Nesuvokiamo masto imperija

Mongolų imperija iki šiol stebina ne tik savo mastu, bet ir greičiu, kuriuo iškilo. Ji laikoma didžiausia vientisa sausumos imperija žmonijos istorijoje. Jos plotas siekė apie 24 mln. kv. km. XIII a. pradžioje dabartinės Mongolijos teritorijoje tebuvo susiskaldžiusių klajoklių genčių pasaulis, tačiau vos per kelis dešimtmečius jis virto galinga imperija, kurios valdos driekėsi nuo Ramiojo vandenyno iki Rytų Europos, nuo Sibiro pakraščių iki Artimųjų Rytų ir Pietų Azijos prieigų. Svarbiausia buvo ne vien užkariautos teritorijos – mongolai sugebėjo sujungti skirtingas tautas, prekybos kelius, religijas ir kultūras į milžinišką politinę erdvę, kurios poveikis buvo juntamas dar ilgai po imperijos skilimo.

Mongolų imperijos pradžia siejama su Temudžinu – būsimuoju Čingischanu, žmogumi, kuris iš susiskaldžiusių stepių genčių sukūrė vieną galingiausių karinių ir politinių jėgų pasaulio istorijoje. Manoma, kad jis gimė apie 1162 metus. Mongolijos stepėse, klajoklių visuomenėje, kurioje žmogaus padėtį lėmė ne tik kilmė, bet ir gebėjimas išgyventi, telkti sąjungininkus bei apginti savuosius. Tuo metu mongolų ir kitų stepių genčių pasaulis buvo itin nestabilus – sąjungos greitai susikurdavo ir taip pat greitai iširdavo, o valdžia kliovėsi asmeniniu autoritetu, karine sėkme, duotų pažadų laikymusi ir ištikimų karių parama.

Temudžino jaunystė buvo sunki ir kupina išbandymų. Jo tėvas Jesugėjus, vienas Borčiginų giminės vadų, mirė, kai Temudžinas dar buvo vaikas. Po tėvo mirties šeima neteko ankstesnės padėties ir paramos, o gentainiai ją paliko likimo valiai. Motina Hoelun su vaikais buvo priversta išgyventi atšiauriomis sąlygomis: rinkti laukinius augalus, medžioti smulkius gyvūnus ir kasdien kovoti dėl išlikimo. Ši patirtis Temudžinui anksti parodė, kokios trapios gali būti giminystės ir gentinės sąjungos. Todėl vėliau, stiprindamas savo valdžią, jis ėmė keisti nusistovėjusią stepių tvarką – vis dažniau rėmėsi asmeniniais gebėjimais, ištikimybe ir nuopelnais bendrai kovai. Atsakingas pareigas galėjo gauti ne tik kilmingųjų sūnūs, bet ir tie, kurie pasižymėjo drąsa, sumanumu ar organizaciniais gebėjimais.

Temudžino kelias į valdžią nebuvo taikus. Jis sudarinėjo sąjungas ir jas prarasdavo, kovojo su varžovais, patyrė išdavysčių, tačiau pamažu įtvirtino savo autoritetą tarp Mongolijos stepių genčių. Jo sėkmę lėmė ne tik karinis talentas, bet ir gebėjimas kurti naują lojalumo sistemą. Užkariavęs ar palenkęs priešininkus, dažnai įtraukdavo juos į savo kariuomenę ir valdžios struktūras, taip buvusius priešus paversdamas savo valstybės atrama. Tokia politika leido kurti ne trumpalaikę plėšikų sąjungą, o tvirtą politinį darinį. 1206 m. didžiajame stepių vadų susirinkime, vadinamame kurultajumi, Temudžinas buvo paskelbtas Čingischanu – visų mongolų valdovu.

Po Čingischano mirties 1227 m. užkariavimai nesustojo – jo įpėdiniai tęsė žygius į Kiniją, Vidurinę Aziją, Persiją, Rusios žemes ir Rytų Europos pakraščius. Didžiausią teritorinį mastą Mongolų imperija pasiekė valdant Čingischano vaikaičiui Kublajui chanui. Jis valdė 1260–1294 m. ir labiausiai išgarsėjo tuo, kad galutinai įtvirtino mongolų valdžią Kinijoje. 1271 m. Kublajus pasiskelbė Kinijos imperatoriumi ir įkūrė Juanų dinastiją, o 1279 m., nugalėjus Pietų Songų dinastiją, visa Kinija pirmą kartą atsidūrė svetimos kilmės valdovų rankose. Tai buvo vienas svarbiausių Mongolų imperijos istorijos lūžių – stepėse iškilusi karinė galia tapo ir milžiniškos sėslios civilizacijos valdytoja. Kublajaus valdymo laikais Mongolų imperija, bent formaliai, driekėsi per didžiąją Eurazijos dalį. Rytuose jos įtaka siekė Kiniją ir Korėjos pusiasalį, vakaruose – Rusios žemes, Persiją, Kaukazą, Artimuosius Rytus ir Rytų Europos pakraščius.

Sumani karinė galia

Mongolų didybė buvo kuriama apdairiai. Imperijos galybę lėmė ne vien karių gausa ar jų žiaurumas – svarbiausi buvo greitis, drausmė, lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų priešų. Mongolai nuo vaikystės augo šalia žirgų, todėl jojimas jiems buvo ne tik karo įgūdis, bet ir neatsiejama kasdienybės dalis. Stepėse užaugę vyrai gebėjo įveikti didžiulius atstumus, išgyventi atšiauriomis sąlygomis, orientuotis plačiose erdvėse ir veikti ten, kur sėslių valstybių kariuomenėms dažnai pritrūkdavo greičio bei ištvermės.

Mongolų kariuomenės pagrindą sudarė kavalerija. Lengvai ginkluoti raiteliai galėjo judėti nepaprastai greitai, netikėtai pulti, apsimesti besitraukiantys, išsklaidyti priešą ir vėl staiga smogti. Tokia taktika buvo ypač veiksminga prieš sunkiau judančias kariuomenes, kurios rėmėsi pėstininkais, šarvuotais riteriais ar lėtomis karinėmis kolonomis. Kiekvienas mongolų karys paprastai turėdavo ne vieną, o kelis žirgus, todėl žygio metu galėdavo juos keisti ir tęsti kelionę beveik be sustojimų. Tai suteikė didžiulį pranašumą – mongolų kariuomenė galėdavo pasirodyti ten, kur jos niekas nesitikėjo, ir pasitraukti anksčiau, nei priešas spėdavo surengti atsakomąjį puolimą.

Vienas svarbiausių mongolų ginklų buvo sudėtinis lankas, gaminamas iš kelių medžiagų – medžio, rago ir sausgyslių. Toks lankas buvo puikiai pritaikytas šaudyti jojant. Patyrę raiteliai taikliai šaudė judėdami, apsisukdami balne ar net apsimesdami besitraukiantys. Tai leido mongolams išsekinti priešą dar prieš tiesioginį susidūrimą. Jie retai puldavo neapgalvotai – pirmiausia silpnindavo priešininko rikiuotę, trikdydavo ryšius, versdavo jį vytis, išsisklaidyti ir tik tuomet smogdavo pagrindinėmis pajėgomis.

Dar vienas svarbus mongolų pranašumas buvo puikiai organizuota žvalgyba ir informacijos rinkimas. Prieš pradėdami žygį jie stengdavosi kuo daugiau sužinoti apie būsimą priešą – jo kelius, miestus, kariuomenės dydį, politinius nesutarimus ir silpnąsias vietas. Mongolai meistriškai išnaudodavo vidaus konfliktus bei valdovų nesantaiką. Kartais vien žinia apie jų artėjimą priversdavo miestus pasiduoti be ilgos kovos.

Kaip valdyti tokį milžiną?

Užkariauti miestus, stepes ir prekybos kelius buvo tik pirmasis žingsnis – norint išlaikyti valdžią, reikėjo sukurti veiksmingą valdymo sistemą. Čia mongolai pasirodė kur kas lankstesni, nei buvo įprasta manyti. Jie nesiekė visų užkariautų kraštų valdyti vienodai. Priešingai – prisitaikydavo prie vietos sąlygų, perimdavo administravimo patirtį ir pasitelkdavo žmones, geriausiai išmanančius raštvedybą, mokesčių administravimą, prekybą ar diplomatiją.

Nors svarbiausius sprendimus priimdavo mongolų elitas, kasdieniam imperijos valdymui reikėjo kur kas platesnio žmonių rato. Todėl jų tarnyboje dirbo kinų, persų, musulmonų ir kitų tautų raštininkai, finansininkai, vertėjai, amatininkai bei diplomatai. Vieni tvarkė mokesčių apskaitą ir gyventojų surašymus, kiti rūpinosi dokumentais, prekyba ir ryšiais tarp skirtingų imperijos regionų. Tokia sistema leido mongolams valdyti itin įvairias visuomenes nesugriaunant nusistovėjusios vietinės administracijos.

Ypač svarbi imperijos gyvybingumui buvo ryšių sistema. Mongolų valdos driekėsi per milžiniškus atstumus, todėl valdovas negalėjo kliautis vien vietinių vadų pažadais ar lėtai sklindančiomis žiniomis. Reikėjo patikimo būdo greitai perduoti įsakymus, naujienas, karinius pranešimus ir diplomatinius laiškus. Tam mongolai sukūrė ir išplėtojo jamų (Yam) sistemą – pašto ir pasiuntinių stočių tinklą. Šiose stotyse pasiuntiniai galėdavo pasikeisti žirgus, gauti maisto ir pailsėti, todėl žinios sklisdavo gerokai greičiau nei įprastais keliais.

Svarbų vaidmenį šioje sistemoje atliko paizos – specialūs leidimai arba valdžios ženklai, suteikdavę jų turėtojams teisę naudotis imperijos ištekliais kelionės metu. Tokį ženklą turintis pasiuntinys galėjo reikalauti žirgų, nakvynės, maisto ar kitokios pagalbos, nes veikė ne savo, o chano vardu. Manoma, kad imperatoriaus laiškas iš Pekino į Ilchanato sostinę Tebrizą, esančią už kelių tūkstančių kilometrų, galėjo nukeliauti maždaug per mėnesį.

Įdomu

Nors Mongolų imperija buvo sukurta jėga, jos valdoma erdvė tapo nepaprastai svarbiu Rytų ir Vakarų ryšių tiltu. Šis laikotarpis dažnai vadinamas Pax Mongolica, arba mongoliškąja taika. Tai nereiškė, kad visoje imperijoje vyravo ramybė, tačiau didžiajai Šilko kelio daliai atsidūrus vienos politinės galios valdžioje, prekybininkams, pasiuntiniams ir keliautojams tapo gerokai lengviau judėti per milžiniškas teritorijas.

Šiais keliais buvo gabenamas ne tik šilkas, porcelianas, prieskoniai, brangakmeniai ar arkliai. Kartu plito technologijos, medicinos žinios, religinės idėjos, amatininkų patirtis ir pasakojimai apie tolimus kraštus. Vienu žymiausių šio pasaulio liudininkų europiečiams tapo Venecijos pirklys Markas Polas, XIII a. pasiekęs Kublajaus chano dvarą ir vėliau savo keliones po Aziją aprašęs garsiojoje knygoje.

Autorė Monika Budnikienė

Zigrida_Krivickienė, Kristinos Gulbinaitės nuotraukos.

Zigrida, šiandien jus pažįstame kaip dizainerę ir kūrėją. Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado audiniai, mada ir kūryba?

Audiniai mane lydėjo visą gyvenimą. Teta buvo siuvėja, todėl daug išmokau ją stebėdama. Visada mėgau kurti, tyrinėti formas, spalvas ir tekstūras. Žavėjo tai, kaip tinkamas drabužis gali ne pakeisti moterį, o padėti jai atsiskleisti – paveikti jos laikyseną, savijautą ir pasitikėjimą savimi.

Vėliau supratau, kad domina ne tiek pati mada, kiek žmogus – jo charakteris, gyvenimo būdas ir istorija. Kiekviena moteris skirtinga, todėl ir drabužis negali būti tik gražus. Jis turi atspindėti jos asmenybę.

Per daugelį metų supratau, kad mano darbas nėra tiesiog pasiūti suknelę ar kostiumą. Man svarbu sukurti drabužį, kuriame moteris jaustųsi savimi. Individualiai kuriant svarbūs ne tik jos matmenys. Reikia suprasti gyvenimo ritmą, įpročius, judesius ir tai, kaip ji pati nori save matyti. Todėl aklai nesivaikau tendencijų – kuriu moterims, kurios vertina kokybę, individualumą ir nori drabužių, tarnaujančių ne vieną sezoną, o tampančių jų gyvenimo dalimi.

Jūsų kūryboje moteris visuomet atsiduria centre. Kokiai moteriai kuriate?

Kuriu įvairaus amžiaus moterims. Jas sieja ne metai ar profesija, o noras pažinti save, vertinti kokybę ir turėti drabužių, natūraliai lydinčių profesinį, kultūrinį bei asmeninį gyvenimą. Dažnai tai moteris, kurios kasdienybėje susitinka atsakomybė, susitikimai, kelionės, kultūra ir laikas sau. Jai niekam nieko nereikia įrodinėti – drabužis ją papildo ir padeda laisvai, patogiai bei užtikrintai jaustis įvairiomis aplinkybėmis.

Pastebiu, kad ilgainiui moterys vis labiau vertina ne trumpalaikį įspūdį, o kokybę. Jos nebeieško drabužio, kuris garsiai šauktų, – nori tokio, kuris padėtų jaustis savimi. Todėl kurdama galvoju ne tik apie vieną suknelę ar švarką, bet ir apie moters gyvenimą: kaip jausis visą dieną, kaip drabužis judės kartu su ja, kaip atrodys susitikime, teatre, kelionėje ar vakarieniaudama su draugėmis. Svarbiausia, kad apsirengusi moteris neturėtų galvoti apie drabužį – jis turi suteikti lengvumo ir leisti jai gyventi savo gyvenimą.

Kaip, jūsų manymu, keičiasi moters santykis su drabužiu bėgant metams?

Jaunos moterys dažniau eksperimentuoja, ieško savęs, nori išbandyti skirtingus stilius. Vėliau dažniausiai ateina aiškesnis suvokimas, kas tinka ir kas iš tiesų reikalinga. Tačiau tai nėra griežta taisyklė – vienos moterys savo stilių atranda labai anksti, kitos drąsiai eksperimentuoja visą gyvenimą.

Man svarbiausia, kad drabužis atitiktų žmogų ir jo gyvenimo būdą. Geras kirpimas, patogumas, ilgaamžiškumas ir galimybė lengvai derinti tampa vis reikšmingesni. Turbūt viena didžiausių stiliaus dovanų yra laisvė būti savimi. Tuomet drabužis tampa ne kauke, o asmenybės tęsiniu.

Jūsų kūryboje ypatingą vietą užima nėriniai. Kodėl jie taip žavi?

Nėriniai man pirmiausia asocijuojasi su moteriškumu. Ne demonstratyviu, o subtiliu, natūraliu ir labai elegantišku. Tai tekstilės kūrinys, turintis istoriją, charakterį ir ypatingą estetiką. Bėgant šimtmečiams keitėsi siluetai, spalvos ir mados kryptys, tačiau nėriniai išliko.

