<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?>
<rss version="2.0"
	xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/"
	xmlns:wfw="http://wellformedweb.org/CommentAPI/"
	xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
	xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"
	xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
	xmlns:slash="http://purl.org/rss/1.0/modules/slash/"
	>

<channel>
	<title>PrieKavos.lt &#187; Įdomioji psichologija</title>
	<atom:link href="https://priekavos.lt/c/gyvenimo-budas/idomioji-psichologija/feed/" rel="self" type="application/rss+xml" />
	<link>https://priekavos.lt</link>
	<description>Just another WordPress site</description>
	<lastBuildDate>Thu, 19 Nov 2026 08:56:21 +0000</lastBuildDate>
	<language>lt-LT</language>
		<sy:updatePeriod>hourly</sy:updatePeriod>
		<sy:updateFrequency>1</sy:updateFrequency>
	<generator>http://wordpress.org/?v=3.9.9</generator>
<xhtml:meta xmlns:xhtml="http://www.w3.org/1999/xhtml" name="robots" content="noindex" />
	<item>
		<title>Telefonas – draugas ar priešas?</title>
		<link>https://priekavos.lt/telefonas-draugas-ar-priesas/</link>
		<comments>https://priekavos.lt/telefonas-draugas-ar-priesas/#comments</comments>
		<pubDate>Thu, 19 Nov 2026 08:56:21 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[admin]]></dc:creator>
				<category><![CDATA[Įdomioji psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[įdomu]]></category>
		<category><![CDATA[psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[rinktiniai]]></category>

		<guid isPermaLink="false">https://priekavos.lt/?p=144457</guid>
		<description><![CDATA[Telefoną paimame trumpam – pasitikrinti orą, perskaityti žinutę ar rasti adresą. Tačiau kartais, nė nepastebėję, naršome gerokai ilgiau, o padėję &#8230;]]></description>
				<content:encoded><![CDATA[<p>Telefoną paimame trumpam – pasitikrinti orą, perskaityti žinutę ar rasti adresą. Tačiau kartais, nė nepastebėję, naršome gerokai ilgiau, o padėję į šalį sunkiai prisimename, ką sužinojome. Prietaisas, be kurio kasdienybė būtų gerokai sudėtingesnė, gali trukdyti susikaupti, atidėti miegą ir pertraukti pokalbį su artimu žmogumi. Kada telefonas mums naudingas ir kokius įpročius verta keisti, kad jo teikiami patogumai nekainuotų poilsio, dėmesio, bendravimo?</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Kodėl ranka pati tiesiasi prie ekrano?<img class="alignright size-medium wp-image-144458" src="https://priekavos.lt/wp-content/uploads/2026/11/shutterstock_2696741429-383x255.jpg" alt="Young,Group,Of,People,Using,Mobile,Phones,,Text,Message,On" width="383" height="255" /></strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Laukiant eilėje ar padarius pertraukėlę darbe ranka neretai ieško telefono. Kartais net neaišku, ką norėtumėte patikrinti: žinučių nelaukiate, naujienas neseniai skaitėte, tačiau vis tiek atrakinate ekraną. Jame nuolat kas nors keičiasi, tad net trumpa peržiūra gali pasiūlyti ką nors naujo. Perskaičius žinutę akį patraukia antraštė, o po ja – vaizdo įrašas. Taip kelios laisvos minutės nepastebimai užsitęsia.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Technologijų naudojimo įpročius tyrinėjęs <em>Aalto </em>universiteto (Suomija) profesorius Antti Oulasvirta su kolegomis šį elgesį apibūdino kaip tikrinimo įprotį – trumpą, pasikartojantį žvilgtelėjimą į lengvai pasiekiamą, atsinaujinantį turinį. Pastebėta, kad greitai randama nauja informacija gali sustiprinti norą tikrinti telefoną, o pats tikrinimas kartais paskatina užsiimti ir kita veikla. Vadinasi, prie ekrano ilgiau užsibūnama nebūtinai iš anksto nusprendus skirti jam laiko. Kartais pakanka įprasto judesio, nuo kurio prasideda visa veiksmų grandinė.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Vien dažnas telefono tikrinimas dar nėra pagrindas kalbėti apie priklausomybę. Pirmiausia verta pastebėti, kada jis paimamas: vos susidūrus su sunkesne užduotimi, pajutus nuobodulį ar tiesiog atsiradus laisvai minutei? Atpažinus pasikartojančias aplinkybes, lengviau atskirti konkretų poreikį nuo automatinio veiksmo. Prieš atrakinant ekraną galima trumpam pagalvoti, ką ketinama nuveikti. Toks stabtelėjimas padeda pastebėti ir kitą šio įpročio kainą: kiekvieną kartą tikrinant telefoną nutrūksta iki tol skaityta, dirbta ar su pašnekovu plėtota mintis.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Žinutė trunka sekundę, o dėmesio pertrauka?</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Skaitote straipsnį ar rengiate dokumentą, kai telefonas suvibruoja. Pakanka žvilgtelėti, kas parašė, galbūt atsakyti keliais žodžiais. Tačiau grįžus prie teksto tenka iš naujo perskaityti paskutinį sakinį, kartais – visą pastraipą. Pats žinutės patikrinimas užtruko neilgai, bet nutrūko mintis, kurią iki tol plėtojote. Norint tęsti, reikia prisiminti, kur sustojote ir ką ketinote daryti toliau. Kai tokių pertraukų daug, visą dieną galima jaustis užsiėmus, tačiau sunkiai pasistūmėti atliekant darbą, į kurį reikia įsigilinti.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Įdomu tai, kad dėmesį gali sutrikdyti net neperskaityta žinutė. Floridos valstijos universiteto mokslininkas dr. Cary Stothartas ir jo kolegos eksperimente nustatė, kad telefono pranešimai trikdė dėmesio reikalaujančios užduoties atlikimą net tuomet, kai dalyviai telefono nelietė. Vadinasi, bent jau šio eksperimento sąlygomis išsiblaškyti pakako paties signalo. Tyrėjai aiškino, kad jis gali sužadinti su atliekama užduotimi nesusijusias mintis: kas parašė, ko norėjo, ar nereikėtų atsakyti? Ekranas lieka nepaliestas, tačiau dalis dėmesio jau nukrypsta kitur.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Tad susikaupimą verta saugoti dar prieš pasigirstant signalui. Rengiant ataskaitą, skaitant sudėtingesnį tekstą ar mokantis galima išjungti nebūtinus pranešimus ir numatyti, kada bus tikrinamos žinutės. Jei svarbu likti pasiekiamiems, telefono nustatymuose palikti pasirinktų žmonių skambučių išimtį. Taip sumažėja progų nutraukti pradėtą mintį, o sprendimą, kada atsakyti, lengviau priimti patiems. Pravartu apie tokį darbo laiką susitarti ir su kolegomis, kad kiekviena žinutė nereikštų lūkesčio sulaukti atsakymo tuoj pat.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Kodėl po naršymo kartais jaučiamės prasčiau?</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Po sunkios dienos norisi pramogos, kuriai nereikėtų didelių pastangų. Patogiai įsitaisius ant sofos, telefone vienas po kito keičiasi vaizdo įrašai: juokinga augintinio išdaiga, kelionės akimirka, ištrauka iš pokalbio. Vieną perbraukiate vos prasidėjusį, kitą pažiūrite iki pusės, vis tikėdamiesi rasti ką nors įdomesnio. Tačiau užvėrus programėlę kartais lieka jausmas, kad laikas praėjo, o laukto malonumo taip ir nebuvo. Kuo tokia patirtis skiriasi nuo vakaro, kai su pasimėgavimu pažiūrite pasirinktą filmą?</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Toronto universiteto (Kanada) psichologai Katy Tam ir Michaelas Inzlichtas šį klausimą nagrinėjo septyniuose eksperimentuose, kuriuose dalyvavo 1223 žmonės. Paaiškėjo įdomus prieštaravimas: nuobodžiaudami dalyviai buvo linkę perjungti vaizdo įrašus ir tikėjosi, kad tai padės prasiblaškyti, tačiau toks elgesys tik sustiprino nuobodulį. Kai kuriuose eksperimentuose vieną įrašą nepertraukiamai žiūrėję žmonės jautė didesnį pasitenkinimą ir labiau įsitraukė, nei galėję laisvai perjungti įrašus.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Šis atradimas skatina atkreipti dėmesį į skirtumą tarp mėgavimosi turiniu ir nuolatinio ieškojimo, kas pagaliau sudomins. Pasirinkus patinkantį pokalbį, laidą ar kitą įrašą, verta suteikti sau laiko į jį įsitraukti. Naudinga stebėti savijautą: ar paėmę telefoną norėjote pailsėti, ar atidėjote nemalonią užduotį? O kaip jaučiatės jį padėję? Jei naršymas nebedomina, vienas kitas perbraukimas nebūtinai suteiks tai, ko trūksta. Kartais malonesnis vakaro tęsinys – pokalbis su šalia esančiu žmogumi, kurį ekranas iki tol paliko nuošalyje.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Sujungia su tolimais, atitraukia nuo artimų?</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Prie vakarienės stalo pasakojate, kas šiandien nutiko, tačiau pašnekovo akys vis krypsta į telefoną. Jis linkteli, kartais ko nors paklausia, bet netrukus paaiškėja, kad dalį pasakojimo praleido. Niekas nesusipyko, žinučių skaitymas truko kelias akimirkas, tačiau pokalbis jau išsiderino. Tokiose situacijose svarbu ne vien tai, kiek laiko žmogus žiūri į ekraną, bet ir kada tai daro: trumpas dėmesio nukreipimas gali sutapti su mintimi, kuria kitam buvo svarbu pasidalyti.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Šį kasdienį reiškinį tyrinėjo Britų Kolumbijos universiteto mokslininkai. Jų eksperimente daugiau kaip 300 žmonių valgė restorane su draugais ar šeimos nariais. Vieniems nurodyta telefonus laikyti ant stalo, kitiems – padėti į šalį. Pirmosios grupės dalyviai jautėsi labiau išsiblaškę, mažiau mėgavosi bendravimu. Tai neįrodo, kad telefonai savaime griauna santykius, tačiau atskleidžia subtilesnį poveikį: net malonus susitikimas gali suteikti mažiau džiaugsmo, kai dėmesys vis nukrypsta kitur.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Žinoma, telefonas gali ir papildyti pokalbį. Kartu peržiūrint atostogų nuotraukas ar klausantis artimųjų atsiųsto įrašo, ekranas tampa bendra veikla. Visai kitaip jaučiamasi, kai vienas kalba, o kitas panyra į asmeninį susirašinėjimą. Todėl verta susitarti dėl bendro laiko be telefonų, pavyzdžiui, vakarieniaujant. Laukiant svarbaus skambučio, trumpas paaiškinimas padės išvengti spėlionių, kodėl vis tikrinamas ekranas. Abipusis susitarimas leidžia aiškiau suprasti, kokio dėmesio galima tikėtis vienam iš kito.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Kai „dar penkios minutės“ atideda miegą</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Jau laikas gesinti šviesą, bet telefone liko neperskaityta žinutė, o po jos norisi pažiūrėti dar vieną įrašą. Jei keltis reikės įprastu metu, užsitęsęs naršymas tiesiog sutrumpins poilsiui skirtą naktį. Be to, padėjus telefoną ne visada lengva iškart užmigti: darbo laiškas gali priminti rytdienos rūpesčius, neraminanti naujiena – paskatinti ieškoti daugiau informacijos. Kūnas jau lovoje, tačiau mintys sukasi apie ką tik perskaitytą turinį.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Reikšmės turi ir vakarinė šviesa. Harvardo medicinos mokyklos mokslininkų laboratoriniame tyrime skaitymas šviečiančiame įrenginyje, palyginti su popierine knyga, vėlino biologinį laikrodį, o kitą rytą dalyviai jautėsi mažiau budrūs. Vis dėlto svarbios eksperimento aplinkybės: 12 jaunų suaugusiųjų skaitė maždaug 4 val. prieš miegą penkis vakarus iš eilės. Todėl šių rezultatų negalima tiesiogiai prilyginti trumpam žvilgsniui į telefoną.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Kasdienybei artimesniame tyrime dalyvavo 38 žmonės. Pusei jų keturias savaites nurodyta nesinaudoti telefonu paskutines 30 min. prieš miegą. Palyginti su kontroline grupe, pagerėjo jų miego rodikliai: sutrumpėjo užmigimo laikas, pailgėjo miego trukmė. Tai nedidelis eksperimentas, tačiau jo rezultatai suteikia pagrindą išbandyti ramesnį pusvalandį be telefono. Prietaisą kraunant toliau nuo lovos lengviau išvengti automatinio tikrinimo jau atsigulus. Toks vakaro įprotis leistų išsaugoti telefono teikiamus patogumus, kartu paliekant laiko nusiraminti.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Ar gali padėti smegenims?</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Vaizdo pokalbis su užsienyje gyvenančiais vaikais, anglų kalbos pamoka ar priminimas apie vizitą pas gydytoją – visa tai telpa tame pačiame telefone. Jis leidžia savarankiškai nusipirkti bilietą, susirasti informaciją ir palaikyti ryšius, kuriuos kitaip apsunkintų atstumas. Todėl vien ekrane praleistos valandos mažai pasako apie tai, ką žmogus per jas patyrė ar nuveikė.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Įdomią atsvarą nuogąstavimams dėl technologijų poveikio smegenims pateikė 2025 m. žurnale „Nature Human Behaviour“ paskelbta analizė. Teksaso universiteto Ostine ir Beiloro universiteto mokslininkai apibendrino 57 tyrimų, apėmusių daugiau kaip 411 tūkst. vyresnių nei 50-ies žmonių, duomenis. Naudojimasis skaitmeninėmis technologijomis buvo susijęs su mažesne pažintinių sutrikimų tikimybe. Vis dėlto analizuotas įvairių technologijų, ne vien telefonų, naudojimas, o nustatytas ryšys neįrodo apsaugos nuo demencijos. Galbūt geresnę atmintį ir kitus pažintinius gebėjimus išlaikantys žmonės lengviau perpranta technologijas ir dažniau jomis naudojasi.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Tyrėjai svarsto, kad naudos galėtų teikti naujų skaitmeninių įgūdžių mokymasis, bendravimas ir kasdienę veiklą palengvinančios priemonės. Šiuos galimus paaiškinimus dar reikia tirti, tačiau jie skatina atidžiau vertinti, kam naudojamas telefonas. Kalbos užduotis, pokalbis su artimuoju ir automatinis turinio slinkimas yra skirtingos veiklos, nors visos vyksta tame pačiame ekrane. Priminimas kalendoriuje padeda įvykdyti planą, o išmokta funkcija – savarankiškai susitvarkyti reikalus. Vertinant savo įpročius prasminga klausti, ką telefonas padeda nuveikti ir nuo ko atitraukia. Tuomet lengviau nuspręsti, kurioms veikloms verta palikti vietos, o kurias naudinga riboti.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong><img class="alignleft size-medium wp-image-144459" src="https://priekavos.lt/wp-content/uploads/2026/11/shutterstock_2594736317-383x255.jpg" alt="Multiracial,Group,Of,Young,Friends,Looking,Surprised,At,Mobile,Phone" width="383" height="255" />Mažiau telefono – daugiau ko?</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Nusprendus rečiau naudotis telefonu, verta pagalvoti, kas užims atsilaisvinusį laiką. Jei vakare ekranas buvo įprasčiausia pramoga, vien programėlės užblokavimas dar nesukurs malonaus poilsio. O jei kolegos tikisi atsakymo bet kuriuo metu, asmeninį sprendimą riboti žinutes bus sunku išlaikyti be bendro susitarimo dėl pasiekiamumo.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Tai, kad naudojimosi trukmę pakeisti įmanoma, tačiau išlaikyti pokytį nelengva, parodė 2025 m. žurnale „BMC Medicine“ paskelbtas Austrijos mokslininkų eksperimentas. Jame 111 studentų suskirstyti į dvi grupes. Vienai jų nurodyta tris savaites naudojimąsi telefonu riboti iki 2 val. per dieną. Palyginti su kontroline grupe, nustatyta nedidelis savijautos, streso, depresijos simptomų ir miego rodiklių pagerėjimas. Tačiau eksperimentui pasibaigus naudojimosi trukmė vėl ėmė artėti prie pradinės.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Gera pradžia – telefono naudojimo statistika: kuri programėlė ar paros metas atima daugiausia laiko, nors naudos ar malonumo suteikia mažai? Pasirinkus vieną tokį įprotį, lengviau numatyti konkretų pokytį. Pavyzdžiui, išjungus nebūtinus vakaro pranešimus, tą laiką skirti pasivaikščiojimui, knygai ar pokalbiui. Svarbu, kad alternatyva būtų patraukli ir lengvai prieinama – tuomet padėjus telefoną nereikės iš naujo spręsti, ką veikti. Po savaitės verta įvertinti, ar pasirinkimas padėjo geriau pailsėti. Pradžiai pakanka vieno pokyčio, kurį įmanoma pritaikyti kasdienybėje.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Dvi savaitės be interneto telefone: kas pasikeitė?</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Kaip atrodytų diena, jei telefonu būtų galima skambinti ir siųsti SMS, tačiau naršyti internete tektų kompiuteriu? Tokį pokytį išbandė 2025 m. žurnale „PNAS Nexus“ paskelbto eksperimento dalyviai. Dviem savaitėms užblokavus internetą išmaniuosiuose telefonuose, pagerėjo jų savijauta ir gebėjimas išlaikyti dėmesį atliekant specialią užduotį. Dalyviai taip pat daugiau laiko skyrė bendravimui gyvai, judėjimui ir buvimui gamtoje. Vadinasi, pasikeitė ne tik naudojimosi telefonu trukmė, bet ir tai, kuo buvo užpildyta diena.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Vis dėlto laikytis ribojimo buvo nelengva: iš 467 tyrimui atrinktų žmonių tik 119 išlaikė blokavimą bent dešimt iš keturiolikos dienų. Tai primena, kaip glaudžiai internetas telefone susipynęs su kasdieniais įpročiais ir poreikiais. Eksperimentas skatina pagalvoti, kurioms veikloms ryšys būtinas iškart, o kurios galėtų palaukti, kol prisėsime prie kompiuterio. Galbūt dalį laiko telefonas galėtų likti tiesiog ryšio priemone?</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Nereikia jaustis kaltiems dėl malonaus filmo ar ilgo pokalbio su toli gyvenančiu artimuoju. Vertingiau įvertinti, ar kasdienybėje lieka vietos miegui, bendravimui, darbui ir poilsiui, po kurio jaučiamės pailsėję. Jei kuri nors iš šių sričių nuolat nukenčia, tai gali būti atspirties taškas keisti konkretų įprotį. Tinkamą telefono vietą gyvenime geriau parodo ši pusiausvyra, ne vien ekrane suskaičiuotos minutės.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><em>Autorė Jūratė Survilė</em></p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>https://priekavos.lt/telefonas-draugas-ar-priesas/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>Atsilaisvino tvarkaraštis? Tik nepavėluokite!</title>
		<link>https://priekavos.lt/atsilaisvino-tvarkarastis-tik-nepaveluokite/</link>
		<comments>https://priekavos.lt/atsilaisvino-tvarkarastis-tik-nepaveluokite/#comments</comments>
		<pubDate>Mon, 26 Oct 2026 06:41:17 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[admin]]></dc:creator>
				<category><![CDATA[Įdomioji psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[įdomu]]></category>
		<category><![CDATA[psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[rinktiniai]]></category>

		<guid isPermaLink="false">https://priekavos.lt/?p=144027</guid>
		<description><![CDATA[Netikėtai atsiradęs laisvas laikas iš pradžių džiugina, tačiau netrukus gali tapti spąstais smegenims. Darbas baigėsi 30 minučių anksčiau, bet vis &#8230;]]></description>
