Kūno kalba

Emocijų išraiškos padeda užmegzti ir palaikyti socialinius ryšius. Pagrindinės mimikos, pavyzdžiui, nuostabos, džiaugsmo ar pykčio, būdingos visiems žmonėms ir pasireiškia kaip automatinės fiziologinės reakcijos. Gyvūnai taip pat reiškia emocijas kūno kalba, o jų gentainiai geba šiuos signalus suprasti. Toks gebėjimas būdingas, pavyzdžiui, avims ir šimpanzėms. Kai kurie gyvūnai perpranta ir kitų rūšių siunčiamus signalus. Šunys išmoko interpretuoti žmogaus veido išraiškas, nes tūkstančius metų evoliucionavo kartu su žmonėmis – saugojo jų namus ir bandas, padėjo medžioti ar tiesiog palaikė draugiją. Taip jie prisitaikė ir įgijo naujų įgūdžių, kurių neturi jų protėviai vilkai.

Daugybė eksperimentų atskleidė, kad keturkojai gali atskirti žmonių veidus, išreiškiančius džiaugsmą, nuo tų, kurie rodo pyktį, baimę, liūdesį ar pasibjaurėjimą. Visgi šis gebėjimas labai priklauso nuo patirties ir gali būti individualus. Pastebėta, kad moterų augintiniai geriau atpažįsta moterų, o vyrų keturkojai – vyrų mimikas.

Įdomu tai, kad šunų ir žmonių smegenys emocijas apdoroja panašiai, t. y. reaguojant į teigiamas emocijas aktyvuojasi atlygio sistemos sritys. Keturkojai vertina bendrą veido vaizdą, tačiau daugiausia informacijos jiems suteikia akių, vidurinės veido dalies ir burnos išraiškos. Matydami teigiamą žmogaus veidą, šunys gerokai daugiau laiko praleidžia žiūrėdami į akis nei į burną.

Tyrimai rodo, kad šunys ne tik atpažįsta žmogaus emocijas, bet ir pagal jas vertina aplinką bei keičia savo elgesį. Pavyzdžiui, jei šeimininkas naują daiktą pasitinka džiaugsmingai ir šypsosi, augintinis jaučiasi saugiau: prieina, apuosto, smalsauja, tyrinėja ar žaidžia. Jeigu žmogaus reakcija į nepažįstamą objektą yra neigiama, išreiškiamas pasibjaurėjimas ar baimė, keturkojis taip pat gali elgtis atsargiau, įtariau ir budriau.

Šunų gebėjimas atpažinti įvairias žmogaus mimikas padeda suprasti, kodėl tiek daug žmonių gerai jaučiasi keturkojų draugijoje. Į jų emocines reakcijas reaguojame intuityviai, o šį abipusį emocinį ryšį dažnai siejame su empatija, draugiškumu ir emociniu palaikymu.

Kaip džiaugiasi neuronai

Vienos universiteto (Austrija) veterinarai, atlikę magnetinio rezonanso tyrimus, atskleidė, kaip šunų smegenys analizuoja skirtingas žmogaus veido išraiškas. Pirmiausia suaktyvėja regos žievės sritys, padedančios atskirti laimingą veidą nuo pikto. Įdomu tai, kad smilkinių srityje yra smegenų dalis, kuri analizuoja būtent žmogaus, o ne kito šuns snukio išraiškas. Augintiniai ypač jautriai reaguoja į pažįstamus veidus – tam tikros smegenų sritys tuo metu tarsi užsidega. Išoriškai tai gali pasireikšti džiaugsmingu elgesiu, pavyzdžiui, uodegos vizginimu. Ankstesni tyrimai patvirtino, kad tos pačios atlygio sistemos sritys suaktyvėja, kai augintinis laukia skanėsto arba užuodžia pažįstamą žmogų, nors jo nemato. Panaši atlygio sistema veikia ir žmogaus smegenyse, kai mėgaujamės ar prisimename malonius dalykus: skanų maistą, komplimentą ar mėgstamos sporto komandos pergalę.

Kita vertus, šunys geba suprasti ir nepažįstamų žmonių veido išraiškas. Šis gebėjimas rodo, kad per tūkstančius metų trunkantį gyvenimą šalia žmogaus keturkojai išmoko iš veido išraiškų spręsti apie jo emocinę būseną ir galimą elgesį. Tokia savybė svarbi socialiniam gyvenimui, kaip laukiniams gyvūnams svarbu gebėti atpažinti kitų rūšių keliamą grėsmę.

Nustatyta, kad neigiamas emocijas, pavyzdžiui, liūdesį ar baimę, šunys gali apdoroti pasitelkdami skirtingas smegenų sritis. Norėdami geriau suprasti žmogaus būseną, jie atkreipia dėmesį ir į bendrą kūno laikyseną. Pastebėta, kad augintinis gali prasčiau reaguoti į komandas, jei šeimininkas atrodo susirūpinęs ar įsitempęs. Baimės išraiška šunims gali būti ypač svarbi, nes signalizuoja apie galimą nesaugumą. Keturkojai taip pat atkreipia dėmesį į nosies ir šnervių judesius. Manoma, kad tai padeda surinkti papildomos informacijos apie žmogaus emocinę būseną. Pastebėjęs nerimą ar baimę, šuo gali pradėti intensyviau uostyti aplinką ir ieškoti galimo pavojaus šaltinio. Žmonių šnervės taip pat gali prasiplėsti patiriant stiprias emocijas, o šunys geba pastebėti šiuos subtilius pokyčius.

Elgesio tyrėjai išsiaiškino, kad šunų žvilgsnio kryptis ir galvos padėtis gali keistis atsižvelgiant į žmogaus emocijas. Pamatęs laimingą veidą, šuo dažniau pasuka galvą į dešinę, o išvydęs piktą, liūdną ar išsigandusį veidą – į kairę. Šie subtilūs kūno padėties pokyčiai leidžia manyti, kad skirtingos emocinės informacijos apdorojimas susijęs su nevienodu kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių aktyvumu.

Galima palengvinti mokymąsi

Supratimas, kaip veikia šunų smegenys, gali būti naudingas kiekvienam šeimininkui. Bendraudamas su žmogumi nuo mažens, šuo ne tik mokosi tinkamo elgesio, bet ir perpranta šeimininko veido išraiškas. Taip formuojasi pasitikėjimu grįstas ryšys. Pasak Vienos universiteto veterinarų, teigiama mimika gali motyvuoti šunį elgtis tinkamai. Laimingą veidą, net ir nepažįstamo žmogaus, šuo gali susieti su teigiama patirtimi. Todėl žmonės, kurie bijo keturkojų, bendraudami su jais turėtų išlikti ramūs ir nekelti įtampos.

Gyvūnų elgesio specialistai rekomenduoja bendraujant su šunimi aiškiai išreikšti savo emociją – iš pradžių net kiek sustiprintai pabrėžti „laimingą“ ar „nepatenkintą“ veido išraišką. Jei žmogus pritaria keturkojo elgesiui ir nori jį paskatinti, verta atpalaiduoti veido raumenis, šypsotis, kalbėti linksmu tonu, paglostyti šunį. Jei reikia parodyti nepasitenkinimą, veido išraiška gali būti priešinga – rimta, tačiau negrasinanti. Ilgainiui gyvūnas gali vien iš veido išraiškos išmokti suprasti, ko iš jo tikisi šeimininkas. Tokia komunikacija, grįsta pozityviu skatinimu, padeda apsieiti be bausmių ir sumažinti stresą. Šuo žmogaus šypseną gali susieti su pagyrimu, saugumu ir priėmimu, o tai stiprina tarpusavio ryšį.

Pastebėjimą, kad šunys gali skirtingai reaguoti į vyrų ir moterų veidus, verta turėti omenyje ir organizuojant jų priežiūrą ar mokymą. Jei gyvūnas įpratęs bendrauti su tam tikros lyties žmonėmis, naujas tos pačios lyties žmogus kai kuriais atvejais gali kelti mažiau nerimo. Vis dėlto šuns reakcijai įtakos turi ne tik amžius ir patirtis, bet ir individualus temperamentas, socializacija bei veislės ypatybės. Veislės, išvestos glaudžiai bendradarbiauti su žmogumi, pavyzdžiui, borderkoliai, belgų aviganiai ar pudeliai, paprastai pasižymi geru gebėjimu stebėti žmogaus elgesį ir reaguoti į jo signalus. Štai kai kurios medžioklinės veislės, tokios kaip taksai, jagdterjerai, anglų kurtai, buvo išvestos savarankiškiau priimti sprendimus, todėl jų bendravimo su žmogumi pobūdis gali skirtis.

Gera žinia ta, kad gebėjimas suprasti žmogaus signalus tobulėja visą šuns gyvenimą. Tam svarbi nuolatinė socializacija, pozityvi patirtis ir pakankamai laiko, praleidžiamo kartu su žmogumi. Kuo daugiau progų šuo turi stebėti šeimininką ir mokytis suprasti jo siunčiamus signalus, tuo geriau gali susiformuoti tarpusavio bendravimas.

Emociškai brandaus šuns požymiai:

• Ramiai reaguoja į šeimininko liūdesį: neloja, nebėgioja reikalaudamas dėmesio, o atsisėda ar atsigula šalia, prisiglaudžia, padeda galvą – taip užmegzdamas fizinį kontaktą.
• Į šeimininko nepasitenkinimą reaguoja ne baime, o siekiu atkurti gerą ryšį. Nesigūžia ir nerodo nuolankumo, bet gali baksnoti snukiu, trintis prie žmogaus ar žiūrėti jam į veidą.
• Išvydęs besišypsantį šeimininką, gali pradėti vizginti uodegą, sekti jo žvilgsnį net tada, kai žmogus tyli.
• Susidūręs su dirgikliu – kate, kitu šunimi ar dviratininku – stabteli, stebi situaciją ir ieško šeimininko žvilgsnio, tarsi laukdamas signalo, kaip elgtis.
• Susijaudinęs ar išsigandęs ne visada slepiasi ar bėga – gali ieškoti šeimininko ir stengtis būti šalia. Artumas gali padėti nusiraminti net ir be tiesioginio akių kontakto.
• Geba atsargiai ir švelniai elgtis su vaikais bei kitais gyvūnais, ypač mažesniais ar pažeidžiamesniais.
• Geba greitai atsigauti po streso.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

ŠUNYS

Dosjė. Ekstravertas, lojalus, linkęs į kompromisus, fiziškai aktyvus.

Geriausias draugas, kompanijos siela, ištikimas palydovas, pasirengęs bet kokiems nuotykiams – taip save apibūdina keturkojų savininkai. Dažniausiai būna sportiški, mėgsta komandinius žaidimus ir žygius gamtoje. Tai socialūs, komunikabilūs žmonės, linkę adaptuotis, bendradarbiauti. Atsparūs stresui. Kalbant apie bioritmą, šunų mylėtojai keliasi anksti ryte ir laikosi griežtai suplanuotos dienotvarkės. Veislė atspindi politines pažiūras, pavyzdžiui, aviganiai ir visi tarnybiniai šunys išduoda konservatyvumą. Kuo mažesnė ir dekoratyvesnė veislė, tuo asmuo liberalesnis. Mišrūnus ir beveislius augina tie, kuriems rūpi gamtosauga, ekologija, tvarumas.

KATĖS

Dosjė. Emocionalus, neurotiškas, plačių pažiūrų, jautrus.

Įprasta manyti, kad murkles augina introvertai, tačiau viskas nėra taip paprasta. Kates myli meniški, artistiški ir kūrybiški žmonės, pasižymintys subtiliu stiliaus ir estetikos suvokimu. Labai tikėtina, kad tai – bohemijos atstovai, nepritampantys prie įprastų socialinių normų. Jie dažniausiai būna emociškai jautrūs, atviri įvairioms patirtims, tačiau greitai pavargsta ir gali tapti nervingi. Murkimas skatina oksitocino išsiskyrimą, todėl ramina ir harmonizuoja savijautą. Kita vertus, šiuos augintinius renkasi žmonės, kurių darbas susijęs su rūpinimusi kitais, tikslumu bei dėmesiu detalėms. Tai gali būti laboratorijos technikas, gydytojas, nekilnojamojo turto agentas.

DEKORATYVINIAI PAUKŠČIAI

Dosjė. Ekstravertas, optimistas,laisvamanis, filosofas.

Ar yra geresnis žadintuvas už nuosavą čiulbuonėlį? Kanarėlės, banguotosios papūgėlės, kakadu ar dekoratyviniai balandžiai apsigyvena namuose, kuriuose šeimininkauja linksmi, bendraujantys, laisvos dvasios žmonės. Tai ekstravertai, turintys savo nuomonę, linkę į apmąstymus, ieškantys gilios prasmės. Pasižymi aukštu socialiniu dominavimu ir autoriteto statusu. Anot psichologų, šiai augintojų kategorijai priklauso laisvai samdomi darbuotojai, kurie dirba individualiai, nuotoliu ir be vadovybės kontrolės. Taip pat gali būti viešųjų ryšių specialistai, pardavimų konsultantai, pokalbių laidų vedėjai, vaizdo įrašų kūrėjai, žurnalistai.

TRIUŠIAI

Dosjė. Introvertas, kūrybiškas, žaismingas, praktiškas.

Koks turėtų būti žmogus, į kurio širdį įšoko mielas pūkuotas ilgaausis? Šeimininkai pasižymi neribota fantazija ir originalumu, yra nuotaikingi ir ištikimi draugai, tačiau laisvalaikį leidžia namuose. Nepažįstamųjų būryje gali pasirodyti išsiblaškę, drovūs ir kuklūs. Triušiukas išduoda introvertą, kuris dievina vienatvę ir nemėgsta šurmulio. Moka planuoti laiką ir vertina paprastus dalykus. Šį augintinį dažniausiai renkasi grafikos dizaineriai, fotografai, tekstų kūrėjai, floristai, veterinarijos gydytojai. Jiems svarbu subalansuoti viešąjį ir asmeninį gyvenimą. Narvelyje laikomas augintinis – priimtina katės ar mažo šuniuko alternatyva, nereikalaujanti per didelio įsitraukimo.

GYVATĖS

Dosjė. Nepriklausomas,dvasingas, tiesmukas, nemėgsta rizikos.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokie žmonės mėgsta nuotykius ir adrenaliną. Nors visuomenėje yra ryškūs ir matomi, atvirai reiškia politines pažiūras ar rengiasi ekscentriškais rūbais, vis dėlto yra atsargūs ir vengia nereikalingų problemų. Save laiko individualistais, kuriems nereikia išorinio pritarimo, ir ypač organizuotais. Kontrolė – antras jų vardas. Gyvačių mėgėjus galima apibūdinti kaip nenuspėjamus, neįprastus, žavingus, paslaptingus. Mėgsta juodą humorą ir išbando netradicinius karjeros kelius. Žvynuotą draugą dažniausiai renkasi muzikantai, dailininkai, aktoriai, režisieriai, mados dizaineriai, meno restauratoriai.

ROPLIAI

Dosjė. Darbštus, realistas, atlaidus, žemiškas.