Man artimas jų įvairiapusiškumas. Nėriniai gali būti romantiški, tačiau lygiai taip pat – modernūs, šiuolaikiški ar net griežti. Viskas priklauso nuo jų rašto, spalvos, kirpimo ir to, su kuo juos deriname.

Tinkamai parinkti nėriniai leidžia moteriai pasijusti ypatingai, tačiau nebūtinai atrodo pernelyg puošniai ar įpareigojančiai. Jie taip pat pasakoja apie meistrystę – juose matau kruopštumą, tradiciją ir dėmesį kiekvienai detalei. Tai vertybės, kurios itin svarbios ir mano kūryboje.

Sakoma, kad nėriniai puošė karalienes, aristokrates ir princeses. Ar šiandien jie vis dar turi subtilios prabangos aurą?

Nėriniai ilgą laiką buvo siejami su išskirtinumu, nes jų gamyba reikalavo daug laiko, kruopštumo ir ypatingos meistrystės. Neatsitiktinai juos matome istoriniuose aristokratijos kostiumuose, karališkųjų šeimų reprezentaciniuose drabužiuose, išskirtinėse vestuvinėse suknelėse ir aukštosios mados kolekcijose.

Vis dėlto man daug svarbiau kalbėti ne apie prabangą, o apie vertę – kokybiškas medžiagas, meistrystę ir drabužį, kuris kuriamas konkrečiai moteriai bei ilgai išlieka jos garderobe.

Dirbdama renkuosi aukštos kokybės prancūzų tekstilės namų „Sophie Hallette“ nėrinius. Laikant juos rankose atsiskleidžia ne tik jų grožis – raštuose ir faktūrose juntamos ilgametės tekstilės tradicijos, meistrystė ir dėmesys kiekvienai detalei. Galbūt todėl moterys į nėrinius reaguoja taip jautriai: jos mato ne tik grožį, bet ir vertę.

Vis dar nemažai moterų mano, kad nėriniai skirti tik ypatingoms progoms. Ar sutinkate su tuo?

Man atrodo, kad tai vienas didžiausių mitų apie nėrinius. Moterys dažnai pasilieka gražiausius drabužius „geresnei progai“. Kartais juokauju, kad mūsų spintose gyvena nemažai drabužių, laukiančių gyvenimo, tačiau tas gyvenimas taip ir neprasideda.

Visada sakau: jeigu drabužis leidžia gražiai jaustis šiandien, vadinasi, šiandien ir yra ta ypatinga proga. Nėriniai seniai nebėra skirti tik vakarinei aprangai ar vestuvinei suknelei. Jie gali puikiai tapti ir kasdienio garderobo dalimi – nėrinių palaidinė dera prie džinsų, subtilūs rankogaliai pagyvina santūrų drabužį, o lengvas vasarinis kostiumas ar net nėrinių šortai gali atrodyti labai šiuolaikiškai.

Man patinka kurti drabužius, kurie tarnauja moters gyvenimui. Tą patį gaminį ji gali vilkėti darbe, teatre ar vakarieniaudama su draugėmis – pasikeičia tik deriniai ir aksesuarai. Kokybiški, tinkamai parinkti nėriniai gali suteikti išskirtinumo net santūriam įvaizdžiui. Kartais pakanka nedidelės detalės, kad paprasta diena taptų šiek tiek gražesnė.

Patarkite, kaip dėvėti nėrinius, kad jie išliktų elegantiški ir neperžengtų skoningo moteriškumo ribos?

Nėriniai yra išraiškinga medžiaga, todėl su jais reikia elgtis jautriai. Kartais moterys jų vengia, nes mano, kad nėriniai savaime atrodo pernelyg puošniai ar net provokuojamai. Tačiau patys savaime jie nėra nei vulgarūs, nei pernelyg drąsūs – viską lemia jų pateikimas.

Aš visuomet renkuosi elegantišką interpretaciją. Man svarbu, kad drabužis kurtų subtilią paslaptį, o ne viską parodytų iš karto. Todėl daug reikšmės turi kirpimas, proporcijos, pamušalo spalva ir siluetas.

Nėrinius mėgstu derinti su lygios faktūros vilna, šilku ar kokybiška medvilne. Skirtingų medžiagų kontrastas nėriniams suteikia šiuolaikiškumo ir leidžia juos natūraliai įtraukti į kasdienį garderobą.

Man artima taisyklė: pirmiausia turi būti matoma moteris, o tik paskui – drabužis. Kai nėriniai ima dominuoti, jie gali užgožti asmenybę. Tapę subtiliu akcentu, ją dar labiau išryškina. Gal todėl jie man taip patinka – leidžia moteriai būti stipriai ir švelniai tuo pačiu metu.

Jeigu šiandien atvertumėte moters spintą, kokius vieną ar du nėrinių drabužius rekomenduotumėte joje turėti?

Pirmiausia – nėrinių palaidinę. Antras pasirinkimas būtų nėrinių suknelė. Man tai du ilgaamžiai drabužiai, kurie, tinkamai parinkti, gali neprarasti aktualumo daugelį metų.

Nėrinių palaidinė – tikras garderobo lobis. Ji elegantiškai atrodo su klasikiniu kostiumu, bet lygiai taip pat gražiai dera su džinsais. Pasikeičia aksesuarai ar avalynė – ir nuotaika jau visai kita. Tai vienas tų drabužių, kuris tarnauja moteriai, o ne atvirkščiai.

Sukneles turbūt todėl ir pati taip mėgstu: apsivelki vieną drabužį, ir diena prasideda paprasčiau. Nereikia galvoti, ką su kuo derinti. Tinkamai sukurta suknelė gali suteikti lengvumo, elegancijos ir pasitikėjimo.

Apskritai mėgstu kurti garderobą, kuriame visi drabužiai tarpusavyje „susikalba“. Moteriai nebūtina iš karto užsisakyti viso garderobo – kartais pradžia gali būti vienas gerai apgalvotas švarkas, suknelė, kelnės, sijonas ar palaidinė, kuriuos vėliau papildome kitais tarpusavyje derančiais drabužiais. Artėjant vėsiajam sezonui su klientėmis pradedame iš anksto apgalvoti jų garderobą: įvertiname, ko jame iš tiesų trūksta ir kokie nauji drabužiai geriausiai papildytų jau turimus.

Per tiek metų dirbdama su moterimis tikriausiai ne kartą matėte, kaip drabužis pakeičia ne tik išvaizdą. Ką jis iš tiesų suteikia moteriai?

Dažnai moterys ateina manydamos, kad joms reikia tiesiog naujo drabužio. Tačiau kalbantis paaiškėja, kad jos ieško geros savijautos, pasitikėjimo arba drabužio, kuris pagaliau atitiktų jų kūną, gyvenimo būdą ir asmenybę.

Mano darbe gražiausia ne vien stebėti, kaip gimsta suknelė ar kostiumas. Gražiausia – akimirka, kai moteris pažvelgia į save veidrodyje ir nusišypso. Pasikeičia jos laikysena, žvilgsnis, judesys. Ji ima labiau pasitikėti savimi. Kai moteris gerai jaučiasi, ji spinduliuoja visai kitokią energiją. To negali pakeisti nei trumpalaikė tendencija, nei garsus prekės ženklas.

Zigrida, o kas pačią įkvepia? Kur šiandien randate grožį?

Grožio pirmiausia ieškau žmonėse. Mane įkvepia moterys – jų istorijos, gyvenimai ir stiprybė. Kartais klientė ateina pasikalbėti apie suknelę, o galiausiai kalbamės apie gyvenimą: jos veiklą, šeimą, svajones ir tai, kuo ji gyvena. Man svarbu pažinti žmogų, nes tik tada galiu sukurti drabužį, kuris iš tiesų bus jos.

Idėjų randu ir kelionėse, architektūroje, mene bei gamtoje. Tačiau labiausiai įkvepia autentiškumas. Šiandien pasaulyje tiek daug triukšmo ir pastangų būti panašiems vieniems į kitus, tad tikras individualumas tampa ypač vertingas. Todėl kurdama ieškau ne vien to, kas madinga, bet pirmiausia to, kas tikra.

Nora Lapinskienė

Kaip nepaklystate tarp visų atsakomybių?

Jau toks amžius, kad visus darbus tenka susirašyti į grafikėlį (šypsosi). Kaip sakoma, geriau bukas pieštukas nei aštri atmintis. Žinoma, niekada nebūna taip, kad viską pavyktų šimtu procentų įgyvendinti pagal grafiką – vis atsiranda skubių darbų, nenumatytų aplinkybių, todėl tenka suktis iš padėties. Džiugu, kad iš prigimties esu gana atspari stresui: galiu sunerimti dėl visai nedidelės situacijos, tačiau, kai padėtis iš tiesų rimta, įsijungia vadinamasis buliaus režimas – einu kiaurai, kol padarau tai, ką reikia.

Kas labiausiai prisidėjo prie jūsų vertybinio pamato formavimo? Kokiais svarbiausiais principais vadovaujatės?

Didžiausią įtaką man turėjo ir tebeturi mano tėvai bei seneliai. Senelių jau nebėra, tačiau jie gyvi mano atmintyje. Ir vieni, ir kiti visko gyvenime pasiekė sunkiu darbu, todėl, matyt, ir aš niekada nesėdžiu sudėjusi rankų. Didžiausi mano prioritetai – Dievas, šeima ir Tėvynė. Labai tikiu, kad Dievulis mane myli. Nesu ta katalikė, kuri kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, bet žinau, kad Dievas visada šalia. Labai juo tikiu ir, kai reikia, mintimis su juo pasikalbu.

Meilės Tėvynei mane nuo ankstyvos vaikystės mokė tėvai ir seneliai. Dažnai dalyvaudavau įvairiuose skaitovų konkursuose ir tapdavau jų laureate. Jiems mane ruošdavo mama, seneliai ir net kaimynai. Atsimenu, jie parinko deklamuoti Maironio eilėraštį „Lietuva brangi“. Tarybiniais laikais! Mačiau, kaip vieni mokytojai iš siaubo buvo užsidengę burnas, tarsi sakydami: „Kaip drįsti?“, o kiti verkė…

Viskas prasidėjo tais laikais ir tęsėsi per Sąjūdį. Mano senelis buvo sąjūdietis, prie jo prisijungė ir tėvai. Dalyvavau visuose mitinguose, budėjimuose prie Seimo – buvau kartu iki pat Sausio 13-osios. Tąkart manęs nepasiėmė, matyt, nujautė, kad bus pavojinga. Likusi namuose verkiau ir labai bijojau, ypač kai nutilo televizija ir radijas. Paryčiais paskambinusi mama pranešė, kad abu su tėčiu yra sužeisti, bet gyvi.

Abu mano tėvai nukentėjo Sausio 13-ąją. Tiesiogine šio žodžio prasme jie krauju kovojo už Lietuvos laisvę. Tai kaip aš galiu būti kitokia?

Kaip savo vaikams skiepijate patriotiškumą, meilę Lietuvai?

Vaikus auklėju savo pavyzdžiu – niekada per jėgą nebruku savo nuomonės. Jie mato mane, mano požiūrį ir veiklas, o aš matau, kad su mano vaikais viskas gerai.

Štai protestuose „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ jie kartu su draugais ir bendraminčiais kūreno laužus, naktimis budėjo, dainavo, grojo gitaromis iki žaizdų nusitrynusiais pirštais. Kai Lietuvoj turime tokį jaunimą, žinau, kad mano Tėvynei viskas bus gerai.

Kodėl svarbu ir taikos metu nepamesti patriotiškumo, kovingumo dvasios?

Nori taikos – ruoškis karui. Manau, kad mūsų pasiruošimas – tiek valstybės, tiek Šaulių sąjungos – veikia kaip atgrąsymo priemonė. Ir veikia labai stipriai, nes viena yra tada, kai priešas mano, jog šalį ginsis tik kariuomenė, o visai kas kita, kai mato, kad ją ginti pasirengę visi žmonės.

Manau, kad šiais laikas vien dainuoti, kaip 90-aisiais, nepakanka – reikia ruoštis kur kas rimčiau. Man apskritai nebūdinga delsti ar dejuoti: jei matau, kad kažkas negerai, einu ir darau. Kai 2022 m. Ukrainoje prasidėjo plataus masto karo veiksmai, pirmiausia išsilaikiau leidimą ginklui ir jį įsigijau. Su drauge ir kaimynais nusprendėme: „Tegu ateina – mes ginsimės!“

Ar daug sutinkate panašų pasiryžimą turinčių moterų?

Mano artimoje aplinkoje moterys yra labiau moteriškos, labiau pasitiki tuo, kad prireikus jas apgins vyrai. Tačiau Lietuvos šaulių sąjungoje sutikau daug stiprių moterų, ir tuo labai džiaugiuosi. Čia susibūrę ypatingi žmonės, kurie nuoširdžiai myli Lietuvą ir neleis jos skriausti. Didžiuojuosi kiekvienu savo broliu ir seserimi.

Tiek darbe, tiek kitose veiklose daugiau skleidžiasi jūsų stiprioji pusė. O kaip sekasi puoselėti moteriškumą?

Kaip tik visai neseniai pajutau, kad man trūksta moteriškumo (šypteli). Tiek kolektyve, tiek tarp klientų daugiausia yra vyrų, nes inžinerija ir medicinos pastatų projektavimas – vyrų dominuojama sritis. Panaši situacija ir mano „popamokinėje“ veikloje. Todėl nusprendžiau savaitgalį išvykti į moterų stovyklą. Svečiavausi pas Eglę Vaitkevičienę Salako malūne, Zarasų rajone, kur labai smagiai ir moteriškai praleidau laiką – su pašnekesiais iki paryčių, meditacijomis ir kitomis veiklomis. Sutikau daug įdomių moterų ir supratau, kad turbūt nėra žmonių, kurie gyvenime nebūtų patyrę sudėtingų etapų ar likę visai nesužeisti.

Nežinau, ar man taip pasitaiko, tačiau dauguma sutiktų žmonių, kai geriau juos pažįsti, atsiveria ir paaiškėja, kad jie turi didesnių ar mažesnių traumų, su kuriomis gyvena ir iš kurių mokosi. Pastebėjau, kad kuo labiau žmogus yra sužeistas, tuo dažniau jis nori padėti kitiems.

Kokių skaudžių patirčių pačiai teko išgyventi? Kokius pokyčius jos lėmė?

Kai man buvo septyniolika, Amerikoje gyvenanti mamytės teta parėmė pirmojo „SOS vaikų kaimo“ statybas, todėl visa šeima vykome į atidarymą. Ten prie manęspriėjo mažutė mergytė, įsikabino į koją ir pasakė, kad būsiu jos mama… O man tik septyniolika – pati dar buvau vaikas. Viskas baigėsi tuo, kad tėvai mane verkiančią nuvedė į automobilį, o auklėtojai tą mergaitę turėjo tiesiog atplėšti nuo manęs.

