Smalsumas nugali baimę

Įvairiose tradicijose kaulai suvokiami ir vertinami skirtingai. Jie laikyti ne tik mirusiojo palaikais, bet ir ypatingą galią turinčiais objektais. Archeologai senuose Europos pastatuose iki šiol aptinka paslėptų radinių – gyvūnų kaulų ir palaikų, arklių kaukolių bei kitų daiktų. Jie būdavo įmūrijami sienose, slepiami po grindimis, židiniais ir slenksčiais, palėpėse, stogo konstrukcijose ar kaminuose. Ypatinga reikšmė buvo teikiama namo angoms – durims, langams, židiniams ir kaminams, pro kuriuos, kaip tikėta, į vidų galėjo patekti ne tik žmonės, bet ir raganų kerai, piktosios dvasios ar kitos nematomos jėgos.

Vieni paslaptingiausių radinių – išdžiūvusios arba natūraliai mumifikavusios katės. Jų palaikų aptinkama mūrytose sienose, po grindų lentomis, virš lubų, stoguose ir prie židinių. Žinomi radiniai datuojami laikotarpiu nuo XVI a. iki Viktorijos epochos. Kai kurios katės buvo patalpintos tokiose uždarose ertmėse, į kurias gyvas gyvūnas vargu ar būtų galėjęs patekti, todėl manoma, kad bent dalis jų buvo paslėptos sąmoningai. Katė, nuo seno sieta su naktimi, paslaptimi ir gebėjimu pastebėti žmogui nematomas būtybes, galėjo būti laikoma namų sergėtoja. Tikėta, kad pastato viduje paslėptas jos kūnas saugo nuo nelaimių, ligų, kenkėjų, raganavimo ir piktųjų dvasių.

Nemažai dėmesio skirta ir arklių kaukolėms. Jų rasta Airijoje, Britų salose bei kituose Šiaurės Europos kraštuose po molinėmis grindimis, pamatuose, po akmens plokštėmis ir specialiai įrengtose pastatų nišose. Šios statybinių aukų tradicijos šaknys siekia priešistorinius laikus, o geležies amžiuje į pastatus neretai būdavo dedamos tik tam tikros gyvūno dalys – kaukolė, kojų kaulai ar uodega. Šiaurės Europos mitologijoje arklys buvo siejamas su vaisingumu, derliumi ir gyvybine galia, todėl po namu paslėpta jo galva galėjo nešti sėkmę, gausą ir apsaugą. Kai kur kaukolės taip pat būdavo dedamos po šokių salių, bažnyčių ar kluonų grindimis, nes jų ertmės sustiprindavo žingsnių ir smūgių garsą. Tikėta, kad stiprus dunksėjimas turi ir magišką paskirtį – triukšmas įvairiose tradicijose buvo naudojamas blogosioms jėgoms išvyti.

Kaukolės magija

Kaukolė daugelyje tradicijų laikyta ypatinga kūno dalimi, siejama su žmogaus tapatybe, galia ir padėtimi. Žmogui mirus veidas suirdavo, tačiau kaukolė išlikdavo, todėl tikėta, kad joje išsaugoma dalis buvusio savininko galios.

Nacionaliniame Airijos muziejuje pristatomos geležies amžiaus akmeninės skulptūros turi po kelis veidus. Vienas paslaptingiausių tokių kūrinių – Airijoje rastas Korleko galvos atvaizdas. Iš kalkakmenio iškalta skulptūra turi tris panašius, tačiau šiek tiek besiskiriančius veidus. Vienoje burnoje išgręžta nedidelė skylutė, o apatinėje dalyje esanti anga galėjo būti skirta skulptūrai pritvirtinti prie stulpo ar kito pagrindo. Kam tiksliai ji buvo naudojama ir ką simbolizavo trys jos veidai, iki šiol nėra nustatyta, tačiau tokie radiniai dažnai siejami su keltų galvos kultu. Geležies amžiaus Europoje galvos motyvas turėjo išskirtinę simbolinę reikšmę. Jis buvo siejamas su valdžia, vaisingumu, socialiniu statusu ir kitomis žmogaus ar dievybės savybėmis. Tai liudija ne tik akmeninės skulptūros, bet ir gyvenvietėse bei šventavietėse aptiktos žmonių kaukolės ir jų fragmentai.

Ypač daug paslapčių atskleidė Entremonto geležies amžiaus gyvenvietė dabartinėje Pietų Prancūzijoje. Čia rasta iš akmens iškaltų galvų, žmonių kaukolių ir skulptūrų, vaizduojančių karius su nukirstomis galvomis. Tyrėjai išskiria dvi galimas, viena kitai nebūtinai prieštaraujančias praktikas. Nugalėtų priešų galvos galėjo būti pargabenamos kaip kario narsą ir pergalę liudijantys trofėjai. Tačiau kai kurių bendruomenės narių galvos arba kaukolių dalys galėjo būti išsaugomos ritualiniais tikslais ir naudojamos kuriant savotiškus relikvijorius – moliu padengtus ir nudažytus mirusiųjų veidų atvaizdus.

Kaukolės ryšys su nematomu pasauliu atsiskleidžia ir kituose archeologiniuose radiniuose. Dvynių oloje Judėjos kalvose (dabartiniame Izraelyje) archeologai aptiko vėlyvojo Romos laikotarpio aliejinių lempų, ginklų, indų ir žmonių kaukolių, paslėptų sunkiai pasiekiamuose uolų plyšiuose. Tyrėjai iškėlė prielaidą, kad oloje galėjo vykti nekromantijos apeigos, per kurias mėginta iškviesti mirusiųjų dvasias ir gauti atsakymus apie ateitį. Manoma, kad pati ola galėjo būti laikoma požeminio pasaulio vartais arba vietiniu mirusiųjų orakulu.

Kas yra kefalomantija?

Kefalomantija paprastai apibūdinama kaip būrimo forma, kai atsakymų ieškoma pasitelkiant gyvūno, dažniausiai ožio ar asilo, galvą arba kaukolę. Pastaroji būdavo padedama ant įkaitintų anglių. Ritualą atliekantis žmogus tardavo asmenų, įtariamų vagyste ar kitu nusikaltimu, vardus ir stebėdavo, kaip ugnis veikia kaukolę. Jei ištarus vardą kaukolė sutraškėdavo, skildavo, iš jos pasigirsdavo neįprastas garsas arba pajudėdavo žandikaulis, tai būdavo laikoma kaltę atskleidusiu ženklu. Kai kuriuose pasakojimuose apeiga vaizduojama kaip kreipimasis į dvasias ar nematomas jėgas, kurios per ugnies paliestą galvą turėjusios paskelbti atsakymą.

Yra išlikę ir aprašymų apie ritualus, kuriuose kaukolė nebuvo kaitinama. Buvo apžiūrima jos forma, iškilimai, įdubimai, įtrūkimai, dantys, žandikaulis ir bendra būklė. Atskiroms žymėms galėjo būti suteikiama pranašiška reikšmė – tikėta, kad jos įspėja apie ligą, nelaimę, priešo veiksmus ar būsimus gyvenimo pokyčius.

Ritualai su kaukolėmis neišnyko ir vėlesniais amžiais, tačiau įgijo kitokį pavidalą. XVIII a. pabaigoje Vienos gydytojas Francas Jozefas Galis pradėjo plėtoti idėją, kad skirtingos žmogaus proto savybės ir polinkiai yra susiję su atskiromis smegenų sritimis, o labiau išsivysčiusi sritis turėtų paveikti virš jos esančios kaukolės formą. Todėl liesdamas galvą ir ieškodamas iškilimų ar įdubimų F. J. Gallas tikėjosi nustatyti žmogaus gabumus, charakterį ir prigimtinius polinkius.

F. J. Galio bendradarbis Johanas Kasparas Špurcheimas šį mokymą pavadino frenologija ir padėjo jam išplisti Didžiojoje Britanijoje bei Jungtinėse Valstijose. XIX a. buvo gaminami specialūs galvos modeliai, suskirstyti į zonas, kurios esą atitiko tokias savybes kaip atsargumas, draugiškumas, kovingumas, muzikiniai gabumai ar religingumas. Frenologas pirštais apčiuopdavo žmogaus kaukolę, matuodavo jos proporcijas ir pagal sudarytus žemėlapius mėgindavo perskaityti tai, kas, kaip manyta, slypi žmogaus sąmonėje.

Autorė Monika Budnikienė

Du simpatinės magijos dėsniai

Panašumo dėsnis yra geriausiai atpažįstama simpatinės magijos forma. Jis grįstas prielaida, kad panašus sukelia panašų. Jei žmogus trokšta gausos, jis renkasi pilnatvę simbolizuojančius vaizdinius: apvalias formas, aukso spalvą, grūdus, monetas ar prinokusius vaisius. Jei siekia ramybės, jį traukia vanduo, mėlyna spalva, lėtas judesys ir švelni šviesa. Senosiose apeigose šis principas taikytas tiesiogiai: lietus šauktas liejant vandenį, vaisingumas skatinamas barstant sėklas, o apsauga kurta uždarant ratą ar užveržiant mazgą. Kitaip tariant, simbolinis veiksmas tampa būsimos tikrovės modeliu.

Antrasis principas – kontakto, arba užkrato, dėsnis. Jis grindžiamas mintimi, kad prisilietimas palieka nematomą pėdsaką. Tikėta, jog daiktai, kadaise buvę kontakte, išlaiko tarpusavio ryšį ir gali veikti vienas kitą net būdami toli. Todėl plaukai, drabužiai, papuošalai, laiškai, nuotraukos ar kiti žmogui priklausę daiktai įvairiose tradicijose buvo laikomi ne vien paprastais objektais, bet ir ryšio nešėjais.

Šiuolaikinė psichologija rodo, kad toks mąstymo būdas nėra vien senųjų kultūrų reliktas. Psichologas Paulas Rozinas ir psichologė Carol Nemeroff tyrė, kaip panašumo ir kontakto principai veikia šiuolaikinių žmonių sprendimus. Jų tyrimai parodė, kad žmonės gali atsisakyti valgyti visiškai saugų saldainį vien todėl, kad jis atrodo panašus į kažką šlykštaus, arba nenorėti dėvėti švariai išskalbtų drabužių, jei žino, kad juos anksčiau vilkėjo nemėgstamas žmogus. Tokios reakcijos atskleidžia, kad simbolinės asociacijos ir įsivaizduojami ryšiai mąstymą veikia kur kas labiau, nei esame linkę manyti.

Žmogaus vaizduotės galia

Simpatinė magija ne visada buvo suvokiama kaip bandymas valdyti pasaulį. Veikiau tai simbolinio mąstymo kalba, suteikianti patirčiai prasmę. Žmogaus protas nuolat ieško ryšių, dėsningumų, pasikartojimų ir ženklų. Intuityviai jaučiame, kad netvarkinga erdvė gali slėgti, pažįstamas kvapas staiga sugrąžina prisiminimus, o paveldėtas papuošalas atrodo turintis ypatingą vertę, nors fiziškai tėra metalas ar akmuo.

Psichologijos tyrimai rodo, kad simpatinės magijos principai išlieka būdingi ir šiuolaikiniam žmogui. Jie apibūdinami kaip intuityvaus mąstymo būdai, pagrįsti lengvai atpažįstamomis asociacijomis – panašumu, ryšiu, prisiminimu ar emociniu pėdsaku. Tokios asociacijos dažnai daro įtaką mūsų sprendimams, net jei patys to nepastebime.

Kasdienybėje šie principai nebūtinai reiškia tikėjimą, kad simbolis stebuklingai pakeis gyvenimą. Dažniau simboliniai veiksmai padeda susikaupti, aiškiau suvokti savo ketinimą ir pažymėti naujo etapo pradžią. Uždegta žvakė prieš rašymą, sutvarkytas stalas prieš svarbų darbą, apgalvotai pasirinktas drabužis prieš nelengvą pokalbį ar kišenėje nešiojamas mažas akmenėlis, primenantis svarbų įvykį, gali tapti savotiškais vidiniais orientyrais. Šie ritualai nekeičia tikrovės savaime, tačiau padeda sukurti prasmingą ryšį tarp vidinės būsenos ir konkretaus veiksmo.

Maži kasdienybės simboliai

Norint simpatinės magijos principą pritaikyti kasdienybėje, pirmiausia verta aiškiai įvardyti ketinimą. Užuot galvojus miglotai „noriu, kad viskas būtų gerai“, geriau suformuluoti konkrečiau: „noriu daugiau ramybės namuose“, „noriu drąsiau kalbėti“, „noriu jaustis finansiškai saugiau“ ar „noriu atkurti kūrybiškumą“. Kuo aiškesnis ketinimas, tuo lengviau jam rasti prasmingą simbolį.

Jei siekiama ramybės, ją gali priminti švarus kambario kampas, stiklinė vandens, deganti žvakė, lėtas kvėpavimas ar minkštas audinys. Jei norisi finansinio saugumo, verta pradėti ne nuo chaotiško pinigų viliojimo, o nuo tvarkingos piniginės, apgalvoto biudžeto planavimo ar dubenėlio su grūdais ar monetomis, simbolizuojančiais augimą. Kūrybiškumą gali žadinti ant stalo padėtas tuščias popieriaus lapas, mėgstamas rašiklis, ryškios spalvos akcentas ar daiktas, primenantis įkvėpimą. Svarbiausia, kad pasirinktas simbolis būtų prasmingas pačiam žmogui, o ne atsitiktinai perimtas iš kitų.

Namai yra viena natūraliausių erdvių šiam principui taikyti. Jei norisi daugiau aiškumo, verta pradėti nuo nedidelės vietos – sutvarkyti stalčių, darbo stalą, palangę ar virtuvės paviršių. Tvarkinga aplinka gali padėti lengviau susitelkti ir sukurti vidinės tvarkos pojūtį. Tai paprastas panašumo dėsnio pavyzdys – išorinė tvarka tampa vidinės tvarkos simboliu.

Jaukumas namuose kuriamas per šilumos ženklus – tekstilę, švelnią šviesą, malonius kvapus, bendrus valgymus ar gyvus augalus. Jei norisi didesnio saugumo jausmo, galima pasitelkti ir nedidelius simbolinius ritualus. Pavyzdžiui, užrakinti duris sąmoningai pagalvojant, kad namai yra saugi erdvė, po sunkios savaitės išplauti grindis, išvėdinti kambarius po įtempto pokalbio ar atsisveikinti su nereikalingais daiktais. Tokie veiksmai savaime nekeičia tikrovės, tačiau daugeliui žmonių jie padeda simboliškai užbaigti vieną etapą ir pasiruošti kitam.

Kūnas, drabužiai ir būsena

Simpatinės magijos principai dažnai siejami ir su kūnu. Drabužiai, papuošalai, spalvos ar kvapai gali tapti simboliais, padedančiais nusiteikti tam tikrai būsenai. Juodas švarkas vienam žmogui gali asocijuotis su susikaupimu, raudoni lūpų dažai – su drąsa, balti marškiniai – su nauja pradžia, o mėgstamas žiedas – su sau duotu pažadu. Tokiu būdu žmogus tarsi perduoda sau pačiam žinutę, kokią nuostatą ar savijautą nori sustiprinti.

