Seksualumo kerai

Tai nepriklauso nuo amžiaus ir išvaizdos. Kai kurios skleidžia subtilų seksualumą, pasitikėjimą savimi, spinduliuoja laime gyventi, o vyrai griūna po kojomis ir leidžiasi vyniojami apie pirštą. Garsios pramogų pasaulio atstovės, pavyzdžiui, Susan Sarandon, Tilda Swinton, Jennifer Lopez, Madonna, ne kartą pastebėtos su jaunesniais partneriais. Jos nelaukia princo ant balto žirgo ir nebėga paskui storą piniginę. Tai vyrai seka iš paskos pamojus pirštu. Italijos perlas, grožio ikona ir viena patraukliausių pasaulio moterų Monica Bellucci yra kukli ir santūri asmenybė, tačiau jos žvilgsnis, manieros, eisena ir net tai, kaip lūpos taria žodžius, veda vyrus iš proto. Dainininkė ir aktorė Barbra Streisand niekada nebuvo laikoma gražuole. Moteris garsėjo Holivude ne tik talentu, bet ir sunkiu, aikštingu charakteriu. O gerbėjai veržėsi prie dievaitės kaip prie uždrausto vaisiaus, nes blogos mergaitės žadina vaizduotę ir užveda lyg dinamitas. Norėtume žinoti paslaptis, kaip žavėti vyrus, jei ne visus, tai bent tą, kuris krito į akį. Laimei, viliojimo meno galima išmokti.

Prisilietimai

Švelnus prisilietimas gali nukreipti santykius norima linkme, ypač jei peržengsite asmeninę erdvę tinkamu momentu. Pasak Oksfordo universiteto (Jungtinė Karalystė) antropologės dr. Kate Fox, intymus atstumas – 40–50 cm nuo kūno. Tai erdvė, skirta artimiems žmonėms: šeimos nariams, draugams ir romantiniams partneriams. Kai nepažįstamieji kerta mūsų apsauginį lauką, pavyzdžiui, stovint eilėje, viešajame transporte, kyla diskomfortas, nepasitenkinimas, pyktis. Atsitraukiame ir išlaikome priimtiną atstumą. Kas kita, jei priartėja patrauklus nepažįstamasis, su kuriuo norisi užmegzti artimesnę pažintį. Atsistokite prie patinkančio vyro taip, jog galėtumėte pasiekti jį ranka. Sukursite intymesnį kontaktą, galėsite kalbėti lėtai ir tyliai. Vyrai laiko žemą moterų balso tembrą labai seksualiu. Pokalbio metu sąmoningai palieskite pašnekovo dilbį. Psichologai teigia, kad toks gestas didina empatiją ir skatina oksitocino (prisirišimo hormono) sekreciją. Raktas į sėkmę – švelnus, tarsi spontaniškas prigludimas delnu ir staigus atsitraukimas, neva suvokus, jog nederėjo prisiglausti. Šis žaidimas ne tik atkreipia vyro dėmesį ir suintriguoja. Galėsite įvertinti raumenis ir suprasti, ar vyrukas dažniau lankosi sporto klube, ar mieliau maigo kompiuterio žaidimų konsolę. Švedijos neurofizikai iš Sahlgrenskos universiteto atrado sudėtingą neuronų tinklą, kurio struktūra skiriasi nuo pagrindinių prisilietimo receptorių ir kuris reaguoja tik į švelnų kontaktą. Šios smegenų dalys susijusios su malonumų centrais ir didina emocinį aktyvumą. Tai reiškia, kad vystosi priklausomybė prisilietimui. Vyras padarys viską, kad bendravimas tęstųsi ir jis galėtų patirti dar ne vieną elektros išlydį.

Kvapas

Vyriškoji lytis nereaguoja į kvapus taip stipriai, palyginti su moterimis, tačiau tai nereiškia, kad jų neveikia natūralūs feromonai ar kvepalai. Iš tiesų kvapai lemia mąstymą ir elgesį, tik vyrai to nesuvokia sąmoningai arba nenori pripažinti. Tinkamas aromatas gali sukelti norimą reakciją, pavyzdžiui, seksualinę trauką. Ir kalba sukasi ne tik apie asmeninius kvepalus, bet ir bendrą pasimatymo atmosferą. Juk kvapai – emociniai inkarai ir kelia labai asmeniškų asociacijų. Amerikiečių psichologai apklausė 4000 vyrų ir išsiaiškino, kad labiausiai patinka maisto natos: kepta duona, gruzdintos bulvytės, kepsniai, kava, obuolių pyragas. Maloniai nuteikia švarių skalbinių ir šviežiai pjautos žolės kvapas. Vyrams taip pat patinka benzino ir keptų rūkytų spirgučių aromatas. Šias žinias pritaikykite rinkdamosi pasimatymo vietą. Nors moterims labiau patinka iščiustyti restoranai, priešingai lyčiai – užeigos tipo maitinimo įstaigos, kuriose tvyro stiprus kepto maisto kvapas. Deja, jis gali užgožti prancūziškus damos kvepalus. Nereikia pamiršti, kad dauguma vyrų neišprusę parfumerijos srityje ir vadovaujasi simpatijomis ar antipatijomis. Tik vienetai įvertins prabangius, sudėtingus nišinius aromatus, ypač rytietiškus. Norint suvilioti patinkantį vyrą, geriausia pradėti nuo suprantamų natų, kurias lengva identifikuoti: vaisių ir subtilių prieskonių (cinamonas, kardamonas, kava, imbieras). Su moteriškumu asocijuojasi rožės ir baltažiedės gėlės (jazminai, apelsinmedžiai, tuberozos).

Pirmas įspūdis

Moterys žino, kad vyrai myli akimis. Šis faktas įpareigoja atrodyti nepriekaištingai ir vizualiai patraukliai. Savo ruožtu mitas, jog priešingai lyčiai patinka etaloniniai modeliai, sėja kompleksus ir mažina pasitikėjimą savimi. Nors visuomenė labai mėgsta išvedinėti formules, kokių išmatavimų figūra yra ideali, vyrai vertina visumą, todėl svarbiausią vaidmenį atlieka santykis. Kuo daugiau banguotų linijų siluete, tuo labiau moteris atrodo patrauklesnė. Mokslininkai nustatė, kad juosmuo turėtų sudaryti apie 70 % klubų apimties. Šis santykis laikomas vaisingumo ženklu ir leidžia daryti prielaidą, jog moteris išnešios sveiką palikuonį. Bet juk nenusirengiame per pirmą pasimatymą! Kūno proporcijas įmanoma keisti drabužiais, todėl suknelė pūstomis rankovėmis, suveržta dirželiu, visada padarys įspūdį, palyginti su apdribusiu megztiniu ir džinsais. Ne paskutinėje vietoje – kojų ilgis. Tyrėjai iš Lenkijos mokslų akademijos Vroclavo antropologijos instituto išsiaiškino, kad vyrams patinka moterys, kurių kojos – 5 % ilgesnės nei vidutiniškas rodiklis. Kelis trūkstamus centimetrus lengva kompensuoti aukštakulniais. Šiuos batelius verta avėti ir dėl to, jog vizualiai sulieknėja blauzdos, seksualiai išsilenkia pėda, eisena siūbuoja ir vilioja. Einančios moters vaizdas – tarsi lopšinė vyrų akims, ypač jei dama segi trumpą sijonėlį. Avint aukštakulnius stiprinami gaktos raumenys, atsakingi už seksualinį pasitenkinimą.

Silpnumo iliuzija

Moterys ilgai ir sunkiai kovojo už savo teises, galimybes, ateitį. Emancipuotos dailiosios lyties atstovės stovi su vyrais ant to paties laiptelio – siekia karjeros, vienodo atlyginimo, dalinasi buitine ruoša bei vaikų priežiūra. Per 50 metų įsitvirtino nauja socialinė santvarka. Deja, kai kurie vyrai mąsto po senovei ir ne visada randa savo vaidmenį santykiuose. Daug paprasčiau būti pirmykščiu mamutų medžiotoju, kuris gina nuo priešų, aprūpina maistu ir pastato būstą, nei važinėti su kartu su savo moterimi emociniais kalneliais ir būti supratingam, kantriam, empatiškam. Jei norite palenkti partnerį į savo pusę, turite paminti pasididžiavimą ir dažniau prašyti pagalbos. Tegul vyras jaučiasi reikalingas. Tegul galvoja, kad be jo prapulsite. Dažniau pasitarkite, net jei seniai savarankiškai priėmėte sprendimą. Dažniau pasiguoskite, kad manytų, jog jis sprendžia visas jūsų gyvenimo problemas. Tai veikia tarsi magija. Norite prisirišti patinkantį vyrą? Patikėkite jam fizinius darbus: įkalti vinį, pataisyti varvantį čiaupą, atsukti stiklainio dangtelį, pakeisti automobilio ratus… Vyras jausis kompetentingas padėti. Jam patiks šalia moters, kuri skatina vyriškumą. Suteikite galimybę jumis pasirūpinti. Nepaisant tūkstantmečiais trunkančios evoliucijos, vyrai psichologiškai priklausomi nuo išorinio patvirtinimo. Jų savęs vertinimas tiesiogiai priklauso nuo to, ar yra reikalingi.

Raudona spalva

Lūpos, nagai, suknelė, bateliai, rankinė – tinka viskas. Raudona spalva yra seksualiausia ir traukia vyrus kaip magnetas. Antropologų teigimu, ji asocijuojasi su moters lytinių organų gleivine, kuri įprastai būna blyškiai rausva, tačiau susijaudinus parausta nuo pritvinkusio kraujo. Ročesterio universiteto (JAV) mokslininkai aiškina, kad apsirengusi raudonai dama tampa patrauklesnė ir geidžiamesnė. Spalva niekaip nelemia protinių gebėjimų, empatijos, intelekto. Dėl jos moteris netampa pranašesnė, palyginti su tos pačios lyties atstovėmis. Žaidimo sąlygas diktuoja instinktai. Vyrai priima raudoną spalvą kaip sekso signalą. Aktyvuojama smegenų dalis, atsakinga už seksualinį elgesį, todėl visas dėmesys atitenka damai. Partneris elgiasi kaip bulius, pamatęs matadoro skraistę. Raudona spalva taip pat asocijuojasi su pasitikėjimu savimi. Juk moteris išsiskiria iš pilkos minios. Vadinasi, drąsi ir žino savo vertę. Stiprios moterys atbaido silpnus vyrus, todėl eidamos į barą ar klubą apsirenkite raudonai, kad atrinktumėte tinkamus kandidatus. Stiprūs vyrai, atvirkščiai, ieško sau lygios partnerės. Jie galvoja: „Jeigu moteris pasitiki savimi, pasaulis ne kartą patvirtino, kad yra šauni.“ Tai vadinama socialiniu įrodymu. Mums patinka tai, kas patinka daugeliui. Įdomu, jog pasitikėjimo savimi efektas niekaip nesusijęs su grožio samprata. Moteris, kuri patinka sau, spinduliuoja seksualumu.

Ką išduoda prioritetai?   

Blogas berniukas. Patinka vyrai iš šešėlinio pasaulio, kurie užsiima nešvariais darbeliais, nusikalsta ir nepaiso visuomenės normų? Kai kurios sieja psichopatijos bruožus su vyriškumu. Vaikystės traumos, tokios kaip psichologinis, fizinis, seksualinis smurtas, suaugus atrodo kaip norma. O gal gyvenimas pernelyg nuobodus ir trūksta adrenalino?

Vedęs vyras. Jaučiate trauką vyrams, kurių pirštą juosia vestuvinis žiedas? Gali būti, kad geidžiate svetimo tik todėl, kad jis yra užimtas. Žiedas – tam tikras patvirtinimas, jog vyras yra patrauklus, vertingas ir moka puoselėti ilgalaikius santykius. Kažkas pasirinko jį ne be reikalo. Potraukis vedusiems išduoda nesaugumą ir nepasitikėjimą savimi.

Vaikinas su barzda. Daugeliui moterų patinka trijų dienų barzdelė, kuri rodo, jog vyro organizme netrūksta hormono testosterono. Šiek tiek apžėlę vyrukai yra seksualesni, palyginti su vešlių barzdų savininkais ar tais, kurie skutasi kas rytą. Trumpi šereliai suteikia nerūpestingumo, žavesio ir mažiau įpareigoja. Tokie vyrai atrodo mažiau agresyvūs.

Pašnekovas su humoro jausmu. Jei vyras sugebėjo prajuokinti, pusė gundymo darbo atlikta. Moterys tapatina humoro jausmą su intelektu. Ir jos iš dalies teisios. Išsilavinusio žmogaus juokai visada bus taktiški, neįžeidžiantys, tačiau sąmojingi, originalūs. Deja, iškalba niekaip nesusijusi su seksualiniais gabumais lovoje.

Autorius Jurgita Ramanauskienė

Streso šaltinis?

Gali atrodyti, kad raštu mieliau bendrauja introvertai, tačiau tikrasis kriterijus – amžius. Kuo jaunesnis asmuo, tuo labiau tikėtina, kad ne paskambins, o brūkštels žinutę. „Kartos pasikeitė ir šiuolaikinis jaunimas pasikliauja žinutėmis. Tai tapo tokia norma, kad kai kurie žmonės sunerimsta ar nustemba sulaukę skambučio“, – teigia amerikiečių psichologė Gabrielle Sanderson. Naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia, kad bent pusė Z kartos atstovu susiduria su įvairių rūšių nerimu. Logiška, kad pokalbiai išstumia iš komforto zonos. „Baimė ar stresas paskambinti ir atsiliepti susijęs su nepasitikėjimu savimi. Žmogus bijo sutrukdyti nepatogiu laiku, svarsto, ką ir kaip kalbėti, vengia priimti greitus sprendimus, nenori pasirodyti nekompetentingas. Po pokalbio gali jausti gėdą ir kaltę. Pasireiškia fiziniai simptomai: greitas širdies plakimas, prakaitavimas ar pykinimas“, – sako klinikinė psichologė ir knygos „The Anxiety Workbook“ autorė Arlin Cuncic. Tačiau žinutės turi savo paskirtį ir naudinga žinoti, kada išsiųsti tekstinį pranešimą, o kada pasikalbėti telefonu, vaizdo skambučiu ar gyvai.

