Niujorko Long Ailendo rajone įsikūrusi Grucci šeima pasakoja dar vieną italų imigrantų sėkmės istoriją. Ji prasidėjo 1870 metais, kai iš Bario atvykęs Angelo Lanzetta atsivežė batų dėžutę, pilną pirotechnikos formulių. Šiandien „Fireworks by Grucci“ skaičiuoja jau penktą, o netrukus ir šeštą šeimos kartą – dabartinis prezidentas Philas Grucci darbuojasi kartu su savo atžalomis. Kompanijoje pluša 160 gamyklos ir 30 biuro darbuotojų, o visame pasaulyje jiems talkina apie 400 laisvai samdomų pirotechnikų. Vien Jungtinėse Valstijose įmonė kasmet surengia apie 200 pasirodymų, kurių kaina svyruoja nuo trijų su puse tūkstančio iki daugiau nei dešimties milijonų dolerių. 2012 metais išpirkęs tetos bei dėdės akcijas, Philas Grucci po metų tapo vieninteliu savininku ir prezidentu. Rašytojas George’as Plimptonas, lydėjęs šeimą į konkursą Monte Karle, apie juos atsiliepė trumpai ir aiškiai: „Štai jie, pasaulio čempionai.“ 2014-ųjų Naujųjų metų naktį Dubajuje Grucci komanda surengė tuo metu didžiausią fejerverkų šou pasaulyje. Per šešias minutes jie paleido beveik 480 tūkstančių sviedinių – maždaug dešimt kartų daugiau nei per garsųjį „Macy’s“ Liepos ketvirtosios pasirodymą Niujorke. Pasak Philo Grucci, būtent šeima yra jų sėkmės paslaptis. Tiek gerais, tiek blogais laikais, per tragedijas ir triumfus jie išliko vieningi, ir šis ryšys veikia kur kas geriau nei bet koks verslo planas.

Vertėtų paminėti, kad Grucci istoriją lydi ne tik pergalės. Skaudūs išgyvenimai daro ją tokią žmogišką. 1983 metais Long Ailendo gamykloje nugriaudėjęs sprogimas nusinešė dviejų šeimos narių gyvybes. Ši tragedija galėjo viską sugriauti, tačiau artimieji atsitiesė ir tęsė darbus. Toks nepalaužiamas atsparumas vienija daugelį pirotechnikos dinastijų, nes kasdien susiduriant su sprogmenimis, rizika tampa nuolatine realybe. Pavyzdžiui, trečios kartos savininkas Felixas Grucci, perėmęs verslą praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, sukūrė vieną svarbiausių pirotechnikos inovacijų – apvalkalą be sujungimo žymių. Šis išradimas gerokai padidino saugumą pašalindamas krintančius nesudegusius apvalkalo likučius. Svarbiausia, kad inovacija gimė ne sterilioje laboratorijoje, o šeimos dirbtuvėse, kur žinios visada ėjo iš rankų į rankas.

Australijoje įsikūrusi Foti šeima gali papasakoti labai panašią istoriją, tik jos ištakos glūdi ne Niujorke, o Italijos Kalabrijos regione. Pradėję savo kelią 1793 metais, jie šį amatą puoselėja jau aštuntą šeimos kartą. Celestino Foti į Australiją pirmąkart atvyko per Antrąjį pasaulinį karą kaip karo belaisvis ir buvo internuotas Cowra stovykloje. 1951 metais grįžęs jau kaip imigrantas, jis įsidarbino „Vulcan“ fejerverkų gamykloje Menangl Parke, kur vėliau pasikvietė ir sūnus Samą bei Vincą. 1969-aisiais Celestino kartu su Samu nusipirko minėtą gamyklą ir taip įkūrė „International Fireworks“, vėliau gavusią Foti vardą. Šiandien septintos kartos pirotechnikas Fortunato Foti, kurio įmonėje petis į petį dirba aštuoni šeimos nariai, nuo 1997 metų kuria įspūdingus Sidnėjaus Naujųjų metų šou. Jis ne kartą pabrėžė, jog joks universitetas neruošia fejerverkų meistrų – viskas, lyg kulinarijoje, perduodama per receptus ir pasakojimus. 1993 metais Stokholme kompanija laimėjo tarptautinį konkursą, nuskynusi tiek komisijos, tiek publikos simpatijas ir nurungusi komandas iš Švedijos, Vokietijos, Kinijos bei Italijos. Nuo to momento pasipylė pergalės pasauliniuose konkursuose ir kvietimai į vis didesnius renginius. Foti šeimos kelias nuo karo belaisvių stovyklos iki didžiausio Naujųjų metų šou pasaulyje neabejotinai yra viena įspūdingiausių imigrantų sėkmės istorijų Australijos pirotechnikos rinkoje.

Jungtinių Valstijų pirotechnikos versle ilgą laiką dominavo italų kilmės šeimos, ir tai nėra atsitiktinumas. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje kelios giminės iš Italijos, ypač Neapolio bei Kazertos apylinkių, atvežė savo receptus į JAV. Šios formulės buvo saugomos kaip didžiausios paslaptys, kruopščiai surašytos į mažas užrašų knygeles ir perduodamos tik iš tėvo sūnui. Vitale šeima, vėliau įkūrusi „Pyrotecnico“, savo veiklą pradėjo 1889-aisiais Italijoje, o 1920 metais persikėlė į Niukaslą. Souza šeima valdo „Pyro Spectaculars“ Kalifornijoje, Rozzi dinastija nuo XIX amžiaus pabaigos darbuojasi Ohajuje. Visus šiuos verslus sieja tas pats modelis: italų imigrantas atvežė receptus, įkūrė įmonę, perdavė ją vaikams, o šie – savo atžaloms. Tokia sistema nepriekaištingai veikia jau daugiau nei šimtmetį. Pirotechnika lieka amatu, kurio neišmoksi per savaitę ar mėnesį, todėl dešimtmečiais kaupta šeimos patirtis čia tampa didžiausiu konkurenciniu pranašumu.

2024 metais 32-ajame tarptautiniame Hanoverio fejerverkų festivalyje pirmąją vietą iškovojęs „Vilniaus Saliutas“ taip pat priklauso šiai pasaulinei tradicijai. Čia pirotechnika tampa ne tik verslu, bet ir meistrišku amatu, kurio vertė matuojama ne vien pajamomis, bet ir tuo, kiek kartų žinios keliavo iš lūpų į lūpas ir kiek įspūdingų šou nušvietė dangų. Kiekviena šeima turi savo unikalius receptus, metodus ir istoriją, kurios neįmanoma tiesiog nusipirkti ar nukopijuoti – ją galima tik paveldėti arba kantriai sukurti nuo nulio. Todėl stebint profesionalų fejerverkų pasirodymą, nesvarbu, ar tai būtų Sidnėjus, Dubajus, Pensilvanijos Niukaslas, ar jauki sodyba prie Trakų ežero, verta prisiminti vieną dalyką. Už kiekvieno šūvio slypi ne tik moderni technologija ir chemija, bet ir žmonės. Meistrai, paveldėję šį amatą iš savo tėvų ir pasiryžę jį perduoti savo vaikams. Būtent ši nenutrūkstanti grandinė, kai kur besitęsianti šimtmečius, yra pats vertingiausias pirotechnikos pasaulio turtas.

KODĖL pasirinkote žurnalistiką?

Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi sritį, kurioje labiausiai gali atskleisti savo asmenybę ir talentą bei atlikti darbą įdedant mažiausiai pastangų, todėl pasirinkau žurnalistiką. Aš esu greita, smalsi, sunkiai nusėdinti vietoje, šiek tiek paviršutiniška ir man gilintis į vieną siaurą sritį greitai nusibostų. Gyvenimo būdo laidų kūrimas – dinamiškas darbas, kuriame nuolat sutinku naujų žmonių, todėl man labai įdomu. Žinoma, ne paskutinėje vietoje ir vaikystės svajonė – nuo penktos klasės rašiau eilėraščius, tad tai, ką dabar dirbu, yra svajonės išsipildymas.

KOKIE pašnekovai įsimena labiausiai?

Dažnai gaunu kritikos, kad kai kurie laidos pašnekovai galbūt nėra verti eterio – per mažai pasiekę ar turintys nekokią reputaciją. Galbūt šiuo atžvilgiu mane galima laikyti prasta žurnaliste, nes žurnalistų pagrindinis darbo tikslas – tiesos paieškos, o aš dar baigiau psichologiją, todėl mano pagrindinis siekis – bent truputį pažinti ir suprasti žmogiškąją prigimtį. Tad neskirstau pašnekovų pagal nuopelnus, bet žiūriu, kaip jie gali atsiskleisti pokalbyje. Įdomu tai, kad kai kurių interviu nekantriai lauki metus ar dvejus, o iš kitų tikiesi šiek tiek mažiau, bet jie tave gali stipriai nustebinti.

AR buvo istorijų, kurios ypatingai palietė?

Esu visiškai tikra, kad atviras, nuoširdus pokalbis visada kažką duoda, net jei pašnekovo gyvenimo būdas ar vertybės nesutampa su mūsiškėmis. Kiekvienas žmogus gali suteikti įkvėpimo, nesvarbu, ar vieną dieną senamiestyje kalbinu talentingą menininką, o kitąkart – sodyboje gyvenantį vienišių. Kiekvieno pašnekovo gyvenime gali atrasti mažą vertingą grūdą.

KAIP jums pavyksta atverti žmogų, ar visada jaučiate, kad bendravimas nuoširdus?

Turiu daugiau nei 15 metų darbo patirties ir labai jaučiu, kada žmogus nėra iki galo nuoširdus. Bet per daug jo neteisiu, nes paprastai tokiais atvejais žmogus nėra atviras ir nuoširdus su savimi – tam tikrą kaukę nešioja ne tik prieš kitus, bet ir prieš save patį. Man atrodo, kad tai pajaučiu ne tik aš, bet ir žiūrovai. Televizija yra toks žanras, kur gali skaityti informaciją ne tik iš teksto, bet ir kūno kalbos, kitų mažų dalykų, kurie pasako labai daug.

AR duodate pašnekovams pamatyti laidą prieš paleidžiant į eterį?

Ne. Anksčiau sakydavo, kad pokalbis su žurnalistu – kaip ėjimas su velniu obuoliauti (šypsosi). Iš tikrųjų tarp pašnekovo ir žurnalisto turi būti pasitikėjimas. Mūsų laida tam tikra prasme yra interpretacija, kaip mes tą žmogų pamatėme, išgirdome. Žinoma, yra išimčių, kai kalbama apie labai jautrius dalykus, kuriems apžvelgti prireikia ir teisininkų pagalbos, kad viskas būtų atlikta tinkamai ir pašnekovui nesukeltų problemų.

AR už darbo ribų irgi mieliau klausotės kitų, o gal kaip tik esate labiau ekstravertė?

Gyvenime tikrai esu ekstravertė, kuri kalba daug. Gal net per daug, nes kartais galiu užgožti greta esantį žmogų. Tačiau darbe griežtai laikausi taisyklės nepertraukti pašnekovo, labai pastebiu, kai kažkas kitose laidose tai daro.

KOKIAS laidas pati mielai žiūrite laisvalaikiu?

Apie meną, dizainą, architektūrą. Pasakysiu nepopuliariai, bet kalbant apie žurnalistiką dažnai akcentuojamos aktualijų, politinės, ekonominės laidos. Tačiau jeigu kiekvienas susimąstytų, kiek mūsų gyvenime lemia politika ir kiek asmeniniai dalykai, socialiniai santykiai (vadinamoji minkšta informacija), tai, ko gero, sutiktume, kad galėtų būti daugiau kultūrinių, gyvenimo būdo ir pramoginių laidų. Reikia nepamiršti, kad sukurti pramogą žiūrovui – viena iš įdomiųjų žurnalistikos dalių.

KAIP ilsitės?

Mes labai mėgstame savo namus ir žmones juose, todėl šeimoje turime tradiciją kiekvieną savaitgalį paruošti vakarienę draugams. Dažnai juokauju, kad išmainiau ankstyvą rytą sporto klube į ilgą vakarą su draugais, nuoširdžiais pokalbiais ir galbūt per daug maisto. Manau, kad tai lems ilgesnį ir kokybiškesnį gyvenimą.

Kalbant apie laisvalaikį, norisi pridėti, kad žurnalistika dovanoja labai turtingą gyvenimą: esi nuolat kviečiamas į įvairius renginius, kasdien gali įdomiai leisti laiką. Kiti žmonės dėl tokio spalvingo gyvenimo būdo turi daug dirbti, o man tai ir darbas, ir malonumas viename.

AR turite slaptų talentų, hobių?

Mano meilės kalba yra maistas. Labai mėgstu gaminti, nors mane pamatę žmonės kartais sunkiai patiki, kad ne tik gaminu, bet ir valgau (šypsosi). Tai mano pagrindinis hobis.

KOKIĄ paskutinę knygą skaitėte?

Labai mėgstu skaityti. Kalbėdama su žmogumi iškart suprantu, ar jis skaito daug knygų, nes skaitymas ypač plečia žodyną. Dažniausiai renkuosi psichologines ir grožines knygas. Paskutinė, kurią skaičiau vasarą, buvo S. Bloom „5 gerovės tipai“. Prieš tai skaičiau vieną įdomiausių knygų, kokią man teko atsiversti: M. Gladwell „Išskirtys: sėkmės istorija“, taip pat įspūdį paliko B. Han „Nuovargio visuomenė“ ir G. Grušaitės „Grybo sapnas“.

KAS labiau esate – optimistė ar pesimistė?

Optimistė. Labiausiai savo stiprybę pajuntu kritinėse situacijose: gebu susitelkti, nepasimesti, išlaikyti sveiką protą ir ieškoti geriausio problemos sprendimo atsiribodama nuo emocijų, savęs gailėjimosi ir kt. Taip pat moku mėgautis mažais dalykais. Laikausi nuomonės, kad žmogaus gyvenimas yra toks, kokia jo kasdienybė, o ne išsvajotos atostogos keletą kartų per metus. Todėl stengiuosi, kad mano kasdienybėje būtų mažų malonumų, pavyzdžiui, skani kava, kuria mėgaujuosi gražioje vietoje, estetiški namai su daug meno kūrinių, ypatingos miesto erdvės. Sakoma, kad žmogaus akis pripranta prie gražių dalykų, bet stengiuosi neprarasti gebėjimo pasidžiaugti miško vaizdu pro langą, pastebėti, kaip tai gražu. Laikau save gyvenimo gurmane.