Vis dėlto svarbiausias yra ne universalus simbolių žodynas, o asmeninė jų prasmė. Vienam mėlyna spalva reiškia ramybę, kitam – šaltį ar atstumą. Vienam močiutės skarelė suteikia stiprybės ir saugumo jausmą, kitam gali pažadinti liūdnus prisiminimus. Todėl kasdienybėje simboliai veiksmingiausi tada, kai jie kyla iš asmeninės patirties, o ne iš įsitikinimo, kad vienas ar kitas daiktas savaime turi ypatingų galių.

Ritualai taip pat nebūtinai turi būti sudėtingi ar ilgi. Kartais pakanka vos minutės. Ryte galima įsipilti stiklinę vandens ir prieš geriant mintyse įvardyti dienos ketinimą. Prieš pradedant darbą – užrašyti vieną sakinį, pavyzdžiui: „Šiandien renkuosi ramų tempą“ arba „Šiandien kalbu aiškiai.“ Vakare galima uždegti žvakę ir trumpai apmąstyti, kas tądien pavyko. Tokie veiksmai veikia todėl, kad kartojimas suteikia simboliui jėgos.

Ko vengti?

Kaip ir bet kurio simbolinio mąstymo atveju, svarbu, kad simpatinė magija netaptų bandymu kontroliuoti kitus žmones. Ji turėtų būti nukreipta į asmeninę būseną, pasirinkimus, drąsą, apsaugą, kūrybiškumą ar emocinį atsigavimą po sudėtingų patirčių. Naudojama kaip savivokos priemonė, ji gali padėti, tačiau neturėtų virsti manipuliacijos ar keršto fantazijomis.

Jei siekiama meilės, prasmingiau kurti santykiams atvirą ir pagarbią vidinę bei išorinę erdvę, o ne bandyti pritraukti konkretų žmogų prieš jo valią. Jei norisi gausos, simbolinius veiksmus verta sieti su realiais žingsniais – finansų peržiūra, mokymusi, planavimu ir aktyviais sprendimais. Jei rūpi sveikata, ritualai gali padėti nusiraminti ar sutelkti dėmesį, tačiau jie neturėtų pakeisti medicininės pagalbos ar specialistų konsultacijų.

Šis tas įdomaus

1925 m. antropologas Harlanas I. Smithas paskelbė darbą apie simpatinę magiją ir raganavimą tarp belakulų genties, gyvenusios Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų regione. Jame jis nagrinėjo, kaip šios bendruomenės maginės praktikos siejosi su gamtos pasauliu – augalais, gyvūnais ir jiems priskiriamomis savybėmis. Pasak H. I. Smitho, daugelis tokių veiksmų grįsti įsitikinimu, kad tam tikros gyvūno ar augalo savybės gali būti simboliškai perduotos žmogui.

Jis pateikė ir konkrečių pavyzdžių. Jei tėvai norėdavo, kad mergaitė užaugtų greita, vikri ir gabi uogų rinkėja, jai ant riešo uždėdavo odinį žiedą, pagamintą iš bebro priekinės kojos odos. Bebras čia veikė kaip darbštumo, miklumo ir gebėjimo susikurti gerovę simbolis. Berniukui, kuriam linkėta užaugti stipriam ir drąsiam, galėjo būti naudojama grizlio oda – gyvūno, siejamo su jėga, ištverme ir galia. Tokie veiksmai buvo grindžiami ne atsitiktiniu pasirinkimu, o tikėjimu, kad panašios savybės gali būti perduodamos per simbolinį ryšį tarp objektų.

Vienas geriausiai atpažįstamų simpatinės magijos pavyzdžių yra žmogų vaizduojančių figūrėlių ar lėlių naudojimas. Tokios praktikos žinomos nuo seniausių laikų – jų pėdsakų randama senovės Egipte ir Graikijoje, gerokai anksčiau, nei populiarioji kultūra jas susiejo su vadinamosiomis vudu lėlėmis. Šiuo atveju figūrėlė tampa žmogaus atvaizdu, simboliniu pakaitalu, su kuriuo atliekami veiksmai buvo suvokiami kaip galintys paveikti ir patį vaizduojamą asmenį.

Nors šiuolaikinėje vaizduotėje tokios praktikos dažnai siejamos su bauginančiais ar žalingais ritualais, simpatinės magijos principas istoriškai taikytas kur kas plačiau. Jį galėjo naudoti ne tik siekiant pakenkti, bet ir linkint sveikatos, apsaugos, meilės, sėkmės ar gerovės. Esmė slypėjo pačiame simboliniame ryšyje tarp ženklo ir tikslo: figūrėlė, gyvūno dalis, augalas, spalva ar daiktas tapdavo priemone, per kurią žmogus mėgindavo sustiprinti norimą savybę ar pakreipti įvykius pageidaujama linkme.

Autorė Monika Budnikienė

Lina, jūsų veiklos spektras itin platus – nuo Taro kortų iki energetinio valymo. Ar galėtumėte išvardyti pagrindines veiklas ir papasakoti, kodėl pasirinkote būtent jas?

Mano pagrindinės veiklos – Taro ir runų konsultacijos, numerologija, energetiniai valymai, ritualika bei programinės žvakės. Į šį kelią atėjau vedama smalsumo ir noro geriau pažinti ne tik įvairias mantikos sistemas, bet ir patį dvasinį pasaulį. Kiekviena praktika mano gyvenime atsirado natūraliai – per mokymąsi, asmeninę patirtį ir nuolatinį tobulėjimą. Šiandien šios praktikos viena kitą papildo ir leidžia į žmogaus situaciją pažvelgti iš skirtingų perspektyvų.

Tarp visų jūsų dvasinių praktikų išsiskiria runos. Kodėl jos jūsų veikloje užima tokią svarbią vietą ir kuo jos jums ypatingos?

Runos man yra viena tiksliausių simbolinių sistemų. Jos ne tik padeda pamatyti situacijos esmę, bet ir atveria galimybę dirbti su žmogaus energetika, apsauga bei gyvenimo pokyčiais. Mano praktikoje runos naudojamos ne tik diagnostikai – jos tampa ir maginės praktikos dalimi, kai siekiama sustiprinti apsaugą, pritraukti palankias aplinkybes ar paveikti nepalankiai susiklosčiusią situaciją. Būtent dėl šios priežasties jos mano veikloje užima ypatingą vietą.

Kaip jūsų gyvenime atsirado runos – tai buvo ilgo ieškojimo rezultatas, o gal pašaukimas?

Runos į mano gyvenimą atėjo labai natūraliai. Žvelgdama atgal matau, kad jos buvo šalia dar gerokai anksčiau, nei pradėjau jas sąmoningai mokytis. Paauglystėje rašiau dienoraštį ir buvau susikūrusi savo simbolių sistemą – savotiškas runas, kad niekas negalėtų perskaityti mano minčių. Tuo metu net nesupratau, kodėl mane taip traukė simboliai.

Vėliau, ieškodama atsakymų ir pagalbos sau, atradau runų sistemą. Būtent jos padėjo man į daugelį gyvenimo situacijų pažvelgti kitaip, priimti svarbius sprendimus ir iš esmės pakeitė mano gyvenimą. Tuomet supratau, kad tai nėra tik susidomėjimas – tai mano kelias ir pašaukimas.

Taro kortos ir runos yra simbolių sistemos. Kuo skiriasi darbas su runomis nuo darbo su Taro kortomis?

Taro dažniausiai atskleidžia platesnį situacijos vaizdą, žmogaus emocijas, galimus scenarijus ir tolesnę įvykių eigą. Runos yra konkretesnės – jos išryškina esmę, priežastis ir tai, į ką reikėtų atkreipti dėmesį.

Kokias problemas ar klausimus padeda išspręsti runos (pavyzdžiui, santykiai, finansai, sveikata)?

Runos nėra skirtos tik vienai konkrečiai sričiai – jos gali būti taikomos visur, kur žmogui kyla klausimų ar neaiškumų. Santykiai, finansai, karjera, sveikata ar gyvenimo kelias – kiekvienoje iš šių sričių jos padeda geriau suprasti situaciją, pamatyti galimas kliūtis ir atrasti aiškesnę kryptį.

Savo veikloje naudojate amuletus ir talismanus. Kaip tinkamai aktyvuoti runas ant fizinių daiktų, kad jos pradėtų veikti ir saugoti žmogų?

Runų aktyvavimas – energetinis veiksmas, reikalaujantis visiško susitelkimo ir vidinės energijos. Tam, kad runa (arba runų formulė – stavas) taptų amuletu, neužtenka jos tik išraižyti. Procesas prasideda nuo aiškaus ketinimo suformulavimo – svarbu tiksliai žinoti, kokią užduotį runai duodi. Šis procesas vyksta pasitelkiant Ugnies stichiją. Ugnis nuo seno simbolizuoja virsmą, gyvybinę jėgą ir energijos pažadinimą. Aktyvavimo metu vizualizuojama, kaip simbolis atgyja, pradeda švytėti ir spinduliuoti reikiamą dažnį. Tik tada fizinis daiktas tampa gyvu instrumentu. Procesas užbaigiamas simboline padėka gamtai ir aukštesnėms jėgoms, nes be šių mainų talismanas ar amuletas tiesiog liks neveiksmingas arba pradės eikvoti paties žmogaus gyvybinius resursus.

Ar svarbi medžiaga, ant kurios išraižyti runų ženklai? Galbūt runas galima tiesiog nusipiešti?

Medžiaga turi didžiulę reikšmę. Idealu, kai naudojamos natūralios medžiagos: medis, akmuo, vaškas ar metalas. Šios medžiagos turi savo prigimtinę atmintį ir gebėjimą išlaikyti energiją, todėl jos puikiai tinka įkrautai programai išlaikyti. Ar galima nusipiešti? Taip, konkrečioms situacijoms spręsti runas galima piešti ant popieriaus ar net tiesiai ant kūno (pavyzdžiui, vizualizuojant apsaugą ar pritraukiant sėkmę). Tačiau toks runų stavas veiks trumpai. Ilgalaikei apsaugai ir giliam darbui reikalingas patvarus pagrindas su išraižytais ženklais, kurį sukuriant investuojama energija ir laikas.

Ar runos gali būti pavojingos, jei jas naudoja nepatyręs žmogus arba jei jos pasirenkamos netinkamai?

Vienareikšmiškai – taip. Runos yra labai galingos ir jos veikia tiksliai pagal tai, kaip jas nukreipi. Jei žmogus, vedamas pykčio, godumo ar tiesiog smalsumo, bando eksperimentuoti su runų formulėmis, nesuprasdamas kiekvieno simbolio prasmės, pasekmės gali būti liūdnos. Netinkamai parinkta arba neteisingai nubraižyta runa gali užblokuoti finansų srautus, suardyti santykius ar išprovokuoti energetinį išsekimą. Ir tai nėra žaidimas.

Kaip atrodo jūsų kasdienė praktika su runomis – ar pati pradedate dieną nuo vienos runos išsitraukimo (dienos prognozės)?

Kol mokiausi pažinti runas, beveik kiekvieną dieną traukdavau dienos runą. Taip per asmeninę praktiką geriau supratau kiekvieno simbolio reikšmę ir veikimą. Šiandien mano santykis su runomis yra kitoks – jas naudoju pagal poreikį ir situaciją. Pavyzdžiui, prieš vieną kelionę, kai vyko retrogradinis Merkurijus (astrologinis laikotarpis, dažnai siejamas su didesne kelionių, ryšio, dokumentų ir technikos nesklandumų tikimybe), ant savo lagamino nusipiešiau runų stavą, kad kelionėje lydėtų sėkmė, sklandumas ir apsauga. Kai prireikia aiškumo ar atsakymo, taip pat kreipiuosi į runas ir prašau jų parodyti tinkamiausią kryptį.

Su kokiais mitais ar skeptikų požiūriu susiduriate, kai kalbate apie runų magiją ir jų galią?

Nesistengiu įtikinti skeptikų. Kiekvienas žmogus turi teisę tikėti tuo, ką pats patiria. Vienas didžiausių mitų – kad visos internete randamos runų kombinacijos yra saugios ir tinka kiekvienam. Dažnai žmonės kopijuoja simbolius net nežinodami jų tikrosios reikšmės, kilmės ar paskirties. Mano nuomone, su runomis reikėtų elgtis atsakingai – tai sena simbolių sistema, kuri reikalauja žinių, supratimo ir pagarbos. Ne kiekvienas internete rastas ženklas ar stavas gali būti tinkamas konkrečiam žmogui ar jo situacijai.

Ką patartumėte žmogui, kuris nori pradėti pažintį su runomis: nuo ko pradėti ir kaip išmokti pajusti jų energetiką?

Pirmiausia patarčiau neskubėti. Šiandien internete galima rasti daug informacijos, tačiau ne visa ji teisinga. Pažintį su runomis verta pradėti nuo kiekvienos runos reikšmės, istorijos ir simbolikos. O svarbiausia – ne tik skaityti, bet ir praktikuoti. Būtent per asmeninę praktiką pradedi suprasti, kaip kiekviena runa atsiskleidžia skirtingose gyvenimo situacijose. Taip pamažu užsimezga ryšys su jų energija. Mano nuomone, runos pačios atsiveria tam, kuris į jas žiūri su pagarba, kantrybe ir nuoširdžiu noru mokytis.

Be dvasinių dalykų, ar runų energetika gali daryti fizinę įtaką, pavyzdžiui, sumažinti stresą, pagerinti miegą ar suteikti realios fizinės energijos pliūpsnį?

Taip, mano praktikoje žmonės kartais pastebi tokį poveikį. Nors runos nepakeičia medicinos, praktikoje ne kartą mačiau, kad dirbant su jų simbolika žmonės jaučia sumažėjusį stresą, geresnį miegą, daugiau energijos ar net fizinį palengvėjimą.

Energetiniu požiūriu kiekviena runa turi savo vibraciją ir simbolinę reikšmę. Dirbant su ja harmonizuojamas žmogaus energetinis laukas, todėl energija ima tekėti laisviau. Kai mažėja vidinė įtampa, dažnai gerėja ir bendra savijauta.

Esu turėjusi atvejį, kai žmogus jautė stiprų dešinės rankos sustingimą ir negalėjo normaliai dirbti. Nors į runas žiūrėjo skeptiškai, po darbo su jomis teigė pajutęs, kad skausmas sumažėjo. Tokie atvejai mano praktikoje pasitaiko, tačiau kiekvieno žmogaus patirtis yra individuali.

Visada pabrėžiu, kad jei fiziniai negalavimai užsitęsia ar stiprėja, būtina kreiptis į gydytoją. Runos gali būti vertingas papildomas įrankis, tačiau jos nepakeičia profesionalios medicininės pagalbos.