				<content:encoded><![CDATA[<p>Netikėtai atsiradęs laisvas laikas iš pradžių džiugina, tačiau netrukus gali tapti spąstais smegenims. Darbas baigėsi 30 minučių anksčiau, bet vis tiek pavėlavote susitikti su draugais? Lėktuvo skrydis buvo nukeltas, tačiau galiausiai sugebėjote jį pražiopsoti? Staiga pasikeitus planams gali sutrikti įprastas laiko pojūtis – vidinis laikrodis ne visada spėja prisitaikyti prie pasikeitusio ritmo.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Proto žaidimai<img class="alignright size-medium wp-image-144028" src="https://priekavos.lt/wp-content/uploads/2026/10/shutterstock_2509777951-383x255.jpg" alt="Monthly,Calendar.,Calendar,With,Date,On,Paper.,Day,Planner.,Schedule" width="383" height="255" /></strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Dažnai kalbama, kad laikas tapo šiuolaikinio pasaulio valiuta. Nuolat patiriame stresą, kad nespėjame. Todėl atšaukti planai, ypač susitikimas darbe, gali atrodyti kaip didžiulė dovana. Smagu sulaukti žinios, kad į įtemptą tvarkaraštį netikėtai įsiterpė laisvas laiko tarpas. Apima pasitenkinimas, dingsta įtampa, o mintys ima kurti naują dienos scenarijų. Tačiau mokslininkai teigia, kad netikėta pauzė ir atsilaisvinęs tvarkaraštis gali iškreipti mūsų laiko suvokimą, todėl keičiasi ir elgesys.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>JAV, Kanados ir Kinijos tyrėjų komanda atliko apklausą, kurioje dalyvavo daugiau nei 2,3 tūkst. respondentų. Tyrėjai išsiaiškino, kad netikėtai atsiradęs laisvas laikas keičia mūsų lūkesčius. Palyginti su pradine situacija, kai laisvo laiko nėra, bet koks papildomas laikas subjektyviai atrodo ilgesnis. Toks įsitikinimas skatina užduotis atlikti lėčiau, rinktis ilgesnes veiklas ir netiksliai įvertinti, kiek iš tikrųjų turime laiko. Štai kodėl, gavę netikėtai laisvo laiko, kartais pavėluojame į kitus susitikimus ar nebespėjame įvykdyti anksčiau prisiimtų įsipareigojimų.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>„Aš laikau laimėtą laiką ir palaima, ir prakeiksmu. Jei nuolat jaučiame spaudimą visur suspėti, pusvalandis atrodo puikiai. Galbūt net naudinga šiek tiek sulėtinti tempą. Tačiau atsipalaidavę ir praradę laiko nuovoką galime vėl papulti į bėdą“, – sako vienas tyrimo autorių, psichologas prof. Samas Maglio iš Toronto universiteto (Kanada).</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Endorfinų jūra</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Tyrimas atskleidė pagrindinius mąstymo aspektus, susijusius su mūsų vidiniu laikrodžiu. Pirmoje projekto dalyje dalyviai lygino netikėtai laimėtą laiką, pavyzdžiui, atšaukus susitikimą, su kitais tokios pat trukmės laisvo laiko tarpais. „Gauta valanda atrodo ilgesnė nei 60 minučių, o šis nukrypimas nuo lūkesčių sukuria unikalų galimybių pojūtį“, – aiškina Rutgerso universiteto (JAV) ekspertė prof. Gabriela Tonietto. Kitaip tariant, jei apie pertrauką tarp susitikimų žinome iš anksto, ji atrodo įprastos trukmės. Tačiau sužinoję apie ją netikėtai, tą patį laiko tarpą suvokiame kaip ilgesnį, nei jis yra iš tikrųjų.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Psichologų teigimu, tokį pojūtį sukelia kontrastas tarp to, kiek laiko turėjome anksčiau, ir to, kiek jo tarsi netikėtai nukrito iš dangaus. Šis efektas priklauso nuo atskaitos taškų, kuriuos pasirenka mūsų smegenys. Palyginti su situacija, kai neturėjome jokio atokvėpio, bet koks laisvas laiko tarpas atrodo labai ilgas. Prof. S. Maglio siūlo prisiminti jausmą, apimantį seniai dėvėto švarko kišenėje netikėtai radus pamirštą pinigų kupiūrą. „Prieš kelias minutes neturėjote nieko, o dabar staiga atsirado galimybė kažką įsigyti“, – sako psichologas.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Džiaugsmo pojūtis taip pat priklauso nuo to, kaip stipriai anksčiau trūko laiko. „Dieną žvakės šviesos vertė gali būti maža, tačiau jos reikšmė labai padidėja sutemus“, – primena prof. S. Maglio.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Uždelsto veikimo bomba</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Subjektyvus laiko pailgėjimo pojūtis nepriklauso nuo emocinės būsenos, nes jį lemia kognityvinis kontrastas. Nesvarbu, ar dėl netikėtai atšauktų planų jaučiame palengvėjimą, ar nusivylimą, atsiradusią pauzę greičiausiai išnaudosime panašiai. Antroje tyrimo dalyje mokslininkai atskleidė, kaip neefektyviai smegenys užpildo netikėtai atsiradusį laisvą laiką.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>„Atsilaisvinę žmonės veiklas planuoja kitaip, nes mano turintys daug laiko. Pavyzdžiui, biuro darbuotojas, gavęs neplanuotą pusvalandį, gali imtis 45 minučių trukmės užduoties. Jeigu vietoj 5 minučių pavyko išpešti 15 minučių pertrauką, gali užsukti į kavinę, užuot pavalgęs biuro virtuvėlėje. Gausos jausmas leidžia atlikti tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma, tačiau dėl iškreipto laiko suvokimo kyla rizika nesuspėti ir pavėluoti“, – perspėja prof. G. Tonietto.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Prof. S. Maglio priduria, kad suderinti laimę ir laiko stoką nėra paprasta. Štai kodėl, gavę papildomas kelias minutes, norime jomis pasimėgauti, apdovanoti save ir trumpam pamiršti rūpesčius. Tačiau netikėtai įgytas laikas gali tapti spąstais. „Pradedame elgtis ne savo interesų labui. Rizikuojame manyti, kad per tą laiką galime nuveikti daugiau smagių dalykų, nei iš tikrųjų spėjame. Tradicinis pavyzdys – prekybos centrai, kuriuose laikas tarsi sustoja. Jeigu turite mažiau nei valandą, nerekomenduoju eiti į parduotuves“, – sako psichologas.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Liūdnos pasekmės</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Nesugebėjimas tinkamai planuoti laiko gali turėti pasekmių tiek asmeniniams, tiek darbiniams santykiams. Įrodyta, kad netikėtos pertraukos, ypač esant dideliam užimtumui, gali sujaukti tvarkaraštį, o grįžti į įprastą ritmą tampa sunkiau. Kyla rizika, kad visa diena nueis šuniui ant uodegos. Visų pirma, žmonės prisigalvoja naujų užduočių, kurių nespėja atlikti iki kito susitikimo. Taigi, uolus bandymas išnaudoti laisvą laiką kuo efektyviau gali duoti priešingą rezultatą. Visų antra, per didelis atsipalaidavimas gali sumažinti aktyvumą ir darbingumą. Atsiranda nepageidaujamas elgesys: delsimas, atidėliojimas, vilkinimas, planų atšaukimas paskutinę minutę. Smunka motyvacija ir produktyvumas. Pavyzdžiui, žmogus, gavęs papildomas 30 minučių, tikėtina, jas suplanuos racionaliau nei tas, kuriam netikėtai atsilaisvino dvi valandos. Trečias dalykas, laisvas laikas gali skatinti pernelyg dažnai griebtis ekranų. Daugeliu atvejų jis išnaudojamas ne poilsiui, o naršymui internete.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Prof. S. Maglio siūlo didinti sąmoningumą ir pasitelkti išorinius priminimus. „Jeigu negalite patys kontroliuoti laiko, perduokite šią funkciją artimiesiems, kolegoms arba savo telefonui. Išorinis signalas padės sugrįžti į realybę ir apsaugos nuo nuolatinio vėlavimo. Taip išvengsite konfliktų ir išsaugosite gerą reputaciją. Jeigu statymai ypač dideli, pavyzdžiui, nukėlė lėktuvo skrydį ir kyla rizika jį praleisti, o žinote, kad lengvai prarandate laiko nuovoką, paprašykite, kad kas nors jums paskambintų sutartu metu. Šis triukas – kitų žmonių įtraukimas – gali būti itin naudingas, nes didina atsakomybę už savo elgesį. Tikėtina, nenorėsite trukdyti draugo, todėl greičiau susigrąžinsite savo laiko pojūčio kontrolę“, – aiškina psichologas.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>G. Tonietto įsitikinusi, kad geresnis supratimas, kaip darbuotojus veikia netikėtos pertraukos, gali padėti organizacijoms sudaryti lankstesnius tvarkaraščius, sumažinti atidėliojimo riziką ir padidinti produktyvumą. „Kai kitą kartą atšauks suplanuotą susitikimą, priimkite laiko dovaną ir išnaudokite ją kuo geriau. Nuveikite ką nors naudingo savo psichinei ar fizinei gerovei ir nepasiduokite socialinių tinklų pagundai“, – linki žmogiškųjų išteklių specialistė.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Svarbiausi faktai</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<ul>
<li><strong>Vidinio laikrodžio disbalansas.</strong> Netikėtai įgytas laisvas laikas subjektyviai atrodo ilgesnis nei tiek pat iš anksto suplanuoto laisvo laiko, nes ryškiai kontrastuoja su pradiniu lūkesčiu neturėti jokio laisvo laiko.</li>
<li><strong>Gumos tempimas.</strong> Dingus spaudimui skubėti, galime sulėtėti iki nepageidaujamos ribos. Psichologiniai tyrimai atskleidė, kad studentai, paskaitos pabaigoje netikėtai gavę 10 laisvų minučių, iš pastato išėjo 14 % vėliau, palyginti su tais, kurių užsiėmimas baigėsi numatytu laiku ir kurie turėjo sparčiai susirinkti daiktus.</li>
<li><strong>Apžioti kuo daugiau.</strong> Netikėtai gavę laisvo laiko, žmonės nuosekliai renkasi ilgesnes užduotis ir veiklas, nei realiai gali atlikti. Pavyzdžiui, važiuoja 10 % ilgesnį atstumą, nei įmanoma įveikti per turimą laiką. Arba bando į laisvą tarpą sutalpinti per daug veiklų, kurias seniai planavo, bet vis atidėliojo: apmokėti sąskaitas, paskambinti, užsakyti prekių, užsiregistruoti pas gydytoją ir pan.</li>
<li><strong>Atlygio ir kontrasto efektas.</strong> Išplėstas laiko suvokimas pasireiškia neatsižvelgiant į emocinę būseną. Pertrauka subjektyviai atrodo ilgesnė abiem atvejais: tiek tada, kai pasikeitus planams pajuntame palengvėjimą, tiek tada, kai netikėtos permainos nuvilia. Lūkesčiai nuveikti ką nors ypatingo ir tarsi gauti atlygį už anksčiau patirtą diskomfortą didėja kartu su laisvo laiko trukme.</li>
<li><strong>Priešnuodis. </strong>Norint išsaugoti adekvatų laiko suvokimą ir apsisaugoti nuo vėlavimo, rekomenduojama kliautis ne vien vidiniu laiko pojūčiu, o išoriniais signalais. Telefone galima nustatyti priminimą arba žadintuvą, kad garsinis signalas apie pertraukos pabaigą perspėtų 5–10 min. anksčiau.</li>
</ul>
<p><strong> </strong></p>
<p><em>Autorė Jurgita Ramanauskienė</em></p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>https://priekavos.lt/atsilaisvino-tvarkarastis-tik-nepaveluokite/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>Baimės anatomija</title>
		<link>https://priekavos.lt/baimes-anatomija/</link>
		<comments>https://priekavos.lt/baimes-anatomija/#comments</comments>
		<pubDate>Thu, 15 Oct 2026 06:09:03 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[admin]]></dc:creator>
				<category><![CDATA[Įdomioji psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[įdomu]]></category>
		<category><![CDATA[psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[rinktiniai]]></category>

		<guid isPermaLink="false">https://priekavos.lt/?p=143895</guid>
		<description><![CDATA[Baimė nuo seno būtina žmogaus išlikimui. Ji priverčia sustoti prie skardžio krašto, atsitraukti nuo grėsmingai atrodančio gyvūno ar krūptelėti nuo &#8230;]]></description>
				<content:encoded><![CDATA[<p>Baimė nuo seno būtina žmogaus išlikimui. Ji priverčia sustoti prie skardžio krašto, atsitraukti nuo grėsmingai atrodančio gyvūno ar krūptelėti nuo netikėto garso dar nespėjus sąmoningai įvertinti pavojaus. Tačiau kai ši apsauginė reakcija peržengia racionalios baimės ribas, ji virsta fobija. Suskaičiuoti, kiek jų egzistuoja, praktiškai neįmanoma.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Atsakymų ieškota šimtmečius<img class="alignleft wp-image-143896 size-medium" src="https://priekavos.lt/wp-content/uploads/2026/10/shutterstock_2741695107-270x270.jpg" alt="Abstract,,Impressionistic,,Artistic,Image,Of,An,Abstract,Woman,Sitting,On" width="270" height="270" /></strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Žodis „fobija“ kilo iš senovės graikų kalbos žodžio <em>phóbos</em>, reiškiančio liguistą baimę. Graikų mitologijoje Fobas buvo baimės dievybė, karo dievo Arėjaus sūnus ir Deimo, įkūnijusio siaubą, brolis. Tačiau prireikė daugybės šimtmečių, kol šis žodis įgavo šiandien mums pažįstamą medicininę reikšmę.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Štai Antikos medicinoje baimė pirmiausia buvo aiškinama per žmogaus kūną. Hipokratas, gyvenęs V–IV a. pr. Kr., psichikos ir emocinius sutrikimus siejo su keturių organizmo skysčių: kraujo, gleivių, geltonosios ir juodosios tulžies pusiausvyros sutrikimais. Vėliau romėnų gydytojas Galenas šią teoriją plėtojo, žmogaus emocinę būklę siedamas ne tik su organizmo skysčiais, bet ir su smegenų veikla. Tačiau jau ankstyvaisiais Viduramžiais atsirado gerokai šiuolaikiškesnių idėjų. IX–X a. gyvenęs persų mokslininkas ir gydytojas Abu Zaydas al-Balkhi vienas pirmųjų fobijas susiejo su psichologine būsena. Viename savo veikale jis aprašė ne tik stiprią baimę, bet ir jos kūniškus požymius: pavyzdžiui, išblyškimą ar rankų drebėjimą. Dar įdomiau tai, kad A. Z. al-Balkhi siūlė žmogui palaipsniui susidurti su tuo, ko jis bijo, ir mokytis ištverti nemalonius pojūčius.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Vakarų pasaulyje tuo metu žvelgta kita kryptimi. Viduramžiais dalis psichikos sutrikimų buvo siejama su religinėmis ir antgamtinėmis priežastimis – demonišku apsėdimu ar dieviška bausme. Tokie baimę lydintys simptomai kaip drebulys ar išblyškimas galėjo būti priskiriami fizinei ligai, ne emocinei būsenai. Net XVI–XVII a., didėjant susidomėjimui žmogaus smegenimis ir nervų sistema, psichikos negalavimai glaudžiai sieti su kūnu. Juos gydydavo nuleidžiant kraują, valant organizmą ir atliekant kitas procedūras, kurios buvo grįstos įsitikinimu, kad emocinius sutrikimus lemia vien fizinė pusiausvyra. Tačiau 1786 m. amerikiečių gydytojas Benjaminas Rushas satyriniame tekste apie skirtingas fobijų rūšis pavartojo šį terminą liguistoms baimėms apibūdinti. XIX a. naujų fobijų pavadinimų sparčiai daugėjo – prie graikišką ar lotynišką baimės objektą nusakančio žodžio imta jungti galūnę „fobija“.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Galime išmokti bijoti?</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Tikras lūžis įvyko XIX a., kai gydytojai ir neurologai vis dažniau pradėjo ieškoti ne fizinių, o psichologinių stiprios baimės priežasčių. Prancūzų neurologas Jeanas-Martinas Charcot tyrinėjo psichikos ir nervų sistemos ryšį, o XX a. pradžioje Sigmundas Freudas fobijas jau aiškino kaip vidinių, dažnai nesąmoningų konfliktų išraišką. Jo 1909 m. aprašytas mažojo Hanso atvejis tapo vienu garsiausių psichoanalizės istorijoje. 5-erių berniukas taip bijojo arklių, kad nenorėjo eiti į gatvę. Z. Freudas manė, kad tikrasis šios baimės šaltinis – ne arkliai, o berniuko pasąmonė. Vėliau psichologijoje įsitvirtino visiškai kitoks klausimas: gal baimės galima paprasčiausiai išmokti? 1920 m. psichologas Johnas B. Watsonas ir jo kolegė Rosalie Rayner atliko vieną garsiausių psichologijos eksperimentų. 11 mėnesių kūdikiui, istorijoje likusiam mažojo Alberto vardu, buvo rodoma balta žiurkė, o jos pasirodymas sietas su staigiu labai garsiu garsu. Eksperimentas dešimtmečius pateiktas kaip klasikinis įrodymas, kad baimę galima suformuoti. Tiesa, tyrime dalyvavo vos vienas vaikas, jo reakcijos vertintos subjektyviai, o pats eksperimentas vėliau ne kartą buvo pagražintas psichologijos vadovėliuose. 2021 m. paskelbta išlikusios filmuotos medžiagos analizė ir netgi padaryta išvada, kad B. Watsono ir R. Rayner pastangos suformuoti stiprią baimę greičiausiai buvo gerokai mažiau sėkmingos, nei ilgai manyta.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Populiariausios fobijos</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Vorų baimė. </strong>Arachnofobija vargina 3,5–6,1 % pasaulio gyventojų.Žmonės, kenčiantys nuo šios fobijos, jaučiasi nejaukiai bet kokioje vietoje, kurioje, jų manymu, gali būti vorų arba matomi voratinkliai. Pamatę vorą vengia artintis prie tos vietos, kol įveiks panikos priepuolį, dažnai lydintį šią fobiją. Kai kuriems žmonėms atsidūrus šalia vorų ar voratinklių pasireiškia tokios reakcijos kaip riksmas, verksmas, emocijų protrūkiai, kvėpavimo sutrikimai, prakaitavimas ir padažnėjęs širdies plakimas. Kraštutiniu atveju stiprią baimę gali sukelti net voro nuotrauka, žaislas ar tikroviškas piešinys.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Aukščio baimė. </strong>Akrofobija – stipri ir sunkiai kontroliuojama aukščio baimė – gali varginti maždaug 3,1–6,4 % žmonių. Ji gali pasireikšti ne tik stovint ant aukšto pastato ar skardžio, bet ir lipant laiptais, važiuojant liftu, būnant balkone, ant tilto ar apžvalgos aikštelėje. Kai kuriems žmonėms užtenka pažvelgti žemyn iš didesnio aukščio, kad atsirastų svaigimo pojūtis, drebulys, prakaitavimas, padažnėtų širdies plakimas ar kiltų stiprus noras kuo greičiau pasitraukti į saugesnę vietą. Sunkesniais atvejais žmogus pradeda pradėti sąmoningai vengti aukštų pastatų, kelionių kalnuose ar net situacijų, kai tektų lipti kopėčiomis. Mokslininkai aukščio baimę skiria nuo vadinamojo vizualinio aukščio netoleravimo – daug dažnesnio reiškinio, kai aukštis sukelia nestabilumo ar nejaukumo pojūtį, bet reakcija nėra tokia stipri, kad būtų laikoma fobija.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Uždarų erdvių baimė. </strong>Klaustrofobija – stipri ir sunkiai kontroliuojama uždarų ar ankštų erdvių baimė. Manoma, kad šią fobiją per gyvenimą patiria apie 2,2 % žmonių, nors atskiruose tyrimuose nustatomi didesni skaičiai. Baimę gali sukelti liftai, tuneliai, rūsiai, maži užrakinti kambariai, metro vagonai, lėktuvai ar magnetinio rezonanso tomografijos aparatai. Klaustrofobiją turintį žmogų dažnai gąsdina ne pati maža erdvė, o pojūtis, kad iš jos nepavyks greitai išeiti, pritrūks oro ar bus prarasta situacijos kontrolė. Tuomet ima trūkti oro, padažnėja širdies plakimas, atsiranda prakaitavimas, drebulys, svaigulys, krūtinės spaudimas ir stiprus noras kuo greičiau pasišalinti. Ypač ryškiai ši fobija pasireiškia atliekant magnetinio rezonanso tyrimus.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Skrydžio baimė</strong>. Aviofobija, dar vadinama aerofobija, – stipri ir sunkiai kontroliuojama baimė skristi lėktuvu. Skrydžio fobiją per gyvenimą patiria apie 1,3 % žmonių. Ši baimė gali būti jaučiama dar gerokai prieš kelionę – vien nuo minties apie artėjantį skrydį arba atvykimą į oro uostą. Nerimą gali sustiprinti lėktuvo kilimas, turbulencija, neįprasti garsai, uždara salono erdvė ar jausmas, kad situacijos neįmanoma kontroliuoti. Baimės apimtam žmogui gali padažnėti širdies plakimas, pradėti trūkti oro, prakaituoti delnai, atsirasti drebulys, pykinimas ar panikos priepuolis. Kai kurie dėl šios fobijos apskritai atsisako skristi arba renkasi gerokai ilgesnes keliones sausuma.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Kraujo, adatų ir sužalojimų baimė. </strong>Ši specifinė fobija gali varginti 3–4,5 % žmonių. Baimę gali sukelti kraujo vaizdas, adatos, injekcijos, žaizdos, operacijos ar net pasakojimai ir vaizdai apie sužalojimus. Žmogui gali svaigti galva, pykinti, prakaituoti delnai, atsirasti silpnumas ar stiprus noras kuo greičiau pasitraukti iš situacijos. Kai kuriems ši baimė būna tokia stipri, jog vengia skiepų, kraujo tyrimų, odontologinių ar kitų medicininių procedūrų.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Neįprastos fobijos</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Vėmimo baimė. </strong>Emetofobija – stipri ir sunkiai kontroliuojama baimė vemti pačiam ar matyti vemiantį kitą žmogų. 2025 m. paskelbta 31 tyrimą apėmusi metaanalizė parodė, kad emetofobijos paplitimas gali siekti apie 5 %. Fobija dažniausiai prasideda vaikystėje.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Klounų baimė. </strong>Koulrofobija – stipri ir sunkiai kontroliuojama klounų baimė. Klounų baimę gali sukelti ne vien jų išvaizda. 2023 m. tyrimas parodė, kad svarbų vaidmenį atlieka keli veiksniai: ryškus makiažas apsunkina tikrųjų veido emocijų atpažinimą, perdėti bruožai gali atrodyti grėsmingi, o nenuspėjamas elgesys kelia nejaukumą. Prie baimės prisideda ir bauginantys klounų vaizdiniai filmuose, knygose.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Sagų baimė. </strong>Koumpounofobija – reta specifinė fobija, kai stiprią baimę ar pasišlykštėjimą sukelia sagos. Jos paplitimas nėra tiksliai žinomas, nes medicinos literatūroje aprašomi pavieniai atvejai. Žmogui nemalonu ne tik liesti sagas, bet ir jas matyti ant drabužių, laikyti rankose ar net įsivaizduoti. Kai kuriems ypač stiprią reakciją sukelia tam tikros sagų rūšys – pavyzdžiui, plastikinės.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Balionų baimė.</strong> Globofobija – reta specifinė fobija, kai stiprų nerimą sukelia balionai. Baimę gali sukelti pats baliono vaizdas, prisilietimas prie jo ar mintis, kad bet kurią akimirką gali sprogti. Dėl to žmogus gali vengti gimtadienių, švenčių ar kitų vietų, kuriose tikisi pamatyti balionų.</p>
