Asociatyvi nuotrauka

Psichosocialinę negalią turintys žmonės vis dar yra viena labiausiai pažeidžiamų ir diskriminuojamų visuomenės grupių. Jiems stinga įdarbinimo, apgyvendinimo paslaugų. Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija trijose savivaldybėse jau trečius metus teikia apsaugoto būsto paslaugą. Rezultatai puikūs – tinkamai parinktos paslaugos padeda psichikos negalią turintiems žmonėms atsistoti ant kojų, grįžti į bendruomenę ir net susirasti darbą.

Apsaugoto būsto atvejo vadybininkė Daiva Matulevičiūtė sako, kad apsaugotame būste gali gyventi tie psichosocialinę negalią turintys žmonės, kurie neturi savo būsto ir stokojantys individualių socialinių paslaugų. Apsaugoto būsto paslaugos gavėjams nereikia mokėti būsto nuomos, jiems apmokamas internetas, būsto išlaikymo mokesčiai, padedama įsigyti buities įrangą, reikalingus baldus.

„Apsaugoto būsto paslauga – tai daug daugiau nei tik gyvenimas nemokamame būste. Reikia išsikelti tikslus ir jų siekti. Pavyzdžiui, vieni nori susirasti darbą, išmokti planuotis laiką, laikytis dienotvarkės, atnaujinti nutrūkusius santykius su giminėmis ir draugais. Kiti siekia išmokti tvarkytis buityje, gaminti valgį, atsikratyti skolų, susitvarkyti dokumentus dėl priteisto vaikų išlaikymo ar kt.“, – pasakoja D. Matulevičiūtė.

Žmonėms, apsigyvenusiems apsaugotame būste, rūpi ir tai, kur jie gyvens toliau, pasibaigus projektui, todėl jų tikslai susiję ir su nuosavo būsto nuoma – užsirašyti į eilę socialiniam būstui gauti ar patekti į savarankiško gyvenimo namus.

Geras pavyzdys – užkrečiamas

Mantas ir Ieva (vardai pakeisti) apsaugotame būste apsigyveno 2020 m. vasarą ir čia gyvena jau beveik trejus metus. Iki tol jie abu gyveno socialinės globos namuose. Dar gyvendamas įstaigoje Mantas sakėsi norįs išeiti iš jos ir išmokti gyventi savarankiškai. Ieva kiek abejojo savo gebėjimais gyventi savarankiškai, jai stigo pasitikėjimo savimi, tačiau Manto pasiryžimas pereiti į apsaugotą būstą, jo didžiulis noras išeiti iš socialinės globos namų įkvėpė ir Ievą.

„Mantui išėjimas iš institucijos ir persikėlimas į apsaugotą būstą labai stipriai pakeitė jo gyvenimą! Įsivaizduokite, anksčiau šis žmogus net negalėjo išeiti iš globos namų teritorijos, o apsigyvenęs apsaugotame būste jis pirmąsyk gyvenime tapo laisvas. Jam šis persikėlimas prilygsta skrydžiui į kitą planetą, kurioje nusileidus viskas nauja, nepažįstama, viską reikia suprasti ir išmokti“, – su pasididžiavimu pasakoja pašnekovė.

Svajonė dirbti išsipildė su kaupu

Pašnekovė sako, kad Mantas visą laiką svajojo dirbti. „Jam labai svarbu pačiam užsidirbti pinigų. Deja, vyro darbingumo lygis labai mažas. Laimei, pavyko susirasti darbą. Reikėjo matyti, kaip jis didžiavosi pradėjęs dirbti! Mantas ankstyvą rytą noriai keliasi ir važiuoja į kepyklėlę, kurioje dirba pagalbiniu darbininku. Jis yra geranoriškas ir pareigingas darbuotojas, pradėjus dirbti prasiplėtė jo socialiniai ryšiai: gerai sutaria su bendradarbiais, dalyvauja įmonės šventėse, renginiuose.

D. Matulevičiūtė pasakoja, kad Ieva sėkmingai lankė ir baigė profesinės reabilitacijos programą ir įgijo individualios priežiūros darbuotojos profesiją bei sėkmingai pagal ją įsidarbino. Ieva švelni, atidi, sąžininga, ji labai myli senus žmones, yra kantri, linkusi padėti, atjausti, tad jai puikiai sekasi atlikti savo pareigas darbe: lankyti senolius, kuriems reikalinga pagalba namuose, padėti jiems atlikti buities darbus, nupirkti maisto produktų.

Pradžia buvo nelengva

Moteris pasakoja, kad, visų pirma, jos globotiniai turėjo susitvarkyti visą šūsnį oficialių dokumentų, prašymų dėl išmokų pervedimo, dėl gyvenamosios vietos deklaravimo. Po to mokėsi gyventi bute, prisiimti atsakomybę už kasdienės buities tvarkymą, apskaičiuoti savaitės ir mėnesio biudžetą, taupiai apsipirkti, įjungti ir išjungti skalbimo mašiną, dujas. Mokėsi stebėti savo sveikatos būklę, laiku nueiti pas gydytojus, kurti ryšį ir jį palaikyti su psichikos negalią vienijančios organizacijos bendruomene. Mokėsi naudotis visuomeniniu transportu, pažinti miestą. Gyvendami tame pačiame bute jau trečius metus, Ieva ir Mantas įgijo kasdieniame gyvenime reikalingų įgūdžių, mokosi pasitikėti savo jėgomis, nebijoti suklysti, stiprinti savo psichologinį atsparumą.

„Mano svarbiausias tikslas – patarti, stiprinti apsaugoto būsto paslaugos gavėjų įgūdžius ir motyvaciją naudotis esama pagalbos sistema, savarankiškai spręsti kylančias problemas. Labai svarbu nuolat palaikyti, padrąsinti, stiprinti psichologinį atsparumą, sumažinti baimę dėl ateities“, – apibendrina specialistė.

Savarankiško gyvenimo svarba

Apsaugoto būsto atvejo vadybininkė sako, kad šių nuostabių žmonių trijų metų gyvenimas apsaugotame būste įrodė, kad kiekvienas žmogus, kuris turi mažesnę ar didesnę negalią, yra vertas pagarbos, turi teisę gyventi savarankiškai, įgyti trūkstamus įgūdžius, išmokti priimti sprendimus.

„Taip, iš pradžių nėra lengva, nes gyvenimas institucijoje „nugalina“, iškreipia žmogaus suvokimą apie tai, kaip veikia visuomenė, kaip tapti jos dalimi. Uždaroje įstaigoje susiformuoja savos taisyklės, apie ten gyvenančius žmones susidaro neigiamas įvaizdis, jie laikomi pavojingais, nevisaverčiais. Manto ir Ievos  atvejis įrodo, kad net ilgus metus gyvenę uždaroje aplinkoje, padedami specialistų, žmonės su negalia gali integruotis į visuomenę ir tapti savarankiškais. Jau seniai įrodyta, kad tik labai nedidelė dalis institucijose gyvenančių žmonių iš tiesų yra nepajėgūs gyventi bendruomenėje“, – sako pašnekovė.

Leidyklos „Alma littera“ išleistas „Puslapis švelnumo“ yra ankstesnių B. Lyrio knygų „Kiekvienos dienos terapija“ ir „Ramybės teologija“ tąsa. „Daugelyje knygų pateikiama receptų, kaip pasveikti, kaip pagyti, kaip tapti laimingam. Šioje knygoje tėra vienintelis receptas, leisiantis pasveikti, gebėti kuo gražiau nupinti savo paties gyvenimo vainiką. Tai – džiaugtis savo unikalumu, vertinti jį. Neprivalote būti kaip visi. Neprivalote rasti teisingų sprendimų ir įgyvendinti juos dairydamiesi į kitų žmonių gyvenimą. Privalote apkabinti ir susitaikyti su savo gyvenimu. Tada tapsite nenugalimi“, – teigia knygos autorius.

Vakar Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje įvyko knygos pristatymas, kurį lydėjo pianistės Ievos Dūdaitės atliekami muzikos kūriniai. Su kunigu B. Lyriu kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė

Pacituosiu jus: „Kai gyvename visuomenėje, kuri skaldo, kuri žeidžia labiau, nei gydo, kai esame nuolat prievartaujami būti tokie, kokie turėtume, o ne kokie esame iš tikrųjų, sukurti savo švelnumo istoriją yra didelis iššūkis.“ Ar manote, kad švelnumo galima išmokti iš knygų? 

Yra toks Šv. Mišių sakinys, skaitomas per Gailestingumo sekmadienį, – Dievas labiausiai savo visagalybę parodo atleisdamas. Kasdienybėje mums visagalybė asocijuojasi su teisingumu, atpildu už nuodėmes. Save tapatinti su sėkme gali tik nesubrendęs žmogus – tik brandus žmogus supranta švelnumo esmę – neįmanoma visą gyvenimą bausti save už dalykus, kuriuos kažkada padarė, nuolat kalti save prie kryžiaus, o ne ieškoti išeičių.

Švelnus, laimingas žmogus šiandien kelia įtarimų, – kaip galima sau atleisti? Bet kažką gražaus sukurti mes galime tik gyvendami darniai su savimi.

Knygoje pasakoju istoriją apie pažįstamą gydytoją, kuri savo homoseksualų sūnų vedžioja pas psichiatrus, gydytojus, kunigus, netgi egzorcistą. Atėjusi pas mane ji sako: „Kunige, mano vaikas niekaip nepasveiksta.“ Pakalbu su tuo vaikinu ir suprantu, kad ne sūnų, o mamą pas psichiatrą reikia siųsti. Tai ji gyvena su neįmanomais lūkesčiais. Tai ji pasirengusi meilei tik tada, kai sūnus bus toks, kokio ji nori, kokio tikisi.

Mano knyga, švelnumo istorija, kurią pasakoju, gimė iš mazochistinės mūsų visuomenės, kuriai kančia yra natūrali būsena ir kuri norėtų užauginti superherojus. Bet tikrasis superherojus yra tas, kuris sugeba objektyviai pažvelgti į savo ir kitų gyvenimus. Mūsų, kunigų, bendruomenėje taip pat labiau priimta matyti svetimas nuodėmes, deklaruoti savo sterilumą. Bet man atrodo, kad turėtume matyti savo istoriją, priimti savo silpnybes, žmonės tai pastebi, vertina ir patys keičia savo gyvenimus. Dievas nėra istorija, Dievas yra gyvas ir jis veikia mūsų kasdienybėje, mūsų istorijose. Švelniai veikia.

Kunige Benai, pasukote į kunigystę, nes norėjote tapti kiek kitokiu kunigu nei tie, kurių teko sutikti… 

Surambėjusią širdį turi ne tik kunigai, ją turi kai kurie mokytojai, gydytojai. Pastebėjau, kad žmonės ne visada pas kunigą ateina patarimo, devyniasdešimt procentų jų tiesiog nori būti išklausyti. Labai lengva įvertinti, ką žmogus padarė blogai, ir liepti jam perskaityti katekizmą. Tačiau katekizmas ne visada veikia. Ir ne kunigo teisė pasmerkti žmogų, užklijuoti jam nusidėjėlio etiketę, grasinti jam Dievo rūstybe ir atpildu. Kunigas yra tarpininkas, jis turi paieškoti priežasčių, kodėl žmogus taip pasielgė.

Man visada rūpėjo Gyvoji teologija, – vienoje rankoje laikraštis, kitoje – Šventasis Raštas. Du žmonės gyvena kartu dvidešimt metų be bažnytinės santuokos, sako, gyvena nuodėmėje. Bet ne nuodėmėje, sakau, jūs gyvenate, gyvenate bažnyčios nepalaimintoje santuokoje. Mylite vienas kitą, esate vienas kitam ištikimi. Aš, kunigas, jiems nuodėmių išrišimo negaliu duoti, o tiems, kurie, gyvendami bažnytinėje santuokoje, keičia partnerį po partnerio, galiu. Kaip čia taip? Sako – negalima siųsti į Ukrainą pinigų, nes jie virs ginklais. Tačiau žmogus turi prigimtinę teisę gintis, tai ir daro šiandien Ukraina. Atimti iš jo tokią teisę yra nuodėmė.

Mane visada domino praktiniai gyvenimo klausimai, o ne vien gražūs žodžiai. Viskas, kas mums duota Dievo, yra siekinys. Mes būsime išgelbėti per malonę, o ne todėl, kad esame gražūs, šaunūs ar manome esantys teisingi. Šventasis raštas yra gyvas mūsų gyvenimuose, tereikia tai pamatyti.

Sutikau moterį, kuri tuo pačiu metu laukė ir plaučių, ir širdies donoro. Ji man sako: „Kur tas Dievas, jis mane turbūt pamiršo?“ O jos vyras, nesvarbu, kurioje ligoninėje ji būtų – Kauno klinikose ar Klaipėdoje, po darbo tris kartus per savaitę važiuoja į ligoninę ir lieka nakvoti su ja palatoje. „Jūs dar klausiate, kur yra Dievas, jis – jūsų vyras ligoninės palatoje“, – atsakiau jai. Pamatyti Dievą kasdienybėje, smulkmenose mus keičia, jis kartu su mumis valgo mūsų skausmo duoną.

Iš tiesų jūsų knygoje Evangelijos žodžiai persipina su kasdienybės istorijomis. Aš pati radau atsakymą, kodėl Evangelijoje Dievas kalba palyginimais. „Palyginimų kalba nenurodo, kur eiti ir ką daryti, bet priverčia mąstyti“, – jūs rašote. 

Visai neseniai skaitėme Evangelijos žodžius: „Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai“ (Mt. 24, 28). Klausiu mūsų protingo kunigo Ričardo, kaip tai paaiškinti. Benai, jis man sako, Jėzus kalba mokiniams ir neduoda jokių atsakymų, jis nori, kad jie galvotų, ir jie anksčiau ar vėliau sugalvoja.

Kai perskaičiau jūsų knygą, kilo mintis, kad tarp švelnumo ir meilės turėtume dėti lygybės ženklą…

Dieve meilė, švelnumas ir gailestingumas yra viena. Žmogus dažnai atskiria tuos dalykus, tačiau Dievas viską daro iš meilės. Kai kalbu apie švelnumą, aš neturiu mintyje lėkšto švelnumo, noriu kalbėti apie drąsų švelnumą. Apie drąsą priimti savo žaizdas ir nebijoti, kad mūsų silpnybės gali mus šantažuoti. Man švelnumas yra dorybė.

Esate sakęs, kad Dievo veidą jums parodė mama. Šiandien jos nebeturite, ar vis dar jaučiate, prisimenate jos švelnumą? 

Mano mama buvo žydė, ji man viską leisdavo (juokiasi). Turėjau mamą, kuriai Dievas ir meilė buvo sinonimai. Sekmadienį Šv. Mišios, ji man sako: „Pamiegok, sekmadienis laisvas, galėsi nueiti vakare.“ Matai, kaip atvirkščiai veikia! Ji man sakydavo: „Vaikeli, tu daryk taip, kaip nori, jei suklysi, pamatysi, kad tai – ne tau, netinka. O jei nepadarysi, vėliau gal teks gailėtis. Tu pats renkiesi.“ Ji nebardavo, jei suklysdavau, kitą kartą tau geriau pavyks, ramindavo. Mokėdavo iš kiekvienos tamsos šviesą ištraukti. Iki dešimtos klasės prastai mokiausi, ji manęs niekada nelygindavo su kitais vaikais. Aš ir tėveliams sakau – vaikus auklėti reikia iki dvylikos metų, paskui su jais reikia susidraugauti ir mokyti juos tik savo pavyzdžiu.

Mano mama tokia gyva! Visą gyvenimą su ja turėjau ryšį, turiu ir dabar. Rodos, ji gyvena tuose sakiniuose, tuose padrąsinimuose, kuriuos man sakė ir kuriuos prisimenu.

Kūryba, tikiu, žmogui įkvėpta iš aukščiau, daugelis kūrėjų tai gali patvirtinti. Ar rašydamas poeziją, dėstydamas mintis, prašote Šventosios Dvasios pagalbos? 

Aš pasitikiu Dievu. Ypač poezija, ji gimsta balsu, eilėraščius įrašau, tik tada perkeliu ant popieriaus. Jei žmogus atsiveria, Šventoji Dvasia veikia, kad ir ką žmogus darytų.

Dirbate Kauno klinikose, ten matote daugybę skaudžių istorijų. Kai kurios iš jų nugulė knygoje. Skausme gimsta ne tik meilė, bet ir pyktis. Kaip jūs pyktį neutralizuojate? Juk dažnai esate žmogus, kuriam pasakomi paskutiniai šio gyvenimo žodžiai. 

Jei žmogus labai serga, pykčio nebelieka, matai tik susitaikymą ir išmintį. Kartais sergančio dvidešimtmečio išmintis prilygsta aštuoniasdešimtmečio išminčiai. Ant pasaulio dažniau pyksta sergančiojo artimieji, jiems liga atrodo neteisybė. Klinikose gyvenimo džiaugsmo mažai, problemų daug, bet meilės ir gerumo ten kur kas daugiau nei mūsų kasdienybėje, kurioje vis skundžiamės, skundžiamės. Darbas ligoninėje man suteikia drąsos. Kai grįžti iš reanimacijos palatos, kurioje ką tik ant mamos rankų mirė dvidešimtmetis, į avariją patekęs sūnus, smulkmenos ir detalės, dėl kurių kartais ginčijamės, nebetenka prasmės.

Įtikinti žmogų gyvenimu yra labai sunku, kol jis pats neišgyvena savųjų patirčių. Kaulų vėžiu sergantis žmogus iš skausmo nerėkia tik tomis akimirkomis, kai jam leidžia morfijų. Aš negaliu suvokti, kaip jam skauda, ir nenorėčiau suvokti, aiškiai suprantu, kad nepadės davatkiški žodžiai – pakentėk, Dievas irgi kentėjo.