Nerašyti žinutės, jeigu…

Tekstiniu pranešimu adresatas gauna tiesiog žodžius be balso intonacijos, veido mimikos, kūno kalbos, todėl kyla rizika, kad supras klaidingai ir ne visai taip, kaip tikisi autorius. „Balso tonas pasako daugiau nei raidės – jis išreiškia emocijas. Tie patys žodžiai, ištarti kita intonacija, reiškia skirtingus dalykus. Skaitantysis interpretuoja žodžius pagal savo vidinę būseną, todėl dėl šališkumo gali kilti nesusipratimų. Net neutralūs pareiškimai gali atrodyti šalti ir abejingi“, – perspėja porų terapeutė Evon Inyang. Pasekmės – sumaištis, įskaudinti jausmai, nesupratimas, aiškumo stoka, nepagarba, abejonės, neapibrėžtumas, praleista galimybė užmegzti gilesnį, efektyvesnį ryšį. „Praktikoje teko matyti, kaip poros įsivelia į kelių dienų ginčus dėl vieno žodžio ar skyrybos ženklo. Taip pat mačiau, kaip iš pirmo žvilgsnio nekalti tekstai naudojami lyg manipuliacijos ginklai norint vilkinti sprendimus, suklaidinti jausmus, įskaudinti“, – aiškina E. Inyang. Žinutėms galima suteikti daugiau jausmingumo žodžiais ar simboliais, bet tai nėra garantija. Žinutės toną formuoja net skyrybos ženklai, tokie kaip daugtaškis, šauktukas, tačiau šiuolaikinis jaunimas jų nenaudoja. Kadangi maža tikimybė, jog pranešimas bus parašytas laikantis visų kalbos ir etiketo taisyklių, lengva paklysti interpretacijų labirintuose. Anot psichologų, bendravimas raštu laikomas greita ir lengva komunikacija, tačiau iš tikrųjų didina socialinę atskirtį ir vienišumo jausmą. Tai būdas pasisakyti per nuotolį ir vengiant pasekmių, todėl sukuria tuštumą.

Žinutė tinka, jeigu…

Tekstiniai pranešimai turi privalumų. „Žmonėms, kuriems būdinga neuroįvairovė, tarp jų autizmas ar sensorinis jautrumas, bendravimas žinutėmis suteikia saugumo ir kontrolės jausmą, leidžiantį apdoroti informaciją savo tempu“, – sako E. Inyang. Vis dėlto daugeliu atvejų žinutės tinka tik praktinėms, tikslioms, paviršutinėms temoms: planų suderinimas, kasdienės naujienos ir įvykiai, nesusiję su sudėtingais jausmais, pasisveikinimas, pasiteiravimas, ar viskas gerai, priminimas, pasidalijimas nuotrauka, vaizdo įrašu, internetine nuoroda. „Žinutės padeda logistikai, greitai patikrina informaciją ir suteikia erdvės pagalvoti prieš rimtesnį pokalbį“, – tvirtina psichologė. Tekstas gali tapti kvietimu pasikalbėti gyvai. Žinutė „Galvoju apie tave“ arba „Ar galime susitikti vakare?“ – kelias į emociškai pažeidžiamą komunikaciją nereikalaujant, kad pašnekovas būtų skubiai prieinamas ir maksimaliai įsitraukęs. Žinutės tinka, kai reikia sustoti įsiplieskus konfliktui. „Kartais tenka suteikti vieni kitiems laiko, kad galėtume susigrąžinti emocinę pusiausvyrą, suvoktume jausmus ir mintis, rastume geriausią sprendimą. Palanku paprašyti pauzės arba pasiūlyti išeitį, jeigu per sunku išsireikšti gyvai“, – pataria E. Inyang. Po vakarykščio barnio galima parašyti partneriui „Noriu pasikalbėti, bet man reikia laiko“ arba „Aš tave myliu, bet mums reikia viską aptarti iš naujo“. Gerai parengtas ir apgalvotas tekstas sušvelnina gynybiškumą, neleidžia konfliktui įsiplieksti. Svarbiausia žinoti ir suprasti, kada žinutė yra tiltas, o kada – barjeras.

Kada verta paskambinti?

Jei bus gvildenama svarbi ir jautri tema, logiška pasikalbėti tiesiogiai. „Skambutis telefonu tinka labiau nei žinutė, kai reikia erdvės niuansams, emocijoms, detalėms ir artumui. Konfliktus naudingiau spręsti gyvai ar telefonu, nes mąžta nesusipratimų tikimybė. Girdint balsą ir gaunant visišką pašnekovo dėmesį, valdant pokalbį tiesiogiai įmanoma pasiekti produktyvų susitarimą“, – sako G. Sanderson. Situacijos, kuriose nereikėtų rašyti tekstinių pranešimų, yra šios: emocingi pokalbiai, konfliktai, atsiprašymas, santykių statuso pokyčiai, ribų brėžimas, žinia apie nelaimę ar ligą. Jeigu sunku apsispręsti, psichologė siūlo įsivaizduoti gyvą pokalbį. Kaip kalbėtume, jei žmogus sėdėtų priešais? Koks būtų kalbėjimo tonas, mimika, elgesys? Ar užtenka teksto norint ištransliuoti mintį, ar reikia pastiprinimo ir aiškumo? „Balsas suteikia šilumos, išsklaido dvejones, perteikia nuoširdumą. Žinutėje negalima išgirsti, kaip žmogus sulaiko kvėpavimą, atsidūsta. Neįmanoma atsakyti į jo tylą, – pabrėžia E. Inyang. – Apibendrinant galima kliautis viena taisykle. Jei pokalbis gali įskaudinti ar atjausti, palengvinti būklę, verčiau paskambinti. O dar geriau – susitikti akis į akį.“

Kaip efektyviai rašyti žinutes?

Tikėtina, kiekvienam teko suraukti antakius gavus žinutę „OK“. Kadangi egzistuoja ne tik aprangos ar pokalbio, bet ir žinučių rašymo etiketas, svarbu mokėti komunikuoti, kad pašnekovas jaustųsi matomas ir gerbiamas. Mandagumas neatsiejamas nuo dėmesingumo ir asmeninių detalių, suteikiančių autentiškumo. „Ieškokite pusiausvyros tarp trumpo ir ilgo teksto. Glaustumas ir aiškumas – aukso viduriukas. Neatsakinėkite į klausimus vienu žodžiu ar net trumpiniu. Pridėkite malonių kreipinių: „Ačiū, kad pranešėte“, „Džiaugiuosi, kad prisiminei“, „Dėkoju už kvietimą. Laukiu susitikimo“. Taip pat nedera rašyti ilgų pastraipų, ypač pasakojant apie sudėtingus jausmus“, – aiškina G. Sanderson. Jaustukų simboliai tapo kultūriniu reiškiniu ir atlieka svarbų vaidmenį kasdienėje komunikacijoje, tačiau verta pagalvoti, ar paskaninti dalykines žinutes. Nors veidukai sušvelnina toną ir perteikia emocijas, tačiau nepadeda išvengti konflikto. „Būkite atsargūs naudodami sarkazmą, juodą humorą. Tekste neįmanoma įskaityti tono, todėl žmonės gali nesuprasti juoko. Jei yra vietos interpretacijai, yra vietos ir klaidoms“, – atkreipia dėmesį psichologė.

Kada laikas pasikalbėti?

Bendravimas, prasidėjęs nuo susirašinėjimo, gali pasiekti tašką, kada intuityviai norėsis pasikalbėti. Kaip tai suprasti? „Nutraukti žinutes ir paskambinti verta, jei situacija ilgainiui tampa nekontroliuojama. Tiesiog jaučiate, kad gali likti spragų, kurios vėliau turės pasekmių, – sako G. Sanderson. – Jei pasakojate ilgą istoriją arba ji tampa labai detali, paskambinkite. Jei tekstinis pokalbis tampa painus, varginantis ar neaiškus, pakelkite ragelį.“ E. Inyang siūlo atkreipti dėmesį į savo reakcijas. „Jausmas, kad likote nesuprasti, pradėjote gintis ar teisintis, atsirado įtampa ar pyktis, rodo, jog laikas keisti bendravimo būdą. Jei perskaičius tą pačią žinutę penkis kartus vis tiek neaišku, ką žmogus turėjo omenyje, verta paskambinti. Jei kūnas sustingo, kilo nepasitenkinimas, mintyse pakibo klausimas arba atsirado beprasmybės jausmas, laikas paskambinti“, – griežtai rekomenduoja psichologė. Galiausiai, jei tikrai rūpi santykiai, o pokalbis atrodo daugiasluoksnis, sunku išsitekti tik rašant žinutes, išsiųsti paskutinį pranešimą „Aš tau paskambinsiu.“

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Santykių atšalimo krizė

Jaunimo psichinė sveikata – viena esminių šių laikų krizių. Remiantis Amerikos psichologų asociacijos apklausa, daugiau kaip 40 % paauglių patiria nuolatinį liūdesį ir beviltiškumą. Klinikinis psichologas prof. Kennethas Barishas įsitikinęs, kad problemos prasideda ankstyvoje vaikystėje ir labiausiai išryškėja sulaukus 12–13 m. amžiaus. Specialistas kaltina visuomenės individualizaciją, skaitmenizaciją ir šeimos santykių atšalimą. Jauni tėvai orientuoti siekti asmeninių pergalių, todėl nėra dėmesingi vaikų emociniams poreikiams.

„Evoliucija nenumato, kad atžalas augintų tik du žmonės. Mes vystėmės šeimose, kurias sudarė kelios kartos, tad gavome svarią bendruomenės paramą. Vaikams reikia senelių, kaip reikėjo ankstesniais laikais. Tačiau šiuolaikiniams mažamečiams vyresnių žmonių palaikymas reikalingas labiau nei bet kada“, – teigia prof. K. Barishas.

Savo naujoje knygoje „The Art and Science of Parenting and Grandparenting“ autorius remiasi 40 metų klinikine patirtimi, taip pat neuromokslų, vaikų raidos studijų ir švietimo programų išvadomis, kad įrodytų, jog seneliai gali reikšmingai palengvinti tėvystę. Anot psichologo, vyresnieji, priešingai nei Y (gimę 1981–1996 m.) ir Z (gimę 1997–2012 m.) kartų atstovai, turi daugiau patirties, įžvalgų ir psichologinių resursų.

Seneliai gali tapti anūkų emocinės sveikatos sergėtojais didėjančio nerimo, depresijos ir vienatvės eroje. Jie taip pat gali ugdyti meilę mokymuisi be baimės suklysti. Seneliai skiepija ne tik mandagumą, bet ir bendruomeniškumą, kad vaikams rūpėtų kažkas daugiau nei jie patys. Vyresnioji karta gali parodyti, kaip spręsti kasdienius konfliktus, kurie ardo šeimos idilę, kol jie netapo įsišaknijusiais modeliais.

Individualizacijos pasekmės

Pasak prof. K. Barisho, seneliai padeda kovoti su kultūrine tendencija, kuri vis labiau pabrėžia individualius pasiekimus, ne bendruomenę ir santykius. „Per kelis dešimtmečius Vakarų pasaulis tapo „aš“, o ne „mes“ visuomene. Daugelio šeimų ir bendruomenių susitelkimas į individualius pasiekimus suardė gerumo ir rūpesčio vieni kitais vertybes“, – aiškina jis. Moksliniai tyrimai atskleidžia sąsajas tarp spaudimo patirti sėkmę, pirmauti, atitikti standartus ir nerimo, depresijos, priklausomybių, psichotropinių medžiagų vartojimo, ypač pasiturinčiuose visuomenės sluoksniuose.

Tačiau vaikams reikia stipresnio gyvenimo tikslo, viršijančio asmeninius pasiekimus. „Vien individualios pergalės yra trapus motyvacijos ir pastangų šaltinis, turintis didelę kainą – nerimą ir stresą, – savo knygoje rašo prof. K. Barishas. – Empatija, draugiškas elgesys su aplinkiniais, sveiki socialiniai santykiai skatina didesnę emocinę pusiausvyrą.“ JAV Viskonsino-Madisono universiteto psichologės prof. Jane Piliavin tyrimai rodo, kad pagalba kitiems siejama su aukštesne saviverte, mažesniu depresijos lygiu, pagerėjusia imunine sistema ir net ilgesne gyvenimo trukme.

Siekiant vystyti šeimoje socialines kompetencijas, rekomenduojama kurti savanorystės ir labdaros tradicijas, nuo mažens kalbėti su vaikais apie gerumą, empatiją, aplinkinių jausmų ir poreikių supratimą. „Bendra veikla stiprina ryšius tarp žmonių, parodo, kad bendravimas ir rūpinimasis svarbūs ne mažiau, nei gramatikos taisyklės ar matematikos uždaviniai, gal net daugiau“, – pabrėžia prof. K. Barishas.

Senelių vaidmuo anūkų gyvenime

Seneliai ne tik pavaduoja tėvus fiziškai, aprūpina dovanomis ir pramogomis. Pasak klinikinio psichologo, jie perduoda „emocinės sveikatos molekules“ – padrąsina, apgobia dėmesiu ir supratimu, kurie padeda stiprinti psichinį atsparumą.

„Vaiko pasitikėjimas savimi ir žinojimas, kad kažkas išklausys ir supras, yra geriausia apsauga nuo emocinių patogenų, su kuriais jis susidurs visą vaikystę. Bendraamžiai gali būti negailestingi. Nepaisant prevencinių priemonių, patyčios vis dar klesti mokyklose, – aiškina prof. K. Barishas. – Labiausiai reikia žmogaus, kuris išklausytų, padėtų jaustis ne tokiam vienišam ir mokytų, kad problemas galima išspręsti, santykius – atkurti, o blogi jausmai netrunka amžinai“.

Ne mažiau prasmingas senelių vaidmuo – nuoširdus įsitraukimas į bendras veiklas, pavyzdžiui, judrius ir stalo žaidimus, džiaugsmingos akimirkos, nuolatinis domėjimasis anūko interesais ir tikslais. Šios teigiamos sąveikos ugdo emocinį atsparumą ir stiprina šeimos santykius.

Meilė vietoj kritikos

Viena dažniausių problemų, būdinga šiuolaikinei tėvystei, yra pagyrimų stoka ir reikalavimų perteklius. Prof. K. Barishas pastebėjo, kad net geranoriškose ir pozityvius auklėjimo metodus taikančiose šeimose nuvertinamas neigiamas kritikos poveikis. „Jeigu tėvai kreipiasi dėl vaiko elgesio ar emocinių problemų, galiausiai paaiškėja, kad jie dažniau peikia, nei palaiko. Sunku rasti šeimą, kuri girtų vaiką per daug. Didesnė tikimybė, kad atžalai bus keliami itin aukšti reikalavimai ir lūkesčiai, tačiau gailima gero žodžio“, – atkreipia dėmesį ekspertas. Kritika nemotyvuoja labiau stengtis, priešingai – skatina nepasitenkinimą ir maištą, menkina vaiko iniciatyvą ir pastangas.

Tačiau ne visi pagyrimai vienodai naudingi. Remiantis Stanfordo universiteto (JAV) psichologės prof. Carol Dweck mąstysenos ugdymo koncepcija, suaugusieji turėtų akcentuoti pastangas ir mokymosi procesą. Rekomenduojama girti ne intelektą ar talentą, o motyvaciją siekti užsibrėžtų tikslų, nepasiduoti patyrus nesėkmę, gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus, ieškoti kompromiso ir bendradarbiauti. Naudinga girti vaiko pastangas mokytis, ne gautus pažymius.

Jeigu tėvai itin orientuoti į atžalos sėkmę ir rezultatus, seneliai neturėtų auklėti suaugusių vaikų, badyti į klaidas ar patarinėti. Pasak K. Barisho, veiksmingiau suteikti anūkams tai, ko, jų manymu, trūksta: supratimo, besąlyginio priėmimo, teigiamo atspindėjimo ir palaikymo visose situacijose. „Mažamečius vaikus turėtų auklėti tėvai. O senelių užduotis – mylėti“, – reziumuoja knygų autorius.