Kas yra runų formulės ir kokiais išskirtiniais atvejais jos kuriamos? Ar tiesa, kad kelių sujungtų runų galia padvigubėja?

Runų formulės – individualūs kelių runų deriniai, skirti konkrečiai situacijai ar tikslui. Jas kuriu tuomet, kai vienos runos energijos nepakanka ir reikia, kad skirtingos runos papildytų viena kitą. Pavyzdžiui, viena gali suteikti apsaugą, kita – padėti įveikti kliūtis, trečia – nukreipti energiją norima linkme.

Dažnai manoma, kad kuo daugiau runų formulėje, tuo ji stipresnė. Mano patirtis rodo priešingai – svarbiausia ne kiekis, o tikslumas. Net viena tinkamai parinkta runa gali būti veiksmingesnė už sudėtingą formulę. Todėl kiekvieną derinį kuriu individualiai, atsižvelgdama į žmogaus situaciją ir tikslą.

Runos gaminamos iš gyvos medžiagos (medžio, akmens). Ar buvę keistų atvejų, kai runa pati skilo, pakeitė spalvą ar pradingo, ir ką tokie „ženklai“ reiškia praktikoje?

Man pačiai nėra buvę, kad mano naudojamos ar kuriamos runos skiltų, keistų spalvą ar paslaptingai pradingtų. Tačiau vieną atvejį iš savo praktikos prisimenu iki šiol. Į mane dėl energetinio valymo kreipėsi moteris, kuri buvo įsigijusi runų talismanus iš kito praktiko. Netrukus po jų įsigijimo jos gyvenime prasidėjo nemalonūs pokyčiai, o talismanai tiesiog dingo. Penkerių metų dukra taip pat negalėjo nešioti pakabučio – nuolat jį nusitraukdavo arba jis nukrisdavo nuo kaklo. Po energetinio valymo talismanas netikėtai atsirado ant staliuko, nors prieš tai buvo ieškotas ne vieną kartą. Įvertinusi situaciją, supratau, kad ta runų formulė nebuvo tinkama nei moteriai, nei jos dukrai. Paaiškinau, kaip ją tinkamai deaktyvuoti, o po kurio laiko klientė pasidalijo, kad jos gyvenimas pradėjo keistis į gerąją pusę.

Tokie ženklai kviečia ne bijoti, o sustoti ir įsivertinti situaciją. Jie gali parodyti, kad runų formulė pasirinkta netinkamai, ne tuo metu arba jau atliko savo paskirtį. Todėl kiekvieną tokį atvejį visada analizuoju individualiai – runose nėra universalių atsakymų.

Gyvename skaitmeniniame amžiuje. Kaip runų magija prisitaiko prie šių dienų – ar ekrane matomas runos vaizdas (pavyzdžiui, telefono ekrano užsklanda) turi tokią pačią galią kaip fizinis amuletas?

Koks geras klausimas. Pripažinsiu – iš pradžių į tai žiūrėjau gana skeptiškai. Atrodė sunku patikėti, kad skaitmeninis runų simbolis gali veikti taip pat, kaip fizinė runa ar amuletas.

Tačiau praktika pakeitė mano nuomonę. Pati telefono ekrano užsklandoje naudoju runų bindruną (dar vadinamą „surištąja runa“) – tai maginis simbolis, sukurtas sujungiant kelias atskiras runas į vieną bendrą piešinį, ir aiškiai matau, kaip ji „dirba“ mano gyvenime. Būtent todėl šiandien galiu pasakyti, kad magija prisitaiko prie laikmečio. Keičiasi priemonės, bet ne pats principas.

Šiandien telefonas yra daiktas, kurį laikome rankose beveik nuolat. Natūralu, kad jame esantis simbolis tampa mūsų kasdienės erdvės dalimi. Mano patirtis rodo, kad jei bindruna sukurta tikslingai ir naudojama sąmoningai, ji gali veikti ne mažiau efektyviai nei fizinis amuletas.

Lina savo socialinių tinklų paskyrose nuolat dalijasi vertinga ir naudinga informacija su tais, kurie ieško atsakymų. Jei pajutote, kad jums reikalinga profesionali pagalba ar konsultacija, susisiekti galite:

„Facebook“ – Mistiškas pasaulis

„Instagram“ – @mistiskas_pasaulis

Archajiška būrimo forma

Žmogaus ryšys su akmenimis siekia labai senus laikus. Dar gerokai prieš tai, kai akmenys pradėti naudoti būrimui, jie užėmė svarbią vietą kasdienybėje ir apeigose. Akmenimis buvo žymimos kapavietės ir teritorijų ribos, jie naudoti šventvietėse, nešioti kaip apsaugos ženklai, dėliojami ritualų metu. Akmenys buvo siejami su žeme, protėviais, pastovumu ir atmintimi.

Litomancija dažniausiai apibūdinama kaip būrimo forma, kai ženklai ar atsakymai aiškinami pasitelkiant akmenis. Pats terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių lithos (akmuo) ir manteia (būrimas, pranašavimas). Vis dėlto litomancija neturi vienos aiškiai apibrėžtos ar visur vienodos sistemos. Egzistuoja įvairūs būrimo būdai: vienais atvejais reikšmė suteikiama akmenų kritimo vietai, kitais – jų spalvai, formai, paviršiui, tarpusavio padėčiai ar net šviesos atspindžiams.

Kai kur akmenys metami ant audinio, lentos ar nubrėžto rato, kitur – traukiami iš maišelio, dėliojami tam tikromis pozicijomis arba aiškinami pagal tai, kaip susigrupuoja po metimo. Būrimo metu svarbus ne tik pats akmuo, bet ir klausimas. Dažnai žmogus pirmiausia suformuluoja rūpimą klausimą – apie santykius, kelionę, sprendimą, galimą pavojų ar ateities kryptį. Tuomet akmenys metami arba dėliojami tam tikroje erdvėje, o jų išsidėstymas interpretuojamas pagal nustatytas reikšmes. Svarbu, ar akmuo nukrito arti centro, ar pakraštyje, ar atsidūrė šalia kitų akmenų, ar liko atskirai. Taip atsitiktinis akmenų išsidėstymas virsta ženklų žemėlapiu, kurį reikia perskaityti.

Kai kuriose šiuolaikinėse litomancijos praktikose kiekvienam akmeniui suteikiama konkreti reikšmė. Vienas gali simbolizuoti žmogų, kitas – kliūtį, trečias – meilę, pinigus, sveikatą, kelionę ar dvasinę apsaugą. Reikšmės neretai siejamos ir su spalvomis: šviesūs akmenys gali simbolizuoti aiškumą ar naują pradžią, tamsūs – paslaptį, uždarumą arba apsaugą, žali – augimą, gamtą ar gijimą, o raudoni – gyvybinę jėgą, aistrą ar įtampą.

Egzistuoja ir būrimai, kuriuose naudojamas nustatytas akmenų skaičius, pavyzdžiui, trylikos akmenų rinkinys. Kiekvienas akmuo turi savo paskirtį, o atsakymas gaunamas stebint, kaip jie išsidėsto vienas kito atžvilgiu. Tokia sistema primena kitas metimo principu grįstas būrimo formas – runas, kauliukus, kriaukleles ar kortas. Tačiau litomancijoje ypatingą reikšmę turi pati medžiaga: akmuo siejamas su žeme, tvirtumu, tyla ir ilgaamžiškumu.

Paslaptinga akmenų kalba

Litomancijoje akmenims priskiriamos įvairios simbolinės reikšmės – jie gali būti siejami su likimu, magija, meile, žiniomis, asmeniniu gyvenimu, net dangaus kūnais: Merkurijumi, Venera, Marsu, Jupiteriu, Saturnu, Saule ir Mėnuliu. Akmenys aiškinami ne tik pagal jų padėtį, bet ir pagal išvaizdą, spalvą, svorį, formą, paviršių ar net pojūtį laikant delne.

Viena svarbiausių reikšmių litomancijoje dažniausiai suteikiama spalvai. Juodi ar labai tamsūs akmenys gali būti siejami su paslaptimi, apsauga, uždarumu, nežinomybe arba tuo, kas dar neatskleista. Skaidrūs, balti ar šviesūs akmenys laikomi aiškumo, tiesos, naujos pradžios ar vidinės švaros simboliais. Raudoni akmenys gali reikšti gyvybinę jėgą, aistrą, drąsą, pyktį ar stiprų emocinį impulsą. Žali atspalviai siejami su augimu, gamta, gijimu, širdies reikalais ar atsinaujinimu, o melsvi ar pilkšvi tonai – su ramybe, apmąstymu, intuicija, tyla ar emociniu atsitraukimu.

Ne mažiau svarbi ir akmens forma. Apvalus, nugludintas akmuo gali simbolizuoti užbaigtumą, susitaikymą ar švelnesnę įvykių tėkmę. Aštrus, kampuotas ar skilęs akmuo dažnai aiškinamas kaip įtampos, konflikto, kliūties ar netikėto lūžio ženklas. Pailgas akmuo gali būti siejamas su judėjimu, keliu ar kryptimi, o labai mažas – su pradžia, smulkmena ar dar tik bręstančiu procesu. Didelis ir sunkus akmuo neretai simbolizuoja naštą, tvirtumą arba situaciją, kuriai reikia daugiau laiko ir pastangų.

Simbolinę reikšmę turi ir akmens paviršius. Lygus gali kelti ramybės, aiškumo ar priimto sprendimo įspūdį. Šiurkštus, gruoblėtas ar įtrūkęs paviršius gali priminti vidinę įtampą, neišspręstus klausimus, patirtą sužeidimą ar sudėtingesnį gyvenimo etapą. Blizgūs kartais siejami su viltimi, dėmesį traukiančiais dalykais ar galimybe pažvelgti į situaciją kitu kampu, o matiniai gali simbolizuoti nuovargį, užsisklendimą ar laikotarpį, kai atsakymai dar nėra aiškūs.

Ką akmenys nori pasakyti?

Buriant akmenimis svarbu ne tik tai, kaip akmenys bus mesti ar išdėlioti, bet ir pasiruošimas pačiam procesui. Ypatingą reikšmę turi aplinka, žmogaus nusiteikimas ir klausimas, su kuriuo kreipiamasi į akmenis. Pirmiausia pasirenkami akmenys. Jie gali būti rasti gamtoje, nugludinti upės vandens, pusbrangiai mineralai arba specialiai tam skirtas rinkinys. Svarbiausia, kad kiekvienas akmuo turėtų aiškią reikšmę arba bent jau skirtųsi nuo kitų spalva, forma, dydžiu ar paviršiumi. Kai kurie praktikuotojai naudoja vos kelis akmenis, pavyzdžiui, šviesų ir tamsų, simbolizuojančius „taip“ ir „ne“, palankumą ir kliūtį. Kiti renkasi platesnius rinkinius, kuriuose vienas akmuo gali reikšti meilę, kitas – pinigus, trečias – sveikatą, kelionę, pavojų, apsaugą ar patį klausiančiąjį.

Prieš būrimą paruošiama ir pati erdvė. Akmenys gali būti metami ant audinio, stalo, žemės ar į specialiai nubrėžtą ratą. Kartais paviršius padalijamas į zonas: centras gali simbolizuoti dabartį arba pagrindinę klausimo esmę, kraštai – tolimesnes aplinkybes, ateities kryptį ar išorinius veiksnius. Kai kuriose sistemose viena pusė siejama su praeitimi, kita – su ateitimi, viršutinė dalis – su mintimis ar dvasiniu lygmeniu, o apatinė – su praktiniais, kasdieniais reikalais.

Litomancijoje svarbu, kad klausimas būtų kuo aiškesnis. Vietoj klausimo „Ar tai įvyks?“ prasmingiau klausti: „Kokia kryptimi juda ši situacija?“, „Ką svarbu suprasti apie šį ryšį?“, „Kokių kliūčių gali pasirodyti?“ arba „Į ką turėčiau atkreipti dėmesį?“ Tokie klausimai leidžia ne tik ieškoti vienareikšmio atsakymo, bet ir pažvelgti į situaciją plačiau.

Būrimo metu akmenys laikomi rankoje, maišelyje ar dubenyje, o vėliau metami arba traukiami ir išdėliojami ant paruošto paviršiaus. Tuomet stebima, kur jie atsidūrė. Ar kuris nors akmuo nukrito pačiame centre? Ar keli akmenys susitelkė vienoje vietoje? Ar svarbus simbolis liko nuošalyje? Ar du akmenys priartėjo vienas prie kito, tarsi rodydami ryšį, o gal atsidūrė skirtinguose kraštuose, tarsi simbolizuotų atstumą, konfliktą ar nesutapimą?

Aiškinant išsidėstymą svarbu žvelgti ne į vieną akmenį atskirai, bet į visą vaizdą. Pavyzdžiui, meilę simbolizuojantis akmuo, nukritęs šalia kliūtį ar sunkumą reiškiančio akmens, gali būti suprantamas visai kitaip nei tas pats akmuo, atsidūręs prie apsaugos, aiškumo ar augimo simbolio. Jei klausiančiojo akmuo lieka centre, tai gali rodyti, kad situacija priklauso nuo jo paties sprendimų. Jei jis nukrinta pakraštyje, galima manyti, kad žmogus jaučiasi atitolęs nuo įvykių arba ne viską kontroliuoja. Litomancijoje akmenų išsidėstymas nelaikomas galutiniu atsakymu. Veikiau tai būdas interpretuoti ženklus, pažvelgti į situaciją iš šalies, geriau suprasti savo mintis, jausmus ir vidinę būseną.

Autorė Monika Budnikienė

Vaikystės patirtys

Pasak psichologų, santykis su pinigais pradeda formuotis vaikystėje, kai tarsi kempinės sugeriame tėvų, senelių, mokytojų ir kitų suaugusiųjų žodžius apie finansus. Galime prisiklausyti įvairių pasvarstymų ar net nuolat kartojamų „tiesų“ apie pinigus:

• niekas mūsų šeimoje negyveno turtingai, nėra ko tikėtis, kad tau bus kitaip;
• pinigai ant medžių neauga, juos uždirbti galima tik aukojantis;
• daug pinigų turintis žmogus greičiausiai užsiima nešvariais dalykais;
• dideli pinigai sugadina žmones;
• turtingo gyvenimo kaina – prasti santykiai, prarasta sveikata ar sąžinė ir kt.

Nuolat girdint panašius pasakymus, nuo ankstyvo amžiaus pradeda formuotis pasąmoningas blokas „pinigai yra blogis“, kuris vėliau neleidžia užsidirbti ir oriai gyventi. Jeigu tikime, kad uždirbdami daugiau prarasime draugus ir artimuosius, turėsime aukoti sveikatą arba paminsime moralės principus, nenuostabu, kad atsiradus galimybėms padidinti savo pajamas, kišime pagalius sau į ratus, arba sieksime kuo greičiau atsikratyti uždirbtų / paveldėtų / laimėtų pinigų, nes juos siesime su našta ir kalte. Tyrimai rodo, kad daugiau nei 70 % loterijos laimėtojų per trejus metus sugrįžta į pradinį tašką.

