Ramybės oazė

Netoli Latvijos sienos įkurta Sodeliškių dvaro sodyba vilioja ieškančius ramaus pabėgimo nuo miesto šurmulio. Sodybos kompleksą sudaro pilno ansamblio autentiška Aukštaitijos sodyba, pagrindinis pastatas, kuriame yra pokylių salės, baseinas su 3 pirtimis, konferencijų sale, prie pat viešbutis, netoliese dvi vilos didesnėms kompanijoms. Pasivaikščiojimas po teritoriją kiek primena patirtį Rumšiškių liaudies muziejuje – šiaurės aukštaičių regionui būdinga sodyba, klėtis, pirtis, tolumoje stūksantis malūnas, o kitoje kelio pusėje – 18 hektarų laukas, kuriame ganosi danieliai, elniai, alpakos, muflonai, naminiai gyvūnai, šalia elnyno – technikos muziejus. Prabangi klasika čia dera su nostalgiška senove, sukurdama išskirtinę atmosferą, kurioje praeitis atgyja šiandienoje. Dvaro savininkė pasakoja, kad visa to priešistorė buvo ūkinė veikla.

„Ūkininkaujame jau 32 metus. Vis plėsdami ūkį supirkinėjome žemę su senomis sodybomis, jose rasdavome senų daiktų, kuriuos išmesti buvo gaila. Pradėjome kaupti. Sužinoję mūsų pomėgį, įvairių sendaikčių ėmė siūlyti kaimynai, draugai. Tad kilo mintis pastatyti didžiulę sodybą, kurioje būtų galima laikyti visus surinktus senovinius daiktus. Taip mąstydami nusprendėme ir pastatėme Aukštaitijos sodybą, kokios stovėdavo Šiaurės Lietuvoje, – kalba dvaro savininkė. – Vis dažniau sulaukdavome prašymų sodybą ir joje saugomus daiktus parodyti giminėms, draugams. Vieną dieną supratau, kad visko aprodyti jau einu kaip į darbą. Todėl sugalvojome, jei jau dirbu, galima tai paversti verslu, kurį vykdytume greta ūkinės veiklos. Jau statant sodybą mūsų planai vis keitėsi, augo, nes supratome, kad joje gali nakvoti ne tik svečiai, bet ir daugiau žmonių. O kai jau yra pastatų, kyla ir daugiau idėjų, kaip juos išnaudoti.“

Technikos muziejus nuolat pildomas

Neringa ir Dalius Linkevičiai Biržų rajone žinomi ne tik kaip Sodeliškių dvaro įkūrėjai, bet ir senovinių automobilių kolekcionieriai, rengiantys daugybės entuziastų sulaukiančius paradus. N. Linkevičienė pasakoja, kad šia aistra labiau dega jos vyras, kuris prisijungė prie Biržuose gyvavusio senovinių automobilių klubo „Klasika“.

„Įdomu tai, kad kolekcionuoti senovinę techniką taip pat įkvėpė ūkinė veikla. Kai nusipirkome iš kolūkio mechanines dirbtuves, jose buvo likę įvairios technikos, kurią mūsų darbuotojai per žiemą restauruodavo. Vėliau ši kolekcija pamažu vis pildėsi. Dabar mūsų muziejuje galima pamatyti traktorių raidą (nuo garo traktorių iki senovinių traktorių), autobusų, sunkvežimių, spec. paskirties technikos, prieškarinių ir tarybinių automobilių, motociklų, dviračių, senovinių radijų, vaikiškų vežimėlių, žaislų ir kitas kolekcijas, – vardija pašnekovė. – Pirmieji eksponatai nuglostyti pačių rankomis, restauruota kiekviena smulkmena. Dažnas neįsivaizduoja, kiek laiko ir pastangų įdėta ieškant tiek pačios technikos, tiek jai restauruoti reikalingų detalių. Kadangi buvusiose tarybinėse šalyse daug kas privatizuota ir atiduoda į metalo laužą, ieškojome tolimesnėse Europos šalyse ir Amerikoje. Iki šiol vyras ieško eksponatų, todėl technikos muziejus vis papildomas.“

Sodybos pasididžiavimas – veikiantis malūnas

„Mano vyras užaugo kaime, kur buvo vėjo malūnas, todėl visuomet jais žavėjosi. Deja, Lietuvoje vėjo malūnų išlikę labai mažai. Kai pasitaikė galimybė įsigyti vėjo malūną, nedvejojome. Mūsiškis buvo išrinktas netoli Vabalninko Daržų kaimo ir atvežtas į Sodeliškių dvarą. Malūno rekonstrukcijos darbus vykdė trys darbininkai, kurie prie malūno dirbo 3,5 metų. Galiu pasidžiaugti, kad tai vienintelis veikiantis vėjo malūnas Baltijos šalyse. Šis įspūdingas, istorinės vertės statinys įkvėpė sukurti edukaciją „Grūdo kelias“. Jos metu svečiai sužino, kaip malami mūsų ekologiniame ūkyje užauginti grūdai, kaip užmaišoma tešla ir suformuojamas duonos kepaliukas. O kol duona kepa, galima apžiūrėti visą pilno ansamblio autentišką Aukštaitijos sodybą, kurią sudaro dviejų galų gyvenamasis namas, klojimas su arkliniais rakandais, veikianti kalvė, senovinė klėtis su senoviniais daiktais ir rakandų kolekcijomis. Tvartelis su naminiais gyvūnėliais, senovinis svirtinis šulinys, rūsys ir pirtelė, kurioje gaminamas autentiškas biržietiškas alus, turintis tautinio paveldo sertifikatą“, – sako pašnekovė.

Noras edukuoti

Be įprastų šeimos ir įmonių švenčių, teminių konferencijų, Sodeliškių dvaro savininkai visuomet dega noru supažindinti, edukuoti ne tik savo svečius, bet ir Biržų bendruomenę. Tai įgyvendina ir per tradicinius, ir unikalius renginius. „Mūsų klubo „Klasika“ kasmetinis senovinių automobilių paradas būna vienas didžiausių Lietuvoje. Užpernai su Biržų savivaldybe organizavome ypatingą derliaus šventę, kurios metu demonstravome, kaip senovine technika pjaunami ir kuliami javai. Specialiai tam teko ieškoti arklių, kad trauktų padargus, – prisimena N. Linkevičienė. – Negailėjome laiko ir pastangų, kad žmonės galėtų pamatyti javapjūtės ir kūlimo eigą, kokia buvo senovės Lietuvoje.“

Pasak dvaro savininkės, sendaikčių kolekcionavimas, eksponatų paieškos teikia malonumą ne tik jiems patiems. „Suprantu, kad nebeturime saiko, nes daiktų nebėra kur dėti (šypsosi), bet nuolat lankomės Lietuvos, Latvijos, Estijos sendaikčių turguose, palaikome ryšį su kitais entuziastais ir vis randame sendaikčių, kurie maloniai nustebina tiek gera būkle, tiek sukeliamomis emocijomis. Paskui smagu matyti, kaip tie pamiršti ir į ranką paimti daiktai tokią pat malonią nostalgiją dovanoja mūsų svečiams, – atvirauja pašnekovė. – Vieni kolekcionuoja monetas, kiti – pašto ženklus, ir žino, kurie eksponatai yra reti, vertingi, apie kuriuos jie dar tik svajoja, kuriuos įsigyti jaučia azartą. Taip ir su mumis, tik mastas didesnis. O galo šiai veiklai tikrai nematyti, nes vis atsiranda daiktų, kurie labai nustebina.“

Džiaugiasi grįžtamuoju ryšiu

Sodeliškių dvare sezonas tęsiasi visus metus, bet svečių daugiausia sulaukia vasarą. N. Linkevičienė pasakoja, kad net apie trečdalį svečių sudaro lankytojai iš Latvijos, taip pat nemažai iš Estijos, Lenkijos. „Neretai atvyksta ir iš tolimesnių šalių, ypač mišrių porų, kuriose vienas ne lietuvis. Prieškalėdiniu laikotarpiu ir po Naujųjų metų sulaukiame daugiau kolektyvų. Patys taip pat laikomės nuostatos, kad viena iš geriausių priemonių „pagydyti“ kolektyvą – atrasti bendrystę išvykose.

Apskritus metus vykdome edukacines programas, žinoma, kaip ir visur Lietuvoje, labiausiai užimti savaitgaliai. Sezono metu daugiau pavargstame, bet viską atperka atgalinis ryšys su svečiais, padėka už gražiai praleistą laiką, už patirtis. Tai suteikia energijos dirbti toliau, ieškoti būdų, kaip apsilankymą pas mus paversti dar malonesniu“,– sako Sodeliškių dvaro savininkė.

N. Linkevičienė džiaugiasi, kad pastarąjį dešimtmetį turizmas Biržuose labai suaktyvėjęs, yra ką veikti ir ką pamatyti. „Vien mūsų sodybai apžiūrėti reikia vienos dienos. Čia puiki vieta ištrūkti iš miesto, pabūti gamtos apsuptyje. Galima ir visiškai atsitraukti nuo šurmulio vilose, bet sykiu turėti galimybę apsilankyti technikos muziejuje, baseine, mėgautis skaniu maistu, – kalba pašnekovė. – Pandemija ir geopolitinė situacija šiek tiek pristabdė keliones į užsienį ir žmonės atrado, kad yra lankytinų vietų Lietuvoje. Vis dažniau iš svečių išgirstu džiaugsmą, kad turime nuostabių vietų, kur galima pailsėti, patirti, pamatyti“.

Autorė Laima Samulė

Naujųjų laikų krizės ir galimybės

2024 m. Naujosios Zelandijos vyriausybė paskelbė nerimą keliančią naujieną – šalį per 5 metus paliko daugiau gyventojų, nei atvyko. Nustebti dėl neigiamo migracijos balanso nereikėtų. Mat Naujoji Zelandija ištisus dešimtmečius sąmoningai kūrė įvairiausias kliūtis norintiems čia apsigyventi. Galimybę dirbti salose gali gauti tik aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys ir tik su sąlyga, kad jų profesija patenka į šaliai reikalingų profesijų sąrašą. Mokesčiai čia dideli, kainos irgi nemažos, o draudimų ir reikalavimų gausa veikiausiai nenustebintų tik šveicarų. Juk tik jie pripratę tiek prie griežtų aplinkosaugos reikalavimų, tiek prie įstatymais saugomos pagarbos kaimynams bei visuomenei. Šių metų kovo duomenimis, Naujojoje Zelandijoje gyveno 5 mln. 270 tūkst. žmonių. Beveik 80 % gyventojų susitelkę miestuose, o likusi salų dalis sąmoningai paliekama laukinei gamtai. Tad Naujajai Zelandijai gyventojų daugiau tikrai nereikia. Tačiau šaliai labai reikalingi turistai. 2025 m., siekdama skatinti turizmą, sušvelnino vizų reikalavimus, kad pritrauktų vadinamuosius skaitmeninius klajoklius – žmones, kurie keliauja dirbdami nuotoliu. Pagal naująsias taisykles, atvykėliai gali dirbti nuotolinį darbą užsienio darbdaviui, tuo pat metu atostogaudami šalyje ne ilgiau kaip 90 dienų, o vėliau sumokėti gyventojo mokestį. Įsigaliojus šiam pakeitimui daugelis atvykėlių pratęsia viešnagę, todėl šalyje išleidžia daugiau pinigų. Turizmas vis dar išlieka didžiausia šalies pramonės šaka, kurios indėlis į ekonomiką siekia daugiau nei 40 mlrd. Naujosios Zelandijos dolerių (22 mlrd. JAV dolerių). Šią sumą siekiama padidinti, todėl dabar šalis keliautojams pristatoma ne tik kaip atviresnė, bet ir itin saugi. Reklamuojami net teoriniai mokslininkų skaičiavimai, jog prasidėjus branduoliniam karui Naujoji Zelandija išliktų nepaliesta.

Pasiekti tampa vis sunkiau

Net ir be atominių bombų sprogimų rizikos Naujoji Zelandija išlieka viena saugiausių kelionių krypčių, užimdama aukštas vietas pasauliniuose taikos ir saugumo reitinguose. Naujausiais duomenimis, šalis užima 3 vietą „Global Peace Index“ ir 6 vietą „Berkshire Hathaway Travel Protection“ saugiausių šalių sąraše. Tokį stabilumą lemia itin žemas nusikalstamumo lygis, politinis stabilumas, stiprus bendruomeniškumo jausmas. Nors smulkių vagysčių pasitaiko, smurtiniai nusikaltimai yra reti, o didžiausia praktinė rizika keliautojams išlieka eismo saugumas ir kintančios oro sąlygos laukinėje gamtoje. Geografinė izoliacija Ramiajame vandenyne suteikia šaliai natūralią apsaugą nuo tiesioginių globalių karinių konfliktų poveikio. Visgi kovo mėnesį prasidėjęs karas Irane sukėlė rimtų logistinių iššūkių norintiems atvykti iš Europos. Dėl uždarytos Persijos įlankos oro erdvės daugelis oro linijų bendrovių priverstos rinktis ilgesnius aplinkinius maršrutus, o tai lemia tūkstančius atšauktų skrydžių ir vėlavimus. Situaciją dar labiau apsunkina drastiškai pakilusios degalų kainos – aviacinio degalų kaina kai kuriais atvejais padvigubėjo, priversdama tokias bendroves kaip „Air New Zealand“ branginti bilietus ir mažinti skrydžių dažnumą. Keliautojams iš Europos rekomenduojama rinktis maršrutus per Azijos oro uostus (Singapūrą ar Honkongą), kurie mažiau priklauso nuo Vidurio Rytų oro erdvės, bei pasitikrinti skrydžių būseną oficialioje „Air New Zealand“ svetainėje. Dėl sunkumų pasiekti šalį oro transportu dažniau pasirenkami alternatyvūs maršrutai – keliavimas kruiziniais laivais. Per kelias savaites, o kartais net mėnesius trunkančią kelionę turistai susipažįsta ne tik su Naująja Zelandija, tačiau ir Australija bei kitais Okeanijos perlais. Beje, būtent tokius egzotiškus kruizus organizuoja Norvegijos kelionių organizatoriai. Tiesa, kelionės prabangiu laivu kaina įkandama tikrai ne kiekvienam. Ekspertai sako, kad tokia tendencija, kai į itin atokias vietoves keliaujama ilgai ir lėtai, nurodo auštančią naują kelionių erą. Viena pirmųjų valstybių, kuri taps vis sunkiau (ir brangiau) pasiekiama, neabejotinai bus Naujoji Zelandija.