Pasitikėjimo savimi ugdymas

Tėvystė neatsiejama nuo sudėtingų situacijų, kai tenka apsišarvuoti kantrybe ir suvaldyti vaikų elgesį. Psichologas siūlo įtraukti atžalas į bendradarbiavimą sprendžiant problemas ir suteikti galimybę pasitaisyti, nes tai veikia geriau nei bausmė.

„Tėvai linkę apriboti prieigą prie resursų, pavyzdžiui, uždraudžia žaisti kompiuteriu ar eiti pas draugus. Seneliai, kurie negyvena kartu, gali pažvelgti į situaciją iš šalies. Juos mažiau veikia emocijos, todėl mąsto racionaliau. Tad gali pasiūlyti anūkui erdvę siekiant aptarti problemas ir jausmus, pačiam nuspręsti, ką daryti, kad situacija nepasikartotų“, – pataria K. Barishas. Vaiko gebėjimas priimti iššūkius priklauso ne nuo to, kiek turėjo pamokų, o nuo emocinės stiprybės, pasitikėjimo savimi ir prasmingų santykių.

„Norint, kad vaikai ir anūkai būtų sėkmingai klestintys, laimingi, susikurtų svajonių gyvenimą, reikia mažiau galvoti apie įgūdžių formavimą, o tiesiog daug kalbėtis. Mažiesiems turėtų rūpėti ne tai, kaip užsidirbti apdovanojimą, o kaip susidoroti su skausmingais jausmais. Suaugusiųjų tikslas – ne apsaugoti nuo klaidų, atsakomybių, nesėkmių, o ugdyti vaiko vidinį pasitikėjimą ir pasididžiavimą savimi. Tuomet užaugę jie stengsis labiau, greičiau atsities po negandų, išreikš daugiau empatijos, rūpinsis silpnesniais, įsitrauks į bendruomenes. Savo tikslų sieks su didesniu entuziazmu ir atsidavimu“, – vardija prof. K. Barishas.

Autorė Jurgita Ramanauskienė 

Kaip keitėsi šeimos modelis?

Vos prieš kelis dešimtmečius šeimos struktūra buvo aiškiai apibrėžta – tėvas laikytas šeimos galva, atsakingu už finansinį stabilumą, o mama – vaikų ir namų sergėtoja, emocinės šilumos, kasdienės tvarkos kūrėja. Tokia sistema buvo grįsta ne tik tradicijomis, bet ir visuomenės požiūriu: vyras turėjo būti stiprus, racionalus, neparodyti silpnumo, o moters vaidmuo buvo susijęs su rūpesčiu, švelnumu ir aukojimusi dėl kitų. Tačiau XXI a. šie vaidmenys pamažu praranda griežtas ribas. Vis daugiau moterų siekia profesinės saviraiškos, kuria verslus, užima vadovaujamas pareigas, o tuo pat metu vis daugiau vyrų noriai įsitraukia į kasdienį vaikų auginimą, buities reikalus ir emocinį šeimos gyvenimą. Šiuolaikinis tėtis – ne tik maitintojas, bet ir lygiateisis partneris, kuris nebijo keisti sauskelnių, pasilikti su kūdikiu ar atvirai kalbėti apie tėvystės iššūkius.

Pokytis juntamas ne tik šeimose, bet ir visuomenės požiūryje. Jei anksčiau tėtis su vežimėliu parke atrodė kaip išimtis, šiandien tai – įprastas vaizdas. Atsiranda daugiau iniciatyvų, tėvystės mokymų, psichologinės pagalbos grupių vyrams, o žiniasklaidoje vis dažniau kalbama apie emocinį tėvų raštingumą. Moksliniai tyrimai patvirtina, kad tėčiai, nuo ankstyvos kūdikystės įsitraukę į priežiūrą, užmezga stipresnį emocinį ryšį su vaikais. Šis ryšys ne tik didina pasitenkinimą šeimos gyvenimu, bet ir ilgainiui mažina konfliktų, streso, tarpusavio susvetimėjimo riziką.

Lietuvoje taip pat matyti teigiama tendencija – vis daugiau vyrų ryžtasi imti tėvystės atostogas. „Sodros“ duomenimis, per pastaruosius kelerius metus šis rodiklis išaugo beveik dvigubai. Tai reiškia, kad keičiasi ne tik tėvų vaidmuo, bet ir visuomenės mentalitetas – vis dažniau suvokiama, jog vaikų priežiūra yra ne moters, o abiejų tėvų atsakomybė. Tokie pokyčiai suteikia šeimai daugiau lankstumo, abipusio supratimo ir galimybę kurti santykius, paremtus ne pareigomis, o bendryste. Šiuolaikinė šeima tampa partneryste, kurioje abu tėvai dalijasi tiek buitimi, tiek emocijomis ir atsakomybe už vaikų ateitį.

Lūkesčiai ir realybė

Nors visuomenėje vis dažniau kalbama apie lygybę šeimoje, kasdienybė rodo kitokį vaizdą. Tyrimai Lietuvoje ir visoje Europoje atskleidžia, kad net ir tada, kai abu partneriai dirba pilnu etatu, moterys vis dar atlieka 60–70 % visų buities darbų. Jos dažniau planuoja valgiaraštį, rūpinasi vaikų užsiėmimais, skalbimu, apsipirkimu, net emociniu šeimos klimatu. Šis nematomas darbas neretai lieka neįvardytas, bet būtent jis labiausiai išsekina.

Tuo pat metu tėčiai susiduria su savais lūkesčiais, virstančiais rūpesčiais: dažnas jaučia pareigą būti „stiprus“, „ramstis šeimai“ ar net „negalintis pavargti“. Tokie socialiniai spaudimai sukuria paradoksą: abu tėvai stengiasi būti idealūs, tačiau jaučiasi pavargę, neįvertinti ir vieniši. Mama nerimauja, kad per mažai laiko skiria vaikams ar sau, tėtis – kad pernelyg mažai uždirba ar per retai būna namuose.

Kaltė, lydinti tėvystę ir motinystę, – vienas iš šiuolaikinės šeimos iššūkių. Ji tyliai kaupiasi tarp eilučių: tarp nepadarytos vakarienės, neišplautų indų, neišgertų kavų dviese. Ir būtent čia gimsta įtampa – ne iš buities, o iš neišsakytų emocijų.

Vienas svarbiausių žingsnių išsaugant santykių darną – kalbėtis. Ne apie tai, kas daugiau padarė, bet apie tai, ką kiekvienas jaučia. Tokie pokalbiai keičia perspektyvą: vietoj kaltinimų atsiranda supratimas, o vietoj konkurencijos – komanda. Kai pora išmoksta išsakyti nuovargį, pasidalinti atsakomybėmis ar tiesiog paprašyti pagalbos, šeimos dinamika pasikeičia. Harmonija šeimoje prasideda ne nuo to, kad visi daro po lygiai, o nuo to, kad abu jaučiasi išgirsti, gerbiami ir turintys teisę būti žmonėmis – su silpnumu, nuovargiu ir poreikiu kartais sustoti.

Lygiavertė partnerystė: kasdieniai principai

Lygiavertė partnerystė šeimoje nėra graži teorija ar siekiamybė „kažkada ateityje“ – tai kasdieniai konkretūs veiksmai. Tai ne tiek lygybė skaičiais, kiek požiūris: abu tėvai vienodai svarbūs šeimos gyvenime, abu turi teisę pavargti, ilsėtis, kurti, džiaugtis ir būti išgirsti.

Dalintis, o ne „padėti“. Šeimoje neturėtų būti sąvokos „padėti mamai“. Kai tėtis keičia sauskelnes, gamina vakarienę ar skaito pasaką prieš miegą, jis ne „talkina“, jis tiesiog būna tėtis. Toks požiūris ne tik mažina emocinę įtampą, bet ir kuria pasitikėjimo pagrindą – abu partneriai jaučiasi lygūs ir atsakingi.

Iš anksto planuoti savaitę. Daug nesusipratimų kyla ne iš nenoro dalintis, o iš neaiškumo. Kai kasdieniai darbai pasiskirstomi spontaniškai, vienas visada jaučiasi labiau pavargęs. Tačiau suplanuota savaitė – kas veža vaikus į būrelius, kas perka maistą, kas rūpinasi tvarka – sumažina stresą ir tylių nuoskaudų bagažą. Tai paprastas, bet veiksmingas būdas užkirsti kelią smulkiems konfliktams.

Leisti vienas kitam pailsėti. Daug porų pripažįsta, kad pavargsta ne nuo darbų, o nuolat atlikdami pareigas. Net ir mažus vaikus auginanti šeima turi teisę į poilsį – tiek individualų, tiek bendrą. Asmeninė valanda per dieną ir vakaras dviese kartą per savaitę gali tapti emocinės sveikatos ramsčiu. Poilsis nėra prabanga – tai būtina sąlyga santykių darnai.

Nebijoti keistis vaidmenimis. Kartais užtenka paprasto apsikeitimo, kad pamatytume vienas kito pastangas. Pusryčius gaminantis tėtis ir automobilį plaunanti mama parodo, jog nėra moteriškų ar vyriškų darbų – yra tik šeimos reikalai. Tokie mainai ne tik stiprina tarpusavio pagarbą, bet ir suteikia naujo žaismingumo santykiams.

Lygiavertė partnerystė nėra kova dėl vienodo darbo kiekio, tai gebėjimas veikti iš pagarbos ir meilės. Kai abu partneriai mato vienas kitą ne kaip konkurentą, o kaip sąjungininką, šeimos kasdienybė tampa lengvesnė, ramesnė ir šviesesnė.

Emocinis ryšys – šeimos pamatas

Šeimos stiprybė matuojama ne darbų pasidalijimu ir ne materialine gerove, o emociniu ryšiu tarp jos narių. Kai tėvai laiko vienas kitą ne priešininkais, o komandos nariais, tą subtiliai, bet aiškiai jaučia vaikai. Tokia aplinka jiems suteikia saugumo jausmą – tampa ramesni, labiau pasitikintys savimi, atviresni emocijoms.

Vaikai stebi viską: kaip tėtis žiūri į mamą, kaip mama kalba su tėčiu, kaip jie sprendžia nesutarimus. Jiems svarbiausia ne tai, ar šeimoje pasitaiko konfliktų, o kaip sprendžiami. Psichologai sutaria: ginčai šeimoje neišvengiami, tačiau būtent tėvų elgesys ginčijantis formuoja vaikų gebėjimą ateityje tvarkytis su emocijomis, įtampa ar nuomonių skirtumais.

Kai vaikas mato, kad tėvai moka atsiprašyti, susitaikyti, išlaikyti pagarbą net po įtemptos situacijos, jis mokosi, jog santykiai nėra trapūs. Kad galima nesutarti, bet vis tiek mylėti. Kad artumas nedingsta dėl vieno konflikto. Tokie pavyzdžiai augina brandžius, emociškai atsparesnius žmones.

Stipri tėvystės partnerystė – tai saugumo užuovėja, kurioje kiekvienas šeimos narys jaučiasi svarbus. Vaikai čia mato, kad emocijos nėra silpnumas, o ryšys – nuolatinis darbas, pagarba ir švelnumas. O kai šis ryšys tvirtas, visa šeimos sistema stabilesnė: mažiau streso ir susierzinimo, daugiau šilumos ir vidinės ramybės. Tokioje šeimoje tėvai nebijo pasakyti „pavargau“, vaikai – „liūdžiu“, o visi kartu žino turintys vienas kitą. Ir tai didžiausia dovana, kurią galima perduoti per kartas.

Kai harmonija prarandama

Net ir darniausiose šeimose ateina metas, kai vienas iš tėvų pasijunta įstrigęs tarsi užburtame rate. Atrodo, kad viskas ant vienų pečių – buitis, vaikų reikalai, emocinė atmosfera, o pripažinimo ar palaikymo trūksta. Tokie jausmai nebūtinai reiškia, kad santykiai blogi. Dažniausiai tai ženklas, jog pusiausvyra sutriko ir reikia trumpai sustoti.

Kartais tą disbalansą sukuria ne išorinės aplinkybės, o vidiniai lūkesčiai. Mama gali manyti, kad turi viską daryti teisingai, būti visur ir visada, niekada nepavargti. Tėtis – kad turi būti stiprus, neparodyti nuovargio ar abejonių. Tokie vidiniai standartai virsta spaudimu, kuris trukdo pamatyti realią situaciją: juk abu stengiasi, abu daro tiek, kiek gali. Tačiau kai pripažinimo, dėkingumo ar tiesiog šilto žodžio pritrūksta, vienas iš tėvų ima tolti, užsidaro savyje.

Psichologai pabrėžia, kad šiuos signalus svarbu pastebėti anksti, prieš jiems pavirstant nuoskaudomis ar abejingumu. Viena paprasta, bet itin veiksminga priemonė – šeimos susirinkimai. Kartą per kelis mėnesius visa šeima gali susėsti pasikalbėti: kas džiugina, kas vargina, ką norėtų keisti. Tai nėra probleminių temų aptarimas, o būdas išgirsti vienam kitą. Tokie pokalbiai padeda suvokti, kad šeimos gyvenimas – ne užduočių sąrašas, o bendras kūrinys, kurį abu tėvai formuoja kiekvieną dieną. Išsakytas nuovargis, paprašyta pagalba ar išgirstas „ačiū“ dažnai tampa tuo mažyčiu tiltu, kuris vėl sujungia du pavargusius, bet vienas kitam labai reikalingus žmones.

Vaiko akimis

Vaikai – tarsi šeimos veidrodis. Jie ne tik girdi, ką sakome, bet dar labiau mato, kaip gyvename. Nuo pat mažens stebi, kaip tėvai kalbasi, kaip sprendžia ginčus, kas prisiima atsakomybę už kasdienius darbus. Todėl tėvų elgesys tampa pirmąja ir svarbiausia gyvenimo pamoka apie meilę, pagarbą, bendrystę.

Kai vaikas mato, kad tėtis ir mama yra komanda, jis jaučiasi saugus. Jam aišku, kad net jei tėvai nesutaria, jie vienas kitą girdi, kalbasi ir ieško sprendimų. Tai formuoja jo vidinį pasaulį – išmoksta, jog konfliktas nėra katastrofa, o nuovargis ar nesėkmė – ne priežastis pykti, o galimybė padėti.

Tyrimai rodo, kad vaikai, augantys šeimose, kur tėvai dalijasi atsakomybėmis ir rodo pagarbą vienas kitam, dažniau pasižymi aukštesne saviverte, didesniu emociniu intelektu, gebėjimu kurti sveikus santykius su kitais. Tokie vaikai užauga žinodami, kad lygybė šeimoje nėra moderni mada, o natūrali, mylinti bendrystės forma.

Galiausiai vaikui svarbu ne tai, ar mama kepa pyragą, o tėtis taiso automobilį. Svarbiausia – ar abu šypsosi, kalbasi ir džiaugiasi būdami kartu. Būtent tai ir yra pamoka, kurią jis nešis visą gyvenimą.