Ką daryti? Atidžiai pasižiūrėti į savo šeimos narius (ypač vyresnės kartos) ir įsigilinti, koks jų santykis su pinigais bei finansinės galimybės. Tai padės lengviau suvokti, kodėl ir mums nelabai sekasi. Kai atrasime, kas lėmė finansinį bloką, galėsime jo atsikratyti perprogramuodami savo mąstymą. Pasvarstykime, ką būtent mums reiškia pinigai, kiek norėtume uždirbti, kaip leisti, kad jaustumės laimingi, saugūs, sotūs?

Baimės jausmas

Baimė yra paralyžiuojanti emocija, kuri užkerta kelią galimybėms užsitikrinti finansinį stabilumą. Pinigų baimė gali būti susijusi su vaikystėje įgytais įsitikinimais, taip pat patirtomis didesnėmis ar mažesnėmis finansinėmis traumomis, kurios gali ištikti bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Sudėtingiausia, kad pinigų baimė pasireiškia ir veikia netiesiogiai. Pavyzdžiui, jei vaikas buvo bendraamžių ar kitų žmonių pašiepiamas dėl nepritekliaus, ateityje jis gali arba atkakliai siekti gyventi pasiturinčiai, arba jausti baimę pinigams, pasąmoningai sieti juos su pažeminimu, atstūmimu. Jei žmogus buvo apvogtas, patyrė didelių finansinių nuotolių, bankrutavo, jis gali jausti baimę vėl praturtėti, nes kyla rizika visko netekti – galbūt ramiau jausis, jei turės mažiau. Dar viena patirčių, kurios sukuria baimę pinigams, yra darbo praradimas. JAV atlikta paklausa parodė, kad atleidimas iš darbo yra viena iš penkių labiausiai stresą keliančių patirčių žmogaus gyvenime (aukščiau tik netektys, sunkios ligos, karas ir skyrybos). Netekęs darbo, kartu ir finansinio stabilumo, žmogaus patiria didelį nesaugumą, kuris gali virsti pasąmoninga pinigų baime.

Ką daryti? Įvardyti sau, kokios buvo trys labiausiai neigiamos patirtys, susijusios su pinigais. Išskirti, kokios emocijos tas patirtis lydėjo (gėda, kaltė, pyktis, neviltis ar kt.). Stengtis tas emocijas paleisti. Tai padeda padaryti tvirtas įsisąmoninimas, kad pasaulis dėl to nesugriuvo, kad gyvenimas tęsėsi ir po tų patirčių, kad neigiamas emocijas pakeitė teigiamos. Svarbiausia – susitelkti į šviesiąją pusę ir aiškiai pamatyti, kad tos šviesos gyvenime tikrai turime.

Žema savivertė

Tai, kaip mes save vertiname, yra glaudžiai susiję su finansine sėkme. Jei mūsų gyvenime vyrauja žema savivertė, kaltė uždirbant ir gyvenant geriau nei šeima ir draugai, materialinė gerovė yra slopinama. Jei matydami turtingai gyvenančius žmones jaučiame pavydą ir kartėlį, kad mes taip niekada nesugebėsime, kad esame neuždirbantys nevykėliai, finansinė sėkmė tikrai neatsigręš į mūsų pusę. Pinigų srautas nutrūksta ar nepradeda tekėti mūsų link ne todėl, kad neturime galimybių, o todėl, kad viduje nėra leidimo tomis galimybėmis naudotis. Kuo blogiau save vertiname, tuo prasčiau mums sekasi, todėl šio finansinio bloko reikia atsikratyti kuo greičiau.

Ką daryti? Pirmiausia suprasti, kad žmogus vertas jaučiasi tada, kai atliepiami jo fiziologiniai ir emociniai poreikiai, kai jis jaučia meilę, rūpestį, kai turi kur save realizuoti, gali laisvai reikšti mintis ir jausmus. Kol esame maži, sąlygas tam turi užtikrinti tėvai, tačiau suaugusiame amžiuje viskuo pasirūpinti turime patys. Pradėti reikėtų nuo svarbiausių poreikių atliepimo, todėl negali likti vietos tokioms mintims kaip „nespėjau pavalgyti“, „neturiu galimybių sportuoti“, „sėdžiu tarp keturių sienų“. Sukurkime sau visavertį gyvenimą ir su kiekviena diena, kai jausimės pasirūpinę savimi, suteikę sau meilės, savivertė tik augs. Dar vienas svarbus dalykas – suvokti, kad nėra tobulų žmonių ir garsiai įsivardyti savo teigiamas savybes, stiprybes, gebėjimus. Itin naudinga tai surašyti ir palikti matomoje vietoje, kad kasdien pakartotumėte.

Finansinio raštingumo stygius

Lietuvos banko duomenimis, lyginant su kitomis ES narėmis, pagal finansinio raštingumo lygį Lietuva užima gana žemą vietą. Iš tiesų reta šeima skiria pakankamai dėmesio vaikų santykio su pinigais formavimui. Dažnai tėvai prisiima visą atsakomybę už vaikų gerovę ir materialinį saugumą, todėl vaikai nei patiria, nei supranta, o ilgainiui ir nesigilina į pinigų kilmę bei vertę. Taip formuojasi ydingas santykis su pinigais: atrodo, kad jų tiesiog yra, o kai pritrūksta, tikimasi, jog jie kažkaip atsiras. Jei neatsiranda, tai neatrodo didelė problema, nes aplinkiniai taip pat kažkaip išsisuka. Tokios nuostatos gali lemti pasyvesnį požiūrį į finansus ir mažesnę motyvaciją aktyviai siekti didesnių pajamų. O susidūrus su realiais finansiniais sunkumais išryškėja ir kiti sunkumai – nerimas, nepasitikėjimas savimi.

Ką daryti? Tėvams verta nuo mažens mokyti vaikus jų amžiui suprantama kalba ir per praktinius pavyzdžius, kaip uždirbami pinigai, kaip juos atsakingai leisti, kas yra taupymas. Suaugusiesiems, jaučiantiems finansinio raštingumo spragas, naudinga skirti dėmesio saviugdai: skaityti finansų valdymo knygas, lankyti kursus, konsultuotis su asmeninių finansų specialistais. Svarbiausia suprasti, kad pinigai nėra savaime atsirandantis ar dingstantis reiškinys – jie yra mūsų sprendimų ir veiksmų rezultatas. Todėl tiek uždirbimas, tiek išleidimas turėtų būti sąmoningas ir apgalvotas.

Kas dar padeda griauti blokus?

Gausos mąstymas

Jau išsiaiškinome, kad mūsų gerovė ir gausa tiesiogiai priklauso nuo minčių, nes jos linkusios materializuotis. Jei nuolat galvosime apie tai, kaip trūksta pinigų, kaip prastai gyvename palyginti su kažkuo kitu, iš tiesų negalėsime pasigirti pritekliumi. Taip pat kenksminga skųstis mokesčiais, negrąžinti skolų, neskolinti doram žmogui, neaukoti labdarai. Pinigai yra energija, kuri turi ateiti ir išeiti iš mūsų namų bei piniginės: jei užlaikysime, nauji pinigai neateis, o turimų nuolat trūks.

Gausos mąstymas vyksta tada, kai esame nusiteikę, kad viskam pakanka pinigų. Kai išleisdami pinigus (net jei tai mokesčių mokėjimas) jaučiame pasitenkinimą. Kai negailime leisti sau, artimam, svetimam. Kasdien turime bent kartą susitelkti ir pagalvoti apie tai, kad turime užtektinai, kad mums nieko netrūksta. Taip pat pasidžiaugti gavus pinigų, simboliškai išleisti, tarsi atšvenčiant, kad su pinigais sietųsi teigiama emocija. Galvodami, kad visko pakanka, taip ir bus. Žinoma, tai galioja žmonėms, kurie ne tik galvoja apie gausą, bet ir žengia konkrečius žingsnius, kad kurtų savo gerovę.

Pagarbus elgesys su pinigais

Nuo mūsų požiūrio į pinigus priklauso, kiek jų turėsime. Jei norime būti verti finansinės sėkmės, turime ir patys vertinti pinigus (tiek pačių uždirbtus, tiek svetimus). Tai visų pirma pasireiškia per pagarbą turimam turtui, kai elgiamės tvarkingai, atsakingai, saugome daiktus, įrenginius, namus. Neišmeskime, nesušluokime į šiukšles net vieno cento. Pinigus laikykime piniginėje, o didesnes sumas – medinėje dėžutėje arba banko sąskaitoje. Neglamžykime banknotų ir nekiškime jų tiesiai į kišenes, nepalikime pinigų dulkėti ant stalo ar kitoje matomoje vietoje. Gavę pinigų, skirkime minutę sąmoningai padėkoti už juos ir pasidžiaugti. Netaupykime pinigų juodai dienai ar laidotuvėms, nes pasąmoningai tai prišauksime. Taupykime atostogoms, mokslams, pirkiniams, bet ne bėdai.

Įdomu

• Seniausia valiutos forma visame pasaulyje buvo galvijai. Kai kuriose Afrikos valstybėse karvėmis atsiskaitydavo iki XIX a. vidurio.
• Pirmasis popierinis pinigas pagamintas senovės Kinijoje maždaug prieš 1400 metų.
• Žaidimo „Monopolis“ banknotų kasmet išspausdinama daugiau negu tikrų pinigų.
• Kuo mažesnio nominalo banknotas, tuo greičiau susidėvi.
• Didžiausi banknotai (A4 formato) išspausdinti 1998 m Filipinuose, švenčiant nepriklausomybę nuo Ispanijos.
• 1967 m. Londone pastatytas pirmasis bankomatas, Lietuvoje – 1995 m.

Autorė Laima Samulė

Vidinių kodų dešifravimas 

Skaitmeninė psichologija yra inovatyvus savęs pažinimo metodas, kuris į gimimo datą žvelgia kaip į individualią žmogaus psichologinę matricą. Skirtingai nuo tradicinės numerologijos, kuri dažnai apsiriboja mistinėmis interpretacijomis, skaitmeninė psichologija analizuoja skaičius kaip energijos dažnius ir elgsenos šablonus. Kiekvienas skaitmuo žmogaus gimimo datoje atstovauja tam tikroms charakterio savybėms, mąstymo modeliams ir emocinėms reakcijoms. Šis mokslas padeda suprasti, kad žmogus gimsta turėdamas „gamyklinį nustatymą“ – stipriąsias ir silpnąsias puses. Pavyzdžiui, žmonės, kurių gimimo datoje dominuoja vienetai, pasižymi stipria lyderystės energija, tačiau kartu gali susidurti su egocentrizmu ar vienatvės baime. Dvejetų savininkai yra puikūs diplomatai, tačiau jiems dažnai sunku priimti savarankiškus sprendimus. Skaitmeninė psichologija neigia fatalizmą; ji neteigia, kad asmens likimas yra iškaltas akmenyje. Priešingai – ji suteikia įrankius suprasti savo ego veikimo principus. Kai suvokiame, kodėl vienaip ar kitaip reaguojame, nustojame būti savo pasąmoninių impulsų įkaitais ir pradedame sąmoningai valdyti savo gyvenimą, transformuodami silpnybes į resursus. 

Gyvenimo ciklai ir pasikartojantys scenarijai 

Vienas įdomiausių skaitmeninės psichologijos aspektų yra gebėjimas identifikuoti asmeninius gyvenimo ciklus ir juose besikartojančius scenarijus. Turbūt daugelis pastebėjo, kad kas 7-erius ar 9-erius metus gyvenime įvyksta kardinalių pokyčių. Tai nėra sutapimas. Žmogaus gyvenimas juda spiralėmis, o kiekvienas etapas turi specifinę užduotį ir energetinį foną. Skaitmeninė psichologija leidžia apskaičiuoti asmeninių metų skaičių, kuris veikia tarsi dvasinis ir socialinis „orų prognozės“ žemėlapis. Jei žmogus išgyvena devintuosius ciklo metus, o bando pradėti visiškai naują verslą, jis gali susidurti su didžiuliu pasipriešinimu. Kodėl? Todėl, kad devintieji metai skirti transformacijai, atsisveikinimui su praeitimi ir apsivalymui, o ne naujoms sėkloms sėti. Priešingai – pirmaisiais ciklo metais pradėti projektai gauna galingą impulsą keleriems metams į priekį. Ignoruodami šiuos dėsningumus toesiog eikvojame energiją kovai su srove. Supratus savo ciklą, išmokstama sinchronizuotis su gyvenimo tėkme. Taip pat skaitmeninė psichologija paaiškina, kodėl žmogus nuolat pritraukia panašius partnerius ar patenka į identiškas konfliktines situacijas darbe – tai vyksta tol, kol išmokstama konkretaus skaičiaus atnešta pamoka. 

Vidinės pamokos ir asmeninio augimo kryptis 

Kiekviena gimimo data savyje slepia ne tik talentus, bet ir vadinamąją sielos užduotį, arba didžiąją gyvenimo pamoką. Skaitmeninėje psichologijoje tai siejama su skaičių trūkumu arba jų disbalansu matricoje. Šios pamokos dažniausiai pasireiškia per didžiausius asmeninius iššūkius, krizes ir nepatogumo zonas. Pavyzdžiui, žmogui, kurio skaitmeniniame kode užkoduota poreikio kontroliuoti pamoka, gyvenimas nuolat kels situacijas, kuriose viskas vyks ne pagal planą, kol jis išmoks pasitikėjimo ir lankstumo. Asmeninis augimas prasideda tada, kai nustojama kaltinti aplinkybes ir paklausiama savęs: „Ko ši situacija bando mane išmokyti?“ 

Gimimo datos analizė padeda pamatyti asmenybės akląsias zonas – tuos elgesio aspektus, kurių patys nepastebime. Žinodamas savo skaičių kombinacijas, žmogus gauna tiesiausią gairę į savo potencialo realizavimą. Jis pradeda suprasti, kokia profesinė kryptis atneš ne tik finansinį stabilumą, bet ir vidinį pasitenkinimą. Tai padeda atrasti autentišką gyvenimo kryptį, kurioje nelieka vietos lyginimuisi su kitais, nes suvokiama, kad individualus tobulėjimo kelias ir tikslai yra visiškai unikalūs. 

Autorė Eglė Stratkauskaitė 

NORŲ ŽEMĖLAPIS

Tai magijos atributas, pagrįstas minčių vizualizacijomis ir afirmacijomis, kilęs iš fengšui mokymų. Kuriant žemėlapį svarbu atsižvelgti į bagua lentelės struktūrą. Jos centre – žmogus, o aplink jį išsidėsčiusios pasaulio kryptys žymi svarbiausias gyvenimo sritis: sveikatą, meilę, gerovę ir kt.

