitusi popiečio miego tradicija, vadinama siesta. Žmonės ilsisi vidurdienį, kai oro temperatūra pasiekia aukščiausią tašką, o vakarop grįžta prie įprasto ritmo.

Kaip ir gyvūnus, žmones veikia karščio stresas. Organizmui sunkiau pašalinti šilumos perteklių, susidarantį dėl fizinio aktyvumo ir virškinimo, todėl greičiau netenkama skysčių. Gali atsirasti vadinamasis smegenų rūkas: tampa sunkiau susikaupti, sutrinka atmintis, didėja dirglumas, taip pat mažėja darbingumas, vargina mieguistumas, prastėja apetitas.

Karštomis dienomis kūnas natūraliai stengiasi sumažinti energijos sąnaudas. Popiečio miegas padeda atvėsti organizmui, atkurti išeikvotus išteklius ir subalansuoti fiziologinius procesus. Tai ne tik maloni vasaros tradicija, bet ir sveikatai naudingas poilsio būdas.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Mechaninio proto idėja ir DI žiema

Norint suprasti šiuolaikinio dirbtinio intelekto (DI) ištakas, verta atsigręžti į XX amžiaus vidurį, kai kompiuteriai dar užėmė ištisus kambarius. Vienu svarbiausių šios srities pradininkų laikomas britų matematikas Alanas Tiuringas. Dar 1950 m. jis iškėlė revoliucinį klausimą: „Ar mašinos gali mąstyti?“ Mokslininkas pasiūlė garsųjį Tiuringo testą, skirtą įvertinti, ar kompiuterio elgesys pokalbio metu gali būti neatskiriamas nuo žmogaus elgesio.

Patį terminą „dirbtinis intelektas“ (Artificial Intelligence) 1956 m. Dartmuto konferencijoje pasiūlė amerikiečių mokslininkas Johnas McCarthy. Kartu su kolega Marvinu Minsky tapo vienu ankstyvosios dirbtinio intelekto krypties lyderių. Abu tikėjo, kad žmogaus mąstymą galima aprašyti griežtomis matematinėmis taisyklėmis ir simboliais.

Įdomu tai, kad XX a. 7-ajame dešimtmetyje M. Minsky optimistiškai pareiškė, jog „per vienos kartos gyvenimą dirbtinio intelekto problema bus iš esmės išspręsta“. Visgi tikrovė pasirodė sudėtingesnė. Ankstyvosios sistemos gebėjo spręsti tik paprastus loginius uždavinius, tačiau visiškai pasiklysdavo susidūrusios su realaus pasaulio sudėtingumu ir kontekstu. Dėl to sumažėjo tyrimų finansavimas, o DI srityje prasidėjo ilgas sąstingio laikotarpis, vėliau pavadintas „DI žiema“. Tačiau būtent šių mokslininkų drąsa kelti fundamentalius klausimus padėjo pamatus tam, kas vėliau virto giliojo mokymosi revoliucija.

Kaip užsispyrimas atvėrė skaitmenines smegenis

Kai didelė dalis mokslo bendruomenės buvo nusigręžusi nuo dirbtinio intelekto (DI) idėjos, trys mokslininkai nusprendė eiti prieš srovę. Geoffrey Hintonas, Yannas LeCunas ir Yoshua Bengio šiandien vadinami giliojo mokymosi pradininkais. 2018 m. jie buvo apdovanoti Turingo premija – prestižiškiausiu kompiuterių mokslo apdovanojimu.

Šių tyrėjų idėja buvo paprasta, tačiau tuo metu daugeliui atrodė sunkiai įtikima: užuot programuojant kompiuteriui tūkstančius taisyklių, reikėtų kurti dirbtinius neuroninius tinklus, imituojančius tam tikrus žmogaus smegenų veikimo principus ir leidžiančius sistemoms mokytis iš duomenų bei savo klaidų.

G. Hintonas dešimtmečius dirbo Kanados universitetuose nesulaukdamas platesnio pripažinimo, nes daugelis netikėjo jo vizija. Jo mokinys Y. LeCunas sukūrė konvoliucinius neuroninius tinklus (CNN), padariusius proveržį vaizdų atpažinimo srityje. Trečiasis šios trijulės narys Y. Bengio atsisakė pelningų pasiūlymų dirbti privačiose bendrovėse, nes siekė išlaikyti dirbtinio intelekto tyrimų atvirumą ir prieinamumą akademinei bendruomenei.

Ilgą laiką jų moksliniai straipsniai buvo atmetami prestižinėse konferencijose. Tačiau 2012 m. G. Hintono komandos sukurtas neuroninis tinklas „AlexNet“ pademonstravo tokį proveržį vaizdų atpažinimo konkurse, kad tapo lūžio tašku visai sričiai. Nuo tada gilusis mokymasis sparčiai įsitvirtino kaip viena svarbiausių dirbtinio intelekto krypčių. Būtent šių mokslininkų darbai padėjo sukurti sistemas, gebančias atpažinti vaizdus, suprasti kalbą ir atlikti daugelį sudėtingų užduočių, kurios šiandien tapo kasdienio gyvenimo dalimi.

Šiuolaikinės eros architektai

Teorija be praktinio pritaikymo būtų taip ir likusi laboratorijose. Tačiau situaciją pakeitė šiuolaikinės generatyvinio DI eros kūrėjai, sugebėję giliojo mokymosi algoritmus paversti realiai naudojamais produktais.

Vienas svarbiausių šios eros veikėjų – Jensenas Huangas, „Nvidia“ įkūrėjas ir vadovas. Jis anksti įžvelgė, kad kompiuterinių žaidimų grafikai kurti skirti procesoriai (GPU) dėl gebėjimo lygiagrečiai apdoroti milijonus operacijų gali būti itin tinkami neuroniniams tinklams mokyti. J. Huangas nukreipė bendrovės strategiją į DI infrastruktūros kūrimą, o šiandien „Nvidia“ mikroschemos yra vienos svarbiausių technologijų, naudojamų DI sistemoms kurti.

Kitas ryškus šių dienų DI veidas – Samas Altmanas, bendrovės „OpenAI“ vadovas. Jo vizija ir vadybiniai sprendimai padėjo sujungti giliojo mokymosi technologijas su didžiuliais skaičiavimo ištekliais, o tai prisidėjo prie pasaulinio susidomėjimo sulaukusio „ChatGPT“ modelio sukūrimo. S. Altmanui vadovaujant, sudėtingos DI technologijos tapo lengviau prieinamos milijonams žmonių per paprastą pokalbių sąsają.

Šie žmonės jau dabar laikomi svarbiais inžinerinės ir komercinės DI revoliucijos dalyviais, parodžiusiais, kad didelė skaičiavimo galia, mokslinės idėjos ir ambicingi tikslai gali iš esmės pakeisti technologijų raidą bei kasdienį gyvenimą.

Tarp utopinio progreso ir egzistencinio pavojaus

Šiandien įtakingiausi DI pradininkai nebėra tik mokslininkai – jie tapo viešaisiais intelektualais, kurių požiūriai į ateitį smarkiai skiriasi ir kursto karštas diskusijas. G. Hintonas, už pamatinius darbus neuroninių tinklų srityje 2024 m. apdovanotas Nobelio fizikos premija, pastaruoju metu vis dažniau įspėja apie galimas grėsmes. Jis paliko aukštas pareigas bendrovėje „Google“, kad galėtų atviriau kalbėti apie DI keliamus pavojus.