Jeigu terariume glaudžiasi vėžlys ar driežas, galima spėti, kad šeimininkas – darbomanas, kurio prioritetai yra stabilios pajamos, komfortiška buitis, ramybė ir taika. Pasižymi didele kantrybe, atsparumu stresui ir puikiais organizaciniais gabumais. Iššūkius priima šaltais nervais, o problemas sprendžia tyliai ir užtikrintai. Save laiko racionaliu, todėl renkasi praktiškas, loginio mąstymo reikalaujančias profesijas. Tarp roplių augintojų daug ekonomistų, buhalterių, bankininkų, teisininkų. Taip pat renkasi pareigas, kuriose reikia suvaldyti situacijas, pavyzdžiui, dirba apsaugoje, policijoje, karinėje struktūroje, sporto treneriais, motyvatoriais.

ŽUVYTĖS

Dosjė. Ramus, stabilus, pasitikintis savimi, namisėda.

Akvariumų mėgėjai vadovaujasi šūkiu „Tiesiog plauk pasroviui“. Būdingas žemas neurotiškumas ir didelis atsparumas stresui. Atrodo, kad viskas sekasi savaime, pavyksta išlaviruoti tarp sunkumų, o problemos atšoka lyg žvynai. Anot psichologų, šie žmonės surenka aukščiausius balus apibūdindami savo laimės jausmą ir pasitenkinimą gyvenimu. Efektyviausiai sprendžia psichinės sveikatos iššūkius. Ne veltui renkasi profesijas, susijusias su rūpinimusi kitais. Dirba socialiniais ir slaugos darbuotojais, pedagogais, psichologais, personalo vadovais, kineziterapeutais, gyvūnų dresuotojais, teikia grožio paslaugas. Aplink save kuria saugią ir komfortišką erdvę.

SMULKŪS GRAUŽIKAI

Dosjė. Linksmas, užsispyręs, aukšto intelekto, ne pedantas.

Jūrų kiaulyčių, žiurkėnų ir šinšilų šeimininkai aktyviausi būna antroje dienos pusėje ir vakare, o rytais mėgsta pamiegoti. Tai žmonės, kurie daugiausia nuveikia tamsiuoju paros metu. Labiausiai išsilavinę iš visų gyvūnų mylėtojų, turi magistro ar daktaro laipsnį. Galima spėti, kad nereiklius graužikus renkasi akademinio pasaulio atstovai, mokslininkai, duomenų analitikai, statistikos ekspertai, kompiuterių programuotojai. Dėl savo intelektualaus smalsumo ir darbo etikos lengvai adaptuojasi bet kokioje srityje. Asmeniniame gyvenime yra nuoseklūs, ištikimi, pagarbūs tiems, kuriems atiduoda širdį.

ŽIRGAI

Dosjė. Konservatyvus, ryžtingas, valingas, būdinga savistaba.

Juos galima pavadinti tikrais gamtos vaikais. Nori pabėgti nuo sociumo, miesto triukšmo ir pajusti neribotą laisvę. Žirgų mylėtojai – vieni sąžiningiausių ir patikimiausių žmonių, deja, ne visada moka atsipalaiduoti ir pasimėgauti. Taip pat vertina asmeninę erdvę ir privatumą, iš lėto prisileidžia nepažįstamuosius. Domisi asmeniniu augimu ir dvasinėmis praktikomis. Tai puikūs vadovai, kokybės ar resursų kontrolės specialistai, projektų konsultantai, investuotojai, mecenatai. Jeigu gyvena provincijoje, užsiima sodininkyste, daržininkyste, augina vaistažolių, puošia kraštovaizdį, drožinėja iš medžio.

Post scriptum

Sąsajos tarp šeimininkų asmenybės bruožų ir augintinių nėra laužtos iš piršto. JAV antropologai ir psichologai gilinasi šią temą nuo 1980-ųjų. Atlikta daugybė apklausų ir mokslinių tyrimų, kurie leidžia daryti prielaidą, kad tam tikro būdo ir charakterio asmenys, net profesijų atstovai renkasi specifinius augintinius. „Panašus traukia panašų“ – šis dėsningumas patvirtina, jog šalia savęs norime gyvūno, kuris yra veidrodinis atspindys arba savybių siekiamybė. Tai nėra blogas ženklas. Atvirkščiai, derantys augintiniai papildo gyvenimą, suteikia didesnį pasitenkinimą ir maksimalią terapinę naudą. Prieš įsigyjant naują šeimos narį, visada verta paklausti savęs, ar sprendimą lemia vidinis balsas, intuicija, aiškūs poreikiai, ar išorinis spaudimas, mados, stereotipai?

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Būkite matomi tamsoje

Vienas ryškiausių rudens pranašų – trumpėjančios dienos. Pavyzdžiui, spalio viduryje Lietuvoje saulė teka aštuntą valandą, o leidžiasi apie pusę septynių. Atsižvelgiant į tai, kad šunys vedžiojami ryte prieš išeinant į darbą ir vakare grįžus namo, nemažai laiko tenka praleisti tamsoje. Automobilių ir elektrinių paspirtukų vairuotojai, dviratininkai ar pėstieji gali nepastebėti taku einančio šuns, net jei jis vedamas ilgu pavadėliu. Pasekmės gali būti įvairios – nuo išgąsčio iki rimtų sužeidimų.

Riziką sumažinti padeda šviečiančios ir šviesą atspindinčios priemonės. Pravers LED antkaklis ar prie jo kabinamas pakabukas, šviesą atspindintis pavadėlis ir rūbai, pavyzdžiui, lietpaltis su įsiūtais atšvaitais. Mirksintys aksesuarai labiau atkreipia dėmesį nei statiškos švieselės ar reflektoriai. Išsiskirti iš aplinkos padeda ir ryškios neoninės spalvos – žalia, rožinė, oranžinė.

Nepamirškite pasirūpinti ir savo matomumu: dėvėkite atšvaitą, o ant pavadėlio rankenos pritvirtinkite mirksintį LED aksesuarą. Didžiausia rizika kyla tamsoje lakstančiam palaidam šuniui. Todėl augintinio verčiau nepaleisti parkuose ar pamiškėse, kur dėl prasto matomumo sunku įvertinti aplinką ir reljefą – upes, griovius ar pelkes.

Atnaujinkite apsaugą nuo parazitų

Dažnai manoma, kad blusos ir erkės yra vasaros problema. Tai netiesa. Miškinė erkė ir pievinė erkė – Lietuvoje labiausiai paplitusios erkių rūšys – gamtoje išlieka aktyvios, kol vidutinė paros temperatūra nenukrinta žemiau 7 ^oC. Rudens pradžia patenka į vieną aktyviausių erkių periodų, o dėl šiltėjančio klimato jų aktyvumas gali išlikti iki lapkričio vidurio. Nuslūgus vasaros karščiams, tęsiantis augalų vegetacijai, dažnėjant lietui ir mažėjant tiesioginių saulės spindulių, erkės išlieka lapų paklotėje ir žolėje iki pirmųjų šalnų.

Dalis erkių perneša babeziozės sukėlėją, o ši liga pavojinga gyvybei. Blusų dauginimosi ciklas taip pat nėra tiesiogiai susijęs su metų laikais. Priešingai – namuose įjungus šildymą susidaro palankios sąlygos joms daugintis. Blusos deda kiaušinėlius kilimuose, minkštuosiuose balduose, gyvūno guolyje, o suaugusios blusos minta šuns krauju. Jų įkandimai – viena dažniausių alerginio dermatito priežasčių.

Rekomenduojama pasitarti su veterinarijos gydytoju, koks apsaugos nuo išorinių parazitų būdas tinkamiausias, atsižvelgiant į šuns aktyvumą ir dažniausias pasivaikščiojimo vietas. Taip pat svarbu reguliariai skirti preparatus nuo vidaus parazitų. Suaugusiems šunims nukirminimo dažnumas priklauso nuo individualios rizikos, todėl tinkamiausią grafiką reikėtų aptarti su veterinarijos gydytoju.

Saugokite nuo apsinuodijimo

Rudenį prasideda grybų sezonas, kuris gali sudominti smalsius ir viską, kas pasitaiko kelyje, ryjančius augintinius. Kai kurių, ypač nuodingų, grybų kvapas ir skonis žinduoliams yra patrauklūs. Palaidas ar net vedamas už pavadėlio šuo gali paragauti grybo iš smalsumo, o apsinuodijimo simptomai priklauso nuo grybo rūšies ir suvartoto kiekio.

Tarp pavojingiausių grybų yra musmirės, valgomieji bobausiai, skėtinės žvynabudės, plaušabudės ir tauriabudės. Keturkojams taip pat pavojingi graikiniai riešutai, kaštonai ir ąžuolų gilės, todėl nereikėtų skatinti augintinio su jais žaisti ar jų ėsti. Apsinuodijimo požymiai dažniausiai pasireiškia po 4–8 val., tačiau kai kuriais atvejais gali išryškėti ir gerokai vėliau, pavyzdžiui, po 24 val. Tarp būdingų simptomų – ūmus vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas, kraujas šlapime, vangumas ir apatija. Sunkesniais atvejais gali būti pažeidžiamos kepenys ir inkstai, pasireikšti gelta, traukuliai, sąmonės sutrikimai. Gyvūno būklė gali tapti kritinė dėl gyvybiškai svarbių organų veiklos sutrikimo.

Įtariant, kad šuo suėdė nuodingą grybą, būtina nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją ir nelaukti, kol pasireikš simptomai. Jei dažnai vaikštote miške, nuo mažens verta mokyti augintinį neimti nuo žemės ir neėsti rastų objektų – ne tik grybų, bet ir maisto atliekų, šiukšlių ar kitų neaiškių dalykų.

Pasirūpinkite kailiu

Lietingas sezonas reiškia daugiau šlapio kailio, purvo ir netvarkos namuose. Sustiprėjus vėjui, specialių rūbelių prireikia ne tik trumpaplaukiams, bet ir vidutinio ilgio kailį turintiems šunims, pavyzdžiui, pudeliams, spanieliams ar cvergšnauceriams. Jautriausi – jaunikliai, pirmąjį savo gyvenimo rudenį pasitinkantys pirmą kartą, ir vyresnio amžiaus augintiniai, ypač sergantys lėtinėmis sąnarių ligomis.

Po kiekvieno pasivaikščiojimo letenas reikėtų nuplauti drungnu vandeniu ir sausai nušluostyti rankšluosčiu. Jei šuo sušlapo, reikėtų išdžiovinti visą kūną plaukų džiovintuvu. Drėgnas kailis, ypač jei gyvūnas guli ant nešildomų grindų, pavyzdžiui, koridoriuje ar įstiklintoje terasoje, gali sudaryti palankias sąlygas odos problemoms, tarp jų – grybelinėms ligoms, ypač tarpupirščiuose, dermatitui, taip pat ausų infekcijoms.

Veislėms, kurių kailis kerpamas, rekomenduojama parinkti tokią šukuoseną, kuri palengvintų kasdienę priežiūrą. Rudenį prasideda kailio kaita: iškrinta seni plaukai, o išauga pavilnė, atliekanti termoizoliacinę funkciją. Šunis, ypač laikomus lauke, būtina reguliariai iššukuoti, pašalinti sąvėlas ir nukirpti nagus. Kai kurios veislės žiemai užsiaugina itin tankią pavilnę, pavyzdžiui, haskiai, koliai ar auksaspalviai retriveriai, todėl reguliarus šukavimas padeda pašalinti iškritusius plaukus ir palaikyti tinkamą kailio būklę.

Koreguokite šėrimo racioną

Aktyvus šuo, kuris vasarą bėgiojo be pavadėlio parke ar nuosavame kieme, rudenį išeikvoja mažiau energijos, nes trumpėja ne tik pasivaikščiojimų trukmė, bet ir atstumai. Britų mokslininkai apskaičiavo, kad perėjus nuo reguliaraus aktyvaus žaidimo prie ramesnių pasivaikščiojimų lietingu oru, dienos energijos poreikis gali sumažėti 10–20 %. Peršėrimas didina nutukimo riziką, o antsvoris siejamas su įvairiomis sveikatos problemomis ir gali sutrumpinti augintinio gyvenimo trukmę.

Šuns svorį naudinga tikrinti kas kelias savaites. Pastebėjus, kad augintinis priaugo svorio, reikėtų koreguoti porcijos dydį. Į racioną galima įtraukti žuvų taukų ar omega-3 riebalų rūgščių turinčių produktų, taip pat pasirūpinti pakankamu vitaminų ir kitų maistinių medžiagų kiekiu, svarbiu kailio bei odos sveikatai.

Nedidelio dydžio šunelius, kurie lyjant dažnai nenoriai eina į lauką, verta aktyvinti namuose: žaisti judrius žaidimus, mokyti atnešti numestą daiktą ar ieškoti paslėpto žaislo. Svarbu užtikrinti kasdienį fizinį aktyvumą, atsižvelgiant į šuns amžių, veislę ir sveikatos būklę. Norint sumažinti suvartojamų kalorijų kiekį, dalį skanėstų galima pakeisti šunims tinkamomis šviežiomis ar džiovintomis daržovėmis.

Kitaip reikėtų elgtis su šunimis, kurie visus metus laikomi lauko voljere. Vėstant orams jų energijos poreikis gali padidėti, nes daugiau energijos sunaudojama kūno temperatūrai palaikyti. Todėl racioną reikėtų koreguoti atsižvelgiant į oro sąlygas, šuns aktyvumą ir kūno būklę. Kuo labiau vėsta orai, tuo atidžiau reikėtų stebėti augintinio svorį ir mitybos poreikius. Šuo visada turi turėti švaraus geriamojo vandens.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Vasaros palikimas

Net jei augintinis atrodo sveikas, veterinarai rekomenduoja vasaros pabaigoje neatidėlioti profilaktinės apžiūros – kai kurie sveikatos sutrikimai pirmuosius simptomus gali parodyti tik po kelių savaičių ar net mėnesių. Ypatingą dėmesį verta skirti erkių platinamoms ligoms, tokioms kaip babeziozė, anaplazmozė ar Laimo liga. Ankstyvieji jų požymiai – vangumas, karščiavimas, apetito stoka ar šlubavimas – dažnai būna neryškūs, todėl juos lengva supainioti su paprastu nuovargiu. Vizito metu veterinaras taip pat įvertins, ar augintinis neturi blusų, kitų išorinių bei vidaus parazitų, apžiūrės odą, kailį, ausis ir letenas. Vasarą dėl maudynių, žygių ar pasivaikščiojimų aukštoje žolėje dažniau pasitaiko odos sudirgimų, ausų uždegimų, įsipjovimų ar tarpupirščių pažeidimų, kurie negydomi gali sukelti rimtesnių problemų.

Ar antiparazitinė apsauga vis dar veiksminga?

Daugelio šeimininkų manymu, pasibaigus vasarai baigiasi ir erkių sezonas, tačiau tai klaidingas įsitikinimas. Erkės išlieka aktyvios tol, kol oro temperatūra nenukrinta iki 5 °C ar žemiau, todėl šiltą rudenį jos gali kelti pavojų net iki lapkričio ar gruodžio. Dėl šios priežasties apsaugos nuo erkių ir blusų nereikėtų nutraukti vien dėl pasikeitusio kalendoriaus.

Profilaktinės apžiūros metu veterinaras gali įvertinti, ar naudojamos antiparazitinės priemonės vis dar veiksmingos, ir patarti, kada jas reikėtų atnaujinti. Skirtingų preparatų veikimo trukmė skiriasi – vieni saugo kelias savaites, kiti kelis mėnesius, todėl svarbu laikytis gamintojo nurodymų ir nepraleisti kitos dozės.