KOKIA gyvenimiška tiesa, taisykle vadovaujatės?

Nežinau, ar ne per stipriai nuskambės, bet noriu gyvenimą semti pilnomis rieškutėmis, noriu, kad jame būtų daug skonio. Labiausiai nemėgstu drungno jausmo. Aišku, kai turi šeimą, įsipareigojimų, įsisuki buityje – sunku, bet vis tiek stengiuosi paklausyti geros muzikos, gražiai apsirengti. Tiesiog daryti dalykus, kurie man iš tikrųjų suteikia gyvenimo skonio, nesekti paskui tendencijas ir gyventi kaip kiti.

KĄ norėtumėte savyje pakeisti?

Esu gana chaotiška ir kartais pati nesuprantu, kaip viskas pavyksta. Man sunku susikaupti, o vis tiek viskas pasidaro tik darymo būdu, todėl pasaulis priklauso darantiems. Kartais tikrai reikia save labai motyvuoti, kad viskas pasidarytų. Galima sakyti, kad vis dar ieškau, kur yra ta riba tarp savęs baudimo ir mokėjimo mėgautis gyvenimu.

KOKĮ žmogų (gyvą ar jau iškeliavusį) norėtumėte pakalbinti?

Norėčiau pakalbėti su kokia nors seniai gyvenusia Holivudo žvaigžde ar vienu iš nušautų prezidentų, dar Rytų kultūros dvasiniu lyderiu. Įdomiausios man yra asmenybės, kurios nebijo parodyti ne tik teigiamų savo pusių, bet ir skausmo, silpnybių, kurių mes visi turime. Kad ir koks būtų nuostabus žmogaus įvaizdis, man atrodo, kad visi esame labiau panašūs nei skirtingi: turintys ir šviesiąją, ir tamsiąją pusę, tiek silpnybių, tiek stiprybių. Tad norėčiau pabendrauti su ryškiu žmogumi, kuris ne tik padarė didelę įtaką pasauliui, bet ir yra daugiasluoksnė asmenybė.

Autorė Laima Samulė

Anžela Gečienė, Inesos Sirokovos nuotrauka.

KOKIA patirtis dainuoti su žmogumi, kuris nėra scenos profesionalas?

Viso projekto komanda yra nuostabi, taip pat ir mano partneris – sporto treneris, daugkartinis Lietuvos lengvosios atletikos barjerinio bėgimo čempionas Artūras Janauskas. Ruošdamiesi pasirodymams abu į krūvą sudedame tai, ką turime, ir žiūrime, kas iš to išeis. Žinoma, atsižvelgdama į tai, kad Artūras nėra scenos žmogus, stengiuosi nepervertinti mūsų dueto galimybių ir parinkti tokius kūrinius, kurie būtų palankūs abiem.

KAIP sekasi įtemptą filmavimų grafiką derinti su motinyste?

Iš tiesų tokie projektai filmuojami nuo ryto iki vėlyvo vakaro, tačiau namuose turiu nuostabų partnerį. Kai dėl darbų kurį laiką negaliu dalyvauti šeimos gyvenime, jis puikiai susitvarko ir vienas.

KĄ naujo apie save sužinojote tapusi mama?

Pasirodo, turiu kantrybės. Sūnus vis „mama, mama“, „pažiūrėk, pažiūrėk“, „paklausyk, paklausyk“… Na, ir galvoji, kas čia dabar tokio bus, bet nieko per daug didelio ir neįvyksta (šypsosi). Tačiau suprantu, kad tam mažam žmogui tai svarbu, todėl sėdžiu, žiūriu, klausausi.

KO šiuo metu mokotės arba norite išmokti?

Šiuo metu iš naujo mokausi groti pianinu, nes visai pamiršau, kaip tai daroma. Kartą per savaitę į namus atvyksta mokytojas pamokyti ir sūnaus, ir manęs. Prieš tai buvo etapas, kai mokiausi užsienio kalbų – dar ir dabar prisėdu padirbėti su specialia programėle, nes vis norisi išmokti naujų kalbų. Buvo ir laikotarpis, kai mokiausi šaudyti. Žodžiu, vis pajuntu poreikį išmokti ką nors nauja.

KĄ laikote savo autoritetais?

Konkrečių žmonių neišskirčiau, nes vienų žavi tam tikros charakterio savybės, kitų – pasiekimai. Buvo etapas, kai norėjau dainuoti, šokti su trupe ir surinkti pilnutėles arenas, kaip Beyonce. Vėliau, daugiau pasidomėjus jos asmenybe, susižavėjimas išblėso. Iš tiesų labai džiaugiuosi mūsų atlikėjais, pavyzdžiui, Jessica Shy. Nesakau, kad laikau juos autoritetais, bet ir pati norėčiau turėti tokią didelę publiką, todėl po truputį, nors ir labai lėtai, einu to link.

KOKIA muzika skamba jūsų namuose, automobilyje?

Jeigu važiuoju viena, tai garsiai klausausi sunkiojo metalo, sunkiojo roko arba repo, kartais – ir klasikinės muzikos, ypač kai laukia ilgos kelionėklausyti kolegų kūrybos, parašyti gražią žinutę, pasveikinti su premjera. Smagu pasidžiaugti kito žmogaus sėkme.

Į KOKIĄ šalį norėtumėte sugrįžti?

Dažniausiai renkamės šalis, kur dar nesame buvę, bet labai patiko Kroatija. Norėčiau dar kartą pakartoti kelionę po šią šalį automobiliu, nes pakeliui pamatėme daugybę gražių vietų. Didelį įspūdį paliko ir Rodo sala. Apskritai norėčiau aplankyti kitą žemyną, nes kol kas esame buvę tik Pietryčių Azijoje, kur mėnesį atostogavome Vietname. Dar traukia Sicilija, kurią labai išgyrė draugai, ir Roma.

KOKIOS šalies virtuvei negalite atsispirti?

Labiausiai mėgstu lietuvių virtuvę – visus bulvinius patiekalus, nors gal jų nereikėtų tiek daug valgyti (šypsosi).

KĄ skaniai gaminate?

Čia jau reikėtų klausti mano šeimos, nesinori girtis (šypsosi). Turbūt visus lietuviškus patiekalus, taip pat tom yum sriubą. Šeima vis dar patenkinta mano ruošiamu maistu, tad gal galiu patvirtinti, kad gaminu skaniai.

KOKIŲ silpnybių turite?

Turiu dvi dideles silpnybes. Pirma – pledai. Juos dievinu. Namuose turiu gal dvidešimt, visi skirtingų tekstūrų, spalvų, raštų, kuriuos derinu prie namų interjero, nuotaikos, oro temperatūros ir kt. Net sūnus jau žino, kad esu pledų maniakė. Pastebėjęs, kad parduotuvėje mano žvilgsnis krypsta į pledą, primena, jog jau ir taip turiu daug, naujo nereikia (šypsosi).

Kita silpnybė – gražios lėkštės. Taip pat turiu susilaikyti neprisipirkusi, nes namuose nelabai turime joms vietos. Tačiau kai užsuku į kokią nors mugę, kur akį traukia dailūs rankų darbo dubenėliai ar lėkštės, tikra sunku praeiti pro šalį.

AR kažko bijote?

Didžiausia mano baimė – skraidyti. Bijau skrydžių keleiviniais lėktuvais, tačiau dėl to neatimu iš šeimos galimybės aplankyti naujas šalis ir pažinti kitas kultūras. Galbūt pasirodys netikėta, bet nebijau skristi sraigtasparniu ar kariniu lėktuvu – tik keleiviniais. Sraigtasparniu teko skristi filmuojant muzikinį vaizdo klipą. Prieš pakylant buvau informuota, kad skrydis gana pavojingas, nes tarp kalnų pasitaiko vėjo gūsių, galinčių nublokšti sraigtasparnį į kalną, tačiau neišsigandau ir jaučiausi visai gerai.

Kariniu lėktuvu skridau su Sauliumi Urbonavičiumi-Samu ir jo komanda į Afganistaną koncertuoti ten dislokuotiems lietuvių ir kitų šalių kariams. Skrydžio metu turėjau galimybę sėdėti šalia piloto kylant ir leidžiantis – labai patiko. Prieš kelionę šiek tiek nerimavau, kaip ten viskas vyksta, kaip gyvena kariai. Tai buvo tikrai nepamirštama patirtis – viską pamatyti savo akimis, padainuoti kariams ir su jais pabendrauti.

KOKIĄ vietą jūsų gyvenime užima sportas?

Sportas man labai svarbus. Dėl įvairių veiklų nepavyksta susidaryti visiškai reguliaraus sporto grafiko, tačiau bent du kartus per savaitę greitu ėjimu nueinu 5 km. Pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį einu į sporto klubą, o kasdien pusvalandį darau rytinę mankštą. Savaitgaliais jos nedarau, nes taupau jėgas koncertams. Esu gana patenkinta savo fiziniu aktyvumu ir man tikrai patinka sportuoti.

AR mėgstate ekstremalias, adrenalino suteikiančias pramogas?

Nemanau, kad esu ekstremalė. Tačiau man tikrai patinka šaudymas. Šaudykloje visiškai susikoncentruoji į tai, ką tuo metu darai, todėl puikiai pailsi nuo kasdienių rūpesčių, nusiramini. Tikrai rekomenduoju (šypsosi).

Ekstremalumas man labiausiai asocijuojasi su aukščiu – šuoliais parašiutu, skrydžiais parasparniu, bet tai ne man. Tiesa, esu išbandžiusi skrydį parasparniu virš vandens (parasailing) su savo vyru Gran Kanarijoje. Tuo metu su Žygimantu dar net nebuvome pora. Kartu pakilome virš vandens, šalia kalnų, ir sklandėme labai aukštai, visiškai kitoje atmosferoje – ten net gali laisvai kalbėti, nes nejauti jokio vėjo. Buvo įdomus jausmas, tačiau taip aukštai daugiau nebenorėčiau (šypteli.)

KOKIĄ brangiausią dovaną esate gavusi?

Brangiausia dovana, kurią galiu gauti tapusi mama, – kažkas nuo sūnaus. Tos pirmosios jo rankomis vaikų darželyje sukurtos dovanėlės, kupinos meilės ir laimės, tiesiog užspaudžia širdį.

UŽ KĄ esate dėkinga?

Iš esmės jaučiuosi dėkinga pasauliui, Dievui ir geriems žmonėms. Kai pamatau, kad vienas žmogus kitam padaro ką nors gera, visuomet sąmoningai tai pastebiu ir pajuntu šilumą. Pagalvoju, kaip gera, kad yra žmogiškų žmonių, kurie nori padėti kitam.

KOKIA svarbiausia taisykle vadovaujatės gyvenime?

Svarbiausia būti savimi. Tai tikrai nėra lengva, ypač mums, užaugusiems mūsų laikais (jau galiu taip sakyti). (Šypsosi.) Nelabai kam rūpėjo, kaip mes augame, ko norime, kokie esame ir kur einame.

Suvokimas, kad pakanka būti savimi ir nesistengti niekam įtikti, yra didelė dovana, kurią kiekvienas galime sau padovanoti.

Taip pat gyvenime vadovaujuosi auksine taisykle – nesielk su kitu taip, kaip nenorėtum, kad jis elgtųsi su tavimi.

Autorė Laima Samulė

Paskutinis ritmas

Franko Beardo gyvenimo pabaiga buvo tyli ir labai nutolusi nuo garsiosios scenos, kurią jis pažinojo didžiąją gyvenimo dalį. 2026 metų rugpjūčio 17 dieną legendinis būgnininkas mirė savo rančoje Ričmonde, Teksaso valstijoje. Šalia jo buvo šeimos nariai. Oficiali mirties priežastis viešai nepaskelbta. Jam buvo 77-eri.

Iki pat gyvenimo pabaigos Frankas išliko neatsiejamas nuo „ZZ Top“ – grupės, kurios vardas tapo Teksaso rokenrolo sinonimu. Jo kolega ir ilgametis bičiulis Billy Gibbonsas, pranešdamas apie būgnininko mirtį, pabrėžė ne tik asmeninę netektį, bet ir milžinišką F. Beardo indėlį į grupės skambesį. B. Gibbonsas jį vadino vienu prigimtinai novatoriškiausių būgnininkų ir tikru Teksaso sūnumi, o jo ritmą – esminiu elementu, padėjusiu „ZZ Top“ išlikti muzikos viršūnėje.

Tai nebuvo vien mandagus atsisveikinimas. Franko būgnai buvo vienas iš trijų pagrindinių garsiosios grupės atraminių stulpų. B. Gibbonsas kūrė įsimintinus gitaros rifus, D. Hillas muzikai suteikė sodrų bosą ir vokalines harmonijas, o F. Beardas visa tai sujungdavo į tvirtą, nenutrūkstamą ritmą. Jo grojimas nebuvo skirtas demonstratyviems solo ar publikos dėmesiui prikaustyti. Būgnininkas retai siekė tapti pagrindiniu scenos herojumi, tačiau būtent jis muzikai suteikdavo judesio, energijos ir charakterio. Šį darbą atliko daugiau nei pusę amžiaus.

Per savo karjerą su F. Beardas prisidėjo prie tokių kūrinių kaip „La Grange“, „Tush“, „Gimme All Your Lovin’“, „Sharp Dressed Man“ ir „Legs“. Tai dainos, kurias atpažįsta net ir tie, kurie savęs nelaiko dideliais roko muzikos gerbėjais. Grupės kelias buvo įspūdingas ir skaičiais: „ZZ Top“ visame pasaulyje pardavė dešimtis milijonų albumų, tapo viena sėkmingiausių amerikietiškojo roko grupių, o 2004 metais buvo įtraukta į Rokenrolo šlovės muziejų.