G. Hintonas viešai teigia, kad superintelekto atsiradimo galimybė per artimiausius kelis dešimtmečius yra reali, o riziką, jog DI galėtų prarasti žmogaus kontrolę ar kelti egzistencinę grėsmę žmonijai, vertina 10–20 %. Jis taip pat perspėja apie galimą darbo rinkos krizę, kai DI gali pakeisti daugybę darbuotojų, o didžiausią naudą iš šių technologijų gautų nedidelė dalis visuomenės. Prie šių nuogąstavimų prisideda ir Y. Bengio, teigiantis, kad nekontroliuojamas galingų DI sistemų vystymas yra tarsi „rusiškos ruletės žaidimas su mūsų vaikų ateitimi“, todėl būtina kurti griežtesnius teisinius saugiklius.

Visiškai kitokią, kur kas optimistiškesnę poziciją užima „Meta“ vyriausiasis DI mokslininkas Y. LeCunas. Jis ramina visuomenę teigdamas, kad dabartiniai didieji kalbos modeliai vis dar „kvailesni už katę“ ir neturi tikro pasaulio supratimo bei sveiko proto. Y. LeCuno nuomone, baimintis, kad DI sunaikins žmoniją, yra panašu į baimę dėl viršgarsinių lėktuvų katastrofų dar neišradus paties lėktuvo. Jis tiki, kad ateityje DI taps visur esančiu skaitmeniniu asistentu, padedančiu sustiprinti žmogaus gebėjimus, o vienu iš saugumo veiksnių galėtų tapti atvirojo kodo (open source) technologijos, leidžiančios platesnei kūrėjų bendruomenei stebėti ir tobulinti sistemas.

Kuo čia dėtas Elonas Muskas?

JAV milijardierius ir technologijų verslininku vadinamas Elonas Muskas šiuolaikinėje dirbtinio intelekto raidoje užima išskirtinę ir kiek prieštaringą vietą – jis yra ir vienas šios technologijos plėtros skatintojų, ir vienas garsiausių jos kritikų. Jo vaidmuo DI srityje pradėjo ryškėti 2015 m., kai tapo vienu bendrovės „OpenAI“ įkūrėjų ir ankstyvųjų finansinių rėmėjų.

E. Musko pradinė vizija buvo sukurti atsvarą didžiųjų technologijų bendrovių, ypač „Google“, įtakai ir siekti, kad DI tyrimai būtų plėtojami atvirai bei saugiai. Nors vėliau dėl strateginių nesutarimų su Samu Altmanu jo keliai su „OpenAI“ išsiskyrė, E. Muskas nenusišalino nuo šios srities. Jo vadovaujama „Tesla“ daug investavo į autonominio vairavimo technologijas ir humanoidinio roboto „Optimus“ kūrimą, o vėliau įkurta bendrovė „xAI“ pristatė pokalbių dirbtinio intelekto sistemą „Grok“.

Kalbėdamas apie ateitį, milijardierius laikosi griežto požiūrio į galimas DI grėsmes. Jis ne kartą perspėjo, kad nekontroliuojamas superintelekto vystymas gali kelti didelę egzistencinę riziką žmonijai. E. Muskas pasisako už griežtesnį valstybės reguliavimą, o jo sprendimai dėl „Grok“ modelio prieinamumo atspindi platesnę diskusiją apie skaidrumo, saugumo ir DI kontrolės svarbą.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Šiaurės Afrika

Čia ypač svarbią vietą užima senovės Egiptas, palikęs gausius vaizdinius ir archeologinius šaltinius. Egiptiečių plaukų priežiūra buvo kur kas daugiau nei tik grožio reikalas. Šukuosenos, perukai, priauginti plaukai, kvapūs tepalai ir papuošalai galėjo rodyti žmogaus statusą, amžių, lytį, profesiją ar priklausymą aukštesniam visuomenės sluoksniui. Archeologiniai radiniai rodo, kad egiptiečiai plaukų priauginimus naudojo labai anksti – vieni seniausių žinomų pavyzdžių siejami su maždaug 3400 m. pr. Kr.

Turtingesni žmonės galėjo sau leisti sudėtingas šukuosenas, perukus ir plaukų papuošimus, kurie ne tik puošė, bet ir padėjo išlaikyti aiškią socialinę hierarchiją. Paprastesnių sluoksnių žmonės dažniau rinkosi praktiškesnius plaukų tvarkymo būdus, pritaikytus kasdieniam gyvenimui ir karštam klimatui.

Sudane plaukų pynimas taip pat turėjo gilią kultūrinę reikšmę. Šiaurės Sudane žinomos smulkios „mushat“ kasos buvo siejamos su moterišku grožiu, bendryste ir tradicijų perdavimu. Plaukų pynimas tapdavo ne tik grožio procedūra, bet ir socialiniu veiksmu, kai moterys kartu dalydavosi pokalbiais, dainomis bei perduodavo bendruomenės vertybes.

Ypatingą vietą Sudano tradicijose užėmė pasiruošimas santuokai. Nuotakos plaukų tvarkymas galėjo trukti ne vieną dieną, o kasos tapdavo perėjimo ženklu – iš mergaitės į suaugusią moterį, iš vieno gyvenimo etapo į kitą.

Rytų Afrika

Rytų Afrikoje kasyčių istorija taip pat labai sena ir įvairi. Plaukų pynimas dažnai buvo siejamas su amžiumi, lytimi, etnine priklausomybe, brandos ritualais, santuoka ar karių statusu. Kai kurios šukuosenos tapdavo atpažinimo ženklu, leidžiančiu suprasti, iš kokios bendruomenės žmogus kilęs.

Etiopijoje ir Eritrėjoje iki šiol išlaikytas stiprus ryšys su tradicinėmis pynimo formomis. Vieni žinomiausių stilių – albaso ir shuruba kasos, siejamos su Habesha kultūra. Šios kasos dažnos per šventes, vestuves ir svarbius gyvenimo įvykius, o šiandien išlieka ne tik grožio, bet ir kilmės, šeimos bei istorinės atminties ženklu.

Etiopijos Omo slėnyje gyvenančių Hamarų moterų šukuosenos išsiskiria ryškiomis tradicijomis. Naudojant riebalų, sviesto, vandens ir raudonos ochros mišinį plaukams suteikiamas atpažįstamas rausvas atspalvis, o šukuosena tampa ne tik puošmena, bet ir ženklu, rodančiu amžių, šeiminę padėtį ar gyvenimo etapą. Panašiai ir vyrų plaukai kai kuriose Rytų Afrikos bendruomenėse galėjo būti susiję su kario statusu, branda ar atliktais ritualais.

Kenijoje masajų ir kikujų plaukų bei papuošalų tradicijos ilgą laiką buvo svarbios tapatybės dalys. Masajų karoliukai ir šukuosenos perteikė amžių, lytį, statusą bei svarbius gyvenimo pokyčius, o kai kuriose bendruomenėse iš jų buvo galima atpažinti žmogaus vietą visuomenėje.

Somalyje plaukų pynimo tradicijos taip pat susijusios su moteriškumu ir amžiaus tarpsniais, tačiau dalis senųjų stilių šiandien tapo mažiau matomi dėl modernizacijos, urbanizacijos ir besikeičiančio požiūrio į išvaizdą. Kai kuriose šeimose plaukų pynimas išliko tik kaip namuose perduodama tradicija, o ne viešai demonstruojamas kultūrinis ženklas.

Vakarų Afrika

Tai vienas ryškiausių regionų kalbant apie kasyčių įvairovę ir jų įtaką pasaulinei juodaodžių kultūrai. Čia plaukų pynimas ilgą laiką veikė kaip socialinis kodas. Fulbių, arba fulanių, tauta pasauliui padovanojo vieną atpažįstamiausių pynimo stilių – fulani kasas. Tradiciškai jos buvo kuriamos iš kelių ilgų kasų, puoštų karoliukais, kauri kriauklėmis, metalo detalėmis ar monetomis. Šie papuošimai galėjo simbolizuoti grožį, šeimos statusą, turtą ar priklausymą tam tikrai bendruomenei.