Svajonių kryptis

Visgi to, ką sunku gauti, norisi labiau. O turint omenyje tai, kad Naujoji Zelandija kasmet atsiduria svajonių krypčių dešimtukuose, galima neabejoti, jog žmonės ras būdų atvykti. Beje, apie Naująją Zelandiją svajoja ir lietuviai. Nors mūsų šalį ir kitoje pasaulio pusėje esančias salas skiria 18 tūkst. km, šį kovą vykdytoje apklausoje 4 % lietuvių nurodo planuojantys kada nors čia apsilankyti. Tradiciškai apie kelionę į Naująją Zelandiją svajoja banglentininkai, ornitologai ir tie, kurie dievina laukinę gamtą. Pirmieji čia ieško nuostabaus grožio paplūdimių, kuriuos skalauja tobulos bangos. Antrieji mėgina pamatyti kivius. Šie nedideli neskraidantys pūkuoti paukščiai saugomi ir nieko nestebina, kai jiems kertant kelią sustabdomas eismas. Tai šalies simbolis, kurio vardu neretai pravardžiuojami ir vietiniai, o valiuta dar vadinama kivių doleriais. Tuo pačiu vardu pavadintas ir visame pasaulyje populiarus vaisius. Trečiai kategorijai priskiriami keliautojai Naujojoje Zelandijoje tikisi išvysti tikrą svajonės išsipildymą. Salų kraštovaizdžiai paprastai sukelia pagarbią baimę. Atrodo, lyg viskas, kas čia stūkso ar auga, būtų perkelta iš seniausių laikų, kai Žemėje dar gyveno dinozaurų. Kuko sąsiauriu atskirtos salos sudarytos iš kalnų ir kalvų. Aukštumos užima net tris ketvirtadalius ploto. Pietinės salos pakraščiu driekiasi Pietų Alpės, dengiamos milžiniškų, net 1000 kv. km plotą užimančių ledynų. Kelionių organizatoriai įsitikinę, kad Naujojoje Zelandijoje derėtų praleisti bent mėnesį. Ne tik dėl ilgos ir varginančios kelionės – vos per savaitę ar dvi tiesiog neįmanoma apžiūrėti visko, ką siūlo šios kvapą gniaužiančios salos. Jos stūkso ten, kur susiduria Australijos ir Ramiojo vandenyno tektoninės plokštės. Tad ši zona seismiškai aktyvi. Salas kartkartėmis supurto žemės drebėjimai. Tačiau Naujoji Zelandija nėra įtraukta į pavojingų zonų sąrašą. Vietiniai juokauja, kad salos tiesiog šoka maorių dainų ritmu.

Ką pamatyti?

• Milfordo įlanka (Milford Sound) – dažnai vadinama aštuntuoju pasaulio stebuklu, ši įlanka stebina didingomis uolomis, krintančiais kriokliais ir tamsiu vandeniu. Geriausia apžiūrėti plaukiant laivu arba skrendant sraigtasparniu.
• Hobitonas (Hobbiton Movie Set) – tai kultinė „Žiedų valdovo“ ir „Hobito“ filmavimo aikštelė netoli Matamatos. Turistai čia gali pasivaikščioti po tikrąjį grafystės kaimelį ir išvysti žymiuosius hobitų namelius.
• Rotorua ir Wai-O-Tapu – šis geoterminis regionas garsėja purvo versmėmis, spalvingais karšto vandens ežerais ir galingais geizeriais. Tai puiki vieta susipažinti su maorių kultūra ir paragauti tradicinio maisto.
• Vaitomo urvai (Waitomo Glowworm Caves) – unikalūs urvai, kurių skliautus apšviečia tūkstančiai melsvai švytinčių jonvabalių. Plaukimas valtimi visiškoje tamsoje po šiuo „žvaigždėtu dangumi“ palieka neišdildomą įspūdį.
• Aorakis (Kuko kalnas) – aukščiausia šalies viršukalnė, apsupta ledynų ir turkio spalvos ežerų. Žygeiviai čia randa įspūdingų maršrutų, o naktį čia atsiveria vienas gražiausių pasaulyje vaizdų į žvaigždynus.
• Kvinstaunas (Queenstown) – pasaulio nuotykių sostinė, įsikūrusi tarp kalnų ir Wakatipu ežero. Čia yra visko: nuo ramių kruizų iki ekstremalių šuolių su guma ar pasiplaukiojimų greitaeigiais kateriais.
• Abelio Tasmano nacionalinis parkas – pakrantės rojus su auksinio smėlio paplūdimiais ir krištolo skaidrumo vandeniu. Populiariausia veikla – plaukimas baidarėmis, stebint ruonius ir paukščius.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Trys žinios iš Islandijos: gera, bloga ir nereikšminga

Šiaurinėje Atlanto dalyje esanti Islandijos sala plyti vos už 300 km nuo viso pasaulio akių stebimos Grenlandijos. Skirtingai nei didžiojoje kaimynėje, Islandijoje nevyksta diskusijų dėl saitų su JAV. Čia yra amerikiečių karinė bazė, tačiau pati šalis ilgus metus puoselėjo neutralumą. Netrukus tai turėtų pasikeisti. Islandijos vyriausybė ruošiasi siūlyti referendumo datą dėl derybų atnaujinimo ir stojimo į Europos Sąjungą (ES). Ši Šiaurės šalis derybas dėl narystės ES sustabdė 2013 m. Tačiau Užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Aegiras Thoras Eysteinssonas teigė, kad šiuo metu rengiamas parlamento nutarimas dėl balsavimo jas atnaujinti. Manoma, kad referendumas galėtų įvykti kitąmet. Neabejojama, kad piliečių sprendimas bus teigiamas. Tad jau 2028 m. Islandija galėtų tapti visateise ES nare. Šios šalies narystė į naudą išeitų ir patiems islandams, kurie nerimauja dėl ekonominio nuosmukio, tiek ES turistams. Nors jie ir dabar lengvai patenka į Islandiją. Mat šalis priklauso Šengeno erdvei. Visgi manoma, kad oficiali narystė ES padėtų geriau apsaugoti unikalią Islandijos gamtą, taip pat sukurti dar tvaresnę ir patogesnę infrastruktūrą keliautojams. Tai geroji žinia iš šio atšiauraus krašto.

Blogoji naujiena pasaulį apskriejo dar praėjusių metų spalį, kai paskelbta, kad Islandijoje aptikta uodų. Ilgus dešimtmečius tik Islandija ir Antarktida laikytos vienintelėmis vietovėmis be šių kraujasiurbių. Pernai vasarą už 30 km nuo sostinės Reikjaviko mokslininkai pagavo dvi uodų pateles ir patiną. Tai pirmas kartas Islandijoje, kai laukinėje gamtoje rasta uodų. Manoma, kad vabzdžiai galėjo atkeliauti laivų konteineriuose. Kita vertus, dėl klimato kaitos kylanti temperatūra, ilgesnės vasaros ir švelnesnės žiemos sudaro palankesnes sąlygas uodams veistis. Tad jau nuo šių metų pavasario ir Islandijoje bus galima įsigyti uodus atbaidančių priemonių. Akivaizdu, kad islandai dėl uodų jaudinasi labiau nei dėl šių metų Eurovizijos dainų konkurso. Mat šalis nusprendė jame nedalyvauti. Sprendimas pasitraukti priimtas po to, kai konkurse leista dalyvauti Izraeliui. Paprastai islandai itin domisi šiuo dainų konkursu, o atlikėjai surengia išskirtinius pasirodymus. Tačiau įvykiai Gazos Ruože ir neseniai Izraelio su JAV surengtos atakos Irane privertė islandus pasitraukimu išreikšti politinę poziciją.

Vaizdai lyg iš fantastinio filmo

Šios trys naujienos iš Islandijos – įrodymas, kad net atokiausiuose pasaulio kampeliuose jau neįmanoma pasislėpti nuo naujosios pasaulio realybės. Visgi čia nesunku pamiršti nerimą. Islandijos gamta tokia išskirtinė, kad ja besigėrintieji pasijunta lyg atsidūrę kitoje planetoje ar bent fantastinės juostos filmavimo aikštelėje. Be to, atostogos šioje šalyje kitokios. Tiems, kas mėgsta viešbučius su „viskas įskaičiuota“, Islandijoje nepatiks. Ten verta apsilankyti tiems, kuriuos labiau už viską žavi gamta ir jos įvairovė. Nors atrodytų, kad šalis, kurioje beveik nėra medžių, turėtų būti nyki, nieko panašaus. Gerai pažįstantys šią egzotišką šalį išskiria 5 gamtos objektus, kuriuos būtina pamatyti savo akimis. Pirmasis iš jų, kaip ir sufleruoja šalies pavadinimas, yra neaprėpiami ledynai, dengiantys apie dešimtadalį salos ploto. Klimatui šylant ledynai tirpsta. Tai keliautojams dovanoja nepamirštamą vaizdą – ryškiai mėlynų milžiniškų ledkalnių lagūną su mirgančiais turkio atspalviais. Ypač verta pamatyti didžiausią ledyną Europoje – Vatnajokudlį. Kitas Islandijos išskirtinumas – nuolat besiveržiantys geizeriai. Šių į paviršių išsiveržiančių karštų versmių pasaulyje tėra apie 1000. Dar mažiau – vandens stulpą į paviršių iššaunančių reguliariai.

Islandijoje keliautojai turėtų pamatyti Strokuro geizerį. Tai populiariausias lankomas geizeris šalyje, karšto vandens versmę iššaunantis 15–25 metrų į viršų. Ilgiausiai šio reginio tenka laukti 10 min., bet pasitaiko, kad karšta versmė į viršų ištrykšta net tris kartus per 30 sek.Keliaujant po Islandiją svarbu nepraleisti galimybės išvysti Landmannalaugar spalvotuosius kalnus. Šis neįprastas kraštovaizdis apima visą spalvų paletę: nuo tamsiausių iki ryškiai rožinės ir geltonos. Islandija pasaulinės žiniasklaidos akiratyje atsiduria gana retai. Gyvenimas čia ramus ir lėtas. Nebent išsiveržia ugnikalnis. Tai įvyksta vidutiniškai kas 3–5 m. Beje, pamatyti šių išsiveržimų patys drąsiausi keliautojai vyksta nepaisydami įspėjimų apie pavojų. Tačiau net ir tada, kai lava neteka, galima pajusti ugnikalnių didybę. Islandijoje plyti net 30 aktyvių ugnikalnių sistemų. Šalis didžiuojasi vandeningiausiu ir galingiausiu Europoje kriokliu – taip tituluojamas 44 m aukščio Detifosas. Jo vandens debitas siekia 193 kubinius metrus per sekundę. Krintančio vandens garsas aidu atsimuša ne tik ausyse, bet ir visame kūne. Tai neįtikėtinas jausmas, kurį verta patirti bent kartą gyvenime.

Ką pataria Islandijoje gyvenantys lietuviai?

Geriausia Islandiją aplankyti vėlyvą pavasarį ir vasarą. Tiesa, vietiniai sako, kad liepą ir rugpjūtį turistų šalyje kelis kartus daugiau nei vietos gyventojų. Tad norint už padorią kainą susiplanuoti atostogas vasarą, viešbučius, automobilius ir pramogas derėtų užsakinėti dar rudenį. Kitais metų laikais kelionės į Islandiją gana rizikingos ne dėl ugnikalnių, o dėl orų. Šie gali būti labai nemalonūs: dažnai lyja, tvyro rūkas ir darganos, tad sudėtinga pamatyti tikrąjį salos grožį. Tokie perspėjimai pasigirsta ne tik iš kelionių organizatorių, bet ir iš šioje šalyje įsikūrusių lietuvių lūpų. Jų, beje, stebėtinai daug. Tautiečiai sudaro antrą pagal dydį Islandijos gyventojų mažumą po lenkų. Nors lietuvių ten gyvena tik apie 2300, tai yra daug, juk iš viso šioje saloje žmonių tiek, kiek Kauno mieste. Būtent lietuviai nurodo du maršrutus, leidžiančius išvysti visus svarbiausius objektus Islandijoje. Abu prasideda nuo Reikjaviko. Trumpesnis, vadinamas „Auksiniu žiedu“, siekia 220 km: jungia geizerius, tris įspūdingus krioklius, Fingveliro tektoninį lūžį. Ilgasis maršrutas – 1250 km kelias aplink visą salą. Keliaujant juo aplankomi ledynai, Myvatno ežeras ir karštosios versmės.

Beje, mitas, kad Islandijos grožį galima išvysti tik keliaujant automobiliu. Viešojo transporto sistema puikiai išvystyta, tad savarankiškai pasiekti svarbiausius lankytinus objektus pavyks netgi neturint vairuotojo pažymėjimo. Visgi patariama keliaujant turėti du planus: vieną, kai oras tinkamas žygiams, o kitą, kai merkia lietus ir laiką maloniau leisti mieste, t. y. sostinėje Reikjavike. Atstumai čia nedideli. Rekomenduojama pasižvalgyti po Reikjaviko turgų, Islandijos parlamentą, muziejus ir, žinoma, užsukti į pagrindinę senamiesčio Laugavegur gatvę su barais, parduotuvėmis, restoranais. Gali atrodyti, kad Islandijoje maistas – labiau drąsos reikalaujantis iššūkis nei malonumas, tačiau tai dar vienas mitas. Tiesa, maistas specifinis, sykiu įdomus: galima paragauti ryklio mėsos, banginio taukų ar marinuotos avino galvos… Tačiau taip pat gausu šviežių jūrų gėrybių, puikiai paruoštos avienos ar tradiciniais tapusių Islandijos dešrainių, kuriuos giria ir jų ragavę JAV prezidentai, ir muzikos pasaulio žvaigždės.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Kuo čia dėta Motina Teresė?