Dar svarbiau – grupė sugebėjo išlikti aktuali kelis dešimtmečius, nors muzikos pasaulis aplink ją keitėsi neatpažįstamai. Frankas matė viską: 7-ojo dešimtmečio pabaigos bliuzo klubus, 8-ojo dešimtmečio rokenrolo klestėjimą, stadionų turus, MTV revoliuciją ir laiką, kai muzika persikėlė į skaitmeninį pasaulį.

Jo gyvenimo pabaiga sutapo ir su simboliniu grupės istorijos momentu. 2021 m. mirė Dusty Hillas. Po jo mirties iš legendinės sudėties liko B. Gibbonsas ir F. Beardas. Praėjus penkeriems metams, mirė ir būgnininkas. Tačiau, kaip skelbė pati grupė, „ZZ Top“ turėjo tęsti veiklą – tokia buvo ir Franko valia. Tai daug pasako apie žmogų, kuris didžiąją gyvenimo dalį laikė ritmą: muzika neturi sustoti vien todėl, kad vienas būgnininkas jau nebegali atsisėsti prie savo instrumento.

Teksaso berniukas, atradęs būgnų kalbą

Frankas Lee Beardas gimė 1949 metų birželio 11 dieną nedideliame Frankstono miestelyje Teksase. Vėliau šeima persikėlė į Irvingą – miestą netoli Dalaso, kuriame prabėgo svarbiausi jo vaikystės ir paauglystės metai. Apie Franko tėvus viešai žinoma nedaug. Šeimos gyvenimas niekada nebuvo plačiai aptarinėjamas spaudoje, o pats muzikantas nebuvo linkęs artimųjų paversti viešojo gyvenimo dalimi. Todėl patikimų duomenų apie motinos ir tėvo vardus ar profesijas išliko itin mažai.

Tačiau viena aplinkybė aiški – Franko gyvenimą anksti pakeitė muzika. Paauglystėje pradėjo groti būgnais. Tuo metu Jungtinėse Valstijose vyko tikras muzikinis sprogimas: radijuje skambėjo rokenrolas, bliuzas ir ritmenbliuzas, o iš Didžiosios Britanijos plūstelėjo nauja roko grupių banga. Jaunajam Frankui būgnai tapo ne tik pomėgiu, bet ir būdu atrasti savo vietą pasaulyje. Jis mokėsi Irvingo vidurinėje mokykloje. Būtent čia ir aplinkiniuose Teksaso muzikos sluoksniuose pradėjo megztis pažintys, vėliau turėjusios lemiamą reikšmę jo gyvenimui.

Svarbiausia jų buvo pažintis su Dusty Hillu. Dar iki „ZZ Top“ atsiradimo Beardas ir Hillas kartu grojo įvairiose grupėse. Jų kelias į didžiąją sceną nebuvo tiesus. Abu jauni muzikantai bandė jėgas skirtinguose kolektyvuose, tarp jų – „The Cellar Dwellers“, „The Warlocks“, „The Hustlers“, „American Blues“ ir kituose projektuose. Tai buvo tikroji muzikanto mokykla. Grojimas mažose grupėse reiškė ne tik išmokti atlikti kūrinius – reikėjo klausytis kitų, prisitaikyti, improvizuoti ir išgyventi nenuspėjamame muzikos versle. F. Beardas ir D. Hillas tuomet dar neturėjo milijonų gerbėjų ar didžiulių honorarų. Jie buvo jauni Teksaso muzikantai, atkakliai ieškantys savo skambesio.

Franko gyvenime netrūko ir kurioziškų ankstyvosios karjeros epizodų. Vienu metu jis grojo grupėje, kuri koncertavo apsimesdama garsios britų grupės „The Zombies“ sudėtimi. Tokios netikros grupės tuo metu nebuvo visiškai neįprastas reiškinys – muzikos verslas buvo kur kas mažiau kontroliuojamas nei šiandien, o garsus vardas galėjo tapti paprastu būdu pritraukti publiką. Tačiau Frankui Beardui netrukus nebereikėjo skolintis svetimo pavadinimo. Ankstyvosios muzikinės patirtys išmokė vienos svarbiausių taisyklių: ritmas turi tarnauti dainai, o ne muzikanto ego. Šis principas vėliau tapo vienu išskirtiniausių „ZZ Top“ skambesio bruožų.

Kelias į pasaulio sceną

„ZZ Top“ istorija prasidėjo Teksase – vietoje, kur bliuzas, kantri muzika ir rokenrolas susipynė į savitą kultūrinį mišinį. B. Gibbonsas jau buvo žinomas kaip talentingas gitaristas, grojęs psichodelinio roko grupėje „The Moving Sidewalks“. Tuo metu F. Beardas ir D. Hillas jau buvo sukaupę bendros muzikinės patirties. Kai aplinkybės suvedė šiuos tris žmones, tarp jų užsimezgė ypatinga muzikinė chemija.

1969 m. pradėjo formuotis klasikinė „ZZ Top“ sudėtis: B. Gibbonsas – gitara ir vokalas, D. Hillas – bosinė gitara ir vokalas, F. Beardas – būgnai. Pirmieji koncertai ir įrašai nepadarė jų pasaulinėmis žvaigždėmis per vieną naktį. Grupė augo pamažu, kurdama savitą skambesį. Jos muzikoje susiliejo bliuzo šaknys, roko energija, bigio ritmas, Teksaso dvasia, humoras ir provokuojančios užuominos.

F. Beardo būgnai šiam skambesiui tiko idealiai. Jo grojimas suteikė muzikai vadinamojo „Texas shuffle“ pojūtį – ritmą, kuris skamba lengvai ir natūraliai, nors iš tikrųjų reikalauja didelio tikslumo. 1971 m. pasirodė pirmasis grupės albumas „ZZ Top’s First Album“. Vėliau sekė „Rio Grande Mud“, tačiau tikrasis proveržis įvyko 1973-iaisiais, išleidus albumą „Tres Hombres“. Būtent jame skambėjo „La Grange“ – daina, tapusi viena garsiausių grupės vizitinių kortelių. Vėliau pasirodė „Tush“, ir „ZZ Top“ jau nebegalėjo būti laikoma vien regionine Teksaso grupe. Ji tapo svarbia amerikietiškojo roko jėga.

8-ajame dešimtmetyje grupė daug koncertavo ir telkė vis didesnį gerbėjų ratą. Tačiau tikrasis pasaulinis proveržis įvyko kitame dešimtmetyje. 1983 m. pasirodė albumas „Eliminator“. „ZZ Top“ išsaugojo savo bliuzo ir rokenrolo šaknis, tačiau drąsiai pritaikė skambesį naujam laikui. Muzikoje atsirado sintezatorių, modernesnių ritmų ir technologinių eksperimentų. Rezultatas pranoko lūkesčius.

„Gimme All Your Lovin’“, „Sharp Dressed Man“ ir „Legs“ tapo milžiniškais hitais, o „ZZ Top“ užkariavo MTV. B. Gibbonsas ir D. Hillas su ilgomis barzdomis, tamsiais akiniais ir skrybėlėmis tapo akimirksniu atpažįstamais popkultūros simboliais. Muzikiniuose vaizdo klipuose netrūko greitų automobilių, žavių moterų ir absurdiško humoro.

O Frankas Beardas? Žmogus, kurio pavardė angliškai reiškia „barzda“, buvo vienintelis grupės narys, netapęs garsiosios veido augalijos simboliu. Šis paradoksas ilgainiui tapo vienu smagiausių „ZZ Top“ istorijos faktų.

Frankas niekada nesistengė konkuruoti su kolegų įvaizdžiu. Jo vaidmuo buvo kitoks. Kol Billy ir Dusty tapo vaizdo klipų ikonomis, F. Beardas rūpinosi, kad už įspūdingo grupės fasado slypinti muzika išlaikytų tvirtą pagrindą. „ZZ Top“ sėkmė pakeitė ir jo gyvenimą. Iš Teksaso klubų muzikanto jis tapo pasaulinio garso roko žvaigžde, tačiau net ir pasiekęs šlovę išliko mažiausiai viešas iš trijų grupės narių.

Už būgnų ir už legendos ribų

Frankas nebuvo vien blizgančio rokenrolo pasaulio dalis. Kaip ir daugelis 7-ajame bei 8-ajame dešimtmečiuose išgarsėjusių muzikantų, jis susidūrė ir su tamsiąja šlovės puse. Ankstyvaisiais karjeros metais turėjo problemų dėl priklausomybių ir piktnaudžiavimo svaigalais. Tai nebuvo vien spalvingo roko gyvenimo būdo dalis – priklausomybė tapo rimtu išbandymu, privertusiu jį sustoti ir iš esmės pakeisti gyvenimą.

Kurį laiką Frankas pasitraukė iš aktyvios veiklos, kad galėtų susigrąžinti blaivybę. Jam pavyko įveikti šį sudėtingą laikotarpį, grįžti į muziką ir tęsti ilgą kūrybinę karjerą. Tai neabejotinai buvo vienas svarbiausių asmeninių laimėjimų.

Vėliau svarbią vietą jo gyvenime užėmė šeima. 1982 m. vedė Debbie Meredith. 1985 m. porai gimė dvyniai Rory ir Nico. Kartu šeima augino ir Franko dukrą iš ankstesnės santuokos.

Būgnininkas, dešimtmečius praleidęs koncertų salėse ir įrašų studijose, turėjo ir kitą gyvenimą – toliau nuo scenos šviesų. Jis nesiekė tapti televizijos asmenybe, retai dalijo interviu ir stengėsi asmeninį gyvenimą išlaikyti privatų. Frankas pasižymėjo sausu humoru ir gebėjimu išlikti savimi šalia dviejų itin ryškių scenos partnerių.

Tai ypač išryškėjo garsiajame „ZZ Top“ įvaizdyje: kol Billy ir Dusty augino legendines barzdas, žmogus, pavarde Beardas, liko vienintelis, kuriam jos neprireikė. Tačiau už šio kurioziško fakto slypėjo rimtas ir savo amatą puikiai išmanęs muzikantas.

F. Beardo būgnų stilius buvo vienas svarbiausių „ZZ Top“ skambesio bruožų. Jis puikiai suprato, kad trijų žmonių grupėje kiekvienas garsas turi reikšmę. Nebuvo kur pasislėpti už papildomų gitarų, klavišinių ar gausybės kitų muzikantų – kiekvienas būgno smūgis turėjo būti tikslus, saikingas ir reikalingas.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Levituojantys daiktai, netikėtai dingstantys objektai, nuotaikingos istorijos ir įtraukiančios užduotys mažiesiems žiūrovams – tai daugiau nei magija, tai smagi kelionė į fantazijos pasaulį!

Šou kupinas netikėtumų ir juoko, todėl puikiai tiks visai šeimai. Mažieji taps aktyviais pasirodymo dalyviais, o tėvai – patirs vaikystės stebuklą iš naujo.

Daugiau apie renginį  ir bilietai: čia. 

Astatis išnyksta vos atsiradęs

Vienas rečiausių elementų – astatis (At), kurio atominis skaičius yra 85. Įvairiais skaičiavimais, visoje Žemės plutoje vienu metu gali būti tik maždaug kelios dešimtys gramų astačio. Tiksliai jo pasverti, žinoma, niekas negali – elementas pasklidęs po planetą nepaprastai mažomis koncentracijomis, nuolat susidaro ir skyla. Skaičiuojama, kad bendras jo kiekis Žemės plutoje turėtų būti mažesnis nei maždaug viena uncija, t. y. apie 28 gramus.

Elemento pavadinimas kilo iš graikų astatos, reiškiančio „nestabilus“. Astatis gamtoje atsiranda kaip labai trumpai gyvuojantis urano ir torio radioaktyviojo skilimo grandinių produktas. Jo izotopai gyvuoja taip trumpai, kad elemento telkinio nėra ir būti negali. Ilgą laiką mokslininkai žinojo, kad periodinėje lentelėje po jodu turėtų egzistuoti dar vienas halogenas, tačiau jo paieškos buvo nesėkmingos. Tik 1940 m. Kalifornijos universitete Berklyje Dale‘as Corsonas, Kennethas MacKenzie ir Emilio Segrè įrodė, kad elementą galima pagaminti bombarduojant bismutą alfa dalelėmis. Taip buvo gautas astačio izotopas. Šiandien moksliniams tyrimams jis gaminamas dalelių greitintuvuose, o jo atomai identifikuojami pagal radioaktyvųjį skilimą naudojant itin jautrius analizės metodus.

Francis – elementas, kurį išdavė jo paties spinduliuotė

87-asis periodinės lentelės elementas – francis (Fr). Dar Dmitrijus Mendelejevas numatė, kad po ceziu periodinėje lentelėje turėtų būti nežinomas elementas. XX a. pradžioje įvairūs tyrėjai ne kartą skelbė jį radę, tačiau vėliau tokie pranešimai nepasitvirtindavo. Lūžis įvyko 1939 m. Paryžiaus Kiuri institute. Prancūzų fizikė Marguerite Perey tyrė aktinį ir kruopščiai šalino iš mėginio jo skilimo produktus. Vis dėlto mėginys ir toliau skleidė spinduliuotę, kurios nebuvo galima paaiškinti jau žinomais elementais. M. Perey suprato, kad dalis aktinio atomų skyla kitu keliu ir trumpam suformuoja 87-ąjį elementą. Naująjį elementą ji pavadino savo šalies garbei – franciu. Jo pagrindinio gamtoje aptinkamo izotopo ²²³francio pusėjimo trukmė yra vos 22 min. Tad francis Žemėje niekur nesikaupia: vos atsiradęs radioaktyviojo skilimo grandinėje, netrukus virsta kitais atomais, todėl užfiksuojami tik jo pėdsakai. Laboratorijose francį galima pagaminti branduolinėmis reakcijomis, pavyzdžiui, bombarduojant tam tikrus sunkesnius elementus dalelėmis.