Ganoje plačiai žinomos vadinamosios Ganos kasos, dar vadinamos bananų kasomis. Tai prie galvos prigludusios kasos, kurios dažnai prasideda smulkiau ir palaipsniui storėja. Šiuolaikinės Ganos kasos išpopuliarėjo dėl priauginamų plaukų naudojimo, leidžiančio sukurti ilgesnę ir tankesnę šukuoseną bei apsaugoti natūralius plaukus.

Maliui priklausanti Dogonų kultūra taip pat paliko reikšmingą vaizdinį paveldą. Dogonų tradicijoje kūnas, galva, kaukės ir šukuosenos dažnai siejami su dvasiniu pasauliu, protėviais ir kosmologija.

Siera Leonės mendžių tauta ypač ryškiai parodo, kaip plaukai gali būti susiję su moteriškumo samprata. Mendžių kultūroje plaukai siejami su grožiu, gyvybingumu, tvarka ir socialine branda, o Sande moterų draugija, svarbi mergaičių iniciacijos ir moteriškosios kultūros institucija, perdavė grožio, elgesio ir bendruomenės vertybes. Mendžių kaukėse dažnai vaizduojamos kruopščiai sutvarkytos šukuosenos, atspindinčios idealizuotą moteriškumą, orumą ir grožį.

Centrinė Afrika

Centrinėje Afrikoje plaukų pynimo tradicijos glaudžiai susijusios su kūno puošyba, socialiniu statusu ir bendruomenės tapatybe. Kongo Demokratinės Respublikos mangbetu tauta išgarsėjo dėl lipombo vadinamos galvos formavimo tradicijos: kūdikių galvos būdavo aprišamos taip, kad augdamos įgautų pailgą formą. Ši praktika buvo siejama su grožiu, kilmingumu, galia ir aukštesniu socialiniu statusu, tačiau XX a. viduryje, stiprėjant europietiškai įtakai ir kolonijinei kontrolei, ji ėmė nykti.

Pailgos galvos formą dar labiau pabrėždavo sudėtingos šukuosenos. Mangbetu moterys plaukus pindavo ir formuodavo į aukštas, karūną ar krepšį primenančias konstrukcijas, kurios tapdavo ne tik puošmena, bet ir statuso ženklu. Plaukai, galvos forma, papuošalai ir laikysena susijungdavo į įspūdingą išvaizdos visumą, kurią vėliau dažnai fiksavo fotografai ir tyrinėtojai.

Čade išskirtinę vietą užima chébé tradicija. Šiaurės Čado Basaros arabų ir kitų regiono moterų plaukų priežiūrai naudojami iš augalų, sėklų ir kitų natūralių ingredientų gaminami chébé milteliai. Jie maišomi su aliejais, sviestais ar vandeniu ir tepami ant plaukų prieš juos supinant į kasas. Ši praktika padeda išlaikyti drėgmę, sumažinti lūžinėjimą ir išsaugoti plaukų ilgį.

Pietų Afrika

Pietų Afrikoje plaukų pynimo tradicijos taip pat pasižymi didele įvairove. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Namibijos himbų tauta, tarptautiniu mastu atpažįstama dėl išskirtinio rausvo atspalvio plaukų ir odos. Himbai yra pusiau klajokliai gyvulių augintojai, gyvenantys sausringame Kaokolando regione, todėl jų grožio ir higienos ritualai glaudžiai susiję su aplinka, vandens trūkumu ir natūraliomis vietinėmis medžiagomis.

Himbų moterys plaukus ir odą tepa otjize – sviesto, raudonosios ochros ir kartais kvapių dervų mišiniu. Ši pasta suteikia plaukams rausvai oranžinį atspalvį, padeda juos formuoti ir apsaugo nuo saulės bei sauso klimato poveikio. Himbų šukuosenos nėra atsitiktinės – jos atspindi amžių, šeiminę padėtį, socialinį statusą ir gyvenimo etapą. Mažos mergaitės dažnai nešioja dvi į priekį krintančias kasas, o bręstant jų šukuosenos keičiasi. Suaugusių moterų plaukai pinami į gausesnes, ilgesnes sruogas, kurios padengiamos otjize, o ištekėjusios ar vaikų susilaukusios moterys gali dėvėti ir specialius galvos papuošalus.

Namibijoje gyvenanti mbalantu tauta garsėja eembuvi kasomis. Ši tradicija ypač siejama su mergaičių branda ir perėjimu į moteriškumą. Mbalantu mergaitės maždaug nuo dvylikos metų pradėdavo specialiai prižiūrėti plaukus: jie būdavo dengiami smulkinta omutyuula medžio žieve, maišyta su riebalais ar aliejumi. Buvo tikima, kad toks mišinys padeda plaukams augti ir stiprėti. Vėliau plaukai formuojami į ilgas, įspūdingas kasas. Eembuvi kasos buvo ne tik grožio simbolis, bet ir socialinis ženklas – jos rodė, kad mergina artėja prie suaugusios moters statuso arba jau dalyvauja iniciacijos apeigose.

Angoloje plaukų pynimas taip pat turėjo svarbią socialinę reikšmę. Kai kuriose bendruomenėse prašymas supinti plaukus galėjo reikšti pasitikėjimą ir artumo siekį. Plaukų tvarkymas nebuvo patikimas bet kam – dažniausiai tuo rūpindavosi šeimos narės arba artimos moterys, nes plaukai buvo laikomi jautria, asmeniška ir simboliškai svarbia kūno dalimi. Mergaitės mokydavosi pinti stebėdamos vyresnes moteris, o vėliau pačios perimdavo šį įgūdį.

Įdomu

• Pavergtiems afrikiečiams plaukų skutimas dažnai buvo tapatybės ir ryšio su kilme bei bendruomene atėmimo priemonė. Tačiau plaukai išliko atminties ir pasipriešinimo simboliu. Kai kuriose diasporos tradicijose pasakojama, kad pynimų raštais galėjo būti perduodamos žinutės ar pabėgimo planai.
• 7–8-ajame dešimtmečiuose judėjimas „Juoda yra gražu“ išpopuliarino natūralias juodaodžių šukuosenas ir plaukų pynimą. Tai tapo būdu susigrąžinti kultūrinį tapatumą ir pasididžiavimą savo kilme.
• Plaukų pynimo tradicijos siekia mažiausiai 3500–6000 m. pr. Kr. Senovės Egipte žmonės, nepriklausomai nuo socialinio statuso ar lyties, puošdavo plaukus įmantriomis pynėmis, kartais naudodami ir plaukų priauginimus.

Autorė Monika Budnikienė

Smegenys laiką matuoja kitaip nei laikrodis

Ar esate pastebėję, kad penkios minutės laukimo prie gydytojo kabineto durų kartais atrodo ilgesnės nei dvi valandos, praleistos su draugais? O gal po įtemptos darbo savaitės sunku patikėti, kad jau penktadienio vakaras? Tokie paradoksai rodo, kad smegenys laiką suvokia visai ne taip, kaip jį matuoja laikrodis. Mokslininkai skiria objektyvųjį ir subjektyvųjį laiką. Objektyvusis nekinta – minutė visada trunka 60 sekundžių, valanda – 60 minučių. Tačiau subjektyvusis priklauso nuo mūsų dėmesio, emocijų ir veiklos. Todėl tas pats laiko tarpas skirtingomis aplinkybėmis gali atrodyti visiškai nevienodas.