Nuo tada daugiau nei 20 metų labai rimtai užsiėmiau vaikų globos namų rėmimu: važinėdavau po visą Lietuvą, skambindavau ir klausdavau,ko trūksta, ko galėčiau parūpinti. Tuo metu, 2000-aisiais, trūko daugybės dalykų – drabužių, dantų šepetėlių, maisto, vitaminų. Iš pradžių padėdavau savo šeimos lėšomis. Vyras visuomet mane palaikė ir prisidėdavo, vėliau, sužinoję apie mano veiklą, prisijungė ir draugai. Jie sakydavo: „Tu tik pasakyk, kur, ko ir kiek reikia“. Padarėme tikrai daug gražių darbų, o viskas prasidėjo nuo tos mergytės, įsikibusios man į koją. Man tai buvo didelė trauma – praėjo 30 metų, o tą akimirką atsimenu lyg vakar.

Ar ir dabar užsiimate visuomenėmis, socialinėmis veiklomis?

Šiuo metu vaikų globos namų praktiškai nebelikę – vaikai auga šeimynose. Kartais prisidedu kaip globos ambasadorė, bendrauju su globėjais. Norėtųsi, kad jų būtų kuo daugiau, nes jų tikrai trūksta, ypač laikinųjų globėjų.

Bendrauju ir su jau suaugusiomis mergaitėmis, užaugusiomis mano globotuose globos namuose. Kai kurios parašo net naktį, kai jų vaikučiai suserga, ir klausia, ką daryti vienu ar kitu atveju. Kartais gauna velnių, jei elgiasi netinkamai, tačiau priima kritiką ir daro išvadas.

Dar viena mano veikla šiuo metu – pirmininkavimas Riešės gimnazijos tarybai. Jau baigiasi antra kadencija, įgyvendinta įvairių įdomių projektų, pakovota ir su valdžia (šypteli). Dar laukia daug darbų. Žodžiu, nebūna taip, kad nieko neveikčiau. Tačiau man sekasi – visuomet šalia atsiranda veiklių žmonių, norinčių daryti gerus darbus. Juk vienas lauke – ne karys.

Kokias savybes labiausiai vertinate? Ar lengvai kažką keičiate savyje, jei suprantate, kad tai reikalinga?

Mes, moterys, turbūt nebūname visiškai patenkintos savimi – visada norisi kažką tobulinti. Keistis man nėra paprasta, esu gana užsispyrusi ir manau, kad kartais tai man trukdo. Tačiau draugai žino, kad esu kategoriška. Jei mano nuomonės neklausia, galiu patylėti, bet jei jau paklausė – tai laikykis (šypsosi).

Kartais norėčiau to išvengti, nes žinau, kad kai kuriuos žmones savo tiesmukumu galiu įskaudinti. Tačiau kitaip nemoku. Daugelį metų šalia manęs esantys žmonės šią savybę vertina – žino, kad neapsimetinėju, nemeluoju, sakau tai, ką galvoju, padarau tai, ką pažadu, netempiu gumos, neišsisukinėju. Kita vertus, to paties tikiuosi ir iš kitų žmonių, todėl kartais tenka nusivilti. O jei nusiviliu, vėl prisileisti tą žmogų man labai sunku. Ko gero, tai – skorpioniškas bruožas. Kaip sakoma, nėra geresnio draugo už Skorpioną ir baisesnio priešo (juokiasi).

Minėjote, kad šeima – vienas svarbiausių prioritetų gyvenime. Kaip puoselėjate savo santykius?

Mano berniukai jau suaugę, gyvena savo gyvenimus, o nepilnametę dukrą namuose dabar turiu tik vieną. Labai tikiuosi, kad mano vaikai žino: mama visada šalia, kai jos reikia.

Ar sūnums palikus namus neišgyvenote tuščio lizdo sindromo?

Labai gerai atsimenu, kai pirmą kartą sūnūs išvažiavo į stovyklą (dukros dar neturėjau), o vyras buvo komandiruotėje. Po daugelio metų likau viena namuose ir buvo labai liūdna, neslėpsiu – verkiau. Kai stovykloje vyko Tėvų diena, išvažiavau pas vaikus su garažo vartais – taip skubėjau, kad net nesulaukiau, kol jie atsidarys (juokiasi). Taip norėjau pas vaikus.

Tada pagalvojau, kad mums reikia dar vieno vaiko, ir mūsų šeimoje atsirado pagrandukė. Berniukai atvažiuoja aplankyti, noriai bendrauja. Kai vyresnysis sūnus keliems mėnesiams buvo išvykęs į Meksiką, telefonu prakalbėdavome valandų valandas. Turime su vaikais gražų ryšį ir labai tuo džiaugiuosi.

O kaip jūsų santykis su vienatve? Galbūt pasikeitė ir mėgstate turėti laiko tik sau?

Tokio laiko turiu labai mažai, o jei jau lieku viena namuose, skaitau. Labai mėgstu knygas, be jų nevykstu į jokią kelionę. Esu labai dėkinga už elektronines knygas, nes anksčiau pusę lagamino užimdavo kelios storos knygos (šypsosi).

Vienu metu buvau įnikusi į istorines knygas, pagrįstas faktais: patikdavo lyginti skirtingų autorių kūrinius apie tą patį laikotarpį ir tą pačią šalį. Kitu metu labai patraukė detektyvai, mielai skaitau ir romanus. Šiuo metu mane yra pagavusi skandinavų literatūra.

Kokia kultūra, šalimi žavitės?

Man patinka Italija. Pernai ten buvau nuvykusi gal keturis kartus, tačiau nėra nieko geriau už Lietuvą. Kad ir kur išvažiuočiau, po savaitės jau noriu namo, ir viskas. Vasarą iš Lietuvos apskritai niekur nesinori išvažiuoti, o kai atvėsta, visai smagu kur nors nuvykti ir pašildyti šonus (šypteli).

Apie ką pasvajojate?

Kaip tik moterų stovykloje išsigryninau, kad neturiu asmeninių svajonių – visos mano svajonės susijusios su Lietuva ir vaikais. Tai dabar turiu užduotį – susigalvoti savo svajonę.

Autorė Laima Samulė

Algirdas Gataveckas, David Parry nuotrauka.

KOKS jausmas, kai vienas jūsų darbų eksponuojamas Nacionalinėje portretų galerijoje Londone?

Jaučiu, kad pagaliau esame pripažinti kaip atitinkantys pasaulinį standartą. Nacionalinė portretų galerija Londone yra tikras portretų muziejus-lopšys. Neseniai buvo pasirodęs straipsnis, kad Londonas yra vienas svarbiausių pasaulio meno centrų, o jame veikia ir viena seniausių pasaulyje Nacionalinė portretų galerija. Vien patekti į tokį prestižinį pasaulinį konkursą reiškia, kad atitinki pasaulinį lygį. Labiausiai glosto širdį tai, kad komisija mumyse mato unikalumą, savitą braižą, kuris atitinka šį lygį.

AR dar piešiate vien savo malonumui, jaučiate terapinį meno poveikį?

Terapiniu piešimu, kaip kažkokiu šventišku dalyku, jau seniai besimėgavome. Man atrodo, kad, kaip ir sporte, kai nori išsiskirti iš kitų, siekti geresnio rezultato, konkuruoti su kitais ir savimi, šiek tiek turi ir kančių paragauti. Piešimas tam tikra prasme yra nelengvas darbas. Dažnai mūsų kūriniai būna dideli, todėl jų piešimas yra kartu ir malonus, ir varginantis procesas, bet tikrai ne terapinis.

KOKIAIS kūrėjais žavitės?

Itin žaviuosi Asmik Grigorian, Egle Budvytyte. Didžiuojuosi Aleksandra Fledžinskaite-Kašubiene (Kasuba), kurios kūryba eksponuojama „Tate Modern“ galerijoje Londone, taip pat Rose Namajunas. Tai lietuviai, kurie pasaulyje įveikia labai daug kalnų, šviečia itin ryškiai ir savo srityse griežia pirmuoju smuiku. Kaip pastebėjote, įvardijau vien moteris. Ilgą laiką jos buvo užspaustos, o dabar neša Lietuvos vėliavą pasaulyje. Žinoma, nereikia nurašyti ir vyrų, tačiau labai įkvepia talentingos moterys.

Kalbant apie pasaulio menininkus, įkvepia ispanų menininkas Antonijus Lopesas Garsija, Didžiosios Britanijos kūrėjo Anišo Kapūro kuriami kultūros objektai, vokiečių menininkas Anzelmas Kyferis ir britų tapytojas Liusjenas Froidas.

KOKIOS dar meno formos jus žavi?

Mane labai įkvepia muzika. Dažnai jos klausomės kurdami. Kartais susimąstau apie tai, kad muzika, kurią sukūrė ir paliko jau iškeliavę žmonės, vis dar gyva čia – mūsų namuose, studijoje. Mus per radiją pasiekia bet kuriuo laikmečiu ir bet kurioje pasaulio vietoje sukurtas kūrinys, ir jis vis dar gyvas, nes mes jo klausomės kažkur Lietuvoje. Ta muzika atėjo pas mane į kambarį netyčia – aš jos neieškojau, tačiau ji gyva. Labai norėčiau, kad ir mano kūriniai atkeliautų pas kažką į namus bet kokia forma – per socialinius tinklus, žiniasklaidą ar renginius. Norisi, kad jie kuo ilgiau cirkuliuotų.

PRIE kokio kūrinio, projekto šiuo metu dirbate?

„Kodas: Aš esu“, kuriam gavome finansavimą iš Kultūros tarybos. Projektą brandinome ilgai, banguotai, tačiau jis jau eina į pabaigą, ne už kalnų ir atidarymas. Visą rugsėjį bus galima ateiti jo pasižiūrėti. Tiesa, nereikėtų tikėtis pamatyti kažko panašaus į tai, kas eksponuojama Londone ar Vilniaus paveikslų galerijoje. „Kodas: Aš esu“ yra konceptualus projektas, apimantis ne tik tapybą ar piešinius, bet ir įvairias tarpdisciplinines formas.

AR būna nepavykusių, nebaigtų paveikslų? Ar taisote, kol liekate patenkintas rezultatu?

Visą laiką taisome, darome. Brolis turi tokį įvardijimą – „kankinam tapybą“. Dažnai mūsų kūrinių temos susijusios su patirtimis, išgyvenimais, todėl „kankinti tapybą“ tam tikra prasme yra koncepto dalis. Tiesa, mes ją ne tiek taisome, kiek sluoksniuojame, kol mums patinka, kol atrodo, kad jau viskas gerai. Tik tas „gerai“ kartais išsitęsia iki kelių savaičių, nes kas rytą pasižiūrėjus norisi dar kažką patobulinti. Tačiau kai jau uždedame parašą ir išsiunčiame darbą į parodą, prie jo nebesugrįžtame.

AR pasitaiko kūrybinių krizių?

Dažnai mes per jas keliaujame, bet pereiname iš vienos formos į kitą: neužsidarome ties viena technologija ar vienu stiliumi. Galime pereiti į dizainą ir, pavyzdžiui, gaminti puodelius, skirtus surinkti lėšų vaikams. Galime kurti atvirukus, miesto ženklus, skulptūras, užsiimti fotografija, sienų tapyba ir kt. Kuriame plačiai, todėl kūrybinė krizė tarsi ignoruojama pereinant į kitą formą, kur galbūt esame mažiau patyrę ir reikia labiau pasigilinti. Kaip minėjau, mėgstame eksperimentuoti, nustebinti patys save, tačiau jei ko nors imamės, niekada nedarome atmestinai – į bet kokios formos meną visada žiūrime rimtai.

KOKIE meno kūriniai puošia jūsų namus? Ar lengva nepaversti jų galerija?

Namus puošia kitų kūrėjų darbai. Pirmuoju smuiku groja Valentino Antanavičiaus kūriniai – turime tris. Palemono Gintaro Janonio taip pat turime tris, Pauliaus Juškos – du, Žygimanto Augustino – vieną. Taip pat turime Kazimiero Valaičio, Leono Lino Katino darbelių. Mėgstame pirkti kitų autorių darbus, mėgautis kūryba. Kitų kūrėjų darbai sukabinti ant sienų, o mūsų stovi ant grindų, dažnai būna nusukti, ir jų nėra daug, nes nupiešti jie greitai įsigyjami, neužsilieka namuose.

KĄ manote apie meną viešose erdvėse – ant pastatų, šulinių dangčių, grindinio ir kt.?

Parodykite kūrinį ir pasakysiu, ką galvoju (šypsosi). Turime tokią filosofiją, kad piešinys gali būti ne meno kūrinys, o rankdarbis, sportas (vienas – ilgo bėgimo piešinys, kitas – trumpo) arba interjero detalė, kaip kilimas ar užuolaida. Tačiau yra piešinių, kurie atitinka meno statusą ir neturi nieko panašaus į interjero detalę ar sportą. Taigi technika yra tik technika – ji savaime nelemia, ar tai bus meno kūrinys. Pavyzdžiui, pinigai tam tikra prasme yra grafika, tačiau jų menu nelaikome, kaip ir ne visos nuotraukos yra menas. Su gatvės menu taip pat – ne nuo technikos priklauso, ką apie jį galvoju, bet nuo to, apie ką jis sukurtas: kokia mintis, idėja, gylis. Trumpai tariant, nuimkite puošybą ir pasižiūrėkite, kiek meno liko.

AR menas turi šokiruoti?

Aš galvoju, kad menas neturi ribų – jis gali būti įvairus, todėl nereikėtų jo dėti į dėžutes. Kaip pavyzdį paimkime knygą – ją vertiname ne pagal viršelio ar šrifto grožį. Ji gali būti nuplėšytais viršeliais, pageltusiais puslapiais, sunkiai įskaitoma, bet tekstas vis tiek veikia. Taip ir su meno kūriniais: turi būti stipri idėja, kad vienaip ar kitaip išgyventum tą kūrinį, būtum jo paveiktas. Grožis, estetika yra labai subjektyvus dalykas, o juk ir tikrovė nėra vien graži, todėl ją vaizduodamas tik vienaip jau užsiimi tam tikra prasme propaganda. Manau, kad menas turėtų būti kažkam gražus. Pavyzdžiui, man patinka šlykščiai gražūs paveikslai, kuriuose kiti grožio galbūt neįžvelgtų.

Kalbant apie meno paveikumą, sukeliamas emocijas – tai taip pat labai asmeniška.

KĄ jums reiškia sąvoka „žmogus prie meno“?

Aš manau, kad prie meno gali būti tik žiūrovas. Menininkai yra su menu.

O KAS yra meniškas žmogus?

Meniškas žmogus man asocijuojasi su kultūra plačiąja prasme. Tačiau visų pirma tai yra kūrybiškas žmogus, į savo gyvenimą, šeimą, darbą žiūrintis kūrybiškai. Turiu draugą, kuriam akvariumų puošyba yra menas, tačiau man tai nėra menas, nes menui keliu daugiau kriterijų. Estetizavimas nebūtinai yra meniškas, nes viskas priklauso nuo idėjos, todėl pati puošyba savaime nėra menas. Man asmeniškai dažnai dizainas būna nemeniškas – tik atliekantis funkciją. Žinoma, yra įvairių kūrėjų, architektų, kurie peržengia vien funkcijos ribas ir sukuria puikius meno kūrinius. Pavyzdžiui, Antonijaus Gaudi architektūra yra menas. Kaip aš sakau, yra architektai ir yra A. Gaudi. Jis – tikras menininkas.