Specialistai taip pat pastebi, kad dažnai netinkamai pasirenkami ir patys preparatai – neatsižvelgiama į gyvūno rūšį, svorį ar amžių. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai priemonės naudojamos nereguliariai arba ne pagal instrukciją, todėl jų veiksmingumas sumažėja. Veterinaras padės pasirinkti tinkamiausią apsaugos būdą ir primins, kaip ją naudoti, kad augintinis būtų apsaugotas visą rizikos laikotarpį.

Profilaktiniai tyrimai – daugiau nei formalumas

Vizito metu veterinarijos gydytojas įvertina bendrą gyvūno būklę: kūno kondiciją, širdies ir kvėpavimo sistemos veiklą, limfmazgius, akis, odą, kailį, judėjimą bei kitus svarbius sveikatos rodiklius. Taip pat įvertinamas kūno svoris, nes net nedideli jo pokyčiai gali būti vienas pirmųjų įvairių sveikatos sutrikimų požymių.

Vyresniems augintiniams rekomenduojama atlikti profilaktinius kraujo tyrimus, kurie leidžia įvertinti inkstų, kepenų, kasos ir kitų vidaus organų funkcijas, nustatyti uždegiminius procesus ar medžiagų apykaitos sutrikimus. Atsižvelgiant į augintinio amžių, sveikatos būklę ir pastebėtus simptomus, gali būti skiriami ir šlapimo tyrimai, padedantys anksti diagnozuoti šlapimo takų ligas, inkstų funkcijos sutrikimus ar endokrininius susirgimus.

Ne mažiau svarbi burnos ertmės apžiūra. Dantų akmenys, dantenų uždegimas ar kitos burnos ligos ne tik sukelia skausmą, bet ir gali tapti lėtinio uždegimo židiniu, turinčiu neigiamos įtakos bendrai organizmo sveikatai.

Ankstyva diagnostika suteikia galimybę gydymą pradėti laiku, sulėtinti ligą ir išsaugoti gerą augintinio gyvenimo kokybę.

Skiepai ir sveikatos dokumentai

Rudens pradžioje derėtų įsitikinti, kad augintinio vakcinacija atitinka galiojančias rekomendacijas. Per profilaktinį vizitą veterinaras peržiūri skiepijimo istoriją, įvertina, ar atėjo laikas revakcinacijai, ir sudaro tolesnį profilaktikos planą. Laiku atliekama revakcinacija padeda išlaikyti imuninę apsaugą nuo pavojingų infekcinių ligų ir sumažina jų plitimo riziką.

Skiepų aktualumą ypač svarbu įvertinti augintiniams, kurie lankosi gyvūnų viešbučiuose, parodose, dresūros aikštelėse ar dažnai kontaktuoja su kitais gyvūnais. Tokiose vietose infekcinių ligų perdavimo tikimybė yra didesnė, todėl nepakankama vakcinacija gali kelti riziką tiek pačiam augintiniui, tiek aplinkiniams gyvūnams.

Ruošiantis kelionėms rudenį, būtina iš anksto pasirūpinti ir sveikatos dokumentais. Keliaujant į užsienį dažniausiai privalomas galiojantis Europos Sąjungos augintinio pasas, galiojanti vakcinacija nuo pasiutligės, o kai kurios valstybės taiko papildomų reikalavimų, pavyzdžiui, reikalauja apsaugos nuo tam tikrų parazitų ar kitų profilaktinių procedūrų. Dalis reikalavimų turi būti įvykdyti likus tam tikram laikui iki kelionės, todėl vizito pas veterinarą neatidėti paskutinei dienai.

Pasiruošimas šaltajam sezonui

Keičiantis metų laikams, keičiasi ir augintinių poreikiai. Trumpėjant dienoms bei mažėjant fiziniam aktyvumui, verta iš naujo įvertinti mitybą, judėjimo režimą ir bendrą sveikatos būklę. Profilaktinis vizitas pas veterinarijos gydytoją padeda laiku pritaikyti priežiūrą prie artėjančio šaltojo sezono ir sumažinti su juo susijusių sveikatos problemų riziką.

Atvėsus orams daugelis augintinių juda mažiau, todėl jų energijos sąnaudos sumažėja. Jei mityba išlieka tokia pati kaip vasarą, didėja antsvorio rizika. Veterinarijos gydytojas gali įvertinti augintinio kūno kondiciją, rekomenduoti koreguoti ėdalo kiekį ar sudėtį ir patarti, kaip išlaikyti optimalų kūno svorį.

Vyresnio amžiaus augintiniams ruduo išryškina lėtines judėjimo sistemos problemas. Osteoartritu ar kitomis sąnarių ligomis sergantys gyvūnai vėsesniu ir drėgnesniu oru gali tapti mažiau judrūs, sunkiau atsikelti po poilsio, pradėti šlubuoti ar vengti ilgesnių pasivaikščiojimų. Tokiu atveju svarbu nelaukti, kol simptomai sustiprės – veterinarijos gydytojas gali rekomenduoti atlikti papildomų tyrimų, gydymą ar priemones, sumažinančias skausmą ir išsaugančias judrumą.

Rudenį dėmesio reikalauja ir kailio bei odos būklė. Po vasaros gali išryškėti odos sudirgimai, alerginės reakcijos ar kailio pokyčiai, o prasidėjęs sezoninis šėrimasis reikalauja reguliarios priežiūros. Veterinarijos gydytojas įvertins, ar kailio ir odos pokyčiai yra natūralūs, ar gali rodyti sveikatos sutrikimus, kuriems reikalingas gydymas.

Nepaisant vėsesnių orų, fizinis aktyvumas išlieka svarbia gerą sveikatą palaikančia priemone. Reguliarūs pasivaikščiojimai ir žaidimai padeda išlaikyti normalų kūno svorį, stiprina raumenis, palaiko sąnarių funkciją ir teigiamai veikia augintinio emocinę būklę. Veterinarijos gydytojas gali patarti, kaip pritaikyti fizinį krūvį prie augintinio amžiaus, sveikatos būklės ir individualių poreikių.

Kada kreiptis nedelsiant?

Nors profilaktinė apžiūra svarbi kiekvienam augintiniui, tam tikri klinikiniai požymiai rodo, kad veterinarijos gydytojo konsultacijos atidėlioti nereikėtų. Net jei simptomai atrodo nestiprūs ar pasireiškia epizodiškai, jie gali būti pirmieji rimtų sveikatos sutrikimų požymiai. Į veterinarijos kliniką reikėtų kreiptis kuo greičiau, jei augintinis:

• tampa vangus, daugiau miega, vengia įprastos veiklos ar žaidimų;
• praranda apetitą;
• netenka svorio, nors mityba nepasikeitė;
• intensyviai kasosi, laižo ar kandžioja odą, atsiranda paraudimų ar plikų vietų;
• pradeda šlubuoti, sunkiau juda, nenori lipti laiptais ar šokinėti;
• pastebimai dažniau arba rečiau šlapinasi, šlapinimasis tampa skausmingas ar pakinta šlapimo spalva;
• nuolat kosti, dūsta ar sunkiau kvėpuoja, ypač ramybės būsenoje.

Ankstyvas kreipimasis į veterinarijos gydytoją leidžia greičiau nustatyti tikslią diagnozę, laiku pradėti gydymą ir reikšmingai padidinti sėkmingo gydymo galimybes.

Autorė Jūratė Survilė

Kai augintinis įsipjauna leteną vakare, o artimiausia budinti veterinarijos klinika už keliasdešimties kilometrų, paaiškėja paprastas dalykas: namų vaistinėlė šeimininkui reikalinga ne mažiau nei pačiam žmogui. Dauguma smulkių nutikimų – nubrozdinimai, įsisiurbusi erkė, staigus viduriavimas – išsprendžiami namuose, jei po ranka yra tinkamos priemonės. Svarbiausia jas susidėti iš anksto, o ne ieškoti tada, kai jau reikia.

Žaizdų priežiūra: pagrindas, nuo kurio verta pradėti

Minimalus rinkinys telpa į vieną dėžutę. Sterilūs marlės tvarsčiai, kohezinis tvarstis, kuris limpa tik pats prie savęs, o ne prie kailio, dezinfekcinis tirpalas be alkoholio ir vienkartinės pirštinės. Alkoholiniai tirpalai gyvūnų žaizdoms netinka, jie stipriai graužia ir skatina augintinį laižyti pažeistą vietą. Praverčia ir apsauginė apykaklė: net mažiausia žaizda gyja žymiai lėčiau, jei šuo ar katė ją nuolat pasiekia liežuviu.

Prie žaizdų priežiūros verta priskirti ir letenų pagalvėlių priemones. Vasarą pagalvėles nutrina įkaitęs asfaltas, žiemą jas ėsdina gatvių druska, todėl apsauginis vaškas ar raminantis balzamas naudingas beveik ištisus metus.

Erkės ir kiti parazitai

Erkių sezonas Lietuvoje trunka gerokai ilgiau, nei įprasta manyti: pirmosios erkės pabunda vos atšilus orams, o paskutinės aktyvios būna dar ir lapkritį. Vaistinėlėje turi būti erkių išsukimo kabliukas arba pincetas. Ištraukus erkę, vietą reikia dezinfekuoti ir kelias dienas stebėti, ar neatsiranda paraudimas.

Nuo pačių erkių saugo profilaktinės priemonės: užlašinamieji lašai, antkakliai arba kramtomosios tabletės. Jų veikimo trukmė skiriasi, todėl į vaistinėlę verta įsidėti ir priminimą, kada apsauga baigia galioti. Pamiršta data yra dažniausia priežastis, kodėl apsaugotas šuo vis tiek parsineša erkę.

Virškinimui: priemonės, kurių prireikia netikėčiausiu metu

Staigus viduriavimas ar vėmimas yra bene dažniausias negalavimas, su kuriuo šeimininkai susiduria savaitgaliais ar naktį. Tokiais atvejais gelbsti probiotikai gyvūnams ir dietinis lengvai virškinamas maistas kelioms dienoms. Žmonėms skirti preparatai augintiniams dažnai netinka, o kai kurie, pavyzdžiui, ibuprofenas ar paracetamolis, šunims ir katėms yra tiesiog nuodingi. Todėl virškinimo priemones geriau įsigyti iš anksto specializuotoje veterinarijos prekių parduotuvėje, tokioje kaip Vet slėnis, kur produktai skirstomi pagal gyvūno rūšį, amžių ir sveikatos poreikius.

Jei viduriavimas tęsiasi ilgiau nei parą, išmatose matosi kraujo arba gyvūnas apatiškas, namų priemonių nebepakanka, reikalinga veterinaro konsultacija.

Kasdienei priežiūrai: tai, kas taupo pinigus ilguoju laikotarpiu

Prie vaistinėlės natūraliai šliejasi ir kasdienės priežiūros priemonės: nagų žirklutės, ausų valiklis, dantų pasta gyvūnams. Reguliari dantų priežiūra nėra kosmetika, dantų akmenys ir dantenų uždegimas yra vienos dažniausių priežasčių, kodėl vyresni šunys atsiduria pas veterinarą. Kelios minutės per savaitę namuose kainuoja nepalyginamai mažiau nei dantų valymas su narkoze klinikoje.

Katėms papildomai praverčia plaukų sąvelų pasta, ypač ilgaplaukėms veislėms šėrimosi metu.

Dokumentai ir kontaktai: popierinė vaistinėlės dalis

Apie šią dalį pagalvoja mažiausiai šeimininkų, nors kritiniu atveju ji svarbiausia. Prie vaistinėlės laikykite augintinio pasą su vakcinacijos įrašais, veterinaro telefono numerį ir artimiausios visą parą dirbančios klinikos kontaktus. Kai vidury nakties šuo suėda kažką įtartino, laikas, sugaištas ieškant telefono numerio, gali kainuoti brangiai. Ten pat verta užsirašyti augintinio svorį: jis reikalingas beveik kiekvienam skambučiui dėl dozavimo.

Jei gyvūną kartais prižiūri kiti šeimos nariai ar kaimynai, trumpas lapelis su vaistų dozėmis ir šėrimo tvarka apsaugo nuo dvigubų porcijų ir praleistų vaistų.

Kelioninė vaistinėlė: mažoji versija atostogoms

Vasarą prie namų rinkinio verta turėti sumažintą kelioninę versiją: tvarstis, dezinfekcinė priemonė, erkių kabliukas, vandens buteliukas su dubenėliu ir vaistai nuo pykinimo, jei augintinį pykina keliaujant automobiliu. Keliaujant prie jūros pridėkite rankšluostį letenoms ir gėlo vandens akims praplauti, nes sūrus vanduo ir smėlis dažnai sudirgina jautresnių šunų odą ir akis.

Ko į vaistinėlę dėti nereikia

Namų vaistinėlė turi ribas. Į ją nedėkite žmonėms skirtų nuskausminamųjų, raminamųjų ar antibiotikų likučių. Nebandykite patys dozuoti vaistų pagal internete rastas lenteles: dozė priklauso ne tik nuo svorio, bet ir nuo veislės, amžiaus bei kitų ligų. Vaistinėlės paskirtis yra suteikti pirmąją pagalbą ir palaikyti kasdienę priežiūrą, o ne pakeisti gydytoją.

Peržiūrėkite vaistinėlę du kartus per metus

Sudėti priemones yra pusė darbo, antra pusė yra jas atnaujinti. Dezinfekciniai tirpalai ir tepalai turi galiojimo datas, atidaryti buteliukai genda greičiau, o tvarsčiai turi savybę išsivaikščioti po namus. Patogiausia vaistinėlę peržiūrėti su sezonų kaita: pavasarį prieš erkių piką ir rudenį prieš šaltąjį sezoną. Pasibaigusio galiojimo priemones išmeskite be gailesčio, nes kritiniu momentu jos gali ne padėti, o pakenkti.

Gerai sudėta vaistinėlė yra tarsi draudimas: tikiesi, kad neprireiks, bet kai prireikia, ji atperka save su kaupu. Skirkite pusvalandį jai sukomplektuoti, ir netikėtos situacijos su augintiniu taps gerokai ramesnės.

Šiuolaikinės visuomenės formatas

„Gyvename naminių gyvūnėlių revoliucijos laikmečiu“, – sako JAV Misūrio mokslo ir technologijų universiteto humanitarinių mokslų profesorė Margret Grebowicz. Augintiniai užima vis labiau privilegijuotą vietą žmonių gyvenime. Pavyzdžiui, 51 % amerikiečių šunis vadina šeimos nariais ir mano, kad jiems turėtų būti skiriama tiek pat dėmesio, laiko, išlaidų ir komforto, kiek žmonėms.

