Pasaulyje yra vietų, kuriose gyvena tik vaiduokliai ir praeities šmėklos. Viena iš tokių – dabar jau nedaugeliui girdėtas Banakas, kažkada buvo labai svarbus miestas Šiaurės Amerikoje. 1862 metais grupė aukso ieškotojų įkūrė stovyklavietę šalia užutėkio, kuriame prieš tai gyveno tik didžiuliai spiečiai žiogų. Sijodami upės, kurią vėliau pavadino Žiogų užutėkiu, smėlį, jie atrado didžiausią aukso gyslą Montanos (šiaurinė JAV valstija) istorijoje.

 

Banakas

Per keletą mėnesių, kai buvo paskelbta apie aukso gyslos radimą, iki sunkios ir ilgos žiemos pradžios į šią kalnuotą vietovę atvyko daugiau nei 500 turtų ištroškusių žmonių. Ketindami čia išgyventi iki pavasario, žmonės greitosiomis susirentė trobesius. Tačiau netrukus pasklido žinia, kad dar daugiau aukso rasta Senuosiuose vakaruose, todėl jie, viską palikę, išskubėjo ten. Tuo metu taip būdavo įprasta – kai vienoje vietoje baigdavosi aukso atsargos, žmonės išvykdavo ten, kur jo dar būdavo ir palikdavo miestus, namus, kuriuos patys pastatė. Pamažu Šiaurės Amerikoje kūrėsi apleisti, vaiduoklių miestai, kurie nebyliai priminė ir kai kurie iki šiol primena apie aukso ieškotojų amžių šioje šalyje.

 

Kai pasibaigė gili ir šalta 1862 metų žiema, į Banako miestą atvyko dar daugiau praturtėti ištroškusių avantiūristų. Nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro jie praleisdavo užutėkyje, plaudami auksą iš dumblo, ieškodami vertingų grynuolių. Gyveno žmonės palapinėse arba paskubomis suręstose trobelėse, nes svarbiausias tikslas buvo rasti daugiau aukso negu kiti.

 

Banake be ieškojimo aukso daugiau nelabai buvo ką veikti. Dažnai kildavo kovų tarp gyventojų, tačiau policijos nebuvo, todėl niekas negalėjo jų sustabdyti. Vieni ieškodavo aukso žemės kloduose, o kiti grobdavo iš žmonių. Labai dažnai, kai aukso ieškotojai, pasikrovę rastą auksą, važiuodavo į Virdžinijos miestą, juos sustabdydavo ginkluoti ir pavojingi plėšikai. Žmonės, netekę turto, džiaugdavosi bent jau išlikę gyvi.

 

1863 metais Banako gyventojai panoro įstatymų ir tvarkos. Jie išsirinko šerifą, kuriuo tapo Henry Plummeris, kuris tapo atsakingas už miesto valdymą ir situaciją keliuose. Tačiau puse lūpų buvo kalbama, kad šerifas turi paslapčių. Galiausiai žmonės jį apkaltino, esą jis vadovavo kelio plėšikų gaujai, kuri grobdavo auksą. H. Plummeris gaują suformavo iš patikimų savo pavaduotojų. Pavojinga grupuotė apiplėšė ir nužudė daugiau nei 100 vaikų. Laukiniuose vakaruose nei įstatymų, nei teismų nebuvo. Nusikaltimai vykdavo dienos šviesoje. Niekas negalėjo jaustis saugus.

 

Gaujos nariai dirbo vietiniame versle, todėl pažinojo visus miesto gyventojus, žinojo, kas turi pinigų ir ketina važiuoti į kitą miestą. Kėslų aptarti jie rinkdavosi į vietinę smuklę, kurios savininkas Cyrusas Skinneris vėliau buvo apkaltintas plėšikavimu ir pakartas. Pasakojama legenda, kad kažkur jis yra užkasęs visą savo turėtą auksą.

 

Netekę kantrybės taikūs miesto gyventojai subūrė grupuotę „Vigilantes“, kuri pagavo nusikaltėlius ir savavališkai, be jokio teismo, pakorė. Vienas iš gaujos narių išdavė, kad jų vadas yra šerifas. Netrukus jis buvo pakartas kartuvėse, kurias pats ir pastatė. Mieste pagaliau buvo taika.

 

1864 metais Montana tapo Jungtinių Valstijų dalimi. Praėjus vos dvejiems metais, kai čia buvo rasta aukso, Banako miestas buvo paskelbtas Montano sostine, tačiau tik vieneriems metams.

 

Pamažu aukso atsargos žemėje pradėjo sekti. Žmonės vis dažniau traukdavosi į kitas vietas. Paskutiniai miesto gyventojai paliko šias vietas XX amžiaus penktojo dešimtmečio pradžioje.

 

Dabar Banako miestas tapo nacionaliniu parku. Lankytojai čia gali pažiūrėti į miestą, virtusį vaiduokliu. Čia laikas tarsi įšaldytas. Kiekvienas pastatas ir rakandas alsuoja aukso ieškotojų laikų dvasia. Kartą per metus, trečiąjį liepos savaitgalį, Banako miesto vaiduokliai ir legendos atgyja. Čia organizuojami inscenizuoti gaujų mūšiai, aukso ieškotojų kasdienybė ir darbai. Turistai šventės metu gali stovyklauti šiose turistinėse vietose, kuriose iki šiol kompanijos ieško aukso. Tačiau be jų ir nacionalinio parko darbuotojų, kurie stengiasi išsaugoti vietovę autentišką, mieste jokių gyventojų nėra.