KOKIOJE parodoje neseniai lankėtės?

Žiūrint, kokį laikotarpį imame. Tik ką lankiausi Radvilų rūmuose, Vilniaus paveikslų galerijoje, „Meno nišoje“. Prieš savaitę išmaišėme visą Venecijos bienalę, o prieš tris savaites – įvairias galerijas Londone, įskaitant ir Nacionalinę portretų galeriją. Žodžiu, parodas lankome intensyviai.

KĄ dar mėgstate veikti laisvalaikiu?

Su draugais išgeriame kavos, pakalbame apie kasdienius dalykus, futbolą, krepšinį. Brolis turi daugiau veiklų, nes augina sūnų. Ir man tenka atlikti dėdės „pareigas“ – smagiai leisti laiką su sūnėnu.

Autorė Laima Samulė

Patikrintas būdas išgyventi

Gyvūnai geba prisitaikyti prie nepalankių aplinkos sąlygų. Kai spaudžia šaltis ir trūksta maisto, kai kurios rūšys užmiega žiemos miegu ir prabunda tik pavasarį, kai vėl atgyja gamta. Panašiai elgiasi ir gyvūnai, kuriems sunku ištverti sausrą bei karštį. Kol vieni ieško pavėsio miškuose, malšina troškulį upėse ir ežeruose, kiti pereina į ramybės būseną, panašią į žiemos miegą.

Moksliškai ši būsena vadinama estivacija. Jos metu smarkiai sulėtėja medžiagų apykaita ir energijos eikvojimas, retėja širdies plakimas bei kvėpavimas, natūraliai sumažėja kūno temperatūra. Gyvūnai tikslingai pasirenka saugią, apsaugotą buveinę, dažnai užsimaskuoja, kad jų nepastebėtų plėšrūnai, ir tūno tol, kol baigiasi nepalankus laikotarpis, sugrįžta vėsa bei krituliai. Taigi, susipažinkime su saulėtojo sezono miego čempionais!

Didžiausi miegaliai

Dvikvėpės žuvys paplitusios Afrikos, Pietų Amerikos ir Australijos gėluosiuose vandenyse. Jų protėviai gyveno prieš maždaug 400 mln. metų, todėl šie gyvūnai dažnai vadinami gyvosiomis fosilijomis. Išlikti joms padėjo neįprasta savybė – gebėjimas kvėpuoti atmosferos oru sausumoje ir įsisavinti deguonį iš vandens.

Sudėtinga kvėpavimo sistema, panaši į žuvų ir sausumos gyvūnų, padeda išgyventi sausrų laikotarpius ir sulaukti net 100 metų. Kai vandens telkinys išdžiūva, dvikvėpės žuvys įsirausia giliai į dumblą, apsigaubia gleivių sluoksniu ir pereina į ramybės būseną. Tuo metu jų medžiagų apykaita sulėtėja net 60 %. Šitaip jos gali išgyventi iki ketverių metų. Prasidėjus lietingajam sezonui, gleivių sluoksnis suminkštėja ir žuvys vėl atgyja.

Dykumos vėžliai sutinkami JAV pietvakariuose ir Meksikoje, kur oro temperatūra gali pakilti iki 60 °C. Nepaisant ekstremalių sąlygų, šie ropliai gali išgyventi iki 80 metų ir yra vieni ilgaamžiškiausių vėžlių pasaulyje.

Jų organizmas puikiai prisitaikęs prie vandens, druskų ir energijos balanso pokyčių, todėl gali ištverti ilgai trunkančias sausras. Šlapimo pūslėje jie sukaupia didelį skysčių kiekį, kurį vėliau panaudoja organizmo reikmėms.

Apie 95 % gyvenimo dykumos vėžliai praleidžia įsirausę urvuose. Vienu metu gyvūnas gali naudotis 5–25 tuneliais, kurių ilgis siekia iki 5 metrų. Tokios slėptuvės padeda apsisaugoti nuo kaitrios saulės, reguliuoti kūno temperatūrą ir išvengti dehidratacijos.

Madagaskaro nykštukiniai lemūrai – vieninteliai žinomi primatai, kurie gali pereiti į vasaros miego būseną. Šie maži gyvūnai, sveriantys vos 250–350 g, yra itin jautrūs temperatūros svyravimams. Nors jiems patinka maždaug 30 °C šiluma, vėsios naktys tampa iššūkiu.

Prasidėjus sausajam laikotarpiui, trunkančiam nuo gegužės iki spalio, lemūrai pereina į estivacijos būseną. Prieš tai jie pasiruošia – kaupia riebalų atsargas uodegoje. Kai temperatūrų kontrastai tampa per dideli, o gamtoje ima trūkti maisto ir vandens, gyvūnai pasislepia medžių drevėse, sulėtina medžiagų apykaitą ir užmiega. Iš slėptuvių išlenda tik po maždaug septynių mėnesių, kai sąlygos vėl tampa palankesnės.

Krokodilai, gyvenantys Afrikoje ir Australijoje, sausringiausius vasaros mėnesius praleidžia tarsi miegodami. Vandenyje jie nejaučia savo svorio, gali aktyviai plaukioti ir medžioti, tačiau upėms džiūstant tampa nerangūs ir labiau apriboti. Tuomet įsirausia į dugno dumblą arba išsikasa urvą krante, pasislepia ir sumažina aktyvumą bei energijos sąnaudas. Net kelis mėnesius nejuda ir nesimaitina. Krokodilų estivacija nėra tokia gili kaip dvikvėpių žuvų, todėl prasidėjus lietingajam sezonui jie greitai atgauna aktyvumą.

Sraigės niekada neišeina iš namų – kad ir kur keliautų, savo būstą visada nešasi su savimi. Vynuoginės sraigės, paplitusios ir Lietuvoje, prieš karštas vasaros dienas prisitaiko pereidamos į estivacijos būseną. Tvyrojant sausiems ir šiltiems orams, jos šliaužia į pavėsį, sulenda į kiautą ir prisitvirtina prie augalo stiebo, medžio kamieno, akmens ar namo sienos. Angą uždaro storu gleivių sluoksniu – taip į vidų nepatenka šiluma, o neišgaruoja drėgmė. Sraigės ilsisi iki kito lietaus, tuomet vėl išlenda pasimaitinti. Žiemą jų ramybės būsena būna ilgesnė ir nepertraukiama.

Boružės ne tik laikomos sėkmės simboliu, bet ir gali signalizuoti apie artėjančią sausrą. Kai tvyro aukšta temperatūra ir trūksta drėgmės, boružės nustoja maitintis ir ima telktis į būrius. Jos masiškai slepiasi po akmenimis, medžių žieve ar lapų paklotėje. Aptikus boružių koloniją atokesnėje vietoje, galima spėti, kad artimiausiomis dienomis lietaus gali nebūti. Nors vabzdžiai sulėtina energijos sąnaudas ir medžiagų apykaitą, jie neužmiega tikru miegu – tiesiog laukia, kol sąlygos taps palankesnės.

Sliekai gali pereiti į trumpalaikę vasaros ramybės būseną, panašią į sraigių, tačiau tai priklauso nuo rūšies ir klimato sąlygų. Vidutinio klimato zonoje, pavyzdžiui, Lietuvoje, per sausras pasitraukia į gilesnius ir vėsesnius dirvos sluoksnius. Jei kaitra užsitęsia, gali prasidėti estivacija. Atogrąžų regionuose gyvenančios rūšys geriau prisitaikiusios prie nepalankių sąlygų ir gali ilsėtis net kelis mėnesius. Į paviršių išlenda po gausesnių liūčių. Gebėjimas raustis gilyn ir kilti aukštyn ne tik padeda išgyventi, bet ir gerina dirvos aeraciją, o tai naudinga augalams.

Salamandros, paplitusios Viduržemio jūros regione ir Šiaurės Amerikoje, vasaros ramybės būseną pasirenka dėl išgyvenimo būtinybės. Per varliagyvių odą vyksta šilumos, vandens ir deguonies apykaita, todėl ji turi būti nuolat drėgna. Karštomis ir sausomis dienomis padidėja dehidratacijos pavojus, todėl salamandros slepiasi po akmenimis, senais rąstais, plyšiuose ar užsikasusios dumble. Nustoja maitintis ir tampa neaktyvios. Kai kurios rūšys gali išgyventi neėdusios beveik metus. Taip apsisaugo ne tik nuo karščio, bet ir nuo plėšrūnų.

Afrikinė urvinė varlė – viena didžiausių varlių pasaulyje, galinti užaugti net iki 1 kg svorio. Dėl įspūdingo dydžio dažnai vaizdingai prilyginama jaučiui. Tai plėšri rūšis, mintanti vabzdžiais, kirminais, vorais ir net mažais graužikais. Sausrų metu, kai trūksta maisto ir drėgmės, varlė įsirausia į žemę iki 1 m gylio. Kūną padengia tirštomis gleivėmis, kurios sudaro apsauginį kokoną. Estivacijos būsena gali trukti net iki 12 mėnesių. Prasidėjus liūčių sezonui, išlenda į paviršių ir garsiu kvarkimu skelbia poravimosi pradžią.

Žmonės elgiasi panašiai

Gyvūnai nėra vieninteliai, kurie ilsisi per karščius. Šilto klimato šalyse, tokiose kaip Ispanija, Italija, Graikija, Portugalija, Meksika ar Filipinai, paplitusi popiečio miego tradicija, vadinama siesta. Žmonės ilsisi vidurdienį, kai oro temperatūra pasiekia aukščiausią tašką, o vakarop grįžta prie įprasto ritmo.

Kaip ir gyvūnus, žmones veikia karščio stresas. Organizmui sunkiau pašalinti šilumos perteklių, susidarantį dėl fizinio aktyvumo ir virškinimo, todėl greičiau netenkama skysčių. Gali atsirasti vadinamasis smegenų rūkas: tampa sunkiau susikaupti, sutrinka atmintis, didėja dirglumas, taip pat mažėja darbingumas, vargina mieguistumas, prastėja apetitas.

Karštomis dienomis kūnas natūraliai stengiasi sumažinti energijos sąnaudas. Popiečio miegas padeda atvėsti organizmui, atkurti išeikvotus išteklius ir subalansuoti fiziologinius procesus. Tai ne tik maloni vasaros tradicija, bet ir sveikatai naudingas poilsio būdas.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Mechaninio proto idėja ir DI žiema

Norint suprasti šiuolaikinio dirbtinio intelekto (DI) ištakas, verta atsigręžti į XX amžiaus vidurį, kai kompiuteriai dar užėmė ištisus kambarius. Vienu svarbiausių šios srities pradininkų laikomas britų matematikas Alanas Tiuringas. Dar 1950 m. jis iškėlė revoliucinį klausimą: „Ar mašinos gali mąstyti?“ Mokslininkas pasiūlė garsųjį Tiuringo testą, skirtą įvertinti, ar kompiuterio elgesys pokalbio metu gali būti neatskiriamas nuo žmogaus elgesio.

Patį terminą „dirbtinis intelektas“ (Artificial Intelligence) 1956 m. Dartmuto konferencijoje pasiūlė amerikiečių mokslininkas Johnas McCarthy. Kartu su kolega Marvinu Minsky tapo vienu ankstyvosios dirbtinio intelekto krypties lyderių. Abu tikėjo, kad žmogaus mąstymą galima aprašyti griežtomis matematinėmis taisyklėmis ir simboliais.

Įdomu tai, kad XX a. 7-ajame dešimtmetyje M. Minsky optimistiškai pareiškė, jog „per vienos kartos gyvenimą dirbtinio intelekto problema bus iš esmės išspręsta“. Visgi tikrovė pasirodė sudėtingesnė. Ankstyvosios sistemos gebėjo spręsti tik paprastus loginius uždavinius, tačiau visiškai pasiklysdavo susidūrusios su realaus pasaulio sudėtingumu ir kontekstu. Dėl to sumažėjo tyrimų finansavimas, o DI srityje prasidėjo ilgas sąstingio laikotarpis, vėliau pavadintas „DI žiema“. Tačiau būtent šių mokslininkų drąsa kelti fundamentalius klausimus padėjo pamatus tam, kas vėliau virto giliojo mokymosi revoliucija.

Kaip užsispyrimas atvėrė skaitmenines smegenis

Kai didelė dalis mokslo bendruomenės buvo nusigręžusi nuo dirbtinio intelekto (DI) idėjos, trys mokslininkai nusprendė eiti prieš srovę. Geoffrey Hintonas, Yannas LeCunas ir Yoshua Bengio šiandien vadinami giliojo mokymosi pradininkais. 2018 m. jie buvo apdovanoti Turingo premija – prestižiškiausiu kompiuterių mokslo apdovanojimu.

Šių tyrėjų idėja buvo paprasta, tačiau tuo metu daugeliui atrodė sunkiai įtikima: užuot programuojant kompiuteriui tūkstančius taisyklių, reikėtų kurti dirbtinius neuroninius tinklus, imituojančius tam tikrus žmogaus smegenų veikimo principus ir leidžiančius sistemoms mokytis iš duomenų bei savo klaidų.

G. Hintonas dešimtmečius dirbo Kanados universitetuose nesulaukdamas platesnio pripažinimo, nes daugelis netikėjo jo vizija. Jo mokinys Y. LeCunas sukūrė konvoliucinius neuroninius tinklus (CNN), padariusius proveržį vaizdų atpažinimo srityje. Trečiasis šios trijulės narys Y. Bengio atsisakė pelningų pasiūlymų dirbti privačiose bendrovėse, nes siekė išlaikyti dirbtinio intelekto tyrimų atvirumą ir prieinamumą akademinei bendruomenei.

Ilgą laiką jų moksliniai straipsniai buvo atmetami prestižinėse konferencijose. Tačiau 2012 m. G. Hintono komandos sukurtas neuroninis tinklas „AlexNet“ pademonstravo tokį proveržį vaizdų atpažinimo konkurse, kad tapo lūžio tašku visai sričiai. Nuo tada gilusis mokymasis sparčiai įsitvirtino kaip viena svarbiausių dirbtinio intelekto krypčių. Būtent šių mokslininkų darbai padėjo sukurti sistemas, gebančias atpažinti vaizdus, suprasti kalbą ir atlikti daugelį sudėtingų užduočių, kurios šiandien tapo kasdienio gyvenimo dalimi.

Šiuolaikinės eros architektai

Teorija be praktinio pritaikymo būtų taip ir likusi laboratorijose. Tačiau situaciją pakeitė šiuolaikinės generatyvinio DI eros kūrėjai, sugebėję giliojo mokymosi algoritmus paversti realiai naudojamais produktais.

Vienas svarbiausių šios eros veikėjų – Jensenas Huangas, „Nvidia“ įkūrėjas ir vadovas. Jis anksti įžvelgė, kad kompiuterinių žaidimų grafikai kurti skirti procesoriai (GPU) dėl gebėjimo lygiagrečiai apdoroti milijonus operacijų gali būti itin tinkami neuroniniams tinklams mokyti. J. Huangas nukreipė bendrovės strategiją į DI infrastruktūros kūrimą, o šiandien „Nvidia“ mikroschemos yra vienos svarbiausių technologijų, naudojamų DI sistemoms kurti.