Psichologai dalį šio pokyčio sieja su internetu, kuris sustiprino individualizmą ir galėjo prisidėti prie didesnio vienišumo jausmo, taip pat su COVID-19 pandemija, kai augintiniai padėjo kompensuoti sumažėjusį socialinių ryšių poreikį. „Vis dėlto manau, kad šunys populiarėja ne dėl atskirties ir izoliacijos, o dėl to, kad žmonės jaučiasi nelaimingi visuomenėje, neranda paguodos ir galiausiai nusivilia vaikais, partneriais, bendradarbiais, kaimynais, – atkreipia dėmesį ekspertė. – Žmonės nori laikyti šunis, kad palengvintų savo pačių socialinio gyvenimo regresiją. Kai kuriems gyvūnai suteikia tokius santykius, kokių jie niekada nesukuria su aplinkiniais.“

Jaunosios kartos pasirinkimas

Iš prigimties šunys yra „socialiniai poliglotai“, gebantys bendrauti su skirtingomis rūšimis, todėl žmonių pasitikėjimas jais ir lūkesčiai atrodo suprantami. Tačiau daugelis tikisi, kad augintiniai išspręs problemas, kurių patys išspręsti negali.

Šiandien tūkstantmečio kartos atstovai sudaro didžiausią naminių gyvūnėlių savininkų dalį. Kai kurie kultūros apžvalgininkai teigia, kad šunys šiai kartai ypač svarbūs, nes tradiciniai stabilumo, savarankiškumo ir pilnametystės ženklai – paskola, nuosavas būstas ar vaikai – atrodo sunkiai pasiekiami arba tiesiog nepageidaujami.

Remiantis naujausiais duomenimis, apie 43 % amerikiečių pirmenybę teiktų augintiniui, o ne vaikui. Ir vėl grįžtama prie bendro nesaugumo jausmo visuomenėje. 1972 m. bendruomene pasitikėjo 46 % JAV gyventojų, o 2018 m. šis rodiklis sumažėjo iki 30 % ir toliau traukiasi.

Augintinių humanizavimas

Svarbus veiksnys, lemiantis augančius lūkesčius, yra augintinių sužmoginimo tendencija, dar vadinama antropomorfizmu. Šunys nebėra laikomi tik gyvūnais ar pagalbininkais (sargais, medžiotojais, policijos ar kariuomenės tarnybiniais gyvūnais) – jie tapo neatsiejamais šeimos nariais.

Velionė primatologė Jane Goodall 90-ąjį gimtadienį atšventė su 90 šunų. Televizijos laidoje ji atviravo, kad jai labiau patinka šunys nei šimpanzės, kurios yra pernelyg panašios į žmones. Su pūkuotais augintiniais elgiamasi kaip su vaikais, todėl tikimasi, kad jie laikysis žmonių socialinių normų. Toks elgesys kaip lojimas ar urzgimas – natūralūs šunų bendravimo būdai – neretai klaidingai suprantamas kaip nepageidaujamas.

Suasmeninant gyvūną tikimasi, kad sunkmečiu jis palaikys taip, kaip tai darytų žmogus, tačiau šunims būdinga savita emocijų reguliavimo sistema. „Filosofiškai tai galėtume pavadinti išnaudojančiais santykiais, nes žmonės laiko šunis dėl savo emocinės gerovės, pasiimdami dalykus, kurių negali ar nenori gauti iš kitur. Kaip ir gamtos išteklių gavyba, tokie santykiai ilgainiui tampa netvarūs“, – perspėja prof. M. Grebowicz.

Gyvybės sudaiktinimas

Pasak kultūrų tyrėjos Lauren Berlant, šiandienis gyvenimo būdas, orientuotas į pasiekimus ir uždarbį, lemia lėtą visuomenės degradaciją. Panaši dinamika pastebima ir šunų bei jų šeimininkų santykiuose. Veterinarijos gydytojai nerimauja, kad gyvą būtybę pavertus madingu aksesuaru ar žaisliuku gali būti nepatenkinami svarbiausi jos poreikiai.

Skiriant per mažai dėmesio augintiniams, jie gali negauti reikalingos priežiūros, o susirgę – laiku neatliktų tyrimų ar gydymo. Naminiai gyvūnai, ilgam paliekami vieni namuose, kol šeimininkai dirba, gali patirti nuobodulį, kuris ilgainiui prisideda prie streso ir sveikatos problemų. Susidūrę su pirmaisiais iššūkiais, kai kurie žmonės lengva ranka atiduoda šunis į perpildytas prieglaudas, tarsi atsikratytų nereikalingų daiktų.

Aršiausi gyvūnų teisių aktyvistai ragina riboti šunų laikymą miestuose, ypač žmonėms, kurių darbo grafikas intensyvus. Kiti teigia, kad pati gyvūnų nuosavybės samprata apskritai yra neetiška.

Miesto džiunglės

Sparti urbanizacija ir didėjanti žmonių koncentracija kelia šunims papildomą stresą. O iš keturkojų tikimasi, kad jie išliks ramūs ir susikaupę judrioje gatvėje, pilnoje nepažįstamų vaizdų, garsų ir kvapų. Remiantis Amerikos veterinarijos medicinos asociacijos ataskaita, beveik 70 % miestuose gyvenančių šunų labai mažai laiko praleidžia erdviose ir ramiose vietose, pavyzdžiui, parkuose ar miškuose, kur yra mažiau dirgiklių.

Tankiai apgyvendintuose rajonuose dažniau pasireiškia reaktyvus elgesys, pavyzdžiui, lojimas ant nepažįstamųjų ar išsigandus triukšmo. Tačiau miesto gyventojai dažnai pageidauja tylaus, patogaus augintinio, kuris nekeltų problemų viešose erdvėse – daugiabučiuose ar viešajame transporte.

Tikimasi, kad šuo prisitaikys prie įvairių žmonių veiklų: ilgo sėdėjimo kavinėje, važiavimo automobiliu, lankymosi parduotuvėse, nepaisant jo paties komforto ribų. Jei gyvūnas nėra socializuojamas, t. y. nepratinamas prie miesto aplinkos, kiekvienas pasivaikščiojimas gali tapti nerimo ir baimės šaltiniu.

Tobulas įvaizdis internete

Socialinė žiniasklaida labai prisideda prie nerealių lūkesčių, susijusių su šunų elgesiu. Tokios platformos kaip „Instagram“, „TikTok“ ir „YouTube“ yra užtvindytos nuotraukomis ir vaizdo įrašais, kuriuose, regis, tobuli augintiniai niekada neloja, neurzgia, negraužia, neserga ir elgiasi tarsi modeliai ar aktoriai. Nuomonės formuotojai kuria iškreiptą įspūdį, kad šunys yra tarsi gyvi žaisliukai – ramūs, paklusnūs ir visada tinkamai besielgiantys. Šeimininkai, nuolat stebintys kruopščiai surežisuotą turinį, gali pasijusti nepakankamai geri, nes realybėje jų augintiniai neatitinka idealizuotų standartų. Iš tiesų normalu, kad tam tikrose situacijose gyvūnai patiria stresą, rodo diskomfortą, prašo dėmesio, išdykauja ar nepaklūsta iš pirmo karto. Tai nereiškia, kad jie yra blogai dresuoti ar neprižiūrimi. Socialiniai tinklai didina spaudimą siekti tobulumo tiek šeimininkams, tiek jų šunims.

Dresavimo manija

Nors pastaraisiais metais mokslu pagrįstas ir humaniškas mokymas tapo auksiniu standartu, stebina neprofesionalių dresavimo patarimų gausa, kuri gali iškreipti realybę. „YouTube“ mokomųjų vaizdo įrašų, tinklaraščių ir internetinių kursų apie šunų dresavimą gausa gali sudaryti įspūdį, kad bet kokią elgesio problemą galima išspręsti greitai ir be didelių pastangų. Savamoksliai specialistai, žadantys išauginti tobulą augintinį, kuris niekada nekels problemų, stiprina iliuziją, kad bet kokie neigiami šunų jausmai – pyktis, baimė ar nerimas – yra tiesiog trūkumas, kurį reikia pašalinti, o ne natūrali emocijų raiška. Keturkojams, kaip ir žmonėms, būdingas skirtingas streso ir baimės slenkstis, o reakcijos į tam tikrus aplinkos dirgiklius yra neišvengiama ir sveikos psichikos dalis. Tačiau įsitikinimas, kad bet kokią problemą galima išspręsti vien dresūra, gali pasmerkti tiek šeimininkus, tiek šunis nesėkmei ar net kančiai.

Griežti elgesio reglamentai

Viešoji politika ir gyvūnų laikymo taisyklės, apibrėžiančios šunų elgesį, taip pat formuoja visuomenės lūkesčius. Daugelyje bendruomenių savininkams keliami aukštesni standartai: galioja griežti reikalavimai naudoti pavadėlį ir antsnukį, ribojamos tam tikros veislės, reglamentuojamas elgesys viešose vietose. Pavyzdžiui, daugelyje šalių reikalaujama, kad šunys būtų tinkamai valdomi, o agresyvus elgesys gali baigtis administracine bauda ar net eutanazija. Konkrečioms veislėms skirti įstatymai dažnai grindžiami stereotipais apie agresyvumą ir nevaldomą būdą. Paradoksalu, tačiau šiuos trūkumus dažniausiai lemia arba netinkamas veisimas praeityje, arba dabartinės šeimininkų auklėjimo klaidos. Net žmonės, atsakingai auginantys ir dresuojantys vadinamųjų kovinių veislių šunis, neretai atsiduria po didinamuoju stiklu – yra vertinami tarsi tikintis, kada gyvūnas suklys ir pateisins jam priskiriamą blogą reputaciją.

Lygiavertė draugystė

Visuomenės lūkestį, koks turėtų būti tobulas šuo, lemia įvairių veiksnių derinys – miestų plėtra, socialinė žiniasklaida, antropomorfizmas ar, priešingai, sudaiktinimas, taip pat griežti teisiniai reikalavimai. Toks įsivaizdavimas yra nerealistiškas ir gali neigiamai paveikti tiek šunis, tiek jų šeimininkus.

„Svarbu pripažinti, kad šunys, kaip ir žmonės, turi emocinių poreikių ir ribų. Nors dresūra ir socializacija yra labai svarbios siekiant užtikrinti gerą augintinių adaptaciją, šeimininkai taip pat turi nepamiršti, kad joks šuo negali būti tobulas kiekvienoje situacijoje, – aiškina prof. M. Grebowicz. – Užuot siekę nepriekaištingo įvaizdžio, turėtume siekti supratimo ir užuojautos. Pripažinimas, kad šunys, kaip ir žmonės, gali patirti baimę, nerimą ar agresiją, leidžia užmegzti sveikesnius santykius tarp augintinių ir jų šeimininkų. Tai draugystė, grįsta pagarba gyvūno natūraliems instinktams ir elgesiui.“

Šiuolaikinis pasaulis labiau orientuotas į žmonių poreikius, tačiau net nedideli pokyčiai, pritaikyti augintiniams, galėtų pagerinti jų gerovę. Daugiau kaip 4 tūkst. metų šunys gyvena greta žmonių, ištikimai tarnauja ir besąlygiškai myli, todėl galima tikėtis, kad visiems užteks vietos po saule.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Naudojasi įrankiais kaip primatai

Moksliškai ir kultūriškai daugelis gyvūnų rūšių yra nuvertinamos, ypač tos, kurios auginamos maistui. Toks požiūris padeda žmonėms išvengti psichologinio konflikto tarp rūpinimosi gyvūnais ir jų vartojimo. Nors galvijai buvo prijaukinti daugiau nei prieš 10 000 metų, jų pažinimo gebėjimai iki šiol tyrinėjami palyginti mažai, o dauguma tyrimų apsiriboja taikomaisiais aspektais – produktyvumu ir gerove.

Pagal populiariąją nuomonę, protingais ir intelektualiai pažengusiais laikomi primatai, delfinai ar didžiosios papūgos – rūšys, kurioms būdingi žmogui artimi gebėjimai. Vieni rūpinasi jaunikliais tarsi kūdikiais, kiti komunikuoja sudėtingais garsiniais signalais, treti geba išmokti ir pakartoti žodžius. Tačiau vienas svarbiausių aukštesnio kognityvinio išsivystymo požymių, mokslininkų nuomone, yra gebėjimas naudotis įrankiais siekiant konkretaus tikslo. Manoma, kad būtent toks elgesys buvo vienas pirmųjų žingsnių žmogaus evoliucijoje.

Ką pasakytumėte sužinoję, kad karvės taip pat naudojasi įrankiais? Trylikametė ūkininkų augintinė Veronika iš Austrijos nustebino biologus savo išradingumu. Paaiškėjo, kad ji demonstruoja elgesį, kuris iki šiol buvo siejamas beveik vien su primatais. Vienos veterinarijos universiteto mokslininkai specialiai atvyko į Alpių kaimelį, kad nufilmuotų ir detaliai ištirtų šį neįprastą atvejį.

Veronika kasdien naudoja šluotą kaip įrankį sunkiai pasiekiamoms kūno vietoms pasikasyti. Norėdama pasimasažuoti strėnas, ji burnoje laiko šluotos kotą ir kasosi šiurkščiais šeriais. Kai nori pasikasyti jautresnes vietas, pavyzdžiui, tešmenį, kurio oda yra plona ir švelni, šluotą suima taip, kad kūną liestų koto galas. Gebėjimas tą patį įrankį pritaikyti skirtingoms funkcijoms anksčiau buvo aprašytas tik tarp primatų.

Tyrėjai mano, kad Veronikos gabumus galėjo lemti jos laikymo sąlygos. Karvė nėra pririšta ar nuolat laikoma tvarte – ji gali laisvai vaikščioti po kiemą, stebėti aplinką ir bendrauti su žmonėmis. Mokslininkų nuomone, tokia aplinka skatina pažintinį vystymąsi ir suteikia daugiau galimybių mokytis bei spręsti problemas nei sąlygos, kuriomis daugelis galvijų praleidžia visą gyvenimą uždarose patalpose.

Susiranda draugių

Karvės yra socialūs gyvūnai, kurie natūraliai gyvena grupėmis. Bandoje susiformuoja hierarchija, lemianti pirmumo teisę prie pašaro, poilsio vietų, pavėsio ar poravimosi partnerių. Tačiau socialiniai ryšiai neapsiriboja vien konkurencija. Tyrimai rodo, kad karvės dažnai sudaro 3–4 individų grupeles ir užmezga ilgalaikius santykius, primenančius draugystę. Jos stengiasi kuo daugiau laiko praleisti kartu, ganosi greta, ilsisi viena šalia kitos ir rūpinasi viena kitos kailiu. Manoma, kad toks teigiamas socialinis elgesys suteikia saugumo jausmą ir mažina stresą. Karvės akivaizdžiai labiau atsipalaiduoja būdamos tarp draugiškų gentainių. Švedijos žemės ūkio universiteto mokslininkai nustatė, kad galvijai, kurie dažniau sulaukia kitų bandos narių dėmesio, pavyzdžiui, yra laižomi ar kasomi, duoda daugiau pieno. Jų organizme aptinkama didesnė oksitocino, vadinamojo prisirišimo hormono, koncentracija. Tas pats hormonas išsiskiria ir tada, kai karvė rūpinasi savo veršeliu.

Socialinių santykių poveikis pastebimas ir melžimo metu. Kai viena šalia kitos stovi dvi ramios ir draugiškos karvės, abi paprastai duoda daugiau pieno. Tačiau jei greta atsiduria dominuojanti ar agresyvi bandos narė, nuolankesnės karvės produktyvumas gali sumažėti dėl patiriamo streso.