Privilegija būti šalia žmonių, kurie nieko nebevaidina, yra tokie, kokie yra. Esu ten ne dėl atlyginimo, man atrodo, kad svarbu duoti žmonėms dar kažką svarbaus, ne tik darbą parapijoje. Kuo esi labiau prieinamas, tuo tvirtesni ryšiai mezgasi tarp žmonių.

Knygoje radau frazę, kad kiekvieną iš mūsų Dievas augina tik jam skirtu būdu. Kokį būdą Jis jums pritaikė? 

Tai išaiškės tada, kai baigsis mano žemiškasis gyvenimas. Mes taip norime vieni kitus užauginti pagal savo formules, bet taip nėra. Dievas atras savo laiką, savo formą mus pamokyti, perkeisti. Į mano parapiją atėjo šeima, kuri gyvena be bažnytinės santuokos, iš savo parapijos išvaryti, jie ieškojo priebėgos. Ketverius metus jie kas sekmadienį vaikščiojo į bažnyčią, Viešpats juos užaugino, jie galiausiai priėmė santuokos sakramentą. Man atrodo, kad geriau priimti malonę, kai jai esi pasirengęs. Užauginti savo norą, o ne galvoti, ko nori kiti.

Šioje knygoje palikti tušti puslapiai, į kuriuos galima surašyti savo švelnumo istoriją. Ką jūs pats į juos užrašytumėte? 

Knygos pradžioje aš klausiu: ar jūs mylite save? Ar mylite savo gyvenimą? Pabaigoje mano klausimas yra apie transformaciją, ar visos tos istorijos ir situacijos mane palietė? Ar padėjo suprasti, kad ir mes visi esame ir gražūs, ir sužeisti? Ar aš suprantu, kad mano gyvenimas nėra idealus ir, nepaisant to neidealumo, aš vis tiek jį myliu?

Kai man nustatė kepenų pakitimus, kai išoperavo plyšusį apendicitą, kai rado vėžį ir jį sėkmingai pašalino, supratau, kad nenoriu gyventi veidmainystėje. Jei būsiu bažnyčioje, tai būsiu toks, koks esu, kokį mane Viešpats kviečia, arba išvis nebūsiu. Būsiu ten, kur mane priims, kur mane mylės. Man padėjo suvokimas, kad gyvenimo misiją priimti gali tik žmogus, nieko nelaukiantis iš kitų, o pats save jiems atiduodantis.

Mikos Savičiūtės nuotraukas iš pristatymo

Pirmoji būsimosios švedų autorių C. Läckberg ir H. Fexeuso trilogijos dalis, detektyvas „Dėžė“ jau pasiekė Lietuvos detektyvinio žanro gerbėjus. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Virginija Jurgaitytė, išleido leidykla „Alma littera“.
Bestselerių kūrėja, pasaulyje žinoma detektyvų autorė C. Läckberg dažnai pavadinama Europos kriminalinės fantastikos karaliene. Pirmąją savo istoriją ji parašė penkerių. Tai buvo kraują stingdantis pasakojimas apie Kalėdų Senelį. Baigusi ekonomikos studijas, rašytoja kurį laiką dirbo visiškai su rašymu nesusijusį darbą. Jos detektyvinių istorijų pradžia tapo rašymo kursai.

C. Läckberg kelias į šlovę prasidėjo 2019 metais, kai pasirodė jos knyga „Auksinis narvelis“. Būtent šis detektyvas ir po metų išleistas jo tęsinys „Sidabriniai sparnai“ jai suteikė Skandinavijos bestselerių karalienės titulą ir daugybę knygos tiražų net 60 pasaulio šalių.

Mentalistą Vincentą ir detektyvę Miną, kurie pasirodo romane „Dėžė“, C. Läckberg sugalvojo kartu su savo draugu, švedų mentalistu, kūno kalbos specialistu, knygų

autoriumi ir televizijos laidų vedėju H. Fexeusu. Jo vaikiškas susižavėjimas magija paauglystėje virto supratimu, kad iliuzija yra nesąmoningos įtakos forma, bandymas kontroliuoti žmonių įsitikinimus ir veiksmus.

Henrikas visą gyvenimą mokėsi įvairių sričių komunikacijos technikų – nuo klasikinės psichologijos iki hipnozės. Jis analizavo, kaip įtakos naudojamos medijose, reklamoje, propagandoje bei memetikoje. Savo tyrimų įrankius rašytojas įteikė ir knygos „Dėžė“ personažui Vincentui, kuris mėgina perprasti žudiką iki tol, kol į jo pinkles pateks nauja auka.

Lietuvių skaitytojams H. Fexeusas pažįstamas iš bestseleriais tapusių knygų „Persikrauk! Išmok laiku sustoti“, „Nuostabus protas. Išsamus asmenybės tobulinimo kursas“, „Minčių skaitymo menas“.

Švedijos autorius C. Läckberg ir H. Fexeusą kalbino Augustė Gittins.

Esate sėkmingi autoriai, greičiausiai, įpratę dirbti po vieną. Jūsų ilgametė draugystė trukdė ar padėjo rašymo procesui? 

Henrikas: tikrai baiminomės, kad darbas kartu gali atsiliepti mūsų draugystei. Porą mėnesių praleidome ieškodami mums tinkamiausio darbo metodo, aiškindamiesi, kaip mums dviese rašyti vieną knygą. Abejoju, ar metodas, kurį atradome, tiktų visiems, tačiau mes taip puikiai vienas kitą pažįstame, kad tikrai vienas kitam neturime nieko įrodinėti, vienas su kitu lygintis. Jei man kildavo prasta mintis, Camilla nevyniodavo į vatą ir sakydavo – Henrikai, ši idėja yra šūdina. Ir atvirkščiai. Dirbome atvertomis kortomis, neabejoju, tai buvo mūsų raktas į sėkmę.

Camilla: tai, kad pradėjome rašyti kartu, buvo atsitiktinumas, niekada nė nesvarstėme tokios galimybės, neslėpsiu, mums tikrai patinka dirbti po vieną. Ir vis dėlto esame draugai jau keturiolika metų, natūralu, kad leisdami laiką kartu kalbame apie literatūrą, diskutuojame įvairiausias idėjas. Kartą Henrikas pasidalijo mintimis, aš papildžiau, jis dar pridėjo ir staiga – akys iššoko ant kaktos, supratome, kad turime puikią idėja knygai. Tačiau rašyti ją turėsime kartu.

Henrikas: tikrai, o juk viskas prasidėjo nuo idėjos, ne leidyklos pakištos minties ar jau pasirašyto kontrakto.

Camilla: tiesą sakant, leidykla netgi nebuvo sužavėta šita mūsų mintimi.

Henrikas: kaip ir mes patys, jie abejojo mudviejų gebėjimu dirbti komandoje.

Jūsų knyga nepaprastai įtraukianti, joje sutinkame gausybę emociškai stiprių, santykiais ir istorijomis apipintų personažų. Kaip jums patiems pavyko nepasimesti tarp tokios gausybės veikėjų? 

Henrikas: mes tarsi žaidėme žaidimą – keliavome iš vieno lygio į kitą. Pirmiausia atsirado pagrindiniai veikėjai Vincentas ir Mina, tada – Minos kolegos policininkai. Visi kiti tiesiog stryktelėdavo iš Camillos galvos, vos tik mums kokio prireikdavo.

Camilla: tai – viena iš mano supergalių. Duokite man dvidešimt minučių ir aš sukursiu dešimt naujų personažų su visa jų gyvenimo istorija. Kita mano supergalia – atbulinis kūlverstis, kai esu šiek tiek išgėrusi (juokiasi).

Knygos veikėjas Vincentas turi Aspergerio sindromą, Mina – misofobiją arba baimę bakterijoms, nešvarumams. Jie iš visų jėgų stengiasi pritapti visuomenėje, būti normalūs, tačiau išties abu jaučiasi vieniši. Kaip manote, ką galime padaryti, kad žmonės, turintys emocinę ar fizinę negalią, jaustųsi lygiaverčiai visuomenėje? 

Camilla: turime būti atviresni, priimti žmones, kurie yra kitokie negu mes. Sutrikimai tampa vis labiau atpažįstami, žmonės gyvena žinodami diagnozes, o šis žinojimas palengvina jų būtį ir paaiškina elgesį. Kas yra norma? Kas yra normalu? Nėra tokių dalykų. Visi mes esame skirtingi ir šiek tiek nenormalūs.

Henrikas: reikia ir laiko, kad žmonių perspektyva pasikeistų. Kai mano vyresniajam sūnui diagnozavo Aspergerio sindromą, šis sutrikimas vis dar buvo laikomas psichine negalia. Dabar apie Aspergerio sindromą kalbame kaip apie asmenybės bruožą – toks požiūris, manau, yra žymiai konstruktyvesnis. Sveika kalbėti apie negalią turinčius žmones kaip apie žmones, susiduriančius su tam tikrais iššūkiais.

Camilla: mano draugas, turintis ADHD – dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo – sindromą, parašė knygą, kurioje savo sutrikimą vadina supergalia!

Knyga „Dėžė“ yra pirmoji trilogijos dalis. Ar iškart buvo nuspręsta istoriją sutalpinti į tris knygas? 

Henrikas: pirmajame rankraštyje „Dėžė“ turi pabaigą. Tačiau Camilla suprato, kad istorija yra per daug sudėtinga, jog tilptų į vieną knygą.

Camilla: kai pasakiau, kad knygos turėtų būti trys, Henrikas porą minučių į mane tiesiog spoksojo. Daugelis dalykų, kurie liks nepastebėti pirmoje knygoje, trečioje dalyje iškils į paviršių. Pirmoje aprašytos visos svarbiausios detalės apie veikėjus, trečioje jos taps visuma.

Camilla, jus vadina Švedų noir literatūros roko žvaigžde, rašote jau beveik dvidešimt metų. Ar knygų idėjos vis dar atkeliauja lengvai? O gal jaučiate spaudimą rašyti tada, kai visai to nenorite? 

Camilla: mano bėda yra ta, kad idėjų turiu daugiau negu laiko. Regis, jos mano galvoje niekaip neišsenka. Norėčiau mokėti bent trumpam išjungti savo smegenis ir idėjų triukšmą, nuolatinį chaosą, kurį jos kelia. Jei kalbame apie skaitytojų lūkesčius, esu savanaudė kūrybos atžvilgiu, rašau dėl to, kad tai pirmiausia patinka man. Nemanau, kad galėčiau rašyti, jei to kažkas reikalautų. Negaliu nerašyti, turiu papasakoti istorijas, esančias mano galvoje.

Henrikai, esate ne tik rašytojas, bet ir mentalistas, vienas geriausių pasaulyje kūno kalbos ekspertų – visai kaip pagrindinis knygos herojus Vincentas. Kiek jūsų yra šiame personaže? 

Camilla: Henrikas mano, kad jis yra geresnė Vincento versija.

Henrikas: Vincentas yra tamsesnė, labiau pažeista mano versija. Tačiau tai tik maži niuansai. Gal aš šiek tiek geriau už jį moku paslėpti savo vidinius demonus. Galbūt gyvenu iliuzija, kad man geriau pavyksta už jį komunikuoti šeimoje, bet tikriausiai – nelabai. Vincento vaikai labai panašūs į mano vaikus.

Camilla: labai anksti supratau, kad rašant neįmanoma atsiriboti nuo sau artimos aplinkos, savęs. Tai lyg verbalinė prostitucija – kuo daugiau atiduosi savęs, tuo geriau seksis rašyti, tuo skaitytojas geriau susitapatins su knygos veikėjais.

Henrikas: sutinku, tekstas tuomet tampa nuoširdesnis, nuogesnis. Kai knyga pasirodė, gavome daugybę atgarsių dėl mūsų siunčiamų stiprių feministinių, antirasistinių žinučių. Bet mes neturėjome intencijos išskirti šių temų, tai pasaulis, kuriame gyvename, ir normos, kuriomis kliaujamės. Reikia rašyti iš širdies, net jei tai – laisvalaikio literatūra.

Henrikai, labai smalsu – esate kūno kalbos ekspertas, ar jaučiate, kad su jumis kalbėdami žmonės pradeda galvoti apie tai, kaip jie kalba, stovi, žiūri, net kvėpuoja? 

Henrikas: taip! Štai jūs kalbėdama palietėte savo sprandą. Tai sumažina kortizolio – kurį organizmas išskiria kaip reakciją į patiriamą stresą – lygį. Vadinasi, šis klausimas jums šiek tiek nepatogesnis nei prieš tai buvę.

Camilla: Henrikai, mes šnekėjome apie tai, kad negalima gąsdinti žurnalistų.

Henrikas: visa kūno kalbos skaitymo idėja yra paremta pasąmone. Man sunku neskaityti kitų žmonių kūno kalbos, kaip architektui sunku neatkreipti dėmesio į pastatų konstrukcijas einant gatve. Tai manęs netrukdo, bet išjungti šio filtro nebemoku.

Laisvalaikiu, norėdami atsipalaiduoti, ramiu veidu žiūrime ne tik trilerius, bet ir dokumentiką apie žudikus, nusikaltimus. Ar galite paaiškinti, kodėl žmonės taip mėgsta trilerius, stipriai išpopuliarėjusį true crime žanrą?

Camilla: daugeliui iš mūsų patinka mėgautis negatyviais jausmais saugioje aplinkoje. Tai atlieka tą pačią funkciją kaip istorijos apie vaiduoklius, kurias pasakodavo susėdę aplink laužą akmens amžiuje. Tik tuomet žmonės bijojo goblinų ir dvasių, o mes bijome prievartautojų, žudikų, teroristų ir užpuolikų. Manau, mums patinka bijoti žinant, kad esame saugūs.

Henrikas: tyrinėjame emocijas, kurių gyvenime patirtume tik dėl nelaimingo atsitiktinumo. Tikiu, jei gyventume organizuotų nusikaltimų gaujoje, kriminalinės temos mūsų visai netrauktų!

Camilla: karo niokojamose šalyse niekas nekuria karinių dramų ar smurtinių trilerių – visko ir taip per akis. Gyvenant nuolatinėje baimėje nekyla ranka kurti jos dar daugiau, kad ir netikros.

Trileriai, detektyvai ar romantinės knygos dažnai vadinamos antrarūše, neintelektualia literatūra, slaptu malonumu. Kodėl žmonės kartais jaučiasi blogai skaitydami tai, kas jiems patinka? 

Camilla: Švedijoje dalyvauju daugybėje debatų apie „gerą“ ir „blogą“ literatūrą. Jaučiama didelė atskirtis, detektyviniai trileriai patenka į tą prastųjų knygų kategoriją. Niekada to nesupratau! Priklausomai nuo to, ką ir kaip išgyvenu, kartais noriu skaityti Nobelio literatūros premija apdovanotas knygas, kartais tai, kas mane pakylės, nukreips mintis nuo kasdienybės. Turime skirtingus skonio receptorius, kartais norime sūraus, kartais – saldaus maisto. Mėgstu abu skonius skirtingomis dienomis, kodėl taip negali būti ir su knygomis?

Henrikas: žmonės, kalbėdami apie savo vadinamuosius slaptus malonumus – guilty pleasures, labiau kalba apie save, apie tai, kad jie patys yra paslaptingai įdomūs, kažkuo nusikaltę.

Knygoje randame išprotėjusią Vincento gerbėją Aną, kurios namai išklijuoti jo nuotraukomis, o galvoje vyksta tik jai vienai realūs romantiniai santykiai. Ar jums yra tekę susidurti su išprotėjusiais skaitytojais? 

Henrikas: ši veikėja parašyta remiantis keletu tikrų žmonių iš mūsų gyvenimo. Su kai kuriais susidūriau aš, su kitais – buvęs Camillos vyras.

Camilla: vienintelė mano patirtis buvo persekiotojas iš Didžiosios Britanijos – niekada jo nemačiau gyvai, tačiau turėjau paprašyti apsaugos knygos pristatyme Anglijoje, kai sužinojau, kad jis atakavo leidyklą, bandydamas sužinoti, kur ir kada tiksliai galės mane rasti. Jis net sugebėjo paskambinti mano mamai! Iš jo sulaukiau neadekvataus komentarų skaičiaus savo tinklaraštyje, buvo nejauku.

Henrikas: o viena mano gerbėja, kaip ir Ana iš knygos, išsitatuiravo mano atvaizdą sau ant nugaros. Tačiau yra ir didesnių keistuolių. Prieš daugelį metų Švedijoje vedžiau televizijos laidą. Kartą gavau laišką, kuriame moteris rašė, kad aš esu jos Lordas Raganius. Sakė, jau ir anksčiau komunikavau su ja per televizorių, tačiau prireikė poros metų, kad suprastų, kas iš tiesų esu. Kai suprato, aš esą ją atstūmiau, o tokio elgesio toleruoti ji nebegalėjo. Gal pusmetį negalėjau ramiai eiti gatve neatsisukdamas.

Camilla: turiu ispaną gerbėją, kuris mano vardą yra išsitatuiravęs sau ant kaklo. Bet jis – ne gąsdinantis, tiesiog pilnas entuziazmo!

Gyvename gąsdinančioje realybėje, šiandien Ukrainoje vyksta karas, ateitis – sunkiai prognozuojama. Kur slepiate mintis, kai ir jums pasidaro per daug baisu? 

Camilla: knygose, maisto gaminime ir televizijos serialuose. Galiu peržiūrėti visą sezoną per vieną naktį.

Henrikas: aš šiuo metu esu ture Švedijoje, tai suteikia man laisvės būti savo saugiame burbule, kai linksminu žmones scenoje. Slepiuosi ir knygose, be abejonės.

Camilla: jau dirbame ir su antrąja trilogijos knyga, taigi didysis mūsų minčių srautas krypsta ten.