Šeimos ritmai ir pereinamieji laikotarpiai

Šeimos gyvenimas – tai nuolatinis kismas. Vos tik atrodo, kad pagaliau radote savo ritmą, atsiranda nauji iššūkiai: gimsta kūdikis, vienas iš tėvų keičia darbą, vaikas pradeda lankyti mokyklą ar paauglystė įneša savų vėjų. Kiekvienas toks pokytis – tarsi naujas sezonas, reikalaujantis iš naujo derinti vaidmenis, atsakomybes ir lūkesčius.

Svarbu suprasti, kad harmonija šeimoje nėra pastovus tikslas, o procesas. Tai gebėjimas iš naujo susitarti, kai keičiasi aplinkybės. Štai kodėl specialistai siūlo per kiekvieną didesnį gyvenimo etapą surengti vadinamąjį perkonfigūravimo susitikimą – atvirai pasikalbėti apie tai, kas keičiasi, kokių poreikių turi kiekvienas šeimos narys, ir susitarti dėl laikino plano. Naudinga nustatyti laiko ribas, pavyzdžiui: po trijų mėnesių aptarsime, ar dabartinis pasiskirstymas tinka. Toks susitarimas mažina įtampą ir leidžia kiekvienam jaustis išgirstam, o tai ir yra esminė tvirtos šeiminės darnos sąlyga.

Šeimos gyvenimas nėra nei tobulas, nei visiškai subalansuotas – jis pulsuoja, keičiasi, kinta kartu su mumis. Svarbiausia – ne siekti idealios tvarkos, o išlaikyti ryšį, gebėjimą išgirsti vienam kitą ir kartu ieškoti sprendimų. Kai tėtis ir mama veikia kaip komanda, šeima tampa vieta, kurioje kiekvienas jaučiasi saugus, reikalingas ir mylimas. Galiausiai juk būtent tai – ne taisyklės ar vaidmenys – kuria tikrąją šeimos darną.

Autorė Jūratė Survilė

Moterys:

Emocinis vienišumas ir nutolimas. Moterys santykiuose stipriai vertina emocinį saugumą ir gilų tarpusavio ryšį. Sociologinės apklausos, atliktos Vokietijoje ir kitose Europos šalyse, rodo, kad net 37 % besiskiriančiųjų pagrindine priežastimi nurodo visišką nutolimą, o 23 % – nesugebėjimą susikalbėti. Kai vyras emociškai užsidaro, nustoja dalintis išgyvenimais ir ignoruoja moters bandymus kalbėtis, ji pradeda jaustis vieniša būdama dviese. Psichologai šią būseną vadina vienatve santuokoje. Moteris ilgą laiką bando reikalauti dėmesio, tačiau susidūrusi su nuolatiniu vyro ignoravimu ir galiausiai emociškai perdegusi priima sprendimą skirtis. Tyrimai rodo, kad daugiau nei pusė moterų sprendimą priima po daugiau nei dešimtmečio tylių bandymų pakeisti situaciją, kai galutinai išsenka viltis, jog partneris pasikeis.

Neproporcinga emocinė ir buitinė našta. Nors moderni visuomenė deklaruoja lygybę, statistika rodo, kad moterims vis dar tenka daugiausia buities darbų ir vaikų priežiūros. Europos lyčių lygybės instituto duomenys nuolat patvirtina disproporciją šioje srityje. Apklausose net 26 % moterų nurodo, kad viena iš skyrybų priežasčių – dėl partnerio ir bendros gerovės stengėsi kur kas daugiau nei kita pusė. Tai lemia psichologinį krūvį, kai moteris privalo ne tik atlikti darbus, bet ir nuolat galvoti, planuoti, priminti vyrui apie šeimos poreikius. Kai partneris šeimoje elgiasi kaip dar vienas „vaikas“, o ne lygiavertis suaugęs partneris, moters romantinis ir seksualinis potraukis išnyksta, o ilgainiui kantrybę pakeičia sprendimas nutraukti tokį varginantį disbalansą.

Finansinis disbalansas ir ekonominė nelygybė. Ekonominiai faktoriai atlieka esminį vaidmenį priimant sprendimą skirtis. Nors statistika rodo, kad po skyrybų būtent moterų pajamos Lietuvoje nukenčia labiausiai (sumažėja net apie 40 %, kai vyrų – tik apie 20 %), šiuolaikinės moterys vis tiek drąsiau renkasi šį žingsnį. Pagrindinė priežastis – finansinė kontrolė, vyro neatsakingumas (skolos, azartiniai lošimai, priklausomybės) arba skirtingas požiūris į finansinius tikslus. Finansiniai konfliktai – viena pagrindinių skyrybų priežasčių. Kai moteris jaučiasi ekonomiškai išnaudojama arba kai vyro finansinis elgesys kelia grėsmę šeimos saugumui, o bendrų sprendimų rasti nepavyksta, finansinė nepriklausomybė (net ir žinant apie būsimą pajamų krytį) tampa bilietu į ramesnį gyvenimą.

Neištikimybė. Santykių ekspertų duomenimis, neištikimybė išlieka viena dažniausių ir skausmingiausių skyrybų priežasčių (fiksuojama maždaug 21 % oficialių ištuokų atvejų). Psichologų teigimu, moterims vyro neištikimybė dažnai reiškia ne tik fizinę išdavystę, bet ir ilgalaikį emocinį melą. Kai sulaužomas bazinis pasitikėjimas, moteris pradeda nuolat abejoti savo verte, o namų aplinka tampa streso zona. Jei partneris po išdavystės nedemonstruoja gilios atgailos ir atsisako lankyti porų psichoterapiją santykiams gelbėti, moteris pasirenka skyrybas kaip vienintelį būdą apsaugoti savo psichologinę sveikatą ir orumą.

Vyrai:

Neįvertinimo jausmas ir emocinis atstūmimas. Vyrai sprendimą skirtis dažnai priima tada, kai santykiuose pasigenda pripažinimo ir pagarbos. JAV atliktos apklausos ir garsios santykių psichologės Alexandros Solomon įžvalgos rodo, kad vyrams kritiškai svarbu jausti, jog jų pastangos dėl šeimos yra matomos ir vertinamos. Kai namuose vyras nuolat girdi tik kritiką, nepasitenkinimą ir priekaištus, kad uždirba per mažai arba viską daro blogai, meilę užgožia stiprus apmaudas. Psichologai pastebi, kad vyrai ilgainiui pradeda jaustis svetimi nuosavuose namuose. Jeigu vyras jaučiasi nevertinamas ne tik žmonos, bet ir vaikų, emocinis skausmas tampa nepakeliamas, ir vyras nusprendžia pasitraukti iš aplinkos, kurioje jaučiasi tik išteklių šaltiniu.

Ilgalaikis seksualinis nepasitenkinimas ir intymumo trūkumas. Fizinis artumas vyrams – viena pamatinių meilės išraiškos formų, padedanti palaikyti emocinį ryšį su partnere. Remiantis skyrybų statistika, apie 19 % porų nurodo, kad santuoka subyrėjo visiškai išnykus seksualiniam gyvenimui. Psichoterapeutų teigimu, vyrai seksualinį atstūmimą dažniausiai interpretuoja kaip asmenybės ir vyriškumo atmetimą. Kai intymumas dingsta mėnesiams ar metams, o bandymai kalbėti apie šią problemą atsimuša į partnerės šaltumą arba manipuliacijas, vyras pradeda emociškai trauktis iš santuokos. Psichologai pabrėžia, kad ilgalaikis intymumo stygius sukuria gilią frustraciją, kuri vėliau virsta arba visiškų charakterių nesuderinamumu, arba skatina vyrą ieškoti artumo už santuokos ribų, kas galiausiai priveda prie galutinio išsituokimo.

Vertybės ir interesų konfliktas. Santykių tyrėjai pastebi, kad vyrai dažnai nusprendžia skirtis, kai supranta, jog su partnere juda visiškai skirtingomis kryptimis. Apklausų duomenimis, apie 17 % porų išsiskiria, nes nebeturi jokių bendrų tikslų. Tai ypač išryškėja nutikus vadinamajai vidurio amžiaus krizei (40–50 gyvenimo metais). Vyras gali norėti keisti gyvenimo būdą, investuoti į naujas veiklas ar džiaugtis laisve, o partnerės prioritetai gali išlikti orientuoti tik į materialinį stabilumą arba vaikus. Psichologai pabrėžia, kad jei vyras jaučia, jog santuoka jį riboja kaip asmenybę, o bendrų interesų ar laisvalaikio leidimo būdų nebeliko (apie 26 % nurodo skirtingą laisvės poreikį), jis priima sprendimą nutraukti sąjungą, kuri nebeturi bendros ateities vizijos.

Kita partnerė. Nors moterys dažniau išeina į niekur, vedamos noro tiesiog pabėgti iš blogų santykių, vyrai statistiškai dažniau priima galutinį sprendimą skirtis tik tada, kai jų gyvenime jau atsirado kitas žmogus. Tyrimai rodo, kad apie 15 % ištuokų atvejų tiesiogiai lemia tai, jog vienas iš sutuoktinių įsimylėjo kitą asmenį. Psichologijos įžvalgos atskleidžia, kad vyrai rečiau ryžtasi drastiškiems pokyčiams ir vienatvei. Kai santuokoje vyrauja konfliktai, o vyras užmezga išorinį ryšį (kuris iš pradžių gali būti tik emocinis), jis gauna trūkstamą palaikymą, pagyrimus ir intymumą. Šis naujas ryšys suteikia vyrui reikalingą saugumo jausmą, padedantį priimti galutinį sprendimą palikti šeimą ir pradėti gyvenimą iš naujo.

Įdomu

• Pagal oficialų Jungtinių Tautų fiksuojamą bendrą skyrybų rodiklį, pasaulyje jau daug metų pirmauja Maldyvai. Čia 1000 gyventojų tenka 11 skyrybų.
• Tyrimai rodo, kad skyrybų gailestis – labai dažnas reiškinys. Skirtingų apklausų duomenimis, šį žingsnį gailisi žengę 27–32 % žmonių. Vyrai apgailestauja dažniau nei moterys.
• Nors tradiciškai skyrybos siejamos su jaunais žmonėmis, pastarąjį dešimtmetį pasaulyje sparčiai daugėja vyresnio amžiaus žmonių skyrybų. Asmenų, kuriems 50 metų ir daugiau, skyrybos vadinamos pilkosiomis.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Susižavėjimo etapas: biologija, kuri verčia pamesti galvą

Pirmosios meilės savaitės ar mėnesiai – tikras emocinis pakilimas. Partneris atrodo ypatingas, bendravimas teikia energijos, net trumpas susitikimas gali pagerinti nuotaiką visai dienai.

Neuromoksliniai tyrimai rodo, kad šiuo laikotarpiu smegenyse sužadinamos atlygio sistemos sritys, susijusios su dopamino gamyba. Būtent dėl to įsimylėjimas kartais lyginamas su stipria motyvacija ar net priklausomybe. Smegenys siunčia signalą – šis žmogus itin svarbus. Tuo pat metu didėja oksitocino ir vazopresino aktyvumas. Šios medžiagos siejamos su prisirišimo formavimusi ir tarpusavio pasitikėjimu.

Dar viena įdomi mokslininkų įžvalga: įsimylėjėliai linkę idealizuoti partnerį. Psichologijoje tai vadinama pozityvių iliuzijų efektu. Tyrimai rodo, kad tam tikras idealizavimo lygis santykių pradžioje netgi naudingas, nes padeda kurti emocinį artumą. Visgi šis etapas nėra amžinas. Dauguma mokslininkų sutaria, kad intensyviausia įsimylėjimo fazė paprastai trunka nuo 12 iki 24 mėnesių.

Pažinimo etapas: kai meilė susitinka su realybe

Pamažu emocinis pakilimas silpnėja, o partneris tampa nebe romantine fantazija, o realiu žmogumi. Pradedama matyti tai, kas anksčiau likdavo nepastebėta: požiūrį į pinigus, darbo etiką, konfliktų sprendimo būdus, santykius su šeima, emocinį brandumą. Šiame etape dažnai išryškėja ir pirmieji vertybių skirtumai. Svarbiausia šio etapo užduotis – suprasti, ar poros gyvenimo kryptys sutampa.

Ilgalaikių santykių tyrimai rodo, kad bendros vertybės dažniausiai turi didesnę reikšmę nei bendri pomėgiai. Žmonės gali mėgti skirtingą muziką ar turėti skirtingų hobių, tačiau santykių stabilumui itin svarbu panašiai vertinti ištikimybę, šeimą, finansus, vaikų auklėjimą ar gyvenimo prioritetus. Būtent šiame etape sprendžiamas klausimas, ar santykiai turi tvirtą pagrindą pereiti į kitą lygmenį.

Nusivylimo etapas: kritinis santykių lūžis

Daugelis porų šį etapą laiko sunkiausiu. Kai idealizuotas partnerio paveikslas pradeda byrėti, atsiranda nusivylimas. Paaiškėja, kad mylimas žmogus turi silpnybių, daro klaidų, kartais elgiasi egoistiškai ar neatitinka lūkesčių. Psichologų teigimu, būtent čia prasideda tikrieji santykiai. Neretai poros klaidingai mano, kad konfliktai reiškia meilės pabaigą, bet moksliniai duomenys rodo priešingai. Konfliktai – natūrali artimų santykių dalis. Daug svarbiau ne jų buvimas, o tai, kaip jie sprendžiami.

Amerikiečių psichologo Johno Gottmano daugiau nei keturis dešimtmečius vykdyti tyrimai parodė, kad santykių stabilumą geriausiai prognozuoja ne konfliktų kiekis, bet bendravimo kokybė konfliktuojant. Pagarba, gebėjimas išklausyti ir menkinimo vengimas – vieni svarbiausių ilgalaikės partnerystės veiksnių. Jeigu pora išmoksta priimti vienas kitą kaip netobulus žmones, santykiai įgauna naują brandos lygį.

Prisitaikymo etapas: dviejų pasaulių sujungimas

Po pirmųjų didesnių išbandymų prasideda laikotarpis, kai partneriai mokosi kurti bendrą gyvenimą. Šiame etape formuojasi kasdienės taisyklės, atsakomybės ir bendravimo modeliai. Pora mokosi spręsti buitinius klausimus, derinti asmeninius poreikius su bendrais tikslais ir ieškoti kompromisų. Moksliniai tyrimai vis dažniau pabrėžia mažų kasdienių veiksmų svarbą. Santykių kokybę lemia ne dideli romantiški gestai, o kasdienis dėmesys: parodytas susidomėjimas, palaikymas po sunkios dienos, nuoširdus pokalbis ar paprastas apkabinimas. Tyrimai taip pat rodo, kad emocinis reagavimas į partnerio poreikius lemia stipriausią pasitenkinimą santykiais. Kitaip tariant, ilgainiui meilę labiau stiprina ne fejerverkai, o nuoseklus rūpestis.

