Legendose pasakojama, kad baigiantis 1817 metų vasarai Belų šeimą Tenesyje (JAV) pradėjo terorizuoti blogoji ragana. Ji neleisdavo užmigti naktį, skleisdama keistus, klaikius garsus, užpuldavo ir žiauriai sumušdavo namiškius, galų gale mirtinai nunuodijo šeimos galvą – Džoną Belą. Tačiau per ketverius metus, kuriuos ji praleido Belų sodyboje, ji ne tik siautėjo, bet ir išgelbėjo vaiką Belų raganos urve ir davė patarimų dėl saugumo.

 

ragana

Kartą vaikai žaisdami fermoje atrado maždaug 150 m ilgio karstinį urvą. Panorę sužinoti, kas tai yra jie pradėjo tyrinėti. Vienas iš vaikų įstrigo angoje. Kilo panika. Vaikas pradėjo šauktis pagalbos ir išgirdo atsakymą: „Aš jį ištrauksiu“. Balsas vis artėjo ir kažkokia nematoma jėga ištraukė jį iš angos. Manoma, kad tai padarė garsioji Belų ragana. Ta pati, kurios rankos pasmaugė Džoną Bellą ir kuri naktimis vilkdavo sunkias metalo grandines po namus.

 

Po to, kai Belų ragana ištraukė išstrigusį vaiką, nematoma pasivertusi ragana vaikams išdėstė pamoką, kaip reikia elgtis saugiai urvuose ir nieko nepaaiškinusi dingo. Senoliai pasakoja, kad Belų ragana, tada, kai nekamuodavo namiškių, gyvendavo šiame urve. Nepaisant to, kad Belų ragana padarė šį gerą darbą, jos buvo baiminamasi kaip keisto ir šiurpaus fenomeno.

 

Belų raganos incidentas – turbūt žinomiausias raganų medžioklės atvejis visoje Jungtinių Valstijų istorijoje. Kalbama, kad šalyje tai vienintelis atvejis, kai dėl vyro mirties buvo apkaltintas vaiduoklis. Iki šių laikų yra tikinčių, kad Tenesio kalvose, prie Raudonosios upės klajoja poltergeistas.

 

Džonas Belas ,kartu su žmona Liusi ir šešiais vaikais persikėlė gyventi į Tenesį 1804 metais. Jie įsikūrė 1000 akrų sklype prie Raudonosios upės krantų. Iš rąstų pasistatė pusantro aukšto kotedžą, vergų trobas ir ūkinius pastatus.

 

Džonas Belas buvo stiprus, griežtas ir darbštus žmogus. Per 13 metų Tenesio fermą jis pavertė sėkminga ir nešančia pelną. Vyras bendruomenėje buvo labai gerbiamas kaip puikus ūkininkas ir religingas žmogus, pavyzdinis vyras ir tėvas. Jis buvo patyręs verslininkas, mokėjęs gauti pelno beveik iš bet ko. Džonas susilaukė šešių vaikų, iš kurių keturių stiprių sūnų, kurie prižiūrėjo ūkį, kai tėvas paseno ir nusilpo.

 

1817 metais Džonas pirmą kartą tolumoje pamatė keistą, į šunį panašų pavidalą, kuris greitai dingo. Netrukus vienas iš Džono sūnų, Driuris, pamatė didelį, bjaurų, niekada nematytą paukštį, nutūpusį ant tvoros. Dar kitą dieną Driuris su seserimi Betse, vaikščiodami po vaismedžių sodą, pastebėjo seną moterį, einančią netoli jų. Betsė pabandė ją užkalbinti, bet senutė dingo, neištarusi nė žodžio.

 

Kai buvo pastatyta paskutinė troba Belo fermoje, pradėjo dėtis dar keistesni dalykai. Aplink namus buvo galima dažnai išgirsti keistus, nepaaiškinamus garsus. Atrodė, kad kažkas belstųsi į duris ir langus, į stogą daužosi sparnai arba tarsi gyvūnai peštųsi ir draskytųsi. Bėgant laikui, garsai darėsi vis intensyvesni, bet priežastis, kodėl jie kyla, nebuvo nustatyta. Kartais buvo girdimi garsai, primenantys čepsėjimą ir srėbimą. Vakarai Belų sodyboje tapo nelaukiami kaip baisiausias košmaras.

 

Po metus trukusios įtampos Džonui Belui vyresniajam pakriko nervai – jam tapo sunku kramtyti ir ryti. Nors Džonas buvo labai racionalus žmogus, jis įtikėjo, kad dėl to kaltos nežemiškos jėgos. Jis kreipėsi į savo draugą, krikščionį Džeimsą Džonsoną prašydamas praleisti naktį jo namuose ir susigrumti su dvasiomis. Kol Dž. Džonsonas svečiavosi, paslaptingas triukšmas dar labiau sustiprėjo, o naktį kažkokia nematoma jėga vargšą Džeimsą nuolatos nuklodavo. Kad ir kaip Džeimsas meldėsi ir prašė dvasią išeiti, jam nepavyko nieko padaryti.

 

Vieną naktį dvasia pradėjo šnekėti – ji atkartojo maldą, kurią kalbėjo Džeimsas, bandydamas išvaryti nežemiškas būtybes. Dvasia kalbėjo Džeimso balsu, tačiau, paklausus, koks jos vardas, prisistatė kaip Keitė. Nuo tada ji pradėjo dainuoti ir skleisti šiurpias apkalbas. Keitė žinojo viską apie visus ir buvo be galo galinga ir stipri. Keitė dažnai nukreipdavo savo neapykantą prieš Džoną Belą. Jį kankindavo ir grasindavo nužudyti. Kitų šeimos narių jį nepuldavo. Kalbama, kad ypač mylėjo Džono žmoną Liusi, kuri virtuvėje jai dainuodavo dainas ir gerbė vieną iš jo sūnų Džoną jaunesnįjį, nes jis jos nebijojo.

 

Kodėl Belų ragana norėjo atkeršyti Džonui Belui iki šių dienų liko paslaptis, nors teorijų yra visokių.