Rašytojus kalbino Augustė Gittins

Ne taip seniai lietuvių kalba pasirodė 2018 metais Ukrainoje geriausia knyga vaikams pripažinta, 2020 metais Tarptautinės jaunimo knygų tarybos į IBBY Garbės sąrašą įtraukta apysaka „Merė“. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Liudmila Monkevičė, išleido leidykla „Alma littera“.

„Merė“ – tai jautrus, pamokantis, fantastinių įvykių kupinas pasakojimas apie vienos šeimos kasdienybę, kurią aukštyn kojomis apverčia neįtikėtinų, netgi pavojingų įvykių virtinė. Ar šeimai pavyks sutelkti jėgas ir atgauti viską, kas buvo prarasta? O gal laimės nusipelno tik tas, kuris sugeba pasiaukoti dėl kitų?

Rašytojas pasakoja, kad rašyti vaikams jį įkvėpė vyriausios dukros gimimas. Šiandien pirmagimei Vladislavai – jau 21-eri, ji pati rašo eilėraščius. Vienuolikmetė Zlata taip pat rašo. Paties S. Dermanskio kelias prasidėjo nuo eilėraščių, kuriuos pasiūlė žurnalui „Takelis“ („Stežka“). Eilėraščius išspausdino, dar po kelių publikacijų debiutantas tapo žurnalo literatūros redaktoriumi ir vienu pagrindinių žurnalo autorių. Būtent čia jis šlifavo savo stilių, mokėsi iš klaidų, jaukinosi pirmosios knygos idėją.

Pirmoji S. Dermanskio knyga pasirodė 2004 metais, ją išleido leidykla „Tezė“ („Teza“). Šiandien rašytojo sąraše – jau 40 išleistų knygų, dauguma jų reguliariai perleidžiamos. Knyga „Nuostabi Pabaisa“ – pirmoji trilogijos apie paprastos mergaitės ir miško pabaisos nuotykius dalis – buvo perleista 20 kartų.

Su ukrainiečių rašytoju S. Dermanskiu kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Mūsų kartos žmonėms iš senųjų pasakų atkeliavę nykštukai vis dar daro įspūdį. Tačiau vaikų pasaulis šiandien pilnas kitokių veikėjų, kurie atkeliauja iš kompiuterinių žaidimų ir filmų. Kaip manote, ar svarbu išlaikyti pasakos tradiciją? 

Pasaulis dramatiškai keičiasi. Naujais laikais gimsta nauji mitai, naujos pasakos ir nauji jų veikėjai. Vis dėlto šiuolaikinės aktualijos tėra aplinkybės, kuriose atsiduriame kasdien, išoriniai atributai, į kuriuos reaguojame savo viduje. Istorijos kitokios nei ankstesniais laikais, tačiau mūsų vidinis kosmosas per šimtmečius ne tiek ir pakito. Savęs, savo vietos pasaulyje suvokimas grindžiamas tomis pačiomis kategorijomis kaip ir anksčiau. Kaip ir mūsų protėviai, mes džiaugiamės, mylime, abejojame, bijome, ieškome savęs, savo veikloje vadovaujamės gėrio ir blogio kategorijomis – taip, kaip jas suprantame.

Pasaka skatina skaitytoją atsigręžti į save, kartu su pasakojimo veikėju išgyventi vieną ar kitą istoriją, suvokti ir priimti savo sudėtingą prigimtį ir pasirinkti savo kelią. Todėl visai nesvarbu, kokie veikėjai pastūmės vaiką šio tikslo link, – tradiciniai ar šiuolaikiniai. Galbūt šiandien vaikams suprantamesni šiuolaikiniai filmų, komiksų ar kompiuterinių žaidimų veikėjai, tačiau rytoj atsiras naujų. Kada nors „Marvel“ herojai taip pat taps tradiciniais. Tiesą sakant, jau tampa. Kad ir kaip būtų, manau, kad nykštukai, elfai, slibinai, fėjos ir burtininkai visada žadins vaiko vaizduotę. Jei, žinoma, jie bus meistriškai parašytų istorijų veikėjai.

Vaikams įdomios nenuobodžios, įtraukiančios, vaizduotę žadinančios istorijos. Kad patiktų skaitytojui, veikėjui nebūtina tapti superherojumi. Pirmiausia jis turi būti gyvas, tikras – toks, kuriuo skaitytojas besąlygiškai tiki, net jei jis – mitinė būtybė. Apskritai, nėra svarbu, kas tu, svarbiau – koks tu.

Kartais vaikui lengviau susitapatinti su veikėju žmogumi, savo bendraamžiu, bet ne visada. Tiesą sakant, vaikai nestokoja fantazijos ir gali lengvai įsijausti į kokį nors gyvūną ar pasakos personažą. Veikėjui, apdovanotam antgamtinėmis jėgomis, gal kiek sunkiau sulaukti skaitytojo meilės nei iš pirmo žvilgsnio tarsi niekuo neišsiskiriančiam personažui, kuris siekdamas savo tikslo sugeba sutelkti visas pastangas. Superherojus naudojasi savo pranašumu, kurį jis tiesiog turi, o paprastasis veikėjas ypatingas galias, perlipęs per savo baimes, kompleksus, tingėjimą ir panašiai, generuoja pats. Pasikeisti į gera, tapti stipresniam – sunkiausias iššūkis, kuris gali iškilti kiekvienam iš mūsų. Būtent šį iššūkį privalo įveikti personažas, kurį skaitytojas pamils.

Jei kalbame apie superdidvyrius aplink mus, šis posakis dabar ypač tinka Ukrainai. Didvyriais tapo tūkstančiai, milijonai žmonių, kurie nė neįtarė, kokie yra stiprūs, užsispyrę ir vieningi. Visi jie verti tapti didvyriškais veikėjais tūkstančiuose svarbių istorijų apie gyvenimą ir mirtį, meilę ir neapykantą, apie ištikimybę ir išdavystę. Istorijose apie mus visus, apie ukrainiečių stiprybę, kurią atskleidė šis baisus karas. Šios istorijos jau gimsta. Ir jų bus vis daugiau. Deja…

„Atsakomybė už artimuosius – labai sunki našta. Ne kiekvienas sugeba ją nešti iki galo ir išlikti savimi“, – rašote. Ar šis suvokimas atėjo iš jūsų asmeninės patirties? 

Žmonių psichika – ypatinga. Mes susikuriame laimingo, sėkmingo gyvenimo paveikslą ir visais būdais stengiamės jį paversti realybe. Šioje savo laimingoje ateityje nenumatome nei ligų, nei karų, nei skurdo, nei bado, nei žiaurumų. Todėl žmonės visais įmanomais būdais stengiasi atsiriboti nuo visko, ko nenori įsileisti į savo gyvenimą. Mes užsimerkiame prieš bėdas, jei jos mūsų neliečia. Net kai blogi dalykai vyksta šalia, žmonės dažniausiai stengiasi neįsileisti jų į savo širdį – kad neskaudėtų. Mums nepatinka, kai skauda. Tad kurčia širdis yra apsauginis mechanizmas. Tačiau toks saugumas – iliuzinis. Mūsų tyla ir aklumas tik padeda blogiui augti. Užsikemšame ausis ir užmerkiame akis, nors reikėtų garsiai šaukti apie šią problemą, kad išgirstų visas pasaulis.

Jei pasaulio bendruomenė, taip pat ir Ukraina, būtų adekvačiai reagavusi į Rusijos karą su Gruzija 2008-aisiais, nebūtų kilęs dabartinis karas Ukrainoje.

Neseniai, skaitydamas paskaitą Jeilio universiteto studentams, Timothy D. Snyderis pabrėžė: „Ukraina visada buvo absoliučiame svarbiausių Europos istorinių įvykių centre. Kartais sunku nukreipti žvilgsnį į tai, kas svarbiausia. Nes ten, kur svarbiausia, ir yra tamsiausia. Ir labai dažnai Ukraina yra savotiška tamsos širdis, į kurią nelengva žiūrėti, bet tai nereiškia, kad ji nėra svarbi.“

Norėtųsi, kad mes visi galiausiai prisimintume, kam mums reikalinga širdis, ir nugalėtume tamsą.

Iš tiesų, knygoje kalbate apie kurčią širdį. Ar tai dėl širdžių, kurios negirdi arba nemoka klausyti, šiandien pas jus vyksta karas? 

Tai labai skaudus klausimas. Ne tik man, bet ir daugeliui ukrainiečių, kuriuos kasdien kankina mintis: aš per mažai prisidedu prie mūsų pergalės. Daugelis mano kolegų, pažįstamų, giminaičių stoja ginti savo krašto su ginklu rankose, o aš – ne. Tai neduoda man ramybės ir neduos iki dienų pabaigos arba tol, kol neatsidursiu apkasuose.

Tačiau kol kas aš Kyjive. Prisijungiau prie savanorių, teikiančių tarptautinę humanitarinę pagalbą nuo karo veiksmų nukentėjusiems žmonėms; kiek galiu, remiu savo du brolius, kurie šiuo metu kariauja; po truputį aukoju ginkluotosioms pajėgoms; stengiuosi rašyti, kartais internete ar gyvai susitinku su skaitytojais – kai kurie jų yra vaikai, pabėgę nuo karo į kitas šalis.

Žmonija atbuko. Kiekvienam (-ai) pirmiausia rūpi tai, kas susiję su juo (ja) pačiu (-ia) ar jo (jos) artimaisiais. Net tragiškiausios naujienos iš kokios nors tolimos šalies mums tėra dar vienas vaizdas televizoriuje, ne daugiau. Jei žmonija 2014-aisiais būtų paėmusi į širdį Rusijos agresiją Kryme ir Rytų Ukrainoje, dabar neturėtume Bučios, Iziumo siaubo, nebūtų Mariupolio tragedijos, Charkivas nebūtų subombarduotas, nebūtų okupuotas Chersonas ir daugelis kitų Ukrainos miestų ir kaimų.

Nenoras išeiti iš komforto zonos – štai kas mus verčia užsimerkti ir užsikimšti ausis prieš svetimas problemas.

„Merėje“ gražiai aprašėte vyro ir žmonos, mamos ir tėčio santykį. Ar rašydamas galvojote apie tai, kad knygą būtų įdomu skaityti ir suaugusiesiems? 

Vaikų literatūrą visuomet laikiau universalia. Nė ant vienos mano knygos nėra užrašo: „Suaugusiesiems skaityti draudžiama!“ Atvirkščiai – beveik visuomet tarp eilučių palieku žinučių suaugusiesiems. Man patinka pasijuokti iš mūsų, suaugusiųjų, arogancijos, apsimestinio rimtumo, kartais išsakau tai, kas man neduoda ramybės. Žinau, kad mano parašytas knygas vaikams skaito nemažai suaugusiųjų.

Jeigu turėtumėte magiškų galių, kaip jūsų knygos herojai, kokį stebuklą pirmiausia padarytumėte? 

Prikelčiau rusų nužudytus ir nukankintus vaikus. Priartinčiau pergalę ir nubausčiau visus, kurie yra kalti dėl siaubingų nusikaltimų mano tautai.

Istorija neteikė ypatingų iliuzijų dėl santykių su rusais. Šimtus metų jie bandė mus sunaikinti. Protingi žmonės žinojo, kad karas neišvengiamas. Bet praktiškai niekas negalėjo įsivaizduoti, kad šis likimas ištiks mūsų kartą. Kaipgi šitaip, galvojome mes, juk dabar XXI amžius?! Tačiau pasaulis mato, kas vyksta…

Žinau, ukrainiečiai nustebino pasaulį. Tam tikra prasme nustebinome ir patys save. Dar Orumo revoliucijos metu supratome, kad esame jėga, gebanti susivienyti ir atsispirti neteisybei, tačiau tai, kas su Ukrainos visuomene vyksta šiandien, yra šimtą kartų stipriau. Priešas mus puolė atvirai, visu ūgiu. Ukraina kovoja. Įnirtingai, be kompromisų. Nes mes neturime pasirinkimo – nes tai kova už teisę gyventi.

Todėl kovoja ir žūsta skirtingi žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus, profesijos, lyties.

Todėl nesuskaičiuojamas skaičius savanorių lyg tos skruzdėlės į skruzdėlyną į Ukrainą tempia viską, kas priartina mūsų pergalę. Todėl net vaikai renka lėšas kariuomenės reikmėms.

Ką šiuo metu veikiate, kokioje kasdienybėje gyvenate? 

Mūsų pokalbyje prisiminėte, kaip vaikystėje vos nenuskendote. Aš taip pat turėjau tokios patirties. Tad šiuo metu jaučiuosi panašiai: akimirką jauti, kad grimzti į dugną, stinga oro, virš tavęs užsiveria tamsa. Bet paskui gauni gurkšnį oro, pamatai šviesos blyksnį – ir vėl kovoji, kapanojiesi, bandai išsilaikyti paviršiuje. Deja, neilgai… O tada vėl viskas iš naujo… Taip gyvena milijonai ukrainiečių.

Baisios naujienos iš fronto, iš okupuotų ar išlaisvintų teritorijų panardina į sielvartą, tempia į dugną, bet ir pakursto neapykantą priešui.

Literatūros bendruomenė sulaikiusi kvapą laukia žinių apie rašytoją Volodymyrą Vakulenką – nepaprastą menininką, drąsų patriotą, kuris pakliuvo į priešo rankas pirmosiomis Iziumo srities okupacijos dienomis. Volodymyras vienas augino sūnų Vitaliką. Berniukas – autistas, todėl okupantai jį paleido, perdavė seneliui. Naujausios žinios labai skaudžios – yra įtarimų, kad Volodymyro kūnas rastas masinėje kapavietėje Iziume.

Beje, kai rašydamas apysaką „Merė“ kūriau Andrijko personažą, nuolat galvojau apie Vitaliką, nes jis vienintelis autistas berniukas, su kuriuo man yra tekę kelis kartus pabendrauti.

Džiaugsmą dėl pergalių ir išlaisvintų teritorijų keičia siaubas suvokus, kokia karinių pergalių kaina ir ką teko patirti kankinimų, prievartavimų ir žudynių aukoms.

Taip ir gyvenu. Jaučiuosi be galo dėkingas tiems, kurie mus gina ir nepasiduoda, tiems, kurie padeda kariams užnugaryje, tiems, kurie ginklais, lėšomis ir geru žodžiu palaiko Ukrainą (ypač nuostabiajai lietuvių tautai!), nekenčiu priešo, juo bjauriuosi, bijau dėl savo artimųjų ir visos Ukrainos likimo. Ir tikiu Pergale. Visi mes tikime, todėl neabejotinai laimėsime.

„Pasibaidęs Dievo žirgas“ – ketvirtoji J. Gaižausko ir leidyklos „Alma littera“ išleista knyga. Knygos pristatyme Šv. Kotrynos bažnyčioje autorius pasakojo, kad šios knygos idėja kilo prieš gerus šešerius metus, einant Vilniaus Pilies gatve: „Ėjome su žmona Agne ir kalbėjomės, kur norėtume nukeliauti. Staiga pamatėme personažą, kurio dažniausiai norisi nematyti, o mums einant pro šalį jis uždainavo: „… prie Jordano upės…“ Atsisukau į Agnę ir pasakiau: „Skrendame į Jeruzalę.“ Vėliau, po kelionės, gatvėje ieškojau to žmogaus, daviau jam pinigų, tikėjausi, kad dar kartą man padainuos „prie Jordano upės“, tačiau jis pasičiupo pinigus ir pabėgo. Praėjusių metų vasarą pajūryje paprašiau, kad bičiulis mane nuplukdytų prie švyturio. Mane išsodinęs iš valties, jis kantriai laukė, kol šmirinėjau po salą ir stebėjau, kaip juda šešėliai, kai susirengiau atgal, lipdamas į valtį paslydau ir atsisėdau į vandenį. Tada supratau, kad turiu savo knygos finalą.

Knygos finalas ištraukose, kurias per pristatymą skaitė aktoriai Vaidotas Martinaitis, Aistis Mickevičius, L. Rastokaitė, E. Latėnaitė, nenuskambėjo, tačiau iš jų buvo galima nuspėti svarbiausią knygos mintį – kai laiko šioje Žemėje lieka mažai, mes iškeliaujame į amžinąjį laiką, kuriame nebeskaičiuojamos minutės ir nevardijamos vietovės. Gali būti bet kur ir bet kada.

Rašymo procesas nėra nuspėjamas. Kartais Juozas plaka kompiuterio klavišais, vos spėdamas užrašyti mintis, o kartais visą savaitę ieško tinkamo žodžio ar minties. „Tempas labai nepastovus, – sako, – juo labiau kad aš ne tik rašau: kai ateina daina, ją sukuri, kai ateina knyga – parašai.“

Rašymui, jis neabejoja, reikalinga geležinė valia. Viskas krito iš rankų, kai prasidėjo karas Ukrainoje, tačiau sako supratęs, koks tai tinkamas laikas rašyti apie viltį: „Visada kalbu apie viltį. Kuo laikai tamsesni, tuo daugiau prasmės matau. Žinau, kad negaliu įplieksti milžiniško fakelo, bet iš visų jėgų stengiuosi išsaugoti rusenančias žarijas – juk kažkam gali prireikti įsižiebti ugnelę. Jeigu sulauksiu kitokių laikų, galėsiu prie židinio gerti kakavą ir mėgautis akimirkos žavesiu.“

Paprašytas papasakoti, kur Dievas jį pagavęs, kad nuo pirmosios knygos visos jos yra apie Dievo paieškas, rašantis aktorius tik trumpai tarsteli: „Nereikia nieko aiškinti, reikia tikėti.“ Gerdamas kavą, eidamas piligrimų keliais, darydamas gerus darbus ir klaidas, sėdėdamas ant suolelio ir žvelgdamas į rudenio lapus Juozas ieško atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus: kas aš toks? Koks aš esu? Jam visai nesvarbu, kaip žmonės įvardija tai, ką daro, – rašytoju, aktoriumi, dainų atlikėju, svarbu tai, kaip jaučiasi pats. „Esu paprastas svajotojas, kuris tik įgyvendina savo svajones. Stengiuosi jose neįstrigti, nes kam svajoti, jeigu net nebandai jų įgyvendinti? Vadinkite mane taip, kaip norite…“ – šypsosi ir priduria, kad ne mažiau nei svajonės jam svarbi „čia ir dabar“ sąvoka. Būti iš esmės, o ne vegetuoti akimirkoje yra stulbinantis jausmas. „Gaila, kad jis taip brangiai kainuoja, todėl taip būti galime tik kartais“, – įsitikinęs.