Iš Vilniaus Albanijos sostinę Tiraną galima pasiekti vos per 2,5 val. Skrydis ne tik trumpas, bet ir tiesioginis, tad lietuviai noriai keliauja šia kryptimi. Iš lėktuvo išlipama Motinos Teresės tarptautiniame oro uoste. Tai didžiausias oro uostas Albanijoje, o nuo Tiranos jį teskiria vos 11 km. Beje, ir pavadinimą jis gavo ne be priežasties. Juk garsioji vienuolė Motina Teresė (tikrasis vardas Agnes Gonxha Bojaxhiu) buvo albanų kilmės. Tiesa, gimė ne Tiranoje, o Šiaurės Makedonijos sostinėje Skopjė. Pati vienuolė save laikė Indijos piliete. 2009 m. net kilo rimtas konfliktas tarp Tiranos ir Naujojo Delio (Indijos sostinės). Albanijos valdžia pareikalavo, kad Indija atiduotų Motinos Teresės palaikus. Po šių pareiškimų abiejose šalyse užvirė ginčai, kam iš tiesų priklauso ši katalikų vienuolė, didžiąją gyvenimo dalį dirbusi Indijoje. Motina Teresė gyveno Indijoje nuo 1931-ųjų iki pat mirties. Ji rūpinosi ne tik Kalkutos, bet ir viso pasaulio varguoliais. Už savo veiklą 1979 m. apdovanota Nobelio taikos premija. Atsiimdama apdovanojimą paprašė atšaukti iškilmingą vakarienę, o pinigus atiduoti vargetoms. Deja, tuo metu Motina Teresė negalėjo padėti tautiečiams Albanijoje, nes to neleido komunistinis režimas. Antrojo pasaulinio karo laikų Albanijos diktatorius Enveras Hoxha uždarė visas religines institucijas ir uždraudė bet kokią jų veiklą. Ir taip liko iki pat jo mirties 1985-aisiais. Nors katalikai Albanijoje sudaro tik 10 %, o dauguma gyventojų (70 %) yra musulmonai, dar 20 % save laiko stačiatikiais, dabartinė valdžia tikina, kad Motina Teresė brangi visiems albanams, nes darė didžiulę įtaką jų vienybei. 2003 m. Motina Teresė paskelbta palaimintąja ir šitaip pradėtas jos paskelbimo šventąja procesas. Ta diena tapo nacionaline švente Albanijoje. 2016 m. šventąja paskelbtosios palaikai Albanijai visgi neatiduoti. Tačiau albanai dažnai naudoja Motinos Teresės atvaizdą. Paveikslėlių su katalikų ikona galima pamatyti ir iš oro uosto keleivius gabenančiuose taksi, ir prie katalikų bažnyčių.

24 valandos Tiranoje

Susipažinus su Motinos Teresės istorija ateina metas pamatyti tikrąjį šios šalies sostinės veidą. Jis, beje, visai nekatalikiškas ir galbūt būtent dėl to toks žavus. Ir palyginti jaunas. Albanijos sostinė ir didžiausias šalies miestas savo istoriją skaičiuoja nuo 1614-ųjų. Tirana jauki ir ganėtinai moderni. Sostinėje nėra daug lankytinų vietų, visgi šis Balkanų miestas gražus ir smagus, o jame stebina ne tik kontrastai, bet ir gyvybe alsuojantis Osmanų imperijos palikimas. Miestas įkurtas prie Išmo upės, remiasi į kalnus netoli Adrijos jūros pakrantės. Nors Europos miestų reitinge Tirana nuolat atsiduria paskutinėse vietose, blogą reputaciją atperka vietinių svetingumas ir albaniška kava, patiekiama mažučiuose puodeliuose. Skirtingai nei nedideliuose šiauriniuose miesteliuose, Tiranos gyventojai noriai bendrauja su turistais. Juos dažniausiai nukreipia prie sostinės įžymybės – piramidės. Neįprastos konstrukcijos statinys statytas kaip muziejus komunistų lyderiui E. Hoxhai. Duris lankytojams atvėrė 1988 m., o komunizmas subyrėjo jau po 3 m. Muziejus buvo uždarytas, o piramidės viduje pradėtos rengti parodos ir konferencijos. Dabar šis neįprastas pastatas apleistas. Tačiau ant jo viršaus gali užkopti kiekvienas panorėjęs. Taip pat Tiranoje verta aplankyti Gamtos mokslų ir archeologijos muziejų, pasivaikščioti autentiškomis gatvelėmis ir pasigėrėti stikliniais dangoraižiais, kurie stebėtinai gerai dera prie jų papėdėje vis dar stūksančių medinių namukų. Tačiau svarbiausia viešint Tiranoje – užsukti į turgų. Įspūdingą naująjį turgų galima pasiekti vos per 10 min. pėsčiomis nuo miesto centro. Dailiai įrengta erdvė leidžia paragauti tradicinių skanumynų ir pasigėrėti balkaniška prekybos kultūra. Ji neabejotinai skiriasi nuo baltiškosios. Beje, Tiranoje nuolat organizuojamos kelių valandų ekskursijos su gidais. Siūloma ne tik apžiūrėti architektūrą, aplankyti žymiausias sostinės vietas, tačiau ir sudalyvauti degustacijose. Tai saugus ir patogus būdas pažinti naktinį miesto gyvenimą.

Blogo oro čia nebūna?

Albanijoje saulė šviečia kone 300 dienų per metus. Vasarą oro temperatūra svyruoja tarp 24–28 laipsnių. Esant tokiai temperatūrai, jūros vanduo sušyla iki 25 laipsnių. Be to, vasarą Albanijoje visai nedaug lietaus. Statistiškai 90 % visų kritulių iškrinta žiemą, tad albaniškos vasaros būna sausos. Rekomenduojama keliauti pavasarį (balandžio–birželio mėn.) ir rudenį (rugsėjo–spalio mėn.). Šiais mėnesiais temperatūra nėra per aukšta. Oras puikiai tinka ekskursijoms, žygiams pėsčiomis, Albanijos gamtos ir kultūros objektams tyrinėti. Pavasarį šalį puošia sodri žaluma ir spalvingi kraštovaizdžiai, o rudenį – auksiniai lapai ir vynuogių derlius. Temperatūra ir oro sąlygos iš tiesų labai svarbios. Juk keliaujant Albanijoje norisi kuo daugiau laiko praleisti lauke. Net 70 %šalies teritorijos užima kalnai ir tankūs miškai, o likęs plotas – ežerai ir pajūris. Albanijos krantus skalauja dvi jūros: Jonijos ir Adrijos.Čia yra tiek laukinių akmenuotų krantų, tiek tvarkingų viešbučių paplūdimių.Drymades paplūdimys vadinamas vienu gražiausių visoje šalyje. Mažoje Adrijos jūros įlankoje esantį paplūdimį didelis akmuo dalija į dvi dalis, kurių vienoje reljefas akmenuotas, o kitoje – smėlėtas. Šalia Himaros kaimelio yra keletas paplūdimių, tačiau Livadhi – labiausiai mėgstamas turistų. Iš tolo baltuojanti įlanka apsupta alyvmedžių, o vanduo neįtikėtino skaidrumo. Borsh paplūdimys – didžiausias paplūdimys Albanijoje, besitęsiantis net 7 km. Netoli įkurtas Ksamil paplūdimys – vienas geriausių šalyje. Dėl išskirtinio grožio vadinamas Jonijos perlu. Tiesiog privaloma aplankyti bent keletą žymiausių paplūdimių ir išsimaudyti skaidriame vandenyje. O tai atlikus jau galima leistis į Albanijos Alpes. Sieną su Juodkalnija sudaro didingi Prokletijės kalnai. Čia įkurtas Theth nacionalinis parkas, puikiai išvystyta žygeivių takų infrastruktūra. Žygiuojant ne tik kopiama – galima pasigėrėti kalnų miestuku, kriokliu, keliomis bažnyčiomis.

UNESCO lobynas ir gastronominiai turai

Visi 15 šalyje veikiančių gamtos parkų yra gražūs ir įdomūs. Tik ne visų infrastruktūra vienodai patogi. Balkanų šalyse keliaujantiems su nameliais ant ratų ar nuosavais automobiliais užkliūva tai, kad Albanijoje tokios kelionės mažiau patogios nei, pavyzdžiui, kaimyninėje Juodkalnijoje. Tenka pasukti galvą, kaip privažiuoti ar kur pastatyti automobilį. Tokių problemų nekyla lankant į UNESCO pasaulio paveldą įtrauktus objektus. Jų Albanijoje yra keturi. Vienas populiariausių – archeologų lobiu vadinamas graikų kolonistų X–VIII a. pr. Kr. įkurtas senovinis miestas Butrintis. Čia galima pasigėrėti Didžiąja bazilika, teatru, venecijietiško stiliaus pilimis. Kitas istorinis Albanijos miestas Beratis pramintas muziejumi po atviru dangumi arba tūkstančio langų miestu. Beratis iš tiesų į jūrą žvelgia daugybės baltų namukų akimis, o didžiausią įspūdį padaro vakare languose užsidegantys žiburiukai. UNESCO taip pat saugo Girokasterį. Tai miestas-muziejus. Jo centre yra didelis Osmanų imperijos laikų senamiestis su vyraujančiais XVI–XIX a. akmeniniais namais (apie 200 jų paskelbti kultūros paminklais), senovinėmis mečetėmis, XVII a. pirtimis, užeigomis, rytietišku turgumi ir XIII a. menančiais įtvirtinimais. Galiausiai būtina pamatyti Ochrido ežerą ir jo apylinkes. Aplink – žavūs kaimeliai, nuostabi laukinė gamta ir puikus maistas. Poilsiaujant prie Ochrido ežero rekomenduojama paragauti albaniškų žuvies patiekalų. Paragauti Albanijoje turbūt reikėtų visko, kas tik siūloma. Šaliai siekiant tapti naujuoju turizmo centru, maisto ir gėrimų kultūra vystoma pašėlusiu greičiu, tačiau per daug nenutolstant nuo tradicijų. Kol kas šalyje nėra „Michelin“ žvaigžde apdovanotų restoranų. Galbūt to ir nereikia. Ši šalis vilioja ne prabanga, o autentika. Būtent todėl rengiami maisto ir vyno turai, lankomos nedidelės vyninės, kaimuose įkurtos tradicinės užeigos. Albanų virtuvė – tarpinė stotelė tarp Graikijos, Italijos ir Turkijos. Maistas labai sotus, o porcijos didelės. Juk norint pažinti šią šalį reikia gerai pasistiprinti.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Skaudi realybė

Turizmo sektorius sudaro didelę Balio ekonomikos dalį. Iš tiesų tokią didelę, kad dėl jos aukojami ir gamtos ištekliai, ir vietinių kultūra, net tikrųjų salos gyventojų namai. Nors taip nutinka daugeliui turistų pamėgtų vietų, tačiau Balyje atvykėlių sukeliamas poveikis itin didelis. Tiesa, didžioji dalis turistų to nemato. Mat Balyje egzistuoja du skirtingi pasauliai. Vienam jų priklausantys žmonės dirba turizmo sektoriuje. Tai vairuotojai, pardavėjai, viešbučių ir SPA darbuotojai. Jiems atvykėliai yra pragyvenimo šaltinis. Jie plačiai šypsosi, elgiasi paslaugiai ir džiaugiasi gavę dosnių arbatpinigių. Mat jie garantuoja, jog tą dieną šeima bus soti. Štai su turizmu nesusiję baliečiai į salą plūstančius užsieniečius vertina visai kitaip. Ypač jais nepatenkinti žemdirbiai. Mat Balis išgyvena vandens krizę. Labai daug upių išdžiovintos vien dėl to, kad anksčiau čia plytėjusiuose ryžių laukuose būtų pastatytos vilos su baseinais. Taip pat čia populiarūs SPA salonai su gėlių voniomis. Kaskart ruošiant vieną tokią vonią sunaudojama 180–245 litrų vandens. Kad ir kaip Balis būtų išvystytas turizmo prasme, tačiau dar yra kaimų, iki kurių neatiteka vandentiekio vanduo. Vietiniai vandens eina semtis iš upių ar vandens šaltinių, kuriuos sparčiai užteršia nevalomos nuotekos. Į akis krinta ir šiukšlės. Jų pilna visur: miesto gatvėse, pakelėse, laukuose, net šventyklose ar kitose turistų gausiai lankomose vietose. Saloje viešųjų paslaugų sektorius visiškai neišvystytas, todėl šiukšlių niekas nerenka.

Yra ir daugiau problemų. Balio sala – 10 kartų mažesnė už Lietuvą, bet čia gyvena daugiau nei 4 mln. žmonių ir kasmet atvyksta dar 3,5 mln. smalsuolių. Jiems visiems reikia transporto. Tad siauri ir neprižiūrimi keliukai, chaotiškos miestų gatvės būna perpildytos senų automobilių ir motorolerių. Ir visa tai pamažu ardo unikalią Balio gamtą, temdo autentišką kultūrą ir vietinius verčia ieškoti patogesnio gyvenimo kitose salose ar net šalyse.

Skirtingi sezonai ir skirtingi turistų tikslai

Ar visa tai reiškia, kad į Balį turistai turėtų nebevykti? Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Viena vertus, staigiai nutrūkus milžiniškiems turistų srautams sala susidurtų su sunkiai įveikiamais ekonominiais iššūkiais. Tačiau egzistuoja nuomonė, jog drastiškai apribojus atvykėlių skaičių ir pritraukus investicijas iš gamtos apsaugos fondų per maždaug dešimtmetį pavyktų atkurti dalį pažeistų ekosistemų ir pagerinti vietinių gyvenimo kokybę. Bėda ta, kad tam reikalingi milžiniški pinigai, kurių niekas duoti net nesiruošia. Tad šiuo metu vienintelis būdas baliečiams išgyventi – nuolankiai priimti atvykėlius. Tiesa, šiuo metų laiku Balio sala ilsisi ir savotiškai apsivalo. Mat čia nuo lapkričio iki balandžio trunka lietingasis sezonas.