Kitas ryškus šių dienų DI veidas – Samas Altmanas, bendrovės „OpenAI“ vadovas. Jo vizija ir vadybiniai sprendimai padėjo sujungti giliojo mokymosi technologijas su didžiuliais skaičiavimo ištekliais, o tai prisidėjo prie pasaulinio susidomėjimo sulaukusio „ChatGPT“ modelio sukūrimo. S. Altmanui vadovaujant, sudėtingos DI technologijos tapo lengviau prieinamos milijonams žmonių per paprastą pokalbių sąsają.

Šie žmonės jau dabar laikomi svarbiais inžinerinės ir komercinės DI revoliucijos dalyviais, parodžiusiais, kad didelė skaičiavimo galia, mokslinės idėjos ir ambicingi tikslai gali iš esmės pakeisti technologijų raidą bei kasdienį gyvenimą.

Tarp utopinio progreso ir egzistencinio pavojaus

Šiandien įtakingiausi DI pradininkai nebėra tik mokslininkai – jie tapo viešaisiais intelektualais, kurių požiūriai į ateitį smarkiai skiriasi ir kursto karštas diskusijas. G. Hintonas, už pamatinius darbus neuroninių tinklų srityje 2024 m. apdovanotas Nobelio fizikos premija, pastaruoju metu vis dažniau įspėja apie galimas grėsmes. Jis paliko aukštas pareigas bendrovėje „Google“, kad galėtų atviriau kalbėti apie DI keliamus pavojus.

G. Hintonas viešai teigia, kad superintelekto atsiradimo galimybė per artimiausius kelis dešimtmečius yra reali, o riziką, jog DI galėtų prarasti žmogaus kontrolę ar kelti egzistencinę grėsmę žmonijai, vertina 10–20 %. Jis taip pat perspėja apie galimą darbo rinkos krizę, kai DI gali pakeisti daugybę darbuotojų, o didžiausią naudą iš šių technologijų gautų nedidelė dalis visuomenės. Prie šių nuogąstavimų prisideda ir Y. Bengio, teigiantis, kad nekontroliuojamas galingų DI sistemų vystymas yra tarsi „rusiškos ruletės žaidimas su mūsų vaikų ateitimi“, todėl būtina kurti griežtesnius teisinius saugiklius.

Visiškai kitokią, kur kas optimistiškesnę poziciją užima „Meta“ vyriausiasis DI mokslininkas Y. LeCunas. Jis ramina visuomenę teigdamas, kad dabartiniai didieji kalbos modeliai vis dar „kvailesni už katę“ ir neturi tikro pasaulio supratimo bei sveiko proto. Y. LeCuno nuomone, baimintis, kad DI sunaikins žmoniją, yra panašu į baimę dėl viršgarsinių lėktuvų katastrofų dar neišradus paties lėktuvo. Jis tiki, kad ateityje DI taps visur esančiu skaitmeniniu asistentu, padedančiu sustiprinti žmogaus gebėjimus, o vienu iš saugumo veiksnių galėtų tapti atvirojo kodo (open source) technologijos, leidžiančios platesnei kūrėjų bendruomenei stebėti ir tobulinti sistemas.

Kuo čia dėtas Elonas Muskas?

JAV milijardierius ir technologijų verslininku vadinamas Elonas Muskas šiuolaikinėje dirbtinio intelekto raidoje užima išskirtinę ir kiek prieštaringą vietą – jis yra ir vienas šios technologijos plėtros skatintojų, ir vienas garsiausių jos kritikų. Jo vaidmuo DI srityje pradėjo ryškėti 2015 m., kai tapo vienu bendrovės „OpenAI“ įkūrėjų ir ankstyvųjų finansinių rėmėjų.

E. Musko pradinė vizija buvo sukurti atsvarą didžiųjų technologijų bendrovių, ypač „Google“, įtakai ir siekti, kad DI tyrimai būtų plėtojami atvirai bei saugiai. Nors vėliau dėl strateginių nesutarimų su Samu Altmanu jo keliai su „OpenAI“ išsiskyrė, E. Muskas nenusišalino nuo šios srities. Jo vadovaujama „Tesla“ daug investavo į autonominio vairavimo technologijas ir humanoidinio roboto „Optimus“ kūrimą, o vėliau įkurta bendrovė „xAI“ pristatė pokalbių dirbtinio intelekto sistemą „Grok“.

Kalbėdamas apie ateitį, milijardierius laikosi griežto požiūrio į galimas DI grėsmes. Jis ne kartą perspėjo, kad nekontroliuojamas superintelekto vystymas gali kelti didelę egzistencinę riziką žmonijai. E. Muskas pasisako už griežtesnį valstybės reguliavimą, o jo sprendimai dėl „Grok“ modelio prieinamumo atspindi platesnę diskusiją apie skaidrumo, saugumo ir DI kontrolės svarbą.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Rugpjūčio 16 dieną „Samanos“ nuties tiltą iš praeities į dabartį ir atiduos pagarbą partizanų temai – bus paminėtas Lietuvos partizanų Dainavos apygardos 80 metų jubiliejus.

„Ši sukaktis Merkinės kraštui yra ypatingai svarbi, nes būtent čia vyko vienos reikšmingiausių Dainavos apygardos kovų, o Merkinė tapo vienu ryškiausių ginkluoto pasipriešinimo simbolių Dzūkijoje“, – teigia istorikas, Merkinės muziejaus direktorius dr. Žygimantas Buržinskas.

Senovės dienas dar išvakarėse pradės šv. Roko atlaidų mugė „Merkinės fabrike“. Atlaidai Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje bus švenčiami rugpjūčio 16 dieną 12 valandą,  giedos Kęstučio Breidoko vadovaujamas Merkinės kultūros centro mišrus choras „Merkinė“. Po šv. Mišių choras bažnyčioje surengs koncertą.

Bendruomeniškumas – viena svarbiausių „Samanų“ vertybių. „Merkinės fabrike“ veiksmas prasidės nuo pat ankstaus ryto – žygyje „Laukiniai augalai maistui ir namų buičiai“ apie gamtos lobius pasakos gamtininkas Giedrius Vaivilavičius. O nuo Puvočių link Merkinės Merkiu leisis baidarininkai.

„Merkinės fabrike“ veiks Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paroda „Bendražygės – moterys partizanės Lietuvoje 1944–1953 metais“. Paskaitą šia tema skaitys centro istorikai Ramona Staveckaitė-Notari ir Andriaus Tumavičius.

Merkinės krašto muziejaus direktorius dr. Žygimantas Buržinskas senovės dienų dalyviams primins nelengvus pokario laikus – skaitys paskaitą „Merkinė, į kurią nesinorėtų sugrįžti: gyvenimas kare po karo“.

Apie partizaną Žaibą „Kepsnių ceche“ pasakos kraštotyrininkas ir istoriografas Gintaras Lučinskas. „Aš buvau Žaibas. Vaclovo Voverio istorija – nuo Dainavos miškų iki Lietuvos legendos“ – taip jis pavadino savo pasakojimą.

„Merkinės fabriko“ „Kepsnių ceche“ vyks Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriko Daliaus Žygelio paskaita „Partizanų nuotraukos“.

„Samanose“ bus galima pamatyti Lietuvos partizanų uniformos tyrinėtojo Giedriaus Paulausko ekspoziciją-edukaciją. Savo veiklas pristatys Merkinės šauliai. Vakare partizanų dainos skambės galingoje folkloro grupės „Ugniavijas“ programoje, jas atliks bardas Romas Naidzinavičius ir Judita Ikasalienė.

Koncerto žiūrovai bus kviečiami ne tik klausytis, bet ir dainuoti kartu – dalyviams bus parengti dainų tekstai bei pristatytas partizanų dainynas. Skaitmeninė jo versija leis šioms dainoms skambėti ir pasibaigus renginiui.

Istoriškai Merkinė buvo vienas svarbiausių Pietų Lietuvos miestų – strategiškai reikšminga vieta prie Nemuno ir Merkio santakos. Pokariu Merkinė – vieta prie Nemuno ir Merkio santakos, kur susikerta svarbūs keliai – buvo svarbi ir partizanams, ir okupacinei valdžiai.

Dzūkijos miškuose susiformavo Dainavos apygarda – viena stipriausių ir ilgiausiai kovojusių Lietuvos partizanų apygardų. Jos teritorija apėmė didelę Pietų Lietuvos dalį, o Merkinės apylinkės tapo viena svarbiausių jos veiklos zonų. Čia veikė partizanų bunkeriai, ryšininkų tinklas, spauda, buvo priimami svarbūs sprendimai.

Iki šių dienų Merkinės apylinkėse išliko daugybė partizanų bunkerių vietų, žuvimo vietų, memorialų ir kapų. Kraštą tyrinėja istorikai, vyksta žygiai partizanų takais, edukacijos, veikia muziejaus ekspozicijos.

„Dainavos partizanų apygarda yra neatsiejama mūsų krašto istorijos dalis. Merkinė ir visa Dzūkija buvo viena svarbiausių partizaninio pasipriešinimo erdvių. Čia kovojo ir žuvo daugybė žmonių, kurie pasirinko laisvę net žinodami, kad už ją teks mokėti didžiausią kainą. 80-mečio sukaktį norime paminėti ne oficialiomis kalbomis, apie istoriją verta pasakoti gyvai, o „Samanos“ juk visada kalba apie tai, kas išlieka“, – sako senovės dienų atgaivintojas V. Radzevičius.

Dar 1935-aisiais Merkinėje surengtos pirmosios Senovės dienos anuomet sutraukė tūkstančius žmonių, tarp jų – ir Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną. Šiandien nauju vardu atgimęs festivalis tęsia tą pačią idėją – apie Lietuvos tapatybę pasakoti per istoriją, kultūrą ir bendruomenę.

Per penkerius metus „Samanos“ tapo vienu iš išskirtinių Dzūkijos kultūros renginių. Festivalio organizatoriai pabrėžia, kad tai nėra istorijos rekonstrukcija ar tik koncertų savaitgalis. Greičiau kvietimas sustoti, įsiklausyti į vietos pasakojimus ir pajusti gyvą ryšį su kraštu, kuriame istorija tebėra gyva ir matoma.

Per penkerius metus „Samanos“ tapo ne tik kultūriniu renginiu, bet ir svarbia bendruomenės tradicija. Atmosfera čia – kerinti: daugybė šviesių žmonių, vakarėjanti Nemuno ir Merkio santaka, už piliakalnio besileidžianti saulė, naujoms kartoms perduodama svarbi mūsų šalies istorija, amatai, skoniai ir pasakojimai. O dar – svarbus ir aiškus vienybės jausmas. Gal kaip tik dėl šio jausmo „Samanos“ taip natūraliai įaugo į Merkinę – tarsi būtų čia buvusios visada.

Senovės dienos „Samanos“ „Merkinės fabrike“ – rugpjūčio 16 d. nuo 12 val. Renginį organizuoja Merkinės fabrikas. Senovės dienas iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Partneriai – Merkinės kultūros centras ir Merkinės krašto muziejus. Informacinis partneris – FM99.

Šiaurės Afrika

Čia ypač svarbią vietą užima senovės Egiptas, palikęs gausius vaizdinius ir archeologinius šaltinius. Egiptiečių plaukų priežiūra buvo kur kas daugiau nei tik grožio reikalas. Šukuosenos, perukai, priauginti plaukai, kvapūs tepalai ir papuošalai galėjo rodyti žmogaus statusą, amžių, lytį, profesiją ar priklausymą aukštesniam visuomenės sluoksniui. Archeologiniai radiniai rodo, kad egiptiečiai plaukų priauginimus naudojo labai anksti – vieni seniausių žinomų pavyzdžių siejami su maždaug 3400 m. pr. Kr.

Turtingesni žmonės galėjo sau leisti sudėtingas šukuosenas, perukus ir plaukų papuošimus, kurie ne tik puošė, bet ir padėjo išlaikyti aiškią socialinę hierarchiją. Paprastesnių sluoksnių žmonės dažniau rinkosi praktiškesnius plaukų tvarkymo būdus, pritaikytus kasdieniam gyvenimui ir karštam klimatui.

Sudane plaukų pynimas taip pat turėjo gilią kultūrinę reikšmę. Šiaurės Sudane žinomos smulkios „mushat“ kasos buvo siejamos su moterišku grožiu, bendryste ir tradicijų perdavimu. Plaukų pynimas tapdavo ne tik grožio procedūra, bet ir socialiniu veiksmu, kai moterys kartu dalydavosi pokalbiais, dainomis bei perduodavo bendruomenės vertybes.

Ypatingą vietą Sudano tradicijose užėmė pasiruošimas santuokai. Nuotakos plaukų tvarkymas galėjo trukti ne vieną dieną, o kasos tapdavo perėjimo ženklu – iš mergaitės į suaugusią moterį, iš vieno gyvenimo etapo į kitą.

Rytų Afrika

Rytų Afrikoje kasyčių istorija taip pat labai sena ir įvairi. Plaukų pynimas dažnai buvo siejamas su amžiumi, lytimi, etnine priklausomybe, brandos ritualais, santuoka ar karių statusu. Kai kurios šukuosenos tapdavo atpažinimo ženklu, leidžiančiu suprasti, iš kokios bendruomenės žmogus kilęs.

Etiopijoje ir Eritrėjoje iki šiol išlaikytas stiprus ryšys su tradicinėmis pynimo formomis. Vieni žinomiausių stilių – albaso ir shuruba kasos, siejamos su Habesha kultūra. Šios kasos dažnos per šventes, vestuves ir svarbius gyvenimo įvykius, o šiandien išlieka ne tik grožio, bet ir kilmės, šeimos bei istorinės atminties ženklu.

Etiopijos Omo slėnyje gyvenančių Hamarų moterų šukuosenos išsiskiria ryškiomis tradicijomis. Naudojant riebalų, sviesto, vandens ir raudonos ochros mišinį plaukams suteikiamas atpažįstamas rausvas atspalvis, o šukuosena tampa ne tik puošmena, bet ir ženklu, rodančiu amžių, šeiminę padėtį ar gyvenimo etapą. Panašiai ir vyrų plaukai kai kuriose Rytų Afrikos bendruomenėse galėjo būti susiję su kario statusu, branda ar atliktais ritualais.

Kenijoje masajų ir kikujų plaukų bei papuošalų tradicijos ilgą laiką buvo svarbios tapatybės dalys. Masajų karoliukai ir šukuosenos perteikė amžių, lytį, statusą bei svarbius gyvenimo pokyčius, o kai kuriose bendruomenėse iš jų buvo galima atpažinti žmogaus vietą visuomenėje.

Somalyje plaukų pynimo tradicijos taip pat susijusios su moteriškumu ir amžiaus tarpsniais, tačiau dalis senųjų stilių šiandien tapo mažiau matomi dėl modernizacijos, urbanizacijos ir besikeičiančio požiūrio į išvaizdą. Kai kuriose šeimose plaukų pynimas išliko tik kaip namuose perduodama tradicija, o ne viešai demonstruojamas kultūrinis ženklas.