Paprašytas išduoti svajones, Juozas prisipažįsta svajojantis parašyti pasaką. Apie drakonus ir kitus pasaulius, kuriuose gyvena laimingi žmonės. „Gal tai ir nebus kita knyga, gal dar kita, bet ji tikrai bus. Norėčiau parašyti prasmingą pasaką, kurią suaugusieji laiko ir saugo būsimiems anūkams. Na, tokią kaip ,,Broliai liūtaširdžiai“. Aš tikrai apie tai svajoju, o įstrigti svajonėse nemėgstu“, – sako knygos „Pasibaidęs Dievo žirgas“ autorius.

Mikos Savičiūtės nuotraukos

Saulę ir Redą sieja ne tik kūryba, bet ir meilė gamtai, smalsumas ir nuotykiai. „Esu dėkinga Saulei ir jos tėčiui – gamtininkui, rašytojui Selemonui Paltanavičiui, kad jie abu savo knygoms pasirinko mano iliustracijas. Man atrodo, kad kuriant knygas svarbiausia pasitikėti vienas kitu. Labai vertinu, kai rašytojai leidžia iliustruotojai savo parašytą tekstą išreikšti vaizdais taip, kaip ji tai įsivaizduoja“, – sako R. Tomingas. „Džiunglių istorijos“ – antroji bendra Saulės ir Redos knyga. Pirmoji – pasakojimas apie Meksiką „Meksika Marija. Indėnės Mištekės istorija“.

„Nesu buvusi džiunglėse. Viena mano didžiausių svajonių yra išvysti augalus ir gyvūnus natūralioje aplinkoje. Užuosti ir išgirsti tų miškų gyvybę, – prisipažįsta knygos iliustruotoja ir pasakoja vidurinėje mokykloje svajojusi studijuoti biologiją ir tapti tyrinėtoja. – Deja, anuomet antroji svajonės dalis atrodė lygiai taip pat sunkiai įgyvendinama, kaip ir skrydis į mėnulį. Džiaugiuosi, kad išsipildė kita mano didžioji svajonė – iliustruoti knygas. Tačiau niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad piešiu knygai apie džiunglių tyrinėjimą.“

Tarp Redos draugų esama nemažai žmonių, kurie domisi gamta. Daugelis jų ypač linksmi ir smalsūs žmonės. Štai kodėl knygoje gamtos tyrinėtojai pavaizduoti plačiomis tarsi vaikų akimis. „Saulė knygoje irgi tikra – ilgi šviesūs plaukai, o kuo rengtis, kai tyrinėji džiungles, ji pati ir pasakoja“, – šypsosi iliustruotoja.

Prieš keletą metų Redos namuose buvo beveik 200 skirtingų augalų rūšių. Ir šiandien jos miegamajame pūpso orchidariumas, o svetainės sienas apraizgę vijokliniai augalai.

Saulė ir Reda skaitytojus kviečia kartu su džiunglių tyrinėtojais leistis į nuotykių, istorijų ir žinių kupiną kelionę. Knygos skaitytojams paaiškės, kodėl džiunglių stovykloje tyrinėtojai miega hamake, kodėl jie nevaikšto be žibintuvėlio, ką jie valgo ir kokie pavojai tyko kiekviename žingsnyje. Skaitytojai susipažins su džiunglių augalija, įdomiausiais Kosta Rikos džiunglių gyvūnais ir sužinos, kodėl reikia saugoti džiungles.

Saule,rašai apie atogrąžų miškus – tai, ko nėra Lietuvoje. Kaip kilo knygos idėja ir ką pirmiausia Lietuvos vaikams norėtum apie džiungles papasakoti?

Knyga gimė iš patirties Kosta Rikoje, prieš penketą metų dirbau ten džiunglių tyrimo grupėje, – tikra svajonė man, biologei ir gamtą mylinčiam žmogui.

Nors džiunglėse apie knygą negalvojau, užsirašinėjau viską beveik kiekvieną dieną. Supratau, kokia tai unikali patirtis ir kad ji gali daugiau nepasikartoti. Grįžusi į Lietuvą pradėjau rašyti prisiminimus. Norėjau vaikams papasakoti apie džiunglių gyvenimą, parodyti, koks jis įvairus ir stulbinantis. Aprašyti ne vien plikus faktus, bet ir tai, kokie ten pojūčiai, kokie garsai ir įspūdžiai, kaip gyvena gyvūnai ir kokių keistų augalų ten auga. Drėgnuosiuose atogrąžų miškuose randama pati didžiausia biologinė įvairovė pasaulyje. Kiekviename žingsnyje kažkas krebžda. Džiunglės – mūsų plaučiai, mūsų vaistinė. Šios ekosistemos svarba pasauliui yra nenusakoma, bet kalbėdami apie džiungles turime kalbėti ir apie dėl mūsų kaltės neaiškią jų ateitį.

Kokia buvo tavo pažintis su džiunglėmis? 

Iš pradžių nedrąsi, nes ten nežinai, ko tikėtis. Vos atvykusi į tyrimų stovyklą turi išklausyti paskaitos apie saugumo priemones, apie nuodingus gyvūnus ir tai, ko negalima daryti. Tikroji pažintis prasideda tada, kai anksti ryte su kuprine leidiesi skaičiuoti gyvūnų. Matai, kaip džiunglės bunda po nakties, kaip pradeda sklaidytis rūkas ir ima riaumoti kolumbiniai staugūnai. Magiška. Puikiai prisimenu pirmą šiltą drėgnųjų miškų liūtį, kuri anksti ryte mus užklupo grįžtančius į stovyklą. Juokiausi balsu, nes negalėjau patikėti, kad taip būna, – akis užpylė vanduo, nuolat turėjau jas valytis, kad nepargriūčiau. Per kelias minutes pradėjo tekėti upės, kurių ką tik nebuvo.

O kur dar susitikimai su gyvūnais, kuriuos visada norėjau pamatyti: kelių rūšių beždžionės, tinginiai, skruzdėdos, tukanai, kolibriai, nuodingos lapalaipės varlytės ir begalė kitų.

Kokie gyvūnai labiausiai nustebino? 

Labai norėjau pamatyti kolibrius, nebuvau jų gyvų mačiusi. Kolibriai – nuostabūs skraidūnai, be galo greiti, todėl kartais juos būna sunku ir pastebėti. Su didžiausia nuostaba stebėjau kapucinus – mažas beždžionėles, išsiskiriančias savo intelektu. Mačiau, kaip jos ginasi nuo vakare pradedančių įkyriai kankinti uodų, nuraškiusios žaliąsias citrinas, jas perkando ir viena kitą trynė citrinos sultimis. Labai įdomu buvo stebėti ir skuodžiantį Jėzaus Kristaus driežą, kuris taip vadinamas dėl sugebėjimo bėgti vandeniu. O kartą, važiuodami artimiausio kaimelio link, patekome į kelių automobilių kamštį, nes ant kelio ne juokais susipešė didžiulės iguanos. Tikra egzotika!

Galbūt gali papasakoti apie džiunglėse matytus keistus, įdomius augalus?

Džiaugiausi tropiniais vaisiais – mangų medžiais, bananais, plantanais, juk taip gera kasdien jų pasirinkti ir ragauti.

Miške stebina augalų įvairovė, medžių dydis. Užverti galvą, o viršūnės – nematai. Šventu laikomas kapokmedis užauga iki 70 metrų aukščio, išsiskiria didžiulėmis, palei žemę nusidriekiančiomis šaknimis. Džiunglėse auga daugybė fikusų smaugikų. Jų sėklas ant kito medžio gali atnešti koks paukštis, kai sėkla sudygsta, augalas išleidžia orines šaknis, kurios nusileidžia iki žemės ir įsitvirtina. Šaknys pradeda spausti augalą šeimininką, kol šis galiausiai apmiršta. Lieka keistas karkasas iš daugybės orinių šaknų. Tarp jų gyvena įvairūs gyvūnai, gali net žmogus praeiti.

Džiunglėse daug gėlių. Kosta Rikos miškuose dažnos švarių spalvų helikonijos, kurios primena krabo žnyples, įvairiaspalvės kinrožės, kurias labai mėgsta lankyti kolibriai.

Ar džiunglių tyrinėtojai knygoje yra sugalvoti personažai, ar iš tiesų tokie žmonės egzistuoja? Tarp jų ir tu? 

Viskas knygelėje – tikra. Norėjau, kad joje derėtų ir grožinė, ir pažintinė literatūra, kad ji būtų informatyvi, bet kartu – asmeninė. Kad skaitydami vaikai patys pasijustų džiunglėse.

Su tyrėjų grupe gyvenau viduryje džiunglių Kosta Rikos pietvakariuose, prie pat Korkovado nacionalinio parko, kuris „Nacionalinės geografijos“ žurnalo buvo pavadintas „biologiškai intensyviausia vieta Žemėje“. Žmonės mūsų grupėje nuolat keitėsi – vieni pabūna, tada atvyksta kiti, iš įvairiausių šalių. Vietiniai gyventojai taip pat pasirodo knygoje. Kostarikiečiai arba tikai, kaip jie patys save vadina, yra vaišingi žmonės, gerai suprantantys, kokį turtą savo šalyje turi. Nors ir džiunglės, čia egzistuoja mažutė žmonių bendruomenė, visi vieni kitus pažįsta, vieni kitiems padeda. O tai ypač svarbu, nes kai prasideda lietingasis sezonas, ši vietovė lieka visiškai atskirta nuo civilizacijos.

Kas džiunglėse pavojingesni – gyvūnai ar žmonės? 

Džiunglėse žmonių beveik nėra, o Kosta Rika, apskritai, yra saugi šalis. Reikia žinoti, kad gyvūnai šiaip sau dažniausiai nepuola, jie visai nenori tau padaryti žalos. Pavojų nejaučiau, bet vis tiek turi žinoti, kaip elgtis, jei tau kas įkąstų ar įgeltų, neprarasti budrumo. Džiunglėse kartu su mumis gyveno ir nuodingiausias pasaulio voras, ir pavojingiausia gyvatė Amerikos žemynuose, dar buvo nuodingų lapalaipių varlyčių, jų nuodus naudodavo strėlių antgaliuose.

Tačiau gyvūnai tavęs neieško ir nesitaiko nunuodyti, o mes neturime pamiršti, kad esame įsibrovėliai jų namuose. Kai renki mokslinius duomenis, svarbu netrikdyti gyvūnų, laikytis atstumo ir pagarbiai su jais elgtis. Ne tiek jau daug pasaulyje žmogaus nepaliestų, laukinių vietų, svarbu jas saugoti.

Kosta Rikoje neblogai išvystytas ekoturizmas – gamtai ir vietinėms bendruomenėms pagarbus turizmas. Neatsakingas turizmas niokoja tą nedaugelį laukinių, dar mums likusių vietų pasaulyje.

Kokių taisyklių laikosi džiunglių tyrinėtojai?

Taisyklių buvo nemažai. Nors karštis dusino, jūroje nebuvo galima maudytis, – vakarinėje Kosta Rikos pakrantėje srovės ypač stiprios. Į džiungles negalima eiti vienam, be vandens iškeliauti – draudžiama. Net jei eini su grupe, likę stovykloje turi žinoti, kur eini ir kada planuoji grįžti. Negalima autis guminių batų ar kišti ranką į kuprinę prieš tai jų neišpurčius.

Džiunglėse būtina atidžiai stebėti savo sveikatą. Bet koks įsipjovimas turi būti kruopščiai valomas ir dezinfekuojamas. Blogiau pasijutus, svarbu nustatyti, ar tai nėra dehidratacija.

Taigi čia tikrai išmoksti rūpintis savimi ir kitais.

Ar džiunglėse veikia mobilieji telefonai? Kas padeda jose nepasiklysti?

Telefonai neveikė. Kadangi mūsų stovykla buvo greta vietinių namelio, kartais atsirasdavo silpnas interneto ryšys. Tada visi skubėdavome saviškiams pranešti, kad viskas gerai.

Neturėjome šaldytuvo, o elektros užteko tik įkrauti fotoaparato ar kompiuterio baterijas.

Artimiausias kaimelis buvo už trijų keturių valandų kelio braškančiu džiunglių viešuoju transportu, taigi civilizacijos – nedaug.

Pasiklysti džiunglėse, žinoma, įmanoma. Gretimame Korkovado nacionaliniame parke yra buvęs ne vienas toks atvejis, deja, pasibaigęs tragiškai. Kad ir kaip gražu džiunglėse, nereikia užsimiršti. Grupėje visada turi būti labiau patyręs žmogus, pažįstantis kelią. Gamtiniai orientyrai egzistuoja, tačiau žinojimas ateina su patirtimi.

Ar prisidėjai idėjomis prie knygos iliustravimo? Ar patiko iliustracijos, kai jas pamatei? 

Redai siunčiau nuotraukas, kurių iš džiunglių parsivežiau daugybę. Ji skaitė ir rankraštį, žinoma. Visiškai ja pasitikėjau, nes tada, kai dirbome prie mano pirmosios knygelės „Meksika Marija“, likau labai laiminga. Dabar rezultatu irgi neatsidžiaugiu.

Fotografas - Joonas Brandt

Istorija, kurią pasakoja lietuvių skaitytojams iš ankstesnių romanų „Namas kryžkelėje“ ir „Šviesa tavo akyse“ pažįstamas rašytojas, prasideda Norvegijos jūros pakrantėje. Čia Suomijos sieną peržengia iš Norvegijoje įrengtos nacių stovyklos grįžtančios penkios suomių moterys. Visų jų galvos skustos plikai – tai ženklas, kad moterys bendradarbiavo su naciais.

Keliaudamos per Laplandiją, paguodą jos randa viena kitos draugijoje. Moterys supranta, kad bent kažkuo yra panašios ir nėra visiškai vienos. Apleistame kraštovaizdyje jos turi daug laiko pagalvoti, prisiminti ir apmąstyti savo pasirinkimus. Vokiečiams nebereikalingos, šios moterys nėra tikros, ar bus reikalingos namuose.

„Suomijoje ši tema ilgus metus buvo nutylima“, – sako knygos autorius, 2020-aisiais už savo romaną gavęs literatūrinę skaitytojų „Finlandia“ premiją. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Aida Krilavičienė, išleido leidykla „Alma littera“.

Rašytojas Tommi Kinnunenasatsakė į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus.

Pastaruoju metu rašytojai savo knygose daug kalba apie karą. Ar šis kalbėjimas yra tarsi misija – neleisti, kad karai pasimirštų? 

Kai gimiau, paskutinis Suomijos karas, Laplandijos karas, buvo pasibaigęs vos prieš 28 metus. Vaikystėje vis dar pastebėdavau jo paliktus randus – gamtoje mačiau apkasus ir bunkerius. Kai persikėliau gyventi į Pietų Suomiją, supratau, kad niekas ten nežino to, kas vyko Šiaurės Suomijoje. Pasakoti žmonėms apie jų pačių istoriją yra svarbu.

Moterys ir naciai yra slidi, pavojinga tema. Sakėte, apie tai Suomijoje daug nekalbama. Kaip atradote šią temą, kur apie tokias moteris išgirdote pirmą kartą?

Apie šias moteris sužinojau Kūsame, kur gyveno mano prosenelė. 1945 metais ji buvo nusisamdžiusi devyniolikmetę namų tvarkytoją, kuri tariamai į Suomiją atkeliavo pėsčiomis iš Norvegijos. Šia tema buvo parašyta viena knyga, ją išleido XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Paaiškėjo, kad rasti daugiau informacijos yra labai sudėtinga. Tie, kas tą laikotarpį išgyveno, tylėjo ir nusinešė paslaptis į kapus.

Nuskustos buvusių moterų kalinių galvos bylojo, kad jos buvo priešo pusėje. Naciai žmonėms sukėlė daug skausmo. Kaip šios moterys bandė išpirkti savo nuodėmes? Ir kas laukė tų, kurios palūžo? 

Laikotarpiu tarp Tolesnio karo (Sovietų Sąjungos ir Suomijos karas, vykęs 1941 m. birželio 25 d.–1944 m. rugsėjo 19 d.) ir Laplandijos karo (Sovietų Sąjungos ir Suomijos karas, vykęs 1944 m. rugsėjo 15 d.–1945 m. balandžio 25 d.) Suomijoje įvyko daugybė pokyčių. Iš pradžių Suomija buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, tačiau šalys greitai tapo priešėmis. Moterys, apie kurias kalbu savo knygoje, naciams padėjo įgyvendinti siaubingus jų sumanymus, tačiau tai darė ir kiti. Kodėl buvo nubaustos tik jos, o suomiai vyrai, tarnavę SS grupuotėse, ne?

Kur ieškojote informacijos savo knygai? Ar šia tema atlikta istorinių tyrimų?

Tyrimų yra, be to, susisiekiau su Oulu universiteto istorike Marianne Junila, kuri geranoriškai sutiko man padėti. Ištisas savaites praleidau Suomijos nacionaliniuose archyvuose skaitydamas moterų, kurios po karo buvo pervežtos iš Norvegijos į Suomiją, tardymų įrašus.