• Šiaurė (lapo apačioje) – karjera
• Pietūs (lapo viršuje) – sėkmė, saviraiška
• Rytai (kairėje lapo dalyje) – šeima ir sveikata
• Vakarai (dešinėje lapo dalyje) – vaikai ir kūryba
• Pietryčiai – pinigai, materialinė ir dvasinė gerovė
• Šiaurės rytai – žinios, išmintis
• Pietvakariai – meilė, santuoka
• Šiaurės vakarai – kelionės, naudingi ryšiai, globėjai

Pirmas žingsnis – pasiimti didesnį popieriaus lapą arba naudoti magnetinę lentą ir atitinkamai suskirstyti jį šiomis zonomis. Tuomet, atsižvelgiant į savo troškimus – ar tai gražesni namai, tvirta šeima, geras darbas, ar tiesiog ramybė – sudėliokite savo norimų dalykų vaizdinius šiose srityse.

Kruopštus ir raminantis procesas

Norų žemėlapio kūrimas prasideda nuo savęs įsivertinimo – svarbu aiškiai suprasti, ko iš tiesų norite, ir periodiškai apie tai pagalvoti. Kurdami žemėlapį apmąstykite, kaip išsipildžiusios svajonės pakeistų jūsų gyvenimą ir ar tam esate pasiruošę. Peržvelkite visas bagua lentelės sritis ir užsirašykime, ko jose jums trūksta. Savo troškimų neribokite – tiek kalbant apie materialius dalykus, tiek apie asmeninį tobulėjimą ar santykius, svarbu, kad norai kiltų iš pačios širdies. Kai pasižymėsite troškimus, ieškokite kuo labiau juos atitinkančių iliustracijų. Žemėlapio centre pirmiausia įklijuokite savo pačių atvaizdą – nuotrauką, kurioje atrodote laimingiausi arba labiausiai sau patinkate, nes norų žemėlapis pagrįstas viltimi ir svajonių pildymusi. Toliau pridėkite kitų vizualinių simbolių: tai gali būti iškarpos iš žurnalų apie gyvenimo būdą, madą, sveikatą ar interjerą, taip pat lipdukai, tiesiogiai ar simboliškai reiškiantys jūsų norus. Jei tokios vizualizacijos nepavyksta surasti, visada galima jas nusipiešti patiems tiesiai ant žemėlapio. Patogiau, jei norų atvaizdai žemėlapyje būtų lengvai keičiami, pavyzdžiui, priklijuoti dvipuse lipnia juostele, kad jau išsipildžiusius norus būtų galima lengvai pakeisti naujais.

Kaip dėlioti žemėlapį?

Nebūtina stengtis užpildyti viso žemėlapio vienu metu – pasižymėkite tik tai, ko jums reikia šiuo gyvenimo etapu. Tokiu būdu didesnę vidinę intenciją ir visatos energiją siųsite svarbiausiems troškimams įgyvendinti. Aplink centre įklijuotą geriausią savo nuotrauką dėliokite paveikslėlius, atitinkančius jūsų svajones: jei siekiate lieknesnės figūros, Rytuose galite nupiešti dailų siluetą arba iškirpti iš žurnalo patinkančią figūrą ir pritvirtinti savo veidą; jei norite surasti antrąją pusę ar ištekėti, Pietvakarių zonoje priklijuokite laimingos poros nuotrauką arba meilės simbolių – širdelių, žiedų ir pan.; jei puoselėjate laimingą santuoką, tiesiog priklijuokite savo su vyru ar žmona nuotrauką. Pinigų zonoje galima pritvirtinti tikrų monetų ar popierinių kupiūrų, o jei svajojate apie namą ar vilą prie jūros – jų iliustracijas. Tokiu būdu pamažu užpildysite visas jums svarbias žemėlapio zonas. Patartina rinktis kuo gražesnius, ryškesnius ir įtaigesnius paveikslėlius, lipdukus ar smulkmenėles, kad kiekvieną kartą žiūrint į norų žemėlapį užplūstų geros emocijos. Žemėlapiu pasigrožėti naudinga kiekvieną dieną, kad troškimams pildytis skleistumėte nenutrūkstamą energiją. Taip pat pravartu susidaryti veiksmų planą, padėsiantį siekti užsibrėžtų tikslų, o dienos pabaigoje pagirkite save už nuveiktus darbus ir artėjimą prie savo troškimų.

MANIFESTACIJOS

Manifestacija – tai daugiau nei paprastas noras; tai apgalvota, aktyvi praktika, padedanti sujungti mintis, emocijas ir veiksmus su giliausiais troškimais. Sėkmingas manifestavimas susideda iš kelių svarbių etapų, kuriuos būtina įgyvendinti, kad norai pildytųsi:

1. Jauskite dėkingumą už tai, ką jau turite

2. Išsiaiškinkite, ką tiksliai norite manifestuoti, kokie yra jūsų tikrieji troškimai

3. Pašalinkite viską, kas blokuoja ar trukdo svajonėms išsipildyti

4. Identifikuokite galimas kliūtis ir iššūkius bei raskite jiems sprendimus

5. Sukurkite konkretų ir aiškų veiksmų planą, kad tiksliai žinotumėte, koks bus kitas žingsnis

6. Išmokite pasiduoti tėkmei ir leiskite visatai vesti jus už rankos

Šiek tiek plačiau apžvelkite kiekvieną iš šių etapų, kad geriau suvoktumėte, kaip tinkamai manifestuoti ir užtikrinti, jog norai pildytųsi.

Dėkingumo praktika

Išmintis byloja: „Jei nevertini to, ką turi, vadinasi, turi daugiau, negu esi vertas.“ Jei neįvertinate to, ką turite šiandien, vargu ar nusipelnėte gauti dar daugiau. Todėl labai svarbu reguliariai užsiimti dėkingumo praktika. Vakare, prieš miegą, peržvelkite savo dienos įvykius ir raskite, už ką galite padėkoti Dievui, likimui, visatai ar patys sau. Kiekvieną dieną neįvyksta būtį keičiančių dalykų, todėl svarbu įvertinti net pačias smulkiausias akimirkas, pavyzdžiui, nelijo, nepavėlavote į darbą, šeimoje visi sveiki, skaniai pavalgėte, grįžote į šiltus namus ir pan. Jei esate plunksnos žmogus, dėkingumo momentus galite surašyti darbo kalendoriuje arba specialiame dėkingumo dienoraštyje. Kai įprasite kasdien padėkoti už paprastus momentus, galite pereiti prie sudėtingesnės dėkingumo praktikos, susidedančios iš trijų dedamųjų:

Padėka sau – surasti dienos momentų, kai buvote geri, ryžtingi, atsakingi, dėmesingi: ką nors gero padarėte, pasakėte komplimentą, padėjote išspręsti problemą, nesusierzinote per konfliktą, neatidėjote darbo, pamaitinote šeimą, pasportavote ir pan.

Globali padėka – padėkoti už tai, kad esate gyvi, už gamtą, tyrą orą, švarų vandenį, metų laikų kaitą, taiką, sveikatą, aštrų protą ir šalį, kurioje gimėte.

Padėka aplinkai – dėkoti supantiems žmonėms, kurie prisideda prie gyvenimo kokybės: šeimai, draugams, giminaičiams, taip pat ir nepažįstamiems, pavyzdžiui, už šypseną gatvėje, teisingą gydytojo diagnozę ar kelyje užleidusį vairuotoją.

Norų išgryninimas

Neretai tiksliai nežinome, ko norime iš gyvenimo ir pačių savęs, nes mūsų norus formuoja daugybė veiksnių. Vienas jų – asmeninės būdo savybės: vieniems žmonėms iš prigimties norisi siekti daugiau, nueiti toliau, kiti labiau linkę likti komforto zonoje. Svarbi įtaka tenka ir savivertei bei pasitikėjimui savimi: kuo jie didesni, tuo drąsiau žmogus svajoja ir sėkmė lydi įvairiose gyvenimo srityse. Norams įtaką daro ir supanti aplinka, kuri gali būti skatinanti ir auginanti arba priešingai – gniuždanti ir ribojanti, neleidžianti pakilti nuo žemės.

Dažnai galvodami, ko trokštate, nejučia verčiate save siekti to, ką aplinka jums įteigė kaip teisingą, pavyzdžiui, studijuoti tėvų pageidaujamą profesiją ar dirbti nuo 8 iki 17 val., nors tai jums visiškai netinka. Todėl svarbiausias žingsnis sėkmingos manifestacijos link – atsiriboti nuo aplinkos, užtildyti pašalinį triukšmą ir įsiklausyti į save, pajusti tikrąjį savo pašaukimą bei tikruosius norus. Juos naudinga pasižymėti ir nuolat sau apie tai priminti.

Blokų pašalinimas

Gyvename informacinio triukšmo laikais, kai smegenis kas sekundę pasiekia apie 2000 bitų informacijos. Ši informacija filtruojama pagal tai, ko išmokote per gyvenimą, tačiau didžiąją dalį apdorojimo įgūdžių įgijote iki pilnametystės. Todėl viską leidžiate per filtrus, kuriems įtaką darė tėvai, mokytojai, kiti autoritetai, įvairios traumos, neigiamos patirtys bei vėliau – visuomeninės nuostatos. Norint sėkmingai manifestuoti, reikia pašalinti visas kliūtis, kurios riboja jūsų realybės suvokimą. Tai gali būti net artimos aplinkos žmonės, kurie kasdien primena, kur „yra jūsų vieta“ ir kaip turite gyventi „normaliai“. Norams išsipildyti labai svarbi vidinė laisvė ir susiliejimas su pačiu savimi, todėl būtina į dienos šviesą ištraukti ribojančius įsitikinimus bei juos sukūrusias emocines traumas. Tik keičiant šiuos trikdžius atsiversite naujoms galimybėms ir pokyčiams gyvenime. Turite būti atviri, drąsūs ir laisvi, kitaip norimi pokyčiai neįvyks.

Kliūčių įveikimas

Ne tik pasakose, bet ir realiame gyvenime norint pasiekti tikslus reikia įveikti įvairius išbandymus ir pašalinti kliūtis. Ankstesniame etape sprendėte vidines kliūtis, dabar metas atkreipti dėmesį į išorines, kurios taip pat riboja jūsų potencialą. Siekti norų gali trukdyti įvairūs veiksniai, tačiau dedant užtektinai pastangų juos galima įveikti. Pirmiausia reikėtų atidžiai įvertinti savo norus ir identifikuoti, kas šiuo metu neleidžia jų įgyvendinti. Pavyzdžiui, jei svajojate dirbti visiškai kitą darbą, dažniausios kliūtys – trūkstamos žinios ar įgūdžiai. Svajojate apie ramų gyvenimą užmiestyje, bet šiuo metu gyvenate sostinėje – kliūtis čia yra gyvenamoji vieta ir būstas. Norite susirasti antrąją pusę, bet būdami introvertais namisėdomis susiduriate su netinkamu gyvenimo būdu. Todėl svarbu logiškai įvertinti esamą padėtį, savo troškimus ir identifikuoti neigiamus aspektus, trukdančius jiems įgyvendinti, bei rasti sprendimus, kurie dažnai yra lengviau pasiekiami, nei iš pradžių atrodo.

Veiksmų planas

Dideli tikslai gali atrodyti bauginantys, o mintys apie juos kartais sustabdo nuo pirmo žingsnio trokštamų pokyčių link. Todėl naudinga savo kelią suskaidyti į etapus, kuriuose užsibrėžiami tarpiniai tikslai ir užduotys. Taip savęs neišgąsdinsite, priešingai – motyvuosite pradėti keisti gyvenimą. Veiksmų plane numatyti etapai gali būti tiek trumpesnės, tiek ilgesnės trukmės, atsižvelgiant į siekiamus tikslus. Pavyzdžiui, kasdienis tikslas gali būti išmokti po 10 užsienio kalbos žodžių, o tam tikrų kursų lankymas gali trukti kelis mėnesius ar net pusmetį. Svarbu už kiekvieną plane pažymėtą ir įgyvendintą užduotį save apdovanoti. Tai gali būti geras žodis, skanumynas ar bet koks dalykas, suteikiantis džiaugsmo ir motyvacijos judėti toliau. Taip pat labai motyvuoja iš sąrašo išbrauktas įgyvendintas tikslas ar prie jo padėta varnelė – su kiekvienu žingsniu auga pasitikėjimas savo jėgomis, savivertė ir noras siekti dar daugiau.

Autorė Laima Samulė

Plaukai ir nagai – (ne)sėkmės simboliai

Daugelyje vakarietiškų tradicijų plaukai ir nagai suvokiami ne tik kaip išvaizdos detalės, bet ir kaip gyvybingumo bei tapatybės ženklai. Jie nuolat auga, keičiasi, juos galime sąmoningai trumpinti ar formuoti – tarsi valdytume dalį savo gyvenimo.

Plaukai nuo seno siejami su jėga, patirtimi, asmenine istorija. Nagai – su apsauga, ribų brėžimu ir gebėjimu atlaikyti spaudimą. Kirpimas dažnai suprantamas ne tik kaip grožio procedūra, bet ir kaip simbolinis veiksmas: senos energijos paleidimas ir naujo etapo pradžia. Skirtingose šalyse ir kultūrose plaukų kirpimas neretai laikomas perėjimo ženklu. Europoje plaukų kirpimas neretai žymėjo perėjimą į naują gyvenimo tarpsnį – vaikystės pabaigą, tarnybos pradžią, gedulą ar religinį apsisprendimą. Vienuolynuose tonzūra (dalinis galvos skutimas) simbolizavo pasaulietiškumo atsisakymą ir atsidavimą dvasinei disciplinai. Šiandien tai matome kasdienybėje: po skyrybų, sunkaus laikotarpio ar didelės transformacijos žmogus dažnai pirmiausia keičia šukuoseną. Keltų ir kitų senųjų Europos tautų pasakojimuose plaukai buvo siejami su laisve ir statusu – jų nukirpimas galėjo reikšti pažeminimą ar prievartą. Todėl plaukai imti suvokti kaip autonomijos simbolis. Kai kuriose Šiaurės Amerikos čiabuvių tautose plaukai tradiciškai laikyti dvasinės tapatybės dalimi. Ilgi plaukai sieti su stiprybe ir ryšiu su protėviais, o jų kirpimas – su gedulu ar dideliu gyvenimo lūžiu. Rytų Azijoje plaukų priežiūra taip pat turi socialinę prasmę. Pavyzdžiui, Japonijoje tvarkinga išvaizda laikoma pagarbos sau ir kitiems ženklu, todėl kirpimas dažnai suvokiamas kaip pasiruošimas naujam etapui – egzaminams, darbui ar svarbiam gyvenimo pokyčiui.

Kalbant apie nagus, jie greitai išduoda gyvenimo būdą. Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje tvarkingi nagai istoriškai siejami su higiena, statusu ir patikimumu. Kai kuriose Rytų Azijos kultūrose ypač ilgi nagai buvo statuso ženklas, t. y. jie rodė, kad žmogui nereikia dirbti fizinio darbo. Vėliau tai tapo estetikos ir įvaizdžio dalimi.

Kurią savaitės dieną kirpti plaukus?