Vakarų Afrika

Tai vienas ryškiausių regionų kalbant apie kasyčių įvairovę ir jų įtaką pasaulinei juodaodžių kultūrai. Čia plaukų pynimas ilgą laiką veikė kaip socialinis kodas. Fulbių, arba fulanių, tauta pasauliui padovanojo vieną atpažįstamiausių pynimo stilių – fulani kasas. Tradiciškai jos buvo kuriamos iš kelių ilgų kasų, puoštų karoliukais, kauri kriauklėmis, metalo detalėmis ar monetomis. Šie papuošimai galėjo simbolizuoti grožį, šeimos statusą, turtą ar priklausymą tam tikrai bendruomenei.

Ganoje plačiai žinomos vadinamosios Ganos kasos, dar vadinamos bananų kasomis. Tai prie galvos prigludusios kasos, kurios dažnai prasideda smulkiau ir palaipsniui storėja. Šiuolaikinės Ganos kasos išpopuliarėjo dėl priauginamų plaukų naudojimo, leidžiančio sukurti ilgesnę ir tankesnę šukuoseną bei apsaugoti natūralius plaukus.

Maliui priklausanti Dogonų kultūra taip pat paliko reikšmingą vaizdinį paveldą. Dogonų tradicijoje kūnas, galva, kaukės ir šukuosenos dažnai siejami su dvasiniu pasauliu, protėviais ir kosmologija.

Siera Leonės mendžių tauta ypač ryškiai parodo, kaip plaukai gali būti susiję su moteriškumo samprata. Mendžių kultūroje plaukai siejami su grožiu, gyvybingumu, tvarka ir socialine branda, o Sande moterų draugija, svarbi mergaičių iniciacijos ir moteriškosios kultūros institucija, perdavė grožio, elgesio ir bendruomenės vertybes. Mendžių kaukėse dažnai vaizduojamos kruopščiai sutvarkytos šukuosenos, atspindinčios idealizuotą moteriškumą, orumą ir grožį.

Centrinė Afrika

Centrinėje Afrikoje plaukų pynimo tradicijos glaudžiai susijusios su kūno puošyba, socialiniu statusu ir bendruomenės tapatybe. Kongo Demokratinės Respublikos mangbetu tauta išgarsėjo dėl lipombo vadinamos galvos formavimo tradicijos: kūdikių galvos būdavo aprišamos taip, kad augdamos įgautų pailgą formą. Ši praktika buvo siejama su grožiu, kilmingumu, galia ir aukštesniu socialiniu statusu, tačiau XX a. viduryje, stiprėjant europietiškai įtakai ir kolonijinei kontrolei, ji ėmė nykti.

Pailgos galvos formą dar labiau pabrėždavo sudėtingos šukuosenos. Mangbetu moterys plaukus pindavo ir formuodavo į aukštas, karūną ar krepšį primenančias konstrukcijas, kurios tapdavo ne tik puošmena, bet ir statuso ženklu. Plaukai, galvos forma, papuošalai ir laikysena susijungdavo į įspūdingą išvaizdos visumą, kurią vėliau dažnai fiksavo fotografai ir tyrinėtojai.

Čade išskirtinę vietą užima chébé tradicija. Šiaurės Čado Basaros arabų ir kitų regiono moterų plaukų priežiūrai naudojami iš augalų, sėklų ir kitų natūralių ingredientų gaminami chébé milteliai. Jie maišomi su aliejais, sviestais ar vandeniu ir tepami ant plaukų prieš juos supinant į kasas. Ši praktika padeda išlaikyti drėgmę, sumažinti lūžinėjimą ir išsaugoti plaukų ilgį.

Pietų Afrika

Pietų Afrikoje plaukų pynimo tradicijos taip pat pasižymi didele įvairove. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Namibijos himbų tauta, tarptautiniu mastu atpažįstama dėl išskirtinio rausvo atspalvio plaukų ir odos. Himbai yra pusiau klajokliai gyvulių augintojai, gyvenantys sausringame Kaokolando regione, todėl jų grožio ir higienos ritualai glaudžiai susiję su aplinka, vandens trūkumu ir natūraliomis vietinėmis medžiagomis.

Himbų moterys plaukus ir odą tepa otjize – sviesto, raudonosios ochros ir kartais kvapių dervų mišiniu. Ši pasta suteikia plaukams rausvai oranžinį atspalvį, padeda juos formuoti ir apsaugo nuo saulės bei sauso klimato poveikio. Himbų šukuosenos nėra atsitiktinės – jos atspindi amžių, šeiminę padėtį, socialinį statusą ir gyvenimo etapą. Mažos mergaitės dažnai nešioja dvi į priekį krintančias kasas, o bręstant jų šukuosenos keičiasi. Suaugusių moterų plaukai pinami į gausesnes, ilgesnes sruogas, kurios padengiamos otjize, o ištekėjusios ar vaikų susilaukusios moterys gali dėvėti ir specialius galvos papuošalus.

Namibijoje gyvenanti mbalantu tauta garsėja eembuvi kasomis. Ši tradicija ypač siejama su mergaičių branda ir perėjimu į moteriškumą. Mbalantu mergaitės maždaug nuo dvylikos metų pradėdavo specialiai prižiūrėti plaukus: jie būdavo dengiami smulkinta omutyuula medžio žieve, maišyta su riebalais ar aliejumi. Buvo tikima, kad toks mišinys padeda plaukams augti ir stiprėti. Vėliau plaukai formuojami į ilgas, įspūdingas kasas. Eembuvi kasos buvo ne tik grožio simbolis, bet ir socialinis ženklas – jos rodė, kad mergina artėja prie suaugusios moters statuso arba jau dalyvauja iniciacijos apeigose.

Angoloje plaukų pynimas taip pat turėjo svarbią socialinę reikšmę. Kai kuriose bendruomenėse prašymas supinti plaukus galėjo reikšti pasitikėjimą ir artumo siekį. Plaukų tvarkymas nebuvo patikimas bet kam – dažniausiai tuo rūpindavosi šeimos narės arba artimos moterys, nes plaukai buvo laikomi jautria, asmeniška ir simboliškai svarbia kūno dalimi. Mergaitės mokydavosi pinti stebėdamos vyresnes moteris, o vėliau pačios perimdavo šį įgūdį.

Įdomu

• Pavergtiems afrikiečiams plaukų skutimas dažnai buvo tapatybės ir ryšio su kilme bei bendruomene atėmimo priemonė. Tačiau plaukai išliko atminties ir pasipriešinimo simboliu. Kai kuriose diasporos tradicijose pasakojama, kad pynimų raštais galėjo būti perduodamos žinutės ar pabėgimo planai.
• 7–8-ajame dešimtmečiuose judėjimas „Juoda yra gražu“ išpopuliarino natūralias juodaodžių šukuosenas ir plaukų pynimą. Tai tapo būdu susigrąžinti kultūrinį tapatumą ir pasididžiavimą savo kilme.
• Plaukų pynimo tradicijos siekia mažiausiai 3500–6000 m. pr. Kr. Senovės Egipte žmonės, nepriklausomai nuo socialinio statuso ar lyties, puošdavo plaukus įmantriomis pynėmis, kartais naudodami ir plaukų priauginimus.

Autorė Monika Budnikienė

Smegenys laiką matuoja kitaip nei laikrodis

Ar esate pastebėję, kad penkios minutės laukimo prie gydytojo kabineto durų kartais atrodo ilgesnės nei dvi valandos, praleistos su draugais? O gal po įtemptos darbo savaitės sunku patikėti, kad jau penktadienio vakaras? Tokie paradoksai rodo, kad smegenys laiką suvokia visai ne taip, kaip jį matuoja laikrodis. Mokslininkai skiria objektyvųjį ir subjektyvųjį laiką. Objektyvusis nekinta – minutė visada trunka 60 sekundžių, valanda – 60 minučių. Tačiau subjektyvusis priklauso nuo mūsų dėmesio, emocijų ir veiklos. Todėl tas pats laiko tarpas skirtingomis aplinkybėmis gali atrodyti visiškai nevienodas.

Psichologai pastebi, kad kuo labiau stebime laiką, tuo lėčiau jis slenka. Laukiant svarbaus skambučio ar stovint eilėje kiekviena minutė tarsi ištįsta. O kai esame įsitraukę į mėgstamą veiklą, pokalbį ar kelionę, laiko tėkmės beveik nepastebime. Šį reiškinį aiškina vadinamoji dėmesio teorija – smegenys laiką vertina skirtingai, atsižvelgdamos į tai, kam tuo metu skiriame daugiausia dėmesio.

Ne mažiau svarbios ir emocijos. Daugelis žmonių pasakoja, kad kritinėmis akimirkomis (staigiai stabdant automobilį ar paslydus ant ledo) atrodė, jog laikas sulėtėjo. Nors laikrodis tiksėjo įprastai, stiprus emocinis sukrėtimas privertė smegenis itin intensyviai fiksuoti aplinką, todėl vėliau susidarė įspūdis, kad įvykis truko ilgiau.Dar vienas įdomus paradoksas – laiką vertiname dvejopai: vienaip jį išgyvename tą akimirką, kitaip prisimename vėliau. Todėl savaitė atostogų gali prabėgti akimirksniu, tačiau po kelių mėnesių atrodyti ilga ir kupina įspūdžių, o nuobodi diena darbe, nors ir slinko lėtai, netrukus beveik išnyksta iš atminties.

Laiko suvokimo tyrėjas Marcas Wittmannas teigia, kad žmogus gyvena ne pagal laikrodžio rodomą laiką, o pagal jaučiamą laiką. Todėl du žmonės tą pačią valandą gali išgyventi visiškai skirtingai. Tačiau lieka dar vienas klausimas: kodėl bėgant metams vis daugiau žmonių ima jausti, kad gyvenimas sparčiai greitėja?

Kodėl po 40-ies metai ima trauktis?

Tikriausiai esate girdėję sakant: „Kai buvau vaikas, iki Kalėdų reikėdavo laukti visą amžinybę. Dabar vos nupuoši eglutę – ir vėl laikas ją puošti.“ Toks jausmas pažįstamas daugeliui, tačiau mokslininkai iki šiol neturi vieno atsakymo, kodėl taip nutinka. Veikiausiai tai lemia keli tarpusavyje susiję psichologiniai ir neurologiniai mechanizmai.

Rutinos teorija: kai dienos tampa panašios viena į kitą. Viena plačiausiai pripažintų teorijų teigia, kad laikas ima greitėti, kai gyvenime sumažėja naujovių. Vaikystėje ir jaunystėje nuolat mokomės, keičiamės, atrandame. Vėliau gyvenimas dažnai tampa nuspėjamesnis: kartojasi tie patys maršrutai, darbai, susitikimai, savaitės ritmas. Rutina pati savaime nėra bloga, tačiau smegenys mažiau fiksuoja tai, kas jau pažįstama. Dėl to susiformuoja mažiau naujų prisiminimų, o vėliau atrodo, kad metai prabėgo beveik nepastebimai.

Proporcijų teorija: kuo ilgesnis gyvenimas, tuo trumpesni atrodo metai. Tai bene populiariausias aiškinimas. Jo esmė paprasta: penkemečiui vaikui vieni metai sudaro apie 20 % viso gyvenimo, o penkiasdešimtmečiui – vos 2 %. Todėl tas pats laiko tarpas atrodo santykinai trumpesnis. Ši teorija skamba logiškai, tačiau mokslininkai ją vertina kaip vieną iš galimų paaiškinimų, o ne vienintelę priežastį.

Smegenų taupumo teorija. Žmogaus smegenys nuolat ieško būdų veikti efektyviau. Vienas jų – automatizuoti pasikartojančias veiklas. Tai naudinga kasdienybėje, tačiau turi ir šalutinį poveikį: kuo mažiau sąmoningo dėmesio skiriame aplinkai, tuo mažiau naujos informacijos užregistruoja smegenys. Su amžiumi mus taip pat rečiau nustebina tai, kas anksčiau būtų sukėlę stiprų įspūdį. Dėl to laikas tarsi susispaudžia.

Atminties teorija: laiką matuojame prisiminimais. Daugelis tyrėjų mano, kad būtent ši teorija geriausiai paaiškina greitėjančio laiko pojūtį. Mes neprisimename kiekvienos dienos. Atmintyje lieka tik reikšmingi įvykiai, emocijos, naujos patirtys. Jei mėnuo buvo kupinas įspūdžių, jis atrodo ilgas. Jei nieko ypatingo neįvyko, vėliau jis beveik išnyksta iš atminties. Todėl gyvenimo ilgį mūsų sąmonėje lemia ne kalendorius, o prisiminimų kiekis ir įvairovė. Kuo jų daugiau, tuo ilgesnis ir pilnesnis atrodo praėjęs laikas.

Telefonų ir socialinių tinklų poveikis

Jei prieš dvidešimt metų kas nors būtų paklausęs, kur dingsta mūsų laikas, dažniausiai būtume atsakę: darbuose, buityje ar rūpinantis šeima. Šiandien vis dažniau paaiškėja, kad nemaža jo dalis pranyksta… telefone. Vos paėmę jį į rankas ketindami atsakyti į vieną žinutę, po pusvalandžio pagauname save skaitančius naujienas, žiūrinčius vaizdo įrašus ar naršančius socialiniuose tinkluose. Psichologai šį reiškinį sieja ne tik su prarastu laiku, bet ir su pakitusiu jo suvokimu. Skaitmeninės platformos sukurtos taip, kad nuolat išlaikytų mūsų dėmesį: begalinis naujienų srautas, automatiškai įsijungiantys vaizdo įrašai, pranešimai ir nuolat atsinaujinantis turinys skatina smegenis ieškoti dar vieno naujo dirgiklio. Svarbų vaidmenį čia atlieka dopaminas – neuromediatorius, susijęs su motyvacija, smalsumu ir atlygio laukimu. Kiekvienas netikėtas pranešimas, naujas įrašas ar „patinka“ paspaudimas tampa mažyčiu atlygiu, todėl smegenys skatina pasilikti dar minutę. O ta minutė dažnai virsta dešimčia ar trisdešimčia.

Neatsitiktinai atsirado posakis apie „dar penkias minutes“. Daugelis yra patyrę situaciją, kai prieš miegą nusprendžia trumpai peržvelgti socialinius tinklus, tačiau pakėlę akis į laikrodį pamato, kad praėjo beveik valanda. Tai nėra vien valios trūkumas – taip veikia dėmesį išlaikyti sukurti skaitmeniniai mechanizmai.

Mokslininkai vis dažniau kalba ir apie dėmesio fragmentaciją. Tyrimai rodo, kad nuolatinis dėmesio nukreipimas nuo vieno informacijos šaltinio prie kito (elektroninių laiškų, žinučių, naujienų ir socialinių tinklų) sunkina gebėjimą ilgiau susitelkti į vieną veiklą. O kai dėmesys nuolat blaškomas, dar sunkiau visiškai pasinerti į tai, ką darome.