<p><em> </em></p>
<p><em>Autorė Monika Budnikienė</em></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>&nbsp;</p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>https://priekavos.lt/baimes-anatomija/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>Nuobodulys – draugas ar priešas?   </title>
		<link>https://priekavos.lt/nuobodulys-draugas-ar-priesas/</link>
		<comments>https://priekavos.lt/nuobodulys-draugas-ar-priesas/#comments</comments>
		<pubDate>Fri, 02 Oct 2026 06:13:37 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[admin]]></dc:creator>
				<category><![CDATA[Įdomioji psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[rinktiniai]]></category>

		<guid isPermaLink="false">https://priekavos.lt/?p=143718</guid>
		<description><![CDATA[Įsivaizduokite – turite dešimt visiškai laisvų minučių. Niekur nereikia skubėti, o darbų sąrašas trumpam gali palaukti. Ką darote? Greičiausiai paimate &#8230;]]></description>
				<content:encoded><![CDATA[<p>Įsivaizduokite – turite dešimt visiškai laisvų minučių. Niekur nereikia skubėti, o darbų sąrašas trumpam gali palaukti. Ką darote? Greičiausiai paimate telefoną. Patikrinate žinutes, naujienas, orus, socialinius tinklus. Atrodo, lyg būti be veiklos per didelė prabanga, bet būtent tos „tuščios“ minutės gali būti kur kas įdomesnės, nei atrodo. Nuobodulys gali virsti akimirka, kai aplink pagaliau nutyla informacijos triukšmas ir atsiranda vietos tam, ko paprastai nespėjate išgirsti – savo mintims.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Nuobodulys nelygu poilsis<img class="alignleft size-medium wp-image-143720" src="https://priekavos.lt/wp-content/uploads/2026/10/shutterstock_1146941063-383x255.jpg" alt="Bored,Young,Man,Holding,Tv,Remote,Control,While,Sitting,On" width="383" height="255" /></strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Nuobodulį ir poilsį lengva supainioti. Abiem atvejais nieko ypatingo nevyksta: nereikia skubėti, nieko atlikti. Visgi šios būsenos jaučiamos visai kitaip. Poilsis gali būti malonus ir sąmoningas pasirinkimas. Žinote, kad norite atsikvėpti, todėl skaitote knygą, geriate kavą, klausotės muzikos, žiūrite pro langą ar tiesiog nieko nedarote. Nuobodulys – kitoks. Jis dažniausiai atsiranda tada, kai dabartinė veikla ar aplinka neįtraukia, bet dar nežinote, kuo ją pakeisti. Štai kodėl galite visą sekmadienio popietę gulėti ant sofos, skaityti romaną ir jaustis puikiai, o kitą vakarą lygiai taip pat gulėti ir po pusvalandžio pagalvoti: „Na, ką čia dar nuveikus?“ Svarbu ne tai, kiek mažai veikiate, o kaip jaučiatės tuo metu.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Nuobodulys dažnai atsineša nedidelį nerimą. Laikas slenka per lėtai, dėmesys blaškosi, norisi kažko imtis, bet nė viena mintis neatrodo įdomi. Telefonas tampa beveik automatiniu gelbėjimosi ratu: patikrinate jį, padedate, po minutės vėl paimate. Tarsi kažko trūktų, tik neaišku – ko.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Mokslininkai nuobodulį vis dažniau aiškina ne vien kaip stimulų trūkumą. Jis susijęs su dėmesiu, įsitraukimu, prasmingumu ir tuo, ar dabartinė veikla iš tiesų atrodo įdomi. Kitaip tariant, nebūtinai reikia daugiau veiklos, kartais tiesiog norisi kažko kitokio. Tad galite nuobodžiauti net perpildytame kambaryje. Galite sėdėti susitikime, kuriame kalba žmonės, telefone turėti dešimt naujų laiškų, galvoje – pilną dienotvarkę ir vis tiek galvoti: „Kada visa tai baigsis?“ Užimtumas nuo nuobodulio ne visada apsaugo, kartais tik jį maskuoja. O štai kartais visai nenuobodu nieko neveikti. Sekmadienio rytą geriate kavą prie lango, stebite lietų, vartote žurnalą, klausotės mėgstamo albumo. Veiklos beveik nėra, tačiau nuo jos pabėgti nesinori. Gal todėl, kad tai nėra priverstinis laukimas&#8230;</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Ne visas vienodas</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Pasirodo, žodžiai „man nuobodu“ gali įkūnyti visai skirtingas patirtis. Kartais nuobodu, nes veikla per lengva. Viskas jau aišku, niekas nebestebina, kyla jausmas: „Kiek dar galima tai kartoti?“ Kitą kartą priešingai – užduotis tokia sudėtinga, kad negebate išlaikyti dėmesio. Atrodo, kad neįmanoma pajudėti iš vietos, todėl kyla nerimas, frustracija ir noras daryti ką nors kita. Tai svarbi detalė: nuobodulį gali sukelti ne tik stimulų trūkumas, bet ir netinkamas iššūkio lygis. Psichologiniuose tyrimuose aprašoma, kad dėmesį sunku išlaikyti tiek tada, kai užduotis pernelyg lengva, tiek tada, kai ji viršija turimus kognityvinius išteklius. Pagalvokite apie kasdienybę. Jeigu darbe visą dieną atliekate tą pačią paprastą užduotį, gali būti nuobodu, bet lygiai taip pat sunku, jeigu visą dieną sprendžiate sudėtingas problemas, nuolat jaučiate, kad nespėjate, o nė viena užduotis neturi aiškios pabaigos. Abiem atvejais norisi pabėgti nuo veiklos, tačiau priežastys skirtingos. Todėl pajutę nuobodulį galite paklausti ne tik „ką čia nuveikus?“, bet ir „kas šioje situacijoje man netinka?“ Atsakymas gali būti daug naudingesnis už dar vieną pramogą.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Kodėl taip sunku pakelti?</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Pabandykite prisiminti paskutinį kartą, kai teko ilgai laukti be telefono. Eilė poliklinikoje. Stotelė. Laukimas stovint automobilių spūstyje. Penkiolika minučių iki susitikimo. Kiek laiko užtrunka, kol ranka pati siekia telefono? Nuobodulys nėra tiesiog noras turėti, ką veikti. Jis gali būti gana nemalonus: viduje neramu, laikas juda lėtai, o dėmesys ieško, prie ko prisikabinti. Todėl pajutę nuobodulį beveik instinktyviai bandote jį nutraukti – atsiverčiate knygą, įsijungiate televizorių, pradedate tvarkyti namus arba griebiatės telefono.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Visgi nuobodulys turi ir kitą pusę. Mokslininkai jį sieja su motyvacija pakeisti esamą situaciją – ieškoti naujos veiklos, kitokio tikslo ar stipresnio įsitraukimo. Jis gali veikti tarsi vidinis signalas: „Tai, ką dabar darau, man nebėra įdomu ar prasminga.“ Nuobodulys kartais sako ne „susiraskite, ką veikti“, o klausia: „Ar iš tikrųjų patinka tai, kuo užpildytas jūsų gyvenimas?“ Šis klausimas ir atsakymas į jį ne visada malonūs. Galite turėti pilną darbo kalendorių, dešimt reikalų per dieną, nuolat skambantį telefoną ir vis tiek jausti keistą tuštumą. Būti labai užsiėmusiam dar nereiškia būti įsitraukusiam. Taigi kartais nuobodulys – ne problema, kurią reikia kuo greičiau panaikinti, o maža pauzė, leidžianti pastebėti tai, ko kasdienybėje nebenorite matyti.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Laiko paradoksas<img class="alignright size-medium wp-image-143719" src="https://priekavos.lt/wp-content/uploads/2026/10/shutterstock_1901656726-383x255.jpg" alt="Bored,Teen,Checking,Smart,Phone,Lying,On,The,Floor,At" width="383" height="255" /></strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Yra viena vieta, kur nuobodulys ypač gerai išsiduoda: laiko pojūtis. Laukiant pas gydytoją penkios minutės gali atrodyti kaip dešimt. O įdomiai kalbantis su draugu valanda prabėga taip greitai, kad išeinant norisi pasakyti: „Negi jau tiek laiko praėjo?“ Nors laikrodis abiem atvejais rodo tą patį, mūsų smegenys suvokia kitaip. 2024 m. atliktame eksperimente, kuriame dalyvavo 66 žmonės, skirtingos virtualios laukimo situacijos sukėlė nevienodą nuobodulio lygį. Tyrėjai nustatė: kuo stipresnis buvo nuobodulys, tuo lėčiau dalyviams atrodė prabėgantis laikas. Kodėl? Vienas svarbiausių veiksnių – dėmesys. Kai veikla įdomi, dėmesys nukreiptas į tai, kas vyksta, todėl apie laiką galvojame mažiau. Kai nuobodu, nelabai yra į ką susitelkti. Tuomet pradedame pastebėti kiekvieną minutę. Laikrodžio paspartinti negalime, tačiau galime pastebėti, kaip stipriai laiko pojūtį keičia tai, ką tuo metu išgyvename. Galbūt todėl nuobodulys toks sunkus: jis ne tik palieka be veiklos, bet ir aiškiai leidžia pajusti kiekvieną prabėgančią minutę.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Kas nutinka galvoje nieko neveikiant?</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Kai nereikia skubiai atsakyti į laišką, išspręsti problemos ar susitelkti į konkrečią užduotį, mintys gali vaikščioti savais keliais. Staiga prisimenate vakarykštį pokalbį. Galvoje iškyla seniai atidėliotas darbas. Pradedate galvoti apie savaitgalį. O kartais visiškai netikėtai ateina sprendimas, kurio ilgai ieškojote. Psichologijoje tai vadinama minčių klajojimu – būsena, kai dėmesys trumpam atsitraukia nuo to, ką darome čia ir dabar, ir nukrypsta į prisiminimus, ateities planus, mintis ar įvairius scenarijus. Tai nėra vien išsiblaškymas. Minčių klajojimas – įprasta žmogaus mąstymo dalis. Įdomu tai, kad kartais sprendimas ateina tada, kai nustojame problemą spręsti tiesiogiai. Moksliniuose tyrimuose keliama inkubacijos idėja: po darbo padaryta pertrauka gali sudaryti sąlygas apdoroti informaciją ir padėti į užduotį pažvelgti kitu kampu. Tačiau nedera padaryti pernelyg gražios išvados, kad nuobodulys automatiškai daro mus kūrybiškesnius. 2024 m. apžvelgus 27 empirinius tyrimus nustatyta, kad nuobodulio ir kūrybiškumo ryšys nėra vienareikšmis – skirtinguose tyrimuose gauti nevienodi rezultatai. Aiškaus priežastinio ryšio tarp nuobodulio ir didesnio kūrybiškumo šiuo metu mokslas nepatvirtina. Vis dėlto viena mintis išlieka neginčijama: ne kiekvieną tylos minutę būtina kuo nors užpildyti. Galbūt būtent tai bus momentas, kai pagaliau išgirsime save&#8230;</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Telefonas – pagalbininkas ar priešas?</strong></p>
<p><strong> </strong></p>
<p>Anksčiau nuobodulį dažnai tekdavo tiesiog ištverti. Vaikas laukdavo, kol suaugusieji baigs pokalbį. Laukiant eilėje buvo galima stebėti žmones. Šiandien beveik kiekvieną tokią spragą galime užpildyti per kelias sekundes. Tai savaime nėra blogai. Telefonas padeda susisiekti, susirasti informaciją, mokytis, dirbti ir pramogauti. Tačiau atsiranda įdomus įprotis: vos tik pajuntame menkiausią diskomfortą, iš karto ieškome naujo dirgiklio. Laukiate lifto – telefonas. Sėdate į automobilį – telefonas. Atsigulate į lovą – telefonas. Laukiate, kol užvirs vanduo – telefonas. Taip per dieną lieka vis mažiau tarpų, kai nieko nereikia daryti. Viename moksliniame tyrime nustatyta, kad net 89 % telefono sąveikų inicijuotos paties žmogaus, net nesulaukus jokio pranešimo. Tad verta savęs paklausti ne tik kiek laiko praleidžiate telefone, bet ir kada jo griebiatės. Galbūt įdomiausia akimirka – būtent ta, kai pajuntate nuobodulį, bet dar neatrakinote ekrano&#8230; Ta „tuščia“ akimirka suteikia galimybę atitraukti dėmesį nuo nenutrūkstamo informacijos srauto ir atsigręžti į tai, kas svarbiausia – save.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Atskleidžia tikrąjį trūkumą</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Nuobodulys ne visada rodo, kad gyvenime per mažai veiklos. Kartais jis atspindi, kad trūksta visai ko kito: gal naujumo, gal iššūkio, prasmingumo, o gal žmonių, su kuriais iš tiesų norite būti. Kai įprasta veikla nebedomina, nuobodulys skatina ieškoti naujos patirties, kitokio tikslo ar didesnio įsitraukimo. Čia svarbus ir smalsumas. 2024 m. tyrimas apie nuobodulio ir smalsumo ryšį parodė, kad abi būsenos gali paskatinti žmogų ieškoti naujos informacijos, tačiau jų motyvacija skiriasi. Nuobodžiaudami norime pakeisti tai, ką patiriame, o smalsumas kyla tada, kai norime sužinoti tai, ko dar nežinome. Todėl pajutę nuobodulį galite išbandyti kitą klausimą: ne „Ką čia nuveikus?“, o „Ko man dabar iš tikrųjų trūksta?“ Šis klausimas gali nuvesti gerokai toliau nei dar viena pramoga.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>O jeigu nuobodu net nuo to, kas turėtų patikti?</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Tai dar viena svarbi nuobodulio pusė. Kartais nuobodžiaujame ne todėl, kad veikla objektyviai neįdomi. Galime skaityti gerą knygą, būti su mylimais žmonėmis, dirbti mėgstamą darbą ir vis tiek jausti: „Nenoriu.“ Tai nebūtinai reiškia, kad knyga bloga, žmonės neįdomūs ar darbas netinkamas. Dėmesio ir energijos galimybės nėra begalinės. Jeigu visą dieną buvote užversti informacija, sprendimais, pranešimais ir užduotimis, vakare net maloni veikla nesugebės įtraukti. Todėl kartais prieš sprendžiant, ką pakeisti, verta paklausti, ar apskritai liko energijos kuo nors domėtis. Tai dar viena priežastis neskubėti kiekvieno nuobodulio vertinti kaip ženklo, kad kažkas negerai. Kartais nuobodu, nes norisi pokyčio, o kartais tiesiog reikia atsikvėpti.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Kada tampa problema?</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Trumpalaikis nuobodulys – įprasta žmogaus patirtis. Tačiau yra skirtumas tarp „šiandien nuobodu“ ir jausmo, kad beveik niekas nebedomina, o dienos atrodo beprasmės. Mokslinėje literatūroje skiriamas situacinis nuobodulys ir didesnis polinkis nuobodžiauti. Pastarasis reiškia, kad žmogus dažniau ir intensyviau patiria nuobodulį skirtingose situacijose. Tyrėjai šį reiškinį nagrinėja įvairiose srityse – nuo mokymosi ir darbo iki psichologinės gerovės. Verta atkreipti dėmesį, ar nuobodulys yra tik tam tikros dienos, veiklos ar aplinkos problema, ar pradeda lydėti beveik visur.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Jeigu žmogus nuolat niekuo nesidomi, praranda malonumą užsiimti anksčiau patikusiomis veiklomis, jaučiasi prislėgtas ar išsekęs, vien patarimo „susiraskite hobį“ per maža. Tokiu atveju nuobodulys gali būti platesnės savijautos dalis, o ne vien laisvalaikio problema.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Nuobodulio eksperimentas</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Norite patikrinti, ką jums reiškia nuobodulys? Pasirinkite vieną įprastą dienos momentą, kurį paprastai automatiškai užpildote telefonu. Tai gali būti laukimas prie gydytojo kabineto, kelionė autobusu, kavos pertraukėlė ar kelios minutės prieš miegą. Toliau atlikite šiuos veiksmus:</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>1. Dešimt minučių – be ekrano. </em></strong>Nieko specialaus daryti nereikia. Neskaitykite naujienų, neatsakinėkite į žinutes, nejunkite muzikos ar tinklalaidės. Tiesiog pabūkite ten, kur esate.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>2. Pastebėkite pirmą impulsą.</em></strong> Kai pasidarys nuobodu, neskubėkite panaikinti šio jausmo. Stebėkite, ko norisi pirmiausia. Patikrinti telefoną? Ką nors sužinoti? Parašyti kam nors? Imtis darbo?</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>3. Užrašykite vieną sakinį</em></strong>. „Kai nieko nedariau, labiausiai norėjosi&#8230;“. Tada atsakykite į dar du klausimus: „Kokia mintis dažniausiai grįždavo?“; „Ar po dešimties minučių norėjosi grįžti prie telefono, ar daryti ką nors kita?“</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Pakartokite eksperimentą tris skirtingas dienas. Tikslas nėra išmokti kuo ilgiau nuobodžiauti. Daug įdomiau sužinoti, kas iškyla tada, kai įprastai tuščią minutę nustojame kuo nors užpildyti. Gal prisiminsite žmogų, kuriam seniai norėjote paskambinti. Gal į galvą ateis mintis, kurią vis atidėliojote. Gal paaiškės, kad esate tiesiog pavargę. O gal pirmą kartą aiškiai pastebėsite, kad veiklos netrūksta – trūksta tik tos, kuri iš tiesų patinka. Nuobodulys nebūtinai turi būti priešas, kartais tai tyli pauzė, kai pagaliau tampa girdima tai, ką kasdienybės triukšme nustumiame į šalį.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><em>Autorė Jūratė Survilė</em></p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>https://priekavos.lt/nuobodulys-draugas-ar-priesas/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>Žaidimai padeda suvaldyti nerimą   </title>
		<link>https://priekavos.lt/zaidimai-padeda-suvaldyti-nerima/</link>
		<comments>https://priekavos.lt/zaidimai-padeda-suvaldyti-nerima/#comments</comments>
		<pubDate>Mon, 28 Sep 2026 08:08:16 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[admin]]></dc:creator>
				<category><![CDATA[Įdomioji psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[rinktiniai]]></category>

		<guid isPermaLink="false">https://priekavos.lt/?p=143610</guid>
		<description><![CDATA[Apie trečdalis žmonių susiduria su ilgalaikėmis nerimo problemomis, o trumpesni nerimo epizodai pažįstami kone kiekvienam. Užsitęsęs nerimas gali turėti įvairių &#8230;]]></description>
				<content:encoded><![CDATA[<p>Apie trečdalis žmonių susiduria su ilgalaikėmis nerimo problemomis, o trumpesni nerimo epizodai pažįstami kone kiekvienam. Užsitęsęs nerimas gali turėti įvairių neigiamų pasekmių tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai, todėl šią būklę reikia stengtis įveikti. Vienas maloniausių būdų – pasitelkti žaidimus. Taip su nerimu kovoti gali ir mažiausieji, ir suaugusieji.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Kodėl žaidimai ramina?<img class="alignright size-medium wp-image-143611" src="https://priekavos.lt/wp-content/uploads/2026/09/shutterstock_2668183255-383x255.jpg" alt="Family,Sitting,At,Table,Playing,Board,Game,,With,Three,Children" width="383" height="255" /></strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Žaidimai turi raminantį, nerimą mažinantį poveikį, nes jie suteikia galimybę atitraukti dėmesį, sukuria saugią erdvę emocijoms reikšti ir padeda atpalaiduoti kūną bei protą. Tinkamai parinkta žaidimų veikla veikia kaip veiksminga pagalbos priemonė keliais būdais:</p>
<p>&nbsp;</p>
<ul>
<li><strong>Nukreipia dėmesį:</strong> vaizdo ar stalo žaidimai reikalauja susikaupimo, todėl padeda mintims pabėgti nuo rūpesčių bei baimių, kurie ir yra nerimo šaltiniai.</li>
<li><strong>Sukuria kontrolės jausmą:</strong> žaidimo pasaulis turi aiškias ribas ir taisykles, o tai suteikia kontrolės jausmą, kurio dažnai trūksta jaučiant nerimą.</li>
<li><strong>Padeda išreikšti emocijas:</strong> vaidmenų ar judrūs žaidimai leidžia saugiai išreikšti susikaupusią įtampą, pyktį ar baimę per veiksmą.</li>
<li><strong>Kuria socialinį ryšį:</strong> komandiniai ar bendri stalo žaidimai mažina vienatvės jausmą ir stiprina ryšį su kitais žmonėmis.</li>
</ul>
<p>&nbsp;</p>