Prometis – periodinės lentelės spraga, kurios ilgai nepavyko užpildyti

Periodinėje lentelėje promečio (Pm) vieta ilgą laiką buvo akivaizdi, tačiau paties elemento surasti nepavyko. Jo atominis skaičius – 61, todėl jis turėjo būti tarp neodimio ir samario. XX a. pradžioje netrūko mokslininkų, skelbusių, kad paslaptingą elementą pagaliau aptiko, netgi siūlė įvairius pavadinimus. Tačiau patikimų įrodymų trūko.

Prometis neturi stabilaus izotopo. Net ilgiausiai gyvuojančio izotopo pusėjimo trukmė siekia tik apie 17,7 m. Todėl prometis, kuris galėjo egzistuoti jaunoje Žemėje, seniai išnyko. Gamtoje jo vis dėlto gali atsirasti iš naujo – itin menkų kiekių susidaro spontaniškai skylant uranui. Skaičiuojama, kad milijone tonų urano rūdos gali būti mažiau nei mikrogramas promečio.

Patikimai 61-asis elementas buvo identifikuotas 1945 m. Oak Ridge laboratorijoje JAV, kur Jacobas Marinsky, Lawrence‘as Glendeninas ir Charlesas Coryellas tyrė branduoliniame reaktoriuje susidariusius urano skilimo produktus. Vienu svarbiausių įrankių tapo jonų mainų chromatografija, leidusi atskirti panašiomis cheminėmis savybėmis pasižyminčius elementus. Apie atradimą viešai paskelbta tik po karo. Pavadinimas pasirinktas pagal graikų mitologijos titaną Prometėją, pavogusį iš dievų ugnį ir perdavusį ją žmonėms.

Technecis – pirmasis žmogaus sukurtas elementas

1937 m. E. Segrè ir Carlo Perrier ištyrė molibdeno gabalą, Kalifornijos universiteto ciklotrone apšaudytą didelės energijos dalelėmis. Mėginyje jie aptiko iki tol nežinomų radioaktyviųjų izotopų. Tai tapo pirmuoju dirbtinai pagamintu cheminiu elementu techneciu (Tc). Jo pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „dirbtinis“.

Tačiau istorija tuo nesibaigė. Paaiškėjo, kad technecis vis dėlto egzistuoja ir gamtoje. Jo pėdsakų susidaro savaime skylant uranui. Kiekiai nepaprastai maži – tonoje urano galima rasti maždaug miligramą technecio.

1952 m. technecio spektrinių linijų aptikta kai kurių raudonųjų milžinių – senstančių, smarkiai išsiplėtusių žvaigždžių – šviesoje. Kadangi jo izotopų negalėjo išlikti nuo žvaigždžių susiformavimo laikų, tai tapo svarbiu įrodymu, kad cheminiai elementai formuojasi žvaigždžių viduje.

Renis – retas, nors ir stabilus

Ne visi reti elementai yra trumpaamžiai radioaktyvieji atomai. Puikus kontrastas jiems – renis (Re). Tai vienas rečiausių metalų Žemės plutoje, nes jo vidutinė koncentracija siekia vos apie 0,001 milijonosios dalies. Skirtingai nei astatis ar francis, renis galėjo išlikti geologiniais laikotarpiais, tačiau problema kita – gamtoje jis labai išsisklaidęs ir praktiškai nesudaro ekonomiškai reikšmingų telkinių. Tad renio paprastai neieškoma kaip atskiros rūdos. Pramonėje jis daugiausia gaunamas kaip šalutinis produktas apdorojant molibdeno rūdą – renį galima surinkti iš lydant molibdeną susidarančių dulkių ir kitų technologinio proceso medžiagų. 1925 m. Walteris Noddackas, Ida Tacke ir Otto Bergas pranešė aptikę 75-ąjį elementą ir pavadino jį reniu pagal Reino upės lotynišką pavadinimą Rhenus. Jis tapo vienu paskutinių atrastų stabilių natūralių periodinės lentelės elementų. Šiandien renio retumas žymi didelę technologinę vertę. Jis naudojamas specialiuose nikelio lydiniuose, galinčiuose atlaikyti labai aukštą temperatūrą, pavyzdžiui, gaminant reaktyvinių variklių turbinų detales, taip pat katalizatorius.

Periodinės elementų lentelės keistenybės

Lentelė vis dar gali augti. Šiuo metu oficialioje periodinėje lentelėje yra 118 cheminių elementų. Septintąją jos eilę užbaigė 113-asis nihonis, 115-asis moskovis, 117-asis tenesis ir 118-asis oganesonas, kurių pavadinimus Tarptautinė bendrosios ir taikomosios chemijos sąjunga (IUPAC) oficialiai patvirtino 2016-aisiais. Tačiau mokslininkai ir toliau bando sukurti dar sunkesnius elementus – 119-asis pradėtų visiškai naują aštuntąjį lentelės periodą.

Kai kurie elementai beveik nepritampa prie kaimynų. Periodinė lentelė sukurta taip, kad tos pačios grupės elementai pasižymėtų panašiomis savybėmis, tačiau gamta ne visada paiso tvarkingų schemų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – galis. 20 °C temperatūroje jis yra kietas metalas, tačiau lydosi vos prie 29,76 °C, todėl ilgai laikomas šiltoje rankoje pradeda tirpti.

Kambario temperatūroje skysti tik du elementai. Maždaug 20 °C temperatūroje skystas yra metalas gyvsidabris ir ne metalas bromas. Gyvsidabrio lydymosi temperatūra siekia –38,8 °C, o bromo –7,2 °C.

Elemento pavadinimo kilmė. Naujo elemento atradėjai gali pasiūlyti pavadinimą, tačiau jį turi patvirtinti IUPAC. Pagal galiojančias taisykles, naujas elementas gali būti pavadintas mitologinio personažo, mineralo, geografinės vietovės, būdingos savybės arba mokslininko garbei.

Autorė Monika Budnikienė

Aistis Mickevičius, nuotraukos autorė Akvilė Razauskienė.

Kokie buvo pirmieji žingsniai kvepalų pasaulyje?

Viskas prasidėjo dar dirbant radijo stotyje „M-1“, nes man tas darbas buvo tapęs rutina, kaip menininkui norėjosi įvairesnės, įdomios saviraiškos. Tos paieškos ilgainiui nuvedė į botaninės parfumerijos kursus „Kvapų namuose“, o gautos patirtys virto rimtu susidomėjimu parfumerijos pasauliu. 2011 m. rugsėjo 16-ąją oficialiai įregistravau savo prekės ženklą „FUMparFUM“.

Kuo jus patraukė ir iki šiol žavi kvepalų kūrimo procesas? Ar jau viską žinote šioje srityje, ar nuolat gilinate žinias, atrandate vis kažką nauja?

Nepaisant fakto, kad teko šen bei ten pasimokyti šio amato subtilybių, visgi laikau save savotišku savamoksliu, kuris pats susirinko tokio pobūdžio veiklai reikalingą žinių bagažą. Techniškai parfumeriją konstruoti moku po to, kai 2017-aisiais baigiau aromatų konstrukcijos-dekonstrukcijos kursus Paryžiuje esančioje „Cinquieme Sens“ („Penktasis pojūtis“) parfumerijos mokykloje. Ši sritis nuolat progresuoja, stebina technologinėmis naujovėmis, įvairiomis inovatyviomis medžiagomis, tad nuolat seku naujienas ir atnaujinu žinių bagažą. Norisi išlikti aktualiam, gaudytis modernioje realybėje. Kvepalų kūrimo procesas kaskart yra visapusiškas tokių žinių panaudojimas dėl rezultato. Tai nepaprastai įdomi saviraiškos ir kūrybos priemonė, kur susijungia menas, mokslas, technologijos ir intelektas.

Kaip gimsta naujų kvepalų idėjos?

Garsi parfumerė Olivia Giacobetti yra pasakiusi, kad įkvėpimo šaltiniu naujam parfumeriniam kūriniui gali tapti bet kas – nuotaika, spalva, interjero detalė, įdomi istorija, dailininko potėpis ir pan. Sunku būtų nesutikti. Mano įkvėpimo šaltinis gali būti kinas, teatras, menas apskritai, muzika, kitų kultūrų pažinimas. Esu labai smalsus pasaulio ir gyvenimo tyrinėtojas, domiuosi istorija, fotografija. Visa tai veikia kūrybines temas, kurių dar niekada nesu pritrūkęs.

Koks buvo pirmasis ir paskutinis jūsų sukurti kvapai?

Aš kuriu autorinę-meninę parfumeriją, tad mano aromatų temos nėra tradicinės. Pirmasis oficialus aromatas buvo „Amber Lemonade“ ir savo kvapu priminė populiarų gazuotą amerikietišką gėrimą. Paskutinis, bet tikrai ne paskutinis mano karjeroje – „Tokyo Songs“, Japonijai dedikuotas aromatas, kurio kompozicijoje pirmuoju smuiku griežia fermentuota azijinė slyva ume, osmantas, japoninis gvazdikas ir kalendra. Japonija prieš keletą metų tapo svarbia mano parfumerijos prekybos vieta, tad Tokijuje lankiausi jau ne vieną kartą, bet visą laiką rudenį. Šis aromatas atmosferiškai atskleidžia unikalios kultūros rudenišką Azijos didmiestį.

Kuriate ir asmeninius kvepalus. Kuo įdomus, išskirtinis šis procesas?

Man, kaip autoriui, tai nuostabi treniruotė, nes kaskart tenka išskirtinė kūrybinė užduotis atspėti kliento lūkesčius, analizuoti jo vizijas ir norus, paverčiant tai kvapnia kvepalų konstrukcija. Klientas gauna unikalią galimybę degustuoti grynas parfumerines medžiagas ir dalyvauti kūrybos procese. Tai patirtys, kurių negali pasiūlyti įprasta parfumerijos parduotuvė.

Kokie kvepalų ingredientai labiausiai patinka, o kas, jūsų nuomone, nors ir madinga, bet pervertinta? Ką apskritai manote apie kvepalų pasaulį Lietuvoje?

Kuo toliau, tuo labiau mane žavi klasikinės parfumerinės natos, ypač vilkdalgiai, tuberozos, visi odos niuansai, tabakas, įvairios medienos rūšys. Nuo seno esu neabejingas figoms, juodajai arbatai, bergamotėms. Iš modernių natų labai patinka pomidorai, konjakas. Dabar ant bangos daugybė egzotinių vaisių natų – mangai, pasifloros, bananai. Tarp tendencijų ir įvairūs riešutai, pieno-laktozės nata, pyragai ir kita konditerija. Ši tendencija neramina, nes visi tie saldėsiai nubanalina parfumeriją, paversdami ją iš intelektualios dėlionės į infantilią.

Man asmeniškai atrodo, kad Lietuvos parfumerijos vartotojai pernelyg lengvai pasiduoda įvairioms parfumerinėms madoms, tikroms ir primestoms, o juk iš esmės kvepalai – ne mados, o stiliaus dalykas, individualumo išraiška. Tad gaila, kad tiek mažai dėmesio skiriame savojo kvapo identiteto paieškoms.

Ar didelę kvepalų kolekciją turite sukaupęs? Kaip išsirenkate, kuo kvėpinsitės šiandien? 

Anksčiau išties turėjau sukaupęs didžiulę kvepalų kolekciją, bet pasikeitus aplinkybėms, kai aromatus pradėjau konstruoti pats, tie parfumeriniai laimikiai atsidūrė tolimiausiame spintos kampe. Jau daug metų kvėpinuosi išskirtinai tik savos kūrybos ir savo prekės ženklo kvepalais. Dažniausiai tai būna visokie eksperimentiniai, dar tik kuriami aromatai. Manau, būtų didžiulis nonsensas kvepėti kažkuo kitu, nors turiu mėgstamų autorių ir aromatų. Kitų autorių kūrinius paprastai degustuoju tarptautinėse parfumerijos parodose.

Dar vienas jūsų talentas – aktorystė. Ar kvepalai ją nustūmė į šalį, ar visko yra apylygiai?

Išties šiuo metu parfumerija kartais ima viršų, o aktorystės telikęs nuostabus komiškas duetas su Ineta Stasiulyte. Man jis labai brangus, todėl visokeriopai puoselėjamas, nesinori jo dar paleisti. Visa kita aktorinė veikla šiuo metu susitraukusi iki nulio. Ir ne todėl, kad jai nerasčiau laiko: neturiu jokių dėmesio vertų pasiūlymų. Kaip aktorius, matyt, esu nurašytas (juokiasi).

Orestas Vaigauskas – neabejotinai vienas garsiausių jūsų personažų. Ar tai tik sukurtas personažas, ar jūsų alter ego? 

Oi ne, tikrai ne alter ego, mes su profesoriumi Vaigausku turime mažai ką bendro. Tai toks sovietinio raugo sibaritas ir bonvivanas, tipinis savo (bet ne mano) kartos inteligentijos atstovas, kuriame bujoja visos tos lengvai atpažįstamos tokio pobūdžio asmenybei būdingos charakterio savybės: didelė savimeilė, seksizmas, protekcionizmas, nesigaudymas šiandienos buityje, puikybė, inteligentiškas chamizmas ir t .t. Ne be reikalo jis nuolat konfliktuoja su savo prodiuseriu A. Mickevičiumi!

Jūsų partnerystė su I. Stasiulyte žavi žiūrovus daug metų. Koks jausmas atrasti žmogų, su kuriuos sieja toks stiprus ryšys, tikroji scenos chemija?

Tokia profesinė partnerystė iš tiesų yra retai pasitaikantis dalykas. Šiuo atveju tiesiog, kaip sakoma, atitiko kirvis kotą. Mes abu esame improvizatoriai ir darome tai su didžiuliu malonumu, nes vienas pradeda sakinį, kitas jį pabaigia. Tokia ta chemija! Duetą kuriame jau gerą dešimtmetį, vis dar turime įvairių sumanymų. Štai gruodžio 19 d. Kauno Sporto halėje surengsime Vaigauskų „Paskutinį koncertą“. Inetai, kaip scenos partnerei, rašau 100 iš 10-ies. Džiaugiuosi mūsų draugyste, kuri nesibaigia nulipus nuo scenos.