Lietinguoju sezonu drėgmės nebijantys turistai dažniau apsistoja pietrytinėje pakrantėje – Sanūre, Nusa Dua ar rytuose esančiame Amede, mat vakarinės pakrantės audringos, o srovės suneša daug šiukšlių. Paplūdimiuose susikaupia kalnai plastiko. Jį kantriai renka aplinkosauga besirūpinančių organizacijų savanoriai. O keletas vietinių mėgina ekologinę problemą paversti savo pragyvenimo šaltiniu. T. y. surinktą plastiką smulkina, primityviu būdu perdirba ir iš jo gamina suvenyrus ar šlepetes. Visa tai mėgina parduoti per turizmo sezono įkarštį – nuo gegužės iki spalio. Tuomet iš salos iškeliauja ramaus poilsio mėgėjai, o pilnutėliais lėktuvais atvyksta ištroškusieji pramogų. Ir šios pramogos apima ne tik nardymą ar šventyklų lankymą. Jie nori lankytis baruose, naktiniuose klubuose ir mėgautis kitais malonumais, kurie vietiniams nėra įprasti. Pavyzdžiui, alkoholio patys baliečiai beveik nevartoja. Vis dėlto salos sostinėje Denpasare gausu restoranų ir kitų pasilinksminimo vietų, kuriose keliautojai gali gauti viską, ko panorėję. Tai dalį vietinių piktina, mat jie linksminasi ir švenčia tik šviesiuoju paros metu, dažniausiai šeimos ar artimųjų rate. Pagrindiniai gėrimai tokių susibūrimų metu – vanduo ar vaisvandeniai.

Žinoma, tai nereiškia, kad žmonės čia gyvena lyg musulmoniškose šalyse, kuriose religija draudžia daugelį vakariečiams įprastų dalykų. Visgi tradicinė Balio kultūra kitokia nei Europoje ar JAV, o atvykėliai šių skirtumų dažnai nepaiso.

Tikrasis salos veidas

Tiek kelionių organizatoriai, tiek Balyje gyvenantys užsieniečiai sako, kad į salą atvykti verta, tačiau atkeliavus būtina ne tik elgtis pagarbiai, bet ir plačiau atsimerkti bei išvysti tikrąjį salos veidą. O jis nėra vien tik viešbučiai su baseinais ir gyvenimą transformuojantys dvasinių praktikų užsiėmimai. Vis dažniau prabylama apie tai, kad Balyje patirti dvasinio nušvitimo tikrai nepavyks. Mitas, kad ši vieta stebuklinga ar išskirtinai dvasinga susiformavo pasirodžius garsiajai Elizabeth Gilbert knygai „Valgyk, melskis ir mylėk“ ir Juliai Roberts suvaidinus to paties pavadinimo filme. Balį tuomet iš tiesų užplūdo savęs ir meilės ieškančios moterys. O kai yra tokia paklausa, atsiranda ir pasiūla. Vietiniai šamanai (vadinami oranbitarais, susibūrė į Baltosios magijos kaimelį (White Magic Village), kuriame už nustatytą kainą gali išburti ateitį ir pasakyti, kokia tikimybė surasti amžiną meilę.

Kitas su Balio sala susijęs mitas – įsivaizdavimas, kad čia yra balto smėlio ir žydro vandens rojus. Balio paplūdimiai yra arba maži, arba pilni žmonių, arba juodi dėl lavos kilmės smėlio. Gražiausia salos dalis nėra pakrantės, tai žali ryžių laukai ir terasos bei dešimtys tūkstančių šventyklėlių. Į Balį derėtų vykti tiems, kurie nori susipažinti su unikalia vietine kultūra, panardyti, kopti į ugnikalnius, leistis į žygius kanjonais ir plaukti kalnų upėmis, važiuoti dviračiais ar ragauti tikrai gardų vietinį maistą. Taip pat prieš atvykstant į šią egzotišką salą verta nusiteikti sumokėti vadinamąjį kvailumo mokestį. Jis reiškia, kad atvykėliai visada sumokės didesnę kainą už taksi paslaugą, masažą ar turguje įsigytą niekutį. Taip daroma visame pasaulyje, dvasingasis Balis nėra išimtis. Tad piktintis tikrai neverta. Kur kas malonesnių įspūdžių saloje patirs tie, kurie mėgins pagyventi kaip vietiniai. Tai reiškia, kad apsigyvens balietiško stiliaus trobelėse (taip paremdami smulkius verslininkus, o ne viešbučių magnatus), valgys ne restoranuose, o mažutėse užkandinėse ir sudalyvaus bent keliose religinėse šventėse. Jos, beje, neišvengiamos.

Verta pamatyti

• Ubudas – kultūrinio turizmo vieta su nuostabiais šokių ir muzikos pasirodymais, rankdarbiais, šventyklomis ir įspūdingomis ryžių terasomis.
• Batūras – šiaurės rytinėje Balio dalyje, Kintamanio regione, esantis aktyvus ugnikalnis. Kartais jis paskęsta rūke, o kartais atsiveria visu didingumu pravažiuojantiems keliautojams. Pietrytinėje ugnikalnio dalyje telkšo Batūro ežeras, esantis Batūro kalderoje. Būtent šio ugnikalnio išsiveržimai suformavo išskirtinį kraštovaizdį su plačiais lavos laukais.
• Uluvatu – viena gražiausių salos vietų. Keliautojus žavi statūs skardžiai, vandenyno bangų mūša, ramybė, išskirtinio grožio uolėti paplūdimiai. Ant stačių skardžių įsikūrę prabangūs viešbučiai, SPA, restoranai. Tai prabangiojo turizmo vieta. Išskirtinės vertės paplūdimiai sutraukia banglenčių sporto mėgėjus ir profesionalus, kurie kasdien gaudo galingas Indijos vandenyno bangas.
• Padangbajus – mažytėje įlankoje įsikūręs miestelis. Tai patogi sustojimo vieta vykstantiems iš Balio į Lomboko salą. Ši rami ir graži vieta puikiai tinka saulėtekiams stebėti, leisti laiką paplūdimyje, o vakarais tiesiog išmėginti vietinę virtuvę šalia esančiose kavinukėse ir restoranuose.
• Lovina – šiaurinėje Balio pakrantėje esantis kurortinis regionas, išsiskiriantis juodais, vulkaninės kilmės paplūdimiais, visiškai nepanašiais į balto smėlio paplūdimius, tapusius Balio vizitine kortele. Lovinos paplūdimiai traukia turistus unikalia pramoga – laukinių delfinų stebėjimu. Delfinų būriai kasryt praplaukia pro Lovinos įlanką.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

• Net 82 % lietuvių nori šventes praleisti svetur. Kelionių organizatoriaus „Tez Tour“ šįmet vykdytos apklausos duomenimis, populiariausia šventė, kurią moterys norėtų švęsti užsienyje, yra gimtadienis – apie tai svajoja net 51 % jų. Beje, kone du trečdaliai dailiosios lyties atstovių prisipažino, kad mielai gimtadienio proga gautų kelionę dovanų. O Kalėdas ar Naujuosius metus sutikti svečioje šalyje norėtų tik apie 37 % moterų. Joms didžiosios metų pabaigos šventės dažniau siejasi ne su atostogomis, o buvimu namuose su artimaisiais. Visgi tendencija aiški – per šventes keliauja ir vyrai, ir moterys. Beje, būtent moterų pageidavimu šiuo laikotarpiu vykstama į saulėtus kraštus.

• Kaip parodė ankstesniais metais atlikta Lietuvos kelionių organizatorių apklausa, net 43 % jų paslaugomis besinaudojančių žmonių stengiasi nusipirkti kelionės paketą kaip galima anksčiau, nes tai leidžia sutaupyti. Ypač tai būdinga moterims – šios nuostatos laikosi net 47 % apklaustųjų. Detaliai planuoti kelionę ir poreikį naudotis kelionių organizatorių paslaugomis lemia ne tik moteriškas taupumas ir racionalumas. Dailiosios lyties atstovės paprastai iš prigimties atsargesnės, linkusios labiau apgalvoti atsarginį planą, nes tada jaučiasi saugesnės. Spontaniškomis kelionėmis ar paskutinės akimirkos pasiūlymais domisi vos penktadalis keliaujančių moterų. Ir tai nesunku paaiškinti, juk būtent joms tenka pasirūpinti namais ir vaikais, suderinti visos šeimos poreikius.

• 2025 m. Turizmo departamento duomenimis, vietinio turizmo srautai per pastaruosius trejus metus išaugo net 37 %, o tai rodo, kad kelionės po Lietuvą tampa vis populiaresnės. Netolimomis išvykomis dažniau mėgaujasi moterys. Populiariausios kryptys – pajūrio kurortai, Birštonas ir Druskininkai. Moterys dažniau renkasi ne tik pasivaikščiojimus kurorto gatvėmis, restoranus ar muziejus, tačiau ir SPA. Būtent vandens procedūros ir masažai labiausiai vilioja švelniosios lyties atstoves. Į savaitgalio išvykas moterys prisipažįsta labiausiai norinčios leistis ne su šeima, tačiau su artimomis draugėmis ar giminaitėmis. Apie 36 % jų mano, kad kurortuose lankytis smagiausia su mylimuoju.

• Nors moterys labiau domisi kelionėmis, apie jas svajoja ir pramoginiais tikslais keliauja dažniau nei vyrai, kelionių biudžetas vis dar būna šiek tiek mažesnis. 2025 m. keliautojo krepšelis už savaitę vasaros atostogų sudarė 700–800 Eur. Atidžiau panagrinėjus statistiką paaiškėjo, kad moterys dažniau rinkosi pigesnes keliones. Pagrindinis jų krepšelis sudarė apie 650 Eur. Visgi apklausos parodė, kad kelionės moterims pabrangsta jau išvykus. Keliaudamos dažniau įsigyja rūbų, perka suvenyrų, taip pat daugiau išleidžia keliaudamos su vaikais. Tiesa, tradiciškai atidžiau planuoja kelionių biudžetą, atostogoms taupo, o skolintis išvykoms ryžtasi vos 6 % dailiosios lyties atstovių.

• Gyventojų apklausos duomenimis, vyrai, kitaip nei moterys, dažniausiai rinktųsi naujametę kelionę. Statistika rodo, kad vieniši vyrai dažniau nei moterys per šventes keliauja aplankyti užsienyje gyvenančių draugų ir giminaičių. Itin daug keliautojų turistauja tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės, Skandinavijos, Vokietijos. Taip pat stipriosios lyties atstovai per žiemos atostogas paprastai dažniau keliauja į kalnus ir renkasi slidinėjimo pramogas. Beje, būtent išvyką su aktyviomis pramogomis kaip gimtadienio dovaną mielai priimtų daugelis vyrų. Tiesa, jiems iškeliauti svetur tikrąją gimtadienio dieną nėra taip svarbu, kaip moterims.

• Vos 35 % Lietuvos vyrų keliones planuoja kruopščiai ir iš anksto. Pasaulinė statistika rodo, kad vyrai gerokai rečiau naudojasi kelionių organizatorių paslaugomis, nemėgsta keliauti autobusais. Taip pat rečiau nei moterys iš anksto pasidomi vieta, kurioje lankysis, vėliau rezervuoja nakvynės vietas. Tačiau vyrai dažniau keliauja automobiliu. Ir daro tai tam, kad galėtų patys nuspręsti, kada sustoti ir kokį maršrutą pasirinkti. Jiems itin patrauklios atrodo spontaniškos išvykos. Net 75 % vyrų prisipažįsta, kad susigundytų paskutinės minutės pasiūlymu ar pigiais lėktuvo bilietais net neturėdami nakvynės vietos ar nežinodami kelionės detalių. Beje, apklausos rodo, kad įsigydami keliones vyrai rečiau susimąsto apie partnerę ar vaikus.

• Stipriosios lyties atstovai mėgsta keliauti Lietuvoje. Savaitgalio išvykas labiausiai sieja su poilsiu kaimo turizmo sodybose, pirties pramogomis, žvejyba. Šiais metais pastebėtas itin didelis susidomėjimas Dzūkijos ir Aukštaitijos nacionaliniais parkais. Vasarą ypač populiarūs vandens maršrutai – plaukimas baidarėmis Ūla, Merkiu, Žeimena ar Lakaja. Tokios kelionės puikiai tinka nedidelėms draugų kompanijoms ar šeimoms su vyresniais vaikais. Beje, lietuviai savoje šalyje mielai renkasi stovyklavimą, o štai moterų tokia pramoga nelabai vilioja. Vyrai taip pat prisipažįsta, kad Lietuvoje mieliau automobiliu per dieną įveiktų kelis šimtų kilometrų, nei mokėtų už nakvynę viešbutyje.

• Lietuviai vyrai dažniau nei moterys išsiruošia į tolimus egzotiškus kraštus. Tokių kelionių biudžetas prasideda nuo 3000 Eur vienam asmeniui. Keliaudami daugiau pinigų išleidžia maistui ir pramogoms. O apsipirkti išvykę vengia. Kelionių organizatoriai taip pat pastebi, kad egzistuoja du stipriosios lyties keliautojų tipai. Vieni vyrai dažniau renkasi pigesnius viešbučius ar alternatyvias nakvynės vietas, keliauja tik su rankiniu bagažu, kad nereikėtų mokėti papildomai, renkasi gatvės maistą ir nemokamas pramogas. Kita kategorija – išlaidūs keliautojai, kurie ieško tik aukščiausios kokybės paslaugų, net pasiryžę skolintis tam, kad galėtų mėgautis viskuo, kas geriausia.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Nuo pirmosios iki baltiškos

Kalėdinių mugių tradicija, manoma, atsirado dar 1298 m. Vienoje. Tuo metu sparčiai augantis miestas neturėjo sostinės statuso, tačiau buvo hercogystės centras ir itin svarbus tarptautinės prekybos taškas. Būtent Vienos valdovas pasirūpino, kad prieš Kalėdas pagrindinėje miesto aikštėje įsikurtų prekybininkai, o gatvės būtų pabarstytos eglių šakelėmis. Ne dėl grožio – šakelės turėjo apsaugoti pirkėjus nuo slydimo ant akmeninio grindinio. Juk Kalėdų eglutės puošimo tradicija atsirado tik po kelių šimtų metų.