Įsipareigojimo etapas: kai meilė tampa pasirinkimu

Populiariojoje kultūroje meilė dažnai vaizduojama kaip spontaniška emocija. Plėtojant ilgalaikius santykius ne mažiau svarbus sąmoningas apsisprendimas. Šiame etape partneriai kuria bendrą ateities viziją. Tai santuoka, vaikų planavimas, bendri finansiniai sprendimai ar tiesiog tvirtas susitarimas kartu įveikti gyvenimo iššūkius. Psichologijoje vis dažniau pabrėžiama, kad ilgalaikė meilė grįsta ne vien aistra. Vienoje žinomiausių teorijų amerikiečių psichologas Robertas Sternbergas išskiria tris meilės komponentus: artumą, aistrą ir įsipareigojimą. Brandžiausiuose santykiuose svarbūs visi trys, tačiau būtent įsipareigojimas tampa tuo elementu, kuris padeda porai išlikti kartu sudėtingais laikotarpiais. Mokslininkai taip pat pastebi, kad emocinį saugumą santykiuose jaučiantys žmonės įprastai pasižymi mažesniu streso lygiu, geresne psichologine savijauta. didesniu pasitenkinimu gyvenimu.

Augimo etapas: brandžios partnerystės viršūnė

Ilgainiui santykiai tampa nebe vien romantiniu ryšiu, o gyvenimo partneryste. Šiame etape pora susiduria su didžiausiais pokyčiais: vaikų gimimu, karjeros iššūkiais, finansiniais sunkumais, netektimis, sveikatos problemomis ar senėjimu. Kiekvienas iš šių įvykių gali tapti išbandymu santykiams. Būtent čia atsiskleidžia tikrasis ryšio stiprumas. Ilgalaikių santykių tyrimai rodo, kad daugelis dešimtmečius kartu gyvenančių porų meilę apibūdina kitaip nei jaunystėje. Vietoj intensyvių emocijų jos dažniau mini pasitikėjimą, pagarbą, draugystę ir saugumo jausmą. Psichologai tai vadina kompanioniška meile – giliu emociniu ryšiu, kuris laikui bėgant vis stabilesnis ir mažiau priklausomas nuo momentinių emocijų. Paradoksalu, tačiau brandžiausius santykius puoselėjantys partneriai dažnai jaučiasi ne mažiau artimi nei įsimylėjimo pradžioje, tik šis artumas remiasi ne idealizavimu, o vienas kito pažinimu.

Santykių sėkmę lemia ne etapų skaičius

Svarbu suprasti, kad santykiai nevyksta pagal griežtą grafiką. Vienos poros tam tikruose etapuose užsibūna ilgiau, kitos juos pereina greičiau. Be to, gyvenimo pokyčiai gali sugrąžinti netgi brandžius santykius į naują prisitaikymo ar iššūkių etapą. Šiuolaikinė santykių psichologija vis dažniau pabrėžia vieną mintį: laimingos poros nėra tos, kurios išvengia konfliktų ar krizių, o tos, kurios geba išsaugoti ryšį siaučiant pokyčiams. Svarbiausias romantinių santykių brandos požymis nėra nuolat juntama aistra ar ideali harmonija. Tai gebėjimas kartu augti, prisitaikyti prie kaitos ir vėl pasirinkti vienam kitą net tada, kai pirminis įsimylėjimo svaigulys jau seniai liko praeityje.

Autorė Jūratė Survilė

Priešingai nei dažnai manoma, ištikusi santykių krizė nėra ženklas, kad meilė baigėsi. Tai indikatorius, kad ankstesni bendravimo modeliai ir taisyklės nebeveikia ir santykiams reikia pereiti į naują, gilesnį etapą.

Pagrindiniai ženklai, kad poroje kilo krizė

Santykių atšalimas retai įvyksta per vieną naktį. Dažniausiai tai pamažu vykstantis procesas, apie kurį praneša tam tikri elgesio ir emocijų pokyčiai:

• Emocinis atsiribojimas: Pasidalijimas dienos įspūdžiais tampa formalus, o noras atsiverti ir kalbėti apie savo jausmus pamažu išnyksta.

• Ilgalaikė tyla arba nuolatiniai konfliktai: Santykiuose atsiranda du kraštutinumai – arba pykstamasi dėl menkiausių smulkmenų, arba vengiama bet kokio pokalbio, pasirenkant šaltą tylą.

• Dingęs fizinis ir emocinis intymumas: Šilumos, prisilietimų, dėmesio ir seksualinio gyvenimo sumažėjimas yra vienas ryškiausių signalų apie nutolusius partnerius.

• Savarankiškumo paieškos už santykių ribų: Viskas, kas vyksta už namų sienų (darbas, pomėgiai, draugai), pradeda teikti kur kas daugiau džiaugsmo nei laikas, praleistas kartu.

Kodėl kyla santykių krizės?

Krizė poroje dažniausiai kyla ne dėl to, kad partneriai tapo „blogi“, o dėl pasikeitusių aplinkybių ir neišsakytų lūkesčių. Dažniausios priežastys apima:

Gyvenimo lūžius: Vaiko gimimas, persikraustymas, karjeros pokyčiai ar finansiniai sunkumai pareikalauja daug energijos ir keičia nusistovėjusią tvarką.

Neišreikštas nuoskaudas: Tyliai kaupiamas nepasitenkinimas ilgainiui pavirsta pykčio siena, per kurią tampa sunku prasibraukti.

Bandymą pakeisti kitą: Noras pritaikyti partnerį prie savo idealo sukelia pasipriešinimą ir nusivylimą.

4 žingsniai, padedantys įveikti sunkų etapą

Jei abu partneriai turi noro išsaugoti ryšį, krizė gali tapti pamatas kur kas tvirtesnei partnerystei.

1. Atsisakykite teisiųjų ir kaltųjų ieškojimo

Atsakomybė už santykių būseną beveik visada tenka abiems pusėms. Vietoj kaltinimų („tu niekada nepadedi“, „tau nerūpi“), bandykite kalbėti apie savo jausmus („aš jaučiuosi pavargęs(-usi)“, „man trūksta mūsų laiko kartu“).

2. Atkurkite bent mažus kasdienius ritualus

Net trumpas ryto pokalbis prie kavos be telefonų, nuoširdus apsikabinimas grįžus iš darbo ar trumpas pasivaikščiojimas vakare padeda pamažu grąžinti saugumo ir bendrumo jausmą.

3. Išmokite išklausyti nepertraukinėdami

Dažniausiai klausomės tik tam, kad atsakytume ir apgintume savo poziciją. Pabandykite išklausyti partnerį nesiteisindami ir tiesiog priimkite jo emocijas kaip realias ir svarbias.

4. Nebijokite kreiptis pagalbos

Jei jaučiatės įstrigę uždarame rate ir visi bandymai kalbėtis baigiasi konfliktais, neutralus specialistų žvilgsnis iš šalies gali padėti rasti naujų sprendimo būdų ir atkurti prarastą ryšį.

Drama lygioje vietoje

Stresas kenkia ne visada. Trumpalaikiai protrūkiai mobilizuoja protinius ir fizinius resursus, padeda susidoroti su sunkumais. Ilgainiui tampame lankstūs, išmokstame prisitaikyti, perprantame įvykių dinamiką. Kitaip tariant, adekvati reakcija moko, kaip įveikti iššūkius ateityje. Tačiau ilgalaikis stresas, pavyzdžiui, skurdas, diskriminacija ar nedarbas, gali sekinti organizmą ir greitinti senėjimą. Neigiami socialiniai ryšiai veikia panašiai kaip ir kiti lėtiniai streso šaltiniai, todėl blogina sveikatą ir gerovę. „Kai žmonės reguliariai susiduria su kritika, konfliktais ar įtampa santykiuose, vis aktyvuojamos streso sistemos. Jos lemia pasikartojančias reakcijas, kurios alina emociškai, kognityviškai ir fiziologiškai“, – teigia Mičigano universiteto (JAV) psichologijos docentas Williamas Chopikas.

Niujorko universiteto (JAV) mokslininkai užsimojo ištirti, kas nutinka organizme, kai tenka dažnai bendrauti su sudėtingo būdo, konfliktiniais asmenimis, kurie kelia daug problemų ir apsunkina gyvenimą. Dalyvių paprašyta apibūdinti žmones, su kuriais leidžia laiką, kalbasi apie asmeninius ar sveikatos reikalus. Taip pat teirautasi, ar socialiniame rate yra asmenų, kurie nuolat kelia stresą; ar po bendravimo lieka nemalonus pojūtis, kartėlis, liūdesys, pyktis; ar prieš sutikimą kyla nerimas ir įtampa; ar atsisakytų bendrauti, jei turėtų pasirinkimą. Daugiau nei 2,3 tūkst. suaugusiųjų užpildė apklausą apie socialinius santykius, elgesio modelius, sveikatos būklę ir pateikė DNR mėginius biologinei analizei. Įvertinti senėjimo rodikliai – biologinis amžius, kuris palygintas su faktiniu amžiumi, ir amžėjimo greitis.

Rezultatai atskleidė, kad komplikuoti santykiai gali nuvaryti į kapus anksčiau laiko. Vienas varginantis draugas, kaimynas ar bendradarbis sutrumpina gyvenimą kone 9 mėnesiais. Beveik vienas iš trijų dalyvių (30 %) pripažino, kad yra priverstas nuolat bendrauti su konfliktiniu asmeniu. 10 % respondentų nurodė, kad savo aplinkoje sutinka mažiausiai du tokius žmones. Išvados patvirtina, kad įkyrios, piktavalės, erzinančios asmenybės yra gana dažnos, o neigiami ryšiai – socialinio pasaulio dalis.

Nesutarimai lemia lėtinį stresą, todėl kyla uždegimas, silpsta imuninė sistema, didėja širdies ligų rizika, pasireiškia kognityvinis nuosmukis. „Sunkūs artimi santykiai gali būti svarbus veiksnys tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai, – sako tyrimo autorius, Niujorko universiteto sociologijos profesorius Byungkyu Lee. – Kenčiantis žmogus nepasens per naktį tiesiogine prasme, tačiau laikui bėgant lėtinis socialinis stresas palieka biologinį pėdsaką.“ Neigiamas poveikis kaupiasi. Jeigu senėjimo tempas išlieka greitas visą likusį gyvenimą, sveikata pašlyja anksčiau, nei tikimasi.

Kas tie blogiukai?

Neigiamas konfliktų poveikis stipriausias, kai sudėtingi santykiai apima šeimos narius. Daug lengviau atsiriboti nuo mažai pažįstamo bendradarbio, vieno iš vaiko klasės tėvų, kaimyno, nei nutraukti bendravimą, kuris galbūt tęsiasi nuo gimimo. Be to, dauguma santykių nėra tik teigiami ar neigiami. Net streso kupini šeimos santykiai gali turėti pozityvių aspektų. Niujorko universiteto tyrimo atveju, tik 3,5 % draugysčių buvo priskirtos prie konfliktinių ir sudėtingų, palyginti su beveik 10 % tėvų ir vaikų santykių. Tai patvirtina mintį, kad sunku nutraukti ryšius, net jei yra nemalonūs, kai sieja šeiminiai saitai. Psichologų teigimu, santykiai su toksiškais šeimos nariais ir giminaičiais dažniausiai tęsiasi dėl įsipareigojimo, pripratimo, tradicijų, ne dėl stipraus artumo ir prisirišimo.

Įdomu tai, kad konfliktai su sutuoktiniu ir partneriu nesusiję su greitu senėjimu. „Antroji pusė gali išvesti iš proto, tačiau santykiuose paprastai yra daugiau abipusiškumo. Tai reiškia, kad vyras ar žmona, kurie retkarčiais nervina, taip pat rūpinasi, palaiko sunkmečiu, dalijasi finansine našta, augina bendrus vaikus, atlieka buities darbus, puoselėja intymumą“, – tvirtina Kolorado universiteto sociologijos profesorė Jennifer Ailshire. Vienas iš galimų paaiškinimų – retkarčiais kylantys konfliktai ar stresas kaitaliojami su psichologine parama, kuri gali sušvelninti neigiamas fiziologines barnių pasekmes.

Svarbu tai, kad sudėtingo būdo asmuo gali atlikti kelis vaidmenis skirtingose socialinėse situacijose. Tarkime, moteris kuria su vyru šeiminį verslą, todėl patiria konfliktų tiek namie, tiek darbe. Arba du tos pačios sporto komandos narius sieja bendra veikla ir draugystė, todėl barnių pasitaiko per rungtynes ir laisvalaikiu. Tokiais atvejais mokslininkai fiksuoja, kad gyvenime yra du įtempti santykiai, o žala sveikatai – dviguba. Sutuoktiniai, partneriai, tėvai, vaikai, artimi draugai, kurie elgiasi toksiškai, pavyzdžiui, narcizai, gali padidinti biologinį amžių ir pagreitinti senėjimą. Jei nėra socialinio ir emocinio palaikymo, konfliktai yra vienodai kenksmingi, nepriklausomai nuo asmens svarbos.

Išsigelbėjimo planas

„Kai kas nors gyvenime kelia problemas ar įtampą, subtiliai nuspalvina kasdienę patirtį pilkomis spalvomis. Auka gali nuolat galvoti apie konfliktą, jaustis budresnė, emociškai prislėgta, todėl net įprasti įvykiai sukels ūmų nerimą, darbai pareikalaus didesnių pastangų, o atsipalaiduoti bus sunkiau nei įprastai. Nuolatinis neigiamas emocinis fonas ilgainiui pasireiškia fiziniais simptomais“, – aiškina W. Chopikas. Kai santykiai tampa sudėtingi, žmonės gali palaipsniui mažinti bendravimo dažnį, pavyzdžiui, išsisukinėti ir meluoti apie priežastis, kodėl nepavyksta susitikti. Jeigu santykiai neišvengiami, pavyzdžiui, tarp bendradarbių ar giminaičių, išlieka paviršutiniškas, oficialus, mandagumu grįstas bendravimas, nesileidžiant į asmeniškumus. Kuo mažiau konfliktinis asmuo žino apie kitą, tuo mažesnė rizika, kad pasinaudos turima informacija.

„Jeigu įmanoma, apribokite bendravimą su tokiais žmonėmis. Jei turite susidurti, nustatykite aiškias ribas, – pataria Nevados universiteto socialinės ir elgesio sveikatos profesorius Manoj Sharma. – Kitas būdas sumažinti žalingą poveikį – sukurti palaikančių draugų grupę, kuri neutralizuotų šią įtaką. Įrodyta, kad meilė ir draugystė pasižymi gydomuoju poveikiu, priešingai nei toksiniai santykiai.“ Socialinio rato kokybė – tokia pat svarbi, kaip ir dydis.

Prieš atsisakant varginančių ryšių, verta apsvarstyti alternatyvų požiūrį. Greitas amžėjimas dėl streso priverčia jaustis prasčiau. Asmenys, išsekę nuo dramų, gali būti nervingi, impulsyvūs, pesimistiniai, nekantrūs, pikti. Taigi, yra didžiulė tikimybė, kad auka pati gali tapti konfliktiniu asmeniu, pavyzdžiui, vyras, patiriantis konfliktų darbe, namuose elgiasi ne geriau nei kolega. Lemiamą vaidmenį atlieka veidrodiniai smegenų neuronai, kurie nesąmoningai kopijuoja aplinkinių elgesį. Būnant tarp konfliktinių asmenų lengva užsikrėsti negatyvia mąstysena. „Jeigu artimas asmuo, kuris įprastai elgiasi teigiamai, staiga tampa irzlus ir priekabus, gali būti, jog kitoje socialinėje terpėje buvo priverstas sugerti blogas aplinkinių emocijas“, – aiškina J. Ailshire. Tokiu atveju būtina kalbėtis ir mokytis nuleisti garą sveikais būdais.