Kaip apskritai jums sekasi užmegzti ir puoselėti draugystes? 

Šiaip esu vienišius introvertas, artimų draugų turiu tik keletą. Džiaugiuosi, jei gyvenimo eigoje užsimezga naujų tvirtų draugysčių, ir liūdžiu, kai draugystės dėl įvairių priežasčių išyra, bet juk nieko nėra amžino, keičiasi žmonių pasaulėžiūra, vertybės, interesai. Paprastai draugaudamas esu lojalus, atsidavęs, nuoširdus. To visada tikiuosi ir iš savo draugų.

Kaip bėga jūsų laisvalaikis? 

Laisvalaikio turiu labai nedaug. Dabar dažnai netgi keliauju su kokiais nors reikalais, nugriebdamas vos vieną kitą dieną asmeniniam poilsiui. Geriausiai pailsina knygų skaitymas, meno parodų lankymas ir gatvės fotografija, kuria domiuosi jau daugiau nei 20 metų, pats irgi fotografuoju.

Apie ką pasvajojate? Ar jaučiatės visiškai save realizavęs?

Tikrai nejaučiu savirealizacijos stygiaus pastaruosius 10 metų, bet galva vis tiek pilna įvairiausių idėjų, kurių įgyvendinimas galbūt netgi pakreiptų gyvenimą visai naujomis kryptimis. Didžiausios mano svajonės susijusios su tolimais kraštais. Norėčiau apkeliauti pasaulį, aplankyti dar neaplankytas šalis, pažinti nepažintas kultūras. Tai nepabostantis ir nuostabus užsiėmimas.

Kaip atrodo tobula Aisčio diena?

Sunkiai įsivažiuoju rytais ir išlieku ilgai darbingas vakarais. Diena dienai nelygu, mat veiklų daug, reikalų daug. Kelis kartus per savaitę einu sportuoti. Daug laiko darbuojuosi kūrybinėje studijoje. Dažnai turiu išvažiuojamųjų renginių tiek su kvepalais, tiek su Vaigauskais. Tad kokia ta mano diena? Bet kuriuo atveju – labai dinamiška ir produktyvi.

Autorė Laima Samulė

Pirmosios kregždės padangėje

Po didžiosios Prancūzijos revoliucijos, 1806 m., Paryžiaus gastronomas Grimodas de la Reynière pradėjo leisti naują periodinį leidinį „Journal des Gourmands et des Belles“. Nuo pat pirmojo numerio jame buvo dalijamasi patarimais apie maistą, madą ir teatrų lankymą. Tai buvo unikalus žurnalas, apimantis beveik visus gyvenimo būdo aspektus. Šiandien jis primena socialinių tinklų nuomonės formuotojus, kurie aiškina sekėjams, kaip maitintis, sportuoti, auginti vaikus, tvarkyti namus, derinti drabužius, dažytis ir kvepintis… Patarimų aruodas, kaip ir temų aktualumas, – neišsemiami. Gal todėl nuomonės formuotojai ir turinio kūrėjai sėkmingai įsiveržė į reklamos ir pardavimų rinką. O XIX a. pradžioje didžiausią galią turėjo rašytinis žodis.

Tendencijų autoriai neatsirado iš niekur. Elgesio žinynai, etiketo taisyklės, mados rekomendacijos gyvavo dar prieš Prancūzijos revoliuciją, tačiau buvo skirtos aukštesnio socialinio luomo atstovams. Po politinio perversmo pasikeitė ne patarimų pobūdis ar apimtis, o auditorija. Buvo siekiama skubiai panaikinti senąją visuomenės hierarchiją ir įtraukti į kultūrinį šalies gyvenimą visus, kurie turėjo pinigų asmeniniams siuvėjams samdyti, lankytis restoranuose ir spektakliuose. Kilmė ir pajamų šaltinis tapo antraeiliu dalyku. Eiliniai žmonės domėjosi, kaip elgtis viešumoje, kaip atrodyti norint pritapti prie daugumos, kur užmegzti naudingų ryšių.

Netikėtas porevoliucinių gyvenimo būdo ekspertų iškilimas atspindėjo socialinę, profesinę ir net fizinę laisvę. Kiekvienas galėjo tapti tuo, kuo norėjo, ir rasti vietą visuomenėje. Pats Grimodas de la Reynière buvo teisininkas, vėliau tapo teatro kritiku, dar vėliau – prabangių maisto prekių pardavėju. Galiausiai ėmėsi rašytojo amato. Šiandien jis laikomas nusipelniusiu gastronominės kritikos pradininku ir pirmuoju restoranų gidu.

Kitas žymus to laikotarpio Paryžiaus personažas – žurnalistas ir leidėjas Pierre de La Mésangère. Jis spėjo pabūti kunigu, tačiau nuo 1797 iki 1831 m. redagavo mados žurnalą „Journal des Dames et des Modes“. Tokiu būdu formavosi naujas socialinis elitas – ekscentriškų asmenybių kompanija, kuri diktavo materialiosios kultūros taisykles, t. y. suteikė reikšmę tam tikriems drabužiams, šukuosenoms, makiažui, maistui, interjerui, renginiams.

Moterų vaidmuo istorijoje

Kalbant apie moterų mados lyderystę, ji visiškai pasikeitė po Prancūzijos revoliucijos. Iki tol nuomonę formavo karališkoji aplinka – karaliaus žmonos ir meilužės – nuo Madam de Pompadour iki Marijos Antuanetės. Pasikeitus santvarkai, kai kurios sugebėjo pasinaudoti turėta padėtimi ir patirtimi. Pavyzdžiui, Madam Campan, buvusi Marijos Antuanetės vyriausioji dvaro dama, Paryžiaus priemiestyje įkūrė elitinę internatinę mokyklą, kurioje pasiturinčių šeimų mergaites auklėjo pagal aristokratišką etiketą.

Vis dažniau kilmingas damas nurungė naujo ir perspektyvaus socialinio luomo – bankininkų, finansininkų, prekybininkų, teisininkų, politikų – žmonos. Sostinės elitui priklausė Juliette Récamier, Thérésa Tallien, Fortunée Hamelin. Jų namų interjerą bei aprangą stebėjo, mėgdžiojo ir komentavo spauda, pavyzdžiui, Pierre de La Mésangère žurnalas.

Madam Hamelin, kreolė iš Karibų salos, priklausė įtakingų moterų grupei, vadinamai „Merveilleuses“. Jos rengėsi itin ekstravagantiškai, kopijavo antikinį senovės Graikijos stilių, o audiniai buvo beveik perregimi ir labai seksualūs. Formavosi uždarų vakarėlių kultas, prieinamas tik bohemos atstovams. Paryžiaus moterys siekė patekti į įspūdingiausius elito salonus ir mėgautis naktinio gyvenimo linksmybėmis. Jos kopijavo ne tik išvaizdą, bet ir elgesio manieras.

Nuo tų laikų išliko stereotipas, jog prancūziškoje šeimoje visiškai normalu, kad vyras ir žmona turi meilužių. Svarbiausia – džiaugtis gyvenimu ir nekelti viešų skandalų.

Atgarsiai senojoje Anglijoje

Panašių nuomonės formuotojų egzistavo kitose šalyse, tačiau nepaliko ryškaus atgarsio. Didžiojoje Britanijoje monarchijos įtaka nuslopo pramonės revoliucijos laikotarpiu XVIII a. 7-ajame dešimtmetyje. Stiprėjant socializmui galią įgavo asmenys, kurie užsiėmė verslu ir gamyba.

Keramikos magnatas Josiah Wedgwoodas, užsitarnavęs karališkosios šeimos palankumą, pasinaudojo reputacija ir puošnių indų gamybą pavertė serijine. Kai arbatos servizai tapo prestižo reikalu, viduriniosios klasės britai pirko negalvodami apie kainą. Gudrus pramonininkas netiesiogiai ugdė miestiečių skonį ir supažindino su neoklasicizmu. Kitas aukštuomenės atstovas – Beau Brummellis – negimė nei kilmingas, nei turtingas, tačiau šiandien žinomas kaip vienas svarbiausių regentystės stiliaus vyrų mados diktatorių. Jo pastangų dėka, džentelmenai atsisakė pernelyg puošnių teatrališkų drabužių, pamėgo prie kūno prigludusių švarko ir ilgų kelnių derinį. Stilistas, artimas karaliaus Jurgio IV draugas, pirmasis pasiūlė naujoviškas apykakles, skatino dėvėti baltus marškinius ir mazgu surištą kaklaraištį bei blizginti batus. Jis buvo dendizmo – perdėtos elegancijos – pradininkas.

Emma Hamilton, gimusi 1765 m. kalvio šeimoje netoli Liverpulio, tapo viena sekamiausių Europos moterų, kai jos įvaizdį išplatino dailininkas George’as Romney. Iki šiol žinoma ne tik kaip menininko mūza, bet ir kaip karinio jūrų laivyno didvyrio lordo Nelsono meilužė bei kurtizanė. Taigi, socialinė galia buvo grindžiama ne kilme ir statusu, o asmenine charizma ir to meto vizualine kultūra.

Viešo gyvenimo taisyklės

Karalių valdymo pabaiga išlaisvino ilgai slopintą malonumo alkį. Turtas – bene aktyviausia socialinė valiuta – buvo atskirtas nuo paveldimų titulų, o griuvus luomų sistemai kūrėsi naujos įtakingos struktūros. Vidurinysis visuomenės sluoksnis turtėjo iš konfiskuotų bajorų ir dvarininkų žemių bei spekuliuodamas vogtais daiktais. Chaoso laikais kiekvienas išgyveno, kaip mokėjo. Nuo 1808 m. imperinę bajoriją pakeitė naujas elitas – valdininkai ir kariuomenės struktūros. Nors jie gavo statusą ir turtą, vis tiek turėjo mokytis, kaip dekoruoti namus, priimti svečius, apsirengti miesto šventei. Restorano koncepcija susikūrė Paryžiuje kaip visiškai nauja vieša erdvė, kurioje kiekvienas demonstravo savo skonį, galėjo būti pastebėtas ir įvertintas. Vienu metu vyko ir edukacija, ir varžytuvės. Pramogų pasaulis neatsirado dėl savanaudiškumo. Tai buvo ilgos priespaudos pasekmė ir būtinybė išragauti laisvę.

Didžiojoje Britanijoje socialiniai pokyčiai vyko palaipsniui. Sėkmės lydimi pramonininkai ir karinis elitas prisijungė prie senosios aristokratijos, jos neišstumdami. Monarchija lanksčiai prisitaikė prie naujos tvarkos ir priėmė naujokus. Kita vertus, Prancūzijoje revoliucija lėmė dar didesnį socialinį pokytį, paskatinusį tolesnį visuomenės pertvarkymą. Miestų rotušėse ir rūmuose, restoranuose ir salonuose po vienu stogu būrėsi visi gyventojai, neatsižvelgiant į titulus. Linksminosi politikai, generolai, buvę bajorai, gamyklų savininkai, architektai, bankininkai, rašytojai, dailininkai, aktoriai, vyrai ir moterys. Štai kodėl prancūzų nuomonės formuotojai paveikė visus socialinius sluoksnius ir suvienodino žaidimo taisykles. Nuo garbaus amžiaus buvusios rūmų tarnaitės iki septynmetės pradžios mokyklos moksleivės – visos dailiosios lyties atstovės norėjo tokių pačių suknelių, papuošalų, pudros dėžučių, kurpaičių, sofos pagalvėlių ar krištolinių indų.

Gyvenimo būdo nuomonės formuotojai dažnai laikomi unikaliu šiuolaikiniu reiškiniu, tačiau ši praktika prasidėjo revoliucijos nusiaubtame Paryžiuje. Socialinių tinklų turinio kūrėjai, kurie skleidžia žinią ir diktuoja madas, tęsia tradicijas, kurias pradėjo Grimodas de la Reynière.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Tarp renginio svečių buvo ir influencerė Laura Mazalienė bei maisto tinklaraštininkė, receptų knygos „Paprasta gaminti“ autorė ir laidos vedėja Karina Kulevičienė. Kartu su kitais dalyviais jos klausėsi ekspertų pranešimų apie emocinę sveikatą, psichologinį atsparumą ir perdegimo prevenciją.

Kodėl taip dažnai atidėliojame svarbius darbus

Vienas pagrindinių renginio pranešėjų, gerai žinomas gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis, atskleidė, kodėl dažnai atidėliojame svarbius darbus ir kaip galime stiprinti psichologinį atsparumą. Specialistas paaiškino, kodėl atidėliojimas dažnai nėra valios trūkumo požymis, o natūrali smegenų reakcija į nerimą, neapibrėžtumą ar vidinę įtampą.

„Atidėliojimą dažnai siejame su disciplinos ar planavimo stoka, tačiau jis gali būti ir bandymas trumpam išvengti nemalonaus jausmo. Atidėję darbą pajuntame palengvėjimą, bet pati užduotis lieka, o įtampa gali augti. Psichologinis atsparumas padeda prisitaikyti susidūrus su sunkumais. Viena jo dalių yra gebėjimas imtis to, kas svarbu, net jaučiant diskomfortą. Kartu svarbu pasirūpinti poilsiu, palaikyti ryšius su kitais ir prireikus prašyti pagalbos“, – sako gydytojas psichoterapeutas D. Jakučionis.

Psichoterapeutas pristatė būdus, padedančius atpažinti vengimo elgesį ir imtis svarbių užduočių net jaučiant nerimą: trumpam stabtelėti ir įvardyti savo jausmą, pasirinkti mažą, konkretų veiksmą bei palaikyti save susidūrus su sunkumais.