<p>Nerimo apimtas žmogus dažnai blaškosi, neranda vietos, tarsi neturi kur dėti rankų, nesuvaldo minčių, o kai rankos ir mintys užimtos malonia veikla, nerimas pamažu atsitraukia. Svarbu tinkamai pasirinkti žaidimus, nes koviniai ar į tikslą orientuoti žaidimai gali sukelti papildomą stresą.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Dėlionės</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Vienas patikimiausių būdų nuraminti mintis, nes skatina sutelkti dėmesį į mažas problemas – surasti tinkamą detalę, todėl lengviau pamiršti didelius rūpesčius. Patogiai įsitaisius ir susitelkus į dėlionę, sulėtėja kvėpavimas ir pulsas, nurimsta mintys, atsipalaiduojama. Po keliolikos minučių sumažėja kortizolio lygis, dėl to visos organizmo funkcijos grįžta į normalų ritmą.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Dėlionės – puikus pasirinkimas, nes galima žaisti vienam ir bet kur, be to, yra daugybė elektroninių jų versijų. Visgi tikrosios dėlionės turi didesnį teigiamą poveikį, nes ne tik sutelkiame dėmesį ir mintis į malonią veiklą, bet tuo pat metu stimuliuojama ir smulkioji motorika: pirštų galiukuose esantys nervai siunčia raminančius signalus į smegenis. Raminamai veikia ir monotoniška dėliojimo veikla, kai iš dėžutės imame po detalę ir glaudžiame ją prie dėlionės, matuodami, ar tinka.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Verta žinoti, kad dėlionės gali būti ne tik tradicinės, bet ir 3D – jas sudėliojus gaunamos įvairios figūros, net su pritaikomu apšvietimu. Jei kiekvienos sudėliotos dėlionės ant sienos nekabinsite, tai vieną figūrėlę galite kur nors pastatyti – ji primins apie įveiktą sudėtingesnį etapą bei didins (pasi)tikėjimą, kad savigalba įmanoma ir maloni.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Stalo žaidimai</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Stalo žaidimų gausa yra milžiniška, todėl kiekvienas žmogus gali pasirinkti jam labiausiai tinkantį. Statistika rodo, kad įvairiausi stalo žaidimai pasaulyje išgyveno renesansą pandemijos laikotarpiu. Juos mielai žaidė ir vaikai, ir suaugusieji. Pastaruoju metu vis labiau populiarėja detektyviniai galvosūkiai, pagal TV laidas išleisti intelektualūs stalo žaidimai. Pasak psichologų, stalo žaidimai veikia raminamai, nes asocijuojasi su teigiamomis emocijomis, suteikia bendrystės jausmą, leidžia pabėgti nuo rūpesčių, atsipalaiduoti drauge su artimais žmonėmis.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Nerimą stalo žaidimai veikia per taisykles, ribų suvokimą, kontrolę. Nerimo kamuojami žmonės dažniausiai jaučiasi nekontroliuojantys situacijos, kažko nesuprantantys, nežinantys, ko griebtis, todėl ir kyla ši neigiama būsena. Žinodami žaidimo taisykles ir žaisdami pagal jas, bent kurį laiką galite jaustis kontroliuojantys situaciją, o tai ramina, didina pasitikėjimą savo jėgomis. Būtent todėl stalo žaidimai naudingi bet kurio amžiaus žmogui. Negana to, galite jausti bendrystę su kitais žaidėjais, o socialiniai ryšiai taip pat mažina nerimą.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Tapyba pagal skaičius</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Dar vienas efektyvus kovos su nerimu būdas. Tapyba padeda atsipalaiduoti, nurimti, pasijusti laimingesniems. Tai vienas paprasčiausių būdų sumažinti nerimą ir stresą, bent trumpam pamiršti rūpesčius. Šią savigalbos priemonę siūlo vis daugiau psichoterapeutų. Daugybė tyrimų rodo, kad tapyba, terapija spalvomis teigiamai veikia psichoemocinę sveikatą, bet atsisėsti, pasiimti baltą popieriaus lapą ir ką nors nupiešti geba tikrai ne kiekvienas. Tapyba pagal skaičius išsprendžia šią problemą, nes spalvingas paveikslas išskirstytas į atskirus gabalėlius, kurie sužymėti konkrečią spalvą nurodančiais skaičiais. Reikia tik paimti teptuką ir spalvinti, kaip nurodyta. Taip patirti tapybos teikiamą naudą gali kiekvienas. Be to, patiriama naudą per smulkiąją motoriką, monotoniškus veiksmus ir aiškiai apibrėžtas ribas. Spalvinti galite vieni, taip pat su artimaisiais ar net visa grupe.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Alternatyva tapybai pagal skaičius yra spalvotų kristaliukų klijavimas pagal skaičius. Tai dar daugiau susitelkimo reikalaujantis paveikslų kūrimo būdas, kuris veikia raminamai.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Konstruktoriai</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Konstravimas mažina nerimą, nes sutelkia dėmesį, įdarbina smulkiąją motoriką ir suteikia aiškų bei greitą rezultatą. Tai veiksminga terapinė priemonė tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Konstravimas veikia raminamai, nes smegenys susitelkia į detalių formas, spalvas ir instrukcijas, todėl nelieka vietos stresą keliančioms mintims. Kūrybinis procesas suteikia kontrolės jausmą, nes pažingsniui nurodyta, kokią detalę ir kur dėti, bei leidžia pasiekti matomą ir apčiuopiamą rezultatą. Šių dalykų kasdieniame gyvenime dažnai pritrūksta, o kontrolės ir rezultatų stygius ilgainiui gali sukelti nerimą.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Dažnas konstravimą laiko vaikams tinkamu užsiėmimu, tačiau jo nauda suaugusiesiems yra tokia pati. Be to, konstruoti galima ne tik mašinėles ar animacinių filmų herojus – specialiai suaugusiesiems leidžiamos atskiros serijos, kuriose galima sukonstruoti įspūdingus, realiai atrodančius pastatus, augalus, automobilius ir kt. Tai puikus būdas atsipalaiduoti po darbų ir neleisti nerimui apsigyventi namuose.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Kortų / kortelių žaidimai</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Sukurta įvairiausių kortų bei kortelių žaidimų, kuriuos galima žaisti su draugais ar vieniems. Kalbame ne tik apie tradicinius „Vežimą“, „Karą“, „Tūkstantį“, „Karuselę“ ar „Asilą“, bet ir apie specialius kortų žaidimus, skirtus atminčiai lavinti, išspręsti detektyvą, geriau pažinti artimą ir t. t. Grupiniai ar poriniai kortų žaidimai veikia raminamai per taisyklių žinojimą bei bendravimą, o skirti žaisti vienam – per smulkiąją motoriką, monotoniškus judesius ir dėmesio koncentraciją.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Pavyzdžiui, pasjansas („Solitaire“) yra klasikinis vieno žaidėjo žaidimas, kai kortos dėliojamos mažėjančia tvarka ir pagal spalvas. Arba kortų namelis, kai iš turimų kortų stengiamasi pastatyti kuo stabilesnę ir aukštesnę konstrukciją. Šio žaidimo metu lavinama smulkioji motorika ir rankų bei akių koordinacija, reikalingas visiškas susikaupimas ir ramybė, todėl visi rūpesčiai ir nerimas išgaruoja iš galvos. Kortų žaidimai gali padėti mokytis įvairių dalykų, pavyzdžiui, užsienio kalbų, botanikos ar zoologijos, istorijos ir kt.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Zen sodeliai</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Jau pavadinime užkoduota, kad ši veikla suteiks nusiraminimą. Zen sodeliai (japoniškai <em>karesansui</em>) yra miniatiūriniai sauso kraštovaizdžio rinkiniai, skirti namų interjerui, meditacijai ir stresui mažinti. Juos dažniausiai sudaro nedidelis medinis ar keraminis padėklas, smėlis, akmenys bei mažas grėbliukas. Smėlis simbolizuoja vandenį ar vandenyno bangas. Akmenys reiškia kalnus, salas ar žemę. Gali būti papildomų detalių, pavyzdžiui, nedidelių statulėlių, samanų kuokštelių ar smilkalinių. Svarbiausias dalykas čia yra grėbliukas, kurio vedžiojimas per smėlį sukuria ir vėl išlygina įvairius raštus.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Zen sodeliai veikia raminamai, nes sutelkia dėmesį į ranka atliekamus judesius, primenančius laiką paplūdimyje, kai šiltame smėlyje pirštu išrašote ar išpiešiate norimus elementus, o paskui juos išlyginate delnu ir viską pradedate iš naujo. Šis užsiėmimas ne tik ramina, bet ir pasąmoningai moko, kad visada galite atversti naują gyvenimo lapą ir kurti savo piešinį, kitą realybę, kurioje nebus neigiamų emocijų, kur gebėsite viską geriau kontroliuoti. Tokių Zen sodelių galite turėti ne tik namuose, bet ir darbo vietoje, kur dažnas patiria nemažai streso ir nerimo.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Aktyvūs žaidimai</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Aktyvi veikla visuomet yra puikus pasirinkimas siekiant susitvarkyti su nerimu, nes sutelkia dėmesį į judesius, koordinaciją, pusiausvyrą. Be to, dėl fizinio aktyvumo išsiskiria hormonai, kurie mažina stresą, gerina nuotaiką ir suteikia motyvacijos. Bėgiojimas, mankštos pratimai, joga ir kt. visuomet yra puikus pasirinkimas siekiant susitvarkyti su nerimu.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Jei renkatės ne įprastą sportą, bet aktyvius komandinius žaidimus, prisideda ir socialinių ryšių teikiama nauda – keičiatės emocijomis, bendraujate, kartu švenčiate pergalę ar paliūdite dėl pralaimėjimo, mokotės dirbti komandoje, dalytis atsakomybe ir kt. Net nedidelėse erdvėse galima žaisti aktyvius žaidimus, pavyzdžiui, muzikines kėdes ar „Twisterį“. Jei turite galimybių aktyviai leisti laiką lauke, patirsite ir gryno oro bei gamtos teikiamą naudą.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Įvairių aktyvių, stalo, kortų ir kitų žaidimų, kuriuos galima žaisti tiek gyvai, tiek išmaniaisiais prietaisais, yra daugybė – reikia tik išsirinkti, kas asmeniškai veikia geriausiai, ir tuo pasinaudoti.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><em>Autorė Laima Samulė</em></p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>https://priekavos.lt/zaidimai-padeda-suvaldyti-nerima/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>Agresija. Turime kiekvienas, tačiau ne visi mokame tinkamai įgalinti</title>
		<link>https://priekavos.lt/agresija-turime-kiekvienas-taciau-ne-visi-mokame-tinkamai-igalinti/</link>
		<comments>https://priekavos.lt/agresija-turime-kiekvienas-taciau-ne-visi-mokame-tinkamai-igalinti/#comments</comments>
		<pubDate>Mon, 21 Sep 2026 16:57:21 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[admin]]></dc:creator>
				<category><![CDATA[Įdomioji psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[rinktiniai]]></category>

		<guid isPermaLink="false">https://priekavos.lt/?p=143480</guid>
		<description><![CDATA[Agresija – natūrali vidinė energija, kurią tinkamai panaudoję galime paversti teigiama, kuriančia jėga. Kaip pažinti savo agresyviąją pusę, suvaldyti viduje &#8230;]]></description>
				<content:encoded><![CDATA[<p>Agresija – natūrali vidinė energija, kurią tinkamai panaudoję galime paversti teigiama, kuriančia jėga. Kaip pažinti savo agresyviąją pusę, suvaldyti viduje kunkuliuojančią energiją ir nukreipti ją į tikslų siekimą?</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Kiekvienas turime agresijos<img class="alignright size-medium wp-image-143481" src="https://priekavos.lt/wp-content/uploads/2026/09/shutterstock_2481939053-270x270.jpg" alt="Fist,Hand,Can,Destroy" width="270" height="270" /></strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Agresija – natūrali žmogaus ir kitų gyvūnų emocija, pasireiškianti susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, dažniausiai tada, kai jaučiama grėsmė. Kalbant apie gyvūnus ir pirmykščius žmones, agresiją dažniausiai išprovokuodavo pavojus gyvybei. Tačiau evoliucionuojant ši emocija ėmė kilti ne tik dėl grėsmės gyvybei, bet ir dėl peržengtų asmeninių ribų, patirtos neteisybės, beviltiškumo jausmo, nusivylimo savimi ar kitais žmonėmis ir t. t.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Agresija pasireiškia kaip vidinio karščio ir jėgos antplūdis, kurį norisi čia pat fiziškai išreikšti. Paprastas pavyzdys – trenkti kumščiu į sieną ar sužeisti oponentą. Fizinė agresijos išraiška buvo priimtina ir įprasta skirtingais istorijos laikotarpiais – prisiminkime riterių dvikovas, užkariautas šalis ir masinio naikinimo ginklus. Tačiau dabar gyvename laikais, kai netinkamai išreikšta agresija gali užtraukti baudžiamąją ar administracinę atsakomybę, net jei kalbame tik apie piktus komentarus socialiniuose tinkluose.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Nuo netinkamų agresijos raiškos formų gali apsaugoti geresnis savęs pažinimas, suvokimas, kas mumyse pažadina agresiją ir kaip tinkamai tvarkytis su šia galinga jėga.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Pažinti savo agresiją</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Norint atpažinti, kas įžiebia agresiją, verta stabtelėti, kai pajuntame, jog įsitempia kūnas. Įsivardykime fizinius požymius, tokius kaip padažnėjęs širdies plakimas ar sugniaužti kumščiai. Atkreipkime dėmesį ne tik į pyktį, bet ir į po juo slypinčius jausmus – baimę ar skausmą, taip pat užsirašykime konkrečius įvykius, sukėlusius tokią reakciją.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Agresiją išduoda įsitempęs ar sukąstas žandikaulis, sustingusios, į kumščius sugniaužtos rankos. Tuo pat metu padažnėja kvėpavimas ir širdies plakimas, užlieja karščio banga, atsiranda noras pakelti balsą. Tokios fizinės organizmo reakcijos nekyla be priežasties, todėl reikėtų paieškoti neatlieptų poreikių, peržengtų ribų ar prarastos kontrolės jausmo. Patikrinkime, ar jaučiamės įskaudinti, pavargę, ar su mumis elgiamasi nesąžiningai. Atpažinkime senas baimes, kurios verčia jaustis nesaugiai.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Siekiant agresiją nukreipti teigiama linkme, reikėtų užsirašyti kiekvienos pykčio akimirkos laiką ir vietą, o nusiraminus ieškoti pasikartojančių situacijų, žmonių ar temų. Ypač naudinga ne tik suprasti, bet ir garsiai įvardyti, koks konkretus veiksmas peržengė asmenines ribas.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Agresijos tipai</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Nors skirtingiems žmonėms fiziniai agresijos požymiai gali būti panašūs, o juos sukelti – tos pačios priežastys, agresiją galime reikšti skirtingai. Psichologai išskiria tris pagrindinius agresijos tipus.</p>
<p>&nbsp;</p>
<ul>
<li>Šio tipo žmones aplinkiniai gali laikyti tiesiog agresyviais, nes jų emocijų raiška yra žaibiška ir dažnai neapgalvota. Tokie žmonės įtemptose situacijose kelia balsą, o kartais gali pakelti ranką prieš kitą žmogų, mėtyti ar niokoti daiktus ir kt. Nors pasidavus agresijai ir ją iškart išreiškus intensyviausios emocijos atslūgsta ir pajuntamas palengvėjimas, netrukus jas gali pakeisti kaltė, nusivylimas, gėda ir kiti neigiami jausmai. Gali pasireikšti ir kitos pasekmės: nutrūkę santykiai, prarastas darbas, finansiniai nuostoliai, teistumas ir kt.</li>
</ul>
<ul>
<li>Tai impulsyviajam priešingas agresijos reiškimo tipas, kai žmogus šios emocijos neparodo ir neišreiškia. Kylančią karščio ir pykčio bangą sulaiko viduje, neleidžia jai prasiveržti į paviršių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad taip žmogus apsaugo save ir aplinkinius nuo neigiamų pasekmių, tačiau iš tiesų taip nėra. Neišreikšdami agresijos neigiame savo emocijas, neleidžiame sau jų jausti, atimame iš savęs galimybę nusibrėžti ribas, todėl nepalankios situacijos gali kartotis vis dažniau. Be to, neparodydami kitam žmogui savo ribų, galime skatinti jo nederamą elgesį su mumis ir potencialiai su kitais žmonėmis. Ilgainiui pasyvusis agresijos reiškimo tipas gali virsti savidestrukciniu, kuris yra pavojingas.</li>
</ul>
<ul>
<li>Šio tipo agresija nukreipiama ne į neigiamas emocijas sukėlusią situaciją ar žmones, bet į save. Kylanti agresija ne užgniaužiama, o išreiškiama įvairiais būdais žalojant save: fiziškai susižeidžiant, baudžiant save maistu ar skandinant emocijas priklausomybėse. Siekiant to išvengti, svarbu išmokti agresiją nukreipti teigiama linkme ir atrasti tokias jos raiškos formas, kurios būtų ne tik nežalingos, bet ir naudingos asmeniškai, aplinkiniams bei visuomenei.</li>
</ul>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Užsiimti sportu</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Vienas paprasčiausių ir teigiamą poveikį turinčių būdų įgalinti agresiją – fizinis aktyvumas. Agresija yra emocija, evoliucijos eigoje susiformavusi tam, kad paruoštų kūną kovai, todėl ji gali sukelti staigų jėgos antplūdį. Būtent todėl šią energiją galima panaudoti siekiant fizinių tikslų. Pajutus kylančią agresiją, verta ją „išsportuoti“. Tinka bet kokie fiziniai pratimai: bėgimas, ypač klausantis raminančių gamtos garsų ar mėgstamos muzikos, joga, įvairios kovos menų šakos, bokso kriaušės daužymas. Mažiau tinka komandiniai žaidimai, nes siekis laimėti gali kelti papildomą įtampą, o pralaimėjimas – frustraciją. Todėl labiau tinka individualūs užsiėmimai.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Išreiškę agresiją per fizinę veiklą, paleisime susikaupusias neigiamas emocijas, paskatinsime vadinamųjų laimės ir motyvacijos hormonų gamybą, o ilgainiui pastebėsime ir teigiamus kūno pokyčius. Žinoma, ne visuomet yra galimybė tiesiog išbėgti į parką, todėl darbo stalo stalčiuje naudinga turėti streso kamuoliuką ar mini rankų treniruoklį. Sukilus agresijai, juos galima stipriai spaudinėti ir taip patirti emocinį palengvėjimą.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Spręsti sudėtingas užduotis</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Tyrimai rodo, kad agresija gali didinti atkaklumą ir ištvermę sprendžiant kognityvines užduotis. Jungtiniame Teksaso ir Kalifornijos universitetų tyrime dalyvavusių žmonių buvo paprašyta išspręsti 21 penkių raidžių anagramą. Pirmosios septynios anagramos buvo neišsprendžiamos. Tyrėjai norėjo įvertinti tokių nesėkmių poveikį nuotaikai ir motyvacijai, todėl kiekviename testo etape klausė dalyvių apie jų emocijas ir fiksavo, kiek laiko jie skyrė kiekvienai užduočiai.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Į neišsprendžiamas anagramas kiekvienas dalyvis reagavo skirtingai: vieni po nesėkmės jautė nerimą, kiti – liūdesį, o kai kuriems tai visiškai nerūpėjo. Vis dėlto atkakliausiai užduotis atliko tie žmonės, kurie jautė didžiausią pyktį. Užuot privertęs pasiduoti, stiprus susierzinimas jiems suteikė energijos, todėl atkakliau sprendė kiekvieną kitą užduotį. Tai rodo, kad agresiją galime panaudoti teigiama linkme.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Kiekvieną dieną turime ir lengviau, ir sunkiau įveikiamų užduočių. Kilus agresijai, prisiminkime sudėtingiausias jų ir sugrįžkime prie jų su nauja jėga, tačiau, priešingai nei būtų galima tikėtis, – itin šaltu protu.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Įžiebti kūrybiškumą</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Atliekant idėjų generavimo užduotis, pikti žmonės sugalvoja originalesnių ir įvairesnių sprendimų, palyginti su tais, kurie jaučiasi liūdni, emociškai neutralūs ar bejėgiai. Didesnis susijaudinimas tarsi perkrauna protą ir leidžia užmegzti ryšius, kurie esant kitoms emocinėms būsenoms gali būti sunkiau pasiekiami. Pradinis kūrybinės energijos pliūpsnis gana greitai išsenka, tačiau verta pasinaudoti šiais agresijos privalumais, kai darbe susiduriame su erzinančia kliūtimi. Nesvarbu, ar tai būtų netinkami kitų atsiliepimai ar nenumatytas techninis trikdis, nemalonūs nusivylimo jausmai gali paskatinti kūrybinį proveržį.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Beje, nemažai visiems puikiai žinomų meno kūrinių, tikėtina, buvo sukurti būtent agresijos fone. Emocijas žadinantys impresionistų darbai, širdį veriančios išsiskyrimo baladės ir net grafičiai ant pastatų sienų – visa tai gali būti stiprių emocijų išraiška. Žinoma, ne kiekvienas agresijos įkarštyje galime sukurti įsimintiną meno kūrinį, tačiau galime pasitelkti įvairias meno formas, kad palengvintume savo būseną. Agresiją galime išreikšti užsiimdami rankdarbiais, rašydami tekstus, grodami ir kt.