Depresija irgi gali paversti asmenį konfliktiniu. „Ne visi esame jautrūs socialiniam stresui. Ištirta, kad rizikos grupėje – moterys, rūkantys asmenys ir tie, kurie vaikystėje patyrė psichologinę traumą. Asmenys, kuriems sunku kurti ir palaikyti kokybiškus santykius, taip pat skundžiasi įvairiomis sveikatos problemomis, įskaitant antsvorį. Tai rodo, kad konfliktai kenksmingi abiem pusėms“, – pabrėžia W. Chopikas.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Naujumo fenomenas

Naujų santykių energija reiškia intensyvų jaudulį, euforiją ir beveik įelektrintą atmosferą, patiriamą romantiškų, vėliau seksualinių santykių pradžioje. Mintys sukasi tik apie partnerį, buvusias ir trokštamas patirtis. Emocinė trauka virsta seksualiniu intymumu. Tai svarbi santykių dalis, padedanti puoselėti gilų ryšį, sudaranti sąlygas ilgalaikiam bendravimui.

Reakcijas lemia dopaminas, serotoninas ir oksitocinas, veikiantys atlygio sistemą smegenyse. Santykių pradžioje ši sritis suaktyvėja, todėl jaučiamas svaigulys ir priklausomybė. Kūnas reaguoja į partnerį kaip į narkotiką. Jaudina viskas, kas nauja ir nepatirta, kitaip nei įprasta. Psichologai lygina šį jausmą, su tuo, kuris apima laukiant eilėje prie atrakciono – amerikietiškieji kalneliai gąsdina, tačiau masina. Po pirmųjų seksualinių santykių sustiprėja potraukis. Partneriai nori patirti malonumą kuo dažniau, todėl mylisi net ekstremaliose situacijose. Sumažėja kritinis mąstymas, atsargumas ir kontrolė, didėja pažeidžiamumas, tai sukuria bendrystės, vienovės jausmą. Auga pasitenkinimo ir gerovės jausmas. Stiprėja emocinis ir dvasinis ryšys, nes pora ne tik mylisi, bet ir užsiima kita bendra veikla: keliauja, rūpinasi buitimi, atsiduoda pomėgiams, plečia socialinį ratą. Įrodyta, kad partneriai, išgyvenę naujumo euforiją, yra komunikabilūs, empatiški, rūpestingi, geriau supranta vienas kitą.

Tačiau, kad ir kokia svaiginanti būtų pradinė stadija, ji netrunka amžinai: paprastai tęsiasi nuo 6 mėn. iki 2 metų. Santykiams progresuojant emocijos slopsta ir išnyksta įsivyravus realybei. Į miegamąjį įsliūkina rutina ir nuobodulys. Tai nereiškia, kad partneriai nesuderinami. Atvėsimas – normalus ir tikėtinas santykių reiškinys. Gera žinia – aistros kibirkštį galima įžiebti sąmoningomis pastangomis.

Suvaldyti seksualinę energiją

Aiškios ribos. Lengva pasinerti į jausmų potvynį, pasiduoti troškimui kiekvieną rytą atsibusti šalia mylimojo. Tačiau ribos padeda planuoti laiką ir neapleisti kitų santykių, pavyzdžiui, šeimos ir draugų. Net jei naujas partneris lieka nakvoti, nerekomenduojama keisti įprastos rutinos. Psichologai siūlo rasti pusiausvyrą tarp pašėlusio sekso ir kitų kasdienių aspektų: darbo, pomėgių, įsipareigojimų. Tai padeda išlaikyti asmeninę erdvę ir individualumą, neleidžia, kad intymumas užvaldytų visą laisvą laiką.

Asmeniniai poreikiai. Seksualinių santykių pradžioje lengva ignoruoti savo norus, poreikius ir rūpesčius, kad naujasis partneris būtų laimingas. Svarbu kalbėti apie jausmus ir lūkesčius, nebijoti diskutuoti apie tai, kas nepatinka, ką reikėtų keisti. Vienas iš esminių punktų – aptarti santykių tempą. Fizinį intymumą derinant su emociniu atvirumu užmezgamas pasitikėjimu grįstas ryšys. Aiškiai įvardijus poreikius, nė vienas neliks nusivylęs ar apgautas.

Realūs lūkesčiai. Žvelgiant pro rožinius akinius, partneris gali atrodyti patrauklus, o seksas – fantastiškas, tačiau ilgainiui išryškėja skirtumai. Nė vieni santykiai neapsieina be iššūkių. Įvairūs savitumai, pavyzdžiui, fetišai, gali erzinti. Psichologai pataria būti realistais ir sąmoningai neignoruoti raudonų vėliavėlių bei dalykų, kurie atrodo nepriimtini. Sunku tikėtis, kad partneris, kuriam patinka BDSM, atsisakys savo prioritetų. Kita vertus, skirtumai gali suteikti didesnės įvairovės lovoje, jei abu pasiruošę naujovėms ir kompromisams.

Smagus seksas. Vienas geriausių medaus mėnesio dalykų, kuriuo verta pasimėgauti, yra intensyvus intymus gyvenimas. Suvokiant, kad šis etapas laikinas, svarbu atsiduoti patirtims, jausmams ir išgyvenimams. Įrodyta, jog santykius sulipdančios akimirkos vėliau tampa įkvėpimo šaltiniu ir emociniu ramsčiu, padedančiu susigrąžinti aistrą.

Dažnos klaidos ir iššūkiai

Prastas sprendimas. Impulsyvus potraukis gali aptemdyti protą ir suklaidinti. Dažnai paaiškėja, kad vienos nakties nuotykio dalyviai nesuinteresuoti ilgalaikiais santykiais. Papildomos sunkinančios aplinkybės, pavyzdžiui, alkoholio vartojimas, taip pat skatina rinktis netinkamus partnerius.

Idealizacija. Partnerio romantizavimas santykių pradžioje gali užmaskuoti nesuderinamumą. Klaidina tai, kad pradėję bendrauti žmonės linkę prisitaikyti, tačiau galiausiai sugrįžta prie individualių poreikių. Svarbu kuo anksčiau pamatyti įspėjamuosius ženklus, jog partneris neatitinka lūkesčių.

Pusiausvyros stoka. Susitelkus tik į seksą rizikuojama apleisti kitas gyvenimo sritis: draugystes, karjerą, pomėgius, rūpinimąsi savimi.

Iškreipta vizija. Medaus mėnuo svaigina ir sukelia priklausomybę, todėl lengva patikėti, kad intensyvi dinamika išsilaikys amžinai. Tai gali sukelti kartų nusivylimą, kai santykiai atvės.

Greitas tempas. Tobulas seksas gali paskubinti įvykius, kuriems partneriai nėra pasirengę. Tai ne tik eksperimentai miegamajame, ribų perstūmimas, mažesnis budrumas dėl lytiškai plintančių ligų ir nėštumo kontrolės. Pora gali nuspręsti apsigyventi kartu, susieti finansus, susipažinti su vienas kito šeima, nors labiau sieja intymus, o ne emocinis ryšys.

Individualumo praradimas. Nauji santykiai gali tapti vienpusiai, jei vienas iš partnerių pamiršta save kaip asmenybę. Pastebėjus, kad antroji pusė užvaldo mintis ir laiką, svarbu imtis veiksmų norint atgauti savarankiškumą.

Intymumo reanimacija

Priimti situaciją. Medaus mėnesio pabaiga – natūrali santykių dalis. Nuobodulys, stresas ir kasdienybės iššūkiai gali pakenkti santykiams. Ilgainiui reikia dėti pastangų norint paskatinti aistrą ir pakelti temperatūrą miegamajame. Tenka balansuoti tarp stabilumo ir novatoriškumo. Psichologai rekomenduoja eiti į pasimatymus, domėtis vienam kitu ir rečiau naudotis telefonais.

Ieškoti naujumo. Tam, kad aistra neišsisemtų, reikia nuolat patirti kažką naujo. Verta pasidomėti sekso žaisliukais, vaidmenų žaidimais, keisti įprastą rutiną, pasiduoti spontaniškumui. Intymumą padidina bet koks fizinis ryšys: maudymasis duše, masažas, apsikabinimas žiūrint filmą. Kuo daugiau žaismingumo ir lengvumo, mažiau susikaustymo ir vidinio spaudimo, tuo daugiau seksualinės energijos.

Kokybiškai leisti laiką drauge. Svarbu stengtis vienam dėl kito ne tik miegamajame, bet ir kasdieniame gyvenime. Šis patarimas pernelyg dažnai nuvertinamas. Nuoširdūs, empatiški, pagarbūs santykiai palankiai veikia intymumo kokybę ir didina tikimybę išsaugoti seksualinį susidomėjimą. Į veiklų sąrašą įeina ne tik pasimatymai ar kelionės, bet ir dalijimasis buities darbais ar vaikų auklėjimu. Partnerystė visose srityse didina santykių vertę, motyvuoja spręsti kilusius iššūkius.

Išlaikyti smalsumą. Bendravimas – raktas į bet kokius sveikus santykius. Tyrimai rodo, kad komunikaciniai įgūdžiai gali pagerinti intymumą. Po pirmo sekso norėjosi žinoti viską apie kitą – kaip liesti, kada atsitraukti, kokiu tempu judėti, kas suteikia orgazmą, o kas yra tabu. Susidomėjimas ir noras išgirsti stiprina seksualinę energiją net po daug metų. Smalsumas ir troškimas pažinti – neatsiejama medaus mėnesio dalis. Bėgant laikui visada bus naujų dalykų, kurių galima išmokti.

Nebijoti pažeidžiamumo. Drąsa būti savimi, kalbėti apie jausmus ir poreikius palaiko tiek emocinę, tiek seksualinę energiją. Sveikuose santykiuose atvirumas skatina priėmimą ir augimą. Jeigu partneriai gali išsakyti, kas netinka ir kaip įsivaizduoja gerą seksą, nesigėdija fantazijų, ryšys perauga į brandžią sąjungą, kurioje abu jaučiasi verti laimės. Tik tas, kuris nebijo būti pažeidžiamas, moka jautriai atliepti kito atvirumą.

Išreikšti dėkingumą. Pripratimas dažnai lemia, kad maži gražūs gestai tampa savaime suprantamu dalyku. Intymumą didina sąmoningai reiškiamas dėkingumas už pastangas ir patinkančias partnerio savybes. Emocijas išduoda prisilietimai, bučiniai, net atodūsis ir šypsena. Ištirta, kad vertinant antrosios pusės indėlį į santykius didėja pasitenkinimas gyvenimu ir gerovė.

Išgirsti nešališką nuomonę. Jaunos poros, susidūrusios su pirmaisiais seksualiniais iššūkiais, galvoja, kad nepasisekė tik jiems vieniems. Jeigu yra galimybė atvirai pabendrauti su draugais, gali paaiškėti, jog panašių sunkumų patiria visi be išimties. Anoniminiai internetiniai pokalbiai ar širdies išliejimas artimam bičiuliui padeda pažvelgti į situaciją iš šono. Atvėsę patalai – ne pasaulio pabaiga, o daugelio porų išgyventas etapas. Ir tik nuo abipusių pastangų priklauso, ar aistros žarijos suliepsnos, ar virs pelenais.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Kas yra emocinė neištikimybė?

Emocinė neištikimybė – tai artumas su kitu žmogumi, kuris peržengia jūsų santykių ribas, nors fizinio ryšio gali ir nebūti. Tai situacija, kai svarbiausiais išgyvenimais, mintimis ar net kasdienėmis smulkmenomis pirmiausia dalijamasi ne su partneriu, o su kažkuo kitu. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip nekaltas ryšys, tačiau ilgainiui jis ima užimti vietą, kuri priklauso poros santykiui.

Pagrindinis skirtumas nuo fizinės neištikimybės – nematomumas. Nėra aiškaus įvykio, todėl sunkiau įvardyti, kur ir kada viskas pasikeitė. Visgi emocinis įsitraukimas dažnai būna gilesnis: atsiranda paslaptys, laukimas, nuolatinis dėmesys kitam žmogui. Tai procesas, kuris vystosi palaipsniui ir nepastebimai.

Būtent dėl to emocinė neištikimybė gali būti net skausmingesnė. Ji paliečia pasitikėjimo pagrindą – jausmą, kad partneris yra artimiausias žmogus. Kai ši vieta užleidžiama kitam, atsiranda ne tik išdavystės, bet ir emocinio atstūmimo jausmas. Kitaip tariant, skaudina ne tai, kas įvyko fiziškai, o tai, kas pasikeitė tarp dviejų žmonių.

Brėžiame ribas

Aiškios, visiems vienodos emocinės neištikimybės ribos nėra – ją kiekviena pora nusibrėžia savaip. Tačiau yra ženklų, rodančių, kad bendravimas ima peržengti draugystės ribas.

Vienas pirmųjų signalų – paslaptys. Jei pokalbiai, žinutės ar susitikimai sąmoningai slepiami nuo partnerio, ryšys jau juda į pilkąją zoną. Kitas svarbus ženklas – intensyvumas: nuolatinis bendravimas su tuo pačiu žmogumi, laukimas jo žinučių, emocinis įsitraukimas, kuris pamažu ima konkuruoti su santykiu.

Riba išryškėja tada, kai pasikeičia prioritetai. Kai svarbiausiais išgyvenimais pirmiausia dalijamasi ne su partneriu, o su kitu žmogumi, kai būtent jis tampa pagrindiniu emociniu atramos tašku, ryšys jau peržengia draugiškumo ribas.

Paprastas, bet tikslus vidinis testas – klausimas sau: ar galėčiau apie šį ryšį, šiuos pokalbius ar jausmus atvirai papasakoti partneriui? Jei atsakymas kelia diskomfortą ar norisi kažką nutylėti, tikėtina, kad riba jau peržengta, net jei išoriškai viskas dar atrodo nekalta.

Kodėl įsitraukiama?

Emocinė neištikimybė retai prasideda kaip sąmoningas sprendimas išduoti. Dažniau tai procesas, kuris įsuka pamažu ten, kur atsiranda tuštuma ar nepatenkinti poreikiai. Jei santykiuose ima trūkti dėmesio, supratimo ar artumo, natūralu, kad žmogus tampa atviresnis ryšiui, kuriame tai gauna lengviau.

Svarbų vaidmenį atlieka naujo ryšio jaudulys. Dėmesys, komplimentai, jausmas, kad esate įdomūs ir matomi – visa tai veikia stipriai, ypač jei ilgalaikiuose santykiuose viskas priblėsę. Naujas emocinis ryšys suteikia lengvumo ir energijos, kurios kasdienybėje dažnai trūksta.

Šiandien įsitraukti dar paprasčiau. Darbo aplinka, socialiniai tinklai ar net atsitiktinės pažintys internete sukuria nuolatinio bendravimo galimybę. Ryšys gali vystytis greitai ir intensyviai, net jei žmonės niekada nesusitinka gyvai.