„Pastebėjus, kad vėl atidėliojame, verta savęs paklausti: kokio jausmo dabar bandau išvengti? Gal bijau suklysti, o gal užduotis atrodo per didelė ar neaiški. Tuomet galima susitarti su savimi pradėti nuo penkių minučių arba vieno sakinio. Nereikia laukti, kol atsiras tobula nuotaika ar visiškai išnyks nerimas. Taip pat svarbu, ką sau sakome: vietoj „ir vėl nesugebėjau“ verta paklausti „kas man dabar padėtų žengti pirmą žingsnį?“. Svarbu mokytis atpažinti savo jausmus ir sąmoningai rinktis veiksmą, net jei kartu jaučiame nerimą“, – sako D. Jakučionis, daugiau nei 17 metų dirbantis su žmogaus kūno ir psichikos sąveikos klausimais bei nuolat skaitantis pranešimus įvairiose konferencijose.

Gimtadienio tema atspindi įmonės požiūrį ir filosofiją

Pasak ECOSH Lietuvoje įkūrėjos ir vadovės Aistės Pranukevičienės, per septynerius metus augo ne tik įmonė, bet ir susiformavo bendruomenė, kurią vienija rūpestis savimi, sveikesnės kasdienybės paieškos ir pasitikėjimas prekių ženklu.

„Skaičiai parodo, kiek paaugome kaip verslas, bet jie nepapasakoja visos mūsų istorijos. Didžiausias pasiekimas – žmonės, kurie jau ne vienerius metus yra kartu, dalijasi patirtimi, įsitraukia ir mumis pasitiki. Toks ryšys skatina nesustoti – klausytis, ieškoti ir kurti tai, ko žmonėms iš tiesų reikia. Todėl mums gimtadienis nėra tik šventė ar žvakutės ant torto. Norime, kad jis turėtų prasmę. Todėl kiekvienais metais ieškome temos, kuri būtų aktuali mūsų bendruomenei – šiemet pasirinkome kalbėti apie emocinę sveikatą“, – sako A. Pranukevičienė.

Šių metų gimtadienio šventėje išskirtinis dėmesys skirtas emocinei sveikatai, nes vis daugiau žmonių susiduria su įtampa, pervargimu, informacijos pertekliumi ir nuolatiniu skubėjimu. Būtent todėl į gimtadienio šventę pakviesti ekspertai dalijosi įžvalgomis apie psichologinę gerovę ir emocinį atsparumą.

Pasak Aistės, pasirinkta gimtadienio tema atspindi ir platesnį jų požiūrį į žmogaus gerovę. „Gera savijauta nėra vien fizinė sveikata. Ne mažiau svarbu, kaip jaučiamės emociškai, kaip reaguojame į įtampą ir ar gebame laiku pastebėti, kada mums reikia poilsio ar pagalbos. Todėl norėjome, kad po renginio žmonės išsineštų ekspertų įžvalgų ir praktinių patarimų, kuriuos galėtų pritaikyti kasdienybėje. Jei bent viena išgirsta mintis padės atidžiau pažvelgti į savo savijautą, vadinasi, šis susitikimas turėjo prasmę“, – sako A. Pranukevičienė.

Kodėl vis daugiau žmonių susiduria su perdegimu

Apie vieną opiausių šiuolaikinio žmogaus problemų – perdegimą – kalbėjo daugiau nei 15 metų patirtį turinti psichologė Ugnė Juodytė, šiemet išleidusi knygą „Perdegimo anatomija“. Specialistė dalijosi įžvalgomis apie emocinio išsekimo priežastis, pirmuosius perdegimo ženklus ir praktinius būdus, padedančius išlaikyti emocinę pusiausvyrą. Psichologė taip pat pristatė kasdienybėje pritaikomus būdus, padedančius stiprinti emocinę gerovę ir mažinti ilgalaikio streso pasekmes.

„Perdegimas retai ištinka staiga. Dažniausiai jis prasideda nuo mažų signalų: nuolatinio nuovargio, dirglumo, kaltės jausmo ilsintis ar įpročio savo poreikius vis atidėti vėlesniam laikui. Problema ta, kad žmonės, kurie labiausiai rūpinasi kitais, dažnai šiuos ženklus ignoruoja ilgiausiai. Noras viską atlikti kuo geriau, būti patikimam ir nenuvilti kitų dažnai laikomas stiprybe, tačiau būtent tokie žmonės dažniau susiduria su perdegimo rizika, nes rūpinimasis kitais neretai vyksta savo poilsio ir savijautos sąskaita. Labai svarbu laiku pastebėti šią ribą ir išmokti skirti dėmesio ne tik aplinkiniams, bet ir sau“, – sako psichologė U. Juodytė.

Gimtadienio šventė vyko Vilniaus oro uosto konferencijų centre. Renginio dalyviai turėjo galimybę susipažinti su naujais produktais, dalyvauti degustacijose, išbandyti įvairias veiklas, laimėti prizų bei mėgautis jaukia bendryste.

Septintąjį gimtadienį paminėjusi bendruomenė dar kartą priminė svarbią žinutę: rūpinimasis savimi prasideda ne tik nuo fizinės sveikatos, bet ir nuo emocinės gerovės, bendrystės bei vidinės pusiausvyros.

Mergina iš angliakasių kaimelio 

Velse, Skjueno pramoniniame miestelyje, 1951 m. birželio 8 d. gimė mergaitė, kuriai tėvai suteikė Gaynor Hopkins vardą. Ji augo šešių vaikų šeimoje, finansiniai ištekliai buvo riboti, tačiau dvasinio peno niekada netrūko. Tėvas buvo vietos angliakasys, o mama – didžiulė operos ir klasikinės muzikos gerbėja, gebėjusi sukurti tikrą meno oazę. Muzika jų namuose skambėjo nuo ryto iki vakaro. Nuo pat mažens Gaynor supo įvairiausi garsai – nuo Elvio Presley, Franko Sinatros iki galingų operos arijų. Būsimoji žvaigždė pirmuosius vinilinius muzikos įrašus pirkdavo už sunkiai sutaupytus kišenpinigius. Šeimoje besąlygiškai palaikyta kūrybinė laisvė, todėl niekas nesistebėjo, kai paauglė pradėjo dainuoti vietiniame chore, bažnyčioje ir kultūros centre, kur visi žavėjosi drąsa ir natūraliu talentu. Tačiau tikrasis kelias į didžiąją sceną pareikalavo kardinalių pokyčių, nes tuometinė prodiuserių sistema diktavo griežtas taisykles. Kai jaunoji dainininkė pasirašė pirmą rimtą sutartį su įrašų kompanija, prodiuseriai pastebėjo, kad jos tikrasis vardas ir pavardė skamba pernelyg kasdieniškai ir neįsimintinai. Be to, tuo metu Didžiojoje Britanijoje jau sparčiai garsėjo kita Velso dainininkė Mary Hopkin, todėl vadybininkai bijojo suklaidinti rinką. Mergina nenorėjo prarasti identiteto, tačiau suprato verslo logiką. Vieną vakarą ji tiesiog paėmė vietinį laikraštį, pradėjo naršyti puslapius ir popieriaus lape derinti įvairius vardus bei pavardes. Po ilgų paieškų sujungė du elementus į vieną skambų, elegantišką, bet kartu tvirtą derinį – Bonnie Tyler. Tai buvo ne tik naujas vardas, bet ir oficialus pasaulinės poproko legendos gimimas.

Kelio į šlovę pradžia

Jaunoji Bonnie profesionalią karjerą pradėjo nuo žemiausių laiptelių. Beveik septynerius metus dainavo Svonsio miesto naktiniuose klubuose, užeigose ir jūreivių baruose su grupe „Bobbie Wayne & The Dixies“. Tai buvo emociškai ir fiziškai sekinantis darbas: tekdavo dainuoti po 4–5 val. per naktį prirūkytose, triukšmingose ir pavojingose erdvėse, kur publika reikalavo tik žinomų kūrinių. Būtent per vieną tokį pasirodymą ją atsitiktinai pastebėjo talentų ieškotojas Rogeris Bellas. Jis įžvelgė merginoje nenušlifuotą deimantą ir pakvietė į Londono įrašų studiją. Pirmieji singlai sulaukė vietinio radijo dėmesio, tačiau tikrasis lūžis įvyko dėl netikėtos, dramatiškos ir, atrodytų, karjerą turėjusios sugriauti priežasties.1977 m. dainininkei prasidėjo rimtos gerklų problemos, aptikta mazgelių ant balso stygų. Gydytojų verdiktas buvo negailestingas – reikalinga skubi operacija. Po intervencijos medikai jai griežtai prisakė šešias savaites tylėti, net nešnabždėti, kad audiniai tinkamai sugytų. Tačiau emocinga, energinga ir impulsyvaus būdo Bonnie nesilaikė šio nurodymo. Vieną dieną, namuose ištikta stiprios frustracijos ir streso, tiesiog nesusilaikiusi garsiai suriko. Šis taisyklės pažeidimas visam laikui pakeitė jos anatomiją – kai vėl pamėgino dainuoti, vokaliniame diapazone atsirado tas gergždžiantis ir neįtikėtinai šiurkštus tembras, vėliau tapęs dainininkės vizitine kortele. Pati atlikėja iš pradžių išsigando, kad karjera baigta, tačiau įžvalgūs prodiuseriai suprato, jog tai taps milžinišku privalumu. Netrukus pasirodęs singlas „It‘s a Heartache“ su naujuoju vokalu tapo milžinišku hitu abiejose Atlanto pusėse, o tarptautinė žiniasklaida dainininkę iškart praminė moteriškuoju Rodu Stewartu ir velnišku roko angelu.

Meilė visam gyvenimui ir pinigai

Pramogų pasaulio žvaigždžių santuokos dažnai trunka vos kelerius metus ar net mėnesius. Tačiau B. Tyler asmeninis gyvenimas buvo reta išimtis. Dar prieš tapdama pasauline garsenybe, viename Svonsio klube sutiko Robertą Sullivaną – nekilnojamojo turto vystytoją ir buvusį olimpinį dziudo imtynininką, kuris atstovavo Didžiajai Britanijai 1972 m. Miuncheno olimpinėse žaidynėse. Pora susituokė 1973-iųjų liepą ir kartu laimingai nugyveno daugiau nei penkis dešimtmečius, abu demonstruodami pavydėtiną ištikimybę ir tarpusavio supratimą. Užsienio spauda dažnai klausdavo Bonnie paslapties, kaip išlaikyti santykius šou verslo liūne, o ji visada atsakydavo paprastai: „Mes esame geriausi draugai ir visur keliaujame kartu.“ Nors sutuoktiniai išgyveno skaudžią asmeninę dramą, kai 39-erių Bonnie patyrė persileidimą ir jie nesusilaukė biologinių vaikų, ši netektis tik dar labiau sustiprino dvasinį ryšį. Robertas tapo jos gyvenimo uola, patarėju ir žmogumi, padėjusiu suvaldyti milžiniškus pinigų srautus. Tvarkydami finansinius reikalus pasižymėjo retu talentu pramogų pasaulyje – praktiškumu ir įžvalga. Uždirbtus milijonus iš autorinių teisių ir koncertinių turų pora investavo ne į trumpalaikę prabangą, narkotikus ar subyrėjusius projektus, o į stabilų nekilnojamąjį turtą. Jie įsigijo vertingų žemės sklypų ir namų gimtajame Velse, prabangų butą Londone, o 9-ajame dešimtmetyje atrado magišką Algarvės regioną Portugalijoje. Ten, ant vandenyno kranto, nusipirko didžiulę vilą, kurią bėgant metams pavertė moderniais, jaukiais namais. Būtent čia Bonnie praleido paskutines gyvenimo dienas. Protingos investicijos leido atlikėjai išlikti nepriklausomai nuo muzikos industrijos vadovų spaudimo – ji koncertuodavo, leisdavo albumus ir dalyvaudavo televizijos šou tik tada, kai pati to nuoširdžiai norėdavo. Be to, garsėjo kaip dosni filantropė: užsienio žiniasklaida po jos mirties prisiminė ilgametę, tylią paramą vaikų ligoninėms, gyvūnų prieglaudoms ir neįgaliųjų centrams Velse.

„Grammy“ aukštumos ir nemarus talentas

9-ajame dešimtmetyje Bonnie Tyler vardas įrašytas į pasaulinės muzikos elitą auksinėmis raidėmis. Pavargusi nuo švelnesnio kantri roko stiliaus, kurį jai primetė pirmoji įrašų kompanija, ryžtingai susisiekė su dainų autoriumi Jimu Steinmanu, reikalaudama sukurti kažką monumentalaus, tamsaus ir dramatiško. Bendradarbiavimo rezultatas pranoko visus lūkesčius – 1983 m. pasaulį išvydo šedevras „Total Eclipse of the Heart“. Ši gotikinė roko baladė tiesiog susprogdino pasaulinius muzikos topus, pasiekdama pirmą vietą JAV, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje ir Prancūzijoje. Parduota daugiau nei 6 mln. kopijų tiražu. Kūrinys pelnė dvi prestižines „Grammy“ nominacijas ir visiems laikams įtvirtino atlikėjos vardą popkultūros istorijoje. Netrukus pasirodė kitas hitas „Holding Out for a Hero“, įrašytas kultiniam kino filmui „Pamišę dėl šokių“ (Footloose), kuris iki šių dienų išlieka viena labiausiai atpažįstamų, motyvuojančių ir populiariausių dainų pasaulyje. Per neįtikėtinai ilgą penkių dešimtmečių karjerą atlikėja buvo nominuota trims „Brit Awards“ apdovanojimams. 2022 m. už nuopelnus muzikai ir labdarai karalienė Elžbieta II jai įteikė prestižinį Britanijos imperijos ordino kavalierės titulą, kurį Bonnie vadino didžiausiu gyvenimo įvertinimu. B. Tyler nesiruošė išeiti į pensiją – net sulaukusi garbingo amžiaus aktyviai koncertavo visoje Europoje, stebindama gerbėjus nesenstančiu balsu. Kaip teigia užsienio muzikos kritikai, jos mirtis žymi ištisos roko epochos pabaigą.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Katažina Zvonkuvienė , nuotrauka Redos Mickevičiūtės.

Kokių naujų vėjų į gyvenimą atneša prasidėjęs ruduo?