Miestas, kuriame ši tradicija prasidėjo, iki šiol išlieka šventiniu centru. „Wiener Christkindlmarkt“ rotušės aikštėje startuoja dar lapkritį, o prekyba vyksta iki antrosios Kalėdų dienos. Vėliau, tarpušvenčiu, lankytojai kviečiami mėgautis gėrimais, gatvės maistu (austrams tai neatsiejami meduoliai ir dešrelės) bei pasidžiaugti specialiai pramogautojams išlietu ledu. Vienos kalėdinė mugė laikoma viena tradiciškiausių: organizatoriai griežtai kontroliuoja prekių asortimentą ir prekystalių išvaizdą. Čia nerasite masinės gamybos ar iš tolimų kraštų importuotų daiktų, tačiau išvysite viduramžius menančių gatvės spektaklių, išgirsite giesmių ir galėsite pasigrožėti skoningai papuoštomis miesto gatvėmis.

Nors kalėdinės mugės – sena, katalikiškuose kraštuose paplitusi tradicija, į Lietuvą, Latviją ir Estiją ji atkeliavo palyginti vėlai. Pirmieji tikrą mugę surengė latviai, o šiandien viena įspūdingiausių mugų mūsų regione laikoma Estijos. Lietuviai, kaip ilgus šimtmečius paskutiniai Europos pagonys, prieš Kalėdas elgėsi kiek kitaip – vietoj didelių mugių dažniau rengdavo advento turgus. Jie vykdavo kas savaitę ir turėjo žaismingus pavadinimus: šeškaturgis, skaistaturgis, saldaturgis.

Istorikai aiškina, kad šeškaturgyje prekiauta viskuo, kas saugo nuo žiemos šalčių – kailiais ir mezginiais. Skaistaturgis buvo skirtas dovanoms, o paskutinis turgus prieš didžiąsias šventes – saldaturgis – siūlydavo viską, ko galėjo prireikti šventiniam stalui. Pramogos advento metu nebuvo toleruojamos, todėl mūsų kraštuose tuo metu nebuvo nei gatvės vaidinimų (vadinamųjų misterijų), nei giesmių negiedodavo.

Kiekviename krašte savi papročiai

Dabar Lietuvoje organizuojamos kalėdinės mugės niekuo nenusileidžia vykstančioms kituose Europos miestuose. Vis dėlto kiekviena šalis šiai tradicijai suteikia savitą atspalvį – būtent tai keliautojus ir skatina aplankyti kuo daugiau skirtingų vietų. Vien Europoje kasmet oficialiai surengiama per 400 didelių, ilgiau nei mėnesį trunkančių kalėdinių mugių. Be jų, savo šventinius turgelius rengia ir mažesni miestai bei miesteliai. Pavyzdžiui, Vokietijos sostinėje Berlyne vienu metu veikia apie 100 kalėdinių prekybos ir pramogų taškų, o Švedijoje savo muges surengia net kelių šimtų gyventojų kaimeliai.

Nors daugeliui kalėdinės mugės pirmiausia asocijuojasi su Šiaurės šalimis, jos itin populiarios ir pietuose – Italijoje, Ispanijoje. Istorikų teigimu, į Ispaniją ši tradicija atėjo XVIII–XIX a. Labai lankoma Madrido mugė „Plaza Mayor“, o Barselonoje vykstanti „Fira de Santa Llúcia“ net patenka į „CNN Travel“ rekomendacijas. Nors šiose mugėse prekiaujama amatininkų dirbiniais, kalėdinėmis dekoracijomis ir maistu, jų atmosfera kiek kitokia nei šiaurietiškoji – juk čia statomos šokoladinės prakartėlės, o šventiniu laikotarpiu visą šalį užvaldo didžiausia pasaulyje loterija „El Gordo“. Beje, apie 75 % ispanų įsigyja bent vieną jos bilietą.

Už Europos ribų didžiausios mugės rengiamos Niujorke ir Čikagoje, o daug pagyrų dėl tvirtai puoselėjamų tradicijų sulaukia Toronto kalėdinė mugė Kanadoje. Tiems, kurie nori patirti ką nors egzotiškesnio, rekomenduojama apsilankyti Singapūre – čia tarp palmių ir kaitrios saulės kursuoja puošnūs kalėdiniai traukiniai, o vietiniai prekybininkai stengiasi kuo tiksliau atkartoti europietiškas šventines tradicijas.

Kalėdos minimos ir Japonijoje bei Pietų Korėjoje, tačiau šiose šalyse tai ne šeimos, o įsimylėjėlių šventė. Pirmąją Kalėdų dieną įprasta valgyti skrudintą vištieną, eiti pasivaikščioti su mylimuoju ir apsikeisti dovanomis. Tad prieš Kalėdas čia rengiami lauko turgeliai, skirti būtent tobuliems suvenyrams mylimam žmogui. Visgi jie gerokai skiriasi nuo europietiškų – dažniausiai specialius prekystalius įsirengia žinomų prekės ženklų parduotuvės.

2025-ųjų įspūdingiausios ir lengviausiai pasiekiamos

Dar lapkričio viduryje Europoje prasidėjo savotiškos kalėdinių mugių ir šviesos festivalių varžybos. Šiemet kelionių organizatoriai keliaujantiems iš Lietuvos rekomenduoja atsižvelgti ne tik į tai, kurios mugės gražiausios ar įspūdingiausios, bet ir į kelionės būdą – vietoj skrydžio kartais verta rinktis autobusą ar automobilį. Oro uostų darbo sutrikimai itin apsunkina trumpas, vos savaitgalio trukmės išvykas. Tad norintiems pajusti kalėdinių mugių magiją ir planuojantiems keliauti automobiliu verta aplankyti:

• Krokuvą. Šiame Lenkijos mieste Kalėdoms ruošiamasi ištisus mėnesius. Pagrindinė senamiesčio aikštė Rynek Główny šventiniu laikotarpiu virsta tikra žiemos pasaka. Čia apie 80 medinių namelių siūlo rankų darbo dovanas, tradicinę lenkišką keramiką, gintaro papuošalus, kalėdinius žaisliukus bei medinius žaislus. Mugė garsėja tradiciniais patiekalais, o aplinkinėse gatvėse vyksta mažesni turgeliai, organizuojami folkloro koncertai, gieda chorai.
• Taliną. Estijos sostinės kalėdinė mugė ne kartą išrinkta geriausia Europoje. Estai didžiuojasi šventine eglės puošimo tradicija ir teigia, kad būtent čia ji atsirado (nors Ryga su tuo vis dar nesutinka). Talino rotušės aikštėje papuošta eglė atrodo įspūdingai, ją supa mediniai nameliai, kuriuose galima paragauti tradicinių valgių ir įsigyti suvenyrų iš Estijos bei kaimyninių šalių. Mugė itin mėgstama ir dėl aplink aikštę įsikūrusių restoranų, kuriančių ypatingą šventinę atmosferą. Į Taliną dažniausiai vykstama ne tik apsipirkti, bet ir palepinti gomurį.
• Strasbūrą. Kalėdų sostine vadinamame Prancūzijos mieste mugė organizuojama nuo XVI a. Ji vyksta tarp senamiesčio kanalų, aplink įspūdingą katedrą. Strasbūro architektūra, apšviesta milijonais lempučių, atrodo pribloškiamai. Čia daugiausia prekiaujama maistu: saldžiais kepiniais, sūriais, mėsa, tradiciniais meduoliais, o karštas alus populiaresnis net už karštą vyną. Strasbūro kalėdinė mugė laikoma viena mažiausiai komercializuotų Europoje, todėl bent kartą ją aplankyti tikrai verta.
• Londoną. Nusprendusieji prieš šventes aplankyti Jungtinės Karalystės sostinę nenusivils. Šiemet Londono gatvės vėl papuoštos šviesos angelais – tradicija gyvuoja nuo 1954 m. „Haid“ parke įrengta čiuožykla su jaukiu prekybos miesteliu, o „Winter Wonderland“ šviesų instaliacijos sukuria išties įspūdingą reginį. Tai puiki kryptis keliaujantiems su vaikais. Be to, Londone – vienos geriausių šventinių nuolaidų: nors gatvės prekyba čia ne tokia gausi, didieji prekybos centrai siūlo gerokai patrauklesnes kainas nei daugelyje žemyninės Europos miestų.

Autorė Eglė Stratkaukaitė

Du salos veidai

Viduržemio jūros perlu vadinamas Kipras geografiškai yra Azijoje, tačiau istoriškai ir kultūriškai – vienas svarbiausių Europos kultūros lopšių. Tad nenuostabu, kad Kipro istorija žavi tiek profesionalius archeologus, tiek paprastus šio mokslo mėgėjus. Tuomet, kai senojo pasaulio civilizacijos gyveno bronzos amžiuje, Kipras mėgavosi aukso era. 2000 m. pr. Kr. kipriečiai buvo viena turtingiausių tautų pasaulyje. Dabar buvusią šlovę teprimena istoriniai paminklai ir puošnios ortodoksų bažnyčios. Tiesa, jos pastatytos keliais tūkstantmečiais vėliau, tačiau išlaikiusios didingumo dvasią geriau nei bet koks kitas statinys saloje. Beje, Bažnyčios institucija Kipro gyvenime atlieka išskirtinį vaidmenį. Mat jai priklauso didžiausias bankas saloje. Nors tai neįprasta, visgi nėra labiausiai stebinantis faktas apie Kiprą. Viena įdomiausių, taip pat skaudžiausių Kipro ypatybių – sala padalinta į dvi dalis: šiaurinę ir pietinę. Pietinę pusę valdo graikai, šiaurinę saugo Turkijos kariuomenė, keletą rajonų kontroliuoja britų armija, dar kelis – Jungtinių Tautų taikdariai. Gali atrodyti, kad gražusis Kipras – tikra karo zona. Tačiau, kaip dažnai pasitaiko, pasakojimai apie nesantaiką baisesni už realybę. Turkija iki šiol yra vienintelė valstybė, pripažįstanti 1974 m. įvykusį turkiškosios Kipro dalies atsiskyrimą nuo pietinės salos dalies. Kraujo dėl įsitikinimų ir žemės jau senokai niekas nelieja. Vis dar vangiai rusenantis konfliktas tėra akimirksnis turtingoje Kipro istorijoje. Čia ietis, kardus ir kitokius ginklus kadaise surėmė graikai ir romėnai, kryžiaus žygių riteriai, venecijiečiai, arabai ir osmanai. Kiekvieni iš šių (ne)lauktų svečių Kipre paliko kažką unikalaus. Nors sala nedidelė, pelnytai tituluojama Artimųjų Rytų vartais. Mat būtent per Kiprą į žemyninę Europą kadaise plūdo ir egzotiškos gėrybės, ir arabų kultūra.

Legendinė Nikosija ir patrauklios pakrantės

Vartai, apibūdinantys Kipro realybę, nėra tik vaizdingas palyginimas. Iš tiesų tam, kad keliautojai galėtų pamatyti ne tik graikiškąją, bet ir turkiškąją Kipro dalį, tenka žengti per spygliuota viela apraizgytus vartus. Legendinė Nikosija – vienintelė pasaulio sostinė, per kurią šiuo metu eina demarkacinė linija. Būtent graikiškoji Kipro dalis siekė, kad siena būtų aklinai uždaryta. Tačiau įstojus į Europos Sąjungą siena atsivėrė, ir dabar turistai gali ją kirsti. Dauguma keliautojų skrenda į graikiškosios Kipro dalies oro uostus, o tuomet į Nikosiją vyksta automobiliu. Kelionių organizatoriai pataria automobilius palikti mokamose aikštelėse ir Nikosijos senamiestį išvaikščioti pėsčiomis. Tai tipiškas nedidukas Europos miestas. Jame žavi išpuoselėtas senamiestis, restoranai, yra naktinių klubų, kuriuose linksminasi vietinis jaunimas. Mažutė Nikosija – triukšminga: verda naktinis gyvenimas, rengiamos vėlyvos vakarienės, gatvėse skamba muzika, o žmonės garsiai kalba ir dar garsiau juokiasi. Tiek pavieniai turistai, tiek keliautojų grupės čia gali pasijusti tarsi žemyninėje Graikijoje. Panaši ir architektūra, ir gyvenimo būdas. Visgi Nikosijos gyventojai pageidauja būti vadinami kipriečiais. Su Turkija nenori tapatintis ir gyvenantieji už demarkacinės linijos. Kipre už viską galima atsiskaityti eurais, o susikalbėti angliškai nesunku. Nors turkiškojoje Nikosijos dalyje atmosfera kiek skiriasi, tačiau stulbinančio kontrasto tikėtis neverta. Čia galima mėgautis turkiškais skanumynais ir apžiūrėti pavienes Atatiurko skulptūras. Standartiškai sostinė – „vienos dienos“ miestas. Ilgai pasivaikščioję tarp dviejų pasaulių, beveik 75 % keliautojų grįžta į pajūryje išnuomotus apartamentus. Beje, būtent čia įsikūrę daugiausia lietuvių. Vidutiniškai per savaitę Kipre apsilanko 300–450 lietuvių turistų. Apie 15 % keliautojų saloje turi nuosavus būstus.