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Pagerinti bendravimą</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Agresija dažnai sutelkia žmogų ir įgalina jį mąstyti šaltakraujiškiau. Gebėjimas blaiviai vertinti situaciją ypač praverčia nusprendus išreikšti pyktį kitiems. Žinoma, visiškai pasiduoti pykčiui, demonstruoti atvirą agresiją ar priešiškumą nepatariama, tačiau kontroliuojama pykčio išraiška gali padėti pakeisti kitų nuomonę, geriau pasirodyti derybose ir konfliktinėse situacijose.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Tam tikras agresijos demonstravimas – mimika, gestais, pakeltu balsu ar greitesniu kalbėjimu – padeda oponentui suprasti, kad jo elgesys ar žodžiai peržengė tam tikrą ribą. Žinodami, gerbdami ir gindami savo ribas, aiškiai parodome kitam žmogui, kad jų nevalia peržengti. Taip apsisaugome nuo nepageidaujamų, o kartais ir pavojingų situacijų, kartu mokydami kitą žmogų, koks elgesys yra nederamas ir netoleruotinas.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Įdomu tai, kad atkakliai gindami savo ribas auginame savivertę. Tai svarbu bet kurioje gyvenimo srityje, nes aukšta savivertė siejama su geresniais asmeniniais santykiais, didesne profesine sėkme, aukštesniu pragyvenimo lygiu ir kitais teigiamais dalykais.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Imtis pokyčio</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Jau minėjome, kad agresiją gali sukelti neteisybės, nusivylimo ar bejėgystės jausmai. Tačiau iš tiesų niekas nėra visiškai bejėgis, todėl savo agresiją galime nukreipti į tas sritis, kuriose jaučiame minėtas neigiamas emocijas, ir prisidėti prie jų gerinimo. Pavyzdžiui, agresiją gali sukelti Rusijos kariniai veiksmai Ukrainoje. Reaguoti galima keliais būdais. Lengviausia – piktintis komentaruose, tačiau tai nesuteikia jokios realios naudos, išskyrus galimybę išlieti neigiamas emocijas ir trumpam pajusti palengvėjimą. Daug konstruktyviau savo agresiją nukreipti į konkrečius veiksmus. Galima finansiškai prisidėti prie įvairių pagalbos fondų, padedančių Ukrainai. Galima užsiimti įvairiomis savanorystėmis, pavyzdžiui, pinti maskuojamuosius tinklus ar gaminti žvakes apkasams. Taip pat galima stiprinti savo šalį stojant į Lietuvos šaulių sąjungą ar Karo komendantūrų valdybos gretas.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Jei agresiją jaučiame dėl bet kurios kitos temos, taip pat nesunkiai galime rasti galimybių tapti teigiamo pokyčio dalimi.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Kaip suvaldyti?</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Nukreipti agresiją teigiama linkme įmanoma tik tada, kai ją pripažįstame ir gebame suvaldyti, o ne pasiduodame jai ir tampame jos įkaitais. Svarbiausios yra pirmosios akimirkos, kai pajuntame agresiją. Neleiskime jai prasiveržti visa jėga, nes žala gali būti didesnė, nei galėjome numanyti. Tokiais atvejais puikiai tinka paprastas triukas – mintyse suskaičiuoti iki 10 prieš pradedant kalbėti ar imantis veiksmo. Tolesni žingsniai padės agresiją įgalinti teigiamiems dalykams.</p>
<p>&nbsp;</p>
<ul>
<li><strong>Pažvelgti į įvykį iš ateities perspektyvos. </strong>Kiek svarbi mums bus agresiją išprovokavusi situacija po kelių dienų, mėnesių ar metų? Tai padeda suprasti, kad emocijų įkarštyje svarbiausiu atrodantis dalykas iš tiesų gali būti tik smulkmena, todėl nereikėtų reaguoti pernelyg dramatiškai.</li>
<li><strong>Į agresiją sukėlusio žmogaus vietą įsivaizduoti artimą žmogų. </strong>Ar taip pat pyktume, jei taip pasielgtų ar kalbėtų mama, sesuo ar draugė? Tai padeda išvengti neapykantos ir agresijos konkrečiam žmogui, suvokiant, kad nepriimtinas buvo tam tikras jo elgesys ar žodžiai, tačiau dėl to nebūtina griebtis karo kirvio.</li>
<li><strong>Kalbėti arba galvoti apie save trečiuoju asmeniu. </strong>Kalbėjimas su savimi trečiuoju asmeniu, pavyzdžiui, sakant „Deividas pyksta, nes&#8230;“, skatina konstruktyvesnį požiūrį į įvykius. Tarsi patartume, kaip elgtis kritinėje situacijoje draugui, o ne sau.</li>
<li><strong>Užrašyti jausmus ir juos sukėlusias priežastis. </strong>Daugybė tyrimų rodo, kad jausmų išreiškimas raštu gali padėti geriau suprasti skausmingus išgyvenimus ir juos sukėlusias aplinkybes. Tai suteikia galimybę į juos reaguoti racionaliau.</li>
<li><strong>Nukreipti tinkama linkme. </strong>Dar senovės graikų filosofas Aristotelis sakė, kad pyktis gali lemti teigiamus pokyčius gyvenime, tačiau tam reikia įveikti didžiausią iššūkį – pykti ant tinkamo žmogaus, tinkamu mastu, tinkamu laiku, dėl tinkamos priežasties ir tinkamu būdu.</li>
</ul>
<p>&nbsp;</p>
<p><em>Autorė Laima Samulė</em></p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>https://priekavos.lt/agresija-turime-kiekvienas-taciau-ne-visi-mokame-tinkamai-igalinti/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>Menas paleisti</title>
		<link>https://priekavos.lt/menas-paleisti/</link>
		<comments>https://priekavos.lt/menas-paleisti/#comments</comments>
		<pubDate>Wed, 16 Sep 2026 04:16:09 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[admin]]></dc:creator>
				<category><![CDATA[Įdomioji psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[rinktiniai]]></category>

		<guid isPermaLink="false">https://priekavos.lt/?p=143333</guid>
		<description><![CDATA[Kartais didžiausia drąsa gyvenime – ne laikytis, o paleisti. Vis dėlto daugelis metų metus tęsia santykius, darbus, draugystes, nors jau &#8230;]]></description>
				<content:encoded><![CDATA[<p>Kartais didžiausia drąsa gyvenime – ne laikytis, o paleisti. Vis dėlto daugelis metų metus tęsia santykius, darbus, draugystes, nors jau seniai netekę prasmės. Psichologai pastebi, kad pokyčių bijome labiau nei nepasitenkinimo, todėl renkamės pažįstamą diskomfortą vietoj nežinomos ateities. Visgi būtent gebėjimas laiku atsisveikinti suteikia daugiau laisvės, energijos ir autentiškumo.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Kai laikymasis tampa našta<img class="alignright size-medium wp-image-143334" src="https://priekavos.lt/wp-content/uploads/2026/09/shutterstock_2472681187-332x270.jpg" alt="Art,,Mockup,And,Hand,Of,Woman,With,Butterfly,In,Studio" width="332" height="270" /></strong></p>
<p><strong> </strong></p>
<p>Ne viskas, kas kadaise buvo svarbu ir prasminga, tokiais išlieka visą gyvenimą. Santykiai, darbas, draugystė ar net ilgai puoselėta svajonė gali nustoti teikti pasitenkinimą, tačiau tai ne visada pastebime iš karto. Pirmieji signalai būna gana tylūs: nuolatinis nuovargis, vis dažniau aplankantis nusivylimas ar sunkiai paaiškinamas jausmas, kad kažkas blogai.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Vienas ryškiausių ženklų – emocinis išsekimas. Jei veikla ar santykiai nuolat reikalauja didžiulių pastangų, o atgal gaunama vis mažiau džiaugsmo, palaikymo ar prasmės, ilgainiui atsiranda jausmas, kad gyvenama tarsi prieš srovę. Psichologai atkreipia dėmesį, kad sveiki ir tobulėti padedantys dalykai irgi reikalauja pastangų, tačiau jie paprastai suteikia ir energijos.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Dar vienas signalas – nuolatinis vidinis konfliktas. Žmogus gali nuolat svarstyti, ar yra ten, kur nori būti, vis dažniau fantazuoti apie kitokį gyvenimą arba ieškoti pateisinimų, kodėl turėtų likti esamoje situacijoje. Tokios abejonės savaime nėra problema, tačiau jeigu tampa nuolatinėmis palydovėmis, gali rodyti, kad vidiniai poreikiai ir kasdienybė ima skirtis.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Nemažai žmonių atpažįsta kitą būseną – gyvenimą iš pareigos. Sprendimai priimami ne todėl, kad jų norisi, tiesiog „taip reikia“, „jau per vėlu ką nors keisti“ arba „per daug investuota, kad būtų galima atsisakyti“. Tokiais atvejais žmogus virsta gyvenimo stebėtoju, o ne aktyviu kūrėju.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Svarbus rodiklis – smalsumo stoka. Tyrimai rodo, kad smalsumas glaudžiai susijęs su psichologine gerove ir asmeniniu augimu. Kai nebelieka noro mokytis, atrasti, planuoti ar svajoti, tai gali rodyti ne tik nuovargį, bet ir tai, kad tam tikras gyvenimo etapas artėja prie pabaigos.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Vis dėlto atpažinti šiuos ženklus nėra paprasta. Mūsų smegenys evoliuciškai linkusios vertinti stabilumą kaip saugumo garantą. Neuromokslininkai nustatė, kad netgi nepalankios, tačiau pažįstamos aplinkybės dažnai kelia mažiau nerimo nei nežinomybė. Kitaip tariant, žmogus gali ilgai likti situacijoje, kuri jo nebedžiugina, nes alternatyva atrodo neapibrėžta. Būtent todėl paleidimas prasideda ne nuo išorinių pokyčių, o nuo sąžiningo klausimo sau: ar tai, prie ko taip stipriai laikausi, vis dar padeda man augti? Jei atsakymas vis dažniau tampa neigiamas, galbūt atėjo metas svarstyti naują kryptį.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Santykiai: meilės pabaiga ar tik sunkesnis etapas? </strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Šiuolaikinėje savigalbos kultūroje dažnai galima susidurti su žinute, kad jei santykiai kelia sunkumų, juos reikia nutraukti. Realybė kur kas sudėtingesnė. Netgi stipriausi santykiai neišvengia krizių, nusivylimų, konfliktų ar laikotarpių, kai partneriai jaučiasi nutolę vienas nuo kito. Svarbiausias klausimas – ne tai, ar santykiuose yra problemų, o tai, kaip į jas reaguojama.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Priešingai nei manoma, konfliktai savaime nėra blogas ženklas. Psichologai pabrėžia, kad nesutarimai rodo, jog žmonėms rūpi santykiai ir jie vis dar stengiasi būti išgirsti. Kur kas didesnį nerimą kelia abejingumas. Kai nelieka noro kalbėtis, aiškintis, ieškoti kompromisų ar net ginčytis, ima nykti emocinis ryšys.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Vienas žymiausių santykių tyrėjų Johnas Gottmanas, dešimtmečius stebėjęs poras laboratorinėmis sąlygomis, padarė išvadą, kad santykių ateitį geriau prognozuoja ne konfliktų dažnumas, o partnerių gebėjimas po konflikto atkurti ryšį. Kitaip tariant, svarbiausia ne tai, kiek kartų susipyksta, o tai, ar po nesutarimų pavyksta sugrįžti vienam pas kitą.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Dar vienas ženklas, kad santykiai gali artėti prie pabaigos: dingstantis noras ieškoti sprendimų. Kai bent vienas partneris nustoja matyti prasmę kalbėtis apie problemas, planuoti bendrą ateitį ar investuoti į santykių gerinimą, atsiranda emocinė distancija. Kartais ji vystosi nepastebimai: mažiau pokalbių, bendrų planų, smulkių kasdienių dėmesio ženklų. Iš pirmo žvilgsnio viskas gali atrodyti įprasta, tačiau vidinis ryšys po truputį silpnėja.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Pavojingas signalas – nuolatinis savo poreikių atsisakymas dėl santykių išsaugojimo. Kompromisai yra neatsiejama partnerystės dalis, tačiau jei vienas žmogus ilgą laiką aukoja savo vertybes, tikslus, ribas ar emocinę gerovę vien tam, kad santykiai išliktų, ilgainiui kaupiasi nusivylimas ir įtampa. Tokie santykiai gali tęstis metų metus, tačiau žmogus juose vis labiau praranda save.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Įdomu tai, kad išėjimas iš santykių dažnai prasideda gerokai anksčiau, nei apie jį sužino aplinkiniai ar net partneris. Psichologai šį procesą kartais vadina emociniu atsitraukimu. Žmogus pamažu nustoja dalintis išgyvenimais, nebeieško artumo, mažiau domisi bendrais planais. Išoriškai pora gali gyventi kartu, laikytis nusistovėjusios rutinos, net atrodyti stabili, tačiau viduje vienas iš partnerių jau būna pradėjęs atsisveikinimo procesą.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Išaugtos draugystės</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Ne visos draugystės skirtos visam gyvenimui. Sociologai ir psichologai pabrėžia, kad žmonių socialiniai ryšiai natūraliai kinta keičiantis esaties etapams. Studijų metais artimi žmonės gali nutolti sukūrę šeimas, pakeitę gyvenamąją vietą ar pasirinkę skirtingus gyvenimo būdus. Tai nebūtinai reiškia konfliktą ar išdavystę. Vis dėlto daugelis dėl tokių pokyčių jaučia kaltę. Ypač jei draugystė truko dešimtmečius. Atsiranda jausmas, kad ryšį būtina išlaikyti vien dėl bendros istorijos. Tačiau specialistai atkreipia dėmesį, kad santykių vertė nepriklauso nuo jų trukmės. Kai kurios draugystės itin svarbios tam tikru laikotarpiu ir natūraliai pasitraukia, kai jų vaidmuo baigiasi. Brandus požiūris leidžia pripažinti, kad žmonės gali vienas kitam būti reikalingi skirtingais gyvenimo etapais, o nutolimas nebūtinai panaikina bendrų patirčių vertę.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Paleisti tenka ne tik žmones</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Kalbėdami apie paleidimą dažniausiai galvojame apie romantinių santykių pabaigą, tačiau gyvenime atsisveikinti tenka su kur kas daugiau dalykų. Kartais paleidžiame darbą, kuris kadaise atrodė svajonių išsipildymu. Paradoksalu, tačiau būtent šis atsisveikinimas – vienas sunkiausių, nes verčia iš naujo atsakyti į klausimą: kas aš esu dabar?</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Daugelis bent kartą gyvenime supranta, kad profesinis kelias, dėl kurio kadaise stengėsi, nekelia tokio pasitenkinimo kaip anksčiau. Tai nebūtinai reiškia, kad pasirinkimas buvo klaidingas. Dažnai keičiasi pats žmogus: vertybės, prioritetai, gyvenimo aplinkybės ir lūkesčiai.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Karjeros specialistai pastebi, kad šiuolaikinis profesinis gyvenimas tampa vis mažiau tiesinis. Jei ankstesnės kartos dažnai visą gyvenimą praleisdavo vienoje srityje ar net vienoje darbovietėje, šiandien profesinę kryptį žmonės keičia gerokai dažniau. Tai lemia ne tik sparčiai kintanti darbo rinka, bet ir didesnis dėmesys savirealizacijai bei psichologinei gerovei.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Vis dėlto sprendimą pasitraukti kartais apsunkina perdegimas. Žmogus gali manyti, kad problema – nepakankamas atsparumas ar motyvacija, nors iš tiesų jis tiesiog išaugo dabartinę profesinę aplinką. Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad daugelis profesiją ima tapatinti su asmenybe. Kai darbas tampa pagrindiniu savivertės šaltiniu, mintis apie pokyčius gali atrodyti tarsi grėsmė pačiai tapatybei.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Sudie, svajonės</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Daugelis užauga tikėdami, kad sėkmė reiškia atkaklų judėjimą viena kryptimi. Tačiau gyvenimas dažnai pasirodo esantis kur kas labiau vingiuotas. Psichologai kalba apie nepasiteisinusių planų gedėjimą – procesą, kai tenka atsisveikinti ne su tuo, kas buvo, o su tuo, ko niekada neįvyko. Tai gali būti neišsipildžiusi karjera, neįgyvendinta svajonė persikelti į kitą šalį, nepastatyti namai ar nesukurta šeima. Tokios netektys dažnai lieka nepastebėtos aplinkinių, tačiau emociškai gali būti labai reikšmingos. Tačiau būtent gebėjimas atsisakyti neaktualių tikslų laikomas vienu svarbiausių psichologinio lankstumo požymių. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie geba koreguoti savo planus pasikeitus aplinkybėms, dažniau išlaiko geresnę emocinę savijautą nei tie, kurie bet kokia kaina laikosi senų siekių. Kartais paleidimas nėra atsisakymas kovoti. Kartais tai gebėjimas pripažinti, kad pasikeitėte. O kai pasikeičia žmogus, natūralu, kad kartu keičiasi ir tai, ką jis renkasi neštis į ateitį.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Kas vyksta paskui?</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Jei paleisti tai, kas jau seniai nedžiugina, atrodo logiška, kodėl tai taip dažnai skaudina? Atsakymo verta ieškoti ne tik emocijose, bet ir smegenų veikloje. Neuromokslininkai jau ne vieną dešimtmetį tyrinėja, kaip žmogaus organizmas reaguoja į praradimus. Jų išvados rodo, kad smegenys ne visada skiria fizinį ir emocinį skausmą taip aiškiai, kaip norėtųsi. Smegenų tyrimai atskleidė, kad dėl socialinio atstūmimo, išsiskyrimo ar emocinės netekties aktyvuojamos tos pačios sritys, kurios reaguoja į fizinį skausmą. Kitaip tariant, kai sakome, kad „skauda širdį“, tai nėra vien poetinė metafora. Emocinis skausmas smegenims – reali patirtis. Dėl šios priežasties atsisveikinimas su svarbiu žmogumi, darbu ar gyvenimo etapu primena gedulą. Žmogus gali patirti liūdesį, pyktį, nerimą, ilgesį ar net abejonę, ar priimtas sprendimas buvo teisingas. Svarbu suprasti, kad tokios reakcijos nebūtinai reiškia klaidą. Psichologai pabrėžia, kad skausmas ir teisingas sprendimas nėra vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Iš dalies taip yra todėl, kad net paleisdami tai, kas nebetinka, prarandame ne tik realybę, bet ir tai, ką ji simbolizavo. Nutraukus santykius netenkama ne tik partnerio, bet ir bendrų planų, įprastų ritualų, ateities vizijos. Palikus darbą atsisveikinama ne tik su pareigomis, bet ir su statusu, kolegomis ar dalimi tapatybės. Smegenims kiekvienas toks pokytis reiškia būtinybę kurti naujus orientyrus.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Nors iš pradžių pokyčiai gali būti skausmingi, daugelis po kurio laiko apibūdina panašų jausmą – tarsi nuo pečių būtų nukritusi ilgai nešta našta. Psichologai aiškina, kad vienas svarbiausių to veiksnių – sumažėjęs vidinis konfliktas. Kai žmogus ilgą laiką nepaiso savo poreikių, vertybių ar tikslų, nemažai psichologinės energijos sunaudojama vidinei kovai. Viena dalis nori pokyčių, kita bijo pasekmių. Toks nuolatinis prieštaravimas vargina net tada, kai sąmoningai jo nepastebime. Priėmus sprendimą ir nutraukus šią kovą, atsiranda daugiau emocinės erdvės. Tyrimai taip pat rodo, kad gerovė glaudžiai susijusi su psichologiniu lankstumu – gebėjimu prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių ir koreguoti savo elgesį pagal dabartinę situaciją, ne pagal praeities lūkesčius. Paleidimas tampa būtent tokio lankstumo išraiška. Jis leidžia nustoti investuoti energiją į tai, kas nebeveikia, ir nukreipti ją ten, kur atsiranda daugiau galimybių augti. Tad po sudėtingų sprendimų neretai atsiranda netikėtas energijos antplūdis. Žmogus ima dažniau domėtis naujomis veiklomis, lengviau priima sprendimus, vėl pradeda planuoti ateitį. Tai nereiškia, kad skausmas išnyksta akimirksniu. Tačiau kai nebereikia nuolat kovoti su savimi, atsiranda daugiau jėgų gyventi dabartyje.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Didžiausios klaidos </strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Paleidimas vaizduojamas kaip vienas ryžtingas sprendimas, po kurio prasideda naujas gyvenimo etapas. Praktikoje šis procesas retai būna toks paprastas. Psichologai pastebi, kad žmonės dažniausiai klysta ne tuomet, kai nusprendžia kažką paleisti, o tuomet, kai tai daro vedami kraštutinumų – arba pernelyg ilgai delsia, arba veikia impulsyviai.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Laukimas, kol situacija taps nebepakeliama.</em></strong> Daugelis nujaučia, kad santykiai, darbas ar kita svarbi gyvenimo sritis jų nebetenkina gerokai anksčiau, nei imasi pokyčių. Vis dėlto jie tikisi, kad situacija pagerės savaime, atsiras daugiau aiškumo arba ateis „tinkamas momentas“. Tyrėjai šį reiškinį sieja su natūraliu polinkiu vengti neapibrėžtumo. Net ir nepalanki, tačiau pažįstama situacija atrodo saugesnė už nežinomą ateitį. Be to, kuo daugiau laiko, emocijų ar pastangų į kažką investuojama, tuo sunkiau pripažinti, kad metas keisti kryptį. Delsimas turi savo kainą. Kai pokyčiai atidedami metų metus, žmogus išsenka emociškai, praranda pasitikėjimą savimi, o sprendimą galiausiai priima ne todėl, kad sąmoningai pasirinko, tiesiog nebeturi jėgų tęsti.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Emocijų pike priimti sprendimai</em></strong>. Kita kraštutinė klaida – skuboti sprendimai stiprių emocijų akimirkomis. Po skaudaus konflikto, nuoskaudos, nusivylimo ar didelio streso gali atrodyti, kad vienintelė išeitis – viską nutraukti nedelsiant. Neuromokslininkai aiškina, kad dėl stiprių emocijų smegenys linkusios susiaurinti dėmesį ir labiau koncentruotis į momentinį diskomfortą nei į ilgalaikes pasekmes. Todėl tai, kas atrodo akivaizdu pykčio, baimės ar nusivylimo akimirką, po kelių dienų gali būti vertinama visai kitaip. Tai nereiškia, kad emocijomis nereikia pasitikėti. Jos dažnai suteikia svarbios informacijos apie mūsų poreikius ir ribas. Tačiau dideli gyvenimo sprendimai paprastai tvirtesni tada, kai grįsti ne vien emociniu impulsu, bet ir ramesniu situacijos įvertinimu.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Bandymas viską nutraukti be gedėjimo.</em></strong> Šiuolaikinė kultūra mėgsta greitas transformacijų istorijas: priėmė sprendimą, uždarė duris ir nuėjo pirmyn. Tačiau žmogaus psichika veikia kitaip. Net tada, kai pokytis yra būtinas ir ilgainiui naudingas, prisitaikymas reikalauja laiko. Atsisveikinus su santykiais, darbu, gyvenimo etapu ar svajone, natūralu jausti liūdesį, ilgesį, abejones ar net nostalgiją. Šios emocijos nebūtinai reiškia, kad sprendimas buvo neteisingas. Dažniausiai jos rodo, kad tai buvo svarbu ir turėjo reikšmę. Psichologai pabrėžia, kad gedėjimas nėra tik reakcija į mirtį. Tai natūralus procesas, padedantis prisitaikyti prie reikšmingo praradimo ar pokyčio. Bandydami jį ignoruoti, žmonės dažnai užstringa tarp praeities ir ateities: išoriškai juda pirmyn, tačiau emociškai lieka ten, ką bandė palikti. Brandus atsisveikinimas reiškia ne tik gebėjimą uždaryti duris, bet ir skirti laiko suprasti, ką tas etapas davė, ko išmokė ir kodėl baigėsi. Tik tuomet atsiranda galimybė ne bėgti nuo praeities, o iš tiesų ją paleisti.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><em>Autorė Jūratė Survilė</em></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>&nbsp;</p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>https://priekavos.lt/menas-paleisti/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>Planavimas – ginklas prieš nerimą</title>