Kita problema – vis rečiau būname dabartyje. Laukdami autobuso nebestebime aplinkos, stovėdami eilėje nebesikalbame su šalia esančiais žmonėmis, o vakare vietoj ramaus pasivaikščiojimo dažnai renkamės ekraną. Psichologai pastebi, kad toks nuolatinis dėmesio nukreipimas į telefoną mažina sąmoningą aplinkos patyrimą. Kitaip tariant, vis mažiau iš tiesų išgyvename akimirką.

Paradoksalu, tačiau technologijos, leidžiančios akimirksniu pasiekti beveik visą pasaulio informaciją, kartu gali sustiprinti jausmą, kad gyvenimas lekia vis greičiau. Kuo daugiau laiko praleidžiame automatiškai slinkdami ekranu, tuo mažiau lieka ryškių, įsimenančių patirčių. O juk būtent jos, kaip rodo psichologijos tyrimai, kuria jausmą, kad gyvenimas buvo turiningas.

Pandemija – lyg natūralus eksperimentas

Jei šiandien reikėtų prisiminti, kuriais metais prasidėjo nuotolinis darbas, kada pirmą kartą užsidėjome medicinines kaukes ar kada buvo atšauktos svarbios šventės, nemažai žmonių sutriktų. Vieniems atrodo, kad pandemija truko vos kelis mėnesius, kitiems – tarsi ištisą amžinybę. Tačiau daugelis sutinka dėl vieno: 2020–2021 metai atmintyje susiliejo į vieną miglotą laikotarpį.

Psichologams tai tapo savotišku natūraliu eksperimentu, leidusiu geriau suprasti, kaip formuojasi mūsų laiko pojūtis. Paaiškėjo, kad jį stipriai veikia ne tik kalendorius, bet ir tai, kiek skirtingų įvykių patiriame. Per pandemiją daugelio žmonių gyvenimas tapo neįprastai monotoniškas. Darbas, poilsis, bendravimas ir net šventės persikėlė į tuos pačius namus. Dingo kasdieniai orientyrai: kelionės į darbą, susitikimai su draugais, koncertai, spektakliai, išvykos ar spontaniški savaitgalio planai. Dienos tapo panašios viena į kitą. Šį reiškinį mokslininkai vadina vienodų dienų efektu. Kai kasdienybėje trūksta naujų patirčių ir aiškių įvykių, smegenys sukuria mažiau išskirtinių prisiminimų. Dėl to vėliau tampa sunkiau atskirti vieną savaitę nuo kitos ar prisiminti, kada tiksliai nutiko vienas ar kitas įvykis.

Įdomu tai, kad per pandemiją žmonės laiką išgyveno labai skirtingai. Vieniems, ypač dirbusiems didžiuliu tempu sveikatos apsaugos ar kitose svarbiose srityse, dienos slinko neįtikėtinai lėtai. Kitiems, dirbusiems iš namų ar gyvenusiems itin monotonišką kasdienybę, kilo nuostaba, kaip greitai prabėgo mėnesiai. Tačiau atsigręžus atgal daugeliui šis laikotarpis atrodo tarsi susitraukęs – lyg iš gyvenimo būtų dingę vieni ar net dveji metai. Šį reiškinį patvirtino ir įvairiose šalyse atlikti tyrimai. Jie parodė, kad žmonių laiko pojūtį pandemijos metu labiausiai veikė ne pats karantinas, o pasikeitęs gyvenimo ritmas: sumažėjęs socialinis bendravimas, ribotos galimybės keliauti, mažiau naujų įspūdžių ir padidėjęs stresas. Kuo labiau kasdienybė buvo vienoda, tuo dažniau žmonės teigė, kad laikas tarsi išslydo iš rankų.

Pandemija tapo iškalbingu įrodymu, kad gyvenimo pilnatvės pojūtį kuria ne prabėgusių dienų skaičius, o jų turinys. Kai dienos skiriasi viena nuo kitos, atmintyje lieka daugiau orientyrų. O kai jos beveik vienodos, net ir ilgas laikotarpis gali atrodyti tarsi ištrintas iš gyvenimo istorijos.

Sulėtinti gyvenimo tempą

Nors laiko sustabdyti neįmanoma, psichologai ir neuromokslininkai sutaria: galime pakeisti tai, kaip jį išgyvename. Kaip tai padaryti?

Ieškoti naujų patirčių. Nebūtina krautis lagaminų ir skristi į kitą pasaulio kraštą. Mokslininkai pabrėžia, kad smegenims svarbiausia naujumas, o ne atstumas. Naujas maršrutas į darbą, dar neragautas patiekalas, nepažįstamas pažintinis takas ar savaitgalio išvyka į kitą Lietuvos miestą gali suteikti tiek pat naujų įspūdžių, kiek ir tolima kelionė. Neuromokslininkai aiškina, kad naujos patirtys aktyvina smegenų sritis, atsakingas už mokymąsi ir atmintį, todėl tokios dienos vėliau atrodo turiningesnės.

Mokytis visą gyvenimą. Kalbos, šokiai, muzikos instrumentas, keramika, sodininkystė ar fotografija – nėra svarbu, kokį pomėgį pasirinksite. Svarbiausia, kad jis skatintų smegenis mokytis. Tyrimai rodo, kad naujų įgūdžių įsisavinimas stiprina smegenų plastiškumą ir skatina naujų nervinių jungčių formavimąsi. Kartu atsiranda daugiau įsimintinų akimirkų, kurios tampa savotiškais gyvenimo orientyrais.

Kartais telefoną palikti kišenėje. Atrodytų, kuo daugiau fotografuojame, tuo daugiau prisiminimų išsaugome. Tačiau psichologų tyrimai atskleidė paradoksą, vadinamą fotografavimo trikdomuoju efektu. Kai žinome, kad akimirką išsaugos telefonas, smegenys pačios skiria mažiau pastangų jai įsiminti. Vieno eksperimento dalyviai, fotografavę muziejaus eksponatus, vėliau prasčiau prisiminė jų detales nei tie, kurie tiesiog ramiai juos apžiūrėjo. Tai nereiškia, kad nereikia fotografuoti, tačiau kartais verta tiesiog pabūti akimirkoje, o ne stebėti ją per telefono ekraną.

Skirti daugiau dėmesio dabarčiai. Sąmoningo dėmesio praktikos jau ne vieną dešimtmetį tyrinėjamos psichologų. Jos padeda mažinti stresą, gerina dėmesio koncentraciją ir leidžia labiau įsitraukti į tai, kas vyksta čia ir dabar. Tai nebūtinai reiškia meditaciją. Kartais pakanka lėtesnio pasivaikščiojimo be telefono, ramaus kavos puodelio terasoje ar sąmoningo sprendimo vienu metu atlikti tik vieną užduotį. Kuo mažiau blaškomės, tuo sodresnė tampa pati akimirka.

Nebijoti laužyti rutinos. Smegenys mėgsta įpročius, tačiau joms patinka ir netikėtumai. Net nedideli pokyčiai gali tapti naujais atminties orientyrais – kita kavinė pietums, naujas receptas vakarienei, kitoks savaitgalio maršrutas ar spontaniškas apsilankymas parodoje. Psichologai pastebi, kad būtent tokios smulkios naujovės padeda dienoms nesusilieti į vieną.

Investuoti į žmones, o ne tik į daiktus. Laimės psichologijos tyrimai rodo, kad žmonės ilgiau prisimena ne pirkinius, o bendras patirtis. Vakarienė su draugais, pokalbis su seniai matytu bičiuliu, šeimos šventė ar savaitgalio išvyka dažnai palieka stipresnį emocinį pėdsaką nei dar vienas naujas daiktas. Būtent emocijos yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių prisiminimams išlikti. Todėl laikas, praleistas su artimaisiais, dažnai tampa ryškiausia gyvenimo dalimi.

Planuoti ne tik darbus, bet ir įspūdžius. Daugelio žmonių kalendorius pilnas darbo susitikimų, gydytojų vizitų ar buitinių reikalų. Psichologai siūlo jame rezervuoti vietos ir maloniems įvykiams: koncertui, muziejui, savaitgalio žygiui, spektakliui ar susitikimui su draugais. Tokie įvykiai tampa savotiškais atminties inkarais. Jie padeda smegenims aiškiau atskirti vieną laikotarpį nuo kito, todėl vėliau atrodo, kad gyvenime įvyko daugiau, o laikas ne taip nepastebimai išslydo.

Galiausiai verta prisiminti paprastą, bet mokslo patvirtintą tiesą: gyvenimo pilnatvę lemia ne tai, kiek dienų prabėgo, o kiek jų iš tiesų patyrėme. Laiko nesustabdysime, tačiau galime pasirūpinti, kad jis ne tik praeitų, bet ir paliktų kuo daugiau prisiminimų.

Autorė Jūratė Survilė

Gyvenimas užribyje

Šiandien Mickey Rourke vardas žiniasklaidoje dažniausiai minimas ne dėl naujų vaidmenų, o dėl asmeninių problemų. Naujausios aktoriaus nuotraukos interneto portaluose ir socialiniuose tinkluose neretai sukelia liūdną gerbėjų reakciją – jose matomas neatpažįstamai pasikeitęs vyras, kurio veidą paženklino plastinės operacijos ir nelengvi gyvenimo išbandymai.

Neseniai aktorius vėl atsidūrė dėmesio centre, kai pateko į teisinių ginčų sūkurį ir buvo iškeldintas iš prabangių nuomojamų namų Los Andžele. Skelbta, kad dėl nesumokėtos nuomos jis buvo įsiskolinęs apie 60 tūkst. JAV dolerių. Pats M. Rourke tikino pinigų nemokėjęs sąmoningai, nes name veisėsi žiurkės, neveikė santechnika ir gyvenimo sąlygos buvo netinkamos. Vis dėlto daugeliui ši istorija tapo dar vienu ženklu, liudijančiu aktoriaus finansinius sunkumus.

Netrukus po šio įvykio gerbėjai internete sukūrė „GoFundMe“ paramos kampaniją, tikėdamiesi surinkti lėšų kadaise dievintam kino stabui. Tačiau M. Rourke į tokią iniciatyvą sureagavo itin griežtai – viešai pareiškė nesąs elgeta, todėl jokios labdaros jam nereikia. Šis incidentas dar kartą paskatino diskusijas apie dramatišką vieno ryškiausių kadaise Holivudo aktorių likimą.

Metai Holivudo olimpe

Tačiau kadaise Mickey Rourke buvo pasiekęs pačią Holivudo viršūnę. Jo karjera prasidėjo nuo nedidelių, tačiau dėmesį atkreipusių vaidmenų Steveno Spielbergo filme „1941“ (1979 m.) ir erotiniame trileryje „Body Heat“ (1981 m.). Tikruoju proveržiu tapo filmai „Diner“ (1982 m.) ir Franciso Fordo Coppolos režisuotas „Rumble Fish“ (1983 m.), atskleidę išskirtinį aktoriaus talentą ir charizmą.

Pasaulinę šlovę M. Rourke pelnė po erotinės dramos „9½ Weeks“ (1986 m.), kurioje vaidino kartu su Kim Basinger. Filmas tapo vienu ryškiausių dešimtmečio kino reiškinių, o pats aktorius akimirksniu įgijo sekso simbolio reputaciją ir tapo vienu geidžiamiausių to meto Holivudo vyrų.

Stulbinama sėkmė turėjo ir kitą pusę. M. Rourke garsėjo sudėtingu charakteriu – konfliktavo su prodiuseriais ir režisieriais, atsisakė ne vieno vėliau kultiniu tapusio vaidmens, tarp jų filmuose „Rain Man“ ir „Pulp Fiction“, o filmavimo aikštelėse neretai kildavo nesutarimų dėl jo elgesio. Asmeninės problemos, prieštaringi sprendimai ir įtempti santykiai su kino industrija lėmė, kad 10-ojo dešimtmečio pradžioje jo karjera ėmė sparčiai blėsti, o aktorius pamažu atsidūrė Holivudo užribyje.

Sunki vaikystė ir audringos meilės pamokos

Norint suprasti Mickey Rourke asmenybės formavimąsi, verta atsigręžti į jo vaikystę, kurioje netrūko sudėtingų patirčių. Gimęs Niujorko valstijoje kaip Philipas Andre Rourke Jr., jis anksti susidūrė su šeimos iširimu – tėvas paliko namus, kai jis dar buvo vaikas. Vėliau motina ištekėjo už policijos pareigūno, o šeima persikėlė į Majamio Bičą.

Naujoje aplinkoje aktorius augo smurtaujančio patėvio namuose, kur, kaip teigiama, patyrė tiek fizinį, tiek emocinį smurtą. Šios aplinkybės formavo uždarą ir gynybišką charakterį – jaunystėje dažnai įsiveldavo į gatvės konfliktus. Vis dėlto būtent bokso sportas tapo viena jo iškrovos formų, o vėliau padėjo atrasti discipliną. Mokydamasis Majamio vidurinėje mokykloje netikėtai susidomėjo vaidyba – pirmą kartą scenoje pasirodė paskatintas draugo. Nuo tada jo kelias pasuko kita kryptimi, vedančia į Holivudą.

Asmeninis M. Rourke gyvenimas visada išliko sudėtingas. Pirmoji santuoka su aktore Debra Feuer truko neilgai, tačiau ypač daug dėmesio sulaukė jo santykiai su modeliu Carré Otis, su kuria jis susipažino filmo „Wild Orchid“ filmavimo aikštelėje. Jų santykiai buvo audringi ir dažnai lydimi viešų skandalų. Vėliau pats aktorius yra pripažinęs, kad dalis šių santykių problemų kilo dėl jo paties elgesio ir nesuvaldytų emocijų.

Kinematografinis palikimas

Nepaisant gyvenimo kluptelėjimų ir sudėtingo charakterio, M. Rourke paliko ryškų pėdsaką Holivudo istorijoje. Po ilgo karjeros nuosmukio sugrįžo į kiną su Roberto Rodriguezo filmu „Sin City“ (2005 m.), kuris priminė apie jo išskirtinę ekraninę charizmą. Tačiau didžiausio pripažinimo sulaukė už pagrindinį vaidmenį Darreno Aronofsky sportinėje dramoje „The Wrestler“ (2008 m.). Vaidindamas senstantį, suluošintą ir vienišą imtynininką Rendį Robinsoną, M. Rourke ekrane iš esmės suvaidino patį save – savo skausmą, prarastą šlovę ir fizinius randus. Šis pasirodymas aktoriui atnešė svarbiausius karjeros apdovanojimus: „Auksinį gaublį“, BAFTA statulėlę bei „Oskaro“ nominaciją. Filmas tapo reikšmingu jo sugrįžimo simboliu ir vienu ryškiausių vėlyvojo laikotarpio vaidmenų.

Šiandien M. Rourke vis dar išlieka prieštaringa, bet atpažįstama kino figūra. Jo gerbėjai vertina ne tik ankstyvuosius vaidmenis ar sugrįžimą į ekraną, bet ir jo gebėjimą iš naujo atsistoti po ilgo nuosmukio, kuris tapo neatsiejama jo biografijos dalimi.