Viliojantys gamtos stebuklai

Kipre įsigyjami ne tik naujos statybos butai, tačiau ir būstai gerokai senesniuose pastatuose. Tiesa, norint sudaryti nekilnojamojo turto sandorį, tenka konkuruoti su rusais, ukrainiečiais ir Izraelio piliečiais. Jų šiaurinėse Kipro pakrantėse itin daug. Vieni atkeliauja bėgdami nuo karo, kiti tiesiog ieško patogios vietos gyventi. Šioje saloje gyventi tikrai patogu. Vandens temperatūra Kipre niekada nenukrinta žemiau nei 18 laipsnių, o vasara šalyje trunka net 9 mėnesius. Vėlyvą rudenį dar galima stebėti paukščių migraciją. Mat būtent Kipre susiduria paukščių migracijos keliai tarp Europos, Afrikos ir Azijos. Tikroji salos vizitinė kortelė – čia žiemojantys flamingai. Jie rožine spalva nudažo druskingus ežerus, o šiuo romantišku reginiu pasigrožėti panūdusius turistus priverčia kelias valandas laukti, kol saulė tinkamai apšvies vandenį. Būtent tuomet padaromos gražiausios nuotraukos. Paplūdimiai, beje, gerokai tuštesni nei kitose Viduržemio jūros salose, pasigėrėtinai švarūs ir tvarkingi. Kipras gali pasigirti net 57 mėlynosiomis vėliavomis. Ne mažiau nei patogus kaitinimasis saulutėje vilioja ir Kipro gamta. Čia aptinkama 20 retų orchidėjų ir 370 paukščių rūšių. Kvapą gniaužiančiomis olomis ir urvais galima pasigrožėti negaištant laiko ilgai kelionei. Kipro plotas 9251 kv. km, mažiau nei visa Vilniaus apskritis. Nesibūriuojant ir neprasilenkiant su kitais keliautojais galima apžiūrėti žymiausius Kipro archeologinius paminklus. Pavyzdžiui, Pafoso miestą, kuris įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tiesa, ne senamiestis ar kitas architektūrinis paminklas, o visas miestas. Tai vienas iš trijų Kipre esančių UNESCO saugomų objektų, kartu su dekoruotosiomis Troodo regiono bažnyčiomis ir neolito laikotarpio Chirokitijos miestelio liekanomis. Po tokių išvykų lieka pasotinti skrandį. Tai daryti Kipre – tikras malonumas. Juk čia pat iš jūros traukiama žuvis ir kitos gėrybės, kepama šviežia duona, ruošiama tradicinė musaka – sotus ir gardus patiekalas iš baklažanų, sūrio, avienos.

Įdomu

• Kipras nuo 2004-ųjų priklauso Europos Sąjungai. Nuo 2008 m. euras yra oficiali šalies valiuta. Šiaurinėje salos dalyje oficiali valiuta – Turkijos lira.
• Padalijimas į dvi dalis taip pat reiškia, kad šalyje yra dvi skirtingos oficialios kalbos. Pietuose vartojama Kipro graikų kalba, o šiaurėje žmonės bendrauja Kipro turkų kalba.
• Kipre eismas vyksta kairiąja kelio puse. Atvykusiems iš Jungtinės Karalystės, Maltos, Australijos ar Indijos problemų tai nesukelia, o štai lietuviams tenka gerokai pasipraktikuoti, kad siaurais keliukais pavyktų nuvažiuoti ten, kur reikia.
• Saloje nuomojami automobiliai pažymėti raudonais numeriais, todėl vietiniai iš tolo mato, jog vairuoja turistai ir būna gana atlaidūs klaidoms.
• Eismas kairiąja puse – ne vienintelis dalykas, kurį Kipras paveldėjo iš kolonistų. Kaip ir Jungtinėje Karalystėje, elektros kištukai ir kištukiniai lizdai yra G tipo. Tad prireiks adapterio.
• Sakoma, kad Kipras – graikų grožio deivė Afroditės gimtinė. Geologinis milžiniškų uolų darinys, pavadintas Petra tou Romiou, tradiciškai laikomas Afroditės gimimo vieta. Pasak legendų, deivė iškilo iš bangų ir buvo atnešta ant kriauklės į šią vaizdingą pakrantę.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Nėra blogo laiko keliauti

Madridas – ne tik Ispanijos sostinė, bet ir didžiausias šalies miestas, įsikūręs pačioje šalies širdyje prie Mansanareso upės. Šis miestas – svarbus Ispanijos ekonomikos, administracinis, finansų centras. Tačiau jame, skirtingai nei Belgijos sostinėje Briuselyje, gatvėmis neplūsta minios biurokratų ar didelių įmonių darbuotojų. Tikrasis Madrido veidas – spalvinga praeitis ir turtingas kultūrinis paveldas. Madride iš viso įsikūrę per 60 muziejų. Ir beveik visi verti apsilankyti. Visgi vienas išsiskiria iš kitų – tai pasaulinio garso Prado muziejus, sukaupęs vertingą meno kūrinių kolekciją. Šiuo metu Madride gyvena daugiau nei 3 mln. gyventojų, o miesto metropoliniame regione – apie 5,8 mln. žmonių. Miestas įsikūręs 646 m aukštyje virš jūros lygio. Laikomas viena žaliausių Europos sostinių: medžių skaičius, tenkantis vienam gyventojui, yra vienas didžiausių. Ir nors dabar ten irgi ruduo, gatvėse ir didinguose parkuose vis dar nemažai žalumos. Vasarą šiame mieste temperatūra dažnai viršija 30 laipsnių, žiemomis termometro stulpeliai gali pasiekti nulio padalą. Paprastai kelionių piku laikomas vėlyvas pavasaris ir ankstyvas ruduo. Mat tuomet oro sąlygos palankiausios. Tačiau daugiausia turistų, todėl tenka stovėti eilėse ne tik prie muziejų, bet ir prie restoranų. O lapkritį ir gruodį su tokiais nepatogumais susidurti neteks. Tiesa, paskutinį rudens mėnesį gali prireikti skėčio. Visgi drėgmė Madrido grožiui visai nekenkia. Galbūt net atvirkščiai. Jeigu šiame mieste teko lankytis pavasarį ar vasarą, tikrai verta sugrįžti vėlyvą rudenį ar net gruodį. Mat tuomet miestas pradeda puoštis didžiosioms metų pabaigos šventėms. Madride, kaip ir kituose didžiuosiuose Europos miestuose, kasmet šurmuliuoja kalėdinės mugės. Gatvės nebūna išpuoštos taip įmantriai kaip Lietuvoje ar Vokietijoje, tačiau įžiebtos lemputės Madridą paverčia dar jaukesnį.

Ilga ir spalvinga istorija

Madridas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas IX a. – aprašytas kaip nedidelis miestas su tvirta gynybine siena. Ši siena buvo reikalinga, mat teritorijoje nuolat lankėsi maurai, siekę įsitvirtinti Pirėnų pusiasalyje. Ir tik 1083 m. Kastilijos ir Leono karalius Alfonsas I galiausiai atėmė miestą iš musulmonų. Prireikė dar penkių šimtmečių, kol Madridas tapo Ispanijos sostine. Tuomet jau karalius Pilypas II iš Toledo čia perkėlė savo rezidenciją. Įtvirtinus sostinės statusą Madridas ėmė sparčiai plėstis. Aukso amžiumi istorikai vadina XVII–XVIII a. Tuomet čia išdygo įspūdingiausi architektūriniai paminklai: Ispanijos karališkosios akademijos, Nacionalinės bibliotekos, Istorijos akademijos pastatai, karaliaus rūmai (Ispanijos karaliai juose gyveno iki 1931 m.). Gyventojų traukos centru tapo 1617–1619 m. įrengta centrinė aikštė (Plaza Mayor), kur vykdavo šventės, korida (iki 1846 m.), viešai bausti nusikaltėliai. 1808–1812 m. miestą buvo užėmusi Prancūzijos kariuomenė, jį valdė Napoleono I Ispanijos karaliumi paskirtas Juozapas Bonapartas. Ilgainiui sparčiai gausėjo viešojo gyvenimo patogumų: gatvės apšviestos dujinėmis lempomis, sunumeruoti pastatai, vėliau atsirado mulų traukiami tramvajai. Ryškų randą puošniame Madrido veide paliko Ispanijos pilietinis karas (1936–1939 m.). Miestas daug kartų bombarduotas, jo įgula pasidavė Francisco Franco kariuomenei tik po 3 m. apgulties. Kaudiljo diktatūros laikotarpiu pastatyta pramoninių rajonų, daug gyventojų atsikėlė iš kaimo (ypač sparčiai miestas išaugo 1948–1951 m., kai jo plotas padidėjo kelis kartus). 1975 m. mirus F. Franco miesto valdymas demokratizuotas, susirūpinta išsaugoti senuosius pastatus. Visgi tik 8-ajame dešimtmetyje gyvenimas Madride pamažu pradėjo įgauti modernų ritmą. Ispanai suprato, kad istorinis paveldas gali tapti puikiu pajamų šaltiniu, tad ėmė populiarinti turizmą ne tik pakrančių regionuose, bet ir kviesti turistus į sostinę.

Apsipirkti, pavalgyti ir pasilinksminti

Madridą keliautojams pristatančiose reklaminėse kampanijose gausu šūkių apie šio miesto karališkąją istoriją ir patrauklumą sporto aistruoliams. Ir tai nėra tik tušti pažadai. Čia iš tiesų galima išvysti, kaip gyveno (o ir dabar gyvena) karaliai. Juk Ispanija – karalystė, kurią valdo visuomenės mėgstama ir gerbiama karališkoji šeima. Madride įsikūrę pergales nuolat skinantys garsūs krepšinio ir futbolo klubai. Tad šiame mieste vis šurmuliuoja raudonos spalvos atributika nešini sirgaliai. Visgi to negana, kad miestas taptų patrauklus visų amžiaus grupių ir skirtingų pomėgių turistams. Madridas – it europietiškas Niujorkas, niekada nemiegantis miestas. Jame galima rasti visko – svaiginančios architektūros, peizažų, naktinio gyvenimo, švenčių, puikaus oro, flamenko, nuostabaus maisto ir vyno. Keliautojams patrauklu ir tai, kad Madride maisto bei pramogų kainos gali būti mažesnės nei Vilniuje. Vidutiniškai už pietus kavinėje vienas žmogus sumokės kiek daugiau nei 10 Eur. Dviejų asmenų vakarienė vidutinio lygio restorane kainuos maždaug 40 Eur. Tačiau jei maistą pirksite parduotuvėse ir gaminsite patys – tikrai sutaupysite! Mat turguose ir prekybos centruose mėsa, pieno produktai, šviežios daržovės, puikios kokybės vaisiai gerokai pigesni nei mūsų šalyje. Nebrangus ir viešasis transportas – bilieto kaina siekia 1,1 Eur. Savaitgaliui į Madridą verta keliauti su pustuščiu lagaminu, mat šis miestas vadinamas Ispanijos mados sostine. Tai puiki vieta įsigyti madingų rūbų pigiau, ypač keičiantis sezonams. Prasidėjus išpardavimams lagaminą vidutinės ir aukštesnės kokybės rūbais pavyks užpildyti net keliais šimtais eurų pigiau nei Lietuvoje. Žinoma, Madrido centre rikiuojasi ir prabangiausių mados pasaulio prekių ženklų parduotuvės. Jeigu suknelės, rankinės ir aukštakulniai nerūpi, laiką galima leisti tiesiog be plano tyrinėjant Madrido gatves ir gėrintis architektūra.

Įdomu

• Ispanai gyvena kitokiu ritmu. Madride įprasta 22 val. pavalgyti vakarienę, o po jos leistis ieškoti iki aušros trunkančių linksmybių. Vieniems tos linksmybės reiškia apsilankymą naktiniame klube, o kitiems – aistringojo flamenko pasirodymus. Sakoma, kad būtent Madride gyvena geriausi flamenko šokėjai pasaulyje, tad būtų nuodėmė jų nepamatyti.
• Madridas glaudžiai asocijuojasi su bulių kovomis. Jame yra garsiausia koridos arena „Plaza de Toros de Las Ventas“. Ispanijoje šios kovos pripažintos sporto šaka. Dauguma turistų koridos areną įtraukia į lankytinų vietų sąrašą.
• Madrido metro turi 12 linijų ir daugiau nei 200 stočių. Tai antras pagal dydį metro tinklas Europoje.
• Miesto simbolis – ant galinių letenų stovinti meška, besimėgaujanti žemuoginio medžio vaisiais.
• Madridas gali džiaugtis turintis daugiausia saulėtų dienų per metus iš visų Europos miestų.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

„Ilgai planavau ir pagaliau išsiruošiau į solo kelionę po Tailandą. Iš anksto turėjau minčių, jog dviejų savaičių atostogos labiau primins knygą „Valgyk, melskis, mylėk“, nei filmą „Pagirios Las Vegase“. Nuogąstaudama dėl saugumo ir užsidegusi idėja detoksikuoti organizmą, nusprendžiau visą kelionės laiką negerti alkoholio. Užuot gurkšnojusi kokteilius bare prie viešbučio baseino, aktyviai leidau laiką plaukiodama kanoja tarp uolų, nardydama palei povandeninius rifus, lankydama vietinius ekologinius ūkius, užsiimdama joga tiesiog paplūdimyje. Stengiausi valgyti du kartus per dieną, mėsą iškeičiau į jūrų gėrybes, padidinau daržovių ir vaisių porcijas. Vieną vakarą, kai mėgavausi tailandietišku masažu, girdėjau, kaip iš netoliese esančio karaoke baro sklinda girtų žmonių dainos, ir pagalvojau, jog nepavydžiu. Kitą rytą pabudau žvali ir gerai nusiteikusi, meditavau saulei tekant ir jaučiau begalinį dėkingumą gyvenimui. Sugrįžau namo sąmoningesnė, pailsėjusi, energinga, pasiruošusi kibti į darbus. Išgirdusi kolegų nusiskundimus, jog po atostogų reikia dar vienų atostogų, įsitikinau, jog nevartoti alkoholio buvo geriausias sprendimas.“

Joana, 37 m.

Pavojaus varpai

Naujas Izraelio mokslininkų tyrimas patvirtino, ką daugelis išbandė savo kailiu. Alkoholiu permirkusiame pasaulyje sunku išlikti blaiviam. Remiantis „Gallup“ apklausa, JAV alkoholį vartoja 62 % gyventojų, 38 % – visiški negeria. Kanadoje atlikti tyrimai atskleidė, jog geria 78 % vyrų ir 75 % moterų. Statistinis Europos Sąjungos pilietis kasmet išgeria apie 10 l alkoholio. Pagal suvartojimą lyderiauja Vokietija, Prancūzija, Ispanija ir Italija, t. y. šalys su stipriai išvystyta turizmo infrastruktūra ir valgymo tradicijomis.

Įrodyta, kad kelionės ir atostogos, ypač šiltuose kraštuose, skatina svaigiųjų gėrimų vartojimą. Pabėgimas nuo visko reiškia riziką pamesti saiką. „Adrenalino antplūdis dėl naujos vietos, jaudinanti fizinė veikla, stiprios teigiamos emocijos lemia natūralų pakilimą. Tuomet atrodo, jog iki pilnos laimės trūksta tik vyno taurės prie gardaus patiekalo“, – užsimena knygos „Drinking Games“ autorė Sarah Levy. Norint, kad pasikeistų įpročiai, reikia laiko. Įdomu, jog kelionės gali ne tik paskatinti gerti, bet ir nukreipti blaivybės keliu.