		<link>https://priekavos.lt/planavimas-ginklas-pries-nerima/</link>
		<comments>https://priekavos.lt/planavimas-ginklas-pries-nerima/#comments</comments>
		<pubDate>Tue, 08 Sep 2026 06:25:00 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[admin]]></dc:creator>
				<category><![CDATA[Įdomioji psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[rinktiniai]]></category>

		<guid isPermaLink="false">https://priekavos.lt/?p=143235</guid>
		<description><![CDATA[Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, įvairius nerimo sutrikimus patiria maždaug 1 iš 13 žmonių. Trumpesni ar ilgesni nerimo epizodai pažįstami &#8230;]]></description>
				<content:encoded><![CDATA[<p>Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, įvairius nerimo sutrikimus patiria maždaug 1 iš 13 žmonių. Trumpesni ar ilgesni nerimo epizodai pažįstami kiekvienam, todėl visiems naudinga žinoti, kaip juos įveikti. Planavimas – vienas veiksmingų ginklų, galinčių padėti kovojant su nerimu.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Kodėl jaučiame nerimą?<img class="alignright size-medium wp-image-143236" src="https://priekavos.lt/wp-content/uploads/2026/09/shutterstock_2472842791-383x201.jpg" alt="Writing,,Notebook,And,Woman,Hands,Planning,Schedule,At,Work,With" width="383" height="201" /></strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Nerimauti labiau linkę iš prigimties jautresni žmonės, taip pat nerimui įtakos turi įvairios aplinkybės, kurias ne visuomet galime sukontroliuoti. Pasak psichologų, viena dažniausių nerimo sutrikimo priežasčių yra neigiamos patirtys vaikystėje. Jei tėvai nepasitikėjo vaiko jėgomis, nuolat kritikavo, garsiai reiškė baimes dėl to, kaip vaikui klostysis gyvenimas, tikėtina, kad užaugęs jis jaus daugiau nerimo dėl įvairiausių dalykų. Ypač tų, apie kuriuos neigiamai girdėjo kalbant tėvus ar kitus autoritetingus asmenis. Pavyzdžiui, jei vaikui buvo nuolat kartojama, kad gyvenime jis nieko nepasieks, „eis gatvių šluoti“, būtent profesinėje srityje jis gali jausti daugiausia nerimo.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Iš vaikystės galime atsinešti ir konkrečią baimę ar nerimo priežastį: patekome į avariją – nerimausime dėl kelionių, bijosime vairuoti automobilį. Skendome – jausime nerimą net braidydami ir kt. Nerimą gali sukelti įtampa darbe ar šeimoje. Jei nesutariame su partneriu, sunkiai serga vaikas ar darbe vėluojame baigti svarbų projektą, nerimą galime jausti nepriklausomai nuo to, kur esame. Net jei įtampos šaltinis yra namuose, nerimas lydės ir darbe, ir atvirkščiai.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Nerimas gali būti visiškai natūrali reakcija į nepalankias gyvenimo aplinkybes. Pavyzdžiui, praradus darbą, normalu nerimauti dėl pragyvenimo. JAV statistikos duomenimis, net du trečdaliai žmonių didžiausią nerimą patiria dėl finansinio nestabilumo. Per mažai uždirbantis žmogus dažnai gyvena nuolatinėje įtampoje, nes baiminasi, kad nutikus nenumatytai situacijai (sugedus automobiliui, trūkus vandens vamzdžiui ar atsiradus kitoms netikėtoms išlaidoms) bus sunku finansiškai išsilaikyti. Nerimą stiprina ir kasdieniai skaičiavimai, kaip suderinti pajamas su būtiniausiomis išlaidomis, sumokėti mokesčius ir neįklimpti į skolas.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Dar viena dažna nerimo priežastis – nepasitikėjimas savo jėgomis. Jis neretai susiformuoja dar vaikystėje, tačiau gali atsirasti ir po skaudžių gyvenimo patirčių – nutrūkusių santykių, darbo netekties ar kitų nesėkmių. Natūralu, kad būtent toje srityje, kurioje patyrėte nesėkmę, ateityje jaučiatės pažeidžiamesni: ji kelia didžiausią nerimą, verčia nuolat abejoti savimi ir kartais net neleidžia ramiai užmigti.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Bendrą nerimo foną gali stiprinti ir nuolatinis lyginimasis su kitais. Atrodo, kad vienas uždirba daugiau, kitas dažniau keliauja, trečio šeima darnesnė, o ketvirtas socialiniuose tinkluose demonstruoja nepriekaištingą gyvenimą. Toks lyginimasis lengvai sukuria įspūdį, kad atsiliekate, nors dažniausiai matote tik kruopščiai atrinktą kitų gyvenimo pusę.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Planavimo nauda</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Planavimas padeda mažinti nerimą, nes suteikia aiškumo, stiprina kontrolės jausmą ir mažina netikrumo baimę. Struktūruotas laiko ir užduočių planavimas smegenims siunčia signalą, kad situacija yra valdoma. Tai padeda išvengti chaoso, sumažina perdegimo riziką ir slopina nuolatinę įtampą.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Iš pirmo žvilgsnio planavimas gali atrodyti varginantis – juk reikia viską apgalvoti, pasižymėti ir laikytis numatyto grafiko. Tačiau iš tiesų kiekvienas gali atrasti sau tinkamiausią būdą planuoti. Vieniems patogiausia naudotis darbo knyga, kiti renkasi skaitmeninį kalendorių, o dar kiti svarbiausius darbus užsirašo ant spalvoto lipnaus lapelio ir priklijuoja jį prie kompiuterio ekrano. Svarbiausia ne pasirinkta priemonė, o pats planavimo procesas – mintyse susidėlioti prioritetus ir juos užsirašyti. Atliktų užduočių išbraukymas ar pažymėjimas suteikia pasitenkinimą ir stiprina pasitikėjimą savimi, nes su kiekvienu atliktu darbu mažėja ir priežasčių nerimauti.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Tam, kad planavimas netaptų dar vienu streso šaltiniu, svarbu nepamiršti, jog gyvenimą sudaro ne tik darbai ir pareigos. Į savo planus verta įtraukti ir malonias veiklas – atostogas, susitikimus su draugais, grožio procedūras, masažus, apsilankymus teatre ar kitus džiaugsmo teikiančius užsiėmimus. Specialistai taip pat rekomenduoja planuoti kasdienį poilsį, nes dažnas taip įsitraukia į darbus, kad pamiršta skirti laiko atsikvėpti. O nuolatinis pervargimas yra vienas veiksnių, stiprinančių nerimą. Todėl dienotvarkėje verta sąmoningai numatyti laiko poilsiui ir jėgoms atgauti.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Planavimas naudingas ir organizuojant ilgesnį poilsį. Kelionė į užsienį, stovyklavimas ar kitos išvykos paprastai reikalauja pasiruošimo, todėl išankstinis planas padeda išvengti paskutinės minutės skubos, leidžia geriau pasirengti ir sumažina su tuo susijusį stresą.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Užduočių skaidymas</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Viena priežasčių, kodėl nerimas stiprėja, yra mūsų polinkis hiperbolizuoti. Nepasitikėjimas savimi, trauminės patirtys, nepalaikanti aplinka ir kiti veiksniai lemia, kad net ir nedidelė užduotis mintyse gali virsti kone neįveikiamu iššūkiu. Tokiais atvejais planavimas tampa puikia priemone didelę užduotį suskaidyti į mažesnius, lengviau įveikiamus etapus. Kai matote aiškius žingsnius, mažėja ir nerimas.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Pavyzdžiui, jei žinote, kad per dvi savaites turite išsikraustyti iš namų, iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip neįmanoma misija. Tačiau atsisėdę ir susirašę visus darbus bei paskirstę juos per turimą laiką situacija tampa daug aiškesnė. Pirmadienį galima iškraustyti drabužių spintas, antradienį – knygų lentynas, trečiadienį – virtuvės spinteles, o likusias dienas skirti kitiems kambariams ar daiktams. Staiga užduotis, kuri atrodė gąsdinanti, tampa konkrečių ir įgyvendinamų veiksmų seka. Tą patį principą verta taikyti ir darbo, ir asmeniniams tikslams. Tarkime, norite atsikratyti 20 kilogramų. Šis skaičius gali atrodyti toks didelis, kad net nesinorės pradėti. Tačiau jei šį tikslą išskaidote vieniems metams, vidutiniškai reikia numesti apie 1,7 kilogramo per mėnesį. Toks tikslas jau atrodo daug realesnis ir lengviau pasiekiamas.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Kovojant su nerimu verta prisiminti paprastą principą: kuo didesnė ir labiau gąsdinanti užduotis, tuo smulkiau ją reikėtų suskaidyti. Maži, aiškūs ir nuoseklūs žingsniai ne tik padeda lengviau pasiekti tikslą, bet ir suteikia daugiau ramybės bei pasitikėjimo savo jėgomis.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Kontrolė</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Pasak psichologų, planavimas yra vienas veiksmingiausių būdų mažinti nerimą, nes padeda susigrąžinti kontrolės jausmą. Kai jaučiate nerimą, mintys ima blaškytis – nežinote, nuo ko pradėti, griebiatės vienos užduoties, jos neužbaigę pereinate prie kitos arba apskritai nebegalite imtis jokio veiksmo. Tuomet lengva pasijusti bejėgiais nerimo įkaitais.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Aiškus laiko ir užduočių planavimas padeda sumažinti įtampą, nes suteikia daugiau aiškumo ir struktūros. Jis leidžia išvengti paskutinės minutės skubėjimo, pamirštų darbų ir nuolatinio jausmo, kad kažko nespėjate. Kai užduotys užrašytos, suskirstytos pagal prioritetus ir paskirstytos dienomis ar net valandomis, jos atrodo gerokai lengviau įveikiamos.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Planavimas padeda ne tik nuosekliai judėti tikslo link, bet ir pasirengti netikėtoms situacijoms. Turėdami atsarginį planą – vadinamąjį planą B ar net planą C – jaučiatės saugiau ir labiau pasitikite savo gebėjimu susidoroti su iššūkiais. Pavyzdžiui, planuodami galite numatyti ne tik darbų atlikimo terminus, bet ir tai, ką darysite, jei kas nors nepavyks: iki kada vėliausiai galima nukelti susitikimą, kas galėtų perimti kolegos užduotis jam susirgus ar atsisakius dalyvauti, kokių kitų finansavimo šaltinių ieškosite, jei pagrindinis partneris atsisakys bendradarbiauti. Iš anksto apgalvoti alternatyvūs sprendimai suteikia daugiau ramybės, nes žinote, kad net susidūrę su netikėtomis aplinkybėmis turėsite veiksmų planą.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Specialistai taip pat pabrėžia, kad vien problemų užrašymas ant popieriaus gali padėti jas pamatyti kitaip. Tai, kas galvoje atrodo milžiniška ir sunkiai įveikiama, užrašius tampa konkrečiau ir aiškiau. Kartu atsiranda daugiau erdvės sprendimams ieškoti, o ne vien suktis nerimo rate.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Prioritetų nustatymas</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Planuojant profesinį ir asmeninį gyvenimą, finansus ar kitus svarbius dalykus, svarbu patiems savęs neįsprausti į kampą ir nesusikurti dar daugiau nerimo bei įtampos. Vienai dienai pakanka numatyti 3–5 svarbiausias užduotis. Tai padeda išvengti nuolatinio spaudimo ir jausmo, kad nieko nespėjate.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Planus verta kurti kliaujantis ankstesne patirtimi, asmeninėmis savybėmis (gebėjimais, darbo tempu, energijos ištekliais) ir sveiku protu. Juk per vieną dieną neįmanoma atlikti savaitės ar mėnesio darbų – tam paprasčiausiai neužteks nei laiko, nei jėgų. Tas pats galioja ir planuojant finansus. Jei dabartinės galimybės neleidžia įsigyti brangaus pirkinio, neverta sau kelti nerealių lūkesčių. Žinoma, svajoti, kelti tikslus ir vizualizuoti norimą ateitį ne tik galima, bet ir naudinga. Tačiau svarbu, kad šie siekiai įkvėptų veikti, o ne taptų papildomu įtampos šaltiniu.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Dienos užduotis verta išdėstyti pagal svarbą – pirmiausia atlikti tai, ko negalima atidėti, ir tai, kas pareikalaus daugiausia pastangų. Atlikus sudėtingiausią darbą, likusios užduotys dažniausiai atrodo lengviau įveikiamos. Priešingu atveju mintys nuolat suksis apie svarbiausią neatliktą darbą, bus sunkiau susikaupti ir didės nerimas.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Taip pat verta prisiminti, kad svarbiausi gyvenimo prioritetai yra sveikata ir artimi žmonės. Todėl vizitas pas gydytoją ar pagalba šeimos nariui visuomet turėtų būti svarbesni už daugelį kitų darbų. Pasirūpinę savimi ir artimaisiais, lengviau susitelksite į profesines ar kasdienes užduotis, dirbsite produktyviau ir jausite mažiau nerimo bei kaltės.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Paskirti laiką nerimui</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Gali skambėti paradoksaliai, tačiau psichologai rekomenduoja kasdien skirti 15–20 minučių specialiai nerimui. Tokia „nerimo valandėlė“ leidžia neslopinti emocijų, bet kartu neleidžia joms užvaldyti visos dienos ir trukdyti atlikti kasdienių užduočių. Jei nerimą keliančios mintys užplūsta kitu metu, verta jas trumpai pasižymėti ir sąmoningai atidėti tam numatytam laikui. Atėjus „nerimo valandėlei“, galima ramiai peržvelgti savo baimes, įvertinti, kiek jos pagrįstos, ir paieškoti galimų sprendimų. Specialistai pastebi, kad daugelis nerimą keliančių minčių atrodo didžiulės tik tą akimirką, kai jas išgyvename. Praėjus kuriam laikui jos sumenksta arba visai praranda svarbą. Todėl toks sąmoningas nerimo atidėjimas padeda ugdyti emocinį atsparumą. Pamažu įsitikinate, kad ne kiekviena baimė išsipildo, o daugelis nerimą keliančių scenarijų taip ir lieka tik mintimis.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Visgi svarbu tinkamai pasirinkti laiką. „Nerimo valandėlės“ nereikėtų planuoti prieš pat miegą, nes ji gali sunkinti užmigimą, taip pat iškart pabudus, kad dienos nepradėtumėte nuo neigiamų minčių. Svarbu prisiminti, kad planavimas yra tik vienas būdų mažinti nerimą. Ne mažiau veiksmingos kvėpavimo praktikos, meditacija, joga, reguliarus fizinis aktyvumas, kokybiškas miegas, prasmingas bendravimas su artimaisiais, kofeino vartojimo ribojimas, mėgstami hobiai ar kita atpalaiduojanti veikla. O jei nerimas tampa nuolatinis, ima trukdyti kasdieniam gyvenimui, perauga į stiprias baimes ar panikos priepuolius, svarbu nelikti vieniems ir kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistą.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><em>Autorė Laima Samulė</em></p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>https://priekavos.lt/planavimas-ginklas-pries-nerima/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>Iš vakarėlio – neatsisveikinus</title>
		<link>https://priekavos.lt/is-vakarelio-neatsisveikinus/</link>
		<comments>https://priekavos.lt/is-vakarelio-neatsisveikinus/#comments</comments>
		<pubDate>Fri, 04 Sep 2026 04:15:34 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[admin]]></dc:creator>
				<category><![CDATA[Įdomioji psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[įdomu]]></category>
		<category><![CDATA[psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[rinktiniai]]></category>

		<guid isPermaLink="false">https://priekavos.lt/?p=143186</guid>
		<description><![CDATA[Ar teko sprukti iš renginio arba šventės nepastebėtiems? O gal svečiai išėjo netikėtai – be paaiškinimų, apsikabinimų ir pažadų susitikti &#8230;]]></description>