Pirmadienis – Mėnulio diena. Siejama su emocijomis, intuicija ir vidiniu saugumu. Tinka švelniam atsinaujinimui – galiukams patrumpinti, raminamosioms procedūroms. Drastiškiems pokyčiams gali pritrūkti ryžto.

Antradienis – Marso diena. Veiksmo, valios ir impulso energija. Puiki diena ryžtingiems pokyčiams, jei jaučiatės stiprūs. Tačiau įtampa ar pyktis gali sustiprėti, todėl svarbi vidinė būsena.

Trečiadienis – Merkurijaus diena. Komunikacijos, idėjų ir lengvumo metas. Kirpimas gali simboliškai išlaisvinti mintis, padėti geriau save pristatyti. Tinka, jei siekiate kūrybinio produktyvumo ar geresnio įspūdžio.

Ketvirtadienis – Jupiterio diena. Augimo, gausos ir autoriteto energija. Palanki diena tiems, kurie nori sustiprinti karjeros kryptį ar reputaciją. Pokytis suvokiamas kaip strateginis žingsnis.

Penktadienis – Veneros diena. Grožio, harmonijos ir santykių diena. Viena palankiausių estetinėms procedūroms. Tinka, jei norite pritraukti dėmesį, simpatiją, lengvumo energiją.

Šeštadienis – Saturno diena. Disciplinos ir struktūros metas. Tinka minimalistiniam, tvarkingam kirpimui, ilgalaikiam rezultatui. Jei jaučiate nuovargį ar savikritiką, venkite radikalių sprendimų.

Sekmadienis – Saulės diena. Gyvybingumo ir matomumo simbolis. Vienose tradicijose laikomas nepalankiu („nukirpsi savo spindesį“), kitose priešingai – tinkamu sąmoningai formuoti įvaizdį. Svarbiausia – vidinė harmonija.

(Ne)sėkmę lemia Mėnulio fazės

Priešpilnis. Šis laikotarpis siejamas su energijos augimu, kūryba ir ambicija. Manoma, kad priešpilnis palankus tuomet, kai norisi plaukų augimo, gyvybingumo ir šviežumo efekto. Kirpimas šiuo metu simboliškai suvokiamas kaip sėkmės pritraukimas per plėtrą – geresnius darbo rezultatus, naujas pažintis, daugiau klientų ar idėjų. Nagų kirpimas per priešpilnį taip pat laikomas pasiruošimo ženklu – tarsi nušlifuojamos detalės prieš naują etapą, kad į jį būtų žengiama tvarkingai ir pasirengus priimti daugiau.

Pilnatis. Pilnaties metu emocijos sustiprėja, o vidiniai išgyvenimai tampa ryškesni. Vieniems tai itin palankus metas – pilnatis simbolizuoja gausą, matomumą ir spindesį, todėl kirpimas gali tapti savotišku savęs pristatymo ritualu. Tačiau kitiems šis metas gali būti per intensyvus: padidėjęs impulsyvumas skatina drastiškus sprendimus, dėl kurių vėliau galima suabejoti. Jei siekiama stabilios, ilgalaikės sėkmės, pilnatis gali būti ne pats tinkamiausias laikas. Ji labiau tinka ryškiam, šventiškam pokyčiui nei ramiai transformacijai. Nagų tvarkymas per pilnatį dažnai siejamas su užbaigimu ir švara, tačiau svarbu vengti skubos.

Delčia. Tai – mažėjimo ir paleidimo fazė. Ji siejama su apsivalymu, atsisakymu ir procesų užbaigimu. Kirpimas šiuo metu rekomenduojamas tiems, kurie nori atsikratyti nualintų galiukų, sunkumo jausmo ar emocinių „uodegų“, trukdančių judėti į priekį. Simboliškai tai sėkmės atlaisvinimas – ne per augimą, o per vietos sukūrimą naujam. Tikima, kad per delčią kirpti plaukai atauga lėčiau, bet tampa stipresni. Nagų kirpimas šiuo laikotarpiu siejamas su siekiu susigrąžinti kontrolę ir susitvarkyti kasdienybę.

Jaunatis. Tai naujo ciklo pradžia, kai Mėnulis beveik nematomas. Simboliškai tai ketinimų, planų ir vidinio apsisprendimo metas. Kirpimas per jaunatį gali tapti sąmoningu startu – sprendimu pradėti iš naujo, pakeisti įvaizdį taip, kad jis atspindėtų naują kryptį. Tačiau jei siekiama stabilumo ir aiškumo, vertėtų palaukti, kol energija sustiprės. Nagų kirpimas jaunaties metu simbolizuoja tvarkingą, švaresnį ir sąmoningesnį naujo etapo pradėjimą.

Autorė Monika Budnikienė

Slenkstis

Vienas seniausių magiškų ritualų, susijusių su slenksčiu, buvo gyvūno, šventos relikvijos ar amuleto užkasimas po juo statant namą. Tikėta, kad taip namai bus apsaugoti nuo įvairių blogybių – nelabųjų dvasių, vagių, gaisro, skurdo ir kitų nelaimių.

Iš kartos į kartą perduodami prietarai, kurių kilmės dažnai nebežinome, tačiau pasąmoningai jais tikime, taip pat priklauso saugančiajai magijai. Slenkstis laikomas riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, todėl su juo siejama nemažai prietarų, persmelktų atsargumo ir baimės. Buvo tikima, kad negalima nieko perduoti per slenkstį, ypač pinigų ar duonos su druska, nes taip iš namų gali pasitraukti sėkmė ir turtai. Taip pat nevalia per slenkstį bendrauti ar tiesti ranką pasisveikinti – esą tai gali baigtis rimtu susipykimu.

Manyta, kad negalima pradėti šluoti ar plauti grindų nuo slenksčio, nes taip galima prisikviesti nelabąsias dvasias. Jokiu būdu nepatarta mesti šiukšlių per slenkstį, nes tai galėjo užtraukti skurdą.

Vis dėlto pats slenkstis nėra laikomas bloga vieta. Priešingai – tikėta, kad jis gali padėti atsikratyti neigiamų emocijų, palengvinti ilgesį ar liūdesį. Dėl to patarta keletą minučių tylomis pasėdėti ant slenksčio. Vestuvių papročiuose iki šiol gyva tradicija, kai jaunasis perneša jaunąją per slenkstį – tikėta, kad tai lemia šeimos laimę, santarvę ir gerovę.

Atkreipti dėmesį į ženklus

Svarbu žinoti, kad magiškos galios priskiriamos tik pagrindiniam namų slenksčiui – tam, per kurį išeinate iš namų. Dažnai čia mėgsta prigulti katės, nes jos itin jautrios energetikai. Laikoma, kad kurį laiką pagulėjusios jos išsklaido neigiamą energiją, todėl nereikėtų jų vyti, ypač jei nėra būtinybės uždaryti durų.

Jei žmogus suklumpa ant slenksčio, tai gali būti ženklas apie nesėkmingą kelionę – kelyje gali nutikti nemalonių dalykų arba patirti sunkumų. Kai kurie tiki, kad tokiai lemčiai išvengti galima tris kartus pirmyn ir atgal peržengiant slenkstį.

Girgždantis slenkstis laikomas blogu ženklu, galinčiu pranašauti ligą ar net mirtį. Manoma, kad slenkstį reikia kuo greičiau sutaisyti, kad mirusiųjų dvasios nesušnibždėtų ir nepritrauktų nelaimių. Norint apsaugoti namus nuo blogos energijos, patariama iš lauko pusės prie slenksčio paberti druskos. Jei iš namų išeina nemalonūs žmonės, rekomenduojama iššluoti namus slenksčio kryptimi – taip neigiama energija nelieka viduje.

Kryžkelė

Nuo seniausių laikų kryžkelės laikomos ypatingomis magijos vietomis, nes jose susitelkia energijos sankaupos. Tai ypač pasakytina apie senus takų susikirtimo taškus, kuriuose per amžius keliavo tūkstančiai žmonių. Senovėje tikėta, kad eiti per patį sankryžos centrą yra blogas ženklas – galbūt dėl šios priežasties miestų kryžkelėse dažnai statomi paminklai, fontanai ar gėlynai.

Prietaringi žmonės sankryžose vengia net nusižiovauti ar numesti kokį daiktą, nes tikima, kad tai gali užtraukti nesėkmę. Kita vertus, tokias vietas kartais pasitelkdavo magiškiems ritualams – ligoms, nesėkmėms įveikti ar norams įgyvendinti. Dažnai ritualams naudodavo nuošalias kryžkeles: miškuose, senuose kaimeliuose, prie piliakalnių, kapinių ar kitose energetiškai stipriose vietose.

Todėl nereikėtų liesti daiktų, gulinčių kryžkelėje – tikėtina, kad tai kažkieno ritualo dalis, ir netyčia galite tapti jo proceso dalimi. Vis dėlto, jei randate pamestą piniginę ar kitą daiktą, jį pakeldami ir grąžindami savininkui pasielgiate tinkamai.

Sprendimų metas

Kryžkelė nuo seno asocijuojasi su svarbiais gyvenimo pasirinkimais. Daugelyje pasakų lemtis visiškai skiriasi, atsižvelgiant į tai, ar herojus pasuka į kairę, ar į dešinę. Panašiai ir tikrame gyvenime – ne kartą atsiduriame „kryžkelėje“, kai reikia priimti reikšmingą sprendimą.

Jei nežinote, ką rinktis, gali padėti kryžkelės metodas. Ant lapo nupieškite kryžkelę, kur kiekvienas kelias atitinka vieną pasirinkimo variantą. Prie kiekvieno kelio surašykite, kas laukia pasukus juo. Be teigiamų aspektų, nepamirškite įvardyti ir neigiamų. Taip galėsite aiškiai matyti, kuris pasirinkimas būtų palankiausias. Svarbu pažymėti ir tai, kas nutiktų, jei liktumėte vietoje – galbūt dar reikia laiko, o dabartinė situacija yra geriausias pasirinkimas.

Jeigu net logiškai įvertinus privalumus ir trūkumus nuspręsti sunku, galima pasitelkti būrimą. Į tarp delnų pašildytą adatą įverkite savo plauką ir laikydami leiskite laisvai siūbuoti. Pastebėsite, kad adatėlė linksta į vieną pusę. Skeptikų teigimu, pasąmoningai patys ją nuvesite ten, kur norite eiti. Tai puiku – intuicija visuomet verta pasitikėti.

Atpažinti ritualus

Sankryžose dažnai atliekami įvairūs magiški ritualai, kuriems naudojami specifiniai atributai. Jei tokias smulkmenas randate kelių susikirtimo vietose, geriausia jų neliesi – palikti ramybėje.

Įvairūs daiktai dažnai naudojami norint atsikratyti skurdo arba perleisti neigiamą energiją kitiems. Brangūs papuošalai gali simbolizuoti šeiminių rūpesčių perkėlimą, išpirkas dvasioms po meilės ritualų ir panašiai. Drabužių atributai dažnai naudojami ligai, vienatvei perduoti ar grožiui perimti. Šalikai, karoliukai, apyrankės – tai meilės burtai, skirti žmogui susaistyti. Laikrodis dažnai siejamas su mirties ritualais.

Svarbu suprasti, kad net jei magija nebuvo nukreipta prieš jus, paėmę ritualiniam tikslui skirtą daiktą galite perimti neigiamą energiją – ligą, santykių problemas ar kitą blogį, kuris persikels į jūsų gyvenimą. Jei daiktas paliktas kaip auka, kad išsipildytų noras, jį paėmę tampame „donoru“ – jūsų gyvenimas toje srityje gali pablogėti, o burtą atlikusiam žmogui pagerės. Dėl šios priežasties sankryžose nepatartina atlikti jokių magiškų ritualų. Čia tvyranti energija itin stipri, todėl rizikuojate tapti dalimi proceso, iš kurio sunku išeiti be pasekmių.

Kampas

Kampai nuo seno laikomi tyliais namų energijos sargais – jie gali tiek atimti jėgas, tiek jas grąžinti, atsižvelgiant į tai, kaip juos naudojate. Bioenergetikų teigimu, kampai pasižymi gebėjimu sugerti energiją ir nukreipti ją į išorę – juose nuolat sukasi nematomas srautas, valantis ir tvarkantis erdvę. Dėl šios priežasties kampų nereikėtų užstatyti baldais: lova, sofa ar darbo stalas kampe nėra geras pasirinkimas, nes net skaitant mėgstamą knygą kampas tyliai pasiima energiją.

Suaugusiam žmogui energiją atgauti sunkiau nei vaikui, todėl miegoti ar ilsėtis derėtų atviresnėse erdvėse, kur energija gali laisvai cirkuliuoti. Kampe galima pabūti tik tam tikrą laiką, t. y. kol išvaloma energija, o tada iš jo atsitraukti, nes nuolatinis energijos srautas gali išvarginti. Jei grįžtate pavargę ar kupini neigiamų įvykių, verta pastovėti kampe – tegul jis pasiima negatyvą ir nuramina.

Ne veltui senovėje naudotas auklėjimo būdas, kai vaikui liepdavo pastovėti kampe: čia jis nurimsta, susidėlioja mintis, pergalvoja elgesį. Taip pat nuo seno tikima, kad netekėjusioms moterims ir nevedusiems vyrams nepatartina sėdėti prie stalo kampo, nes tai gali pritraukti ilgus metus vienatvės.

Norint išvalyti namų energiją, rekomenduojama su degančia žvake apeiti visus namų kampus ir kiekviename pastovėti keletą sekundžių.

Pinigų kampas

Kampai gali būti naudojami ne tik namų energijai valyti, bet ir finansinei sėkmei pritraukti. Svarbiausia – pasirinkti tinkamą kampą. Pinigus nešantis kampas tradiciškai laikomas tolimiausiu kairiuoju kampu, stovint prie pagrindinių įėjimo durų į namus. Nesvarbu, kuriame kambaryje jis yra, jame turi būti palaikoma ypatinga tvarka: negali būti sudžiūvusių augalų ar džiovintų gėlių, purvo, dulkių, netvarkos, sudužusių ar sulūžusių daiktų, nereikalingų rakandų, senų sąskaitų ar skolų dokumentų. Visa tai energetiškai trukdo pinigų srautui ateiti į gyvenimą.

Pinigų kampe galima laikyti simbolius, kurie pritraukia turtus. Raudona spalva laikoma aktyvia ir skatinančia sėkmę, todėl ant stalelio ar spintelės galima padėti raudoną vokelį su 1–2 eurais arba kiniškomis monetomis, surištomis raudonu siūlu. Beje, pinigų, piniginės ar rankinės nedera dėti tiesiai ant žemės.

Taip pat čia tinka deginti žvakę arba laikyti kristalą, ypač citrinitą – gausos akmenį. Naudingas ir nedidelis veidrodėlis, kad „padaugintų“ tai, ką atspindi. Fengšui filosofijoje pinigų srautą simbolizuoja vanduo, todėl puikiai tinka nedidelis fontanėlis, akvariumas ar paveikslas su tekančiu vandeniu.