Nauja tendencija

Nors visada buvo ir bus žmonių, kurie dėl tam tikrų priežasčių atsisako alkoholio (terminuotam laikui ar visam gyvenimui), per pastaruosius kelerius metus blaivus gyvenimo būdas tapo pagrindine sveikatingumo tendencija. Vis daugiau jaunimo sąmoningai renkasi negerti. Remiantis JAV Mičigano universiteto tyrimais, suaugusiųjų, susilaikančių nuo alkoholio, dalis per pastaruosius du dešimtmečius padidėjo nuo 20 iki 28 %. Z kartos atstovai geria 20 % mažiau, palyginti su vyresne visuomenes dalimi. 49 % tūkstantmečio kartos atstovų teigia, kad nori sumažinti alkoholio vartojimą.

„Žmonės labiau nei bet kada anksčiau rūpinasi sveikata, todėl sunku ignoruoti alkoholio žalą“, – sako knygos „The Dry Challenge“ autorė Hilary Sheinbaum. – Vis daugiau žmonių, organizuodami šventes, ieško idėjų, kaip linksmintis ir atsipalaiduoti be svaigalų. Alkoholis nėra būtinas bendravimo ir gero laiko leidimo ingredientas.“

Tikslas mažinti išgertuves pasireiškia visose gyvenimiškose situacijoje, ypač keliaujant ir atostogaujant. Remiantis kompanijos „Expedia“ ataskaita, tikėtina, kad per artimiausius metus 40 % visų kelionių bus blaivios. „Turizmas be alkoholio tampa vis populiaresnis, nes keliautojai nori autentiškų įspūdžių, kurie pagerina savijautą, pasitenkinimą gyvenimu. O tai įmanoma išliekant blaiviam ir nepatiriant pagirių. Siekiama, kad tikslus, vertybes ir gyvenimo būdą atspindėtų visos sritys, taip pat ir kelionės“, – teigia H. Sheinbaum.

Blaivus turizmas domina žmones, kurie namuose vartoja alkoholį įprastai, tačiau keliaudami kelia sau naujų iššūkių. Nors susilaikyti aplinkoje, kurioje apstu pagundų, nelengva, eliminavus svaigalus pasaulis nusidažo kitomis spalvomis. „Atsiranda nuoširdūs ir atviri pokalbiai, tikras atsipalaidavimas, džiaugsmas paprastais dalykais, realus dabarties suvokimas. Aplanko supratimas, jog puikūs prisiminimai apie kelionę niekaip nesusiję su išgertu alumi ar vynu“, – tikina H. Sheinbaum.

Nealkoholinių kelionių privalumai

Nesvarbu, ar asmuo bando visiškai atsisakyti alkoholio, ar tik nori pailsėti nuo svaigalų, yra daugybė priežasčių leistis į blaivią kelionė. Sutaupyti pinigai – tik pradžia.

Vienas didžiausių privalumų – pagerėjusi odos būklė. Visi, kurie matė savo veidą veidrodyje po vakarykščių išgertuvių, žino, kaip alkoholis ir kokteilių priedai, tokie kaip saldūs sirupai, gazuoti vaisvandeniai, kenkia organizmui. „Po išgertuvių oda tampa dehidratuota, papilkėjusi, sausa, pleiskanota. Paūmėja lėtinis uždegimas, todėl sustiprėja spuogų, rožinės simptomai. Riebioje odoje suaktyvėja liaukučių sekrecija, todėl išsiplečia poros, formuojasi gilieji inkštirai. Sumažėja natūralus apsauginis barjeras, todėl padidėja jautrumas UV spinduliams, aplinkos teršalams ir dirgikliams. Skysčių kaupimasis lemia veido edemą“, – vardina amerikiečių kosmetinės dermatologijos ir veido estetinės chirurgijos specialistas Arielis Ostadas. Atsisakius alkoholio, išsaugoma skysčių pusiausvyra, oda išlieka skaisti, švytinti, be paraudimų ir paburkimų.

Alkoholis susijęs su miego sutrikimais ir nemiga, todėl blaivių kelionių metu užtikrinamas kokybiškas poilsis. Didesnė tikimybė neprarasti geros nuotaikos, atsipalaiduoti ir nepersivalgyti. Ryte norisi pasportuoti, o ne išgerti papildomą kavos puodelį. Žvalumas ir energija padeda mėgautis intensyvia veikla, pavyzdžiui, tyrinėti miestą ar pramogauti gamtoje. Alkoholis ir saulės vonios – milžiniškas iššūkis organizmui. Geriant tik tyrą vandenį galima išvengti inkstų veiklos sutrikimų ir galvos skausmo. Teoriškai kelionės mažina stresą, o pasirinkus atsipalaidavimą be svaigalų, kova su kortizolio padariniais būna dar efektyvesnė. Nereikia aukoti pagirioms nė vienos poilsio akimirkos.

Organizaciniai reikalai

Dar niekada nebuvo taip lengva rasti vietų, kur suplanuoti atostogas be alkoholio. Visame pasaulyje viešbučiai siūlo išrankiems keliautojams naujų patirčių, todėl negundo potencialių klientų nuotraukomis, kurių fone – spalvoti kokteiliai. Atvirkščiai, orientuojamasi į sveiką gyvenseną, kūno ir sielos poilsį, aktyvias pramogas. Nealkoholinių gėrimų meniu restoranuose – ne atsitiktinumas, o būtinybė. Nesnaudžia ir kelionių agentūros, kurios rūpinasi blaivių grupinių atostogų planavimu, pavyzdžiui, kruiziniuose laivuose ar specializuotuose SPA centruose. Rekomenduojama rinktis kelionių kryptis, kurios natūraliai sumažina alkoholio pasiūlą. Pavyzdžiui, musulmoniškose šalyse stipriai išreikštos nealkoholinių gėrimų vartojimo tradicijos.

Tai nereiškia, kad blaiviu turizmu negalima užsiimti savarankiškai. Tiesiog gali prireikti daugiau pastangų suplanuoti kelionę ar poilsį. „Ieškodami apartamentų nuomai svetimame mieste pasidomėkite restoranais ir barais, kuriuose siūlomas įvairus nealkoholinių gėrimų meniu. Būtinai suplanuokite veiklas, kurios nėra orientuotos į gėrimą, pavyzdžiui, žygius pėsčiomis, sniego ar vandens sportą, muziejų dienas ir viską, ką smagu veikti naujoje vietoje“, – pataria H. Sheinbaum.

Tikslus savo skonio supratimas padės pasirinkti sveikas gėrimų alternatyvas, pavyzdžiui, daugeliui nepatinka saldūs nealkoholiniai kokteiliai, todėl verta išbandyti sausus ar pusiau sausus nealkoholinius vynus ir pan. Nereikia bijoti išsakyti barmenui savo pageidavimų, net jei aplinkui lankytojai vartoja svaigiuosius gėrimus. Remiantis „IWSR Drinks Market Analysis“ tyrimu, per paskutinius trejus metus pasaulinė alaus, sidro, vyno ir kitų gėrimų be alkoholio rinka išaugo daugiau kaip 30 %.

Bendražygių pasirinkimas – toks pat svarbus, kaip kelionės tikslas ir veiklos. „Nevykite su žmonėmis, kurie aktyviai vartoja alkoholį arba su kuriais palaikote konfliktiškus santykius. Stenkitės draugauti su asmenimis, kurių požiūris į gėrimą sutampa, – tvirtina S. Levy. – Venkite keliauti švenčių laikotarpiais, pavyzdžiui, per Kalėdas, aplenkite miesto muges ir festivalius.“ Perkėlus kelionės dėmesį nuo alkoholio ir palengvinus alternatyvių variantų paiešką, galima pastebėti, kad alkoholio visai netrūksta. Grįžus namo lieka autentiški priminimai bei pasitenkinimas įveiktu iššūkiu.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Prieš nusileidžiant rojuje

Garsusis rašytojas Markas Tvenas sakė, kad „pirmiausia sukurtas Mauricijus, o tik paskui rojus, nes rojus – Mauricijaus kopija“. Indijos vandenyno sala, esanti į rytus nuo Madagaskaro, iš tiesų primena rojų. Nors žemėlapyje atrodo mažytė, iš tiesų gana erdvi, tačiau joje gyvena vos milijonas gyventojų. Dėl mažos populiacijos saloje galima pajausti retai sutinkamą ramybę. Ta ramybe mėgautis vis dažniau keliauja ir lietuviai. Mauricijaus salą patogiausia pasiekti reguliariais skrydžiais su tarpiniu persėdimu Stambulo (Turkija) oro uoste. Skrydžių jungtys tikrai patogios, o kelionės datų pasirinkimas platus. Jei skrydžio laukti Stambulo oro uoste tektų keletą valandų, jaudintis neverta, nes laikas čia neprailgs. Milžiniškas oro uostas – tarsi prabangus prekybos ir pramogų centras, kuriame galima gauti visko, ko tik įsigeidžia širdis. O apsipirkti prieš nusileidžiant Mauricijaus saloje tikrai verta. Mat, kaip ir daugelyje kitų turistinių šalių, būtiniausi daiktai čia brangūs. Prieš atvykstant rekomenduojama užpildyti keliautojo formą: iš anksto arba Mauricijaus oro uoste. Tikrai verta turėti vietinę SIM kortelę ir mobilųjį internetą. SIM kortelę galima nusipirkti oro uoste atvykus. Kortelės kaina su 1 GB interneto kainuoja apie 9 Eur. Valiuta – Mauricijaus rupija. Praktiškai visur galima atsiskaityti banko kortelėmis, tačiau planuojant lankytis vietiniuose turguose, suvenyrų parduotuvėlėse geriau turėti grynųjų vietine valiuta. Eurus ar JAV dolerius į vietinę valiutą galima iškeisti atvykus oro uoste, pinigus keitimui reikia turėti grynaisiais. Beje, kainos Mauricijuje didesnės nei Lietuvoje. Tiesa, sutaupyti įmanoma visas pramogas ir ekskursijas užsisakant iš anksto. Mažiau paploninti piniginę atvykus ne sezono metu, deja, nėra galimybių. Mauricijuje yra tik du sezonai: žiema (nuo kovo iki spalio) ir vasara (nuo spalio iki kovo). Temperatūra keičiantis sezonams beveik nekinta, tad poilsiautojų čia apstu visada.

Nerami praeitis

Atvykus verta prisiminti, kad dabar turistų traukos centru virtusi salų valstybė yra gerokai sudėtingesnė, nei atrodo žvelgiant pro prabangaus viešbučio langą. Turizmą reklamuojančiuose lankstinukuose dažnai užsimenama apie turtingą ir įvairią Mauricijaus kultūrą, visgi retas iš tiesų žino, kas už to slypi. XVI a. ši sala buvo negyvenama. Tačiau dėl įtakos joje varžėsi portugalai ir olandai. Pastarieji kovą laimėjo, o vos tik įsitvirtinę įkūrė tabako ir cukranendrių plantacijas. Taip pat ištisomis laivų flotilėmis iš Afrikos gabeno vergus. Ištisos kartos čia mirė nukankintos sekinančio darbo, ligų ir bado. Situacija pagerėjo salą užėmus prancūzams. Tai buvo šimtmetis sąlyginės gerovės. Per Napoleono karus salą užėmė ir Mauricijumi pavadino britai. Jie 1814 m. salą paskelbė savo kolonija, kuriai dar priklausė Rodrigeso sala ir keletas mažesnių salų. Netrukus pagal sutartis pradėjo gabenti darbininkų iš Kinijos. 1835 m. Didžiosios Britanijos kolonijose panaikinus vergiją, į Mauricijų ėmė plūsti imigrantai iš Indijos. Nors teisiškai vergija neegzistavo, realybėje imigrantų iš Afrikos ir Azijos gyvenimas menkai tesiskyrė nuo priverstinio darbo. Tik 1935 m., kai įkurtos profesinės sąjungos, situacija pamažu gerėjo. 1968 m. kovo 12 d. Mauricijus paskelbtas nepriklausoma valstybe. Nuo to laiko tarpusavyje dėl valdžios varžėsi skirtingos kultūrinės ir ekonominės grupės. XX a. pabaigoje sustiprėjusi hinduistų (jie sudaro gyventojų daugumą) ir buvusių vergų palikuonių katalikų bei musulmonų religinė nesantaika virto riaušėmis, kurios apėmė visą sostinę. Sąlyginė ramybė čia stojo tik 2005-aisiais. Tik tuomet pradėta ieškoti ekonomikos gaivinimo būdų. Akivaizdžiausia išeitis, žinoma, turizmo sektoriaus plėtra. Dabar Mauricijus – viena turtingiausių Afrikos regiono valstybių. Giriama ši šalis ir dėl aukšto demokratijos indekso. Deja, oficialūs rodikliai neatspindi realybės. Religinė, rasinė ir ekonominė nesantaika vis dar egzistuoja. Tiesa, atvykėliams jos niekas nedemonstruoja. Nors suprasti tikrąją situaciją nesunku. Šioje nedidelėje valstybėje dominuoja dinastinė politika. Dažna praktika didžiosiose partijose – iš tėvo vadovavimą perima sūnus.