Psichologai pastebi, kad kuo labiau stebime laiką, tuo lėčiau jis slenka. Laukiant svarbaus skambučio ar stovint eilėje kiekviena minutė tarsi ištįsta. O kai esame įsitraukę į mėgstamą veiklą, pokalbį ar kelionę, laiko tėkmės beveik nepastebime. Šį reiškinį aiškina vadinamoji dėmesio teorija – smegenys laiką vertina skirtingai, atsižvelgdamos į tai, kam tuo metu skiriame daugiausia dėmesio.

Ne mažiau svarbios ir emocijos. Daugelis žmonių pasakoja, kad kritinėmis akimirkomis (staigiai stabdant automobilį ar paslydus ant ledo) atrodė, jog laikas sulėtėjo. Nors laikrodis tiksėjo įprastai, stiprus emocinis sukrėtimas privertė smegenis itin intensyviai fiksuoti aplinką, todėl vėliau susidarė įspūdis, kad įvykis truko ilgiau.Dar vienas įdomus paradoksas – laiką vertiname dvejopai: vienaip jį išgyvename tą akimirką, kitaip prisimename vėliau. Todėl savaitė atostogų gali prabėgti akimirksniu, tačiau po kelių mėnesių atrodyti ilga ir kupina įspūdžių, o nuobodi diena darbe, nors ir slinko lėtai, netrukus beveik išnyksta iš atminties.

Laiko suvokimo tyrėjas Marcas Wittmannas teigia, kad žmogus gyvena ne pagal laikrodžio rodomą laiką, o pagal jaučiamą laiką. Todėl du žmonės tą pačią valandą gali išgyventi visiškai skirtingai. Tačiau lieka dar vienas klausimas: kodėl bėgant metams vis daugiau žmonių ima jausti, kad gyvenimas sparčiai greitėja?

Kodėl po 40-ies metai ima trauktis?

Tikriausiai esate girdėję sakant: „Kai buvau vaikas, iki Kalėdų reikėdavo laukti visą amžinybę. Dabar vos nupuoši eglutę – ir vėl laikas ją puošti.“ Toks jausmas pažįstamas daugeliui, tačiau mokslininkai iki šiol neturi vieno atsakymo, kodėl taip nutinka. Veikiausiai tai lemia keli tarpusavyje susiję psichologiniai ir neurologiniai mechanizmai.

Rutinos teorija: kai dienos tampa panašios viena į kitą. Viena plačiausiai pripažintų teorijų teigia, kad laikas ima greitėti, kai gyvenime sumažėja naujovių. Vaikystėje ir jaunystėje nuolat mokomės, keičiamės, atrandame. Vėliau gyvenimas dažnai tampa nuspėjamesnis: kartojasi tie patys maršrutai, darbai, susitikimai, savaitės ritmas. Rutina pati savaime nėra bloga, tačiau smegenys mažiau fiksuoja tai, kas jau pažįstama. Dėl to susiformuoja mažiau naujų prisiminimų, o vėliau atrodo, kad metai prabėgo beveik nepastebimai.

Proporcijų teorija: kuo ilgesnis gyvenimas, tuo trumpesni atrodo metai. Tai bene populiariausias aiškinimas. Jo esmė paprasta: penkemečiui vaikui vieni metai sudaro apie 20 % viso gyvenimo, o penkiasdešimtmečiui – vos 2 %. Todėl tas pats laiko tarpas atrodo santykinai trumpesnis. Ši teorija skamba logiškai, tačiau mokslininkai ją vertina kaip vieną iš galimų paaiškinimų, o ne vienintelę priežastį.

Smegenų taupumo teorija. Žmogaus smegenys nuolat ieško būdų veikti efektyviau. Vienas jų – automatizuoti pasikartojančias veiklas. Tai naudinga kasdienybėje, tačiau turi ir šalutinį poveikį: kuo mažiau sąmoningo dėmesio skiriame aplinkai, tuo mažiau naujos informacijos užregistruoja smegenys. Su amžiumi mus taip pat rečiau nustebina tai, kas anksčiau būtų sukėlę stiprų įspūdį. Dėl to laikas tarsi susispaudžia.

Atminties teorija: laiką matuojame prisiminimais. Daugelis tyrėjų mano, kad būtent ši teorija geriausiai paaiškina greitėjančio laiko pojūtį. Mes neprisimename kiekvienos dienos. Atmintyje lieka tik reikšmingi įvykiai, emocijos, naujos patirtys. Jei mėnuo buvo kupinas įspūdžių, jis atrodo ilgas. Jei nieko ypatingo neįvyko, vėliau jis beveik išnyksta iš atminties. Todėl gyvenimo ilgį mūsų sąmonėje lemia ne kalendorius, o prisiminimų kiekis ir įvairovė. Kuo jų daugiau, tuo ilgesnis ir pilnesnis atrodo praėjęs laikas.

Telefonų ir socialinių tinklų poveikis

Jei prieš dvidešimt metų kas nors būtų paklausęs, kur dingsta mūsų laikas, dažniausiai būtume atsakę: darbuose, buityje ar rūpinantis šeima. Šiandien vis dažniau paaiškėja, kad nemaža jo dalis pranyksta… telefone. Vos paėmę jį į rankas ketindami atsakyti į vieną žinutę, po pusvalandžio pagauname save skaitančius naujienas, žiūrinčius vaizdo įrašus ar naršančius socialiniuose tinkluose. Psichologai šį reiškinį sieja ne tik su prarastu laiku, bet ir su pakitusiu jo suvokimu. Skaitmeninės platformos sukurtos taip, kad nuolat išlaikytų mūsų dėmesį: begalinis naujienų srautas, automatiškai įsijungiantys vaizdo įrašai, pranešimai ir nuolat atsinaujinantis turinys skatina smegenis ieškoti dar vieno naujo dirgiklio. Svarbų vaidmenį čia atlieka dopaminas – neuromediatorius, susijęs su motyvacija, smalsumu ir atlygio laukimu. Kiekvienas netikėtas pranešimas, naujas įrašas ar „patinka“ paspaudimas tampa mažyčiu atlygiu, todėl smegenys skatina pasilikti dar minutę. O ta minutė dažnai virsta dešimčia ar trisdešimčia.

Neatsitiktinai atsirado posakis apie „dar penkias minutes“. Daugelis yra patyrę situaciją, kai prieš miegą nusprendžia trumpai peržvelgti socialinius tinklus, tačiau pakėlę akis į laikrodį pamato, kad praėjo beveik valanda. Tai nėra vien valios trūkumas – taip veikia dėmesį išlaikyti sukurti skaitmeniniai mechanizmai.

Mokslininkai vis dažniau kalba ir apie dėmesio fragmentaciją. Tyrimai rodo, kad nuolatinis dėmesio nukreipimas nuo vieno informacijos šaltinio prie kito (elektroninių laiškų, žinučių, naujienų ir socialinių tinklų) sunkina gebėjimą ilgiau susitelkti į vieną veiklą. O kai dėmesys nuolat blaškomas, dar sunkiau visiškai pasinerti į tai, ką darome.

Kita problema – vis rečiau būname dabartyje. Laukdami autobuso nebestebime aplinkos, stovėdami eilėje nebesikalbame su šalia esančiais žmonėmis, o vakare vietoj ramaus pasivaikščiojimo dažnai renkamės ekraną. Psichologai pastebi, kad toks nuolatinis dėmesio nukreipimas į telefoną mažina sąmoningą aplinkos patyrimą. Kitaip tariant, vis mažiau iš tiesų išgyvename akimirką.