Literatūrinė „Finlandia“ premija, skirta jūsų romanui, tarsi patvirtino, kad šis kūrinys visuomenei yra reikalingas. Kaip jums sekėsi nubrėžti ribą tarp reikalingas ir skandalingas? 

Manau, kad apie Antrąjį pasaulinį karą iš moterų perspektyvos yra rašoma per retai. Mano nuomone, šių moterų istorijos nėra skandalingos. Tos moterys tiesiog norėjo išgyventi. Dabar, kai praėjo 70 metų, galime sakyti, kad tada jos priėmė netinkamus sprendimus. Bet ar tais laikais galėjai būti tuo tikras?

Karas ir vėl čia. Kaip jums atrodo, kodėl žmonės nesugeba pasimokyti iš istorijos ir patirto siaubo?

Tauta, apsupta melo, priversta kartoti tas pačias klaidas tol, kol jos piliečiai nepasimokys iš praeities. Čia, Suomijoje, irgi bandome daug ką pamiršti – vienas tokių įvykių yra bendradarbiavimas su nacistine Vokietija.

Ar Suomijoje juntama karo grėsmė? Ar žmonėms rūpi, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje? 

Suomija palaiko Ukrainą. Mes, kaip ir Baltijos šalys, žinome, ką reiškia kovoti su tokiu dideliu priešu. Bet aš labai tikiuosi, kad Dovydas Galijotą nugalės ir šį kartą!

Pirmajame savo romane „Namas kryžkelėje“ pasakojate apie sunkumus, su kuriais susiduriama ieškant savojo kelio, ypač šioje greitai teisti linkusioje visuomenėje. Kaip atradote savąjį?

Oi, mano gyvenimas yra nuobodus, aš nieko nesu atradęs. Nesugebu priimti sprendimų, dažniausiai tiesiog sėdžiu ir laukiu, kas šiandien nutiks. Bet man labai pasisekė: turiu nuostabią žmoną, puikią dukrą ir prastos būklės šimto penkiasdešimties metų senumo namą. Pirmosios dvi daro mane laimingą, paskutinis neleidžia tinginiauti.

Vis dar dirbate mokytoju ir sudarinėjate vadovėlius, iš kurių mokosi moksleiviai?

Vis dar dirbu suomių kalbos ir literatūros mokytoju Luostarivuori vidurinėje mokykloje Turku mieste. Nebesudarinėju vadovėlių, tačiau parašiau kelis operos libretus ir radijo spektaklį.

Į kokią temą esate pasinėręs šiuo metu? Kokius žmogiškuosius santykius painiojate? 

Rugsėjo 1 dieną Suomijoje pasirodė nauja mano knyga. Tai pasakojimas apie seną mokytoją, 1947- aisiais apleistose kareivinėse įkurtoje mokykloje prie Sovietų Sąjungos sienos mėginantį išgyventi šaltą žiemą. Mėginu išsiaiškinti, ką reiškia mokyti karo traumas patyrusius vaikus.

Iš rašytojų dažnai girdime: esu čia tik tam, kad pasakočiau istorijas. Kaip atrasti istorijas, kurios sužavėtų skaitytojus?

Ieškodamas naujų istorijų mąstau tik apie save: kas mane patį jaudintų, gąsdintų ar keltų baimę. Kokią istoriją pats norėčiau išgirsti. Džiaugiuosi, jei skaitytojai mano atrasta istorija irgi susidomi.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

I

Pavakarėj moterys jau stovėjo uosto gatvėse, o ir atokiau – ten, kur nuo jūros kylantis šlaitas virsta stačiu Narvikfjeleto kalnu. Irenė buvo radusi vietą, iš kurios gerai matyti. Ji stovėjo ant aukšto akmens ir žiūrėjo į uostą. Visos moterys stebėjo tą patį vokiečių kreiserį ir jo gilumoje prapuolančius kareivius. Irenė ir pati svarstė, ko čia atėjo. Gal norėjo dar sykį pamatyti Klausą ir palinkėti jam gero kelio. Galbūt padėkoti, nors pati nesugalvojo, už ką.

Ji žinojo, kad karas eina į pabaigą, nors balsu šito nebuvo galima sakyti. Visa šiaurė nusiaubta, Laplandija ir Finmarkas evakuoti, sudeginti, vėjas į miestą seniai neša dūmų tvaiką ir supleškintų namų pelenus. Kariai sušaukti į šį Norvegijos jūros uostą, iš čia plauks į Vokietiją ginti Berlyno, kurį dabar spaudžia tiek Rytai, tiek Vakarai. Anksčiau į laivus paimdavo ir jas, kariuomenę lydinčias moteris, – tik po kelias dešimtis, bet vis dėlto paimdavo. Dienoms bėgant į laivus patekdavo vis mažiau moterų, o su paskutiniaisiais, sako, neišplaukė nė viena.

Nuo jūros pūtė šaižus vėjas. Prie pat kranto stovinčiosios sunėrė rankas ant krūtinės, glaudžiau susisupo paltais. Irenė pasistatė karakulio apykaklę, kad nesupūstų. Apsižvalgė aplinkui. Ant kranto jų buvo daugybė, bet visos tylėjo.

Didžiuma laukiančiųjų jau anksčiau mėgino patekti į laivus. Atbėgusios į prieplauką verkė, šaukė, prašė štabo karininkų ir laivų vadų gerai pagalvoti. Ar Vokietijos kariuomenė apsieis be šitų slaugytojų, mašininkių, maisto tiekėjų, skalbėjų? Nejaugi tų moterų indėlis staiga tapo bevertis ir joms visoms bus rasta pamaina?

Kai kurios prisipažino bijančios ateinančių sovietų, o ir suomių, nes šie jau nesibroliauja su vokiečiais ir stovi priešingoje fronto linijos pusėje. Kas bus, jeigu jas užeis sovietų kariuomenė? Dar prieš Kalėdas Irenė žiūrėjo kino kroniką apie Raudonosios armijos kareivių išprievartautas ir išžudytas Nemersdorfo kaimo moteris. Bet apie tai niekas garsiai nekalba.

Ne vien dėl to joms reikėjo palikti šią šalį. Kai kurių moterų nėštumas jau buvo gerokai įpusėjęs, o ar tie kurtai, hansai, oliveriai ir fricai turi teisę mesti šiaurėje sukurtą šeimą ir prašapti toli Vokietijoje? Juk tiek metų jie planavo ateitį ir drauge svarstė, ką pasakys Kelne gyvenanti mama, kai jai bus pristatyta marti iš Taivalkoskio.

Apvalų pilvą kaip priežastį išplaukti štabas suprato. Nėščiosioms rasdavo vietą laive iš karto arba veždavo į Oslą laukti kitokių transporto priemonių, nes naujajai šaliai reikėjo vaikų. Kitas palikdavo prieplaukoje. Nevertėjo joms kalbėti apie savo darbo svarbumą, pasakoti apie nepaprastą prisirišimą. „Meilė tėra smegenyse kilusi iliuzija“, – paaiškindavo laivų vadai ir liepdavo jūreiviams nešti į prieplauką rankas grąžančias moteris.

Vis dėlto dauguma moterų noro išvykti meile neteisino, nes būtų sakiusios netiesą. Į Norvegiją jas atvedė ne meilė, o amato išmanymas ir darbo pasiūla, bet tokie pasiaiškinimai joms nebūtų padėję patekti į laivą. Kelionės bilietu buvo laikomas tik pilve besispardantis mažytis fricas.

Valgykloje Irenė buvo girdėjusi apie jaunesniųjų mėginimus jėga veržtis į laivą. Moterys tekinos puldavo pakeliamuoju tilteliu, įsikibdavo į turėklus, verkdavo, šaukdavo, kad bijo artėjančio priešo. Tuo karo tarpsniu raudos jau niekam širdies nespaudė, tad jūreiviams buvo daugiau darbo. Sklido kalbos, jog jie išmesdavo moteris į uosto baseiną, o tos, kurioms pavykdavo pasislėpti laive, vėliau atsidurdavo atviroje jūroje, bet Irenė abejojo, ar tai tiesa. Kas galėjo tai patvirtinti? Atrodė, kad gandai apie vokiečių žiaurumus skleidžiami tyčia. Tas, kurios bijo, lengviau valdyti.

Prieš kurį laiką ir Irenė tikėjosi išplaukti, kaip juodu su Klausu buvo nutarę. Ji pasiteiravo apie tokią galimybę pažįstamo karininko, bet atsakymo nesulaukė, ir daugiau neklausinėjo. Jeigu jaunos ir vaisingos neišplaukia, kaip išplauks ji? Ji net nenumanė, ką galėtų veikti Vokietijoje. Šiaip ar taip, čia, šiaurėje, viskas greit baigsis. Tada teks spręsti, ko imtis ir kuria kryptimi keliauti, o dabar dar nežinia. Irenė neturėjo jokio tikslo.

Pakeliamuoju tilteliu užkopę į laivą, kareiviai daugiau nesirodė. Tik vienas kitas išėjo į denį, pasirėmė turėklų, ir moterys pakrantėje ištempė kaklus, žvalgydamosi pažįstamų tarp jų. Nors dauguma jų neieškojo. Vyrai laive juokėsi, siuntė oro bučinius. Ich liebe dich. Moterų pamojavimus jie suprato kaip jausmingus meilės ženklus, o ne kaip neviltingus prašymus ištraukti iš to miesto, kuriame jas įkalino karas. Kareiviai nesuprato, kokia baimė gniaužia pasiliekančiųjų širdis. Per karą vyrais visad kas nors rūpinasi, į moteris visi žiūri kaip į laimikį.

Irenė jau nebeieškojo Klauso, juolab kad nuo kranto nebūtų įžiūrėjusi jo veido. Būtų atpažinusi iš eigasties ar galvos laikysenos, bet kas iš to. Klausas jos nepamatytų net tuo atveju, jei sugalvotų ieškoti.

Moterys stovėjo lyg žuvėdros ant pakrantės akmenų, tik vyrai vaikščiojo šen ten. Laikas tartum sustingo ir būtis susitelkė vien šiame uoste. Už nugaros stūksojo kalnai, anapus buvo Irenės gimtoji šalis, bet ji neįsivaizdavo, kas ten vyksta, nes dabar jokiom žiniom negalėjai tikėti, – jei apskritai kada galėjai. Gal Suomijoje valdžią jau paėmė sovietai, gal kaimuose šaudo žmones. Tikrovė kitapus šito uosto regėjosi kaip pilkas chaosas ir Irenė suvokė tik tiek, kad jis baisus.

Ji nusileido žemyn, atsisėdo ant akmens ir susisiautė palto skvernais kojas nuo šalto, pasitraukiančio pavasario vėjo. Kelios moterys pasekė jos pavyzdžiu ir nulipo žemiau, bet didžiuma nepajudėjo.

– Kažin, ar tas laivas pasieks tikslą? – paklausė Irenė merginos, stovinčios ant akmens greta, nors iš tiesų jai buvo vis tiek.

– Sako, tą, kuris išplaukė praeitą savaitę, atviroje jūroje nuskandino iškart.

– O aš supratau, kad jis pasiekė Vokietiją.

Apie karo veiksmus Irenė jau nieko nežinojo. Numanė, kad šitie laivai paskutiniai, nes diena iš dienos jūroje rasdavosi vis daugiau sąjungininkų minininkų. Štabe tarnaujančios moterys vakarais tamsiuose barakuose kitoms pasakodavo, kas rašoma slaptuose dokumentuose apie nuskandintus laivus. Visos kartu patylėdavo, pasvarstydavo, ar ne tuo pražuvėliu laivu išplaukė Hilma ar Elsi. Ar Meimi išsipūtusiu pilvu dar pakeliui į Vokietiją, ar jūros bangos jau skalauja jos gražiuosius ilgus plaukus?

Priešais mirtį moterys stovėjo vienos. Vakare papasakoti gandai iki ryto virsdavo tikromis žiniomis – liūdnomis ir nenuginčijamomis, bet abejojančios jų negalėdavo patikrinti. Vyrai prisimindavo žuvusius ginklo draugus, o moterys negalėjo verkti pražuvėlių. Kareiviams iš jų reikėjo džiaugsmo, o ne liūdesio.

Nuotraukos autorė Jelena Černinka

Būtent taip ukrainiečių kalba vadinasi žurnalisto dar prieš karą parašyta knyga „Zelenskis be grimo“. Paskutiniuosius šios knygos puslapius S. Rudenka rašė slėptuvėje, aidint sprogimams, iš Kijivo jau pasitraukęs į Lvivą. Jis niekaip negalėjo planuoti nepaprastos savo knygos sėkmės – šiandien knyga išleista 25 pasaulio šalyse, o jos autorius dalija interviu didžiausiems pasaulio televizijos kanalams ir svarbiausiems leidiniams – „The Sundny Times“, „The Washington Post“, „The Guardian“, „Der Spiegel“, „Newsweek“.

Lietuvoje S. Rudenkos knygą „Zelenskis“ išleido leidykla „Alma littera“, į lietuvių kalbą knygą išvertė Jovita Liutkutė. Vos pasirodžiusi ji jau pateko į perkamiausių naujienų dešimtukus.

Nuotraukos autorė Jelena Černinka

Ukrainos žurnalistas supranta: jei ne karas, jo knygos pasauliui nereikėtų. „Manoji Zelenskio istorija buvo pirmoji, išvydusi pasaulį tuo metu, kai visi norėjo sužinoti, kas yra tas Ukrainos prezidentas, – jis sako. – Kai pradėjau rašyti knygą, kolegos šaipėsi: kokia čia politinė biografija?! Ką galima pasakyti apie žmogų, atėjusį iš pramogų verslo pasaulio – scena, teatras, televizija, vakarėliai? Knygoje stengiausi pažvelgti į Zelenskį kitų žmonių akimis, tačiau tikrąjį Zelenskio veidą, neabejotinai, mums ir pasauliui parodė karas.“

Knygos autorius pasakoja, kad 2019-aisiais V. Zelenskis gavo didžiulį tautos pasitikėjimo kreditą, tačiau iš tiesų Ukrainoje niekas labai ir nepasikeitė: „Mes jį išrinkome, jį kritikavome, man išvis atrodė, kad praeis pustrečių metų, Ukrainą ištiks nauja rinkimų revoliucija ir ieškosime naujo lyderio. Viskas pasikeitė šių metų vasario 24 dieną, kai ankstų rytą Ukrainos sostinėje pradėjo sproginėti raketos, kaukti sirenos, į miestą veržėsi rusų desantininkai. Tą rytą pamačiau visiškai kitą Zelenskį. Jame nebeliko teatrališkumo, juokelių, mačiau drąsų, už savo šalį atsakyti pasirengusį žmogų. Jis liko apsuptame Kijive, aiškiai suvokdamas, kad rusų diversantai tik ir laukia progos jį nužudyti“, – apie pirmąsias karo akimirkas pasakoja žurnalistas.

Nuotraukos autorė Jelena Černinka

Jis visiškai tikras: vasario 24 dieną visų Ukrainos politikų reitingai tapo lygūs nuliui, žmonėms pasidarė aišku, kad buvęs gyvenimas niekada nebegrįš, o pergalė kare sugriaus sistemą. „Vis galvoju: jei būtume turėję kažkurį iš senųjų prezidentų, Putino diktuojamos sąlygos tikrai būtų priimtos ir šaliai nenaudingi susitarimai padaryti. Zelenskis oriai priėmė smūgį, jo stilius, tonas, nediplomatija leidžia visiškai kitaip bendrauti ir kalbėti su pasauliu. Prezidentą, buvusį komiką, stovėdami aplodismentais pasitinka kitų šalių parlamentai, tie aplodismentai skirti visai ukrainiečių tautai. Kartais sunku patikėti, kad tai – tiesa, kad Zelenskis per trumpą laiką tapo žmogumi, kurio įtaka itin stipri ne tik savo šaliai, bet ir Europai, pasauliui. Pagaliau pasaulis ėmė skirti rusą nuo ukrainiečio!“

Knyga apie prezidentą Zelenskį nėra pirmoji knyga apie Ukrainos prezidentą S. Rudenkos karjeroje. Politikos žurnalistas yra parašęs septynias knygas. Jose nagrinėjo buvusių Ukrainos prezidentų – Viktoro Juščenkos, Viktoro Janukovyčiaus aplinką, rašė apie buvusią Ukrainos premjerę Juliją Tymošenko, dar buvo knyga apie turtingiausius Ukrainos žmones, o „220 faktų iš Janukovyčiaus gyvenimo“ liko gyvuoti tik internete, nes neatsirado leidykla, kuri būtų drįsusi ją išleisti.

Parašęs knygą apie prezidentą V. Zelenskį, S. Rudenka ją mėgino siūlyti vienai Lenkijos leidyklai, tačiau atsakymo negavo. Karo pradžioje su ukrainiečių žurnalistu susisiekė leidybos agentas iš Vokietijos. Knyga buvo papildyta keletu skyrių, kuriuose aprašyti karo įvykiai, o po trijų savaičių ją jau galėjo įsigyti Portugalijos skaitytojai.

„Aš mačiau, kaip griuvo Sovietų Sąjunga, mačiau, kaip niekas negalėjo sustabdyti tos grandininės reakcijos, kurią pradėjo Baltijos šalių žmonės. Labai tikiu, kad gąsdinanti ir pasauliui grasinanti Rusija vieną dieną sprogs tarsi balionas. Ir tada prasidės tai, ko nebus įmanoma sugrąžinti. Su siaubu laukiame žiemos, juk suvokiame, kad nebus lengva ją ištverti. Tačiau baimės nebėra. Po to, ką rusai padarė Mariupolyje, Bučoje ir kituose Ukrainos miestuose, iliuzijų niekas apie šią šalį nebeturės“, – įsitikinęs ukrainiečių rašytojas S. Rudenka.