Privalumai atsveria trūkumus

Ar šie faktai kaip nors veikia turizmą, atsakyti nesunku – ne. Galbūt sąlyginė laisvės stoka ir nesąžiningas viešųjų finansų perskirstymas veikiausiai net padeda klestėti šiam sektoriui. Tačiau žinoti visa tai verta. Mat Mauricijaus valdžios atstovai nėra išsakę oficialios pozicijos dėl Rusijos ir Ukrainos karo. Beje, čia nemažai rusų turistų. Gal net per daug. Turint omenyje, kad saloje įkurta milžiniška JAV karinė bazė, o Indija ir net Kinija nuolat mėgina įtvirtinti įtakos zoną. Tiems, kurie atvyksta vos savaitei ar dviem, geopolitikos užkulisiai gal ir nėra svarbūs. Visgi tie, kurie šiame atogrąžų rojuje nusprendžia įsikurti bent pusmečiui, greitai suvokia, kad net atoki salelė pamažu tampa pasauliniams neramumams itin reikšmingu tašku. Tai veikiausiai yra viena iš priežasčių, kodėl 2024 m. sumažėjo laikinų gyventojų iš Europos ir JAV. Prasidėjus COVID-19 pandemijai pasiturintys darbuotojai čia įsikūrė ir vykdė veiklą nuotoliu. O dabar vis daugiau jų traukia kitur. Nepaisant nerimą keliančių pasaulinių tendencijų, Mauricijus iš tiesų saugus. Tiesa, ne piniginei. Kainos šįmet dar didesnės nei prieš metus. Tačiau tai keliautojų neatbaido, juk turizmo infrastruktūra išplėtota puikiai. Dauguma salos viešbučių įsikūrę prie pat vandens ir paplūdimių, yra renovuoti ir apsupti ilgaamžių sodų, aukštų palmių. Paplūdimiai palyginti švarūs, o vanduo idealiai tinka paviršiniam nardymui. Mauricijuje galima išvysti unikalių gamtos objektų. Saloje veikia daugiau nei dešimt gamtos draustinių ir botanikos sodų, kalnų parkų, krioklių, atogrąžų miškų takų. Pietinėje salos dalyje esančiame seniausiame „Seewoosagur Ramgoolam“ botanikos sode auga 500 rūšių augalų, įskaitant milžiniškas vandens lelijas ir daugiau kaip 80 palmių rūšių. Saloje Île aux Aigrettes, esančioje prie pietrytinės Mauricijaus pakrantės, galima rasti endeminių rūšių paukščių, taip pat milžiniškų vėžlių. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Le Morne kultūros kraštovaizdis, kurio apžvalgos aikštelė vadinama Maconde. Tai įspūdingas kalnas šalia vandenyno, XVIII–XIX a. tapdavęs prieglobsčiu pabėgusiems vergams.

Trumpai

• Mauricijus dažnai vadinamas vestuvių meka. Čia kasmet susituokia dešimtys tūkstančių porų iš užsienio. Tam sukurta atskira infrastruktūra: nuo teisininko, kuris sutvarko dokumentus, iki drabužių nuomos salonų ir romantiškus kadrus įamžinančių fotografų.
• Verta prisiminti, kad turistams ir vietiniams taikomi skirtingi įkainiai. Ir taip yra visur: restoranuose, ekskursijose, turguje. Įprasta, kad gidas gauna komisinių nuo kiekvieno nusipirkto niekučio.
• Lauktuvių iš Mauricijaus įprastai vežama prieskonių, vanilės, romo, arbatos ar kavos su vanile. Nusprendus parsivežti kašmyro dirbinių, geriausia pirkti prie fabrikų esančiose parduotuvėse, kur mokama už gaminio svorį.
• Mauricijuje būtina paragauti tradicinio žuvų kario ir šviežių vaisių.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Ką sako oficialūs faktai?

Kataras – šalis Vakarų Azijoje, šiaurės rytinėje Arabijos pusiasalio pakrantėje, pietuose dalijasi vienintele sausumos siena su Saudo Arabija, o likusią teritoriją supa Persijos įlanka. Bahreino įlanka skiria Katarą nuo netoliese esančio Bahreino. Sostinė yra Doha, joje gyvena daugiau nei 80 % šalies gyventojų. Katarą kaip paveldimą monarchiją valdo Thani rūmai nuo tada, kai Mohammedas bin Thani 1868 m. pasirašė sutartį su britais, pripažįstančią atskirą šalies statusą. Po Osmanų imperijos valdymo XX a. pradžioje Kataras tapo Didžiosios Britanijos protektoratu iki nepriklausomybės atgavimo 1971-aisiais. Dabartinis emyras Tamimas bin Hamadas Al Thani pagal Kataro konstituciją turi beveik visą vykdomąją ir įstatymų leidžiamąją valdžią, taip pat kontroliuoja teismų sistemą, skiria ministrą pirmininką ir ministrų kabinetą. Konsultacinė asamblėja gali blokuoti teisės aktus ir turi ribotas galimybes atleisti ministrus. Katare gyvena apie 2,8 mln. gyventojų, iš jų 313 tūkst. yra Kataro piliečiai, o 2,6 mln. – emigrantai. Oficiali šalies religija – islamas. Tai viena turtingiausių pasaulio valstybių – vertinant pajamas ir šalies BVP vienam gyventojui, yra ketvirta pasaulyje. Pagal Žmogaus socialinės raidos indeksą (HDI) Kataras užima 42 vietą, o arabų pasaulyje 3 vietą. Šiai šaliai priklauso trečios pagal dydį gamtinių dujų ir naftos atsargos pasaulyje. Kataras – vienas didžiausių suskystintų gamtinių dujų eksportuotojų. XXI a. Kataras dėl išteklių ir turtų tapo vidurine galia arabų pasaulyje, taip pat yra visame pasaulyje besiplečiančios žiniasklaidos grupės „Al Jazeera Media Network“ būstinė. Klimatas čia karštas ir drėgnas nuo birželio iki rugsėjo, o dienos temperatūra pasiekia iki 50 °C kaitros. Pavasario ir rudens mėnesiai – balandis, gegužė, spalis ir lapkritis – yra vidutinio klimato, vidutiniškai apie 17 °C, o žiemos truputį vėsesnės. Kasmet, paprastai žiemą, kritulių iškrenta nedaug – mažiau nei 75 mm.

Prabangi šalis, kurioje mokesčiai rūpi ne visiems

Smalsūs keliautojai į Katarą dažniausiai atvyksta spalį ir lapkritį. Juos pasitinka du kvapą gniaužiantys dalykai – sausas, karštas dykumų oras ir stulbinanti prabanga. Kone visi turistai pirmiausia išvysta dar 2014 m. atidarytą Hamado oro uostą Dohoje. Jis pasižymi ne tik modernia architektūra, tačiau ir milžinišku parduotuvių plotu. Turintys storą piniginę po šį prabangos rojų gali klaidžioti ištisas valandas ir įsigyti visko, ko tik širdis geidžia: nuo įspūdingas sumas kainuojančių dizainerių rankinių, aukso papuošalų iki meno dirbinių. Nuo modernios, beveik futuristinės architektūros, dailiai susimaišančios su senojo pasaulio atspindžiais, akys raibsta ir išėjus iš oro uosto. Doha – išskirtinis miestas šiame regione. Priešingai nei Dubajus ar Abu Dabis, nesiekia priblokšti pasaulio rekordais – aukščiausiais dangoraižiais, vešliausiais gėlynais. Čia labiausiai rūpinamasi kultūra ir mokslu. Tad milijonams arabų būtent Doha yra pavyzdys, kaip turėtų atrodyti jų šalis, jei kada nors praturtės. Dohos koziriai – didžiausias visame pasaulyje Islamo meno muziejus ir subtili užuomina kiekvienam atvykėliui, kad tikrieji Kataro piliečiai priklauso kitokiam (veikiausiai ateities) pasauliui. Juk jiems nereikia mokėti mokesčių – turtingiausia valstybė padengia gydymo, elektros, vandens ir kitas komunalines paslaugas. Sakoma, kad nemokamai universitete išsilavinę Kataro jaunuoliai gali rinktis iš 20 puikių darbo pasiūlymų… Bet tai tik dalis utopijos. Iš tiesų šioje šalyje susikerta trys pasauliai. Pirmajam priklauso jokių vargų ir nepriteklių nekamuojami Kataro piliečiai. Antrasis – ne toks nerūpestingas. Tai išsilavinę imigrantai, kurie ir padėjo suprojektuoti kone per naktį praturtėjusį Katarą. Jie gyvena naujuose Dohos daugiaaukščiuose, dideliuose butuose su vaizdais į Persijos įlanką. Trečiajam pasauliui priklauso užsidirbti atvykę juodadarbiai. Jų gyvenimas čia dažniau primena vergovę nei pasaką. Visgi netgi jiems Katare geriau nei namuose.

Turistų piniginėms ir žiniai

Prieš atvykstant į šią egzotišką šalį veikiausiai vertėtų nuspręsti, ar atostogos bus skirtos pasilepinti išlaidaujant (galimybių čia daugiau, nei galima įsivaizduoti), ar visgi keliavimo tikslu taps arabiškosios kultūros pažinimas. Pirmuoju atveju dera rinktis tingias atostogas prabanga spindinčiuose poilsio kompleksuose ir kelias puikiai suplanuotas ekskursijas. Antruoju – pamėginti savarankiškai patyrinėti šį nepažįstamą spalvingų vaizdų, įspūdingų kvapų, sodrių skonių kupiną pasaulį. Nuo šio pasirinkimo priklauso, ar apsilankymas Katare bus brangus, ar tik nuosaikiai įkainotas. Penkios naktys su pusryčiais prabangiuose viešbučiuose Dohoje gali atsieiti 1000–5000 Eur. Tiek pat naktų patogiame ir tvarkingame viešbutyje – vos 400 Eur. Viešojo transporto bilietas kainuoja apie 0,6 Eur. Maisto, suvenyrų ir pramogų kainos tikrai nešokiruoja. Beje, atvykstantiems su vaikais verta prisiminti, kad mažiesiems daugelis pramogų visiškai nemokamos. Visgi svarbu prisiminti, kad keliaujama į valstybę, kur galioja šariato teisė. Tad viskas ir visada Katare sukasi apie religines dogmas. Alkoholio galima įsigyti tik specializuotose vietose. Už svaigalų vartojimą viešose vietose arba nesantuokinius seksualinius santykius skiriami išplakimai net užsieniečiams. Rengtis gatvėje būtina kukliai. Tiesa, atvykėlėms po šydais slėptis neprivalu, tačiau paprastai turistų prašoma dėvėti aprangą, dengiančią alkūnes ir kelius. O ir viešuose paplūdimiuose su maudymosi kostiumėliu pasirodyti nepavyks. Laisvai elgtis galima tik tose zonose, kurios priklauso poilsio kompleksams. Vietinių (kaip ir keliuose sostinės baruose ar klubuose) čia beveik nebūna. Tai tik turistams skirta infrastruktūra. Verta prisiminti, kad islamiškoje šalyje griežtai paisoma ramadano – pasninko mėnesio. 2026 m. visas musulmoniškas pasaulis pasninkaus nuo vasario 17 iki kovo 19 d. Katare gyvenimas beveik sustos, tad tuomet atostogų geriau nevykti. Taip pat atvykėliams rekomenduojama neperžengti ribų bendraujant su vietiniais. Ypač svarbu demonstruoti pagarbą monarchijai. Atrodo, kad šeichas savo šalyje yra garbinamas, nes Dohos gatvėse grafičių menas naudojamas tik jo atvaizdui nupiešti.

Ką verta aplankyti?

• Islamo meno muziejų Dohoje. Tai išskirtinis modernios architektūros pavyzdys, puikiai įsiliejantis į urbanistinį sostinės kraštovaizdį. Muziejaus kolekcijose – apie 10 tūkst. eksponatų, įskaitant senovinius Korano rankraščius, šiuolaikinius islamo menininkų kūrinius ir retas knygas.
• Corniche promenadą. Turistų ir vietinių mėgstama vieta tęsiasi kelis kilometrus palei Persijos įlanką. Promenada prasideda „Sheraton“ viešbutyje ir baigiasi „Marriott“ viešbutyje. Joje įsikūrę prestižiniai butai, administraciniai pastatai, kultūros objektai ir parko zonos.
• Aspire bokštą. Šiuolaikinės architektūros stebuklas, aukščiausias bokštas sostinėje. Konstrukcija pastatyta kaip deglas, kurio viršuje susipynę plieniniai ovalai. Bokšto aukštis – beveik 318 m. 36 aukštuose yra biurai, viešbutis, baseinas, sporto muziejus ir komercinės patalpos. Aspire bokštas pastatytas 2006 m. Katare vykusių Azijos žaidynių garbei.
• Al Zubaros fortą. Tai Kataro istorinio paveldo dalis, vienas svarbiausių šalies kultūrinių objektų. XX a. pradžios statinys iki 9-ojo dešimtmečio naudotas kaip pakrančių apsaugos postas. Fortas atitinka tradicinės Arabijos pusiasalio architektūros stilių, pasižymi lakonišku ir praktišku dizainu, storomis sienomis, apvaliais bokštais šonuose.
• Dohos fortą. Šis istorinis paminklas Turkijos okupacijos metais naudotas kaip policijos įstaiga ir kalėjimas. 1978 m., po didelės rekonstrukcijos, čia atidarytas muziejus, kuriame eksponuojami Kataro rankdarbiai.
• Waqif turgų. Tradicinis arabų turgus, kuriame parduodama viskas: egzotiški paukščiai, kilimai, papuošalai, prieskoniai, drabužiai, ginklai, baldai, suvenyrai. Akmeninėse turgaus gatvėse periodiškai patruliuoja kufijomis prisidengę ir kaftanais vilkintys raitieji policininkai, o tai suteikia vietai papildomo žavesio.
• Kataro kultūros kaimą. Įkurtas padedant emyrui Hamadui bin Khalifai Al Thani, siekiant supažindinti turistus su šalies istorija ir kultūros paveldu. Kaimas įtrauktas į visus turistinius maršrutus. Jame yra parodų galerijos, teatrai, vietiniais perlais prekiaujančios parduotuvės, net sutvarkytas paplūdimys.
• Dirbtinę salą. Joje statomi prabangūs apartamentai, privačios vilos ir brangūs viešbučiai. Saloje gali gyventi iki 40 tūkst. žmonių. Šis ambicingas projektas, sukurtas siekiant pritraukti vietos ir užsienio investuotojų lėšų, prisideda prie Kataro populiarinimo ir prestižo.
• Kataro dykumą. Įspūdingos platybės dovanoja ir žavingų vaizdų, ir įdomių patirčių. Organizuojami dykumos safariai ar romantiškos iškylos ant kopų. Dykumoje ypač verta apsilankyti saulei leidžiantis ar patekant – galima tikėtis kvapą gniaužiančių vaizdų.

Autorė Eglė Stratkauskaitė