Švedų mokslininkai taip pat pastebėjo, kad kai kurios karvės bandoje atlieka ypatingą socialinį vaidmenį. Jos tarsi psichologės ar socialinės darbuotojos ramina jautresnius gyvūnus, palaiko bailesnes gentaines ir padeda naujokėms prisitaikyti prie naujos aplinkos. Toks rūpestis apima ne tik kailio priežiūrą, bet ir savotišką globą. Patyrusios karvės lydi naujai atvykusias po ganyklą, padeda susipažinti su banda ir perprasti kasdienę rutiną.

Bičiulystė ūkyje teikia ir apčiuopiamos naudos. Tyrimai rodo, kad draugiškų karvių grupės gali būti produktyvesnės nei tarpusavyje konfliktiški gyvūnai. Be to, stipresni socialiniai ryšiai siejami su geresne sveikata, mažesniu streso lygiu ir ilgesniu gyvenimu.

Suvokia aplinką kitaip nei žmonės

Kaip ir daugelis rūšių, kurios laukinėje gamtoje gali tapti plėšrūnų grobiu, galvijai yra puikiai prisitaikę išgyventi. Jų budrumas ir gebėjimas stebėti aplinką primena savotišką biologinę radarų sistemą. Būtent todėl gyvūnai, evoliucionavę gyventi atvirose erdvėse, dažnai sunkiai prisitaiko prie gyvenimo uždarose patalpose.

Vienas įspūdingiausių galvijų gebėjimų – platus regėjimo laukas. Akys išsidėsčiusios galvos šonuose, todėl karvės gali stebėti aplinką maždaug 300 laipsnių kampu. Jos pastebi judesius net tada, kai objektas artėja iš nugaros įstrižai. Ganydamosi ir laikydamos galvą nuleistą prie žemės, karvės mato beveik viską aplink save – jų regėjimo laukas priartėja prie 360 laipsnių. Palyginimui, žmogaus regėjimo laukas siekia apie 180 laipsnių.

Vis dėlto žmonės turi ir tam tikrų pranašumų. Karvės spalvas skiria prasčiau nei žmogus ir ypač jautriai reaguoja į kontrastus bei šviesos pokyčius. Dėl to jas gali išgąsdinti ryškūs šešėliai, saulėje žvilgantys vandens telkiniai ar netikėti šviesos atspindžiai.

Nors rega svarbi, ne mažiau reikšminga yra uoslė. Karvės puikiai užuodžia pašarus, geba atskirti sugedusį pašarą ir dažnai vengia augalų, galinčių joms pakenkti. Laukinėje aplinkoje jautri uoslė padėdavo aptikti plėšrūnus ir kitus pavojus. Manoma, kad kvapai yra vienas svarbiausių informacijos šaltinių, leidžiančių atpažinti bandos narius, užmegzti socialinius ryšius ir atskirti savo veršelį nuo kitų jauniklių. Uoslė taip pat paaiškina, kodėl karvės itin jautriai reaguoja į aplinkos kvapus. Jei žmogui tvarto kvapai atrodo intensyvūs, gyvūnai juos jaučia dar stipriau. Skirtumas tas, kad jie neturi galimybės nuo jų atsitraukti ar pasirinkti kitos aplinkos.

Kaip ir daugeliui medžiojamų porakanopių, karvėms būdinga gera klausa. Jos girdi aukštesnio dažnio garsus nei žmonės ir greitai sureaguoja į netikėtus triukšmus. Tačiau, palyginti su kai kuriais kitais naminiais gyvūnais, pavyzdžiui, arkliais ar ožkomis, galvijai ne taip tiksliai nustato garso šaltinio vietą. Dėl šios priežasties išsigandusios karvės kartais ima blaškytis ir ieškoti galimo pavojaus.

Mokslininkai taip pat tyrė garso aplinkos poveikį galvijų savijautai. Lankasterio universiteto (Jungtinė Karalystė) tyrimai parodė, kad rami muzika gali mažinti stresą ir skatinti atsipalaidavimą, o garsūs bei chaotiški garsai veikia priešingai. Kai kuriuose tyrimuose nustatyta, kad lėto tempo klasikinė muzika buvo siejama su didesniu produktyvumu ir ramesniu gyvūnų elgesiu. Dažniausiai minimi V. A. Mocarto, L. van Bethoveno ir J. S. Bacho kūriniai.

Mėgsta ėsti skaniai ir sočiai

Vienas išskirtiniausių karvių organizmo bruožų – nepaprastai sudėtinga virškinimo sistema. Skirtingai nei žmogaus, galvijų skrandį sudaro keturios dalys. Pirmoji ir didžiausia jų – didysis prieskrandis, kuriame gyvena milijardai bakterijų, pirmuonių ir kitų mikroorganizmų. Ši terpė primena natūralų biologinį reaktorių: mikroorganizmai ne tik skaido augalinį maistą, bet ir gamina gyvūnui naudingąsias medžiagas, pavyzdžiui, B grupės vitaminus.

Per dieną galvijai gali suvartoti nuo 25 iki 50 kg pašarų, o didžiajame prieskrandyje telpa net 100–150 l turinio. Iš pradžių karvė greitai prisiryja žolės ar kito pašaro, o vėliau, ilsėdamasi saugioje vietoje, pradeda atrajoti. Nedidelės maisto porcijos grąžinamos į burną, dar kartą kruopščiai sukramtomos ir vėl nuryjamos. Per parą atrajojimas trunka apie 8–10 val. – beveik tiek pat, kiek žmogaus darbo diena.

Mikroorganizmų veikla ir atrajojimo intensyvumas turi didelę reikšmę gyvūno sveikatai, produktyvumui bei pieno kokybei. Todėl karvės ne tik daug ėda, bet ir gana išrankiai renkasi pašarą. Turėdamos galimybę rinktis, dažniausiai teikia pirmenybę saldesniems ir sultingesniems augalams, o mažiau patrauklias dalis palieka nesuėstas. Karvės taip pat gerai jaučia kartų skonį, todėl geba atskirti ir vengti potencialiai nuodingų augalų. Kai organizmui ima trūkti mineralinių medžiagų, ypač sustiprėja potraukis sūriam pašarui ar mineraliniams laižalams.

Karvių virškinimo sistema domina ne tik gyvulininkystės specialistus. Austrijos Gamtos išteklių ir gyvosios gamtos mokslų universiteto mokslininkai nustatė, kad kai kurios didžiajame prieskrandyje gyvenančių bakterijų gaminamos medžiagos gali skaidyti plastiką, įskaitant polietileno tereftalatą (PET), naudojamą tekstilėje, maisto pakuotėse ir gėrimų taroje. Nors šie tyrimai kol kas atliekami laboratorijose, tai atveria naujų galimybių ieškant efektyvesnių plastiko atliekų perdirbimo būdų. Taigi karvės gali būti svarbios ne tik žemės ūkiui, bet ir ateities aplinkosaugos technologijoms.

Būna ekstravertės ir introvertės

Pasaulio gyvūnų apsaugos organizacija, įsikūrusi Londone (Jungtinė Karalystė), jau daugelį metų atkreipia dėmesį į mažiau žinomą karvių gyvenimo pusę – jų individualumą ir emocinį pasaulį. Tyrimai rodo, kad galvijai, kaip ir žmonės, pasižymi skirtingais charakterio bruožais. Vieni yra drovesni ir santūresni, kiti – drąsūs, aktyvūs ir smalsūs. Ramesnio būdo karvės dažniausiai būna paklusnios, atsargios ir jautresnės aplinkos pokyčiams. Jos paprastai gerai rūpinasi veršeliais, tačiau sunkiau pakelia stresą ir ilgiau prisitaiko naujoje vietoje. Daugelis tokių gyvūnų noriai bendrauja su žmonėmis, atsiliepia į vardą, mėgsta būti glostomi ir greitai pripranta prie kasdienių rutinų. Visgi jos taip pat gerai prisimena nemalonią patirtį ir gali vengti žmonių, kurie su jomis elgėsi grubiai.

Aktyvesnio temperamento karvės būna energingesnės, smalsesnės ir labiau linkusios konkuruoti dėl išteklių. Jos dažniau demonstruoja dominuojantį elgesį, stumdosi ar garsiau reiškia savo poreikius. Tokios karvės paprastai geriau susidoroja su naujomis situacijomis, tačiau gali būti užsispyrusios ir mažiau noriai vykdyti žmogaus nurodymus. Gyvulių elgsenos specialistai mano, kad jos dažniau priima savarankiškus sprendimus ir aktyviau tyrinėja aplinką.

Kaip ir žmonės, karvės emocijas išreiškia ne tik elgesiu, bet ir balsu. Skausmą, baimę ar stiprų diskomfortą dažniausiai lydi ilgesni ir aukštesnio tono garsai, o teigiamos emocijos – trumpesni, švelnesni balsiniai signalai. Karvės taip pat nuolat komunikuoja kūno kalba. Daug informacijos apie gyvūno savijautą suteikia uodega, ausys ir akys. Pakelta ar įtempta uodega dažnai rodo susijaudinimą arba budrumą, o nuleista ir prispausta prie kūno gali būti baimės ar streso ženklas. Ramios karvės akys paprastai atrodo kiek primerktos, o patiriant įtampą akių vokai atsiveria plačiau, todėl matoma daugiau akies baltymo. Ausų padėtis taip pat svarbi: judrios, į priekį nukreiptos ausys dažniausiai signalizuoja susidomėjimą aplinka, o neįprastai nukarusios ir nejudrios gali būti prastos savijautos ar ligos požymis.

Karvių emocinis gyvenimas domina ir neurologus. Kembridžo universiteto mokslininkai, tyrinėję galvijų smegenų veiklą, nustatė, kad sėkmingai išsprendusios užduotį karvės demonstruoja aiškius susijaudinimo ir pasitenkinimo požymius. Tyrėjai šią būseną palygino su vadinamuoju „Eureka!“ momentu – džiaugsmu, kurį patiriame radę problemos sprendimą. Tai rodo, kad karvės ne tik mokosi ir sprendžia užduotis, bet ir gali patirti teigiamas emocijas, susijusias su savo sėkme.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Baimės akys didelės

Trumpalaikė baimė yra normali emocija, būdinga daugeliui rūšių ir padedanti išgyventi grėsmingoje situacijoje. Kita vertus, bailumas gali būti individualus bruožas. Stipri, neadekvati dirgikliui, ilgai trunkanti, dažnai pasikartojanti emocija tampa elgesio problema, nes sutrikdo įprastą šuns gyvenimą. Baimė apriboja vystymąsi ir socializaciją. Gyvūnas nenori tyrinėti aplinkos ir bendrauti, nesijaučia saugus viešose vietose. Ilgainiui baimė lemia stresą ir ligas.

Probleminis elgesys liūdina šeimininką. Kyla įvairių jausmų – nuo nusivylimo ir bejėgystės, kad negali padėti augintiniui, iki nerimo ir įtampos, jog agresyvus keturkojis pakenks aplinkiniams, taip pat pavydo, kad kiti žmonės gali vestis bičiulius į viešas erdves. Didėja atsiribojimas nuo visuomenės.

Atsižvelgiant į dirgiklį, šunų baimes galima skirstyti į dvi kategorijas: socialinę ir nesocialinę. Pirmoji orientuota į gentainius ir nepažįstamus žmones. Šuo atsisako žaisti, kontaktuoti su kitais gyvūnais, slepiasi, vengia žmonių, gali pulti gindamasis. Apie tokius sakoma, kad yra nedraugiški. Antroji kategorija orientuota į garsus (sprogimai, perkūnija), situacijas (važiavimas automobiliu, nagų kirpimas, vizitas į kirpyklą), aplinką (aukštį, paviršius, šešėlius ir pan.). Viena ar kita baimė nustatoma iki 44 % augintinių.

Socializacijos lygis

Palankiausias metas supažindinti šuniuką su aplinka yra amžius nuo 7 savaičių iki 4 mėnesių. Tinkama socializacija sumažina įvairių baimių riziką. Jauniklių nervų sistema nėra brandi, todėl imli naujai informacijai. Neigiami įvykiai jauname amžiuje sėja baimę ir lemia netinkamą elgesį. Pozityvi patirtis skatina brandžią, adekvačią reakciją į dirgiklius, norą bendrauti ir tirti aplinką. Helsinkio universiteto (Suomija) mokslininkai skelbia, kad bailumą ar drąsą gali nulemti nujunkymo laikas. Optimaliausia keliauti į naujus namus – nuo 8 sav. amžiaus. Ankstyvas arba labai vėlyvas atskyrimas nuo vados susijęs su silpnesne adaptacija ir mažesne socializacija. Kitaip tariant, praleidus tinkamą momentą pakinta raida. Vėliausias atskyrimo terminas – 12 savaičių. Kita vertus, nedrąsūs šuniukai (introvertai) iškeliauja į naujus namus vėliausiai, išlieka jautrūs visą gyvenimą. Tačiau tai susiję ne su socializacijos stoka, o su individualiu charakteriu.

Veislės įtaka

Remiantis moksliniais duomenimis, reakciją lemia veislė, pavyzdžiui, ispanų vandens šunys ir šelčiai dažniausiai yra atsargūs, įtarūs, vengia nepažįstamų gentainių ir žmonių, o airių kviečiaspalviai terjerai – vieni drąsiausių. Čihuahua ir borderkoliams dažniau būdinga kitų šunų baimė, o miniatiūriniai šnauceriai nesutaria su praeiviais gatvėje. Kai kurios veislės stereotipiškai laikomos reaktyviomis, pavyzdžiui, Romanijos vandens šuo, Džeko Raselo terjeras. Kitos priešingai – vadinamos labai drąsiomis, pavyzdžiui, vokiečių aviganis, bulterjeras. Reikšmingą vaidmenį atlieka gyvūno dydis. Mažo ūgio keturkojai yra bailesni, dažniau jaučia grėsmę palyginti su dideliais. Kita vertus, nykštukinės veislės nepakankamai dresuojamos ir socializuojamos, kas lemia elgesio problemas. Dekoratyvinių šunų nepageidaujamas elgesys toleruojamas labiau, palyginti su didesniais gentainiais. Manoma, kad mažesnių šunų reaktyvumas ir mažas atsparumas stresui gali būti nulemtas genetikos.

Mieste daugiau baimių

Įdomu, jog baimes gali lemti šuns gyvenamoji aplinka. Miesto keturkojai yra atsargesni ir labiau įtarūs, palyginti su kaimiečiais. Kai kurie veterinarijos gydytojai pastebi, kad didmiesčių augintiniams dažniau diagnozuojami psichikos sutrikimai, pavyzdžiui, nerimas, obsesinis kompulsinis sindromas, hiperaktyvumas. Rizikos grupėje – gyvūnai, laikomi mažuose butuose ir paliekami vieni didžiąją dienos dalį. Spėjama, kad būkles lemia kelių veiksnių kombinacija: šėrimas, aplinkos toksinai, stresas, prasta socializacija. Miestuose gausu dirgiklių, tokių kaip staigus ir garsus triukšmas, galintis sukelti su baime susijusias ir kitas elgesio problemas. Kita vertus, kaimo šunys žymiai rečiau kontaktuoja su gentainiais ir svetimais žmonėmis, ypač vienkiemiuose, gyvena gamtos apsuptyje, toliau nuo šiuolaikinių technologijų. Šios tendencijos tinka keturkojams, kurie laikomi voljeruose ir kurie periodiškai paleidžiami palakstyti, tačiau netaikomi tiems, kurie vis dar rišami prie grandinės.