Skaitykite knygos ištrauką:

Trečias skyrius

„Stadionas, tai stadionas!“

2019 metų balandžio 19 dieną didžiausias Ukrainos stadionas – Nacionalinis sporto kompleksas „Olimpijskij“ – ūžė.

Dvidešimt tūkstančių žiūrovų laukė Petro Porošenkos ir Volodymyro Zelenskio debatų. Pirmą kartą per visą Ukrainos prezidento rinkimų istoriją, iš tribūnų sklindant publikos keliamam triukšmui, kandidatai mėgino priremti vienas kitą prie sienos. Šį renginį filmavo ir transliavo 150 televizijos kanalų.

Galima sakyti, per visą prezidento rinkimų kampaniją Porošenkos komandos žmonės leido sau niekinamai kalbėti apie Volodymyrą Zelenskį. „Holograma“, „klounas“, „Kolomoiskio marionetė“, „Kremliaus statytinis“ – tai toli gražu ne visas sąrašas epitetų, kuriuos kone kasdien kaip mantrą kartojo Petro. Ir jis, ir jo politinių kampanijų specialistai buvo įsitikinę, kad kandidatas Zelenskis – tai kažkoks visiškas nesusipratimas.

Norint tai įrodyti – bent jau taip manė Porošenkos komanda, – pakaks viešų debatų. Taip, taip, vienos iš politinės daugiakovės rungčių, kurioje tuometis prezidentas jautėsi esąs itin patyręs. O Zelenskis? Ko laukti iš komiko? Atmintinai išmoktų kalbų? Bendražygių sufleravimo? „Juk aš jį sumalsiu į miltus“, – ko gero, galvojo Petro. Ir skaudžiai apsiriko. Mat paaiškėjo, kad Zelenskis debatams ruošėsi visą savaitę. Bent jau taip tvirtina Andrijus Bohdanas.

Reikia pasakyti, kad Porošenkos komanda dar prieš pirmą rinkimų turą primygtinai reikalavo surengti kandidatų debatus. Tada jau buvo aišku, kad į šį postą yra trys pagrindiniai pretendentai: Petro Porošenka, Volodymyras Zelenskis ir Julija Tymošenko. Bet studijos „Kvartal 95“ meno vadovas visiškai nekreipė dėmesio į kvietimą dalyvauti debatuose. Tad jau tarp pirmo ir antro prezidento rinkimų turo noras išvilioti varžovą iš virtualaus į realų pasaulį ir įrodyti jo, kaip politiko, bejėgiškumą Petro Oleksijovičiaus štabo nariams tapo įkyria ir būtina įgyvendinti idėja.

Vis dėlto po dvi savaites trukusių diskusijų Zelenskis pats pakvietė Porošenką į debatus. Šie turėjo vykti likus dviem dienoms iki antrojo rinkimų turo – balandžio 19 dieną 19 valandą „Olimpijskij“ stadione. Juose turėjo būti žiūrovų ir žurnalistų, debatus turėjo transliuoti visi šalies televizijos kanalai – tokia buvo Volodymyro iškelta sąlyga. Porošenkai skirtas Zelenskio įrašytas vaizdo kreipimasis priminė ištrauką iš kino filmo. Zelenskis žingsniuoja Nacionalinio stadiono koridoriumi, paskui išeina į lauką ties 73 sektoriumi ir kaip tikras kovotojas kviečia savo varžovą į debatus.

Visiškai suprantama, kad aktorius pasirinko sau artimą aplinką – sceną, žiūrovus, plojimus, televizijos kamerų prožektorius. Po trumpų diskusijų Porošenka buvo priverstas sutikti su tokiu debatų formatu. Jis taip troško sumenkinti savo varžovą, kad sutiko su visomis Zelenskio sąlygomis.

Stadione – dvi palaikymo komandos. Dvi scenos. Du koncertai vienu metu. Porošenkos ir Zelenskio šalininkų sektoriai. Debatų vedėjai – populiarūs ukrainiečių žurnalistai Olena Froliak ir Andrijus Kulikovas. Kandidatų į prezidentus komandos. Rodos, jau nieko netrūko, nebent atnešti į stadioną kandidatų į prezidentus čempionų diržus ir, kaip per bokso varžybas įprasta, paskelbti: „Ladies and gentlemen…“

Tauta laukė reginio. Ir sulaukė.

Porošenka paliko savo sceną ir patraukė link scenos, kurioje stovėjo Zelenskio komanda. Petro ir Volodymyras paspaudė vienas kitam ranką ir pradėjo debatus.

Volodymyras Zelenskis pasirodė esąs ne toks jau beviltiškas, kaip įsivaizdavo Petro Porošenka. Tai, kas balandžio 19 dieną vyko nacionaliniame stadione „Olimpijskij“, vargu ar galima pavadinti debatais. Tai buvo tipinė KVK laida. Tiksliau sakant, dviejų kapitonų konkursas. Jame Volodymyras jautėsi kaip žuvis vandenyje. Taip, jo pasirodyme buvo nemažai iš anksto paruoštų posakių. Taip, Donbaso Liaudies Respublikos smogikus jis pavadino sukilėliais. Taip, jis vaikiškai savo varžovui pažadėjo, esą po prezidento rinkimų kampanijos šio laukia sunkūs laikai. Bet Zelenskis atrodė nuoširdus. Ir šį įspūdį, ko gero, gadino tik jo bičiulis „kvartalietis“ Jevgenas Košovas, kuris išėjo į sceną vilkėdamas sportinį nertinį su gobtuvu ir užrašu POHUY.

Porošenkos ir Zelenskio pokalbis apie šalies ateitį taip ir neišsirutuliojo. Tą žodžių dvikovą galima pavadinti abipusių kaltinimų, viešų priekaištų, politinių provokacijų ir panašių veiksmų lavina. Komikas penktajam prezidentui prikaišiojo korumpuotus draugus, prekybą krauju, nebaigtas tirti Maidano bylas ir besitęsiantį karą Donbase. Porošenka priekaištavo Zelenskiui dėl to, kad jis vengė atlikti privalomąją karo tarnybą, kad nėra savarankiškas politikas, kad palaiko ryšius su Kolomoiskiu ir kad jam už nugaros kyšo buvusių Regionų partijos veikėjų ausys.

Vis dėlto aktoriniu meistriškumu Zelenskis pranoko Porošenką, privertęs jį stadione „Olimpijskij“ klauptis prieš žuvusiųjų šeimas.

„Aš nesu jūsų varžovas, aš – jūsų nuosprendis“, – šie skambūs, išdidžiai ištarti ir Porošenkai skirti Zelenskio žodžiai, rodos, nulėmė „Olimpijskij“ stadione vykusių debatų baigtį. Tiksliau, jais baigėsi penkerius metus trukusi Petro kadencija ir prasidėjo Volodymyro politinė karjera.

Galima sakyti, su tokiomis pat klaidomis, kokias darė ir jo varžovas.

Su jo komandos nariams metamais kaltinimais korupcija.

Su bičiuliais ir krikštatėviais valdžioje.

Tačiau visiškai aišku viena: vargu ar Zelenskis galėjo įsivaizduoti, kokie išmėginimai jo ir visos šalies laukia 2022 metų vasario pabaigoje, o Ukrainos žmonės nė neįtarė, kad prasidėjus didžiajam karui pamatys visiškai kitokį prezidentą.

Koks lietuvis be sodelio? „Pasisodinti ir užsiauginti bent du tris sodo augalus tikrai galima net ir tada, kai prie namo tėra mažas sklypelis, ar daugiabutyje, kuriame – tik balkonas su vazonais ir žeme juose“, – įsitikinęs dr. A. Amšiejus, savo knygoje kviečiantis skaitytojus į svajonių sodus. „Sodo metai“ – ne nuobodus vadovėlis, tai labiau kvietimas sodinti, auginti ir džiaugtis. „Ar gali būti didesnis malonumas, kai, pavasarį pasigrožėjęs savo sodeliu, rudeniop su mažaisiais šeimos nariais gali pasiskinti be chemijos užaugintų vaisių“, – sako sodininkas.

Savo knygoje A. Amšiejus ne tik dalija patarimus, kaip įrengti nuosavą sodelį, kokius augalus ir kaip jame sodinti bei auginti, bet ir dalijasi asmeniniais patyrimais, pasakoja smagias istorijas, ieško atsakymų į keisčiausius sodo klausimus: kodėl avietes kartais verta skinti su kotukais? Kaip balkone užsiauginti obuolių? Kas geriausiai dera Dzūkijoje? Kaip vaismedžių kenkėjams pagaminti spąstus – viešbutį?

Keturis dešimtmečius – nuo 1981-ųjų puoselėjantis savo sodą ir medelyną – dr. A. Amšiejus teigia, kad sodas suburia šeimą, o lietuvio sodyba dar ir šiandien be vaismedžių sunkiai įsivaizduojama. Knygą „Sodo metai“ išleido leidykla „Alma littera“. Knygos autorius atsakė į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus.

Per keturis dešimtmečius, neabejotinai, apie sodus pririnkote daugybę informacijos ir pasakyti apie juos galite tiek pat daug, kaip ir apie bites? 

Gal daugiau – apie medelynus, juk esu medelynininkas profesionalas. Tokios savo karjeros neplanavau, tiesiog sugalvojau savo vaikams darbą, kad nepabėgtų nuo manęs, į užsienį neišvažiuotų. Medelyne – daug darbų: ravėti reikia, akiuoti reikia, genėti reikia, žiemą medelius aprišti reikia. Visi tie darbai su vaikais labai gražiai dirbasi. Maniškiai už dyką nedirbo, kiekvieną penktadienį jiems atlyginimą mokėdavau. O paskui – išmoko, sūnus perėmė mano medelyną, visą sodininkystės ūkį. Galiu pasakyti, kad dabar jis dirba geriau už mane. Šimtas procentų!

Užsiauginote sau pamainą?

Gal labai nesigirsiu, bet Lietuvoje buvau tikrai kietas medelynininkas, nors jaunas, žinojau, kaip vaismedžius užauginti, ir man sekėsi. Džiaugiuosi, kad sūnus perėmė medelius, vystosi tarsi šeimos tradicija, dinastija, Lenkijoje yra medelynų, kuriuose keturios kartos dirba.

Ar galima apibrėžti lietuviško sodo tradiciją? Ką jūs pavadintumėte lietuvišku tradiciniu sodu? 

Visi mes, lietuviai, – iš kaimo. O kaime, kaip būdavo, – namo pamatus dar tik lieja, o sodas jau pasodintas. Taip buvo ir aplink mus, kai prie Kauno kūrėsi Ringaudų gyvenvietė. Tikras lietuvis jaučia žemę, – prie namo šeši arai, juose – būtinai sodas. Kad tik savo obuolį turėti, kad vaikams vyšnią nuskinti. Anksčiau juk parduotuvėse vaisių nenusipirkdavai, o ir obuolių kada norėdavai lentynose nerasdavai. Prisimenu, kai į daržovių parduotuvę Kaune atveždavo vengriškų obuolių, eilė per visą Laisvės alėją nuvingiuodavo.

Man atrodo, kad labai svarbi lietuviško sodo tradicija yra sodinti jį su vaikais. Visada taip sakau: „Nesodink vienas, neužderės.“ „Kokie čia burtai?“ – klausia manęs. Sodą turi sodinti visa šeima, tik tada vaikai norės pažiūrėti, kas jame išaugo, kaip žydi ir kokius vaisius veda. Mano anūkė nuo stalo uogų nevalgo: „Seneli, pasakyk, kur auga, noriu pati nusiskinti.“ Ir kaip ji nuo to krūmo lesa! Tokios greitos skynėjos seniai nesu matęs! Užaugs pagalbininkė.

Sodas yra meditacijos vieta, senovės lietuviai tai suprato. Šiandien irgi niekas nepasikeitę.

Daugybė miestiečių turi sodybas kaime. Kai kurie jų senuosius sodus keičia naujais, o kai kurie senas obelis ir kriaušes labai brangina. Koks yra sodo amžius? Kada reikia sodinti naują? 

Seniai, seniai, gal 1994-aisiais, keliavome į Šveicariją. Daugelyje vietų mačiau žemaūgius sodus, gražiai sutvarkytus, obuoliais aplipusius, o šalia – dvi kriaušės didžiulės, obelis aukšta, senolių sodinta. Šveicarai po tais medžiais poilsiauja, – džiaugiasi žiedais ir pavėsiu, ne vaisiais. Vaisiai – iš to žemaūgio sodo. Dabar tai matau ir Lietuvoje, – žmonės stengiasi išsaugoti senelių, prosenelių prisiminimus.

Buvau gal septynerių, kai tėtis sodino pirmąjį mūsų sodą. Beveždamas iš to sklypo akmenis net trūkį gavau, – aprašiau knygoje šitą istoriją. Tada mūsų sodintoms obelims – gal keturiasdešimt šešeri. Jos dera ir dar tiek pat metų derės. Naujosios veislės – lepesnės, jų gyvenimas trumpesnis – du dešimtmečiai ir jau sodink naujas.

Selekcijos mokslas stipriai eina į priekį, išvedamos atsparios ligoms veislės, vaisiai skanūs. Tai gal ilgiau ir nereikia, kad augtų, po dešimties metų dar įdomesnių veislių gal turėsime.

Pastaruoju metu pastebiu, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie į senas obelis skiepija naujų veislių šakeles. Tai – tarsi jų hobis…

Aš sakyčiau – liga. Graži, gera liga. Tikrai daug lietuvių turi sodybas, sutvarko jas, papuošia, bulvių ir burokėlių po namo langais neaugina, daržiukus gražius pasidaro, medžius išgenėja. Tik dažnai sodybose augančių vaismedžių vaisiai nėra skanūs. Tada ir pradeda galvoti, kaip čia tuos medžius atnaujinti? Kai dar buvau jaunas, sodininkai pardavinėdavo ūglius pavasariniam skiepijimui. Pamatai, kad kažkas skanias kriaušes augina, tai ir važiuoji kokį lapkritį, prieš šalčius, prašai, kad parduotų ar išmainytų. Paskui per žiemą laikai užkišęs, kad tik nesuvystų, nesušaltų, o pavasarį jau skiepiji. Džiugu, kad ta tradicija atgimsta, kad sodai atsinaujina.

Jeigu norėčiau šiandien užveisti savo sodą, kokie medžiai, jūsų manymu, jame turėtų būti? 

Ką aš manau, vienas dalykas. Turėtų būti šeimos simpoziumas sukviestas: vyras, žmona, vaikai. Kas kam patinka, kas ką mėgsta. Ir apie tai, kur vaisius laikysite žiemą, reikia pagalvoti. Nes, būna, kotedžas be rūsio, o aplink – vien žieminiai obuoliai. Rudenį jie net neskanūs, juos rūsyje palaikyti reikėtų, kol subręs. Iki šalčių terasoje galima, žinoma, bet paskui juk sušals. Atneši į kambarį – suvys.

Nuo to, kokia žemė aplinkui, sodas irgi priklauso. Atvažiuoja pas mane į medelyną žmogus nuo Švenčionių ar nuo Ignalinos ir pradeda vardyti – man tą veislę ir tą. Būtinai dar trešnių noriu, persikų ir abrikosų. Klausiu, ar jūsų gyvenvietėje kas juos augina. Ne, sako, neaugina. Tai negi jūsų kaimynai tokie tamsuoliai, kad nepasisodina nė vienas? Tai gal neauga? Gal žiemų šaltesnių nepakenčia? Netgi mūsų mažytės Lietuvos klimatas ne visiems augalams vienodai tinka.

O jei kalbėsime apie sodinimo schemą, mano sode ji tokia patikrinta: dvi vasarinės obelys, trys rudeninės ir penkios žieminės. Turime slyvą, vyšnią ir trešnę. Dar vasarinę kriaušę. Taigi vasarą vaisių – sočiai, o, štai, žiemą tik obuoliai lieka. Sėdime visi, žiemines veisles degustuojame.

Kol medeliai jauni, atrodo, bus mažai, o kai pradeda derėti – nebežinai, ką su vaisiais daryti. Taip pas mus su trešnėmis buvo – nuo medžio po septynis kibirus nuskindavome, atrodė, nieko čia tokio, bet medžiai užaugo, dabar visus aplinkinius kaimus apdaliju, leidžiu žmonėms patiems ateiti ir nusiskinti. Nes mane ne trešnės domina, o medžio ūgliai, kurie leidžia išlaikyti veislę.

Algirdai, kokią svarbiausią tiesą norėjote perduoti savo knygos skaitytojams? 

Kad sodas yra džiaugsmas. Kad, jei tik turime žemės plotelį, jei jaučiame augalus, jei norime valgyti natūralų, savo rankomis užaugintą maistą, ir turėkime sodą. Jis džiugins akis ir kūnui teiks sveikatą visomis prasmėmis. Turtingiausias žmogus yra tas, kuris geba užsiauginti maisto.

Mikos Savičiūtės nuotraukos

Chemikė Elizabetė Zot nėra eilinė moteris. Iš tiesų, tai ji pirmoji ir pasakė, kad nėra tokio dalyko kaip paprasta eilinė moteris. Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje Elizabetės vyriška kolegų komanda Hastingso tyrimų institute lygybę supranta labai nemoksliškai. Tiesą sakant, gyvenimas, kaip ir mokslas, yra siaubingai nenuspėjamas, – po kelerių metų Elizabetė Zot tampa vieniša motina ir, nenoromis, populiariausios televizijos laidos „Vakarienė šeštą“ žvaigžde. Čia ir paaiškėja: Elizabetė Zot moteris moko ne tik ruošti valgį, bet ir drąsina keisti savo gyvenimą bei padėtį visuomenėje.

