Oficialiai mirusiųjų atminimo diena arba Vėlinės yra lapkričio 2-ąją, tačiau tikriausiai daugelis uždegti žvakutes ant artimųjų ir nežinomų kapų skubės jau šį savaitgalį.

 

"Vėlinės"

Lietuvoje Vėlinės arba Ilgės švenčiamos nuo neatmenamų laikų. Dabar tai krikščioniška šventė, tačiau jos papročiai glaudžiai persipynę su pagoniškomis tradicijomis. Šią dieną tikima, kad mirusieji aplanko gyvuosius, todėl jų atminimui arba norėdami susitaikyti ant kapų dega žvakutes.

 

Pagonys lietuviai žmogaus sielą, paliekančią žmogaus kūną, vadindavo vėle, kuri ne visada iškeliaudavo į mirusiųjų karalystę, o nuolatos plevendavo kažkur netoliese. Vėlės bendraudavo su gyvaisiais, juos lankydavo. Dažniausiai jos tą darydavo, kai diena tapdavo trumpesnė už naktį – šaltą, vėjuotą ir niūrų rudenį. Visas lapkričio mėnuo buvo skirtas mirusiesiems pagerbti.

 

Paprastai vėlės gyvendavo medžių drevėse ir įsikūnydavo į paukščius. Dėl šios priežasties prie žmogaus kapo būdavo pasodinamas medis. Vyras tinka vyriški medžiai: ąžuolai, klevai, o moterims – liepos, ievos ir kt. Be medžių ant kapų senoliai sodindavo daugiametes gėles, bijūnus, diemedžius.

 

Ne visada gyvavo paprotys degti žvakutes ant artimųjų kapų. Jos pradėtos degti antroje XIX amžiaus pusėje. Iš pradžių kapinėse buvo uždegami didžiuliai laužai. Laužuose būdavo sudeginami seni kryžiai, tad Vėlinės reiškė ir atsinaujinimą. Žvakių liepsna vilioja anapusinio pasaulio būtybes. Taip pat žvakių plevenimas padeda nusiraminti, susitaikyti su mirusiaisiais ir jų atsiprašyti arba padėkoti. Kapų žvakutė – tai tarsi nebylus tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Ugnis būdavo naudojama per pagoniškas baltų laidojimo apeigas. Ugnis kyla į dangų, todėl, tikima, kad jos švytėjimas padeda vėlėms rasti kelią į rojų… Ugnis simbolizuoja ryšį tarp žemės ir dangaus, gyvųjų ir mirusiųjų.

 

Anksčiau Vėlinių proga kapinėse būdavo rengiamos vaišės mirusiesiems. Šiek tiek maisto visada būdavo paliekama ant kapų, kai galėtų atėjusios vėlės pasivaišinti. Dažniausiai kapuose palikdavo sūrio ir midaus.

 

Lietuviai tikėjo, kad reikia pelnyti vėlių palankumą, nes jos gali ir pakenkti. Tačiau net ir geriems žmonės vėlės galėjo prikrėsti eibių. Norėdami apsisaugoti nuo vėlių piktadarysčių, žmonės sugalvojo įvairių prietarų, burtų, papročių ir kitų magiškų priemonių. Gyvieji kapuose aukodavo dievams, ypač Perkūnui, kad pasiimtų vėles. Taip pat per Vėlines būdavo garbinama Veliuona – vėlių deivė motina.

 

Per Vėlines pagonys dažydavo kiaušinius raudonai arba juodai ir, tikėdami, kad tai atneš sėkmę arba gerą kitų metų derlių, palikdavo juos kapuose.

 

Senovėje Vėlines švęsdavo ir grįžę iš kapų. Trobose skambėdavo giesmės ir raudos, būdavo kalbamos maldos, sakomi užkalbėjimai, kviečiamos vėlės ir patiekiamos joms vaišės. Ypatinga reikšmė Vėlinių vaišėse būdavo teikiama duonai ir kitiems tradiciniams lietuvių valgiams.

 

Vaišių buvo paliekama ne tik mirusiųjų vėlėms, bet ir vargšams. Elgetoms prie bažnyčių ar miestelyje būdavo dalinama duona ir bandelėms. Už tai vargingieji turėdavo melstis už žmonių, kurie jiems paaukojo maistą išganymą ir nuodėmių atleidimą.

 

Vėlinių naktį niekas nenorėjo, kad į jų namų duris pasibelstų prašalaičiai. Nors paprastai keliauninkus pasitikdavo svetingai, pamaitindavo ir leisdavo pernakvoti, tačiau vėlių mėnesį tokie praeiviai laikyti mirusiųjų pasiuntiniais.

 

Vėlinės – tai kažko pabaigos ir naujos pradžios laukimo metas. Ši šventė skatina susimąstyti ne tik apie mirusiuosius, bet ir savo tikslą ir veiklą Žemėje.

 

Ilgi Vėlinių vakarai neatsiejami nuo šiurpių istorijų pasakojimų. Dažniausiai būdavo sekamos pasakos apie po žemę klajojančias vėles, ramybės nerandančius vaiduoklius ir šmėklas, per anksti šį pasaulį palikusių žmonių dvasias. Patys didžiausi drąsuoliai ir nuotykių ieškotojai Vėlinių naktį eidavo į tamsų mišką arba senkapius, bandydami kitiems įrodyti, kad nieko nebijo. Kai kuriuose Lietuvos regionuose būdavo sakoma, kad tiems, kurie labiausiai bijo numirėlių, reikia duoti išgerti šermukšnių arbatos, kurie prieš tai palaikyti ant mirusiųjų kapų.