Kalytės pralaimi patinams

Tyrimai rodo, kad kalytės įprastai bailesnes nei šunys, o sutikusios nepažįstamų gentainių ar žmonių atsitraukia ir laikosi saugaus atstumo. Savybė susijusi su estrogenais ir oksitocinu, kurie skatina saugoti vados jauniklius. Kalytės rečiau puola į konfrontaciją, nebent su tos pačios lyties atstovėmis. Sterilizuoti augintiniai labiau reaguoja į dirgiklius, galimai dėl lytinių hormonų, kurie daro įtaką smalsumui, bendravimui, poravimosi elgesiui, stokos. Nustatytas reikšmingas ryšys tarp lyties ir sterilizacijos. Nekastruoti patinai yra žymiai drąsesni, palyginti su nesterilizuotomis kalėmis, tačiau operuoti abiejų lyčių gyvūnai gali būti vienodai bailūs. Įdomu, kad pašalinus lytines liaukas didėja nepasitikėjimas gentainiais, tačiau nepakinta reakcijos į triukšmą ar praeivius. Gali būti, kad eliminavus feromonus šunims sunkiau komunikuoti tarpusavyje. Ramus šuo po kastracijos gali tapti agresyvus gentainių atžvilgiu. Egzistuoja priešingas pavyzdys, kai reaktyvūs patinai operuojami, kad sušvelnėtų elgesys ir palengvėtų dresavimas.

Amžiaus faktorius

Vyresni šunys mažiau bijo gentainių, galbūt dėl hierarchijos struktūros. Pasitikėjimas ypač išauga nuo 6 metų amžiaus. Panaši tendencija stebima nepažįstamų žmonių atžvilgiu. Baimės mažėjimas su amžiumi rodo, kad šunys gali priprasti prie dirgiklių ir sukurti strategijas, kaip susidoroti su tokiomis situacijomis. Be to, jautrių keturkojų šeimininkai taip pat gali pritaikyti savo taktikas ir sąmoningai vengti situacijų, kuriose šuo jaučiasi nepatogiai ir bijo. Reikia atsižvelgti, kad su metais silpsta augintinių klausa ir rega, todėl mažėja reakcijos į įvykius. Suprantama, kad nepažįstama aplinka gąsdina jauniklius. Pasirodo, jauni šunys (4–6 m. amžiaus) yra jautriausi iš visų suaugusių individų. Šiuo metu jiems gali trūkti šeimininkų dėmesio (jei nekartojamos išmoktos komandos), susilpnėja socializacija (jei šeimoje gimė vaikas ir sumažėjo kelionių). Ilgas buvimas namuose didina jautrumą dirgikliams.

Mokytis ir dar kartą mokytis

Šunys, kurie nėra dresuojami privačiai ar specialiose mokyklose, neauklėjami ir nemokomi komandų, dažniau bijo nepažįstamų dalykų. Anot Helsinkio universiteto mokslininkų, minimalus užsiėmimų skaičius, galintis pagerinti augintinio elgesį, – bent vienas kartas per savaitę. Taisyklių įsisavinimas itin svarbus šuns paauglystės laikotarpiu, t. y. nuo 4 iki 9 mėn. amžiaus, tačiau kartoti ir priminti reikia visą gyvenimą. Mieste laikomų šunų baimės glaudžiai susijusios su laiku, kurį jie praleidžia lauke. Augintiniai, kurie gatvėse ir parkuose vaikšto mažiau nei 2 val. per dieną, dažniau bijo gentainių ir nepažįstamų žmonių, palyginti su tais, kurie lauke būna daugiau kaip 3 val. Manoma, kad dresūra ir fizinis aktyvumas (ilgi pasivaikščiojimai, žaidimai) patenkina specifinius poreikius ir mažina stresą. Įspūdžių gausi patirtis, kai šuo keliauja su šeimininku, padeda užmegzti pasitikėjimu grįstus santykius bei didina prisitaikymą prie besikeičiančių aplinkybių. Keturkojis jaučiasi saugus ir bijo mažiau. Kita vertus, šeimininkas gali nenorėti dresuoti bailaus augintinio, kurio reakcijos – ūmios ir sunkiai valdomos, nes tai kelia daug streso ir nepatogumų. Jei gyvūnas vis dažniau paliekamas namuose ir nemokomas susidoroti su baimėmis, niekada ir neišmoksta, tačiau praranda galimybę gyventi spalvingą gyvenimą.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Tamsioji draugystės pusė

Nėra abejonių, kad šunys turi terapinį poveikį, draugija suteikia naudos ne tik šeimininkams, bet ir aplinkiniams žmonėms. Užtenka pažiūrėti į draugišką gyvūną, pašnekinti, paglostyti – laimės hormonai iššluoja iš galvos nerimą ir rūpesčius. Gal todėl žmonės nenori skirtis su keturkojais, vedasi į miestą ir net darbą. Kita vertus, prekybos centrai, kavinės prisitaiko prie lankytojų poreikių, keičia taisykles ir vadina save draugiškais gyvūnams. Galima ne tik užsukti apsipirkti ar išgerti kavos, karštą dieną šuniui siūloma atsilakti vandens. Tokiomis sąlygomis – pramogauti ir leisti laisvalaikį su augintiniu – naudojasi vis daugiau žmonių (remiantis Jungtinėje Karalystėje atlikta apklausa, 72 %). Keičiasi darbdavių politika – kai kuriose įmonėse penktadienį galima ne tik dėvėti džinsus, bet ir atsivesti į biurą keturkojį augintinį.

Tačiau tie, kurie yra alergiški arba patiria kinofobiją – didžiulę šunų baimę – reiškia susirūpinimą dėl besiplečiančio draugiškų gyvūnams vietų sąrašo. Moksliniai tyrimai rodo, kad keturkojų paprastai bijo autizmo sutrikimu sergantys ir sensorinių sutrikimų turintys, pavyzdžiui, jautrūs garsams, asmenys. Žmonės jaučiasi įkaitais, nes išėję į miestą nuolat susiduria su problemų šaltiniu. Pasigirsta nuogąstavimų, kad didmiesčiuose trūksta kavinių ir parkų, kuriuose būtų draudžiama pasirodyti su šunimis.

Kinofobija būdinga milijonams žmonių. JAV duomenimis, baimę šunims jaučia 1 iš 3 suaugusiųjų. Būseną dažniausiai lemia neigiama patirtis vaikystėje ar suaugusiame amžiuje. Išgąstis, užpuolimas, įkandimas, net matytas agresyvus gyvūno elgesys, nukreiptas prieš kitą asmenį, palieka emocinių randų, lemia nepasitikėjimą ir nesaugumą. Šunys kelia stresą ir interpretuojami kaip pavojus, net jei nėra realios grėsmės. Pagalvojus apie susitikimą su keturkoju ar pamačius savo akimis, kūne aktyvuojasi išlikimo mechanizmas „Kovok. Bėk. Sustink“ bei išsiskiria kortizolis. Reakcija prasideda automatiškai, be sąmoningo proto suvokimo, todėl yra sunkiai kontroliuojama. Kartais kinofobiją lemia ne traumuojanti patirtis, o išmoktas elgesys ar kultūrinis poveikis. Tėvai, kurie nemėgsta, bodisi ar bijo šunų, perduoda mąstymo modelį vaikams.

Šunų baimė – reali

• Fizinės reakcijos kiekvienam žmogui skiriasi. Vieni patiria lengvą diskomfortą, kiti – panikos atakas.
• Bene dažniausi simptomai – greitas širdies plakimas, pulsas smilkiniuose, gumulas gerklėje, pilvo spazmai.
• Būna stiprus noras bėgti arba sustingti vietoje.
• Sunku kvėpuoti, svaigsta galva, aptirpsta galūnės.
• Pila prakaitas ir šąla delnai.
• Žmogus tikslingai vengia parkų, gatvių ar namų, kuriuose gali būti šunų.
• Būnant viešoje vietoje nuolat stebima aplinka, nerimaujama dėl galimo susidūrimo su baimės objektu.
• Nerimas kyla vien nuo minties apie šunis.
• Fobija gali lemti socialinę izoliaciją ir apriboti gyvenimo kokybę.

Terapija moko išbūti

Kreiptis į psichoterapeutą. Noras įveikti baimę rodo stiprybę, o ne silpnumą. Padeda kognityvinė elgesio terapija ir hipnoterapija, tačiau reikia kantrybės ir struktūrizuoto požiūrio. Vienas efektyviausių metodų – laipsniška ekspozicijos terapija. Kontroliuojamoje aplinkoje lėtai didinamas kontaktas su baimės objektu. Asmuo kartu su palaikančiu psichoterapeutu žiūri šunų nuotraukas, vėliau – vaizdo įrašus. Rodomi tik draugiški ir linksmi keturkojai. Kiekvienas mažas žingsnis ugdo pasitikėjimą savimi ir mažina automatinę baimės reakciją. Terapija vyksta klientui optimaliu tempu. Vėliau seka kitas etapas – saugus atstumas realiame gyvenime. Stengiamasi būti viešose vietose ir stebėti keturkojus gyvai. Darbas tęsiamas su terapiniu šunimi, kuris išmokytas elgtis ramiai ir klauso komandų. Asmuo skatinamas priartėti ir užmegzti akių kontaktą su gyvūnu, palaipsniui mažinant atstumą. Motyvuojama prisiliesti ir įsitikinti, jog šuo nekelia grėsmės. Reikia ilgai praktikuotis, kad pasikeistų smegenų reakcijos ir sąveika nekeltų streso.

Mokytis šunų kalbos. Žinios sumažina baimę daugelyje situacijų. Supratimas, kaip šunys bendrauja kūno kalba, padeda numatyti jų elgesį. Vizganti uodega, atpalaiduotos ausys ir laisva laikysena paprastai rodo draugiškumą. Štai sustingęs kūnas, pašiaušti plaukai ar tiesiog spoksojimas gali rodyti diskomfortą, net agresiją. Šių ženklų žinojimas suteikia kontrolės jausmą, neutralizuoja bejėgiškumą ir nerimą. Yra daugybė būdų, kaip tyrinėti šunų elgesį. Taip pat verta atsiminti, kad gyvūnai gerai perpranta žmonių kūno kalbą ir energiją. Jeigu žmogus elgiasi ramiai, vengia staigių judesių ir nešaukia, šuo atsipalaiduoja ir pasitiki. Tai kuria sąlygas draugiškam ryšiui ir sumažina baimę.

Ugdyti ilgalaikį pasitikėjimą. Praktikuojantis laikina pažanga virsta nuolatiniais pokyčiais. Tačiau terapija ir įvairaus pobūdžio kontaktas su šunimis turi būti reguliarus. Praleidus kelias savaites, gali iškilti senos baimės. Psichologai siūlo girti save už bet kokią pažangą. Progresas yra svarbesnis, nei suvokia dauguma žmonių. Kiekvieną kartą išsaugojus ramybę, kai šuo yra netoliese, pripažinti kaip pasiekimą. Šios sėkmės akimirkos palaipsniui pakeičia neigiamas asociacijas teigiamomis.

Kliautis artimųjų parama. Supratingų draugų ir šeimos narių palaikymas paspartina sveikimą. Nereikia gėdytis savo baimės. Atvirkščiai – pranešus apie planus, galima sulaukti padrąsinimo ir pagalbos. Artimieji ir draugai gali palaikyti kompaniją viešose erdvėse. Sąjungininkai sumažina vienišumo jausmą ir sustiprina jausmų kontrolę. Stebint, kaip artimi žmonės glosto ir bendrauja su keturkoju, lengviau atkurti pasitikėjimą. Terapijos tikslas – ne įsimylėti šunis, o netrukdomai gyventi savo gyvenimą atsikračius varžančios baimės.

Šeimininkų atsakomybės

Laikyti šunį už pavadėlio. Net jei augintinis klauso komandų, viešose vietose būtina prisegti pavadėlį, vesti sau prie kojos ir neleisti blaškytis tarp praeivių. Tai užtikrina tiek šuns, tiek žmonių saugumą. Kelią gali pastoti vaikas ar pravažiuojantis dviratininkas. Gyvūno judėjimo trajektorija turi būti apribota. Geriausia naudoti odinius arba sintetinių medžiagų dirželius, o ne automatinį pavadėlį. Sureguliuoti antkaklio ar petnešų apimtį taip, kad šuo nesugebėtų išsinerti, jei išsigąsdintas imtų blaškytis.

Gerbti aplinkinių ribas. Klaidinga manyti, kad visi žmonės nori susipažinti su augintiniu. Net jei šuo – draugiškas ir puikiai sutaria, ne visi pageidauja artimo kontakto. Geriausia būti atsargiems. Rekomenduojama laikytis prielaidos, jog norintis pakalbinti žmogus prieis pats, o minioje išsaugoti saugią erdvę. Drausti uostinėti praeivių rūbus ir batus. Neleisti svetimiems vaikams bendrauti su šunimi be tėvų priežiūros. Pasišalinti pajutus, kad asmuo gali sudirginti augintinį, pavyzdžiui, trenkia alkoholiu, mosikuoja rankomis, garsiai kalba.

Stebėti reakciją. Praeivių reakcija į šunį pastebima pirmosiomis minutėmis. Žmonės, kurie bijo ir jaučiasi nejaukiai, nerodo jokio susidomėjimo, nuleidžia žvilgsnį, spaudžia rankas prie šonų, pasitraukia iš kelio. Jeigu šeimininkas nuramina ir kontroliuoja keturkojį, asmens baimė nesumažėja, tačiau tai padeda jaustis gana patogiai, kad būtų galima praeiti pro šalį arba būti netoliese. Šeimininko pareiga – užtikrinti, kad augintinis nekeltų nepatogumų aplinkiniams.

Valdyti augintinį. Sutikus žmogų, kuris aiškiai parodo, kad bijo arba nenori artintis prie šuns, svarbu ištarti komandą, prilaikyti augintinį prie savęs ir sukoncentruoti dėmesį į skanėstą ar žaislą. Galima pasodinti keturkojį ir leisti stebėti praeinantį asmenį. Apdovanoti, jei gyvūnas elgėsi ramiai ir kantriai. Turint jauną šunį, kuris yra reaktyvus ar greitai susijaudina, nukreipti ėjimo trajektoriją 45 laipsniu kampu, kad prasilenkiant su praeiviu susidarytų didesnis atstumas.

Pasirūpinti socializacija. Daugelis dresuotojų patvirtins, kad šuns elgesys mieste labai priklauso nuo socializacijos. Jei gyvūnas nuo mažų dienų turi galimybę susipažinti su gatvės triukšmu, garsais, kvapais, bendrauja su skirtingais žmonėmis, užaugęs elgiasi ramiai ir prognozuojamai. Puiki išeitis – dresūra viešose vietose, kur daug dirgiklių. Šuo mokomas klausyti, net jei aplink yra kitų keturkojų, važinėja dviračiai, kvepia maistu. Praverčia komandos „vieta“, „gulėk“, „sėdėk“, „lauk“. Su savimi visada reikėtų turėti skanėstų, kurie motyvuoja šunį susivaldyti ir nereaguoti į nepažįstamas situacijas.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Kūno kalba

Šuo emocijas išreiškia ne tik balsu, bet ir judesiais – vizgindamas uodegą, šokinėdamas, kraipydamas galvą – bei kūno padėtimi: sustingdamas, nusilenkdamas, pritūpdamas priekinėmis kojomis ar susisukdamas į kamuoliuką. Vienas linksmiausių pavyzdžių – gulėjimo poza, kai užpakalinės kojos atmetamos atgal, o pėdučių padai nukreipiami į viršų. Pasitaiko ir nepilnų šios pozos variantų: viena koja ištiesiama atgal ar į šoną, o kita lieka po kūnu. Dėl šiek tiek neįprastos išvaizdos dažnai kyla klausimas, ar tokia kūno padėtis yra normali?