Pinigų kampo energijai stiprinti rekomenduojama įkurdinti augalą – žaluma simbolizuoja augimą, klestėjimą ir gyvybingumą. Ypač tinka vadinamasis pinigų medis, storlapis ar bambukas.

Autorė Laima Samulė

Žvakės liepsna

Daugybė magiškų ritualų atliekama pasitelkus valančią ir gydančią žvakės liepsną. Pasak ezoterikų, ji puikiai tinka ir kovojant su žalingais įpročiais. Geriausia šį ritualą atlikti per delčią, nes kartu su dylančiu Mėnuliu nyksta ir blogas įprotis, kurio norima atsikratyti.

Pasirinkite žvakę, kurią deginsite visą savaitę – iki pasikeis Mėnulio fazė. Ji gali būti ir kvapi, pavyzdžiui, cinamono. Tyloje ir vienumoje patogiai atsisėskite kambario centre, susikoncentruokite į įprotį, kurio norite atsikratyti. Apsvarstykite, kaip jis jums kenkia, kodėl norite jo atsisakyti, kas sulaiko, kaip pasikeistų kasdienybė, jei jo nebeturėtute.

Uždekite žvakę ir žiūrėkite į liepsną galvodami apie savo įprotį. Nebūtina kalbėti jokių burtažodžių – nebent turite susikūrę specialiai šiam ritualui. Įsivaizduokite, kaip liepsna kyla, auga, skverbiasi į jūsų vidų ir apvalo nuo žalingo įpročio. Po kelių minučių užpūskite žvakę ir padėkite ją saugioje vietoje, kad niekas jos neuždegtų. Kitą vakarą ritualą kartokite toje pačioje vietoje, ir taip septynis vakarus iš eilės. Paskutinį vakarą žvakę reikia sudeginti iki galo, kartu su dagtimi. Likusius pelenus ar nesudegusią dalį užkaskite į žemę. Jei po pirmosios ritualo savaitės įpročio atsikratyti vis dar nepavyko, procedūrą galima pakartoti per kitą delčią.

Hipnozės seansai

Hipnozė gali padėti atsikratyti blogų įpročių, nes leidžia specialistui dirbti su gilesnėmis priežastimis, lemiančiomis tokį elgesį. Hipnoterapijos tikslas – ne tik sukurti naują įprotį, bet ir išskaidyti senąjį. Pavyzdžiui, rūkymo atveju hipnozė padeda geriau suprasti, kodėl apskritai buvo pradėta rūkyti ir kas trukdo mesti. Seanso metu terapeutas gali padėti pakeisti mąstymą bei susiplanuoti naują elgesį – sąmoningai apibrėžti priežastis, dėl kurių norima atsisakyti įpročio. Tai gali būti ne tik su sveikata susiję motyvai, bet ir tolimesni siekiai: lengvai užkopti į kalną, sulaukti anūkų būnant sveikam ir pan. Labai svarbu pasirinkti kvalifikuotą hipnoterapeutą, kuris gebėtų padėti išspręsti praeities problemas, lėmusias žalingus įpročius. Kai jų neliks, kartu išnyks ir priklausomybė.

Hipnozė taikoma ir vadinamojo kodavimo nuo alkoholizmo metu. Įdomu tai, kad stipriai paveikti savo pasąmonę galite ir patys. Tiesa, tai reikėtų daryti labai atsargiai, kad nepakenktumėte sau. Bet kokį blogą įprotį verta susieti su fiziškai nemaloniu pojūčiu, pavyzdžiui, galvos ar gerklės skausmu, skausmingu kosėjimu ar pan. Kitąkart, panorėję pasiduoti įpročiui, pasąmoningai pajusite diskomfortą ir jo vengsite.

Vizualizacijos

Šį metodą galima laikyti švelnesne hipnozės forma, nes jo metu taip pat stengiatės paveikti savo pasąmonę ir užprogramuoti joje norimus pokyčius. Tam reikalinga lakesnė vaizduotė ir gebėjimas susitelkti. Kasdien skirkite iki 10 min. vienumoje konkrečiai įsivaizduodami, kaip atrodo jūsų gyvenimas, kai nebeturite žalingo įpročio. Pavyzdžiui, jei blogas įprotis yra nagų kramtymas, įsivaizduokite gražius, tvarkingus nagus, puoštus svajonių manikiūru. Jei pernelyg dažnai naudojatės socialiniais tinklais, vizualizuokite, kiek daug galėtumėte nuveikti su laisvu laiku, kuris atsirastų: sportas, pasivaikščiojimai, stalo žaidimai su šeima, vakarienės su draugais, knygų skaitymas, nauji hobiai ir pan.

Padeda ir vizualizacijos, susijusios su emocijomis – įsivaizduokite, kaip jaučiatės, kai pagaliau nugalite žalingą įprotį. Jei anksčiau, pasidavę įpročiui, jausdavote kaltę ar menkesnę savivertę, tai atsikratę jo jausitės išdidžiai, labiau pasitikėsite savimi, galbūt sulauksite artimųjų įvertinimo ir įgausite daugiau motyvacijos siekti naujų tikslų.

Afirmacijų nauda

Afirmacijos – tai trumpi, pozityvūs teiginiai, padedantys keisti mąstymo modelius ir siekti užsibrėžtų tikslų. Jos gali sustiprinti savivertę, padėti įveikti baimes bei ugdyti pasitikėjimą savimi. Nuosekliai kartojamos afirmacijos kuria pozityvesnį vidinį dialogą, padeda nusiteikti dienai ir išlaikyti vidinę ramybę. Šie teiginiai gali apimti įvairias gyvenimo sritis: karjerą, santykius, sveikatą, gyvenimo būdą. Būtent todėl afirmacijos puikiai tinka ir kovai su blogais įpročiais. Jas galima kartoti garsiai, žiūrint į veidrodį, tačiau praktika rodo, kad žmonės dažnai pamiršta tai daryti. Todėl verta pasiruošti afirmacijų korteles, raštelius ar lipdukus ir juos pritvirtinti gerai matomose vietose arba ant daiktų, kurie siejasi su blogu įpročiu. Pavyzdžiui, jei kavos puodelis skatina norą parūkyti, ant jo galima priklijuoti lipduką su užrašu „Aš galiu nerūkyti“ ar pan.

Afirmacijų tekstai turėtų būti asmeniški, t. y. pritaikyti pagal jūsų silpnybes, charakterį ir net humoro jausmą. Todėl čia tinka ir švelnus sarkazmas, ir lengvas pabarimas, ir hiperbolizavimas. Vis dėlto nepamirškite pagrindinio principo – afirmacijos turi būti pozityvios. Jose negali būti jokio savęs menkinimo ar neigiamų žodžių.

Nauji įpročiai

Atsikratyti blogų įpročių galima juos keičiant naujais. Nors tame mažai magijos, kartais prireikia tarsi antgamtiškų galių, kad įprastą rutiną pakeistumėte nauja. Be to, čia esama ir skaičių magijos – moksliniai tyrimai rodo, kad nauji įpročiai susiformuoja per 21 dieną. Šiame skaičiuje užkoduotas magiškas trejetas: 21 diena – tai 3 savaitės, be to, 2 + 1 = 3. Trejetas simbolizuoja kūrybinę galią, augimą, judėjimą į priekį ir Švenčiausiąją Trejybę. Daugelyje ritualų tam tikri veiksmai pakartojami tris kartus, kad būtų užtvirtinti. Visose religijose ir kultūrose trejetas laikomas pirmuoju skaičiumi, apibūdinančiu baigtumą. Todėl jis gali simbolizuoti ir blogų įpročių pabaigą.

Kaip pakeisti vieną įprotį kitu? Pavyzdžiui, kaskart norint užsirūkyti – padaryti 10 atsispaudimų. Už kiekvieną pusvalandį ekrane – perskaityti 20 knygos puslapių. Jei kyla noras kramtyti nagus – užimti rankas: sutvarkyti darbo stalą, sudėti indus į indaplovę ar pan. Jei blogas emocijas norisi skandinti kokteilio taurėje – geriau išeiti pabėgioti: taip pasigaminsite daugiau laimės hormonų ir jausitės puikiai tiek tą, tiek kitą dieną.

Svarbu, kad blogą įprotį geru keistumėte kasdien net tris savaites, kol naujas įprotis taps įprasta rutina.

Dirgiklių pašalinimas

Dauguma blogų įpročių susiformuoja dėl tam tikrų dirgiklių, dažnai – streso ar neigiamų emocijų. Ypač tai pasakytina apie įpročius, kurie slopina emocijas ar dirbtinai skatina laimės hormonų veiklą, pavyzdžiui, alkoholio ar tabako vartojimą bei emocinį valgymą. Visų šių įpročių nepavyks atsikratyti, jei toliau būsite nuolat dirginami. Reikėtų atidžiai įvertinti, dėl kokių aplinkybių ir su kokiais žmonėmis būnant labiausiai linkstate pasiduoti blogiems įpročiams. Geriausia būtų eliminuoti šiuos dirgiklius. Pavyzdžiui, jei darbas sukelia itin didelį stresą, dėl fizinės ir psichinės sveikatos verta apsvarstyti kitos darbovietės paiešką arba darbo profilio keitimą. Jei didžiulę įtampą kelia bendravimas su tam tikrais žmonėmis, geriau sumažinti bendravimą iki minimumo arba, jei reikia, visiškai nutraukti saitus. Kartais patys artimiausi žmonės, to nesuvokdami, skatina blogus įpročius keldami įtampą, kritikuodami, pašiepdami ar užduodami netinkamų klausimų. Pirmas žingsnis – su jais pasikalbėti. Jei situacija nesikeičia, verta atsiriboti.

Naudinga praktikuoti įvairias nusiraminimo praktikas bei atrasti malonumą teikiančių fizinių ar intelektualių veiklų.

Atsisveikinimo būdai

Su blogais įpročiais galima simboliškai atsisveikinti ir pradėti naują etapą – gyventi sveikiau, šviesiau, švariau. Ezoterikoje atsisveikinimo ar paleidimo ritualai dažnai susiję su stichijomis: Ugnimi, Vandeniu, Žeme, Vėju. Jas pasitelkus galima pabandyti paleisti ir žalingus įpročius. Paprastiau tai padaryti, jei įprotis susijęs su tam tikru objektu. Pavyzdžiui, cigaretes galima sudeginti ir pelenus užkasti; jas galima sutrupinti ir paleisti pavėjui. Alkoholį galima išpilti į kriauklę ar unitazą. Su kitais įpročiais nėra taip paprasta, bet pasitelkus išmonę tai tikrai įmanoma. Paprasčiausias būdas – blogą įprotį simboliškai užrašyti ant lapo. Tai gali būti vienas žodis, pavyzdžiui, „Persivalgymas“, „Apkalbos“, „Buvusiojo persekiojimas socialiniuose tinkluose“ ir pan. Tą lapelį galima sudeginti ir pelenus išbarstyti ar užkasti, suplėšyti ir paleisti pavėjui arba upės tėkmėje.

Svarbiausia – intencija. Atliekant atsisveikinimo ritualą reikia sąmoningai suvokti, kad nuo šios akimirkos esate pasiryžę keistis, nenorite grįžti atgal, esate stiprūs ir valingi, todėl galite atsisakyti dalykų, kurie galbūt ilgą laiką buvo kasdienybės dalis. Viskas prasideda nuo nuoširdaus noro keisti gyvenimą. Ir pasikeisti gali kiekvienas.

Jei anksčiau, pasidavę įpročiui, jausdavote kaltę ar menkesnę savivertę, tai atsikratę jo jausitės išdidžiai, labiau pasitikėsite savimi, galbūt sulauksite artimųjų įvertinimo ir įgausite daugiau motyvacijos siekti naujų tikslų.

Autorė Laima Samulė

Sumaniai pasirinkti rūbai

Naujųjų metų išvakarėse raudoni drabužiai vilkimi ne šiaip sau. Sakoma, kad šis paprotys kilęs iš senovės Kinijos mitologijos. Pagal legendą, Naujųjų metų išvakarėse iš jūros išlįsdavo pabaisa, vardu Nianas – milžiniškas padaras ilga galva ir aštriais ragais, puolantis žmones ir gyvulius. Siekdami apsisaugoti, žmonės puošdavo namus raudonais žibintais, vėliavėlėmis ir drabužiais, nes tikėta, kad ši spalva atbaido pabaisą. Raudona Kinijoje iki šiol laikoma laimės, džiaugsmo ir sėkmės simboliu, todėl šis paprotys išliko gyvas iki šių dienų – tiek švenčiant kinų Naujuosius metus, tiek sutinkant naujų metų pradžią kitose kultūrose.

Raudonų drabužių, ypač apatinių, dėvėjimas tapo ir italų bei kai kurių Lotynų Amerikos šalių tradicija. Manoma, kad jie pritraukia meilę, aistrą, sėkmę ir finansinę gerovę. Italijoje svarbi detalė – šie apatiniai turi būti nauji ir gauti dovanų, nes tik tuomet jie iš tiesų turi magišką poveikį. Tokia tradicija populiari ne tik per Naujuosius metus, bet ir per Valentino dieną ar kitas šventines progas.

Vis dėlto raudona spalva – ne vienintelis laimės talismanas. Filipinuose naujametės aprangos kodas dažnai apima taškuotus drabužius ar aksesuarus. Kiekvienas taškelis simbolizuoja monetą, tad kuo jų daugiau, tuo didesnė tikimybė pritraukti turtus ir klestėjimą.

Ypatingos detalės

Žvakės uždegimas. Baltos žvakės uždegimas prieš vidurnaktį simbolizuoja apsivalymą, naują pradžią ir dvasinį atsinaujinimą. Raudona žvakė, pasak senųjų tradicijų, padeda pritraukti meilę, o žalia – finansinę sėkmę bei klestėjimą.

Fejerverkai. Jie išrasti VIII a. Kinijoje, o į Europą atkeliavo XIII a., kur juos imta naudoti per karines šventes ir valdovų iškilmes. Nors šiandien jie simbolizuoja džiaugsmą ir šventę, jų prasmė yra daug senesnė – ugnies, šviesos ir triukšmo derinys turėjo atbaidyti piktąsias dvasias ir pritraukti gerąsias.

Vidurnakčio bučinys. Senas prietaras sako: jei vidurnaktį pabučiuosi širdžiai brangų žmogų ir pajusi šiurpuliukus – meilė tęsis visus metus. Populiari šio papročio versija siejama su amalo šakele. Vikingų mitologijoje amalas buvo siejamas su Frėja – meilės ir vaisingumo deive. Kitame pasakojime minima namų židinio, santuokos ir motinystės globėja Friga, kurios ašaros, virtusios raudonomis amalo uogomis, pažadino iš mirties sūnų Balderį. Iš džiaugsmo deivė Friga bučiavo visus, kurie praeidavo pro šalį – taip gimė tradicija bučiuotis po amalu kaip taikos ir meilės ženklas.

