LNK baigė rodyti brangiausią visų laikų Turkijos serialą „Didingasis amžius“, kuriame demonstruojama Osmanų imperijos didybė. Serialas „Didingasis amžius“ paremtas tikra istorija – Sultonas Nuostabusis buvo dešimtasis ir ilgiausiai valdęs imperatorius, Osmanų imperijos sultonas nuo 1520–ųjų iki pat savo mirties 1566–aisiais. Ambicingiausiu Turkijos serialu vadinamas „Didingasis amžius“ žiūrovus pavergė savo neįtikėtinomis dekoracijomis, kostiumais ir vaizdiniais.

 

Magnificent Century Season 4_1024x1050

LNK žiūrovams pasiūlė pažvelgti į „Didingojo amžiaus” užkulisius. Žiūrovų dėmesiui – devynių dalių dokumentinis filmas apie tai, kaip buvo kuriamas šis serialas, kurio prabangai nėra ribų. Sakoma, kad prabanga jis pralenkė net „Sostų karus”. Dokumentiniai filmai rodomi šeštadieniais 17.40 val. per LNK.

 

Serialas susuktas keturiuose tūkstančiuose kvadratinių metrų uždarų filmavimo aikštelių, dvidešimt trijose patalpose, penkeriuose Osmanų rūmuose. Kiekvienoje serijoje – šimto trisdešimties žmonių filmavimo komanda. Už dekoracijas atsakinga dvylikos žmonių komanda. Už kostiumus – dvidešimt penkių žmonių komanda.

 

Filmavimams statyta dešimt naujų pastatų. Naudota tūkstančiai kalavijų. Penkiasdešimt tūkstančių metrų audinių kostiumams. Šimtas tūkstančių metrų audinių dekoracijoms. Penki tūkstančiai kostiumų. Keturi tūkstančiai turbanų ir karūnų. Kiekvienoje serijoje – trys šimtai antraplanių aktorių. Iš viso penkiasdešimt tūkstančių antraplanių aktorių.

 

Daugelyje pasaulio šalių per tris šimtus milijonų gyventojų žiūrėjo „Didingąjį amžių“, tarp jų – 2,4 mln. LNK žiūrovų. Dokumentiniuose filmuose kalba skirtingų šalių žiūrovai. Lietuvos žiūrovams atstovauja LNK žinių vedėja Lina Kairytė.

 

Ruošdamiesi serialui, prodiuseriai išsikėlė tikslą: leidęsi į Osmanų laikus, stengėsi sukurti dinamišką, modernų ir prie televizoriaus ekranų šiuolaikinį žiūrovą prikaustysiantį filmą. Filmo kūrėjai domėjosi, kaip atrodė tikri šešioliktojo amžiaus kostiumai. Yra daug juos vaizduojančių miniatiūrų. Dailininkai apžiūrėjo Topkapio rūmuose eksponuojamus anų ir šių laikų kaftanus.

 

Kiekvienas užsisegtas vėrinys, auskarai, šukuosenos, drabužiai, – viskas buvo renkama atsižvelgiant į tos dienos seriją ir scenarijų. Visos spalvos turėjo prasmę ir potekstę.

 

Iš istorijos žinoma, kad Sultono Nuostabiojo mylimoji Hiurem mėgo purpurinę. Kai ėmė įgauti vis daugiau įtakos ir galių, o ypač – po vestuvių, siekta naudoti daugiau purpurinės. Graikijoje purpurinė buvo kilmingųjų spalva. Galbūt čia buvo vergės kompleksas – ji šitaip įsivaizdavo būsianti viršesnė.

 

Bizantijos laikais purpurinės spalvos drabužius vilkėti galėjo tik imperatorius ir imperatorienė. Tais laikais jokiam turtuoliui šios spalvos audiniai buvo neprieinami. Nes purpurinę išgaudavo iš okeano midijų ir austrių, kurių miltelius maišydavo su kitais ingredientais.  Rinkdami spalvas, filmo autoriai turėjo omeny, kad ne visi personažai gali ją vilkėti  ir kad ji – ypatinga rūmų spalva.

 

Iš viso sukurta penki tūkstančiai kostiumų. Daugėjant žygių ir rodomų rūmų, didėjo ir kostiumų skaičius. Pagaminta du tūkstančiai kalavijų, nes filmuojant mūšių scenas kai kurie lūždavo. Šiose scenose vaidinantys aktoriai kartais įsijautę imdavo elgtis taip, lyg iš tiesų kautųsi.

 

Filmo kūrėjai Iš arabų šalių gavo ne vieną elektroninį laišką pasiūti vestuvines suknias, plaukė užsakymai prabangioms vestuvėms, bet serialo kūrėjai, aišku, neturėjo kada tuo užsiimti. Iš daugelio Arabijos viešbučių sulaukta prašymų personalo darbuotojams siūti uniformas.

 

Pagrindiniam aktoriui Enginui Oztiurkui teko nešioti keturiasdešimt penkių kilogramų šarvus. Kartą per filmavimą šiuos šarvus teko vilkėti net vienuolika valandų. Todėl smagiausia filmavimo akimirka aktoriui būdavo tada, kai reikėdavo šarvus nusiimti. Aktorius sako, kad anksčiau kariai valgė daug veršienos, todėl ir jėgų daug turėjo.  Vieno kario dienos davinys būdavo visas veršis. Taigi nenuostabu, kad to meto vyrai buvo tokie tvirti ir judrūs.

 

„Didingąjį amžių“ LNK eteryje keičia kitas turkų serialas – pagal kultinį 1922 metais parašytą Reşat Nuri Güntekin romaną  „Čiauškutė“ (Çalıkuşu) sukurta to paties pavadinimo 72 dalių drama.