Dar viena priežastis – konfliktų vengimas. Vietoj sudėtingų pokalbių su partneriu apie tai, kas netenkina, lengviau atsigręžti į žmogų, su kuriuo viskas atrodo paprasčiau. Tačiau toks apėjimas problemos nesprendžia, tik perkelia emocinį svorį kitur.

Iš esmės emociniai ryšiai dažniausiai atsiranda ne dėl to, kad santykiai yra blogi, tiesiog juose kažko ima trūkti, o tas trūkumas užpildomas ne ten, kur reikėtų.

Skaitmeninis amžius: naujos neištikimybės formos

Šiais laikais emociniai ryšiai užsimezga lengviau nei bet kada anksčiau – dažnai net neišeinant iš namų. Nuolatinis bendravimas žinutėmis sukuria artumo iliuziją: dalijamasi dienos smulkmenomis, vidiniais išgyvenimais, juokais, kurie pamažu tampa tik jūsų dviejų. Toks ryšys gali vystytis greitai ir intensyviai, net jei realybėje žmonės susitinka retai arba visai nesusitinka.

Prie to prisideda ir tariamai nekaltas flirtas internete – komentarai, reakcijos, lengvi pokštai, kurie iš pradžių atrodo visiškai neįpareigojantys. Tačiau nuosekliai kartojami kuria emocinį ryšį, kuris peržengia atsitiktinio bendravimo ribas.

Skaitmeninis amžius ištrynė fizinio ryšio būtinybę. Emocinė neištikimybė gali egzistuoti virtualiai – be susitikimų, be akivaizdžių įrodymų. Būtent todėl ją lengva pateisinti: mes juk tik susirašinėjame.

Ir vis dėlto ši forma dažnai nuvertinama. Kadangi nėra fizinio veiksmo, atrodo, kad nieko tokio neįvyko. Tačiau emocinis įsitraukimas, slaptumas ir dėmesio perkėlimas kitam žmogui veikia santykius ne mažiau stipriai nei fizinė išdavystė. Kartais net labiau, nes tai vyksta tyliai, palaipsniui ir ilgą laiką lieka nepastebėta.

Ar tai pabaiga?

Emocinė neištikimybė pirmiausia paliečia santykių pagrindą – pasitikėjimą. Net jei nėra fizinio ryšio, pats faktas, kad dalis emocinio gyvenimo buvo perkelta kitam žmogui, sukelia išdavystės jausmą. Kartu atsiranda emocinis atitolimas. Partneriai ima mažiau dalintis, pokalbiai tampa paviršutiniškesni, o ryšys silpnesnis. Vienas jaučiasi atstumtas, kitas – nesuprastas, ir ši įtampa perauga į pavydą, nesaugumą ar savivertės klausimus: „Ko man trūksta?“, „kodėl nebe aš?“.

Vis dėlto emocinė neištikimybė ne visada reiškia santykių pabaigą. Dažnai tai signalas, kad santykiuose trūksta dėmesio, artumo, atvirumo. Jei abu partneriai yra pasirengę kalbėtis be gynybos, prisiimti atsakomybę ir sąmoningai kurti ryšį iš naujo, tokia patirtis gali tapti lūžio tašku, po kurio santykiai net sustiprėja.

Tačiau yra ir kita pusė. Jei ryšys su trečiuoju asmeniu tęsiasi, jei trūksta atvirumo ar noro keisti situaciją, riba jau būna peržengta giliau. Tokiu atveju santykiai ima byrėti ne dėl vieno įvykio, o dėl prarasto emocinio ryšio, kurio nepavyksta atkurti.

Įdomu

• Tyrimai rodo, kad 30–45 % žmonių bent kartą patyrė emocinę neištikimybę – dažnai net nesuvokdami, kada peržengta riba.
• Moterys dažniau nei vyrai nurodo, kad emocinė neištikimybė skaudina labiau nei fizinė, nes ji tiesiogiai paliečia artumo ir ryšio jausmą.
• Socialiniai tinklai ir susirašinėjimo platformos keičia situaciją – apie 60 % emocinių neištikimybių prasideda būtent skaitmeninėje erdvėje.
• Apie 50 % žmonių, įsitraukusių į emocinę neištikimybę, iš pradžių ją apibūdina kaip „tik draugystę“.

Autorė Jūratė Survilė

Pagrindiniai terminai, kuriuos verta žinoti

Šiuolaikiniai pasimatymai turi ne tik savo taisykles, bet ir savitą kalbą. Kad ir kaip žaismingai skambėtų šie terminai, jie padeda tiksliai įvardyti situacijas, kurias daugelis yra patyrę, bet ne visuomet mokėjo nusakyti.

Situationship. Tai santykiai be aiškaus apibrėžimo. Jūs bendraujate, leidžiate laiką kartu, dalijatės kasdienybe, bet taip ir neatsiranda atsakymas į paprastą klausimą – kas mes vienas kitam? Iš pradžių toks modelis atrodo patogus: mažiau spaudimo, daugiau laisvės. Tačiau ilgainiui jis tampa neapibrėžtumo zona, kurioje vienas laukia žingsnio į priekį, o kitas – vengia jį žengti.

Ghosting. Staigus dingimas be jokio paaiškinimo. Vakar dar planavote susitikimą, o šiandien – tyla. Telefonas tyli, žinutės lieka be atsakymo, o jūs bandote suprasti, kas nutiko. Nors ghosting dažnai pasirenkamas kaip paprastesnis kelias išvengti nemalonaus pokalbio, jis kitai pusei palieka ne tik nusivylimą, bet ir nebaigtumo jausmą – tarsi istorija nutrūko sakinio viduryje.

Soft launching. Santykių pristatymas viešai, bet subtiliai. Socialiniuose tinkluose atsiranda detalės: dvi kavos, kažkieno ranka, bendras vaizdas be aiškios tapatybės. Tai tarsi tylus signalas aplinkiniams – kažkas vyksta, bet dar ne iki galo oficialu. Toks būdas leidžia išlaikyti kontrolę: ir pasidalinti, ir kartu palikti erdvės atsitraukti.

Breadcrumbing. Pažodžiui – „mėtyti trupinius“. Žmogus retkarčiais parašo, sureaguoja į jūsų įrašus, primena apie save, bet niekada tiek, kad santykiai judėtų į priekį. Tai dėmesys mažomis dozėmis, kuris palaiko ryšį, bet nesukuria tikro artumo. Dažnai tai sukuria klaidingą viltį, kad gal dar kažkas bus.

Love bombing. Intensyvus, kartais net svaiginantis dėmesys pačioje pradžioje. Nuolatinės žinutės, komplimentai, greiti planai ateičiai. Atrodo, kad viskas vyksta idealiai, gal net per gerai. Problema ta, kad toks greitis dažnai nėra tvarus: stiprus startas gali greitai perdegti, o kartais slepia manipuliatyvų siekį greitai sukurti emocinę priklausomybę.

Naujesni sparčiai plintantys terminai

Nors kai kurie terminai jau spėjo tapti beveik kasdieniai, pasimatymų žodynas nuolat pildomas. Nauji apibrėžimai gimsta taip greitai, kaip keičiasi bendravimo įpročiai, ir vis tiksliau nusako tas pilkąsias zonas, kuriose šiandien dažniausiai ir vyksta santykiai.

Benching. Būti „ant suolo“ reiškia likti atsarginiu variantu. Su jumis bendraujama tiek, kad ryšys nenutrūktų, bet ne tiek, kad jis taptų rimtas. Dažniausiai tai išryškėja tada, kai žmogus aktyviai ieško kitų galimybių, bet nenori visiškai uždaryti durų.

Orbiting. Tiesioginis bendravimas nutrūksta, tačiau skaitmeninis ryšys išlieka. Jis ar ji peržiūri jūsų istorijas, kartais paspaudžia „patinka“, bet į žinutes neatsako. Tarsi žmogus būtų išėjęs, bet palikęs praviras duris – matomas, tik nepasiekiamas.

Zombieing. Sugrįžimas po visiško dingimo. Po kelių savaičių ar net mėnesių žmogus parašo tarsi nieko nebūtų nutikę. Jokio paaiškinimo, jokio atsiprašymo – tik bandymas atnaujinti ryšį. Dažniausiai tai sukelia daugiau sumišimo nei džiaugsmo.

Slow fading.Lėtas, beveik nepastebimas atsitraukimas. Žinutės tampa retesnės, atsakymai trumpesni, planai vis dažniau nepavyksta. Tai tylus būdas nutraukti ryšį, kai atviras pokalbis atrodo per sudėtingas.

Cushioning. „Emocinė pagalvė“ – bendravimas su kitais žmonėmis dar nenutraukus santykių. Tarsi atsarginis planas, kuris suteikia saugumo jausmą: jei dabartiniai santykiai nutrūktų, yra variantas B.

Ką nauja kalba sako apie šiuolaikinius santykius?

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai tik madingi žodžiai, atsiradę socialiniuose tinkluose. Tačiau iš tiesų jie gana tiksliai atspindi tai, kaip keičiasi santykių dinamika. Pirmiausia pastebima pasirinkimų gausa. Pažinčių programėlės sukūrė iliuziją, kad visada gali būti „dar geriau“. Netgi užmezgus ryšį lieka jausmas, kad galbūt verta dar paieškoti. Tokiomis sąlygomis lengviau ne įsipareigoti, o laikyti kelis variantus atvirus: iš čia ir „benching“, ir „cushioning“.

Kita svarbi tendencija – nepatogių pokalbių vengimas. Užuot aiškiai pasakius „man tai nebetinka“, pasirenkamas „ghosting“ ar „slow fading“. Tai leidžia išvengti akistatos, bet atsakomybę perkelia kitam – tam, kuris lieka spėlioti, kas nutiko.

Ne mažiau svarbus emocinis neapibrėžtumas. „Situationship“ tipo santykiai rodo, kad vis dažniau bandoma išlaikyti artumą be aiškių ribų. Tai suteikia laisvės, bet kartu sukuria įtampą: kai taisyklės neišsakytos, kiekvienas jas interpretuoja savaip.

Galiausiai – socialinių tinklų įtaka. Santykiai šiandien egzistuoja ne tik tarp dviejų žmonių, bet ir viešoje erdvėje. „Soft launching“ atspindi norą dalintis, bet kontroliuoti, kiek tiksliai apie save atskleidžiame. Tai nauja dermė tarp privatumo ir matomumo.

Psichologinis žvilgsnis

Nors terminai nauji, jausmai – labai pažįstami. Neapibrėžtumas kartais įtraukia stipriau nei aiškumas. Kai ryšys nepastovus – šiandien yra dėmesio, rytoj nėra – atsiranda noras jį užsitarnauti. Būtent todėl „breadcrumbing“ ar „slow fading“ gali taip stipriai veikti emociškai.

„Ghosting“ palieka kitokį pėdsaką nei atviras išsiskyrimas. Kai nėra aiškios pabaigos, smegenys linkusios nuolat grįžti prie klausimo „kodėl?“. Tai gali mažinti savivertę, skatinti savęs kaltinimą, net jei priežastys visai nesusijusios su jumis.

„Love bombing“ veikia priešingu principu – greitai sukuria artumo iliuziją. Staigus emocinis pakilimas gali būti toks stiprus, kad vėliau sunku objektyviai vertinti situaciją.

Kaip nepasiklysti?

Nors terminų daugėja, pagrindiniai principai išlieka tie patys. Pirmiausia – verta stebėti ne žodžius, o veiksmus. Jei dėmesys nenuoseklus, o planai nuolat atidedami, tai pasako daugiau nei gražios žinutės.

Antra – aiškiai įsivardyti lūkesčius. Net jei kita pusė vengia apibrėžimų, svarbu žinoti, ko norite patys. Tai padeda neįstrigti ties situacijomis, kurios ilgainiui kelia daugiau streso nei džiaugsmo.

Trečia – nepervertinti minimalaus dėmesio. Retkarčiais pasirodantis žmogus nebūtinai reiškia realų susidomėjimą. Kartais tai tiesiog įprotis ar patogumas.

Ir galiausiai – nebijoti išeiti. Jei santykiai kelia daugiau klausimų nei aiškumo, tai jau signalas, kad verta sustoti ir įvertinti situaciją.

Galbūt šiandien santykiams turime daugiau pavadinimų nei bet kada anksčiau. Tačiau esmė išlieka ta pati: aiškumas, pagarba ir atviras pokalbis vis dar svarbesni už bet kokį terminą. Kartais vietoj bandymo suprasti, ar tai „situationship“, ar „slow fading“, pakanka paprasto klausimo – ar man gera plėtoti šį ryšį.

Autorė Jūratė Survilė

Algoritmų įtaka

Prieš 20 ar 30 metų pažintys dažniausiai vykdavo natūralioje aplinkoje: diskotekose, universitetų auditorijose, per bendrus draugus ar darbe. Lemiamą vaidmenį atlikdavo atsitiktinumas ir geografinis artumas. Visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės „Pew Research Center“ duomenys rodo, kad šiandien pusė jaunų suaugusiųjų partnerio ieško tik virtualiose platformose. Sociologai pastebi, kad romantiškas atsitiktinumas buvo pakeistas matematiniais algoritmais, kurie suporuoja žmones pagal pomėgius, politines pažiūras ar net muzikinį skonį. Nors tai didina teorinį suderinamumą, psichologai įspėja apie paradoksą – meilė tapo preke, kurią renkamės lyg drabužį internetinėje parduotuvėje. Tai keičia elgseną, nes partnerio ieškantis asmuo tampa vartotoju, vertinančiu kitą vos per kelias sekundes pagal nuotraukas ar trumpą aprašymą. Vienas didžiausių skirtumų pasimatymuose – begalinio pasirinkimo iliuzija. Anksčiau atstūmimas ar nesėkmingas pasimatymas reiškė pauzę, o šiandien naujas kandidatas yra vos už vieno perbraukimo (swipe) į dešinę. Visgi ši gausa turi tamsiąją pusę. Remiantis garsiomis „Singles in America“ apklausomis, daugiau nei pusė aktyvių programėlių naudotojų pripažįsta išgyvenantys „pasimatymų perdegimą“ (dating burnout). Sociologas Barry Schwartzas tai vadina pasirinkimo paradoksu: kai variantų per daug, itin sunku priimti sprendimą, o jį priėmus nuolat lydi abejonė, ar kitas variantas nebūtų buvęs geresnis. Dėl šios priežasties šiuolaikiniai santykiai dažnai nutrūksta net neprasidėję.