Gyvenimas šį rudenį tiesiog virte verda ir tuo labai džiaugiuosi. Jau buvau pasiilgusi televizijos šurmulio, tad projektas „Žvaigždžių duetai“ vienareikšmiškai yra vienas didžiausių pastarojo meto įvykių. Taip pat lapkričio 21 d. „Compensa“ koncertų salėje surengsiu ilgai planuotą ir lauktą solinį koncertą su gyvo garso grupe. Dar viena nauja veikla – bendradarbiavimas su Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“, reikalaujantis daug emocijų, tačiau kartu suteikiantis labai daug šviesos. Ir, žinoma, pats svarbiausias projektas – mano vaikai, kurie jau sugrįžo į mokyklą. Tad toks spalvingas mano gyvenimas – kaip rudeniniai lapai (šypsosi).

Ar patinka, kad ruduo lemia daugiau struktūros dienotvarkėje?

Mums su vyru tai labai sudėtinga, net esame spontaniški žmonės ir dar pelėdos – be galo sunku sugrįžti į rytinį ritmą. Juk ir visas pramogų pasaulis yra spontaniškas, nėra taip, kad visą mėnesį tuo pat metu išeitum į darbą ir nustatytą valandą grįžtum į namus. Viskas chaotiška, atsižvelgiant į darbus ir projektus. Kai vyksta filmavimai, ryte išeini ir grįžti vėlai vakare, ištisomis dienomis taip ir dinginėji iš namų. Žinoma, tai nepriduoda nei fizinės, nei emocinės sveikatos, bet mane mano veiklos veža. Didelė gyvenimo dovana yra nenuobodus gyvenimas. Be to, visuomet gali kažko atsisakyti, jei matai, kad nebepajėgi, kad reikia atsitraukti. Jau kurį laiką stengiuosi save pasaugoti ir neišsibarstyti.

Papasakokite daugiau apie „Žvaigždžių duetus“. Ar viskas kitaip negu prieš dešimt metų?

Tikrai viskas pasikeitė: ir pasaulis, ir Lietuva, ir mes. Tapome labiau europietiški – daugiau atsipalaidavę, atviresni. Be abejo, pasikeitė ir techninės galimybės, produkcijos kokybė. Pasikeičiau ir aš per tiek metų. Po pirmųjų „Žvaigždžių duetų“ sužinojau, kad laukiuosi, tai reiškia, kad praėjo dešimt metų. Sugrįžtu į projektą būdama mama, turinti daugiau gyvenimiškos patirties, užaugusi ir kaip asmenybė, ir kaip atlikėja. Kai dalyvavau pirmą kartą, vadovavausi požiūriu, kad reikia kuo daugiau dirbti, kuo labiau susitelkti į gerą pasirodymą. Pamiršau pasimėgauti procesu, repeticijomis, susitikimais. Šiandien tikiu, kad tokie projektai nėra tik apie dainavimą, tik apie atlikimą, tai – apie susitinkančius žmones. Apie tave, tavo partnerį, tavo komandą, kitus dalyvius, visą kūrybinę komandą. Mes kartais tiesiog susitinkame ir 20 minučių šnekamės, tada suprantame: „Palauk, juk vis mažiau laiko lieka repeticijai, gal padainuojam?“ (Šypsosi.)

Ar dainavimas su kitos srities atstovu suteikia naujų įgūdžių, pamokų?

Mano partneris – radijo stoties „M-1“ laidų ir renginių vedėjas Ričardas Mikavičius – yra dar viena gyvenimo dovana man. Ričardas yra nuostabus žmogus, kuris įnešė į mano gyvenimą daug šviesos ir lengvumo. Prisipažinsiu, prieš sutikdama dalyvauti šiek tiek abejojau, ar tikrai viską suspėsiu, ar neišprotėsiu. Bet, matyt, sėkmė mane lydi ir į mano gyvenimą vis ateina nuostabių žmonių, kurie mane palaiko ir padeda tam tikra prasme iš naujo atsiskleisti.

Kokios patirtys labiausiai subrandino jus kaip asmenybę?

Turbūt labiausiai užaugino motinystė. Mūsų sūnus, kuris tapo tiek mano, kaip motinos, tiek visos mūsų šeimos iššūkiu, privertė labai pasistengti ir ieškoti atsakymų į klausimus, kas gi aš esu, kaip jaučiuosi, kur mes einame ir kaip man su visu tuo tvarkytis. Tam tikros situacijos buvo itin sunkios, supratau, kad jei nieko nesiimsiu, ilgainiui visiškai užsidarysiu nuo pasaulio ir nieko nebenorėsiu. Ėmiausi veiksmų – lankiau psichoterapiją, ieškojau įvairios pagalbos, bendravau, galiausiai pradėjau viešai atvirauti. Sulaukiau daug palaikymo ir… užuojautos, o tai mane iki šiol stebina. Kai susitvarkiau su savo požiūriu, dabar savo gyvenime nekeisčiau nieko. Manau, daugelis žmonių, kurie kažką yra praėję, patyrę ir dėl to užaugę, pasakytų tą patį: „Būtume kitokie, jeigu ne šie iššūkiai.“

Abu vaikai mane augina, ne tik Donatas. Man reikėjo laviruoti tarp Kornelijos begalinio noro gauti mamos meilės ir dėmesio bei Donato atsiribojimo. Sūnus visai nerodė, kad jam reikia mamos. Tai tikrai buvo iššūkis.

Ar vis dar sužinote kažką naujo apie save, pati save nustebinate tam tikrose situacijoje?

Oi, tikrai taip. Visi, kas gerai mane pažįsta, žino, kad esu visiškai nekantri, kad man visko reikia čia ir dabar, bet vis iš naujo sužinau, kiek daug tos kantrybės turiu. Vis dažniau gebu ir įsiklausyti bei suprasti, kodėl jaučiuosi vienaip ar kitaip. Kartais prastos savijautos priežastys gali būti visai banalios, kaip prastai išmiegota naktis. Pradėjau visose situacijoje „ieškoti galų“, tai padeda neatsidurti aukos vietoje, neįsileisti į galvą minčių „už ką man taip?“, „visiems sekasi, tik ne man“ ir pan. Dar vadovaujuosi savo vyro žodžiais „pasidaro tik darymo būdu“ ir stengiuosi nesijaudinti dėl to, kad suklydau, kad nepavyko. Taip pat ramiau reaguoju į įvairias situacijas – nuo sudužusio indo iki vaiko reakcijos parduotuvėje. Visi tave mato, kai kurie turi ir pastabų, bet aš nusišypsau, paaiškinu dėl ko taip yra, o ne puolu pati dramatizuoti, pykti, gėdintis. Tada ir žmonės reaguoja atitinkamai. Tada pagalvoju: „O gal aš keičiu pasaulį?!“ Pasidaro taip faina, galbūt aš į Žemę atėjau su tam tikra misija, kurią galiu įgyvendinti tik skleisdama gerumą?

Kokia yra jūsų meilės kalba?

Man svarbu parodyti dėmesį. Visada stengiuosi artimiausiems žmonėms rasti laiko gražiai žinutei, skambučiui, susitikimui. Taip pat dievinu staigmenas! Dabar jas darau rečiau dėl laiko stokos, bet anksčiau dažnai Deivydą nustebindavau. Pavyzdžiui, vis nuperku bilietus į kokią kelionę ir tik oro uoste jis sužino, kur mes skrendame. Dėmesys yra mano meilės kalba.

Ar lengva į gyvenimą įsileisti naujų žmonių?

Dabar į naujus žmonės tikrai žiūriu atsargiau. Manau, tai ateina su gyvenimiška patirtimi – pradedi labiau atsirinkti draugus, kompanijas. Tačiau artimi draugai lydi mane jau daugybę metų ir tas ratas nesikeičia, tik vis pasipildo naujais, dažniausiai – laikinais. Natūraliai ilgiau pabendravus, geriau pažinus žmogų, supranti, su kuriais pakeliui, o su kuriais nelabai, ir pradedi retinti susitikimus, atitolsti. Taip pat su metais natūraliai priimu faktą, kad egzistuoja draugystės ir bičiulystės, kurios yra laikinos. Susidraugauji kokiame nors projekte, o jam pasibaigus pamažu nutolsti. Bet tai nereiškia, kad tas laikas kartu buvo praleistas veltui. Manau, kad kiekvienas žmogus gyvenime atsiranda neatsitiktinai ir palieka tam tikrą pėdsaką.

Kaip manote, kodėl apskritai tampame vis labiau individualistai, vis siauriname savo socialinį ratą?

Manau, kad didelę reikšmę turi žmonių užimtumas. Visi įsisukę į įvairias veiklas, nori kuo daugiau padaryti, kuo daugiau pasiekti. Tam didelę įtaką daro ir socialiniai tinklai. Jei kalbėčiau apie savo artimą ratą, tai visi yra paskendę tėvystėje. Jeigu iš tikrųjų nori lavinti vaiką, ugdyti jo asmenybę, automatiškai skiri jam daugiau laiko, todėl jo mažai lieka draugams, bičiuliams, nes dar yra darbai ir kitos atsakomybės. Be abejo, yra žmonių, kurie palieka vaikus seneliams ar dar kažkam ir retai juos mato, bet man tai būtų sudėtinga. Visuomet, kai reikia rinktis tarp kažko ir šeimos, renkuosi šeimą. Visada pirmoje vietoje yra mano šeima, mano vaikai, mano tvirtovė. Galbūt dėl to būsiu mažiau geidžiama atlikėja arba mažiau žinoma, bet būsiu laiminga moteris ir mama.

Net labiausiai atsidavusiai mamai reikia laiko tik sau. Kaip atrodo jūsų laikas?

Iš tiesų man svarbu bent kažkiek pabūti vienai, tačiau kartais taip įsisuku kasdienybėje, kad tokią valandėlę sunku surasti. Laiko sau dažnai suteikia koncertai kituose miestuose: pasiimu nakvynę viešbutyje ir pabūnu po koncerto viena, tyloje. Iš tiesų sunku sutramdyti mano tokią neramią sielą ir tiesiog išeiti pasivaikščioti, pasiklausyti gamtos garsų, stebėti aplinką. Iškart mintyse iškyla bent 73 punktai, ką norėčiau ir galėčiau padaryti, užuot sėdėjusi ir žiūrėjusi į vieną tašką. Tad tenka įdėti nemažai pastangų, kad ramiai pabūčiau tyloje, meditacijoje, maldoje tik su savimi. Tačiau tai tikrai padeda nurimti, nuraminti chaosą ir aplinkos triukšmą galvoje. O kai viskas nutyla, tada galiu savęs paklausi: „Katažina, kaip tu jautiesi, ko dabar norėtum?“ Galbūt skamba kvailai, bet iš tiesų dažniausiai pamirštame pasirūpinti savimi. Jau kurį laiką stengiuosi, kad tai įvyktų kuo rečiau.

Autorė Laima Samulė

Vaida Norkūnaitė. Nuotrauka – Elly Jurelly („Foto Alibi“). Stilius – „Jūratė Steponavičiūtė Design“. Makiažas – Justinos Levčik

Kaip laikui bėgant keičiasi grožio tendencijos?

Šiandien didžiausia grožio tendencija – ne daugiau, o protingiau. Moterys nebenori ilgai slėptis po procedūrų, kentėti skausmo ar iškristi iš įprasto ritmo. Jos nori matomo rezultato, bet kartu natūralumo. Todėl ateitis priklauso neinvazinėms technologijoms. Būtent tokių naujienų ieškau Italijoje.

Kokios grožio rutinos procedūros jau pasenusios ir kas jas pakeičia?

Man atrodo, paseno pats požiūris „kuo agresyviau – tuo efektyviau“. Šiuolaikinė moteris nebenori grožio, už kurį turi sumokėti skausmu, ilgu gijimu ar nenatūralia išvaizda.

Vis daugiau vietos užima aparatinė kosmetologija, individualiai parinkti protokolai, kelių technologijų derinimas ir profesionali kosmetika. Ateities grožis nėra veido pakeitimas. Tai gebėjimas išsaugoti savo veidą kuo ilgiau gražų. Labai svarbu nelaukti momento, kai jau norisi kažką „taisyti“, o rūpintis oda anksčiau. Reguliarumas, prevencija ir individualiai sudarytas planas ilgainiui dažnai duoda daug gražesnį ir natūralesnį rezultatą nei vienkartinės agresyvios procedūros.

Kodėl nereikėtų pradėti gražintis nuo adatinių procedūrų ar net operacijų?

Aš nesu kategoriškai prieš intervencines procedūras – jos turi savo vietą ir tam tikrais atvejais yra reikalingos. Tačiau nemanau, kad jos visuomet turi būti pirmasis pasirinkimas. Pirmiausia verta įvertinti odos būklę, audinių tonusą, veido ovalą ir išbandyti profesionalias neinvazines galimybes. Technologijos sparčiai juda į priekį. Mano principas paprastas: jeigu rezultatą galime pasiekti švelnesniu būdu, kodėl iš karto rinktis agresyviausią?

Kokios pagrindinės grožio priežiūros klaidos, netinkami įpročiai?

Didžiausia klaida – grožio priežiūrą rinktis pagal socialinius tinklus, o ne pagal savo odą. Antra klaida – turėti dešimt produktų, bet nežinoti, kam jie skirti. Kartais trys tinkamai parinktos priemonės padarys daugiau nei penkiolika atsitiktinių. Ir trečia – tikėtis, kad vienas kremas kompensuos miego trūkumą, stresą, saulės žalą, nepakankamą judėjimą ir metus be profesionalios odos priežiūros. Grožis nėra stebuklingas indelis. Grožis yra sistema. Dar viena klaida – nuolatinis blaškymasis. Šiandien pamatome vieną tendenciją, rytoj kitą ir vis keičiame produktus bei procedūras, net neleisdamos jiems parodyti rezultato. Oda labai mėgsta nuoseklumą – kartais jai reikia ne dar vienos naujovės, o tiesiog gerai sudėliotos ir reguliariai atliekamos rutinos.

Ką vertingo galėtume perimti iš italių grožio rutinos?