Įdomu

• 10-ajame dešimtmetyje, karjeros nuosmukio laikotarpiu, M. Rourke pats yra pasakojęs apie giliai asmenišką ir sudėtingą emocinę būseną. Viename interviu minėjo, kad buvo pasiekęs ribą, kai rimtai svarstė apie pasitraukimą iš gyvenimo. Pasak jo, lemtingu momentu tapo jo čichuachua veislės šuo Beau Jack – gyvūno elgesys esą privertė jį persigalvoti ir atsitraukti nuo kraštutinio sprendimo. Vėliau aktorius ne kartą pabrėžė, kad šunys jo gyvenime atliko itin svarbų emocinį vaidmenį, o „Oskaro“ apdovanojimų kalboje jiems netgi viešai padėkojo.

• Tame pačiame tamsiame gyvenimo etape aktorius, kankinamas pavydo ir įniršio, planavo nušauti savo žmonos Carré Otis įtariamą melužį, o po to nusižudyti pats. Prieš tai jis nuėjo į Niujorko Šventojo Kryžiaus bažnyčią pas garsų dvasininką Peterį Colapietro. „The New York Post“ duomenimis, kunigas, užuot skaitęs moralus, pasakė: „Parodyk man Biblijoje vietą, kur parašyta „Kerštas yra mano, Mickey Rourke, ir aš pats sudėsiu kulkas į tavo ginklą.“ Šis netikėtas pokalbis ir vėlesnės maldos rūsyje prie vyno taurės išsaugojo dvi gyvybes.

• Nepaisant karjeros sunkumų, aktorius neatsitraukė nuo kūrybos. Boikotuojamas Holivude, jis ėmėsi scenarijų rašymo ir dalį jų pasirašydavo slapyvardžiu Sir Eddie Cook. Su šiuo vardu siejami filmai „Homeboy“ (1988 m.), kuriame jis taip pat atliko pagrindinį vaidmenį, ir „Bullet“ (1996 m.), kuriame filmavosi kartu su reperiu Tupacu Shakuru.

• Gavęs antagonisto Ivano Vanko (Gniuždytojo) vaidmenį filme „Iron Man 2“, M. Rourke į darbą pažiūrėjo itin rimtai. Tam, kad geriau suprastų personažo psichologiją, asmeniškai lankėsi ir tyrinėjo griežtojo režimo Butyrkų kalėjimą Maskvoje. Taip pat pats sumokėjo už savo herojaus auksinius dantis bei tatuiruotes, kad personažas atrodytų kuo autentiškesnis.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Kas laikoma kasmetiniu sporto projektu?

Kasmetiniai sporto projektai – tai pagal reguliariai skelbiamus finansavimo kvietimus planuojamos sporto, fizinio aktyvumo ir sveikatingumo iniciatyvos. Jos dažniausiai rengiamos konkrečiam laikotarpiui, numatant aiškias veiklas, tikslinę auditoriją, rezultatus, biudžetą ir įgyvendinimo terminus.

Tokio projekto esmė nėra vienkartinis finansavimo prašymas. Paraiškoje turi būti pagrįsta, kokią problemą siekiama spręsti, kodėl pasirinktos veiklos yra reikalingos ir kokią naudą jos sukurs dalyviams ar bendruomenei. Vertintojams svarbu matyti ne tik patrauklią idėją, bet ir realų jos įgyvendinimo planą.

Projektai gali būti labai įvairūs. Vienos organizacijos siekia surengti sporto turnyrą, kitos planuoja reguliarias treniruotes vaikams, suaugusiesiems ar vyresnio amžiaus žmonėms. Finansavimo taip pat gali būti prašoma sporto stovykloms, edukacinėms veikloms, kvalifikacijos tobulinimui, fizinio aktyvumo programoms ar reikalingam inventoriui įsigyti.

Kam tokie projektai skirti?

Sporto projektų konkursuose dažniausiai gali dalyvauti juridiniai asmenys, kurių veikla susijusi su sportu, fiziniu aktyvumu, švietimu, sveikatingumu ar bendruomenių stiprinimu. Tikslus galimų pareiškėjų sąrašas priklauso nuo konkretaus kvietimo sąlygų, todėl prieš pradedant rengti paraišką būtina atidžiai susipažinti su finansavimo taisyklėmis.

Paraiškas gali rengti:

• sporto klubai, asociacijos ir federacijos;
• viešosios bei biudžetinės įstaigos;
• švietimo ir ugdymo organizacijos;
• bendruomeninės bei nevyriausybinės organizacijos;
• kiti juridiniai asmenys, atitinkantys kvietimo reikalavimus.

Galutiniai projektų naudos gavėjai paprastai yra gyventojai. Veiklos gali būti skirtos vaikams, jaunimui, šeimoms, senjorams, žmonėms su negalia, mažiau fiziškai aktyviems asmenims arba konkrečios sporto šakos dalyviams. Svarbiausia, kad tikslinė grupė būtų aiškiai apibrėžta, o suplanuotos veiklos atitiktų jos poreikius.

Kokią ilgalaikę naudą kuria sporto projektai?

Gerai suplanuoti projektai gali padėti organizacijoms plėsti veiklą, pasiekti naujas auditorijas ir sukurti tęstines sportavimo galimybes. Gyventojams jie suteikia daugiau progų dalyvauti prieinamose treniruotėse, renginiuose ir sveikatingumo veiklose.

Tokios iniciatyvos taip pat stiprina bendruomeniškumą, skatina sveikesnius įpročius ir didina sporto paslaugų prieinamumą. Todėl kasmet skelbiami finansavimo konkursai gali tapti svarbia priemone organizacijoms, kurios turi visuomenei naudingą idėją, tačiau jos įgyvendinimui stokoja nuosavų išteklių.

Mirties bausmės pasaulio istorijoje

Mirties bausmės pėdsakų randama jau ankstyviausiuose rašytiniuose įstatymuose. Senovės Kinijoje ji buvo įtvirtinta kaip viena iš valstybės bausmių. XVIII a. pr. Kr. Babilono karaliaus Hamurabio kodekse mirtis buvo numatyta už 25 skirtingus nusikaltimus. Vienas ankstyvųjų istoriškai minimų mirties nuosprendžių siejamas su XVI a. pr. Kr. Egiptu, kur kilmingas vyras, apkaltintas magija, buvo priverstas nusižudyti. Tuo metu socialinė padėtis turėjo didelę reikšmę: kilmingiesiems kartais būdavo leidžiama mirti neva garbingiau, o žemesnio luomo žmonės dažniau būdavo tiesiog užkapojami kirviu.

Mirties bausmė buvo žinoma ir kitose senovės teisės sistemose. XIV a. pr. Kr. ją numatė hetitų įstatymai, o VII a. pr. Kr. Atėnuose Drakono kodeksas tapo tokio griežtumo simboliu, kad iki šiol žodis „drakoniškas“ reiškia itin žiaurią, neproporcingą tvarką. V a. pr. Kr. mirties bausmė buvo įtvirtinta ir Romos Dvylikos lentelių įstatyme. Romoje ji galėjo būti skiriama ne tik už nužudymą, bet ir už šmeižikiškų ar įžeidžiančių dainų kūrimą, svetimų pasėlių niokojimą, padegimą, melagingus parodymus, naktinius neramumus mieste ar šeimininko apgaudinėjimą. Bausmės būdas priklausė nuo žmogaus statuso: vergai, laisvieji ir aukštesnio luomo asmenys būdavo baudžiami skirtingai.

Senovėje egzekucijų paprastai neslėpdavo nuo pašalinių akių, nes jos turėjo gąsdinti ir pamokyti. Naudoti metodai buvo žiaurūs: nukryžiavimas, skandinimas, gyvo palaidojimas, mirtinas sumušimas, sudeginimas ar nukirsdinimas. Romėnai taikė simbolinę bausmę už tėvų nužudymą – pasmerktąjį įsiūdavo į maišą kartu su gyvūnu ir paskandindavo. Garsiausias mirties nuosprendis senovės Graikijoje siejamas su filosofu Sokratu. Apie 399 m. pr. Kr. jis buvo nuteistas mirti, apkaltinus dievų negerbimu ir jaunimo klaidinimu: privertė išgerti nuodų taurę.

Artimuosiuose Rytuose ir Romos imperijos teritorijose taikyti įvairūs egzekucijų būdai – užmėtymas akmenimis, pakorimas, nukirsdinimas ar numetimas nuo aukštumos. Viena žinomiausių egzekucijų pasaulio istorijoje – Jėzaus Kristaus nukryžiavimas maždaug 29–30 m. prie Jeruzalės. Po kelių šimtmečių, krikščionybei tapus svarbia Romos imperijos religija, imperatorius Konstantinas atsisakė kai kurių žiaurių bausmių, tarp jų – nukryžiavimo. Vis dėlto mirties bausmė neišnyko: 438 m. Teodosijaus kodekse ji numatyta už daugiau nei 80 nusikaltimų.

Britanijos įtaka

Didelę įtaką vėlesnei mirties bausmės raidai padarė Britanija. Ji ne tik pati ilgai taikė šią bausmę, bet ir perdavė šią tradiciją kolonijoms Šiaurės Amerikoje. Ankstyvojoje Anglijos istorijoje mirties bausmė vykdyta įvairiais būdais, tačiau nuo X a. dažniausiu metodu tapo pakorimas. Karalius Viljamas I Užkariautojas buvo neįprasta išimtis – jis priešinosi gyvybės atėmimui už įprastus nusikaltimus, nors leido žaloti nusikaltėlius. Vėlesniais viduramžiais Anglijoje mirties bausmė vėl tapo įprasta teisės sistemos dalimi.

Viduramžiais egzekucijos dažnai buvo lydimos kankinimų ir viešo pažeminimo. Nusikaltėliai galėjo būti kariami, skandinami, deginami, ketvirčiuojami ar nukirsdinami. Aukštesnio luomo žmonėms nukirsdinimas laikytas garbingesniu būdu, o paprasti nusikaltėliai dažniau būdavo kariami. Už išdavystę vyrams galėjo grėsti pakorimas, kūno žalojimas ir ketvirčiavimas, o moterys ilgą laiką buvo deginamos. Kai kuriais atvejais mirties bausmę skirdavo už nesunkius nusikaltimus, pavyzdžiui, monetų klastojimą.

Ypač šiurpus Anglijos teisės istorijos laikotarpis siejamas su Henriko VIII valdymu. Kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad jo laikais mirties bausme galėjo būti nubausta dešimtys tūkstančių žmonių. Tuo metu naudota tokia bausmė kaip virimas iki mirties, įteisinta XVI a. pradžioje. Iki XVIII a. Britanijoje mirties bausmės lydimų nusikaltimų sąrašas išaugo iki milžiniško masto. Vadinamasis „Kruvinasis kodeksas“ numatė mirtį už daugiau kaip 200 nusikaltimų. Tarp jų buvo ne tik žmogžudystė ar išdavystė, bet ir vagystė iš namų, nedidelės vertės vagystė iš parduotuvės, medžio nukirtimas, mokesčių ženklų padirbinėjimas ar kiti turtiniai nusikaltimai. Tačiau tokia griežta sistema pradėjo kelti priešingą poveikį: prisiekusieji kartais vengdavo pripažinti kaltu žmogų, jei nusikaltimas atrodė per menkas mirties bausmei.

Ar mirties bausmė reikalinga?

Laikui bėgant valstybės vis dažniau ėmė kelti klausimą, ar mirties bausmė reikalinga. Ilgą laiką buvo bandoma ją paversti mažiau kankinančia. Prancūzijoje giljotina pristatyta kaip greitesnis ir tariamai humaniškesnis metodas. JAV atsirado elektros kėdė, dujų kamera, o dar vėliau – mirtina injekcija. Tačiau kiekvienas naujas būdas neišsprendė pagrindinės dilemos: net jei pati egzekucija atliekama techniškai tvarkingiau, ji vis tiek reiškia valstybės sprendimą neatšaukiamai atimti žmogaus gyvybę.

Po Antrojo pasaulinio karo mirties bausmės klausimas vis labiau susietas su žmogaus teisėmis. Europoje jos atsisakymas tapo viena iš demokratinės teisinės valstybės normų. Europos Žmogaus Teisių Konvencijos protokolas Nr. 13 numato mirties bausmės panaikinimą visomis aplinkybėmis, net dėl karo grėsmės. Šiandien Baltarusija – vienintelė Europos valstybė, kurioje mirties bausmė vis dar gali būti taikoma pagal nacionalinę teisę.

1998 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Baudžiamajame kodekse numatyta mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai, nes nesuderinama su prigimtine žmogaus teise į gyvybę ir žmogaus orumo apsauga. Seimas netrukus pašalino mirties bausmę iš kriminalinių bausmių sąrašo, o įstatymas įsigaliojo 1998 m. gruodžio 31 d. Paskutinė mirties bausmė Lietuvoje įvykdyta 1995 m. Vėliau ją pakeitė įkalinimas iki gyvos galvos.

Šokiruojanti šių dienų realybė

Vis dėlto pasaulyje mirties bausmė nėra tapusi vien praeities reliktu. Tarptautinės nevyriausybinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Amnesty International“ duomenimis, 2024 m. užfiksuota mažiausiai 1518 egzekucijų 15 šalių – 32 % daugiau nei 2023 m. Daugiausia jų, kaip manoma, įvykdyta Kinijoje. Tačiau tikrieji skaičiai nežinomi, nes ši informacija laikoma valstybės paslaptimi. Iš viešai patvirtintų duomenų daugiausia mirties bausmių 2024 m. įvykdyta Irane, Saudo Arabijoje, Irake ir Jemene.

Dar didesnis šuolis užfiksuotas pernai. „Amnesty International“ nurodė mažiausiai 2707 įvykdytas mirties bausmes 17 šalių. Tai 78 % daugiau nei 2024 m. ir didžiausias organizacijos fiksuotas skaičius nuo 1981 m., neįskaičiuojant Kinijos. Daugiausia egzekucijų 2025 m., remiantis turimais duomenimis, įvykdyta Irane, Saudo Arabijoje, Jemene ir JAV. Iranas įvykdė mažiausiai 2159 egzekucijas, Saudo Arabija – 356, Jemenas – 51, o JAV – 47.

Vienas ryškiausių šiuolaikinių mirties bausmės pavyzdžių – jos taikymas už prekybą narkotikais. 2025 m. beveik pusė visų žinomų egzekucijų buvo susijusios būtent su narkotikų nusikaltimais Kinijoje, Irane, Kuveite, Saudo Arabijoje ir Singapūre.

Taip pat ne paslaptis, kad pasaulyje vis dar taikoma mirties bausmė nusikaltusiems nepilnamečiams. „Amnesty International“ duomenimis, nuo 2016 m. mažiausiai 50 žmonių įvykdyta mirties bausmė už nusikaltimus, padarytus dar nesulaukus pilnametystės. Tokie atvejai registruoti Irane, Saudo Arabijoje, Somalyje ir Pietų Sudane.

Nors naujausi skaičiai kelia nerimą, mirties bausmę vykdančių valstybių vis mažėja. 2025 m. pabaigoje 113 šalių visiškai panaikino mirties bausmę, o 145 valstybės jos atsisakė įstatymiškai arba praktiškai. Kai „Amnesty International“ 1977 m. pradėjo kampaniją prieš mirties bausmę, tokių šalių buvo tik 16.

Autorė Monika Budnikienė