Paradoksalu, tačiau technologijos, leidžiančios akimirksniu pasiekti beveik visą pasaulio informaciją, kartu gali sustiprinti jausmą, kad gyvenimas lekia vis greičiau. Kuo daugiau laiko praleidžiame automatiškai slinkdami ekranu, tuo mažiau lieka ryškių, įsimenančių patirčių. O juk būtent jos, kaip rodo psichologijos tyrimai, kuria jausmą, kad gyvenimas buvo turiningas.

Pandemija – lyg natūralus eksperimentas

Jei šiandien reikėtų prisiminti, kuriais metais prasidėjo nuotolinis darbas, kada pirmą kartą užsidėjome medicinines kaukes ar kada buvo atšauktos svarbios šventės, nemažai žmonių sutriktų. Vieniems atrodo, kad pandemija truko vos kelis mėnesius, kitiems – tarsi ištisą amžinybę. Tačiau daugelis sutinka dėl vieno: 2020–2021 metai atmintyje susiliejo į vieną miglotą laikotarpį.

Psichologams tai tapo savotišku natūraliu eksperimentu, leidusiu geriau suprasti, kaip formuojasi mūsų laiko pojūtis. Paaiškėjo, kad jį stipriai veikia ne tik kalendorius, bet ir tai, kiek skirtingų įvykių patiriame. Per pandemiją daugelio žmonių gyvenimas tapo neįprastai monotoniškas. Darbas, poilsis, bendravimas ir net šventės persikėlė į tuos pačius namus. Dingo kasdieniai orientyrai: kelionės į darbą, susitikimai su draugais, koncertai, spektakliai, išvykos ar spontaniški savaitgalio planai. Dienos tapo panašios viena į kitą. Šį reiškinį mokslininkai vadina vienodų dienų efektu. Kai kasdienybėje trūksta naujų patirčių ir aiškių įvykių, smegenys sukuria mažiau išskirtinių prisiminimų. Dėl to vėliau tampa sunkiau atskirti vieną savaitę nuo kitos ar prisiminti, kada tiksliai nutiko vienas ar kitas įvykis.

Įdomu tai, kad per pandemiją žmonės laiką išgyveno labai skirtingai. Vieniems, ypač dirbusiems didžiuliu tempu sveikatos apsaugos ar kitose svarbiose srityse, dienos slinko neįtikėtinai lėtai. Kitiems, dirbusiems iš namų ar gyvenusiems itin monotonišką kasdienybę, kilo nuostaba, kaip greitai prabėgo mėnesiai. Tačiau atsigręžus atgal daugeliui šis laikotarpis atrodo tarsi susitraukęs – lyg iš gyvenimo būtų dingę vieni ar net dveji metai. Šį reiškinį patvirtino ir įvairiose šalyse atlikti tyrimai. Jie parodė, kad žmonių laiko pojūtį pandemijos metu labiausiai veikė ne pats karantinas, o pasikeitęs gyvenimo ritmas: sumažėjęs socialinis bendravimas, ribotos galimybės keliauti, mažiau naujų įspūdžių ir padidėjęs stresas. Kuo labiau kasdienybė buvo vienoda, tuo dažniau žmonės teigė, kad laikas tarsi išslydo iš rankų.

Pandemija tapo iškalbingu įrodymu, kad gyvenimo pilnatvės pojūtį kuria ne prabėgusių dienų skaičius, o jų turinys. Kai dienos skiriasi viena nuo kitos, atmintyje lieka daugiau orientyrų. O kai jos beveik vienodos, net ir ilgas laikotarpis gali atrodyti tarsi ištrintas iš gyvenimo istorijos.

Sulėtinti gyvenimo tempą

Nors laiko sustabdyti neįmanoma, psichologai ir neuromokslininkai sutaria: galime pakeisti tai, kaip jį išgyvename. Kaip tai padaryti?

Ieškoti naujų patirčių. Nebūtina krautis lagaminų ir skristi į kitą pasaulio kraštą. Mokslininkai pabrėžia, kad smegenims svarbiausia naujumas, o ne atstumas. Naujas maršrutas į darbą, dar neragautas patiekalas, nepažįstamas pažintinis takas ar savaitgalio išvyka į kitą Lietuvos miestą gali suteikti tiek pat naujų įspūdžių, kiek ir tolima kelionė. Neuromokslininkai aiškina, kad naujos patirtys aktyvina smegenų sritis, atsakingas už mokymąsi ir atmintį, todėl tokios dienos vėliau atrodo turiningesnės.

Mokytis visą gyvenimą. Kalbos, šokiai, muzikos instrumentas, keramika, sodininkystė ar fotografija – nėra svarbu, kokį pomėgį pasirinksite. Svarbiausia, kad jis skatintų smegenis mokytis. Tyrimai rodo, kad naujų įgūdžių įsisavinimas stiprina smegenų plastiškumą ir skatina naujų nervinių jungčių formavimąsi. Kartu atsiranda daugiau įsimintinų akimirkų, kurios tampa savotiškais gyvenimo orientyrais.

Kartais telefoną palikti kišenėje. Atrodytų, kuo daugiau fotografuojame, tuo daugiau prisiminimų išsaugome. Tačiau psichologų tyrimai atskleidė paradoksą, vadinamą fotografavimo trikdomuoju efektu. Kai žinome, kad akimirką išsaugos telefonas, smegenys pačios skiria mažiau pastangų jai įsiminti. Vieno eksperimento dalyviai, fotografavę muziejaus eksponatus, vėliau prasčiau prisiminė jų detales nei tie, kurie tiesiog ramiai juos apžiūrėjo. Tai nereiškia, kad nereikia fotografuoti, tačiau kartais verta tiesiog pabūti akimirkoje, o ne stebėti ją per telefono ekraną.

Skirti daugiau dėmesio dabarčiai. Sąmoningo dėmesio praktikos jau ne vieną dešimtmetį tyrinėjamos psichologų. Jos padeda mažinti stresą, gerina dėmesio koncentraciją ir leidžia labiau įsitraukti į tai, kas vyksta čia ir dabar. Tai nebūtinai reiškia meditaciją. Kartais pakanka lėtesnio pasivaikščiojimo be telefono, ramaus kavos puodelio terasoje ar sąmoningo sprendimo vienu metu atlikti tik vieną užduotį. Kuo mažiau blaškomės, tuo sodresnė tampa pati akimirka.

Nebijoti laužyti rutinos. Smegenys mėgsta įpročius, tačiau joms patinka ir netikėtumai. Net nedideli pokyčiai gali tapti naujais atminties orientyrais – kita kavinė pietums, naujas receptas vakarienei, kitoks savaitgalio maršrutas ar spontaniškas apsilankymas parodoje. Psichologai pastebi, kad būtent tokios smulkios naujovės padeda dienoms nesusilieti į vieną.

Investuoti į žmones, o ne tik į daiktus. Laimės psichologijos tyrimai rodo, kad žmonės ilgiau prisimena ne pirkinius, o bendras patirtis. Vakarienė su draugais, pokalbis su seniai matytu bičiuliu, šeimos šventė ar savaitgalio išvyka dažnai palieka stipresnį emocinį pėdsaką nei dar vienas naujas daiktas. Būtent emocijos yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių prisiminimams išlikti. Todėl laikas, praleistas su artimaisiais, dažnai tampa ryškiausia gyvenimo dalimi.

Planuoti ne tik darbus, bet ir įspūdžius. Daugelio žmonių kalendorius pilnas darbo susitikimų, gydytojų vizitų ar buitinių reikalų. Psichologai siūlo jame rezervuoti vietos ir maloniems įvykiams: koncertui, muziejui, savaitgalio žygiui, spektakliui ar susitikimui su draugais. Tokie įvykiai tampa savotiškais atminties inkarais. Jie padeda smegenims aiškiau atskirti vieną laikotarpį nuo kito, todėl vėliau atrodo, kad gyvenime įvyko daugiau, o laikas ne taip nepastebimai išslydo.