Daugelis šunų taip guli norėdami atsivėsinti ir pailsėti po intensyvesnės fizinės veiklos. Atmestos kojos paprastai rodo saugumo jausmą, komfortą, malonų atsipalaidavimą ir bendrą gerą savijautą. Vis dėlto vadinamoji išklotinės arba varlės poza kartais gali būti susijusi su klubo sąnario problemomis. Norint tiksliai interpretuoti šuns kūno kalbą, derėtų įvertinti, kas lemia konkrečią laikyseną. Tai padės suprasti, kada galima tiesiog pasidžiaugti akimirka ir įamžinti augintinį smagiose nuotraukose, o kada verta sunerimti ir pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju.

Natūrali padėtis ar patologija?

Tempimo pratimai. Šunys intuityviai jaučia savo kūną, todėl renkasi padėtį, kuri tuo metu naudingiausia. Gulint išklotine sumažėja įtampa apatinėje nugaros dalyje ir klubų srityje, išsitempia stuburas. Tam, kad šuo galėtų prispausti pilvą prie žemės ir atmesti kojas atgal, būtinas pakankamas klubo sąnarių lankstumas ir raumenų elastingumas. Galima sakyti, kad taip gulėdamas atlieka savotiškus tempimo (jogos) pratimus, padedančius atsipalaiduoti po fizinio krūvio – ilgo pasivaikščiojimo ar aktyvių žaidimų. Pavargęs nuo šios padėties šuo įtempia pilvo raumenis ir sugrąžina galines kojas po savimi, o po kurio laiko gali vėl išsitiesti. Dažniausiai taip guli jauni ir vidutinio amžiaus šunys, tačiau kartais ir vyresni.

Atsivėsinimas perkaitus. Šunys neprakaituoja taip kaip žmonės – jie kūną vėsina lekuodami. Vis dėlto ši termoreguliacija ne visada efektyvi, ypač karštomis dienomis. Todėl gyvūnas ieško vėsaus paviršiaus, prie kurio galėtų atiduoti šilumos perteklių. Pilvo sritis yra mažiau padengta kailiu, todėl šuo stengiasi prisiglausti prie vėsių plytelių, betono, žemės ar žolės pavėsyje. Neradęs tinkamos vietos gali išsikasti duobę ar net išsitiesti baloje. Namuose šiam tikslui puikiai tinka vėsinantys kilimėliai.

Anatominės priežastys. Kai kurių veislių šunys dažniau guli išklotine nei kiti. Dažniausiai tai trumpų kojų ir ilgesnio liemens arba smulkaus sudėjimo augintiniai, pavyzdžiui, korgiai, taksai, prancūzų buldogai, mopsai ar čihuahua. Jų klubo sąnariai paprastai yra lankstesni, todėl leidžia lengviau ištiesti galines kojas. Panašiai gali elgtis ir didesnių, tankų kailį turinčių veislių šunys (pvz., haskiai ar australų aviganiai), ypač karštomis dienomis. Vis dėlto tai nėra taisyklė – kiekvienas šuo yra individualus ir gali rinktis skirtingas poilsio pozas.

Klubo displazija. Tai gana dažna, ypač stambių veislių šunims pasitaikanti liga. Ji gali būti paveldima, todėl veisiami šunys kruopščiai tikrinami. Sergant pažeidžiamas klubo sąnarys – šlaunikaulio galvutė netinkamai įsistato į gūžduobę, o ilgainiui atsiranda skausmas ir sąnario dėvėjimasis. Be išklotinės pozos, gali pasireikšti ir kitų požymių: vadinamieji kiškio šuoliukai, ribota judesių amplitudė, nenoras judėti ar žaisti. Liga dažnai išryškėja jauname amžiuje (apie 4–6 mėn.), o negydoma gali progresuoti į degeneracinį osteoartritą. Gydymas priklauso nuo pažeidimo laipsnio – taikomi vaistai, papildai, fizioterapija ar, esant poreikiui, operacija.

Artritas. Sąnarių uždegimas dažniau pasireiškia vyresnio amžiaus šunims. Dėl kremzlės nykimo didėja kaulų trintis, atsiranda skausmas, judesiai tampa riboti. Šuns kūno kalba aiškiai rodo diskomfortą: jam sunku atsikelti ar atsigulti, sumažėja noras judėti, juda lėtai, gali šlubuoti, vengia prisilietimų. Pastebėjus tokius požymius svarbu kuo greičiau kreiptis į veterinarijos gydytoją, nes ankstyvas gydymas gali reikšmingai sulėtinti ligos eigą ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Be panikos

Daugeliu atvejų gulėjimas išklotine yra visiškai nekenksmingas ir nesukelia skausmo. Ši poza dažniausiai išryškėja dar jauname amžiuje, todėl šeimininkai greitai perpranta augintinio poilsio įpročius. Vigi atsargiau reikėtų vertinti stambių veislių jauniklius, kuriems yra didesnė klubo displazijos rizika. Tokiais atvejais verta pasitarti su veterinarijos gydytoju dėl galimų tyrimų ar sąnarių stiprinimo priemonių. Taip pat svarbu žinoti, kad kai kurių veislių šunims ši poza gali būti tiesiog nepatogi dėl anatominių ypatybių, pavyzdžiui, kurtams, kurių stuburas yra labiau išlenktas, o galūnės – ilgos.

Didžiausią dėmesį reikėtų skirti pokyčiams. Jei šuo anksčiau niekada negulėjo išklotine ir staiga pradėjo rinktis tik tokią padėtį arba priešingai – mėgo taip gulėti, bet nustojo ir atrodo sustingęs, tai gali signalizuoti apie problemą. Priežastis gali būti tiek raumenų pažeidimai (pavyzdžiui, patempimas), tiek sąnarių traumos (raiščių plyšimai). Nerimą turėtų kelti situacija, kai šuo guli išklotine, tačiau sunkiai pritraukia kojas po savimi ar negali atsistoti be pagalbos. Tokiu atveju būtina nedelsti ir kreiptis į veterinarijos gydytoją. Skubi pagalba reikalinga ir pastebėjus užpakalinės kūno dalies paralyžiaus požymius: raumenų tonuso praradimą, kojų nevaldymą ar šlapimo nelaikymą.

Sąnarių problemų požymiai

• Negali tolygiai paskirstyti svorio ant visų keturių kojų, todėl eidamas ar bėgdamas šuoliuoja lyg kiškis.
• Perkelia svorį ant priekinių kojų, o užpakalinėmis atsispiria silpnai arba jas velka.
• Stovėdamas laiko užpakalines kojas labai arti viena kitos.
• Stovėdamas priekines kojas stato plačiau, tarsi ieškodamas stabilesnės atramos.
• Lankstant ar apčiuopiant klubo sritį ir užpakalines kojas jaučia skausmą tam tikrose vietose.
• Vaikšto lėčiau nei įprastai, greičiau pavargsta.
• Vengia lipti laiptais ar šokti į automobilį.
• Daugiau miega, nenoriai keliasi iš guolio.
• Stovi ar guli neįprastose padėtyse, bandydamas sumažinti diskomfortą.
• Pakinta elgesys – gali tapti neramus, baikštus ar net agresyvus.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Lengviau užmegzti socialinis ryšius

Šunų (taip pat ir kačių) vedžiojimas ar keliavimas kartu – puikus būdas susipažinti su kitais žmonėmis. Bendraujama ne tik su kitų augintinių šeimininkais, bet ir su tais, kurie susidomi mūsų augintiniu, prieina jį paglostyti, pasiteirauti veislės ar tiesiog pasigrožėti. Tai ypač naudinga žmonėms, gyvenantiems vieniems ar jaučiantiems socialinę atskirtį. Gyvūnų augintojai ir mylėtojai bendraminčių gali rasti ir socialiniuose tinkluose, kur dalijamasi nuotraukomis bei informacija apie tam tikras gyvūnų rūšis ar veisles.

Verta žinoti, kad ir pats gyvūnas atliepia žmogaus poreikį bendrauti – jis gali būti puikus klausytojas ir guodėjas, neretai geriau nei žmogus pajunta šeimininko emocijas. Be to, šunys ir katės geba suprasti bei tinkamai reaguoti į dešimtis skirtingų žodžių, todėl žmogus jaučiasi bendraujantis su sąmoninga būtybe ir patiria mažesnį vienatvės jausmą. Nors galime kalbėtis ir su akvariumo žuvyte ar mielu driežiuku, visgi šiltakraujai gyvūnai dažniausiai tampa artimiausiais ir aktyviausiais kompanionais.

Nauda vaikams

Vaiko raidos specialistai atkreipia dėmesį, kad augant su gyvūnu spartėja visapusiška mažylio raida: jis ne tik anksčiau pradeda vaikščioti ir koordinuotai judėti, bet ir greičiau ima kalbėti, aiškiau reikšti emocijas. Gyvenimas su augintiniu gali stiprinti ir imunitetą bei atsparumą infekcinėms ligoms. Namuose tampa sudėtinga palaikyti visiškai sterilią aplinką, todėl imuninė sistema mokosi aktyviau reaguoti į įvairius dirgiklius.

Augintinio priežiūra moko daugybės svarbių dalykų: atsakomybės kasdien pasirūpinti ėdalu ir vandeniu, empatijos atpažįstant gyvūno savijautą iš jo elgesio ar žvilgsnio, nuoširdžios meilės dalijantis dėmesiu, žaislais ar skanėstais.

Moksliniai tyrimai taip pat rodo, kad terapija su gyvūnais teigiamai veikia vaikus, turinčius intelekto ar psichoemocinių sutrikimų: bendraudami su gyvūnais jie nusiramina, jaučiasi saugesni, labiau atsiveria, tampa drąsesni, gerėja jų bendravimo įgūdžiai.

Kartu su gyvūnais augantys vaikai dažnai pasižymi stipresniais socialiniais gebėjimais – jiems lengviau susidraugauti, užmegzti pokalbį ar prieiti prie bendraamžių. Jei augintinį reikia vedžioti, didėja ir vaiko fizinis aktyvumas, daugiau laiko praleidžiama lauke bet kokiomis oro sąlygomis. Tai naudinga tiek emocinei savijautai, tiek fizinei sveikatai.

Veikia raminamai

Naminių gyvūnėlių meilė, lojalumas ir draugystė suteikia tiek emocinės, tiek fizinės naudos, kuri kartais lieka nepastebėta, tačiau yra itin svarbi mūsų savijautai. Gyvūnai geba rodyti besąlygišką meilę ir dėmesį – be išankstinių nuostatų ar reikalavimų. Tai ypač reikšminga šiuolaikinėje visuomenėje, kur žmonės dažnai patiria stresą, vienatvę ar emocinę įtampą. Buvimas šalia gyvūno, jo glostymas ar net paprastas stebėjimas padeda sumažinti nerimą, pagerina nuotaiką ir suteikia jausmą, kad esame mylimi. Daugybė mokslinių tyrimų patvirtina teigiamą ryšio su augintiniu poveikį psichinei sveikatai – mažėja depresijos ir streso simptomai, lengviau įveikiama vienatvė.

Viena priežasčių, kodėl augintiniai pasižymi terapiniu poveikiu, yra žmogaus poreikio liesti patenkinimas. Mylimo gyvūno glostymas, apkabinimas ar kitoks fizinis kontaktas gali greitai sumažinti įtampą ir nerimą. Dėl raminamojo poveikio įvairios gyvūnų rūšys pasitelkiamos terapijai, pavyzdžiui, šunys, žirgai ar delfinai. Terapija su gyvūnais taikoma vaikams ir suaugusiesiems, turintiems raidos, fiziologinių ar psichologinių sunkumų.

Neverbalūs žmonės neretai jaučia įtampą būdami tarp kitų žmonių – net artimųjų ar padėti siekiančių specialistų. Bet šalia kalbėti negalinčio gyvūno jie dažnai nurimsta, jaučiasi saugūs ir priimti, pamažu atsiveria užsiėmimus vedantiems specialistams ir taip pasiekia reikšmingą pažangą.

Puikūs senatvės kompanionai

Augintiniai bet kuriame amžiuje praskaidrina kasdienybę ir dovanoja draugiją, tačiau vyresniame amžiuje šie aspektai tampa ypač svarbūs. Daugelis senjorų patiria didesnį ar mažesnį vienatvės jausmą – vaikai užauga ir išsikrausto, su anūkais ne visuomet pavyksta rasti bendrą kalbą, o kartais netenkama gyvenimo partnerio. Tokiais atvejais šuniukas ar kačiukas neretai tampa artimiausiu kasdieniu palydovu, su kuriuo galima pasikalbėti ir pasidalinti mintimis.

Rūpestis augintiniu taip pat skatina išeiti iš namų. Jei senjoras augina šunį, jis bent du kartus per dieną išeina pasivaikščioti gryname ore – tai itin svarbu fizinei sveikatai palaikyti. Net ir turint katę atsiranda daugiau motyvacijos judėti: reikia pasirūpinti ėdalu, švara, galbūt nupirkti naują žaislą. Pastebima, kad augintinių turintys vieniši vyresnio amžiaus žmonės dažniau maitinasi reguliariai – ruošdami ėdalą gyvūnui, jie nepamiršta ir patys pavalgyti.

Gyvūno glostymas veikia raminamai, sušildo ne tik širdį, bet ir sustingusius rankų sąnarius. Katė, jaukiai įsitaisiusi ant kelių, gali suteikti šilumos ir komforto jausmą, kuris padeda atsipalaiduoti bei sumažinti įtampą.

Moksliniai tyrimai rodo, kad namuose esantis augintinis gali sumažinti nerimo epizodus Alzheimerio liga ar senatvine demencija sergantiems žmonėms. Be to, augintiniai padeda mažinti su vienatve siejamas sveikatos rizikas, tokias kaip širdies ir kraujagyslių sutrikimai ar padidėjęs kraujospūdis.

Moko patirti laimės jausmą

Žmogus laikomas protingiausia būtybe Žemėje, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad esame laimingiausi. Kasdien susiduriame su iššūkiais, rūpesčiais, siekiame tikslų, konkuruojame, lyginamės su kitais. Gyvūnų pasaulyje viskas paprasčiau – jie vadovaujasi pagrindiniais instinktais ir gyvena šia akimirka. Todėl net mažiausi dalykai jiems teikia nuoširdų džiaugsmą ir pažadina žaismingumą. Stebėdami besidžiaugiančius gyvūnus ir patys patiriame teigiamas emocijas bei mokomės vertinti paprastus kasdienybės momentus.