Italės moka mylėti save. Jos grožio ritualo nelaiko bausme už tai, kad „esu nepakankamai graži“. Tai laikas sau. Man labai artima ši filosofija. Grožio procedūra neturėtų prasidėti mintimi „ką savyje reikia pataisyti?“ Ji turėtų prasidėti nuo klausimo: „Ką šiandien galiu dėl savęs padaryti?“ Šito lengvumo, moteriškumo ir malonumo rūpinantis savimi iš italių tikrai galėtume pasimokyti. Italijoje labai jaučiu dar vieną dalyką – moteris gali rūpintis savimi bet kokio amžiaus ir jai nereikia dėl to teisintis. Gražiai apsirengti, pasikvėpinti, nueiti į procedūrą ar tiesiog ramiai išgerti kavos saulėje – visa tai gyvenimo malonumo dalis. Mums kartais trūksta būtent meilės sau.

Ar perdėtas rūpestis išvaizda, grožio kultas gali turėti neigiamų pasekmių?

Grožio kultas tampa pavojingas tada, kai moteris pradeda lyginti savo realų veidą su filtruotu ekranu. Aš dirbu grožio industrijoje, bet nesiekiu įtikinti moterį, kad jai kažko trūksta. Atvirkščiai – noriu, kad po procedūros ji pažiūrėtų į veidrodį ir pagalvotų: „Čia aš, tik pailsėjusi, švytinti ir sau patinkanti.“ Grožis turi auginti pasitikėjimą savimi, ne priklausomybę nuo svetimo vertinimo. Todėl grožio specialistams tenka didžiulė atsakomybė. Turime mokėti ne tik pasiūlyti procedūrą, bet kartais ir pasakyti: „Jums jos nereikia.“ Man tai yra profesionalumo ženklas – ne kurti žmogui naujus kompleksus, o padėti jam pamatyti tai, kas jau gražu.

Ar grožio supratimas laikui bėgant keičiasi? Kuo galėtume pasidžiaugti?

Labai. Man atrodo, kad pagaliau judame gera kryptimi. Buvo laikotarpis, kai visos turėjo atrodyti beveik vienodai. Šiandien vis labiau vertiname individualumą. Moteris graži su raukšlele prie akių, jeigu jos oda sveika, akys gyvos ir pati jaučiasi gerai. Jaunystė ir grožis nėra sinonimai. Man tai vienas gražiausių pokyčių mūsų industrijoje.

Labai patinka, kad šiandien vis dažniau kalbame ne apie „anti-age“, tarsi amžius būtų priešas, o apie gražų, sveiką senėjimą. Juk mūsų tikslas neturėtų būti sustabdyti laiką. Daug gražiau padėti moteriai gerai jaustis ir puikiai atrodyti kiekvienu gyvenimo etapu.

Kas jums yra graži moteris, gražus žmogus?

Gražus žmogus man pirmiausia turi spinduliuoti energija. Kartais sutinki moterį, kuri neatitinka nė vieno tariamo „tobulumo standarto“, bet nuo jos negali atitraukti akių. Laikysena. Žvilgsnis. Balsas. Humoras. Pasitikėjimas savimi. Gerumas. Kosmetologija gali pagerinti odą, technologija gali paryškinti kūno linijas, bet charizmos aparatu nesukursi. Ir turbūt dėl to tikrasis grožis neturi vienos formulės. Galime išmatuoti odos drėgmę ar įvertinti veido ovalą, bet negalime išmatuoti to jausmo, kurį žmogus sukuria įėjęs į kambarį. Man gražiausi tie žmonės, kurie būdami šalia sukuria jaukumą.

Kaip pati rūpinatės vidiniu ir išoriniu grožiu?

Esu labai smalsi. Manau, tai viena svarbiausių jaunystės paslapčių. Nuolat domiuosi, keliauju, važiuoju į Italiją, susitinku su gamintojais, mokausi, testuoju naujoves. Žinoma, pati naudoju technologijas ir kosmetiką, kuriomis tikiu. Tik kuo ilgiau dirbu grožio srityje, tuo aiškiau suprantu: gali turėti geriausią kremą pasaulyje, tačiau jeigu esi nuolat nelaiminga – veidas anksčiau ar vėliau tai papasakos. Todėl šiandien sau stengiuosi duoti ne tik geriausių procedūrų, bet ir emocijų, kurios mane pripildo. Kelionės, žmonės, naujos idėjos, mokymasis ir mėgstamas darbas man irgi yra grožio rutina.

Vaida Norkūnaitė. Nuotrauka – Elly Jurelly („Foto Alibi“). Stilius – „Jūratė Steponavičiūtė Design“. Makiažas – Justinos Levčik

Kodėl svarbu puoselėti išorinį grožį? Kaip jis veikia santykius, profesinę sėkmę?

Kai žmogus patinka pats sau, pasikeičia jo laikysena, bendravimas, drąsa. Jis kitaip įeina į kambarį, kitaip kalba susitikime, kitaip priima komplimentą. Todėl grožio priežiūra nėra tuštybė. Kartais tai paprastas būdas pasakyti: „Aš sau rūpiu.“ O šis jausmas persikelia ir į santykius, darbą, pasirinkimus. Žinoma, išvaizda savaime nesukuria nei laimingų santykių, nei sėkmingos karjeros. Tačiau pasitikėjimas savimi dažnai pakeičia tai, kaip save pateikiame pasauliui. Kai gerai jautiesi savo kūne ir savo odoje, atsiranda daugiau laisvės būti savimi.

Kaip rūpestis grožiu tapo jūsų verslu?

Iš smalsumo ir labai aukštų reikalavimų. Aš nenorėjau tiesiog prekiauti kosmetika ar aparatais. Norėjau rasti tai, ką pamačiusi pasakyčiau: „Kodėl šito dar neturime Lietuvoje?“ Taip atsirado partnerystės su keturiomis didelėmis Italijos kompanijomis. Man didžiulė atsakomybė būti jų atstove, nes mano vardas tampa savotišku filtru: jeigu kažką atvežu į Lietuvą, turiu būti įsitikinusi jo kokybe. Tad mano verslo modelis gana paprastas: pirma rezultatas, tada pardavimas. Ne atvirkščiai. Gal todėl šį verslą matau ne kaip prekybą, o kaip nuolatinę paiešką. Kiekvieną kartą Italijoje klausiu savęs: kas bus aktualu moterims po metų ar dvejų ir ką verta parodyti Lietuvai jau šiandien? Man labai patinka būti tuo tiltu tarp itališkų inovacijų ir mūsų Baltijos rinkos.

Kuo ypatingi prekių ženklai, su kuriais bendradarbiaujate?

Esu itin reikli partnerystėms. Man neužtenka gražaus itališko pavadinimo ar prabangios pakuotės. Turi sutapti keturi dalykai: filosofija, technologija, kokybė ir rezultatas. Italijoje mane žavi tai, kad grožis nėra atskirtas nuo gyvenimo kokybės. Štai „BioBeneItalia“ filosofijoje kalbama apie išorinio grožio ir vidinės gerovės harmoniją, individualų požiūrį, profesionalias technologijas ir kosmetiką.

Taip pat galvoju apie grožį. Nenoriu parduoti moteriai dar vieno indelio. Noriu, kad ji suprastų, kodėl jos odai jo reikia ir kokį rezultatą kartu kuriame. Todėl man labai svarbus ryšys su pačiu gamintoju – noriu pažinti produkto kūrėjus, suprasti jų vertybes ir matyti, kiek jie investuoja į tobulėjimą. Kai pati žinau visą produkto ar technologijos kelią, galiu daug ramiau prisiimti atsakomybę rekomenduodama jį klientams.

Visus produktus ir procedūras išbandote pati?

Taip, man tai labai svarbu. Negaliu nuoširdžiai rekomenduoti moteriai procedūros, jeigu pati nežinau, kaip ji jaučiasi, ką matai veidrodyje iškart po jos ir kaip rezultatas atrodo vėliau.

Esu reikli klientė savo pačios verslui ir manau, kad tai labai gerai. Pirmiausia turiu įtikinti save, tik tada galiu įtikinamai kalbėti kitam. Man neužtenka vien gamintojo prezentacijos ar gražių nuotraukų. Noriu pati pajusti procedūrą, jos naudą ir rezultatą, todėl į Lietuvą įvežu tik patikrintas ir saugias inovacijas.

Kokių naujovių atvežate mums į Lietuvą?

Esu keturių didelių Italijos kompanijų atstovė Baltijos šalyse ir turiu vieną taisyklę: nevežu to, kuo pati netikiu. Vežu tai, kas mane pačią nustebina rezultatu ir, svarbiausia, kas yra saugu. Viena tokių naujienų – PHISIORED PHI02 aparatas. Tai infraraudonųjų spindulių technologiją ir fizinį aktyvumą jungianti sistema – infraraudonųjų spindulių dviratis su kolageno lempomis. Man labai patinka pati idėja: žmogus 20–30 minučių mina dviratį be jokio diskomforto, o rezultatą pamato iškart po seanso. Pati procedūra orientuota ne tik į išvaizdą, bet ir į kūno savijautą: aktyviai deginamos kalorijos, nes infraraudonoji šiluma padidina kūno temperatūrą, sykiu minate dviratį, taip skatinama kraujotaka ir limfotaka; raudonosios (kolageno) šviesos terapija padeda skatinti kolageno ir elastino gamybą, todėl reguliarios procedūros gali pagerinti odos stangrumą ir tekstūrą.

Kita naujiena – MICROIONO veido technologija. Jos tikslas – be skalpelio ir injekcijų stangrinti veido audinius: pakelia akių vokus, veido ovalą, formuoja veido linijas, mažina pasmakrę ir raukšles. Rezultatais klientai džiaugiasi iškart po procedūros.

Visiškai šviežia mūsų naujiena – vos prieš dvi savaites iš Italijos atkeliavusi „Dermalkup“ technologija. Viena įspūdingiausių jos krypčių – sėdmenų formos ir stangrumo procedūros. Man patinka technologijos, kurių rezultatą klientė gali įvertinti veidrodyje, ne tik išgirsti pažadą.

Labai džiaugiuosi, kad tai, ką dar visai neseniai pamatydavome tik tarptautinėse parodose Italijoje, šiandien jau galime pasiūlyti ir moterims Lietuvoje.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate būdama versli moteris? Ar dar pasitaiko stereotipinio mąstymo, kad tai „vyrų sritis“?

Žinoma, pasitaiko. Ypač kai moteris kalba ne tik apie grožį, bet ir technologijas, įrangą, derybas, investicijas, tarptautinį verslą. Tačiau man niekada neįdomu įrodinėti, kad galiu daryti tai, ką daro vyrai. Aš noriu gerai daryti tai, ką darau aš. Versle galiausiai greitai paaiškėja, kas ką sugeba. Rezultatai neturi lyties. Manau, moterims labai svarbu nebijoti kalbėti apie ambicijas ir pasiekimus. Kuklumas yra graži savybė, bet versle turi mokėti aiškiai pasakyti, ką sukūrei, kokią vertę atneši ir ko nori. Kai pati tiki savo kompetencija, stereotipams lieka vis mažiau vietos.

Kokias grožio priemones visada turite su savimi rankinėje, kelionėje?

Kelionėse vadovaujuosi principu „mažiau, bet geriau“: geras veido kremas, intensyviai drėkinanti priemonė ar serumas, lūpų priežiūra, SPF ir viena priemonė, kuri per kelias minutes grąžina veidui gyvybę – SKIN UP aparatėlis (suteikia atspalvį, giliai drėkina ir palieka odą švytinčią). Jeigu galėčiau į rankinę įsidėti mėgstamiausią aparatą, tikriausiai ir jį nešiočiausi. Kelionėse oda greitai parodo nuovargį – skrydžiai, kondicionieriai, pasikeitęs ritmas daro savo. Todėl man svarbiausia turėti priemones, kurios padeda odai vėl atrodyti gyvybingai.

Kada pati sau esate gražiausia?

Kai esu laiminga. Galima padaryti idealų makiažą, šukuoseną ir apsivilkti nuostabią suknelę, bet jeigu akys tuščios – kažko trūksta. O būna dienų, kai plaukai nėra tobuli, makiažo beveik nėra, bet grįžti iš Italijos su nauja idėja, pavykusiu projektu ar gera žinia ir tiesiog švyti. Tada sau esu gražiausia. Matyt, todėl šiandien grožį vis mažiau sieju su tobulu vaizdu. Man jis daug labiau susijęs su būsena. Kai jauti džiaugsmą, smalsumą ir pasididžiavimą tuo, ką darai, jokio papildomo „filtro“ nebereikia.

Koks komplimentas, nesusijęs su grožiu, jums labai paglosto širdį?

Man labai brangus komplimentas: „Tu mane įkvėpei.“ „Gražiai atrodai“ visada malonu išgirsti. Bet kai žmogus pasako, kad dėl tavęs išdrįso kažką pradėti, daugiau savimi pasirūpinti ar patikėjo savo idėja – tai lieka daug ilgiau. Toks komplimentas reiškia, kad palietei ne žmogaus akis, o jo gyvenimą. Tai daug vertingiau už bet kokį komplimentą suknelei, plaukams ar išvaizdai. Jeigu savo pavyzdžiu galiu kažkam suteikti drąsos, vadinasi, tai, ką darau, turi dar didesnę prasmę.

Ar pati pastebite gražias moteris, mėgstate joms pasakyti komplimentų? Kodėl svarbu vienai kitą pagirti, palaikyti?

Taip. Man labai patinka moterims sakyti komplimentus. Moterų nereikia mokyti konkuruoti – pasaulis mus to ir taip moko. Daug svarbiau išmokti vienai kitą pastebėti ir palaikyti. Kitos moters grožis neatima nieko iš manojo. Kitos moters sėkmė nesumažina manosios. Priešingai – stiprios, gražios, kuriančios moterys šalia manęs primena, kiek daug mes galime. Pati gražiausia grožio filosofija – ne konkuruoti, kuri gražesnė, o padėti viena kitai pražysti.

Autorė Laima Samulė