Galiausiai verta prisiminti paprastą, bet mokslo patvirtintą tiesą: gyvenimo pilnatvę lemia ne tai, kiek dienų prabėgo, o kiek jų iš tiesų patyrėme. Laiko nesustabdysime, tačiau galime pasirūpinti, kad jis ne tik praeitų, bet ir paliktų kuo daugiau prisiminimų.

Autorė Jūratė Survilė

Mirties bausmės pasaulio istorijoje

Mirties bausmės pėdsakų randama jau ankstyviausiuose rašytiniuose įstatymuose. Senovės Kinijoje ji buvo įtvirtinta kaip viena iš valstybės bausmių. XVIII a. pr. Kr. Babilono karaliaus Hamurabio kodekse mirtis buvo numatyta už 25 skirtingus nusikaltimus. Vienas ankstyvųjų istoriškai minimų mirties nuosprendžių siejamas su XVI a. pr. Kr. Egiptu, kur kilmingas vyras, apkaltintas magija, buvo priverstas nusižudyti. Tuo metu socialinė padėtis turėjo didelę reikšmę: kilmingiesiems kartais būdavo leidžiama mirti neva garbingiau, o žemesnio luomo žmonės dažniau būdavo tiesiog užkapojami kirviu.

Mirties bausmė buvo žinoma ir kitose senovės teisės sistemose. XIV a. pr. Kr. ją numatė hetitų įstatymai, o VII a. pr. Kr. Atėnuose Drakono kodeksas tapo tokio griežtumo simboliu, kad iki šiol žodis „drakoniškas“ reiškia itin žiaurią, neproporcingą tvarką. V a. pr. Kr. mirties bausmė buvo įtvirtinta ir Romos Dvylikos lentelių įstatyme. Romoje ji galėjo būti skiriama ne tik už nužudymą, bet ir už šmeižikiškų ar įžeidžiančių dainų kūrimą, svetimų pasėlių niokojimą, padegimą, melagingus parodymus, naktinius neramumus mieste ar šeimininko apgaudinėjimą. Bausmės būdas priklausė nuo žmogaus statuso: vergai, laisvieji ir aukštesnio luomo asmenys būdavo baudžiami skirtingai.

Senovėje egzekucijų paprastai neslėpdavo nuo pašalinių akių, nes jos turėjo gąsdinti ir pamokyti. Naudoti metodai buvo žiaurūs: nukryžiavimas, skandinimas, gyvo palaidojimas, mirtinas sumušimas, sudeginimas ar nukirsdinimas. Romėnai taikė simbolinę bausmę už tėvų nužudymą – pasmerktąjį įsiūdavo į maišą kartu su gyvūnu ir paskandindavo. Garsiausias mirties nuosprendis senovės Graikijoje siejamas su filosofu Sokratu. Apie 399 m. pr. Kr. jis buvo nuteistas mirti, apkaltinus dievų negerbimu ir jaunimo klaidinimu: privertė išgerti nuodų taurę.

Artimuosiuose Rytuose ir Romos imperijos teritorijose taikyti įvairūs egzekucijų būdai – užmėtymas akmenimis, pakorimas, nukirsdinimas ar numetimas nuo aukštumos. Viena žinomiausių egzekucijų pasaulio istorijoje – Jėzaus Kristaus nukryžiavimas maždaug 29–30 m. prie Jeruzalės. Po kelių šimtmečių, krikščionybei tapus svarbia Romos imperijos religija, imperatorius Konstantinas atsisakė kai kurių žiaurių bausmių, tarp jų – nukryžiavimo. Vis dėlto mirties bausmė neišnyko: 438 m. Teodosijaus kodekse ji numatyta už daugiau nei 80 nusikaltimų.

Britanijos įtaka

Didelę įtaką vėlesnei mirties bausmės raidai padarė Britanija. Ji ne tik pati ilgai taikė šią bausmę, bet ir perdavė šią tradiciją kolonijoms Šiaurės Amerikoje. Ankstyvojoje Anglijos istorijoje mirties bausmė vykdyta įvairiais būdais, tačiau nuo X a. dažniausiu metodu tapo pakorimas. Karalius Viljamas I Užkariautojas buvo neįprasta išimtis – jis priešinosi gyvybės atėmimui už įprastus nusikaltimus, nors leido žaloti nusikaltėlius. Vėlesniais viduramžiais Anglijoje mirties bausmė vėl tapo įprasta teisės sistemos dalimi.

Viduramžiais egzekucijos dažnai buvo lydimos kankinimų ir viešo pažeminimo. Nusikaltėliai galėjo būti kariami, skandinami, deginami, ketvirčiuojami ar nukirsdinami. Aukštesnio luomo žmonėms nukirsdinimas laikytas garbingesniu būdu, o paprasti nusikaltėliai dažniau būdavo kariami. Už išdavystę vyrams galėjo grėsti pakorimas, kūno žalojimas ir ketvirčiavimas, o moterys ilgą laiką buvo deginamos. Kai kuriais atvejais mirties bausmę skirdavo už nesunkius nusikaltimus, pavyzdžiui, monetų klastojimą.

Ypač šiurpus Anglijos teisės istorijos laikotarpis siejamas su Henriko VIII valdymu. Kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad jo laikais mirties bausme galėjo būti nubausta dešimtys tūkstančių žmonių. Tuo metu naudota tokia bausmė kaip virimas iki mirties, įteisinta XVI a. pradžioje. Iki XVIII a. Britanijoje mirties bausmės lydimų nusikaltimų sąrašas išaugo iki milžiniško masto. Vadinamasis „Kruvinasis kodeksas“ numatė mirtį už daugiau kaip 200 nusikaltimų. Tarp jų buvo ne tik žmogžudystė ar išdavystė, bet ir vagystė iš namų, nedidelės vertės vagystė iš parduotuvės, medžio nukirtimas, mokesčių ženklų padirbinėjimas ar kiti turtiniai nusikaltimai. Tačiau tokia griežta sistema pradėjo kelti priešingą poveikį: prisiekusieji kartais vengdavo pripažinti kaltu žmogų, jei nusikaltimas atrodė per menkas mirties bausmei.

Ar mirties bausmė reikalinga?

Laikui bėgant valstybės vis dažniau ėmė kelti klausimą, ar mirties bausmė reikalinga. Ilgą laiką buvo bandoma ją paversti mažiau kankinančia. Prancūzijoje giljotina pristatyta kaip greitesnis ir tariamai humaniškesnis metodas. JAV atsirado elektros kėdė, dujų kamera, o dar vėliau – mirtina injekcija. Tačiau kiekvienas naujas būdas neišsprendė pagrindinės dilemos: net jei pati egzekucija atliekama techniškai tvarkingiau, ji vis tiek reiškia valstybės sprendimą neatšaukiamai atimti žmogaus gyvybę.

Po Antrojo pasaulinio karo mirties bausmės klausimas vis labiau susietas su žmogaus teisėmis. Europoje jos atsisakymas tapo viena iš demokratinės teisinės valstybės normų. Europos Žmogaus Teisių Konvencijos protokolas Nr. 13 numato mirties bausmės panaikinimą visomis aplinkybėmis, net dėl karo grėsmės. Šiandien Baltarusija – vienintelė Europos valstybė, kurioje mirties bausmė vis dar gali būti taikoma pagal nacionalinę teisę.