Ypač daug džiaugsmo pamokų galime gauti iš šunų. Jie akimirksniu tampa laimingiausi, kai gali išeiti pasivaikščioti, kai namo grįžta šeimininkas, kai žaidžia su kamuoliuku, taškosi baloje, pamato pirmąjį sniegą ar automobilyje pravėrus langą gali laukan iškišti galvą. Šunys išnaudoja kiekvieną progą pasidžiaugti ir to nepastebimai moko savo šeimininkus.

Beje, laimės gali suteikti ne tik asmeninis augintinis. Teigiamų emocijų dovanoja ir kitų gyvūnų stebėjimas, pavyzdžiui, žaismingi vaizdo įrašai ar nuotraukos soc. tinkluose, primenantys, kiek daug džiaugsmo slypi paprastose akimirkose.

Gerina sveikatą

Naminių gyvūnų turintys žmonės patiria įvairiapusę naudą sveikatai, ir augintinis nebūtinai turi būti šuo ar katė. Pavyzdžiui, triušis ar jūrų kiaulytė gali būti puikus pasirinkimas tiems, kurie alergiški kitiems gyvūnams arba neturi erdvės didesniam augintiniui. Net akvariumo žuvyčių stebėjimas gali sumažinti raumenų įtampą ir sulėtinti pulsą.

Moksliniai tyrimai rodo, kad gyvūnus auginantys žmonės rečiau patiria depresijos simptomus nei tie, kurie augintinių neturi. Jų kraujospūdis stresinėse situacijose dažniau išlieka žemesnis, o tai leidžia daryti prielaidą, kad augintiniai didina atsparumą stresui. Žaidžiant su šunimi, kate ar kitu gyvūnu gali padidėti serotonino ir dopamino – gerą savijautą skatinančių hormonų – koncentracija, todėl jaučiamės ramesni ir labiau atsipalaidavę.

Be to, dėl mažesnio žalingo streso poveikio ir didesnio fizinio aktyvumo, susijusio su augintinio priežiūra, gyvūnų šeimininkai dažnai turi mažesnį trigliceridų ir cholesterolio kiekį kraujyje. Remiantis JAV statistikos duomenimis, vyresni nei 65 metų augintinių savininkai pas gydytojus lankosi apie 30 % rečiau nei jų bendraamžiai, neturintys augintinių.

Prieš įsigyjant gyvūną

Augintinio laikymas gali būti naudingas bet kokio amžiaus žmogui, tačiau prieš įsigyjant gyvūnėlį būtina gerai apsvarstyti, ar jis namuose jausis komfortiškai ir saugiai? Renkantis augintinį svarbu vadovautis ne mados tendencijomis, o savo gyvenimo būdu: kiek laiko ir dėmesio galėsime skirti gyvūnui, kiek vietos turime namuose, kaip ir kur keliaujame, koks mūsų charakteris, amžius, sveikatos galimybės ir kt. Atsižvelgę į šiuos aspektus galėsime nuspręsti, koks gyvūnas ar net kokia veislė mums tinkamiausia.

Jei kyla abejonių, verta pasitarti su patyrusiais gyvūnų augintojais, pasidomėti informacija patikimuose šaltiniuose, pasikonsultuoti su veisėjais ar veterinarijos specialistais. Netinkamai priimtas sprendimas gali sukelti sunkumų šeimininkams, o gyvūnui lemti netinkamą priežiūrą ar net būti paliktam.

Nereikėtų įsigyti gyvūno tuo metu, kai šeimoje numatomi dideli pokyčiai: artėja persikraustymas, remontas, šeimos pagausėjimas ar ilga kelionė. Augintinis neturėtų būti laikomas interjero ar įvaizdžio detale – prieglaudos neretai perpildytos kadaise „madingais“ tapusiais gyvūnais. Jei manome, kad šuo gali būti nuolat laikomas pririštas prie būdos ar jei daug laiko praleidžiame kelionėse, augintinio įsigijimą verčiau atidėti ramesniam gyvenimo etapui.

Naudinga iš anksto pasipraktikuoti, pavyzdžiui, savaitę prižiūrėti kieno nors augintinį ar kelis kartus per dieną vedžioti šunį (ypač šaltuoju metų laiku). Tai padės realiai įvertinti, ar turime užtektinai motyvacijos ir atsakomybės rūpintis gyvūnu ne vienus metus.

Įdomu

• Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, 2024 m. spalio pradžioje Gyvūnų augintinių registre buvo registruota 305,6 tūkst. šunų, 159,4 tūkst. kačių ir 593 šeškai.
• Registre taip pat užfiksuota dar 212 mikroschema paženklintų kitų augintinių: triušių, jūrų kiaulyčių, vėžlių, papūgėlių.
• Populiariausi šunų vardai – Bela, Luna, Maja; kačių – Luna, Simba, Pūkis; šeškų – Čika, Čikis, Gučis.

Autorė Laima Samulė

Artimiausias draugas

Prisirišimas – emocinis ryšis tarp vaiko ir suaugusio globėjo – suteikia saugumą, komfortą, skatina normalų ir sveiką psichikos vystymąsi. Tyrimai rodo, kad panašų ryšį galima užmegzti su auginamais gyvūnais, o vaikystėje patirti santykiai palieka daug teigiamų padarinių.

Tuftso universiteto (JAV) mokslininkai skelbia, kad augintiniai skatina reguliuoti emocijas ir nusiraminti, ugdo atsakomybę, empatiją, moralės standartus. Ispanų psichologai leidinyje „Mediterranean Journal of Clinical Psychology“ rašo, kad gyvūnų ir vaikų santykiai imituoja žmonių komunikaciją, todėl lavina bendravimo įgūdžius, mažina socialinę baimę, padeda susirasti draugų, taip pat moko neverbalinės sąveikos. Mažametis ugdo kantrybę, gebėjimą prisitaikyti ir palaukti, atleisti, jei gyvūnas netyčia suteikė skausmo ar sugadino daiktą. Stebėdamas kasdienes situacijas gali įgauti daugiau atsparumo ir motyvacijos, pavyzdžiui, neatsisakyti tikslo patyręs nesėkmę. Gyvūnai gyvena trumpiau, todėl neišvengiamai susiduria su netektimi, o patirtis moko globoti ir džiaugtis esamu laiku, išgyventi sielvartą ir susitvarkyti su liūdnomis emocijomis.

Neabejojama, kad naminis gyvūnas atlieka saugumo ir komforto funkciją tais momentais, kai šalia nėra patikimo suaugusio asmens. Tačiau mokslininkus seniai domina klausimas, ar naminė neprofesionali gyvūnų terapija gali paveikti vaikus, sergančius depresija, turinčius nerimo ar elgesio sutrikimų. Kita vertus, santykiai su gyvūnais tarnauja kaip indikatorius. Tai, kaip vaikas bendrauja su kate, šunimi ar žiurkėnu, atspindi ne tik prisirišimo stilių ir emocijų reguliavimo lygį, bet ir asmenybės bruožus, vertybes, savęs ir pasaulio suvokimą, mentalitetą. Smurtinė sąveika su gyvūnais rodo galimas psichologines patologijas: asocialios asmenybės bruožus, žemą empatiją.

Augintinis augintiniui nelygus

Mokslininkai iš Aragono nanomokslų ir medžiagų instituto (Ispanija) atliko didelės imties tyrimą, kuris apėmė apie 2000 šeimų. Iš jų 52,3 % turėjo vieną ar daugiau augintinių. 19,1 % laikė šunis, 8,7 % – kates, 14,8 % – paukščius, 28,6 % – kitų rūšių gyvūnų: žiurkėnų, triušių, vėžlių ar žuvų. Psichologai stebėjo ir rinko duomenis nuo gimimo iki 6–7 m.

Gauti rezultatai šokiravo. Vertinant augintinių poveikį psichinei sveikatai, nustatyta, kad geriausiai jautėsi vaikai, niekada neturėję gyvūno. Manoma, kad ši aplinkybė skatina glaudesnius santykius su žmonėmis: tėvais, seneliais, broliais, seserimis, kaimynais, draugais. Išreikšdamas emocijas vaikas gauna kokybišką grįžtamąjį ryšį, kokio negali suteikti nė vienas gyvūnas, todėl mažėja nerimo ir depresijos rizika. Palyginus mažamečius, kurie nuolat turėjo augintinių, ir tuos, kurie laikė gyvūnus protarpiais, nustatyta, jog stabilumas suteikia didžiausią naudą psichikai.

Įdomiausias atradimas buvo tas, kad poveikis (teigiamas ar neigiamas) priklauso nuo gyvūno rūšies. 4–5 m. mažyliams, turėjusiems katę, nustatyta didžiausia psichinės sveikatos problemų rizika. Tačiau smulkūs gyvūnėliai, tokie kaip žiurkėnai, triušiai, vėžliai ar žuvys, pasižymėjo apsauginiu poveikiu berniukams ir mergaitėms. Šiems augintiniams reikia nuolatinio, tačiau lengvo ryšio, kuris moko atsakomybės, empatijos ir savikontrolės.

Pasak tyrimo autorių, pirmaisiais gyvenimo metais emociniai ryšiai formuojasi vangiai, todėl šunų ar paukščių įtaka beveik nepastebima. Nuo 3 m. sustiprėja teigiamas keturkojų draugijos aspektas, nes lojantys atstovai orientuoti į bendravimą ir savitu būdu reiškia emocijas (džiaugsmą, liūdesį, pyktį, baimę ir pan.). Ne tokį, kaip tikėtasi, kačių poveikį paaiškina gyvūnų savarankiškumas ir asketiškas gyvenimo būdas. Užmegzti kokybiškus abipusius santykius pavyksta beveik su visais šunimis, bet kačių bendravimas prilygsta loterijai. Įsigyjant kačiuką sunku prognozuoti, ar suaugęs gyvūnas (ne)mėgs bendrauti su žmonėmis. Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad katės platina parazitą Toxoplasma gondii, kuriuo gali užsikrėsti šeimos nariai. Įrodyta, kad toksoplazmozė susijusi su elgesio problemomis, taip pat rimtais psichikos sutrikimais, tokiais kaip bipolinis sutrikimas ir šizofrenija.

Dažniausios tėvų klaidos

Nėra gyvas žaisliukas. Koks bus gyvenimas su augintiniu, priklauso ne tik nuo vaiko asmenybės tipo ir gyvūno charakterio. Didelis vaidmuo tenka tėvų atsakomybei tiek auklėjant atžalą, tiek rūpinantis augintiniu. Šuniukas ar kačiukas neatstos gimdytojų meilės, kaip ir brangūs žaislai, telefonai ar kitos užgaidos. Augintinis nekompensuos dėmesio stokos, taip pat neištaisys auklėjimo spragų. Gyvūnas negali būti apdovanojimu už gerą elgesį ar akademinius pasiekimus. Apsisprendimas turi būti sąmoningas ir apgalvotas. Naivu tikėtis, kad vaikas išlaikys motyvaciją rūpintis ir prižiūrėti, kaip žadėjo anksčiau, todėl suaugę asmenys privalo kontroliuoti ir laiku įsikišti, kad nenukentėtų gerovė.

Per didelis pasitikėjimas. Viešojoje erdvėje vis nuskamba atvejai, kai šeimos šuo apkandžioja vaiką. Daugelis tiki, kad jų mažas ir draugiškas augintinis negali pakartoti kažko panašaus. Dantis turi visų veislių ir dydžių šunys. Per didelis pasitikėjimas, paliekant vaiką vienumoje su gyvūnu, gali prišaukti nelaimę. Atsargumas, pavyzdžiui, atskiriant patalpas varteliais, užkerta kelią nelaimingiems nutikimams. Šią taisyklę rekomenduojama taikyti, kol vaikui sueis 10 m.

Gyvūno kantrybės limitas. Daugelis augintinių mėgsta žaisti, tačiau nekenčia suvaržymų ir grubių veiksmų. Net draugiškiausias šuo ar katė ilgainiui pasiekia lūžio tašką, jei vaikas peržengia ribas ir nereaguoja į įspėjamuosius signalus. Neigiama patirtis, pavyzdžiui, jei mažylis dažnai tampo už uodegos ar suduoda ranka, kaupiasi, kol galiausiai pasireiškia agresija. Ilgai kauptas nepasitenkinimas išsiveržia neadekvačiai, pavyzdžiui, mažyliui praėjus pro gulintį augintinį ir net nekliudžius. Iškalbingas ženklas, kad vaikas kelia gyvūnui stresą: krūpčiojimas nuo garso ar rankų mosto.

Piktybiškas elgesys. Tarp vaiko ir augintinio neužsimegs draugiškas ryšys, jei tėvai toleruos netinkamą elgesį – erzinimą ir patyčias. Tampymas už kūno dalių, žaislų ir ėdalo atiminėjimas, bėgimas pirmyn ir atgal, skatinantis vytis, rėkimas iš artimo atstumo, mojavimas virš galvos sukelia didelį stresą ir nepasitikėjimą. Privalu laikytis taisyklės, kad su augintiniu reikia elgtis taip, kaip norima, jog elgtųsi su mumis – geranoriškai.

Žinių apie elgesį stoka. Lengva grožėtis, koks mielas augintinį apsikabinęs vaikas, ir nepastebėti požymių, jog gyvūnas jaučiasi nejaukiai. Nemažai žmonių, įsigijusių šunį, katę ar triušį, kad vaikas turėtų augintinį, nebūna pasiruošę ir įgiję reikalingų žinių. Neužtenka žinoti, kaip šerti ar valyti narvelį. Būtina suprasti kūno kalbą ir iš anksto nuspėti gyvūno veiksmus. Šuns nerimą išduoda link nugaros atlenktos ausys, plačios akys, dažnas laižymasis ir žiovavimas. Tokiu atveju geriau atsitraukti ir suteikti erdvės. Visada, kada augintinis nueina šalin ar pasislepia, nevalia vytis ir liesti.

Ribų nebuvimas. Nuo pirmų dienų namuose augintinis turi turėti saugią vietą, kurioje galėtų netrukdomai pailsėti. Guolis – nediskutuotina vieta, kurioje vaikas negali liesti gyvūno. Lygiai taip pat apibrėžiami kambariai, pavyzdžiui, miegamieji, į kuriuos negali įeiti augintinis. Ribos reikalingos abiem pusėms, norint išlaikyti saugią pusiausvyrą tarp bendravimo ir poilsio. Svarbu sudaryti gyvūnui galimybę rinktis, kada bendrauti. Turėdamas laisvę atsitraukti ir nejausdamas prievartos, augintinis bendraus noriau ir aktyviau.

Vaikų švietimo trūkumas. Nė vienas mažametis, norintis augintinio, nežino, kaip deramai pasirūpinti ir bendrauti, kad žaidimai suteiktų abipusį malonumą. Tėvų užduotis – mokyti ir rodyti teigiamą pavyzdį. Naudinga stebėti gyvūną ir aptarti kūno požymius, kurie išduoda atitinkamas emocijas (džiaugsmą, baimę, pyktį, liūdesį ir pan.). Aiškinti, ką jaučia augintinis, jeigu negauna ėsti, kaip skauda stipriai suspaudus ir gera susitikti pasiilgus. Emocinis ugdymas, kurį suteikia gyvūnai, neatsiejamas nuo tėvų indėlio.

Autorė Jurgita Ramanauskienė