Pilnas sandėliukas ir piniginė. Naujųjų metų išvakarėse verta pripildyti virtuvės lentynas ir pinigines. Manoma, kad pilnas sandėliukas pritraukia gausą ir užtikrina, jog visus metus netrūks maisto, o pilna piniginė – finansinę sėkmę ir pastovumą. Ši tradicija paplitusi daugelyje šalių – nuo Europos iki Lotynų Amerikos – ir simbolizuoja pasirengimą klestėjimui bei saugumui ateinančiais metais.

Tuščias lagaminas. Kolumbijoje ir kitose Pietų Amerikos šalyse Naujųjų metų naktį žmonės vaikšto po namus ar net išeina į gatvę su tuščiu lagaminu. Tai džiaugsmingas ir šiek tiek juokingas paprotys, kuriuo tikima pritraukiant keliones, naujus nuotykius ir platesnius horizontus ateinančiais metais.

Indų ir senų daiktų mėtymas pro langą. Italijoje bei kai kuriose kitose šalyse senus metus žmonės palydi gana triukšmingai – išmeta senus daiktus pro langą. Tai simbolizuoja atsisveikinimą su praeitimi ir vietos padarymą naujiems dalykams. Dėl saugumo, stiklines ar lėkštes patariama ne mesti pro langą, o sudaužyti namuose – šukės esą neša laimę.

Orų stebėjimas. Nuo senų laikų žmonės tikėjo, kad vėjas Naujųjų metų rytą gali išpranašauti ateinančius metus. Sakoma, jog vėjas iš pietų pranašauja gerovę ir sėkmę, iš šiaurės – sunkumus bei finansinius iššūkius. Vėjas iš rytų laikomas nepalankiu, nešančiu nelaimes, o vakarų vėjai – dosnūs, žadantys turtus ir derlingus metus.

Trijų NE taisyklė

NEverkti. Kad ir kokios emocijos užplūstų, sausio 1-ąją verkti nerekomenduojama. Šis paprotys turi senas šaknis Azijos ir Europos kultūrose, kuriose manyta, kad pirmoji metų diena nulemia visų metų nuotaiką ir likimą. Sakoma, jog ašaros Naujųjų metų dieną pritraukia liūdesį ir nesėkmes, todėl šią dieną geriau pasitikti su šypsena – net jei viduje viskas neatrodo taip šviesu. Džiaugsmas ir optimizmas, priešingai, laikomi geriausiais talismanais ateinantiems metams.

NEtvarkyti namų. Pagal senovės kinų tradicijas, Naujųjų metų dieną draudžiama valyti namus, šluoti ar skalbti drabužius. Tikima, kad kartu su dulkėmis gali būti išnešta metų sėkmė ir gerovė. Kinijoje šis paprotys išlikęs iki šiol – daugelis žmonių generalinį tvarkymą atlieka išvakarėse, kad sausio 1-ąją viskas būtų švaru, tačiau likimas liktų namuose. Tad jei norite pradėti metus nuo švaraus lapo, šįkart geriau tą darykite simboliškai, o ne su šluota rankoje.

NEvalgyti vištienos, omarų, krabų ir krevečių. Maistas per Naujuosius metus turi gilią simbolinę reikšmę – jis gali nulemti, kokie bus ateinantys metai. Pagal kai kurias Azijos ir Pietų Europos tradicijas, Naujųjų metų dieną nereikėtų valgyti vištienos, nes jos sparnai simbolizuoja sėkmės išskridimą. Omarai, krabai ir krevetės juda atgal, todėl manoma, kad jie gali atitraukti žmogų nuo progreso ar užstrigdyti praeityje. Norint pritraukti klestėjimą ir stabilumą, geriau rinktis maistą, kuris juda pirmyn, pavyzdžiui, žuvį, simbolizuojančią gausą, arba lęšius, primenančius monetas. Šventiniam meniu verta rinktis patiekalus, simbolizuojančius judėjimą į priekį, augimą ir sėkmę.

Šiek tik magijos

Naujųjų metų pradžios ritualas

Reikės: mažo gamtos kūrinio, kurį galima saugiai sudeginti: gėlės, pagaliuko, lapo ar augalo dalies. Popieriaus juostelės ir rašiklio, žvakės, žiebtuvėlio bei peleninės arba ugniai atsparaus indo.

Pasiruošimas. Paimkite popieriaus juostelę ir rašiklį. Užrašykite viską, ką norite paleisti kartu su besibaigiančiais 2025-aisiais – tai gali būti tiek konkrečios situacijos, tiek emocijos ar mintys. Kiekvieną norą ar jausmą užrašykite atskirai, pavyzdžiui, „Aš paleidžiu savo baimę ir nerimą dėl ateities.“ Tokių eilučių galite parašyti tiek, kiek norite. Tuomet apvyniokite popieriaus juostelę aplink gamtoje rastą daiktą (akmenį, šakelę ar kankorėžį) ir padėkite jį ant naktinio stalelio. Prieš eidami miegoti mintyse paprašykite, kad jūsų išlaisvinama energija būtų perkelta iš popieriaus į šį objektą.

Ritualas. Uždekite žvakę ir pasidėkite apvyniotą daiktą šalia savęs. Jei esate lauke, pasiruoškite mažą duobutę, kurioje vėliau galėsite saugiai sudeginti popierių. Jei ritualą atliekate patalpoje, pasirūpinkite, kad daiktas būtų mažas ir tinkamas deginti peleninėje ar ugniai atspariame inde. Akimirką susitelkite į dėkingumą už praėjusius metus. Pagalvokite apie viską, kas buvo gera, net jei 2025-ieji nebuvo lengvi. Jei iš karto nekyla minčių, pradėkite nuo paprastų dalykų: stogas virš galvos, maistas, švarus vanduo, artimųjų palaikymas. Garsiai ištarkite: „Esu dėkingas už …“. Kai sąmoningai nukreipiame dėmesį į dėkingumą, mūsų energija ima keistis – pradedame pastebėti dar daugiau priežasčių džiaugtis. Tada paimkite savo gamtos objektą, trumpam palaikykite jį rankose ir garsiai pakartokite, ką paleidžiate. Užsimerkite ir įsivaizduokite savo gyvenimą be šio dalyko – kaip jaustumėtės, kokie nauji, šviesesni dalykai atsirastų vietoj to, kas jus slėgė. Pabūkite su šiuo vaizdiniu kelias minutes. Kai pasijusite pasiruošę, laikykite daiktą virš žvakės liepsnos, kol jis užsidegs, ir padėkite jį į duobutę ar ugniai atsparų indą. Stebėkite, kaip liepsna pamažu praryja popierių ir daiktą – kartu su jais išnyksta ir tai, ką norite paleisti. Kai ugnis užgęsta, užberkite duobutę žemėmis ir padėkokite žemei, kad ji priėmė jūsų naštą. Jei ritualą atlikote namuose, surinkite pelenus ir išbarstykite juos lauke ant žemės arba į kambarinio augalo vazoną – taip užbaigsite paleidimo procesą.

Autorė Monika Budnikienė

Dieviški simboliai ir tikėjimo galia

Neįprastas britės Louise elgesys tikriausiai neatrodytų komiškas milijonams japonų, indų ar kinų. Šiose šalyse vyrauja politeistinės religijos, kuriose yra dievybių, susijusių su turtu. Azijoje įprasta melstis ir prašyti pinigų ar materialinių gėrybių. Štai krikščionybėje troškimas praturtėti dažnai laikomas nuodėme. Visai kitaip yra Japonijoje. Šalyje vyrauja šintoizmas, o už turtą atsakingi net septyni dievai. Skaičius 7 Japonijoje simbolizuoja gerą lemtį. Šios dievybės ypač populiarios tarp ūkininkų, žvejų ir verslininkų. Kiekvienas dievas turi skirtingas funkcijas: saugo vaikus, globoja senatvę, suteikia laimę, sėkmę, saugo pasėlius ir pan. Iš jų galima išskirti Daikokuteną – prekybos ir klestėjimo dievą. Jis suteikia sėkmę bei saugo turtą ir namus. Su juo siejamas įdomus paprotys, vadinamas „likimo vagyste“: reikia pavogti dievo figūrėlę ar paveikslėlį taip, kad niekas nematytų. Tikima, kad tai atneša finansinę sėkmę. Daikokutenas vaizduojamas besišypsantis, su mažomis kojomis, kepure ant galvos ir maišu, pilnu gėrybių. Įdomu, kad jo atvaizdas puikavosi ant pirmųjų japoniškų banknotų– 1 jenos kupiūros, leidžiamos nuo 1885 iki 1958 m. Tikima, kad žmonės, įsigiję šį istorinį banknotą, užsitikrina gerovę sau ir savo palikuonims. Retų jenų kupiūrų ieško ne tik kolekcionieriai, bet ir tikintieji, kad dievybės atvaizdu puoštas pinigas taptų finansinės gerovės talismanu.

Kinijoje, kur vyrauja daoizmas, garbinamas dievas Cai Šenis, arba tiesiog turto dievas. Tikima, kad jis apdovanoja turtais tuos, kurie juo tiki. Kinų Naujųjų metų šventės metu deginami smilkalai jo šventykloje tikint, kad tai atneš laimę ir turtus. Žmonės vieni kitiems linki „kad kiti nauji metai būtų turtingi“. Kinijoje svarbu net dievo statulėlės įnešimo kryptis, pvz., jei jis žiūri į pietryčius, tampa dievu, atsakingu už azartinius lošimus, jei į šiaurės rytus – už auksą. Įdomu, kad šis dievas vaizduojamas dvejopai: kaip civilinis pareigūnas arba kaip karinis, kartais jojantis ant tigro. Daugelis kinų namuose laiko abu atvaizdus tikėdami, kad tai atneša dvejopą laimę.

Indijoje norint praturėti meldžiamasi ir aukojama deivei Lakšmei. Jos vardas, minimas seniausiame indų literatūros kūrinyje „Rigvedoje“, reiškia laimės ženklą. Vėliau šis žodis tapo bendriniu ir pradėtas sieti su laime, sėkme ir gera klotimi. Lakšmė vaizduojama jauna, keturrankė arba dvirankė, auksinės odos, raudonu sariu vilkinti moteris, pasidabinusi papuošalais, iš jos delnų byra aukso monetos. Daugelyje politeistinių religijų įprasta turto dievybių paveikslėlius ar statulėles nešiotis su savimi arba įrengti nedidelį altorėlį namuose – geriausia paslėptą nuo svetimų akių.

Nuo meditacijos iki turtų vazos

Melstis nepažįstamai dievybei ir nuoširdžiai prašyti gausos bei turto gali būti gana sudėtinga, ypač vakariečiams. Mūsų tikėjimo praktikose dvasinis ir materialus pasauliai tradiciškai yra atsieti vienas nuo kito, todėl mums kur kas lengviau pinigus suvokti ne kaip dievų palaimą, o per energetinių mainų prizmę.

Tokį požiūrį siūlo budizmas. Kai kuriose Indijos teritorijose ir Tibete tikima, kad užsiimant tantrinėmis praktikomis, pvz., Dzambalos praktika, palaipsniui per troškimą turėti materialinę gerovę ateinama į dvasinio tobulėjimo kelią. Budistinės gerovės praktikos nėra burtai, skirti įgyti turtą bet kokia kaina. Jos padeda išgryninti pačią gerovės sampratą žmoguje, keisti likimą, tirpdyti karmines kliūtis ir atverti kelią materialinei gerovei. Kai kliūtys pašalinamos, gerovė – dažnai pinigų pavidalu – pradeda tekėti į žmogaus gyvenimą.

Šiems pokyčiams pasiekti nebūtina sudėtinga technika. Kasdienės meditacijos, jogos ar sąmoningo kvėpavimo praktikos, trunkančios vos 5–10 min., gali išjudinti praną – gyvybinę energiją. Kai prana pradeda laisvai tekėti, gyvenimas vystosi taip, kaip iš tiesų lemta, o kartais taip, kaip trokšta pats žmogus. Tai nereiškia, kad iš dangaus pradės kristi pinigai. Laisvai tekanti prana suteikia palankių galimybių kasdienybėje: geriau mokamą darbą, tinkamas investicijas ar galimybę įsigyti tai, ko reikia už prieinamą kainą. Tam nereikia manifestacijų ar viešo norų deklaravimo. Reikia tik susitelkti į kasdienius energiją išlaisvinančius ritualus.

Tibete, siekiant reikšmingesnių pokyčių, statomos vadinamosios turtų vazos. Šios vazos teikia palaiminimus savininkui: pritraukia dvasinę ir materialinę gerovę bei saugo nuo negatyvių įtakų – tiek žmogiškų, tiek energetinių. Vaza veikia karminius ryšius, pašalindama kliūtis materialinei gerovei, ir plečia dvasingumą, taip didindama transcendentinius gebėjimus. Ji tiesiog pažadina neišsenkantį gerovės šaltinį žmoguje. Turtų vazą galima suvokti trimis lygmenimis: išoriniu – materialiu indo pavidalu, į kurį dedamos įvairios medžiagos: auksas, sidabras, ametistas, agatas, oniksas, perlas, lazuritas, koralas, žadeitas, piritas, kriauklės, turkis, grūdai (pvz., ryžiai, simbolizuojantys vaisingumą) ir dievybių atvaizdai. Vidiniu – dangiškais rūmais, kuriuose gyvena dvasinės dorybės. Jas puoselėjant žmogus pritraukia jas ir į kasdienį gyvenimą. Slaptuoju – laimingo, patenkinto proto būsena. Kuo laimingesnis vazos kūrėjas, tuo daugiau gėrybių joje telpa. Turtų vazą gali pasigaminti kiekvienas. Tai gali būti dailus indas, kuriame laikomi pinigai, keli vertingi papuošalai ir nuotraukos, vaizduojančios troškimus, pvz., naujo automobilio modelio nuotrauka.

Iš Tibeto tradicija atkeliavo ir į Kiniją, kur ją pritaikė fengšui meistrai. Fengšui turtų vazos naudojamos pinigų srautui pritraukti į namus, tačiau laikantis griežtų taisyklių:

• Indas turi būti iš porceliano, krištolo arba tauriojo metalo.
• Geriausia, kad apačia būtų platesnė nei viršus.
• Indas užpildomas tik trijis ketvirčius tūrio, kad liktų vietos gausai augti.
• Vaza turi būti uždengta dangteliu arba šilko audiniu.
• Laikoma pagarbiai vienoje vietoje – pietrytiniame namų svetainės kampe.

Vazoje laikomi būtini elementai: trys kiniškos monetos, perrištos raudonu kaspinu (pagausina pinigus 9 kartus per metus), nedidelė besišypsančio Budos statulėlė, nelyginis skaičius krištolinių rutuliukų (simbolizuoja kliūčių pašalinimą), aukso gabalėlis ir vokas su mažos vertės skirtingų šalių valiutos kupiūromis. Bent kartą per savaitę rekomenduojama uždegti natūralius smilkalus ir pasigėrėti vazos išvaizda. Mat, kaip sako tradicija, turtas mėgsta dėmesį.

Auotrė Eglė Stratkauskaitė