1998 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Baudžiamajame kodekse numatyta mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai, nes nesuderinama su prigimtine žmogaus teise į gyvybę ir žmogaus orumo apsauga. Seimas netrukus pašalino mirties bausmę iš kriminalinių bausmių sąrašo, o įstatymas įsigaliojo 1998 m. gruodžio 31 d. Paskutinė mirties bausmė Lietuvoje įvykdyta 1995 m. Vėliau ją pakeitė įkalinimas iki gyvos galvos.

Šokiruojanti šių dienų realybė

Vis dėlto pasaulyje mirties bausmė nėra tapusi vien praeities reliktu. Tarptautinės nevyriausybinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Amnesty International“ duomenimis, 2024 m. užfiksuota mažiausiai 1518 egzekucijų 15 šalių – 32 % daugiau nei 2023 m. Daugiausia jų, kaip manoma, įvykdyta Kinijoje. Tačiau tikrieji skaičiai nežinomi, nes ši informacija laikoma valstybės paslaptimi. Iš viešai patvirtintų duomenų daugiausia mirties bausmių 2024 m. įvykdyta Irane, Saudo Arabijoje, Irake ir Jemene.

Dar didesnis šuolis užfiksuotas pernai. „Amnesty International“ nurodė mažiausiai 2707 įvykdytas mirties bausmes 17 šalių. Tai 78 % daugiau nei 2024 m. ir didžiausias organizacijos fiksuotas skaičius nuo 1981 m., neįskaičiuojant Kinijos. Daugiausia egzekucijų 2025 m., remiantis turimais duomenimis, įvykdyta Irane, Saudo Arabijoje, Jemene ir JAV. Iranas įvykdė mažiausiai 2159 egzekucijas, Saudo Arabija – 356, Jemenas – 51, o JAV – 47.

Vienas ryškiausių šiuolaikinių mirties bausmės pavyzdžių – jos taikymas už prekybą narkotikais. 2025 m. beveik pusė visų žinomų egzekucijų buvo susijusios būtent su narkotikų nusikaltimais Kinijoje, Irane, Kuveite, Saudo Arabijoje ir Singapūre.

Taip pat ne paslaptis, kad pasaulyje vis dar taikoma mirties bausmė nusikaltusiems nepilnamečiams. „Amnesty International“ duomenimis, nuo 2016 m. mažiausiai 50 žmonių įvykdyta mirties bausmė už nusikaltimus, padarytus dar nesulaukus pilnametystės. Tokie atvejai registruoti Irane, Saudo Arabijoje, Somalyje ir Pietų Sudane.

Nors naujausi skaičiai kelia nerimą, mirties bausmę vykdančių valstybių vis mažėja. 2025 m. pabaigoje 113 šalių visiškai panaikino mirties bausmę, o 145 valstybės jos atsisakė įstatymiškai arba praktiškai. Kai „Amnesty International“ 1977 m. pradėjo kampaniją prieš mirties bausmę, tokių šalių buvo tik 16.

Autorė Monika Budnikienė

Prie originalo nespėta prisiliesti

„Pistis Sophia“ originalas iki mūsų dienų neišliko. Manoma, kad tekstas buvo sukurtas graikų kalba, tačiau šiandien jis žinomas tik iš koptų kalbos rankraščio, vadinamo Askew kodeksu. Tai vienintelis išlikęs šio kūrinio šaltinis. XVIII a. Anglijoje kodeksą savo kolekcijoje turėjo gydytojas ir rankraščių kolekcininkas Anthony Askew, o 1785 m. jį iš paveldėtojų įsigijo Britų muziejus. Šiandien rankraštis saugomas Britų bibliotekoje.

Ilgą laiką „Pistis Sophia“ buvo prieinama tik siauram tyrinėtojų ratui. Pirmasis pilnas leidimas su lotynišku vertimu pasirodė XIX a. viduryje: tekstą parengė ir išvertė Moritzas Gotthilfas Schwartzė, o po jo mirties 1851 m. leidimą paskelbė Julius Heinrichas Petermannas. Vėliau pasirodė vertimai į šiuolaikines Europos kalbas: 1895 m. prancūzišką vertimą paskelbė Émile Amélineau, 1905 m. vokišką – Carlas Schmidtas, o anglakalbiame pasaulyje tekstą išpopuliarino G. R. S. Meadas. Vienas svarbiausių naujesnių akademinių vertimų pasirodė 1978 m., kai Violet MacDermot parengė anglišką vertimą pagal C. Schmidto publikuotą koptų tekstą.

Turinio požiūriu, kūrinį galima suskirstyti į kelias pagrindines dalis. Pirmojoje vaizduojamas prisikėlęs Jėzus, kuris po mirties ir prisikėlimo toliau moko savo mokinius. Tekste teigiama, kad šie mokymai trunka vienuolika metų – skaičius dažnai aiškinamas ne tik pažodžiui, bet ir simboliškai. Vienu momentu, lydimas griaustinio, žaibų ir akinamos šviesos, Jėzus pakyla į dangaus aukštybes. Po kurio laiko jis sugrįžta dar didesnėje šviesoje, apsuptas trijų šviesos drabužių, ir pradeda mokiniams aiškinti tai, kas iki tol jiems nebuvo atskleista.

Vėliau tekste pereinama prie pačios „Pistis Sofijos“ istorijos – vienos svarbiausių kūrinio dalių. Pasakojama apie Sofijos nuopuolį, kančią, atgailą ir išlaisvinimą. Ši istorija pateikiama ne kaip paprastas pasakojimas, bet kaip dvasinė alegorija apie sielos kelią: nutolimą nuo šviesos, klaidžiojimą žemesniuose pasauliuose ir troškimą sugrįžti į dieviškąją pilnatvę.

Kita svarbi teksto dalis – Jėzaus dialogai su mokiniais. Juose aiškinamos gnostinės kosmologijos, nuodėmės, atgailos, išgelbėjimo, sakramentų ir dvasinių paslapčių temos. Dėl tokios struktūros „Pistis Sophia“ primena ne tik religinį pasakojimą, bet ir sudėtingą ezoterinių mokymų rinkinį.

Vienas sudėtingiausių išlikusių gnostinių tekstų

Grįžęs iš kelionės po aukštesniuosius pasaulius, Jėzus mokiniams pradeda aiškinti, kokias sritis ir dvasines hierarchijas perėjo kildamas aukštyn. Tekste vardijama daugybė esybių, eonų, jėgų ir valdovų, tačiau jų sistema ne visada paaiškinama nuosekliai. Visgi būtent ši sudėtinga kosmologija padeda suprasti pagrindinę kūrinio mintį – sielos kelią iš žemesnių, chaotiškų būsenų atgal į Šviesą. Tyrinėtojai ne kartą yra pabrėžę, kad „Pistis Sophia“ kosmologija – viena sudėtingiausių išlikusių gnostinių sistemų.

Po susidūrimų su žemesniųjų pasaulių esybėmis Jėzus randa Pistis Sofiją žemiau Tryliktojo eono – vietos, kuri anksčiau buvo jos dvasiniai namai. Pats jos vardas dažnai aiškinamas kaip „Tikėjimo išmintis“, nors tiksli reikšmė priklauso nuo interpretacijos. Gnostiniame pasakojime eonai nėra paprasti laiko tarpsniai – tai veikiau kosminės sferos arba egzistencijos lygmenys, kuriuos valdo tam tikros jėgos ir būtybės. Apie eonus daug rašo šiuolaikiniai religijotyrininkai ir filosofai, o pats terminas gana dažnai pasitaiko ir ezoteriniuose tekstuose, kuriuose šiuolaikiškai interpretuojama sielos kelionė.