				<content:encoded><![CDATA[<p>Ar teko sprukti iš renginio arba šventės nepastebėtiems? O gal svečiai išėjo netikėtai – be paaiškinimų, apsikabinimų ir pažadų susitikti kitą kartą? Žmonės pasišalina iš socialinių situacijų dėl įvairių priežasčių. Nors pirma reakcija būna negatyvi, galima juos suprasti.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Pabėgimo planas<img class="alignright size-medium wp-image-143187" src="https://priekavos.lt/wp-content/uploads/2026/09/ChatGPT-Image-2026-09-04-07_14_19-383x215.png" alt="ChatGPT Image 2026-09-04 07_14_19" width="383" height="215" /></strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Remiantis tradiciniu Vakarų kultūros etiketu, išeinant iš renginio reikia atsisveikinti su organizatoriais, paliekant šventę – su sukaktuvininkais, pasisvečiavus namuose – su šeimininkais. Įprasta pagirti, padėkoti, aptarti galimybę susitikti ateityje ar bent pažadėti paskambinti. Bet koks pasišalinimas nepranešus laikomas socialiniu nusižengimu. Psichologų teigimu, vengimo elgesys nebūtai reiškia nemandagumą, grubumą ar nepagarbą. Tam tikrose situacijose dingimas gali būti sveikiausias vakaro pasirinkimas.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Atsisveikinimas pasibaigus ilgai trukusiam įvykiui, kai galva ūžia nuo triukšmo, linksta kojos ir merkiasi akys, gali tapti varginančiu ritualu. Jaučiamės išsekę ir be energijos, todėl sunkiau susidoroti su emocijomis. Sustiprėjus jausmui, kad esame stebimi, vertinami, stengsimės prisitaikyti prie aplinkinių lūkesčių, elgtis kuo normaliau. Kai kuriems žmonėms, linkusiems į nerimą, sergantiems depresija, introvertams, turintiems socialinių fobijų, asmenybės sutrikimų ir neurologinių skirtumų, sudėtinga atlikti vaidmenį, reikalaujantį bendravimo įgūdžių, empatijos, dėmesingumo.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Jeigu bendraujant reikia prisitaikyti, sveikiausia saugoti paskutinius energijos likučius ir pasirūpinti savimi, net jei vakaras patiko. Kartais norisi išeiti tyliai. Nesijaučiame svarbūs, nenorime sukelti šurmulio, vengiame trukdyti. Tikime, kad niekas nepasiges, jei išeisime neatsisveikinę, todėl nesureikšminame poelgio.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Pabėgimas apsaugo nuo diskomforto, tačiau moneta turi dvi puses. Verta paklausti savęs, ar tylus išvykimas palengvino savijautą ir kitą kartą susitiksime su tais pačiais žmonėmis be gėdos, kaltės, nepatogumo. O gal sustiprėjo nerimas, kuris tapo dar viena priežastimi vengti bendravimo.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Neteisti ir atleisti</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Visada verda vidinė kova tarp noro priklausyti socialinei grupei ir troškimo likti savimi. Jei atsisveikinimas atrodo lyg spaudimas ir privalomas gestas, prarandant autentiškumo jausmą, santykiai kainuoja daugiau, nei yra verti. Su tam tikrais žmonėmis jaučiamės lyg chameleonai, nes įsitempiame, renkame žodžius, bijome suklysti ir nuvilti, tikimės neigiamos reakcijos. Tuomet natūralu sprukti netarus žodžio. Psichologai rekomenduoja atsisveikinti su artimiausiais draugais ir šeimos nariais, o likusią svitą – neinformuoti, jei nėra noro. Kanzaso universiteto (JAV) psichologų tyrimas atskleidė, kad tik būnant savimi įmanoma sukurti visaverčius ir sveikus santykius.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Jei asmuo serga depresija, nerimauja, nustatytas autizmas ar dėmesio trūkumo sutrikimas, patarimas atvirai papasakoti apie save skamba rizikingai. Tačiau tik garsiai įvardijus poreikius galima sulaukti priėmimo, palaikymo, supratimo. Aplinkiniai gali nežinoti ir nenujausti, kas vyksta, interpretuoti pasišalinimą netinkamai. Tokiais atvejais psichologai siūlo iš anksto ir asmeniškai pasakyti organizatoriams ar šeimininkams, jog išvyksite iš renginio neįspėję. Nebūtina detalizuoti asmeninių priežasčių ir motyvų, tačiau svarbu pabrėžti, kad išėjimas neturi nieko bendro su pačiu renginiu. Priešingu atveju kyla pavojus, kad žmonės pabėgimą supras kaip šaltumą, abejingumą ar net kritiką.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Mažiau yra daugiau</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Populiarėja idėja, kad išrankumas socialiniuose santykiuose nėra blogybė ar asocialumo požymis. Kai kurie psichologai šią savybę vadina selektyviu bendravimu. Atsižvelgiant į visuomenės individualizaciją ir spartų gyvenimo tempą, nieko keisto, kad renkamės, su kuo ir kiek bendrauti. Įrodyta, kad jautrūs ir empatiški žmonės greitai pavargsta minioje, atgauna resursus būdami vieni. Tikslas – ne atsiriboti, o investuoti į gilesnius santykius, užuot gaišus energiją paviršutiniškiems pokalbiams. Žinodami savo ribas ir atvirai kalbėdami apie jas, nesusilpninsime santykių, atvirkščiai, kursime ryšius, kuriuose jausimės tikri ir autentiški. Jeigu draugai ir artimieji žino, kodėl dingome neatsisveikinę, nuoširdžiai rūpinasi ir palaiko, nekils papildomų klausimų. Laisvė tam tikrose socialinėse situacijose pasirinkti save atveria kelią prasmingai draugystei ir artumui.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Atsakomoji reakcija</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Emocinis intelektas – dar ne viskas.</strong> Remiantis pagrindine hipoteze, žmonės, turintys aukštesnį emocinį intelektą, susidūrę su nemandagiu elgiasi ramiau, brandžiau, konstruktyviau. Nebrijos universiteto (Ispanija) tyrimai atskleidė, kad reakcija į netikėtą svečio dingimą labiau susijusi su morale, charakteriu ir socialinių normų laikymųsi. Vadovaujamės ne gebėjimais apdoroti emocijas, o savo sąžine, vertybėmis, etikos kodeksu. Žvelgiant iš socialinės ir kognityvinės perspektyvos, emocinis intelektas formuoja, kaip vertiname „nusikaltimą“, tačiau galiausiai socialinės normos ir asmeninė etika nulems, ką pasakysime.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Socialumas – individuali savybė.</strong> Introvertas ir ekstravertas reaguoja į nemalonias situacijas skirtingai. Mažiau bendraujantys žmonės linkę patylėti, net jei aplinkinių elgesys papiktino ar nuvylė. Labiau bendraujantys asmenys linkę aiškintis ir atkakliai gilintis į svečio poelgį. Pasirinkimas nereaguoti gali tapti būdu susidoroti su atstūmimu. Galbūt asmuo įsižeidė, bet nusprendė to nerodyti arba nenorėjo atvirai reikšti jausmų.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Nuotaika – stipriausias indikatorius.</strong> Jei neramu, kaip į dingimą reaguos šeimininkai, užtenka atkreipti dėmesį į nuotaiką esamuoju laiku. Suirzę, pavargę, nepatenkinti, ypač šventės pabaigoje, gali nepagailėti piktų komentarų. Gerai nusiteikę asmenys, sužinoję apie galimą išvykimą neįsibėgėjus renginiui, reaguoja ramiau ir pozityviau, nevertina to kaip nemandagumo. Tačiau realybėje scenarijus gali būti nenuspėjamas. Tyrimai rodo, kad įsižeidžia net geros nuotaikos žmonės, o komentarai būna tiesmuki ir aiškiai suformuluoti, palyginti su tais, kuriuos valdo emocijos. Šie modeliai sutampa su psichologiniais tyrimais, rodančiais, kad nuotaika lemia, kaip tiksliai atsižvelgiame į socialines taisykles.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Įdomu</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Naujojo Pietų Velso universiteto (Australija) mokslininkai nustatė, kad atsisveikinimas su draugais vakarėliuose kainuoja brangiai. Tad pasišalinti nepastebėtiems nėra bloga idėja. Anot pagrindinio tyrėjo dr. Deano Hoddle, nuo momento, kai nusprendžiame išeiti, iki realaus išvykimo praeina apie 45 min. Kai kurie sugaišta dvigubai daugiau laiko, nes būna priversti aiškinti pasitraukimo priežastis. Kiti pasiduoda įkalbinėjimams pasilikti vakarėlyje, nors iš tikrųjų nori miegoti arba turi kitų planų. „Nepakliūkite į šiuos spąstus, – sako D. Hoddle. – Dauguma vakarėlių organizatorių yra per daug užsiėmę arba pavargę, kad rūpintųsi, jog išėjo vienas kitas svečias.“</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><em>Autorė Jurgita Ramanauskienė</em></p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>https://priekavos.lt/is-vakarelio-neatsisveikinus/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>Ramybė puode: nematoma maisto gaminimo nauda</title>
		<link>https://priekavos.lt/ramybe-puode-nematoma-maisto-gaminimo-nauda/</link>
		<comments>https://priekavos.lt/ramybe-puode-nematoma-maisto-gaminimo-nauda/#comments</comments>
		<pubDate>Mon, 20 Jul 2026 06:04:07 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[admin]]></dc:creator>
				<category><![CDATA[Įdomioji psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[įdomu]]></category>
		<category><![CDATA[psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[rinktiniai]]></category>

		<guid isPermaLink="false">https://priekavos.lt/?p=142572</guid>
		<description><![CDATA[Daugeliui maisto gaminimas vis dar siejasi su prievole: reikia, nes būtina pavalgyti. Tačiau vis dažniau jis atrandamas iš naujo – &#8230;]]></description>
				<content:encoded><![CDATA[<p>Daugeliui maisto gaminimas vis dar siejasi su prievole: reikia, nes būtina pavalgyti. Tačiau vis dažniau jis atrandamas iš naujo – ne kaip pareiga, o kaip būdas trumpam atsitraukti nuo ekranų, minčių ir nuolatinio skubėjimo.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Lėtas laikas greitame pasaulyje<img class="alignright size-medium wp-image-142573" src="https://priekavos.lt/wp-content/uploads/2026/07/shutterstock_2755136393-383x255.jpg" alt="A,Joyful,Woman,Enjoying,Her,Time,Cooking,In,A,Modern" width="383" height="255" /></strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Kasdienybėje, kur viskas vyksta vienu metu – žinutės, darbai, naujienos – gaminimas tampa viena iš nedaugelio veiklų, kuri natūraliai sulėtina tempą. Virtuvėje sunku <em>multitaskinti</em> (užsiimti daugiaveika) taip, kaip prie kompiuterio: reikia pjaustyti, maišyti, stebėti, laukti. Šis lėtesnis ritmas nėra trūkumas, priešingai, jis veikia kaip atsvara nuolatiniam skubėjimui.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Rankų darbas čia turi ypatingą reikšmę. Kai įsitraukia ne tik galva, bet ir kūnas, dėmesys persikelia iš minčių į veiksmą. Paprasti judesiai – daržovių pjaustymas, tešlos minkymas, sriubos maišymas – tampa tarsi inkaru, kuris grąžina į dabarties momentą. Tai ypač jaučiama po įtemptos dienos, kai galvoje dar sukasi neišspręsti klausimai.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Svarbus pasikartojimo efektas. Ritmiški veiksmai ramina nervų sistemą, panašiai kaip vaikščiojimas ar mezgimas. Kai nereikia nuolat priimti sprendimų, smegenys gauna retą progą pailsėti nuo intensyvaus mąstymo. Daugelis žmonių pastebi, kad gamindami ima aiškiau mąstyti arba netikėtai randa sprendimus problemoms, kurios prieš tai atrodė įstrigusios.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Neatsitiktinai gaminimas lyginamas su lengva meditacijos forma. Skirtumas tas, kad čia nereikia specialių įgūdžių ar tylos – pakanka susitelkti į tai, kas vyksta čia ir dabar: kaip keičiasi kvapas, spalva, tekstūra. Tai paprastas, bet veiksmingas būdas bent trumpam išjungti nuolatinį vidinį dialogą ir sugrįžti į ramesnį, lėtesnį ritmą.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Kontrolės jausmas</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Kasdienybėje nemažai dalykų vyksta ne visai pagal planą – terminai spaudžia, aplinkybės keičiasi, o sprendimai ne visada priklauso tik nuo mūsų. Gaminimas šiuo požiūriu – išskirtinai aiški ir valdoma veikla: yra pradžia, procesas ir konkretus rezultatas.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Virtuvėje sprendimai maži, bet apčiuopiami. Kiek įberti druskos, kada sumažinti ugnį, ar dar palikti kelioms minutėms – tai paprasti pasirinkimai, kurie iš karto duoda grįžtamąjį ryšį. Būtent ši galimybė matyti savo veiksmų rezultatą čia ir dabar suteikia pasitenkinimą, sustiprina kontrolės jausmą.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Ypač tai svarbu stresiniu laikotarpiu, kai daug kas atrodo neapibrėžta. Netgi paprasto patiekalo paruošimas gali sugrąžinti jausmą, kad bent viena dienos dalis yra jūsų rankose, su aiškia eiga ir nuspėjama pabaiga. Ir kartais to visiškai pakanka, kad pasidarytų ramiau.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Kūrybiškumas be spaudimo </strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Virtuvė – viena iš nedaugelio erdvių, kur kūrybiškumas gali būti paprastas ir be didelio spaudimo. Čia nebūtina laikytis griežtų taisyklių ar siekti idealaus rezultato – galima keisti ingredientus, improvizuoti, bandyti naujus derinius. Net ir gaminant pagal receptą visada lieka vietos mažiems sprendimams, kurie leidžia jaustis kūrėju, ne tik vykdytoju.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Svarbu ir tai, kad nesėkmės virtuvėje dažniausiai nėra dramatiškos. Jei nepavyko, kitą kartą galima koreguoti, o kartais netgi netikėtas rezultatas tampa nauju atradimu. Toks požiūris mažina baimę klysti, kuri dažnai stabdo kūrybiškumą kitose gyvenimo srityse.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Skirtingai nei darbe ar socialiniuose tinkluose, čia beveik nėra išorinio vertinimo. Niekas neskaičiuoja patiktukų ir nelygina su kitais. Gaminimas gali tapti saugia erdve eksperimentuoti, atsipalaiduoti ir tiesiog leisti sau kurti be spaudimo būti tobuliems.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Sensorinė patirtis</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Gaminimas įtraukia ne tik mintis, bet ir visus pojūčius. Kvapai, besikeičiančios tekstūros, garsai – čirškantis aliejus, verdančio vandens burbuliavimas – kuria apčiuopiamą patirtį. Tai viena iš priežasčių, kodėl virtuvėje lengviau sugrįžti į kūną.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Tokios sensorinės detalės natūraliai nukreipia dėmesį į dabarties momentą. Užuot galvojus apie tai, kas jau įvyko ar dar tik laukia, dėmesys susitelkia į tai, kas vyksta čia ir dabar: kaip kinta kvapas, kaip minkštėja daržovės, kaip tirštėja padažas. Tai paprastas, bet veiksmingas būdas sumažinti vidinį triukšmą.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Ypač tai naudinga tiems, kurie linkę į nerimą ar nuolatinį pergalvojimą. Kai dėmesys užimtas realiais, juntamais dalykais, mintys natūraliai sulėtėja, o kūnas gauna signalą, kad situacija yra saugi ir valdoma. Virtuvė tokiu atveju tampa ne tik vieta gaminti, bet ir erdve trumpam atsikvėpti.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Rūpinimosi savimi ir kitais forma</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Maisto gaminimas gali būti labai paprastas, bet kartu stiprus rūpinimosi savimi gestas. Skirti laiko pasiruošti valgį sau – tai tylus signalas, kad jūsų savijauta yra svarbi. Ne tik „reikia pavalgyti“, bet ir „esu verta skanaus, kokybiško maisto“. Tokie kasdieniai veiksmai ilgainiui stiprina savivertę labiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Gaminimas kitiems turi dar vieną sluoksnį – jis kuria ryšį. Paruoštas patiekalas tampa būdu parodyti dėmesį, rūpestį, net jei apie tai garsiai nekalbama. Neatsitiktinai daugelis svarbių akimirkų – šventės, susitikimai, šeimos vakarienės – sukasi aplink stalą.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Šia prasme maistas – savotiška neverbalinė meilės kalba. Kartais paprasta sriuba ar iškeptas pyragas pasako daugiau nei žodžiai – apie laiką, kurį skyrėte, apie norą pasirūpinti, apie buvimą kartu.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Pasitelkti kasdienybėje</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Tam, kad maisto gaminimas taptų ne tik būtinybe, bet ir savijautą gerinančia veikla, nereikia nei sudėtingų receptų, nei ypatingų įgūdžių. Svarbiausia – pats procesas. Net ir paprastas patiekalas gali suteikti daugiau nei greitai užsisakytas maistas, jei leidžiate sau į jį įsitraukti.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Verta bent kartais gaminti be foninio triukšmo – išjungti televizorių, padėti telefoną į šalį. Tai leidžia pilniau patirti visą procesą: kvapus, garsus, judesius. Būtent tada gaminimas ima veikti ne tik kaip užduotis, bet ir kaip būdas atsipalaiduoti.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Kepimas, maišymas, pjaustymas – paprasti, malonūs veiksmai, kuriems nereikia nuolatinio skubėjimo ar sudėtingų sprendimų. Kuo mažiau įtampos, tuo daugiau vietos pačiam procesui.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Ir galbūt svarbiausia – leisti sau gaminti netobulai. Ne kiekvienas patiekalas turi būti vertas nuotraukos ar įvertinimo. Kartais pakanka to, kad skyrėte laiko sau ir sukūrėte kažką savo rankomis.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Įdomu</strong></p>
<p><strong> </strong></p>
<ul>
<li>Ištirta, kad žmonės, kurie dažniau gamina namuose, jaučiasi labiau patenkinti mityba ir kasdienybe.</li>
<li>Psichologai pastebi, kad pasikartojantys rankų judesiai (pvz., pjaustymas ar maišymas) gali mažinti streso hormonų lygį ir veikti panašiai kaip lengva meditacija.</li>
<li>Maisto gaminimas įtraukiamas į kai kurias terapines veiklas, ypač dirbant su nerimu ar depresija, nes suteikia aiškią struktūrą ir greitą rezultatą.</li>
<li>Žmonės, kurie reguliariai gamina namuose, dažniau patiria vadinamąją „flow“ būseną – kai visiškai įsitraukia į veiklą ir praranda laiko pojūtį.</li>
<li>Apklausos rodo, kad po pandemijos padaugėjo žmonių, gaminančių namuose bent 4–5 kartus per savaitę. Daugeliui tai tapo ne tik įpročiu, bet ir savotišku atsipalaidavimo būdu.</li>
<li>Net apie 70 % žmonių teigia, kad gaminimas padeda atsiriboti nuo darbo ir dienos streso.</li>
<li>Šeimose, kur dažniau gaminama ir valgoma kartu, fiksuojamas stipresnis tarpusavio ryšys ir didesnis pasitenkinimas santykiais.</li>
</ul>
<p>&nbsp;</p>
<p><em>Autorė</em> <em>Jūratė Survilė</em></p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>https://priekavos.lt/ramybe-puode-nematoma-maisto-gaminimo-nauda/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>Svetimos emocijos. Kaip suprasti, kad jaučiamas nerimas – ne mūsų?</title>
		<link>https://priekavos.lt/svetimos-emocijos-kaip-suprasti-kad-jauciamas-nerimas-ne-musu/</link>
		<comments>https://priekavos.lt/svetimos-emocijos-kaip-suprasti-kad-jauciamas-nerimas-ne-musu/#comments</comments>
		<pubDate>Thu, 16 Jul 2026 05:53:31 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[admin]]></dc:creator>
				<category><![CDATA[Įdomioji psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[rinktiniai]]></category>

		<guid isPermaLink="false">https://priekavos.lt/?p=142540</guid>
		<description><![CDATA[Nerimas – stipri emocija, kuri iš mažos dvejonės ir menko baimės šešėlio gali išaugti į būseną, kai galvoje sukasi vien &#8230;]]></description>