Šmaikštų, įžvalgų, pasauliniu bestseleriu tapusį, į 35 kalbas išverstą amerikietės Bonnie Garmus romaną „Chemijos pamokos“ į lietuvių kalbą išvertė Inga Tuliševskaitė, išleido leidykla „Alma littera“.

Iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Angliją persikėlusi kūrybininkė B. Garmus šiandien daro tai, ką visą laiką norėjo daryti – rašo. „Jau galiu iš to gyventi“, – džiaugiasi. Ir tikrai – debiutinė autorės knyga „Chemijos pamokos“ sulaukė nepaprastos sėkmės. Galbūt dėl to, kad B. Garmus neabejotinai turi ką pasakyti – su savo pirmąją knyga ji debiutuoja būdama 64-erių.

Rašytoja pasakoja, kad knygą parašyti ją įkvėpė bloga nuotaika. „Kartą, po kažkokio susitikimo, kuriame mane suerzino kasdienio seksizmo apraiškos, parėjau namo, atsisėdau prie darbo stalo ir staiga pajutau, kad šalia sėdi dar kažkas. Jos vardas buvo Elizabetė Zot. „Tau buvo prasta diena? – ji paklausė ir pasiūlė: perkraukim ją“.

Elizabetės Zot pasirodymas, pripažįsta autorė, jai nebuvo naujiena. Šis personažas jau atliko nedidelį vaidmenį romane, kurį ji buvo pradėjusi ir padėjusi į lentyną prieš daugelį metų, – leidyklos nusprendė, kad debiutuojančiai autorei jis – pernelyg ilgas. „Nauja buvo tai, kokia tikra yra Elizabetė ir kiek daug turi pasakyti apie seksizmą, rasizmą, religiją ir visuomenę. O svarbiausia – apie pokyčius ir drąsą keistis“, – pasakoja B. Garmus.

Knygos veiksmą rašytoja nusprendė perkelti į savo mamos laiką, – šitaip ji norėjo pasveikinti nepastebėtų moterų kartą. Vadinamųjų namų šeimininkių kartą, kuriai priklausė ir jos mama, namuose prižiūrėjusi keturias savo dukras. Iš chemijos laboratorijos atleista knygos veikėja Elizabetė Zot imasi jai visai nemielo darbo televizijoje, kad apmokėtų savo sąskaitas, tačiau netrukus šou platforma tampa nepaprasta galimybe skleisti moterų revoliucijos idėjas milijonams namų šeimininkių.

Zot ryžtas būti savimi įkvepia. Vaizdelis, kurį TV ekrane norėtų matyti šou kūrėjai, jai visiškai nepatinka – graži, besišypsanti moteris, pasakojanti, kaip lengva ir smagu gaminti, yra ne ji. Tai Elizabetę paskatina apsipręsti, kad savo žiūrovus mokys chemijos, nes maisto gamyba juk chemija ir yra. Nuo tos akimirkos kiekvienas jos pasirodymas ekrane tampa visuomenės pokyčių katalizatoriumi.

Knygos autorė, populiaraus serialo „Breaking Bad“ gerbėja, savo knygoje netgi atkartoja mėgstamo savo herojaus Walterio White‘o  mantrą: „Chemija yra pokyčiai“, jos veikėja Elizabetė taip pat mėgsta taip sakyti. Dar su autore ją sieja pomėgis irkluoti ir plaukioti tvenkiniuose. Rašytoja Londone tai daro visus metus. Ir niekada nevilki hidrokostiumo!

Rašydama apie chemikės transformacijas, knygos autorė skaitė šeštojo dešimtmečio chemijos vadovėlius, o kai tekstas jau buvo parašytas, pakvietė jį patikrinti du savo bičiulius mokslininkus. Pati B. Garmus irgi ne taip toli nuo mokslo temos – baigusi universitetą kurį laiką dirbo mokslinių knygų leidykloje, vėliau kūrė tekstus apie technologijas, mediciną ir švietimą.

Savo karjeroje rašytoja taip pat yra pajutusi, ką reiškia būti atstumtai – per vieną susitikimą su klientais vyrais ji pastebėjo skepsį, kurį sukėlė jos pristatymas. Tuo tarpų panašios, vyro išsakytos idėjos buvo priimtos su susižavėjimu. „Taip tikrai neturi būti“, – įsitikinusi rašytoja, laikanti save feministe, nors kur kas dažniau naudojanti terminą – lygiavertė.

„Apie feminizmą parašyta tiek daug, kad tikrai nejaučiu poreikio kartoti tai, ką mokslas jau seniai įrodė: moterys nėra ir niekada nebuvo prastesnės. Mes neturime mažesnių smegenų; mes ne mažiau protingos. Ar tai būtų pandemija, ar klimato kaita, ar bet kuri kita mūsų kelyje įvykusi nelaimė, turime kartą ir visiems laikams palaidoti šias neįtikėtinai pasenusias sampratas apie tai, ką moterys gali ir ko negali. Mes galime padaryti bet ką. Tačiau pirmiausia mes (tas „mes“ apima daugybę apsišvietusių žmonių) turime panaikinti vis dar likusias baimes ir išankstinį nusistatymą, kuris neleidžia pusei pasaulio gyventojų išnaudoti savo potencialą. Kaip sako kinų posakis: moterys išlaiko pusę dangaus. Jei atrodo, kad dangus griūva, paklauskite savęs, kodėl?“ – svarsto rašytoja, bestselerio „Chemijos pamokos“ autorė B. Garmus.

Siūlome paskaityti romano „Chemijos pamokos“ ištrauką. 

Bonnie Garmus

CHEMIJOS PAMOKOS

Skiriu savo motinai, Mary Swallow Garmus

1 skyrius

1961-ųjų lapkritis

Tais tolimais tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt pirmaisiais, kai moterys vilkėjo įliemenuotas sukneles plačiais sijonais, sujuostas dirželiais, ir nesusimąstydamos vežiojo tuntus vaikų automobiliais be saugos diržų; tada, kai dar niekas nė nesvajojo apie septintojo dešimtmečio sąjūdį, juo labiau tokį, kurio dalyviai ateinančius šešiasdešimt metų rašys jo kronikas; anuomet, kai didieji karai jau buvo pasibaigę, o slaptieji karai tik prasidėjo ir žmonės ėmė mąstyti naujoviškai, tikėdami, kad viskas įmanoma, trisdešimtmetė Madelinos Zot motina kas rytą pabusdavo dar neišaušus, tikra tik dėl vieno: jos gyvenimas baigtas.

Ir nors nėmaž tuo neabejojo, eidavo į laboratoriją suruošti dukters priešpiečių dėžutę.

„Mokslo kuras“, – tokius žodžius Elizabetė Zot užrašė ant popieriaus lapelio, paskui jį įdėjo į priešpiečių dėžutę. Tada iškėlusi pieštuką sustingo lyg svarstydama. „Per pertraukas sportuok, bet nebūtinai nusileisk berniukams“, – parašė ant kito lapelio. Vėl susimąstė, barbendama pieštuku į stalą. „Tai ne tavo vaizduotė“, – užrašė ant trečio lapelio. „Dauguma žmonių yra siaubingi.“ Du paskutinius raštelius padėjo viršuje.

Dauguma mažų vaikų nemoka skaityti, o jei ir moka, tai dažniausia tokius žodžius kaip šuo ar eiti. Bet Madelina skaitė nuo trejų, o sulaukusi penkerių buvo perskaičiusi didumą Dikenso knygų.

Madelina buvo toks vaikas – toks, kuris gali niūniuoti Bacho koncertą, bet nemoka užsirišti batų raištelių; kuris gali paaiškinti Žemės sukimąsi, bet sutrinka žaisdama kryžiukus ir nuliukus. Tai buvo bėda. Nes mažieji muzikos genijai visada liaupsinami, bet mažieji skaitytojai – ne. Todėl, kad mažieji skaitytojai moka tai, ką visi kiti ilgainiui irgi išmoks. Todėl toks pirmavimas nėra niekuo ypatingas – jis tik erzina.

Madelina tai puikiai suprato. Todėl kiekvieną rytą, kai motina jau būdavo išvažiavusi, o auklė kaimynė Harietė kuo nors užsiėmusi, ji rūpestingai ištraukdavo raštelius iš savo priešpiečių dėžutės, perskaitydavo ir padėdavo prie kitų į batų dėžę, kurią laikė savo sieninės spintos gilumoje. Mokykloje ji stengėsi apsimesti lygiai tokia kaip visi kiti vaikai: iš esmės neraštinga. Labiau už viską Madelinai rūpėjo pritapti. Tam ji turėjo nenuginčijamą įrodymą: jos mama niekada nepritapo ir štai kas jai nutiko.

Madelina užsimerkusi gulėjo savo lovoje ten, Pietų Kalifornijoje esančiame Komonso miestelyje, kuriame dažniausiai šilta, bet ne per šilta, kuriame dangus dažniausiai žydras, bet ne per žydras, ir oras būdavo švarus, nes anuomet jame nebuvo nieko, išskyrus orą, ir laukė. Ji žinojo netrukus pajusianti ant kaktos švelnų bučinį, rūpestingų rankų antklode apkamšomus pečius, šnabždesį „Džiaukis šia diena“ ausyje. O po kelių minučių išgirs užvedamą automobilio variklį, padangų gurgždesį plimutui atbulam riedant taku, nerangų pavarų svirtelės perėjimą iš atbulinės į pirmą pavarą. O tada jos nuolat prislėgta motina nuvažiuos į televizijos studiją, pasiriš prijuostę ir išeis į filmavimo aikštelę.

Laida vadinosi „Vakarienė šeštą“ ir Elizabetė Zot neabejotinai buvo žvaigždė.

2 skyrius

Painas

Kadaise dirbusi su cheminiais tyrimais, Elizabetė Zot buvo moteris nepriekaištinga oda ir manieromis, akivaizdžiai bylojančiomis, kad ji nėra vidutinybė ir niekada tokia nebus.

Ją, kaip ir visas tikras žvaigždes, atrado. Tiesa, Elizabetės atveju tai nebuvo pieno kokteilių baras, atsitiktinis žvilgtelėjimas į suoliuką ar laiminga pažintis. Ne, jos atradimą nulėmė vagystė – tiksliau, maisto vagystė.

Paprasta istorija: mergaitė vardu Amanda Pain, kuri, kai kurių psichoterapeutų nuomone, gal kiek per daug mėgavosi maistu, suvalgydavo Madelinos priešpiečius. Nes Madelinos priešpiečiai nebuvo įprasti. Kai visi kiti vaikai kramsnojo sumuštinius su žemės riešutų sviestu ir uogiene, savo priešpiečių dėžutėje Madelina rasdavo gabalėlį vakarykštės lazanijos su keptų cukinijų garnyru, egzotišką į keturias dalis perpjautą kivį, penkis vyšninių pomidorų rutuliukus, mažytį „Morton“ druskos indelį, du dar šiltus sausainius su šokolado gabaliukais ir raudoną languotą termosą su šaltu kaip ledas pienu.

Dėl tokio dėžutės turinio visi norėjo Madelinos priešpiečių, kaip ir pati Madelina. Bet mergaitė atiduodavo jį Amandai, nes draugystė reikalauja aukų, ir dar todėl, kad Amanda vienintelė visoje mokykloje nesišaipydavo iš Madelinos – mergaitė puikiai suvokė esanti savotiška.

Taip tęsėsi tol, kol Elizabetė pastebėjo, kad Madelinos drabužiai ant jos lieso kūnelio kabo kaip nevykusios draperijos, ir ėmė stebėtis, kodėl. Jos skaičiavimais, Madelinos dienos maisto norma buvo tiksliai tokia, kokios reikia jos optimaliam vystymuisi, todėl svorio kritimas buvo moksliškai nesuvokiamas. Augimo protrūkis? Ne. Savo skaičiavimuose atsižvelgė ir į jį. Ankstyvas valgymo sutrikimas? Nepanašu. Per vakarienę Madelina valgydavo kaip arklys. Leukemija? Tikrai ne. Elizabetė nebuvo linkusi panikuoti. Ji nebuvo iš tų, kurios bemiegėmis naktimis lovoje įsivaizduotų savo dukterį kamuojamą kokios nors nepagydomos ligos. Kaip mokslininkė ji visada ieškodavo protingo paaiškinimo ir tą pat akimirką, kai susitiko Amandą Pain su pomidorų padažu suteptomis lūpomis, suprato jį radusi.

– Pone Painai, – kreipėsi Elizabetė, trečiadienio popietę pro sekretores įsiveržusi į vietinės televizijos studiją, – skambinu jums tris dienas, bet nemalonėjote man atskambinti. Esu Elizabetė Zot, Madelinos Zot motina. Mūsų dukros lanko Vudžio pradžios mokyklą. Atėjau pasakyti, kad jūsų dukra draugauja su mano dukra per apgavystę.

Matydama jo sutrikimą, pridūrė:

– Jūsų dukra suvalgo mano dukros priešpiečius.

– Priešpiečius? – išlemeno Valteris Painas, žiūrėdamas į prieš jį stovinčią patrauklią įspūdingą moterį baltu laboratorijos chalatu su šventos šviesos aureole, išskyrus vieną detalę: ant kišenėlės raudonai išsiuvinėtus inicialus „E. Z.“.

– Jūsų dukra Amanda, – vėl pratrūko Elizabetė, – suvalgo mano dukters priešpiečius. Regis, tai jau tęsiasi ne vieną mėnesį.

Valteris tepajėgė spoksoti. Aukšta, prakauli, pridegusios kepintos kvietinės duonos riekės su sviestu spalvos plaukais, susuktais į pieštuku persmeigtą kuodą, ji stovėjo rankomis įsisprendusi į šonus, be gailesčio raudonomis lūpomis, skaisčia oda, tiesia nosimi. Žiūrėjo į jį iš viršaus kaip karo lauko daktaras, svarstantis, ar šitą žmogų dar verta gelbėti.

– O tai, kad ji apsimeta esanti Madelinos draugė tik norėdama gauti jos priešpiečius, neabejotinai smerktinas dalykas, – toliau kalbėjo Elizabetė.

– Atsiprašau, kas jūs? – sumikčiojo Valteris.

– Elizabetė Zot! – išrėkė moteris. – Madelinos Zot motina!

Valteris linktelėjo, bandydamas suprasti. Kaip ilgametis popietinių televizijos laidų rengėjas jis žinojo, kas yra drama. Bet šitai? Nesiliovė spoksojęs. Pritrenkianti moteris. Tiesiogine prasme jį pritrenkė. Gal ji dalyvauja kokioje nors atrankoje?

– Apgailestauju, bet visi medicinos seserų vaidmenys jau užimti, – pagaliau ištarė.

– Atsiprašau? – nesuprato moteris.

Stojo ilga tyla.

– Amanda Pain, – pakartojo Elizabetė.

Jis sumirksėjo.

– Mano dukra? – vyras staiga susinervino. – Kas jai? Jūs daktarė? Jūs iš mokyklos?

Jis pašoko stačias.

– Dievaži, ne, – atsakė Elizabetė. – Aš chemikė. Per savo pietų pertrauką atvažiavau čia iš Hastingso instituto, nes jūs man taip ir neatskambinote.

Matydama, kad jis vis dar suglumęs, paaiškino:

– Hastingso institutas? Kur novatoriški tyrimai deda pagrindus novatoriškam gyvenimui? – išpyškino beprasmį reklaminį šūkį. – Esmė tokia, kad ruošdama Madelinai maistingus priešpiečius įdedu daug pastangų. Neabejoju, jūs irgi taip elgiatės su savo dukra.

Matydama jo vis dar nieko nesuprantantį žvilgsnį, pridūrė:

– Nes jums rūpi Amandos protinis ir fizinis vystymasis. Nes jūs žinote, kad jos vystymasis priklauso nuo tinkamos vitaminų ir mineralų pusiausvyros.

– Matote, ponia Pain…

– Taip, žinau. Pradingo kovos lauke. Bandžiau su ja susisiekti, bet man pasakė, kad ji gyvena Niujorke.

– Mes išsiskyrę.

– Apgailestauju, bet skyrybos menkai tesusijusios su priešpiečiais.

– Taip galėtų atrodyti, bet…

– Vyras gali paruošti priešpiečius, pone Painai. Tai nėra biologiškai neįmanoma.

– Be abejo, – pritarė apgraibomis ieškodamas kėdės. – Ponia Zot, prašom prisėsti.

– Palikau kai ką ciklotrone, – atsakė ši suirzusi ir dirstelėjo į laikrodį. – Ar mes vienas kitą supratom?

– Ciklo…

– Subatominių dalelių greitintuvas.

Elizabetė nužvelgė sienas. Jas puošė daugybė įrėmintų plakatų, reklamuojančių melodramines muilo operas ir populiarius žaidimų šou.

– Mano darbas, – pasakė Valteris, staiga sutrikęs dėl jų menkavertiškumo. – Gal teko kurią matyti?

Elizabetė vėl atsigręžė į jį.

– Pone Painai, – tarė jau taikesniu balsu, – apgailestauju neturinti nei laiko, nei lėšų paruošti priešpiečius ir jūsų dukrai. Abu žinom, kad maistas yra katalizatorius, atrakinantis mūsų smegenis, sutvirtinantis mūsų šeimas ir nulemiantis mūsų ateitį. Tačiau…

Ji nutilo ir prisimerkusi įsižiūrėjo į kažkokios muilo operos plakatą, kuriame medicinos sesuo kažkaip neįprastai slaugė pacientą.

– Ar kas nors turi laiko išmokyti šalį ruošti visavertį maistą? Norėčiau turėti, bet neturiu. O jūs?