Pistis Sophia čia pasirodo viena, atskirta nuo savo palydovo ir dvasinių brolių. Ji liūdi ir kenčia dėl to, ką jai padarė būtybė, vadinama Authadesu – Savavališkuoju, arba Į save sutelktuoju. Jam padeda jo paties emanacijos ir Dvylika eonų. Šios jėgos siekia atimti iš Sofijos jos šviesą ir neleisti jai sugrįžti į ankstesnę vietą.

Viskas prasideda, kai Pistis Sophia, būdama Tryliktajame eone, pamato Aukštybių Šviesą ant Šviesos Lobio uždangos ir ima ją šlovinti. Nuo tos akimirkos Savavališkasis ir Dvylika eonų pradeda jos nekęsti. Savavališkasis sukuria apgaulę: jis priverčia Pistis Sofiją pažvelgti žemyn, kur ji pamato Liūtaveidės Jėgos šviesą. Sofija nežino, kad ši šviesa nėra tikroji Aukštybių Šviesa, o tik Savavališkojo emanacija. Manydama, kad galės ją pasiekti ir taip priartėti prie dieviškosios Šviesos, ji palieka savo vietą ir viena leidžiasi žemyn.

Tačiau šis judėjimas žemyn tampa jos nuopuoliu. Kuo labiau Pistis Sophia tolsta nuo savo pirminės srities, tuo giliau įtraukiama į chaosą. Savavališkojo jėgos ir Dvylikos eonų emanacijos ją persekioja, mėgina atimti jos šviesą ir ją susilpninti. Galiausiai, išvydusi Jėzų, apsuptą šviesos, Pistis Sophia ima šauktis Šviesų Šviesos ir taria savo metanojas – maldas, dažniausiai verčiamas kaip „atgailos“, nors platesne prasme šis žodis reiškia vidinį sąmonės, mąstymo ir krypties pasikeitimą.

Simbolinė mito prasmė

Visa ši istorija gali pasirodyti labai sudėtinga, tačiau jos prasmę padeda atskleisti stipri simbolika. Ezoterinėse tradicijose sudėtingi dvasiniai mokymai dažnai perteikiami simbolių kalba. Tokia kalba slepia prasmę nuo paviršutiniško skaitymo, tačiau kartu skatina mokinį gilintis, ieškoti vidinių ryšių ir palaipsniui auginti supratimą. Todėl Sofijos mitą galima skaityti ne tik kaip kosminę dramą, bet ir kaip pasakojimą apie žmogaus sąmonės būklę.

Teosofinėje interpretacijoje Pistis Sophia simbolizuoja sielą, tiksliau – tą jos dalį, kuri leidžiasi į įsikūnijimą ir patiria materialaus pasaulio apribojimus. Jos vardas tampa svarbiu simboliniu raktu. „Pistis“ reiškia tikėjimą, tačiau ne aklą paklusnumą, o vidiniu žinojimu grįstą pasitikėjimą Šviesa. „Sophia“ reiškia išmintį. Todėl Pistis Sophia gali būti suprantama kaip siela, kurios kelias grįstas tikėjimu Šviesa ir kurios tikslas – per patirtį, klaidas bei kančią subrandinti išmintį.

Jos palydovas Jėzus šioje interpretacijoje atspindi aukštesnįjį žmogaus pradą – dieviškąjį Aš, kuris lieka aukštesniuose lygmenyse, kai siela leidžiasi į chaosą. Šis atsiskyrimas simbolizuoja sąmonės skilimą tarp aukštesnės ir žemesnės žmogaus prigimties. Žmogus savo esme yra susijęs su dieviškuoju pradu, tačiau kasdienė sąmonė dažnai šio ryšio nepasiekia. Todėl mite Pistis Sophia ir Jėzus vaizduojami kaip atskiri veikėjai.

Pagrindinis šios istorijos priešininkas – Savavališkasis – simbolizuoja ego. Tai tas „aš“, kuris siekia būti centre, trokšta valdyti, prisiriša prie pojūčių ir savo norus laiko svarbiausiais. Jo sąjungininkai – eonų valdovai, arba archontai, – gali būti suprantami kaip žmogaus emocijos, aistros ir vidinės jėgos, pririšančios sąmonę prie žemesnių būsenų. Liūtaveidė Jėga, Savavališkojo emanacija, tampa stipriausio egoizmo simboliu – jėga, kuri žmogų traukia tolyn nuo Šviesos ir vis giliau į chaosą.

Šios tamsiosios jėgos mite nėra vien išoriniai demonai. Jas galima suprasti ir kaip vidines žmogaus būsenas: prisirišimą, puikybę, ambiciją, troškimus, iliuzijas, baimes ir nevaldomas aistras. Jos „atima Sofijos šviesą“, nes išsklaido sąmonę, atitraukia ją nuo dvasinio centro ir pririša prie laikino pasaulio. Šis persekiojimas tęsiasi tol, kol Pistis Sophia pradeda atpažinti savo klaidą, šaukiasi Šviesos ir pamažu juda išsilaisvinimo link.

Nors „Pistis Sophia“ kosmologijoje chaosas vaizduojamas kaip žemesniojo pasaulio sritis, simboline prasme jis reiškia ir vidinę netvarką. Tai būsena, kai siela tampa priklausoma nuo troškimų, emocijų, baimių, socialinių vaidmenų, kultūrinių įpročių ir iliuzijos, kad ji yra atskirta nuo dieviškosios tikrovės. Todėl Pistis Sophios nusileidimą į chaosą galima suprasti kaip žmogaus įžengimą į įsikūnijimo ciklą – į pasaulį, kuriame siela turi patirti, klysti, atpažinti savo tikrąją kilmę ir galiausiai sugrįžti į Šviesą.

Reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje

• Tekste Išmintis personifikuojama kaip puolusi siela, siekianti sugrįžti į dvasinę Šviesą. Šiuolaikiniai ezoterikai šioje istorijoje įžvelgia kiekvieno žmogaus vidinę kovą su materijos gniaužtais. Tai tampa pagrindu modernioms Dieviškojo Moteriškumo interpretacijoms ir prisideda prie moteriškojo prado reabilitavimo religinėje bei dvasinėje praktikoje.
• „Pistis Sophia“ gali būti suvokiama kaip vidinės transformacijos vadovas. Kūrinyje išsamiai aprašomos trylika pagrindinės herojės atgailų, kurios interpretuojamos kaip nuoseklūs sąmonės evoliucijos etapai. Ezoterinėse mokyklose šis procesas dažnai laikomas simboliniu sielos išsilaisvinimo iš žemųjų aistrų žemėlapiu. Kiekviena stadija žymi psichologinį virsmą, kurio metu žmogus atpažįsta ir įveikia savo dvasines kliūtis.
• Kūrinyje pateikiamas prisikėlusio Jėzaus mokymas, laikomas gilesniu už egzoterinę, tradicinę krikščionybę. Tekstas pabrėžia gnozio – asmeninio ir tiesioginio dieviškosios tiesos patyrimo – svarbą, iškeldamas jį aukščiau už aklą dogmų laikymąsi. Šiuolaikinėse dvasinėse bendruomenėse tai skatina individualų tiesos ieškojimą, vidinį pažinimą ir mistinę patirtį.
• Marija Magdalietė šiame tekste iškyla kaip pagrindinė pašnekovė, užduodanti giliausius ir svarbiausius klausimus. Toks jos vaidmuo suteikia dvasinį autoritetą moterims šiuolaikinėse ezoterinėse bei gnostinėse tradicijose. Tai š esmės keičia požiūrį į ankstyvąją krikščionybę ir palaiko lyčių lygybės idėją dvasinėje hierarchijoje.

Autorė Monika Budnikienė