				<content:encoded><![CDATA[<p>Nerimas – stipri emocija, kuri iš mažos dvejonės ir menko baimės šešėlio gali išaugti į būseną, kai galvoje sukasi vien neigiamos mintys, apima panika. Patirdamas nerimą žmogus stipriai išgyvena, užsisklendžia savyje, nedrįsta priimti sprendimų. Šiais laikais susiduriame su nauju reiškiniu „svetimu nerimu“, kuris veikia taip pat stipriai, bet su mumis nėra susijęs.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Gerasis ir blogasis nerimas<img class="alignright size-medium wp-image-142541" src="https://priekavos.lt/wp-content/uploads/2026/07/shutterstock_2474424329-383x255.jpg" alt="Head,Clearing,,Decoding,And,Understanding,Problem,,Clear,Messy,Anxiety.,Vector" width="383" height="255" /></strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Norintgeriau suprasti, kas yra „svetimas nerimas“, pirmiausia reikia suvokti, kokių nerimo rūšių būna ir kokios jų priežastys.Specialistai skiria gerąjį ir blogąjį nerimą. Nė vienam ne svetimas jaudulys prieš pirmą pasimatymą, egzaminą, laukiant tolimos kelionės ar svarbių žinių – stipriau plaka širdis, padažnėja kvėpavimas, rausta skruostai, ima drėkti delnai.Tai natūrali organizmo reakcija į nežinomą situaciją. Išsiskyręs adrenalinas paaštrina jausmus, įgauname daugiau jėgų ir ryžto atlikti tai, kas atrodo sunkiai įmanoma. Tai gerasis nerimas, kuris veikia teigiamai: didina motyvaciją siekti tikslo, skatina imtis veiksmų, gerina dėmesio koncentraciją, atmintį.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Jeigu nerimas išauga į didelę panišką baimę, kai mintyse piešiami tik blogi scenarijai, o galiausiai atsiribojama nuo supančios aplinkos ir užsisklendžiama, tuomet veikia blogasis nerimas, kuris gali baigtis sunkiomis psichologinėmis problemomis: panikos priepuoliais, generalizuotu nerimo sutrikimu (kai nuolat ir dėl visko nerimauja) ar obsesiniu kompulsiniu sutrikimu (imama nuolat plautis rankas, simetriškai dėlioti daiktus ir pan.).</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Blogojo nerimo priežastys</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Neigiama patirtis vaikystėje. </em></strong>Blogąjį nerimą dažnai atsinešame iš šeimos. Jei tėvai nepasitikėjo vaiko jėgomis, nuolat kritikavo, garsiai reiškė baimes dėl to, kaip vaikui klostysis gyvenimas, dėl uždarbio, sutuoktinio ištikimybės, padėties valstybėje, nesėkmių darbe, tikėtina, kad užaugęs tas vaikas jausis panašiai. Taip pat iš vaikystės galime atsinešti konkrečią baimę ar nerimo priežastį: patekome į avariją – nerimausime dėl kelionių, skendome – jausime nerimą net braidydami, scenoje pamiršome žodžius, galime visą laiką bijoti kalbėti viešai.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Nuolatinė įtampa darbe ar šeimoje</em></strong>. Mūsų nerimą užaštrina įtampa, nesvarbu, kur ją jaučiame – darbe ar namuose. Jei namuose barniai su partneriu, sunkiai serga vaikas, darbe vėluojame pabaigti svarbų projektą, visą laiką galime jausti nerimą. Tai kenkia sveikatai, nes nuolat organizme gaminama per daug adrenalino, širdis plaka per greitai. Ilgai besitęsiantis nerimas gali tapti net širdies ligų priežastimi.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Kasdienės problemos</em></strong>. Dažnai tai būna su nepritekliumi susiję nemalonumai. Kai nuolat tenka skaičiuoti, ar užteksime mokesčiams, maistui ir degalams, negalime nė akimirkai atsipalaiduoti. Per mažai uždirbantis žmogus nuolat nerimauja, nes bijo, kad nutikus nenumatytam dalykui (sugedus automobiliui, vandens čiaupui ar kt.) bus sunku išsisukti finansiškai.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Nepasitikėjimas savo jėgomis. </em></strong>Dažnai jis atkeliauja iš vaikystės arba įgyjamas po nepasisekusių santykių, praradus darbą. Natūralu, kad būtent ta sritis, kurioje suklupome, ateityje ir baugins labiausiai, dėl jos nerimausime ir negalėsime užmigti.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Kaip kovoti su nerimu?</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Giliai kvėpuoti.</em></strong> Kvėpavimas diafragma ir raumenų atpalaidavimas skatina atsipalaiduoti, nurimti, todėl linkusiems nerimauti rekomenduojamos jogos, meditacijos ar pilateso treniruotės. Net užėjus netikėtam nerimui, gilus ir ramus kvėpavimas gali padėti susivaldyti.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Sportuoti</em></strong>. 30–60 min. aktyvi veikla skatina laimės hormonų endorfinų išsiskyrimą. Tinka bet koks, širdžiai mielas fizinis užsiėmimas – nuo vaikščiojimo iki plaukimo.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Gerai išsimiegokite</em></strong>. Nemiga stiprina nerimą. Prieš guldami į lovą pasiklausykime ramios muzikos, išsimaudykime šiltoje vonioje. Jei atsigulus apninka negatyvios mintys, prieš miegą mintis nukreipkime visai kitur, pavyzdžiui, vardinkime visus tam tikra raide prasidedančius žodžius.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Sugalvoti laimingą pabaigą</em></strong>. Jei pagauname save nuolat galvojant „O kas, jeigu?..“ reikėtų ant lapo surašyti visus: „O kas, jeigu&#8230;“ ir juos pabaigti džiaugsmingai. Pavyzdžiui, „Jei prarasiu darbą, susirasiu kitą; galėsiu pasiieškoti tikrai mėgstamos veiklos; pagaliau pailsėsiu; išeisiu į piligriminę kelionę“ ir t. t. Kuo daugiau galimų pabaigų, tuo geriau.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Bendrauti</em></strong>. Neatsiriboti nuo artimųjų. Jų požiūris iš šalies, patarimai ir palaikymas gali būti itin reikšmingi norint atsikratyti nerimo.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Vengti kofeino, svaigalų</em></strong>. Tonizuojamosios medžiagos aštrina nerimą, todėl verčiau rinktis žolelių arbatas ar lėtai gurkšnoti vandenį. Atsisakykime alkoholio, kuris drauge su kitomis emocijomis sustiprina ir nerimą.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Užsiimti mėgstama veikla</em></strong>. Tai nukreipia mintis nuo nerimą keliančių problemų, sutelkia protą į veiklą, kurią atliekame, ramina. Be to, mėgstamos veiklos rezultatai džiugina ir suteikia pasitikėjimo savo jėgomis, ko dažnai stinga nerimaujantiems žmonėms.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Prašyti pagalbos</em></strong>. Jei nepavyksta susidoroti su nerimu, jis virsta milžiniška baime ar panikos priepuoliais, vertėtų kreiptis į specialistą.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Kai jaučiamas nerimas – ne mūsų</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Nerimas yra natūralus organizmo atsakas į stresą, tačiau vis dažniau pasitaiko, kad tą stresą jaučiame nepagrįstai, todėl ir nerimas yra ne mūsų. Deja, svetimas nerimas gali paveikti lygiai taip pat neigiamai, kaip blogasis – trukdyti atlikti kasdienes užduotis, lemti nemigą, panikos atakas, virškinimo sutrikimus ir daugybę kitų fiziologinių bei psichologinių negalavimų. Kaip atpažinti svetimą nerimą?</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Nerimaujame dėl kito žmogaus</em></strong>. Tai viena svetimo nerimo rūšių, kai jaučiame nerimą dėl savo artimojo ar net svetimo žmogaus, pvz., mėgstamos žvaigždės ar nuomonės formuotojo. Normalu nerimauti dėl tėvų, vaikų ir kt., tačiau tas nerimas neturėtų išaugti iki visa apimančios emocijos. Tam, kad susitvarkytume su nerimu, turėtume pasverti situaciją ir įsivardyti, ką galime padaryti. Jei konkrečioje situacijoje neturime jokių svertų, nerimauti yra beprasmiška, todėl belieka paleisti.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Nerimą kelia situacija, su kuria nesame susiję</em></strong>. Kažkur vyksta žemės drebėjimai, teroristiniai išpuoliai, karo veiksmai ir kitos negandos, kurios gali virsti visa apimančiu nerimu. Šyla klimatas, kertami miškai, nyksta gyvūnų rūšys, teršiami vandenynai – apie tai nuolat mąstant galima prarasti ramų miegą. Norėdami, kad taip nenutiktų, turime objektyviai pasižiūrėti, kiek iš tiesų tai veikia mus ir kiek sveikatos dėl to norime aukoti. Ramybės suteikia realūs veiksmai: tvari kasdienybė, labdaringų organizacijų rėmimas, galbūt prisijungimas prie sukarintų vienetų ar kt. Padarykime viską, ką tuo metu galime neskriausdami savęs, ir pajusime bent šiokį tokį palengvėjimą.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Jaučiame nerimą dėl dalykų, apie kuriuos anksčiau negalvojome. </em></strong>Kasdien esame veikiami milžiniško informacijos srauto, pamatome įvairių žmonių, išgirstame jų patirtis ir pasiekimus. Tai ragina kritiškai pažvelgti į savo gyvenimą – ką aš nuveikiau, pasiekiau, suspėjau, užgyvenau, kur keliavau,kiek kilometrų nubėgau ir pan., taip pat ir išvaizdą – kiek sveriu, kiek raukšlių turiu, kaip rengiuosi, kokių procedūrų išbandžiau ir t. t. Kyla nerimas, kad esame nepakankami, prastesni, kažko nepadarę, ne taip prisižiūrintys. Vienintelis būdas to išvengti – nesilyginti su kitais ir gyventi savo autentišką gyvenimą.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Patiriame baimę kažką praleisti (FOMO (fear of missing out). </em></strong>Tai dar viena nerimo rūšis, kuri neretai atsiranda po didesnių renginių, įvykių, kuriuose nesudalyvavome: protestai, maratonai, apdovanojimai, vakarėliai ir kt. Reikėtų kritiškai įsivertinti, kiek tie dalykai buvo svarbūs iki paskelbiant, kad jie jau įvyko. Jei nepasidomėjome, nesiruošėme ir nesudalyvavome – galbūt ir nebuvo tokie reikšmingi, kad dabar graužtumės. Jei jaučiame, kad visgi svarbu, kitąkart tikrai nebepraleisime, todėl nerimui nereikėtų palikti vietos.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong><em>Nerimą perduoda kitas žmogus</em></strong>. Yra žmonių, kurie nuolat dėl kažko nerimauja arba tiesiog mėgsta kalbėti apie neigiamus, bauginančius dalykus, todėl bendraujant su jais galima „užsikrėsti“ nerimu. Šioje situacijoje vėlgi gelbsti loginis mąstymas, bandymas suvokti, kaip tie dalykai mus liečia, ką lemia mūsų gyvenime ir ar verta dėl jų nerimauti.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Atsiriboti</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Svetimą nerimą padeda įveikti atsiribojimas nuo žmonių ir situacijų, kurie šią emociją paskatina. Jei pabendravę su tam tikrais žmonėmis, pasiklausę kai kurių visuomenės lyderių ar pažiūrėję informacines laidas jaučiame didelį nerimą, reikėtų to vengti. Ne vienas išmintingas žmogus yra sakęs, kad kritinė informacija visuomet pasiekia kiekvieną, todėl nebūtina budėti ir nuolat į save gerti informaciją. Jei nerimą sukelia konkretūs žmonės, reikėtų stengtis vengti jų draugijos arba pagudrauti ir vis nukreipti pokalbio temą į pozityvus dalykus.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Kuo mažiau laiko leiskime socialiniuose tinkluose, jei tai skatina nerimauti dėl savo gyvenimo, pasiekimų, išvaizdos ir kt. Džiugu, kai kažkas įkvepia sveikiau maitintis, daugiau judėti, bet tik tada, jei ši kelionė lydima pozityvo, o ne nerimo dėl kiekvieno kąsnio.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Nepasiduokime bendram negatyviam fonui, gąsdinančioms prognozėms, susitelkime į pozityvius mums reikšmingus dalykus ir brangius sžmones, o sunkumus spręsime, kai su jais susidursime. Niekas neduos naudos, jei save nualinsime nuolat graužiami nerimo. Kliaukimės posakiu: Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti, ką galiu, ir išminties tą skirtumą suprasti.</p>
<p><strong> </strong></p>
<p><strong>Įdomu</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<ul>
<li>Maždaug 10 % paauglių ir 40 % suaugusiųjų kenčia nuo tam tikro pobūdžio nerimo sutrikimų.</li>
<li>Apie 60 % žmonių, kurie kreipiasi į psichoterapeutus, jaučia nerimą.</li>
<li>Nerimas sustiprėja rudenį ir pavasarį.</li>
<li>JAV nerimo sutrikimai kainuoja daugiau nei 42 mlrd. dolerių sveikatos draudimo išlaidų per metus.</li>
<li>Statistiškai moterys dažniau patiria nerimą nei vyrai.</li>
<li>Jei tėvai kentė nuo nerimo, didelė tikimybė, kad ši emocija vargins ir vaikus.</li>
</ul>
<p>&nbsp;</p>
<p><em>Autorė Laima Samulė</em></p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>https://priekavos.lt/svetimos-emocijos-kaip-suprasti-kad-jauciamas-nerimas-ne-musu/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
		<item>
		<title>Gyvenimą keičiantys psichologiniai dėsniai</title>
		<link>https://priekavos.lt/gyvenima-keiciantys-psichologiniai-desniai/</link>
		<comments>https://priekavos.lt/gyvenima-keiciantys-psichologiniai-desniai/#comments</comments>
		<pubDate>Thu, 02 Jul 2026 17:07:10 +0000</pubDate>
		<dc:creator><![CDATA[admin]]></dc:creator>
				<category><![CDATA[Įdomioji psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[įdomu]]></category>
		<category><![CDATA[psichologija]]></category>
		<category><![CDATA[rinktiniai]]></category>

		<guid isPermaLink="false">https://priekavos.lt/?p=142389</guid>
		<description><![CDATA[Psichologinių dėsnių išmanymas atveria duris į gilų elgsenos ir pasąmoningų motyvų supratimą. Nors daugelis jų net nepastebi, išvydę dėsningus pasikartojimus &#8230;]]></description>
				<content:encoded><![CDATA[<p>Psichologinių dėsnių išmanymas atveria duris į gilų elgsenos ir pasąmoningų motyvų supratimą. Nors daugelis jų net nepastebi, išvydę dėsningus pasikartojimus suvokia, kaip stipriai jie veikia gyvenimą ir kasdienybę. Tuomet tampa lengviau priimti racionalesnius sprendimus ir išvengti mąstymo klaidų.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Veikia, net jeigu apie juos nežinote<img class="alignright size-medium wp-image-142390" src="https://priekavos.lt/wp-content/uploads/2026/07/shutterstock_2371007967-383x199.jpg" alt="Mental,Health,,Brain,,Psychology,Concept,Art,,3d,Illustration,,Surreal,Mystery" width="383" height="199" /></strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Psichologijos dėsniai ir universalūs elgsenos dėsningumai – fundamentalios taisyklės, aprašančios, kaip veikia žmogaus protas, priimami sprendimai, reaguojama į aplinkos dirgiklius. Tai nėra griežtos matematinės formulės, o veikiau pasikartojantys pasąmoniniai modeliai. Visgi jie daro realią įtaką daugelio kasdieniams pasirinkimams, emocijoms ir elgesiui. Šių dėsningumų išmanymas kiekvienam suteikia neįkainojamą pranašumą, nes leidžia geriau suprasti patį save, atpažinti vidinius motyvus ir suvaldyti automatines reakcijas. O juk psichologai sako, kad būtent savaiminis elgesys dažnai trukdo siekti tikslų. Žmogus, suprasdamas šiuos procesus, gali efektyviau valdyti laiką, išvengti mąstymo klaidų, priimti racionalesnius ir mažiau emocijų nulemtus sprendimus tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje veikloje. Be to, šios žinios tampa galingu įrankiu gerinant tarpusavio santykius, nes ugdo empatiją, padeda numatyti kitų žmonių reakcijas ir leidžia lengviau rasti kompromisus konfliktinėse situacijose. Žmogus, kuris orientuojasi savo ir kitų psichologiniuose procesuose, tampa daug atsparesnis manipuliacijoms, socialiniam spaudimui ir agresyviai rinkodarai. Jis geba pamatyti tikrąsias aplinkinių elgesio priežastis, o šis supratimas atveria duris efektyvesniam bendravimui.</p>
<p>&nbsp;</p>
<p><strong>Dėsniai, kuriuos verta pastebėti</strong></p>
<p>&nbsp;</p>
<p>Mokslinėje literatūroje paprastai sutinkama kelios dešimtys skirtingų psichologinio dėsningumo teorijų. Vienos jų aiškina visuomenės elgseną, kitos labiau orientuotos į individą. Tačiau kiekviena vienaip ar kitaip pasireiškia kasdienybėje. Štai keletas dėsningumų, kurių principus pataria išmanyti psichologai:</p>
<p>&nbsp;</p>
<ul>
<li><strong>Parkinsono laiko planavimo fenomenas</strong>. Šio dėsnio esmė – darbas išsiplečia tiek, kiek laiko jam skiriama. Žmogaus protas pasąmoningai pritaiko užduoties sudėtingumą ir atlikimo tempą prie nustatyto termino. Jei paprastam elektroniniam laiškui parašyti skirsite visą popietę, šis procesas taps neproporcingai sudėtingas: pradėsite pernelyg gilintis į formuluotes, tikrinti nereikšmingas detales ir ieškoti papildomos informacijos. Kasdienybėje šį fenomeną patiriame nuolat, ypač susidurdami su ilgalaikiais terminais. Pavyzdžiui, studentas, gavęs užduotį parašyti kursinį darbą per tris mėnesius, realiai prie jo prisės tik likus paskutinei savaitei. Visą likusį laiką užduotis tiesiog psichologiškai užpildo jo darbotvarkę, sukeldama nuolatinį stresą, nors pačiam darbui atlikti objektyviai reikėtų vos kelių dienų koncentruoto darbo. Panašiai nutinka ir su namų ruoša – nusprendus susitvarkyti kambarį per visą savaitgalį, šis procesas bus vilkinamas, daromos ilgos pertraukos, o darbas išsitęs iki sekmadienio vakaro. Įveikti jį nėra sudėtinga: tereikia suplanuoti darbų atlikimą ir laikytis šio plano.</li>
</ul>
<ul>
<li><strong>Daningo-Kriugerio efektas.</strong> Tai pažintinis pasididžiavimo šališkumas, kai mažos kvalifikacijos ar mažai patirties turintys asmenys stipriai pervertina savo žinias, nes jų turimo supratimo lygio tiesiog neužtenka tam, kad suvoktų daromas klaidas. Priešingai, tikri savo srities ekspertai dažnai linkę abejoti savimi ir nuvertinti savo gebėjimus, nes jie puikiai mato, kokia gili ir sudėtinga jų atstovaujama disciplina. Kasdienybėje šį reiškinį lengviausia pastebėti socialiniuose tinkluose arba diskusijose prie bendro stalo. Žmogus, perskaitęs vos vieną populiarų straipsnį arba peržiūrėjęs vaizdo įrašą apie geopolitiką, mitybą ar mediciną, staiga pradeda kategoriškai ir su didžiuliu pasitikėjimu mokyti ilgus metus šioje srityje dirbančius profesionalus. Kitas dažnas pavyzdys – pradedantieji vairuotojai. Vos išlaikę egzaminą ir pajutę pirmąją sėkmę kelyje, jie patenka į vadinamąją „kvailumo viršūnę“, pradeda stipriai pervertinti įgūdžius, elgiasi neatsakingai ir rizikuoja, kol reali avarinė situacija negrąžina jų į tikrovę. Kadangi šis efektas kyla iš žinių trūkumo, kuris neleidžia pamatyti klaidų, pagrindinis tikslas – ugdyti objektyvų savęs vertinimą, plėsti akiratį ir, žinoma, nuolat tikrinti faktus.</li>
</ul>
<ul>
<li><strong>Pasirinkimo paradoksas.</strong> Šis dėsnis griauna mitą, kad didesnė pasirinkimo laisvė visada daro mus laimingesnius. Jo esmė – per daug alternatyvų paralyžiuoja žmogaus gebėjimą priimti sprendimą, o jį priėmus sukelia stiprų nepasitenkinimą ir abejones. Kai galimybių per daug, pirkėjas ar sprendimų priėmėjas jaučia didžiulį spaudimą pasirinkti geriausią variantą. Dėl šios priežasties atsiranda baimė suklysti, o priėmus sprendimą nuolat kamuoja mintys apie praleistas alternatyvas, kurios galbūt buvo geresnės. Kasdienybėje su šiuo paradoksu susiduriame praktiškai kiekvieną dieną. Puikus pavyzdys – vaizdo turinio platformos, tokios kaip „Netflix“. Užuot vakare ramiai žiūrėjęs filmą, žmogus praleidžia valandą naršydamas po tūkstančius pasiūlymų, jaučia augantį nerimą ir galiausiai išjungia televizorių taip nieko ir neišsirinkęs. Tas pats vyksta parduotuvėje: stovint priešais daugybės rūšių kavos pakuotes, pirkimo procesas tampa varginančia protine užduotimi, o grįžus namo dažnai jaučiamas nusivylimas, kad pasirinktas produktas nėra idealus. Jei negalite pasirinkti, nustatykite 2–3 esminius kriterijus. Kai tik randate variantą, kuris juos atitinka, neieškokite toliau. Taip pat verta nustatyti laiko limitą, pavyzdžiui, ne ilgiau kaip 24 val. dideliems pirkiniams, 15 min. – mažiems.</li>
</ul>
<ul>
<li><strong>Veidrodinis efektas.</strong> Šis fenomenas remiasi žmogaus smegenyse esančiais veidrodiniais neuronais ir nusako pasąmoningą tendenciją kopijuoti aplinkinių elgesį, emocijas, kūno kalbą ar kalbėjimo manierą. Tai evoliucinis mechanizmas, padedantis užmegzti socialinį ryšį, kurti pasitikėjimą ir empatiją bendruomenėje. Kai matome kitą asmenį atliekantį tam tikrą veiksmą ar išgyvenantį emociją, mūsų smegenyse aktyvuojami tokie pat centrai, tarsi patys tai darytume. Kasdienybėje šį efektą patiriame kiekvieno sėkmingo pokalbio metu. Jei pašnekovas atsipalaidavęs, šypsosi ir sėdi atsilošęs, greičiausiai nepastebimai užimsite panašią kūno pozą ir pradėsite kalbėti panašiu tonu. Tai veikia ir su neigiamomis emocijomis: įėjus į kambarį, kuriame tvyro įtampa ar pyktis, jūsų kūnas automatiškai įsitemps, o nuotaika suprastės, net jei prieš tai jautėtės puikiai. Kai pajuntate, kad bendraujant su suirzusiu žmogumi nuotaika staiga prastėja, mintyse sau pasakykite: „Šis pyktis priklauso jam / jai, tai nėra mano emocija. Aš pasirenku likti ramus.“ Šis pratimas padeda atsieti savo būseną nuo kito asmens.</li>
</ul>
<ul>
<li><strong>Stebėtojo efektas.</strong> Šio socialinio fenomeno esmė – atsakomybės išsklaidymas. Tikimybė, kad nukentėjusiam asmeniui bus suteikta pagalba, yra atvirkščiai proporcinga aplink esančių stebėtojų skaičiui. Kai nelaimę mato tik vienas žmogus, jis jaučia visą moralinę atsakomybę ir imasi veiksmų. Tačiau didelėje minioje kiekvienas asmuo pasąmoningai tikisi, kad iniciatyvos imsis kažkas kitas: kompetentingesnis, drąsesnis ar esantis arčiau įvykio vietos, todėl galiausiai nepadeda niekas. Kasdienybėje šis efektas pasireiškia ne tik ekstremaliose situacijose kelyje ar gatvėje, bet ir įprastoje darbinėje aplinkoje. Pavyzdžiui, jei vadovas išsiunčia bendrą elektroninį laišką visai komandai su tekstu, laiškas greičiausiai liks ignoruojamas, nes atsakomybė išsklaidyta tarp visų gavėjų. Jeigu šis efektas pasireiškia nutikus nelaimei, tereikia pastebėti jį ir sureaguoti pirmam. Vos tik minioje pajuda vienas žmogus, tuoj pat prisideda ir kiti. Jeigu stebėtojo efektas pasireiškia darbe, verta pasiteirauti, kam konkrečiai siunčiama informacija ar skiriama užduotis.</li>
</ul>
<p>&nbsp;</p>
<p><em>Autorė Eglė Stratkauskaitė </em></p>
]]></content:encoded>
			<wfw:commentRss>https://priekavos.lt/gyvenima-keiciantys-psichologiniai-desniai/feed/</wfw:commentRss>
		<slash:comments>0</slash:comments>
		</item>
	</channel>
</rss>