Ji pasisuko eiti. Painas, nenorėdamas jos paleisti, dar ne visai supratęs galvoje šmėkštelėjusios minties, skubiai ištarė:

– Prašau, palaukit, sustokit… prašau. Ką jūs ką tik pasakėt? Apie visos šalies mokymą ruošti maistą, kuris… kuris yra visavertis?

Laida „Vakarienė šeštą“ pasirodė po keturių savaičių. Ir nors Elizabetė netryško džiaugsmu dėl šio sumanymo – ji buvo mokslininkė chemikė, priėmė šį pasiūlymą dėl įprastų priežasčių: jis buvo geriau apmokamas, o jai reikėjo išlaikyti dukrą.

Nuo pat pirmos dienos, kai Elizabetė pasirišo prijuostę ir išėjo į filmavimo aikštelę, tapo akivaizdu, kad ji turėjo tai, o tas tai buvo neapčiuopiamas patrauklumas. Tačiau ji buvo ir tvirta – tokia tiesmuka, tokia netauškianti niekų, kad žmonės nežinojo, ką su ja daryti. Kitose valgių ruošimo laidose geraširdžiai šefai linksmai maukė cheresą, o Elizabetė Zot buvo rimta. Ji nesišypsodavo. Nejuokaudavo. O jos patiekalai būdavo tokie pat paprasti ir žemiški kaip ji pati.

Per pusmetį Elizabetės laida tapo kylančia žvaigžde. Per metus – privaloma tradicija. O per dvejus metus – mįslingai pajėgi ne tik sutaikyti tėvus su vaikais, bet ir piliečius su jų šalimi. Neperdedant galima pasakyti, kad, Elizabetei Zot baigus ruošti maistą, visa tauta susėsdavo valgyti.

Jos laidą žiūrėdavo net viceprezidentas Lindonas Džonsonas. „Norit išgirsti mano nuomonę? – paklausė atsisveikindamas su atkakliu reporteriu. – Manau, turėtumėt mažiau rašyti ir daugiau žiūrėti televizorių. Pradėkite nuo laidos „Vakarienė šeštą“ – toji Zot savo darbą išmano.“

Ir tai buvo tiesa. Niekada nepamatytumėt Elizabetės Zot aiškinančios, kaip pagaminti sumuštinukus su agurkais ar rafinuotus suflė. Jos receptai buvo sotūs: troškiniai ant viryklės, orkaitėje, valgiai didelėse plieninėse keptuvėse. Ji pabrėždavo keturias maisto grupes. Tikėjo, kad porcijos turi būti padorios. Ir primygtinai kartojo, kad verti ruošti patiekalai paruošiami per mažiau nei valandą. O kiekvieną laidą užbaigdavo žodžiais: „Vaikai, padenkite stalą. Mamai reikia akimirkos sau.“

Paskui žinomas reporteris parašė straipsnį pavadinimu „Kodėl suvalgytume viską, ką ji mums patieks“, kuriame lyg tarp kitko pavadino ją „Gardžiąja Lizi“ ir ši taikli, skambi pravardė prilipo prie jos taip pat greitai, kaip ir prie popieriaus, ant kurio kur buvo išspausdinta. Nuo tos dienos nepažįstami žmonės vadino ją Gardžiąja, tačiau dukra vadino ją mama, ir nors dar vaikas, Madelina jau suprato, kad ta pravardė menkina jos motinos gebėjimus. Mama buvo chemikė, ne televizijos virėja. Ir Elizabetė jausdavo gėdą prieš savo vienintelį vaiką.

Kartais naktimis gulėdama lovoje Elizabetė stebėdavosi, kaip jos gyvenimas galėjo taip pasisukti. Bet nuostaba niekada ilgai netrukdavo, nes ji tai jau žinojo.

Jo vardas buvo Kalvinas Evansas.
 

Leidykla: Alma Littera
ISBN: 9786090151044
Puslapių skaičius: 416
Leidimo metai: 2022-06-06
Vertėjas: Inga Tuliševskaitė 

Daugiabučių renovacija Lietuvoje. Nuotrauka iš APVA archyvo.

V. Vrubliausko teigimu, nuolatinis bendradarbiavimas su daugybe visuomenės grupių atstovų ir socialinių partnerių leidžia dalintis dideliu kiekiu aktualios informacijos, įvairių institucijų sukaupta patirtimi bei aiškiau suprasti kylančias problemas ir į jas reaguoti.

„Nuolatinis apsikeitimas patirtimi ir duomenimis bei diskutavimas atitinkamai skatina veiklos tobulinimą ir atsakomybės prisiėmimą siekiant pozityvių rezultatų. Be to, dalijimasis žiniomis ne tik padeda pagreitinti iššūkių sprendimą bei problemų pašalinimą, bet ir leidžia užkirsti kelią naujoms kliūtims, prevenciškai analizuojant vykstančius renovacijos procesus. Taip pat tai prisideda prie projektų valdymo ir rangos darbų kokybės gerinimo“, – teigia APVA direktorius.

Su partneriais aptaria platų temų spektrą

Pašnekovas dalinasi, kad APVA bendrauja yra Aplinkos ministerija, būstų renovacijos modernizavimo projektus administruojančiomis įmonėmis bei bendrijomis, savivaldos institucijomis, Centrine perkančiąja organizacija (CPO), lengvatinius kreditus teikiančiomis įstaigomis ir užsienio partneriais, veikiančiais renovacijos srityje.

„Šiemet jau turėjome daugybę susitikimų su savo partneriais – administratoriais, Lietuvos būsto rūmų, CPO atstovais bei kt. Taip pat atnaujinome kasmėnesinius susitikimus su Aplinkos ministerija ir visais socialiniais partneriais. Artimiausiu metu planuojame susitikimų ciklą su rangovų įmonėmis. Jo tikslas – aptarti, kaip palengvinti administracinius procesus bei paskatinti rangovų organizacijas dalyvauti modernizavimo projektuose. Be to, svarstome ir apie tarptautinę konferenciją, mokymus savivaldybių atstovams ir administratoriams“, – pasakoja V. Vrubliauskas.

Jis pažymi, kad šių susitikimų metu būna nagrinėjamos įvairios aktualios temos: „Tai – ir programos teisinio reguliavimo niuansai, ir efektyvesnis investicinių planų rengimas ar našesnis rangos darbų sutarčių sudarymas, sutarčių valdymas. Taip pat diskutuojame apie paslaugų ir rangos darbų viešuosius pirkimus, paliečiame ir opią neįvykstančių pirkimų problematiką. Galiausiai pastaruoju metu itin aktualios tapo ir projektų įgyvendinimo kokybės bei renovacijos projektų finansavimo temos, kartu ir atsinaujinančius energijos šaltinius naudojančių technologijų skatinimas.“

Diskusijos duoda reikalingus vaisius

APVA direktorius sako, kad į kiekvieną susitikimą su partneriais yra žiūrima rimtai, o po jo sekantys veiksmai priklauso nuo įvykusios diskusijos formato.

„Jei tai yra pavienis susitikimas dėl konkrečių klausimų, jam pasiruošiama iš anksto, o išsamiai aptarus temą, priimame konkrečius sprendimus, kaip elgtis toliau. Jei susitikimas vyksta diskusijos formatu su daugiau žmonių, atitinkamai jos metu fiksuojame visus aktualius klausimus, idėjas ir pasiūlymus, kurie yra aptariami. Jei jie yra priimtini, tuomet juos teikiame kaip siūlymus teisės aktų pakeitimui, vidinių procesų peržiūrėjimui“, – teigia pašnekovas.

V. Vrubliauskas pratęsia, kad po tokių diskusijų atsirado ne vienas svarbus sprendimas, padėjęs spresti problemas ar jų išvengti.

„Vienas iš paskutinių šių susitikimų vaisių – Vyriausybės nutarimo pakeitimai ir naujų CPO pirkimų modulių sukūrimas, leidžiant daryti agreguotus pirkimus ir įsigyti kelis objektus vienu metu, pavyzdžiui, rangos darbus su projektavimu. Be to, po vykusių diskusijų nusprendėme didinti tiek administravimo, tiek projektavimo darbų įkainius. Tuo tarpu šiuo metu rengiame teisės aktų pakeitimus, siekiant skelbti naujus kvietimus, taip pat vykdome ir vykdysime susitikimus su partneriais pristatant pakeitimus ir kartu ieškant geriausių sprendimų“, – sako APVA direktorius.

Šie susitikimai neša ir kitokią naudą: „Šių diskusijų metu yra identifikuojamos problemos bei skauduliai konkrečiose situacijose ir atitinkamuose projektų įgyvendinimo etapuose, o remdamiesi jomis, suformuluojame temas mokymams bei visuomenės švietimui.“

Aktualias pasaulio ir žmonijos problemas nagrinėjančios L. Gounelle’io knygos išverstos į 27 kalbas. Pastarąją – „Intuicija“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Lina Perkauskytė, išleido leidykla „Alma littera“, autorius skiria ieškantiesiems atsakymų ir trokštantiesiems pažinimo. Supindamas trilerio elementais paskanintą įtraukiantį siužetą ir populiariąją psichologiją, bestselerių „Dievas visada keliauja incognito“, „Žmogus, kuris norėjo būti laimingas“, „Pažadu tau laisvę“ autorius padeda atsiskleisti kiekviename iš mūsų glūdinčiai jėgai ir atrasti kelią į laimingą gyvenimą.

Jaunas niujorkietis Timotis Fišeris rašo detektyvus, kurie sulaukia vidutinio pasisekimo. Jis save laiko žmogumi, kuris gyvena neįdomų, banalų gyvenimą. Griaustiniu iš giedro dangaus jam tampa vieną dieną prie namų slenksčio išdygę ir slaptą projektą vykdantys FTB agentai. Intuicija projekte užima itin svarbią vietą. Timotis gali būti vienas iš žmonių, turinčių neeilinę nuojautą ir galinčių padėti jiems sulaikyti paslaptingą padegėją. Prasideda lenktynės su laiku ir visiškai jo nepažinta vidine jėga.

Rašytojas davė interviu Lietuvos skaitytojams. Su knygos „Intuicija“ autoriumi L. Gounelle’iu kalbėjosi Augustė Gittins.

Jūsų knygoje galima rasti Nobelio premijos laureato, reliatyvumo teorijos kūrėjo Alberto Einsteino citatą, kurioje teigiama, kad intuityvus protas mums yra iš aukščiau duota, pašventina dovana, o racionalusis – ištikimas kiekvieno žmogaus tarnas. Mes sukūrėme visuomenę, kuri garbina tarną, o dovaną yra pamiršusi. Kaip jums atrodo, kodėl šią dovaną naudojame vis rečiau? 

Ankstesniais laikais, norint atsikratyti visuomenėje vyravusio obskurantizmo ir prietarų, į pirmąją vietą reikėjo iškelti racionalumą, nuo pat mokyklinio amžiaus ugdyti loginį mąstymą. Visa tai buvo taip išvystyta, kad visiškai nustojome naudotis intuicija. Šiandien mokslas įrodęs, kad nuojauta egzistuoja, esu įsitikinęs, jog iš naujo ja naudotis išmoks vis daugiau žmonių.

Kaip manote, ar kiekvienas turi vienodai išvystytą intuiciją? Gal vieni esame gabesni, o kiti ne taip greitai mokomės ja naudotis?

Intuiciją turi kiekvienas! Kiekvienas gebame gauti informacijos, kurios neįmanoma pasiekti tiesiogiai, kai naudojamės penkiomis juslėmis. Vienus toji informacija pasiekia lengviau, kiti iki jos keliauja sunkiau, bet esu tikras, kad šis gebėjimas nesunkiai išugdomas. Išsiugdžiau jį ir aš, taigi šiandien savo kasdieniame gyvenime dažnai pasitelkiu nuojautą. Ypač kai turiu priimti kokį nors svarbų sprendimą. Aiškiai žinau: atsakymai slypi manyje, galiu juos atrasti, įsiklausydamas į savo pojūčius.

Kada, jūsų nuomone, turėtume vadovautis intuicija, o kada – racionaliai mąstyti? Ar egzistuoja kokia nors taisyklė? 

Manau, kad pačius svarbiausius gyvenimo sprendimus priimame intuityviai, o ne racionaliai. Pavyzdžiui, rinkdamiesi žmogų, su kuriuo susituoksite arba gyvensite, juk klausote širdies, o ne atliekate vertinimą pagal tam tikrus kriterijus, argi ne taip? Neabejoju, kad daugelyje sričių geriausius sprendimus priimate tuomet, kai klausote savo nuojautos.

Tačiau juk taip lengva apsigauti: intuiciją supainioti su fantazija, svajone ar norais, kad viskas vyktų ypatingai… 

Fantazijos, svajonės ir troškimai, taip pat ir baimės, gimsta galvoje, o intuicija – kūne. Ji susijusi su tam tikru pojūčiu, kuris kiekvienam – savitas. Kai įgauni daugiau patirties, pradedi greitai atskirti.

Sakoma, kad moterys turi stipresnį intuicijos jausmą nei vyrai. Tikrai taip yra? 

Manau, kad tai – pramanas. Jį sukūrė vyrai, norėję pasakyti, kad jie yra racionalesni. Racionalumas jiems atrodė proto ir intelekto požymis. Tačiau protingumą sieti su racionalumu nėra labai… protinga, nes protingumas yra kur kas daugiau! Iš tikrųjų intuityvūs gebėjimai yra būdingi kiekvienam.

Esate populiariosios psichologijos knygų meistras. Naujausia jūsų knyga „Intuicija“ įtraukia dar stipriau – joje galima rasti ir trilerio, ir kriminalinio romano elementų. Kodėl sumanėte savo kūrinyje sumaišyti keletą žanrų? 

Tokia mintis kilo tyrinėjant, kaip intuicija naudojosi JAV Centrinė žvalgybos valdyba. Žvalgybininkai intuiciją pasitelkdavo nustatydami strateginių taikinių vietas. Pagalvojau, kad tokį pat metodą galėtų taikyti ir Federalinio tyrimų biuro policininkas, norintis išsiaiškinti nusikaltėlio buvimo vietą…

Pagrindinis jūsų knygos veikėjas yra rašytojas. Ar jūs, du rašytojai, turite daug bendro?

Manau, esu toks pat tinginys kaip ir tas veikėjas! Be to, abu stipriai kliaujamės nuojauta. Rašytojai dažnai rašo intuityviai, nors patys to nežino: manosi esą kūrybingi, nes yra visiškai tikri, kad rašymo idėjos kyla jų smegenyse. Tačiau nuoširdžiai manau, kad ne mes esame mums kilusių idėjų autoriai, mes tik sugebame tas idėjas pagauti.

Įstrigo jūsų knygos mintis apie tai, kad viską interpretuojame – kitų jausmus, mintis, veiksmus, poelgius ir daugybę kitų dalykų. O ar pats savo gyvenime išmokote vengti interpretacijų?

O taip! Ir man teko gerokai pasistengti! Tačiau tai yra svarbu, jei nori geriau gyventi ir, svarbiausia, pagerinti savo santykius su žmonėmis. Kai liaujamės interpretavę jų žodžius, poelgius, veido išraiškas, mums lieka dvi išeitys – arba užduoti daugiau klausimų, kad geriau juos suprastume, arba tiesiog manyti, kad jų ketinimai yra geri. Atrodo, abiem atvejais mes išlošiame!

Savo knygoje pasakojate apie padegėją, kuris yra išsikėlęs misiją sunaikinti finansines korporacijas. Ar išduosite, kas už jo slypi? 

Metas suvokti, kas sukelia bėdas mūsų planetoje. Ir pasistengti, kad mūsų sąmonė taptų šviesesnė.

Knygoje teigiate, kad žmogus arba yra laisvas, arba ne. Laisvas žmogus yra laisvas bet kokiomis aplinkybėmis. Tačiau kodėl kartais neapleidžia jausmas, kad laisvė yra tik iliuzija? 

Daugelis žmonių mano, kad jų laisvė priklauso nuo kitų. Tačiau, mano nuomone, laisvė yra prigimtinė. Kadangi gyvūnus valdo instinktai, nėra sunku gana tiksliai numatyti, koks bus kokio nors gyvūno jauniklio gyvenimas: pavyzdžiui, katė medžios peles ir paukščius. Tačiau tiksliai numatyti, kaip klostysis kūdikio gyvenimas, visiškai neįmanoma – kiekvienas jį kuriame patys. Tai ir yra mūsų laisvė. Kaip sakė filosofas Jeanas Paulis Sartre’as – žmogaus egzistencija pirmesnė už esmę.

Vis dėlto, daugelis žmonių nesuvokia esantys laisvi, jie nesąmoningai paklūsta taisyklėms, tam, kas plačiai priimta arba ko iš jų tikisi aplinkiniai: sprendimus dažnai lemia kitų žvilgsnis arba nuomonė. Tie, kurie taip elgiasi, iš tikrųjų savojo gyvenimo negyvena…

Savo knygose derinate išgalvotą istoriją ir savigalbos patarimus. Daugybė skaitytojų teigia, kad jūsų knygos jiems padėjo išgyventi, pakeitė to meto situaciją. Ar knygos tikrai padeda žmonėms kritinėse situacijose?

Istorijos – ir pasakojamos knygose, ir rodomos filmuose – padeda gyventi. Tik galbūt vienos mus veikia labiau nei kitos.

Intuicija yra tai, ko mes negalime pamatyti, tik jaučiame. Kaip ir daugelį kitų, sunkiai apčiuopiamų dalykų, ją nelengva paaiškinti. Dažnai kyla mintis, kad apie pasaulį mes daug ko nežinome. Galvojate apie tai? 

Mane tas jausmas nepaprastai žavi! Negalėčiau pakęsti minties, kad žinome viską ir kad viską pasaulyje galime paaiškinti racionaliai. Gyvenimas dar neprarado savo magijos – ir neturi jos prarasti!