Reikšminga kalbos evoliucija

Pasikeitė ne tik paieškos būdai, bet ir pati bendravimo kultūra. Dešimtajame dešimtmetyje norint pakviesti žmogų į pasimatymą tekdavo skambinti laidiniu telefonu ir neretai pirmiausia pasikalbėti su jo tėvais. Šiandien emocines rizikas sumažina žinutės, tačiau jos įneša daug sumaišties. Šiuolaikiniame pasimatymų žodyne atsirado tokie terminai kaip ghosting (staigus dingimas be paaiškinimo) ar situationship (neįpareigojantys, bet romantiški santykiai). Visgi naujausios tendencijos rodo teigiamą lūžį. „Hinge“ ir „Tinder“ pažinčių platformų atlikti tyrimai atskleidžia, kad pastaruoju metu populiarėja vadinamasis clear-coding (aiškus kodavimas). Jaunoji karta pavargo nuo žaidimų ir vis drąsiau jau per pirmą pasimatymą atvirai deklaruoja savo tikslus – nesvarbu, ar tai būtų noras kurti šeimą, ar trumpalaikių nuotykių paieška. Beje, vis dar gajus įsitikinimas, kad šiuolaikinės pažinčių programėlės pavertė pasimatymus vien greito sekso paieškos įrankiu. Tačiau sociologiniai tyrimai rodo ką kita. Pagal „Pew Research Center“ apklausas, net 44 % vartotojų internetinėmis pažintimis naudojasi siekdami susirasti ilgalaikį partnerį, jų nevilioja trumpalaikiai nuotykiai. Įdomu tai, kad Z karta (asmenys, gimę nuo 1997 iki 2012 m.), anot sociologų, demonstruoja dar didesnį emocinio saugumo poreikį – dažniau ieško gilaus dvasinio ryšio ir draugystės, ne tik fizinio kontakto. Žinoma, seksualiniai santykiai tapo greičiau prieinami nei prieš 30 metų, kai galiojo griežtesnės moralinės nuostatos. Psichologai pabrėžia, kad greitas seksualinis suartėjimas nebūtinai išstumia meilę. Dažnai jis tampa pirminiu filtru, po kurio žmonės vis tiek tikisi atrasti tą vienintelį, su kuriuo galėtų dalintis kasdienybe.

Skaitmeninis atstumas ir naujasis etiketas

Nors technologijos suteikia galimybę patogiai bendrauti vaizdo skambučiais prieš gyvą susitikimą, jos sukuria naujų psichologinių barjerų. Psichologai pastebi, kad ilgalaikis susirašinėjimas sukuria idealizuotą kito asmens įvaizdį, kuris gyvai susitikus kartais subliūkšta. Be to, tyrimai rodo, kad jauniems žmonėms vis sunkiau pradėti gilius pokalbius jautriomis temomis akis į akį, nes įpratę prie saugaus skaitmeninio atstumo. Vis dėlto sociologinė perspektyva išlieka optimistiška: pasimatymai svarbūs, nes intymumo, palaikymo ir bendrystės poreikis nepasikeitė. Technologijos tėra įrankis, o galutinė sėkmė vis dar priklauso nuo dviejų žmonių chemijos, emocinio intelekto ir gebėjimo nuoširdžiai išklausyti vienam kitą. Visgi nauji laikai padiktavo naują pasimatymų etiketą. Dabar jau niekas nesitiki, kad būtent vyras pakvies į pirmą pasimatymą ar rodys iniciatyvą artimesnei pažinčiai. Tačiau svarbiu diskusijų objektu išlieka restorano sąskaitos apmokėjimo klausimas. Jei prieš 30 metų buvo savaime suprantama, kad vyras prisiima finansinę atsakomybę, šiandien populiarėja sąskaitos dalijimasis pusiau arba principas „moka tas, kas pakvietė“. Ne mažiau svarbus skaitmeninis etiketas, kurį sociologai vadina „atsako laiko kultūra“. Šiais laikais pasimatymo protokolas reikalauja po susitikimo parašyti žinutę per 24 val. – vadinamasis benching (ilgas delsimas) dabar laikomas ne paslaptingumu, o tiesiog nepagarba. Galiausiai didžiausia šių dienų etiketo nuodėmė – telefono tikrinimas susitikus. Gebėjimas išlaikyti dėmesį be ekrano tapo vertingiausia šiuolaikinio mandagumo išraiška.

Iššūkis vyresnei kartai

Šiuolaikinis pasimatymų pasaulis neretai tampa itin klaidžiu labirintu vyresnio amžiaus žmonėms. Didžiausias barjeras – kardinaliai pasikeitusi bendravimo kultūra ir skaitmeninė komunikacija, su kuria ši karta neužaugo. Prieš kelis dešimtmečius galiojusios gyvo flirto taisyklės, kai dėmesys buvo rodomas akis į akį, dabar persikėlė į virtualią erdvę, kur dominuoja trumpos žinutės ir sunkiai perprantamas tekstinis kodavimas. Negana to, technologinis nepatyrimas atveria duris itin skaudžioms rizikoms – virtualioje erdvėje tykantiems romantiniams sukčiams (catfishing). Profesionalūs nusikaltėliai, pasinaudodami vyresnių žmonių vienatve, nuoširdumu ir empatija, kuria fiktyvias paskyras, apsimeta žavingais užsieniečiais, gydytojais ar kariškiais, ir pamažu įgyja aukos pasitikėjimą. Šis psichologinis manipuliavimas baigiasi ne tik sudaužyta širdimi, bet ir finansiniais praradimais, kai išviliojamos santaupos. Dėl šių priežasčių vyresnio amžiaus žmonėms šiuolaikiniai pasimatymai sukelia didžiulį emocinį stresą: jie turi ne tik mokytis naujos technologinės kalbos, bet ir nuolat išlaikyti maksimalų budrumą. Tai stipriai slopina natūralų romantišką spontaniškumą ir džiaugsmą.

Saugumo atmintinė ieškantiems pažinčių internete

• Niekada nesiųskite pinigų ir neinvestuokite, kad ir kokią gražią ar graudžią istoriją pašnekovas pasakotų.
• Nesidalykite namų adresu, banko prisijungimais, informacija apie turtą ar asmens kodu.
• Patikrinkite pašnekovo nuotrauką „Google“ vaizdų paieškoje – įsitikinkite, kad ji nepavogta iš interneto platybių.
• Prieš gyvą susitikimą pasikalbėkite vaizdu – sukčiai dažniausiai randa šimtą priežasčių neįsijungti vaizdo kameros.
• Aptarkite naują pažintį su artimaisiais ar draugais – jie lengviau pastebės įtartinų detalių.
• Susitikite tik viešoje vietoje (kavinėje, parke) šviesiuoju paros metu ir būtinai praneškite artimiesiems, kur vykstate.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Partnerystės santuoka „Komanda gyvenimui“

Tai santykiai, kuriuose meilė tyliai perauga į draugystę – tvirtą, brandžią ir patikimą. Mažiau dramų, bet daugiau saugumo. Partneriai jaučiasi esantys vienoje pusėje net tada, kai nuomonės išsiskiria. Jie ne kovoja vienas prieš kitą, o kartu sprendžia problemą. Ilgainiui aistra keičia formą, o draugystė tampa santykių stuburu. Būtent draugiškas ryšys – gebėjimas kalbėtis, girdėti, juoktis kartu – prognozuoja santuokos ilgaamžiškumą labiau nei romantiški gestai ar stiprios emocijos. Kai šalia yra ne tik mylimasis, bet ir geriausias draugas, santykiai įgauna tvirtą pagrindą, ant kurio galima statyti visą bendrą gyvenimą.

Esmė. Pagarba, draugystė, emocinis saugumas.

Požymiai:

• Sprendimus priima drauge – nuo kasdienių iki svarbiausių gyvenimo klausimų.
• Konfliktus sprendžia kalbėdamiesi, ne tylėdami ar bausdami.
• Abu turi savo erdvės, pomėgių, draugų, bet jaučiasi artimi ir susiję.

Tokiose santuokose dažnai girdime „mes“ – ne todėl, kad prarasta individualybė, tiesiog natūraliai jaučiamasi komanda.

Stiprybės. Stabilumas, pasitikėjimas, aiškus jausmas, kad turi į ką atsiremti. Tyrimai rodo, kad poros, kurias sieja draugystė ir pagarba, ilgainiui išgyvena mažiau destruktyvių konfliktų ir lengviau įveikia krizes.

Rizika. Rutina. Romantika gali tyliai pasitraukti į antrą planą, o santykiai tapti labiau patogūs nei jaudinantys. Kartais pora – puiki komanda, bet pamiršta būti mylimaisiais.

Mini testas: ar tai apie jus?

1. Ar sudėtingoje situacijoje pirmiausia galvojate: „Kaip mes tai išspręsime?“

2. Ar galite atvirai pasakyti partneriui, kas jus skaudina, nebijodami būti nesuprasti?

3. Ar jaučiatės saugūs – net tada, kai tarp jūsų kyla įtampa?

Jei į daugumą klausimų atsakėte „taip“, tikėtina, kad gyvenate partnerystės santuokoje.

Romantiškai aistringa santuoka „Mes prieš pasaulį“

Tai santykiai, kuriuose jausmai niekada nebūna blankūs. Meilė stipri, kūniška, pulsuojanti. Partneriai jaučiasi ypatingai susiję – tarsi jungtų nematoma, bet galinga gija. Jie gali ginčytis garsiai, susitaikyti audringai ir gyventi jausmų amplitudėje nuo euforijos iki nusivylimo. Aistra – svarbi santykių dalis, tačiau ilgainiui vien jos nepakanka. Tyrimai rodo, kad stabilumą kuria ne emocijų stiprumas, o gebėjimas jausmus reguliuoti ir išlaikyti pagarbą net konfliktuojant. Kai aistra grįsta saugumu ir pasitikėjimu, ji maitina santykius. Tačiau jei tampa vieninteliais ryšio klijais, ilgainiui gali pradėti juos ardyti.

Esmė. Stiprios emocijos, aistra, intensyvumas.

Požymiai:

• Daug artumo, bet ir audringų konfliktų.
• Pavydas, stiprus prisirišimas.
• Dažnas „negaliu be tavęs“.

Tokiose santuokose vyrauja jausmas „mes prieš pasaulį“. Ryšys labai glaudus, kartais net susiliejantis – partneriai tampa vienas kito centru.

Stiprybės. Gyvybingumas, stiprus seksualinis ryšys, spontaniškumas. Toks santykis gali ilgai išlaikyti kibirkštį ir jaudulį, kuris kitoms poroms kartais išblėsta.

Rizika. Emocinis perdegimas. Nuolatinės emocijų bangos vargina, o per didelis susiliejimas gali slopinti individualumą. Kartais meilė ima panašėti į priklausomybę – kai būti kartu reikia labiau, nei norisi.

Mini testas: ar tai apie jus?

1. Ar jūsų santykiuose dažnas „viskas arba nieko“ jausmas?

2. Ar konfliktai intensyvūs, bet po jų seka artimi susitaikymai?

3. Ar sunkiai įsivaizduojate save be partnerio, net trumpam?

Jei į daugumą klausimų atsakėte „taip“, greičiausiai gyvenate romantiškai aistringoje santuokoje.

Funkcinė santuoka „Projektas: gyvenimas“

Tai santykiai, kurie veikia. Namai tvarkingi, sąskaitos apmokėtos, vaikai prižiūrėti, planai sudėlioti. Iš šalies – pavyzdinė šeima. Viduje – daugiau logistikos nei jausmų. Partneriai tampa puikia komanda kasdienybėje, tačiau vis rečiau sustoja paklausti „kaip iš tikrųjų jautiesi?“. Specialistai pabrėžia: funkcinė santuoka nėra bloga – ji padeda išgyventi intensyvius gyvenimo etapus: auginant mažus vaikus ar sprendžiant finansinius iššūkius. Tačiau jei emocinis ryšys ilgam atidedamas „vėlesniam laikui“, jis gali pradėti silpnėti. Emocinį artumą atgaivina ne dideli gestai, o maži nuoseklūs veiksmai – sąmoningas laikas dviese, atviri klausimai, prisilietimas be skubėjimo. Net ir labai racionali partnerystė gali vėl tapti gyvu santykiu, jei joje atsiranda vietos jausmams.

Esmė. Partnerystė dėl vaikų, finansų, saugumo.

Požymiai:

• Aiškus pareigų pasidalijimas.
• Mažai emocinių pokalbių.
• Vis dažniau tyliai aplanko mintis „mes geri tėvai, bet ar dar pora?“.

Tokiose santuokose daug „reikia“ ir mažai „noriu“. Santykiai tampa projektu, kurį reikia valdyti, o ne ryšiu, kurį norisi puoselėti.

Stiprybės. Struktūra, atsakomybė, stabilumas. Tokios poros patikimos, geba susitelkti dėl bendrų tikslų ir išlaikyti šeimos sistemą net sudėtingais laikotarpiais.

Rizika. Emocinis nutolimas. Ilgainiui gali atsirasti tylus vienišumas dviese – kai gyvenama po vienu stogu, bet retai dalijamasi jausmais. Išoriškai viskas tvarkoje, tačiau trūksta artumo.

Mini testas: ar tai apie jus?

1. Ar dauguma jūsų pokalbių sukasi apie vaikus, darbus ir buitį?

2. Ar sunku prisiminti, kada paskutinį kartą kalbėjotės apie jausmus?

3. Ar kartais jaučiatės labiau kolegos nei mylimieji?

Jei į daugumą klausimų atsakėte „taip“, tikėtina, kad jūsų santuoka šiuo metu yra funkcinė.

Distancijos santuoka „Gyvename greta“

Tai santykiai, kuriuose beveik nėra triukšmo. Jokių audringų konfliktų ar dramų, bet nėra ir artumo. Partneriai gyvena tarsi paralelinius gyvenimus: dalijasi erdve, pareigomis, galbūt net atostogomis, tačiau retai – tikrais išgyvenimais. Iš šalies viskas ramu. Viduje – tyla. Ekspertai pabrėžia: distancija nebūtinai reiškia pabaigą. Dažnai tai užsitęsusios neišsakytos nuoskaudos, nuovargis ar neišspręsti konfliktai, kurie ilgainiui užšaldo jausmus. Emocinis atsitraukimas gali būti savotiška apsauga – kai skauda per stipriai, lengviau nustoti jausti. Tačiau jei abu partneriai dar nori ryšio, netgi didelę tylą galima pamažu ištirpdyti. Pirmasis žingsnis – ne kaltinti, o kalbėtis.

Esmė. Emocinis atsitraukimas, gyvenimas paraleliai.

Požymiai:

• Vengia konfliktų – geriau nutylėti nei aiškintis.
• Mažai fizinio ir emocinio artumo.
• Daug tylos, mažai tikrų pokalbių.

Tokiose santuokose dažnai sakoma „mes nesipykstame“. Tačiau kartu neskamba ir „mes artimi“.

Stiprybės. Mažai atvirų konfliktų, stabilumas paviršiuje. Tokios poros gali ilgai išlaikyti formalią santykių struktūrą, ypač jei sieja bendri įsipareigojimai.

Rizika. Neištikimybė, tylus emocinis pasitraukimas arba išsiskyrimas dar gyvenant kartu. Ilgainiui atsiranda jausmas, kad gyveni su žmogumi, kurio iš tiesų nepažįsti arba kuris nebepažįsta tavęs.

Mini testas: ar tai apie jus?

1. Ar sudėtingas temas dažniau nutylite nei aptariate?

2. Ar fizinis artumas tapo retas arba mechaniškas?

3. Ar kartais šeimoje jaučiatės vieniša?

Jei į daugumą klausimų atsakėte „taip“, gali būti, kad jūsų santuokoje įsivyravo distancija.

Autorė Jūratė Survilė